KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Sigita Saudargienė
FIZINĖS MANKŠTOS POVEIKIS GYDANT
SERGANČIUOSIUS SUNKIA DEPRESIJA
Daktaro disertacija
Biomedicinos mokslai, slauga (11B)
Disertacija rengta 2004-2008 metais Kauno medicinos universiteto Psichofiziologijos ir reabilitacijos institute ir Telšių apskrities ligoninės psichiatrijos skyriuje.
Mokslinis vadovas
prof. habil. dr. Giedrius Varoneckas (Kauno medicinos universiteto Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas, biomedicinos mokslai, slauga − 11 B)
Konsultantas
habil. dr. Robertas Bunevičius (Kauno medicinos universiteto Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas, biomedicinos mokslai, medicina − 07 B)
3
TURINYS
SANTRUMPOS...………... 5
1. ĮVADAS.………. 6
2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI.………... 7
3. LITERATŪROS APŽVALGA………... 8
3.1. Fizinės mankštos reikšmė sveikatai ... 8
3.2. Fizinės mankštos įtaka širdies ir kraujagyslių funkcijai ir fiziniam pajėgumui………... 10
3.3. Miego sutrikimai, depresija ir su sveikata susijusi gyvenimo kokybė………... 13
3.4. Depresijos įtaka širdies ir kraujagyslių funkcinei būklei…………... 17
3.5. Fizinės mankštos reikšmė sergančiųjų depresija gydymui.………... 19
4. KONTINGENTAS IR DARBO METODIKA...……… 26
4.1. Kontingentas...……….. 26
4.2. Klinikinis ištyrimas....……….. 31
4.3. Fizinės mankštos metodikos sudarymas………. 31
4.4. Psichoemocinės būklės vertinimas pagal Beck‘o depresijos ir Klinikinę nerimo ir depresijos skales..……….... 32
4.5. Miego kokybės vertinimas pagal Pitsburgo miego kokybės indeksą……….. 33
4.6. Gyvenimo kokybės vertinimas pagal SF-36 klausimyną...…… 33
4.7. Širdies ir kraujagyslių funkcinės būklės ir funkcinio pajėgumo vertinimas, atliekant aktyvios ortostazės mėginį.……… 34
4.8. Statistinė duomenų analizė.……….. 36
5. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS.………. 37
5.1. Fizinės mankštos programa sergantiesiems depresija.………… 37
5.2. Fizinės mankštos poveikis psichoemocinei būklei, miego ir gyvenimo kokybei...………... 40
5.3. Fizinės mankštos poveikis depresijai ir nerimui, įvertintiems pagal Beck‘o depresijos ir Klinikinę nerimo ir depresijos skales grupėse „teigiamo gydymo poveikio“ ir „nepakankamo gydymo poveikio“... 44
5.4. Fizinės mankštos poveikis psichoemocinei būklei, miego ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei sergantiesiems depresija priklausomai nuo lyties ir amžiaus..……… 55
5.5. Fizinės mankštos poveikis širdies ir kraujagyslių funkcijai………... 70
4
6. APIBENDRINIMAS………... 77
7. IŠVADOS...………. 80
8. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS.………. 81
9. BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS...………. 82
10. PUBLIKACIJOS DISERTACINIO DARBO TEMA………. 93
5
SANTRUMPOS
SF-36 − SF-36 klausimynas (Short Form 36 Medical Outcomes Study questionnaire)
BDI − Beck‘o depresijos inventorius HAD − Klinikinė nerimo ir depresijos skalė HADD − Klinikinė depresijos subskalė
HADN − Klinikinė nerimo subskalė
CNS − Centrinė nervų sistema FM − Fizinė mankšta
PMKI – Pitsburgo miego kokybės indeksas FA – Fizinis aktyvumas
VFP − Veiklos apribojimas dėl fizinių problemų VEP − Veiklos apribojimas dėl emocinių problemų SF − Socialinė funkcija
EB − Emocinė būklė
EG − Energingumas/gyvybingumas S − Skausmas
BSV − Bendrasis sveikatos vertinimas RR − Širdies ritmo dažnis
RRB – Maksimalus širdies ritmo dažnis stojant
σADK − Aukštų dažnių komponentės absoliutinis indėlis širdies ritmo spektre
σLDK − Lėtų dažnių komponentės absoliutinis indėlis širdies ritmo spektre
σLLDK − Labai lėtų dažnių komponentės absoliutinis indėlis širdies ritmo spektre
σRR − Sinusinio širdies ritmo variabilumas
∆RRB − Sinusinio širdies ritmo maksimalus pokytis stojant
∆RRB proc − Sinusinio širdies ritmo maksimalus procentinis pokytis stojant
AOM – Aktyvios ortostazės mėginys PI – Pasikliautinasis intervalas
6
1. ĮVADAS
Pastaruoju metu didėja mokslininkų susidomėjimas fizine mankšta ir sportu, nes fizinė veikla yra svarbus optimalios sveikatos bei teigiamų emocijų elementas [55, 118]. Asmenims, turintiems psichikos sutrikimų, fizinė veikla palengvina naujų įgūdžių įsisavinimą, dalijimąsi problemomis ir ypatingais interesais, leidžia pasiekti geresnę fizinę formą, teigiamesnį savęs vertinimą bei kurti strategijas kasdieninių problemų sprendimui [137].
Per pastarąjį dešimtmetį asmenys, turintys psichikos sutrikimų, labiau įtraukiami į įvairius fizinės veikos, sporto ir rekreacinius užsiėmimus. Didelis mokslininkų dėmesys skiriamas fizinei veiklai ir fiziniam pajėgumui kaip neįgalių asmenų socialinės reabilitacijos priemonei, tarp jų ir psichinių sutrikimų turinčių asmenų grupei [30].
Naujausių studijų duomenimis fizinė mankšta gali pagerinti žmonių savijautą ir net įveikti klinikinę depresiją [73]. Yra tyrimų, įrodančių, kad kai kuriems pacientams, sergantiems depresija, reguliarus fizinis aktyvumas gali būti efektyvesnis už gydymą psichoterapija ar medikamentais [38]. Fizinė mankšta pripažįstama veiksminga fizinės ir psichosocialinės sveikatos gerinimo priemonė, nes po gerai organizuotų ilgalaikių mišrių fizinio treniravimo programų pasiekiamas fiziologinių ir psichologinių funkcijų gerėjimas [42, 104, 133]. Klinikiniai stebėjimai, epidemiologiniai tyrimai ir prospektyvinės studijos patvirtina, kad fizinis aktyvumas gali mažinti individualią depresijos išsivystymo riziką ir taip pat švelninti depresijos simptomus asmenims su silpna ar vidutine depresija [133].
Lietuvoje nėra mokslinių darbų, nagrinėjančių fizinės mankštos poveikį asmenims, turintiems psichikos sutrikimų, tarp jų ir depresija sergantiems žmonėms. Sergančiųjų depresija gydymo efektyvumas tyrinėjamas daugiau klinikiniu psichinės būsenos vertinimo aspektu, todėl reikalinga daugiau tyrimų, orientuotų į fizinės mankštos poveikį visapusiškam depresijos gydymui. Nėra pilnai aišku, per kokius mechanizmus fizinė mankšta visapusiško depresijos gydymo programoje gerina pacientų būklę, kaip veikia kardiovaskulinės sistemos funkcinį pajėgumą.
Tikėtina, kad optimaliai taikoma fizinės mankštos programa, gerinanti kardiovaskulinės sistemos funkciją ir organizmo adaptacines galimybes, gali būti efektyviai naudojama gydant sergančiuosius depresija, gerinant jų funkcinę būklę, psichinę sveikatą ir miego bei su sveikata susijusią gyvenimo kokybę.
7
2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Hipotezė – fizinės mankštos taikymas greta įprastinio depresijos gydymo
turi teigiamą poveikį sergančiųjų depresija psichoemocinei būsenai, miego ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei bei širdies ir kraujagyslių funkcijai.
Darbo tikslas – sudaryti fizinės mankštos programą ir įvertinti jos
poveikį depresija sergančių asmenų psichoemocinei būsenai, miego ir gyvenimo kokybei bei širdies ir kraujagyslių funkcijai.
Uždaviniai:
1. Sudaryti fizinės mankštos programą sergančiųjų depresija gydymui. 2. Įvertinti fizinės mankštos poveikį sergančiųjų depresija
psichoemocinei būsenai, miego ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei.
3. Įvertinti fizinės mankštos efektyvumą psichoemocinei būsenai, miego ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei priklausomai nuo paciento lyties ir amžiaus.
4. Įvertinti fizinės mankštos poveikį širdies ir kraujagyslių funkcijai.
Tyrimo naujumas ir praktinė vertė
Pirmą kartą Lietuvoje sudaryta fizinės mankštos programa sergantiesiems sunkaus laipsnio depresija ir išnagrinėtas jos poveikis psichoemocinei būsenai, miego ir gyvenimo kokybei bei širdies ir kraujagyslių funkcijai. Gauti nauji rezultatai, įrodantys žymų pacientų psichoemocinės būsenos gerėjimą, depresijos požymių, įvertintų pagal Beck‘o ir Klinikinę nerimo ir depresijos (HAD) skales sumažėjimą ir miego bei su sveikata susijusios gyvenimo kokybės gerėjimą, taikant fizinę mankštą. Pirmą kartą atlikti tyrimai, vertinant autonominio širdies ritmo reguliavimo pokyčius fizinės mankštos metu sergantiesiems sunkaus laipsnio depresija parodė, kad, taikant fizinę mankštą, gerėja ligonių kardiovaskulinės sistemos adaptacinės galimybės ir jų psichoemocinė būsena.
Mokslinio tyrimo rezultatų įdiegimas į klinikinę praktiką leidžia parinkti ir taikyti optimalias fizinės mankštos priemones sergantiesiems depresija, kas žymiai didina jų fizinį pajėgumą, širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacines galimybes, lengvina prisitaikymą prie aplinkos, gerina socialinę integraciją ir gerina jų psichoemocinę būseną. Paruošta fizinės mankštos metodika bus naudinga ne tik gydant ligonius psichiatrijos stacionaruose, bet ir taikant ją ambulatorinės reabilitacijos sąlygomis.
8
3. LITERATŪROS APŽVALGA
3.1. Fizinės mankštos reikšmė sveikataiTyrėjų teigimu fizinis aktyvumas yra susijęs su trim sveikatos aspektais: fiziniu, psichiniu ir socialiniu [2]. Reguliari saikinga fizinė veikla daro teigiamą įtaką daugeliui sveikatos aspektų. Fiziškai aktyvi gyvensena mažina širdies infarkto ir aukšto kraujospūdžio pavojų [74], nes kasdieniniai fiziniai pratimai ir sportinė veikla skatina organizmo kraujotaką, normalizuoja arterinį kraujo spaudimą ir teigiamai veikia kitas organizmo fiziologines sistemas. Atlikus palyginamuosius sportininkų ir nejudriai gyvenančių žmonių tyrimus, nustatyta, kad ramybės būsenoje sportininkų arterinis kraujo spaudimas yra žemesnis [88]. Įrodyta, kad pagerėjęs organizmo aprūpinimas deguonimi treniruočių proceso metu daro teigiamą įtaką ir centrinei nervų sistemai (CNS), ypač galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievei [40].
Amerikos Sporto medicinos koledžo tyrinėtojų teigimu [4], sveikatos palaikymui, raumenų darbui ir ištvermei ugdyti visi sveiki suaugę asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus turėtų mažiausiai 30 min. saikingai užsiėminėti aerobine fizine veikla penkias dienas per savaitę, o intensyvesnio krūvio fizine veikla užsiimti maždaug 20 min. tris kartus per savaitę. Laikantis šių rekomendacijų, nustatytas tiesioginis ryšys tarp fizinės veiklos ir sveikatos. Asmenys, kurie užsiėminėjo saikinga kūno kultūra, pagerino savo būklę, sumažino pavojų lėtinėms ligoms ir viršsvorį.
Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad reguliariai saikingai mankštinantis mažėja emocinė įtampa, kad fiziškai aktyvi gyvensena gali taip pat sumažinti bakterinių ar virusinių ligų pavojų, susijusį su emocinės įtampos sukeltu imuniteto mažėjimu [32]. Mokslininkai įrodė, kad sistemingai daromi fiziniai pratimai, reguliari mankšta didina organizmo apsaugines jėgas, atsparumą nepalankiam orui ir įvairioms ligoms [69]. Atlikus tyrimą, kurio metu buvo įvertintas paauglių fizinis aktyvumas ir infekcinės ligos dažnumas parodė, kad mergaitės, kurios buvo neaktyvios, dažniau patyrė emocinę įtampą ir dažniau sirgo. Tai rodo, kad fizinė veikla gali gerinti sveikatą ir stiprinti imunitetą [21].
Vaikų fizinis aktyvumas gerina organizmo augimą ir vystymąsi, psichinę būklę, ugdo sveikos gyvensenos įgūdžius, lavina taisyklingą laikyseną, stipriną širdies-kraujagyslių sistemą [36]. Vyresniems žmonėms reguliarus fizinis aktyvumas didina atsparumą kitoms ligoms, ilgina savarankišką gyvenimą, gerina socialinę veiklą. Fizinis aktyvumas gali būti įvairių ligų profilaktikos priemonė [56]. Optimalus fizinis aktyvumas yra viena
9
svarbiausių fizinio ir dvasinio brendimo sąlygų, gyvybingumo, sveikatos, darbingumo bei ilgaamžiškumo pagrindas. Fizinio aktyvumo stoka yra traktuojama kaip rizikingas faktorius, vedantis prie kardiologinių problemų ir eilę kitų lėtinių ligų, tokių, kaip diabetas, vėžys, hipertenzija, depresija, osteoporozė, nutukimas [32].
Tyrimai rodo, kad fizinis neaktyvumas veda prie lėtinių ligų ir ankstyvos mirties [69]. Įrodyta, kad reguliarus fizinis krūvis mažina kai kurių lėtinių ligų ir ankstyvos mirties riziką [77]. Teigiama, kad fizinis neaktyvumas kasmet atneša daugiau nei du milijonus mirčių, todėl Pasaulio sveikatos organizacija, kurdama lėtinių neinfekcinių ligų profilaktikos strategiją, fizinio aktyvumo skatinimo programoms skiria ypatingą dėmesį [1].
Buvo atlikta daug ilgalaikių perspektyvių tyrimų, kuriuose dažniausiai dalyvaudavo vyrai (vėlesnėse studijose buvo įtraukiamos ir moterys), kurie įvertino su mirtimi susijusios rizikos galimybę dėl įvairių priežasčių, o taip pat ir dėl specifinių ligų, kurios asocijuojasi su fiziniu neaktyvumu [34, 77]. Tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų, kurių fizinis aktyvumas buvo padidintas, stebėta sumažėjusi ankstyvos mirties rizika. Tyrime, kuriame dalyvavo sveiki vyrai ir moterys ir kuris buvo pratęstas po 8 metų, žemiausi fizinio pajėgumo duomenys nustatyti naudojant bėgimo takelį, buvo siejami su padidinta mirties rizika dėl įvairių priežasčių, lyginant su tais, kurių fizinio pajėgumo duomenys buvo aukščiausio lygio [16]. Tyrime, nurodančiame sumažėjusią mirties riziką nuo kardiologinių ligų fiziškai aktyviems žmonėms, buvo nustatyta, kad fiziškai neaktyvios vidutinio amžiaus moterys, kurios dalyvavo trumpesnėse negu 1 val. per savaitę mankštos programose, patyrė 52 proc. didesnę tikimybę mirti dėl bet kurios priežasties ir netgi dvigubai didesnę tikimybę susirgti kokia nors mirtina kardiologine liga, taip pat 29 proc. tikimybę susirgti vėžiu, lyginant su fiziškai aktyviomis moterimis. Šios santykinės rizikos yra panašios su tomis, kurios yra siejamos su hipertenzija, padidėjusiu cholesterolio kiekiu bei nutukimu, taip pat su rūkymu [59].
Nustatyta, kad fizinio krūvio metu į darbą įtraukiama daugiau kaip 50 proc. visos raumenų masės, ko pasėkoje prasideda raumenų hipertrofija, tobulinamos kraujotakos ir kvėpavimo, endokrininės ir termoreguliacinės sistemos, centrinė nervų sistema, visų organų ir sistemų koordinacinė funkcija [92, 93, 122, 124].
Pastebėta, kad dėl fizinių pratimų atsiranda pokyčiai psichinėje žmogaus veikloje [138]. Fizinės mankštos metu patiriama daug teigiamų emocijų, kurios padeda pašalinti sunkaus darbo metu atsiradusį nuovargį. Sportuodamas žmogus išmoksta valdyti savo emocijas, įveikti baimę, ugdo tokias valios savybes, kaip ryžtingumą, savitvardą, drąsą ir kt. Kūno kultūra yra sveikos profilaktikos ir nemedikamentinio gydymo priemonė, svarbus
10
fizinių ir psichinių organizmo jėgų tobulinimo veiksnys [137]. Fizinės mankštos reikšmę psichinei sveikatai rodo ir kitų autorių duomenys [8, 63, 107, 120], kurie teigia, kad mankštos metu nukreipiamas ligonių dėmesys į skausmingus dirgiklius ir todėl po mankštos gerėja psichinė būsena, matomai dėl to, kad ligoniui suvokia, kad jie gali įvykdyti tam tikrą darbą ar užduotį, todėl didėja jų savigarba, kas taip pat teigiamai veikia psichinę būseną. Sugebėjimas atlikti optimalią fizinę mankštą, bendravimas jos metu su kitais asmenimis, suteikia ligoniams pasitikėjimą savimi, prasiblaškymą, atsitraukimą nuo jį slegiančių minčių ir kitų dirgiklių, kas neabejotinai turi teigiamą poveikį jo psichinei būklei (104, 105].
3.2. Fizinės mankštos įtaka širdies ir kraujagyslių sistemos funkciniam pajėgumui
Fizinio krūvio metu atsiranda daug organizmo funkcijų pokyčių, kurie sudaro sudėtingų tarpusavyje susijusių procesų visumą. Šioje organizmo pokyčių grandinėje svarbus vaidmuo tenka širdies kraujagyslių sistemai, kurios funkcinis pajėgumas daugiausia lemia organizmo adaptaciją prie fizinio krūvio [135].
Autonominė nervų sistema vaidina svarbų homeostatinį vaidmenį, reguliuojant daugelį organizmo funkcijų [87]. Pagrindinės autonominės nervų sistemos dalys yra simpatinė ir parasimpatinė, veikiančios priešingai viena kitai, siekiant palaikyti tiksliai sureguliuotą funkcinę būklę, tačiau tam tikromis aplinkybėmis jos gali veikti išvien ar tam tikra seka, kad įvykdytų ypatingą fiziologinę funkciją [125]. Širdies ritmo pobūdis priklauso tiek nuo jį reguliuojančios sistemos, pagrinde autonominės nervų sistemos, funkcinės būklės, tiek ir nuo pačios širdies funkcinės būklės [117, 155]. Širdies ritmo dažnį normoje apsprendžia sinusinio mazgo peismekerinės ląstelės, kurių kitimą reguliuoja parasimpatinės ir simpatinės nervų sistemos sąveika, turinti toninį ir refleksinį pobūdį [78, 151]. Pastebėta, kad, esant širdies raumens pažeidimui didėja širdies ritmo dažnis, mažėja širdies ritmo reakcija į išorės dirgiklius, ko pasėkoje mažėja parasimpatinės sistemos įtaką širdies ritmo reguliavimui, tuo pačiu didėja simpatinis aktyvumas [155].
Autonominės nervų sistemos reakcija į fizinį krūvį yra labai greita: RR (tarpsistolinis) intervalas ima trumpėti per vieną/dvi sekundes nuo izometrinio krūvio pradžios. Širdies ritmas dažnėti pradeda to pačio ciklo metu, o didžiausias dažnėjimas stebimas per 15 sek. Širdies ritmo dažnėjimas yra proporcingas krūvio intensyvumui tik esant dideliam fizinio krūvio intensyvumui, kai širdies ritmas dažnėja dėl simpatinės įtakos didėjimo. Arterinis kraujo spaudimas didėja proporcingai krūvio intensyvumui bei įtrauktųjų raumenų masei. Įrodyta, kad netreniruotų žmonių sistolinis kraujo
11
tūris fizinio krūvio metu siekia 100–120 ml, o adaptuotų fiziniams krūviams žmonių padidėja iki 160–200 ml [29]. Kartu su fizinio krūvio intensyvumu didėja katecholaminų kiekis, kuris turi eksponentinį pobūdį, bet neprasideda iš karto. Jis yra mažas esant mažam fiziniam krūviui [155].
Kraujotakos pokyčiai fizinio krūvio metu, jo pradžioje, įskaitant širdies ritmo dažnėjimą bei arterinio kraujo spaudimo didėjimą, rodo, kad fizinis krūvis gali modifikuoti arterinio baroreflekso mechanizmą. Buvo įrodyta, kad dinaminio krūvio metu, esant vidutiniam fizinio krūvio intensyvumui, barorefleksinė arterinio kraujo spaudimo kontrolė nėra pažeista, o mažas arterinis kraujo spaudimas šiek tiek mažėja dėl nedidelio minutinio tūrio mažėjimo bei nedirbančių raumenų kraujagyslių vazodiletacijos. Teigiama, kad žmogaus baroreflekso mechanizmas nedidelio ir vidutinio fizinio krūvio metu sugeba saugoti nuo simpatinio aktyvumo didėjimo. Intensyvus krūvis keičia autonominę funkciją ne trumpiau kaip valandą po krūvio [155]. Po vidutinio krūvio 1–2 val. būna sumažėjęs arterinis kraujo spaudimas, tikriausiai simpatiniam nervo aktyvumui sumažėjus. Simpatinis aktyvumas gali mažėti iš dalies dėl padidėjusio arterinio ir kardiopulminio baroreflekso prieaugio. Apibendrinant, fizinis krūvis sąlygoja n.vagus poveikio nutraukimą ir simpatinės aktyvacijos didėjimą. Vidutinis fizinis krūvis pažeidžia baroreflekso RR intervalų kontrolę, bet širdies ritmo kontrolė lieka intaktinė. Simpatinio aktyvumo barorefleksinė kontrolė išlieka fizinio krūvio metu ir funkcionuoja taip, kad mažintų simpatinio aktyvumo (raumenų nervuose) didėjimą [155].
Svarbiu aerobinio pajėgumo ir širdies bei kraujagyslių sistemos adaptacijos galimybių rodikliu laikoma širdies susitraukimo dažnio kaita darbo bei atsigavimo metu [66]. Skirtingo fizinio krūvio sąlygomis vyrauja skirtingi širdies ir kraujagyslių sistemos reguliavimo mechanizmai ir jų sąveika [48]. Širdies susitraukimų dažnis fizinio krūvio metu priklauso nuo centrinės nervų sistemos, kuri daugiausia veikia per vegetacinės nervų sistemos ekstrakardialinius nervus, taip pat ir humoraliniu keliu [71, 154]. Nesportuojančio žmogaus širdies susitraukimo dažnis ramybės būsenoje yra apie 72 kartai per min., kai tuo tarpu sportuojančių asmenų širdies susitraukimo dažnis ramybės sąlygomis mažėja, atsiranda sinusinė bradikardija iki 40–50, o kartais iki 30–35 kartų per min. Didėjant krūvio intensyvumui, širdies susitraukimų dažnis didėja, kol pasiekia maksimalų širdies susitraukimo dažnį [16]. Širdies susitraukimo dažnis fizinio krūvio metu didėja dirbančių raumenų poreikiams tenkinti [28]. Yra duomenų, kad geresnį aerobinį pajėgumą turinčių asmenų širdies susitraukimo dažnio kaita darbo ir atsigavimo metu yra greitesnė [62]. Tyrimai rodo, kad širdies susitraukimo dažnis po darbo greičiau mažėja tų asmenų, kurių aerobinis darbingumas geresnis [49]. Ištyrus skirtingo fizinio parengtumo asmenis
12
nustatyta, kad įsidirbimo pradžioje (širdies susitraukimo dažnis padidėja 20 proc.) skirtumo tarp įvairaus treniruotumo grupių rodiklių nėra, bet širdies susitraukimo dažniui padidėjus 40, 60, 80 ir 100 proc., fiziškai treniruotų asmenų organizmas adaptuojasi greičiau [130]. Manoma, kad tai susiję su didesniu parasimpatinės nervų sistemos poveikiu aukšto fizinio pajėgumo asmenų širdies veiklai [111].
Širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinės būklės įvertinimas vaidina svarbų vaidmenį, nustatant fizinį pajėgumą ir ligos prognozę. Yra daug funkcinių testų, atspindinčių kardiovaskulinės sistemos funkcinę būklę. Svarbus visų funkcinių testų parametras yra širdies ritmo dažnis ir jo dispersija, jos savybių kitimas laike [155]. Pastaraisiais metais vis plačiau taikomas širdies ritmo autonominis reguliavimas neinvaziniais tyrimo metodais. Jeigu apie simpatinės nervų sistemos aktyvumą galima spręsti pagal katecholaminų kiekį kraujo plazmoje, tai parasimpatinės nervų sistemos įvertinimui gali būti naudojami tik netiesioginiai tyrimo metodai, kaip širdies ritmo reakcija aktyvios ortostazės metu [155] ir kt. Širdies ritmo autonominiam, ypač parasimpatiniam, reguliavimui ir reguliavimo sutrikimams ramybės būsenoje bei prisitaikymo galimybėms, keičiant kūno padėtį, įvertinti, sporto medicinoje naudojamas aktyvios ortostazės mėginys [140]. Pirmoji reakcija stojantis AOM metu – staigus ir ryškus širdies ritmo padažnėjimas, kuris yra klajoklio nervo poveikio nutraukimo pasekmė dėl „centrinės komandos“, po to prasideda barorefleksinė reakcija į kūno padėties keitimą kintant kraujospūdžiui, o vėliau seka antrinis širdies ritmo padažnėjimas, rodantis barorefleksinę kompensacinę reakciją į kraujospūdžio mažėjimą stovint [155]. Refleksinis širdies ritmo dažnėjimas AOM metu yra parasimpatinės įtakos nutraukimo ir žymiai mažiau – simpatinės įtakos didėjimo pasekmė [155]. Kaip autonominio širdies ritmo reguliavimo atspindys yra nagrinėjamas širdies ritmo variabilumas, jo mažėjimas atspindi sumažėjusį parasimpatinį aktyvumą ir simpatinės nervų sistemos dominavimą prieš parasimpatinę ir yra susijęs su staigios mirties rizika [35].
Didelis ir nuolatinis fizinis krūvis teigiamai veikdamas suaugusiųjų ir vaikų organizmo funkcijas, dažnai sukelia ir širdies struktūros bei funkcijos pokyčių. Pastebėta, kad, treniruojantis daugiau kaip 3 valandas per savaitę, miokardo masė reikšmingai skiriasi nuo nesportuojančiųjų [44]. Nustatyta, kad aktyvaus sportavimo pasekmė yra vadinamoji sportininko širdis – tai fiziologine būklė, pasireiškianti tolygiai padidėjusia kairiojo skilvelio masei, padidėjusiu kairiojo skilvelio sienų storiu, normalia sistoline funkcija bei normalia arba padidėjusia diastoline funkcija. Paauglių širdies raumens morfologiniams pokyčiams (miokardo hipertrofijai) turi įtakos intensyvus organizmo augimas ir reguliari fizinė veikla. Be to, sportuojančių vaikų ir paauglių širdies dydis priklauso nuo antropometrinių duomenų [109].
13
Fizinis krūvis yra teigiamas veiksnys žmogaus organizmo raidai, tačiau sportininkams, kuriems yra išsiplėtusi širdis, intensyvios fizinės veiklos metu didėja staigios mirties pavojus [31]. Miokardo prisitaikymas prie nuolatinio fizinio krūvio pasireiškia dar vaikystėje. Tyrimais įrodyta, kad sportuojančių vaikų ir paauglių tarpskilvelinės pertvaros ir kairiojo skilvelio užpakalinės sienos storis diastolėje yra reikšmingai didesnis už sveikų, bet nesportuojančių vaikų ir paauglių [3, 126].
3.3. Miego sutrikimai, depresija ir su sveikata susijusi gyvenimo kokybė
Apie trečdalį savo gyvenimo žmogus praleidžia miegodamas. Normaliam organizmo funkcionavimui miego reikšmė yra labai didelė. Miego sutrikimai, kurie sukelia lėtinę nemigą, gali labai padidinti riziką išsivystyti širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms. Nemiga neigiamai įtakoja budrumo funkcijas ir gyvenimo kokybę [116]. Miego sutrikimai gali būti vienas iš simptomų, rodančių prastą sveikatos būklę bei funkcinį deficitą ir gali būti nepriklausomas išgyvenamumo faktorius [86]. Dėl miego sutrikimų išryškėja mieguistumas dieną, ko pasėkoje priskiria vyresnio amžiaus žmones padidėjusiai bendro ir kardiovaskulinio mirštamumo rizikai [100].
Miego pakitimai būdingi daugeliui psichikos sutrikimų, tarp jų ir depresijai. Nustatyta, kad depresija pasireiškia iki 20 proc. išsivysčiusių šalių gyventojų [72]. Tyrėjų duomenimis, rizika per gyvenimą susirgti depresija yra 12,7 proc. vyrams ir 21,3 proc. moterims. Depresija gali pasireikšti bet kuriame amžiuje. PSO (Pasaulinė sveikatos organizacija) duomenimis, depresijos atvejai sudaro 5,4 proc. visuomenės ekonominės naštos ir 47 proc. neuropsichiatriniams sutrikimams tenkančios naštos.
Klinikinių tyrimų duomenimis, nuo 40 iki 45,5 proc. asmenų, sergančių įvairiomis psichikos ligomis, kartu nurodo ir miego sutrikimus [6]. Dauguma sergančiųjų depresija skundžiasi miego sutrikimais, kuriems būdingas prabudimas anksčiau norimo laiko. Sergant depresija, dažnai būna sunkiau užmigti vakare. Pastebėta, kad nuolatinė nemiga ne tik provokuoja naujo depresijos epizodo pasireiškimą, bet ir didina savižudybės riziką [6]. Esant stipriai išreikštam nerimui, asmenys skundžiasi, kad dažnai, besiruošdami miegoti, negali atsipalaiduoti ir nustoti nervintis dėl savo problemų, todėl būna sunku užmigti, dažnai prabundama nakties miego metu, vargina paviršinio, „budinčio“ miego jausmas. Šiais atvejais, atliekant tyrimus, nustatomas pailgėjęs miego latentiškumas, trumpa aktyvaus miego trukmė [45]. Dauguma tyrėjų teigia, kad daugelio psichikos sutrikimų metu pasireiškiantys miego pokyčiai gali būti suskirstyti į kelias grupes: pradinė nemiga, dažni prabudimai miego metu, nevisavertis, paviršinis miegas, sutrumpėjusi bendra miego trukmė, ankstyvas prabudimas [6, 45, 94].
14
Nustatyta, kad visada išlieka ryšys tarp psichikos sutrikimų ir pirminių miego sutrikimų ir kad prasta miego higiena yra vienas iš psichikos sutrikimų vystimosi rizikos veiksnių [76].
Tyrimo, kurio pagrindinis klausimas buvo – nemiga ar depresija, atsiranda pirmiausiai [93], metu buvo iškelta hipotezė, kad nemigos gydymas be medicininių preparatų gali sumažinti arba panaikinti depresijos lygį. Nustatyta, kad depresija įtakoja nemigą, tačiau tyrimai ir klinikinė patirtis rodo, kad gali būti ir atvirkštinė reakcija. Ilgalaikė lėtinė nemiga gali būti susijusi su pablogėjusia gyvenimo kokybe ir depresija [94]. Viename iš JAV Nacionalinės miego asociacijos tyrimų, atliktų 1991 m., buvo nustatinėjamos pasekmės, kurias dienos metu jaučia žmonės, kenčiantys nuo lėtinės nemigos [94]. Tyrime dalyvavo 1000 atsitiktinai atrinktų amerikiečių, kurie buvo suskirstyti į kenčiančius nuo lėtinės nemigos, nuo periodiškai pasikartojančios nemigos ir į neturinčius jokių problemų su miegu. Buvo pastebėtas ryškus skirtumas tarp kenčiančių nuo nemigos ir neturinčių miego sutrikimų. Lėtinės nemigos varginami tiriamieji skundėsi pablogėjusia koncentracija, sutrikusia atmintimi, padidėjusiu jautrumu, sumažėjusia galimybe atlikti kasdienius darbus, taip pat sumažėjusiu džiaugsmu šeimyniniu gyvenimu ir socialiniais ryšiais. Šio tyrimo rezultatai rodo, kad nemiga neigiamai veikia įvairius gyvenimo aspektus, o taip pat ir paties gyvenimo kokybę [94].
Įrodyta, kad nemiga yra susijusi su ženkliu gyvenimo kokybės pablogėjimu, o žmonės kenčiantys nuo nemigos daug greičiau linksta į depresiją [148]. Pastebėta, kad lėtinė nemiga yra glaudžiai susijusi su pablogėjusia gyvenimo kokybe ir su depresija. Todėl buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo hipotezė, ar gali nemigos panaikinimas eliminuoti arba sumažinti depresiją [94], patvirtinimas. Jame dalyvavo 86 pacientai, kenčiantys nuo nemigos, kurios trukmė buvo 14 metų. Dauguma tiriamųjų (60 proc.) iki tol naudojo medikamentus nuo nemigos, pagrindinai benzodiazepininius vaistus. Du trečdaliai tiriamųjų skundėsi, kad kenčia nuo depresijos. Iš šios grupės asmenų 63 proc. buvo apibūdinami kaip lengvai kenčiantys nuo depresijos, 24 proc. − vidutiniškai, o 13 proc. kentėjo nuo sunkios depresijos. Trečdalis visų tiriamųjų, kurie buvo depresiški, iki tyrimo pradžios buvo gydomi antidepresantais, 22 proc. antidepresantus vartojo mažiausiai 3 mėnesius. Tyrimo eigoje grupė buvo sumažinta iki 84 asmenų, išbraukiant 2 asmenis, kurie pradėjo naudoti antidepresantus prasidėjus tyrimui. Tolimesniame tyrime dalyvaujantys asmenys nebevartojo jokių medikamentų. Depresija ir tiriamųjų būklė buvo nustatyta interviu pagalba, naudojant Beko Depresijos Inventorių [11], savęs vertinimo skalę, pasitelkiant į pagalbą programos „Miegok geriau be vaistų“ miego dienoraštį [95]. Tiriamieji 6 savaites vykdė programą „Miegok geriau
15
be vaistų“ savo namuose. Programa sudaryta iš knygos ir dviejų audio kasečių, kurios padeda surasti žmogui savo miego problemą, taip pat programoje pateikta apie 50 įvairių strategijų, kaip gerinti savo miego kokybę [95]. Po šešių savaičių, griežtai laikantis programos, paaiškėjo, kad 87 proc. visų tiriamųjų parodė ženklų miego pagerėjimą. Nustatyta, kad 3/4 tyrime dalyvavusių ir prieš tyrimą vartojusių medikamentus nuo nemigos, po atlikto tyrimo daugiau nebevartojo medicininių preparatų. Nustatyta, kad daugiau nei 2/3 tiriamųjų buvo sumažėję nuovargio jutimai dienos metu. Taip pat paaiškėjo, kad daugiau nei 57 proc. tiriamųjų, kurie kentėjo nuo depresijos prieš tyrimą, išmoko miegoti geriau bei ilgiau ir nebejautė depresijos simptomų tyrimo pabaigoje. Dar 13 proc. tiriamųjų depresijos išreikštumo balai sumažėjo apie 40 proc. Esminis atradimas šio tyrimo metu buvo tai, kad 70 proc. kenčiančių nuo depresijos žmonių tyrimo metu pagerino savo miego kokybę, ko pasėkoje sumažėjo arba išnyko depresijos simptomai. Tyrimas parodė, kad nei vienam pacientui, kuris iki tyrimo kentėjo nuo depresijos ir nepagerino savo miego kokybės tyrimo eigoje, nesumažėjo ir neišnyko depresijos simptomai [94].
Šio tyrimo rezultatai patvirtina anksčiau atliktų tyrimų duomenis. Australijoje atlikto tyrimo metu žmonės, kenčiantys nuo nemigos, taip pat dalyvavo savarankiškoje „Miegok geriau be vaistų“ programoje. Buvo nustatyta, kad sėkmė lydėjo 87 proc. tyrimo dalyvių [95]. Rezultatai sutampa ir JAV atlikto analogiško tyrimo duomenimis, rodančiais teigiamus rezultatus 83 proc. atvejų [61]. Šiuos tyrimus patvirtina ir Amerikos Miego Medicinos Akademijoje atliktas tyrimas su 48 asmenimis, kuris parodė, kad 70-80 proc. asmenų, gydytų be medikamentinės intervencijos, naudojant „Miegok geriau be vaistų“ programą, taip pat buvo pasiekta teigiamų, ilgalaikių ir patikimų rezultatų [97].
Šių tyrimų rezultatai leidžia teigti išvadą, kad depresija gali privesti prie nemigos ir atvirkščiai − lėtinė nemiga gali sukelti depresiją. Įrodyta, kad, daugeliui žmonių, kurie kenčia ir nuo depresijos ir nuo lėtinės nemigos, įveikiant nemigą be vaistų galima pašalinti ar žymiai sumažinti depresiją, kas įtakoja ir geresnę gyvenimo kokybę [94].
Apie gyvenimo pilnatvę, žmogaus laimingumą savo veikaluose kalbėjo graikų filosofai, tarp jų ir Aristotelis (384-322 pr. Kr.). Visuomenės raidoje gyvenimo ir jo kokybės samprata visada buvo aktualios rašytojams ir filosofams. XX a. pradžioje gyvenimo kokybės terminą paminėjo A.C. Pigou knygoje apie ekonomiką ir gerbūvį. Ši nauja sąvoka mokslo visuomenėje didesnio susidomėjimo nesukėlė ir buvo dažniausiai vartojama kaip paaiškinimo nereikalaujanti sąvoka. Tuo laikotarpiu atsirado ir pirmosios vertinimo priemonės – pirmieji instrumentai, išplėtę klinikinių tyrimų spektrą. Naujesnės kartos instrumentai atsirado kiek vėliau. 1981 m.
16
Bergner M. [13] pasiūlė ligos poveikio vertinimo instrumentą (angl. Sicness Impact Profile, SIP), tinkamą platesniam ligų ratui bei sveikų žmonių sveikatai įvertinti. Tais pačiais metais buvo paskelbta Nottingham sveikatos vertinimo skalė (angl. Nottingham Health profile, NHP). Šie instrumentai buvo skirti fiziniam bei psichiniam funkcionavimui, pasitenkinimui gyvenimu vertinti, tačiau šių metodikų kūrėjai nevadino savo klausimynų gyvenimo kokybės tyrimo instrumentais.
PSO sveikatą apibūdino kaip fizinę, protinę ir socialinę gerovę. Atliekant biomedicininius tyrimus, dažniausiai vertinama su sveikata susijusi gyvenimo kokybė. Ji nagrinėjama siauresne prasme, apimančia fizinį, psichologinį ir socialinį sveikatos lygius, kurie yra veikiami individo patirties, įsitikinimų, lūkesčių ir pojūčių. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra gyvenimo kokybės dalis, kurią veikia sveikata ir sveikatos priežiūra. Ji apibūdina žmogaus subjektyvų pojūtį, kaip jo sveikatos būklė veikia gyvenimo kokybę. Tyrinėjant gyvenimo kokybę, siekiama gauti dvejopą informaciją – apie paciento funkcinę būklę ir jo paties įvertinimą, kaip sveikata veikia jo gyvenimo kokybę. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra neatitikimas tarp sveikatos, kokios mes tikimės ir kokią patiriame. Tai paaiškinama, kodėl gyvenimo kokybės suvokimas skiriasi tarp individų, kadangi skiriasi pastarųjų lūkesčiai, kurie priklauso nuo įgytos patirties, tampančios naujų vilčių atskaitos tašku.
Didžiausią įtaką žmonių sveikatai pastaruoju metu ėmė daryti šiuolaikinės epochos ligos, susijusios su gyvensenos ir aplinkos pokyčiais. Tai onkologinės ligos, širdies kraujagyslių ligos, nelaimingi atsitikimai ir traumos, psichinės būklės. Tyrinėtojai atkreipė dėmesį, kad, ilgėjant vidutinei populiacijos gyvenimo trukmei, padaugėjo dėl organizmo senėjimo atsirandančių ligų, o ilgėjant gyvenimo trukmei, paskutinius gyvenimo metus ar net dešimtmečius seni žmonės pragyvena nekokybiškai, skųsdamiesi įvairiais negalavimais bei gyvenimo kokybės blogėjimu tiek fizinės, tiek psichinės gerovės srityse [113]. Nustatyta, kad visų gyvenimo kokybės sričių vidutinės reikšmės amžiui didėjant mažėja [68]. Tarp skirtingo amžiaus žmonių yra gyvenimo kokybės disbalansas. Didelės reikšmės gyvenimo kokybei turi skausmo ir diskomforto problema, kuri yra susijusi su dideliu sergamumu. Lėtinis skausmas turi tarpusavio ryšį su nemiga ir depresija, negydomi miego, nuotaikų sutrikimai gali turėti įtakos kitų ligų atsiradimui, gyvenimo kokybei [33]. Nustatytas reikšmingas priklausomumas nuo vaistų ir gydymo poreikio. Su šiais veiksniais taip pat yra susijęs sveikatos ir socialinės priežiūros sistemos funkcionavimo veiksmingumas. Ryškiai išsiskiria trys skirtingos amžiaus grupės pagal gyvenimo kokybę. Prasčiausią gyvenimo kokybę turi 60 metų ir vyresni žmonės. Geresnė gyvenimo kokybė yra 45-–59 metų ir dar geresnė 18–44 amžiaus metų populiacijoje.
17
Miegas taip pat yra svarbus gyvenimo kokybės reiškinys. Dažni miego sutrikimai ar lėtinė nemiga pasireiškia daugiau nei 10 proc. suaugusių gyventojų, o miego kokybė yra svarbi sveikatos problema. Tyrimais nustatyta, kad sergančių žmonių miego sutrikimai turi didelę įtaką jų gyvenimo kokybei, palyginti su sveikais žmonėmis [68]. Tiriant asmenų, turinčių miego sutrikimų, sergančių depresija gyvenimo kokybę, nustatyta, kad gyvenimo kokybė, susijusi su apklaustųjų psichoemocine būkle, yra žymiai blogesnė grupėje asmenų, kurioje nustatyta miego sutrikimų dėl nerimo ir depresijos [139].
Nagrinėjant depresija sergančių moterų gyvenimo kokybės kitimo ypatumus, rezultatai rodo, kad moterų, sergančių depresija, pasveikimas per vienerius metus, įvertintas gydančio gydytojo, susijęs su aukštesniais pradiniais jų gyvenimo kokybės rodikliais: teigiamais išgyvenimais, geresnėmis kognityvinėmis funkcijomis, labiau jaučiama dvasinių bei religinių įsitikinimų pagalba susidūrus su sunkiais išgyvenimais, geresniu psichologiniu funkcionavimu ir teigiama visų gyvenimo kokybės rodiklių dinamika per vienerius metus. Aukštesni pradiniai gyvenimo kokybės rodikliai buvo susiję su ankstesne depresijos epizodo pabaiga, nustatyta nepriklausomai nuo gydytojo įvertinimo, tačiau moterų, kurių depresija užsitęsia, gyvenimo kokybės rodikliai per vienerius metus kinta nežymiai arba blogėja. Gyvenimo kokybės tyrimas papildo klinikinį depresijos dinamikos įvertinimą ir padeda nustatyti sveikimo ir paciento sveikatos ypatumus [51].
3.4. Depresijos įtaka širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinei būklei
Geriausiai ištirtas ryšys tarp širdies ir kraujagyslių ligų bei galvos smegenų insultų ir depresijos [58]. Nustatyta, kad depresija būna 1 iš 5 sergančių koronarine širdies liga ambulatorinių pacientų ir 1 iš 3 ambulatorinių pacientų, kuriems diagnozuota įgyta širdies yda ir didina stacionarinių ligonių mirtingumą.
Depresija ir nerimas yra vienos iš pagrindinių sveikatos apsaugos problemų ir yra susijusios su padidintu pavojumi širdies ir kraujagyslių ligoms [153]. Didžioji depresija asocijuojasi su padidėjusiu sergamumu širdies ir kraujagyslių ligomis bei mirtingumu ir yra laikoma kaip didelis mirtingumo rizikos faktorius po miokardo infarkto [15, 99]. Tyrimai, kurie buvo atlikti dar 1937 metais, parodė padidėjusį mirtingumą tarp ligoninėje besigydančių depresyvių kardiologinių pacientų [85].
Depresija ir nerimas gali padidinti pavojų širdies ir kraujagyslių ligų daugeliu mechanizmų, apimdami arterinę hipertenziją ir mažinant kraujagyslių funkciją, autonominės nervų sistemos disfunkciją [153].
18
Tyrinėjant depresijos ir nerimo įtaka širdies ir kraujagyslių sistemai, buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo lyginami depresyvūs asmenys, turintys aukštą ir žemą nerimo lygį su nedepresyvių asmenų kontroline grupe. Tyrimo metu nustatyta, kad depresiniai ligoniai turėjo žemesnį širdies ritmo variabilumą. Taip pat nustatyta, kad mažas procentas depresyvių asmenų demonstravo žemą nerimo lygį ir jų širdies ritmo kintamumo rezultatai buvo tarpiniai, lyginant su aukštą nerimo lygį turinčiais asmenim ir kontroline grupe. Todėl buvo pateikta išvada, kad reikalingi platesni tyrimai, norint patvirtinti depresijos įtaką žemesniam širdies ritmo variabilumui, nepriklausomai nuo nerimo lygio [134].
Blumental‘is ir kiti [18], atlikę tyrimus, kurių metu apie penkerius metus stebėjo 817 pacientų po koronarinių arterijų operacijos, nustatė, kad depresija turi įtakos šių pacientų mirtingumui. Pacientams, kuriems nustatyta vidutinio ar sunkaus laipsnio depresija, daugiau nei du kartus pasireiškia mirties rizika, nei tiems, kuriem depresijos nerasta. Depresijos ryšys su didesniu mirtingumu aiškinamas netiesiogiai per depresijos sąsajas su kitais rizikos veiksniais, kaip rūkymu, viršsvoriu ir tiesiogiai per depresijos ryšius su fiziologiniais reiškiniais, kaip virusiniais ar uždegiminiais procesais, padidėjusiu kraujo krešumu, padidėjusiu noradrenalino kiekiu plazmoje [75]. Depresija trukdo pacientams vykdyti gydytojų nurodymus ir taip didina riziką širdies įvykių pasikartojimui.
Nustatyta, kad depresija turi įtakos širdies ritmo dažniui [64]. Tai įrodančio tyrimo metu buvo išanalizuotos sveikų vyrų ir moterų depresijos ir širdies nervinės kontrolės sąsajos sukeltų stresinių situacijų metu ir nustatyta, kad depresinė būsena yra susijusi su ženkliu parasimpatinės reguliacijos mažėjimu. Kiti tyrinėtojai parodė, kad sergančių depresija asmenų parasimpatinis širdies ritmo reguliavimas yra siejamas daugiau su nerimo, o ne su depresijos išreikštumu [145]. Nagrinėjant širdies variabilumo ypatumus, sergantiesiems išemine širdies liga, pastebėta, kad esant depresijai mažėja širdies ritmo variabilumas [25].
Depresija ir nerimas rečiau pasireiškia tiems asmenims, kurie reguliariai fiziškai aktyvūs, nes tyrimas rodo, kad reguliari fizinė veikla mažina depresijos ir nerimo simptomus asmenims, kurie nuo to kenčia jau kurį laiką [153].
Pastebėta, kad su depresija susijęs fizinis neaktyvumas gali būti susijęs su žemesniu širdies ritmo variabilumu [25], nes, ištyrus ritmo variabilumą ambulatorinėmis sąlygomis, nustatyta, kad fizinis aktyvumas yra kaip apsprendžiamasis faktorius širdies ritmo variabilumo rezultatams ambulatorinėje aplinkoje, o fizinė mankšta yra akivaizdžiai susijusi su aukštesniu širdies ritmo variabilumu netgi ramybės ir poilsio metu. Įrodyta, kad depresyvūs kardiologiniai pacientai turi žemesnę barorefleksinę kontrolę ir mažiau fiziškai aktyvūs, negu tie, kurie nėra depresyvūs [145].
19
Įrodyta, kad reguliari fizinė veikla normalizuoja kraujospūdį, gerina deguonies įsisavinimą, aktyvina kraujotaką, tačiau nėra vieningos nuomonės dėl optimalių fizinių pratimų kiekio ar jų intensyvumo mažinant depresijos ir nerimo simptomus [130].
Atlikta mažai tyrimų, kurie įrodytų ryšį tarp fizinės veiklos kieko (intensyvumo) ir depresijos. Trūksta tyrimų, susijusių su nerimu, jo sąsają su širdies ir kraujagyslių ligomis, fiziologiniais mechanizmais ir reguliarios fizinės veiklos padariniais [153].
3.5. Fizinės mankštos reikšmė sergančiųjų depresija gydymui
Pirmieji fizinės mankštos teigiamą poveikį depresijai tyrė Franz ir Hamilton [46]. Fizinės mankštos poveikio depresijai tyrimai buvo sukoncentruoti ties bendra psichine/emocine sveikata, o ne ties specifine psichologine konstrukcija. Per pastaruosius du dešimtmečius ši koncepcija pakito. Tyrimai rodo, kad fizinė mankšta siejasi su psichometriškai įvertintų depresijos simptomų mažėjimu. Žymus depresijos mažėjimas buvo stebėtas po dalyvavimo bėgimo [19], ėjimo [41], važiavimo dviračiu [21], svorių kilnojimo [41], karate, teniso, badmintono [108], šuoliukų virvute ir keleto kitų aerobikos [21] treniruotėse.
Šiuolaikiniai epidemiologiniai tyrimai patvirtina ryšį tarp neaktyvaus gyvenimo ir psichinių ligų. Atlikti tyrimai įrodo, kad tie, kurie reguliariai mankštinasi, jaučiasi daug geriau ir yra daug energingesni [106].
Pastebėta, kad beveik 3 iš 10-ies 15–45 amžiaus asmenų skundžiasi psichiniais sutrikimais (dažniausiai nerimu ir depresija). Mokslininkai pateikia įvairių teorijų apie fizinės mankštos poveikį gydant sergančiuosius depresija [89, 110]. Depresinio sutrikimo atsakas į stresą atsiranda dėl genetinių, psichoemocinių bei aplinkos faktorių kombinacijos. Netektis, šeimos konfliktai taip pat ne retai vaidina svarbų vaidmenį. Kai kurie individai reaguoja į stresą didindami darbinį aktyvumą, kiti reaguoja pradėdami naudoti žalingas medžiagas [70].
Eaton’as [43] ryšį tarp fizinio neaktyvumo ir ligų priskiria neatitikimui tarp moderniosios visuomenės ir mūsų fiziologinio paveldo. Jis savo knygoje „Paeolitinis receptas“ teigia, kad pirmykščiai žmonės buvo medžiotojai. Jų aerobinis aktyvumas buvo labai didelis. Jie patirdavo nuolatinį stresą, kad išgyventų. Apie 500 žmonių kartų prisitaikė prie sunkaus darbo bei neaiškios ateities gyvenimo būdo. Atėjus modernios industrijos amžiui, maždaug prieš 200 metų, individų poreikis atsiduoti intensyviam stresui sumažėjo, kai tuo tarpu stresai vis tęsė primityvių fiziologinių atsakų iššaukimą [17]. Mūsų streso sistema išlaiko įtampą, kelia kraujo spaudimą ir nerimą, o kai susiduriama su pavojumi, šiuolaikinis
20
atsakas į tai pasireiškia fobijų bei panikos išraiškomis. Stresą taip pat įtakoja širdies ligos. Nepaisant didelio smegenų žievės susiformavimo, kuris veikia tarsi emocinis skydas, žmonijos evoliucija nesugeba žengti koja kojon su gyvenimo pokyčiais, primestais šiuolaikinės industrinės sistemos. Didėjantis informacijos srautas, kompiuterių naudojimas, didžiąją populiacijos dalį veda į sėslų gyvenimo būdą. Tad nesugebėjimas įvesti mankštą į kasdienybę didina stresinių ligų skaičių [17].
William’as P.Morgan’as buvo vienas iš pirmųjų, kuris tyrė ryšį tarp fizinės veiklos ir psichinės sveikatos [96]. Nepaisant metodologinių apribojimų, tirdamas sunkiai sergančius psichinius ligonius, jis nustatė, kad psichopatologija ir fizinė asmens būsena glaudžiai siejasi: kuo sunkesnė liga, tuo prastesnė paciento fizinė būklė. Rezultatams įtakos galėjo turėti sunkiai sergančiųjų motyvacijos trūkumas – depresyvūs pacientai demonstravo žymiai mažesnį fizinį pajėgumą. Tyrimo eigoje pradinės intensyvios fizinės mankštos programos padėdavo greitai atsigauti nuo depresijos, žymiai mažindavo lėtinį nerimą.
Nerimo mažėjimą po aštuonių savaičių aerobikos ar treniruočių su svoriais pastebėjo E.W. Martinsen’as [89]. Vėliau jis nustatė, kad, įsitraukus į sportą, mažėja ligos atsinaujinimo tikimybė tarp psichoze nesergančių suaugusių pacientų [90].
Įvairių fizinės reabilitacijos, nukreiptos prieš nerimą ir depresiją programų metu, stebėta, kad nestipri depresija dingsta per dvylika savaičių be medikamentinio gydymo [89, 132]. Depresyvūs asmenys gali gerai reaguoti į gydymo procesus, kurie nukreipti į jų įsitikinimus. Šis efektas yra vadinamas placebo efektu [37]. Tyrinėtojas tikrino šią hipotezę, stebėdamas 48 sveikus suaugusius fizinės mankštos metu, dešimties savaičių bėgyje. Buvo sudarytos dvi grupės, iš kurių viena treniravosi be specialaus psichologinio paaiškinimo, o kitai buvo tvirtinta, kad jų sveikata greitai pagerės. Po dešimties savaičių abi grupės parodė gerus rezultatus, bet grupė, kuri buvo palaikoma psichologiškai, parodė žymiai didesnį pasitikėjimą savimi. Kai Goldwater’is ir Collins’as [50] atsitiktinai priskyrė sveikus koledžo studentus į žemo intensyvumo fizinio krūvio programą šešis kartus per savaitę, jie pastebėjo pagerėjusią jų nuotaiką. Blumenthal’is [18] pastebėjo, kad aerobika bei joga pagerino sveikų pagyvenusių žmonių depresijos nustatymo testų rezultatus, lyginant su kontrolinėmis grupėmis. Nepaisant mažo pagerėjimo standartinėse psichometrinėse matavimo skalėse, tiriamieji dažnai pažymėdavo, kad mažėja jų nerimas, didėja energija ir džiaugsmas gyvenimu.
Keletas tyrinėtojų mėgino nustatyti fizinei mankštai keliamus kriterijus [90, 132]. Tyrimų, atliktų su depresija sergančiais asmenimis, psichoterapijos, meditacijos ir treniruočių su svoriais terapijos buvo
21
lyginamos su tam tikra fizinės mankštos terapija. Geriausi moksliniai tyrimai rodo, kad aerobiniai pratimai yra geriau negu meditacija, psichoterapija ar treniruotės su svoriais, gydant depresiją. Daugelis intensyvių aerobinių užsiėmimų mažina didelio nerimo būseną, o aukštas intensyvumas ilgesniam laikui pašalina nerimo priepuolius [132]. Stebėta, kad aerobinė mankšta, net ir trumpalaikė, žymiai gerina sergančiųjų sunkia depresija nuotaiką [38]. Todėl fizinė mankšta turi teigiamą poveikį ne tik fiziniam pajėgumui, bet ir psichinei sveikatai.
Neaišku, ar nuotaiką keičiantys ir nerimą mažinantys fizinės mankštos efektai įvyksta dėl trumpalaikių vienkartinių ar dėl pastovių užsiėmimų, tačiau informacija apie fizinės mankštos kiekį, dažnį ir trukmę yra pateikiama skirtingai.
North’as [101] nustatė, kad fizinės mankštos programos efektyvumas, mažinant sunkią depresiją, prilygo psichoterapijos efektyvumui. Taip pat nustatė, kad aerobinis ir anaerobinis režimai buvo vienodai efektyvūs. Pasak autoriaus, kuo dažnesni užsiėmimai, tuo stipresnis antidepresinis efektas.
Išanalizavus fizinės mankštos dažnumo reikšmę gydymo efektyvumui, nustatyta, kad fizinė mankšta turėtų būti atliekama tris kartus per savaitę [19]. Tyrimai rodo, kad tris kartus per savaitę taikoma fizinė mankšta padeda žymiai mažinti depresiją, o tyrimai su penkių užsiėmimų per savaitę programa papildomo progreso neparodė, nors teigiamas poveikis taip pat buvo.
Kritikai turi pagrindo teigti, kad fizinės mankštos pratimų intensyvumas nėra pilnai ištirtas gydant depresiją. Nustatyta, kad aukšto bei vidutinio režimo programos vienodai mažina depresiją [19]. Pažymima, kad geriau naudoti vidutinio intensyvumo režimą dėl vienodo efektyvumo, bet mažesnės traumos tikimybės. Atlikus tyrimus su žemo intensyvumo programomis nustatyta, kad įvairūs žemo intensyvumo anaerobiniai pratimai tris kartus per savaitę, aštuonių savaičių laikotarpyje sumažino depresiją tiek, kiek ir aerobiniai pratimai aukštame atlikimo dažnyje [89, 91].
Amerikos Sporto Medicinos Koledžo tyrinėtojai [4] teigia, kad, norint gauti teigiamą fizinės mankštos efektą raumenų struktūrai ir širdies kraujagyslių sistemai, užsiėmimų trukmė turėtų būti nuo 15 iki 30 min. Tas pats limitas padeda ir psichinės sveikatos gerinimui. Fizinės mankštos programos bei depresijos santykio tyrimai rodo, kad žymus depresijos mažėjimas yra pasiekiamas 2 val., 1 val., 45 min., 30 ir 20 min. užsiėmimų metu [52, 89].
Fizinė mankšta turi antidepresinį poveikį pacientams su lengvo ar vidutinio laipsnio depresija [89]. Kadangi depresija turi tendenciją kartotis, labai svarbu, ar pacientas toliau tęsia fizinės mankštos užsiėmimus. Fiziniai užsiėmimai vieną ar dvi valandas per savaitę yra būtini, kad išlaikyti jau
22
užsiėminėjusio individo fizinį pajėgumą. Sergantiesiems rekomenduojamas krūvis ne daug skiriasi nuo paprastos populiacijos [14, 54].
Broocks’as [20] nustatė, kad fizinė mankšta puikiai gydo panikos priepuolius. Jis atsitiktinai parinko 42 vidutinius bei sunkius panikos sutrikimus turinčius ligonius ir suskirstė juos į 3 grupes. 1-oji grupė dešimt savaičių bėgiojo (4 mylias 3 kartus per savaitę), 2-oji – vartojo medikamentą clomipraminą, 3-ioji – vartojo placebo piliules. Pirmosios dvi grupės rodė žymiai sumažėjusią paniką, lyginant su trečiąją. Autorius pabrėžia, kad fizinė mankšta šiuo atveju turi didelį teigiamą efektą, nors jis ir yra mažesnis, nei gydymo vaistais. Tyrimas parodė, kad fizinės mankštos programa yra moderni ir efektyvi psichiatrinio gydymo forma prieš paniką.
Fizinė mankšta sukelia biologinius pokyčius, kurie siejami su antidepresiniu efektu, tačiau trūksta empirinių įrodymų šiam biologiniam fenomenui. Teigiama, kad antidepresinis fizinės mankštos efektas priklauso nuo asmens jausmų, liečiančių kompetenciją, savikontrolę bei simptomų pasišalinimo ar pasikeitimo [10]. Fizinė mankšta per biologines reakcijas sukelia psichologinį efektą, tuo ir pagrįstas fizinės mankštos taikymas, gydant sergančiuosius depresija [9, 10, 147].
Įrodyta, kad sergant depresija mažėja serotonino kiekis smegenyse, todėl depresijos gydymui pagrindinai vartojami vaistai, didinantys serotonino kiekį. Pastebėta, kad fizinė mankšta taip pat didina serotonino kiekį, kas mažina depresijos ir nerimo simptomus ir teigiamai veikia psichinę sveikatą [27].
Fizinės mankštos poveikį gydant sergančiuosius depresija galima paaiškinti endorfinų, monominų arba termogenine ir atsiribojimo teorijomis [26, 52, 53,65].
Endorfinų hipotezė. Fizinis krūvis kelia kraujo plazmos endorfinų lygį (26, 53]. Tyrimo, kuriame septynios nesportavusios moterys dalyvavo intensyvioje, griežtoje fizinės mankštos programoje 2 mėnesius, rezultatai po pirmos savaitės 6 užsiėmimų po valandą parodė, kad jų endorfinų kiekis šoktelėjo 57 proc., o aštuntos savaitės pabaigoje šis lygis buvo 145 proc. virš normos. Šis tyrimas rodo, kad fizinės mankštos efektas yra ryškus ir progresuojantis ilgą laiką tęsiant fizinę mankštą. Endorfinų lygio didėjimas po fizinės mankštos programos yra vienas patikimiausių poveikio depresijai mechanizmo paaiškinimų [26].
Monaminų hipotezė teigia, kad nervinių impulsų pernešėjai katecholaminai (norepineprinai ir dopaminai) bei indolaminai (serotoninas) gali dalyvauti depresijos mažinimo procese [52].
Termogeninė teorija teigia, kad fizinis krūvis, per raumenų tonuso ir temperatūros pakilimo mechanizmus, turi teigiamą poveikį nerimo mažinimui [65]. Buvo stebėta, kad po apšilimo sportininkai, atliekantys lavinančius ištvermę pratimus, treniruotės metu neturi jokių nerimastingų minčių.
23
Atsiribojimo teorija teigia, kad fizinio krūvio metu asmuo koncentruojasi ties savo treniruote ir jos pojūčiais (nuovargiu, alsavimu, skausmu) ir nukreipia savo mintis nuo depresinių minčių. Panašus poveikis yra ir paprastam sporto mėgėjui – jis sukoncentruoja dėmesį ir atsiriboja nuo depresijos [149].
Fizinės mankštos taikymo psichiatrinėse klinikose (kai kur vadinamos psichomotorine terapija) svarba psichosomatiniams ligoniams praeityje buvo vertinama per psichologinius ar į gabumus nukreiptus matavimo būdus. Bendras šios terapijos suvokimas tarp plataus profilio terapinių intervencijų irgi buvo tiriamas ir nustatyta, kad pacientai psichomotorinę terapiją pripažino antra tarp klinikinių gydymo būdų [67]. Naujos psichomotorinės terapijos koncepcijos mėgina sujungti intervencijas judesiui bei psichikos lygiui, kur individuali ar grupinė terapija yra grindžiama judesiu. Šis intervencijų įvertinimas reikalauja metodų, kurie fiksuoja elgesio psichosomatinius aspektus vienu metu. Tam tikslui buvo sukurtos įvairios stebėjimo priemonės pagal R. Labans idėjas, kurios dėl savo sudėtingumo buvo panaudotos tik mažoms populiacijoms [67]. Kaip alternatyva yra įvairūs klausimų komplektai, kurie nagrinėja įvairius psichosomatinius ryšių aspektus. Tos klausimų anketos reikalauja aukšto intelekto, kas apriboja jų naudojimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl sekantys tyrimai buvo pritaikyti būtent psichikos sutrikimų turintiems pacientams [57].
Vokietijos psichiatrinėse klinikose buvo įvertintas judėjimo psichoterapijos efektas [98]. Bendras gydymo planas susidėjo iš individualios ir grupinės terapijos 2 kartus per savaitę, psichomotorinės terapijos 3 kartus per savaitę bei kitų terapijų, kaip, rekreacinė, relaksacinė terapija ar korekcinė gimnastika. Laisvalaikiu pacientai galėjo užsiimti plaukimu, šokiais, dviračiais, tenisu ir t.t. Pacientai psichomotorinę terapiją pripažino kaip antrą pagal svarbumą tarp kitų vienuolikos gydymo būdų (pirmoji – individuali terapija) [57].
Depresiniai pacientai yra neveiklūs, jų fizinis pajėgumas mažesnis nei bendros gyventojų populiacijos. Fizinio pajėgumo lygis yra kritęs dėl neveiklumo ir tai rodo, jog fizinio aktyvumo įdiegimas į jų gydymo programas yra teigiamas argumentas [89].
Danijoje atlikta ilgalaikių tyrimų, kurių metu depresija sergantys asmenys dalyvavo fizinės mankštos programose. Pasibaigus užsiėmimų ciklui, apie 50 proc. pacientų mankštinosi dar vienerius metus [39]. Tai rodo, kad fizinė mankšta tapo efektyviu dalies pacientų įpročiu. Tie, kurie treniravosi, rodė žemesnius depresijos požymius negu neveiklūs asmenys.
Klinikiniai tyrimai rodo, kad individai skirtingai reaguoja į fizinės mankštos programas ir fizinės mankštos teigiamų efektų identifikacija nėra galutinai ištirta [137, 138]. Tie efektyvūs elementai gali būti pakitusios
24
paciento fizinės būsenos subjektyvus patyrimas, taip pat objektyvus darbingumo, kūno vaizdo, savimonės, gabumų ir grupinio rišlumo didėjimas. Psichomotorinės terapijos programoje, skirtoje nepsichotinių pacientų reabilitacijai, kaip antidepresinė priemonė buvo įdiegta fizinė mankšta. Universitetiniame Švento Juozapo Psichiatrijos centre, Kortenberge, buvo gydomi 34 pacientai. Apie 50 proc. kentėjo dėl sunkių psichikos sutrikimų, kurie lyg ir nereagavo į įprastą medikamentinį ir trumpą psichoterapinį gydymą, naudojamą trumpalaikių buvimų ligoninės skyriuose. Programos tikslai buvo gerinti objektyvų ir subjektyvų fizinį aktyvumą, mažinti nerimą ir depresiją, gerinti savo paties imidžą, mokyti pacientus aktyviai ieškoti sprendimų stebint save ir grįžtamąjį ryšį, padėti žmonėm su kalbos sutrikimais, socialinė pagalba, apsaugoti nuo pakartotinės depresijos [136]. Iš aerobinio ir anaerobinio krūvių sudaryta fizinės mankštos programa buvo dinamiška, tačiau nereikalaujanti didelių fizinių pastangų. Dirbant grupėse, kiekvienam programos dalyviui buvo skiriamas dėmesys. Tai leido sukurti tamprų ryšį tarp paciento ir terapeuto, kas yra svarbu terapinei sėkmei. Dėl dalyvių žemo fizinio pajėgumo pradinė bėgimo terapija buvo transformuota į anaerobinio krūvio programą, atsižvelgiant į individo interesus ar jo patirtį. Be to, pranašumas buvo teikiamas patalpų, o ne lauko treniruotėms. Ši fizinio aktyvumo programa susidėjo iš dvidešimt keturių tokių sesijų per dešimt savaičių. Pagal pradinio fizinio aktyvumo testo rezultatus, terapeutas sudarė individualią laipsninę mankštos programą, paremtą esamais treniruočių principais. Užsiėmimams buvo naudojamas bėgimo takelis ir ergometro ciklas. Kiekviena sesija buvo papildoma raumenų tempimais ir atsilenkimais ir iš anksto vertinama. Jei intensyvumas per didelis, terapeutas jį mažindavo, bet visada stebėdavo fizinio pajėgumo lygį. Programa matuojama grafikais, o rezultatai reguliariai duodami pacientui. Po dešimties savaičių pacientai kviečiami vieną kartą per savaitę treniruotis, o po to padrąsinami užsiimti fizine veikla už ligoninės ribų. Prieš pradedant fizinio aktyvumo programą, pacientas tiriamas Beck’o depresijos anketa [12], Baardman’o kūno įvertinimo skale, nustatančia, ar yra ryšys tarp negatyvaus požiūrio į savo kūną ir paciento savijautos [7], Utrecht’o anketa, nustatančia paciento pajėgumą išspręsti atsiradusias problemas, Astrand-Rhyming submaksimaliu testu, kuris matuoja maksimalų deguonies suvartojimą dešimties minučių trukmės ergometro ciklo metu. Tiriamųjų grupę sudarė hospitalizuoti ligoniai, kurie buvo klasifikuojami kaip turintys „depresinius sutrikimus“. Pacientai, turėję kardiologinių problemų ir psichotinių simptomų, iš tyrimo buvo eliminuoti. Visi tiriamieji vartojo vaistus daugiau nei šešis mėnesius. Depresijos rodikliai pagal Beck’o skalę žymiai skyrėsi tyrimo pasėkoje. Tais pats stebima ir Utrecht’o anketoje. Pastarieji rezultatai rodo, kad depresijos lygis
25
mažėjo pacientams, dalyvavusiems fizinio aktyvumo programoje. Pacientai turi didesnį pajėgumą susidoroti su problemom, bet jie linkę vengti jų. Baardman’o kūno skalė rodė, kad programoje dalyvavę pacientai turi teigiamesnį požiūrį į kūną bei geriau jaučiasi vieni ir kompanijoje. Tyrimo metu nustatyta, kad depresyvūs pacientai yra neveiklūs. Jų deguonies pasisavinimas yra mažas dėl neaktyvumo. Tai yra paskatinimas fizinės mankštos programų įvedimui į ligonių gydymo programas, nes deguonies pasisavinimas padidėja 15 proc. per dešimties savaičių trukmės užsiėmimus. Taikant fizinės mankštos programas sergantiesiems depresija, atsižvelgiama į tai, kad depresiniai pacientai charakterizuojami blogu fizinio pajėgumo lygiu, neigiamu požiūriu į savo kūną, negatyviu fizinių gabumų suvokimu ir kompetencijos pojūčiu bei sumažėjusiu pasitikėjimu savimi. Fizinė mankšta keičia individo savivokos ir savivertės koncepcijas, gerina nuotaiką bei požiūrį į kūną [138]. Pacientai, dalyvavę gerai suprojektuotoje fizinės mankštos programoje, sustiprėjo fiziškai, krito jų depresijos lygis ir pagerėjo susidorojimo mechanizmai [137].
26
4. KONTINGENTAS IR DARBO METODIKA
4.1. Tiriamųjų kontingentasTiriamąjį kontingentą sudarė atsitiktiniu būdu atrinkti 192 pacientai (amžiaus vidurkis 45,5 m., intervalas 20–67 metai), iš kurių 61 vyras (31,8 proc., amžiaus vidurkis 45,6 m. (21–66 m.) ir 131 moteris (68,2 proc., amžiaus vidurkis 45,83 m. (20–67 m.)), kuriems buvo diagnozuotas sunkios depresijos epizodas pagal TLK-10 kriterijus. Atsitiktinai tiriamieji buvo pasirenkami iš ligoninės stacionaro pacientų registravimo žurnalo, kviečiant tyrime dalyvauti nelyginiu skaičiumi užregistruotus asmenis, iš kurių kas trečias buvo priskirtas kontrolinei grupei, visi kiti sudarė fizinės mankštos grupę. Iš viso dalyvauti tyrime buvo pakviesti 278 pacientai. Iš jų 62 pacientai dalyvauti tyrime atsisakė, nurodydami įvairias priežastis: 12 – nenorą fiziškai judėti, 23 – per silpną fizinę sveikatą, 20 – šis tyrimas neduos jokios naudos, 7 – neištvers iki tyrimo pabaigos; 24 – tyrimo nebaigė, iš jų 16 buvo išrašyti iš stacionaro, tačiau vaikščioti užsiėmimus iš namų atsisakė, iš jų 2 nusižudė namuose, 8 dalyvauti atsisakė tyrimo eigoje. Kiti atrankos kriterijai: depresija be psichozės simptomų, alkoholizmo nebuvimas, nekintantis gydymas psichotropiniais vaistais, nedalyvavimas pastaruosius 6 mėnesius prieš fizinės mankštos programą jokiose kitose reabilitacijos programose. Visi tiriamieji 2005-2008 m. gydyti ligoninės psichiatrijos skyriuje.
Tyrimui atlikti buvo gautas Kauno regioninio Bioetikos komiteto leidimas (Nr. BE-2-40, 2006-09-19).
Fizinės mankštos grupėje buvo 124 pacientai, iš kurių 37 vyrai (29,8 proc.) ir 87 moterys (70,2 proc.), fizinės mankštos grupės tiriamųjų amžiaus vidurkis 45,7m. (21–65 m.), vyrų amžiaus vidurkis 44,9 m. (21–64 m.), moterų – 46,0 m (23–65 m.). Kontrolinėje grupėje buvo 68 pacientai, iš kurių 24 vyrai (35,3 proc.) ir 44 moterys (64,7 proc.), kontrolinės grupės tiriamųjų amžiaus vidurkis 45,8m. (20–67 m.), vyrų amžiaus vidurkis 46,7 m. (25–66 m.), moterų – 45,4 m. (20–67 m.). Tiriamųjų ūgis ir svoris buvo matuojamas ir užrašomas į paciento lapą priėmimo skyriuje, tik atvykus į stacionarą. Kūno masės indeksas (KMI) buvo skaičiuojamas pagal formulę: KMI = kūno masė (kg)/ūgis (m²). Antropomorfiniai duomenys pateikti 4.1 lentelėje. Abiejose grupėse amžius, ūgis, svoris ir kūno masės indeksas statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
Fizinės mankštos grupėje 51(41,1 proc.) tiriamasis buvo vedęs/ištekėjusi, 24(19,4 proc.) – nevedę/neištekėjusios, 43(34,7 proc.) – išsiskyrę(-usios), 6(4,8 proc.) – našliai(-ės). Kontrolinėje grupėje 26(38,2 proc.) tiriamieji
27
buvo vedę/ištekėjusios, 10(14,7 proc.) – nevedusių/neištekėjusių, 29(42,7 proc.) – išsiskyrę(-usios), 3(4,4 proc.) – našliai(-ės). Pagal šeimyninę padėtį abi grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Fizinės mankštos grupėje su aukštuoju išsilavinimu buvo 25(20,2 proc.) tiriamieji, 56(45,2 proc.) – su viduriniu ir specialiuoju viduriniu išsilavinimu ir 43(34,7 proc.) – su nepilnu viduriniu išsilavinimu.
Kontrolinės grupės tiriamųjų išsilavinimas pagal procentus buvo panašus, kaip ir fizinės mankštos grupės, ir statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Abiejose grupėse daugiausia (apie 30 proc.) dirbo statybose ir pramonės ūkyje, apie 20 proc. buvo bedarbių, statistiškai reikšmingų skirtumų tarp abiejų grupių nerasta. Visi pacientai ištirti du kartus: tik atsigulus į stacionarą ir po 30 dienų.
4.1 lentelė. Fizinės mankštos ir kontrolinės grupių tiriamųjų antropomorfiniai rodikliai prieš tyrimą
Rodikliai Fizinės mankštos grupė (95 proc. PI) Kontrolinė grupė (95 proc. PI) p<0,05 p<0,1
N 124 68 Amžius, m. 45,7 (43,7–47,7) 45,8 (42,9–48,8) Ūgis, cm 169,3 (167,8–170,8) 170,0 (167,8–172,2) Svoris, kg 75,2 (73,0–77,3) 74,6 (70,5–78,6) KMI, kg/m2 26,2 (25,5–26,9) 25,7 (24,4–27,1)
Remiantis TLK – 10 diagnostiniais kriterijais, kurie apibūdina depresijos epizodą su vadinamaisiais „somatiniais“ simptomais: išnykę interesai ir gebėjimas jausti malonumą, būdravimas ryte keletą valandų prieš įprastą kėlimosi laiką, sunkiausia depresija ryte, sulėtėjusi psichomotorika, jaudrumas, sumažėjęs apetitas, kūno masė ir lytinis potraukis, fizinės mankštos ir kontrolinė grupės buvo suskirstytos į „su somatikos simptomais“ ir „be somatikos simptomų“ popgrupes [131].
Fizinės mankštos grupėje 73 asmenys be (amžiaus vidurkis 45,7 m. (23–65 m.) ir 51 asmuo su somatiniais simptomais (amžiaus vidurkis 45,8 m. (21–64 m.)). Kontrolinėje grupėje 39 asmenys be (amžiaus vidurkis 48,4 m. (25–67 m.)) ir 29 asmenys su somatiniais simptomais (amžiaus vidurkis 42,5 m. (20– 67 m.)).
Sergančiųjų depresija, suskirstytų į minėtas grupes, antropomorfiniai duomenys pateikti 4.2 lentelėje. Visose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė amžius ir ūgis.
28
4.2 lentelė. Fizinės mankštos ir kontrolinės grupių, suskirstytų pagal somatinius simptomus antropomorfiniai rodikliai prieš tyrimą
Fizinės mankštos grupė Kontrolinė grupė Rodikliai Be somatinių simptomų
(95 proc. PI) Su somatiniais simptomais (95 proc. PI) Be somatinių simptomų (95 proc. PI) Su somatiniais simptomais (95 proc. PI) p<0,05 p<0,1 1 2 3 4 N 73 51 16 19 Amžius, m. 45,7 (43,0–48,3) (42,6–48,9) 45,8 (44,2–52,5) 48,4 (38,3–46,7) 42,5 3:4 Ūgis, cm 168,2 (166–170) (168–173) 170,9 (168–174) 170,8 (166–172) 168,8 1:2 Svoris, kg 72,5 (70,1–74,8) (75,2–82,9) 79,0 (74,0–85,5) 79,8 (62,7–72,4) 67,6 1:2; 1:3; 2:4; 3:4 KMI, kg/m2 25,6 (24,9–26,4) (25,9–28,2) 27,1 (25,3–29,3) 27,3 (22,2–25,1) 23,8 1:2; 2:4; 3:4 1:3
Širdies ritmas ortostazės metu buvo registruotas 85 pacientams (amžiaus vidurkis 41,9±1,24 m., intervalas 21-67 metai), iš kurių 31 vyras (36,5 proc., amžiaus vidurkis 38,8±1,93 m.) ir 54 moterys (63,5 proc., amžiaus vidurkis 43,6±1,58 m.). Fizinės mankštos grupėje buvo 50 pacientų, iš kurių 19 vyrų (38,0 proc.) ir 31 moteris (62,0 proc.), fizinės mankštos grupės tiriamųjų amžiaus vidurkis 40,2±1,51 m., vyrų amžiaus vidurkis 37,7±2,36 m., moterų – 41,7±1,95 m. Kontrolinėje grupėje buvo 35 pacientai, iš kurių 12 vyrų (34,3 proc.) ir 23 moterys (65,7 proc.), kontrolinės grupės tiriamųjų amžiaus vidurkis 44,3±2,06 m., vyrų amžiaus vidurkis 40,6±3,37 m., moterų – 46,2±2,56 m. Antropomorfiniai duomenys pateikti 4.3 lentelėje. Abiejose grupėse amžius, ūgis, svoris ir kūno masės indeksas statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
4.3 lentelė. Fizinės mankštos ir kontrolinės grupių tiriamųjų, kuriems atliktas aktyvios ortostazės mėginys antropomorfiniai rodikliai
Rodikliai Fizinės mankštos grupė (95 proc. PI) Kontrolinė grupė (95 proc. PI) p<0,05 p<0,1
N 50 35
Amžius, m. 40,2 (36,7–42,6) 44,3 (40,1–48,5) Ūgis, cm 169,3 (167–172) 168,1 (165–171) Svoris, kg 75,4 (70,7–80,0) 73,4 (66,6–80,3) KMI, kg/m2 26,2 (24,8–27,6) 25,9 (23,5–28,3)
Fizinės mankštos grupėje buvo 26 asmenys be somatinių simptomų (amžiaus vidurkis 38,2±1,77 m.) ir 24 asmenys su somatiniais simptomais (amžiaus vidurkis 42,3±2,47 m.). Kontrolinėje grupėje – 16 asmenų be somatinių simptomų (amžiaus vidurkis 44,1±3,51 m.) ir 19 asmenų su
29
somatiniais simptomais (amžiaus vidurkis 44,2±2,48 m.). Sergančiųjų depresija, suskirstytų į minėtas grupes, antropomorfiniai duomenys pateikti 4.4 lentelėje. Visose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė amžius ir ūgis.
4.4 lentelė. Fizinės mankštos ir kontrolinės grupių tiriamųjų, kuriems atliktas AOM suskirstytų pagal somatinius simptomus antropomorfiniai rodikliai
Fizinės mankštos grupė Kontrolinė grupė Rodikliai Be somatinių simptomų
(95 proc. PI) Su somatiniais simptomais (95 proc. PI) Be somatinių simptomų (95 proc. PI) Su somatiniais simptomais (95 proc. PI) p<0,05 p<0,1 1 2 3 4 N 26 24 16 19 Amžius, m. 38,2 (34,6–41,9) 42,3 (37,2–47,44) 44,1 (36,6–51,6) 44,4 (39,2–49,6) Ūgis, cm 168,5 (164–172) (167–174) 170,3 (162–171) 166,4 (165–174) 169,6 Svoris, kg 71,3 (65,7–76,9) 79,8 (72,2–87,3) 77,6 (64,7–90,5) 69,9 (62,6–77,2) 1:2; 2:4 KMI, kg/m2 25,1 (23,4–26,7) (25,1–29,8) 27,5 (23,2–32,6) 27,9 (21,9–26,6) 24,2 1:2; 2:4
Tiek fizinės mankštos grupėje, tiek kontrolinėje grupėje sergantieji sunkaus laipsnio depresija buvo gydomi medikamentais (fluoksetino hidrochloridu, klonazepamau, dikalio klorazepatu, alprazolau, bromazepamu, venlafaksinu, diazepamu, lorazepamu, triheksifenidilo hidrochloridu, sertralinu, medazepamu, mirtazapinu, nitroazepamu, buspironu, escitalopramu), kurių vartojimas abiejose grupėse buvo vienodas. Kliniškai psichinę būklę vertino gydytojas psichiatras, kuris diagnozuodavo depresiją ir jos sunkumą, remdamasis TLK-10, klasifikacijos V(F) skyriaus sunkios depresijos diagnostikos kriterijais. 6 ligoniams buvo diagnozuotas F31 – bipolinis sutrikimas, 22 F32 – depresinis epizodas diagnozuotas pirmą kartą ir 164 ligoniams diagnozuotas F33 – pasikartojantis depresijos epizodas. Psichiatras skirdavo standartinį medikamentinį depresijos gydymą antidepresantais (selektyviais serotonino reabsorbcijos inhibitoriais) ir anksiolitikais (benzodiazepinais). Tyrimo metu gydymas vaistais nebuvo koreguojamas.
30
4.5 lentelė. Gretutiniai susirgimai fizinės mankštos ir kontrolinėje sergančiųjų depresija grupėse
Fizinės mankštos
grupė Kontrolinė grupė
Klinikiniai požymiai N=124 64,6
proc. N=68 35,4 proc.
Pirminė arterinė hipertenzija: χ2=0,91; df=2;
ribinė 11 8,9 9 13,2 p<0,64
I stadija 14 11,3 7 10,3
Lėtinės kvėpavimo takų ligos: χ2=1,42; df=2;
bronchinė astma 7 5,6 4 5,9 p<0,49 nepatikslintas lėt. bronchitas 6 4,8 1 1,5 Lėtinis gastritas χ2=0,26; df=1, remisija 15 12,1 10 14,7 p<0,61 Opaligė: χ2=1,06; df=2; remisija 9 7,3 7 10,3 p<0,59 paūmėjimas 1 0,8 0 0,0 Tulžies pūslės akmenligė χ2=0,006; df=1; yra 2 1,6 1 1,5 p<0,94 Gūžys χ2=0,001 df=1; hipotireoidinis 9 7,3 5 7,3 p<0,98 Cukrinis diabetas χ2=0,19; df=1; yra 3 2,4 1 1,5 p<0,66 Artrozė χ2=0,06; df=1; yra 18 14,5 9 13,2 p<0,81 Reumatoidinis artritas χ2=0,95 df=1; yra 5 4,0 1 0,5 p<0,33 Osteporozė χ2=1,40; df=1; yra 7 5,6 7 10,3 p<0,24 Migrena χ2=0,90; df=1; yra 8 6,4 7 10,3 p<0,34
Nervų šaknelių ir rezginių ligos χ2=0,72; df=1;
yra 16 12,9 6 8,8 p<0,40
Menopauziniai sutrikimai χ2=0,34; df=1,
yra 5 4,0 4 5,9 p<0,56
Pagal gretutinius susirgimus fizinės mankštos ir kontrolinė grupės taip pat nesiskyrė. Abiejose grupėse nebuvo ligonių su IŠL ar širdies ritmo sutrikimais. Pirminė arterinė hipertenzija sirgo 25 ligoniai fizinės mankštos ir 17 ligonių kontrolinėje grupėse (p>0,05). Cukrinis diabetas stebėta 3 ligoniams fizinės mankštos ir vienam ligoniui kontrolinėje grupėje (p>0,05). Kiti gretutiniai susirgimai abiejose grupėse taip pat statistiškai reikšmingai nesiskyrė (lentelė 4.5).
