VERTINIMAS ŠEIMOS GYDYTOJŲ REZIDENTŲ NUOMONĖS APIE DARBO GALIMYBES RAJONINĖSE PIRMINĖS ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Medicinos akademija

Visuomenės sveikatos fakultetas

Alvyda Mickevičiūtė

ŠEIMOS GYDYTOJŲ REZIDENTŲ NUOMONĖS APIE DARBO GALIMYBES

RAJONINĖSE PIRMINĖS ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE

VERTINIMAS

Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)

Studentas

________ Alvyda Mickevičiūtė ________

Mokslinis vadovas ________ asist. Skirmantė Jurevičiūtė

________

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

ŠEIMOS GYDYTOJŲ REZIDENTŲ NUOMONĖS APIE DARBO GALIMYBES RAJONINĖSE PIRMINĖS ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE VERTINIMAS

Alvyda Mickevičiūtė

Mokslinis vadovas asist. Skirmantė Jurevičiūtė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2017. 73 p.

Darbo tikslas. Įvertinti šeimos gydytojų rezidentų nuomonę apie darbo galimybes rajoninėse pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

Klausimai:

1. Kokie veiksniai yra svarbūs šeimos gydytojams rezidentams renkantis būsimą darbo vietą?

2. Ką šeimos gydytojai rezidentai mano darbo pobūdį rajoninėse pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose?

3. Ką šeimos gydytojai rezidentai mano apie skatinimo priemones, skirtas jaunų šeimos gydytojų pritraukimui dirbti rajoninėse pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose?

Metodika. Taikant pusiau struktūruotą kokybinio tyrimo interviu metodą apklausti dešimt LSMU trečio kurso šeimos gydytojai rezidentai, turėję rezidentūros ciklą „Šeimos medicina kaimo sąlygomis”. Tyrimo analizei atlikti naudotas teminės analizės metodas – kokybinė turinio analizė.

didesniu darbo užmokesčiu nei mieste, socialinėmis garantijomis, rezidentūros studijų apmokėjimu, šeimos gydytojų tobulinimosi kursais. Tačiau rezidentams trūksta: rezidentūros ciklų rajonuose plėtros, informavimo apie laisvas darbo vietas bei gerųjų jaunųjų kolegų pavyzdžių.

Išvados. Rinkdamiesi būsimą darbo vietą šeimos gydytojai rezidentai atkreipia dėmesį į veiksnius, kurie jiems yra svarbūs iš profesinės ir žmogiškosios pusės. Rajoninių pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbo pobūdyje jie mato daug sunkumų, apribojančių šeimos gydytojo darbą, tačiau įžvelgia ir teigiamus aspektus, kurie išryškėja ten dirbant. Šeimos gydytojai rezidentai daugiausiai yra skatinami rinktis darbą rajoninėse pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose materialinėmis-piniginėmis bei materialinėmis-nematerialinėmis-piniginėmis skatinimo priemonės, kurios jų nuomone yra efektyvios ir reikalingos. Tačiau jiems labai trūksta ir nematerialinių skatinimo priemonių.

SUMMARY

Management of Public Health

EVALUATION OF FAMILY MEDICINE RESIDENTS OPINION ABOUT WORK

OPPORTUNITIES IN RURAL PRIMARY HEALTHCARE INSTITUTIONS Alvyda Mickevičiūtė

Supervisor assist. Skirmantė Jurevičiūtė

Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2017. 73 p.

Aim of the study. To evaluate opinion of family medicine residents about work opportunities in rural primary healthcare institutions.

Questions:

1. What factors are important for family medicine residents when choosing future workplace?

2. What do family medicine residents think about work nature in rural primary healthcare institutions? 3. What do family medicine residents think of incentives to attract young family physicians work in rural primary healthcare institutions?

Methods. Using semi-structured qualitative research interview method ten LSMU third course family medicine residents were interviewed. Residents have had residency cycle of family medicine in rural conditions. The study analysis was performed using thematic analysis method - qualitative content analysis.

them higher wages (compare to the urban group), social guarantees, compensation of residency studies fee, family physician‘s training courses. Residents consider lacking residency cycles in rural setting, information about vacancies and sharing good examples of young colleagues.

Conclusions. Choosing future workplace family medicine residents draw attention to factors that are important for them from the professional and human perspectives. They see many limitations in family physician‘s work nature in rural primary healthcare institutions. However they also reveal positive side of working in rural setting. Family medicine residents are mostly encouraged to choose working in rural primary healthcare institutions with tangible monetary and non-monetary incentives. In their belief, these incentives are effective and needed. However they also need intangible incentives.

TURINYS

SANTRUMPOS ... 8

SVARBIAUSIŲ TERMINŲ IR SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS ... 9

ĮVADAS ... 10

TYRIMO TIKSLAS IR KLAUSIMAI ... 12

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13

1.1. Šeimos gydytojų institucijos kūrimas Lietuvoje ... 13

1.2. Šeimos gydytojų teritoriniai netolygumai Lietuvoje ir su tuo susiję veiksniai ... 14

1.3. Šeimos gydytojų darbo pobūdis ir problematika ... 18

1.3.1. Šeimos gydytojų darbo pobūdis ir problematika rajonuose ... 21

1.4. Žmogiškųjų išteklių pritraukimo priemonės ... 24

1.4.1. Žmogiškųjų išteklių (jaunų šeimos gydytojų) pritraukimo priemonės Lietuvoje ... 26

1.4.2. Kitų šalių patirtis pritraukiant jaunus šeimos gydytojus dirbti rajonuose ... 28

2. TYRIMO METODIKA ... 33

3. TYRIMO REZULTATAI ... 39

3.1. Tyrimo dalyvių charakteristika ... 39

3.2. Veiksniai, svarbūs šeimos gydytojams rezidentams renkantis būsimą darbo vietą ... 40

3.2.1. Veiksniai, svarbūs šeimos gydytojams rezidentams renkantis būsimą darbo vietą, kaip specialistams ... 40

3.2.2. Veiksniai, svarbūs šeimos gydytojams rezidentams renkantis būsimą darbo vietą, kaip žmonėms ... 45

3.3. Šeimos gydytojų darbo pobūdis rajoninėse pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose ... 47

3.3.1. Sunkumai, apribojantys šeimos gydytojų darbą ... 47

3.3.2. Teigiami aspektai dirbant rajoninėse pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose ... 52

3.4. Skatinimo priemonės, skirtos šeimos gydytojų rezidentų pritraukimui vykti dirbti į rajonines pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigas ... 53

3.4.1. Materialinės-piniginės skatinimo priemonės ... 53

3.4.2. Materialinės-nepiniginės skatinimo priemonės ... 54

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 60

IŠVADOS ... 65

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 66

LITERATŪRA ... 68

8

SANTRUMPOS

ASPĮ – asmens sveikatos priežiūros įstaiga BPG – bendrosios praktikos gydytojas

DIDO – Australijoje taikomas darbuotojų rotacijos metodas, kai sveikatos priežiūros darbuotojai yra atvežami į darbo vietą (angl. Drive in/ Drive out)

FIFO – Australijoje taikomas darbuotojų rotacijos metodas, kai sveikatos priežiūros darbuotojai yra atskraidinami į darbo vietą (angl. Fly in/ Fly out)

LNL – lėtinės neinfekcinės ligos LR – Lietuvos Respublika

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas MNN – mediciniškai nepaaiškinami negalavimai PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

PSP – pirminė sveikatos priežiūra

9

SVARBIAUSIŲ TERMINŲ IR SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS

Netolygus šeimos gydytojų pasiskirstymas – tai gydytojų skaičiaus skirtumai įvairiose šalies teritorijose, kurie neigiamai veikia sveikatos priežiūros sistemų funkcionavimą, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę bei sąlygoja prastesnius gyventojų sveikatos rodiklius rajoninėse vietovėse (1).

Mediciniškai nepaaiškinami negalavimai – pacientų patiriami simptomai, kurių patologijos nepavyksta tyrimais mediciniškai nustatyti ir paaiškinti (2).

Motyvacija – paskata atlikti kokį nors veiksmą (3).

Motyvavimas – procesas, kurio metu pasitelkiant įvairias motyvavimo priemones asmuo yra skatinamas veikti (3).

Motyvavimo priemonės – tai priemonės, kurios paskatina asmenis veikti, siekti tikslų (3).

Motyvas – psichologinė elgesio priežastis, kuri skatina asmenį veikti ir yra susijusi su asmens poreikių patenkinimu (4).

Pirminė ambulatorinė asmens sveikatos priežiūra – tai nespecializuotų, tačiau kvalifikuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, atliekamu pagal medicinos normų reikalavimus, teikimas šeimos gydytojų kabinetuose, poliklinikose, ambulatorijose, slaugos ir palaikomo gydymo ligoninėse, pirminės asmens sveikatos priežiūros centruose arba pacientų namuose (5).

Vartininkas – šeimos gydytojas, atrenkantis gyventojus, kurie su rimta priežastimi gali patekti pas kitos srities specialistus. Kadangi tam būtinas šeimos gydytojo siuntimas (6).

10

ĮVADAS

Šeimos gydytojai – sveikatos priežiūros specialistai, atliekantys koordinatorių bei patarėjų vaidmenis. Jie rūpinasi prie sveikatos priežiūros įstaigos prisirašiusių pacientų sveikata, stebi lėtinių ligų eigą, konsultuoja įvairiais rūpimais pacientams sveikatos priežiūros klausimais bei nukreipia pacientus pas kitus gydytojus specialistus. Šeimos gydytojo praktika, tai ne vien pacientų gydymas – tai ir pacientų sveikatos išsaugojimas, ir gerinimas bei ligų profilaktika. Šeimos gydytojai savo pacientais rūpinasi visą jų gyvenimą, atlikdami pirminę bei tęstinę asmens, šeimos ar bendruomenės, sveikatos priežiūrą, nepriklausomai nuo jų amžiaus, ligos ar lyties, nuo gimimo iki mirties, tiek rajonuose, tiek ir miestuose (8).

Esant gerai išvystytai ir funkcionuojančiai pirminės grandies šeimos medicinos gydytojų pagalbai, galima išspręsti iki 80 proc. medicinos pagalbos problemų (9). Tolygaus pirminės sveikatos priežiūros grandies teritorinio gydytojų pasiskirstymo užtikrinimas yra itin svarbi sveikatos politikos dalis visame pasaulyje. Naujausioje Lietuvos sveikatos 2014–2025 m. programoje į strateginį tikslą yra įtrauktas sveikatos netolygumų mažinimas šalyje, į kurį įeina ir netolygaus teritorinio šeimos medicinos gydytojų pasiskirstymo problemos sprendimas (10). Iki šiol Lietuvoje šiai problemai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Šeimos gydytojų skaičius, tenkantis 10-čiai tūkstančių gyventojų, tarp Lietuvos miestų ir rajonų skiriasi daugiau nei tris kartus (11). Tuo tarpu kitose užsienio šalyse, tokiose kaip Norvegija, Australija, Kanada, Japonija, Afrika, Indonezija, Indija, Filipinai, Čilė, Senegalas ir kt., jau seniai bandoma spręsti šią problemą, kuriant įvairias sveikatos priežiūros specialistų pritraukimo ir išlaikymo programas.

Pastaruoju metu Lietuvoje jauniems šeimos gydytojams specialistams renkantis darbą šalies didmiesčiuose arba emigruojant į kitas šalis, rajoninėms pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigoms (ASPĮ) darosi vis sunkiau rasti bei pritraukti dirbti jaunus, kompetentingus šeimos gydytojus. Bandant juos sudominti darbu rajoninėse pirminės ASPĮ, jų netenkina didesnis nei mieste, darbo užmokestis, profesinių įgūdžių pritaikymo ar tobulinimo galimybės, rajono infrastruktūra (12).

11 jaunais specialistais trūkumas atskleidžia būtinybę nagrinėti priežastis, lemiančias pačių jaunų šeimos gydytojų nenorą vykti dirbti į rajonines pirminės ASPĮ.

12

TYRIMO TIKSLAS IR KLAUSIMAI

Tyrimo tikslas – įvertinti šeimos gydytojų rezidentų nuomonę apie darbo galimybes rajoninėse pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

Tyrimo klausimai:

1. Kokie veiksniai yra svarbūs šeimos gydytojams rezidentams renkantis būsimą darbo vietą? 2. Ką šeimos gydytojai rezidentai mano apie darbo pobūdį rajoninėse pirminės asmens sveikatos

priežiūros įstaigose?

13

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Šeimos gydytojų institucijos kūrimas Lietuvoje

1991 m. šalyje patvirtinus Nacionalinę Lietuvos sveikatos sistemos koncepciją buvo pabrėžta būtinybė pradėti sveikatos priežiūros reformą bei stiprinti pirminę sveikatos priežiūrą, kartu įkuriant šeimos gydytojo instituciją. Buvo nuspręsta nuosekliai pereiti nuo pirminės sveikatos priežiūros centrų modelio prie savarankiškų bendrosios praktikos gydytojo institucijų bei grupinės praktikos. Jau tada buvo numatyta skatinti šeimos gydytojų motyvaciją atliekant profilaktinį darbą, pacientų sveikatos mokymą, ugdymą bei remti pirminės sveikatos priežiūros įstaigų kaimo vietovėse plėtrą (2,11).

Nuo 1992 m. buvo pradėti perkvalifikuoti ir rengti bendrosios praktikos gydytojai (BPG). Vilniaus universiteto (VU) ir tuometinės Kauno medicinos akademijos (dabartinis Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU)) iniciatyva buvo parengta pirmoji BPG rezidentūros programa. Programoje buvo numatyta stacionarinė trejų metų pirminė BPG rezidentūra, taip pat antrinė, skirta apylinkių pediatrams ir terapeutams, siekiant juos persikvalifikuoti į šeimos gydytojus. Tuo pat metu SAM bei aukštosios mokyklos pradėjo ir perkvalifikavimo kursus, traktuojamus kaip pertraukiamoji rezidentūra. Šeimos gydytojai, baigę pertraukiamąją rezidentūrą, vis dar sudaro pagrindinę šeimos gydytojų dalį, kuri dirba iki šiol (tuomet parengti 2000, iki šiol dirba 1900 šeimos gydytojai) (2). 1995 m. Lietuvoje buvo galutinai įteisinta ir pradėta kurti šeimos gydytojo institucija, taip pat toliau plėtojamas kitų specialistų perkvalifikavimas į šeimos gydytojus (11).

Įsibėgėjus šeimos gydytojo institucijos kūrimo procesui, 1997 m. iš vidaus ligų ir vaikų gydytojų į šeimos gydytojus persikvalifikavo 248 medikai, taipogi buvo ruošiami nauji šeimos gydytojai. Svarbūs pokyčiai vyko nuo 1999 m. iki 2000 m., kuomet gavus PHARE (angl. Poland and Hungary Aid for Restructuring the Economy) projekto paramą, buvo įsteigti 53 privatūs BPG kabinetai, kuriuose dirbo 135 BPG (14). 2003 m. buvo patvirtintas pirmasis sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategijos etapas, kurio viena iš krypčių pabrėžė šeimos gydytojo vaidmens svarbą. Todėl jau 2004 m. BPG tapo šeimos gydytojais (11).

14 likusieji šalies gyventojai buvo pasirinkę vaikų bei vidaus ligų gydytojus. 1997 – 2012 m. šeimos gydytojų skaičius (tenkantis 10 tūkst. gyventojų) išaugo daugiau nei devynis kartus (14).

Šiandieninė šeimos medicina – tai mokslinė ir akademinė disciplina, kuri turi savo mokslinius tyrimus, moksliniais tyrimais grįstą klinikinę praktiką bei turinti savo mokomąjį turinį (2). Šiuo metu Lietuvoje šeimos gydytojo praktika gali verstis gydytojai, kurie LR teisės aktų nustatyta tvarka yra įgiję šeimos gydytojo profesinę kvalifikaciją bei turintys galiojančią medicinos praktikos licenciją. Šeimos gydytojai atlieka pirminę ir tęstinę asmens, šeimos ar bendruomenės, nepriklausomai nuo pacientų amžiaus, lyties bei ligos, sveikatos priežiūrą. Šeimos gydytojo veiklą Lietuvoje reglamentuoja medicinos norma – MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, pradėjusi galioti 2006 m. Ši medicinos norma yra privaloma, be išimties, visiems šeimos gydytojams, jų darbdaviams, taipogi institucijoms, kurios rengia, tobulina, licencijuoja ir kontroliuoja šių specialistų veiklą (8).

Gerai dirbantis šeimos gydytojas yra pajėgus išspręsti iki 80 proc. visų gyventojų sveikatos problemų (17). Dėl to naujausiuose Lietuvos sveikatos sistemos 2016–2025 m. plėtros planuose yra planuojama toliau plėtoti šeimos gydytojo paslaugas, didinant jų apimtį bei specialistų skaičių. Norima į šeimos gydytojo komandą aktyviai įtraukti atvejo vadybininkus, padidinti slaugytojų skaičių, jei yra poreikis, įtraukti akušerį bei skatinti socialinių darbuotojų bendradarbiavimą su šeimos gydytojo komanda. Taip pat siekiama efektyviau organizuoti šeimos gydytojų darbą visą parą (18).

Šeimos gydytojo institucija Lietuvoje yra palyginus nauja institucija. Vis dar nemaža dalis šeimos gydytojų, dirbančių iki šiol, yra iš kitų sričių perkvalifikuoti specialistai. Todėl šalyje yra siekiama ruošti naujus šeimos gydytojus, kurie kartu su pirminė sveikatos priežiūros grandimi apimtų vis didesnę dalį gyventojų ir jų sveikatos priežiūros problemų. Taip pat, jog būtų pasiekiami dvidešimt keturias valandas per parą visoje šalyje, tiek miestuose, tiek ir rajonuose.

1.2. Šeimos gydytojų teritoriniai netolygumai Lietuvoje ir su tuo susiję veiksniai

Pirminė sveikatos priežiūra, kartu ir šeimos gydytojai, yra vertinami kaip kiekvienos šalies sveikatos sistemos centrinė ašis, esanti sudėtinė šalies socialinio ir ekonominio vystymosi dalis, ir kaip pagrindinė sveikatos priežiūros teikimo priemonė. Tai labiausiai paplitusi sveikatos priežiūra, kuri turi būti prieinama visoje šalyje, tiek rajonuose ar atokiose šalies gyvenvietėse, tiek ir didmiesčiuose (19).

15 ambulatorijoje, šeimos gydytojo kabinetas, poliklinika, greitosios medicinos pagalbos stotis, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė, ligoninės priėmimo skyrius. Taip pat, atvirkščiai nei dauguma kitų specialistų, šeimos gydytojai gali dirbti tiek mieste, tiek rajonuose ar kaimo vietovėse, kadangi pirminės sveikatos priežiūra apima visą šalį (8). Tačiau remiantis LR 2013 m. atlikta audito ataskaita, šeimos gydytojų skaičius, kuris tenka 10 tūkst. gyventojų, tarp Lietuvos miestų bei rajonų, skiriasi daugiau nei tris kartus. Tai lemia, jog šeimos gydytojo paslaugos šalies gyventojams yra netolygiai prieinamos (11).

Naujausiais turimais 2016 m. duomenimis, Lietuvoje vidutinis šeimos gydytojų skaičius, tenkantis 10 tūkst. gyv. buvo 7,1 gydytojo (20,21). 2013 m. LR audito ataskaitoje teigiama, jog 10 tūkst. šalies gyv. pakankamas šeimos gydytojų skaičius – 6,6 šeimos gydytojo. Todėl galima teigti, jog šeimos gydytojų skaičius šalyje yra pakankamas, tik jie yra netolygiai pasiskirstę šalies teritorijose (11).

16 1.1 pav. Šeimos gydytojų skaičius 10 000 gyventojų 2015 m.

Šaltinis: Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenys (21)

Teritorijose, kur šeimos gydytojų labiausiai trūksta, pacientams ypatingai sunku pas juos patekti. Mažesnis dirbančių šeimos gydytojų skaičius sumažina ir pacientų galimybes gauti reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas. Didelė dalis šeimos gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros darbuotojų susitelkia miestuose, rajonų gyventojams sveikatos priežiūra yra sunkiau prieinama. Dažnai rajonų gyventojai naudojasi tik sveikatos punktuose dirbančių slaugytojų paslaugomis, kurios savarankiškai teikia paslaugas, esant būtinybei suteikia ambulatorinę pagalbą, aprūpina vaistais, tačiau ir jos turi glaudžiai bendradarbiauti su šeimos gydytojais (2,14).

17 rezidentūrą rinkosi antru pasirinkimu, nes neįstojo į norimą rezidentūrą. Dalis jų (13 proc.) planuoja keisti šeimos medicinos rezidentūrą į kitą. Dėl to vyrauja nuomonė, jog į šeimos mediciną neretai įstoja menkos motyvacijos medicinos studentai, kurie dar ieško savęs ir nėra linkę išvykti iš didžiųjų šalies miestų (23).

Visgi atsiranda jaunų šeimos gydytojų, kurie patys pasiryžta išvykti iš miestų. Tokį apsisprendimą, anot L. Starkienės, lemia kelios veiksnių grupės: 1. asmeniniai veiksniai, tokie kaip: altruizmas (pirmiausia rūpinimasis kitų, o ne savo gerove), asmeninės vertybės, kilimas iš pasirinktų darbui vietovių; 2. šeimos bei bendruomenės veiksniai, tokie kaip: patogi vietovės infrastruktūra, darbas šeimos nariams, ugdymo vieta vaikams; 3. Ekonominiai-finansiniai veiksniai: didesnis darbo užmokestis, papildomi priedai prie darbo užmokesčio, apmokamos kelionės į darbą išlaidos; 4. veiksniai, susiję su karjeros galimybėmis: galimybė kilti karjeros laiptais, imtis vadovaujančių pareigų, profesinis tobulėjimas; 5. darbo bei gyvenimo sąlygos: gyvenamosios buities sąlygos, darbo krūvis; 6. sutartis su rajono pirminės ASPĮ, medicinos studentui įsipareigojant po studijų dirbti toje įstaigoje, kuri sumoka už jo studijas (1). Kai kurie jauni šeimos gydytojai išvyksta dirbti į rajonines įstaigas, nes pasitiki savo turimomis profesinėmis žiniomis ir rajonuose mato daugiau perspektyvų toms žinioms panaudoti. Taip pat ten gali užmegzti glaudesnį kontaktą su pacientais, kas didina gydytojų pasitenkinimą savo šeimos gydytojo profesiniu vaidmeniu (24). J. A. Leonardia ir kt., minėtus veiksnius grupuoja į „traukos” veiksnius, galinčius pritraukti gydytojus į rajonus: karjera, finansinė nauda, geros gyvenimo sąlygos, gaunamas pasitenkinimas darbu ir „atstūmimo” veiksnius, kurie nutolina nuo tokio pasirinkimo: profesinė izoliacija, prasta įranga, ribotos pramogų galimybės, norint pailsėti po darbo (25,26).

18 užmokesčio dydį (43,9 proc.) bei savo šeimyninę situaciją (31,7 proc.) (27). Taip pat šeimos gydytojams labai svarbu ne tik darbo užmokestis, bet ir darbo, šeimos bei laisvalaikio suderinamumas (28).

Nors Lietuvoje šiuo metu yra pakankamas skaičius šeimos gydytojų (11), tačiau šalyje egzistuoja dideli šeimos gydytojų teritoriniai netolygumai miestuose ir rajonuose. Manoma, jog taip yra todėl, jog jauni šeimos gydytojai yra linkę vykti dirbti ten, kur bus patenkinti jų asmeniniai ir šeimos lūkesčiai.

1.3. Šeimos gydytojų darbo pobūdis ir problematika

Šeimos gydytojas gali užsiimti šeimos gydytojo praktika įstaigoje, kuri turi galiojančią licenciją, leidžiančią teikti šeimos gydytojo paslaugas. Jis dirba savarankiškai, remdamasis savo kompetencijomis ir bendradarbiaudamas su kitais gydytojais specialistais, visuomenės sveikatos priežiūros bei socialinės apsaugos specialistais. Šeimos gydytojas vadovaujasi LR įstatymais, medicinos norma – MN 14:2005, kitais teisės aktais, taip pat įstaigos, kurioje dirba, nuostatais, vidaus tvarkos taisyklėmis ir šeimos gydytojo pareigybės aprašymu (8). Pacientų apsilankymai pas šeimos gydytojus, teikiančius pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas, sudaro du trečdalius visų apsilankymų pas gydytojus (11).

Šiandien šeimos gydytojui yra priskiriami svarbūs vaidmenys, tokie kaip: gydytojas, stebintis lėtinių ligų eigą, padedantis surasti reikalingą specialistą bei besirūpinantis gydymo įstaigoje registruotų gyventojų sveikata; koordinatorius-patarėjas, padedantis orientuotis sveikatos sistemoje; konsultantas elementariais sveikatos klausimais. Tai reiškia, jog šeimos gydytojo veikla apima ne tik ligų gydymą, tačiau ir sveikatos išsaugojimą, gerinimą bei ligų profilaktiką. Taipogi šeimos gydytojo darbas ir vaidmenys yra labai reikšmingi ne tik teikiant pirminės sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir visai sveikatos sistemai (7,14). Šeimos gydytojus dar galima apibūdinti kaip pagalbininkus pacientams, kuriems reikia priėjimo prie sveikatos paslaugų. Šeimos medicina yra paremta sveikatos priežiūros prieinamumo, jo tęstinumo ir ilgalaikiškumo bei efektyvumo principais (5).

19 daugiau laboratorinių tyrimų. Šeimos gydytojui priskirta nemažai administracinių funkcijų, nesusijusių su medicina, tokių kaip: ilgalaikių nedarbingumo pažymėjimų tęsimas, pažymų, įforminant slaugą arba nustatant specialiuosius poreikius, išdavimas, laikino nedarbingumo nustatymas, kitų socialinių klausimų sprendimas bei naujų e-sveikatos sistemos formų pildymas ir elektroninių receptų išrašymas. Šeimos gydytojai apima didelę dalį pirminio lygio paslaugų ir aptarnauja vis didesnė gyventojų dalį (7,8).

Visas šeimos gydytojų veiklas galima sugrupuoti į medicininės pacientų dokumentacijos pildymą; medicininės veiklas, tokias kaip: medicininius pokalbius su pacientu, jo artimaisiais, kitais specialistais, medicininės telefoninės konsultacijos, medicinos duomenų rašymas, skaitymas, medikamentų pacientui skyrimas; nemedicinines veiklas, tokias kaip: bendradarbiavimas su farmacijos ar kitų įstaigų atstovais, mokymai, susitikimai, dėstymai, administraciniai darbai (19).

Tokia šeimos gydytojo darbo funkcijų gausa ir didelės darbo apimtys labai apsunkina tiek bendravimą su pacientu, tiek ir medicininę dokumentaciją, kuriai trūksta laiko. Nustatyta, jog vykdydamas šias funkcijas šeimos gydytojas daugiausia laiko skiria dokumentacijos pildymui, todėl per mažai laiko lieka paciento apžiūrai bei pokalbiui (7). Tai patvirtina ir LR 2013 m. audito ataskaita, kurioje paaiškėjo, jog šeimos gydytojai sugaišta apie 22 proc. darbo dienos laiko, darbo funkcijoms, kurioms nereikalinga gydytojo kompetencija. Dėl to gydytojai dirba nepakankamai efektyviai, kadangi nepakankamai laiko skiria diagnostiniam bei gydomajam darbui, taip pat nespėja vykdyti kitų funkcijų, kurioms reikalinga gydytojo kvalifikacija (11,29).

Lietuvoje bei kitose Vakarų Europos valstybėse, tokiose kaip: Olandija, Vengrija, Didžioji Britanija, taip pat Kroatija, Juodkalnija ir kt. šeimos gydytojai atlieka vadinamojo ,,vartininko“ vaidmenį, t.y. norint patekti pas kitos srities specialistą būtinas šeimos gydytojo siuntimas. Taip yra sutaupoma nemažai valstybės lėšų, kurios yra efektyviau paskirstomos, pvz. pasamdant daugiau slaugytojų, kurie dirba su šeimos gydytojais, kadangi pirminės grandies sveikatos paslaugos yra pigesnės nei antrinio ar tretinio lygio grandies. Tačiau Lietuvoje dėl papildomų darbų gausos ir kartu su šeimos gydytojais dirbančių slaugytojų trūkumo šeimos gydytojai kol kas dar nėra pilnai pajėgūs atlikti vartininko funkcijos (6,14).

20 slaugytojams, kurie dirba kartu su šeimos gydytojais (14). Lietuva taip pat ėmėsi veiksmų, LR sveikatos apsaugos ministras 2011 m. išleido įsakymą, kuriuo patvirtino minimalų šeimos gydytojo bei slaugytojo santykį, lygų – 1:1. Toks specialistų santykis leidžia šeimos gydytojui daugiau laiko skirti pacientui, jo apžiūrai, tačiau visgi nėra pakankamas (30). Manoma, kad optimalus šeimos gydytojo bei slaugytojų santykis Lietuvoje turėtų būtų 1:2, taip pat reiktų, kad papildomai dirbtų 2–3 slaugytojai, kurie konsultuotų lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (LNL) sergančius gyventojus ir būtų apmokyti specializuotose srityse, tokiose kaip: metimo rūkyti, šeimos planavimo, mitybos bei fizinio aktyvumo ir kt. Taip pat būtų idealu jei prie šios komandos prisijungtų ir šeimos gydytojas asistentas (atvejo vadybininkas), kuris galėtų perimti administracinę veiklą (7,31). Optimalus šeimos gydytojo, kuris dirba 1 etatu ir aptarnauja 1,5 tūkst. gyventojų, darbo krūvis – 7 val. per darbo dieną. Idealu jeigu šeimos gydytojo komandą sudarytų slaugytojai, socialinis darbuotojas bei šeimos gydytojo asistentas atvejo vadybininkas (31).

Pasaulyje šeimos gydytojas ir jo darbo pobūdis yra charakterizuojamas pagal pagrindinius dvyliką principų, kurie šeimos gydytoją įvardina kaip asmenį, turintį pirmąjį kontaktą su pacientu, kuris yra orientuotas tiek į asmenį, tiek į jo šeimą. Šeimos gydytojai leidžia efektyviau panaudoti sveikatos priežiūrai skirtus valstybės resursus, kadangi atsižvelgdamas į ligos paplitimą ir sergamumą jis gali priimti medicininius sprendimus bei tinkamai nukreipti pacientus konsultacijoms pas kitus specialistus, ar skirti tyrimus, reikalingus patikslinti diagnozei. Taip pat jis gali valdyti ligas ankstyvose jų stadijoje, kuomet ligos simptomų dar nesimato arba gydyti lėtinius ir ūmius to paties paciento sveikatos sutrikimus. Konsultacijų metu šeimos gydytojas siekia paciento bendradarbiavimo, kuris pasiekiamas ilgalaikio bendravimo metu, ir kuris padeda įgalinti pacientą patį rūpintis savo sveikata. Gydytojas pacientu rūpinasi visais svarbiais jo gyvenimo momentais ir ligų atvejais nuo pat jo gimimo iki mirties. Taipogi šeimos gydytojas dar turi užtikrinti savo medicinines paslaugas visą parą. Šeimos gydytojai yra atsakingi už visuomenės sveikatą, todėl jiems priskiriamas ir sveikos gyvensenos skatinimas. Visą tai šeimos gydytojai sieja su socialinėmis, kultūrinėmis, psichinėmis ir gyvensenos ypatybėmis. Dažnai šios ypatybės būna labai svarbios norint nustatyti ligos diagnozę (17).

21 Šeimos gydytojams yra labai svarbu užmegzti pastovų ryšį su savo pacientais ir jų šeimomis, kadangi šeimos gydytojas turi juos įtraukti į sveikatos tausojimo bei gydymo procesą, siekiant parodyti sveiko gyvenimo būdo svarbą. Pacientai privalo būti įgalinti patys rūpintis savo sveikata, nes jų sveikata priklauso nuo jų pačių, o ne nuo šeimos gydytojo. Šalyje pas šeimos gydytoją dažniausiai lankosi vaikai iki 14 m. ir vyriausi šalies gyventojai – vidutiniškai kartą per du mėnesius. Rečiausiai 30–39 m. gyventojai – vidutiniškai 1–2 kartus per metus. Suaugusieji su amžiumi vis mažiau laiko skiria ligų prevencijai ir pas gydytojus kreipiasi tik blogai pasijutę. Tarp 19–64 m. amžiaus pacientų, tik kas penktas profilaktiškai tikrinasi sveikatą pas šeimos gydytoją (32).

Nors šeimos gydytojai yra labai naudingi pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, tačiau Lietuvoje ir daug kur pasaulyje, jie nesulaukia pakankamo įvertinimo. Pacientai, neatsižvelgdami į savo sveikatos problemų sudėtingumą, labiau vertina specializuotą sveikatos priežiūros pagalbą. Šeimos gydytojas laikomas labiau kliūtimi patekti pas specialistus, nei galintis pats diagnozuoti ligą. Taip pat šeimos mediciną kritiškai vertina ir medikų bendruomenė. Gydytojai specialistai nepakankamai vertina šeimos mediciną dėl menkų atskirų disciplinų žinių. Vyrauja nuomonė, kad šeimos gydytojas visgi negali pakeisti specialistų teikiamos pagalbos. Be to daugelyje šalių gydytojai specialistai yra geriau apmokami, turi didesnes karjeros galimybes nei šeimos gydytojai (6).

Šeimos gydytojai turi daugybę vaidmenų, pareigų ir funkcijų, kurias dėl atsakomybių gausybės ne visuomet spėja efektyviai vykdyti. Pagrindiniai šeimos gydytojų pacientai yra vaikai ir vyriausi šalies gyventojai. Tačiau kol kas šeimos gydytojai nėra pakankamai vertinami kaip specialistai, galintys vykdyti ,,vartininko“ funkciją ir išspręsti iki 80 proc. sveikatos priežiūros problemų.

1.3.1. Šeimos gydytojų darbo pobūdis ir problematika rajonuose

22 Lietuvoje pas šeimos gydytojus lankosi ir naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis virš 90 proc. šalies gyventojų. Gyventojai, besinaudojantys pirminės ASPĮ paslaugomis per metus pas šeimos gydytoją apsilanko vidutiniškai 4–6 kartus. Rajonuose apsilankymų skaičius retesnis 3–4 kartai. Rajonuose reikia atkreipti dėmesį į pas šeimos gydytojus besilankančių vaikų ir pensinio amžiaus gyventojų skaičių. Vaikų skaičius, kurie lankosi pas šeimos gydytojus yra apskritai mažesnis nei Lietuvoje, taipogi skiriasi ir apsilankymų priežastys. Lietuvos mastu 43 proc. vaikų į šeimos gydytojus kreipiasi dėl ligos, tuo tarpu rajonuose tokie atvejai siekia 60 proc. Vyresnio amžiaus gyventojai taip pat rečiau lankosi pas šeimos gydytojus rajonuose, lyginant su visos šalies mastu. Lietuvoje vyriausi pacientai, pas gydytoją apsilankantys nors kartą per mėnesį, sudaro 43 proc., rajonuose tai siekia 23 proc. Taip pat šalies mastu pas šeimos gydytoja dėl ūmios ar užleistos ligos kreipiasi apie 50 proc. gyventojų, kuomet rajonuose tai siekia 60 proc. (32).

Rajonuose šeimos gydytojo pacientai daugiausiai yra vaikai ir pensinio amžiaus gyventojai, kurie pas šeimos gydytojus dažniausiai kreipiasi dėl ligos, arba tiesiog norėdami pasišnekėti, o ne dėl profilaktinių patikrinimų. Pacientams rajonuose trūksta socialinių paslaugų, kurių trūkumą neretai jie bando kompensuoti lankydamiesi pas šeimos gydytoją. Mažesnių teritorijų gyventojai tikisi, jog šeimos gydytojas sugebės paguosti ir nuraminti, suteiks išsamios informacijos apie esamą sveikatos būklę bei gydymą. Taip pat vyresniems pacientams nėra patogu nuvykti į gydymo įstaigą, tai daro įtaką jų lankymosi pas gydytoją dažnumui. Žinoma, kaip ir visoje šalyje, taip ir rajonuose, patekimą pas šeimos gydytojus apsunkina ilga registracija, laukimo eilės, kurios dar padidėja ir dėl specialistų trūkumo (7,32).

Kaip teigia autoriai Q. A. Mazoor ir D. Viningienė, darbuotojai įstaigoje yra svarbiausi ištekliai, nuo kurių priklauso įstaigos sėkmė bei veiklos efektyvumas (34,35). Tačiau šalyje didėjančios šeimos gydytojų darbo apimtys bei nepakankamas PSP finansavimas trukdo jauniems šeimos gydytojams rinktis darbą rajoninėse pirminės ASPĮ bei efektyviai atlikti savo funkcijas (11).

23 stygius, kuris kaip manoma ateityje dar išaugs. Ateityje rajonuose padaugės senyvo amžiaus pacientų, kuriems reikės šeimos gydytojo paslaugų, tačiau ir patys šeimos gydytojai bus ženkliai senesni. 2010 m. Lietuvoje vidutinis šeimos gydytojų amžius buvo 50 metų. Skaičiuojama, jog jau 2025 m. apie 70 proc. jų bus pensinio amžiaus. Todėl galinčių dirbti bei specialistų su naujausiomis medicinos žiniomis sumažės. Jei rajonuose nedirbs jauni šeimos gydytojai, tuomet rajonų pacientams sveikatos priežiūros paslaugos taps dar sunkiau prieinamos (11,36,37).

Taip pat svarbu yra ir tai, jog šeimos gydytojams tenka svarbiausias vaidmuo dirbant su mediciniškai nepaaiškinamais negalavimais (MNN). Nustatyta, jog apie 50 proc. pacientų skundžiasi negalavimais, kurių patologijos gydytojams nepavyksta tyrimais nustatyti. Tokių atvejų nemažai pasitaiko rajonuose. Susidūrus su tokiais atvejais gydytojams, nebeužtenka vien medicinos žinių, tuomet jiems reikia remtis ir biomedicininėmis, psichosocialinėmis bei psichologinėmis žiniomis bei naujausiomis ištyrimo galimybėmis. Kas dar labiau apsunkina ir taip nelengvą gydytojo darbo pobūdį rajoninėje pirminės ASPĮ. Taip pat rajonuose, dažniau nei mieste, šeimos gydytojams pacientus tenka konsultuoti dėl užleistų ligų ir LNL. Dažniausiai tai būna senyvo amžiaus, žemesnio išsilavinimo bei socialinio sluoksnio pacientai (2,38).

Jauni gydytojai, nuvykę dirbti į rajonines sveikatos priežiūros įstaigas, neretai susiduria su senesnių gydytojų nusistovėjusia darbo tvarka, kuri būna paremta pasenusių medicinos žinių taikymu praktikoje, taipogi su profesinio tobulėjimo galimybių trūkumu, nepakankama medicinos personalo kompetencija, menkomis ištyrimo galimybėmis, dėl gydytojų specialistų ir įrangos trūkumo (13). Visa tai atbaido jaunus specialistus nuo darbo rajoninėse pirminės ASPĮ. Neretai rajoninės pirminės ASPĮ nekreipia dėmesio į šias problemas, su kuriomis susiduria jauni specialistai, atvykę dirbti į rajonines sveikatos priežiūros įstaigas. Tačiau norint pritraukti ir išlaikyti naują darbuotoją, reikia sukurti tokią įstaigos vidaus bei išorės sistemą ir aplinką, kurioje darbuotojas jaus pasitikėjimą, bus įgalintas veikti ir priimti sprendimus. Įstaigos aplinka bei sistema turi padidinti motyvaciją darbui ir taip sustiprinti įstaigos veiklą. Gera darbo aplinka, darbuotojų ir aplinkinių požiūris į įstaigą ir geros darbo sąlygos gali padidinti darbuotojų pasitenkinimą darbu ir darbuotojo įsipareigojimus įstaigai (33,35).

24 1.4. Žmogiškųjų išteklių pritraukimo priemonės

Žmogiškiesiems ištekliams pritraukti yra taikomas motyvavimas, kuris analizuojamas kaip procesas, susiejantis asmens interesus bei įstaigos galimybes. Įstaiga skatina asmenį duodama jam tai, ko reikia norint patenkinti jo poreikius, o darbuotojas už tai atsilygina siekdamas įstaigos tikslų (34).

Įvairūs autoriai, remdamiesi skirtinga klasifikacija, skirtingai skirsto ir motyvavimo būdus bei priemones. Tačiau remiantis R. Korsakiene ir kt., motyvavimo būdus bei priemones tikslingiausia yra suskirstyti: į materialines (pinigines – pvz. dalyvavimas pelno pasidalijime, su darbu susijusių išlaidų apmokėjimas ir nepinigines – pvz. dovanos, darbo automobilis), kurias galima realiai apčiuopti bei į nematerialines-psichologines (pvz. darbo prestižas, darbo rezultatų įvertinimas), kurios turi sunkiai apčiuopiamą psichologinį poveikį asmeniui (39).

Materialiniai (piniginiai) motyvai turi labai didelę reikšmę asmens darbo vietos pasirinkimui, jie skatina renkantis darbo vietą, taipogi siekti gerų darbo rezultatų. Dauguma autorių teigia, jog vienas svarbiausių piniginių paskatų ir materialinių skatinimo priemonių yra darbo užmokestis. Kadangi, darbo užmokestis daugumos žmonių gyvenimo lygį, pripažinimą ir visuomeninę žmogaus padėtį veikia tiesiogiai, tiek pačios įstaigos viduje, tiek ir už jos ribų. Jei siūlomas darbo užmokestis yra nedidelis ir nenumatoma jo kelti, tuomet potencialus darbuotojas tampa abejingas, vengia darbo ir ieško geresnių sąlygų kitose įstaigose (39,40). Todėl labai svarbu, jog įstaigos pasiūlymas ir skatinimo sistema būtų palankesnė darbuotojui nei kitų įstaigų pasiūlymai (41).

Būsimam darbuotojui labai svarbus yra faktinis darbo užmokesčio dydis. Dėl to siūlomas darbo užmokestis turi būti teisingas ir reikšmingas žmogui. Taip pat, svarbu, tai, jog gavęs atlyginimą žmogus jaustųsi gavęs teisingą atlygį už atliktą darbą. Jei už atliktą darbą yra atsiskaitoma nesąžiningai ar neteisingai, žmogus jaučia nuoskaudą, kuri pasireškia kaip nenoras stengtis darbe ir siekis ieškoti kitos darbo vietos (34,41). Darbdaviams darbo užmokestis padeda pritraukti darbuotojus, juos motyvuoti likti įstaigoje bei konkuruoti su kitomis įstaigomis (4).

Neretai mokslinėje literatūroje teigiama, kad darbuotojo darbo užmokestis nėra tikrasis stimuliatorius, tačiau Lietuvos kontekste, kur daugumai šalies gyventojų darbo užmokestis neužtikrina normalaus pragyvenimo lygio, tai vis dar yra realus ir veiksmingas motyvas (40).

25 ugdomas, tai teikia naudą ne tik pačiam darbuotojui, bet ir įstaigai. Šios priemonės gali įstaigoje kurti stipresnius komandinius ir komunikacijos įgūdžius (pvz. bendros darbuotojų išvykos, šventės), patenkinti darbuotojų saugumo poreikius (pvz. asmens draudimas) bei sukurti tobulinimosi galimybės (pvz. įgūdžių tobulinimo kursai) (39,42).

Materialinės nepiniginės priemonės labai veikia darbuotojo elgesį, ypač jei tas darbuotojas ieško naujos darbo vietos. Taip pat, anot R. W. Griffin, darbuotojas visada yra pasiruošęs keturis kartus labiau atsiduoti darbui, jei jis žino koks papildomas atlygis laukia už atliktą darbą (41).

Tačiau, patenkinus materialinius poreikius žmogus pradeda ieškoti prestižinio ir įdomaus darbo, taip pat jam tampa svarbus socialinis-psichologinis klimatas darbo kolektyve (43). Yra žinoma, jog materialus skatinimas darbuotojus veikia tik iki tam tikros ribos, kol yra patenkinami jų esminiai: fiziologiniai ir saugumo poreikiai (3). Todėl įstaigos laikas nuo laiko privalo darbuotojus vertinti ir prireikus pasiūlyti kitą motyvavimo formą, kuri padidina darbuotojo motyvaciją. Nes materialus skatinimas ar viena ir ta pati skatinimo forma veikia tik iki tam tikros ribos. Neretai darbdavys turi pereiti nuo materialių skatinimo priemonių, prie nematerialių, kad išlaikytų darbuotoją (33,39).

Dažnai darbuotojų noras motyvuotai ir efektyviai dirbti priklauso ne tik nuo materialinių veiksnių, o ir nuo nematerialių, kurie literatūroje dažniausiai apibūdinami kaip psichologinio nematerialinio poveikio priemonės arba motyvuojantys darbuotojus įstaigos veiksniai. Yra nemažai viešų ir asmeninių psichologinio darbuotojų nematerialinio skatinimo priemonių, kurios turi teigiamą įtaką darbuotojų pastangoms gerai atlikti savo darbą. Viešos, tai: paaukštinimas pareigose, viešas pagiriamasis žodis, neoficialūs įstaigos renginiai. Asmeninės: naujų galimybių suteikimas, atsakingos užduoties paskyrimas, padėka už gerai atliktą darbą arba darbuotojui, laiku išsakytas pagyrimas bei nuomonės išklausymas (39,40). Darbuotojo pripažinimas pagerina jo motyvaciją darbui, produktyvumą ir darbo našumo lygį, pakartotinas pripažinimas, pagyrimai, įvertinimai sustiprina darbuotojo motyvaciją ir leidžia jam suprasti, jog jis yra vertinamas (33,44).

P. Gohari ir S. Megedezi mano, kad motyvuoti ir įsitraukę į darbą darbuotojai įstaigoje jaučiasi vertinami ir reikalingi, tai padidina tiek įstaigos, tiek ir darbuotojų našumą. Įstaiga, kuri pripažįsta darbuotojo nuopelnus, jį pagiria, paskatina, didina darbuotojų motyvaciją darbui (44,45). Darbuotojui, su didele vidine motyvacija, darbdavys turi duoti didelius išteklius ir vietą darbui, visą kitą jis padarys pats (33).

26 gaunamą atlygį, atlikus darbą. Nematerialus skatinimas kyla iš pasitenkinimo pačiu darbu, kaip pasiekimas, įvertinimas, autonomija (33).

Visiems darbuotojams priimtinų ir vieningų motyvavimo priemonių nėra, jų poveikį įstaigos darbuotojams lemia: darbuotojų asmeninės savybės, tarpusavio santykiai, jų materialinė padėtis, įstaigos vidaus specifika bei darbo pobūdis (39).

Kadangi darbuotojų motyvacijos esmė yra tai, jog darbas turi darbuotojui suteikti tai, ko jam labiausiai reikia, tai ko jis nori, todėl pritraukti ir motyvuoti naujus, būsimus darbuotojus yra labai sunku. Yra svarbu suprasti, jog visi motyvaciniai veiksniai veikia vienas kitą ir yra susiję glaudžiai tarpusavyje. Pasirenkami naujo darbuotojo motyvavimo būdai turi sietis pirma su vidine asmens motyvacija.

1.4.1. Žmogiškųjų išteklių (jaunų šeimos gydytojų) pritraukimo priemonės Lietuvoje

LR valstybės kontrolės 2013 m. valstybinio audito ataskaitoje – „Ar efektyvi šeimos gydytojų veikla”, kurioje atlikta šeimos medicinos rezidentūros rezidentų ir savivaldybių apklausa, teigiama, jog didžioji dauguma jaunų gydytojų, baigusių šeimos medicinos rezidentūrą, įsidarbina didmiesčiuose. Rajoninėse įstaigose įsidarbinti norėtų tik 3 proc. šeimos medicinos rezidentų. Jauni gydytojai nurodė pagrindines priežastis, dėl kurių nenorėtų dirbti rajone – tai mažos profesinio tobulėjimo galimybės (74 proc.); atsakymai pasiskirstė apylygiai nurodant, jog tai mažos karjeros (69 proc.) ir menkesnės pacientų ištyrimo galimybės (68 proc.) bei mažos galimybės realizuoti gydytojo kompetencijas (67 proc.); pusė respondentų nurodė, jog darbo užmokestis yra per mažas (53 proc.); nedidelė dalis įvardino kitas priežastis: neigiamas požiūris į darbą rajone, sukurta šeima, turimas būstas (15 proc.) (11).

Norint spręsti gydytojų netolygumo problemą yra būtina valstybės ir savivaldybės lygiu taikyti jauniems šeimos gydytojams aktualias pritraukimo priemones, kurios gali paskatinti juos vykti dirbti rajonines gydymo įstaigas (11). Tačiau kol kas tarp šių suinteresuotų grupių Lietuvoje yra pastebimas nuomonių nesuderinamumas.

27 SAM taip pat žino šias problemas ir mano, jog skatinti reikia suteikiant galimybes tobulėti, stažuotis darbo vietoje bei užsienyje, suteikiant būstą bei reikiamą medicinos įrangą. Taip pat SAM mano, kad jauni gydytojai nėra skatinami rinktis darbo šalies rajonuose ir rajoninės įstaigos neieško jaunų specialistų (11).

Tačiau paaiškėjo, kad valstybės ir savivaldybių atstovų nuomonė skiriasi nuo šeimos medicinos rezidentų nuomonės. Remiantis apklausos rezultatais, anot jaunų specialistų, juos labiausiai paskatintų: darbo užmokestis ir kvalifikacijos bei tobulinimosi kursai (75 proc., 71 proc.); antroje vietoje – diagnostikos įranga bei karjeros galimybės (po 62 proc.); trečioje vietoje – būstas ir gerai įrengta darbo vieta (po 59 proc.) bei galimybės konsultuotis su kitais specialistais (56 proc.). Taip pat šeimos medicinos rezidentai ir medicinos studentai nurodė, jog norėtų, kad ambulatorinės gydyto įstaigos dalyvautų karjeros dienose aukštosiose mokyklose bei norėtų gauti informaciją apie laisvas darbo vietas (11).

Šalyje yra keletas svarstymų kaip būtų galima jaunus specialistus pritraukti dirbti į rajonus. Pirmiausia, reikia pagalvoti apie rezidentų patirtį rajoninėse pirminės ASPĮ. Šeimos gydytojai ir kiti jauni specialistai, dalį laiko galėtų dirbti didmiestyje, o kitą dalį vykti dirbti į rajonines įstaigas. Taip pat ir rajoninių įstaigų specialistai galėtų vykti dirbti į didmiesčius. Tokia rotacija padėtų rajoninėms įstaigoms susitvarkyti su specialistų trūkumu, o ir specialistai iš rajonų turėtų galimybę patobulinti ar atnaujinti savo praktines žinias bei įgūdžius. Manoma, jog toks sprendimas būtų naudingas jauniems gydytojams, nes didmiesčių įstaigose rezidentai ir jauni specialistai neretai tik stebi kaip vyksta darbas, o patys praktikos įgauna labai mažai. Tuo tarpu rajonuose daugiau darbo ir praktikos (22,46). Yra tyrimų, kurie įrodo, jog toks žingsnis tikrai galėtų paskatinti jaunus šeimos gydytojus vykti dirbti į rajonus, tačiau tam įgyvendinti reiktų nemažai laiko bei resursų (24). Daug laiko užimtų gydytojų važinėjimas iš vieno miesto į kitą arba nemažai kainuotų jų apgyvendinimas (22).

28 tolygiai, mažėtų konkurencija didmiesčiuose. Panašus būdas šalyje jau yra taikomas, kai rajoninių įstaigos sudaro sutartis su universitetais ir studentais. Rajoninės įstaigos sumoka už specialistų studijas, o baigę specialistai įsipareigoja keliems metams po studijų atvykti dirbti į rajoninę įstaigą (11,22). Tačiau, šios sutartys nėra veiksmingos, kadangi jos yra naudingos tik norint trumpam spręsti problemą. Kadangi pasibaigus sutarties laikui dauguma specialistų visgi grįžta į didžiuosius miestus, nes yra nusiteikę, jog rajone dirbs tik tam tikrą laikotarpį (47).

Veiksmingu yra laikomas rezidentų praktikos ciklas – „Šeimos medicina kaimo sąlygomis”. Kadangi yra nemažai tyrimų, kurie nustatė, jog dažniausiai rezidentai, šį ciklą praeina sėkmingai (24,48). Ten jie susipažįsta su rajono darbo pobūdžiu, pacientais, kolegomis, neretai pamato daugiau profesinių galimybių, daugiau medicininės veiklos ir tai juos motyvuoja apgalvoti galimas darbo galimybes rajonuose. Tai juos priverčia susimąstyti ir pasverti teigiamus bei neigiamus aspektus ir neatmesti galimybės išvykti dirbti į rajonines įstaigas. Taip pat kuo daugiau jaunas specialistas turi praktikos rajone, tuo labiau yra tikėtina, jog jis ten grįš po studijų (49,50). Pasaulinėje praktikoje nustatyta, jog apie du iš penkių jaunų šeimos gydytojų, turėjusių nors aštuonių savaičių praktiką kaimo sąlygomis ir baigusių rezidentūrą, per pirmus šešis metus įsidarbina rajone (26).

Siekiant jaunus šeimos gydytojus pritraukti dirbti šalies rajonuose svarbu yra tai, jog valstybė ir savivaldybės suderintų savo veiksmus, nukreiptus į rezidentų skatinimą rinktis darbą rajoninėse pirminės ASPĮ. Jiems yra labai svarbu atsižvelgti į jaunų šeimos gydytojų lūkesčius. Taip pat yra tikslinga plėsti rezidentūros bazes rajonuose, kad rezidentai turėtų daugiau galimybių susipažinti su rajoninių įstaigų darbo pobūdžiu, skelbti duomenis apie laisvas darbo vietas rajonuose ir skatinti aktyviau prie viso to prisidėti rajonines įstaigas.

1.4.2. Kitų šalių patirtis pritraukiant jaunus šeimos gydytojus dirbti rajonuose

Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, viena iš pagrindinių dabartinės sveikatos problemų yra tiek šeimos gydytojų, tiek ir kitų gydytojų specialistų trūkumas, ypač rajonuose ir kaimo vietovėse. Rajonuose ir kaimiškose vietovėse labai trūksta kvalifikuotų ir galinčių dirbti gydytojų (51,52). Apie pusė pasaulio gyventojų gyvena atokiose arba kaimo vietovėse, tačiau šiai pusei paslaugas teikia tik ketvirtadalis visų pasaulio gydytojų (53).

29 rajonus. O finansinis skatinimas veiksmingesnis mažiau išsivysčiusiose šalyse ir efektyvesnis derinant jį su kitomis priemonėmis. Nemažą reikšmę turi ir infrastruktūros plėtra rajonuose, tačiau tai reikalauja didelių valstybės investicijų, dėl to ši priemonė yra beveik neįgyvendinama. Remiantis PSO rekomendacijomis, kurios apima švietimą, reguliavimą, finansines paskatas bei profesinę paramą, pasaulio šalys kuria sau priimtinas jaunų gydytojų pritraukimo į kaimo ir atokias vietoves programas (53,54).

L. Starkienė, 2013 m. atliko sisteminę kitų šalių patirties, pritraukiant ir išlaikant gydytojus dirbti rajonuose, literatūros šaltinių apžvalgą, kurioje išskyrė programas skirtas jaunų šeimos gydytojų ir kitų gydytojų specialistų pritraukimui dirbti į rajonus, taip pat specialistų su patirtimi ar užsienio gydytojų pritraukimui. Jaunų būsimų gydytojų pritraukimui buvo išskirtos trys programų grupės (1).

Pirmoji programų grupė skirta medicinos studentams. Programos yra su stipendija bei įsipareigojimais. Vykdomos: Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje bei Australijoje. Programos metu studentams yra skiriama stipendija (2–6 m.), o už tai programos dalyviai įsipareigoja po medicinos studijų baigimo dirbti kaimiškos vietovės sveikatos priežiūros įstaigoje tam tikrą laikotarpį, kuris svyruoja 2–9 metus. Į šias programas patenka dalyviai tik praėję atrankinį konkursą (1).

Antroji programų grupė skirta medicinos studentams, kuri yra be stipendijos ir be įsipareigojimų. Programos vykdomos: Norvegijoje (Finnmarko apskritis), Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) – Minesotos universitete bei Džefersono kolegijoje. Programa pagrįsta tuo, jog studentams prieš pasirenkant rezidentūros specializaciją ir vietą yra suteikiama galimybė atlikti šeimos gydytojo klinikinę praktiką geografiškai nepatraukliose vietovėse, kaimuose. Didelis dėmesys skiriamas studentams, kilusiems iš tų vietovių. Programos metu studijuojantys studentai negauna stipendijų ar kažkokių finansinių paskatinimų, bet dėl to, pasibaigus programai, neprisiima ir jokių įsipareigojimų likti kaimiškoje vietovėje po medicinos studijų. Didžiausias privalumas yra tas, jog studentai susipažįsta su darbo pobūdžių geografiškai nepatraukliose vietovėse, ten apsipranta. Šios programos dalyviai aštuonis kartus dažniau pasirenka kaimo arba šeimos medicinos rezidentūros programas (1,55).

30 Filipinuose finansinės paskatos, lengvatos stojant į magistrantūrą arba klinikinę rezidentūrą bei kvalifikacijos kėlimo kursai (25). Senegale – didesnis atlyginimas, apgyvendinimas ir įdarbinimas valstybės tarnyboje. Čilėje vykdoma kompleksiškiausia fiksuotos trukmės programa su visais šios programos paskatinimais (1).

Atliktoje minėtų trijų programų grupių, skirtų jauniems specialistams pritraukti, apžvalgoje paaiškėjo, jog užsienio šalyse būsimiems jauniems gydytojams taikomos programos su finansinėmis paskatomis, siekiant pritraukti gydytojus, buvo naudingos tik trumpam laikotarpiui maždaug 2–6 m. O programos, skirtos rengti medicinos studentus darbui kaimiškose vietovėse, su stipendija, įsipareigojimais ir be jų, nepadeda greitai išspręsti gydytojų trūkumo problemos, tačiau yra labai naudingos ateityje, žiūrint ilguoju laikotarpiu (1). Tai yra labai svarbu, į ką būtų naudinga atsižvelgti ir Lietuvai siekiant pritraukti jaunus šeimos gydytojus vykti dirbti į rajonines šalies įstaigas.

Europoje šią problemą vieni pirmųjų pradėjo spręsti Norvegai. Norvegijos parlamentas 1973 m. įkūrė naują Tromso universitetą, kuris buvo orientuotas į kaimo medicinos modelį, besiremiantį kaimo medicinos praktika. Tromso universitetas tuo metu taikė naują pedagoginį metodą – studentus siųsdavo atlikti metų trukmės kaimo praktiką Šiaurinėje Norvegijos dalyje. Kadangi Norvegijoje gyventojai labai plačiai pasiskirstę šalies teritorijoje, dauguma gyvena atokiose bendruomenėse, todėl sveikatos priežiūrą ypač šiaurinėje Norvegijos dalyje yra sunkiau prieinama. Po keturiasdešimties metų (2013 m.) norvegų mokslininkai atliko tyrimą, norėdami išsiaiškinti kaip šis universitetas ir jame tuomet taikytas ir dabar tebetaikomas metodas turėjo įtakos dabartinių pirminės grandies gydytojų darbo ir gyvenamai vietai. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog iš ankščiausiai baigusių šį universitetą, šiek tiek daugiau nei pusė (51 proc.), iki šiol dirba šiaurės Norvegijoje. Baigusiųjų vėlesniais metais dalis dar šiek tiek didesnė (59,7 proc.). Tai įrodo, jog šis metodas veikia, jog orientavimasis į praktiką kaimo sąlygomis yra svarbus veiksnys jaunam specialistui renkantis darbą kaime (56,57). Nukreipti į kaimo mediciną universitetai kol kas vis dar yra reti Europoje, tačiau tai davė pradžią kaimo medicinos rezidentūros ar medicinos studijų ciklams (57).

31 darbuotojų pasirinkimo. Paaiškėjo, jog tiek jaunus, tiek ir patyrusius gydytojus, siekiant jog šie vyktų dirbti į rajonus, reikia skatinti. Skiriasi tik skatinimo priemonės. Jauniems gydytojams yra svarbu, darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra bei jog rajonuose būtų darbo ir jų antrosioms pusėms. Taip pat jauniems gydytojams labai svarbu ir finansinės paskatos. Atliktas tyrimas parodė, jog neužtenka vien padidinti medicinos studentų studijų vietų skaičių, labai svarbu yra išsiaiškinti kokios skatinimo priemonės gali pritraukti jaunus gydytojus dirbti rajonuose (58).

Antroji Kanadoje taikyta jaunų gydytojų pritraukimo priemonė, kuri pasiteisino – tai užsienio šalyse efektyvia laikoma rezidentūros ar medicinos studijų metu taikoma praktika kaimo vietovėse. Efektyvumą dar kartą įrodė Kanados universitete Manitoboje, medicinos fakultete 2012 m. atlikta studija. Tyrėjai norėjo atskleisti ar studijų metu įgyta patirtis kaimiškų vietovių bazėse turi įtakos vėlesniems studentų apsisprendimams renkantis darbą. Paskelbtos studijos rezultatai parodė, jog tie šeimos ir kitų specialybių jauni gydytojai, kurie turėjo praktiką kaime, bent 100 km. nutolusiame nuo miesto, 4,22 karto dažniau po studijų rinkosi darbą kaimiškose vietovėse, nei tie, kurie neturėjo tokios patirties. Taip pat svarbu yra tai, jog kuo ilgesnė praktika, tuo studentai turi geresnes galimybes susipažinti su darbo pobūdžiu rajonuose bei rajono infrastruktūra, kas irgi nurodoma kaip palankus veiksnys, lemiantis jaunų gydytojų apsisprendimą dirbti rajonuose (59).

32 (1). Kaip parodė Australijos patirtis, FIFO/ DIDO rotacijos metodai yra efektyvūs netolygaus gydytojų pasiskirstymo problemos sprendimo būdai, nes gydytojams nereikia keisti pastovios gyvenamosios vietos, jie turi laiko sau, šeimai ir savo laisvalaikiui, taip pat plėtoja klinikinę praktiką (62).

Išanalizavus kitų šalių patirtį pritraukiant jaunus šeimos gydytojus dirbti rajonuose ar kaimiškose, atokiose vietovėse, paaiškėjo, jog pasaulyje yra taikoma nemažai gydytojų pritraukimo priemonių. Yra šalys, kurios taiko jaunų gydytojų pritraukimo su stipendija ir įsipareigojimais, be stipendijos ir įsipareigojimų bei fiksuotos trukmės programas, skirtas pritraukti gydytojus dirbti rajonuose. Kitose šalyse bandyta didinti priėmimo į medicinos studijas vietų skaičių, taip pat taikyti kuo ilgesnį praktikos laikotarpį kaimiškose vietovėse. Australijoje taikomi gydytojų rotacijos metodai FIFO/ DIDO yra veiksmingiausios priemonės, padedančios problemą spręsti ilguoju laikotarpiu, tai medicinos studentų programos su stipendija, įsipareigojimais ir be jų, taip pat praktika kaimiškose vietovėse bei FIFO/ DIDO gydytojų rotacijos metodai.

33

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimo tipas

Mokslo tiriamajame darbe siekiant įvertinti šeimos gydytojų rezidentų nuomonę apie darbo galimybes rajoninėse pirminės ASPĮ, pasirinktas kokybinis aprašomasis tyrimo duomenų rinkimo metodas. Kokybiniai tyrimai, kitaip nei kiekybiniai tyrimai, nesiekia išmatuoti tiriamojo reiškinio paplitimo. Kokybinis tyrimas padeda gauti reikšmingų duomenų apie mažai tirtą procesą ar reiškinį ir iš gautų duomenų kurti hipotetinį objekto modelį. Dėl to kokybinio tyrimo metu gautos išvados vėliau gali būti interpretuojamos kaip hipotetiniai teiginiai, kuriuos toliau galima tikrinti kiekybiniais metodais (63). Kaip teigia B. Bitinas ir kt. bei K. Kardelis, šis metodas taip pat padeda atskleisti bei suprasti subjektyvų žmogiškosios patirties pasaulį. Tyrėjas siekia suprasti nagrinėjamo objekto, proceso ar reiškinio esmę, apibūdinti asmens ar grupės jų veiklos, elgesio raišką bei priežastis. Šiuo metodu yra siekiama atskleisti objekto ypatybes natūralioje jo aplinkoje. Gauti rezultatai yra siejami su objekto fizinės, socialinės ar psichologines aplinkos poveikiu bei socialinėmis ir istorinėmis sąlygomis, kuriose tuo metu yra objektas (62). D. Silverman pažymi, jog kokybiniai tyrimai yra lankstūs, remiasi indukcine duomenų analize – nuo praktikos link teorijos konstravimo (65). Kokybinis tyrimo metodas padeda pažinti subjektyvią žmonių patirtį, jų požiūrius bei nuostatas nagrinėjama tema.

34 Tiriamasis reiškinys/ kontekstas

Ši tema tyrėją sudomino pradėjus studijuoti visuomenės sveikatos vadybos magistrą LSMU. Per pirmąsias vadybos paskaitas buvo gauta užduotis parengti pristatymą tema – „Iššūkiai Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos ir jos institucijų vadybai”. Nagrinėjant šią temą, viena iš jos potemių buvo susijusi, su tuo, jog Lietuvoje trūksta sveikatos priežiūros specialistų, jie yra netolygiai pasiskirstę. Mokslinėje literatūroje teigiama, jog šeimos gydytojai, priklausantys pirminės sveikatos priežiūros grandžiai, yra vertinami kaip kiekvienos šalies sveikatos sistemos centrinė ašis, esanti sudėtinė šalies socialinio bei ekonominio vystymosi dalis ir kaip pagrindinė sveikatos priežiūros teikimo priemonė. Šeimos gydytojų veikla – tai labiausiai paplitusi sveikatos priežiūra, kurią turi būti įmanoma pasiekti visoje šalyje, tiek rajonuose ar atokiose šalies gyvenvietėse, tiek ir didmiesčiuose (19). Tačiau Lietuvoje egzistuoja dideli šeimos gydytojų netolygumai miestuose ir kaimo rajonuose. Jauni specialistai retai kada pasiryžta vykti dirbti į rajonus. Būtent tai tyrėjui pasirodė įdomu ir į tai buvo pradėta gilintis. Nuspręsta pasirinkti šeimos gydytojus, nes jie gali dirbti tiek mieste, tiek ir kaime, tačiau visgi jauni specialistai renkasi miestą. Buvo pastebėta, jog dauguma tyrimų nagrinėja emigracijos problemą, mažai kas šalyje gilinasi į teritorinę specialistų netolygumo problemą. Šie aspektai sudomino tyrėją, todėl magistro baigiamajam darbui buvo pasirinkta ši sveikatos priežiūros sistemai aktuali tema.

Teorinis modelis ir jo taikymas

35 Tyrimo organizavimas

Pirmiausia, prieš gaunant sveikatos priežiūros įstaigų ir Bioetikos centro leidimus bei pradedant tyrimą, buvo bendradarbiaujama su Kauno klinikų padaliniu – Šeimos medicinos klinika ir joje dirbančia šeimos medicinos rezidentūros studijų administratore, kadangi ji kuruoja visus šeimos medicinos rezidentus. Bendradarbiaujant buvo siekiama išsiaiškinti kuriose Kauno miesto rezidentūros bazėse šeimos gydytojo rezidentūrą atlieka daugiausia rezidentų ir kuriuose rezidentūros bazėse yra tikslingiausia vykdyti tyrimą. Tuomet siekiant glaudesnio ryšio su informantais buvo pasitelktas internetas, socialinis tinklas – Facebook, paskyra – „LSMU Šeimos medicinos rezidentai (2013–2016 m.)”. Per šią paskirą, pagal jos sąrašą, iš eilės buvo susisiekiama su informantais, išsiaiškinama: kelintame kurse jie studijuoja, ar jau turėjo ciklą – „Šeimos medicina kaimo sąlygomis” bei kuriose Kauno rezidentūros bazėse tyrimo metu atlieka rezidentūrą. Su atitinkančiais atrankos kriterijus bei sutinkančiais dalyvauti tyrime rezidentais buvo susitariama susitikti ir atlikti pusiau struktūruotus interviu. Interviu buvo vykdomi rezidentams artimoje ir patogioje aplinkoje – LSMU centrinėje bibliotekoje: bibliotekos foje arba bibliotekos kavinėje. Vėliau pasibaigus visiems interviu, įvykus teoriniam duomenų prisipildymui, gauti duomenys buvo apdorojami, analizuojami, apibendrinami, taip pat rengiamos išvados bei rekomendacijos.

Tyrimas buvo atliekamas gavus sutikimus iš LSMU Kauno klinikų padalinių – Šeimos medicinos klinika bei Vaikų ligų klinika. Taip pat iš Kauno mieste esančių rezidentūros bazių: Saulės šeimos medicinos centras, Dainavos poliklinika, Respublikinė Kauno ligoninė, kuriose tuo metu mokėsi daugiausia šeimos gydytojų rezidentų. Bei gavus LSMU Kauno klinikų Mokslo ir studijų koordinavimo tarnybos ir LSMU bioetikos komisijos leidimą atlikti tyrimą (2016.10.03 – 2016.10.25). Kokybinis tyrimas atliktas trečiajame magistrantūros studijų semestre (2016.11.11 – 2016.12.07).

Tiriamasis kontingentas

36 rezidentus ruošia ir VU, tačiau pasirinkti tik LSMU šeimos gydytojai rezidentai, nes VU neturi rezidentūros bazių rajoninėse pirminės ASPĮ (67).

Tyrimo imtis ir imties sudarymo metodas

Tyrimo imčiai sudaryti pasirinktas netikimybinės tikslinės atrankos metodas. Kokybiniuose tyrimuose vienetų ar narių skaičius tiriamojoje visumoje nėra svarbus, nes juose nesiekiama reprezentatyvumo, todėl netikimybinė imties atranka yra dažniausiai taikoma šiuose tyrimuose. Tikslinė atranka tyrėjui leidžia tikslingai ir subjektyviai atrinkti tik tuos informantus, kurie gali tyrėjui suteikti prasmingos informacijos bei išpildyti tyrimo tikslą (65). Todėl informantai atrinkti remiantis šiais atrankos kriterijais:

1. LSMU šeimos gydytojai rezidentai;

2. trečių studijų metų šeimos gydytojai rezidentai;

3. šeimos gydytojai rezidentai, turėję rezidentūros ciklą – „Šeimos medicina kaimo sąlygomis”; 4. šeimos gydytojai rezidentai, tyrimo metu rezidentūrą atliekantys Kauno miesto rezidentūros

bazėse, iš kurių gauti sutikimai atlikti tyrimą.

Atliekant kokybinį tyrimą tyrimo imties metodu pasirinktas būdas, kai tyrimo imtis iš anksto nėra nustatoma. Renkant tyrimo duomenis buvo stebima kada gaunama informacija ima kartotis ir sumažėja informatyvumas. Informantai buvo įtraukiami į tyrimą iki teorinės duomenų saturacijos (prisipildymo), kol informantų atsakymai pradėjo kartotis ir tyrėjas nebeišgirdo nieko naujo, o gauta informacija atitiko temas, kategorijas bei subkategorijas kurios jau atskleistos (63).

Viso tyrime dalyvavo – dešimt trečio kurso LSMU šeimos gydytojai rezidentai. Tyrimo instrumentai ir duomenų šaltiniai

Remiantis literatūros šaltinių analize buvo sukurtas pusiau struktūruotas interviu klausimynas. Su kuriuo pirmiausia buvo atliktas žvalgomasis tyrimas. Žvalgomasis tyrimas atliktas su vienu atsitiktinai pasirinktu trečių rezidentūros metų šeimos gydytoju rezidentu, turėjusiu rezidentūros ciklą – „Šeimos medicina kaimo sąlygomis” bei interviu metu rezidentūrą atliekančiu Kauno mieste. Žvalgomasis tyrimas padėjo išsiaiškinti klausimyno trūkumus ir privalumus. Po žvalgomojo tyrimo buvo pakoreguotas klausimų išdėstymas, formuluotės.

37 rajoninėse pirminės ASPĮ bei nuomonę apie jaunų gydytojų pritraukimo dirbti į rajonines pirmines ASPĮ priemones.

Interviu klausimai siejasi su tyrimo tikslu bei uždaviniais, kadangi buvo siekiama atskleisti pačių informantų nuomonę apie nagrinėjamą tyrimo temą.

Duomenų kodavimas ir transkripcija

Duomenys buvo koduojami prasmės etiketėmis, vadinamu – kodu. Kodai temose, kategorijose ir subkategorijose reiškia: įvykius, objektus ar kitus fenomenus, kurie suprantami siejant su kontekstu. Kodavimas reikalingas siekiant iš transkribuoto teksto nustatyti informatyvias vietas, pagrindines žinutes, kurios slypi kiekviename atliktame interviu (63).

Interviu metu gaunami garsiniai informantų atsakymai, buvo įrašinėjami į diktofoną. Vėliau šie atsakymai pažodžiui buvo transkribuojami į tekstą, kuris buvo išlaikomas autentiškas: neredaguota kalba, pakartojimai, pauzės. Tam pasitelktas mobilaus telefono diktofonas ir Microsoft Office Word programa. Interviu truko nuo 25 iki 60 min. Iš viso 5,7 val. Viso transkribuotas – 71 A4 formato lapas.

Duomenų analizės planas ir metodai

Kokybiniuose tyrimuose domenu analizės „instrumentas” – pats tyrėjas, kuris nesinaudoja iš anksto numatytomis vertinimo formuluotėmis ar šablonais. Tik jis pajėgia aprėpti gautos informacijos įvairovę bei savo mąstymu atskleisti apibendrintus teiginius, kurie apibūdina analizuojamą objektą. Tyrimo duomenų analizė yra interpretacinio pobūdžio. Gauti kokybinio tyrimo duomenys buvo analizuojami induktyviai. Į vieningą visumą jungiant išskirtas temas bei kategorijas buvo plėtojama atliekamo tyrimo problemos analizė (63).

Tyrimo duomenų analizei pasirinkta kokybinė turinio analizė, kuria analizuojamas turimo teksto turinys, perteikiamas kategorijomis bei subkategorijomis. Tai atspindi akivaizdžius teksto komponentus t.y. pagrindines sąvokas. Kategorijos bei subkategorijos tyrimo metu pagrindžiamos ir interpretuojamos (63).

Į kokybinę turinio analizę įeina šie keturi žingsniai: 1. daugkartinis turimo teksto skaitymas;

38 4. išskirtų kategorijų ir subkategorijų interpretavimas ir pagrindimas surinktais tekstiniais

įrodymais (63).

Remiantis B. Bitinas ir kt., tyrimo kategorijų bei subkategorijų išskyrimas yra apibūdinamas kaip interpretacinio pobūdžio procesas, kuriuo tyrėjas siekia atrasti surinktuose duomenyse slypinčias prasmes (63). Temos buvo jungiamos į bendrą tekstą, o tyrimo metu gauti duomenys pristatomi naudojant interviu fragmentus. Išryškėjusios temos ir potemės buvo interpretuojamos remiantis literatūros šaltiniais bei tyrėjo komentarais. Informantų citatos pateikiamos neredaguota kalba.

Siekiant užtikrinti tyrimo patikimumą bei validumą, kokybinio tyrimo metu buvo naudojami šie rezultatų teisingumą užtikrinantys metodai:

1. detalus tyrimo metodikos aprašymas – buvo detaliai aprašomas tyrimo procesas, metodas, tiriamųjų grupė bei tyrimo aplinka. Tai sudaro galimybes tyrimo perkeliamumui;

2. tyrimo interpretacija bei faktai – tyrimo rezultatai pateikiami su jais pagrindžiančiomis autentiškomis informantų citatomis, gautomis interviu metu;

3. duomenų trianguliacija – vienai kategorijai, subkategorijai paaiškinti buvo naudojamos dviejų informantų citatos;

4. kitų asmenų įtraukimas – į tyrimą buvo įtrauktas asmuo, kuris turėjo žinių apie kokybinio tyrimo organizavimą, jo metodologiją (63).

Tyrimo etika

39

3. TYRIMO REZULTATAI

Tyrimo dalyvių interviu analizės metu buvo atskleistos ir analizuojamos šios pagrindinės temos: 1. Veiksniai, svarbūs šeimos gydytojams rezidentams renkantis būsimą darbo vietą;

2. šeimos gydytojo darbo pobūdis rajoninėje pirminės ASPĮ;

3. skatinimo priemonės, skirtos šeimos gydytojų rezidentų pritraukimui vykti dirbti į rajonines pirminės ASPĮ.

3.1. Tyrimo dalyvių charakteristika

Tyrime dalyvavo dešimt trečio kurso šeimos gydytojų rezidentų. Tarp jų devynios moterys ir vienas vyras. Daugiausia informantų rezidentūros ciklą – „Šeimos medicina kaimo sąlygomis” turėjo Šilalės rajono Kaltinėnų PSPC. Tyrimo metu dauguma informantų rezidentūrą atliko Kauno klinikų padaliniuose. Didesnė dauguma rezidentų (6 rezidentai) yra kilę iš penkių didžiųjų Lietuvos miestų. Interviu truko nuo 25 iki 60 min. (3.1.1. lentelė).

3.1.1. lentelė. Tyrimo dalyvių charakteristika

Informantas Lytis Rezidentūros bazė

„Šeimos medicina kaimo sąlygomis”

Rezidentūros bazė tyrimo metu

Vietovė iš kur informantas

kilęs

Interviu trukmė

(min.) R1 Moteris Šilalės rajono Kaltinėnų

PSPC

Saulės šeimos medicinos centras

Kaunas 60

R2 Moteris Baptų šeimos medicinos centras

Dainavos poliklinika Plungės r. 28 R3 Vyras Šilalės rajono Kaltinėnų

PSPC

Kauno klinikos – Šeimos medicinos

klinika

Klaipėda 55

R4 Moteris Šilalės rajono Kaltinėnų PSPC

Respublikinė Kauno

ligoninė Alytus 25

R5 Moteris Šilalės rajono Kaltinėnų PSPC

Kauno klinikos – Šeimos medicinos

klinika

Mažeikiai 30

R6 Moteris Rėkyvos ambulatorija Saulės šeimos medicinos centras

Panevėžys 25 R7 Moteris Lazdijų sveikatos

centras

Kauno klinikos – Šeimos medicinos

klinika