SISTEMINIS GYDYTOJŲ SKAIČIAUS IR JŲ TEIKIAMŲ SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGŲ POREIKIO MODELIAVIMAS

(1)

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Jurgita Buivydienė

SISTEMINIS GYDYTOJŲ

SKAIČIAUS IR JŲ TEIKIAMŲ

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS

PASLAUGŲ POREIKIO

MODELIAVIMAS

Daktaro disertacija

Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)

(2)

Disertacija rengta 2005–2009 metais Kauno medicinos universiteto Pro-filaktinės medicinos katedroje.

Mokslinis vadovas

dr. Liudvika Starkienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B).

Konsultantas

prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga (Kauno medicinos universitetas, biome-dicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B).

(3)

TURINYS

SANTRUMPOS ... 5

PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS ... 7

ĮVADAS ... 9

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 13

2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 14

2.1. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių samprata ... 15

2.2. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių pasiūla ir ją lemiantys veiksniai ... 16

2.3. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių poreikis ir jį lemiantys veiksniai ... 26

2.4. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių planavimas ... 31

2.4.1. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių pasiūlos planavimo metodai ... 34

2.4.2. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių pasiūlos planavimo pavyzdžiai Lietuvoje ir pasaulyje ... 35

2.4.3. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių poreikio planavimo metodai ... 40

2.4.4. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių poreikio planavimo pavyzdžiai Lietuvoje ir pasaulyje ... 46

3. TYRIMO OBJEKTAI IR METODIKA ... 51

3.1. 2002–2005 m. apskričių sveikatos priežiūros žmonių išteklių pokyčių, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimą, vertinimas .... 51

3.2. Gydytojų skaičiaus ir jų suteiktų paslaugų pokyčių sąsajų 2002–2008 m. nustatymas ... 53

3.3. Gydytojų skaičiaus ir jų teikiamų paslaugų poreikio ir pasiūlos pusiausvyros modelis ir jo veikimo patikrinimas retrospektyvinės analizės būdu ... 55

3.3.1. Modelio sudedamosios dalys ir jų aprašymas ... 57

3.3.2. Modelio išeities duomenys ir jų paruošimas ... 60

3.3.3. Modelio parametrų nustatymas ir jų patikrinimas retrospektyvinės analizės būdu ... 64

3.4. Bandomosios gydytojų poreikio prognozės 2015 metams ... 65

4. TYRIMO REZULTATAI ... 66

4.1.1. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių pasiūlos pokyčių vertinimas 2002–2005 m. respublikos mastu ... 67

4.1.2. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių pasiūlos pokyčių vertinimas 2002–2005 m. apskričių mastu ... 68

4.1.3. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių pasiūlos pokyčių vertinimas 2002–2005 m. savivaldybių mastu ... 71

(4)

4.2.1. Gyventojų skaičiaus pokyčiai ir prognozės ... 73

4.2.2. Gydytojų skaičiaus pokyčiai 2002–2008 m. Lietuvoje, didžiosiose ir mažosiose apskrityse ... 77

4.2.3. Gyventojams suteiktų paslaugų skaičiaus pokyčiai 2002–2008 m. Lietuvoje, didžiosiose ir mažosiose apskrityse ... 80

4.2.4. Gydytojų suteiktų paslaugų pokyčiai Alytaus apskrityje 2002–2009 m. ... 85

4.2.5. Gydytojų darbo krūvio pasiskirstymas pagal specialybes Alytaus apskrityje 2002–2009 m. ... 97

4.4. Bandomasis sveikatos priežiūros paslaugų ir jas teikiančių gydytojų poreikio prognozavimas 2015 metams ... 103

4.4.1. Bandomosios prognozės Alytaus apskrityje ... 103

4.4.2. Bandomųjų prognozių, parengtų skirtingais prognozavimo metodais, palyginimas... 106

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 115

5.4. Gydytojų poreikio bandomosios prognozės 2015 metams ir gautų rezultatų įvertinimas ... 130

IŠVADOS ... 135

REKOMENDACIJOS ... 136

PUBLIKACIJOS DISERTACIJOS TEMA ... 138

LITERATŪRA... 140 PRIEDAI ... 159 1 priedas ... 159 2 priedas ... 161 3 priedas ... 162 4 priedas ... 163 5 priedas ... 165 6 priedas ... 166 7 priedas ... 172 8 priedas ... 174

(5)

SANTRUMPOS

AMWAC – Australijos medicinos specialistų patariamasis komitetas

BPG – bendrosios praktikos gydytojas

ES – Europos Sąjunga

GMP – Greitoji medicinos pagalba

LNSS – Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema

LR – Lietuvos Respublika

LSIC – Lietuvos sveikatos informacijos centras

NIVEL – Olandų sveikatos paslaugų tyrimo institutas

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija

PSP – pirminė sveikatos priežiūra

SAM – Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija

SD – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

SP – sveikatos priežiūra

SPŽI – sveikatos priežiūros žmonių ištekliai (angl. human resources for health)

VLK – Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos

(6)

(7)

PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS

Sveikatos priežiūros sistema – visas personalas, privačios ar valstybinės

institucijos ir valdymo įstaigos, įranga ir patalpos, kurių funkcijos yra ligų profilaktika, ligonių priežiūra ir šalies gyventojų sveikatos laidavimas [292].

Sveikatos priežiūros paslaugos – įstaigos ir paslaugų užsakovų

susita-rimu grindžiamas įstaigos veiklos rezultatas. Paslaugų užsakovais gali būti sveikatos sistemos įstatyme nustatyti Lietuvos nacionalinė sveikatos siste-mos veiklos užsakovai (Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija, kitos valstybinės institucijos, apskričių viršininkai, savivaldybių tarybos, Valsty-binė ir teritorinės ligonių kasos bei kitos LNSS ištekliais disponuojančios institucijos) kiti juridiniai ir fiziniai asmenys [87] .

Modelis – originalo atvaizdas, tapatus pasirinktu struktūros lygmeniu arba

pasirinktomis funkcijomis [291].

Metodas – tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka, sąmoningai

nau-dojama kokiam nors tikslui pasiekti [291].

SPŽI poreikis – tai skaičius atitinkamos profesijos ir/ar kvalifikacijos (spe-cialybės) žmonių, reikalingų teikti tam tikro profilio kvalifikuotas, prieinamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas [91].

SPŽI pasiūla – esamas ar potencialus sveikatos priežiūros žmonių

ištek-lių, teikiančių paslaugas, skaičius [148].

SPŽI poreikio prognozavimas (planavimas) – sisteminis SPŽI poreikio ateityje įvertinimas (kiek ir kokios kompetencijos darbuotojų reikės) ir konkrečių veiksmų programų kaip tą poreikį patenkinti rengimas [35].

Sveikatos priežiūros žmonių ištekliai (SPŽI) – kategorija individų,

už-siimančių žmonių sveikatos apsauga, jos vystymu ir gerinimu. Jai priklauso tie individai, kurie formaliai arba neformaliai teikia sveikatos paslaugas ir turi tam reikalingą profesinę kvalifikaciją (pvz., gydytojai, slaugytojai ir kt.). Į šią kategoriją nepatenka sveikatos priežiūros įstaigų techninis perso-nalas bei individai, formuojantys sveikatos apsaugos politiką – politikai ar administratoriai, kitos profesinės grupės, reikšmingai prisidedančios prie konkrečios šalies sveikatos apsaugos politikos įgyvendinimo [107].

(8)

Gydytojas – asmuo, turintis universitetinį medicinos (gydytojo)

išsilavi-nimą, įstatymo nustatyta tvarka galintis teikti sveikatos priežiūros paslaugas.

Į gydytojų skaičių neįtraukiami odontologai. Jie traktuojami kaip atskira grupė. Gydytojas – medicinos gydytojas, gydytojas rezidentas, šeimos gydytojas ar gydytojas specialistas [184, 197].

Gydytojų krūvis – vienam gydytojui tenkantis paslaugų skaičius [197]. Slaugytojas – asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą, taip pat bendrosios praktikos ir (ar) atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, įstatymo nustatyta tvarka turintis teisę verstis slau-gos praktika ir dirbantis sveikatos priežiūros srityje [184, 197].

Prognozavimas – ateities įvykių numatymas, kurie turės svarbų poveikį įmonės funkcionavime.

Prognozavimas yra naudojamas, siekiant numatyti kas bus ateityje, esant tam tikroms sąlygoms [288].

Planavimas – tai vadybos funkcija nurodanti ką daryti, kada daryti ir kas

tai turi daryti. Planavimas yra būsimos veiklos sumanymas, pagrįstas racionalumo principu. Planavimas apima ir prognozavimo išvadas ir numato kelius, priemones, kryptis, kaip pasiekti užsibrėžtų tikslų [288].

Regionas – vientisa valstybės teritorijos dalis, kurioje įgyvendinama nacionalinė regioninė politika [252].

Apskritis – Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis

vienetas, kurio valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė pa-gal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą ir kitus įstatymus. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų, pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu [93] .

Savivaldybė – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas,

kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme [93].

(9)

ĮVADAS

Darbo aktualumas. Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje pastaruosius

20 metų vyksta įvairūs sisteminiai ir struktūriniai pokyčiai, atsiranda nauji gydymo metodai ir technologijos, gydytojų skaičius persiskirsto geogra-fiškai ir pagal specialybes, didėja ne tik gyventojų bet ir gydytojų migracija, mažėja gimstamumas, ilgėja gyvenimo trukmė, daugėja apsilankymų pas gydytojus skaičius ir sveikatos priežiūros paslaugų vartojimas [76, 134, 170, 191, 236, 282, 289, 305]. Visa tai skatina sveikatos priežiūros įstaigas iš naujo įvertinti savo darbą. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių raidos ir planavimo tyrimų Lietuvoje 1990–2000 m. atlikta nedaug. Pagrindiniai šių atliktų tyrimų autoriai – D. W. Corder [76], L. Streikus ir kt. [289], R. Vir-balis ir kt. [305], J. Petrauskienė ir kt. [236], J. Kairys [170]. Naudojant Delfi apklausos metodiką, 2000 m. buvo atliktas tyrimas siekiant nustatyti gydytojų poreikį [191]. Po 2000 m. Lietuvoje atlikta keletas L. Lovkytės ir kt. [192, 193, 233, 234, 250] SPŽI planavimo tyrimų bei parengtos gydytojų pasiūlos ir poreikio planavimo prognozės visos šalies mastu iki 2015 m., todėl galima teigti, kad sveikatos priežiūros sistemoje teikiamų paslaugų poreikio ir jų pasiūlos pusiausvyros užtikrinimas bei SPŽI pasiūlos plana-vimas yra svarbiausios sveikatos priežiūros sistemos funkcijos ir tuo pačiu sudėtingi uždaviniai, kurių sprendimams pasitelkiamos ne tik administra-cinės valdymo priemonės, bet ir mokslinė tiriamoji veikla. SPŽI taip pat sudaro didžiausią sveikatos priežiūros sistemos išlaidų dalį, todėl jų plana-vimas turi būti ne pavieniai sprendimai ištikus krizei, o efektyvus, ilgalaikis ir nenutrūkstantis procesas [91, 107, 184].

2000 m. Pasaulinė sveikatos organizacija SPŽI įvardijo kaip svarbiausią sveikatos sistemos dalį [315]. Pabrėžiant SPŽI planavimo svarbą, 2006 m. Pasaulinė sveikatos diena ir PSO metinė ataskaita buvo skirta SPŽI aktuali-joms, t. y. problemų analizei ir jų sprendimui [312]. Europos regiono leidi-nyje „Sveikata visiems“ PSO pabrėžė būtinybę užtikrinti tinkamą SPŽI pa-siūlą, jų rengimą ir sąlygas optimaliai veiklai [315], kadangi sveikatos prie-žiūros specialistų poreikis didėja pasauliniu mastu [6, 25, 36, 37, 136, 226, 312, 313].

Pagrindinis SPŽI pasiūlos planavimo tikslas – užtikrinti, kad ateityje ša-lyje (regionuose, rajonuose, sveikatos priežiūros įstaigose) būtų reikiamas SPŽI skaičius, kuris užtikrintų gyventojų pareikalautų paslaugų poreikio patenkinimą. Planuojant šių specialistų poreikį, tiriama esama pasiūla ir sie-kiama nustatyti, kiek specialistų bus ateityje, kokie veiksniai lems specia-listų trūkumą ar perteklių [26, 28, 149, 282], todėl mūsų atlikto darbo esmė – sukurti priemonių paketą, kuris, panaudojant sveikatos priežiūros sistemos

(10)

duomenų bazėse sukauptus duomenis, sudarytų galimybę rengti SPŽI (mūsų tyrime ambulatoriniame lygmenyje dirbančių gydytojų) poreikio prognozes respublikoje, regionuose, rajonuose ir sveikatos priežiūros įstaigose atsižvel-giant į gyventojų poreikį sveikatos priežiūros paslaugoms.

Darbo mokslinis naujumas. Ir Lietuvoje, ir kitose apžvelgtose šalyse

SPŽI pasiūlos planavimas ir poreikio prognozavimas atliekamas šalies mas-tu. Pasaulyje tokioms prognozėms rengti naudojami įvairūs planavimo ir prognozavimo modeliai ir metodikos. Lietuvoje šiuo metu SPŽI pasiūlos planavimui naudojamas plačiai žinomas Australijoje sukurtas J. Dewdney pasiūlos planavimo modelis [97], kurio pagrindu pasiūla planuojama, atsi-žvelgiant į ekonominius, socialinius ir demografinius veiksnius. Tuo tarpu SPŽI poreikio prognozavimo galimybių tiriamieji darbai mūsų šalyje pradėti vykdyti tik prieš penketą metų, todėl šioje srityje egzistuoja pakankamai didelė terpė jų plėtojimui.

Mūsų darbe sukurtas sveikatos priežiūros teikiamų paslaugų poreikio ir pasiūlos pusiausvyros modelis yra naujas sistemonio modeliavimo priemo-nių paketas, suteikiantis galimybę rengti gydytojų skaičiaus poreikio prog-nozes respublikos, regionų, rajonų ir sveikatos priežiūros įstaigų lygmenyse, atsižvelgiant į gyventojams suteiktų paslaugų funkcines kitimo tendencijas, demografinius pokyčius ir kitus paslaugų poreikį ir pasiūlą įtakojančius veiksnius. Publikuotų šaltinių, kuriuose būtų minimas sveikatos priežiūros paslaugų poreikio prognozavimas šiuose lygmenyse, aptikti nepavyko, todėl manome, kad mūsų aprašytas modelis gali būti pirmasis tokio plataus tai-kymo modelis.

Darbo praktinė reikšmė. Pritaikius praktikoje mūsų aprašytą

prognoza-vimo priemonių paketą ir susiejus šias priemones su sveikatos priežiūros sistemos duomenų baze SVEIDRA sudaromos galimybės realiame laike ste-bėti gydytojų skaičiaus ir jų teikiamų paslaugų poreikio prognozes pasirink-tam prognozavimo periodui visuose sveikatos priežiūros sistemos lygme-nyse. Taip pat, naudojant šį paketą, yra galimybė, analizuojant suteiktų pa-slaugų laiko funkcijas, tyrinėti sveikatos priežiūros papa-slaugų poreikį įtako-jančius veiksnius, atrasti jų tarpusavio priklausomybes ir prognozuoti per-spektyvinę šių veiksnių įtaką sveikatos priežiūros paslaugų poreikiui.

Kaip rodo darbo rezultatai, gydytojų skaičiaus poreikio prognozavimas gali būti atliekamas respublikos, regionų, rajonų ir sveikatos priežiūros pa-slaugas teikiančių įstaigų lygmenyse, o pasiūlos planavimas, atsižvelgiant į poreikio prognozes, respublikos lygmenyje, kadangi gydytojai ruošiami tik respublikos lygmenyje. Surinkti duomenys ir atliktas retrospektyvinis svei-katos priežiūros paslaugų poreikio ir pasiūlos pusiausvyros modelio veikimo patikrinimas parodo, kad sveikatos priežiūros sistema turi išreikštą sisteminę

(11)

nėmis funkcijomis, kurių pagrindu sveikatos priežiūros paslaugų ir jas teikiančių gydytojų poreikis gali būti prognozuojamas.

Asmeninis indėlis. Sveikatos priežiūros sistemos restruktūrizacijos

įver-tinimui autorė pasinaudojo SAM turimais duomenimis, t. y. kiekvienos apskrities Planų įgyvendinimo ataskaitų kopijomis, ištaisė ataskaitų suves-tinių klaidas ir tyrimo duomenų bazę perkėlė į elektronines laikmenas. Pa-pildomiems tyrimams ir analizei atlikti surinko duomenis iš LSIC duomenų bazės ir atliko tyrimo duomenų analizę, apibendrino rezultatus. Pasinau-dojant techninių mokslų veiklos kryptimis vienmačių ir daugiamačių duo-menų masyvų atpažinimo ir procesų modeliavimo patirtimi, ištyrė sveikatos priežiūros sistemos ir SVEIDRA duomenų bazėje kaupiamų duomenų struk-tūrą, sudarė sveikatos priežiūros teikiamų paslaugų poreikio ir pasiūlos pu-siausvyros modelį ir pagal surinktus duomenis patikrino šio modelio veiki-mą retrospektyvinės analizės būdu.

(12)

(13)

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas:

Parengti prognozavimo priemonių paketą, skirtą gydytojų skaičiaus ir jų teikiamų paslaugų poreikio prognozavimui respublikos, regionų, rajonų ir sveikatos priežiūros įstaigų lygmenyse.

Uždaviniai:

1. Įvertinti 2002–2005 m. apskričių sveikatos priežiūros žmonių ištek-lių pokyčius atsižvelgiant į sveikatos priežiūros įstaigų restruktū-rizavimą.

2. Nustatyti gydytojų skaičiaus ir jų suteiktų paslaugų pokyčių sąsajas 2002–2008 m.

3. Sudaryti prognozavimo modelį, skirtą gydytojų skaičiaus ir jų tei-kiamų paslaugų poreikio prognozavimui, ir patikrinti jo veikimą re-trospektyvinės analizės būdu.

(14)

(15)

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių samprata

Daugelis mokslininkų savo tyrimuose remiasi Pasaulio sveikatos orga-nizacijos suformuluotu ir plačiai vartojamu SPŽI apibrėžimu. SPŽI – tai žmonių ištekliai, atliekantys veiklą, kurios pagrindinis tikslas yra skatinti, gerinti ir saugoti visuomenės ir atskirų jos individų sveikatą [312].

Mūsų šalyje SPŽI sampratos pagrindas yra Lietuvos Respublikos sveika-tos apsaugos ministro 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. V-891, teisiškai reglamentuojantis strateginį žmonių išteklių planavimą sveikatos sektoriuje [88]. Šis įsakymas pateikia sveikatos priežiūros ir farmacijos žmonių ištek-lių, apibūdinamų pagal medicinos specializacijas, sąvoką (remiantis studijų programų klasifikacijomis, nurodytomis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2002 m. birželio 14 d. įsakyme „Dėl aukštojo mokslo uni-versitetinių studijų programų registravimo“), kad sveikatos priežiūros ir far-macijos žmonių ištekliais Lietuvoje yra laikomi gydytojai, odontologai, vai-stininkai, reabilitacijos ir slaugos specialistai (slaugytojai, akušeriai, kine-ziterapeutai, ergoterapeutai) bei visuomenės sveikatos specialistai [85]. Šis ministro įsakymas, kaip ir jo pirmtakas [90], išplečia SPŽI sampratą, t.y. apima ne tik gydytojus, odontologus ir slaugos personalą (siauras SPŽI su-pratimas), bet ir farmacijos bei visuomenės sveikatos specialistus.

SPŽI gali būti skirstomi į teikiančius paslaugas – „sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai“ arba praktikuojantis sveikatos personalas – ir į tuos, kurie prisideda prie sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimo, bet nėra tiesio-giniai sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, vadinamieji „sveikatos priežiū-ros vadybininkai bei pagalbinis medicinos personalas“, arba ekonomiškai aktyvus sveikatos personalas [312].

SPŽI struktūros charakteristikos apima [106, 107]:

• _{Demografines charakteristikas (darbuotojų amžius, lytis).}

Demo-grafinės SPŽI charakteristikos mokslinėje literatūroje įvardijamos kaip vienos svarbiausių, tiesiogiai lemiančios sveikatos darbo rinką veikdamos SPŽI pasiūlą bei struktūrą, ir netiesiogiai – veikdamos sveikatos priežiūros paslaugų paklausą.

• _{Kiekybines charakteristikas (pvz., gydytojų skaičius 10 000} _gyv.;

gyventojų aprūpinimas tam tikrų specialybių gydytojais 10 000 gyv.; gyventojų skaičius, tenkantis vienam gydytojui; slaugytojų skaičius 10 000gyv.; slaugos specialistų skaičius, tenkantis vienam gydytojui ir t. t.).

(16)

• _{Profesines/specialybių charakteristikas (darbuotojų pasiskirstymas}

tarp tam tikrų profesijų).

• _{Geografines charakteristikas (SPŽI pasiskirstymas geografiniuose}

regionuose).

• _{Institucines charakteristikas (SPŽI pasiskirstymas skirtinguose}

svei-katos apsaugos lygiuose bei institucijose).

• _{Sektorines charakteristikas (SPŽI pasiskirstymas viešajame ir}

pri-vačiame sektoriuje).

SPŽI samprata tiesiogiai susijusi su konkrečios šalies sveikatos apsaugos sistema ir analizuojama vykdomos sveikatos apsaugos politikos kontekste. Tiek politinis, tiek istorinis kiekvienos šalies kontekstas turi įtakos sveikatos apsaugos sistemai, o kultūriniai ir vystymosi skirtumai paveikė ir tebeveikia šalies sveikatos sistemą finansavimo, organizavimo ir darbuotojų valdymo atžvilgiu [106, 107].

SPŽI apima įvairių specialybių darbuotojus, pvz.: praktikuojančius gy-dytojus, slaugytojus, artimus sveikatos priežiūrai darbuotojus (fizioterapeutus, dietologus, psichologus, socialinius darbuotojus ir kt.). Pavyzdžiui, Austra-lijoje yra daugiau nei 450 000 sveikatos priežiūros specialistų, iš kurių – 50 proc. slaugytojų, 12 proc. gydytojų ir 9 proc. artimų sveikatos priežiūros specialistams [20, 21, 312,].

Apibendrinant būtų galima teigti, kad SPŽI yra svarbiausia sveikatos ap-saugos sistemos sudedamoji dalis visame Pasaulyje, nes sveikatos sektorius, labiau nei kuris kitas priklauso nuo darbo jėgos charakteristikų ir jų pokyčių.

2.2. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių pasiūla ir ją lemiantys veiksniai

Sveikatos priežiūros žmonių išteklių pasiūla suprantama kaip skaičius

žmonių, dirbančių sveikatos priežiūroje. Jos formavimosi mechanizmas pavaizduotas 2.2.1. paveiksle [167, 263].

Ateinantys į rinką nauji bei pasitraukiantys iš profesijos SPŽI skirstomi į amžiaus ir lyties kohortas. Būtina atsižvelgti į tai, kad darbo krūvis priklau-so nuo lyties ir amžiaus [167, 263].

Pavyzdžiui, Australijos žmonių išteklių medicinoje konsultacinė komisija (Australian Medical Workforce Advisory Committee, AMWAC) laikėsi kon-cepcijos, kad ateityje skaičiuojant SPŽI pasiūlą turi būti atliekama esamos situacijos analizė ir atsižvelgiama į galimą pasitraukimą iš profesijos,

skai-čiuojant gydytojų kohortas kas penkeri metai (pvz., 26–30 m. amžiaus, 31– 35 m. ir t. t.), taip pat atsižvelgiant į lytį. Skaičiuojant pasiūlą, atsižvelgtina ir į specialistų skaičių, ir į jų darbo krūvį valandomis [18, 162].

(17)

2.2.1. pav. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių pasiūlos skaičiavimo schema

Duomenys apie esamą situaciją prognozuojami į ateitį (pvz., 10 metų) siekiant apytikriai įvertinti, kokia bus tuometinė specialistų pasiūla ir kokios charakteristikos (amžiaus, lyties, darbo krūvio ir kt.) dominuos tarp šių spe-cialistų. Skirtinguose tyrimuose atsižvelgiama į nevienodą veiksnių,

lemian-čių pasiūlos prognozę, skaičių, todėl pasiūlos skaičiavimo metodai skiriasi. Be to, visuomet reikia prisiminti, kad bet kokie žmonių ištekliai yra dina-miški, t. y. jie gali keistis priklausomai nuo veiksnių, neįtrauktų į prognoza-vimo metodus (dažniausiai tai socialinio pobūdžio reiškiniai, pvz.: atlygini-mo dydis, profesijos prestižas ir pan.), todėl kas keleri metai reikėtų atlikti papildomą analizę siekiant nustatyti, kiek buvo tikslios ankstesnės progno-zės apie dabartinę situaciją [18, 28].

(18)

Priėmimas į medicinos studijas ir pasitraukimas iš jų. Lietuvoje

me-dicinos gydytojai rengiami Kauno meme-dicinos universitete (KMU) bei Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultete. Priėmimas į medicinos stu-dijas 1989–1999 m. buvo sumažintas, tačiau 2001 m. jis vėl buvo padidintas ir tais metais buvo priimta 313 studentų [134]. Atviros Lietuvos fondo darbo grupė 2002 m. atliko planavimo darbą „Sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių raida ir planavimas Lietuvoje“, taikė PSO rekomenduojamą progno-zavimo metodą ir padarė išvadas. Nustatyta, jei priimtos prielaidos galios ir ateityje (į medicinos studijas bus priimama apie 250 studentų, jų pasitrau-kimas studijų metu – 15 proc., pasitraupasitrau-kimas dėl išėjimo į pensiją – apie 2 proc., mirtingumas – 1,08 proc., pasitraukimas dėl kitų priežasčių – 1 proc.), tai gydytojų skaičius Lietuvoje iki 2015 m. sumažės beveik 25 procentais, t. y. 10 tūkst. gyventojų teks 29 gydytojai. Tokius tyrimo rezultatus galima paaiškinti tuo, kad 1993–2000 m. perpus sumažėjo studentų priėmimas į KMU ir VU Medicinos fakultetus. Pateikus šias prognozes Švietimo ir mokslo ministerijai, nuo 2002 m. priėmimas į medicinos studijas buvo padidintas iki 400 studentų [134].

Įdomu pastebėti, kad D. W. Corder 1996 m. ataskaitoje rekomendavo su-mažinti priėmimą į medicinos studijas [76], nors 1994–1995 m. jis buvo ma-žiausias ir nuo to laiko KMU priimamų medicinos studentų skaičius beveik nepakito, o VU – didėjo. Kitose ataskaitose buvo konstatuojama, kad toliau mažinti medicinos studentų skaičių netikslinga [236, 289, 305].

Be to, egzistavo studentų pasitraukimo iš studijų problema. Studentų pasitraukimas iš studijų – labai svarbus ateities absolventų skaičiaus plana-vimo rodiklis. Remiantis KMU atliktais kohortiniais tyrimais, studijų nebai-gė 17,3 proc. medicinos studijas pradėjusių pirmakursių. Pasitraukimas iš rezidentūros studijų buvo gerokai mažesnis: KMU – 1 proc., VU – 2 proc. [193, 282].

Australijoje atliktame tyrime buvo nustatyta, kad BPG pasiūlai įtakos turėjo į medicinos universitetus stojančiųjų skaičius ir seniau baigusių, bet tik vėliau pradėjusių dirbti BPG skaičius. BPG mažėjo dėl išėjusiųjų į pensi-ją, mirties, migracijos [30].

JAV atliktas tyrimas parodė, kad trūksta PSP gydytojų. Todėl buvo nu-spręsta didinti stojančiųjų į mediciną studentų skaičių [182]. Japonijoje 1980 m. buvo sumažintas stojančiųjų į medicinos studijas skaičius, todėl dabar jaučiamas gydytojų trūkumas [295]. Prancūzijoje taip pat buvo susi-duriama su gydytojų trūkumo problema: mažėjo stojančiųjų į mediciną, o gydytojų poreikis didėjo [103].

SPŽI skaičius. Kalbant apie kiekybinius netolygumus, SD prie LR

(19)

įdar-sudarė gydytojai. Iki 1989 m. Lietuva tradiciškai buvo viena pirmaujančių Europos šalių pagal gydytojų skaičių, t. y. nuolat buvo jaučiamas gydytojų perteklius. Santykinis gydytojų skaičius stabilus išliko iki pat nepriklausomy-bės [233]. Lyginant 1992 m. ir 2008 m. SPŽI, pastebėta, kad bendras gydy-tojų skaičius pakito labai nežymiai (410/100 tūkst. gyv. – 1992 m. ir 400/100 tūkst. gyv. – 2008 m.). Europos Sąjungoje Lietuva išliko tarp pirmaujančiųjų (395/100 tūkst. gyv. – 2006 m.) ir turėjo daugiau gydytojų nei ES (25 narės) vidurkis (255/100 tūkst. gyv. – 2006 m.). Mažėjo slaugos personalo skaičius (1098 slaugytojų /100 tūkst. gyv. 1990 m. ir 743,5 sl./100 tūkst. gyv. 2008 m.) [134, 192, 194, 233].

Gydytojų skaičius didėjo 2002–2005 m. daugelyje Europos šalių: Lietu-voje, Latvijoje, Estijoje, Belgijoje, Danijoje, Olandijoje, Suomijoje, Airijoje [119].

Jungtinėje Karalystėje didėjo SPŽI skaičius, vyriausybė skyrė daugiau pi-nigų sveikatos priežiūrai, medicinos mokyklose padaugėjo priimamų stu-dentų, vyko sveikatos reforma ligoninėse, buvo gerinamos SPŽI darbo sąly-gos [175]. BPG skaičius didėjo 20,1 proc., slaugytojų – 26,8 proc., kitų svei-katos priežiūros specialistų skaičius padidėjo 35,7 proc. nuo 1997 m. iki 2005 m. [175]. Jungtinės Karalystės sveikatos politika nebuvo veiksminga Australijai, nes Australijoje buvo didelė konkurencija dėl vietų stojant į medicinos mokyklas [168]. Mokslininkų duomenimis Australijoje SPŽI skaičius 2000–2008 m. padidėjo 3 proc., o gyventojų – 1,2-1,5 proc. (2000-2008 m.) [10, 17].

D. Blumenthal [44] atkreipė ypatingą dėmesį į tai, kad staigūs gydytojų pasiūlos pokyčiai JAV turėtų susilaukti ypatingo politinio dėmesio. Penkias-dešimtyje valstijų skyrėsi gydytojų ir gyventojų skaičius: pietų ir vakarų valstijose gyventojų skaičius didėjo sparčiau nei gydytojų. Žvelgiant į ateitį, reikėtų nuolatos analizuoti paskutinių 3–5 metų gydytojų skaičių, jų sutei-kiamas paslaugas ir gyventojų skaičių, taip pat kuo greičiau reikėtų didinti medicinos studentų skaičių, nes dėl ilgos studijų trukmės gali atsirasti gydytojų specialistų trūkumas [44].

Jeigu pasiūla didesnė už poreikį, tai nereiškia, kad gydytojų yra per daug. Šios situacijos privalumai būtų šie: pacientui bus lengviau patekti pas gydy-toją, ilgiau truks konsultacija, lengviau bus dirbti gydytojams, pacientai ma-žiau patirs streso, t. y. bus geresnė gyventojų sveikata ir mažesniam gyven-tojų skaičiui reikės gydytis stacionare [30].

SPŽI pasiskirstymas pagal specialybes. Kalbant apie specialybių

neto-lygumus, Lietuvoje daugelio specialybių gydytojų pasiskirstymas kito labai nežymiai. Ir 1993 m., ir 2000 m., ir 2006 m. didžiausia dalis gydytojų buvo: vidaus ligų specialistai, vaikų ligų gydytojai, akušeriai ginekologai, chirur-gai. Dėl sveikatos sistemos reformos sveikatos priežiūros sistema buvo

(20)

per-orientuota į pirminę sveikatos priežiūrą. Nors dėl to BPG skaičius per 1991– 2006 m. itin padidėjo ir 2006 m. siekė 50,8/100 tūkst. gyv., tačiau jie sudarė tik apie 12 proc. visų gydytojų. Lietuvoje 2008 m. BPG sudarė 13,6 proc. bendro gydytojų skaičiaus [193, 194, 282,]. 1993–2000 m. labiausiai suma-žėjo genetikos (–64,3 proc.), laboratorinės medicinos (–32,1 proc.) ir teisės medicinos gydytojų (–26,5 proc.) skaičius [134].

Lyginant SPŽI skaičių įvairiose šalyse, pastebimas didelis skirtumas. Pavyzdžiui, 2002 m. iš 28 šalių slaugos darbuotojų 1000 gyventojų buvo: Turkijoje – 1,7; Airijoje – 15,3; Australijoje – 10,4; Jungtinėje Karalystėje – 8,9; JAV – 7,9; Kanadoje ir Naujojoje Zelandijoje – po 9,4 slaugytojų; 2005 m. praktikuojančių gydytojų 1000 gyventojų daugelyje šalių buvo nuo 2 iki 4 [228].

Australijoje ateityje reikės daugiau BPG tam, kad patenkintų didėjantį jų paslaugų poreikį [30].

2005 m. atlikus tyrimą Mičigano valstijoje, buvo nustatyta, jog apie 39 proc. gydytojų specialistų dirbo PSP. PSP dirbančių gydytojų komanda buvo tokia: BPG, vidaus ligų ir pediatras. Ne PSP dirbantys gydytojai specialistai buvo: akušeriai ginekologai (6 proc.), vidaus ligų (10 proc.), chirurgai (15 proc.), anesteziologai, patologai ir radiologai (po 12 proc.), psichiatrai (6 proc.) ir kiti specialistai (13 proc.) [293].

2009 m. Masačusetso valstijoje buvo atliktas dar vienas gydytojų specia-listų tyrimas [205]. Paaiškėjo, jog šioje valstijoje didžiausią dalį gydytojų sudarė vidaus ligų specialistai (24,3 proc.); psichiatrų ir pediatrų buvo beveik vienodai (12,8 proc. ir 12,5 proc.), BPG buvo 9 proc., akušerių gine-kologų – 6,6 proc., chirurgų – 4,7 proc., dermatologų – 3,7 proc., kardiolo-gų – 1,7 proc., o neurolokardiolo-gų – 2,3 proc.

Niujorke atliktas tyrimas parodė, kad 2002–2006 m. gydytojų padaugėjo 3 proc. PSP dirbančių gydytojų buvo 99/100 tūkst., o ne PSP gydytojų buvo 226/100 tūkst. Pagal specializaciją gydytojų buvo: akušerių ginekologų – 18/100 tūkst., vidaus ligų specialistų – 45/100 tūkst., chirurgų – 8/100 tūkst., psichiatrų – 33/100 tūkst. [127].

JAV atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad 1996–2006 m. padaugėjo šių gydytojų specialistų: geriatrijos (83,2 proc.), nefrologų (49,7 proc.), neonatologų (49,7 proc.), GMP (49,0 proc.), infekcinių ligų (46,8 proc.), angiochirurgų (41,7 proc.), reabilitologų (40,5 proc.), vidaus ligų (30,2 proc.). Be to, buvo nustatyta, kokių gydytojų specialistų sumažėjo: chirurgų (–2,3 proc.), profi-laktinės medicinos (–1,3 proc.), krūtinės ląstos chirurgų (–0,8 proc.) [8].

Migracija. Gyventojų migracija vyko įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, Airijoje

[180] tris kartus padidėjo migracijos srautai per 10 metų (1996–2006 m. nuo 40 000 iki 122 000). Naujų migrantų į Airiją dauguma buvo 20–34 metų amžius.

(21)

Tačiau dėl ekonominių veiksnių pokyčių Europoje prognozuojamas migrantų skaičiaus mažėjimas nuo 2006 m. iki 2021 m.

Migracijos reiškinys pasiekė ir SPŽI. Ši problema aktuali ir Lietuvai, o jos sprendimui būtinos priemonės valstybės lygiu. SPŽI migracija yra neiš-vengiamas reiškinys ir prognozuojama, jog ateityje ji tik didės. 2006 m. L. Labanauskas tyrė „protų nutekėjimą“ Lietuvoje [179]. Šį reiškinį jis aiškino didesnio atlyginimo ir geresnių darbo sąlygų siekimu, mėgiamu darbu ir šeima; bent du pirmuosius galima geriau patenkinti išvykus į užsienį. Auto-rius išskyrė tris jautriausias „protų nutekėjimo“ profesines grupes, tarp kurių

įvardijo ir sveikatos priežiūros specialistus.

Buvo atlikti moksliniai tyrimai siekiant įvertinti Lietuvos gydytojų ir vaistininkų ketinimus dirbti Europos Sąjungos ar kitose šalyse. Jie parodė, jog dirbti užsienyje ketino daugiau nei ketvirtadalis visų Lietuvos gydytojų ir vaistininkų, tačiau tvirtai apsisprendusių šiam žingsniui buvo 4 proc. gy-dytojų ir 2 proc. vaistininkų. Vertinant pagrindines apsisprendimo emigruoti priežastis, karjera atsidūrė priešpaskutinėje respondentų poreikių hierarchi-jos vietoje, o pirmoje vietoje buvo materialiniai veiksniai bei darbo sąlygos [285]. LR Sveikatos apsaugos ministerija išduoda pažymas norintiems į už-sienį išvykti sveikatos priežiūros specialistams. Tai, kad specialistas yra ga-vęs pažymą išvykti, dar nerodo, jog jis iš tiesų išvyko. Todėl tikslinga pažy-mas gavusių specialistų sąrašą tikrinti užsienio licencijavimo tarnybų duo-menų bazėse. Tokie tyrimai padeda nustatyti migracijai jautriausias amžiaus (vyrauja 31–40 metų gydytojai) bei profesines (daugiausiai pažymų išduota chirurgams, anesteziologams, ginekologams) grupes [282]. Vis dėlto SPŽI migracijos tyrimų duomenų lyginimas parodė, kad realių specialistų judė-jimo srautų nustatymas yra sudėtingas uždavinys. Taikant skirtingus meto-dus, gaunami skirtingi duomenys. Nors oficialūs skaičiai parodė sąlyginai mažą užsienyje dirbančių Lietuvos gydytojų skaičių, bet neoficialūs skaičiai buvo daug kartų didesni. Tai rodė būtinybę tęsti migracijos tyrimus ir imtis priemonių migracijai valdyti [282]. Remiantis tyrimų rezultatais, tam pa-grindinės priemonės turėtų būti susijusios su specialistų atlyginimo, darbo sąlygų ir profesinės kvalifikacijos gerinimu.

Pasak I. J. Loefler [188], Vakarų medicinos istorija yra migruojančių sveikatos priežiūros specialistų istorija, o norą migruoti dažniausiai nulemia noras mokytis. Užsienyje studijas baigę specialistai sudarė nemažą kai kurių Europos šalių SPŽI dalį. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje 31 proc. medi-cinos praktika besiverčiančių gydytojų studijas baigė kitose šalyse. Norvegi-joje tokių gydytojų buvo 15,4 proc., DaniNorvegi-joje – 5,5 proc., VokietiNorvegi-joje – 5 proc., Prancūzijoje – 4,2 proc. Daugelio Vakarų šalių kohortiniai medicinos absolventų tyrimai atskleidė, kad iki 50 proc. absolventų planavo išvykti į

(22)

užsienį. Sveikatos priežiūros specialistų migracija yra neišvengiamas svei-katos sektoriaus bruožas ir galima tikėtis, kad ateityje ji dar didės [282].

Jeigu į Australiją atvyktų BPG imigrantų, jie padidintų šių gydytojų pasiūlą. Tačiau ten BPG mažėjo dėl išėjimo į pensiją, mirties, emigracijos, vidutinio BPG amžiaus didėjimo [28, 30].

Didinant SPŽI Australijoje, buvo priimami darbuotojai iš kitų šalių. AHWAC paskaičiavo, kad 25 proc. imigrantų (2005 m.) sudarė Australijos medicinos darbuotojai (1995 m. jų buvo 19 proc.) [246]. Priimant darbuo-tojus iš svetur, buvo manoma, kad bus galima išspręsti netolygų darbuotojų pasiskirstymą regionuose, nes tuo metu dar nebuvo padidintas SPŽI rengi-mas medicinos mokyklose [246].

Jungtinė Karalystė turėjo daugiausia kitose šalyse studijas baigusių gydy-tojų lyginant su kitomis Europos šalimis (Airija, Prancūzija, Vokietija, Nor-vegija, Portugalija, Italija, Austrija ir Lenkija), kurių duomenys buvo pri-einami. Jungtinėje Karalystėje 74 031 gydytojas (30,9 proc.) buvo įregist-ruoti iš kitų šalių. Europos šalyse daugiausia gydytojų iš kitur dirbo Airijoje (47,5 proc.) ir Maltoje (23,1 proc.). Norvegijos, Prancūzijos ir Vokietijos duomenys nerodė specialistų migracijos iš kitų šalių [135].

2000 m. Prancūzijoje atliktas tyrimas parodė, kaip spręsti gydytojų trūku-mo problemą ateityje. Siekdami nustatyti būsimų specialistų skaičių, tyrėjai rinko duomenis apie gydytojų pasitraukimą iš profesijos (mirtis, pensija, emigracija) ir naujų gydytojų rengimą. Tyrėjai nustatė, kad nuo 2000 m. iki 2025 m. kas penkeri metai prie Prancūzijos medicinos darbuotojų bus lei-džiama prisijungti 1 200 gydytojų, baigusių studijas užsienyje [102].

Australijoje atlikus tyrimą, buvo nustatyta, jog dėl SPŽI trūkumo į šią šalį migravo kvalifikuoti SPŽI specialistai iš užsienio. 2005 m. jie sudarė 25 proc., o 1995 m. – tik 19 proc. atvykusių SPŽI [22]. Be to, Australijos toli-mesniuose nuo didmiesčių rajonuose ir kaimuose 41 proc. dirbančių SPŽI buvo imigrantai, didesniuose miestuose dirbo 36 proc. imigrantų [16].

Amžiaus ir lyčių netolygumai. Kalbant apie demografinius netolygumus,

Lietuvoje tradiciškai didelę dalį sveikatos priežiūros žmonių išteklių sudarė moterys. 2005 m. beveik 70 proc. gydytojų sudarė moterys, o tarp BPG jų buvo beveik 85 proc.; daugiau nei 15 proc. gydytojų buvo vyresni nei 60 m. amžiaus [193, 282]. Remiantis Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM gydytojų licencijų archyvo 2007 m. duomenimis, moterys sudaro mažumą tarp šių specialybių gydytojų: ortopedų traumatolo-gų, chirurtraumatolo-gų, abdominalinės chirurgijos, neurochirurtraumatolo-gų, urologų bei teismo medicinos. To paties šaltinio duomenimis 2007 m. buvo išduota 76,5 proc. licencijų moterims ir tik 23,5 proc. – vyrams. Tik kas trečias licenciją turintis Lietuvos gydytojas buvo vyras. 2005 m. duomenimis moterys sudarė

(23)

slaugy-tojų (99,4 proc.), vaistininkų (85,5 proc.) ir odontologų (81,6 proc.) daugumą [298, 299, 300].

Tirdami BPG pasiūlą Australijoje, mokslininkai nustatė, kad per 12 metų (1991–2003 m.) žymiai pasikeitė gydytojų amžius (10 proc. padaugėjo vy-resnių nei 55 m. BPG), pasiskirstymas pagal lytį (16 proc. padaugėjo mote-rų), absolventų skaičius (sumažėjo 9 proc.), padaugėjo imigrantų iš Azijos ir Afrikos, pakito medicininio išsilavinimo vieta. Per 4 metus nežymiai pasi-keitė BPG darbo krūvis [63]. Kiti Australijoje atlikti tyrimas parodė, kad SPŽI tarpe daugėjo moterų (1979 m. buvo 42,3 proc., o 2008 m. – 58,4 proc.) [15, 96]. 1995–2001 m. BPG vidutinis amžius padidėjo 3 m. Viduti-nis BPG amžius 2002 m. buvo 48,6 m. (moterų – 44,1 m., vyrų – 51,2 m. vidurkis) [30]. Prancūzijoje prognozuojama, kad 2010–2025 m. Prancūzijos gyventojų padaugės 4 proc., o pagyvenusių prancūzų padaugės 40 proc. Tuo pačiu metu 55 metų ir vyresnio amžiaus gydytojų bus 41 proc. (2010 m.), o 2025 m. jų bus 42–47 proc., nors 2000 m. 55 metų ir vyresnio amžiaus gydytojų buvo tik 14 proc. [102]. Prancūzijoje atliktas tyrimas parodė, kad daugės gydytojų moterų, mažės gydytojų pasiūla ir didės gydytojų poreikis [102]. Mičigano valstijoje atlikto tyrimo duomenimis 58 proc. SŽPI amžius buvo 45 metai ir vyresni, o 11 proc. – 65 metai ir vyresni; daugiau nei ket-virtadalis (27 proc.) gydytojų specialistų buvo moterys [293].

Australijoje per 1995–2001 m. vidutinis BPG amžius padidėjo trejais metais, o vyrai buvo 7 metais vyresni nei moterys. BPG moterų skaičiaus didėjimas ir gydytojų populiacijos senėjimas sąlygojo mažėjančią pasiūlą [28, 30, 31].

Nebraskos valstijoje 2008 m. daugiau nei trečdalis visų gydytojų (37,3 proc.), slaugytojų (33,6 proc.), farmacininkų (34 proc.) ir beveik pusė visų odontologų buvo vyresni nei 50 m.; daugiau nei trečdalis (35,1 proc.) psi-chiatrų buvo vyresni nei 55 m. amžiaus. Nebraskos valstijos kaimuose dau-giau nei trečdalis gydytojų (32,3 proc.), farmacininkų (32,2 proc.), odonto-logų (44,4 proc.), psichiatrų (42,9 proc.), slaugytojų (50 proc.) buvo vyresni nei 55 m. amžiaus [214].

Niujorke atlikus tyrimą, nustatyta, kad 2006 m. gydytojų moterų dirbo 70 proc.; moterys gydytojos buvo žymiai jaunesnės nei vyrai: moterų amžiaus vidurkis buvo 47,1 m., o vyrų – 52,8 m. [127].

Senėjimo tendencijos buvo pastebėtos ir sveikatos priežiūros sektoriuje. SPŽI senėjimas akivaizdus Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Pavyz-džiui, 1985 m. 55 proc. Prancūzijos gydytojų buvo jaunesni nei 40 m. amžiaus, tačiau iki 2000 m. jų sumažėjo iki 23 proc. [282]. Jungtinės Karalystės vi-suotinis gyventojų surašymas parodė, kad tik 19 proc. gydytojų specialistų buvo jaunesni nei 40 m. amžiaus. Be to, tikėtina, kad 39 proc. jų, vyresnių nei 50 m., išeis į pensiją per artimiausius 10 metų [258]. Belgijoje atliktas

(24)

tyrimas parodė, kad ateityje gydytojų reikės daugiau, nes daugės vyresnio amžiaus gyventojų [94]. Prancūzijos tyrėjų nuomone 2010–2025 m. į pensi-ją išeis daugiau SPŽI specialistų nei jų bus parengiama, padidės sveikatos priežiūros paslaugų poreikis senėjančiai populiacijai, todėl atsiras SPŽI spe-cialistų trūkumas [104].

Gyventojų amžius, SPŽI skaičius ir naudojimasis jų suteiktomis paslau-gomis turėjo tarpusavio ryšį – didėjo išlaidos sveikatos priežiūrai. Pasta-raisiais metais Australijoje padaugėjo SPŽI. Gyventojų senėjimas ir SPŽI senėjimas nėra patys svarbiausi sveikatos priežiūros veiksniai [269].

Netolygus gydytojų darbo krūvio pasiskirstymas. Lietuvos

moksli-ninkai tyrė gydytojų darbo krūvį trylikoje ambulatorinių gydymo įstaigų pagal pateiktus 1995 m. pirmo ketvirčio duomenis. Buvo analizuojamas šių gydytojų specialistų darbo krūvis: apylinkės terapeutų (531–1 322 apsilan-kymai), chirurgų (410–1 783 apsil.), traumatologų ir urologų (399–10 959 apsil.), oftalmologų ir LOR specialistų (1 095–2 983 apsil.), neurologų (361– 2 331 apsil.), pediatrų (583–1 329 apsil.), vaikų chirurgų ir vaikų ortopedų-traumatologų (0–2 462 apsil.) bei vaikų neurologų (0–1 868 apsil.). Akivaiz-du, kad gydytojų darbo krūviai skirtingose institucijose yra labai nevienodi; surinkus išsamią ilgalaikę statistinę medžiagą, būtų galima ją naudoti per-sonalo skaičiui ambulatorijose planuoti ir prognozuoti [170]. Kanadoje buvo tirtas BPG darbo krūvio pasiskirstymas. Nustatyta, kad vyrai dirbo viduti-niškai 9 valandomis per savaitę daugiau nei moterys, nors suteikiamų vyrų ir moterų paslaugų skaičius nesiskyrė. Be to, kaimo vietovėse BPG dirbo ilgiau nei miestuose. Darbo laikas tarp atskirų amžiaus grupių iki 65 metų iš esmės nesiskyrė. Gydytojo darbo krūvis priklausė nuo jo demografinių cha-rakteristikų. Tokia išvada patvirtino gydytojų demografinių rodiklių svarbą skaičiuojant specialistų pasiūlą [278]. Australijoje vidutinis darbo krūvis BPG sumažėjo visose amžiaus ir lyčių grupėse (labiausiai – tarp jaunesnių vyrų, o daugelis moterų dirbo ne visą darbo dieną). Tendencija, kad daugėjo BPG moterų ir jos dirbo mažiau valandų nei vyrai, turės reikšmingos įtakos BPG darbo krūviui [30]. Vidutinis darbo valandų skaičiaus pakitimas turės

įtakos specialistų skaičiui – kuo trumpesnės darbo valandos, tuo specialistų skaičius didesnis [30].

Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV atlikti tyrimai parodė, kad gy-dytojų skiriamas laikas pacientui buvo pasiskirstęs netolygiai. Pavyzdžiui, naujų pacientų apžiūrėjimui Vokietijos gydytojai skyrė 16 min., Didžiosios Britanijos – 11 min., o JAV – 32 min.; įprasto apsilankymo metu šie gydy-tojai pacientams skyrė 6/10/18 min., visiškam ištyrimui – 12/20/36 min. Visų šalių gydytojai pabrėžė, kad jiems reikėtų skirti daugiau laiko savo pa-cientams. Vokietijos gydytojai turėjo mažiausiai laiko pacientams apžiūrėti,

(25)

o Amerikos gydytojai – daugiausia. Didžiosios Britanijos gydytojų many-mu, jie skyrė pakankamai laiko savo pacientams [177].

Netolygus SPŽI geografinis pasiskirstymas. Kalbant apie geografinį

gydytojų pasiskirstymą Lietuvoje, reikia pasakyti, kad jis buvo labai neto-lygus. Dauguma gydytojų dirbo miestuose (525/100 tūkst. gyv. 2003 m., 530/100 tūkst. gyv. 2005 m. ir 564/100 tūkst. gyv. 2008 m.), o rajonuose gy-dytojų skaičius buvo gerokai mažesnis (193/100 tūkst. gyv. 2003 m., 177/100 tūkst. 2005 m. ir 171/100 tūkst. 2008 m.). 2003-2008 m. miestuose dirbančių gydytojų skaičius didėjo ir 2008 m. sudarė 72,3 proc., o rajonuose dirbančių gydytojų mažėjo. Miestuose taip pat dirbo daugiau slaugytojų (54,5 proc. 2003 m., 58,2 proc. 2005 m. ir 59,7 proc. 2008 m.) ir odontologų (60,3 proc. 2003 m., 63,0 proc. 2005 m. ir 61,2 proc. 2008 m.) [194–196]. Vertinant gydytojų pasiskirstymą apskrityse, 2008 m. duomenimis didžiau-sias gydytojų ir gyventojų santykis buvo Kauno (503/100 tūkst.), Vilniaus (443/100 tūkst.) ir Klaipėdos (318/100 tūkst.) apskrityse. Mažiausias gydy-tojų ir gyvengydy-tojų santykis buvo Tauragės (158/100 tūkst.), Telšių (174/100 tūkst.) bei Marijampolės (206/100 tūkst.) apskrityse. Slaugytojų pasiskirs-tymas apskrityse 2008 m. atrodė taip: daugiausiai jų buvo Klaipėdos (790/100 tūkst.), Kauno (787/100 tūkst.) ir Panevėžio (779/100 tūkst.) apskrityse [194].

Nors netolygus geografinis pasiskirstymas Lietuvoje buvo akivaizdus, tačiau iki šiol nėra nuoseklios moralinio ir materialinio skatinimo politikos, stimuliuojančios gydytojus vykti dirbti į rajonus [193].

JAV tyrinėjant BPG žmonių išteklius 20 a., nustatyta, jog kaimo vieto-vėse sveikatos priežiūra labai priklausė nuo BPG, vėliau tapusių šeimos gy-dytojais, o jų pasiūla buvo proporcinga poreikiui. Prasidėjus gydytojų spe-cializacijai, BPG skaičius sumažėjo, jų trūko kaimo vietovėse. Kaime gy-dytojų moterų dirbo mažiau nei vyrų, bet ateityje padėtis turėtų keistis, nes į BPG rezidentūrą stojančių moterų daugėjo. Tyrėjų teigimu, jei baigiančių studijas BPG skaičius išliks toks pat kaip 1993 m., tai po 2010 m. BPG skaičius sumažės [72].

Japonijoje buvo nustatytas netolygus gydytojų pasiskirstymas pagal re-gionus. Daugiau gydytojų dirbo miestuose, o ten, kur gyventojų tankumas buvo mažesnis (rajonuose), buvo jaučiamas gydytojų trūkumas [295]. Nika-ragvos sostinėje Managvoje dirbo apie 50 proc. visų sveikatos priežiūros specialistų [222]. JAV, Australijoje ir Kanadoje SPŽI trūkumas ypač buvo jaučiamas kaimo vietovėse [78, 105, 109, 129, 199, 215, 244, 279, 286, 310].

Australijoje atlikti tyrimai parodė, kad SPŽI pasiūla mažėjo, o netolygus specialistų pasiskirstymas buvo didmiesčiuose, priemiesčiuose ir kaimuose; taip pat prastėjo sveikatos priežiūros paslaugų kokybė [7].

Netolygus SPŽI pasiskirstymas viešajame ir privačiame sektoriuje.

(26)

sekto-riuje, buvo pastebėta, kad privačiame sektoriuje dirbančių gydytojų 1999– 2008 m. padaugėjo nuo 827 (6 proc. visų gydytojų) iki 3320 gydytojų (24,8 proc. visų gydytojų) [194, 197]. Gydytojai, dirbantys privačiose ir kartu valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose, sudarė apie 60 proc. Miestuose privačiame sektoriuje dirbančių gydytojų buvo tris kartus daugiau nei rajo-nuose. Duomenų apie privačiai dirbančius slaugytojus, vaistininkus ir visuo-menės sveikatos specialistus nebuvo [282].

Nuo 1993 m. Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų rezultatais remiantis, nu-statyta, kad SPŽI būdingi demografiniai, kiekybiniai, specialybių, geogra-finiai, instituciniai ir sektoriniai netolygumai [193]. Be to, nustatyta, jog Lietuvoje gydytojų pasiūla 1993–2008 m. keitėsi nežymiai ir išliko netoly-gus gydytojų pasiskirstymas regionuose [193, 194].

Apibendrinant galima teigti, jog pagal AMWAC koncepciją SPŽI pasiūlą lemiantys veiksniai yra šie: SPŽI skaičius (jų pasiskirstymas pagal specia-lybes, amžių ir lytį, gydytojų darbo krūvis, geografinis pasiskirstymas, pasi-skirstymas viešajame ir privačiame sektoriuje), sugrįžtančių į profesiją ir imigravusių medicininį išsilavinimą turinčių asmenų skaičius,

pasitraukian-čiųjų iš profesijos ir emigravusių asmenų skaičius, medicinos studentų skaičius.

2.3. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių poreikis ir jį lemiantys veiksniai

Skaičiuojant ir pasiūlą, ir poreikį, reikia aprašyti visas skaičiavimų prie-laidas ir paaiškinti jų pasirinkimą bei priežastis [28, 30].

R. Virbalio vadovaujama darbo grupė pateikė šiuos žmonių išteklių pa-siūlos ir poreikio pagrindinius veiksnius: sergamumas, mirtingumas, kiti demografiniai duomenys, negalia, sveikatos priežiūros sistemos struktūra ir jos efektyvumas, ekonominiai visuomenės poreikiai ir galimybės, sveikatos priežiūros išteklių pasiūla ir jų darbo krūvis, sveikatos problemų supratimas visuomenėje, sveikatos politikos strategija ir tradicijos [305].

Gyventojų amžius. Australijoje atliktas tyrimas parodė, jog vis daugėjo

sergančiųjų lėtinėmis ligomis ir BPG paslaugų poreikis didėjo, nes pacientų gyvenimo trukmė ilgėjo, daugeliui jų reikėjo nuolatinės priežiūros ir gydy-mo. Be to, pacientai reikalavo didesnės gydytojų priežiūros [30].

Populiacijos senėjimas būdingas visiems išsivysčiusiems pasaulio regio-nams – Europai, Šiaurės Amerikai, Japonijai ir Australijai. Pagrindinės po-puliacijos senėjimo priežastys – mažėjantis gimstamumas ir ilgėjanti gyve-nimo trukmė. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad Europos žemyno (ir Rusi-jos FederaciRusi-jos) gyventojų 2003 m. sumažės nuo 726 milijonų iki 696

(27)

mili-jonų 2025 m., o Europos gyventojų dalis viso pasaulio populiacijoje sužės nuo 11,5 proc. iki 9 proc. [282, 296]. Airijoje gimstamumas pradėjo ma-žėti nuo 2003 metų ir toliau išliko aiškios ilgalaikės mažėjimo tendencijos. Žymiausias vaisingumo sumažėjimas buvo tarp 20–29 metų amžiaus mote-rų, tačiau padidėjo 30–39 metų amžiaus moterų vaisingumas [180]. Pastarai-siais dešimtmečiais gimstamumo lygis Airijos Vakarų ir Šiaurės apskrityse buvo mažesnis nei kitose šalyse. Gyventojų skaičiaus didėjimas (ypač amžiaus grupėse) didžiųjų miestų priemiesčiuose ir Dubline lėmė didesnį vaisingumą šiose apskrityse; miestuose gimstamumas buvo mažesnis. Airijoje gimsta-mumo didėjimas prognozuojamas iki 2014 m., vėliau – mažėjimas iki 2021 m. Nuo 1999 m. labai sumažėjo mirčių, todėl gyventojų skaičiaus didėjimą lėmė sumažėjęs bendras mirtingumas: 1991 m. 1 000 gyv. – 9, o 2005 m. – 6,6. Vyrų gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 71 m. (1986 m.) iki 76,8 m. (2006 m.), moterų – nuo 76,8 m. iki 81,6 m. Prognozuojama, kad bendras gyventojų skaičius Airijoje padidės nuo 4,24 mln. (2006 m.) iki 5,1 mln. (2021 m.); jaunesnių gyventojų sumažės 1,2 proc.; 65 m. ir vyresnių gyventojų padau-gės nuo 11 proc. iki 15,4 proc., 85 m. ir vyresnių – nuo 1,1 proc. iki 2,1 proc. [180]. Prognozuojama, kad vidutinis 15 ES šalių gyventojų amžius pailgės nuo 38,3 m. (1995 m.) iki 41,8 m. (2015 m.) [118, 282]. Šveicarijos mokslininkų duomenimis vyresnių nei 65 m. amžiaus gyventojų nuo 1990 m. iki 2020 m. padaugės 57 proc., dėl to padidės sveikatos priežiūros paslaugų ir specialistų poreikis [138]. Tasmanijoje atliktame tyrime progno-zuojama, kad 2006–2051 m. 65–79 m. gyventojų padaugės nuo 14,9 proc. iki 31,3 proc., o 80 m. ir vyresnių – 12,9 proc. [113]. J. Calver, M. Bulsara ir D. Boldy [57] pastebėjo ryšį tarp žmogaus amžiaus ir sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo. Jie nustatė, kad vyresnio amžiaus žmonės (kuriems iki mirties likę 3 m.) nebūtinai dažniau turi gulėti ligoninėje nei jaunesnio amžiaus. Be to, vyresnių pacientų stacionarinės išlaidos buvo mažesnės nei jaunesnių. Panašias išvadas paskelbė ir A. Gray [142], kuris nustatė, kad žmogaus amžiaus ir sveikatos priežiūros išlaidų santykis yra silpnas. Tarp-tautiniai tyrimai parodė, kad senėjimas sudarė apie 3 proc. sveikatos prie-žiūros išlaidų [235]. Australijoje mirčių skaičius labai nežymiai didėjo, pvz., 1995–2005 m. mirčių padaugėjo 0,3 proc. [13]. „Sveiką senėjimą“ [172] skatinančios strategijos gali dar labiau sumažinti galimybę susirgti lėtinėmis ligomis ir negalios riziką, tačiau dar išlieka rizika susirgti nutukimu.

AMWAC išskyrė ne tik sveikatos priežiūros paslaugų ir gyventojų amžiaus, bet ir lyties bei amžiaus santykį. Pastebėta, kad senesni žmonės, moterys ir vaikai dažniau lankėsi pas BPG. Populiacijos senėjimą daugiau-sia lėmė mažėjantis gimstamumas bei vaisingumas ir ilgėjanti gyvenimo trukmė. Vyresnis amžius susijęs su dažnesnėmis ligomis ir kitomis neigia-momis sveikatos būklėmis dėl amžiaus (organizmo senėjimas). Pvz.,

(28)

vyres-nio amžiaus žmonės dažniau sirgo išemine širdies liga, diabetu, artritu, kau-lų ir raumenų sistemos ligomis [28, 30]. Australijos mokslininkų 2000– 2002 m. atliktame tyrime pastebėta, kad pacientas į BPG kreipėsi nuo 3,5 iki 8,1 karto per metus; tam įtakos turėjo paciento amžius, lytis, socialinė-ekonominė padėtis, uždarbis, gyvenamoji vieta [30]. Be to, tyrimas parodė, kad vienas iš aštuonių australų buvo 65 m. ar dar vyresnis; prognozuojama, kad iki 2044–2045 m. šis santykis bus iki 1 iš 4; o 2000–2010 m. pas BPG besigydančių žmonių padaugės 11,8 proc. Didėjantis ilgaamžiškumas sąly-gojo ligų ir negalių skaičiaus padidėjimą. Mokslininkai prognozavo, kad 2002–2020 m. 50 proc. padaugės psichinių susirgimų [30]. Australijoje ir Belgijoje atlikti tyrimai parodė, jog poreikio kitimui įtakos turės populia-cijos senėjimas bei didėjantis skaičius sergančiųjų lėtinėmis ligomis [1, 23, 239, 251,].

Paslaugų prieinamumas. Australijoje atliktas tyrimas parodė, kad BPG

paslaugų prieinamumas žemesnės socialinės-ekonominės padėties žmonėms yra žymiai mažesnis, o kaimo vietovėse PSP paslaugomis naudojosi daug mažiau žmonių nei miestuose [28, 30].

Lygindami dviejų šiaurės šalių – Norvegijos ir Suomijos – vyresnio amžiaus pacientus, kurie naudojosi BPG, gydytojų specialistų ar BPG ir gydytojų specialistų paslaugomis kartu, bei atsižvelgdami į socialinius demografinius veiksnius, tyrėjai nustatė, kad vyresnio amžiaus suomiai dažniau lankėsi pas gydytojus specialistus nei norvegai. Abiejose šalyse gydytojų specialistų pa-slaugų poreikis didėjo, bet Suomijoje tai vyko sparčiau nei Norvegijoje. Iš-vadose teigiama, kad skirtumus tarp naudojimosi paslaugomis ir sveikatos problemų gali sąlygoti skirtingos kultūros [290].

Sveikatos priežiūros specialistai suteikia tam tikras paslaugas. Pacientai, rinkdamiesi sveikatos priežiūros paslaugas, atsižvelgė į paslaugos prieina-mumą, jos suteikimo greitį, paslaugos kainą, jos kokybę ir naudą. Inteligen-tai labiau vertino sveikatos priežiūros paslaugų esmę, turinį, o mažesnio išsimokslinimo žmonės – labiau jų formą. Žema socialinė padėtis ir ją sąly-gojantys veiksniai (skurdas, bedarbystė, alkoholizmas, narkomanija), asme-ninis pajamų mažėjimas keičia žmonių poreikių prioritetus, o poreikis svei-katos priežiūros paslaugoms gali iš viso sumažėti. Išskirtinas paslaugų po-reikio ir žmogaus amžiaus santykis. Senėjant populiacijai, daugėjo apsilan-kymų pas gydytojus ir paslaugų vartojimas [164]. 2005 m. Kanadoje buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, kad vyresnio amžiaus pacientai (75 m. ir vyres-ni) nebūtinai naudojo daugiau sveikatos priežiūros paslaugų nei jaunesni pacientai, nes tai priklausė nuo susirgimo pobūdžio, žmogaus amžiaus ir netgi regioninių skirtumų [124].

(29)

iškraipančiuosius veiksnius, paaiškėjo, kad žemesnės socialinės-ekonominės padėties (mažesnės pajamos ir žemesnis išsilavinimas) gyventojai pas gydy-tojus lankėsi rečiau nei turintys aukštesnį išsilavinimą [108].

Kitas Australijoje atliktas tyrimas parodė, kad žemesnės socialinės-eko-nominės padėties žmonėms BPG suteiktos paslaugos buvo daug prastesnės; be to, BPG poreikis buvo didesnis kaimuose ir tolimesniuose nuo miesto ra-jonuose [28].

Airijoje apsilankymų pas BPG skaičius 1994–2001 m. nesikeitė (viduti-niškai 3,5 ir 3,3). Moterų apsilankymų pas BPG skaičius didesnis nei vyrų visose amžiaus grupėse, jis paskaičiuotas pagal standartinį modelį, plačiai taikomą įvairiose šalyse. 81 m. ir vyresni vyrai beveik šešis kartus dažniau lankėsi pas BPG nei jaunesni vyrai. Besilankančių pas BPG vyresnių moterų nebuvo tiek daug kaip vyrų, tačiau vyresnio amžiaus moterys du kartus daž-niau lankėsi pas gydytojus, nei jaunesnio amžiaus moterys. Kadangi vyres-nio amžiaus žmonės turi daugiau sveikatos problemų, todėl ir jiems suteikia-mų gydytojų konsultacijų skaičius bei apsilankysuteikia-mų skaičius bus didesnis. Prognozuojama, kad dėl demografinių pokyčių 2010 m. gydytojų konsulta-cijų padaugės iki 12,2 mln., 2015 m. – iki 13,4 mln., o 2021 m. – iki 14,8 mln. (iki 2015 m. konsultacijų padaugės 20 proc., o iki 2021 m. – 33 proc.). Vy-resnio amžiaus žmonėms iki 2021 m. konsultacijų padaugės 40 proc. [181].

AMWAC atliktas tyrimas parodė, kad SPŽI poreikį lėmė: populiacijos didėjimas, jos senėjimas, ligų ir negalios dažnumas, ligonių skaičius, BPG suteikiamų paslaugų skaičius, dienos stacionarų skaičius ir mažesnis lova-dienių skaičius, kuris didino PSP paslaugų poreikį. Gyventojų amžius ir ly-tis – reikšmingiausias veiksnys naudojanly-tis BPG paslaugomis [30].

N. Frohlich ir N. P. Ross teigė, kad optimalaus santykio tarp sveikatos priežiūros suteikiamų paslaugų skaičiaus ir jų poreikio neįmanoma rasti. Taip yra ne tik dėl laiko pokyčių; tai priklauso nuo kiekvieno paciento, ligo-ninės ar šalies padėties. Pvz., vienoje šalyje kataraktos gydymas kainuoja mažiau nei kitoje šalyje arba jaunesniam pacientui širdies operacija suteikia šansų gyventi ilgiau nei vyresniam pacientui. Surasti tinkamą santykį – yra ne tik politinė, bet ir ekonominė problema [131].

JAV mokslininkai tyrė gydytojų, pacientų ir jų apsilankymų pas gydytoją skaičiaus charakteristikas. Nuo 1992 m. iki 2002 m. 45 metų amžiaus ir vy-resnių pacientų apsilankymų skaičius padidėjo 14 proc. Naujų pacientų apsi-lankymų pas gydytoją skaičius sumažėjo 18 proc. PSP specialistai aptarnavo apie 90 proc. apsilankiusių pacientų [311].

Sergamumas – 2007–2008 m. lėtinių ligų skaičius Australijoje padidėjo

iki 52,3 proc. [48]. Lietuvoje sergančiųjų lėtinėmis ligomis taip pat daugėjo [194]. Lietuvoje sergamumas piktybiniais navikais ir kraujotakos ligomis 2005–2008 m. didėjo, o kvėpavimo ligomis – mažėjo [197]. Sergamumas

(30)

išemine širdies liga didėjo Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Dani-joje, Švedijoje [119].

Technologijų pokyčiai. Darbo našumo komisija tvirtino, kad poreikis

sveikatos priežiūrai didėjo dėl didėjančio neįgaliųjų skaičiaus, padaugėjus ligų dėl technologijų pasikeitimo ir didesnes pajamas turinčių žmonių [9, 17]. Įvertinti ir prognozuoti technologijų pokyčius labai sudėtinga. Kai kurių autorių nuomone SPŽI planavimas praeityje nebuvo sėkmingas vien dėl to, kad nebuvo atsižvelgta į būsimą medicinos technologijų plėtrą, t.y. ne tik į naujų įrenginių, bet ir į naujų gydymo metodikų ir algoritmų atsiradimą bei jų poveikį sveikatos sistemos funkcionavimui bei SPŽI [107]. Planuojant specialistų poreikį, svarbu ne tik nuspėti būsimus technologijų pokyčius, bet ir įvertinti kiekybinę jų išraišką, tiesioginį poveikį SPŽI praktikai. Techno-logijų pokyčiai gali daryti įtaką SPŽI krūviui, teikiamoms paslaugoms ir jų

įvairovei, laikui, sugaištam teikiant tam tikras paslaugas, be to, kai kurių paslaugų teikimas gali būti perduotas kitiems specialistams (pvz., kai kurias gydytojo paslaugas gali teikti ir tinkamai parengta slaugytoja) [107]. Technologijų pokyčiai gali turėti įtakos paslaugų teikimui, sveikatos būklei ir ligos pobūdžiui [58].

Nagrinėjant demografinius pokyčius, reikėtų atsižvelgti ir į sveikatos prie-žiūros papildomus veiksnius, darančius įtaką poreikiui. Vienas šių veiks-nių – tai bendra gyventojų sveikata, kuriai nustatyti tiriamos tendencijos susirgti ūminėmis ligomis, negalios paplitimas, epidemiologinės prognozės ir kt. Technologiniai pokyčiai taip pat yra svarbūs ateičiai, tačiau juos sunku prognozuoti. Siekiant įvertinti galimą jų poveikį sveikatos priežiūrai, atliekami retrospektyviniai tyrimai, vertinamas kintantis sveikatos priežiūros paslaugų poreikis, nes gerėjant gyventojų gyvenimo kokybei, jis didėja [180, 181].

Kiti veiksniai, lemiantys SPŽI poreikį. P. Zurn ir kt. [316] tyrė

veiks-nius, lemiančius SPŽI poreikį. Gyventojų sveikatos būklei galėjo turėti įta-kos socialiniai demografiniai veiksniai (amžiaus pasiskirstymas grupėmis, išsimokslinimas), geografija ir aplinka, kultūriniai veiksniai (socialinės nor-mos, elgsena ir savęs vertinimas), ekonominiai veiksniai (pajamos ir sveika-ta), sveikatos būklė (nedarbingumas, negalia), technologijos. Visa tai lemia gyventojų sveikatos priežiūros reikmes ir sveikos gyvensenos propagavimą. Sveikatos politikos ir SPŽI suderinamumas turės įtakos SPŽI poreikiui [316]. AMWAC atliko kompleksinį gydytojų specialistų (BPG, neurochirurgų, gastroenterologų, kardiochirurgų, hematologų ir kt.) tyrimą. Vertinant jų po-reikį, buvo atsižvelgta į gyventojų skaičių ir jų amžiaus grupes, gydytojų pa-slaugų tendencijas. Specialistų skaičiaus adekvatumas (sąlyginė pasiūlos ir poreikio pusiausvyra) buvo įvertintas šiais atžvilgiais: gydytojų ir gyventojų

(31)

krūviu, profesiniu pasitenkinimu, kitų gydytojų vertinimu dėl kompetencijos [162].

Australijoje atliktas tyrimas parodė, kad paslaugų poreikiui turėjo įtakos didėjančios gyventojų pajamos, naujos technologijos, pasikeitęs gyventojų požiūris į lėtinių ligų profilaktiką [269].

Apibendrinant galima teigti, kas pagrindiniai SPŽI poreikio komponentai yra: gyventojų skaičiaus pokyčiai, gyventojų amžiaus pokyčiai, sergamumas ir negalia, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas, kultūriniai, ekono-miniai ir technologijų veiksniai.

2.4. Sveikatos priežiūros žmonių išteklių planavimas

Žmonių išteklių planavimas – būsimo organizacijos personalo poreikio

planavimas, įvertinantis ir vidinę veiklą (esamas ir planuojamas kvalifikaci-jos lygis, laisvos darbo vietos ir struktūrinių grandžių praplėtimas bei suma-žinimas), ir išorės aplinkos veiksnius [263, 288]. Žmonių išteklių planavi-mas būtinas dėl konkurencinės, besikeičiančios aplinkos, numatomos darbo jėgos stokos, nuolat kintančios demografinės situacijos ir vyriausybės spren-dimo saugoti ir darbuotojus, ir aplinką [183, 288].

Nuo 20 a. vidurio daugelyje šalių buvo bandyta planuoti gydytojų ar slau-gytojų poreikį ir pasiūlą. Dažniausiai tie planai buvo atsakas į SPŽI trūkumą ar net krizę; be to, juose buvo numatytos trumpalaikės priemonės, galinčios padėti įveikti susidariusias problemas. Dauguma šių planų nebuvo įgyven-dinti vien dėl to, kad dažniausiai juos rengė mokslininkai be įstatymų lei-dėjų. Be to, buvo pasirenkami pernelyg sudėtingi ir šaliai netinkami plana-vimo metodai, o naudojami duomenys nebuvo pakankamai tikslūs ir nauji. Planavimui trukdė ir besikeičiančios vyriausybės, veiklos prioritetai bei didelė ministerijų darbuotojų kaita [147, 282].

SPŽI planavimas gali būti trumpalaikis (1–3 metai), vidutinės trukmės ar ilgalaikis (15–30 metų). Ilgalaikis planavimas labiau neapibrėžtas, tačiau ten lieka daugiau laiko įvairioms strategijoms kurti ir įgyvendinti. Kritikuotina tai, jog pagrindinis dėmesys ir dabar daugelyje šalių skiriamas trumpalai-kiam planavimui, padedančiam įveikti susidariusį SPŽI trūkumą ar net kri-zę; ten dažnai numatomos tik trumpalaikės priemonės, galinčios padėti

įveikti susidariusias problemas. Dažniausiai tokio pobūdžio planavimas ap-siriboja SPŽI pritraukimu iš kitų šalių [88 ].

SPŽI planavimas yra sudėtingas uždavinys, o sveikatos priežiūros žmo-nių ištekliai – svarbiausia sveikatos sistemos sudedamoji dalis [316], kuriai tenka didžiausia sveikatos priežiūros išlaidų dalis [43]. Todėl sveikatos priežiūros žmonių išteklių planavimas turėtų būti ne pavieniai sprendimai

(32)

ištikus krizei, o ilgalaikis ir nenutrūkstamas procesas [268]. Iki 2004 m. ne-buvo metodo, leidžiančio vykdyti ilgalaikį SPŽI planavimą, pagrįstą moks-liniais tyrimais ir esančiomis duomenų bazėmis [217].

Sėkmingam SPŽI planavimui reikalinga tinkamai aprūpinta organizacija, turinti aiškius principus, tikslus, modelius, metodikas. Modeliuojant pasiūlą ir poreikį, galimi įvairūs variantai. Vienas jų – pasiūla ir poreikis turi būti beveik vienodi (subalansuoti). Kitas – gali būti mažesnė pasiūla, o skirtumas tarp pasiūlos ir poreikio vis didės. Trečias – pasiūla viršija poreikį, o pertek-lius didėja. Ir dar vienas variantas – svyruojantis, pasiūla gali svyruoti (dau-giau nei reikia ir mažiau nei reikia) [162].

SPŽI planavimas yra sritis, kuri pagrindžiama moksliniais tyrimais, pa-teikiami įrodymai, dažnai labai svarbūs [290]. Tradicinės SPŽI planavimo koncepcijos – pasiūlos ir poreikio projekcijos į ateitį [233]. Vertinant SPŽI pasiūlos projekcijas, atsižvelgiama į: lytį, amžių, profesiją, naujus specialis-tus, medikus imigranspecialis-tus, sugrįžtančius dirbti pagal profesiją po pasitrauki-mo, grįžtančius medikus emigrantus, išėjusiųjų į pensiją skaičių, pasitrau-kiančius iš mediko profesijos, įstojusius studijuoti medicinos ir studijas bai-giančiųjų skaičių, nutraukusių studijas skaičių, kitus pasikeitimus tarp profe-sinių grupių [11, 12, 24, 28, 29, 31, 134, 153, 166, 167, 209]. Be to, planuo-jant SPŽI, atsižvelgiama ir į emigrantų skaičių, senėjimą, sugrįžtančių iš ki-tų darbo sričių ar vieki-tų medicininį išsilavinimą turinčių asmenų skaičių, pasitraukimą dėl ligos ar mirties, etatų skaičių [11, 12, 24, 28, 29, 31,134, 153, 166, 167, 209, 233]. Vertinant poreikio projekcijas, atsižvelgiama į: gyventojų skaičiaus didėjimą, populiacijos senėjimą, ligų ir negalios papliti-mą, pacientų apsilankymų dažnupapliti-mą, suteikiamų sveikatos priežiūros paslau-gų skaičių, ambulatorinės ir stacionarinės sveikatos priežiūros santykį [76, 236, 289, 305].

Lietuvoje SPŽI pasiūlos planavimas vykdomas vertinant numatomus iš profesijos pasitraukiančiųjų (dėl pensijos, mirties, emigracijos, profesijos keitimo) ir į profesiją ateinančiųjų SPŽI srautus [134].

Lietuvoje 1990–2000 m. atliktų tyrimų dėl SPŽI raidos ir planavimo nėra daug. Tai D. W. Corder [76], L. Streikaus ir kt. [289], R. Virbalio ir kt. [305], J. Petrauskienės ir kt. [236], J. Kairio [170] atlikti darbai. 2000 m. tai-kant Delfi apklausos metodiką, buvo atliktas tyrimas, turintis tikslą nustatyti gydytojų poreikį. Buvo remiamasi gairių (angl. benchmarking) nustatymo principu [193]. Visuose darbuose analizuojamos tos pačios aktualios proble-mos: esamas gydytojų skaičius, netolygus jų pasiskirstymas (pagal lytį, amžių, regionus, specialybes), per ilgas gydytojų specialistų sąrašas, nevienodas darbo krūvis, mažas darbo užmokestis, netobuli apmokėjimo už darbą me-chanizmai, gydytojų rengimo, podiplominio ir tęstinio mokymo problemos.