LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS SVEIKATOS VADYBOS KATEDRA
Ieva Klimanskaitė
Asmens sveikatos priežiūros įstaigų pagrindinių žmogiškųjų
išteklių būklės įvertinimas
Magistro diplominis darbas
Mokslinė vadovė Prof. habil. dr. Irena Misevičienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ PAGRINDINIŲ ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ BŪKLĖS ĮVERTINIMAS
Ieva Klimanskaitė
Mokslinė vadovė: Prof. habil. dr. Irena Misevičienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS, MEDICINOS AKADEMIJA, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra, Kaunas; 2013. p. 74
Darbo tikslas: Įvertinti asmens sveikatos priežiūros įstaigų pagrindinių žmogiškųjų išteklių būklę, pagrindžiant jų formavimo politikos pokyčių poreikį.
Uždaviniai: Įvertinti Lietuvos gydytojų demografinę situaciją ir jų pasiskirstymo regioninius netolygumus, ištirti ligoninėse dirbančių gydytojų rizikos profilį susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, išanalizuoti ligoninėse dirbančių gydytojų dalyvavimo profilaktiniuose sveikatos patikrinimuose mastą.
Tyrimo metodika. Siekiant įvertinti gydytojų demografinę situaciją ir jų regioninį pasiskirstymą, buvo atlikta iš Lietuvos sveikatos informacijos centro, Lietuvos statistikos departamento ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos gautų oficialių duomenų statistinė analizė. Gydytojų sveikatos būklės įvertinimui buvo pasirinkta po vieną ligoninę iš didmiesčio ir rajono (Vilniaus regione – Vilniaus miesto ir Ukmergės miesto ligonė, Kauno regione – Kauno miesto ir Marijampolės ligoninė). Visiems tose ligoninėse dirbantiems gydytojams buvo išdalintos anketos, suskirstytos į šešias dalis: I dalis – asmens duomenys ir darbinė veikla, II – pasitenkinimas darbu, III – klausimai apie sveikatą, IV – klausimai apie profilaktinius sveikatos patikrinimus, V – klausimai apie gyvenseną ir VI – nuomonė apie sveikatos priežiūrą. Dalyvauti tyrime buvo pakviesti visi tyrimo dieną dirbantys gydytojai. Anketinėje apklausoje dalyvavo 281 gydytojas (76 proc.). Sveikatos patikrinime dalyvavo 242 gydytojai (65 proc.). Sveikatos patikrinimo metu tyrimo dalyviams buvo matuojamas arterinis kraujo spaudimas, atliekami antropometriniai matavimai, tiriama cholesterolio koncentracija kraujyje.
Rezultatai. Vilniaus bei Kauno regione dirbančių gydytojų skaičius 10 000 gyventojų buvo beveik du kartus didesnis nei Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos regionuose, didžiuosiuose šių regionų miestuose dirbo daugiau jaunesnio amžiaus gydytojų nei regionuose. Dešimtadalis gydytojų buvo vyresni nei 64 metų amžiaus ir jų dalis regionuose buvo du kartus didesnė nei
didžiuosiuose miestuose. Savo sveikatos būklę daugiau nei pusė gydytojų (68,6 proc. moterų ir 60,3 proc. vyrų) laikė gera. Daugiausia gydytojų (16,2 proc. vyrų bei 18,2 proc. moterų) sirgo širdies ir kraujagyslių ligomis. Arterinė hipertenzija buvo diagnozuota beveik pusei (48,3 proc.), padidėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje – daugiau nei dviem trečdaliams (75,3 proc.), antsvoris – trečdaliui (31,8 proc.), o nutukimas penktadaliui (18,7 proc.) visų gydytojų. Kasdien rūkė dešimtadalis (9,8 proc.), o alkoholinius gėrimus bent vieną kartą per savaitę vartojo beveik ketvirtadalis (26,6 proc.) gydytojų. Ne visi gydytojai, kurie žinojo, jog turi lėtinių ligų rizikos veiksnius, bandė juos koreguoti. Dalies gydytojų gyvensenos įpročiai buvo nesveiki. Didžioji dauguma jų turėjo savo šeimos gydytoją (87 proc. vyrų ir 96,6 proc. moterų). Daugiau nei pusė (64,4 proc.) gydytojų tikrinosi savo sveikatą praėjusiais metais. Gana aktyviai gydytojai dalyvavo krūtų, gimdos kaklelio bei prostatos vėžio patikros programose, tačiau storosios žarnos vėžio patikroje dalyvavo tik 7,3 proc. 50-75 metų amžiaus vyrų ir 21,5 proc. to paties amžiaus moterų.
Išvados. Gydytojų pasiskirstymas Lietuvoje buvo labai netolygus: didžiuosiuose regiono miestuose gydytojų skaičius 10000 gyventojų buvo 2-5 kartus didesnis negu likusioje regiono dalyje, regionuose dirba du kartus daugiau pensijinio amžiaus gydytojų nei didmiesčiuose. Gydytojų sveikata nebuvo gera, jų rizikos profilis susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis buvo aukštas.Tyrimo rezultatai pagrindžia sveikatos priežiūros išteklių formavimo politikos pokyčių būtinybę, siekiant sumažinti gydytojų regioninio pasiskirstymo netolygumus ir pagerinti jų sveikatą.
Raktažodžiai: Sveikatos priežiūros žmogiškieji ištekliai, netolygumai, gydytojai, rizikos veiksniai, gyvensena.
SUMMARY
Public health management
EVALUATION OF THE MAIN HUMAN RESOURCES IN THE HEALTH CARE INSTITUTIONS
Ieva Klimanskaitė
Scientific supervisor Prof. habil. dr. Irena Misevičienė
Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Public Health Management, Kaunas; 2013. p.74
Aim of the study: To evaluate the main human resources’ status in the health care institutions in support of their policy-making need to change.
Objectives: To evaluate demographic situation of Lithuanian physicians and regional inequalities in the distribution of physicians; to assess the risk profile of chronic noncommunicable diseases of hospital-employed physicians; to analyse participation of hospital-employed physicians in screening programmes.
Material and methods. The official statistical data obtained from Lithuanian Health Information Centre, Lithuanian Department of Statistics and the State Health Care Accreditation Agency under the Ministry of Health were used for evaluation of demographic situation of physicians and their regional distribution. The assessment of health status of physicians was carried out in four randomly selected hospitals from Vilnius and Kaunas regions. Two hospitals were selected from Vilnius and Kaunas cities, one hospital - from Ukmergė municipality and one hospital - from Marijampolė municipality. The questionnaire, which was distributed to physicians, consisted from six parts: I - personal data, and working activities, II - job satisfaction, III – health status, IV - preventive health check-up, V – health behaviours, and VI - opinion of health care. All physicians who were working in the hospital on the day of survey were invited to participate. Questionnaires were filled in by 281 physicians (response rate was 76%), and 242 physicians (65%) participated in health examination. The health examination included measurement of arterial blood pressure, examination of cholesterol level in the blood and anthropometric measurements.
Results. The number of physicians per 10 000 population was nearly two times higher in Vilnius and Kaunas regions than in Šiauliai, Panevėžys and Klaipėda regions. Every tenth physician was older than 64 years of age and their proportion in regions was twice bigger than in cities.
The majority of physicians (60.3% of men and 68.6% of women) assessed their health as good. Cardiovascular diseases were the most prevalent among physicians (16.2% among men and 18.2% among women). Arterial hypertension was diagnosed for 48.3% of physicians, hypercholesterolemia – for 75.3%, overweight – for 31.8% and obesity – for 18.7%. Almost every tenth physician (9.8%) smoked daily and 26.6% consumed alcoholic beverages at least once a week. The majority of physicians were registered to family doctor (87% of men and 96.6% of women). More than half (64.4%) of physicians underwent the health examination during the last year. The physicians participated actively in breast, cervical and prostate cancer screening programmes; however, only 7.3% of men and 21.5% of women aged 50-75 years were involved in colon cancer screening programme.
Conclusions. The distribution of physicians was very unequal in Lithuania: The number of physicians per 10 000 population was 2-5 times bigger in cities than in regions., there are twice more physicians of retirement age in regions than in cities. The health staus of physicians is not good and NCD risk profile is high among them. The study results justified the need of changes in human resourses’policy making in order to reduce regional inequalities in the distribution of physicians and to improve their health status.
Key words: Health care human resources, inequalities, physicians, risk factors, health behaviours.
SANTRUMPOS
AKS- arterinis kraujo spaudimas GS- galimybių santykiai
KMI– kūno masės indeksas LNL– lėtinės neinfekcinės ligos PSO– Pasaulio sveikatos organizacija SAM- Sveikatos apsaugos ministerija SD- Statistikos departamentas
SPŽI- sveikatos priežiūros žmoniškieji ištekliai ŠKL– širdies ir kraujagyslių ligos
TURINYS
ĮVADAS...9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...10
1. LITERATŪROS APŽVALGA...11
1.1. Sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių samprata...11
1.2. SPŽI struktūros charakteristikos...12
1.3. SPŽI netolygumai...13
1.3.1. Kokybiniai gydytojų netolygumai...13
1.3.2. Demografiniai gydytojų netolygumai...14
1.3.3. Geografiniai gydytojų netolygumai...15
1.3.4. Profesiniai/ specialybiniai gydytojų netolygumai...16
1.4. Kiti SPŽI būklei įvertinti svarbūs veiksniai...18
1.5. SPŽI planavimas...19
1.6. Gydytojų savo sveikatos vertinimas...20
1.7. Gydytojų rizikos profilis susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis...21
1.8. Gydytojų profilaktiniai sveikatos patikrinimai...22
2. TYRIMO METODIKA...24
2.1. Statistinių duomenų apie Lietuvos gydytojų demografinę situaciją ir jų pasiskirstymo regioninius netolygumus analizė...24
2.2. Kauno ir Vilniaus regionų gydytojų sveikatos patikrinimas...25
2.2.1. Tyrimo organizavimas...25
2.2.2. Tyrimo kontingentas...26
2.2.3. Tyrimo klausimynas...28
2.2.4. Objektyvus sveikatos patikrinimas...29
2.3. Statistinė duomenų analizė...30
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...31
3.1. Lietuvos gydytojų demografinė situacija ir jų pasiskirstymo regioniniai netolygumai.31 3.2. Gydytojų rizikos profilis susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis...39
3.3. Ligoninėse dirbančių gydytojų dalyvavimo profilaktiniuose sveikatos patikrinimuose apimtis...60
IŠVADOS...64
REKOMENDACIJOS...66
1 PRIEDAS...75 2 PRIEDAS...87
ĮVADAS
Didėjantys gyvenimo lygio skirtumai tarp įvairių socialinių grupių, visuomenės sveikatos blogėjimas, netolygi socialinė ir ekonominė raida sukelia pavojų nacionaliniam saugumui [3]. Šalių ekonominei raidai labai didelės reikšmės turi sveikatos sistemos funkcionavimas, kuris negalimas be pagrindinių šiam sektoriui priklausančių žmogiškųjų išteklių – gydytojų – produktyvios bei efektyvios veiklos. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) dokumentuose [74], Jungtinių Tautų tūkstantmečio deklaracijoje [80] bei Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose [6] nurodyta, jog „sveikas žmogus, sveika darbo jėga yra didžiausia vertybė, o sveiki gyventojai – ekonomikos, produktyvumo ir gerovės prielaida“.
Sveikatos priežiūros darbuotojų ištekliai yra pati svarbiausia sveikatos sistemos sudedamoji dalis. Naujų gydymo metodų, technologijų sukūrimas, labai suaktyvėjusi migracija iš kaimiškųjų regionų į miestus skatina sveikatos priežiūros įstaigas iš naujo įvertinti savo darbą [26]. Daugumos sveikatos priežiūros specialistų yra dideli darbo krūviai, o būtent gydytojų darbas lemia, ar pacientai patenkinti sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis ir jų kokybe. Skirtingas sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir dėl įvairių priežasčių ribota kai kurių gyventojų grupių galimybė pasinaudoti medicinos paslaugomis gali sąlygoti visuomenės sveikatos būklės blogėjimą [47]. Šios problemos dažniausiai atsiranda dėl netinkamo sveikatos priežiūros darbuotojų išteklių planavimo, kadangi laiku neatsižvelgiama į tam tikrų specialistų trūkumą regionuose esančiose sveikatos priežiūros įstaigose.
Magistro diplominis darbas buvo atliekamas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ projektą „Pagrindinių sveikatos ir švietimo sistemų žmogiškųjų išteklių būklės vertinimas“ (SIN-05/2011) ir jame buvo sprendžiama dalis bendrųjų projekto uždavinių. Šiame darbe siekiama atskleisti Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų pagrindinių žmogiškųjų išteklių būklę, t.y. jos kiekybinę pusę, įvertinant Lietuvos bendrojo profilio ligoninėse dirbančių gydytojų regioninio pasiskirstymo netolygumus bei demografinę situaciją ir kokybinę pusę, t.y. įvertinant gydytojų sveikatą atspindinčius rodiklius - jų rizikos profilį susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis bei dalyvavimo profilaktiniuose patikrinimuose apimtis.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: Įvertinti asmens sveikatos priežiūros įstaigų pagrindinių žmogiškųjų išteklių būklę, pagrindžiant jų formavimo politikos pokyčių poreikį.
Uždaviniai:
1. Įvertinti Lietuvos gydytojų demografinę situaciją ir jų pasiskirstymo regioninius netolygumus.
2. Ištirti ligoninėse dirbančių gydytojų rizikos profilį susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis.
3. Išanalizuoti ligoninėse dirbančių gydytojų dalyvavimo profilaktiniuose sveikatos patikrinimuose apimtis.
1. LITE
RATŪROS APŽVALGA
1.1. Sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių samprata
Teisingai apibrėžti sveikatos priežiūros žmogiškuosius išteklius (SPŽI) labai svarbu, kadangi mokslinėje literatūroje SPŽI laikomi svarbiausia sveikatos apsaugos sistemos dalimi. Daugelis SPŽI politikos aspektus tyrinėjusių mokslininkų teigia, jog sveikatos sektorius yra priklausomas nuo darbo jėgos (labour-intensive) [19]. SPŽI yra pagrindinis sveikatos priežiūros sistemos komponentas, kuriam tenka ir didžiausia šios sistemos išlaidų dalis [28,71].
Kabene S.M. ir bendraautoriai sveikatos žmogiškuosius išteklius aprašo kaip skirtingų profesijų klinikinį arba neklinikinį personalą, atsakingą už intervenciją į visuomenės ar individo sveikatą [40]. Pagal PSO 2006 m. apibrėžimą SPŽI apima visus asmenis, dalyvaujančius veikloje, kurios pagrindinis tikslas – pagerinti sveikatą [86]. Labai panašiai dar 1995 m. SPŽI apibrėžė ir Rotem A.: tai visi specialistai, kurių pagrindinė veikla tiesiogiai susijusi su populiacijos sveikatos gerinimu. SPŽI sąvoka apima visus specialistus (t. y. gydytojus, slaugytojus, akušerius, odontologus ir kt.), teikiančius sveikatos priežiūros paslaugas tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje [63].
Mūsų šalyje, Lietuvoje, SPŽI sampratos pagrindas yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. V-891 „Dėl strateginio sveikatos priežiūros ir farmacijos žmonių išteklių planavimo Lietuvoje 2003-2010 m. programos patvirtinimo“, teisiškai reglamentuojantis strateginį žmonių išteklių planavimą sveikatos sektoriuje [15]. Šis įsakymas pateikia sveikatos priežiūros ir farmacijos žmonių išteklių, apibūdinamų pagal medicinos specializacijas, sąvoką (remiantis studijų programų klasifikacijomis, nurodytomis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2002 m. birželio 14 d. įsakyme „Dėl aukštojo mokslo universitetinių studijų programų registravimo“), kad sveikatos priežiūros ir farmacijos žmonių ištekliais Lietuvoje yra laikomi gydytojai, odontologai, vaistininkai, reabilitacijos ir slaugos specialistai (slaugytojai, akušeriai, kineziterapeutai, ergoterapeutai) bei visuomenės sveikatos specialistai [14]. Šis ministro įsakymas, kaip ir jo pirmtakas [16], išplečia SPŽI sampratą, t. y. apima ne tik gydytojus, odontologus ir slaugos personalą (siauras SPŽI supratimas), bet ir farmacijos bei visuomenės sveikatos specialistus.
SPŽI gali būti skirstomi į teikiančius paslaugas – sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai arba praktikuojantis sveikatos personalas, ir į tuos, kurie prisideda prie sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimo, bet nėra tiesioginiai sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, vadinamieji sveikatos priežiūros vadybininkai bei pagalbinis medicinos personalas, arba ekonomiškai aktyvus sveikatos personalas [86].
Apibendrinant galima būtų teigti, jog sveikatos priežiūros darbuotojų ištekliai yra svarbiausia sveikatos apsaugos sistemos sudedamoji dalis visame pasaulyje, nes sveikatos sektorius, labiau nei bet kuris kitas, priklauso nuo darbo jėgos charakteristikų ir jų pokyčių [9].
1.2. SPŽI struktūros charakteristikos
Dubois C.A. ir bendraautoriai teigia, jog sveikatos žmonių išteklius charakterizuoja jų veiklos turinys bei veiklos rezultatai. Veiklos turinys aprašomas kaip technikų, technologijų, žinių ir įgūdžių visuma, kuriomis SPŽI disponuoja, kad galėtų teikti sveikatos paslaugas. Veiklos rezultatai –tai suteiktų sveikatos paslaugų kiekis ir kokybė, visuomenės sveikatos kokybės rodikliai, sveikatos profesionalų veiklos efektyvumas [20].
SPŽI struktūros charakteristikos apima:
• demografines charakteristikas (darbuotojų amžių, lytis). Demografinės SPŽI charakteristikos mokslinėje literatūroje įvardijamos kaip vienos svarbiausių, tiesiogiai lemiančios sveikatos darbo rinką – veikdamos SPŽI pasiūlą bei struktūrą, ir netiesiogiai – veikdamos sveikatos priežiūros paslaugų paklausą;
• kiekybines charakteristikas (pvz., gydytojų skaičius 10000 gyventojų; gyventojų aprūpinimas tam tikrų specialybių gydytojais 10000 gyventojų; gyventojų skaičius, tenkantis vienam gydytojui; slaugytojų skaičius 10000 gyventojų; slaugos specialistų skaičius, tenkantis vienam gydytojui, ir t. t.; • profesines/ specialybių charakteristikas (darbuotojų pasiskirstymas tarp tam
tikrų profesijų);
• geografines charakteristikas (SPŽI pasiskirstymas geografiniuose regionuose);
• institucines charakteristikas (SPŽI pasiskirstymas skirtinguose sveikatos apsaugos lygiuose bei institucijose);
• sektorines charakteristikas (SPŽI pasiskirstymas viešėjame ir privačiame sektoriuje) [19].
1.3. SPŽI netolygumai
Ekonominiu požiūriu sveikatos sektoriaus darbo jėgos netolygumus galima apibūdinti kaip sveikatos profesionalų perteklių arba trūkumą dėl susidariusio rinkoje darbo pasiūlos ir paklausos neatitikimo. Neekonominiu požiūriu darbo jėgos netolygumus galima aprašyti kaip darbo jėgos trūkumą, įvertinus egzistuojantį darbo jėgos poreikį, t. y. tinkamą gydytojų skaičių, siekiant patenkinti visuomenės sveikatos poreikius [87].
Mokslinė literatūra išskiria tam tikras SPŽI netolygumų kategorijas [88]: ● kokybiniai netolygumai; ● demografiniai netolygumai; ● geografiniai netolygumai; ● profesiniai/specialybių netolygumai; ● instituciniai netolygumai; ● sektoriniai netolygumai;
Tam, kad galėtume tiksliai įvertinti SPŽI būklę, yra vertinami SPŽI netolygumai. Toliau literatūros analizėje bus nagrinėjama SPŽI gydytojų būklė. Gydytojas – asmuo, turintis universitetinį medicinos (gydytojo) išsilavinimą, įstatymo numatyta tvarka galintis teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Į gydytojų skaičių neįtraukiami odontologai. Jie traktuojami kaip atskira grupė. Gydytojas yra medicinos gydytojas, gydytojas rezidentas, šeimos gydytojas ar gydytojas specialistas [9].
1.3.1. Kokybiniai gydytojų netolygumai
Visi kokybiniai rodikliai aiškiai nusako SPŽI būklę ir tiksliai nurodo, kokie pokyčiai turėtų būti daromi.
Statistikos departamento (SD) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2001 m. 7 proc. visos Lietuvos darbo jėgos buvo įdarbinta sveikatos sektoriuje ir 18 proc. šios darbo jėgos sudarė gydytojai. Iki 1989 m. Lietuvoje buvo nuolat jaučiamas gydytojų perteklius [55].
0,1 proc.). Absoliutus gydytojų skaičius sumažėjo 12,3 proc. (nuo 14962 iki 13327, vidutinis metinis pokytis – 0,7 proc.).
Praktikuojančių gydytojų skaičius, tenkantis 10000 gyventojų, 1994-2011 m. taip pat kito labai nežymiai. 1994 m.10000 gyventojų teko 37,1 gydytojo, o 2011 m. – 38,8 (vidutinis metinis pokytis – 0,3 proc.). Absoliutus gydytojų skaičius šiuo laikotarpiu sumažėjo 8,9 proc. (nuo 13505 iki 12407, vidutinis metinis pokytis – 0,5 proc.) [69].
Gydytojų skaičius 2002-2005m. didėjo ir daugelyje Europos šalių: Latvijoje, Estijoje, Belgijoje, Danijoje, Olandijoje, Suomijoje, Airijoje [23].
1.3.2. Demografiniai gydytojų netolygumai
Atliekant SPŽI pasiūlos analizę, vertinamas SPŽI pasiskirstymas pagal lytį ir amžiaus grupes. Lietuvoje šie duomenys kaupiami Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūrai veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Odontologų rūmų sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų, akušerių, slaugytojų ir odontologų) sąrašuose. Labai svarbu įvertinti, kuri dalis specialistų yra pensinio ar priešpensinio amžiaus, kadangi kaip tik juos gana artimoje ateityje reikės pakeisti naujais specialistais [26].
Populiacijos senėjimas daro įtaką demografiniams netolygumams bei lyčių balanso pokyčiams [86]. Vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių dirba sveikatos sektoriuje. Senėjimo pokyčiai sukelia sveikatos sektoriaus darbo jėgos paklausos ir pasiūlos neatitikimą. Būtina įvertinti ir populiacijos senėjimą, ateityje lemsiantį padidėjusį socialinės apsaugos bei sveikatos priežiūros paslaugų poreikį. Padidėjęs paslaugų poreikis didina ir SPŽI poreikį. Tuo pačiu metu visuomenės senėjimas lemia darbingo amžiaus ilgėjimą, turėsiantį neigiamą poveikį SPŽI pasiūlai [21].
Senėjant bendrai Lietuvos populiacijai, pastebimas ir gana spartus sveikatos priežiūros specialistų senėjimas. 2009 m. vidutinis gydytojų amžius buvo šiek tiek didesnis nei 50 m., 2000 m. vyresni nei 60 m. amžiaus gydytojai sudarė 16 proc., o 2010 m. jau perkopė 20 proc. ribą. Dar 27,6 proc. gydytojų 2010 m. priklausė 51-60 m. amžiaus grupei. Kai kuriose profesinėse kvalifikacijose vyresnių nei 60 m. amžiaus gydytojų dalis 2010 m. buvo artima ar net viršijo 40 proc. [44]. Panašios tendencijos užfiksuotos ir Belgijoje – vyresni nei 50 m. amžiaus gydytojai sudarė daugiau kaip 45 proc. [51].
Pasiskirstymas pagal lytį taip pat labai svarbus, kadangi tradiciškai yra susiklostę, jog moterys daugiau laiko skiria šeimai, laikinai pasitraukia iš profesijos dėl vaiko auginimo atostogų ir pan. [90]. Iš kitos pusės, vidutinė tikėtina moterų gyvenimo trukmė daugelyje
šalių yra ilgesnė nei vyrų, ir tai taip pat gali turėti įtakos geresniems išlikimo profesijoje rodikliams.
2005 m. beveik 70 proc. gydytojų sudarė moterys. Bendrosios praktikos gydytojų (BPG) moterys sudarė net 85 proc. [48, 64]. 2010 m. tarp Lietuvos gydytojų moterys sudarė 71 proc.[44]. Belgijoje moterys sudarė tik 30,1 proc. gydytojų [51], o Nyderlandų Karalystėje moterys sudarė 40 proc. šeimos gydytojų [81].
1.3.3. Geografiniai gydytojų netolygumai
Netolygų geografinį pasiskirstymą galima apibūdinti kaip SPŽI pasiūlos skirtumus, galinčius daryti ženklią įtaką sveikatos priežiūros sistemos funkcionavimui. Sveikatos priežiūros specialistai dažniau renkasi darbą miestuose, kur yra geresnės darbo sąlygos ir didesnės profesinio tobulėjimo galimybės jiems ir jų šeimos nariams [2, 64].
Geografiniai netolygumai apima darbo jėgos paskirstymą tarp geografinių regionų. Pastarieji daro neigiamą įtaką visuomenės sveikatos kokybei, lygybei, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui bei visos sveikatos priežiūros sistemos funkcionavimui. Šių netolygumų, deja, nėra išsprendusi nei viena pasaulio šalis. Tiek išsivysčiusių, tiek besivystančių šalių miesto vietovėse gydytojų koncentracija didesnė nei kaimo vietovėse. Viename iš Pasaulinės sveikatos organizacijos pranešimų teigiama, kad iš esmės visos šalys kenčia nuo netinkamo SPŽI pasiskirstymo, o didžiausią susirūpinimą kelia gydytojų pasiskirstymo netolygumas [89].
Lietuvoje duomenys apie geografinį gydytojų pasiskirstymą kaupiami Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenų bazėje. 2011 m. mūsų šalyje gyventojų aprūpinimo gydytojais rodikliai miestuose ir rajonuose skyrėsi net 3,1 karto [35].
1994-2011m. stebėti akivaizdūs geografinio gydytojų pasiskirstymo netolygumai: 1988 m. miestuose 10000 gyventojų tenkantis praktikuojančių gydytojų rodiklis buvo 51,5, o 2011 m. – 51,4. Rajonuose aprūpinimo gydytojais rodiklis 1998 m. buvo 2,7 karto (19/10000 gyv.), o 2011 m.– 3,1 karto mažesnis nei miestuose (17,4/10000 gyv.). Didžiausias skirtumas tarp miestų ir rajonų rodiklių (3,7 karto) buvo užfiksuotas 2010 m. (63,7 miestuose ir 17,4 rajonuose).Be to, didelis atotrūkis pastebimas ne tik tarp miestų ir rajonų rodiklių, bet ir tarp skirtingų rajonų (pvz., Alytaus rajono gyventojų aprūpinimo gydytojais rodiklis 2011 m. buvo 5,7/10000 gyv., o Utenos rajono – 27,6/10000 gyv.). Vertinant gydytojų pasiskirstymą, 2008 m. duomenimis, didžiausias gydytojų ir gyventojų santykis buvo Vilniaus (44,3/10000
gydytojų ir gyventojų santykis buvo Tauragės (15,8/10000 gyv.), Telšių (17,4/10000 gyv.) bei Marijampolės (20,6/10000 gyv.) apskrityse [69].
Apibendrinant galima teigti, jog 1994-2011 m. gydytojų skaičius, tenkantis 10000 gyventojų, išliko stabilus, tačiau geografinio pasiskirstymo netolygumai labai pagilėjo [69].
Kinijoje atliktas tyrimas parodė, kad gyventojų aprūpinimo gydytojais rodikliai miesto ir kaimo vietovėse skyrėsi du kartus [2]. Belgijoje rajonų gyventojų aprūpinimo šeimos gydytojais rodiklis svyravo tarp 9,8 ir 14,4/10000 gyventojų, tuo tarpu aprūpinimo gydytojais specialistais rodiklis skyrėsi beveik 3 kartus (8,4 kaimo vietovėse ir 24,0 Briuselyje) [71].
Pagrindinės neigiamos netolygaus geografinio pasiskirstymo pasekmės sveikatos sistemai yra žemesnė sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, sumažėjęs jų prieinamumas (išaugusios pacientų laukimo eilės, pailgėjęs kelionės laikas iki arčiausiai esančios sveikatos priežiūros įstaigos), sumažėjęs pacientų pasitenkinimas sveikatos priežiūros paslaugomis ir pan. [3, 71, 84,]. Kinijoje atliktas tyrimas parodė, kad nuo aprūpinimo sveikatos priežiūros specialistais rodiklių didžiąja dalimi priklauso ir kūdikių mirtingumo rodikliai [2].
1.3.4. Profesiniai/specialybiniai gydytojų netolygumai
Profesiniai/specialybiniai netolygumai apima darbuotojų pasiskirstymą tarp tam tikrų profesijų. Dėl vienų profesinių specializacijų prestižo, pelningumo, darbo krūvio (ne)buvimo ar kitų (ne)preferencijų darbuotojų skaičiaus prasme nukenčia kitos [51].
Vertinant SPŽI būklę, būtina atkreipti dėmesį ir į specialistų pasiskirstymą tarp profesijų (pvz., gydytojų ir slaugytojų) ar profesinių kvalifikacijų (pvz., šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų). Svarbu, nes trūkstant vienos profesijos ar profesinės kvalifikacijos specialistų, jų atliekamą veiklą turi perimti kiti specialistai, o tai jau gali neigiamai įtakoti šių specialistų darbo krūvį ar teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę [41].
Lietuvoje daugelio specialybių gydytojų pasiskirstymas pagal specialybes kito labai nežymiai. 1993 m., 2000 m., 2006 m. didžiausią gydytojų dalį sudarė vidaus ligų specialistai, vaikų ligų specialistai, akušeriai ginekologai, chirurgai. Dėl sveikatos sistemos reformos sveikatos priežiūros sistema buvo perorientuota į pirminę sveikatos priežiūrą. Dėl to BPG skaičius per 1991-2006 m. itin padidėjo ir 2006 m. siekė 50,8/10000 gyv., tačiau jie sudarė tik 12 proc. visų gydytojų. Lietuvoje 2008 m. BPG sudarė 13,6 proc. bendro gydytojų skaičiaus [43, 44, 64]. 1993-2000 m. labiausiai sumažėjo genetikos (-64,3 proc.) laboratorinės medicinos (-32,1 proc.) ir teisės medicinos gydytojų (-26,5 proc.) skaičius [26].
2004-2008 m. Belgijoje buvo užregistruota, kad gydytojų specialistų buvo 19 proc. per daug, o šeimos gydytojų 25 proc. per mažai [71].
JAV atlikus tyrimą, paaiškėjo, jog 1996-2006 m. padaugėjo šių specialistų: geriatrijos (83,2 proc.), nefrologų (49,7 proc.), neonatologų (49,7 proc.), infekcinių ligų (46,8 proc.), angiochirurgų (41,7 proc.), reabilitologų (40,5 proc.), vidaus ligų (30,2 proc.). Be to, buvo nustatyta, jog sumažėjo chirurgų (-2,3 proc.), profilaktinės medicinos (-1, 3 proc.), krūtinės ląstos chirurgų (-0,8 proc.) [4].
Kalbant apie SPŽI vertinimą, galima paminėti ir institucinius bei sektorinius netolygumus.
Instituciniai netolygumai apima darbo jėgos paskirstymą tarp skirtingų sveikatos apsaugos lygių bei institucijų. Šiuo atveju svarbiausia užtikrinti optimalų SPŽI pirminio, antrinio ir tretinio sveikatos sistemos lygmenų balansą [51].
Sektoriniai netolygumai apima darbo jėgos paskirstymą bei judėjimą tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Šia prasme sveikatos sektoriaus darbo jėgos rinka yra nestabili. Dėl mažų atlyginimų viešajame sektoriuje specialistai pasirenka papildomas darbo valandas privačiame sektoriuje. Visgi karjera viešojoje tarnyboje yra labai patraukli, nes leidžia privačią praktiką vakarais ir garantuoja nemokamą papildomą mokymą. Mokslinė literatūra analizuoja darbo krūvio ir darbo užmokesčio santykio klausimą. Siekiant optimizuoti šiuos su SPŽI veikla susijusius klausimus, iškyla vadybinių sprendimų poreikis [25].
Lietuvoje mokslininkai tyrė gydytojų darbo krūvį trylikoje ambulatorinių gydymo įstaigų pagal 1995 m. pirmo ketvirčio duomenis. Buvo analizuojamas šių gydytojų specialistų darbo krūvis: apylinkės terapeutų (531-1322 apsilankymai), chirurgų (410-1783 apsilankymai), traumatologų ir urologų (399-10959 apsilankymai), oftalmologų ir LOR specialistų (1095-2983 apsilankymai), neurologų (361-2331 apsilankymai), pediatrų (583- 1329 apsilankymai), vaikų chirurgų ir vaikų ortopedų-traumatologų (0-2462 apsilankymai), bei vaikų neurologų (0-1868 apsilankymai). Akivaizdu, jog gydytojų darbo krūviai skirtingose institucijose yra labai nevienodi; surinkus išsamią ilgalaikę statistinę medžiagą, būtų galima ją panaudoti personalo skaičiui ambulatorijose planuoti ir prognozuoti [41].
Užimamų etatų skaičius yra labai svarbus rodiklis, atspindintis specialisto darbo krūvį, t. y. parodantis, kiek darbo valandų vidutiniškai dirba vienas praktikuojantis specialistas. Skirtingose šalyse gali būti ženklūs vidutinio užimamų etatų skaičiaus skirtumai. Pavyzdžiui, 2009 m. Nyderlandų Karalystėje vidutiniškai vienas šeimos gydytojas vyras dirbo 0,82 etato, o šeimos gydytoja moteris – 0,55 etato [81], o Lietuvoje 2010 m. vidutinis
šeimos gydytojo krūvis buvo 1,11 etato [44]. 2008 m. Airijoje vienas sveikatos priežiūros specialistas dirbo vidutiniškai 0,88, o 1997 m. – 0,86 etato [33].
1.4. Kiti SPŽI būklei įvertinti svarbūs veiksniai
Vienas iš svarbiausių veiksnių, koreguojančių SPŽI skaičių, yra didėjantis išvykstančių dirbti į kitas šalis specialistų skaičius:
Daugelyje Vakarų Europos šalių pastebimas spartus gyventojų senėjimas, o kartu didėja ir sveikatos priežiūros specialistų poreikis. Be to, dalis šių šalių klydo planuodamos SPŽI skaičių praeityje, todėl stengiasi kompensuoti susidariusį trūkumą pritraukdami kitų šalių sveikatos priežiūros specialistus [55]. Dideli iš šalies išvykstančių specialistų skaičiai daro tiesioginę įtaką sveikatos priežiūros sistemos funkcionavimui, blogėjantiems populiacijos sveikatos rodikliams bei neigiamai veikia šalyje liekančius sveikatos priežiūros specialistus, kuriems tenka didesnis darbo krūvis.
Emigracija turėtų būti stebima ir valdoma sistemingai ir koordinuotai, kadangi ženkli emigracija gali kelti grėsmę sveikatos priežiūros sistemos funkcionavimui, ypač jei emigracijos rodiklis viršija imigracijos rodiklį [1].
Vakarų medicinos istorija yra migruojančių sveikatos priežiūros specialistų istorija, o norą migruoti dažniausiai nulemia noras mokytis [68]. Užsienyje studijas baigę specialistai sudaro nemažą kai kurių Europos šalių SPŽI dalį, pvz., 31 proc. Jungtinėje Karalystėje medicinos praktika besiverčiančių gydytojų studijas baigė kitose šalyse. Norvegijoje jie sudaro 15,4 proc., Danijoje – 5,5 proc., Vokietijoje – 5 proc., Prancūzijoje – 4,2 proc. Daugelio Vakarų šalių kohortiniai medicinos absolventų tyrimai atskleidė, kad iki 50 proc. absolventų planavo išvykti į užsienį. Sveikatos priežiūros specialistų migracija yra neišvengiamas sveikatos sektoriaus bruožas ir galima tik tikėtis, kad ateityje ji dar didės [68].
Prieš įstojant į Europos Sąjungą, 2004 m., buvo baiminamasi, jog Lietuva praras ženklią dalį aukštos kvalifikacijos, tarp jų ir sveikatos priežiūros specialistų. Dėl tokio praradimo nuogąstavo prieš įstodamos į Europos Sąjungą ir kitos šalys, tokios, kaip Airija 1973 metais, Graikija 1987 metais ir Ispanija bei Portugalija 1992 metais, tačiau didelio masto ir ilgalaikė migracija nebuvo stebėta [8].
2002 m. atliktas tyrimas parodė, jog dirbti užsienyje ketino daugiau nei ketvirtadalis visų Lietuvos gydytojų (26,8 proc.), tačiau tvirtai apsisprendusių šiam žingsniui buvo vos 3,8 proc. Medicinos rezidentais dirbti užsienyje ketino net 60,7 proc. [67]. Nepaisant niūrių
prognozių, gydytojų emigracija Lietuvoje 2004-2010 m. neįgavo prognozuoto masto, skaičiuojama, kad išvyko maždaug kas antras žadėjęs išvykti.
Vertinant dalį nuo bendro atitinkamos profesinės kvalifikacijos gydytojų skaičiaus, nustatyta, kad šiuo laikotarpiu išvyko nuo 1,8 proc. iki 8,5 proc. gydytojų [68].
1.5. SPŽI planavimas
Naudojant prieš tai aprašytas SPŽI charakteristikas, galima ne tik įvertinti SPŽI būklę, bet ir prognozuoti SPŽI pasiūlą (kiek specialistų dirbs ateityje) bei paklausą (kiek specialistų reikės ateityje). Tai labai svarbus procesas, nes nesant reikiamo specialistų skaičiaus ir tolygaus jų pasiskirstymo, gali nukentėti sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir prieinamumas, o kartu ir būti neigiamai veikiami populiacijos sveikatos rodikliai [10].
Kiti rodikliai, kurie naudojami vertinant SPŽI būklę bei planuojant jų kiekį ateityje yra tokie:
• studentų, pasitraukusių (pirmakursių, rezidentų) iš studijų skaičius; • iš kitų šalių atvykstančių specialistų skaičius;
• sugrįžusių po pertraukos profesinėje veikloje skaičius; • išeinančių į pensiją specialistų skaičius;
• SPŽI mirtingumas;
• SPŽI prarastas darbingumas; • profesijos pakeitimas;.
• specialistų, išėjusių į vaiko auginimo atostogas, skaičius [9].
SPŽI planavimas susideda iš dviejų dalių: pasiūlos planavimo (t. y. prognozavimo, kiek specialistų dirbs ateityje) ir poreikio planavimo (t. y. prognozavimo, kiek specialistų reikės ateityje). Pagrindinis SPŽI planavimo tikslas – užtikrinti, kad ateityje šalyje (regionuose, rajonuose, sveikatos priežiūros įstaigose) būtų reikiamas atskirų profesijų ir profesinių kvalifikacijų specialistų skaičius [32].
SPŽI planavimo moksliniai tyrimai buvo pradėti maždaug prieš du dešimtmečius, tačiau tęstiniai tyrimai vykdomi labai nedaugelyje pasaulio šalių (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje). Europoje beveik prieš penkiolika metų tokie tyrimai buvo pradėti Nyderlandų Karalystėje, šiek tiek vėliau Lietuvoje [55].
J. Petrauskienė su bendraautoriais pirmąsias Lietuvos gydytojų skaičiaus prognozes iki 2009 m. paskelbė 1994 m. Buvo parengti keli gydytojų skaičiaus iki 2009 m. prognozių
variantai, kurie skyrėsi pagal kasmet priimamų studentų ir pagal gydytojų pasitraukimą iš profesijos dėl išėjimo į pensiją [57].
A. Gaižauskienė su bendraautoriais 2003 m. paskelbė antrąjį tyrimą, kuriame prognozuotas gydytojų skaičius iki 2015 m. Buvo atskirai planuoti aktyvių (įskaitant administracinį darbą dirbančius gydytojus) ir praktikuojančių (neįskaitant administracinį darbą dirbančių gydytojų) skaičiai [26].
2004 m. buvo parengtas trečiasis tyrimas , taip pat prognozavęs gydytojų skaičių iki 2015 m.(šios prognozės buvo atnaujintos 2007 m.). Buvo parengti taip pat keli prognozių variantai [47].
Planavimo prognozių patikimumas tiesiogiai priklauso nuo duomenų, kuriais remiantis prognozuojama, kokybės ir detalumo, be to, kuo tolimesnė ateitis planuojama, tuo prognozės tampa mažiau tikslios [ 43].
1.6. Gydytojų savo sveikatos vertinimas
Medicinos personalo sveikata susijusi su daugeliu individualių, profesinių ir organizacinių veiksnių [83]. Tyrimais įrodyta, kad gydytojai, kurių darbe būdingi dažni ir intensyvūs kontaktai su ligoniais, patiria stiprius psichinius krūvius, kurie vėliau pasireiškia emociniu išsekimu, intereso darbui praradimu, bendravimo sutrikimais ir sparčiai blogėjančia fizine savijauta [82].
Medicinos personalą dažniau nei kitų profesinių grupių darbuotojus veikia per didelis darbo krūvis, lėtinis stresas. Visa tai sukelia nuovargį, išsekimą, depresiją ar kitas sveikatos problemas bei didina klaidų tikimybę darbe [27, 34, 45], taip pat neigiamai veikia bendravimą su pacientu [83].
Labai svarbu išsiaiškinti, kaip gydytojai vertina savo sveikatą. Plačiausiai naudojama priemonė sveikatos būklei įvertinti – subjektyvus savo sveikatos vertinimas. Subjektyvus sveikatos vertinimas atspindi asmens integruotą požiūrį į savo sveikatą, įskaitant jos biologinius, psichologinius ir socialinius aspektus, kurie dažniausiai yra nepastebimi kitam vertintojui [54].
Lietuvoje SPŽI sveikatos būklės tyrinėjimų srityje nėra pakankamai duomenų. Buvo rasti tik keli šia tema atlikti tyrimai Lietuvoje – 2006 metais atliktas gydytojų savo sveikatos vertinimo tyrimas, kurio duomenimis 8,2 proc. vyrų ir 5,8 proc. moterų savo sveikatą įvertino labai gerai, gerai savo sveikatą įvertinusių vyrų buvo daugiau (62,3 proc.) nei moterų (53,1 proc.) [6]. Tuo tarpu patenkinamai įvertinusių savo sveikatą gydytojų moterų buvo didesnis
procentas nei gydytojų vyrų (atitinkamai 36,0 ir 25, 9 proc.). Blogą sveikatą konstatavo 2,4 proc. vyrų ir 5,1 proc. moterų.
2010 m. atliktas tyrimas „Ligoninėje dirbančio medicinos personalo rizika susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis ir savo sveikatos vertinimas“ [90]. Šiame tyrime buvo vertinama medicinos personalo – gydytojų ir slaugytojų – sveikatos būklė. Tyrimo duomenimis, savo dabartinę sveikatos būklę daugiau nei pusė (63,9 proc.) medicinos personalo (gydytojų ir slaugytojų) vertino gerai. Savo sveikatos būklės vertinimas skyrėsi pagal lytį ir amžių. Nustatyta, kad didėjant respondentų amžiui, savo sveikatos būklę vertinančių „gerai“ respondentų skaičius statistiškai patikimai mažėjo. Gydytojai vyrai, palyginti su gydytojomis moterimis, savo sveikatos būklę vertino geriau.
Daug SPŽI sveikatos tyrinėjimo studijų yra atlikta Suomijoje, Švedijoje bei Jungtinėje Karalystėje. Jungtinėje Karalystėje vieno tyrimo metu buvo išsiaiškinta, jog dauguma (net 70 proc.) gydytojų yra patenkinti savo sveikata [13, 52].
Švedijos mokslininkai, tyrinėję, kaip savo sveikatą vertina gydytojai, nustatė, kad gydytojų moterų, palyginti su gydytojais vyrais, blogesnė fizinė sveikata, taip pat moterys, palyginti su vyrais, dažniau nurodo įvairius ligų simptomus ir yra linkusios blogiau vertinti savo sveikatą [70, 72].
Kito Lietuvoje atlikto tyrimo metu, kuriame buvo vertinami per pastaruosius 6 mėnesius gydytojų jaučiami su darbo sąlygomis susiję simptomai, rasta, jog moterys, kaip ir Švedijoje atliktame tyrime, reikšmingai dažniau nurodo įvairius simptomus ir yra linkusios prasčiau vertinti savo sveikatos būklę [82].
Suomijos mokslininkai savo tyrimuose pateikia priešingus duomenis. Jie akcentuoja, kad gydytojos moterys savo sveikatą vertina geriau nei gydytojai vyrai [79].
1.7. Gydytojų rizikos profilis susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis
Didžiausia Lietuvos, kaip ir daugelio kitų Europos šalių, gyventojų sveikatos problema yra lėtinės neinfekcinės ligos (LNL): širdies ir kraujagyslių ligos, onkologiniai susirgimai, lėtinės kvėpavimo sistemos ligos, nutukimas, cukrinis diabetas ir kitos. LNL yra svarbiausia Lietuvos gyventojų mirties priežastis. Nesveika gyvensena, t. y. rūkymas, nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas, netinkama mityba, mažas fizinis aktyvumas didina LNL atsiradimo riziką. Sukaupta daug mokslinių tyrimų duomenų, kad keičiant gyvensenos įpročius, galima pagerinti gyventojų sveikatą ir pailginti jų gyvenimo trukmę
Labai svarbūs medicinos darbuotojų sveikatą lemiantys veiksniai yra gyvensenos veiksniai (alkoholinių gėrimų vartojimas, rūkymas, mityba, fizinis aktyvumas ir t. t.). 1.7.1 lentelėje galime matyti 2010 m. atliktos momentinės anoniminės anketinės apklausos metu gautus rezultatus apie LNL rizikos veiksnių paplitimą tarp gydytojų [90]
1.7.1 lentelė. LNL rizikos veiksnių paplitimas (proc.) tarp gydytojų pagal lytį [90]. Gydytojų lytis Arterinė hipertenzija (≥ 140/90 mmHg) Antsvoris (KMI ≥ 25 kg/m2) Hiper- cholesterolemija (≥ 5,0 mmol/l) Rūkymas
(≥ 1 cig./d.) Alkoholi- nius gėrimus
vartojo ≥ 1 k./sav.
Vyrai 23,2 43,2 70,1 7,1 44,0
Moterys 22,6 59,7 62,5 20 65,7
Tyrimas parodė, jog LNL rizikos veiksniai plačiai paplitę tarp visų Lietuvos gydytojų: tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Taigi, nors ir gydytojai dažnai sako, kad yra sveikesni nei kiti visuomenės nariai, jie turi netgi labai didelę riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis [65].
1.8. Gydytojų profilaktiniai sveikatos patikrinimai
Gydytojai priskirtini profesinei visuomenės grupei, turinčiai daugiausiai žinių apie sveikatą lemiančius veiksnius, ankstyvo ligų išaiškinimo privalumus. Todėl ne tik įdomu išsiaiškinti, ar gydytojai apskritai linkę rūpintis savo sveikata, ar jie tikrinasi sveikatą profilaktiškai, ar dalyvauja įvairiose profilaktinėse programose, bet ir svarbu turėti apie tai objektyvią informaciją, siekiant laiku išspęsti su sveikatos sutrikimais susijusias problemas.
Lietuvoje profilaktiškai pasitikrinti sveikatą dar nėra tapę kasdiene gyvenimo norma. Dažniausiai profilaktiškai tikrintis sveikatą atvyksta Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai [6]. Žmonės į medikus kreipiamasi, kai jau pastebi įvairių ligų simptomus. Neretai jie vengia profilaktiškai tirtis teisindamiesi jaunu amžiumi, gera savijauta, laiko ar informacijos stygiumi, taip pat bijo galimų tyrimų ar dėl kitų priežasčių. Išsamus sveikatos patikrinimas leistų nustatyti ankstyvas ligų stadijas, skirti efektyvų gydymą, užkirsti kelią joms progresuoti [6].
Profilaktinius sveikatos patikrinimus reglamentuoja norminiai dokumentai ir teisiniai aktai, jų pagrindu tyrimai atliekami pagal bendrosios praktikos gydytojo normą, numatant privalomus ir papildomus tyrimus [48].
Profilaktiniai sveikatos patikrinimai labai svarbūs ne tik visuomenės nariams, bet ir patiems gydytojams. Bet dažnai, kad gydytojas taptų pacientu, atsiranda tam tikros kliūtys. Mokslinė literatūra daug rašo apie poreikį gerinti gydytojų galimybes naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis [11, 17]. Visi SPŽI turėtų turėti tokį patį prieinamumą prie profilaktinių sveikatos patikrinimų kaip ir kita visuomenės dalis [42]. 2010 m. atlikto tyrimo „Ligoninėje dirbančio medicinos personalo rizika susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis ir savo sveikatos vertinimas“ rezultatuose minima, jog į ligoninėse vykdomas sveikatos stiprinimo programas personalui turėtų būti įtraukti projektai, susiję su LNL rizikos veiksnių kontrole ir sveikatą stiprinančia veikla [89].
Jungtinėje Karalystėje buvo atliktas ne vienas gydytojų savo sveikatos vertinimo ir tikrinimo tyrimas. Gydytojai buvo klausiami, ar turi savo šeimos gydytoją, ar dažnai tikrinasi savo sveikatą, ar dažnai renkasi savigydą ir kas jiems dažniausiai trukdo pasinaudoti profilaktinių sveikatos patikrinimų paslaugomis. Rezultatai parodė, jog daugiau nei 90 proc. gydytojų turi savo šeimos gydytoją. Didžiosios dalies (apie 70 proc.) gydytojų šeimos gydytojai buvo jų kolegos arba draugai gydytojai [42].
Didžioji dalis gydytojų paskutinį kartą pas savo šeimos gydytoją konsultavosi anksčiau nei prieš vienerius metus. Visgi tik trečdalis jų apsilankė pas savo šeimos gydytoją prieš tai užsiregistravę. Kita, didžioji dalis, gydytojų konsultavosi neformaliai (‘corridor’ consultations). Šis ir daugiau tyrimų, atliktų Jungtinėje Karalystėje, parodė, jog neformalios konsultacijos tarp gydytojų yra dažnesnės nei formalūs profilaktiniai patikrinimai pas savo šeimos gydytoją [5, 11, 42].
Apibendrinant galima teigti, jog SPŽI netolygumų vertinimas yra svarbus planuojant SPŽI poreikį ir užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Gydytojų sveikatos ir gyvensenos tyrimai padeda kokybiškai įvertinti SPŽI būklę.
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Statistinių duomenų apie Lietuvos gydytojų demografinę situaciją ir jų pasiskirstymo regioninius netolygumus analizė
Siekiant įvertinti gydytojų pasiskirstymo regioninius netolygumus, Lietuva buvo padalinta į penkis regionus pagal penkis didžiuosius miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Panevėžį ir Šiaulius (toliau – miestai). Pagal Lietuvos teritorinį suskirstymą į apskritis, Vilniaus regionui priskyrėme Vilniaus apskričiai priklausiusias geografines teritorijas, Kauno regionui – Kauno, Alytaus ir Marijampolės apskritims priklausiusias teritorijas, Panevėžio regionui – Panevėžio apskrities, Šiaulių regionui – Šiaulių apskrities teritorijas, Klaipėdos regionui – Klaipėdos, Tauragės ir Telšių apskritims priklausiusias teritorijas. Geografinis Lietuvos suskirstymas į regionus pateiktas žemėlapyje (2.1 pav.). Regionų teritorijos dalis be didžiųjų miestų toliau vadinama regionu.
Siekiant įvertinti gydytojų demografinę situaciją ir jų regioninį pasiskirstymą, buvo atlikta statistinių duomenų, gautų iš Lietuvos sveikatos informacijos centro, Lietuvos statistikos departamento ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), analizė.
Iš Lietuvos statistikos departamento duomenų bazės buvo paimta informacija apie gyventojų skaičių didžiuosiuose miestuose ir regionuose 2010 m. Ta informacija buvo naudojama paskaičiuoti gydytojų skaičių 10000 gyventojų. Iš Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenų bazės naudota informacija apie gydytojų skaičių apskričių centruose ir likusiose apskričių vietovėse 2010 m. Gydytojų skaičius 10000 gyventojų buvo skaičiuojamas atskirai didiesiems miestams ir regionų daliai be didžiųjų miestų.
Iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos buvo gauta informacija apie gydytojų pasiskirstymą pagal lytį ir amžių Lietuvos gydymo įstaigose 2011 m. sausio 1 dieną. Ta informacija buvo naudota gydytojų, dirbančių stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose, demografinės situacijos analizei.
2.1 pav. Lietuvos skirstymas į regionus.
2.2. Kauno ir Vilniaus regionų gydytojų sveikatos patikrinimas 2.2.1. Tyrimo organizavimas
Dalyvaujant Lietuvos mokslų tarybos Nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ projekte „Pagrindinių sveikatos ir švietimo sistemų žmogiškųjų išteklių būklės vertinimas“, buvo atliekamas Lietuvos gydytojų atsitiktinių imčių sveikatos patikrinimas. Kiekviename iš penkių regionų buvo atsitiktinai atrinkta po vieną ligoninę iš didžiųjų miestų ir po vieną ligoninę iš likusios regiono dalies. Šiame darbe analizuojami Kauno ir Vilniaus regionų atrinktų ligoninių gydytojų sveikatos patikrinimų duomenys, kuriuos renkant dalyvavo šio darbo autorė. Iš Vilniaus regiono buvo atrinkta viena Vilniaus miesto ir Ukmergės miesto ligonė, iš Kauno regiono – viena Kauno miesto ir Marijampolės ligoninė. Darbe Vilniaus ir Kauno ligoninės vadinamos miesto ligoninėmis, o Marijampolės ir Ukmergės – regiono ligoninėmis.
Tyrimas vyko 2011 m. gruodžio – 2012 m. kovo mėnesiais. Tyrimui atlikti gautas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas Nr. BE-2-9 (2 priedas). Suderinus su ligoninių administracija, atsakingam už tyrimą asmeniui buvo nusiųstos anketos,
kurias jis išdalino visiems toje ligoninėje dirbantiems gydytojams. Gydytojai buvo prašomi užpildyti anketas ir jas atsinešti į sveikatos patikrinimą, kuris buvo atliekamas iš anksto suderintą dieną. Sveikatos patikrinime turėjo dalyvauti visi tyrimo dieną dirbantys gydytojai (apie tyrimo dieną dirbančiųjų skaičių informacija gauta iš įstaigos administracijos). Dalyvių skaičius abiejuose tyrimo etapuose ir atsako dažnis pateiktas 2.2.1.1 lentelėje.
2.2.1.1 lentelė. Tyrimo dalyvių skaičius ir atsako dažnis didžiųjų miestų ir regionų ligoninėse.
Ligoninė
Anketinė apklausa Tyrimo dieną dirbusiųjų gydytojų skaičius Sveikatos patikrinimas N Atsako dažnis (proc.) N Atsako dažnis (proc.) Miestas 188 87 217 149 69 Regionas 93 60 155 93 60 Iš viso 281 76 372 242 65
Sveikatos patikrinimo metu tyrimo dalyviams buvo matuojamas arterinis kraujo spaudimas, atliekami antropometriniai matavimai, tiriama cholesterolio koncentracija kraujyje.
2.2.2. Tyrimo kontingentas
Tyrime dalyvavo 207 (73,9 proc.) moterys ir 74 (26,1 proc.) vyrai. Didžiausia tyrime dalyvavusių vyrų dalis (43,8 proc.) buvo 55 m. ir vyresni. Daugiausia tyrimo dalyvių moterų priklausė 44-54 m. amžiaus grupei (40,9 proc.) (2.2.2.1 pav.). Dauguma tirtų gydytojų vyrų ir moterų buvo vedę arba ištekėjusios (73,6 proc.) (2.2.2.2 pav.).
Vidutinis tiriamųjų darbo stažas buvo 25,1±12,3 metų. Trumpiausias darbo stažas – vieneri metai, ilgiausias – 50 metų. Daugiau nei trečdalis (37,5 proc.) gydytojų vyrų dirbo 25-34 metus, o 27,8 proc. dirbo ilgiau nei 35 metus (2.2.2.3 pav.). Beveik trečdalis (32 proc.) moterų dirbo 15-24 metus bei 29,6 proc. – 25-34 metus. Papildomai antraeilėse pareigose dirbo 56,9 proc. visų tirtų gydytojų. Antraeilėse pareigose visi dirbo stacionaruose. Darbo trukmė kasdien pagrindinėse pareigose buvo 7,97±1,6 valandos, o antraeilėse pareigose – 3,7±2,4 valandos. Naktinį darbą dirbo 64 proc. gydytojų.
20,5 24,5 35,6 40,9 43,8 30,6 0 10 20 30 40 50 60 Proc. <45 45-54 >54 Vyrai Moterys χ²=1,847; lls=2; p=0,397
2.2.2 1 pav. Gydytojų vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes.
73,6 1,7 11,3 9,2 4,2 0 10 20 30 40 50 60 70 80 vedęs/ištekėjusi gyvena nesusituokę nevedes (netekejusi) išsiskyręs/-usi našlys/-ė Proc.
19,4 19,4 15,3 32 37,5 29,6 27,8 18,9 0 10 20 30 40 50 Proc. <15 15-24 25-34 >34 Vyrai Moterys χ²=0,759; lls=4; p=0,228
2.2.2.3 pav. Vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal darbo stažą. 2.2.3. Tyrimo klausimynas
Klausimyną sudarė 65 klausimai (1 priedas). Jie buvo suskirstyti į šešias dalis: I dalis – asmens duomenys ir darbinė veikla, II – pasitenkinimas darbu, III – klausimai apie sveikatą, IV – klausimai apie profilaktinius sveikatos patikrinimus, V – klausimai apie gyvenseną ir VI – nuomonė apie sveikatos priežiūrą.
Vertinant pasitenkinimą darbu, gydytojai buvo prašomi atsakyti, ar sutinka su pateiktais šešiais teiginiais, pavyzdžiui: „Aš manau, kad kai kurie mano darbai ne visai prasmingi“. Į visus teiginius buvo galimi penki atsakymų variantai: „1 – visiškai sutinku“, „2 – daugmaž sutinku“, „3 – nei taip nei ne“, „4 – daugmaž nesutinku“, „5 – visai nesutinku“. Siekiant, kad atsakymuose į visus klausimus vienetas reikštų mažiausią pasitenkinimą, o penketas – didžiausią, keli klausimai buvo perkoduoti atvirkščia tvarka. Tuomet atsakymai į visus klausimus buvo susumuoti. Mažiausiai patenkinti darbu gydytojai galėjo surinkti 6 balus, o daugiausiai patenkinti – 30 balų. Atskirai buvo skaičiuojama vyrų ir moterų balų suma. Vyrų ir moterų balų skirstiniai buvo padalinti į tercilius, pagal kurių ribas tiriamieji buvo suskirstyti į patenkintus, vidutiniškai patenkintus ir nepatenkintus savo darbu.
Gydytojai buvo prašomi atsakyti, kaip jie vertina dabartinę savo sveikatos būklę. Galimi atsakymo variantai: „gera“, „gana gera“, „vidutiniška“, „gana bloga“ ir „bloga“. Analizuojant duomenis, atsakymai „gera“, „gana gera“ sujungti į vieną grupę – „gera sveikata“, o atsakymai „gana bloga“ ir „bloga“ – į grupę „bloga sveikata“.
Gydytojai nurodė, kokiomis ligomis jie serga. Ligos buvo užkoduotos pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją TLK-10. Analizuojant ligos sujungtos į širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, endokrininės sistemos ligas, virškinimo sistemos ligas, jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligas ir kitas ligas.
Vertinant gydytojų gyvenseną, klausta apie rūkymo, alkoholio vartojimo, mitybos ir fizinio aktyvumo įpročius. Reguliariai rūkančiais buvo laikomi tie, kurie į klausimą: „Ar Jūs rūkote?“ atsakė: „taip, kasdien“. Dažnas alkoholio vartojimas buvo nustatomas, kai į klausimą: „Kaip dažnai geriate bet kokį alkoholinį gėrimą? (alų, vyną, sidrą, alkoholinį kokteilį, brendį, likerį, degtinę ar kitą gėrimą, turintį alkoholio)” buvo atsakyta: „kasdien“ arba „2-3 kartus per savaitę”, arba „kartą per savaitę“. Buvo klausiama apie tam tikrų maisto produktų vartojimo dažnį. Atsakymo variantai buvo: „keletą kartų per dieną“, „kasdien“, „keletą kartų per savaitę“, „1-4 kartus per mėnesį“, „retai ar niekada“. Analizuojant duomenis, atsakymai „keletą kartų per dieną“, „kasdien“ buvo sujungti į vartojančių kasdien grupę, o atsakymai „1-4 kartus per mėnesį“, „retai ar niekada“ – į retai vartojančių grupę. Fiziškai aktyviais buvo laikyti gydytojai, kurie laisvalaikio metu mankštinosi 4-6 kartus per savaitę bent po 30 minučių taip, kad pagreitėtų kvėpavimas ir suprakaituotų.
2.2.4. Objektyvus sveikatos patikrinimas
Arterinis kraujo spaudimas (AKS) buvo matuojamas dešinėje rankoje, tiriamajam sėdint, pailsėjus prieš matavimą bent 5 minutes. Buvo atliekami trys matavimai su 2 min. pertrauka. Analizei naudota trijų matavimų vidutinė reikšmė. Arterinė hipertenzija buvo nustatoma, kai sistolinis arterinis kraujospūdis buvo >140 mm Hg ir/ar diastolinis arterinis kraujospūdis buvo >90 mm Hg, arba kai AKS buvo normalus (<140/90 mm Hg), bet asmuo per paskutines dvi savaites vartojo AKS mažinančius vaistus.
Bendro cholesterolio koncentracija kapiliariniame kraujyje buvo nustatoma ekspreso metodu „Accutrend“ matuokliu. Tiriamieji turėjo būti nevalgę mažiausiai 12 valandų. Hipercholesterolemija buvo nustatoma, kai cholesterolio koncentracija kraujyje buvo >5,0 mmol/l.
Atliekant antropometrinius matavimus, buvo naudotos elektroninės nešiojamosios svarstyklės, matuojančios 0,1 kg tikslumu; nešiojamoji ūgio matuoklė, matuojanti 0,5 cm tikslumu, ir lanksčioji matavimo juostelė, matuojanti 0,1 mm tikslumu. Vertinant kūno svorį, skaičiuotas kūno masės indeksas (KMI): KMI = kūno svoris (kg) /ūgis (m2
2.3. Statistinė duomenų analizė
Statistinė tyrimo duomenų analizė buvo atlikta SPSS 17.0 programa. Taikyta aprašomoji statistika (kokybiniams kintamiesiems skaičiuoti procentai, kiekybiniams – aritmetinis vidurkis ir standartinis nuokrypis). Kokybinių požymių ryšiams vertinti sudarytos susijusių požymių lentelės, požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrato (χ2
) kriterijus. Proporcijų lygybei vertinti skaičiuotas z kriterijus. Dviejų nepriklausomų imčių parametrinių kintamųjų, pasiskirsčiusių pagal normalųjį skirstinį (taikytas Kolmogorovo– Smirnovo kriterijus), vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas Stjudento t-testas (t), trijų nepriklausomų imčių – Anova su Bonferoni modifikacija. Kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, požymių skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu. Kelių nepriklausomų kintamųjų ryšiams su analizuojamu požymiu įvertinti taikytas daugiaveiksnės logistinės regresijos metodas. Skaičiuoti šansų santykiai ir jų 95 proc. pasikliautinieji intervalai. Šansų santykis laikytas statistiškai reikšmingu, jeigu vienetas neįėjo į 95 proc. pasikliautinąjį intervalą.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Lietuvos gydytojų demografinė situacija ir jų pasiskirstymo regioniniai netolygumai Vertinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir prognozuojant sveikatos priežiūros įstaigų žmogiškųjų išteklių poreikį, svarbu žinoti gydytojų regioninį pasiskirstymą. Suskaičiavus gydytojų skaičių 10000 gyventojų, nustatyta, kad šis rodiklis buvo didžiausias Vilniaus ir Kauno regione. Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių regionuose gydytojų skaičius 10000 gyventojų buvo daugiau nei 1,5 karto mažesnis (3.1.1 pav.).
45,1 43,8 25,7 26,2 23,3 0 10 20 30 40 50 60 Proc.
Vilniaus Kauno Klaipėdos Panevėžio Šiaulių Regionai
3.1.1 pav. Gydytojų skaičius 10 000 gyventojų atskiruose Lietuvos regionuose.
Didžiausias gydytojų skaičius 10000 gyventojų buvo Kauno mieste, o mažiausias – Panevėžyje, t. y. 2,6 karto mažesnis nei Kaune (3.1.2 pav.). Palyginus gydytojų skaičių, tenkantį 10000 gyventojų penkiuose didžiuosiuose regiono miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys ir Šiauliai) ir likusioje regiono dalyje, nustatyta, kad gydytojai Lietuvoje pasiskirstę labai netolygiai Didžiuosiuose regiono miestuose gydytojų skaičius 10000 gyventojų buvo gerokai didesnis negu likusioje regiono dalyje. Šiaulių mieste dirbo 5,1 karto, Kauno mieste 4,4 karto, Vilniuje ir Klaipėdoje atitinkamai 3,7 ir 3,1 karto, Panevėžyje 1,8 karto daugiau gydytojų 10000 gyventojų nei likusioje regiono dalyje.
Kinijoje atliktas tyrimas parodė, kad gyventojų aprūpinimo gydytojais rodikliai miesto ir kaimo vietovėse skyrėsi du kartus [2]. Belgijoje rajonų gyventojų aprūpinimo šeimos gydytojais rodiklis svyravo tarp 9,8 ir 14,4/10000 gyventojų, tuo tarpu aprūpinimo gydytojais specialistais rodiklis tarp kaimo ir miesto skyrėsi beveik 3 kartus (8,4/10000 gyv. kaimo
vietovėse ir 24,0/10000 gyv. Briuselyje ) [71]. JAV bei Japonijos kaimo vietovėse gydytojų taip pat labai trūksta [12, 78]. Nikaragvos sostinėje Managvoje dirbo pusė visų gydytojų [54].
67,9 18,9 89,2 20,2 51,4 16,2 34,6 19,2 45,5 8,9 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Proc.
Vilniaus Kauno Klaipėdos Panevėžio Šiaulių Regionai
Miestas Regionas
3.1.2 pav. Gydytojų skaičius 10000 gyventojų didžiausiame regiono mieste ir likusioje regiono dalyje.
Planuojant sveikatos priežiūros įstaigų žmogiškuosius išteklius, taip pat labai svarbu įvertinti demografinę gydytojų situaciją. Atlikus Lietuvos stacionarinėse gydymo įstaigose dirbančių gydytojų demografinių duomenų analizę, nustatyta, kad 2010 m. jose dirbo daugiau gydytojų moterų nei vyrų. Pastarieji sudarė tik šiek tiek daugiau nei trečdalį (35,1 proc.) visų gydytojų (3.1.3 pav.).
Niujorke 2006 m. gydytojų moterų dirbo 70 proc. [25]. Kitose valstybėse vyrų gydytojų dalis yra ženkliai didesnė. Pavyzdžiui, Belgijoje moterys sudarė tik 30,1 proc. visų gydytojų [71]. Mičigano valstijoje atlikto tyrimo duomenimis, 27 proc. gydytojų specialistų buvo moterys [73].
35,1
64,9
Vyrai
Moterys
3.1.3 pav. Aktyvių gydytojų pasiskirstymas pagal lytį stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
Iki 65 m. amžiaus gydytojų skaičius kiekviename dešimtmetyje buvo panašus (20,1 proc. – 24,9 proc.). Dešimtadalis gydytojų buvo 65 m. ir vyresni (3.1.4 pav.). Panašios tendencijos užfiksuotos ir Belgijoje – vyresni nei 50 m. amžiaus gydytojai sudarė daugiau kaip 45 proc. [71]. Mičigano valstijoje 58 proc. gydytojų buvo 45 metų ir vyresni, o 65 metų ir vyresni sudarė 11 proc. [73].
23,5 20,1 24,9 20,7 10,9 0 5 10 15 20 25 30 35 40 Proc. <35 35-44 45-54 55-64 >64 Amžius (metais)
3.1.4 pav. Aktyvių gydytojų pasiskirstymas pagal amžių stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
Gydytojų vyrų ir moterų dalis atskirose amžiaus grupėse buvo panaši (3.1.5 pav.). 21,6 24,5 20,6 19,8 24,8 25 22,7 19,5 10,3 11,2 0 5 10 15 20 25 30 35 40 Proc. < 35 35-44 45-54 55-64 >64 Vyrai Moterys i ( i )
3.1.5 pav. Aktyvių gydytojų vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal amžių stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
Analizuojant gydytojų amžinę struktūrą atskiruose regionuose, nustatyta, kad ženkliai išsiskyrė Vilniaus ir Kauno miesto bei jų regionų gydytojai (3.1.6 pav. ir 3.1.7 pav.). Atkreiptinas dėmesys į jauniausiąją amžiaus grupę. Jaunesni nei 35 metų gydytojai Vilniaus mieste sudarė daugiau nei ketvirtadalį (27,7 proc.) , o Kaune – šiek tiek mažiau nei trečdalį (30,6 proc.) visų gydytojų. Klaipėdoje ir Šiauliuose šioje amžiaus grupėje buvo apie dešimtadalį visų gydytojų, o Panevėžyje – 14,4 proc. (3.1.8 pav. – 3.1.10 pav.). Lyginant jauniausios amžiaus grupės gydytojų dalį regionuose, matoma ta pati tendencija – Vilniaus ir Kauno regione jaunų gydytojų skaičius 2-2,5 karto buvo didesnis nei Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio regionuose. Šios grupės gydytojų dalis miestuose ir regionuose labai nesiskyrė.
Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose beveik penktadalis dirbančių gydytojų priklausė vyriausiajai amžiaus grupei, t. y. buvo 65 m. ir vyresni. Kauno ir Vilniaus mieste šios grupės gydytojai tesudarė dešimtadalį, t. y. atitinkamai 11,6 proc. ir 10,3 proc. Svarbu pažymėti, kad šios grupės gydytojų dalis miestuose ir regionuose buvo panaši.
27,7 22,8 19 17,4 24,8 25,0 18,2 21,6 10,3 13,2 0 5 10 15 20 25 30 35 40 Proc. <35 35-44 45-54 55-64 >64 Miestas Regionas
3.1.6 pav. Gydytojų pasiskirstymas pagal amžių Vilniaus miesto ir regiono stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
30,6 25,7 19,8 17,1 21,3 24,1 16,7 20,6 11,6 12,5 0 5 10 15 20 25 30 35 40 Proc. <35 35-44 45-54 55-64 >64 Miestas Regionas Amžius (metais)
3.1.7 pav. Gydytojų pasiskirstymas pagal amžių Kauno miesto ir regiono stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
9,6 10,9 12,1 10,8 24,9 24,6 34,4 35,2 19 18,5 0 5 10 15 20 25 30 35 40 Proc. < 35 35-44 45-54 55-64 >64 Miestas Regionas Amžius (metais)
3.1.8 pav. Gydytojų pasiskirstymas pagal amžių Klaipėdos miesto ir regiono stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
10,8 12 11,5 8,7 27,1 25 30,9 34 19,720,3 0 5 10 15 20 25 30 35 40 Proc. <35 35-44 45-54 55-64 >64 Miestas Regionas Amžius (metais)
3.1.9 pav. Gydytojų pasiskirstymas pagal amžių Šiaulių miesto ir regiono stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
14,4 13,9 7,4 7,2 28,6 27,5 29,6 31,9 20 19,5 0 5 10 15 20 25 30 35 40 Proc. <35 35-44 45-54 55-64 >64 Miestas Regionas Amžius (metais)
3.1.10 pav. Gydytojų pasiskirstymas pagal amžių Panevėžio miesto ir regiono stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
Kadangi gydytojų sveikatos patikrinimo duomenys buvo analizuojami trijose amžiaus grupėse, gydytojų pasiskirstymą Lietuvoje nustatėme pagal tas pačias amžiaus grupes (<45 m., 45-54 m. ir >54 m.). Vilniaus ir Kauno miestuose beveik pusė gydytojų buvo jaunesni nei 45 m. Tai galima paaiškinti tuo, jog šiuose miestuose yra universitetinės ligoninės, kuriose dirba daug jaunų gydytojų. Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje beveik pusė visų gydytojų buvo vyresni nei 54 m. (3.1.11 pav.). Vidurinėje, 45-54 m. amžiaus, grupėje gydytojų skaičius visuose miestuose buvo panašus.
28,5 28,3 53,4 50,6 49,6 24,8 21,3 24,9 27,1 28,6 50,4 21,7 22,3 21,8 46,7 0 20 40 60 80 100
Vilnius Kaunas Klaipėda Šiauliai Panevėžys Miestai
Proc.
<45 45-54 >54
3.1.11 pav. Gydytojų pasiskirstymas pagal tris amžiaus grupes didžiųjų miestų stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
Vilniaus ir Kauno regionuose apie 40 proc. gydytojų taip pat priklausė jauniausiajai amžiaus grupei (<45m.), o Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionų stacionarinėse gydymo įstaigose dirbančių gydytojų daugiau kaip pusė buvo vyresni nei 54 m.(3.1.12 pav.).
34,9 33,1 53,7 54,3 51,4 23,2 24,1 24,6 25 27,5 41,9 42,8 21,7 20,7 21,1 0 20 40 60 80 100
Vilnius Kaunas Klaipėda Šiauliai Panevėžys
Regionai Proc.
<45 45-54 >54
3.1.12 pav. Gydytojų pasiskirstymas pagal tris amžiaus grupes regionų stacionarinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
Apibendrinant galima teigti, kad gydytojų pasiskirstymas Lietuvoje buvo labai netolygus – didžiausias gydytojų skaičius 10000 gyventojų buvo Vilniaus bei Kauno regione. Didžiuosiuose regiono miestuose gydytojų skaičius 10000 gyventojų buvo gerokai didesnis negu likusioje regiono dalyje. Taip pat miestuose dirbo daugiau jaunesnio amžiaus gydytojų
nei regionuose. Atskiruose Lietuvos miestuose ir regionuose buvo stebimi dideli gydytojų amžiaus struktūros netolygumai. Vilniaus ir Kauno miestuose bei regionuose bei Klaipėdos miestediroa daugiau jaunesnio amžius gydytojų, o Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestuose bei regionuose dirbo daugiau vyresnių gydytojų.
3.2 Gydytojų rizikos profilis susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis
Anketinės apklausos metu Vilniaus ir Kauno regionų atrinktų ligoninių gydytojai buvo prašomi įvertinti savo sveikatą. Epidemiologinių tyrimų duomenys patvirtina, kad subjektyvus sveikatos vertinimas yra susijęs su objektyvia sveikatos būkle ir funkciniu pajėgumu [37, 39, 61].
Vyrai ir moterys panašiai vertino savo sveikatą (3.2.1 pav.). Net 68,6 proc. moterų ir 60,3 proc. vyrų teigė, kad jų sveikata gera. Blogai savo sveikatos būklę vertino vos 1,4 proc. vyrų ir 2,4 proc. moterų.
2010 m. suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, daugiau nei pusė aukštąjį išsilavinimą turinčių Lietuvos gyventojų vertino savo sveikatą kaip gerą (62 proc. vyrų ir 65 proc. moterų) [30].
Apibendrinant galima būtų teigti, jog gydytojai labai panašiai vertino savo sveikatą kaip ir 25-64 m. Lietuvos gyventojai, turintys aukštąjį išsilavinimą
60,3 68,8 38,4 28,8 1,4 2,4 0 10 20 30 40 50 60 70 80 Proc.
Gera Vidutinė Bloga
Vyrai Moterys
χ²=2,414, lls=2, p=0,299
3.2.1 pav. Gydytojų pasiskirstymas pagal savo sveikatos vertinimą.
Didėjant amžiui, gerai savo sveikatą vertinusių vyrų ir moterų dalis mažėjo. Vyriausioje amžiaus grupėje gerai savo sveikatą vertino 2,2 karto mažiau vyrų ir 1,9 karto mažiau moterų nei jauniausioje amžiaus grupėje (p<0,05) (3.2.2 pav.).
Moterų sveikatos vertinimas buvo susijęs su pasitenkinimu darbu. Pagal atsakymus į pasitenkinimo darbu klausimus gydytojai buvo padalinti į tris grupes: patenkinti, vidutiniškai patenkinti ir nepatenkinti darbu (žr. Tyrimo metodiką). Nepatenkintos savo darbu gydytojos
vertino savo sveikatą kaip gerą 1,3 karto rečiau nei patenkintos ir 1,4 karto rečiau nei vidutiniškai patenkintos (p<0,05) (3.2.3 pav.). Vyrų sveikatos vertinimas nepriklausė nuo pasitenkinimo darbu. 86,7 90,2 69,2 74,1 38,7* 47,2* 0 20 40 60 80 100 Proc. <45 45-54 >54 Vyrai Moterys Amžius (metais)
p<0,05, lyginant su jauniausia ir vidurine amžiaus grupe
3.2.2 pav. Gerai savo sveikatą vertinusių vyrų ir moterų dalis pagal amžių.
64 75,4 57,7 79,4 57,9 56,9* 0 20 40 60 80 100 Proc. Patenkinti Vidutiniškai patenkinti Nepatenkinti Pasitenkinimas darbu Vyrai Moterys
p<0,05, lyginant su patenkintomis ir vidutiniškai patenkintomis darbu
3.2.3 pav. Gerai savo sveikatą vertinusių vyrų ir moterų dalis pagal pasitenkinimą darbu.
