LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
GYVŪNŲ VEISIMO IR GENETIKOS KATEDRA
Gintar÷ Salinkait÷
KARPIŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJA LAUKYSTOS ŽUVŲ
VEISLYNE
Magistro darbas
Darbo vadovas: Lekt. Mindaugas Paleckaitis
LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
GYVŪNŲ VEISIMO IR GENETIKOS KATEDRA
Magistro darbas atliktas 2008 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos
Gyvūnų veisimo ir genetikos katedroje, Laukystos žuvų veislyne.
Magistro darbą paruoš÷: Gintar÷ Salinkait÷
Magistro darbo vadovas: Lekt. Mindaugas Paleckaitis
(LVA Gyvūnų veisimo ir genetikos katedra)
Turinys
1. ĮVADAS ...4
2. LITERATŪROS APŽVALGA ...5
2.1 Akvakultūra Lietuvoje...5
2.1.1 Akvakultūra Lietuvoje iki 1918 metų...5
2.1.2 Akvakultūra nepriklausomoje Lietuvoje ...7
2.1.3 Akvakultūra 1940 – 1941 metais...8
2.1.4 Akvakultūra 1941 – 1944 metais...9
2.1.5 Akvakultūra 1944 – 1990 metais...9
2.1.6 Akvakultūra atkūrus Lietuvos nepriklausomybę...10
2.2 Žuvininkyst÷ Lietuvoje...11
2.3 Karpių kilm÷, ūkiniai ypatumai ...12
3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ...17
4. TYRIMŲ REZULTATAI...18
4.1 Laukystos žuvų veislynas, jo darbo specifika ...18
4.2 Karpių auginimo technologija laukystos žuvų veislyne ...20
4.2.1 Prieauglio gavimas ...21
4.2.2 Ikrų ir pienių surinkimas ...23
4.2.3 Ikrų apvaisinimas...25
4.2.4 Ikrų inkubavimas ...28
4.2.5 Lervučių auginimas ...28
4.2.6 Karpių vienvasarių auginimas ...30
4.3 Kitų žuvų rūšių auginamų Laukystos žuvų veislyne biotechnologijos aprašymas ..35
4.4 Laukystos žuvų veislyno mailiaus ir jauniklių įžuvinimo duomenų analiz÷...41
5. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ...46
6. PADöKOS...47
7. SANTRAUKA ...48
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS...49
1. ĮVADAS
Lietuvoje žuvininkyst÷s specialistų neruošia nei viena aukštoji mokykla. Trumpas žuvininkyst÷s kursas, kaip pasirenkamoji disciplina, maisto saugos studentams d÷stomas III kurse.
Tod÷l yra aktualu išsiaiškinti, kokia karpių auginimo technologija yra taikoma viename iš žuvų veislynų: kaip išgaunami ir apvaisinami karpių ikrai, auginamos lervut÷s bei mailius. Darbų šia tema LVA dar nebuvo atlikta.
Temos praktin÷ reikšm÷ yra ta, kad žinant karpių auginimo technologiją, tą patirtį galima panaudoti dirbant žuvininkyst÷s ūkiuose ar organizuojant savarankišką verslą.
Darbo tikslas yra išanalizuoti karpių auginimo technologiją Laukystos žuvų veislyne. Darbo uždaviniai:
1. Lietuvos žuvininkyst÷s būkl÷s aprašymas.
2. Kaip keit÷si akvakultūra Lietuvoje nuo seniausių laikų iki dabarties. 3. Literatūros apie karpių kilmę bei ūkinius ypatumus rinkimas bei analiz÷.
4. Susipažinimas su Kaišiadorių rajono Laukystos žuvų veislynu. Jo darbo specifikos aprašymas.
5. Karpių veisimo bei auginimo Laukystos žuvų veislyne aprašymas. 6. Kitų žuvų rūšių auginamų Laukystos žuvų veislyne aprašymas.
7. Laukystos žuvų veislyne gautų įvairių rūšių žuvų mailiaus ir jauniklių įžuvinimo į valstybinius vandens telkinius duomenų rinkimas ir analiz÷.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1 Akvakultūra Lietuvoje
2.1.1 Akvakultūra Lietuvoje iki 1918 metų
Apie žvejybą Lietuvoje liudija iškasenos iš mezolito epochos (3000 – 8000 m. prieš mūsų erą) randami kauliniai meškerių kabliukai ir žeberklai. V÷liau tie įrankiai gaminti iš metalo.
Pasirodo, kad XI – XIII mūsų eros amžiais Pabaltyjyje žvejotos tokios pačios kaip ir mūsų laikais: lydekos, karšiai, ešeriai kuojos, karosai ir kitos, o upių žiotyse – lašišos.
Apie tai, kad žvejyba Lietuvoje buvo skatinama, liudija Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas Liubeko, Štralzundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando piliečiams, rašytas 1323 metais.
XIV – XVIII amžiais Lietuvoje žuvų auginimas tvenkiniuose nebuvo labai intensyvus ir aukšto lygio. Tame pačiame tvenkinyje buvo auginamos įvairių rūšių, įvairaus amžiaus žuvys. Jos neršdavo ir augdavo pusiau laukin÷mis sąlygomis.
J. Elisonas man÷, kad dabartin÷s pagrindin÷s tvenkinių žuvys karpiai Lietuvoje atsirado XVII – XVIII amžiuje. Labiausiai tik÷tina, kad jie į Lietuvą buvo atvežti iš Lenkijos. Ten jie, kaip rašo A. Strzeleckis, remdamasis Strojnowskiu, XV amžiuje buvo auginami kiekviename dideliame dvare. Pietin÷je Lenkijoje prie Osvencimo bei Zatoro dideli tvenkinių ūkiai buvo jau XIII amžiuje. Ukrainoje karpiai auginami nuo XV amžiaus pabaigos.
XIX amžiuje žuvininko praktiko Tomo Dubišo (1813 - 1888) ir mokslininko Juozapo Šustos (1835 - 1914) d÷ka tvenkinių žuvininkyst÷ tapo žymiai intensyvesn÷. T. Dubišas pareng÷ naują karpių auginimo technologiją. Ji pagrįsta skirtingų karpių amžinių grupių auginimu atskiruose tvenkiniuose, karpių šiųmetukų auginimu perkeliant juos per vasarą 2- 3 kartus į naujus, turtingus natūralaus maisto tvenkinius. J. Šusta ištyr÷ karpių mitybą ir padar÷ prielaidas ateities karpių š÷rimo mokslui. Teigiamai paveik÷ tvenkinių žuvininkystę ir ta aplinkyb÷, kad po 1880 m. Europoje labai smarkiai krito grūdų kainos, nes prad÷ta importuoti žymiai pigesnius iš JAV. Visa tai netruko atsiliepti ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lietuvoje.
Lietuvoje stipriai pl÷t÷si tvenkinių žuvininkyst÷ Vilniaus krašte (karpių ūkiai Bajor÷liuose, Arvyduose, Verkiuose, Vasaknose, up÷takių ūkiai Trakų Vok÷je,
Aukštadvaryje) ir Žemaitijoje (Karpių ūkiai Kurtuv÷nuose, Šilo Pav÷župyje, Vilkuriuose, Baisogaloje, prie Užvenčio, Als÷džių, Stulgių, Nemakščių ir kt.). Dvaruose bei stambiuose ūkiuose buvo įrengiama po keletą įvairių kategorijų tvenkinių, skirtų visam karpių auginimo ciklui, pradedant neršto tvenkiniais. Smulkesni ūkininkai įsirengdavo daugiausia ganyklinių tvenkinių, skirtų prekiniams karpiams auginti. Jie pirkdavo karpius metinukus arba dvimečius didesniuose ūkiuose, kurie buvo pilnasisteminiai, ir užsi÷m÷ karpių veisimu (Kurtuv÷nai, Šilo Pav÷župis, brolių Zdanavičių ūkis Bald÷jos k., Prienų raj. ir kt.). 1906 metų spaudoje rašoma, kad apie Raseinius esą pardavimui apie 5000 kapų (300000 vnt.) karpių metinukų.
XIX a. pabaigoje lietuviškoje spaudoje prad÷jo pasirodyti žinut÷s ir straipsniai apie tvenkinių žuvininkystę, karpių auginimą. Jų ypač daug tokiuose laikraščiuose kaip („Lietuviška Ceitunga“, „Lietuvių laikraštis“, „Lietuvos bitininkas“, „Lietuvos ūkininko“ priedas „Žem÷“, „Šaltinis“, „Viltis“, „Vienyb÷“, „Lietuvos žinios“ ir kt.).
Labai dideli nuopelnai tvenkinių žuvininkystei yra žymaus mokslininko ir praktiko Mykolo Girdvainio (1841 - 1924). Pagal jo projektus ir jo iniciatyva pastatyta daugelis tvenkinių ūkių ir kitų žuvininkyst÷s objektų Lietuvoje (Trakų Vok÷s, Aukštadvario up÷takių ūkiai, žuvivaisos įmon÷ Gerkonyse ir kiti), Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. R. Volskio duomenimis, jis sukūr÷ apie 300 žuvivaisos įmonių, tvenkinių žuvininkyst÷s ūkių projektų.
Dideli nuopelnai tvenkinių žuvininkystei Lietuvoje ir būtent Žemaitijos regione dviejų dvarininkų šeimų: Kurtuv÷nų (Šiaulių r.) dvaro savininkų Putvinskių, v÷liau sulietuvinusių savo pavardę į Putvius. Kurtuv÷nuose jau XVI amžiaus pabaigoje būta tvenkinių. Daugiau jų buvo įrengta XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kuomet dvarą vald÷ Liudvikas Zyberkas – Pliateris (1853 - 1939). V÷liau dvarą vald÷ Liudviko sūnus Stanislovas Zyberkas – Pliateris (1889 - 1955). Jis kalb÷jo lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių ir lietuvių kalbomis. Save laik÷ lenku. S. Zybergas – Pliateris ne tik pl÷t÷ savo ūkį ir jo gamybą, bet ir kitokia visuomenine veikla propagavo šią ūkio šaką: skait÷ paskaitas, 1927 metais suorganizavo žuvų augintojų kooperatyvą.
1941 metais S. Zybergas Pliateris sovietų valdžios buvo ištremtas į Sibirą.
Kita dvarininkų šeima daug nuveikusi pl÷tojant tvenkinių žuvininkystę, yra Šilo Pav÷župio dvaro savininkai Putvinskiai. Žuvininkyst÷je vienaip ar kitaip pasižym÷jo t÷vas V. G. Putvinskis ir jo sūnūs: Stasys (1898 – 1942) ir Vytautas (1901 – 1943) Putvinskiai. Visi jie mok÷si agronomijos. V. G. Putvinskis yra lankęs žuvininkų kursus Lenkijoje. Ūkininkavimą kitame Putvinskių dvare – Graužikuose, kur taip pat būta
tvenkinių, 1929 m. per÷m÷ sūnus Vytautas, taip pat agronomas, 1924 m. baigęs žuvininkyst÷s kursus Bavarijoje.
V. G. Putvinskis buvo didelis karpių auginimo tvenkiniuose entuziastas. Matydamas, kad lietuviškos literatūros šiuo klausimu labai trūksta, suman÷ parašyti vadov÷lį. Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra išlikęs vadov÷lio „Karpių auginimas mažuose tvenkiniuose“ rankraštis. Jisai dar ne visai užbaigtas. Iki šiol n÷ra aišku kod÷l jis nebuvo išspausdintas.
V. Lopetos surinktais duomenimis, Vytautas Putvinskis buvo parengęs rankraštį apie karpių auginimą Šauk÷nų apylink÷je, bet jis taip pat liko neišspausdintas.
Stasys Putvinskis buvo sukaupęs gerokai daugiau medžiagos, bet jį areštavus, taip pat liko nepublikuota.
V. G. Putvinskis ir sūnus Vytautas buvo d÷stę žuvininkyst÷s kursą Dotnuvoje: žem÷s ūkio technikume ir Žem÷s ūkio akademijoje.
S. Putvinskis 1935 – 1938 m. buvo Lietuvos žem÷s ūkio ministru. Iš šių pareigų pasitrauk÷ nesutikdamas su Lenkijos ultimatumo Lietuvai pri÷mimu.
2.1.2 Akvakultūra nepriklausomoje Lietuvoje
Pirmasis pasaulinis karas neigiamai paveik÷ tvenkinių žuvininkystę. Lenkijai okupavus Vilniaus karštą, sunyko M. Girdvainio žuvivaisos įmon÷ Gerkonyse, nutrūko jos veikla Trakų Vok÷s tvenkinių žuvininkyst÷s ūkyje.
1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dom÷jimasis tvenkinių žuvininkyste v÷l atgijo. 1919 – 1921 m. žuvininkyst÷s (ir tvenkinių žuvininkyst÷s) reikalus tvark÷ Žem÷s ūkio ir valstyb÷s turtų ministerijos Veterinarijos departamentas – v÷liau Miškų departamento Durpynų ir vandenų skyrius – inspekcija. Jai buvo numatytas vandenų tyrin÷jimas ir jų nuomojimas žūklei bei žuvininkyst÷s ūkio organizavimas.
Be anksčiau min÷tų žuvininkų aktyviai reišk÷si ir žuvininkystę propagavo kun. A. Skinderis, S. Putvinskis, A. Kiršas, V. Knystautas, S. Junevičius, I. Štaras, J. Elisonas, A. Romdomanskis ir kiti.
Kiek nepriklausomoje Lietuvoje be Vilniaus krašto buvo žuvininkyst÷s tvenkinių? I. Štaras, remdamasis Žem÷s ūkio rūmų 1934 metais surinktais duomenimis, teigia Lietuvoje buvus 61 karpių ir 1 up÷takių ūkį. I. Štaras pateikia duomenų apie karpinių tvenkinių ūkių kūrimąsi pagal metus: iki 1915 įsikūr÷ 14 ūkių; 1915 – 1920 m.
– 3 ūkiai; 1920 – 1925 m. – 12 ūkių; 1925 – 1930 m. – 15 ūkių; 1930 – 1933 m. – 17 ūkių.
Šie skaičiai liudija, kad nepriklausomoje Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo buvo aiški tendecija karpinių tvenkinių žuvininkyst÷s ūkių skaičiui did÷ti.
1918 – 1940 m. du didžiausi karpinių tvenkinių ūkiai buvo Šiaulių apskrityje: Kurtuv÷nuose (Šiaulių r.) ir Šilo Pav÷župio dvare (Kelm÷s r.). Putvinskių ir Pliaterių šeimos, tur÷jusios didžiausius tvenkinių žuvininkyst÷s ūkius Lietuvoje, artimai ir kaimyniškai bendradarbiavo tvenkinių žuvininkyst÷s klausimais: lankydavosi vienas kito ūkiuose, tardavosi žuvininkyst÷s reikalais, keisdavosi karpių reproduktoriais.
Kurtuv÷nų ir Šilo Pav÷župio karpinių tvenkinių ūkiai užaugindavo didelę dalį Lietuvos prekinių karpių bei užaugindavo ir pardavin÷davo karpių jauniklius – šiųmetukus ir metinukus. I. Štaro duomenimis, 44 proc. visų karpių augintojų steng÷si užsiauginti karpių jauniklius patys, o kiti pirkdavo iš stambiųjų augintojų.
Karpius dirbtiniais pašarais š÷r÷, I. Štaro duomenimis, apie 44 proc. augintojų. Š÷rimui naudodavo lubinus, daugiausia karčiuosius, kitus prastesnius grūdus. S. Zybergas - Pliateris Kurtuv÷nuose šerdavo ir lieso pieno varške, S. Zdanavičius – ir virtomis bulv÷mis. Daugelyje tų ūkių, kurie š÷r÷ karpius, jų š÷rimas nebuvo nei labai intensyvus, nei tuo labiau visavertis.
Tvenkinių produktyvumas 1933 m., 22 ūkių duomenimis, nešeriant karpių, vidutiniškai 105,8 kg/ ha. S. Putvinskis teigia, kad labai geruose tvenkiniuose Lietuvoje galima gauti per 500 kg/ ha, vidutiniuose 150 – 200 kg/ ha, o mažiau 100 kg/ ha – menkos kokyb÷s tvenkiniuose.
Karpiai iki 1934 m. daugiausia buvo auginami dvimete apyvarta. Nuo 1934 m. Kurtuv÷nų ir Šilo Pav÷župio ūkiai per÷jo prie trimet÷s apyvartos. Tai užtikrino didesnį produkcijos stabilumą, ypač kai atskirų metų vasaros būna v÷sesn÷s.
2.1.3 Akvakultūra 1940 – 1941 metais
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, nacionalizavus žemę, stambūs dvarai bei ūkiai buvo nusavinti. Didžiausius tvenkinių plotus tur÷ję ūkiai buvo perduoti LSSR maisto pramon÷s liaudies komisariato Valstybiniam žuvų pramon÷s trestui.
Lietuvos centriniame valstyb÷s archyve yra išlikę duomenų, kad 1940 10 13 – 1941 02 13 iš Kurtuv÷nų į Vilnių ir Kauną buvo pristatyta 20 943 kg, iš Šilo Pav÷župio
– 13 587, iš Aštriosios Kirsnos 848, iš Kimbartiškio 1832, iš Baisogalos 855, iš Arvydų 1973 kg karpių.
Šilo Pav÷župio ūkio savininkas S. Putvinskis ir Kurtuv÷nų ūkio savininkas S. Zybergas – Pliateris buvo represuoti.
S. Zybergo – Pliaterio dvaras Kurtuv÷nuose buvo nacionalizuotas.
2.1.4 Akvakultūra 1941 – 1944 metais
Tiesiogin÷ vokiečių kolonistų ir okupacin÷s valdžios įgaliotinių veikla pasireišk÷ tik tuose dvaruose, kuriuos sovietų valdžia buvo nusavinusi, jų savininkus represavusi. Šiuos ūkius okupacin÷ valdžia vienokiu ar kitokiu būdu administravo tiesiogiai. Mažieji tvenkinių žuvininkyst÷s ūkiai per pirmuosius sovietų okupacijos metus mažai buvo paliesti ir vokiečių okupacijos metais daugiau ar mažiau tęs÷ savo veiklą.
2.1.5 Akvakultūra 1944 – 1990 metais
1944 m. į Lietuvą grįžus sovietų santvarkai, tvenkinių žuvininkyst÷ stambesniuose dvaruose buvo nedelsiant organizuojama ir tvarkoma socialistinio ūkio principais. Daugelyje dvarų buvo įsteigti tarybiniai ūkiai, jiems atiteko juose ir netoli jų esantys žuvininkyst÷s tvenkiniai (Kurtuv÷nų, Kimbartiškio, Kelm÷s, Šauk÷nų, Aštriosios Kirsnos, Baisogalos ir kt.).
LSSR Žuvų pramon÷s liaudies komisariate 1945 m. įkurtas Valstybinis žuvų trestas reorganizuotas į Mažosios žvejybos trestą. Jam buvo perduoti tvenkinių žuvininkyst÷s ūkiai: Arvydai, Arnionys, Svinec (Šalčininkai), Šilo Pav÷župis, kiek v÷liau Vasaknos ir Vilkuriai.
Jau 1945 m. prad÷tos rinkti žinios apie tai, kiek Lietuvoje esama tvenkinių ir koks jų plotas. Lietuvos centrinio valstyb÷s archyvo fonduose yra žinių, kad buvo suregistruoti 338 bendro 949 ha ploto tvenkiniai.
1947 m. jau pereita prie detalesnio ir realesnio planavimo. Nustatyti ūkiams 1948 m. karpių naršinimo ir šiųmetukų užauginimo planai. 1958 05 09 LSSR liaudies ūkio tarybos įsakymu Nr. 73 buvo įsteigta LSSR Vidaus vandenų eksploatacijos valdyba prie LSSR MT. Jai priskirti visi Mažosios žvejybos tresto tvenkinių žuvininkyst÷s ūkiai, taip pat ūkiai, žvejojantys žuvis Lietuvos ežeruose ir up÷se, Kuršių mariose. Iš
viso priskirta 15 ūkių ir 2 žuvų perdirbimo įmon÷s. Įsteigus Vidaus vandenų eksploatacijos valdybą, prad÷ta smarkiai pl÷sti tvenkinių žuvininkystę ir intensyvinti jos gamybą.
Iki 1990 m. buvo įkurta nemažai naujų tvenkinių žuvininkyst÷s ūkių, juose įrengti dideli tvenkinių plotai. Tai Švenčionių (Švenčionių r.), Išlaužo (Prienų r.), Raseinių ir Paupio (Raseinių r.), Pasruojo (Telšių r.), Kietaviškių (Kaišiadorių r.), Rokiškio (Rokiškio r.), Daugų (Alytaus r.), Kabelių (Var÷nos r.), Kintų ir Rusn÷s (Šilut÷s r.), Kazlų Rūdos (Marijampol÷s r.), Dysnų (Ignalinos r.), Visbarų (Taurag÷s r.) ūkiai. Anksčiau buvusiuose Arnionių (Mol÷tų r.), Arvydų (Vilniaus r.), Šalčininkų (Šalčininkų r.), Šilo Pav÷župio (Kelm÷s r.), Kurtuv÷nų (Šiaulių r.), Vasaknų (Zarasų r.) ūkiuose įrengti dideli naujų tvenkinių plotai žuvininkyst÷s ūkiuose kasmet did÷jo.
Be tvenkinių žuvininkyst÷s ūkių, kurių paskirtis – prekinių žuvų auginimas, nemaži tvenkinių plotai įrengti žuvivaisos įmon÷se. Jų paskirtis užauginti įvairių rūšių žuvų jauniklius natūraliems vandens telkiniams įžuvinti. Šiuo metu šios įmon÷s nominuojamos kaip Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkyst÷s tyrimo centro (LVŽŽTC) filialai. Tai Ignalinos (Ignalinos r.), Trakų Vok÷s (Vilniaus r.), Simno (Alytaus r.), Rusn÷s (Šilut÷s r.), Šilavoto (Prienų r.) ir Žeimenos (Švenčionių r.) žuvivaisos įmon÷s. Dvi žuvivaisos įmon÷s buvo įkurtos ir jose įrengti nemaži tvenkinių plotai Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos žinyboje. Tai Laukystos (Kaišiadorių r.) ir Kaplių (K÷dainių r.) žuvivaisos įmon÷s. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m., Laukystos žuvivaisos įmon÷ per÷jo Žem÷s ūkio ministerijos priklausomyb÷n.
Lietuvos žuvininkyst÷s ūkiai buvo pl÷tojami skirtingai negu visoje Sovietų Sąjungoje, kur jie užsi÷m÷ vien žuvininkyste. Žuvininkyst÷s ūkiai dideliu mastu užsi÷m÷ augalininkyste (grūdinių kultūrų, šakniavaisių, žol÷s miltų gamyba) bei gyvulininkyste (antininkyst÷, pienin÷ galvijininkyst÷). Ypač smarkiai buvo išvystyta antininkyst÷. Jie užaugindavo ančių daugiau negu prekinių žuvų, kai kuriais metais per 11 000 tonų ančių per metus.
2.1.6 Akvakultūra atkūrus Lietuvos nepriklausomybę
Atkūrus 1990 m. Lietuvos nepriklausomybę, pakito visuomeniniai santykiai. Prad÷ta atkurti nuosavyb÷s teises į sovietų valdžios nacionalizuotą žemę, vandenis, gyvenamuosius namus. V÷l kūr÷si privatus žem÷s ūkis.
Sovietų laikais žuvų auginimas tvenkiniuose buvo dotuojamas valstyb÷s. Tokiomis sąlygomis didžioji dauguma užaugintų žuvų buvo realizuojama Lietuvoje.
Rinkos sąlygomis valstyb÷s dotavimo neliko. Be to, pakilo elektros energijos, skysto kuro, pašarų, trąšų bei įvairių medžiagų kainos. Tiek prekinių žuvų, kiek užaugindavo Lietuvos tvenkinių žuvininkyst÷s ūkiai paskutiniais sovietų ir pirmaisiais nepriklausomyb÷s metais, mūsų šalies gyventojai išpirkti nebepaj÷g÷. Ūkiai prad÷jo ieškoti realizavimo rinkų užsienyje: Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Prad÷tas mažinti tvenkinių įžuvinimo tankis, sušeriamų pašarų kiekis, tręšimas, kalkinimas bei melioraciniai darbai. 1993 – 1994 m. buvo privatizuota dauguma žuvininkyst÷s ūkių. Neprivatizuotos liko buvusios žuvivaisos įmon÷s bei Išlaužo tvenkinių žuvininkyst÷s ūkio Šilavoto skyrius, skirtas veisliniam – selekciniam darbui karpininkyst÷je. Jie visi tapo Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkyst÷s tyrimų centro (LVŽŽTC) filialais.
Visų žuvininkyst÷s tvenkinių plotas Lietuvoje 13 000 – 13 200 ha. Iš jų įvairiose UAB, AB – apie 11 400 ha, LVŽŽTC filialuose bei žuvivaisos įmon÷se – 785 ha ir įvairiuose privačiuose ir kituose ūkiuose 800 – 1000 ha. (A. Pečiuk÷nas, 2006).
2.2 Žuvininkyst÷ Lietuvoje
Lietuvos žuvininkyst÷ – ūkio šaka, apimanti žvejybą, žuvų išteklių valdymą, apsaugą ir atkūrimą, žuvivaisą, tvenkinių žuvininkystę, žuvų transportavimą, laikymą, perdirbimą ir pateikimą vartotojams.
Šalyje pl÷tojamos 4 pagrindin÷s žuvininkyst÷s sektoriaus šakos: žvejyba vidaus vandenyse; jūrų žuvininkyst÷ (žvejyba Atlanto vandenyne, atviroje Baltijos jūroje ir jos priekrant÷je); žuvų auginimas akvakultūros tvenkiniuose; žuvų perdirbimo pramon÷ bei žuvininkyst÷s ir akvakultūros produktų rinka.
Lietuvos žuvininkyst÷je sukuriama apie 0,06 proc. bendrojo vidaus produkto. Atviroje Baltijos Jūroje žvejoja žvejoja 37 įmon÷s (60 laivų), Baltijos jūros priekrant÷je 98 įmon÷s, Atlanto vandenyne 4 įmon÷s (15 laivų), Kuršių mariose ir kituose vandens vandenyse 212 įmonių.
Pagrindiniai žuvų ištekliai yra vandenynuose ir Baltijos jūroje. Vandenynuose žvejojamos skumbr÷s, jūros ešeriai, jūros lydekos, žydrosios menk÷s, kalmarai,
krevet÷s, staurid÷s. Atviroje Baltijos jūroje sugaunama menkių, bretlingių, strimelių ir lašišų.
Stipriosios Lietuvos žuvininkyst÷s pus÷s:
Pakankami žvejybos, akvakultūros ir žuvų perdirbimo paj÷gumai, leidžiantys pl÷sti gamybą;
Palanki šalies geografin÷ pad÷tis, kelių, jūrų uosto, transporto priemonių potencialas, sudarantis galimybes prekiauti su Vakarų ir Rytų bei toliau esančiomis šalimis;
Daugiamet÷s šalies žuvininkyst÷s sektoriaus tradicijos; Šviežioms žuvims ir jų produktams imli vidaus rinka.
Silpnosios Lietuvos žuvininkyst÷s pus÷s:
Nesukurta mokymo ir kvalifikacijos k÷limo sistema žuvininkyst÷s specialistams rengti ir ugdyti;
Nepakankamai išpl÷tota tikslin÷ taikomųjų mokslinių tyrimų sistema;
Nepakankamai pažangių technologijų ir geriausios gamybos praktikos sklaida žuvininkyst÷s sektoriuje;
Kvalifikuotos darbo j÷gos trūkumas;
Mažesnis, palyginti su ES vidurkiu, žuvų produktų suvartojimas;
Mažos sektoriaus darbuotojų pajamos, žemas pragyvenimo lygis. (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus 2007–2013 metų nacionalinis strateginis planas, prieiga per internetą:
http://www.zum.lt/min/failai/Zuvis-10_04_Nacionalinio_strateginio_plano_projektas.pdf
2.3 Karpių kilm÷, ūkiniai ypatumai.
Labiausiai populiari ir paplitusi Lietuvos tvenkiniuose žuvis yra karpis (Cyprinus carpio L.). Beje, ši žuvis labai paplitusi visame pasaulyje. Be Europos ir Azijos, karpiai auginami Šiaur÷s Amerikoje, Australijoje, Afrikoje, vandenynų salynuose. Karpis yra viena iš svarbiausių auginamų g÷lavandenių žuvų rūšių pasaulyje. Jo auginimas yra antras pagal dydį Europoje po vaivorykštinio up÷takio g÷lo vandens telkiniuose. Karpių auginimas yra sukoncentruotas daugiausia Centrin÷je ir Rytų Europoje.
(http://www.mgegodollo.hu/WEBSET_DOWNLOADS/526/Abstract%20Tuan_Bakos_Varad i_Jeney.pdf)
Karpių paplitimą l÷m÷ greitas augimas, subrendimas, didel÷ valgomųjų dalių išeiga, nelepumas, įvairių rūšių pašarų puikus įsisavinimas, o taip pat karpio m÷sos kokyb÷. Karpio m÷soje yra apie 16 % baltymų ir iki 15 % riebalų. Žuvų baltymai - pilnaverčiai, jie turi visų nepakeičiamų aminorūgščių. Žuvų ir kitų vandens gyvūnų riebalai turi daugiau nesočiųjų riebalinių rūgščių negu šiltakraujų sausumos gyvūnų riebalai. Tai labai svarbios žmogaus mitybai savyb÷s (http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/99/10/10akva.html). Vidutin÷ m÷sos išeiga sudaro 55 %. Tačiau įvertinant tai, kad ruošiant patiekalus iš karpio dažnai panaudojama ir jo galva, tuomet 60 % žuvies mas÷s sunaudojama maistui. Žmogaus organizmas karpio m÷są įsisavina 92 - 93 %. Karpis gerai auga ir ežeruose ir tvenkinuose bei karjeruose, net ryžių laukuose. Jis gerai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų, tvenkinių hidrocheminių savitumų. Karpis gali išgyventi net 35 laipsnių vandenyje, ilgą laiką atlaikyti deguonies badą, tačiau tokiomis sąlygomis karpis nesimaitina ir svorio nepriauga. Geriausiai karpiui, kai vandens temperatūra siekia 22- 27 laipsnius, o deguonies kiekis – ne mažiau 5 – 7 mg/l. Tokiomis sąlygomis paros priesvoris siekia 6 – 7 g.
Šią žuvį gali auginti ir didel÷s bendrijos ir pavieniai ūkininkai.
Karpiai gali būti laukiniai (sazanai) ir domestikuoti. Jų kūnas storas, m÷singas. Turi dvi poras ūsų – ant viršutin÷s lūpos ir žiočių kampuose.
Sazanai iki kvartero periodo buvo paplitę visoje Eurazijoje. Atšalus klimatui Sibire, arealas pertrūko. Susidar÷ du sazanų porūšiai: tipinis arba europinis sazanas (C.Carpio carpio) kuris gyvena pietiniuose Europos vandenyse, Vidurin÷je Azijoje, Kaspijos ir Aralo jūrų baseinuose. Iš šio porūšio susiformavo kultūrin÷s karpių veisl÷s. Amūro arba azijinis sazanas paplitęs nuo Amūro iki Birmos. Jo kūnas žemesnis, šonai šviesesni, sidabriškai žalsvi. Jie atsparesni šalčiui.
Sazano m÷sa pasižymi ypatingu skoniu. Net Astrachan÷s žvejai, neretai pagaunantys eršketinių žuvų ir galintys pasim÷gauti įvairiausių žuvų skoniu, tikrąją žuvienę (uchą) ruošia iš sazano.
Sazanai gyvena s÷sliai arba yra pusiau praeiviai, maitintis plaukia į apysūrius vandenis. Užauga iki 1- 1,5 m., 20 – 45 kg svorio, tačiau dažniausiai sugaunami 30 – 40 cm ilgio, 1- 2 kg svorio. (45 kg svorio sazanas buvo pagautas XX a. pradžioje prie Taganrogo).
Gyvena iki 30 metų. Įvairiose platumose subręsta nevienodo amžiaus. Mūsų geografin÷je platumoje – 4 – 5 m., kai pasiekia 30 – 40 cm ilgį. Neršia porcijomis ant
povandeninių ar užlietų pievų augalų, kai vandens temperatūra pasiekia 18- 19 laipsnių. Vislumas – 1 – 2 mln. ikrelių. Jie vystosi 3 – 5 paras. Jaunikliai minta zooplanktonu, paaugę – zoobentosu. Kadangi sazano ir karpio žiomenys gali išsitempti vamzdeliu šios žuvys maisto gali ieškoti ir siurbiant dumblą. Uodo trūkio lervų, savo m÷gstamo maisto, sazanai ir karpiai gali ieškoti net 12 cm dumblo sluoksnyje.
Karpiai yra visa÷džiai, jie gali misti tiek augalin÷s, tiek gyvulin÷s kilm÷s maistu: moliuskais, vabzdžiais ir jų l÷liuk÷mis, kirm÷l÷mis, v÷žiagyviais, augalų s÷klomis, grūdiniais bei kombinuotais pašarais. Gerai įsisavinti pašarą karpiams padeda gana ilgas žarnynas, viršijantis kūno ilgį 1,5 – 2 kartus. Gamtinį pašarą karpiai įsisavina 60 – 95 % .
Maistą karpiai pertrina rykl÷s dantų (plokštelių) pagalba. Tačiau, kadangi karpin÷s žuvys neturi skrandžio jos minta dažnai ir nedideliais kiekiais. Tai reikia atsiminti organizuojant karpių maitinimą.
Sazanų hibridai su kultūrin÷mis karpių veisl÷mis buvo introdukuoti į Lietuvos natūralius vandenis ir tvenkinių ūkius tuoj po antrojo pasaulinio karo. Natūraliai neršia labai retai.
Grynaveisliai sazanai Lietuvoje reti, bet daug hibridų su kultūrin÷mis veisl÷mis. Jie atsparesni nei kultūrinių veislių karpiai, nors auga l÷čiau.
Manoma, kad tvenkininiai karpiai kilo iš Dunojaus sazano. Nežiūrint to, kad karpis ir sazanas priklauso tai pačiai žuvų rūšiai ir visi sistematiniai požymiai pas šias žuvis yra vienodi, tarp šių žuvų yra ir skirtumų. Šie skirtumai atsirado tod÷l, kad karpis yra sazanas skirtas auginti tvenkiniuose tikslu gauti maksimalų vertingos m÷sos kiekį. Per 500 metų išvesta kelios dešintys karpių veislių, kurios skiriasi kūno forma, žvynų danga, spalva, atsparumu ligoms ir nepalankioms sąlygoms, subrendimo amžiumi, dydžiu. Būna aukštanugariai ir žemanugariai, žvynuoti, veidrodiniai – su nedaug stambių blizgančių žvynų, išsid÷sčiusių taisyklingomis eil÷mis arba padrikai, ir plikieji – be žvynų.
Lietuvoje karpiai prad÷ti auginti XVI – XVII a. Dabar auginami kelių veislių karpiai: Bubių – kilę is čekiškų – slovakiškų veislių ir užsilikę Lietuvoje nuo ikikarinių laikų, Ukrainos – įvežti po antrojo pasaulinio karo, vokiečių ir japonų spalvotieji – įvežti 1975 m. Japonų spalvotieji, arba kojai subręsta anksčiau ir būna mažesni, mažai reiklūs neršto sąlygomis. Jie oranžin÷s, geltonos, rožin÷s spalvos, būna deglų, išmargintų juodomis, baltomis, raudonomis ar geltonomis d÷m÷mis. Būna ir albinosų – baltų karpių.
1967 m. Prienų rajone prad÷tas statyti Šilavoto veislinis-selekcinis žuvų ūkis (pastaraisiais metais – Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkyst÷s tyrimų centro Šilavoto filialas), o pirmieji tvenkiniai prad÷ti eksploatuoti 1972 m. – nuo tada ir prasid÷jo pagrindiniai lietuviškos karpių veisl÷s kūrimo darbai. (http://www.15min.lt/naujiena/laisvalaikis/zukle/silavoto-karpis-paskelbtas-lietuviska-zuvu-veisle-144-86570)
Karpiai Šilavote veisiami nuo 1972 metų, o nauja rūšis - Šilavoto karpis buvo išvesta sukryžminus dvi senesnes veisles t.y Bubių ir Vokiečių veislių mišrūnus (BV). Šilavoto karpio veisl÷ pasižymi geromis reprodukcin÷mis savyb÷mis, gyvybingumu, geru augimu, produktyvumu. Šios veisl÷s karpiai auginami visose Lietuvos žuvininkyst÷s bendrov÷se, eksportuojami į užsienio šalis. (http://www.technologijos.lt/n/mokslas/gamta_ir_biologija/straipsnis?name=S-11686)
Lietuviška karpių veisl÷ „Šilavoto karpis“ žem÷s ūkio ministro K.Starkevičiaus 2010 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3D-133 pripažinta savarankiška žuvų veisle. (http://www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=134326)
Karpiai veisiasi ir vystosi panašiai kaip sazanai. Veisiami specialiuose neršto tvenkiniuose arba dirbtinai – ikreliai inkubuojamis žuvų peryklose. Ikreliai apvalūs, lipnūs, pilkšvai gelsvi, 1,4 – 1,5 mm. Embrionai vystosi 3 – 5 paras. Išsiritusios lervos būna 4,5 – 5,5 mm ilgio. Kai lerva pasiekia 7 – 8 mm ilgį, trynio maišelis rezorbuojasi, pradeda formuotis neporiniai pelekai. Kai lervų ilgis 12 – 14 mm jos jau būna panašios į suaugusius karpius, bet ūseliai išauga ir lervos virsta mailiumi tik 1 m÷n. amžiaus, kai jų ilgis pasiekia apie 18 mm. (Virbickas J., 2000).
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje vyksta savotiškas kultūrinių karpių „sulauk÷jimo“ procesas: tvenkiniuose išauginti vienvasariai ar dvivasariai karpiukai suleidžiami į tvenkinius ar ežerus ir paliekami Dievo malonei (Adamonis R., 2001). Kartu su kitomis žuvimis ieškodami natūralaus maisto jie atsigaivina savisaugos instinktą, kurį per kelis dirbtinio auginimo šimtmečius prarado jų prot÷viai ir v÷l tampa atsargiomis, įtariomis ir baikščiomis žuvimis.
Kokio dydžio užauga tie „naminiai“ karpiai? Oficialus pasaulio rekordas – 34,35 kg sveriantis karpis 1987 m. pagautas St. Cassien ežere Prancūzijoje. Taip pat Prancūzijoje pagautas dar didesnis karpis, sv÷ręs 37 kg, tačiau jis nebuvo oficialiai užregistruotas.
Oficialus Lietuvos rekordas yra 25,60 kg karpis, 1992 metais sugautas Balsupių tvenkinyje (Marijampol÷s r.).
Kad ir kur gyventų karpiai – ežeruose ar tvenkiniuose – jie turi „įprotį“ demonstruoti savo grožį. Ankstyvą rytmetį, o dažnai ir vakarą, įsib÷g÷ję gilumoje, kokių 5 – 9 kg žuvys, tarsi str÷l÷ šauna iš vandens gana aukštai, kartais net iki 1,5 m ir visu ilgiu su didžiuliu trenksmu krenta į vandenį.
Mažuose ežer÷liuose ir tvenkiniuose karpiai per dieną atlieka savotišką migracijos ratą: saulei leidžiantis jie palengva plaukia prie rytinio kranto ir ten maitinasi per naktį, vis paplaukdami vakarinio kranto pus÷n ir švintant jau esti suplaukę prie vakarinio kranto, kurį anksčiausiai apšviečia pirmieji tekančios saul÷s spinduliai. Čia jie tarytum sveikindami tekančią saulę ima šokin÷ti.
3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Darbas buvo atliktas Laukystos žuvų veislyne. Šiame veislyne 2009 m. birželio 3 d. dalyvavau bandyme, kurio metu buvo imami ikrai iš karpių patelių, bei pieniai iš patinų reproduktorių.
Atliekant darbą buvo naudojami aprašomasis ir palyginamasis metodai, surinkti 2007 ir 2008 m. Laukystos žuvų veislyno produkcijos duomenys, sudarytos lentel÷s bei diagramos.
4. TYRIMŲ REZULTATAI
4.1 Laukystos žuvų veislynas, jo darbo specifika
Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷ atsižvelgdama į tai, kad Kauno marios yra didžiausias dirbtinis vandens telkinys šalyje, skirtas reakrecin÷ms ir žvejybos reikm÷ms tenkinti, tod÷l būtina nors iš dalies kompensuoti Kruonio HAE daromus nuostolius žuvų atsargoms, 2004 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1588 „D÷l Valstyb÷s įmon÷s Laukystos žuvų veislyno pertvarkymo“ valstyb÷s įmonę Laukystos žuvų veislyną pertvark÷ nuo 2005 m. sausio 1 d. į biudžetinę įstaigą ir tuo pačiu patvirtinti veislyno nuostatus.
Nuostatuose nustatyta, kad pagrindinis veislyno tikslas – veisti ir auginti retas, nykstančias bei kitas žuvis iki gyvybinių stadijų, kuriomis būtų atkuriamos vertingų žuvų atsargos Kauno mariose ir Nemuno up÷s baseine.
Be to veislyno administracija įpareigota:
Vykdyti valstybin÷s reikšm÷s vandens telkinių žuvies išteklių palaikymo ir gausinimo, naujų vertingų hidrobiontų introdukavimo programas ir žuvivaisinę melioraciją;
Rengti ir teigti pasiūlymus d÷l Kauno marių natūralių nerštaviečių apsaugos nuo vandens lygio svyravimų žuvų neršto metu, taip par žuvų, patenkančių į Kruonio hidroakumuliacin÷s elektrin÷s turbinas, mechaninio sužalojimo;
Dalyvauti tiriant vidaus vandenų žuvų išteklius;
Įstatymų ir kitų teis÷s aktų nustatyta tvarka gaudyti žuvis motininiam būriui suformuoti. Organizuoti įvairių žuvų kontrolinį gaudymą, konsultuoti juridinius ir fizinius asmenis žuvininkyst÷s klausimais;
Dalyvauti vertinant nuostolius, susijusius su ūkin÷s veiklos poveikiu žuvininkystei, teikti pasiūlymus d÷l nuostolių prevencijos kompensavinimo užtikrinimo;
Teis÷s aktų nustatyta tvarka prižiūr÷ti žuvų pra÷jimo bei migracijos kelius; Palaikyti ir pl÷toti ryšius su Lietuvos ir užsienio šalių mokslo institucijomis
žuvininkyst÷s srityje.
Kiekvienais metais Lietuvos Respublikos Žem÷s ūkio ministro atitinkamais įsakymais „D÷l žuvų ir v÷žių įveisimo į valstybinius neišnuomotus vandens telkinius, plano (programos) ir valstybinio žuvų ir v÷žiagyvių gaudymo plano (programos)
patvirtinimo“ veislynui nustatytos išauginimo ir įveisimo užduotys (žiūr÷ti 1 priedą, 4.1 lentelę). Remiantis 4.1 lentele, matome kad, Kaišiadorių raj. Laukystos žuvų veislynas 2007 m. įžuvino Kauno marias paaugintais starkiais, kurie sudar÷ 260 tūkstančių vienetų ( plano įvykdymas 104 proc.), bei šiųmet÷mis lydekomis, kurių buvo 50 tūkst. vnt. ir tai sudar÷ plano įvykdymą 100 proc.
Be to, vykdant Žem÷s ūkio ministerijos Specialųjų žem÷s ūkio biudžetinių įstaigų mokamų paslaugų teikimo programą 2007 metais buvo išauginta ir parduota fiziniams ir juridiniams asmenims (medžiotojų draugijos skyriams, miškų ūr÷dijoms ir kt.), kurie užsiima žuvų auginimu dirbtinai įrengtose kūdrose ir nedideliuose išnuomotose vandens telkiniuose karpių, starkių, karosų, lynų, baltojo amūro, lydekų ir kitų rūšių žuvų jauniklių, kurių svoris sudar÷ 10,4 tonų.
Realizuotų žuvų jauniklių rūšys ir jų kiekiai 2007 m. Laukystos veislyne pateikti 4.2 lentel÷je (žiūr÷ti 2 priedą). Šioje lentel÷je matome, jog 2007 m. lydekų šiųmečiai, starkių šiųmečiai, baltojo amūro dvivasariai, up÷takiai, lynai dvivasariai buvo realizuoti 100 proc. Tik šiek tiek mažiau buvo realizuoti paauginti starkiai, lynai įvairiaamžiai bei baltojo amūro metinukai.
Pažym÷tina, kad žuvies pardavimo kainą iki šiol nustato veislyno direktorius savo įsakymais, atsižvelgdamas į pavasario ir rudens periodais susiklosčiusią rinkos kainą respublikoje. Šis klausimas 2007 metų vasarą buvo aptartas Žem÷s ūkio ministerijoje įvykusiame pos÷dyje, kuriame nutarta, kad žuvies pardavimo kainas tvirtins ministerijos vadovyb÷.
Matoma tendencija, kad vertingų žuvų jauniklių pirkimo poreikis kasmet did÷ja, nes fiziniai ir juridiniai asmenys (žem÷s savininkai, medžiotojų draugijos, miškų ur÷dijos ir kt.) vis daugiau įsirengia įvairaus dydžio kūdrų, užtvenkia nedidelius upelius, kuriuose augina prekinę žuvį.
Na o į Laukystos žuvų veislyną, kuris yra vienintelis, įsikūręs vidurio Lietuvos regione, žuvų augintojai atvyksta įsigyti vertingų žuvų jauniklių net iš 28 rajonų: Telšių, Naujosios Akmen÷s, Jurbarko, Kretingos, Šakių ir kt. rajonų.
Laukystos žuvų veislynas įsikūręs Žąslių seniūnijai priklausančiame Mančiūnų kaime, Kaišiadorių rajone, strategiškai patogioje ir patrauklioje vietoje – pusiaukel÷je tarp Vilniaus ir Kauno miestų. Bendras Laukystos žuvų veislyno plotas yra 130 hektarų, kurie užpildomi vandeniu savitakiniu būdu.
Laukystos žuvų veislyno įmon÷ prad÷ta statyti 1965 metais, o eksploatuoti prad÷ta 1971 m. Laukystos veislyno teritorije yra 17 tvenkinių. Tvenkiniai skirstomi į: auginimo; žiemojimo; I ir II kategorijos auginimo (t.y pirmų – antrų metų auginimo). Įmon÷je auginami karpiai, karosai, lydekos, plačiakakčiai, starkiai, lynai.
Inkubatoriuose inkubuojamos lydekos, karpiai, karosai, starkiai. Išinkubuojama 3 – 4 mln. karpių, apie 3 – 4 mln. lydekų, starkių - apie 1,5 milijono.
Veislyno žuvys taip pat yra parduodamos privatiems vandens telkiniams įžuvinti, medžiotojų draugijoms. Laukystos žuvų veislynas pavaldūs žem÷s ūkio (toliau ž. ū.) ministerijai. Įžuvinimas valstybin÷s reikšm÷s vandens telkinių vykdomas pagal iš anksto sudarytus įžuvinimo planus remiantis LR ž.ū. ministro įsakymais. Yra įžuvinamos Kauno marios, Nemunas, Elektr÷nų vandens talpyklos bei kiti valstybin÷s reikšm÷s vandens telkiniai.
Laukystos žuvų veislynas pagal naują tvarką šiuo metu priklauso Žuvininkyst÷s tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žem÷s ūkio ministerijos žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyriui.
4.2 Karpių auginimo technologija laukystos žuvų veislyne
Laukystos žuvų veislyne karpiai veisiami labai nedideliais kiekiais tik įžuvinimo tikslams (žiūr÷ti 4.1 pav.).
Juos noriai perka vandens telkinių įžuvinimui medžiotojų ir žvejų draugijos, miškų ūr÷dijos, pavieniai ūkininkai.
Karpių nerštas vykdomas geguž÷s pabaigoje, kai vandens temperatūra pakyla iki 18 – 20 0 C.
Veislyne karpių nerštas atliekamas ne neršto tvenkiniuose, o dirbtiniu būdu veislyno inkubatoriniame ceche. Prieš nerštą motininiai karpiai apžiūrimi, išrūšiuojami pagal subrendimo požymius ir atskiriamos patel÷s nuo patinų. Atskirtos patel÷s nuo patinų talpinamos į brandinimo vonias, kuriose vandens temperatūra, elektros pašildytojo pagalba, fiksuojama iki 22 0 C.
4.2.1 Prieauglio gavimas
Būtina priešnerštinio periodo sąlyga yra reproduktorių maitinimas. Papildomas maitinimas veislyne pradedamas, kai vandens temperatūra pasiekia 8 – 10 laipsnių. Kombinuoti mišiniai turi tur÷ti ne mažiau 30 proc. gyvulin÷s kilm÷s komponentų. Paros pašarų kiekis, priklausomai nuo vandens temperatūros yra 0,5 – 3 proc. bendros žuvies mas÷s. Priešnerštinio periodo žuvų papildomo maitinimo esm÷ yra greitas žiemos periodo svorio praradimo atstatymas, greitesnis ir kokybiškesnis ikrų bei spermos brendimas.
Veisiant karpius, lytinius produktus (ikrus ir spermą) būtina išskirti tik iš sveikų bei netraumuotų žuvų, tod÷l reikia atlikti reproduktorių bonitavimą. Bonitavimo metu, apžiūrint reproduktorius jie skiriami į atitinkamas klases. Patel÷s paprastai skirstomos į tris veislines klases. Pirmai klasei priskiriamos geriausios pagal masę bei eksterjerą, vidutinio amžiaus (6 – 8 metų), su gerai išreikštais lytiniais požymiais žuvys. Jos ikrų gavimui naudojamos pirmiausiai. Kitos patel÷s priskiriamos 2 klasei ir paliekamos rezerve.
Nustatyti karpių lytį pagal išorinius požymius sunku, o jauniklių ir nepasiekusių lytinio subrendimo, neimanoma. Lytiškai subrendusių patinų pirmasis pilvinio peleko spindulys yra storesnis nei kiti, analin÷ anga – trikamp÷s formos, oda ir žiaunų dangteliai priešnerštiniu periodu šiurkštoki. Patelių oda lygi ir švelni. Analin÷ anga silpnai rožin÷s spalvos, diafragminio kupolo, sutraukto viršuje formos. Lytis nustatoma, tik art÷jant neršto sezonui, tod÷l, tuo laikotarpiu patinus ir pateles
geriausiai būtų sužym÷ti. Patelių ir patinų žym÷jimas padeda juos atskirti kitais metų laikotarpiais.
Dirbtinis karpių veisimas tapo daug produktyvesnis taikant hipofizio injekcijų metodą. Šį metodą trečiajame XX a. dešimtmetyje atrado N. L. Gerbilskis. Nustatyta, kad gonadotropinis hipofizio hormonas reguliuoja karpinių žuvų oogenezę ir spermatogenezę, aktyvina lytinių ląstelių brendimą, ovuliaciją ir spermos susidarymą. Suleidžiant hormoną į žuvies raumenį, jis patenka į kraują ir stimuliuoja lytinį procesą. Hipofizio vandenin÷ suspencija gaminama iš sazanų, karpių, karosų, karšių hipofizių. Laukystos žuvų veislyne karpiams yra suleidžiamas ovopel hormoninis preparatas arba karšių hipofizio hormonas.
Reproduktorių laikymui prieš neršimą, naudojami specialūs 0,5 m3 talpos baseinai (1,5x 0,5x 0,7 m).
Ikrų gavimui pirmiausiai rekomenduojama naudoti vyresnio amžiaus pateles (8 – 10 metų), po to – jaunesnes 6 – 7 metų.
Būtina atsižvelgti į tai, kad baigiant bręsti ikrams patelių organizme, jos būna labai jautrios temperatūriniam ir deguoniniam režimui. Tod÷l tuo laikotarpiu vandens temperatūra Laukystos žuvų veislyno baseinuose 19 – 20 laipsnių lygyje. Taip pat laikomąsi reikalavimo, ištirpusio deguonies koncentracija turi būti ne mažesn÷ kaip 5 – 6 mg/ l.
4.2 pav. Karpio patel÷ – reproduktor÷ prieš ikrų pa÷mimą.
4.2.2 Ikrų ir pienių surinkimas
Patel÷ms, kad paskatinti ikrų atidavimą yra suleidžiama hipofizio hormono ovopel tirpalo du kartus kas 12 val. Pirma doz÷ patel÷ms (paruošiamoji) yra 0,3 – 0,35 mg/ 1 kg žuvies svorio bei praskiedus ją su 0,9 proc. NaCl (fiziologiniu tirpalu). Antra doz÷ yra 3 – 3,5 mg/ 1 kg žuvies svorio. Patinams – kad paskatinti pienių gamybą ovopel hormonas duodamas tik 1 kartą po 3 – 4 mg/ kg žuvies svorio.
Po injekavimo procedūros veislyno ceche atliekamas nuolatinis bud÷jimas, kurio metu stebimas patelių ikrų subrendimo laipsnis. Lengvai spaudžiant patel÷s pilvelio sritį pasirodo pirmieji laisvi ikreliai, tai yra ženklas, kad po 1 – 2 val. bus galima imti ikrus.
Ikrai ir pieniai Laukystos žuvų veislyne buvo imami inkubatorin÷je patalpoje. Patekę į vandenį ikrai jau po kelių minučių nebeapsivaisina, tod÷l prieš imant ikrus ar pienius būtina žuvis kruopščiai apšluostyti.
Karpių ikrai buvo spaudžiami į emaliuotą indą iš nedidelio aukščio, prid÷jus lytinę angą prie indo krašto. Karpių patel÷ buvo laikoma vertikaliai, o jos uodega buvo nežymiai atlenkiama atgal (žiūr÷ti 4.3 pav.).
Pieniai (sperma) subręsta ne vienu metu, tad tie patys patin÷liai ikrams apvaisinti yra panaudojami kelis kartus. Sperma taip pat išgaunama spaudžiant patinų pilvo sritį. Sperma surenkama į m÷gintuv÷lius, arba specialias matavimo stiklines (žiūr÷ti 4.4 pav.). Jos kiekis vieno išspaudimo metu gali labai svyruoti. Vidutiniškai iš vieno patino gaunama 1,2 – 2 cm3 spermos, tačiau hipofizin÷s injekcijos d÷ka jos kiekis gali padid÷ti iki 12 – 15 cm3.
Spermos kokyb÷ yra nustatoma tiriant ją mikroskopu, prieš tai praskiedus vandeniu. Pagal spermatozoidų judrumo lygį sperma skirstoma į 5 klases. 5 klasei priskiriama sperma, kurioje visi spermatozoidai yra judrūs ir jų jud÷jimas tolygus, 4 klasei – visi spermatozoidai judrūs, tačiau nedidel÷ jų dalis juda netolygiai. 1 klasei – didžioji dalis spermatozoidų nejudrūs.
4.4 pav. Pienių pa÷mimas iš karpio reproduktoriaus.
Apvaisinimui naudojama tik 5 ir 4 klas÷s sperma. Reproduktorius spermos gavimui antrą kartą galima panaudoti po 10 parų. Išspausti ikrai apvaisinimui yra tinkami 30 – 45 min. po išspaudimo, sperma – 1,5 val. laikotarpyje.
4.2.3 Ikrų apvaisinimas
Laukystos žuvų veislyne ikrai su pieniais buvo sumaišomi sausuoju būdu. 1 kg ikrų apvaisinti naudojama 3 – 5 ml spermos, gautos iš 3 ar daugiau patinų. Atsargiai sumaišius ikrus su sperma, pilama 100 – 150 ml (1 kg ikrų) tvenkinio vandens (žiūr÷ti 4.5 pav.). Tuomet ikrai 40 – 60 sekundžių v÷l atsargiai maišomi.
4.5 (pav.) Ikrų atskiedimas tvenkinio vandeniu.
Tvenkinio vanduo aktyvuoja spermatozoidus ir padidina apvaisinimo rezultatus (kaip taisykl÷ šis rodiklis siekia apie 80 proc.). Būtina atsiminti, kad indo, į kurį išspaudžiami ikrai ir vykdomas apvaisinimas temperatūra turi būti tokia pat, kaip baseino, kuriame prieš ikrų išspaudimą buvo laikomi karpiai.
Pienių su ikrais maišymas truko 10 min., buvo maišoma žąsies plunksna (žiūr÷ti 4.6 pav.). Po to buvo pilamas filtruotas 21 0 C vanduo. Ikrams sutiršt÷jus jie yra pilami į Veiso aparatus ir 45 min ikrai yra maišomi Veiso aparatų pagalba naudojant kompresoriumi tiekiamą orą su pieno – vandens - druskos tirpalu.
4.6 pav. Ikrų su pieniais maišymas žąsies plunksna.
Oro tiekimas turi būti tokio stiprumo, kad ikrai intensyviai maišytųsi, tačiau su vandens purslais neišsitaškytų iš talpos. Po 45 minučių yra keičiamas pienas, kad geriau nusilipnintų ikrai. Ikrais užpildomi 8 Veiso aparatai. Po 45 minučių pienas yra išpilamas ir pakeičiamas nauju, taip pat naujai pilamas vanduo ( 1 litras pieno, 9 litrai vandens (1:9) bei dedama druskos (20 gramų) (žiūr÷ti 4.7 pav.). Tuomet ikrai v÷l yra nulipninami cirkuliuojant orui 45 minutes ir tik tada ikrai yra plaunami vandeniu, bei bus Veiso aparatuose laikomi 3 paras.
Toliau yra užpildomi dar 4 Veiso aparatai pieno – vandens - druskos mišiniu į kuriuos yra supilami nauji ikrai, jau sumaišyti su pieniais plunksnos pagalba. Veiso aparatuose ikrai periodiškai yra pamaišomi žąsies plunksna, kad nesuliptų.
Po 35 – 40 minučių ikrų m÷ginys dedamas ant Petri l÷kštel÷s su švariu vandeniu ir paliekamas 5 minut÷ms. Jei per šį laikotarpį ikrai prie stiklo neprilimpa, tai jų plovimo procedūra yra baigta.
4.7 pav. Ikrų, atskiestų pienu, patalpinimas į Veiso aparatus.
4.2.4 Ikrų inkubavimas
Ikrų inkubavimas Laukystos žuvų veislyne atliekamas 210 C temperatūroje ir jis trunka apie 3 paras. Laukystos žuvų veislyne karpiams inkubuoti naudojami Veiso aparatai. Veiso aparatuose vanduo tiekiamas yra iš apačios. Prieš pilant į Veiso aparatą ikrus, turi būti užpildomas vandeniu, vandens temperatūra negali skirtis daugiau nei 20 C nei ant ikrų esančios vandens temperatūros. Į Veiso aparatus vandens turi būti tiekiama tiek, kad ikrai gražiai maišytųsi ir nesusidarytų jų sangrūdų. Aparatuose ikrų neturi būti per daug, nes tada yra reikalinga stipresn÷ vandens srov÷, kad tuos ikrelius išmaišytų, o tai kelia didesnę riziką, kad ikrai bus traumuojami. Į aparatus atitekančiame vandenyje ištirpusio deguonies turi būti ne mažiau 7 – 9 mg/ l. Esant aukštesnei vandens temperatūrai ikrai vystosi greičiau, tačiau vandens temperatūra privalo išlikti stabili ir nesvyruoti, kad išvengti ikrų žuvimo.
4.2.5 Lervučių auginimas
Po 3 parų iš karpių ikrų išsirita lervut÷s, kurios Laukystos žuvų veislyne, perkeliamos į Šusterio voneles (arba į paauginimo vonią) ir laikomi 3 - 5 paras, po to perkeliamos lervut÷s į auginimo tvenkinius, kurie yra paruošti karpių auginimui (žiūr÷ti 4.9 pav.).
4.9 pav. Lervučių auginimo vonios.
Lervos laikotarpis prasideda nuo plaukiojamosios pūsl÷s prisipildymo oru ir išorin÷s mitybos pradžios (iki tol lervos minta jos trynio turiniu).
4.10 pav. Išsiritusios karpių lervut÷s.
Pačioje šio laikotarpio pradžioje, kol lerva neįsisavina viso trynio turinio, ji minta mišriai – dalį maisto medžiagų gauna iš trynio, dalį iš aplinkin÷s terp÷s (žiūr÷ti 4.10 pav.).
Lervos laikotarpiu įvyksta radikalus morfologinis ir fiziologinis žuvies organizmo pasikeitimas. Tai vyksta labai trumpame 10 – 15 dienų laikotarpyje, tod÷l šis laikotarpis yra labai svarbus tolimesniam žuvies vystymuisi. Pagrindiniai faktoriai nulemiantys lervų augimą ir gyvybingumą yra vandens temperatūra, deguonies kiekis, aprūpinimas maistu. Optimali šio lervų vystymosi laikotarpio temperatūra yra 26 – 28 laipsniai, o optimali deguonies koncentracija - 7 – 12 mg/ l. Mažesnis deguonies kiekis sutrikdo lervučių vystymąsi ir jų brendimo periodas pailg÷ja. Labai svarbus lervų augimo faktorius yra ir gyvūnin÷s kilm÷s pašaras: maži planktoniniai organizmai (pvz. infuzorijos) ir kai kurie dumbliai. Šis maistas yra svarbus ne tik
gyvybin÷s energijos palaikymui, bet ir virškinamojo trakto vystymuisi. Optimalus pašarinių organizmų kiekis karpių lervut÷ms yra 2500 – 5000 vnt./ litre.
4.2.6 Karpių vienvasarių auginimas
Tiriamąjame veislyne auginimo tvenkiniai ruošiami jau rudenį, iškart po vienvasarių išgaudymo (žiūr÷ti 4.11 pav.).
4.11 pav. Ganyklinis tvenkinys.
Išvalomi tvenkinių kanalai, gruntas patręšiamas, nurūgštinamas. Prieš suleidžiant lervutes tvenkiniai yra dezinfekuojami negesintomis kalk÷mis (norma 300 – 500 kg/ ha). Tam kad susidarytų planktonas yra naudojamos organin÷s trąšos t.y. galvijų, arklių m÷šlas (norma 5 – 10 t/ ha).
Siekiant pagerinti dirvos struktūrą, padidinti natūralų produktyvumą, anksti pavasarį, kur galima įeiti, tvenkinių dugnas įdirbamas, įs÷jamas vikių – avižų mišinys (100 kg/ ha vikių ir 30 kg/ ha avižų). V÷liau sprendžiama d÷l įs÷lio likimo.
Lervut÷s Laukystos veislyne yra išgaudomos įvairiais būdais. Vanduo yra išleidžiamas palaipsniui, kad lervut÷s neliktų žol÷je. Jos yra gaudomos marliniais samteliais, gaudytuvu, priešsroviniu būdu ir kitais būdais.
Lervučių skaičiavimui taip pat yra taikomi įvairūs būdai: iš akies, tūrinis, vienetinis. Iš akies pagal etaloną, tūrinis – tai skaičiavimas be vandens ir skaičiavimas kartu su vandeniu. Vienetinis – tai skaičiavimas mokslinio tyrimo reikalams. Dažniausiai imamas vidutinis pavyzdys. Vienas dirbantysis per dieną sugauna apie 200 tūkst. vnt. lervučių (žiūr÷ti 4.12 pav.). Geriausias gaudymo laikas – iki 12 val.
4.12 pav. Žuvų gaudymo duob÷.
Auginimo tvenkiniai Laukystoje vandeniu užpildomi palaipsniui. Naudojami įvairūs filtrai, malūnų šilkas, gaudykl÷s (žiūr÷ti 4.13 pav.). Geriausia leisti lervutes, kai vandeniu yra užlieta pus÷ tvenkinio ploto.
4.13 pav. Mailiaus išgaudymas Laukystos žuvų veislyne.
Praktika rodo, kad iškart prileidus pilnus tvenkinius vandens, atsiranda labai daug natūralaus pašaro, mažos žuvyt÷s jo nesuvartoja, o po 2 – 3 savaičių jaunikliams paaugus, natūralaus maisto žymiai sumaž÷ja. Suleidimo tankis priklauso nuo tvenkinių natūralaus produktyvumo, numatomo š÷rimo, įveisimo laiko, taikomos auginimo technologijos ir kitų faktorių. Pagal biotechnologines normas vidutinis mailiaus suleidimo tankis 50 – 55 tūkst. vnt./ ha, o lervučių gautų dirbtiniu būdu 110 – 115 tūkst. vnt./ ha.
Geras auginimo tvenkinių paruošimas yra pagrindinis kriterijus, leidžiantis pasiekti aukštą natūralų produktyvumą. Tai ypač svarbu auginant vienvasarius. Siekiant aukšto natūralaus produktyvumo Laukystos žuvų veislyne, tvenkiniai yra tręšiami azotin÷mis, fosforin÷mis, organin÷mis trąšomis. Kas 7 dienos įterpiama 43 kg/ ha salietros, 15 – 45 kg/ ha superfosfato, kas 3 dienos – 1 kg/ ha pašarinių mielių. Ypač svarbu, kad būtų pakankamai deguonies organinių medžiagų irimui.
Lervut÷s pradedamos šerti kombinuotais pašarais pra÷jus 20 – 30 parų po suleidimo. Vykdoma vienvasarių auginimo kontrol÷. Kontrolinio žvejojimo metu reikia sugauti bent 50 vnt., nustatyti vidutinį svorį. Augimo tempai: liepos m÷n. 1 dienai 1 g, liepos pirmą dekadą – 2,1 g, antrą dekadą 3,2 g, trečią – 5,0 g, rugpjūčio m÷n pirmą dekadą – 5,0 g, antrą dekadą – 5,0 g, trečią dekadą – 2,7 g, rugs÷jo m÷n – 1,0 g,
bendras vidutinis svoris rudenį – 25 g. Jeigu augimo tempai atsilieka, išsiaiškinamos priežastys (susirgimas, nepakankamas š÷rimas, tręšimas).
Š÷rimo efektyvumas priklauso nuo naudojamų pašarų, š÷rimo technologijos. Reikia gerai įruošti vietas 0,5 – 1,0 m. gylyje. 1000 vienetų vienvasarių reikalinga viena š÷rimo vieta. Gerai tam tinka mediniai staleliai.
Kokybiškų vienvasarių išsiauginimas priklauso ir nuo teisingo pašarų pasirinkimo. Pašarai turi tur÷ti reikiamą baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų kiekį. Labai svarbu gera natūrali pašarin÷ baz÷. Ne visada baltymingumas apsprendžia kokybę. Pašarai turi atitikti standartus. Š÷rimo pradžioje baltymų turi būti daugiau – baltymų santykis 1:1, š÷rimo pabaigoje 1:2 ir dar platesnis santykis, kad karpiai kauptų riebalus žiemojimui. Vokietijoje tuo tikslu prideda į pašarus 1 proc. kukurūzų aliejaus. Yra paruošti mokslininkų receptai ir jų reikia laikytis ruošiant pašarus vienvasariams karpiams.
Per sezoną reikalingas sušerti pašarų kiekis atitinkamam tvenkiniui apskaičiuojamas atsižvelgiant į suleidimo tankį, natūralų produktyvumą, pašarų sąnaudas 1 kg priaugimui, pagal formulę: K = P x G x A (N- 1), (1.)
kur :
K – pašarų kiekis kg,
P – natūralus produktyvumas kg/ ha, A – pašarinis koeficientas,
N – kartinis suleidimas į tvenkinį (vienkartinis suleidimas 10 tūkst. vnt./ ha). Š÷rimo praktika rodo, kad vienvasarius karpius pratinti prie pašarų reikia prad÷ti po 15 – 20 dienų nuo lervučių suleidimo į tvenkinį. Paros davinys pradžioje 0,5 – 1,0 % nuo žuvies svorio, v÷liau pagal vandens temperatūras, priaugimą, pašarų naudojimą, norma didinama. Vidutiniškai per vasarą pašaro davinys sudaro 6 – 8 % nuo žuvies svorio.
Pašarų su÷dimas yra pastoviai kontroliuojamas. Šeriama iki v÷lyvo rudens, net žiemojimo tvenkiniuose. Š÷rimo stalas skiriamas dešimčiai tūkstančių vienetų vienvasarių, o paros davinys 0,5 – 1,0 % nuo svorio.
Žiemojimo s÷km÷ priklauso nuo daug faktorių: nuo vidutinio svorio, įmitimo, kitų veiksnių. Jei vienvasariai karpiai yra standartinio 25 – 30 g vidutinio svorio, jie turi tur÷ti 3 proc. riebalų, smulkūs vienvasariai – 5 – 6 %. Stambūs vienvasariai per žiemą sunaudoja 30 – 40 % kūno riebalų, o smulkūs 60 – 70 %. Sumaž÷jus riebalų kiekiui iki 0,6 – 0,9 % karpių vienvasariai žūsta d÷l išsekimo.
Vienvasarių pasiruošimą žiemojimui reikia tikrinti jau rugpjūčio m÷nesį. Cheminiu metodu yra nustatomas riebalų kiekis. Galima nustatyti pasiruošimą žiemojimui pagal įmitimo koeficientą. Tuo tikslu 200 vnt. vienvasarių 2 – 3 paras palaikome varžel÷je, kad išsituštintų. Po to išmatuojame ilgį nuo burnos pradžios iki uodeginio peleko pradžios. Pagal formulę apskaičiuojamas įmitimo koeficientas:
K= B x 100 (2.) L x 3
kur:
K – įmitimo koeficientas, B – vienvasario svoris g,
L – ilgis nuo burnos pradžios iki uodegos peleko pradžios.
25 g vienvasarių karpių įmitimo koeficientas turi būti ne mažiau 2,4, nuo 20 – 25 g – ne mažiau kaip 2,7, o nuo 10 iki 20 g – ne mažiau kaip 2,5, mažiau nei 10 g – ne mažiau 3,1.
Jeigu 10 g ir mažesnio svorio vienvasariai karpiai sudaro daugiau kaip 10 proc. bendro kiekio, reikia atlikti rūšiavimą ir smulkius vienvasarius suleisti į atskirą tvenkinį.
Nustatant vienvasarių kiekį naudojama 10 l talpa, išvedamas vienvasarių svorio vidurkis.
Prieš suleidimą žiemoti atliekamos profilaktin÷s priemon÷s: 5 % druskos vonios arba maudymas keturių komponentų ( 1 m3 vandens, 1 kg druskos, 1 kg sodos, 10 g chlorkalkių, 10 g permanganate) voniose.
Žuvies išgaudymas vyksta spalio m÷nesį (žiūr÷ti 4.14 pav.). Jie perkeliami į žiemojimo tvenkinius, o dalis karpių yra realizuojama.
4.14 Mailiaus išgaudymas ir transportavimas pripildytuose deguonies ir tvenkinio vandens maišuose.
4.3 Kitų žuvų rūšių auginamų Laukystos žuvų veislyne biotechnologijos
aprašymas
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s 2004 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1558 patvirtintais nuostatais, Laukystos žuvų veislyno pagrindinis tikslas – veisti ir auginti retas, nykstančias, bei kitas žuvis iki gyvybingų stadijų, kuriomis būtų atkuriamos vertingos žuvų atsargos Kauno mariose ir Nemuno up÷s baseine, o taip pat vykdyti valstybin÷s reikšm÷s vandens telkinių žuvų išteklių palaikymo ir gausinimo, naujų vertingų hidrobiontų introdukavimo programas ir žuvivaisinę melioraciją ir kt.
Žem÷s ūkio ministerija, būdama veislyno steig÷ja, nustato žem÷s ūkio ministro įsakymu valstybines žuvų išauginimo ir išleidimo į valstybin÷s reikšm÷s vidaus vandens telkinius užduotis.
Veislyne yra įrengta 130 ha. Įvairių kategorijų tvenkinių: I – mos, II – ros eil÷s auginimo, žiemojimo, gyvos žuvies sand÷lių, vandens saugyklų ir kt.
Dabartiniu metu auginamos šios žuvų rūšys: 1. Starkiai; 2. Lydekos; 3. Karpiai; 4. Karosai. Starkis.
4.15 (pav.) Starkis Stizostedion lucioperca (L.)
Šaltinis - http://ausis.gf.vu.lt/zvejai/didzuve2007/pocius-starkis-1500.jpg
Kūnas verpst÷s formos, galva maža, smaili, žiotys neplačios, jose yra daug smulkių dantukų ir dvi poros didelių, panašių į iltis dantų. Nugara žalsvai pilka, šonai pilkšvi, gelsvi su metaliniu atspalviu, neryškiai dryžuoti, pilvas balsvas (žiūr÷ti 4.15 pav.). Akys matin÷s, išsprogusios. Žvynai panašūs į ešerio, tik odoje laikosi silpniau.
Starkiai paplitę Vidurio ir Rytų Europos up÷se bei ežeruose nuo Elb÷s, Vyslos, šiauriau Dunojaus iki Aralo, šiaur÷je iki 64° šiaur÷s platumos Suomijoje, taip pat jie gyvena Onegos, Ladogos ežeruose, Baltijos jūros apysūriose įlankose. Pietuose starkių yra Užkaukaz÷je, jie nevengia sūraus vandens, gyvena Kaspijos, Juodosios ir Azovo jūrose. Lietuvoje starkiai natūraliai buvo paplitę tik Kuršių mariose, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą suleisti į Dysnų ežerą. V÷liau starkiai buvo perkelti į daugelį vandens telkinių, kur s÷kmingai aklimatizavosi. Šiuo metu didel÷s starkių populiacijos gyvena Kuršių, Kauno, Antaliept÷s mariose, Sartų, Dysnų, Dviragio ežeruose, Nemune. Ežeruose, kuriuose starkiai nesiveisia, yra įrengiamos dirbtin÷s nerštaviet÷s. Tinkamiausi įžuvinimui yra pratekami, negilūs, neskaidrūs ežerai. Starkiai minta menkavert÷mis žumis - aukšl÷mis, pūgžliais, kurių vinedaug suryja kitos pl÷šrūn÷s, tod÷l jais įžuvinti vandenis naudinga. Tvenkiniuose ar nepratekamuose ežeruose auginami starkiai dažnai suserga parazitinių
kirm÷lių sukeliama akių liga - katarakta. (http://www.mzd.lt/index.php/gaudomos-zuvys/starkis)
Tai labai vertinga žuvis, kuri užima pirmąją vietą kaip svarbus verslo objektas tarp kitų pl÷šrūnų – lydekų, v÷gelių, ešerių, salačių.
Lytiškai starkis subręsta ir pirmą kartą neršia 3 – 4 gyvenimo metais. Veislyne starkis prad÷tas veisti ir auginti tvenkiniuose 2003 metais, pasitelkus patyrusius žuvininkyst÷s specialistus. Starkių auginimui buvo išskirti 2,5 ha. I – mos eil÷s auginimo tvenkinių, turinčių geras hidrologines sąlygas, t.y savitakinę vandens tiekimo sistemą. Iš žiemojimo tvenkinių tvenkinių starkių reproduktoriai perkeliami į inkubatoriuje esančius vandens baseinus, kad patel÷s gerai subrandintų ikrus. Šiam tikslui reikalinga 12 – 14 0 C vandens temperatūra, tačiau darbus galima prad÷ti vykdyti jau esant 8 0 C temperatūrai. Pradžioje reproduktoriai apžiūrimi, atliekamas jų selekcinis rūšiavimas. Injekavimui atrenkamos tik sveikos patel÷s, be išorinių kūno pažeidimų, vandenyje energingos ir judrios, turinčios būdingus rūšims požymius, gonados pasiekusios maksimalias apimtis. Tik suformavus tinkamą patelių grupelę joms leidžiamas ikrų subrendimą skatinantis preparatas, paprastai tai hipofizių tirpalas. Šio tirpalo reikiamą kiekį miligramais nusako veisimui paruoštų starkių patelių ir patin÷lių bendrasis svoris kilogramais, pridedant tiek mililitrų 0,9 procento fiziologinio tirpalo, kiek kilogramų reproduktorių injekcijoms yra paruošta.
Po pirmųjų injekcijų inkubatoriniame ceche vykdomas bud÷jimas, stebimos ir rūšiuojamos patel÷s pagal išorinius požymius.
Prieš pat nerštą lengvai spaudžiant patel÷s pilvelio sritį pasirodo pirmieji ikrai, o tai reiškia, kad po 1 – 2 val. bus galima imti ikrus.
Patinai injekuojamis grupel÷mis tam, kad visada būtų kuo didesn÷ atsarga gyvybingos spermos. Apvaisinti ikrai perkeliami į Veiso aparatus, kuriuose inkubacijos ciklas užtrunka 55 – 59 laipsniadienius. Į paruoštus tvenkinius suleidžiama vidutiniškai po 200 – 250 tūkst. vienetų starkio lervučių.
Po lervučių suleidimo nuolat stebimas vandens lygis tvenkiniuose, atliekami temperatūros ir deguonies matavimai, tvenkinių tręšimas ir kiti darbai.
Starkio jauniklių auginimo periodas užtrunka 57 – 59 dienas. Po to jie perkeliami į Kauno marias.
4.16 (pav.) Europin÷ lydeka (Esox lucius L.) Šaltinis - http://zvejoti.lt/europine-lydeka/
Lydekos kūnas ištęstas, šonai suploti (žiūr÷ti 4.16 pav.). Galva didel÷, žiotyse daug aštrių dantų, išsid÷sčiusių ne tik ant žandikaulio ir dantikaulio, bet ir ant gomurikaulio, noragikaulio bei žiaunų lankų. Nugaros pelekas netoli nuo uodegos. Nugara tamsiai žalia, didelių žuvų net juoda, šonai, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, šviesiai ar tamsiai žali, gelsvi su įvairiomis skirtingų derinių d÷m÷mis. D÷m÷ti ir nugaros, pauodegio bei uodegos pelekai. Krūtin÷s pelekai rausvi. Neturi riebalinio pelek÷lio. Pilvas šviesiai gelsvas ar baltas. Žvynai maži, pailgi. (http://www.mzd.lt/index.php/gaudomos-zuvys/lydeka)
Europos ir Azijos įvairaus tipo g÷lo vandens telkiniuose iš lydekinių žuvų šeimos paplitusios dvi rūšys: paprastoji lydeka – Esox lucius L. Ir amūrin÷ – Esox reicherti Dyb. Lietuvos ežeruose, up÷se, vandens saugyklose ir kituose vandenyse sutinkama tik vienintel÷ rūšis – paprastoji lydeka.
Lydekai tinka stovintieji arba l÷tai tekantieji vandenys, kurių pakraščiuose auga vandenin÷s žol÷s. Ši žuvis m÷gsta maskuotis ir d÷l savo slepiamos spalvos yra sunkiai pastebima. Kai trūksta žol÷s, tinkamą jai sl÷ptuvę sudaro nukarusios į vandenį medžių šaknys, gulinčios dugne šakos arba dideli akmenys. Tik labai stambūs individai vengia seklių vietų ir tūno giliose duob÷se. Lydeka yra labai pl÷šri žuvis. Ji iš pasalų puola įvairias žuvis, jų tarpe ir mažesnes už save lydekas. (http://www.zvejosvetaine.lt/92/lydeka/)
Šios pl÷šriosios žuvys yra svarbus verslin÷s bei m÷g÷jiškos žvejybos objektas bei yra plačiai paplitusios Kuršių marių baseine.
Pagrindiniai lydekų ištekliai mariose telkiasi Nemuno, Gilijos, Nemunyno seklioje su gausia vandens augalija akvadeltoje. Art÷jant pavasariui ir tebeesant mariose ledui,
lydekų reproduktoriai iš čia ir kitų žiemojimo vietų pradeda neršto migraciją į marių įlankas, rytinio kranto upių žiotis, Nemuno deltos atšakas, senvages ir ežerus. Potvynių metu nemžai lydekų išplaukia neršti į užlietas pievas, Nemuno ir Minijos žemasl÷niuose įrengtas vasaros tipo polderines sistemas bei kitus mažesnius vandens telkinius. (Gaigalas K., 2001)
Lydekų nerštas prasideda balandžio m÷nesį, kai vandens temperatūra pakyla iki 5 – 6 0 C. Laukystos žuvų veislyne lydekos, kaip ir kitos žuvų rūšys, neršinamos dirbtiniu būdu inkubatoriniame ceche.
Nutirpus ledui, motininiam būriui skirtos lydekos perkeliamos iš Laukystos žuvų veislyno žiemojimo tvenkinių į inkubatorinį cechą, kuriame atskiriamos patel÷s nuo patin÷lių.
Ceche nuolat budintys darbuotojai stebi ar patel÷s pilnai subrandino ikrus ir nustačius, kad ikrai jau subrendę, lengvai paspaudus pilvelio sritį teka ikrai, vykdomas jų apvaisinimas.
Kaip taisykl÷, ikrai Laukystos žuvų veislyne, spaudžiami į emaliuotus indus ir tuo pat metu sumaišomi su paimtais iš patin÷lių pieniais. Gerai išmaišius vandens paukščių plunksnos pagalba, ikrai apsivaisina. Apvaisinti ikrai talpinami į stiklinius aparatus (Veiso ar kt.). Pra÷jus apie 120 laipsniadienių iš ikrelių prasideda lervučių išsiritimas, tuo pačiu momentu ikrai talpinami po 50 – 70 tūkstančių vienetų į specialias voneles. Pilnai išsiritusios lervut÷s iš ikrelio apvalkalo po 5 – 7 d. perkeliamos į I – mos eil÷s auginimo tvenkinius. Tuo pačiu į šiuos tvenkinius suleidžiami motininiai karosai, jie čia išneršia, o paaugusios jų lervut÷s pirmiausia tenka lydekaičių maistui.
Jeigu veislyno tvenkinyje susiformuoja gera pašarin÷ baz÷, tai rudenį lydekait÷s pasiekia 50 – 100 g svorį. Tokio svorio lydekait÷s yra perkeliamos į Kauno marias.
Karosai.
Šaltinis - http://www.mzd.lt/index.php/gaudomos-zuvys/sidabrinis-karosas
Kūno forma panašus į paprastajį karosą. Nuo jo skiriasi ilgesniu kūno ir uodegos stiebeliu. Uodegos peleko iškirpimas gilesnis. Ant pirmo žiauninio lanko žymiai daugiau spaigliukų (39-52, o paprastojo karoso - 23-33). Sidabrinio karoso žarnynas ilgesnis, pilvo ertm÷s pl÷v÷ juoda, o paprastojo - šviesi. (žiūr÷ti 4.17 pav.) Nugara tamsiai pilka, šonai ir pilvas sidabriški. Žvynai stambūs, pelekai pilki. (http://www.mzd.lt/index.php/gaudomos-zuvys/sidabrinis-karosas)
Kaip biologiškai atsparios žuvys klimatinių sąlygų parametrams, jie yra paplitę ne tik Europoje, bet taip pat Rytų Sibiro, Kolymos, ypač gausiai Amūro up÷s, Aralo jūros ir kituose g÷lavandeniuose baseinuose. Per paskutinį šimtmetį sidabriniai karosai s÷kmingai aklimatizuoti beveik visoje Eurazijoje, Šiaur÷s Amerikoje ir kitur. Į Baltarusiją ir Lietuvos ežerus bei tvenkinius introdukuoti per 1948 – 1957 m. laikotarpį. Iš čia apie 1960 m. pateko į Nemuno žemupį, Kuršių marias ir, pra÷jus dar keliems metams tapo verslin÷mis baseino žuvimis. Skirtingai nei Lietuvos ežeruose ir tvenkinių ūkiuose l÷tai augantys, išsigimstantys bei laukto efekto vietinių žuvų produkcijos papildymui neduodantys sidabriniai karosai, augantys Kuršių marių baseine jie auga gerai, pasižymi dideliais įmitimo koeficientais, neišsigimsta ir pastebimai didina savo populiaciją. Subręsta mariose karosai 3 - 4 gyvenimo metais, būdami 16 – 22 cm ilgio ir 150 – 440 g svorio.
Neršia porcijom nuo geguž÷s pabaigos iki liepos m÷nesio ant povandenin÷s augalijos substrato. Vislumas – iki 380 tūkst. ikrelių, embrionai juose vystosi 3 -5 paras. Jaunikliai ir suaugusios žuvys minta planktoniniais, bentosiniais gyvūnais, dumblių kolonijomis ir kitais augalais.
Apibendrinant per eilę metų sukauptą medžiagą, galima teigti, kad sidabrinis karosas Kuršių marių baseine s÷kmingai aklimatizavosi, pastaruoju metu žymiai padidino savo išteklius ir jau tapo svarbiu verslo objektu. (Gaigalas K., 2001)
Karosų auginimas nereikalauja ypatingos technologijos, tod÷l jie Laukystos žuvų veislyne, paprasčiausiai auginami polikultūroje kartu su karpiais ir lydekait÷mis.
Karosai pradeda neršti antraisiais auginimo metais, o jų nerštas yra porcijinis. Jų jaunikliai labai tinka maistui augančioms lydekait÷ms.
Rudenį Laukystos žuvų veislyne išgaudytas motininis būrys perkeliamas į žiemojimo tvenkinius, o pavasarį – į auginimo tvenkinius.
4.4 Laukystos žuvų veislyno mailiaus ir jauniklių įžuvinimo duomenų analiz÷
Pagal gautus žuvų mailiaus ir jauniklių išauginimo ir realizacijos duomenis iš Laukystos žuvų veislyno, galima trumpai apžvelgti 2007 – 2008 m. statistiką, palygindami šių paveikslų duomenis.
Žuvų išauginimo Laukystos žuvų veislyne 2007 – 2008 metų duomenys padeda įžvelgti, jog veislyne, tiek 2007 tiek ir 2008 metais, 100 % buvo realizuoti lydekų šiųmečiai, starkių šiųmečiai bei starkiai paauginti (žiūr÷ti 4 priedą).
Pagal žuvies išauginimą procentais 2007 – 2008 metais, matoma tendencija, jog per šį laikotarpį, buvo itin daug išauginta paaugintų starkių (žiūr÷ti 4.4.1 pav.) Toliau pagal išauginimą procentais yra baltojo amūro šiųmečiai, karpių ir lydekų šiųmečiai.
4.4.1 pav. Žuvies išauginimas Laukystos žuvų veislyne 2007 – 2008 m.
Žuvies išauginimas Laukystos žuvų veislyne 2007 - 2008 m.
7% 12% 2% 1% 0% 60% 1% 2% 15% Lydekų šiųmečiai Karpių šiųmečiai Karpių dvivasariai Karpių trivasariai Starkių šiųmečiai Starkiai paauginti Baltojo amūro šiųmečiai Lynai įvairiaamžiai Karosai įvairiaamžiai
