KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Socialinės medicinos katedra
GINTARĖ MEIDUTĖ
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos
įgyvendinimo galimybės sveikatos priežiūros įstaigose gydytojų
požiūriu
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinio darbo vadovė: m. dr. Jurgita Vladičkienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos įgyvendinimo galimybės
sveikatos priežiūros įstaigose gydytojų požiūriu
Gintarė Meidutė
Mokslinė vadovė: m. dr. Jurgita Vladičkienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Socialinės medicinos katedra, Kaunas; 2006. 79 psl.
Darbo tikslas. Įvertinti Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos uždavinių, susijusių su gydytojų darbo kokybe, įgyvendinimo galimybes sveikatos priežiūros įstaigose.
Uždaviniai. Išsiaiškinti gydytojų žinias apie Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programą, nustatyti gydytojų požiūrį į jų darbo kokybę bei išsiaiškinti gydytojų nuomonę apie jų darbo kokybės gerinimo galimybes.
Tyrimo metodika. Kauno rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių gydytojų vienmomentinė anoniminė anketinė apklausa (n = 101 t.y., atsako dažnis 90,17 proc.). Apklausos rezultatai buvo analizuojami naudojant kompiuterinį SPSS 12,0 versijos statistinį duomenų analizės paketą bei Excel duomenų analizės paketą. Statistinis duomenų reikšmingumas tikrintas pagal χ2 kriterijų, laisvės laipsnių skaičių ir statistinį reikšmingumą (p).
Rezultatai. 58,4 proc. respondentų yra išsamiai arba iš dalies susipažinę su Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programa. 71,2 proc. visų susipažinusių su SPKUP, nuomone, įgyvendinus šią programą, teikiamų paslaugų kokybė pagerės. 41,5 proc. teigė, kad, esant tinkamam finansavimui, ją įmanoma įgyvendinti, 20,8 proc. mano, kad programa yra tik „popierinė“ ir ji nebus įgyvendinta. 65,4 proc. respondentų savo įstaigos diagnostikos ir gydymo kokybę vertino gerai, tačiau 33,7 proc. – tik patenkinamai. Gydytojų nuomone, labiausiai diagnostikos bei gydymo kokybę padeda gerinti komandinis darbas bei pakankama gydytojų kvalifikacija, 52,5 proc. teigė, jog labiausiai trukdantis veiksnys greitesniam ir geresniam pacientų ištyrimui yra skiriamų lėšų stoka. Beveik trečdalis teigė, jog nepakanka informacijos sveikatos priežiūros saugos klausimais. 44,6 proc. gydytojų nėra patenkinti savo darbu. 85,1 proc. teigė, kad pasitenkinimas darbu įtakoją darbo kokybę. 93,1 proc. gydytojų nuomone, darbo krūviai įtakoja jų teikiamų paslaugų kokybę, o 43,6 proc. sieja savo darbo kokybę su gaunamu atlygiu už darbą. Didžioji dauguma gydytojų savo žinias kokybės vadybos srityje vertino vidutiniškai ir patenkinamai, 83,2 proc. respondentų norėtų tobulintis šioje srityje. 88,1 proc.gydytojų kvalifikaciją kelia, norėdami teikti kuo aukštesnės kokybės paslaugas arba sužinoti naujos informacijos profesinėje srityje. 83,6 proc. gydytojų mano, kad sveikatos priežiūros kokybės gerinimui labai svarbus yra tinkamas sveikatos priežiūros finansavimas. 53,4 proc. respondentų teigė, kad sveikatos priežiūros kokybės gerinimui labai svarbus yra gydytojų, vadovų bei pacientų darnus bendradarbiavimas, 58,9 proc. - paslaugų prieinamumo gerinimas, o 37,0 proc. pasiūlė mažinti darbo krūvius ir dokumentacijos pildymą.
Išvados. Dauguma gydytojų yra išsamiai arba iš dalies susipažinę su Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programa ir mano, kad įgyvendinus šią programą, teikiamų paslaugų kokybė pagerės. Dauguma respondentų savo įstaigos teikiamų paslaugų kokybę vertino gerai ir teigė, kad jų darbo kokybę įtakoja pasitenkinimas darbu ir darbo krūviai, o beveik pusė gydytojų teikiamų paslaugų kokybę sieja su atlygiu už darbą. Darbo kokybės gerinimui, gydytojų nuomone, yra svarbus tinkamas sveikatos priežiūros finansavimas, gydytojų, vadovų bei pacientų darnus bendradarbiavimas ir paslaugų prieinamumo gerinimas bei darbo krūvių ir dokumentacijos pildymo mažinimas.
Raktiniai žodžiai. Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programa, gydytojai, sveikatos priežiūros kokybė, sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas.
SUMMARY
Management of Public Health
Possibilities to implement the program of health care quality assurance in health
care institutions from the physicians’ point of view
Gintarė Meidutė
Supervisor Jurgita Vladičkienė, PhD, Department of Social Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas 2006. – p. 79
Aim of the study. To evaluate possibilities to implement the program of health care quality assurance in health care institutions from the physicians’ point of view.
Objectives. 1. To explore knowledge of physicians about the program of health care quality assurance; 2. To identify physicians’ attitude to quality of their work; 3. To explore opinion of physicians about possibilities to quality improvement of their work.
Methods. The anonymous survey was conducted at four primary health care institutions in Kaunas region. Questionnaires were given to all physicians working in these institutions (n=101, response rate 90.2 percent). Statistical data analysis was performed by using SPSS program.
Results. 58.4 percent of respondents are aware with the program of health care quality assurance. 71.2 percent of those who are aware with the program believe in health care quality improvement when the program will be implemented. 41.5 percent of respondents maintain that program will be implemented under condition of proper financing while 20.8 percent assert that program will not be implemented. 65.4 percent of physicians evaluate quality of care in their institution as good and 33.7 percent as satisfactory. According the opinion of the respondents’ quality of care could be improved with teamwork and good qualification of the physicians, a half of respondents maintain that the main obstacle for better examination of the patients is insufficient financing. Almost one third of physicians state that information about safety of health care is insufficient. 44.6 percent of respondents are not satisfied with their work, and 85.1 percent affirm that quality of care is influenced with satisfaction with work, 93.1 percent maintain that quality of care is influenced with workload, 43.6 percent relate their quality of work with payment. The major part of physicians assesses their knowledge about quality management as satisfactory and would like to improve in that area. 83.6 percent of physicians state that proper financing is of the most importance to quality improvement, 53.4 percent emphasize the partnership among patients, physicians and managers, 58.9 percent – improvement of the accessibility of services, and 37.0 percent – reduction of workload and paper work.
Conclusions. The majority of physicians is aware about program of health care quality assurance and believes in quality improvement when the program will be implemented. Major part of respondents assess quality of their work as good and relate quality of the work with job satisfaction and work loads, while almost a half of physicians relate quality of work with payment. According to the physicians, in order to improve quality of health care it is necessary proper financing of health care, partnership, improvement of the accessibility of the services, and reduction of paper work and workload.
Key words. The program of health care quality assurance, physicians, health care quality, quality assurance.
TURINYS
SANTRUMPOS...4
ĮVADAS...5
1. LITERATŪROS APŽVALGA...7
1.1.SVEIKATOS PRIEŽIŪROS KOKYBĖ...7
1.1.1. Kokybės samprata...7
1.1.2. Sveikatos priežiūros kokybės valdymas... 11
1.1.3. Sveikatos priežiūros sauga ir klaidų struktūra...12
1.1.4. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimas...16
1.2. SVEIKATOS PRIEŽIŪROS KOKYBĖS UŽTIKRINIMAS...18
1.2.1 Sveikatos priežiūros kokybės reglamentavimas...18
1.2.2. Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas užsienio šalyse...20
1.2.3. Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas Lietuvoje...22
1.2.4. Pacientų ir visuomenės lūkesčiai ir sveikatos priežiūros kokybė...27
2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI...30
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...33
4. IŠVADOS...68
5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...70
6. LITERATŪRA...71
SANTRUMPOS
GMPS – Greitosios medicinos pagalbos stotis KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
PSP – pirminė sveikatos priežiūra
PSPC – pirminės sveikatos priežiūros centras SAM – Sveikatos apsaugos ministerija SP - sveikatos priežiūra
SPĮ – sveikatos priežiūros įstaiga
SPKUP, Programa – Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programa 2005 – 2010 m. Vš.Į. KRKKL – viešoji įstaiga Kauno raudonojo kryžiaus klinikinė ligoninė
ĮVADAS
Sveikatos priežiūra Europos Sąjungoje ir kitose Europos šalyse nuolat yra politinių institucijų ir politikų akiratyje, nes visuomenės ir jos narių sveikata – tai ne tik medicininė ir socialinė, bet ir ekonominė bei politinė problema. Daugelyje Europos šalių vyksta sveikatos priežiūros sistemų reformos. Jos vyksta dėl to, kad tų šalių gyventojų, politikų ir sveikatos priežiūros sistemos bei jos organizacijų vadovų netenkina esama padėtis sveikatos priežiūros finansavimo, organizavimo bei paslaugų teikimo prasme. Pagrindinis sėkmingų sveikatos priežiūros sistemų reformų rodiklis yra ne trumpalaikis biudžeto išlaidų sveikatos priežiūrai sumažinimas, bet teigiami gyventojų sveikatos pokyčiai [1].
Sveikatos priežiūros kokybė ir jos gerinimą užtikrinančios kokybės sistemos – pagrindinė organizacijų veiklos sritis vykstant reformoms. Sveikatos priežiūra nuolat brangsta, o jos finansavimas adekvačiai didėti negali. Brangios medicinos technologijos ir vaistai reikalauja didelių išteklių, kurių trūksta. Auga pacientų poreikiai ir lūkesčiai sveikatos priežiūrai, sveikatai ir gyvenimo kokybei. Kokybiška sveikatos priežiūra padeda organizacijoms geriau patenkinti pacientų poreikius, taupyti išteklius, išlaikyti esamus ir pritraukti naujus pacientus, išlikti ir vystytis [2].
Europos sąjungos šalys narės ir kandidatės įgyvendina kokybės užtikrinimo strategijas, kadangi kai kurios sveikatos priežiūros sistemos nesaugios, yra ryškūs veiklos, praktikos ir rezultatų skirtumai, neefektyvus sveikatos priežiūros technologijų panaudojimas, dideli nuostoliai dėl blogos kokybės, vartotojų nepasitenkinimas, nevienodas sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas, nepakeliami kaštai visuomenei [3].
Eurointegracija, atsivėrusios naujos pasaulinės veiklos erdvės, informacijos gausa, sparti mokslinė minties plėtra, naujos technologijos, rinkos ekonomikos sukelti pokyčiai visuomenėje turi didelę įtaką Lietuvos sveikatos sistemos veiklai bei raidai. Sveikatos sistemos administratoriai, vadybininkai, dirbdami naujomis sąlygomis, stengiasi ne tik siekti gerų veiklos rezultatų, bet ir rasti racionalų organizacijos veiklos pagrindą. Taigi, didėjanti kokybės svarba mūsų šalies sveikatos priežiūrai verčia naujai pažvelgti į dabartinę situaciją ir analizuoti medicinos kokybės klausimus [1].
Atsižvelgiant į susidariusią situaciją Lietuvos sveikatos sistemoje, 2002 m. spalio 10 dieną buvo išleistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 495 „Dėl sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo koncepcijos patvirtinimo“, kuriam įgyvendinti skirta Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005 – 2010 m. programa.
Būtinybė nuolat gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę akcentuojama ir visuose strateginiuose sveikatos priežiūros sistemos ir viso Lietuvos ūkio tolimesnio vystymo dokumentuose: Nacionalinėje sveikatos koncepcijoje, Lietuvos sveikatos programoje, Lietuvos respublikos vyriausybės programoje, Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje.
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje ypatingas dėmesys skiriamas svarbiausiems ir aktualiausiems šiuo metu Lietuvai šiems sveikatos priežiūros kokybės aspektams: sveikatos priežiūros saugumui, prieinamumui, tęstinumui bei tinkamumui.
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos vizija – saugi, į paciento ir visuomenės poreikius orientuota, tinkama, veiksminga, efektyvi, savalaikė ir prieinama visiems šalies gyventojams pagal jų poreikius ir lūkesčius sveikatos priežiūra, atitinkanti šiuolaikinio medicinos mokslo ir praktikos pasiekimus, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams ir pacientams bendraujant ir bendradarbiaujant lygiaverte partneryste ir abipuse pagarba pagrįstais principais [4].
Atsižvelgiant į tai, kad sveikatos priežiūros kokybę įtakoja ir lemia dauguma nacionaliniame, apskričių, savivaldybių bei sveikatos priežiūros įstaigų lygmenyse vykdomų intervencijų bei programų sveikatos priežiūros ir kituose sektoriuose, o taip pat kiti išorinės aplinkos veiksniai, šia programa nesiekiama apimti kitomis sveikatos priežiūros kokybę įtakojančiomis programomis vykdomų ar suplanuotų vykdyti priemonių, bet siekiama [4]: nustatyti silpnąsias sveikatos priežiūros kokybės vietas, numatyti ir įgyvendinti priemonių sistemą silpnosioms vietoms stiprinti bei koordinuoti įvairių institucijų vykdomas veiklas sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo srityje.
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje iškelti tikslai apima pagrindines Lietuvos sveikatos sistemos problemines sritis:
• orientuoti sveikatos priežiūrą į paciento ir visuomenės poreikius ir lūkesčius; • gerinti sveikatos priežiūros paslaugų saugą ir kokybę;
• tobulinti sveikatos priežiūros kokybės vadybą.
Programos sėkmę lems Vyriausybės ir kitų valstybinių institucijų skiriamas dėmesys, pakankamas finansavimas ir daugelis kitų veiksnių, pavyzdžiui, aktyvus sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimas sprendimų priėmime. Todėl yra svarbu išsiaiškinti gydytojų požiūrį į sveikatos priežiūros kokybę bei šios programos įgyvendinimo galimybes sveikatos priežiūros įstaigose.
Darbo tikslas – įvertinti Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos uždavinių, susijusių su gydytojų darbo kokybe, įgyvendinimo galimybes sveikatos priežiūros įstaigose.
Darbo uždaviniai :
1. Išsiaiškinti gydytojų žinias apie Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programą. 2. Nustatyti gydytojų požiūrį į jų darbo kokybę.
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. SVEIKATOS PRIEŽIŪROS KOKYBĖ
1.1.1. Kokybės samprata
Daugelio sričių, ypač medicinos, kokybės samprata ilgą laiką buvo tarsi savaime suprantama, bet kartu ir sunkiai aptariama sąvoka. Iš tiesų kokybė apibūdinama labai įvairiai. Žodynuose randamos tokios žodžio „kokybė“ reikšmės: daikto ypatybė, savybė, tinkamumo laipsnis, rūšis, teigiamybė, gera savybė, privalumas.
LST EN ISO 9000:2000 standarte „Kokybės vadybos sistemos. Pagrindai, terminai ir apibrėžimai“ kokybė apibrėžiama taip: „Kokybė – turimųjų charakteristikų visumos atitikties reikalavimams laipsnis“ [5].
Mokslo literatūroje randama daug skirtingų kokybės apibrėžimų. Pasaulyje žinomi kokybės vadybos specialistai yra pateikę keletą kokybės sampratų. Deming W. E. kokybę siejo su vartotojo dabartiniais ir ateities lūkesčiais, Crosby Ph. kokybę apibrėžė, kaip nustatytų reikalavimų atitikimą, Juran J. M. išplėtojo tris pagrindinius procesus: kokybės kontrolę, kokybės gerinimą bei kokybės planavimą. Garvin D.A. išskyrė penkis pagrindinius požiūrius į kokybę: filosofinį, produkto kokybės, kokybės vartotojui, kokybės gamybai, vertės. Ishikawa K. teigė, kad kokybė niekada nepasiekiama atsitiktinai [6,7].
Sveikatos priežiūros sistemoje kokybės sąvoka yra nevienareikšmė. Dar neseniai sveikatos priežiūros kokybė buvo suprantama kaip teikiamos priežiūros turinys, dabar vis daugiau dėmesio skiriama sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir valdymo kontrolei [1].
Iš daugelio mokslinėje literatūroje naudojamų sveikatos priežiūros kokybės sampratų JAV Medicinos institutas pateikia šią, atspindinčią pagrindinius sveikatos priežiūros kokybės aspektus:
sveikatos priežiūros kokybė – laipsnis, kuriuo sveikatos priežiūros paslaugos, atitinkančios šiuolaikines
profesines žinias, asmeniui ir visuomenei padidina pageidaujamų sveikatos rezultatų tikimybę [8,9,10]. Sveikatos priežiūros kokybė apima tokius strateginius aspektus [2]:
sveikatos priežiūros kokybė geriau tenkina pacientų poreikius ir jų lūkesčius sveikatos priežiūrai;
sveikatos priežiūros kokybė yra sisteminis, visapusiškas, tęstinis procesas, orientuotas į paciento poreikius;
sveikatos priežiūros kokybės tikslas neapsiriboja tik geresnės pacientų sveikatos siekiu, jis apima ir jų gyvenimo kokybę;
sveikatos priežiūros kokybė grindžiama nuolatiniu tiek medikų profesionalų, tiek ir pacientų mokymusi;
Sveikatos priežiūros kokybės strategijos yra realizuojamos trijuose hierarchiniuose lygmenyse: sisteminiame – koncepciniame (nacionaliniame);
organizaciniame – struktūriniame (teritoriniame); procesiniame – kokybiniame (organizaciniame) [11].
Labiausiai diferencijuotas yra procesinis – kokybinis lygmuo. Būtent jame plačiausiai realizuojamas sveikatos priežiūros kokybės sistemų kūrimas, diegimas ir valdymas vadovaujantis nacionalinėmis kokybės strategijomis [2].
Vertinant ir gerinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, vertinami ir veikiami trys jos lygiai:
Struktūra – apima palyginti stabilias paslaugų charakteristikas: o personalą ir jo kvalifikaciją;
o ligoninės išteklius (pastatus, lovas, medicininę įrangą, operacines, technologijas, tyrimus) ir jų administravimą;
o paslaugų prieinamumą geografine ir finansine prasme [12]. Procesas – prasideda pacientui pirmą kartą patekus į gydymo įstaigą. Tai:
o personalo veikla diagnozuojant ir gydant pacientus;
o racionalus išteklių, reikalingų diagnostikai ir gydymui, panaudojimas; o ligoninės veiklos našumas;
o rizikos valdymas;
o pacientų informavimas [12,8].
Rezultatas (pasekmė) – rodo, kaip buvo įvykdyti gydymo uždaviniai, kaip paciento gydymas atitinka tam tikros profesijos standartus ir lūkesčius. Rezultatas atspindi paciento, visuomenės ir gydytojų lūkesčius [8].
Taigi, struktūros vertinimas tiria priežiūros aplinką, proceso – tai, kas vyksta tarp sveikatos priežiūros teikėjo ir paciento; pasekmių vertinimas – paciento susidūrimo su sveikatos priežiūros sistema rezultatus. Šie visi trys komponentai tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Rezultatas veikia ir keičia procesą, visa tai atsiliepia struktūrai [12].
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas ir nuolatinis gerinimas įgyvendinamas per šias pagrindines kokybės dimensijas [4]:
orientavimąsi į pacientą (aktyvų paslaugų vartotoją) - tai sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo ir visuomenės įtraukimas į sveikatos priežiūros paslaugų planavimą, teikimą ir vertinimą, užtikrinant paciento teisę gauti informaciją, pateikiamą jam suprantama forma ir reikalingą priimti sprendimams dėl savo sveikatos priežiūros bei galimybę suteikti grįžtamąjį ryšį apie gautas sveikatos priežiūros paslaugas;
priimtinumą – valstybės nustatyta tvarka pripažįstamas sveikatos priežiūros sąlygas, užtikrinančias sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų atitiktį;
prieinamumą - valstybės nustatyta tvarka pripažįstamas sveikatos priežiūros sąlygas, užtikrinančias sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei;
tinkamumą - valstybės nustatyta tvarka pripažįstamas sveikatos priežiūros sąlygas, užtikrinančias sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų kokybę ir efektyvumą;
teisumą – lygių visiško sveikatos potencialo siekimo galimybių kiekvienam asmeniui sudarymas, paskirstant sveikatos priežiūros išteklius bei panaikinant kliūtis ir skirtumus, kuriuos lemia neteisingais traktuojami veiksniai;
tęstinumą – laipsnį, kuriuo paciento priežiūra yra koordinuojama tarp sveikatos priežiūros specialistų ir įstaigų;
veiksmingumą – sveikatos priežiūros intervencijų galimybes pasiekti užsibrėžtus sveikatinimo veiklos tikslus ir rezultatus įprastoje aplinkoje;
ekonomiškai pagrįstą efektyvumą – aukščiausios kokybės sveikatos priežiūros bei sveikatos priežiūros paslaugų derinio , duodančio geriausius sveikatos rezultatus, užtikrinimas mažiausiais kaštais;
saugumą – užtikrinant saugią sveikatos priežiūrą ir jos aplinką pacientams bei sveikatos priežiūros sektoriuje dirbantiems darbuotojams, įdiegiant vieningą nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemą, formuojant naujovišką specialistų požiūrį į nepageidaujamus įvykius ir jų valdymą.
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas apima tris pagrindines veiklas: kokybės apibrėžimą;
kokybės matavimą; kokybės gerinimą.
Kokybę apibrėžti galima kokybės rodikliais, kurie turėtų atspindėti įvairias sveikatos priežiūros kokybės dimensijas. Tai gali būti klinikinės praktikos rekomendacijos, gydymo protokolai, procedūrų aprašymai, įvairūs sveikatos priežiūros rezultatų rodikliai. Kokybės rodikliai yra būtina sąlyga kokybei matuoti, stebėti ir gerinti [4,8].
Sveikatos priežiūra – ypatinga, su žmogaus sveikata susijusi veikla, todėl svarbu, kaip kitokias
paslaugas teikiančios organizacijos veiklos patirtis galėtų būti prilyginama ir taikoma sveikatos sistemos įstaigose. Remiantis Ovretveit J., yra išskiriamos trys kokybės dimensijos, į kurias reikia atsižvelgti paslaugas teikiančioms organizacijoms [13]:
kokybė pacientų požiūriu – tai ko pacientai tikisi iš sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų (asmens ir visuomenės poreikiai). Pacientų požiūris į sveikatos priežiūros paslaugų kokybę:
o ką pacientas norėtų gauti (idealistinis); o ko pacientas realiai laukia (realistinis);
o ką, paciento požiūriu, jam reikia gauti (baziniai poreikiai);
profesionalioji kokybė – ar sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos kvalifikuotai ir ar jos atitinka pacientų poreikius;
valdymo kokybė – efektyviausias ir produktyviausias išteklių panaudojimas, laikantis vadovaujančių įstaigų nurodymų ir įstatymų. Valdymo kokybė skirstoma į du lygius:
o vadybininko darbo kokybė; o visos struktūros darbo kokybė.
Kokybės sąvoka tampa vis platesnė, apima ne tik geriausių rezultatų siekimą, bet taip pat lygybės, saugumo, efektyvumo, produktyvumo, tinkamumo, prieinamumo ir naudojimosi galimybę [14].
Sveikatos paslaugos yra labai glaudžiai susijusios su gyvenimo kokybe. Pacientų pasitenkinimo paslaugomis, gyvenimo kokybės sričių tyrimai, siejami su kokybės vadyba, leidžia daryti prielaidą, kad sveikatos priežiūroje gyvenimo kokybė yra aukščiausias tikslas, kurio siekia pacientai ir turėtų siekti šias paslaugas teikiantys medikai [1].
Yra skiriami trys kokybės vadybos metodai [15]: kokybės užtikrinimas;
nuolatinis kokybės gerinimas; rizikos valdymas.
Kokybės vadybos metodų tikslai – profesinės veiklos kokybės įvertinimas bei gerinimas ir kokybės gerinimo metodų, skirtų sveikatos priežiūros įstaigų organizaciniams ir socialinės veiklos metodams tobulinti, diegimas tam, kad:
įgyti pacientų pasitikėjimą, pagrįstą neginčytinais įrodymais; nuolat gerinti gydymo ir slaugos procesų kokybę;
valdyti blogos kokybės atsiradimo skirtinguose gydymo etapuose galimybių riziką [15]. Šalys privalo identifikuoti ir atsirinkti atitinkamas vertybes, kad sukurtų tokias kokybės užtikrinimo programas, kurios atitiktų jų prioritetus ir socialinę, ekonominę bei kultūrinę aplinką. Svarbiausias dalykas yra pritaikyti įrodymais pagrįstą mąstymą kasdieninėje praktikoje visoms sveikatos sistemos veiklos formoms [14].
Kokybės tobulinimas, vystymas sveikatos sistemoje yra laipsniškas, ilgalaikis procesas, reikalaujantis esminių pokyčių sveikatos sistemos reformos procese. Pagrindinis iššūkis yra apjungti paslaugų teikėjus, valdžios organus ir vartotojus bendros strategijos kūrimui (tiek nacionaliniame, tiek
vietiniame lygmenyje), atsižvelgiant į tai, kad kiekviena grupė turi savo kokybės suvokimą bei lūkesčius jos atžvilgiu [14].
1.1.2. Sveikatos priežiūros kokybės valdymas
Sveikatos priežiūros kokybės valdymas iš esmės yra pokyčių valdymo procesas, susiformavęs visuotinės kokybės vadybos pagrindu, kuriame pagrindinis dalyvis yra pacientas [2].
Tradiciniai požiūriai kokybės sistemų valdymo procese keičiami naujais, pagrįstais šiuolaikinėmis valdymo teorijomis [15,16,17]:
pacientų kreipimusi į organizaciją ir joje dirbančius profesionalus pagrįsta sveikatos priežiūra keičiama į bendradarbiavimu ir ilgalaikiais medikų – pacientų santykiais pagrįstą sveikatos priežiūrą;
medikų profesionalų valdoma ir kontroliuojama sveikatos priežiūra keičiama į sveikatos priežiūrą pagal pacientų poreikius ir jų vertinimą bei kontrolę;
ribota, patirtimi ir įrašais pagrįsta informacija keičiama į žiniomis pagrįstą ir laisvai prieinamą;
patirtimi ir mokymusi pagrįsti sprendimai keičiami į įrodymais pagrįstus;
sveikatos priežiūros saugumas, kaip profesionalų atsakomybės išdava, keičiama į požiūrį, kad tai sistemos (organizacijos) veiklos išdava;
sveikatos priežiūros slaptumas keičiamas į sveikatos priežiūros skaidrumą;
sveikatos priežiūros sistemos reagavimas į pacientų poreikius keičiamas į sistemos formavimą ir reagavimą pagal numatomus pacientų poreikius;
momentinis sveikatos priežiūros kainų mažinimas keičiamas į pastovų išlaidų sveikatos priežiūrai mažinimą;
profesionalų medikų buvimas „virš sveikatos priežiūros sistemos“ keičiamas jų bendradarbiavimu sistemos viduje.
Pacientų pasitenkinimo paslaugomis, gyvenimo kokybės sričių tyrimai, siejami su kokybės vadyba, leidžia daryti prielaidą, kad sveikatos priežiūroje gyvenimo kokybė yra aukščiausias tikslas. Gyvenimo kokybė priklauso ne tik nuo individualių asmens savybių, ji skirtinga įvairių ligų atveju. Taigi, gydymo proceso kokybės garantavimas padeda siekti gyvenimo kokybės kaip pagrindinio tikslo. Kliento, t.y. paciento, vadybos kokybė susijusi su jo poreikių tenkinimu, tinkamos aplinkos sudarymu, klinikinių, diagnostinių procedūrų vykdymu laiku, geru bendravimu su medicinos personalu, informuotumu ir kt. Kokybės vadybos sistema yra valdymo priemonė, be kurios negali sklandžiai vykti gydymo procesas, neužtikrinama paciento vadybos kokybė. Kokybės valdymas yra būtina kokybės vadybos sistemos dalis. Sveikatos priežiūros kokybė turi būti sveikatos apsaugos sistemos ir jos organizacijų pagrindinė ašis, apie kurią sukasi visa, kas yra organizacijoje ir sistemoje [1].
GYVENIMO KOKYBĖ
GYDYMO PROCESO KOKYBĖ
KLIENTO VADYBA
KOKYBĖS VADYBOS SISTEMA
VADYBOS SISTEMA
1 pav. Sveikatos priežiūros organizacijos kokybės ir vadybos sąveika (pagal [1].).
Šių požiūrių kontekste susiformavo naujos kryptys šalių sveikatos priežiūroje, kurios inicijavo pokyčius tiek sveikatos priežiūros organizacijose, tiek ir sveikatos priežiūros paslaugų ir pacientų rinkose [17].
Efektyviai valdomos organizacijų sveikatos priežiūros kokybės sistemos užtikrina kokybišką pacientų sveikatos priežiūrą, teigiamus jų sveikatos pokyčius, gerina jų gyvenimo kokybę.
1.1.3. Sveikatos priežiūros sauga ir klaidų struktūra
Sveikatos priežiūros kokybė priklauso nuo daug veiksnių: jos pasiekiamumo pacientams, ligos diagnozavimo laiku, paciento pasitenkinimo suteikta paslauga, tačiau sveikatos priežiūros procesai yra susiję su rizika, todėl kartais neišvengiamai sužalojama paciento sveikata. Tai gali atsitikti visur – ligoninėje, poliklinikoje, greitosios medicinos pagalbos tarnyboje. Naujausių tyrimų duomenimis, Vakarų šalyse kas dešimtas pacientas vien dėl to, kad pakliuvo į ligoninę, patiria žalą, kasmet įvyksta iki 44 tūkstančių mirčių. Žala siekia milijardus. Besivystančioms šalims ši problema yra dar aktualesnė [18].
S. H. Woolf, teigia, kad [19] sveikatos priežiūros kokybės klaidas galima įsivaizduoti kaip keturis koncentrinius ratus (2 pav.) Centre esančios pacientų sveikatos priežiūros saugumo klaidos – labiausiai pažeidžia paslaugų kokybę, t.y. pastangos išgydyti duoda iškreiptą efektą – padaro žalą.
Neužtikrinus pacientų saugumo, jiems kyla „papildoma“ rizika, apimanti galimas komplikacijas ar atvirus pakenkimus, kurių nebuvo iki susitikimo su medikais.
Priežiūros klaidos Kokybės klaidos Medicinos klaidos Saugumo klaidos
2 pav. Sveikatos priežiūros kokybės klaidų struktūra (pagal [19].).
Centras įsilieja į didesnį medicininių klaidų ratą, kuris apima neatidumą išlikusiai rizikai, o tai sukelia pacientui netikėtumų (pvz.: medikai pašalina pirminę problemą, bet nepasirūpina jos prevencija ateityje).
Medicinos klaidų ratas įsilieja į didesnį kokybės klaidų ratą, apimantį individualias klaidas (pirmas ir antras ratas) ir neadekvačius sveikatos priežiūros organizavimo atvejus: ribotą sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, rasinius ir etinius principus, sisteminius kokybės defektus, įdiegtus draudimo ir valdymo politikos, klaidingos informacijos sistemas ir sistemų projektus su trūkumais. Šis ratas apima nepakankamą sveikatos priežiūros teikimą ir piktnaudžiavimą sveikatos priežiūra [19].
Įsivaizduojamame ketvirtajame sveikatos priežiūros klaidų rate nepakankamos priežiūros rezultatas atspindi ne tik tai, ką galima išmatuoti normatyvinėmis gairėmis, kaip pirmuosiuose ratuose, bet vaizduoja ir pacientų patirtį, kai jie jaučiasi apleisti, pažeminti, neišgirsti, skubinami, negalintys nusiraminti. Nors techniniai sveikatos priežiūros teikimo elementai atrodo geri, tačiau pacientai susiduria su šiurkštumu, nejautrumu ar nusivilia gaunant informaciją, kontroliuojant gydymo sprendimus [19].
Pacientas turi teisę gauti saugias sveikatos priežiūros paslaugas, sveikatos priežiūros specialistas turi pareigą teikti saugias sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau paskutinį dešimtmetį pasaulyje pasirodžiusios publikacijos rodo, kad nepageidaujami įvykiai (nepageidaujamas įvykis – įvykis, įvykęs dėl veikos, galėjusios sukelti ar sukėlusios nepageidaujamą išeitį (rezultatą) pacientui, daugiau dėl
medicininės pagalbos teikimo ir organizavimo, negu dėl paties paciento ligos ar būklės) sveikatos priežiūroje yra pakankamai dažni ir sukelia didelius ekonominius, socialinius, psichologinius bei moralinius nuostolius [4]. Tai sąlygojo būtinybę sukurti saugesnę SP pacientams ir SP sektoriuje dirbantiems darbuotojams. Todėl vienas iš Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos uždavinių yra gerinti sveikatos priežiūros paslaugų saugą.
Diskutuojama, ar medicininė klaida sveikatos priežiūros procese turi įtakos nepageidautinam įvykiui, ar pati medicininė klaida yra nepageidautinas įvykis. Medicininė klaida, nesėkmė, aplaidumas, apsirikimas yra konkretesnės nepageidautinų įvykių išraiškos. Nepageidautinas įvykis – tai labiau sisteminis reiškinys, susijęs su sveikatos priežiūros proceso vadyba [20]. Pastaruoju metu žmogaus klaidos teorijos šalininkai siūlo vietoje termino ,,medicinos klaida“, kuris asocijuojasi su tradiciniu ,,kaltės ir gėdos“ požiūriu, vartoti terminą ,,klaida medicinoje“, nes klaida savaime retai turi tiesioginį ryšį su medicina. Tyrimais nustatyta, kad vienas trečdalis ar net pusė pacientų nevartoja jiems paskirtų vaistų taip, kaip gydytojai nurodė, tačiau tai nelaikoma medicinos klaida, nors gydymo procesas reikalauja abiejų šalių – mediko ir paciento pastangų ir taisyklių laikymosi. Vėlgi, svarbu ne kaltinti pacientus, kad jie nesilaiko jiems paskirto gydymo plano, bet gilintis į priežastis, kurios sąlygoja tokią elgseną [21].
1992 metais JAV atlikto tyrimo metu nepageidaujami įvykiai buvo nustatyti 2,9 proc. visų hospitalizacijos atvejų tarpe. Jungtinėje Karalystėje nepageidaujami įvykiai, sukeliantys žalą pacientams, įvyksta apie 10 proc. nuo visų hospitalizacijos atvejų, Australijoje – 16,6 proc. [10]. 1999 m. JAV Nacionalinis Medicinos Institutas pateikė duomenis, kad kasmet šalyje dėl medikų padarytų klaidų miršta 44000 – 98000 asmenys, apie 20 proc. nepageidaujamų įvykių buvo susiję su vaistų sąveika arba dozavimo klaidomis [17]. 2005 m. gegužės mėnesį pasirodė kitos išsamios studijos, tyrusios nepageidaujamų įvykių dažnį JAV 28 valstijų ligoninėse 2001–2003 m., rezultatai. Ištyrus apie 39 mln. ligos istorijų (tai sudaro per 45 proc. visų JAV hospitalizacijų skaičiaus (išskyrus akušerijos) per 2001– 2003 m. laikotarpį), nustatyta, kad pacientams įvyko apie 1,18 mln. saugos įvykių ir kasmet apie 100 000 pacientų JAV mirė nuo potencialiai išvengiamų klaidų medicinoje [21].
Europoje 2000 m. kas dešimtas ligoninėje gydęsis pacientas patyrė neigiamą poveikį dėl galimai draudžiamųjų įvykių, susijusių su sveikatos priežiūra. Daugumos jų buvo galima išvengti. Įvairioms institucijoms pareikštuose Lietuvos pacientų skunduose galima išskirti keletą pagrindinių veiksnių: gydytojo nedėmesingumas, „netinkamas“ gydymo parinkimas ir vaistų paskyrimas, „komplikacijos“ pooperaciniu ir (arba) reabilitacijos laikotarpiu, „grubios“ profesinės klaidos. Dažniausiai pretenzijos reiškiamos skubiosios pagalbos bei priėmimo skyriuose dirbantiems įvairių specializacijų medikams, chirurgams, akušeriams-ginekologams, onkologams, pediatrams, anesteziologams, bendrosios praktikos gydytojams [20].
Pastaruoju metu atlikti moksliniai tyrimai bei užsienio šalių patirtis rodo, kad daugumos nepageidaujamų įvykių galima išvengti, jeigu pripažįstama, kad klaidos gali įvykti ir iš jų mokomasi.
Lietuvoje sveikatos priežiūros kokybę bandant užtikrinti kontrolės principais, nepageidaujamų įvykių problema dažniausiai sprendžiama prevencine prasme mažai veiksmingu „gaisrų gesinimo“ būdu: nustatant klaidą padariusį asmenį, jį nubaudžiant, pacientui atlyginant žalą, tačiau nesigilinant į tikrąsias tokių įvykių priežastis. Kaip rodo tyrimai, nepageidaujami įvykiai dažniausiai atsitinka susisumavus daugeliui juos nulėmusių vadybinių – organizacinių ir klinikinių priežasčių. Bausmės ne tik nepadeda išvengti klaidų ir jų padarinių, bet, priešingai, verčia sveikatos priežiūros vadybininkus ir specialistus bijoti bausmės bei slėpti klaidas, o visuomenėje sukelia nepasitikėjimą sveikatos priežiūra [4].
Pacientų skundų ir nepageidautinų įvykių kiekis tiesiogiai priklauso nuo įstaigos dydžio, tipo, klinikinio profilio, paslaugų spektro, intervencinės ir skubiosios pagalbos apimčių, darbuotojų patirties, technologijų sudėtingumo bei veiklos aktyvumo. Nepalanki aplinka sveikatos priežiūros organizacijoje, didelis darbuotojų skaičius, profilių įstaigoje gausa, stipri profesinė hierarchija bei sudėtingų technologijų taikymas didina nepageidautinų įvykių tikimybę. Taip pat neigiamai veikia per mažas sveikatos priežiūros proceso reglamentavimas, žema organizacijos kultūra, išteklių organizacijos strategijai pagrįsti nebuvimas, atsakomybės išsklaidymas bei inovacijų gausa [20].
PSO ragina ugdyti sisteminį požiūrį į nepageidaujamus įvykius, sukurti bendrą pacientų saugos ir nepageidaujamų įvykių terminiją, sukaupti duomenų bazę, įdiegti informacinę sistemą, kurioje būtų galima registruoti visus nepageidaujamus įvykius. Tokios sistemos veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Australijoje. Lietuvoje kol kas tik planuojama diegti tokią informacinę sistemą [20].
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje 2005 – 2010 m. yra numatyta sukurti ir įdiegti šalies mastu veikiančią vieningą privalomų ir savanoriškai registruojamų nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemą. Įdiegus tokią sistemą, SP įstaigose sistemiškai, vadovaujantis vienodais kriterijais bus registruojami nepageidaujami įvykiai, stebima jų kitimo dinamika , o tai sudarys sąlygas sistemiškai parengti ir efektyviai taikyti atitinkamas prevencines priemones [4]. Programoje yra numatyta įgyvendinti savanoriškai registruotinų nepageidaujamų įvykių registravimo ir analizės bandomąjį projektą atrinktose SPĮ. Taip tikimasi formuoti SP specialistų naują požiūrį į nepageidaujamus įvykius. Tikėtina, kad šių įvykių skaičius išaugs, tačiau tuo pačiu mažės neregistruotinų (paslėptų) nepageidaujamų įvykių skaičius.
Siekiant sumažinti nepageidaujamų įvykių skaičių, didesnį dėmesį reikia skirti pacientų saugai, saugos reikalavimus įtraukti į kokybės reikalavimus, formuoti sisteminį požiūrį į nepageidaujamų įvykių analizę ir prevenciją, sukurti efektyvią tokių įvykių valdymo sistemą, orientuotą į šių įvykių prevenciją, o ne postvenciją [4].
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos 2005 – 2010 m. galimybės šioje srityje - didėjantis pacientų, visuomenės informuotumas apie teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, stiprėjantis dialogas tarp sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų ir gavėjų, aktyvesnis pastarųjų dalyvavimas sprendžiant sveikatos priežiūros kokybės ir saugos klausimus bei galimybė keisti ir formuoti šiuolaikišką visuomenės ir sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje prevenciją ir valdymą.
1.1.4. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimas
Yra pateikiamos tokios Europos šalių sveikatos priežiūros kokybės gerinimo iniciatyvos ir iššūkiai [22]: Profesinės iniciatyvos: savireguliavimas; tobulinimasis; standartų kūrimas; profesinis auditas.
Įrodymais pagrįstos medicinos vystymas: įrodymais pagrįsti protokolai.
Auditas:
atitiktys standartams. Vyriausybinis reguliavimas:
licencijavimas; inspektavimas.
Nacionalinės kokybės strategijos:
kokybės pažymėjimai, prizai, apdovanojimai;
kokybės duomenų fiksavimas ir lyginimas: viešas ir konfidencialus. Pacientų iniciatyvos:
dalyvavimas sveikatos priežiūros procese; teisės;
informacija; Reformos
Visuotinė kokybės vadyba.
Kokybės gerinimas yra pagrįstas prielaida, kad kiekvienas planas, procesas, pastanga visuomet gali būti atliekami geriau. Kokybės gerinimas apima strateginį vadovavimą, veiksmingus darbuotojus ir pastangas nuolat gerinti teikiamas paslaugas, taip pat vartotojo (pacientų) dalyvavimą šiame procese (3
pav.). Kokybės gerinimas gali turėti nemenką poveikį tokiems rezultatams, kaip sveikata, kaštai, vartotojo patenkinimas, o taip pat sveikatos sektoriaus reformos pastangų sėkmei [8].
Sveikatos rezultatas Paciento patenkinimas Žema kaina K l i e n t a s V a d y b i n i n k a s
3 pav. Sveikatos priežiūros kokybės gerinimas (pagal [8].).
Nuolatinis kokybės gerinimas – organizacijos ketinimas sukurti organizacijos kultūrą (klimatą), kurioje pokyčiai ir tobulėjimas yra pripažintos normos; kurioje tikima, kad pagerinti procesai sudaro pagrindą tolimesniam tobulėjimui, aukštesniam kokybės lygiui siekti [4].
Nuolatinis kokybės gerinimas yra suprantamas kaip ištisinis procesas, apimantis besikartojančius kokybės užtikrinimo ciklus: standartų nustatymą, praktikos atitikimo standartams nustatymą ir praktikos keitimą. Jis pagrįstas tokiais principais [8]:
geriausių rezultatų identifikavimas; aiškus tikslų apibrėžimas;
profesionalų savęs įvertinimas ir savireguliavimas; paciento dalyvavimas.
Šio proceso centre yra paslaugų teikėjai, kurie, galėdami vertinti ir nuolat stebėti savo pačių teikiamų paslaugų kokybę, tampa vis atsakingesni už kokybės iniciatyvų įgyvendinimą. Nors sveikatos priežiūros profesionalai atlieka svarbiausią vaidmenį tobulinant sveikatos priežiūros kokybę, sėkmė priklauso nuo profesionalų, pacientų, vadybininkų, vyriausybinių sveikatos valdininkų ir draudėjų
koordinuotos veiklos. Įstatymais sudarant palankias savireguliavimo sąlygas, galima geriau skatinti
priežiūros kokybę [8].
Kadangi sveikatos priežiūros galutinis tikslas yra pagerinti ar išlaikyti sveikatą, tai pagrindinė strategija tam tikslui pasiekti turi būti grindžiama kasdiene sveikatos priežiūros patirtimi, o sveikatos rezultatų nustatymas turi tapti šio kasdienio darbo sudėtine dalimi. Tam reikia sukurti informacines
sistemas, paremtas rūpestingai parinktais sveikatos priežiūros kokybės indikatoriais. Šiuos indikatorius
turėtų numatyti patys sveikatos profesionalai, o juos patvirtinti - sveikatos priežiūros vadovybė. Taip standartizuotus ir lyginamus duomenis būtų galima surinkti, analizuoti bei panaudoti pasikeitimui
informacija, taip pat nustatant tikrais rezultatais pagrįstas pažangias praktikas, pagal kurias būtų kuriamos rekomendacijos ir strategijos sveikatos priežiūros kokybei gerinti [8].
Vienas iš prognozuojamų SPKUP rezultatų yra pagerėjusi SP paslaugų kokybė, sąlygojanti geresnius sveikatos rezultatus ir didesnį pacientų pasitenkinimą gaunamomis paslaugomis, išsamiai informuojant pacientus apie šalyje teikiamas SP paslaugas ir jų kokybės rodiklius bei įdiegus skaidrią eilių stacionarinei pagalbai teikti valdymo sistemą [4].
1.2. SVEIKATOS PRIEŽIŪROS KOKYBĖS UŽTIKRINIMAS
1.2.1 Sveikatos priežiūros kokybės reglamentavimas
Sveikatos priežiūros kokybei didelį dėmesį skiria tarpvyriausybinės organizacijos: Europos Taryba, Europos Komisija, PSO Europos regioninis biuras bei tarptautinės nevyriausybinės organizacijos: Europos sveikatos priežiūros kokybės draugija, Europos kokybės organizacija, Europos kokybės vadybos fondas ir kt. [4]:
PSO programinio dokumento „Sveikata 2000“, numatančio pagrindinius PSO visuomenės
sveikatos priežiūros principus Europos regione, 31 tikslas skelbia, kad „iki 2000 metų visos valstybės narės turi turėti reikiamas struktūras ir procesus, užtikrinančius nuolatinį sveikatos priežiūros kokybės gerinimą ir tinkamą sveikatos technologijų naudojimą bei plėtrą“. PSO nustatė šiuos sveikatos priežiūros kokybės tikslus:
aukštą profesionalumą;
efektyvų išteklių panaudojimą; minimalią riziką pacientams; pacientų pasitenkinimą; galutinį poveikį sveikatai [23].
PSO programinio dokumento „Sveikata 21“ 16 tikslas „Sveikatos priežiūros kokybės
valdymas“ orientuotas į rezultatus, kaip galutinį kokybės matą: „iki 2010 metų šalys narės turėtų užtikrinti, kad sveikatos sektorius, nuo gyventojų reikmėmis paremtų programų iki individualaus ligonio priežiūros klinikiniu lygiu, bus orientuotas į sveikatos priežiūros rezultatus“ [24].
PSO Liublijanos chartijos pagrindiniai principai, numatantys, kad sveikatos priežiūros sistema
turi vadovautis žmogiškojo orumo, teisumo, solidarumo ir profesinės etikos vertybėmis, turėti aiškius sveikatos tikslus, būti skirta žmonėms, orientuota į kokybę, pagrįsta protingu finansavimu ir orientuota į pirminę sveikatos priežiūrą [25].
PSO Europos regioninio biuro programos „Sveikata visiems XXI a.“ pagrindiniuose
prioritetuose ir tiksluose teigiama, kad šalyse turi būti sukurta nuolatinio sveikatos priežiūros kokybės tobulinimo nacionalinė politika, sveikatos sektoriaus valdymas turi būti orientuotas į sveikatos rezultatus,
visos šalys turi turėti mechanizmą stebėti ir tobulinti sveikatos priežiūros kokybę, o procesų ir jiems reikalingų išteklių planavimas turi būti pagrįstas sveikatos rezultatų, pacientų pasitenkinimo ir ekonominio efektyvumo pagrindu [4]. PSO Europos regioninis biuras pripažįsta, kad visos šalys, reformuodamos savo sveikatos priežiūros sistemas ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, susiduria su iššūkiais, kaip užtikrinti sveikatos priežiūros prieinamumą, teisumą, saugą, pacientų dalyvavimą ir kaip plėtoti įgūdžius, technologijas ir įrodymais pagrįstą mediciną turimų išteklių ribose [24].
Europos Sąjungos kokybės skatinimo politika:
Europos Komisijos 2000 m. priimtos Naujos visuomenės sveikatos strategijos 48 paragrafe
nurodyta:
„Pagrindinis akcentas (...) turėtų būti gerai sveikatos priežiūros praktikai, t.y. pastarojo meto geriausiems įrodymams apie skirtingus požiūrius į sveikatos stiprinimą, ligų prevenciją, diagnostiką ir gydymą; sveikatos priežiūros saugumą, našumą, veiksmingumą ir ekonominį efektyvumą (...). Šis darbo tikslas – stiprinti ir suvienyti šalių narių veiklą įrodymais pagrįstos medicinos, kokybės užtikrinimo ir gerinimo, intervencijų tinkamumo ir sveikatos technologijų vertinimo srityje. Bus remiamas ir įformintas darbo šioje srityje koordinavimas, kad būtų sukaupta šalių narių centrų patirtis, renkant ir dalijant informaciją, skatinant tarptautinius tyrimus ir gerinant rezultatų skleidimą.“
Konvencija dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje ( Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija ) priimta 1997 m. ir Lietuvos ratifikuota 2002, apima
lygiateisio sveikatos priežiūros prieinamumo ir sveikatos priežiūros kokybės, profesinių standartų, sutikimo ir kitus sveikatos priežiūros kokybės aspektus [26].
Europos Sąjungos direktyvos ir kiti dokumentai, nustatantys reikalavimus sveikatos priežiūros
ir kitose srityse, kuriuos Lietuva privalo įgyvendinti:
• sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų rengimo kokybę reglamentuojančios Europos Sąjungos sektorinės direktyvos;
• pacientų, vartotojų ir kitų asmenų saugą, susijusią su medicinos prietaisais, reglamentuojančios Europos Sąjungos medicinos prietaisų direktyvos ir kt.[4].
Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo paskirtis -
reglamentuoti paciento teise į kokybišką sveikatos priežiūrą, paciento teisę į sveikatos priežiūros prieinamumą ir priimtinumą, paciento teisę pasirinkti gydytoją, slaugos specialistą ir sveikatos priežiūros įstaigą, paciento teisę į informaciją, paciento teisę rinktis diagnostikos bei gydymo metodikas ir teisę atsisakyti gydymo, paciento teisę nežinoti, paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, paciento teisę skųstis, taip pat paciento teisę į žalos atlyginimą ir šios teisės įgyvendinimo tvarką. Pacientai turi ir kituose teisės aktuose nustatytas teises [27].
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos 2005 – 2010 m., kuri buvo patvirtinta
2004 m., strateginis tikslas – siekiant geros Lietuvos gyventojų sveikatos ir gyvenimo kokybės, suformuoti sisteminį požiūrį į sveikatos priežiūros kokybę, jos užtikrinimą ir nuolatinį gerinimą bei koordinuoti veiklą šioje srityje, parengiant ir įgyvendinant priemonių sistemą [4]. SPKUP yra viena iš programų, įrašytų į Lietuvos sveikatos programos svarbiausių sveikatos programų sąrašą. Programos nuostatos atitinka Nacionalinės kokybės programos pagrindinius reikalavimus ir tikslus, Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija programos uždavinius, PSP plėtros programos nuostatas, Lietuvos nacionalinės vaistų politikos nuostatas, Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategijos nuostatas ir sveikatos priežiūros sistemos tolimesnės plėtros kryptis.
1.2.2. Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas užsienio šalyse
Medicinos kokybės vieta XX a. viduryje susidomėta ne vienoje pasaulio valstybėje. Buvo sukurti medicinos paslaugų kokybės vertinimo metodai, kokybės rodikliai [28].
XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje į sveikatos apsaugos sistemos organizacijų valdymo ir medicininės pagalbos teikimo kokybę buvo atkreiptas dėmesys JAV. Buvo akcentuojami ne tik sveikatos priežiūros įstaigų rezultatai, bet ir pati veikla, nes, norint teikti kokybiškas paslaugas, vien požiūrio į rezultatus neužtenka, reikia požiūrio į procesus. Paaiškėjo, jog tradicinis valdymas (rezultatų – pasekmių valdymas kontroliuojančiu „iš viršaus žemyn“ stiliumi) nėra efektyvus. Sveikatos priežiūros organizacijos susiduria su įvairiomis problemomis: laipsnišku išlaidų didėjimu, naujų technologijų įsisavinimu, didėjančia konkurencija, darbo organizavimo trūkumais [29].
Sveikatos priežiūros kokybės vadyba susidomėta 1980 m. Pirmosios tai padarė JAV sveikatos priežiūros organizacijos, kurios ėmėsi įgyvendinti kokybės vadybos elementus. JAV kokybės gerinimo vystymui daugiausia įtakos turėjo rinkos ekonomika. Ligoninės ėmėsi visuotinio kokybės valdymo ir tikėjosi, jog šios koncepcijos įgyvendinimas prives prie kokybės tobulumo, efektyvumo ir veiksmingumo [29].
Per pastaruosius 20 m. sveikatos priežiūros kokybė tapo vienu iš pagrindinių akcentų JAV sveikatos priežiūros sistemoje, nes pakilo išlaidos visose sveikatos priežiūros srityse. Sveikatos priežiūros paslaugų pirkėjai ir vartotojai pradėjo reikalauti atskaitomybės už paslaugas, kurias jie perka. Nors JAV visuomenė galvoja apie save, kaip gaunančią ir teikiančią aukščiausios kokybės paslaugas, tačiau daug faktų byloja priešingai. Daugelis tyrimų parodė, kad JAV sveikatos priežiūra stokoja saugumo [30]. Nepaisant didelės medicinos technologijų pažangos bei operatyvaus informacijos perdavimo, kasmet dėl medikų klaidų miršta nuo 44 tūkst. iki 98 tūkst. žmonių. JAV kokybės specialistai, norėdami spręsti susidariusią situaciją, pasiūlė įdiegti kokybės kontrolę ir užtikrinimo standartus. Sveikatos priežiūros tyrimo ir kokybės agentūra (AHRQ) pateikė koncepciją, kurioje ji išskyrė keturis sveikatos priežiūros
kokybės komponentus - veiksmingumą, saugumą, savalaikiškumą ir orientavimąsi į pacientą, bei apibrėžė keturis vartotojų reikalavimus sveikatos priežiūrai:
1. turi padėti likti sveikiems, 2. jaustis geriau,
3. gyventi su tam tikra liga ar negalia, 4. įveikti gyvenimo pabaigos sunkumus.
Pabrėžiama, kad teisingumas – būtina visų komponentų įgyvendinimo sąlyga [28]. Saugi ir tinkama sveikatos priežiūra yra pagrindiniai kokybės užtikrinimo tikslai, kurių šiuo metu siekiama. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas pacientui, o ne gydytojų galios plėtimui [30].
Daugelyje Europos šalių nacionalinės sveikatos politikos pagrindu buvo laikomas ilgalaikis sveikatos priežiūros kokybės gerėjimas. Padedant PSO, tokios strategijos buvo sukurtos Danijoje (1993 m.), Belgijoje (1995 m.). Danijoje strategija buvo formuojama, pateikus daug naujų duomenų ir akivaizdžių kokybės kriterijų. Europos nacionalinių medicinos asociacijų forumas bei PSO parengė ir įtvirtino sveikatos priežiūros kokybės modelį. Už šio modelio pritaikymą tarp šalių narių kartu su nacionaline politika yra atsakinga Nacionalinė medicinos asociacija [24].
Išskirtinis dėmesys sveikatos priežiūros kokybei buvo skirtas 1998 m. Austrijoje įvykusioje Europos Sąjungos valstybių narių Sveikatos apsaugos ministerijų neformalioje konferencijoje su Europos komisijos atstovais, kurioje buvo nagrinėjama tema „Sveikatos priežiūros kokybė“.
1998 m. birželio mėnesį Vokietijos Sveikatos apsaugos ministerija pradėjo vykdyti bandomąjį projektą „kokybės vadyba ligoninėje“, kurio metu daugumoje šalies ligoninių buvo įgyvendinta visa eilė projektų, susijusių su kokybe. Šie projektai vykdyti remiantis EFQM (Europos kokybės vadybos fondo) modeliu. Įgyvendinus šiuos projektus paaiškėjo, kad pasikeitimai ligoninėse pasiekiami nelengvai, nes ilgą laiką buvo galvojama, kad sveikatos priežiūros kokybė, tai gerai parengtas gydytojas, kuris dirba gerą įrangą turinčioje sveikatos priežiūros įstaigoje [31].
Vokietijoje, vykstant sveikatos priežiūros reformai, nuo 2000 m. kokybės vadyba yra privaloma visoms ligoninėms, tačiau nėra apibrėžta, pagal kokį kokybės modelį ar sistemą ligoninės privalo įgyvendinti kokybės vadybą. Tai sprendžia ligoninės vadovybė ir kiekviena Vokietijos ligoninė ją pasirenka individualiai, atsižvelgdama į savo veiklos specifiką bei tikslus. Sveikatos apsaugos ministerija yra parengusi rekomendacijas, kaip kokybės vadyba turi būti vykdoma ligoninėje, kokius turi turėti dokumentus bei kokius standartus turi atitikti. Akcentuojama, kad su kokybės politika, nuolatiniu kokybės užtikrinimu, ligoninėse vykstančiais projektais nuolatos turi būti informuojami darbuotojai, pacientai ir kitos suinteresuotos šalys [31].
Kokybės problemoms spręsti išsivysčiusios pasaulio šalys naudoja kelis būdus: vienos kuria kokybės užtikrinimo ir gerinimo metodologijas ir jas integruoja į nacionalinį sveikatos priežiūros sektorių reglamentuojančias įstatymines nuostatas, kitos naudojasi Europos Sąjungos direktyvomis.
Užsienio šalių sveikatos priežiūros organizacijose išmatuotinam, kad įvertinti, kiek organizacijose yra įgyvendinama visuotinė kokybės vadyba yra taikomi įvairūs modeliai, kurių paskirtis – paskatinti visų šalių organizacijas savo veikos strategiją grįsti visuotine kokybės vadyba [13]:
Tarptautinė standartizacijos organizacija įkurta 1946 m.; pagrindinė veiklos kryptis – kokybės sistemos; organizacija vadovaujasi sukurtais ISO grupių standartais; sveikatos priežiūros organizacijų veiklą ir kokybę vertina sertifikuodama;
Demingo modelis – sukurtas 1951 m. Japonijoje; pagrindinė veiklos kryptis – produktų kokybė; vadovaujasi nacionaliniais ir pasauliniais kokybės standartais;
Malcolm Baldrige modelis – sukurtas 1987m. JAV; pagrindinė veiklos kryptis – vadybos sistemos ir rezultatai; vadovaujasi įvairiais Europos ir nacionaliniais standartais bei kriterijais; sveikatos priežiūros organizacijų veiklą vertina per pačios sveikatos priežiūros organizacijos įvertinimą ir nacionalinius apdovanojimus;
Europos kokybės tobulumo modelis – sukurtas 1999 m. ir paskelbtas Šveicarijoje; pagrindinė veiklos kryptis – organizacijos sėkmės veiksnių įvertinimas ir kriterijų nustatymas; kriterijų pozicijos: vadybininkų veikla, organizacijos politika ir strategija, organizacijos personalas, bendradarbiavimas ir ištekliai, procesai, pasiekti rezultatai pacientų požiūriu, pasiekti rezultatai personalo požiūriu;
Akreditacija – sukurta 1949 m. JAV sveikatos priežiūros vertinimui; vadovaujamasi standartais, orientuotais į konkrečias sveikatos priežiūros sritis – skubią ir neatidėliotiną sveikatos priežiūrą, pirminę sveikatos priežiūrą, ilgalaikio gydymo ir kitas sritis; sveikatos priežiūros organizacijų veiklą ir kokybę vertina akredituojant organizacijas arba atskirus jose vykstančius procesus.
1.2.3. Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimas Lietuvoje
Lietuvoje, ypač pastaruoju metu, sveikatos priežiūros kokybei skiriamas nemažas dėmesys. Kaip ir daugelyje pasaulio šalių, atskiri sveikatos priežiūros kokybės komponentai (dimensijos) yra reglamentuoti specialiuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos politikos planavimą ir įgyvendinimą. Nors ir yra parengti ir patvirtinti sveikatos priežiūros kokybę reglamentuojantys būtini esminiai teisės aktai, tačiau dalis teisės aktų nuostatų įgyvendinamos neefektyviai ar netolygiai, nereti teisės aktų nuostatų tarpusavio prieštaravimai, kai kurios teisės aktų nuostatos yra moraliai pasenusios [4].
Kokybės vadybos sistemos Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose pradėtos diegti palyginus neseniai. 1997 m. Valstybinė medicininio audito inspekcija, panaudodama specialias anketas, atliko
Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigų apklausą, kurios tikslas buvo nustatyti kokybės užtikrinimo padėtį asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Apklausos duomenys parodė, kad įstaigose vykdoma kokybės užtikrinimo veikla yra orientuota į medicinos profesionalų darbo kokybės užtikrinimą bei medicininės dokumentacijos pildymą, tvarkymą ir saugojimą, tačiau mažai dėmesio yra skiriama kokybės valdymui [32].
N. Vainikevičiūtė [6] įvardija pagrindines Lietuvos sveikatos priežiūros sektoriuje egzistuojančias kokybės problemas:
sveikatos priežiūros įstaigose nesilaikoma kokybės vadybos principų;
trūksta nustatytų ir patvirtintų kriterijų, standartų bei rodiklių sveikatos priežiūros kokybei vertinti;
nėra priimtos nacionalinės sveikatos priežiūros kokybės politikos ir strategijos;
trūksta bendrosios informacinės duomenų bazės, tinkamos sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimui remti;
paslaugų teikėjų veikla, gerinant kokybę, yra nekoordinuota nei įstaigos viduje, nei už jos ribų.
1998 m. parengtoje „Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje“ buvo numatyta nemažai priemonių kokybės vadybos mokymui, parengiant kokybės vadybos profesinio tobulinimo programas sveikatos priežiūros vadybininkams, rengiant metodinę medžiagą kursams ir praktiniam kokybės vadybos sistemų diegimui sveikatos priežiūros įstaigose.
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija 1998m. spalio 6 d. išleido įsakymą „Dėl lokalaus medicininio audito nuostatų“, kuriame yra patvirtinta kokybės sistemų diegimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarka ir lokalaus medicininio audito nuostatai. Tai pagrindiniai dokumentai, įpareigojantys Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigas diegti kokybės sistemas [33]. Vykdydamos šį įsakymą, sveikatos priežiūros įstaigos jį interpretuoja skirtingai. Dauguma jų neskyrė didesnio dėmesio kokybės valdymui, apsiribodamos formaliu dokumentų sukūrimu, iš esmės nesigilindamos į pažangias idėjas ir nesiekdamos pagerinti organizacijos darbo [34].
2000m. pabaigoje pasirodė „Rekomendacijos kokybės vadybos sistemoms Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose“, parengtas kokybės vadovo pavyzdys pagal LST ISO 9002 kokybės sistemų standartus, kuriame pateiktas rekomendacinio pobūdžio kokybės vadybos sistemos reikalavimų aprašas. Kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga pati turi parengti, įdiegti ir aprašyti savo kokybės vadybos sistemą kokybės vadove.
Tačiau kokybės sistemų užuominos, atskiri elementai sveikatos priežiūros įstaigose buvo kuriami žymiai anksčiau, dar aštuntajame dešimtmetyje. Jau tada tokių organizacijų darbo rezultatai buvo geresni nei tų, kuriose apie sveikatos priežiūros kokybę net nebuvo kalbama [22].
Pirmoji šalyje sveikatos priežiūros įstaiga, 2001 m. įdiegusi kokybės sistemą pagal naują tarptautinį standartą bei pasiekusi jo pripažinimo – tarptautinio sertifikato, buvo VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė (VšĮ KRKKL). 2003 m. ši ligoninė buvo pirmoji sveikatos priežiūros įstaiga, dalyvavusi Nacionaliniame kokybės prizo konkurse kartu su kitais pramonės atstovais ir įvertinta pažymėjimu [34].
2003 metų pabaigoje buvo šešios sveikatos priežiūros įstaigos Lietuvoje, kurioms suteikti tarptautiniai kokybės sertifikatai, liudijantys, kad jos teikia paslaugas pagal LST EN ISO 9001 – 9002 standartus [1]. 2004m. buvo 9 sveikatos priežiūros įstaigos,įdiegusios ISO 9001:2001 standartą. Bendradarbiavimas su šiomis įstaigomis, padėsiantis skleisti gerą praktiką ir išvengti klaidų – viena iš SPKUP stiprybių [4]. Vis daugiau sveikatos priežiūros įstaigų bando keisti savo kokybės vadybos sistemas pagal tarptautinį standartą ir siekti jų sertifikavimo – nepriklausomo trečiosios šalies įvertinimo. Tai, kad kokybės vadybos sistemas iš esmės yra įdiegusios visos sveikatos priežiūros įstaigos, neatskleidžia, kaip jos padeda ar kliudo plėtoti veiklą. Vadovams, kurie taikė kokybės vadybos sistemą kaip priemonę sėkmingai valdyti organizaciją, tapo aktualūs nauji klausimai, susiję su kokybės vadybos sistemos palaikymu, veiksmingumu bei rezultatyvumu [1].
Ligoninės, diegdamos kokybės vadybos sistemas, atlieka darbuotojų bei pacientų apklausas, tirdamos jų požiūrį į vykstančius pokyčius.
2003 m. VšĮ KRKKL buvo atlikta darbuotojų anketinė apklausa, kurioje buvo vertinamas kokybės vadybos sistemos funkcionavimas. Iš apklausoje dalyvavusių darbuotojų 31 proc. save laikė aktyviais ligoninės kokybės vadybos auditoriais. Visi respondentai atsakė, kad jiems rūpi ligoninės įvaizdis ir skyriaus, kuriame dirba, veiklos rezultatai. Nors dauguma (91 proc.) dalyvavusių apklausoje teigė, kad gerai žino standarto reikalavimus, ligoninės nustatytą tvarką, kokybės vadybos procedūras, apklausos rezultatai parodė, kad ne visi darbuotojai vienodai supranta pagrindinius veiklos procesus, savaip interpretuoja valdymo procedūras [35].
Išanalizavus Lietuvoje esančią įstatymų bazę bei padėtį sveikatos priežiūros įstaigose, paaiškėjo, jog:
nepakankamai koordinuojama sveikatos priežiūros dalyvių veikla sveikatos priežiūros kokybei gerinti tiek nacionaliniame, tiek vietiniame lygmenyse;
stebimi sisteminiai institucinės sąrangos, administracinių gebėjimų ir sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimui bei nuolatiniam gerinimui skiriamų išteklių trūkumai;
nepakankamai skaidrūs sveikatos politikų, vadybininkų ir administratorių priimami sprendimai;
iki šiol nėra suformuoto vieningo supratimo apie sveikatos priežiūros kokybę, nacionaliniu lygiu aptarto sisteminio požiūrio į sveikatos priežiūros kokybės vadybą;
trūksta nustatytų kriterijų, standartų ir indikatorių sveikatos priežiūros kokybei vertinti; [4,8].
Šie ir kiti sveikatos priežiūros sistemos trūkumai sąlygojo būtinybę priimti sveikatos priežiūros kokybę reglamentuojantį dokumentą – Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programą 2005 – 2010 m.
Sveikatos priežiūros kokybei užtikrinti ir gerinti naudojami įvairūs kokybės vadybos principai ir metodai, siekiant nustatyti sisteminius trūkumus ir pagerinti sveikatos priežiūros struktūras ir procesus. Sveikatos priežiūros užtikrinimo ir gerinimo būdus galima suskirstyti į vidinius ir išorinius [36]. Lietuvoje kol kas vyrauja išoriniai sveikatos priežiūros kokybės reguliavimo metodai. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas ir poįstatyminiai teisės aktai nustato įstaigų veiklos, jos valstybinio reguliavimo pagrindus, reikalavimus struktūrai, privalomam licencijavimui ir savanoriškam akreditavimui bei kitas kontrolės bei priežiūros priemones [4].
Išorinį sveikatos priežiūros kokybės vertinimą ir kontrolę vykdo kelios institucijos: Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie SAM, Valstybinė medicininio audito inspekcija prie SAM,
Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, Lietuvos bioetikos komitetas, Valstybinė ligonių kasa, Teritorinės ligonių kasos [4].
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje 2005 – 2010 m. kaip vienas iš pavojų yra įvardintas šių institucijų veiklos sveikatos priežiūros kokybės vertinimo ir užtikrinimo srityje dubliavimasis bei mažas bendravimas ir bendradarbiavimas šioje srityje. Tačiau, tuo pačiu, šių institucijų įdirbis kokybės užtikrinimo sveikatos priežiūros srityje, jų narystė tarptautinėse organizacijose – vertinama, kaip viena iš stipriųjų SPKUP pusių.
Sveikatos sistemos įstatymo reglamentuotas lokalaus medicininio audito sveikatos priežiūros įstaigose įgyvendinimas susiduria su daugeliu sunkumų: trūksta metodinės pagalbos, žinių kokybės vadybos klausimais, kokybės standartų, o ypatingai sveikatos priežiūros vadybininkų ir specialistų motyvacijos dalyvauti šioje sveikatos priežiūros gerinimo veikloje. Lietuvoje nėra patvirtintų vieningų Sveikatos priežiūros kokybės rodiklių ar reikalavimų, pagal kuriuos būtų galima vertinti paslaugų atitiktį. Todėl galima teigti, kad sveikatos priežiūros vidaus ir išorės audito sistemos dar nėra pakankamai efektyvios ir būtinai tobulintinos, nustatant realistiškus laiko ir apimties atžvilgiu uždavinius ir reikalavimus [4].
Kol nėra apibrėžtų rodiklių sveikatos priežiūros kokybei vertinti, lyginti, stebėti ir gerinti, pacientai neturi galimybės pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigos, vadovaudamiesi informacija apie
teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, o sveikatos priežiūros politiką formuojantys ir įgyvendinantys asmenys negali objektyviai vertinti sveikatos priežiūros kokybės atskirose įstaigose ir, remiantis tokiu vertinimu, priimti tinkamus sprendimus [4].
Atsižvelgiant į šią probleminę situaciją, Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje yra nurodoma būtinybė tobulinti išorės ir vidaus SP kokybės sistemas (SPĮ licencijavimo taisyklių tobulinimas, akreditavimo reikalavimų ir tvarkos bei minimalių kokybės vadybos reikalavimų SP įstaigoms parengimas ir pan.), nes tai sudarytų palankias sąlygas nuolatiniam sveikatos priežiūros kokybės gerinimui.
Sveikatos priežiūros vadybininkai ir specialistai tampa nepajėgūs aprėpti nuolat didėjančios ir kintančios informacijos, būtinos mokslo įrodymais ir gera praktika bei sveikatos technologijų vertinimu pagrįstiems sprendimams sveikatos priežiūroje priimti. Sveikatos informacijos sisteminio valdymo trūkumai riboja galimybę Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos veiklos užsakovams, sveikatinimo veiklos valdymo subjektams, sveikatos priežiūros vadybininkams ir specialistams priimti mokslu ir gera praktika pagrįstus sprendimus, lemiančius sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, o pacientams – jų teisę ir galimybę pasirinkti bei laiku gauti kokybišką sveikatos priežiūrą.
Nepakankamos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų žinios ir gebėjimai sveikatos priežiūros kokybės vadybos srityje iš dalies apsprendžia lėtą sveikatos priežiūros organizacijų kultūros ir palankaus klimato šioje srityje formavimąsi bei pasyvią rezistenciją pokyčiams, susijusiems su intervencijomis, užtikrinančiomis ir gerinančiomis sveikatos priežiūros kokybės vadybą [4]. Būtent lėtas „kokybės kultūros“ ir „nuolatos besimokančios organizacijos“ klimato ir kultūros, skatinančios nuolatinį Sveikatos priežiūros kokybės gerinimą, formavimasis SPĮ yra viena iš SPKUP grėsmių.
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje yra siekiama tobulinti sveikatos priežiūros kokybės vadybą, ugdant SP žmonių išteklių administracinius gebėjimus, gerinant mokslo ir praktikos sąsają bei tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje.
Viena iš sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo ir gerinimo sąlygų – tai tinkama darbuotojų iniciatyva ir skatinimas dalyvauti kokybės gerinime. Kokybės kontrolės funkcija ir išteklių bei procesų tikrinimas organizacijose parodo jų atitikimą minimaliems standartams, tačiau neskatina nuolatinio tobulinimo, vadovaujasi kaltinimų ir nuobaudų sistema, kuri nemotyvuoja darbuotojų teikti geresnės kokybės paslaugas [37].
Visuotinės kokybės vadybos principais pagrįstas paslaugų kokybės gerinimo tikslas kelia darbuotojams naujus uždavinius: didinti asmeninę atsakomybę, taikyti komandinio darbo metodus. Yra žinoma, kad darbo motyvacija daro įtaką darbuotojų veiklai – teigiama motyvacija palankiai veikia darbo rezultatus, skatina kūrybiškumą. Siekiant sukurti tinkamą darbo aplinką, pirmiausia būtina nustatyti darbuotojų požiūrį į įstaigoje taikomas kokybės gerinimo priemones, įvertinti jų darbo motyvaciją [35].
Kadangi sveikatos priežiūros sistemoje pabrėžiama kokybės užtikrinimo funkcija, kuriamos kokybės sistemos ir diegiama nuolatinio kokybės gerinimo filosofija, darbuotojų motyvavimas tampa dar svarbesnis. Kiekvienas darbuotojas dirba bei siekia tikslų būdami nevienodai motyvuoti ir jų darbo motyvacijai įtakos turi skirtingi motyvuojantys veiksniai. Kai darbuotojai jaučiasi įvertinti ir svarbūs organizacijoje, didėja jų darbo našumas bei darbo kokybė [37].
Kokybė sveikatos priežiūroje priklauso ne tik nuo darbuotojų kompetencijos, bet ir nuo koordinuoto sveikatos priežiūros profesionalų bendradarbiavimo, informacijos teikimo bei partnerystės su tam tikrus lūkesčius bei reikalavimus turinčiais pacientais [38].
Gydytojo – paciento partnerystė gali pagerinti gydytojo pasitenkinimą darbu bei paciento pasitenkinimą paslaugomis, sumažinti skundų dėl blogos praktikos riziką, nebūtinų paslaugų teikimą bei kaštus, o esant tinkamam sveikatos priežiūros profesionalų bendradarbiavimui ir susitarimui dėl darbo bei santykių, galima tikėtis ženkliai efektyvesnio darbo [37].
1.2.4. Pacientų bei visuomenės lūkesčiai ir sveikatos priežiūros kokybė
Vienas iš Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programos 2005 – 2010 m. nustatytų tikslų, siekiant užtikrinti ir nuolat gerinti sveikatos priežiūros kokybę, yra: orientuoti sveikatos priežiūrą į
paciento ir visuomenės poreikius ir lūkesčius. Orientacija į pacientą – tai sveikatos priežiūros paslaugų
vartotojo ir visuomenės įtraukimas į paslaugų planavimą, teikimą ir vertinimą, užtikrinant paciento teisę gauti informaciją, pateikiamą jam suprantama forma ir reikalingą priimti sprendimams dėl savo sveikatos priežiūros bei galimybę suteikti grįžtamąjį ryšį apie gautas paslaugas [4].
Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje 2005 – 2010 m. yra akcentuojama tai, kad sveikatos priežiūroje vyrauja paternalistinis SP specialistų požiūris į pacientą ir jo dalyvavimą sprendimų priėmimo procese. Todėl vienas iš Programos uždavinių yra stiprinti visuomenės vaidmenį, sprendžiant sveikatos priežiūros kokybės klausimus, nes tai sąlygotų didesnį visuomenės informuotumą ir aktyvumą, stipresnę pacientų visuomeninių organizacijų, SP specialistų ir vadybininkų partnerystę bei geresnę sergančiųjų gyvenimo kokybę, mažėjantį komplikacijų skaičių bei gydymo išlaidas [4].
Kaip nurodoma PSO programiniame dokumente „Sveikata 21“, „Suteikdami piliečiams būtiną informaciją, skatiname juos dalyvauti gerinant sveikatos priežiūrą. Visuomenės dalyvavimas, priimant svarbius sveikatos priežiūros sprendimus, turi būti užtikrintas visuose lygmenyse.“ [24].
2004 m. buvo atlikta reprezentatyvioji Lietuvos gyventojų apklausa, kurios duomenimis, daugumai respondentų (96,5 proc.) rūpi sveikatos priežiūros situacija Lietuvoje, tačiau savo, kaip paciento, vaidmenį sveikatos priežiūros sistemoje teigiamai vertina tik 19,1 proc. Bendraujant su gydytoju, 47,4 proc. gyventojų pirmenybę teikia paciento informuotumo modeliui, kuris pirminėje sveikatos priežiūroje taikomas 58,8 proc. atvejų. 37,3 proc. palankiai vertina abipusio dalyvavimo modelį,
