NEAPSIVAISINUSIŲ KUMELIŲ GIMDOS KAKLELIO MIKROFLORA

1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA VETERINARIJOS FAKULTETAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

AUŠRA BINKAUSKAITö

NEAPSIVAISINUSIŲ KUMELIŲ GIMDOS

KAKLELIO MIKROFLORA

Veterinarin÷s medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. V. Žilaitis

2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Neapsivaisinusių kumelių gimdos kaklelio mikroflora“:

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Aušra Binkauskait÷

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Aušra Binkauskait÷

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO

prof. dr. Vituolis Žilaitis

(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (– riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Kumelių lytnių takų anatomija 7

1.2. Fiziologija 8

1.3. Nevaisingumas 9

1.3.1. Kumel÷s nevaisingumo tyrimas 9

1.3.1.1. Bendras klinikinis tyrimas 10

1.3.1.2. Išorinių lytinių organų tyrimas 10

1.3.1.3. Vidininių lytinių organų tyrimas per rectum 11

1.3.1.4. Kiti vidinių lytinių organų tyrimo metodai 12

1.4. Kumelių lytinių takų mikrobiologija 14

1.4.1. Sveikos kumel÷s lytinių takų mikroflora 14

1.4.2. Lytinių keliu perduodama mikroflora 14

1.4.3. „Nešvarios“ kumel÷s 15

1.4.3.1. Ūmus endometritas 15

1.4.3.2. L÷tinis endometritas 16

1.4.3.3.Kumel÷s, imlios kergimo sukeltam endometritui 16

2. MEDŽIAGOS IR METODAI 18 2.1. Tyrimo schema 18 2.2. Tyrimo eiga 19 3. TYRIMO REZULTATAI 22 4. REZULTATŲ APTARIMAS 27 IŠVADOS 29 Pasiūlymai 29 LITERATŪRA 30

4

SUTRUMPINIMAI

Strep. equi zooepidemicus – Streptococcus equi zooepidemicus E. coli – Escherichia coli

P. aeruginosa – Pseudomonas aeruginosa K. pneumoniea – Klebsiella pneumoniae LVA – Lietuvos veterinarijos akademija KNS – koaguliazei neigiami stafilokokai CEM – kontaginis arklių metritas

5

SUMMARY

The research was done in 2010 in one of the Lithuanian stud farms and large animal clinic in Lithuanian Academy of Veterinary. 20 mares were selected, which were bred last season but failed to conceive. Swabs for bacteriological examination were collected from the cervix before the insemination. The study resulted in 60% bacteriologically positive swabs containing 47% of E. coli, 37% of Staphylococcus spp. and 16% of Streptococcus spp. Mares with more than 5 foals had Staphylococcus spp. 75% and Streptococcus spp. 10,7% more often than mares with less than 4 foals. Mares older than 12 years had an increase of 6% of positive swabs for E. Coli compared to younger ones. Pregnancy rate was 1,72 times higher with single type of microorganisms rather than triple types.

This research showed the types of microflora in cervix and how the combinations of these types influence the pregnancy rate of examined mares.

6

ĮVADAS

Svarbus uždavinys veisiant žirgus - gauti maksimalų skaičių sveiko prieauglio. Tai įgyvendinant, susiduriama su nevaisingumo problema. Problemin÷s motinin÷s kumel÷s atneša finansinius nuostolius d÷l s÷klinimo arba kergimo išlaidų, jų gydymo. Nepavykus kumel÷s apvaisinti, jos š÷rimas, priežiūra taip pat finansiškai neapsimoka, o tai aktualu veislininkyste užsiimantiems žirgynams bei privatiems veis÷jams. Susidūrus su kumel÷s neapsivaisinimo problema, būtina išsiaiškinti priežastis. Atmetus neapsivaisinimą d÷l eržilo, visas d÷mesys skiriamas kumelei: renkama informacija apie jos ankstesnius kergimus ar s÷klinimus, apsivaisinimą, kumeliukų skaičių, atsižvelgiama į kumel÷s amžių, atliekama diagnostika naudojant tam tikrą įrangą (pvz.: ultragarso aparatą), reikalingi m÷giniai siunčiami laboratorijoms. Diagnozavus patologiją, galima adekvačiai pritaikyti gydymą ir palankiais atvejais s÷kmingai apvaisinti kumeles ar išlaikyti kumelingumą jau apvaisintoms.

Kaip teigia Dr. Jonathan F. Pycock (2003), didžiausią kategoriją problemiškai veisiamų kumelių užima „nešvarios“ kumel÷s. Šis terminas yra taikomas net 85 procentams kumelių, kurios turi problemų apsivaisinant, nes jos kenčia nuo mikroorganizmų sukelto gimdos uždegimo. Esant tokiai patologijai, dažniausiai identifikuojama Strep. equi zooepidemicus, E.coli, Pseudomonas aeruginosa, Klebsiella pneumonia, taip pat grybeliai Candida spp., Aspergillus spp., bei kiti mikroorganizmai.

Tad mūsų darbo tikslas yra nustatyti, kokia mikroflora vyravo neapsivaisinusių kumelių gimdos kaklelyje.

Darbo uždaviniai:

1. Apibendrinti literatūrinius duomenis apie kumelių nevaisingumo priežastis ir lytinių organų klinikinį tyrimą.

2. Įsisavinti mikrobiologinio tepin÷lio ÷mimo techniką iš kumelių gimdos kaklelio. 3. Įvertinti neapsivaisinusių kumelių gimdos kaklelio mikroflorą.

4. Įvertinti mikrobiologinį kumelių lytinių takų užterštumą priklausomai nuo kumel÷s veisimo istorijos (ar tur÷jusi kumeliukų ir nuo atvestų kumeliukų skaičiaus), taip pat nuo kumel÷s amžiaus.

7

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Kumel÷s lytinių takų anatomija

Kumelių lytinių organų anatomija smarkiai priklauso nuo jų amžiaus, fiziologin÷s būkl÷s, ir veisimosi istorijos.

1 pav. Kumel÷s lytinių organų anatomija (T. Sendel iliustracija)

Gimda turi didelį kūną ir du išsiskiriančius ragus. Ragai apie 25cm ilgio, guli pilvo ertm÷j, pakabinti ant dorsalin÷s sienos plačiais raiščiais. Kūnas už ragus trumpesnis, apie 20cm ilgio, lokalizuojasi iš dalies pilve, iš dalies dubens ertm÷je. Kai gimda tuščia, abu ragai ir kūnas yra plokšti. Kaudalinis gimdos galas baigiasi kakleliu, kuris yra apie 6cm (pagal Tania Sendel - 10 cm) ilgio. Geriausiai kaklelis nustatomas palpacijos d÷ka per tiesiąją žarną, nes jis yra kietesn÷s konsistencijos. Rujos metu skirtumas tarp kaklelio ir gimdos kūno mažesnis, nes atsipalaidavus kaklelio raumenims, jis suminkšt÷ja.

Kaudalin÷ kaklelio dalis išlenda į makštį spenelio pavidalu. Išskyrus rujos ir gimdymo metu, kaklelio kanalas būna uždarytas (Dyce et al., 2010), ir tai yra vienas iš natūralių fizinių barjerų

8 (Wolfsdorf, 2003). D÷l jame esančio elastinio audinio, jis gali smarkiai išsipl÷sti. Kakleliui atsidarius, padid÷ja mikroorganizmų patekimo į gimdą rizika.

Makšties sienel÷ plona, spindis uždarytas d÷l dorsalin÷s ir ventralin÷s sienos susiglaudimo. Organas tamprus tiek ilgio, tiek skersmens atžvilgiu (Dyce et al., 2010). Makštis pereina į prieangį, kuriuos skiria gleivin÷s raukšl÷ iš ventralin÷s pus÷s. Iškart už raukšl÷s, ventralin÷j pus÷j, atsiveria šlapl÷. Prieangio kaudalin÷j pus÷j guli varput÷. O šalia jos esantys įdubimai svarbūs mikrobiologiniu aspektu (Knottenbelt, Pascoe, 1999). Makšties prieangio sienoje yra vidinis žiedinis ir išorinis išilginis raumuo, kurį dar apsupa žiedu skersaruožis prieangio gniaužiamasis raumuo. Tai antras svarbus anatominis barjeras. Dar vienas barjeras – lytin÷s lūpos, kurios iš išor÷s uždaro kumel÷s genitalijas. Taisyklinga lytinių takų anatomija padeda išvengti jų užteršimo (Wolfsdorf, 2003).

1.2.

Kumelių reprodukcijos fiziologija

Kumelių lytin÷ branda vidutiniškai prasideda 16 – 18 m÷nesių amžiaus (pagal Tania Sendel – 12 – 18 m÷n.). Bet lytiškai subrendusių kumelių organizmas dar n÷ra pasiruošęs reprodukcijai. Kai apvaisinamos per jaunos, fiziologiškai nesubrendusios patel÷s, n÷štumas kenkia ne tik joms, bet ir jaunikliui. Fiziologiškai subrendusiomis laikomos tokios kumel÷s, kurių lytinis ciklas yra ritmiškas, kūno mas÷ pasiekia 65 – 70% suaugusio gyvulio mas÷s. Tokių kumelių susiformavę dubens kaulai, lytiniai organai. Kumel÷ms toks amžius yra maždaug 36 m÷nesių.

Patelių vislumo trukm÷ priklauso nuo pašarų kokyb÷s, š÷rimo, priežiūros, zoohigieninių sąlygų. Fiziologiniu požiūriu kumel÷s gali būti vislios 17 – 27 metus, tačiau praktiškai, d÷l įvairių neigiamų veiksnių (netinkamas š÷rimas, eksploatacija, prastos laikymo sąlygos, lytinių organų ligos ir kt.), kumel÷s nustojamos veisti daug anksčiau (Aniulis ir kt., 1989).

Kumel÷s yra sezonin÷s, poliestrin÷s patel÷s, kurių lytinis aktyvumas priklauso nuo dienos šviesos ilgumo paroje.

Kumelių lytinis ciklas trunka vidutiniškai 21-22 dienas (intervale maždaug nuo 18 iki 24 dienų). Iš šių dienų 4 - 7 paras būna ruja (intervale nuo 2 iki 12 dienų). Ankstyvą pavasarį ruja trunka ilgiau. Rujos ciklą reguliuoja kankor÷žin÷s liaukos, hipotaliamuso, hipofiz÷s, kiaušidžių ir endometriumo išskiriami hormonai (Blanchard et al., 2003).

Ovuliacija įvyksta 2 paros prieš rujos pabaigą (apie 70% kumelių), o likusioms – rujos pabaigoje (Samper et al., 2007).

9 S÷kmingam apsivaisinimui svarbu, kad ovuliacija įvyktų per 24 – 48 valandas po kumel÷s kergimo su vaisingu eržilu. Jeigu s÷klinama su atšaldyta sperma arba kergiama su mažiau vaisingu eržilu, tai spermos patekimo procesas turi būti atliktas kuo arčiau ovuliacijos laiko (Blanchard et al., 2003).

1.3. Kumelių nevaisingumas

Kumel÷s nesusilaukti prieauglio gali d÷l netinkamo kergimo laiko, d÷l įvairių patologinių procesų jos pačios lytiniuose takuose. Pokyčių priežastys gali būti įvairios – bakterijos, virusai, prastos laikymo ir š÷rimo sąlygos, traumos, stresas, kumel÷s amžius, endokrininių liaukų funkcijos sutrikimai ir kitos.

Pirmas požymis, kad kumel÷ gali būti kergiama, yra jos lytinio ciklo atsiradimas. Lytiškai ir fiziologiškai subrendusiai kumelei kergimo sezonas prasideda dažniausiai balandį ir tęsiasi iki rugpjūčio. Kadangi pirmoji pavasarin÷ ruja gali užtrukti žymiai ilgiau (20 – 30 dienų), tai s÷klinimas ar kergimas tur÷tų vykti nustačius ovuliacijos laiką palpacijos ar ultragarso būdu per tiesiąją žarną (Sendel, 2010). Kumelių kergimas šiuo pereinamuoju laikotarpiu, vos prasid÷jus rujai, gali neduoti norimų rezultatų, nes spermatozoidų išgyvenimo laikas kumelių lytiniuose takuose n÷ra labai ilgas, palyginus su tuo, kiek gali tekti laukti iki ovuliacijos. Kaip teigia E. Aniulis ir kiti (1989), spermatozoidų išgyvenimo laikas kumel÷s lytiniuose takuose yra 24 – 48 val. (pagal Bišopą net iki 144). Tad veisiant kumelę tinkamu laiku, galima išvengti bevaisių papildomų kergimų, kurių metu kaskart sukeliamas fiziologinis gimdos atsakas į spermą – trumpalaikis endometritas, bei išvengiama pakartotino mikroorganizmų patekimo į gimdą.

Kergiant kumelę, kurios ciklas nesutrikęs, bet vistiek susiduriant su neapsivaisinimo problema, būtina atlikti tam tikrus tyrimus, kad išsiaiškinti to priežastis.

1.3.1. Kumel÷s nevaisingumo tyrimas

Renkama anamnez÷, atliekamas bendras klinikinis tyrimas bei tiriami lytiniai organai, naudojant įvairias diagnostines – laboratorines priemones.

10 Reikšminga informacija sužinoma anamnez÷s rinkimo metu: kokio amžiaus yra kumel÷? Ar buvo anksčiau kergta? Jei taip, ar apsivaisino ir ar atsived÷ nors vieną kumeliuką? Kiek laiko pra÷jo nuo paskutinio kumeliavimosi? Ar ji buvo kergta kiekvienais metais? Ar ji kergta su vaisingu eržilu ir prisilaikant gero veisimo organizavimo? Ar ji buvo kergta kiekvienais metais su skirtingais eržilais? Ar kumeliavimasis buvo lengvas, o gal komplikuotas? Ar anksčiau buvo diagnozuota neapsivaisinimas ar ankstyvas vaisiaus praradimas? Ar yra patyrusi abortą ar gimęs negyvas kumeliukas? Jei taip, kokiam kumelingumo laike visa tai įvyko? Ar buvo kokių nors matomų išskyrų? Ar buvo anksčiau gydoma nuo lytinių infekcijų? Jei taip, kokie vaistai buvo naudoti ir kada? (Blanchard et al., 2003)

1.3.1.1. Bendras klinikinis tyrimas

Kumel÷ apžiūrima, įvertinama jos bendra būkl÷, kondicija, skaičiuojamas pulsas, klausomas širdies darbas, apžiūrima burnos ir akių gleivin÷s spalva, matuojama temperatūra, skaičiuojamas kv÷pavimo dažnis. Imamas kraujas morfologiniam ir biocheminiam tyrimui. Visa tai svarbu, nes pagal šiuos parametrus galime išsiaiškinti bendrą kumel÷s sveikatos būklę, aptikti uždegiminius procesus organizme.

Išsiaiškinamas kumel÷s lytinio ciklo reguliarumas. Geras rezultatas, kai tarpas nuo rujos iki rujos yra 14 – 16 dienų (Blanchard st al., 2003). Šis intervalas yra kaip konstanta, nepriklausomai nuo sezono. Jei kumel÷s ruja būna „slapta“, tai svarbu ją „erzinti“, vedžiojant prie eržilo, kad ji parodytų stiprius rujos signalus, nes tai ženklas, kad kumel÷ yra pasirengusi poruotis.

1.3.1.2.Išorinių lytinių organų tyrimas

Saugiausia, kad prieš apžiūrą kurmel÷ būtų tinkamai fiksuota specialiose stakl÷se. Taip pat, laikantis visų atsargumo priemonių apvyniojama uodega ir patraukiama į šoną.

Pirmiausia apžiūrima kumel÷s išorin÷s genitalijos. Vulvos ašis turi būti vertikali, lūpos suglaustos, kad apsaugot vidinius takus nuo užsiteršimo. Atkreipiamas d÷mesys į betkokius formos pakitimus ar išskyras. Jeigu sumaž÷jęs vulvos raumenų tonusas arba anatomiškai netinkamai išd÷styta dubens briaunos atžvilgiu, gali būti į makštį siurbiamas oras, kartu su daugybe mikroorganizmų ar išmatomis. Tokia patologija vadinama pneumovagina. Pagal Frank G. R. Taylor ir kitus (2010), du trečdaliai, o pagal Bruce E. Eilts (2009), >70% vulvos ilgio turi būti žemiau dubens briaunos.

11 Tarpviet÷ turi būti nepažeista, anusas neturi būti giliau įdubęs už vulvą, nes tuštinantis gali patekti išmatos į makštį (Taylor et al., 2010).

1.3.1.3. Vidinių lytinių organų tyrimas per rectum

Tyrimas per rectum gali būti atliekamas palpacijos metodu arba ultragarsu.

Prieš tiriant rektiškai, užsimaunama plastikin÷ pirštin÷, suvilgoma lubrikantu ir tyrimas atliekamas l÷tais švelniais judesiai, kad išvengti kumel÷s ir tyr÷jo sužeidimų.

Pirmiausia palpuojant įvertinama, ar kumel÷ tikrai nekumelinga, tada tęsiama palpacija toliau. Tokiu būdu galima apčiuopti ir įvertinti kiaušides, gimdą ir kaklelį.

Kiaušid÷s vertinamos pagal dydį, kuris gali kisti atsiradus navikams, hematomoms (padid÷ja). Kiaušid÷se apčiuopiama folikulai, geltonkūnis, kas parodo, kad kumel÷ turi normalų rujos ciklą. Taip pat gali būti apčiuopiamos cistos tiek kiaušid÷je, tiek šalia jos. Sumaž÷jusios kiaušid÷s randamos d÷l genetinių sutrikimų, atrofijos, o kai kurioms kumel÷ms gali būti atlikta ovarioektomija (vieną kiaušidę pašalina esant augliams, abi šalina d÷l nepageidaujamo kumel÷s elgesio rujos metu).

Ultragarsu kiaušidžių būklę nustatyti patikimiau. Neovuliuojančios kiaušid÷s normalu pavasarį pereinamuoju laikotarpiu, o ovuliacijos sezonu neovuliuojančios kiaušid÷s laikomos patologija, ultragarsu manomi hemoraginiai neovuliuojantys folikulai (Varner et al., 2003). Michelle LeBlanc (2003), akcentuodama vyresnių kumelių neapsivaisinimo priežastis, teigia, kad 30% virš 14 metų kumelių reikia veterinarin÷s pagalbos. Dažniausios šių kumelių probleminio apsivaisinimo priežastys yra neovuliuojantys arba cistiniai folikulai, kurie tur÷tų ovuliuoti, atsakydami į normalius smegenų signalus.

Taip pat ultragarsu aptinkama didel÷s hematomos, navikai, neaktyvios, atrofuotos kiaušid÷s. Kiek sunkiau yra tirti kiaušintakius, nes juos ne taip lengva atrasti su rektiniu 5-MHz ultragarsu (Blanchard et al., 2003). O dirbant su embrionų persodinimu, buvo atrasta, kad kiaušintakiuose gali kauptis po ovuliacijos likusios dalel÷s. Taigi, kaskart kumelei ovuliuojant, visa tai kaupiasi jos kiaušintakyje, ir v÷liau kiaušintakis gali užsikimšti (King, 2006). Ši patologija gydoma steriliu fiziologiniu tirpalu darant praplovimus, arba naujesniu metodu - laparoskopijos metu sintetinis PGE2 gelis išliejamas išorin÷j kiaušintakio pus÷j, kuris atpalaiduoja apvaliuosius kiaušintakio raumenis

ir stimuliuoja susitraukin÷ti pailgiuosius, taip pamažu nuslenkant nuos÷das, kurios blokavo kiaušintakį (Allan et al., 2006).

12 Rektiškai gimda nekumelingos kumel÷s yra T arba Y formos. Palpuojama dydžio, simetrijos tarp ragų ir konsistencijos įvertinimui. Tokiu būdu galima aptikti daug patologijų, tokių kaip endometriumo atrofija, lokalizuoti gimdos raumenų atrofijos židiniai, limfin÷s cistos, gimdos augliai ar didel÷s skysčių sankaupos gimdoje.

Ultragarsu gimdoje cistos randamos dažniau endometriume, nei kituose gimdos sienos sluoksniuose, ir yra labiau būdingos vyresn÷ms, nei 10 metų kumel÷ms. Diagnozuoti cistas labai svarbu, nes jos taip pat gali trukdyti kumelingumui.

Ultragarsas yra labai naudingas parodant gimdos skysčių kiekį, tekstūrą. Skysčių ultragarsin÷ tekstūra yra tiesiogiai susijus su žuvusių ląstelių ar audinių dalelių kiekiu, baltųjų kraujo kūnelių infiltracija skystyje ir yra dažnesn÷ senesn÷se kumel÷se (Reed, 2010). Nedidelis skysčių kaupimasis gimdoje sveikose kumel÷se gali būti rujos metu (Blanchard et al., 2003). Tarprujo metu randamas skystis susietas su mažesne apsivaisinimo galimybe ir didesniu embrionų žūčių skaičiumi. Kai rujos metu gimdoje matoma skysčių daugiau nei 2cm, o bent kažkiek skysčių tarprujo ar 72 valandos po s÷klinimo/kergimo, tai yra stiprus indikatorius, kad kumel÷ yra imli kergimo sukeltam endometritui. (Reed, 2010).

Esant gimdoje oro, jei nebuvo atliktas vaginalinis tyrimas ar gydymas, kas gal÷jo įtakoti oro atsiradimą gimdoje, galima įtarti esant pnaumovaginą arba kaklelio nepakankamumą (Blanchard et al., 2003).

Kaklelį galima tirti taip pat rektiškai, nes nerujojančioje kumel÷je jis yra standesn÷s konsistencijos už gimdą, tod÷l lengvai apčiuopiamas, bet esant jo patologijoms, geriau naudoti kitus tyrimo būdus.

1.3.1.4. Kiti vidinių lytinių organų tyrimo metodai

Endoskopuojant per gimdos kaklelį, galima apžiūr÷ti gimdos vidų. Įvedus endoskopą, gimda pripučiama oro, apžiūrimas gimdos kūnas bei abu ragai. Taip galima pamatyt įvairias endometriumo cistas, svetimkūnius (pvz.: vatos gumul÷lius, likusius po buvusių tyrimų), pūliuotus darinius ant epitelio, sienelių sulipimus, navikus ir kitas patologijas.

Makšties veidrodis naudingas makšties hiperemijai, pakitusiam eksudatui, šlapimo kaupimuisi, varikozin÷ms venoms, traumoms, rektovaginaliniams defektams, kaklelio defektams vertint (Bayly, 2010). Jis gerai pasitarnauja imant gimdos tepin÷lius mikrobiologiniams, citologiniams

13 tyrimams, ar endometriumo biopsijai. Prieš įvedant į makštį, šį prietaisą reikia dezinfekuoti, sutepti lubrikantu.

Endometriumo biopsija naudinga nustatyt kai kurioms patologijoms, kurių kiti metodai neaptinka. Pavyzdžiui l÷tinius endometriumo uždegiminius pakitimus, fibrozinius pakitimus, cistinius ar limfinius išsipl÷timus (endometrozę).

2 pav. Fibroz÷ aplink liaukas (B. E. Eilts nuotrauka)

Citologinis gimdos gleivin÷s išskyrų tyrimas atliekamas imant tepin÷lius nuo gimdos ar kaklelio paviršiaus ir vertinama, ar yra neutrofilų, degeneracinių epitelio ląstelių, bakterijų. Toks vaizdas leistų patvirtinti uždegiminį procesą (Blanchard et al., 2003).

3 pav. Neuždegimin÷s emdometriumo epitelin÷s ląstel÷s kair÷je ir rodykl÷mis pažym÷ti neutrofilai uždegiminiame m÷ginyje dešin÷je (J. F. Pycock nuotrauka)

14

1.4. Kumelių lytinių takų mikrobiologija

1.4.1. Sveikos kumel÷s lytinių takų mikroflora

Sveikos kumel÷s išorin÷s genitalijos, įtraukiant makšties prieangį ir varput÷s zoną, nepriklausomai nuo amžiaus ir fiziologin÷s būkl÷s, kaupia įvairią mikroflorą. Studijos parod÷, kad net neveisiamos kumel÷s, nerodančios uždegimo citologiniame tepin÷lyje, gali bakterijas nešiotis kaip komensalus gimdos gleivin÷s paviršiuje. Net naudojant užsidarančius tampon÷lius, vistiek išskiriamos bakterijos iš 15% - 48% (vidutiniškai 31%) kumelių endometriumo m÷gin÷lių, kurios neturi jokio akivaizdaus ūmaus endometrito (Henrichs, 1989). Iš makšties m÷gin÷lių teigiami buvo 42%, iš klitorio – 94%. Iš kelių klitorio ir makšties prieangio m÷ginių buvo išskirta Streptococcus zooepidemicus ir E. coli. Iš gimdos ir makšties šios bakterijos neišskirtos. Tai parodo, kad nuo 1 iki 10 sąlyginai patogeninių organizmų gali būti išskirta iš kliniškai sveikų kumelių gimdų, ir kad vulvovaginalin÷je raukšl÷je kur kas dažniau pasitaiko užterštumas bakterijomis, nei gimdos kaklelyje. Prieita išvada, kad oportunistiniai mikroorganizmai yra normali išorinių lytinių organų ir tarpviet÷s odos mikroflora. Jie yra nelabai reikšmingi, kai išskiriami iš klitorio ar prieangio tepin÷lių (Ricketts et al., 1993).

1.4.2. Lytiniu keliu perduodama mikroflora

Sutrikus tam tikroms organizmo apsaugin÷ms funkcijoms, sumaž÷jus imunitetui, gali prasid÷ti uždegiminiai procesai gimdoje.

K. Wolfsdorf (2003) teig÷, kad endometritą įtakoti gali įvairūs veiksniai. Labai svarbūs lytinių takų apsaugai nuo mikrobinio užterštumo yra trys natūralūs anatominiai barjerai: lytin÷s lūpos, vulvovaginalin÷ raukšl÷ ir gimdos kaklelis. D÷l tam tikrų priežasčių pakitus šių barjerų anatomijai ar funkcijoms, į lytinius takus gali patekti mikroorganizmai, ir užteršimo atveju, gali prasid÷ti vaginitas, gimdos kaklelio uždegimas ar endometritas.

Dimock ir Edwards jau 1928 metais susiejo hemolitinius streptokokus su endometritu, nevaisingumu. Šie autoriai ir Lord Porchesterio komitetas atkreip÷ d÷mesį į Klebsiella pneumoniae, kaip potencialią priežastį arklių venerin÷ms ligoms atsirasti. Jų atliktos studijos parod÷, kad bakteriologinis gimdos kaklelio tyrimas tur÷tų būti prevencin÷ priemon÷, ir nuo tų metų metodika buvo plačiai paskleista po visą pasaulį.

Deja, rekomendacijos nebuvo visur priimtos palankiai iki arklių kontaginio metrito (suk÷l÷jas Teylorella equigenitalis) proveržio Niumarkete (1977m.). Tada ir buvo įvertintas venerinių ligų efektas kumelių kergimo industrijoje (Platt et al., 1977).

15 Simpson ir Eaton – Evans (1978) nustat÷ varput÷s duobutę ir sinusus kaip potencialias vietas nešioti arklių kontaginio metrito suk÷l÷ją, ir klitorio bakteriologinis tyrimas buvo įtrauktas į rutininę prevencinę žirgynų medicinos programą.

Kai kuriose Europos šalyse, kur panaši kontrol÷ nebuvo įvesta laiku, CEM tapo endeminis, gerai užmaskuotomis formomis (Ricketts et al., 1993).

N. J. Wingfield Digby, S. W. Ricketts (1982) teig÷, kad lygiagrečiai su bakteriologiniu gimdos tyrimu turi būti atliekamas citologinis tyrimas, kuris padidina diagnostinį tikslumą.

1.4.3. „Nešvarios“ kumel÷s

Kaip teigia Jonathan F. Pycock (2003), didžiausią kategoriją (pagal Michelle LeBlanc (2001) net 85% ) problemiškai veisiamų kumelių užima „nešvarios“ kumel÷s. Taip vadinamos d÷l to, kad jos turi arba yra rizikos grup÷j tur÷ti infekcinių uždegiminių procesų endometriume, kas gali būti jų neapsivaisinimo arba ankstyvos embriono žūties priežastis.

„Nešvarios“ kumel÷s dar yra skirstomos į 3 kategorijas: • Kumel÷s su ūmiu infekciniu endometritu;

• Kumel÷s su l÷tiniu infekciniu endometritu; • Kumel÷s, imlios kergimo sukeltam endometritui.

1.4.3.1. Ūmus endometritas

Veisimosi sezonu, kumeliavimosi ir natūralaus kergimosi metu gimda yra užkrečiama aplinkos ir išorinių genitalijų mikroflora. Trumpalaikis endometrtitas yra neišvengiamas padarinys po kumeliavimosi ar lytinio akto, ir tuo metu, sveikoms kumel÷ms prasideda ūmus endometritas, kuris praeina po 48-72h (Ricketts et al. 1993).

Pagal K. Wolfsdorf, T. L. Blanchard (2003) ir kitus autorius, sutrikus kumel÷s lytinių takų apsauginiams barjerams, ar prailg÷jus gimdos išsivalymo laikui, gali prasid÷t infekcinis endometritas. Dažniausiai uždegimas apima tik vidinį gimdos sluoksnį. Jei plinta giliau, prasideda metritras, perimetritas, cervicitas, vaginitas. J. F. Pycock (2003) teigia, kad ūmus endometritas dažniau prasideda vyresnio amžiaus kumel÷ms, kurios tur÷jusios kelis kumeliukus, nes jų gimdos raiščiai būna išsitampę

16 arba pažeisti, tod÷l gimda gali gul÷ti žemiau pilvo ertm÷je ir prisid÷jus raumenų tonuso sumaž÷jimui, apsunkinamas gimdos išsivalymas.

S. W. Ricketts ir kt. (1993) teigia, kad paskatinti atsirasti endometritui gali bet kokia bakterija, bet dažniausiai tai būna Streptococcus spp. (beta hemolitiniai), E. coli, Staphylococcus aureus, Staphylococcus albus. Šie mikroorganizmai randami pavieniai arba mišrioj kultūroj. Enterobacter aerogenes, Pasteurella spp. ir Klebsiella oxytoca yra rečiau randamos, bet ir jos pasitaiko prie ūmaus endometrito atvejų. Visos šios rūšys gali būti rastos kaip ženklūs ūmaus endometrito suk÷l÷jai, kaip nežymūs užterš÷jai arba kaip epitelio oportunistin÷s bakterijos.

Mikroorganizmai, kurie rečiau išskiriami prie ūmaus endometrito, yra: Moraxella spp., Neisseria spp., Streptococcus spp. (alfa hemolitiniai), Corynebacterium spp., Anthracoides spp., Acinetobacter spp., Streptococcus spp. (nehemolitiniai), ir Staphylococcus albus, bei anaerobai Fusobacterium spp., Peptostreptococcus spp., Clostridium spp., Bacteroides melaninogenicus ir Veillonella spp. D÷l tikslios insterpretacijos, reikia naudoti klinikinius ir endometriumo citologinius tyrimus, kad išsiaiškinti jų svarbumą individualiu atveju.

J. F. Pycock (2003) ūmaus endometrito atveju gydymą siūlo veiksmingų antibiotikų, atskiestų su vandeniu arba fiziologiniu tirpalu infuzijomis. Gydymų skaičius priklauso nuo individualių aplinkybių, bet kasdien÷s 3 – 5 dienų infuzijos rujos metu, jo pasteb÷jimu, problemą dažniausiai išsprendžia.

1.4.3.2. L÷tinis endometritas

L÷tinis endometritas dažnai pasireiškia kumel÷ms, turinčioms įvairių degeneracinių pakitimų gimdos sienel÷je, taip pat d÷l pastovaus pakartotino užteršimo aerobiniais, anaerobiniais mikroorganizmais ir grybeliais. Dažnai l÷tinis infekcinis endometritas nustatomas kumel÷ms su pneumovagina, kuri gali sąlygoti atsirasto oro ir gimdoje. Taip pat šis endometritas sutinkamas prie urovaginos, gimdos kaklelio nepakankamumo ir nusilpusio vestibulovaginalinio sfinkterio.

1.4.3.3. Kumel÷s, imlios kergimo sukeltam endometritui

Kergimo sukeltas endometritras pripažinta didžiausia priežastimi, d÷l ko kumel÷ms nepavyksta apsivaisinti (Pycock, 2003). Spermai patekus į gimdą, natūralus gimdos atsakas yra uždegimas, nes kartu su sperma patenka bakterijos ir įvairios pažeistos ląstel÷s. Tokia reakcija yra palanki, kad gimda gal÷tų išsivalyti nuo spermos pertekliaus ir pašalinių nešvarumų. Šis endometritas praeina savaime per

17 24 – 72 valandas, ir gimda būna pasiruošusi priimti embrioną, kuris gimdoj atsiranda 5 – 6 dienos po ovuliacijos (Blanchard, 2003). Nepra÷jus endometritui daugiau nei per 4 – 5 dienas po ovuliacijos, embrionui, nusileidus į gimdos ertmę, tampa sunku išgyventi uždegimin÷j aplinkoj.

Tokios kumel÷s turi būti veisiamos labai tikslingai. Vienkartinis s÷klinimas ar kergimas turi būti 1 – 3 dienos prieš numatomą ovuliaciją, nes pagal J. F. Pyckock (2003), sperma išgyvena 24 – 72 valandas po patekimo į gimdą. Toks ankstyvas s÷klinimas suteikia daugiau laiko išsivalyti skysčiams per atvirą gimdos kaklelį. Oksitocinas leidžiamas kas 4 – 6 valandas po s÷klinimo. Ultragarsu stebima gimdos skysčiai po paros laiko nuo spermos patekimo į gimdą. Jei skysčių daugiau nei 2 cm, daromas lavažas su 1 – 2 litrais šilto sterilaus fiziologinio tirpalo, lygiagrečiai leidžiant oksitociną. Jei gimdos kaklelis jau būna užsidaręs, pirštu atsargiai praplečiama, kad gal÷tų viskas išsivalyti. Šis procesas baigiamas su antibiotikų infuzija, ir oksitocinas leidžiamas kas 6 valandas. Galima leisti ir vienkartinę sintetinio prostaglandino dozę po 6 – 8 val nuo pirmos oksitocino doz÷s. Sekančią dieną kumel÷ pakartotinai apžiūrima, ir jei vis dar yra skysčių, gydymas oksitocinu tęsiamas. Labai retais atvejais kartojama ir antibiotikų infuzija ar lavažo procedūra, nes tai taip pat rizika gimdos užkr÷timui (Jonathan F. Pycock, 2003).

S. Lyle (2011) siūlo gydyti endometritą su 3 generacijos buferiniu chelato tirpalu. Jis, kartu arba be antibiotikų, pašalina jonus iš bakterijų, grybelių sienelių. Pagal atliktus steb÷jimus, 6 iš 8 kumelių tapo kumelingomis po gydymo šiuo tirpalu. Kitos taip pat apsivaisino, bet n÷štumas nutrūko ankstyvam kumelingumo periode.

Svarbiausia, pasikartojančio endometrito gydyme - kiek įmanoma šalinti priežastį. Chirurginiu būdu tvarkoma pneumovagina, urovagina, kaklelio įplyšimai, tarpviet÷s plyšimai, rektovaginalin÷s fistul÷s.

Taip pat laikomasi visų higienos reikalavimų kergiant ir s÷klinant, o mikroorganizmai, sukeliantys endometritą, turi būti identifikuoti ir sunaikinti.

18

2. MEDŽIAGOS IR METODAI

M÷ginių ÷mimas bakteriologiniam tyrimui priešrujo ir rujos metu

Bakteriologinio tyrimo rezultatai

Kumelių s÷klinimas

19 2.2. Tyrimo eiga

Tyrimas buvo atliktas 2010 04 02 - 2010 05 23 viename iš Lietuvos žirgynų ir 2010 06 01 LVA Stambių gyvulių klinikoje.

Tyrimui buvo atrinkta įvairaus amžiaus 20 kumelių, kurios 2009 arba 2010 metais buvo kergtos arba s÷klintos, bet neapsivaisino. Kumel÷s buvo trak÷nų, žemaitukų, stambiųjų žemaitukų, prancūzų ristunų veisl÷s ir mišrūn÷. Tyrimo dieną, po m÷ginių pa÷mimo, kai kurios kumel÷s buvo s÷klintos šviežia sperma.

Tiriamosios žirgyno kumel÷s, po s÷klinimo pavasarį išgenamos su visa motininių kumelių ir jauniklių banda į ganyklas, o pargenamos tik v÷lai rudenį, baigiantis ganiavos sezonui. Ganyklose minta natūralioje pievoje, parūpinama vandens ir laižomosios druskos. Koncentruotų pašarų negauna. Ganyklose medžiai ir krūmai sudaro natūralų pav÷sį. Žiemos sezonu šeriamos šienu, šienainiu, avižomis, taip pat turi laižomosios druskos ir šviežio vandens.

Žiemos sezonu kumel÷s stovi garduose, mociono išleidžiamos kasdien, jei temperatūra aukštesn÷ už -10°C. Šeriamos šienu, šienainiu, avižomis. Pastoviai turi laižomosios druskos ir šviežio vandens.

Tyrimui kumel÷s buvo atvedamos po vieną į stakles laikantis visų saugumo reikalavimų. Kumel÷s uodega buvo aprišama bintu ir laikoma patraukta į šoną, kad netrukdytų tiriamajam darbui, kumel÷s vulva ir aplinkin÷ zona buvo apiplauta dezinfekuojančiu kalio permanganato tirpalu.

20 Įvedus sterilų makšties vaidrodį į kumel÷s makštį, apsišvietus prožektoriumi, buvo apžiūrima gleivin÷, kaklelio atsidarymo laipsnis bei raumenų susitraukimas, gleiv÷s. Steriliu tampon÷liu paimti m÷gin÷liai nuo gimdos kaklelio kanal÷lio ir patalpinti į transportinę terpę („Transwab M40 Compliant“, Anglija). M÷giniai buvo imami labai atsargiai, kad neprisiliesti prie makšties veidrodžio sienelių ir makšties gleivin÷s, o išor÷ję greitai patalpinti į terpę, kad nepatektų mikroorganizmų, esančių ore.

5 pav. Transportin÷s terp÷s, naudotos tyrimo metu

Kumel÷s po m÷gin÷lio pa÷mimo buvo tiriamos rektiškai. Specialia ilga pirštine, sudr÷kinta lubrikantu, pirmiausia pašalintos išmatos iš anuso. Buvo apčiupin÷ta gimda, kiaušid÷s. Įvertinta jų pad÷tis, konsistencija, ieškoma patologijų. Ultragarso aparatu vertintas folikulų dydis.

Po rektinio tyrimo kumelių lytiniai organai v÷l dezinfekuoti ir kai kurios kumel÷s s÷klintos šviežia eržilų sperma.

21 M÷giniai kelių valandų laikotarpyje buvo nugabenti į LVA Stambių gyvulių klinikos laboratoriją ir s÷ti ant Mac-Conkey (Oxoid, Anglija), avies kraujo (Oxoid, Anglija), Edvardso (Oxoid, Anglija), Baird–Parker (Liofilchem, Italija), Drigalskio (Oxoid, Anglija), Biggy (Oxoid, Anglija) agarų. Kultūrų pers÷jimui naudotas Mueler Hiltono agaras ir sultinys (Oxoid, Anglija). M÷giniai l÷kštel÷se auginti aerobin÷mis sąlygomis, 37°C temperatūroje 24-48 valandas. M÷giniai ant Biggy agarų kultivuoti 24±1º C temperatūroje aerobin÷mis sąlygomis ir termostate palikti 5-7 paroms. Kontrolei 2 l÷kštel÷s pad÷tos į termostatą 24 valandoms. Vertintos bakterijų kultūrin÷s sąvyb÷s.

Išaugusios kolonijos dažytos pagal Gramą (Diagnostica Merck, Vokietija), tikrintos su 3% KOH tirpalu, su lateksiniais rinkiniais atlikta CAMP ir koaguliaz÷s reakcija.

Streptococcus spp. nuo Staphylococcus spp. genties atskirti atliktas katalaz÷s testas. Mikroorganizmams iki rūšies nustatyti naudotas manitolio druskos agaras, Staphylococcus aureus rūšiai nustatyti naudotas lateksinis rinkinys „Staphaurex Plus” („Murex“, Didžioji Britanija) ir „Streptococcal grouping kit“ Streptococcus agalactiae rūšiai nustatyti (Oxoid, Anglija). Enterobakterijų biochemin÷s savyb÷s nustatytos „Entero pluri Test“ (Liofilchem, Italija).

Statistin÷ analiz÷ atlikta statistiniu paketu (SPSS for Windows 7.0, SPSS Inc., Chicago, IL, USA, 1989 –1995). Duomenų analizei panaudota aprašomoji ir daugiafaktorin÷ statistika (ANOVA) bei Spearmano koreliacin÷ matrica. Skirtumai įvertinti Stjudento t-testu. Duomenys laikyti statistiškai patikimi, kai p<0,05.

22

3. TYRIMO REZULTATAI

Tyrimo rezultatai parod÷, kad iš visų 20 tirtų m÷gin÷lių, 12 buvo bakteriologiškai teigiami (t.y. 60 proc.). Mikroflora neišaugo 20 proc. mažiau m÷gin÷lių. M÷gin÷liuose išaugo tik bakterijų kultūros, grybelių ant Biggy agarų neišaugo.

6 pav. Bakteriologiškai teigiamas ir neigiamas m÷gin÷lių rezultatas

Iš visų teigiamų m÷gin÷lių, 58 proc. l÷kštelių buvo su vienos rūšies kolonijomis. Dviejų rūšių kolonijos išaugo ant 2,32 karto mažiau l÷kštelių, negu vienos rūšies, ir 3,41 karto mažiau l÷kštelių buvo su trijų rūšių kolonijomis.

23 Pagal išskirtą mikrofloros rūšį, E. coli bakterijų išaugo 9 m÷gin÷liuose (47%), Staphylococcus spp. – 7 m÷gin÷liuose (37%), o Streptococcus spp. – 3 m÷gin÷liuose (16%). Iš Staphylococcus spp. genties išskirta S. aureus 1 m÷gin÷lyje, o iš Streptococcus spp. išskirta S. pyogenes 2 m÷gin÷liuose ir S. agalactiae 1 m÷gin÷lyje.

8 pav. Kumelių gimdos kaklelio mikrofloros sud÷tis

1 lentel÷. Mikrofloros palyginimas tarp kumelių, tur÷jusių kumeliukų ir netur÷jusių

Mikroflora Tur÷jusios kumeliukų iki tyrimo arba netur÷jusios M Sd p Tur÷jusios 56,56 2,27 Staphylococcus spp. Netur÷jusios 17,17 0,64 0,061 Tur÷jusios 55,56 4,33 E. coli Netur÷jusios 36,36 10,18 0,093 Tur÷jusios 18,18 4,45 Streptococcus spp. Netur÷jusios 11,11 3,33 0,179

Kaip pateikta 1 lentel÷je, iš kumelių, kurios tur÷jusios bent vieną kumeliuką prieš tyrimą, išskirta Staphylococcus spp. mikroorganizmų 39,4 proc., E. coli – 19,2 proc., Streptococcus spp. – 7,1 proc. dažniau, negu iš kumelių, kurios netur÷jusios kumeliukų. Skirtumai statistiškai nepatikimi, tod÷l laikomi kaip tendencija.

24 2 lentel÷. Mikroorganizmų palyginimas tarp kumelių pagal jų kumeliukų skaičių

Mikroflora Kumeliukų skaičius M Sd p 4 ir < 0,00 0,00 Staphylococcus spp. 5 ir > 75,00 7,24 0,003 4 ir < 28,57 3,80 E. coli 5 ir > 50,00 17,74 0,133 4 ir < 14,29 0,80 Streptococcus spp. 5 ir > 25,00 0,32 0,041

2 lentel÷je matome, kad iš 5 ir daugiau kumeliukų tur÷jusių kumelių, 75 proc. dažniau išskirta Staphylococcus spp. mikroorganizmų, o Streptococcus spp. – 10,7 proc. rečiau išskirta kumel÷ms, tur÷jusioms mažiau nei 4 kumeliukus. Skirtumas statistiškai patikimas (p < 0,05). E. coli 21,43 proc. dažniau išskirta kumel÷ms, tur÷jusioms 5 ir daugiau kumeliukų, bet rezultatas statistiškai nepatikimas, tod÷l laikomas kaip tendencija.

3 lentel÷. Išaugusios mikrofloros palyginimas priklausomai nuo kumel÷s amžiaus

Mikroflora Kumel÷s amžius M Sd p

11 ir < 38,46 25,64 Staphylococcus spp. 12 ir > 28,57 14,80 0,268 11 ir < 36,15 0,89 E.coli 12 ir > 42,86 1,45 0,018 11 ir < 23,08 20,85 Streptococcus spp. 12 ir > 0,00 0,00 0,193

3 lentel÷je matome skirtumus lyginant kumeles pagal amžių. Staphylococcus spp. 9,89 proc., o Streptococcus spp. 23,1 proc. dažniau išaugo kumel÷ms, turinčioms mažiau negu 11 metų. Rezultatas statistiškai nepatikimas. E. coli vyresn÷ms, nei 12 metų kumel÷ms pasireiškia 6,7 proc. dažniau nei jaunesn÷ms kumel÷ms (p<0,05).

25 4 paveiksl÷lyje matome, kad didžiausias procentas Staphylococcus spp. išaugo 2 kolonijų

kombinacijoj. E. coli daugiausia išauginta m÷ginyje, kur kitų rūšių nebuvo. Streptococcus spp. visai neišaugo 2 kultūrų kombinacijoje, bet 2 kartus dažniau išaugo 3 kultūrų kombinacijoje negu vieni.

9 pav. Kultūros pasiskirstymas m÷giniuose

Dispersin÷s analiz÷s duomenimis, didžiausią įtaką mikroorganizmų išskyrimui tur÷jo kumeliukų skaičius (p<0,05). Kumelių amžius buvo mažiausio reikšmingumo, bet rezultatas statistiškai

nepatikimas.

4 lentel÷. Faktoriaus įtaka mikrobiologiniams rezultatams (dispersin÷ analiz÷)

Faktorius Reikšmingumas p

Tur÷jus/netur÷jus kumeliukų 1,5% 0,065

Kumeliukų skaičius iki 4 ir

virš 5 9,6% 0,037

Kumel÷s amžius iki 11 ir virš

26 5 lentel÷. Kumelių apsivaisinimas, priklausomai nuo m÷ginyje esančių kultūrų skaičiaus M÷ginyje esančių kultūrų

skaičius Atvejai (%) Kumelingumas (%)

Viena 58 43a

Dvi 25 15b

Trys 17 25c

a:c p<0,05; a:b p>0,05

5 lentel÷ parodo, kad did÷jant mikroorganizmų rūšių skaičiui, maž÷ja apsivaisinusių kumelių kiekis. Palyginus s÷klintas kumeles, kurių m÷giniuose rasta 1 rūšies kultūra, kumelingumas buvo 1,72 karto dažnesnis, negu kumel÷ms, kurioms išaugo 3 rūšių kultūros (p<0,05). Skirtumas tarp vienos ir dviejų rūšių kultūras tur÷jusių kumelių dar didesnis (beveik trigubai), bet rezultatas yra statistiškai nepatikimas.

27

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Iš visų tirtų neapsivaisinusių kumelių tepin÷lių, 60 proc. buvo teigiami, t.y. nustatyta mikroflora. Dažniausiai m÷gin÷liuose išaugo Escherichia coli (47%). M. Ulgen (2003) taip pat teigia, kad atlikto tyrimo metu dominavo šis mikroorganizmas. T. L. Blanchard ir kiti (2003), T. Reilas (2001), teigia, kad E. coli yra viena iš dominuojančių, bet ne pati dažniausia iš kumel÷s lytiniuose takuose esančių mikroorganizmų prie bakterinio endometrito. S. W. Ricketts ir kitų (1993) darytame tyrime E. coli iš sveikų kumelių gimdų iš viso nebuvo išskirta. Jų rasta tik klitorio ir makšties prieangio m÷giniuose bei kumel÷ms, turinčioms tam tikrų patologijų lytiniuose takuose (pneumovaginą, urovaginą ar nusilpus kitiems apsauginiams barjerams).

Dažniausiai išskiriama bakterija neapsivaisinančioms kumel÷ms d÷l endometrito, yra Streptococcus equi zooepidemicus. S. W. Ricketts ir kiti (1993) jų nerando sveikos kumel÷s gimdoje, bet esant uždegimams, teigia, kad jų išauginama dažniausiai. Prie šių teiginių prisideda ir T. L. Blanchard, D. L. Varner ir kiti (2003), T. Reilas (2001).

Mūsų darbe Streptococcus equi zooepidemicus nenustat÷me, bet išauginome kitų 16% Streptococcus spp. Iš jų 11% (2 m÷giniuose) buvo S. pyogenes ir 5% S. agalactiae. Apžvelgtoje literatūroje duomenys apie S. pyogenes ir S. agalactiae paplitimą kumelių lytiniuose takuose nenurodyti.

Staphylococcus spp. bakterijų išskyr÷me iš 37% m÷ginių, iš jų 5% (1 m÷ginyje) rasta S. aureus. S. W.Ricketts ir kiti (2003) S. aureus mini, kaip vieną iš dažnesnių endometrito suk÷l÷jų. Jie rašo, kad S. aureus ir kiti stafilokokai gali būti randami pavieniai arba mišrioj kultūroj. Mūsų tyrime S. aureus radome kaip pavienę kultūrą, o kitus, katalazei neigiamus stafilokokus radome ir pavienius, ir mišrių kultūrų m÷giniuose.

Kitų autorių darbuose dažnai minimos bakterijos Klebsiella pneumoniae, Pseudomonas aeruginosa. Dimock ir Edwards (1928) Klebsiella pneumoniae išskyr÷ iš arklių lytinių takų. D. D. Varner ir kiti (2003), K. pneumoniae, P. aeruginosa priskiria taip pat vienoms iš dažniau randamų bakterijų. M. LeBlanc (2001) apie šias bakterijas kalba prie l÷tinio pasikartojančio endometrito. Taip pat ji akcentuoja ir grybelinį endometritą. Kaip ir K. Wolfsdorf (2003) šio endometrito priežastimis įvardina grybelius ir mieles Candida spp., Apergillus spp., Mucor spp. Mūsų tyrime nei vienam m÷gin÷lyje neišaugo nei K. pneumoniae, P. aeruginosa, nei grybelinio endometrito suk÷l÷jai.

Pasteb÷jome tendenciją, kad daugiau bakteriologiškai teigiamų m÷ginių išskirta iš kumelių, kurios jau tur÷jo bent vieną kumeliuką (p>0,05).

28 Pagal W. T. Riddle (2007) tyrimą, atliktą 2001 – 2004 metais, iš 970 kumelių gimdos m÷ginių gautas skirtingas skaičius bakteriologiškai teigiamų rezultatų, priklausomai nuo kumel÷s būkl÷s: neapsivaisinančių, vaisingų ir niekad nevedusių kumeliukų citologinis tyrimas atitinkamai teigiamas neutrofilų atžvilgiu buvo 28%, 17% ir 5%, o bakteriologiškai teigiami – 12,2%, 11,1% ir 3,2%. Kumelingumo procentas tose kumelių grup÷se v÷liau siek÷ atitinkamai 44%, 62% ir 69%. Kaip matome iš šio tyrimo, taip pat daugiau mikroorganizmų išskirta iš kumelių, kurios jau yra tur÷jusios kumeliukų.

Lyginant mikrobiologinį gimdos užterštumą kumelių grup÷se pagal kumeliukų skaičių, pasteb÷jome kad daugiau nei 5 kumeliukus tur÷jusioms kumel÷ms 75% dažniau išaugo Staphylococcus spp. ir 10,7% dažniau Streptococcus spp. bakterijų (p<0.05), negu kumel÷ms, atvedusios 4 ar mažiau kumeliukų.

M. LeBlanc (2003) teigia, kad daugiau kumeliukų tur÷jusioms kumel÷ms d÷l gimdos raumenų nusilpimo ir d÷l raiščių atsipalaidavimo, pasunk÷ja gimdos išsivalymas. Taip pat tokioms kumel÷ms dažniau pasitaiko įvairių lytinių takų apsaugos barjerų pažeidimų, kas leidžia mikroorganizmas lengviau patekti į gimdą ir ten sukelti uždegimus. Šis teiginys taip pat tinka ir vyresn÷ms kumel÷ms, kurioms yra virš 12 metų. Papildomi degeneraciniai gimdos pakitimai gali dar pablogint situaciją. Pagal mūsų tyrimą, vyresn÷s nei 12 metų kumel÷s E. coli teigiamą rezultatą tur÷jo 6% dažniau (p<0,05), negu 11m. ir jaunesn÷s. Staphylococcus spp. ir Streptococcus spp. rezultatas skirtingas, nes tyrime dalyvavo per mažai vyresnio amžiaus kumelių.

Apskaičiavę po tyrimo s÷klintų kumelių apsivaisinimo dažnumą, pasteb÷jome, kad daugiausia kumelingomis tapo tos kumel÷s, iš kurių gimdos kaklelio išskirta 1 rūšies kultūra. Tokių kumelių kumelingumo procentas siek÷ 43%. Prie išskirtų 2 skirtingų rūšių, apsivaisinimas siek÷ 15%, o prie 3 skirtingų kultūrų – 25%. Palyginus 1 ir 3 rūšių mikroorganizmus turinčias kumeles, 1,72 karto geresni apsivaisinimo rezultatai buvo pas vienarūšes baterijas turinčias kumeles. Bain (1966) steb÷jo 12% kumelių, nešiojančių beta hemolitinius streptokokus lytiniuose takuose. Iš jų 40% atved÷ gyvus kumeliukus pirmais metais, o 35% net sekančius 3 metus netur÷jo prieauglio.

Galimų priežasčių kumel÷ms neapsivaisinti yra labai daug, tod÷l vien mikrobiologinis tyrimas tiksliai nenusako kumel÷s gimdos būsenos, ir rezultatų skirtumai yra tik÷tini. Norint gauti tikslesnius rezultatus, reikalingas platesnis klinikinis tyrimas.

29

IŠVADOS

1. Pagal literatūros duomenis, dažniausiai kumel÷s neapsivaisina d÷l mikroorganizmų sukelto endometrito.

2. Daugiausia iš neapsivaisinusių kumelių gimdos kaklelio tepin÷lių išskirta Escherichia coli (47%), ir Staphylococcus spp. bakterijų (37%). Mažiausiai rasta Streptococcus spp. mikroorganizmų (16%).

3. Pasteb÷ta tendencija daugiau mikroorganizmų išskirti iš kumelių, kurios tur÷jo kumeliukų prieš tyrimą (p>0,05).

4. Daugiau nei 5 kumeliukus tur÷jusioms kumel÷ms 75% dažniau išaugo Staphylococcus spp. ir 10,7% dažniau Streptococcus spp. bakterijų (p<0,05), negu kumel÷ms, atvedusios 4 ar mažiau kumeliukų.

5. Virš 12 metų kumel÷ms E. coli išaugo 6% dažniau, negu jaunesn÷ms nei 11 metų kumel÷ms (p<0,05).

6. Did÷jant mikroorganizmų kultūrų skaičiui lytiniuose takuose, apsivaisinimo galimyb÷ sumaž÷jo 1,72 karto (p<0,05).

PASIŪLYMAI

Neapsivaisinusias kumeles neskub÷ti s÷klinti ar kergti pakartotinai, kol neištirtos neapsivaisinimo priežastys, nes papildomi kergimai dar labiau padidina užterštumą aplinkos mikroorganizmais lytiniuose takuose.Vyresn÷m kumel÷ms, bei toms, kurios turi kelis kumeliukus, d÷l galimų anatominių pakitimų lytiniuose organuose (gimdos raiščių laisvumo, sumaž÷jusio gimdos raumenų tonuso bei traumų kumeliuojantis ir kt.), gali pasunk÷ti apsivaisinimas d÷l mikrobiologinio lytinių takų užterštumo.

30

LITERATŪRA

1. K. M. Dyce, W. O. Sack, C. J. G. Wensing. Textbook of veterinary anatomy. Fourth edition. Saunders. 2010. P. 567-576.

2. Frank G. R. Taylor, Tim J. Brazil, Mark H. Hillyer. Diagnostic techniques in equine medicine. 2nd edition. Saunders Elsevier. 2010. P.117-143.

3. Juan C. Samper. Equine Breeding Management and Artificial Insemination. 2nd edition. Elsevier Health Sciences. 2008.

4. Derek C Knottenbelt, Reginald R Pascoe. Diseases and disorders of the horse.Mmosby. 1999. P. 371-424.

5. Stephen M. Reed, Warwick M. Bayly, Debra C. Sellon. Equine internal medicine. Third edition. Saunders. 2010. P. 1004-1087.

6. Terry L. Blanchard, Dickson D. Varner, James Schumacher, Charles C. Love, Steven P. Brinsko, Sherri L. Rigby. Manual of equine reproduction. Second edition. Mosby. 2003.

7. Hanns - Jurgen Wintzer. Equine diseases. A textbook for students and practitioners. Verlag Paul Parey. 1986. P. 161 – 188.

8. Bradford P. Smith. Large animal internal medicine. Fourth edition. Mosby. 2009. P. 1419 – 1469

9. Sarah Pilliner, Zoe Davies. Eequine science. Second edition. Blackwell publishing. 2004. P. 206-213.

10. R. E. W. Elliott, E. J. Callaghan, B. L. Smith. The microflora of the cervix of the thoroughbred mare. 1971. P. 291 – 302. http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/00480169.1971.33984 Prieiga per internetą 2012 10 04

11. E. Aniulis, B. Znaidauskas, L. Miliauskas, V. Malakauskas. Veterinarin÷ akušerija ir ginekologija. Mokslas. Kaunas. 1989. P. 5 – 18.

12. Angus O. McKinnon, James l.voss. Equine reproduction. Williams and Wilkins. 1993.

13. Otto M Radostits, Clive C Gay, Kenneth W Hinchcliff, Peter D Constable. Veterinary medicine. A textbook of the diseases of cattle, horses, sheep, pigs, and goats. 10th edition. Saunders. 2007. P. 769.

14. W. R. Allan, S. Wilsher, L.Morris, et al. Laparoscopic application of PGE2 to re-establish

oviductal patency and fertility in infertile mares: a preliminary study. Equine Veterinary Journal. 2006. vol. 38, no. 5. P. 454-459.

31 15. T. Reilas. Uterine luminae environment of the mare. Academic Dissertation. Ypaja. Finland.

2001. P. 13 – 35.

16. M. Ulgen, K. Seyek – Intas, D. Misirlioglu, D. Seyek – Intas, A. L. Kocabiyik, A. Sevimli. Importance of reproductive management of fertility of mares in Turkey. Revue Med. Vet. 2003. P. 354 – 350.

17. K. Hinrichs, M. R. Cummings, P. L. Sertich, R. M. Kenney. Clinical significance of aerobic bacterial flora of the uterus, vagina, vestibule, and clitoral fossa of clinically normal mares. J. Am. Vet. Med. Assoc. 1988.

18. Wendy Colnon. Infertility in mares.

http://www.teagasc.ie/ruraldev/docs/programmes/equine/infertility_in_mares.pdf Prieiga per internetą 2012 10 11.

19. Jonathan F Pycock. “Dirty” mare. 2003. Dr. Jonathan F Pycock, B.Vet.Med., Ph.D., D.E.S.M., M.R.C.V.S. Prieiga per internetą 2012 10 18.

20. http://www3.ul.ie/~equines/Laboratory%209-Barren%20Mares.htm Prieiga per internetą 2012 10 18.

21. Jos Mottershead. Why perform a cytology smear in conjunction with a uterine culture? 2003. http://www.equine-reproduction.com/articles/cytology.shtml Prieiga per internetą 2012 10 18. 22. Bruce E Eilts. Clinical exam of mare. 2009.

http://www.vetmed.lsu.edu/eiltslotus/theriogenology-5361/clinical%20e.m._2.htmPrieiga per internetą 2012 12 14.

23. T. Sendel. Anatomy, Physiology and Reproduction in the Mare. 2010.

http://www.omafra.gov.on.ca/english/livestock/horses/facts/10-099.htm Prieiga per internetą 2013 01 05.

24. Stacey Oke. New treatment for mare endometritis examined (AAEP 2011).

http://www.thehorse.com/articles/28814/new-treatment-for-mare-endometritis-examined-aaep-2011 Prieiga per internetą 2012 12 11.

25. Sarah Ever Conrad. The infertile mare. 2003. http://www.thehorse.com/articles/14049/the-infertile-mare Prieiga per internetą 2012 10 13.

26. Michelle LeBlanc. Dirty mares. 2001. http://www.thehorse.com/articles/10719/dirty-mares Prieiga per internetą 2012 10 15.