LAŠIŠINIŲ BEI ERŠKETINIŲ ŽUVŲ AUGINIMO ANALIZö UAB „VASAKNOS“ ŽUVININKYSTöS TVENKINIUOSE

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVULININKYSTöS KATEDRA

JUSTINAS GRIGALIŪNAS

LAŠIŠINIŲ BEI ERŠKETINIŲ ŽUVŲ AUGINIMO ANALIZö UAB

„VASAKNOS“ ŽUVININKYSTöS TVENKINIUOSE

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: lekt. M. Paleckaitis

2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas ... ...

1. Yra atliktas mano paties;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ar užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s(-riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

ĮVADAS ...9

1. LITERATŪROS APŽVALGA...11

1.1. Akvakultūros reikšm÷ šiuolaikin÷je Lietuvos žuvininkyst÷je ...11

1.2. Lašišin÷s žuvys ir jų veisimas akvakultūros kontekste ...16

1.3. Eršketin÷s žuvys ir jų veisimas bei auginimas akvakultūros kontekste ...21

2. TYRIMO UAB „VASAKNOS“ ŽUVININKYSTöS ŪKYJE METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ...25

3. TYRIMO REZULTATAI...27

3.1. Up÷takių ir eršketų auginimo ypatumai žuvininkyst÷s ūkyje „Vasaknos“...27

3.2. 2010-2012 m. up÷takių ir eršketų auginimo UAB „Vasaknos‟ ekonominių rodiklių analiz÷ ...28

3.3. UAB „Vasaknos“ tvenkinių vandens fizikinių ir cheminių savybių tyrimų analiz÷ ...37

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...41

IŠVADOS...43

LITERATŪRA ...45

4

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

EŽF - Europos žuvininkyst÷s fondas; JT – Jungtin÷s Tautos;

LVŽŽTC – Lietuvos valstybinis žuvivaisos ir žuvininkyst÷s tyrimų centras; UAB – uždaroji akcin÷ bendrov÷;

ŽŪM – LR žem÷s ūkio ministerija;

5

SANTRAUKA

LAŠIŠINIŲ BEI ERŠKETINIŲ ŽUVŲ AUGINIMO ANALIZö UAB

„VASAKNOS“ ŽUVININKYSTöS TVENKINIUOSE

Magistro darbas Darbo autorius: Justinas Grigaliūnas

Darbo vadovas: lekt. Mindaugas Paleckaitis Darbo apimtis: 49 puslapiai

Darbe pateikiama 22 lentel÷s ir 6 paveikslai

Darbo objektas: lašišinių bei eršketinių žuvų auginimo UAB "Vasaknos" tvenkiniuose analiz÷ bei tvenkinių vandens fizinių ir cheminių savybių tyrimas.

Tyrimas atliktas žuvininkyst÷s ūkyje UAB „Vasaknos“

Raktiniai žodžiai: žuvininkyst÷, akvakultūra, eršk÷tin÷s ir lašišin÷s žuvys, ekonominiai rodikliai, vandens fizin÷s ir chemin÷s savyb÷s.

Žuvininkyst÷ Lietuvoje turi gilias tradicijas. Tai viena seniausių verslo krypčių, tod÷l rūpinantis jos pl÷tra vis didesnis d÷mesys telkiamas akvakultūrai, kuri užtikrina įvairių žuvų rūšių išteklių išsaugojimą. Lietuvai tapus ES nare, žuvininkyst÷s pl÷tros galimyb÷s tapo kur kas didesn÷s (tą l÷m÷ rinkos laisv÷, didel÷ prekybos erdv÷). Žuvininkystei didelis d÷mesys buvo telkiamas 2007-2013 m. žuvininkyst÷s sektoriaus programoje. Taip pat svarbu pamin÷ti, kad Lietuvoje įkurtas tarptautinio akvakultūros centro padalinys. Visa tai tik įrodo pakankamą akvakultūros reikšmę Lietuvos versle. Tad šiandien yra labai aktualu analizuoti, kokios yra akvakultūros vystymo galimyb÷s, ekonomin÷ nauda, kokios reikalingos veisimo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, šiame darbe didelis d÷mesys skiriamas analizuojamo žuvininkyst÷s ūkio UAB „Vasaknos“ žuvų auginimo ypatumams, ekonominių duomenų analizei bei vandens fizinių ir cheminių savybių tyrimams bei jų analizei.

Darbo tikslas: išanalizuoti lašišinių ir eršketinių žuvų auginimo ypatumus žuvininkyst÷s ūkyje UAB „Vasaknos“ bei pateikti šio ūkio ekonominių rodiklių ir tvenkinių, saugyklų ir baseino vandens fizinių, cheminių savybių analizę. Darbo uždaviniai: 1) apibr÷žti akvakultūros svarbą ir jos perspektyvas Lietuvos žuvininkyst÷je; 2) išnagrin÷ti lašišinių bei eršketinių žuvų rūšių ypatybes; 3) išanalizuoti lašišinių bei eršketinių žuvų auginimo ypatumus; 4) išanalizuoti 2010-2012 m. ekonominius rodiklius UAB „Vasaknos“; 5) ištirti UAB „Vasaknos“ tvenkinių vandens fizines ir chemines savybes jas prilyginant su normomis. Taikyti analitinis ir steb÷jimo metodai. Tyrimas atliktas keliais etapais: visų pirma atlikta teorin÷ pasirinktos temos analiz÷ (pagrindinį d÷mesį sutelkiant į akvakultūros reikšmę bei lašišinių, eršk÷tinių žuvų auginimą akvakultūros kontekste, apibendrintai pateikti up÷takių ir eršketų auginimo ypatumai, sudarytos ir

6 išanalizuotos 2010-2012 m. up÷takių ir eršketų auginimo UAB „Vasaknos“ ekonomin÷s suvestin÷s, atlikti vandens fizinių ir cheminių savybių tyrimai, gauti duomenys išanalizuoti ir pateikti gauti rezultatai.

2010- 2012 metų ekonominių rodiklių analiz÷ atskleid÷, jog up÷takių bei eršketų auginimas žuvininkyst÷s ūkiui yra pelningas – ypač up÷takių jauniklių ir prekinių up÷takių. Nepaisant patiriamų nuostolių d÷l klimatinių oro sąlygų, pl÷šriųjų paukščių, ekonominis balansas ūkyje greit pasiekiamas. Tam didelę įtaką turi ir reikiama tvenkinių, baseinų bei saugyklų priežiūra, tinkamo žuvims augti vandens užtikrinimas, kokybiška įžuvinimo medžiaga.

Tyrimo metu pasteb÷ta, jog tirtos vandens fizin÷s (vandens temperatūra) ir chemin÷s (pH, NO2, NO3, GH, O2, O2 prisotinimas) savyb÷s žuvininkyst÷s ūkyje UAB „Vasaknos“ nuo normų

nukrypsta retai. Pasteb÷ta, jog vandens temperatūra neturi didel÷s įtakos fizin÷ms ir chemin÷ms savyb÷ms, tačiau krintant vandens temperatūrai deguonies kiekis jame did÷ja – kuo šaltesnis vanduo, tuo jame geriau ištirpsta deguonis.

Tad žuvų auginimo ypatumai, ekonominių rodiklių ir vandens fizinių bei cheminių savybių tyrimas įrodo žuvininkyst÷s ūkio UAB „Vasaknos“ kryptingą veiklą pl÷tros ir pelno siekime. Nepaisant to, ūkiui teikiamas pasiūlymas – atkreipti d÷mesį į galimybę pl÷sti eršketinių žuvų auginimą, kadangi vaivorykštiniai up÷takiai turi didelį kainų spaudimą iš Lenkijos, o eršketų realizacija yra paprastesn÷. Tai yra rekomendacija, kurią apsvarstęs ir objektyviai įvertinęs gali priimti ūkis.

7

SUMMARY

ANALYSIS OF RAISING OF THE SALMON AND STURGEON FISHES IN THE

PONDS OF UAB “VASAKNOS”

Masters‘ thesis Thesis‘ author: Justinas Grigaliūnas

Thesis‘ supervisor: lect. Mindaugas Paleckaitis The size of the thesis: 49 pages

22 tables and 6 pictures are being presented in the thesis.

Object of the research: analysis of raising of the salmon and sturgeon fishes in the ponds of UAB “Vasaknos” and a research of the physical and chemical characteristics’ of the ponds’ water. The research was conducted in the fishery farm UAB „Vasaknos“.

Keywords: fishery, aquaculture, salmon and sturgeon fishes, economical characteristics, physical and chemical characteristics’ of the ponds’ water.

Fishery has rich traditions in Lithuania. It is one of the oldest branches of the business, so a growing attention for the aquaculture as for a tool for protecting various kinds of fishes’ resources is being paid at the moment. The possibilities of fishery development have increased significantly after Lithuania has become the member of EU – this is a result of market’s freedom and a bigger space of trading. A big attention for the development of the fishery has been paid in the Programme of the Fishery Sector for 2007-2013. Also it is important to notice that a Department of the International Centre of Aquaculture was established in Lithuania recently by showing the understanding of the importance of aquaculture in the Lithuania’s business field. In respect to this, it is very important today to analyse the possibilities of aquaculture development, its economical benefit as well as the conditions of fishes breeding. So in this Masters’ thesis a big attention is being paid for the peculiarities of fishes raising in the fishery farm UAB “Vasaknos” as well as for analysis of economical data of this farm and for the research of the physical and chemical characteristics of the farm’s ponds’ water.

The aim of the thesis: to analyze the peculiarities of the salmon and sturgeon fishes raising in the fishery farm UAB “Vasaknos” as well as provide the analysis of the economical characteristics of this farm’s activity and physical and chemical characteristics of the farm’s ponds’, pool’s, reservoirs’ water. The tasks of the thesis: 1) to define the importance of the aquaculture sector in the fishery of Lithuania as well as its prospects; 2) to analyse the peculiarities of the salmon and sturgeon fishes; 3) to analyse the peculiarities of the raising of salmon and sturgeon fishes; 4) to analyze the economical characteristics of UAB “Vasaknos” activity; 5) to analyse the physical and chemical characteristics of the farm’s ponds’ water and to compare them with the ideal norms. Analytical and observation methods have been applied in the thesis. A research of the thesis

8 has been implemented in few steps: the theoretical analysis of the thesis’ theme has been implemented by paying the main attention to uncover the importance of aquaculture and the raising of the salmon and sturgeon fishes in the context of aquaculture), than the peculiarities of raising the salmon and sturgeon fishes have been presented as well as economical summaries of the trouts and sturgeons raising in UAB “Vasaknos” in the period 2010-2012 have been analyzed and the research has been implemented finally to identify the physical and chemical characteristics of the farm’s ponds’ water. All the data have been analyzed and the results of the work are being presented.

The analysis of the economical characteristics of 2010-2012 shows that raising of the trouts and sturgeons is profitable for the farm – especially raising of the young trouts and trouts for selling. Economical balance is being quickly achieved in the farm despite the loss, coming from bad climate or birds of prey. This is a result of suitable supervision of the ponds, pools and reservoirs, its water which is of high quality for fishes‘ raising.

It was observed during the research that physical and chemical characteristics of the UAB „Vasaknos“ ponds‘ water (temperature, pH, NO2, NO3, GH, O2, O2 repletion) are being rarely out of

the norms. It was noticed as well that the temperature of the water is not of the big importance for the physical and chemical characteristics of it, but it must be stressed that when the water is getting colder, the amount of the oxygen in it is increasing.

So the conclusions may be made that the peculiarities of the fishes raising as well as the research of the economical characteristics of the farm’s activity and physical and chemical characteristics of the ponds’ water proves the suitable work of UAB “Vasaknos” in the fishes raising. Despite this, a recommendation may be presented for the farm as follows: to discuss the possibilities to increase the raising of the sturgeon fishes, because the trouts raising is being competed by the Poland farmers in respect of price. And the realisation of the sturgeons is simpler. However, this conclusion is of the recommendation nature only and must be discussed by the farm owners themselves.

9

ĮVADAS

Temos aktualumas. Lietuvoje žuvininkyst÷ turi gilias tradicijas – tai nuo seno vienas svarbiausių šalies verslų (Žvejyba Lietuvoje, 2005). Pažym÷tina, kad žuvininkyst÷ yra specifin÷ ūkio šaka, daugiausia naudojanti natūralius gyvuosius gamtos išteklius. Žuvų ištekliai – lengvai pažeidžiami gyvieji gamtos ištekliai, tod÷l jų naudojimo reguliavimas ir apsauga turi būti vykdoma ypač atsakingai. Kaip alternatyva vidaus vandenų ar jūrinei žvejybai bei efektyvi priemon÷ išsaugoti žuvų išteklius, tuo pačiu patenkinant ir žuvies vartojimo poreikius, yra verslin÷ tvenkinių žuvininkyst÷ (akvakultūra). Kaip nurodo Makut÷nas, Eidikas ir Makut÷nien÷ (2010), verslin÷ tvenkinių žuvininkyst÷ Lietuvoje suklest÷jo XX a. 8-9 dešimtmečiuose – tuo metu buvo įrengiami nauji tvenkiniai, sukurta visa iki šiol išlikusi tvenkinių infrastruktūra. Tuo metu verslin÷ tvenkinių žuvininkyst÷ pasiek÷ ir didžiausius savo mastus. Tačiau po šalies Nepriklausomyb÷s atgavimo ši ūkio šaka išgyveno nuosmukį: žuvininkyst÷s ūkiai buvo l÷tai privatizuojami, d÷l investicijų stokos nebuvo modernizuojama ūkių infrastruktūra, atitinkamai d÷l to gerokai sumaž÷jo žuvies auginimo produkcija. Tod÷l šiandien siekiant efektyviai pl÷toti verslinę žuvininkystę, privalu išnaudoti Europos Sąjungos (ES) fondų paramą. Lietuvai tapus ES nare, laisvos rinkos ir prekybos erdv÷ sukuria naujas galimybes verslin÷s tvenkinių žuvininkyst÷s pl÷trai, tod÷l yra aktualu analizuoti akvakultūros kaip augančios ūkio šakos vystymo galimybes bei tirti paklausių žuvų rūšių auginimo ir veisimo sąlygas versliniuose tvenkiniuose (Makut÷nas, Eidikas ir Makut÷nien÷, 2010). Tod÷l šiame darbe didelis d÷mesys ir bus skiriamas lašišinių bei eršk÷tinių žuvų auginimui, ekonominių duomenų analizei bei tvenkinių vandens fizikinių ir cheminių savybių tyrimams ir jų analizei (analizuojama UAB „Vasaknos“ žuvininkyst÷s ūkyje).

Kaip pažymi daugelis autorių (Repečka ir Bubinas, 1996; Švagždys, 1996; Kazlauskien÷ ir Stasiūnait÷, 1996; ir kt.), akvakultūros pl÷tojimas yra svarbi įvairių žuvų rūšių išteklių išsaugojimo priemon÷. Eičait÷ ir Juškevičien÷ (2010) nurodo, jog yra daug akvakultūros apibr÷žimų, iš kurių labiausiai paplitęs: tai vandens gyvūnijos ir augalijos veisimas bei auginimas įvairiuose vandens telkiniuose (žr., pvz., Pečiuk÷nas, 2006). Šiuolaikin÷ akvakultūra – svarbi žuvies ir iš vandens gyvūnų pagaminto maisto gamybos srities naujov÷. 2006 m. pasaulyje pagaminta beveik 52 mln. tonų akvakultūros produktų (o 2012 m. – jau 67 mln. tonų) ir ši ūkio šaka, jau teikianti beveik pusę visame pasaulyje žmon÷ms vartoti teikiamos žuvies produkcijos, turi nemažai tolesnio augimo galimybių (MŽŪO, 2008). Akvakultūros pl÷tojimo svarbą įrodo tiek d÷mesys jai šiuo metu Lietuvoje besibaigiančioje 2007-2013 m. žuvininkyst÷s sektoriaus programoje, tiek nemažai įgyvendintų akvakultūros stiprinimo projektų, tiek tas faktas, kad Interreg/Tacis projekto Žuvininkyst÷s resursų panaudojimo skatinimas Kaimynyst÷s regione1 vykdymo metu šalyje buvo

1

Lietuvos valstybinis žuvivaisos ir žuvininkyst÷s tyrimų centras pareng÷ ir 2007–2008 metais įgyvendino Interreg/Tacis projektą Žuvininkyst÷s resursų panaudojimo skatinimas Kaimynyst÷s regione Nr. 2006/360. Projekto pagrindinis

10 įkurtas tarptautinio akvakultūros centro Lietuvos padalinys. Svarbiausios tarptautinio akvakultūros centro funkcijos yra: platinti informaciją apie pažangiausius žuvininkyst÷s laim÷jimus, koordinuoti akvakultūros darbus; teikti konsultacinę ir praktinę pagalbą žuvininkyst÷s įmon÷ms, organizuoti specialistų apmokymą, aprūpinti juos metodine literatūra, vertinti specialistų kvalifikaciją; diegti perspektyvias biotechnines naujoves, rūpintis jų sklaida (Žuvininkyst÷s resursai, 2008).

Akvakultūra yra labai svarbi ir naujų žuvų rūšių introdukavimui Lietuvoje. Kaip teigia Žiliukien÷ (2006), naujų rūšių žuvų introdukcija į vandens telkinius ne tik praturtina ichtiofaunos rūšinę sud÷tį, bet ir padidina jų produktyvumą. Be to, geriau naudojama pašarin÷ baz÷, o kai kurios žuvų rūšys yra ir geri biomelioratoriai. Žiliukien÷ (2006) kalba, pvz., apie baltuosius amūrus ir plačiakakčius, kurie Lietuvoje natūraliai nesiveisia. Anksčiau šios žuvys buvo s÷kmingai veisiamos Lietuvos šilumin÷s elektrin÷s vandenyse, o dabar baltųjų amūrų ir plačiakakčių lervut÷s atsivežamos iš kitų šalių. Nuo XIX a. pab. Europoje akvakultūros arba žuvininkyst÷s išteklių atkūrimui buvo introdukuotos 69 svetimos rūšys; dvi iš tų rūšių – vaivorykštinis up÷takis ir didžioji austr÷ – jau tapo vienomis populiariausių Europos akvakultūrai naudojamų rūšių, o tai rodo, kad reguliuojama svetimų rūšių introdukcija gali būti naudinga žuvininkystei. Tod÷l tik÷tina, kad siekiant patenkinti rinkos poreikius naujos rūšys ir toliau bus naudojamos akvakultūrai.2

Temos ištirtumas: kaip nurodo Makut÷nas, Eidikas ir Makut÷nien÷ (2010), verslin÷s tvenkinių žuvininkyst÷s šakos tyrin÷jimui daug d÷mesio skyr÷ tiek užsienio (Islam, 1987; Emese, 2007; Inoni, 2007; kt.), tiek Lietuvos mokslininkai ir tyr÷jai (Pečiuk÷nas, 2003; Daulenskis, 2007; Vaikutis ir Girgždien÷, 2006, Vaikutis, Eičait÷ ir Girgždien÷, 2008 ir kt.). Prie šios temos tyrimo bus prisidedama ir šiuo darbu.

Darbo tikslas – išanalizuoti lašišinių ir eršketinių žuvų auginimo ypatumus žuvininkyst÷s ūkyje UAB „Vasaknos“ bei pateikti šio ūkio ekonominių rodiklių ir tvenkinių, saugyklų ir baseino vandens fizinių, cheminių savybių analizę.

Darbo uždaviniai: 1) apibr÷žti akvakultūros svarbą ir jos perspektyvas Lietuvos žuvininkyst÷je; 2) išnagrin÷ti lašišinių bei eršketinių žuvų rūšių ypatybes; 3) išanalizuoti lašišinių bei eršketinių žuvų auginimo ypatumus; 4) išanalizuoti 2010-2012 m. ekonominius rodiklius UAB „Vasaknos“; 5) ištirti UAB „Vasaknos“ tvenkinių vandens fizines ir chemines savybes jas prilyginant su normomis.

Darbas gali būti naudingas akvakultūros bendrov÷ms, smulkiesiems ir vidutiniams ūkininkams ir žem÷s ūkio mokslų studentams, besidomintiems akvakultūra.

partneris – Lietuvos valstybinis žuvivaisos ir žuvininkyst÷s tyrimų centras, projekto įgyvendinimo laikotarpis – 2007 m. sausis – 2008 m. vasaris (Žuvininkyst÷s resursai, 2008).

2

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Skyriuje yra pateikiama literatūros apžvalga, pad÷sianti atskleisti ūkinę akvakultūros reikšmę šiuolaikin÷je Lietuvos žuvininkyst÷je, nusakyti lašišinių bei eršketinių žuvų veisimo ir auginimo ypatumus akvakultūros sąlygomis.

1.1. Akvakultūros reikšm÷ šiuolaikin÷je Lietuvos žuvininkyst÷je

Žuvų auginimas yra labai sena veikla. Anksčiausi jos pavyzdžiai žinomi nuo 2 500 m. pr. m. e. Tvenkiniuose išauginta žuvis Europoje tapo įprastu maisto šaltiniu viduramžiais, kai laisv÷je sugauta žuvis buvo brangus ir retas dalykas žemynin÷se teritorijose – ir tai nesikeit÷ iki pat XIX a. (Akvakultūra Europos Sąjungoje). D÷l auginimo ir perdirbimo technologijų pažangos šiandien akvakultūra turi labai didelę reikšmę pasauliniams žuvų ištekliams. Ši pažanga lemia tai, kad pl÷todamos akvakultūrą, įvairios valstyb÷s (tai ypač aktualu nejūrin÷ms šalims) gali spręsti tiek natūralių žuvų išteklių reguliavimo bei įvairių žuvų rūšių apsaugos nuo išnykimo problemą, tiek ekonominiu požiūriu efektyvinti žuvininkyst÷s sektorių, tiek spręsti maisto gamybos klausimus. Kaip pažymi Repečka ir Bubinas (1996), pvz., Lietuvoje daugelio praeivių žuvų rūšių gausumas žymiai sumaž÷jo d÷l padid÷jusios vandens taršos ir d÷l labai pablog÷jusių žuvims reprodukcijos sąlygų. Kai kurios praeiv÷s žuvys yra įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Tai lašiša, šlakis, perpel÷ ir jūrin÷ n÷g÷ (Repečka ir Bubinas, 1996) – tačiau čia pastarieji autoriai turi būti patikslinti: lašiša ir šlakis šiuo metu Lietuvos Raudonojoje knygoje jau n÷ra minimi. Šių ir kitų rūšių auginimas akvakultūros sąlygomis gali būti sprendimas, užtikrinsiantis natūralių žuvų išteklių apsaugą nuo žvejybos: jeigu maistui reikalingos žuvys bus užauginamos tvenkiniuose, natūralūs jų ištekliai tur÷s galimybę atsinaujinti. JT Maisto ir žem÷s ūkio organizacijos skaičiavimais, jau dabar 47 proc. visos žmonių vartojimui skirtos žuvies dabar gaunama iš akvakultūros (Akvakultūra Europos Sąjungoje).

Akvakultūros sektorius šaliai turi ekonomin÷s, socialin÷s ir rekreacin÷s reikšm÷s, padeda pl÷sti g÷lųjų vandenų žuvų asortimentą, įdarbinti dalį kaimo žmonių (Lietuvos žuvininkyst÷, 2009). Taigi be ekologinių ir gamtosauginių akvakultūros pl÷tojimo argumentų aktualūs yra ir valstyb÷s ekonomin÷s gerov÷s palaikymo, žmonių užimtumo, verslo aplinkos puosel÷jimo kaimo vietov÷se ir kiti klausimai. Socialiniu ir demografiniu požiūriais, artimiausiais dešimtmečiais pasaulio gyventojų skaičius did÷s ir pragyvenimo lygis kils, tod÷l žuvies paklausa irgi tur÷tų augti. Kadangi dauguma laukin÷s žuvies išteklių jau beveik išeksploatuota, didžiąją naujos paklausos dalį tur÷s patenkinti akvakultūra. Tuo pačiu metu reikia užtikrinti paties akvakultūros sektoriaus tvarumą (Akvakultūra Europos Sąjungoje). Šio tvarumo tiek ES, tiek Lietuvoje yra siekiama per bendrosios ES politikos žuvininkyst÷s srityje kūrimą, kur šalia jūrin÷s ir vidaus vandenų žuvininkyst÷s svarbią vietą užima akvakultūros ūkio stiprinimas (žr. toliau šiame skyriuje). Pažym÷tina tai, kad akvakultūra neturi pakeisti jūrin÷s ar vidaus vandenų žvejybos, kuri taip pat yra svarbi dalies ES šalių ekonomikos

12 dalis, tačiau versliniuose tvenkiniuose auginama žuvis gali pad÷ti sumažinti šiuolaikin÷s maisto pramon÷s priklausomybę nuo natūralių žuvų išteklių.

Akvakultūra Lietuvoje kaip specifin÷ ūkio šaka. Akvakultūros kaip ūkio šakos priežiūra Lietuvoje yra patik÷ta Žem÷s ūkio ministerijai, kuri, formuodama šalies žem÷s ūkio politiką, atitinkamai kuria ir nacionalinę žuvininkyst÷s strategiją, kurioje svarbi vieta yra numatoma ir akvakultūros stiprinimui. Planuodama 2007-2013 m. europin÷s paramos paskirstymą žem÷s ūkiui, ministerija pareng÷ Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus 2007–2013 metų nacionalinį strateginį planą, o remiantis juo – ir Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programą, kurioje be kita ko numato ir akvakultūros kaip vienos iš svarbių žuvininkyst÷s krypčių Lietuvoje stiprinimo priemones. Šiuose dokumentuose konstatuojama, kad akvakultūros tvenkinių plotas Lietuvoje yra 10,5 tūkst. ha. Juose per metus gal÷tų būti išauginama 5 tūkst. t. prekinių žuvų. Šiuo metu panaudojama tik apie 49% tvenkinių paj÷gumo. 2006 m. akvakultūros tvenkiniuose išauginta apie 2 tūkst. t. žuvininkyst÷s produktų, kurių 94% (kitais duomenimis – 95%, 96%, 97%) sudar÷ karpiai. Tvenkiniuose išauginamų žuvų metin÷ vert÷ 2000–2005 m. svyravo nuo 8,0 iki 13,6 mln. Lt, o 2006 m. metin÷ vert÷ buvo 17 mln. Lt. Be karpių, nedideliais kiekiais auginama up÷takių, lydekų, karosų, augal÷džių, lynų, šamų ir kitų vertingų žuvų (Eičait÷ ir Juškevičien÷, 2010; Savilionis ir Kazlauskas, 2012). Daugiausia išaugintų žuvų parduodama šalies vidaus rinkoje. Per 2000–2005 m. laikotarpį kasmet buvo eksportuojama apie 30–32% prekinių karpių (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007a; Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007b). 2007 m. Lietuvos akvakultūros įmon÷s išaugino 3378 t prekinių žuvų, 2008 m. – 3008 t, 2009 m. – 3422 t EUROSTAT duomenimis, 2007 m. ES – 27 šalių narių akvakultūros produkcijos apimtis siek÷ 1,31 mln. t., o jos vert÷ – apie 3,27 mlrd. eurų. Lietuvoje išaugintos akvakultūros dalis kiekine išraiška sudar÷ tik 0,26 proc. visos ES – 27 šalių narių akvakultūros produkcijos, o vertine – tik 0,22 proc.

Įgyvendinant min÷tos programos priemones konstatuojama, kad jau v÷liau, 2007–2010 metais, akvakultūros produktų gamybos apimtys padid÷jo; šio laikotarpio duomenys pateikiami 1 lentel÷je:

1 lentel÷. Akvakultūros ūkių gamybos apimtys 2007−2010 m. (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2011)

Eil.

Nr. Rodiklis

Matav.

vienetas 2007 2008 2009 2010

1. Išaugintų žuvų kiekis t 3 378 3 008 3 422 3 200

2. Išaugintų žuvų vert÷ mln. Lt 22,3 21,1 22,9 22,0

3. Akvakultūros įmon÷se dirbančių žmonių skaičius vnt. 356 340 341 341

4. Akvakultūros įmonių skaičius vnt. 17 20 20 20

Šiuo laikotarpiu 19 pagrindinių akvakultūros ūkių gavo nemažai paramos vandens aplinkosaugos priemon÷ms įgyvendinti. Patvirtinta paramos suma siek÷ 24,8 mln. Lt. (Lietuvos žuvininkyst÷s

13 sektoriaus..., 2011). Nuo 2005 m. iki 2007 m. akvakultūros produkcijos gamybos apimtys išaugo daugiausiai – 1408 t (t.y. apie 41 proc. per metus). Tokį spartų gamybos augimą l÷m÷ finansin÷ parama akvakultūros ūkių modernizavimui. 2007–2009 m. akvakultūros įmonių pad÷tis liko stabili: gamybos apimtys did÷jo nežymiai (apie 1 proc.), produkcijos vert÷ išaugo apie 2,7 proc. Daugiausia išaugintų žuvų parduodama vidaus rinkoje (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2011).

Pažym÷tina, kad Lietuvoje pl÷tojama tik tvenkinių akvakultūra, o žuvų auginimas uždarosiose recirkuliacin÷se sistemose dar tik pradedamas pl÷toti. Akvakultūros sektoriuje vyrauja mikroįmon÷s ir mažos įmon÷s. 2005 m. Lietuvoje veik÷ 18 akvakultūros įmonių, iš kurių 3 – mikroįmon÷s, kitos – mažos įmon÷s. Versline akvakultūra Lietuvoje užsiima ir ūkininkai, kurie verčiasi žuvų auginimu tvenkiniuose. Tokių ūkių yra daugiau nei 50 (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007a; Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007b). Tuo tarpu Eičait÷ ir Juškevičien÷ (2010) po 5 m. konstatuoja, kad Lietuvoje jau yra 20 akvakultūros įmonių (19 įmonių, auginančių žuvis tvenkiniuose, ir 1 įmon÷ – uždarojoje recirkuliacin÷je sistemoje) ir apie 100 ūkininkų, turinčių įveistus tvenkinius. Pastaruoju metu susidom÷jimas akvakultūros verslu yra žymiai padid÷jęs. Dar v÷liau – 2012 m. – Savilionis ir Kazlauskas (2012) nurodo, kad Lietuvoje daugiausia verslinių žuvų išauginama tvenkiniuose, kur žuvis augina 21 akvakultūros bendrov÷ ir apie 50 ūkininkų. Vyrauja mažos įmon÷s, kuriose dirba iki 49 žmonių, metin÷s pajamos nesiekia 7 mln. Lt, turto balansin÷ vert÷ – iki 5 mln. Lt. 2011 metais akvakultūros įmon÷se dirbo 341 darbuotojas. Lietuvos akvakultūros įmon÷se registruotas projektinis tvenkinių plotas sudaro 9,05 tūkst. ha, projektinis paj÷gumas apie 5 tūkst. t prekinių žuvų per metus. Taigi šie duomenys, viena vertus, gana nuosekliai papildo vieni kitus; antra vertus, kai kur ir nesutampa.

Akvakultūros sektoriaus vystymas Lietuvoje pasinaudojant ES finansine parama. Literatūroje bei strateginiuose Lietuvos žuvininkyst÷s dokumentuose akcentuojama, kad akvakultūros įmonių tvenkiniai yra seni, įrengti prieš 30–40 ir daugiau metų. Šių įmonių pelningumas nedidelis (tik 2–3%), nes naudojamos pasenusios ir neefektyvios technologijos, trumpas vegetacijos periodas. Daugelis tvenkinių yra užpildomi panaudojant elektros energiją, o tai žymiai padidina akvakultūros įmonių išlaidas. Akvakultūros įmonių savininkams nepakanka nuosavų l÷šų modernios įrangos įsigijimui, tvenkinių hidrotechninių įrenginių modernizavimui, žuvų ligų kontrol÷s ir likvidavimo priemonių taikymui, naujų žuvų rūšių įveisimui ir auginimui (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007a; Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007b; Savilionis ir Kazlauskas, 2012). Būtent tod÷l 2007-2013 m. europin÷s paramos skirstymo laikotarpyje min÷toje žuvininkyst÷s sektoriaus veiksmų programoje (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007b) buvo išskirta Antroji prioritetin÷ kryptis – Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkyst÷s ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara. Dokumente nurodoma, jog pagal II prioritetinę kryptį bus įgyvendinamos 3 priemon÷s: akvakultūra; žvejyba vidaus vandenyse ir žuvininkyst÷s ir

14 akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara. D÷l aukščiau išvardintų problemų akvakultūros ūkius numatoma modernizuoti, diegti juose pažangias technologijas, pasinaudojant EŽF parama. Be to, akvakultūros tvenkiniuose bus siekiama taikyti naujus gamybos būdus, padedančius gerinti aplinkos kokybę ir mažinti neigiamą poveikį aplinkai. Taip pat siekiama užtikrinti aukštą akvakultūros įmonių tvenkiniuose išauginamos žuvininkyst÷s produkcijos kokybę, bus taikomos žuvų ligų kontrol÷s ir likvidavimo priemon÷s (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007a; Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007b).

Aptariamoje veiksmų programoje nurodoma, jog atsižvelgiant į Nacionaliniame strateginiame plane (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007a) užsibr÷žtus tikslus, įgyvendinant priemones pagal II prioritetinę kryptį, bus siekiama tokio pagrindinio tikslo – pl÷toti akvakultūrą, suderinti žvejybos paj÷gumus su esamais žuvų ištekliais ir sukurti konkurencingą vidaus vandenų žvejybos laivyną, pl÷toti žuvų perdirbimą, didinant sektoriaus produktų konkurencingumą rinkoje. Taip akvakultūros srityje bus pasiekiamas akvakultūros ūkių konkurencingumo stiprinimas ir kokybiškos platesnio asortimento produkcijos gamyba (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007a; Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007b). Šios prioritetin÷s krypties priemon÷s pad÷s įgyvendinti sekančius Nacionaliniame strateginiame plane nustatytus uždavinius akvakultūros srityje: moderni-zuoti akvakultūros įmones; siekti didesnio akvakultūros įmonių produktyvumo ir konkurencin-gumo; užtikrinti auginamų žuvų sveikatingumą ir kokybę; skatinti rinkoje paklausių, vertingų žuvų rūšių auginimą; mažinti žuvilesių paukščių daromą žalą žuvų augintojams (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007a; Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007b). Tokius pat uždavinius savo tyrimo išvadose numato ir Makut÷nas, Eidikas ir Makut÷nien÷ (2010).

Nepaisant gausių paramos akvakultūros sektoriui priemonių, įgyvendintų min÷tu ES paramos laikotarpiu, šiame sektoriuje vis dar gausu problemų. Savilionis ir Kazlauskas, 2012 m. atlikę tyrimą apie Lietuvos ekologin÷s akvakultūros situaciją, konstatuoja, kad šioje srityje šalia kitų problemų, pirmiausia esama ir visuomen÷s d÷mesio stokos ekologinei lietuviškai akvakultūros produkcijai. Be kitų rekomendacijų, tyr÷jai akcentuoja ir poreikį investuoti į akvakultūros produkcijos naujų marketingo priemonių paiešką bei pl÷trą, formuoti vartotojų nuomonę apie ekologiškos akvakultūros produktų privalumus, panaudojant reklamos bei viešųjų ryšių priemones, sukurti lietuviškos ekologin÷s akvakultūros prek÷s ženklą, kuris gal÷tų reprezentuoti akvakultūros ūkių kaip gamintojų (arba gamintojų asociacijos) įvaizdį, atskleisti gamintojų ir jų produkcijos gerąsias savybes. Studijoje teigiama, kad toks ženklas būtų naudojamas ekologin÷s akvakultūros sektoriaus įvaizdžio kūrimui ir reklamai, atstovaujant sektoriaus įmon÷ms tarptautin÷se parodose, reklamuojant žiniasklaidoje (Savilionis ir Kazlauskas, 2012). Remdamiesi šios studijos rezultatais, galime teigti, kad pasibaigęs intensyvios ES paramos etapas visų problemų neišsprend÷, tačiau, tik÷tina, prisid÷jo prie akvakultūros ūkių ekonominio konkurencingumo stiprinimo.

15 Silpnosios akvakultūros pus÷s. Baigiant kalb÷ti apie akvakultūros sektoriaus vystymo naudą ir tokio vystymo poreikį, turi būti įvertintos ir akvakultūros silpnosios pus÷s. Intensyvus žuvų auginimas tvenkiniuose bei specialiuose intensyvaus auginimo rezervuaruose sukelia visą aibę problemų. Kadangi žuvų pašaruose yra dideli kiekiai proteinų ir lipidų, tai iškyla problemos tiek d÷l gero pašarų įsisavinimo, tiek d÷l vandenyje susidarančios taršos (pašarų likučiai, fekalijos ir kt.), kuri, veikiama mikrofloros, išskiria amoniaką, sieros vandenilį, metaną, o taip yra sumažinama deguonies koncentracija vandenyje ir jo įsisavinimo galimyb÷s. Visa tai neigiamai veikia ne tik žuvų kv÷pavimo sistemą, bet ir maisto įsisavinimo kokybę. Tiesa, reikia pažym÷ti, kad kol kas nebuvo nustatyta masinių žuvų susirgimų atvejų. Vis d÷lto pastaruoju metu kai kuriose Europos šalyse buvo masiškai paplitusios gyvulių ligos, tad negalima atmesti masinių žuvų ligų gr÷sm÷s ateityje (Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007a; Lietuvos žuvininkyst÷s sektoriaus..., 2007b). Taip pat svarbu žinoti, kad kai kurios tvenkiniuose auginamų žuvų rūšys yra maitinamos pašaru, pagamintu iš kitų žuvų, sugautų laisv÷je, taigi akvakultūros pl÷tojimas vis d÷lto prisideda ir prie kai kurių žuvų rūšių naikinimo.

UAB „Vasaknos“ kaip modernus akvakultūros ūkis3. Kadangi šio darbo tyrimas apie lašišinių ir eršketinių žuvų auginimą akvakultūros sąlygomis buvo atliktas UAB „Vasaknos“, šioje darbo vietoje kalbant apie akvakultūros ūkių pad÷tį Lietuvoje, trumpai pristatoma ir min÷tą įmonę kaip s÷kmingą akvakultūros verslo pavyzdį. Įmon÷ buvo įkurta 1993 metais, buvusiame Vasaknų valstybiniame žuvininkyst÷s ūkyje. Bendrov÷ randasi Vasaknų kaime Zarasų rajone. Čia dirba 25 specialistai ir darbininkai. Veiklai vykdyti bendrov÷ nuomoja iš valstyb÷s 1487,52 ha žem÷s, iš jų 897,49 ha plotą užima nuomojami ežerai, 460 ha – tvenkiniai. Naudoja Šventosios, Indrajos upių, Vasaknų ežero vandenį.

UAB „Vasaknos“ vykdoma veikla – žuvų veisimas, jų auginimas tvenkiniuose ir baseinuose, žuvų pardavimas. Čia veisiamos ir auginamos šios žuvų rūšys: karpiai, lydekos, baltieji amūrai, vaivorykštiniai up÷takiai, amerikin÷s palijos, eršketai. Kaip nurodoma ūkio interneto svetain÷je www.vasaknos.lt, tai viena iš perspektyviausių žuvininkyst÷s bendrovių Lietuvoje. Didžiausią dalį produkcijos sudaro karpiai. Jų per metus užauginama apie 500 tonų. Naujai pastatytame up÷takių auginimo baseinų komplekse auginami up÷takiai ir eršketai. Per metus užauginama apie 60 tonų up÷takių, ir 45 tonos eršketų.

Kiekvieną pavasarį ir rudenį bendrov÷ parduoda žuvų jauniklius ežerų ir tvenkinių įžuvinimui. Bendrov÷je esančiame inkubatoriuje, inkubuojami karpių ir lydekų ikrai. Šių žuvų lervut÷mis įžuvinami bendrov÷s tvenkiniai. UAB „Vasaknos“ turi specialų autotransportą gyvų žuvų transportavimui. Įmon÷ užsiima ne tik žuvų veisimu, auginimu ir pardavimu – bendrov÷ taip pat organizuoja licenzinę žvejybą trijuose nuomojamose ežeruose. Kaip nurodoma įmon÷s interneto

3

16 svetain÷je, tai tinkama vieta pramogoms ir poilsiui. Išduodamos vienkartin÷s licencijos parai, suteikiančios teisę per parą sugauti ne daugiau kaip po: 3 vnt. lydekų, kurių dydis didesnis nei 50 cm, po 3 vnt. karpių, baltųjų amūrų ir sterkų, po 3 vnt. lynų, didesnių nei 500 g. Kol sugaunamas licencijoje nurodytas žuvų kiekis, galima papildomai sužvejoti M÷g÷jiškos žūkl÷s taisyklių nustatytą leistiną kitų žuvų kiekį. Bendrov÷ didelį d÷mesį skiria ir socialin÷s atsakomyb÷s veiklai, kurią derina su savo išteklių apsauga – reguliariai rengia reidus prieš brakonierius, žvejojančius nelegaliai (www.vasaknos.lt).

1.2. Lašišin÷s žuvys ir jų veisimas akvakultūros kontekste

Šioje darbo dalyje bus aptariama lašišinių žuvų išteklių atnaujinimo akvakultūros sąlygomis specifika. Nagrin÷toje literatūroje nurodoma, kad priežastys, d÷l kurių susidar÷ vertingų verslinių žuvų rūšių, jų tarpe ir lašišinių, populiacijų dabartin÷ problemin÷ būkl÷, yra Kuršių marių ir Nemuno up÷s, kurių baseinai yra pagrindiniai Lietuvos ir Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities) pasienio versliniai žuvų ūkio vandens telkiniai, ekosistemos antropogeninis poveikis, visų pirma palietęs pažeidžiamiausią žuvų reprodukcijos ciklo grandį – žuvų nerštą. Ekosistemos antropogeninis poveikis – tai žmogiškosios ūkin÷s ir rekreacin÷s veiklos įtaka gyvajai gamtai. Nurodoma, jog ant Nemuno pastačius Kauno hidroelektrin÷s užtvanką, pasikeit÷ upių, kuriose neršia žuvys, hidrologinis režimas, sumaž÷jo natūralių nerštaviečių plotai, jie uždumbl÷jo, tod÷l gerokai sumaž÷jo vertingų žuvų rūšių palikuonių bei jų verslin÷s atsargos. Itin sumaž÷jus pl÷šriųjų žuvų, susidar÷ ichtiofaunos rūšin÷s sud÷ties disbalansas, padaug÷jo menkaverčių žuvų (Žuvų ir v÷žių veisimo biotechnika ir išteklių atkūrimas, 2008). Šios situacijos kontekste ir bus aptariamas poreikis dirbtinai veisti lašišines žuvis, taip užtikrinant jų populiacijų tvarumą.

Lašišin÷s žuvys (Salmonidae) – tai atskira žuvų šeima, kurią sudaro g÷lavanden÷s ir praeiv÷s žuvys, paplitusios Šiaur÷s pusrutulyje. Šeima skirstoma į tris pošeimius: a) tikrosios laši-šos (Salmoninae), b) kiršlin÷s (Thymallinae) ir c) sykin÷s (Coregoninae). Sykin÷s lašilaši-šos nuo tikrųjų lašišų skiriasi šviesesne ir sidabriška kūno spalva, kaukol÷s sandara, mažesn÷mis žiotimis, stambesniais ir lengviau iškrintančiais žvynais. Būdingiausios lašišin÷ms žuvims priskiriamos žuvys pateikiamos 2 lentel÷je, kur remiantis literatūra, yra aprašomos svarbiausios jų charakte-ristikos.

2 lentel÷. Pagrindin÷s lašišin÷s žuvys Lašiša

(Salmo salar L.).

Baltijos jūra – lašišų paplitimo arealo dalis. Lašiša visais metų laikais aptinkama jūroje ties Lietuvos pakrante, o subrendusi plaukia neršti į vidaus vandenis. Ši žuvis kartu su šlakiu yra viena vertingiausia iš visų praeivių žuvų, sužvejojamų jūroje (Repečka ir Bubinas, 1996; Švagždys, 1996).

17 Šlakys

(Salmo trutta trutta L.)

Kaip ir lašiša, visais metų laikais aptinkamas Baltijos jūroje (Repečka ir Bubinas, 1996). Verslin÷je statistikoje šlakys dažniausiai neskiriamas nuo lašišos ir yra registruojamas pastarosios pavadinimu. Šlakys neužauga toks didelis kaip lašiša, bet gali užaugti gana nemažas – iki 1 m. ilgio bei 12-13 kg. mas÷s (Repečka ir Bubinas, 1996). Šlakių tiek ilgio, tiek kūno mas÷s vidurkiai kur kas mažesni negu lašišų.

Margasis up÷takis (Salmo trutta fario)

Lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Kūnas verp-stiškas. Nugara alyvin÷s spalvos su tamsiais ruožais. Šonai žalsvai gelsvi, išmarginti juodomis, raudonomis, oranžin÷mis, žalsvomis d÷m÷mis. Pil-vas pilkšPil-vas. Žvynai smulkūs. Gyvena Lietuvos švariuose šaltiniuotuose upeliuose ir up÷se. Dažniausiai sugaunama 25-35 cm dydžio ir 0,2-0,8 kg svorio. Lietuvoje reta.

Vaivorykšti-nis up÷takis (Oncorhynchu s mykiss Walbaum)

Paplitęs Ramiojo vandenyno baseine nuo Aliaskos iki Kalifornijos. Kūnas verpsto formos, plokščias iš šonų. Nugara plieno spalvos, šonai sidabriški, d÷m÷ti, pilvas pilkšvai baltas. Nuo margojo up÷takio skiriasi ilgesniu kūnu, labiau įkirptu uodegos peleku, neturi raudonų d÷mių ant kūno (Vosylien÷, 2008). Išskiriamos trys šių žuvų formos, g÷lavanden÷, s÷sli forma, gyvenanti mažose up÷se, vadinama vaivorykštiniu up÷takiu, ežerin÷ forma, gyvenanti šaltuose ir giliuose ežeruose, ir praeiv÷ forma, migruojanti į jūrą ir vandenyną, vadinama plienagalve lašiša (Vosylien÷, 2008).

Sykas (Coregonus lavaretus)

Vienas vertingiausių Kuršių marių ir Vištyčio ežero akvatorijų žvejybos objektų. Atsigano jūroje, rudenį atplaukia į Kuršių marias neršti. Pagrindin÷s neršto vietos yra Kuršių nerijos pakrant÷s gargždo ir sm÷lio seklumos, akmeningi gruntai tarp Nidos ir Lesnoje gyvenviečių (Guščin ir Matašenko, 2008). Pastaruoju metu marių Rusijos dalyje praktinę reikšmę turi tik dvi nerštaviet÷s, esančios ties Rybačij ir Kašyrsko gyvenviet÷mis. D÷l marių eutrofikacijos ir žmogaus tiesiogin÷s ūkin÷s veiklos nerštaviečių kiekis ir jų plotai negailestingai maž÷ja. Praktiškai vienintel÷ galimyb÷ sykų išteklius atkurti yra dirbtinis žuvų veisimas (Guščin ir Matašenko, 2008). Kiršlys

(Thymallus thymallus)

Natūraliai paplitusi šiaurin÷je Europoje: nuo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos iki Uralo. Kūnas iš šonų suplotas. Nugara žalsvai pilka, šonai sidabriški, su juodais taškeliais ir retais gelsvais ar rusvais ruože-liais. Žvynai vidutinio dydžio. Yra riebalinis pelekas. Galva maža su smailiu snukiu. Ant žandų nedaug mažų dantų. Paplitęs šaltavanden÷se Lietuvos up÷se (Šventojoje, Merkyje, Neryje, Ūloje, Žeimenoje). Gyvena nedidel÷-mis grup÷nedidel÷-mis upių r÷vose, sraujym÷se.

Amerikin÷ palija (Salvelinus fontinalis Mitchill)

Ši lašišin÷ žuvis, kaip ir vaivorykštinis up÷takis, kilusi iš Šiaur÷s Amerikos rytin÷s dalies ir gyvena srauniuose upeliuose bei turinčiuose su jais ryšį ežeruose. Upokšnių šalvis skiriasi nuo mūsų up÷takių daugeliu požymių: jo žiotys plačios, viršutinis žandas labai ilgas, kerta net statmenį, išvestą per akies užpakalinį kraštą; nugara žaliai ruda, išmarginta šviesesn÷mis vingiuotomis d÷mel÷mis; šonai žali, šviesiai d÷m÷ti, išilgai jų yra retos, ryškiai raudonos d÷mel÷s, apvedžiotos m÷lynais žiedais; priekiniai apatinių pelekų kraštai ryškiai balti, su juodais brūkšneliais.

Peled÷s (Coregonus peled)

Peled÷ – verslin÷s žvejybos ir tvenkinin÷s žuvininkyst÷s objektas. Tai sparčiai auganti, pasižyminti geromis maistin÷mis savyb÷mis (rieba-lingumas 13%) žuvis. Kadangi maitinasi zooplanktonu, tai ji, įveista eže-ruose, vandens talpyklose, kaip ir seliava, pagerina pašarų baz÷s panaudojimą (Žiliukas ir Žiliukien÷, 2008). Vis dažniau šią žuvį vandens telkiniuose, tinkamuose jai gyventi, pageidauja įsiveisti jų naudotojai. Lietuvos klimato sąlygomis peled÷ nesiveisia, tod÷l būtinas jos dirbtinis veisimas (Žiliukas ir Žiliukien÷, 2008).

18 Čyras

(Coregonus nasus)

Kūnas iki 0,8 m ilgio, aukštas ir iš šonų plokščias. Nugara tamsi, šonai sidabriški. Kūno šonuose žvynai tamsoki, nes yra d÷m÷lių. Galva maža, buka, žiotys mažos. Paplitęs Arkties vandenyno jūrų baseinuose. Lietuvoje reta, introdukuota verslin÷ žuvis, veisiama žuvivaisos įmon÷se. Dažniausiai sugaunama 2-4 kg.

Muksunas (Coregonus muksun)

Kūnas ties galva aukštas, palaipsniui žem÷jantis link uode-gos. Žvynai vidutinio dydžio. Galva ilga ir smaili. Viršutinis žandas ilgesnis už apatinį. Akys didel÷s. Žuvis išauga iki 75-80 cm, svoris 8-13,8 kg. Ilgiausias registruotas gyvenimo amžius – 23 metai. Paplitęs Arkties vandenyno baseino g÷luose (Karos, Kolymos up÷s) ir apysūriuose vandenyse. Lietuvoje veisiamas žuvivaisos įmon÷se, auginamas tvenkiniuo-se. Reta, pusiau praeiv÷ introdukuota žuvis.

Lietuvoje yra apie 180 upių, kuriose aptinkami margieji up÷takiai, apie 15 upių, kuriose aptinkamos lašišos ir apie 30 upių, kuriose šiuo metu gyvena kiršliai. Nors 2 lentel÷je nurodoma gana daug lašišinių žuvų šeimai priklausančių žuvų rūšių, d÷l vietos apribojimų šiame skyriuje lašišinių žuvų veisimas akvakultūros sąlygomis bus aptariamas daugiausia per lašišos ir šlakio pavyzdžius.

Lašišinių žuvų veisimo akvakultūros sąlygomis poreikis. Lietuvoje kaip aktyvus lašišų ir šlakių tyr÷jas žinomas E. Leliūna nurodo, kad mūsų šalyje laukinių lašišų populiacijos aptinkamos 3 Nemuno intakuose – Neryje, Žeimenoje ir Šventojoje (Leliūna, 2008). Šlakių populiacijos yra gausesn÷s, aptinkamos beveik 76 Lietuvos up÷se. Natūraliai lašišos neršia spalio– sausio m÷n. Kiaušin÷liai išneršiami ir apvaisinami upių aukštupiuose, upių dugne padarytose duobut÷se; lašišų nerštui būtinas labai švarus ir gausiai deguonies prisotintas vanduo. Išneršusios daugelis lašišų žūva. Atlantinių lašišų lervos maždaug 4-6 savaites minta savo atsargomis; paskui mailius ima maitintis vabzdžių lervomis. Atlantinių lašišų jaunikliai g÷luose vandenyse gyvena 2-5 metus (Atlantin÷ lašiša, 2012), po to grįžta į jūrinę aplinką. Tačiau leidžiant lašišoms veistis tik natūraliomis sąlygomis, darosi vis sunkiau užtikrinti jų populiacijos tvarumą d÷l aukščiau šiame skyriuje min÷tų priežasčių. Lašišų populiacija pasiek÷ kritinę ribą ir netgi buvo įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą; tiesa, naujausioje jos redakcijoje šios žuvies įrašytos jau n÷ra. Kazlauskien÷ ir Stasiūnait÷ (1996) teigia, kad svarbiausias lašišinių žuvų populiacijos išsaugojimo ir pagausinimo veiksnys yra natūralių jų reprodukcijos sąlygų pagerinimas ir biologiškai pagrįstas veisimas dirbtin÷mis sąlygomis. Autor÷s nurodo, kad dabartiniu metu šį problema tapo ypač aktuali ir d÷l nenutrūkstamo žmogiškosios veiklos poveikio vandens telkiniuose (ypač up÷se).

Lašišų atkūrimui Lietuvoje buvo paruošta atkūrimo ir apsaugos programa 1997-2010 metams, kurioje numatytos pagrindin÷s priemon÷s lašišinių žuvų ištekliams pagerinti. Nuo 1999 m. Lietuvoje prad÷ti lašišų ir šlakių veisimo darbai ir monitoringas. Repečka ir Bubinas (1996), publikavę vieną iš savo atliktų tyrimų, pateikia rekomendaciją d÷l lašišinių žuvų išteklių pagausinimo – tai būtinyb÷ įsteigti bent vieną specializuotą dirbtinio veisimo įmonę.Tam pritaria ir

19 Švagždys (1996), kuris nurodo, kad įvertinant atliktus steb÷jimus ir susiklosčiusias gamtines sąlygas, lašišinių žuvų ištekliai ateityje maž÷s. Prie išteklių maž÷jimo prisid÷s ir padid÷jęs žvejybos intensyvumas. Tokios pat nuomon÷s laikosi ir Kazlauskien÷ bei Stasiūnait÷ (1996), kurios akcentuoja, kad svarbiausias lašišinių žuvų populiacijos išsaugojimo ir pagausinimo veiksnys yra natūralių jų reprodukcijos sąlygų pagerinimas ir biologiškai pagrįstas veisimas dirbtin÷mis sąlygomis. Jau min÷ta, kad dabartiniu laikotarpiu šių žuvų išteklių maž÷jimui įtaką daro ir įvairūs antropogeniniai faktoriai vandens telkiniuose, ypač up÷se. Atliepiant visų šių mokslininkų rekomendacijas, 1998 m. Lietuvoje buvo įkurtas Žuvininkyst÷s tarnybos Žuvivaisos skyriaus Žeimenos poskyris, kurio pagrindinis veiklos uždavinys yra įgyvendinti lašišų, šlakių, up÷takių, lydekų, sterkų, lynų, karosų, seliavų, v÷g÷lių ir kitų žuvų išteklių atkūrimo, palaikymo, gausinimo, naujų vertingų hidrobiontų introdukavimo bei žuvų įveisimo strategijas ir programas (Žuvivaisos skyriaus Žeimenos poskyrio nuostatai...). Be kitų vykdomų veiklų, poskyris vykdo šias žuvivaisos funkcijas: veisia ir augina lašišas, šlakius, up÷takius, lydekas, seliavas, v÷g÷les, sterkus, lynus, karosus ir kitas žuvis; dalyvauja įveisiant valstybin÷s reikšm÷s vandens telkinius vertingomis žuvų ir v÷žių rūšimis; tobulina žuvų ikrų inkubavimo ir jauniklių auginimo biotechniką, pritaikant mokslinius pasiekimus automatizuojant ir mechanizuojant gamybos procesus; atlieka eksperimentinius žuvų išteklių atkūrimo darbus, dalyvauja rengiant naujas žuvivaisos technologijas ir metodikas ir t.t. (Žuvivaisos skyriaus Žeimenos poskyrio nuostatai...). Pradedant nuo 2000 m., kiekvienais metais nedideli kiekiai dirbtinai veistų lašišų jauniklių išleidžiami į lašišinio tipo Lietuvos upes kaip atstatomoji ir apsaugin÷ priemon÷. Paleidžiami jaunikliai yra laukinių žuvų, gaudomų dirbtiniam veisimui, palikuonys (Leliūna, 2008). Tai atliepdama Samuilovien÷ (2012) teigia, kad veisimo strategija, kai dirbtiniam tiek lašišų, tiek šlakių veisimui yra naudojami tik vietin÷s kilm÷s reproduktoriai ir tik vietin÷ banda, yra tinkama, siekiant išvengti neigiamų genetinių pokyčių natūraliose populiacijose. Taigi galima matyti, kad lašišų ir kitų lašišinių žuvų veisimas Lietuvoje yra užtikrinamas ir akvakultūros pagalba.

Pasaulyje šiandien net du trečdaliai visų lašišų yra išauginamos akvakultūros sektoriuje. Daugiausiai auginama atlantinių lašišų, kurios sudaro 93% visų akvakultūros sektoriaus išauginamų lašišų. 2009 m. pagrindin÷s atlantinių lašišų augintojos buvo Norvegija, Čil÷, Europos Sąjunga ir Kanada. Europos Sąjungoje auginamos tik atlantin÷s lašišos. Kitų rūšių lašišų auginama ar sužve-jojama nedaug (Atlantin÷ lašiša, 2012). A. Samuilovien÷, savo daktaro disertacijoje nagrin÷jusi lašišų ir šlakių populiacijų struktūrą Lietuvos up÷se, nurodo, kad šiuo metu 70% lašišų išteklių Baltijos jūroje yra dirbtinai išveista. Jau keletą dešimtmečių vyksta daugiau ar mažiau intensyvus tiek lašišų, tiek šlakių veisimas daugumoje Baltijos jūros regiono upių, įskaitant ir tas, kuriose vis dar gyvena natūrali populiacija (Samuilovien÷, 2012). Lašišos Europoje apskritai yra viena iš

20 dažniausiai ūkiuose auginamų žuvų. Jos auginamos specialiose jūroje ar upių žiotyse pamerktose varžose. Daugiausiai lašišų Europoje yra išauginama Skandinavijos šalyse.

Lašišinių žuvų veisimas. Nors atskirų lašišinių žuvų veisimo technologijos iš dalies skiriasi (veisimo technikos pagal rūšis atskiruose straipsniuose yra išsamiai aprašomos čia: Žuvų ir v÷žių veisimo biotechnika ir išteklių atkūrimas, 2008), šioje darbo vietoje, remiantis mokslininkių Kazlauskien÷s ir Stasiūnait÷s darbais, bus apibendrintai nusakytas lašišinių žuvų apskritai veisimo procesas. Lašišinių žuvų veisimo technologiniame procese išskiriamos 5 grandys: reproduktorių parinkimas, ikrų inkubacija, laisvų embrionų laikymas, lervučių paauginimas, jauniklių išauginimas (Kazlauskien÷ ir Stasiūnait÷, 1996). Šio darbo autor÷s, išsamiai aprašiusios lašišinių žuvų veisimo techniką, teigia, kad ypatingas d÷mesys turi būti skiriamas reproduktorių, kurie yra sužvejojami rudenį ikrų pa÷mimo tikslais, biologin÷ms (amžiui, masei, lytinių produktų kokybei) ir rūšin÷ms savyb÷ms, kurių nepaisant ar nežinant, pažeidžiant ekologines sąlygas ar veisimo technologiją, palikuonys dažniausiai žūva. Veisiant lašišines žuvis komerciniams tikslams, reproduktorių biologiniai parametrai turi ypač didelę reikšmę vykdant selekciją pagal auginimui svarbius požymius – eksterjerą, augimo spartą, m÷sos kokybę ir pan. Įveisimo, populiacijų sustiprinimo ar atkūrimo tikslams selekcija n÷ra tokia svarbi ir dažniausiai netgi nepageidautina, tačiau reproduktoriai, pasižymintys akivaizdžiais morfologinių parametrų nukrypimais nuo priimtinų ribų, tur÷tų būti eliminuojami (Leliūna ir Kazlauskien÷, 2006). Ypač svarbus teisingas biotechnikos panaudojimas pradin÷se technologinio proceso grandyse, nes būtent tai sąlygoja visą tolimesnio dirbtinio veisimo eigą. Pvz., pirminiame dirbtinio veisimo etape žuvims išskirtinę reikšmę turi tinkama aplinkos temperatūra: inkubuojant ikrus žemoje vandens temperatūroje (iki 3,0

0

C), sutriks normalus jų vystymasis. Tod÷l ikrų inkubacijos temperatūrinis režimas turi atitikti evoliucijos eigoje susiformavusias rūšies adaptacines galimybes (Kazlauskien÷ ir Stasiūnait÷, 1996). Šių mokslininkių apžvelgtuose pasaulio mokslo darbuose nurodoma, kad normalus embrionų vystymasis galimas inkubuojant ikrus tik optimalioje rūšiai temperatūroje (4-6 0C). Kitame tų pačių mokslininkių straipsnyje (Stasiūnait÷ ir Kazlauskien÷, 1996) yra akcentuojamas ir tinkamas žuvų ikrų įvertinimas. Teigiama, kad objektyvus ikrų kokyb÷s įvertinimas yra labai svarbus gyvybingų lervučių išeigos padidinimui. Ikrai yra vertinami vizualiai, optikos pagalba, citologiniais metodais ir pan.

Iš inkubuotų ikrų išsiritus lašišait÷ms, jos, šiek tiek paaugintos, pavasarį yra paleidžiamos į upes. Didel÷ dalis paleidžiamų ypač mažų jauniklių žūva, tačiau paleisti juos ypač mažus yra tikslinga, nes taip ger÷ja jauniklių prisitaikymo prie aplinkos galimyb÷s. E. Leliūna teigia, kad lašišin÷s žuvys yra labai jautrios ištirpusio deguonies kiekiui vandenyje. Kai kurios ežerin÷s ir tvenkinių žuvys n÷ra tiek jautrios. Lašišinių žuvų inkubacinis laikotarpis, lyginant su kitomis

21 žuvimis, yra labai ilgas, nes jų ikrai natūraliose sąlygose visą žiemą praleidžia up÷s dugne; akvakultūros sąlygomis šis laikotarpis sutrump÷ja.

Apibendrinant skyriuje išd÷stytą informaciją, reikia pažym÷ti, kad nors pasaulyje, kaip jau buvo min÷ta, ypač daug lašišų yra išauginama maisto pramonei, Lietuvoje jos veisiamos iš esm÷s mokslo ir ekologijos tikslais kaip populiacijos atnaujinimo ir palaikymo priemon÷.

1.3. Eršketin÷s žuvys ir jų veisimas bei auginimas akvakultūros kontekste

Šiame poskyryje bus aptariamos eršketin÷s žuvys kaip ypatinga šiuolaikin÷je akvakultūroje kultivuojama žuvų rūšis, kurios žvejyba pasaulyje yra beveik pasibaigusi, o šios rūšies individai maisto pramonei yra daugiausia tik auginami.

Eršketin÷s (Acipenseridae) žuvys priklauso eršketžuvių šeimai. Anatominei kūno sandarai yra būdinga išilgai kūno 5 eil÷mis einančios kaulin÷s rombo formos plokštel÷s: 2 šonin÷s, 2 pilvin÷s ir 1 nugarin÷. Šnipo apačioje yra 4 ūseliai. Eršketin÷s žuvys sutinkamos Šiaur÷s Amerikos, Europos ir Azijos up÷se. Didžiąją dalį gyvenimo praleidžia jūrose, tačiau reguliariai grįžta į didžiąsias upes; kai kurios rūšys ikrus išleidžia pavasarį, kai kurios – v÷liau d÷l ne iki galo aiškių priežasčių. Tik kelios rūšys gyvena išimtinai g÷luose vandenyse. Neaptinkamos tropikuose ir Pietiniame pusru-tulyje. Šeimoje fiksuojamos 4 gentys ir 28 rūšys. Pagrindinių eršketinių žuvų aprašymas pateikia-mas 3 lentel÷je.

3 lentel÷. Pagrindin÷s eršketin÷s žuvys Sibirinis

eršketas Acipenser baerii

Sibirinį eršketą Tarptautin÷ gamtos apsaugos sąjunga paskelb÷ pažeidžiama rūšimi ir įtrauk÷ į Raudonąją knygą. Šios rūšies žuvis auginti prad÷ta XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvusiojoje Sovietų Sąjungoje.Tuo pat metu įgyvendinant mokslinio bendradarbiavimo programą pirmieji individai buvo atvežti į Prancūziją. Dabar sibiriniai eršketai auginami ir kitose Europos šalyse (Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kt.).

Atlantinis eršketas (sturys) Acipenser sturio

Kūnas ilgas, 31-43 cm ilgio, nors užauga ir iki 5 m. Pilvin÷ pus÷ plokščia, nugarin÷ – iškili. Šnipas ilgas, su 4 ūsais. Nugara pilkšvai rusva ar pilkšvai rausva. Nugarin÷je pus÷je yra 9-14 kaulinių plokštelių, šonin÷je 24-36, pilvin÷je 10-12 labai stambių. Nerštui migruoja į Nemuno žemupį, tod÷l žuvis praeiv÷. Paplitusi Baltijos jūroje. Labai reta nykstanti žuvis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Rusinis eršketas Acipenser gueldenstaedt ii

Užauga iki 2,5 m ilgio ir iki 115 kg svorio. L÷tai bręsta ir dauginasi, tod÷l populiacija greitai maž÷ja esant per didelei žvejybai. Paplitęs Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų baseinuose, neršti plaukia į visas didžiąsias upes, įtekančias į min÷tas jūras. Tai svarbiausia verslin÷ eršketų rūšis.

22 Sterl÷

Acipenser ruthenus

Plačiai paplitusi Rusijos up÷se. Kūnas iki 125 cm, verpstiškas. Sveria iki 16 kg. Nugara rusva, pilvas šviesus. Nugarin÷je eil÷je 12-17, šonin÷je 56-71, pilvin÷je 10-19 kaulinių plokštelių. Nugaros plokštel÷s aukštos ir smailios. Šnipas su 4 ūsais. Lietuvoje labai reta introdukuota žuvis. Pirmą kartą įveista Mykolo Girdvainio Nemune 1885 m., tačiau nesiaklimatizavo ir yra galimai išnykusi. Adrijinis eršketas Acipenser naccarii Bonaparte

Kūno ilgis – iki 200 cm; svoris – 20-25 kg. Adrijinis eršketas neršia g÷lame vandenyje po grįžimo iš jūros. Jūroje gyvena netoli upių žiočių, nuo 10 iki 40 km. atstumu. Aptinkamas Italijoje; migracija į Italijos upes prasideda pirmaisiais metų m÷nesiais. Ikrai dažniausiai yra išleidžiami ramiame vandenyje šalia up÷s krantų.

Sibirinis ir rusinis eršketai yra paskelbti nykstančiomis rūšimis ir įtraukti į Tarptautin÷s gamtos išsaugojimo sąjungos Raudonąjį sąrašą. Atlantinis eršketas yra įrašytas į Lietuvos saugomų gyvūnų rūšių sąrašą, taip pat į Europos laukin÷s gamtos ir gamtin÷s aplinkos apsaugos (Berno) konvencijos priedą bei į daugelio Europos šalių saugomų rūšių sąrašus. Šis eršketas (dar vadinamas Europiniu-Baltijos) šiuo metu yra viena labiausiai nykstančių žuvų rūšių, įrašytų į Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lietuvos Raudonąsias knygas.

Eršketinių žuvų veisimo akvakultūros sąlygomis poreikis. Seniau eršketai gyveno Lenkijos, Vokietijos, Lietuvos up÷se, įtekančiose į Baltijos jūrą. Dažniausiai jie buvo aptinkami Nemuno intakuose – Neryje, Merkyje, Šventojoje. D÷l žmonių kalt÷s, nekontroliuojamos verslin÷s žūkl÷s, užtvankų statybos, vandens taršos eršketai beveik išnyko, tačiau dabar d÷ka įvairių jų išteklių atnaujinimo ir išsaugojimo programų v÷l sugrįžta į savo nerštavietes. Apskritai pasaulyje eršketų žuvininkyst÷ jau beveik išnykusi, nes eršketų ištekliai išeikvoti, o laukinių eršketų ikrų eksportas yra draudžiamas. Tod÷l akvakultūros vystymas yra pagrindin÷ priemon÷ užtikrinti eršketų poreikio maisto pramonei patenkinimą. Eršketų žuvininkystę keičia jų auginimas – pvz., Kinijos akvakultūros sektoriuje išauginama 85% viso pasaulio eršketų produkcijos. Europoje auginamos eršketinių (Acipenseridae) šeimos kelių rūšių žuvys. Galima pamin÷ti sibirinius eršketus, rusinius eršketus, sterles, atlantinius eršketus ir adrijinius eršketus. Kaip jau min÷ta, daugelis iš šių eršketų rūšių laikomos nykstančiomis ar net esančiomis ties išnykimo riba. Jų populiacija labai sumaž÷jo d÷l užtvankų, kurios trukdo žuvims keliauti migracijos maršrutais, išteklių pereikvojimo ir taršos. Tod÷l eršketų auginimas yra svarbus ne tik d÷l gaunamos žuvies bei ikrų, bet ir siekiant šių rūšių žuvų išteklius atkurti bet prisid÷ti prie jų laukinių išteklių išsaugojimo (Sibirinis eršketas, 2012). Lietuvos akvakultūros sektoriuje eršketai taip pat yra auginami – tai sibiriniai eršketai, kurių reprodukcijos ciklas yra vienas iš trumpiausių visoje šeimoje, t. y. 7-8 metai, kai kitų rūšių – 15 metų. UAB „Vasaknos“, kurioje atliktas ir šio darbo tyrimas, sibiriniai eršketai taip pat yra auginami; jų auginimo technologijas yra analizuojamos darbo tyrime.

Eršketinių žuvų veisimas ir auginimas. Kaip nurodoma literatūroje, veisti sibirinius eršketus n÷ra lengva, nes jų patel÷s ovuliuoja ne kasmet arba ne visos patel÷s ovuliuoja vienu metu.

23 Tačiau reguliuojant vandens temperatūrą, kiaušin÷lių įmanoma gauti palyginti ilgai, t.y. nuo gruodžio iki geguž÷s m÷n. Be to, šios žuvys gali būti auginamos tik g÷lame vandenyje, priešingai negu kitos eršketų rūšys, kurios migruoja tarp jūros ir upių.

Sibirinius eršketus galima auginti kanaluose, tvenkiniuose ar varžose. Eršketai yra pl÷šriosios žuvys; jie šeriami iš žuvų miltų, žuvų aliejaus ir augalų ekstraktų pagamintomis granul÷-mis (toliau šiame skyriuje bus pateikiama š÷rimo receptūra). Vidutin÷ vartojimui auginamų eršketų auginimo trukm÷ yra 14 m÷nesių – per tokį laiką užauginama prekybai tinkama žuvis (700 g). At÷jus gaudymo metui, jie žvejojami tinklais. (Sibirinis eršketas, 2012, Staponkus ir Pumputyt÷, 2010). Kaip nurodo Staponkus ir Pumputyt÷ (2010), eršketai daugiausiai auginami uždaruose auginimo ūkiuose, bet retais atvejais pasitaiko ir tvenkiniuose. Turint omenyje tai, kad eršketų š÷rimui yra naudojami žuvų miltai, vienos žuvų rūšys yra naudojamos, kad būtų auginamos kitos; ekologin÷je literatūroje į tai yra atkreipiamas d÷mesys ir patariama tur÷ti tai omenyje prieš palaikant šios žuvies auginimo pramonę (pvz., Staponkus ir Pumputyt÷, 2010).

R. Kolmanas (2008), kalb÷damas apie eršketinių žuvų veisimo specifiką, nurodo specialią technologiją, kuri gali būti taikoma eršketų veisimui ir auginimui. Šios technologijos pagrindiniai elementai yra šie: a) lervų ir jauniklių pa÷mimas ir auginimas; b) intensyvus pardavimui skirtų eršketų auginimas up÷takiniuose tvenkiniuose su pratekančiu vandeniu; c) intensyvus auginimas baseinuose – uždarose sistemose ir d) remonto bandos ir reproduktorių auginimas tvenkiniuose. (Kolman, 2008). Toliau bus pateikiami bendrieji šių elementų bruožai.

Eršketų lervos ir jaunikliai yra auginami uždaros vandens sistemos baseinuose, kadangi tik taip galima kontroliuoti aplinkos sąlygas ir stabilizuoti bei optimizuoti eršketinių žuvų jauniklių vystymosi pagrindinius rodiklius. (Kolman, 2008). Metodikose nurodoma, kad lervų auginimas iki vidutin÷s 300–500 mg mas÷s vyksta baseino, kurio talpa yra 500–750 l, loveliuose. Tolesnis etapas yra jauniklių auginimas iki vidutinio 1–2 g svorio rotaciniuose baseinuose, kurių talpa yra 2–4 m3, juos maitinant dirbtiniais startiniais pašarais (Kolman, 2008).

Toliau eršketai yra auginami pardavimui. Eršketams maitinti yra naudojami tipiški up÷takiams skirti pašarai, kuriuose yra 45% baltymų, o riebalų mažiau nei 18%. Intensyvus eršketų auginimas vyksta up÷takių fermų tvenkiniuose, kurie gauna paviršiaus vandenį iš ežerų, kuriuose vasaros metu vandens temperatūra yra aukštesn÷ už eršketin÷ms žuvims optimalią. Gamybinis ciklas nuo mailiaus įleidimo į tvenkinius iki pardavimui skirtos žuvies, kurios vidutinis svoris yra 2 kg, išauginimo trunka 780 dienų. (Kolman, 2008). Eršketus galima auginti ir baseine – pastaroji technologija taikoma dažniau. Auginimo baseine, palyginti su auginimu tvenkiniuose, pranašumas yra tas, kad žuvys nuolat kontroliuojamos bei su jomis galima atlikti visas procedūras, t. y. jas rūšiuoti, sumažinti tankį ir perkelti į kitą vietą. (Kolman, 2008). Būtent tokia eršketų auginimo technologija yra taikoma ir UAB „Vasaknos“ ūkyje.

24 Apibendrinant literatūros apžvalgoje pateiktus duomenis, galima teigti, jog akvakultūra kaip dalis šiuolaikin÷s žuvininkyst÷s pramon÷s šakų įgyja vis didesnę reikšmę viso pasaulio ūkyje. Akvakultūros sąlygomis auginamų žuvų paruošimas maisto pramonei reikalauja mažiau kaštų nei jų žvejyba iš natūralių buveinių; be to, akvakultūros pl÷tojimas prisideda prie įvairių žuvies rūšių populiacijų išsaugojimo ir palaikymo, kai tuo tarpu žvejyba – priešingai – populiacijas skurdina ar net negrįžtamai sunaikina. Žinoma, akvakultūros pl÷tojimas pasaulyje nepakeis žvejybos, ypač jūrinių valstybių ekonomikose; šis sektorius turi ir savų trūkumų bei problemų, kurios darbe jau buvo nurodytos, tačiau tai yra rimta auganti alternatyva did÷jančiam žuvies poreikiui pasaulyje patenkinti.

Literatūros apžvalga nustatyta, kad šiam darbui aktualios žuvų rūšys – lašišin÷s bei eršketin÷s žuvys – būtent akvakultūros pagalba gali būti tiekiamos maisto pramonei, nes natūralūs jų ištekliai pasaulio vandenyse yra kritiškai maži. Tod÷l aktualu analizuoti šių žuvų auginimo efektyvumą ir tirti jų auginimo tvenkinių vandens kokybę.

25

2. TYRIMO UAB „VASAKNOS“ ŽUVININKYSTöS ŪKYJE METODIKA IR

ORGANIZAVIMAS

Tyrimas atliktas 2013 metų rugpjūčio-lapkričio m÷nesiais UAB „Vasaknos“ žuvininkyst÷s tvenkiniuose. Steb÷tos vandens fizin÷s (vandens temperatūra) ir chemin÷s (pH, NO2, NO3, GH, O2,

O2 prisotinimas) savyb÷s viename eršketų auginimo baseine, dviejuose tvenkiniuose ir dvejose

saugyklose. Tyrimas atliktas keliais etapais: visų pirma atlikta teorin÷ pasirinktos temos analiz÷ (pagrindinį d÷mesį sutelkiant į akvakultūros reikšmę bei lašišinių, eršk÷tinių žuvų auginimą akvakultūros kontekste; žr. 1 skyrių), apibendrintai pateikti up÷takių ir eršketų auginimo ypatumai, sudarytos ir išanalizuotos 2010-2012 m. up÷takių ir eršketų auginimo UAB „Vasaknos“ ekonomin÷s suvestin÷s, atlikti vandens fizinių ir cheminių savybių tyrimai, gauti duomenys išanalizuoti ir pateikti gauti rezultatai. Tyrimo vykdymo schema pateikta 1 pav.

Darbe didelis d÷mesys skiriamas ekonominiams ūkio rodikliams. Jiems, kaip ir žuvų auginimo ypatumams įvertinti naudoti analitinis bei steb÷jimo metodai siekiant įvertinti žuvų įsigijimą, š÷rimą, ligų profilaktiką, UAB „Vasaknos“ ekonominę būklę bei up÷takių ir eršketų auginimo naudą ūkiui. Šiems duomenims gauti buvo analizuojami bendrov÷s ūkin÷s veiklos

1 pav. Tyrimo vykdymo schema Literatūros, informacinių šaltinių analiz÷

Tyrimo metodo parinkimas, pagrindimas

Vandens fizikinių ir cheminių savybių tyrimų duomenų rinkimas UAB „Vasaknos“ baseine, tvenkiniuose ir saugyklose

(2013 m. rugpjūčio-lapkričio m÷n.)

Tyrimo duomenų analiz÷, rezultatai

Žuvininkyst÷s ūkio UAB „Vasaknos“ veiklos SSGG analiz÷ 2010-2012 m. up÷takių ir eršketų auginimo ekonominių

suvestinių parengimas ir analiz÷

26 dokumentai, ataskaitos, įvairūs kiti dokumentai, kuriais remiantis apibendrintai pateikti žuvų auginimo ypatumai (žr. 3.1. skyrių), sudarytos ekonomin÷s suvestinių lentel÷s (jos ir lentelių analiz÷ pateikta 3.2. skyriuje).

Analitinis bei steb÷jimo metodai taip pat pasirinkti siekiant: 1) nustatyti, kaip kintant vandens temperatūrai kinta chemin÷s jo savyb÷s; 2) ar UAB „Vasaknos“ tvenkinių, saugyklų bei baseinų vanduo atitinka nustatytas normas. 1 lentel÷je pateikiama vandens cheminių ir fizinių savybių tyrimų metodika. Bendrov÷s tvenkinių vanduo buvo tiriamas 4 kartus: 2013 m. rugpjūčio-lapkričio m÷nesiais. Kiekvieną kartą tyrimams paimtas vanduo buvo tiriamas pagal kiekvieną iš 4 lentel÷je aprašytų nurodymų. Gauti duomenys bei jų analiz÷ pateikiami 3.3 šio darbo skyriuje.

4 lentel÷. Vandens cheminių ir fizikinių savybių tyrimų metodika

Vandens chemin÷s ir

fizikin÷s savyb÷s Tyrimų metodika

NO3

1. Keletą kartų praskalauta tūbel÷ testuojamu vandeniu. Pripilta vandens iki 5 ml ribos.

2. Įberta kruopel÷ reagento Nr. 1 miltelių nuo lopet÷l÷s galo ir įlašinta 6 lašai reagento Nr. 2.

3. Suplakta, vartant tūbelę keletą kartų. Reakcijos įvykimo laikas 3-5 minut÷s. 4. Žiūr÷ta išilgai (iš viršaus) tūbel÷s, palyginta tirpalo spalva su spalvomis

pateiktoje lentel÷je. Parinkta artimiausia spalva tinkanti testui.

NO2

1. Keletą kartų praskalauta tūbel÷ testuojamu vandeniu. Pripilta vandens iki 1 ml ribos.

2. Įlašinta 10 lašų reagento ir lengvai suplakta. Jei vandenyje yra nitratų, tirpalas turi keisti spalvą.

3. Suplakta, vartant tūbelę keletą kartų. Reakcijos įvykimo laikas 3-5 minut÷s. 4. Žiūr÷ta išilgai (iš viršaus) tūbel÷s, palyginta tirpalo spalva su spalvomis

pateiktoje lentel÷je. Parinkta artimiausia spalva tinkanti testui.

GH

1. Keletą kartų praskalauta tūbel÷ testuojamu vandeniu. Pripilta vandens iki 5 ml ribos.

2. Lašinta po lašą reagento. Skaičiuoti lašai, suplakti po kiekvieno įlašinimo, kol tirpalas nusidažo žalia spalva.

3. Kai tirpalas nusidažo žalia spalva palaukiama 30 sekundžių. Jei spalva dingsta, įlašinama dar keli lašai reagento, kol spalva tampa stabili.

4. Bendras vandens kietumas matuojamas vokiškais laipsniais dKH (atitinka reagento lašų skaičių, kol buvo gauta žalia spalva – 1 lašas atitinka 1 dKH).

pH

1. Keletą kartų praskalauta tūbel÷ testuojamu vandeniu. Pripilta vandens iki 5 ml ribos.

2. Įlašinta 5 lašai reagento ir lengvai suplakta.

3. Žiūr÷ta išilgai (iš viršaus) tūbel÷s, palyginta tirpalo spalva su spalvomis pateiktoje lentel÷je.

Vandens temperatūra, O2, O2 prisotinimas

Įvertinta naudojantis oksimetru HQ40d. Oksimetro patikros sertifikatas pateiktas 1 priede.