AUŠTŲJŲ MOKYKLŲ FIZINĖS APLINKOS PRITAIKYMO VERTINIMAS ŢMONĖMS SU JUDĖJIMO NEGALIA

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

GABRIELĖ BUDRIŪTĖ

AUŠTŲJŲ MOKYKLŲ FIZINĖS APLINKOS PRITAIKYMO

VERTINIMAS ŢMONĖMS SU JUDĖJIMO NEGALIA

Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Giedrė Kavaliauskienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanas Jūratė Macijauskienė Parašas

Data

AUŠTŲJŲ MOKYKLŲ FIZINĖS APLINKOS PRITAIKYMO

VERTINIMAS ŢMONĖMS SU JUDĖJIMO NEGALIA

Magistrantūros studijų programos „FIZINĖ MEDICINA IR REABILITACIJA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Giedrė Kavaliauskienė Data

Recenzentas Darbą atliko Kristina Berškienė Magistrantė

Gabrielė Budriūtė

Data Data

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 11

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12

1.1. Negalios, neįgalumo ir nedarbingumo samprata. Negalios rūšys ... 12

1.1.1. Judėjimo negalios samprata, judėjimo negalios formos ... 13

1.2. Negalia socialiniu aspektu ... 14

1.2.1. Socialinė neįgaliųjų integracija ... 16

1.3. Neįgalūs studentai aukštosiose mokyklose ... 17

1.4. Kompensacinė technika ir naujausios technologijos reabilitacijoje ... 20

1.5. Ergoterapija esant judėjimo negaliai ... 21

1.5.1. Fizinės aplinkos pritaikymas neįgaliesiems ... 23

2. TYRIMO METODIKA ... 27

3. REZULTATAI ... 30

3.1. Studentų su judėjimo negalia charakteristika ... 30

3.2. Įgalių studentų charakterisitika... 35

3.3. Fizinės aplinkos pritaikymo vertinimas... 36

3.4. Respondentų fizinės aplinkos vertinimas ... 43

3.5. Darbuotojų, atsakingų uţ neįgaliųjų reikalus, interviu duomenys ... 48

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 50

5. IŠVADOS ... 53

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 54

7. MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 56

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 57

9. PRIEDAI ... 62

1 priedas ... 62

2 priedas ... 63

4 priedas ... 68

5 priedas ... 71

6 priedas ... 73

SANTRAUKA

Budriūtė G. Aukštųjų mokyklų fizinės aplinkos pritaikymo vertinimas ţmonėms su judėjimo negalia / mokslinė vadovė doc. dr. G. Kavaliauskienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. - Kaunas, 2014, - 61 p.

Darbo tikslas: įvertinti aukštųjų mokyklų fizinės aplinkos pritaikymą ţmonėms su judėjimo negalia. Darbo uţdaviniai: 1. Išsiaiškinti judėjimo negalią turinčių ţmonių problemas, iškylančias dėl nepritaikytos fizinės aplinkos aukštosiose mokyklose. 2. Palyginti aukštųjų mokyklų fizinės aplinkos pritaikymą ţmonėms su judėjimo negalia. 3. Įvertinti ergoterapeuto konsultacijų poreikį, pritaikant fizinę aplinką aukštosiose mokyklose.

Tyrimo metodai: remiantis D. Pilipavičiūtės ir G. Ambraso duomenimis sudaryta aukštųjų mokyklų

fizinės aplinkos pritaikymo vertinimo rodiklių sistema. Ši sistema atitinka LR ministro įsakymo STR

2.03.01:2001 ―Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai ţmonių su negalia reikmėms‖ pateiktus normatyvus. Sistemą sudaro 7 vertinamų elementų grupės. Sukurtos 3 anketos. Taip pat buvo atliktas fotografavimas, objektai matuojami metru, statistinė duomenų analizė. Kaune ir Vilniuje išrirti 26 aukštųjų mokyklų pastatai. Tyrimo dalyviai: 24 studentai su judėjimo negalia, 199 įgalūs studentai, 2 darbuotojai.

Tyrimo rezultatai atskleidė tai, kad Lietuvoje nė viena iš tirtų aukštųjų mokyklų nėra pritaikyta taip, kad atitiktų visus sistemos normatyvus ir reikalavimus, dėl to studentams su judėjimo negalia kyla sunkumų pilnavertiškai studijuoti.

Išvados: 1. Studentai su judėjimo negalia daţniausiai susiduria su šiomis problemomis: nepritaikytos durys, sunku pasiekti jungiklius, kištukus, nepritaikytos auditorijos. 2. Palyginus ištirtų Vilniaus ir Kauno miestų aukštųjų mokyklų fizinės aplinkos pritaikymo rezultatus pagal sudarytą rodiklių vertinimo sistemą, paaiškėjo, kad geriau pritaikytos yra Vilniuje ištirtos aukštosios mokyklos (pritaikyta - 62,3 proc.) nei Kaune ištirtos aukštosios mokyklos (pritaikyta - 54,9 proc.). 3. Ergoterapeuto konsultacijos dėl nepritaikytos aplinkos yra reikalingos, nes iki šiol nė viena iš tirtų aukštųjų mokyklų nėra pritaikyta taip, kad studentas su judėjimo negalia galėtų pilnavertiškai studijuoti ir nekiltų problemų.

Rekomendacijos: pritaikant aukštųjų mokyklų fizinę aplinką, reikia vadovautis STR 2.03.01:2001, kuriame yra nustatyti tam tikri parametrai, normatyvai, kurie uţtikrina pritaikytą aplinką neįgaliems asmenims. Ergoterapeutas, kaip specialistas, turėtų aktyviai dalyvauti pritaikant aukštosios mokyklos fizinę aplinką.

SUMMURY

Budriūtė G. Evaluation of physical environment adaptation in higher schools for people with mobility disabilities / supervisor prof. dr. G. Kavaliauskienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Clinic of Rehabilitation. - Kaunas, 2014, - s. 61.

The aim of research work: to estimate the adaptation of physical environment in higher schools for people with mobility disabilities.

Tasks of work: 1. To find out the problems caused by physical environment adaptation for people with mobility disabilities in higher schools. 2. To compare the adaptation of physical environment in higher schools for people with mobility disabilities. 3. To assess the need of occupational therapist's consultations, adapting the physical environment in higher schools.

Work methods: according to D. Pilipavičiūtė and G. Ambrasas data, there was composed the higher schools indicators system of physical environment adaptation. The system consists of seven items valued group. There were developed three questionnaires. The objects were photographed, measured with a meter, used the statistical analysis. There were investigated 26 buildings in Kaunas and Vilnius. Study participants: 24 students with mobility disability, 199 igal students, 2 workers.

The results revealed that none of studied higher school is not designed in a way that meets all the standards and requirements of the system, because students with mobility impairments have difficulties to fully study.

Conclusions: 1. Students with mobility impairments face the following problems: not adapted doors, it is difficult to reach the switches, plugs, not adapted the audiences. 2. Compared physical environment adaptation of higher schools, results showed that better adapted are higher schools of Vilnius (adapted - 62,3) than higher schools of Kaunas (adapted - 54.9 percent). 3. An occupational therapist consultations are necessary, because none of the investigated higher schools are not adapted so, that a student with mobility disability could study without any problems.

References: in adapting physical environment of higher schools, it is necessary to follow the parameters set in the standards which provide adapted environment for people with disabilities. An occupational therapist should advise employees of environmental applications and to produce an analysis of environmental adaptation in higher education. Therapist as a professional, should actively participate in applying higher school physical environment.

SANTRUMPOS

CNS - centrinė nervų sistema

PSO - Pasaulinė sveikatos organizacija

TNSP - trauminiai nugaros smegenų paţeidimai CP - cerebrinis paralyţius

CD - cukrinis diabetas

ŢN - ţmonės, turintys negalią NŢ - neįgalūs ţmonės

LR - Lietuvos Respublika ES - Europos sąjunga ET - ergoterapeutas

LSS - Lietuvos studentų sąjunga

LEU - Lietuvos edukologijos universitetas

TTVAM - Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla MRU - Mykolo Romerio universitetas

VU - Vilniaus universitetas MF- Medicinos fakultetas IstF - Istorijos fakultetas FilolF - Filologijos fakultetas TVM - Tarptautinė verslo mokykla

TSPMI - Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas VGTU - Vilniaus Vytauto Didţiojo universitetas

NDNT - Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba KMAM - Kauno miesto aukštosios mokyklos

VMAM - Vilniaus miesto aukštosios mokyklos KTU - Kauno technologijos universitetas VDU - Vytauto Didţiojo universitetas

ŢODYNĖLIS

Ambivalentiškumas - dvilypis, turintis prieštaringų elementų.

Ekzoskeletas - tai robotizuotas skeletas (kostiumas), kurį uţsidėjęs ţmogus įmontuotų variklių dėka gali įgauti daugiau jėgos arba esant judėjimo negaliai savarankiškai judėti.

ĮVADAS

Temos aktualumas: praėjusiame dešimtmetyje buvo galima stebėti akivaizdų negalią turinčių studentų skaičiaus augimą Lietuvos aukštosiose mokyklose. Pirmieji duomenys apie neįgaliuosius Lietuvos aukštosiose mokyklose pateikti 2001 m.: Jonas Ambrukaitis (2001) nurodė esant 193 negalią turinčius studentus, t. y. 0,2 % visų studentų skaičiaus. Lietuvos studentų sąjungos duomenimis, neįgaliųjų studentų skaičius augo kiekvienais metais, ir 2010/2011 akademiniais mokslo metais buvo suskaičiuota 996 negalią turintys studentai, t. y. 0,5 proc. visų studentų (Valentinavičius, 2011).

Tikslus neįgaliųjų studentų skaičius nėra ţinomas dėl kelių prieţasčių. Pirmiausiai neįgaliųjų studentų skaičiaus augimą fiksuoja keletas tyrėjų (Ruškus ir kt., 2007) ir institucijų: Lietuvos Respublikos statistikos departamentas, Lietuvos studentų sąjunga, Neįgaliųjų reikalų deparmentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Dėl nevienodos duomenų rinkimo metodikos, įvairių asmenų ar institucijų tais pačiais metais atliktuose tyrimuose būdavo uţfiksuojamas skirtingas neįgaliųjų studentų skaičius (Ruolytė-Verschoore, Ruškus, 2012).

Neįgaliųjų įtrauktis į studijas aukštosiose mokyklose yra svarbi jų socialinės integracijos proceso dalis, apimanti ţinojimo, gebėjimų įvaldymą, kuris lemia ţenklesnį jų aktyvumą, dalyvavimą ūkiniuose procesuose, didesnį savarankiškumą ir pan. Įsitraukimas į aukštojo mokslo studijas yra viena iš sudedamųjų neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos dalių, greta medicininės, specialiųjų poreikių tenkinimo specialiosios pagalbos priemonėmis, lygių galimybių visuomenės gyvenimo įvairiose srityse (sporto, kultūros, poilsio, laisvalaikio ir pan.) uţtikrinimo (Guščinskienė, Čiburienė, 2011). Pasak R. Ruolytės mokslo ir studijų misija – padėti uţtikrinti šalies visuomenės, kultūros ir ūkio klestėjimą, būti kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio visaverčio gyvenimo atrama ir paskata, tenkinti prigimtinį paţinimo troškimą (Ruolytė, 2008). Labai svarbus yra ir pačių dėstytojų poţiūris į negalią. Nuo to priklauso sėkmingas mokymasis universitete ir neįgaliųjų gerovė (Papasotiriou, Windle, 2012).

Turintiems judėjimo sutrikimų aktualiausias yra fizinis viešosios aplinkos prieinamumas: aplinkos pritaikymas. Kitas dalyvavimo apribojimas – skeptiškas akademinės bendruomenės poţiūris į juos ir jų buvimą aukštojo mokslo institucijoje; neįgaliųjų manymu, tokį poţiūrį sąlygoja ţinių apie negalią trūkumas. Ribotos dalyvavimo galimybės tampa prieţastimi gerinti neįgaliųjų studentų studijų sąlygas Ruolytė-Verschoore, Ruškus, 2012).

Uţsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, jog neįgaliems studentams taip pat kyla dar daug sunkumų ir neįgalūs studentai aukštajame moksle tampa vis aktualesnė problema, nes šalys nori uţtikrinti kuo geresnę neįgaliųjų integraciją (Madriaga ir kt., 2011).

Teorinė ir praktinė reikšmė: reta Lietuvos aukštoji mokykla šiandien galėtų pasigirti sukūrusi vienodas studijų sąlygas ir lankstumą priimti ţmones su negalia. Nėra visiškai aišku, kas yra

atsakingas uţ fizinės aplinos pritaikymą Lietuvos aukštosiose mokyklose ir ar uţtikrinamos studentų su judėjimo negalia teisės.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad nė viena iš 26 tirtų aukštųjų mokyklų pastatų nėra pritaikyta taip, kad atitiktų 100 proc. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tik 57,8 proc. aukštųjų mokyklų, vertinant pagal rodiklių vertinimo sistemą, yra visiškai nepritaikytos.

Taip pat labai svarbu, kad fizinė aplinka aukštosiose mokyklose būtų kuo geriau pritaikyta, nes aplinkos pritaikymas yra ilgalaikis procesas, kuris uţtikrina studentų su negalia socialinę integraciją. Svarbu ir tai, kad 2010 - 2011 mokslo metais bendrojo lavinimo mokyklose mokėsi 41,6 tūkst. mokinių, turinčių specialiųjų ugdymo poreikių, tai sudarė 10,1 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklų mokinių (LRV Nutarimas Dėl nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013-2019 metų programos patvirtinimo, 2012). Todėl pritaikius fizinę aplinką aukštosiose mokyklose, mano manymų, padidėtų ir neįgalių studentų skaičius.

Pasirinktos temos ryšys su tyrimo metodika ir gautais rezultatais: atliktas tyrimas yra reikšmingas tuo, kad atskleidţia ištirtų 26 aukštųjų mokyklų pastatų fizinės aplinkos pritaikymą ţmonėms su judėjimo negalia Lietuvoje. Iš atliktos literatūros analizės matyti, kad tyrimų šia tema nėra daug, o esamuose apţvelgiama tik siaura problemų dalis. Tokių tyrimų, kurie vertintų aukštųjų mokyklų fizinę aplinką pagal atskirus objektus (pvz.: liftai, auditorijos ir kita) Lietuvoje ir kitose uţsienio šalyse išvis nėra. Tiriant aukštųjų mokyklų fizinę aplinką, paaiškėjo, kad yra labai sudėtinga suţinoti tikslų studentų su judėjimo negalia skaičių, ne visose aukštosiose mokyklose yra po atsakingą ţmogų, kuris informuotų apie esamą fizinės aplinkos pritaikymo padėtį aukštojoje mokykloje. O jeigu ir yra, tai ne visi asmenys ţino, kokiais įstatymais reikia vadovautis pritaikant fizinę aplinką asmenims su negalia. Paklausus darbuotojų, ar būtų reikalinga ergoterapeuto konsultacija, jie teigė, kad būtų, nes trūksta ţinių apie aplinkos pritakymą ir nori konkretumo.

Hipotezė: ergoterapeuto konsultacijos, pritaikant aukštųjų mokyklų fizinę aplinką, yra reikalingos.

Darbo tikslas: įvertinti aukštųjų mokyklų fizinės aplinkos pritaikymą ţmonėms su judėjimo negalia.

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas: įvertinti aukštųjų mokyklų fizinės aplinkos pritaikymą ţmonėms su judėjimo negalia. Darbo uţdaviniai:

1. Išsiaiškinti judėjimo negalią turinčių ţmonių problemas, iškylančias dėl nepritaikytos fizinės aplinkos aukštosiose mokyklose.

2. Palyginti aukštųjų mokyklų fizinės aplinkos pritaikymą ţmonėms su judėjimo negalia. 3. Įvertinti ergoterapeuto konsultacijų poreikį, pritaikant fizinę aplinką aukštosiose mokyklose.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Negalios, neįgalumo ir nedarbingumo samprata. Negalios rūšys

Europos Sąjungos (ES) valstybėse gyvena nuo 48 iki 70 mln. neįgalių asmenų. Neįgaliųjų skaičius Lietuvoje atitinka Jungtinių Tautų organizacijos duomenis, kur yra teigiama, jog pasaulyje ţmonės su negalia sudaro apie 10 proc. visų gyventojų (Guščinskienė, Čiburienė, 2011). Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2012 m. šalyje gyveno 260 121 neįgalus asmuo, gaunantis netekto darbingumo pensijas ar išmokas, 2014 metų pradţioje mūsų šalyje netekto darbingumo pensijos buvo mokamos 255,4 tūkst. gyventojų (Neįgalumo statistika ir dinamika).

Negalia įprastai yra suvokiama kaip tam tikras ţmogaus kūno funkcijų sutrikimas, trukdantis elementariai kasdienei veiklai (Viluckienė, 2008). Lietuvos konstitucijoje rašoma, kad prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis (Neįgaliųjų teisių konvencija, 2009). Neįgalūs ţmonės susiduria su dideliais išbandymais: jie ne tik turi išmokti gyventi su savo negalia, bet taip pat ir nepasiduoti neigiamoms aplinkinių nuostatoms, ţiniasklaidos formuojamiems stereotipams (Guščinskienė, Čiburienė, 2011).

Neįgalumo sampratą ir klasifikaciją pirmą kartą pateikė Pasaulinė sveikatos organizacija 1980 m. (PSO, 1980). Vertinant pagal rodiklius neįgalusis yra asmuo, kuriam yra pripaţintas neįgalumo lygis (asmenims iki 18 metų) arba maţesnis negu 55 procentų darbingumo lygis (asmenims nuo 18 metų iki pensinio amţiaus) ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė. Darbingumas įvertinamas procentais, ir jo lygis nustatomas intervalais (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, 2005).

Egzistuoja įvairios negalios kategorijos bei rūšys. Laikydamasi 1975 m. perţiūros konferencijos rekomendacijų ir vykdydama 1976 m. Pasaulio sveikatos asamblėjos rezoliuciją, PSO 1980 m. bandymo tikslais paskelbė Tarptautinę funkcinių sutrikimų, defektų ir negalios klasifikaciją. Nuo to laiko klasifikacija buvo tyrinėjama ir tobulinama įvairiais aspektais (Funkcinių sutrikimų, defektų, negalios ir veiklos sutrikimų klasifikacija, 1995). Lietuvoje skiriama 10 specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų grupių: intelekto sutrikimai, specifiniai paţinimo sutrikimai arba paţinimo procesų neišlavėjimas, emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai, kalbos ir kiti komunikacijos sutrikimai, klausos sutrikimai, regos sutrikimai, judesio ir padėties sutrikimai, lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai, kompleksiniai sutrikimai, kiti raidos sutrikimai (Lietuvos Respublikos įsakymas dėl specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų, 2002).

1.1.1. Judėjimo negalios samprata, judėjimo negalios formos

J. Viluckienės teigimu judėjimo negalia yra nevienareikšmis, gana skirtingai išgyvenamas reiškinys. Ji gali būti suvokiama ir išgyvenama natūraliai kaip neatsiejama prigimties dalis, jei asmuo su ja gyvena nuo pat vaikystės ar net gimimo, tačiau visiškai kitokią reikšmę ir išgyvenimus ji sukelia asmenims, kuriuos ji netikėtai uţklumpa įprastoje ir daugiau ar maţiau nusistovėjusioje gyvenimo tėkmėje (Viluckienė, 2010).

Literatūroje pateikiama įvairi fizinių ir judėjimo sutrikimų klasifikacija, sutrikimų grupės: bendrosios motorikos sutrikimai; smulkiosios motorikos sutrikimai; judesių koordinacijos sutrikimai; lokomocijos (judėjimo) sutrikimas, kuris gali būti nuo neţymaus iki visiško negalėjimo judėti; apraksijos ir dispraksijos (nesugebėjimas arba iš dalies sutrikęs gebėjimas atlikti tikslius judesius, kai nėra paralyţiaus); skoliozė; kūno dalių deformacijos; kiti fiziniai ir judėjimo sutrikimai. Neretai ţmogus turi ne vieną, bet keletą išvardytų sutrikimų (TLK -10-AM sisteminis ligų sąrašas, 2008).

Skiriamos tokios fizinio neįgalumo formos:

Stuburo traumos. Lietuvoje vidutiniškai metinis trauminių nugaros smegenų paţeidimų (TNSP) daţnis sudaro 23,16 naujų atvejų milijonui Lietuvos gyventojų per metus. Šie skaičiai panašūs kaip ekonomiškai išsivysčiusių Europos šalių – Olandijos, Italijos. Daţniausios TNSP prieţastys, kaip ir daugumoje Europos šalių yra trys: kritimas iš aukščio (27–29,6 proc.), motorinių transporto priemonių įvykiai (28–26,3 proc.) ir trauma, neriant (10,9–15 proc.) (Juocevičius, Būtėnaitė, 2010). Kanadoje TNSP prieţastys: motorinių transporto priemonių įvykiai (35 proc.), kritimai iš aukščio (63 proc.), iš kurių 31 proc. procentą sudaro ţmonėms, kurių amţius virš 65 metų. Daţniausia trauma yra kaklinės dalies stuburo paţeidimas (Pickett ir kt., 2006). Remiantis Coura ir kitų autorių duomenimis, ištestavus pacientus po nugaros smegenų paţeidimų Barthel indekso metodu, nustatyta, kad šios veiklos: lipimas laiptais į viršų, nusileidimas laiptais ţemyn ir vaikščiojimas yra sunkiausiai įveikiamos šių pacientų (Coura ir kt., 2012). N. Drigotaitė ir A. Kriščiūnas teigia, jog viena daţniausių ir brangiausių komplikacijų po nugaros smegenų paţeidimo yra pragulos, iškart po traumos randasi šlapimo pūslės, šlapinimosi ir lytinės sistemos komplikacijos ir jų pasekmės gali išlikti visą gyvenimą (Drigotaitė, Kriščiūnas, 2006).

Raumenų distrofija. Raumenų distrofija – tai yra lėtinė valingų raumenų silpnėjimo ar nykimo liga. Raumenų distrofija yra genetinė liga atsiradusi dėl tam tikro geno mutacijos. Yra skiriamos kelios raumenų distrofijos formos: Diušeno raumenų distrofija, Emery-Dreifuss raumenų distrofija, Landouzy-Dejerine raumenų distrofija, Erb‗s raumenų distrofija ir kt. Diušeno raumenų distrofijos atveju degeneruoja raumenys, pacientai kenčia dėl kvėpavimo sutrikimo (dėl diafragmos defektų) ir širdies nepakankamumo (Lassche ir kt., 2013).

Cerebrinis paralyţius (CP). Cerebrinis paralyţius yra apibūdinamas kaip sutrikimų grupė, kuri apima judėjimo ir laikysenos sutrikimus, sukelia veiklos apribojimą ir yra susijęs su neprogresuojančiu sutrikimu, atsiradusiu besivystančiose/ nesubrendusiose galvos smegenyse. Be motorinio cerebrinio paralyţiaus sutrikimo dar būna ir paţinimo, komunikacijos, suvokimo, elgesio sutrikimai (Malheiros ir kt., 2013). Yra nustayta, kad cerebrinį paralyţių gali sukelti priešlaikinis gimdymas dėl mamos antibiotikų ar kitų vaistų vartojimo (McIntyre ir kt, 2011), meningitas, galvos traumos, smegenų malformacijos ir kita. Tačiau ţinoma, kad CP gali būti daugelio rizikos faktorių sąveikos rezultatas ir daugeliui atvejų nenurodoma aiški prieţastis (Rosenbaum ir kt., 2005). Kasdienė veikla yra viena iš svarbiausių veiklų asmenims, sergantiems CP, tačiau gyvenime jiems kyla daug sunkumų atliekant veiklas (saviprieţiūroje) dėl tonuso anomalijų, motorikos sutrikimų, raumenų silpnumo, viršutinių galūnių disfunkcijos (Sullivan ir kt., 2007).

Amputacijos. T.y. vienos arba daugiau galūnių ar jų dalių praradimas. Pagal statistinius duomenis, apatinės galūnės amputuojamos daţniau nei viršutinės. Pagrindinės amputacijos prieţastys: traumos, onkologinės ligos, kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas, įgimtos deformacijos. Nustatyta, kad pacientų po kojų dalių amputacijos su sveikata susijusi gyvenimo kokybė priklauso nuo paciento amţiaus: kuo pacientas vyresnis, tuo daugiau emocinių problemų jis turi, jo psichinė būsena prastesnė, jis jaučia stipresnį skausmą ir blogiau vertina bendrą sveikatą (Ţiliukas ir kt., 2009).

Kita. Tai tinka ţmonėms, gimusiems deformuotomis galūnėmis, trapiais kaulais, liliputams ir pan.

1.2. Negalia socialiniu aspektu

Negalios reiškinį sociologija ilgus metus laikė antraeiliu dalyku, palikdama ją medicininių mokslų sričiai. Todėl negalia įprastai buvo suvokiama kaip tam tikras ţmogaus kūno funkcijų sutrikimas, trukdantis elementariai kasdienei veiklai. Tokią siaurą ir vienpusišką negalios sampratą imta kvestionuoti ir ieškoti naujų teorinių prieigų, kalbančių apie negalią kaip sudėtingą socialinį reiškinį (Viluckienė, 2008). Akcentuotina, kad skirtingais istorijos raidos laikotarpiais neįgalieji nebuvo apibūdinami, kaip ţmonės atitinkantys idealaus ţmogaus paveikslą. Priešingai, neįgalieji priskiriami „nenormalių― ţmonių grupei, kurie neatitinka „kokybiško―, vertingo ţmogaus charakteristikų (Ruškė, Beneševičiūtė, 2011). Tik per pastaruosius keturis dešimtmečius negalia pradėta intensyviai nagrinėti sociologiniu poţiūriu (Viluckienė, 2008).

Klinikinis modelis (Lietuvoje vyravęs iki nepriklausomybės atgavimo) negalią traktuoja kaip asmens problemą, kurią tiesiogiai sukelia liga, trauma ar kitas sveikatos pokytis, o tai yra asmeninės kančios, socialinių apribojimų ir kliūčių prieţastis. Taigi negalia yra socialinės dezadaptacijos

prieţastis. Norint spręsti socialinės dezadaptacijos problemą, reikalinga paties individo korekcija, pataisant jame tai, kas yra „sugedę― (Raudeliūnaitė, Šavareikaitė, 2013). Negalios valdymo paskirtis – gydyti arba skatinti asmens prisitaikymą ir elgesio keitimą (Bagdonas, 2007). Negalia nėra tik asmens sveikatos savumas, o sudėtingas aplinkybių, kurių dauguma yra socialinės kilmės, derinys. Neneigiama, kad asmens kasdieniniame gyvenime patiriami funkcionavimo nesklandumai sukelia tam tikrų sunkumų, tačiau tai nelaikoma negalios esme (Raudeliūnaitė, Šavareikaitė, 2013). Tačiau negalia yra toks nevienalytis ir daugiamatis reiškinys, jog jos sampratų apibrėţties klausimas ligi šiol esti pamatinė negalios sociologijos problema. Negalios reiškinio sociologinę analizę pradėjo vystyti medicinos sociologija, kadangi dar nuo XIX a. biomedicinoje įsitvirtino poţiūris, kad biofizinis „nenormalumas― sukelia socialinį „nenormalumą― (Viluckienė, 2008). Istorinis neįgaliųjų vaidmuo nusitęsęs nuo šventojo pamišėlio iki dvaro juokdario ir kitos neįgaliųjų ribojimo praktikos yra ne tik istorija, bet ir veiklūs pavyzdţiai, kuriais vadovaujasi dalis visuomenės (Ruškė, Beneševičiūtė, 2011).

J. Ruškus, G. Maţeikis (2007) pabrėţia, jog neįgalieji neretai gyvena globos rūpesčiais, t. y. laukia ir tikisi iniciatyvų dėl jų pačių gerovės iš aplinkinių. Staigios negalios patyrimas ţmogų tarsi įmeta į naują pasaulį arba, kitaip tariant, bloškia į akistatą su kitokia tikrove, su kitu pasauliu, kuris iki tol jam buvo nepaţinus. Ne kiekvienas individas su negalia susiduria asmeniškai, todėl negalios fenomeno paţinimas vyksta per tarpininkus. Vienas iš daţniausių tokių tarpininkų yra ţiniasklaida – televizija, laikraščiai, radijas, internetas ar kitos priemonės (Raudeliūnaitė, Šavareikaitė, 2013). Neįgalūs asmenys, kurie jau yra išmokę gyventi su negalia ir turi gerokai praplėstą patirties ir ţinojimo atsargą, reikalingą gana vikriai orientuotis kasdienėje negalios tikrovėje ir sėkmingai tęsti jau įprastomis tapusias socialines praktikas, tampa ypač svarbiais reikšmingais kitais, kurių pozityvi įtaka ne vienam informantui įkvėpė optimistinio nusiteikimo gyventi ir paspartino resocializacijos procesą. Tyrinėjant interviu su rimtas stuburo traumas ar ūminį patologinį paralyţių patyrusiais ir dabar vėţimėliu judančiais asmenimis naracinę medţiagą, negalia iškilo kaip individo gyvenime įvykęs staigus biografinis lūţis, iššaukęs įprasto, savaime suprantamo pasaulio vaizdo griūtį, socialinių vaidmenų praradimą bei nemenkų pastangų reikalaujantį resocializacijos procesą, palydimą in-dividualaus ir socialinio identiteto rekonstrukcija bei bandymu iš naujo perdėlioti subjektyvios tikrovės elementus (Viluckienė, 2010).

Šiandieniniame negalios sampratos kontekste teigiama, kad vien tik fiziologiniais sutrikimais pagrįstas negalios apibrėţimas netenka prasmės. Negalia turi tam tikrus objektyviai pasireiškiančius simptomus, tačiau svarbesnioji dalis to, kas, visuomenės supratimu, laikoma negalia, yra socialiai sukonstruota (Raudeliūnaitė, Šavareikaitė, 2013).

1.2.1. Socialinė neįgaliųjų integracija

1991 m., siekiant uţtikrinti neįgaliųjų teises bei socialinę integraciją, Lietuvoje priimtas Invalidų integracijos įstatymas. 2005 m. šis įstatymas pakeistas į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, kuriame atsisakoma diskriminuojančios invalidumo sąvokos. J. Ruškaus (2007) manymu tik atskleidus socialinės integracijos ribas, galima esmingai pakeisti neįgaliųjų socialinę būtį: „integruotu neįgaliuoju vadinamas ne tas, kuris sugeba išreikšti savitus gebėjimus, bet tas, kuris išpildo kuo daugiau norminių visuomenės lūkesčių―.

Šiandien Lietuvoje galima kalbėti apie paradoksalią neįgalių asmenų socialinę padėtį, kurios vienas iš esminių bruoţų – ambivalentiškumas. Viena vertus, priimtas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (1991, 2004), vykdomos nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos programos (2003–2012 m., 2013–2019 m.) (Raudeliūnaitė, Šavareikaitė, 2013). 2010 m. geguţės 27 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2006 m. gruodţio 13 d. Niujorke priimtus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Fakultatyvų protokolą. Šios Konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir uţtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis ţmogaus teisėmis ir pa-grindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui (Bartkutė, Čiţikienė, 2013). Iš esmės suvokta, jog demokratinėje visuomenėje negali būti atstumtųjų. Tačiau nepaisant priimtų sprendimų, visuomenėje vis dar egzistuoja tam tikros psichosocialinės kliūtys, vyrauja segregacinis, stereotipais pagrįstas neįgaliųjų suvokimas bei elgesys, dėl kurių neįgaliųjų įsitraukimas į visuomeninį gyvenimą yra vis dar problemiškas. Tyrimai uţsienio šalyse (Bryanas, 2002; Petersonas, 2010; Marini, 2012 ir kt.) ir Lietuvoje (Ruškus, 2002; Daugėla, Ruškus, 2004; Ruškus, Maţeikis, 2007; Mataitytė-Dirţienė, 2011 ir kt.) rodo, kad vienas esminių neįgaliųjų socialinės integracijos veiksnių – socialiniai negalios vaizdiniai, nuo kurių priklauso, kaip ţmonės realiai elgiasi, sąveikauja ir priima sprendimus neįgaliųjų atţvilgiu (Raudeliūnaitė, Šavareikaitė, 2013).

Neįgaliųjų dalyvavimas ir įsitraukimas į įvairių nevyriausybinių ir kitų organizacijų veiklas, kurios orientuotos į tam tikrą negalią turinčius asmenis, yra vienas iš jų aktyvumo, atvirumo sau ir bendruomenei, savo asmeninio vertingumo kūrimo veiksnių ir sietinas su orumo ugdymu. Be abejo, nereikėtų apsiriboti tik neįgaliųjų organizacijomis, tačiau derėtų neignoruoti jų vaidmens neįgaliųjų orumo konstravimo kontekste (Ruškė, Beneševičiūtė, 2011). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) išduodamos rekomendacijos, kuriose rašoma, kad ţmogus - nedarbingas, darbdaviams nesuteikia reikalingos informacijos apie darbo pobūdį, kurį neįgalus asmuo gali atlikti. Neįgaliesiems kyla sunkumų: jie privalo išmokti gyventi su negalia, bandyti įrodyti savo darbinę kvalifikaciją aktyvioje darbo rinkoje (Bartkutė, Čiţikienė, 2013). Neįgalus ţmogus geba įveikti ne tik savo negalės situacijų sunkumus, bet ir reorganizuoti savo resursus kitiems teikiant pagalbą. Sutelktoje grupėje dalyvavusiems neįgaliesiems svarbu patirti, jog jie yra ne tik tam tikrų paslaugų vartotojai,

socialinės, edukacinės ar kitokios paramos gavėjai, tačiau ir jaustis reikalingais, svarbiais ir naudingais teikiant pagalbą kitiems (Ruškė, Beneševičiūtė, 2011).

Mūsų šalyje dar kyla daug sunkumų neįgaliesiems. Kliūtys, su kuriomis neįgalieji susiduria visuomeniniame gyvenime, yra įvairios ne tik dėl jų negalios, bet ir dėl jų amţiaus, lyties, gyvenamosios vietos bei kitų faktorių. Neįgalieji gali būti priskiriami vienai labiausiai paţeidţiamų visuomenę sudarančių asmenų grupei, taip pat ir vienai didţiausių socialinių paslaugų gavėjų grupei (Guščinskienė, Čiburienė, 2011).

1.3. Neįgalūs studentai aukštosiose mokyklose

Susipaţinus su Lietuvos teisės aktais, dokumentais, galima daryti išvadą, jog įstatymai yra palankūs neįgaliesiems, siekiantiems aukštojo išsilavinimo, nes, pavyzdţiui, Lietuvos Respublikos konstitucijoje (1992) teigiama, jog aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno ţmogaus sugebėjimus (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992). Pagal Lietuvos aukštojo mokslo įstatymą (2000), teisę į aukštąjį mokslą turi visi Respublikos piliečiai, įgiję ne ţemesnį kaip vidurinį išsilavinimą (Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymas, 2000). Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2005) teigiama, jog viena neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos sudedamųjų dalių yra ugdymo paslaugų teikimas ir kad visi neįgalieji turi teisę būti ugdomi, nesvarbu, koks jų neįgalumo ar darbingumo lygis (Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. 2005). Per praėjusius dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų išleisti įstatymai, ginantys ir reglamentuojantys neįgaliųjų teises, kuriamos socialinės paslaugos, siekiant uţtikrinti ir palengvinti neįgalių asmenų socializaciją ir integraciją į visuomenę; stengiamasi sudaryti sąlygas, kad ţmonės su negalia nesijaustų socialiai atskirti nuo visuomenės gyvenimo ir galėtų jaustis pilnaverčiais ekonominėje ir kasdieninėje visuomenės veikloje. Plėtojant neįgaliųjų įsitraukimą į Lietuvos aukštąjį mokslą, lemiantį sėkmingesnę integraciją į darbo rinką, ypatingą dėmesį savo veiklai su neįgaliaisiais turi skirti pačios aukštosios mokyklos, kaip organizacijos, vykdydamos savo socialinės atsakomybės funkciją (Guščinskienė J., Čiburienė, 2011). Ribotos galimybės, dėl fizinės aplinkos kliūčių bendrauti universitetuose su bendraamţiais, turėtų būti laikoma ―socialiu apribojimu‖, kuris daro neigiamą įtaką neįgaliesiems (Papasotiriou, Windle, 2012).

Daugelis aukštųjų mokyklų save pristato kaip pritaikytas mokytis ţmonėms su negalia, tačiau daţnas neįgalusis, panoręs studijuoti, susiduria su visai priešinga situacija, nors LR Konstitucija numato, kad aukštasis mokslas turi būti prieinamas kiekvienam pagal sugebėjimus, tačiau neįgalieji vis dar susiduria su aukštojo mokslo neprieinamumu dėl savo negalios. Nustatyta, kad gausybėje Lietuvos ir uţsienio aukštųjų mokyklų informaciją apie pritaikytą aplinką neįgaliems sunku rasti. Fizinę negalią

turinčių asmenų apsisprendimą studijuoti lemia tai, ar mokykla pritaikyta jų specialiesiems poreikiams. Neaišku ir tai, kodėl net ir pritaikiusios savo universitetų aplinką neįgaliesiems, aukštosios mokyklos neskelbia apie tai, bet teigia, kad neįgalieji yra tokie pat studentai kaip visi kiti ir nėra pagrindo juos kaip nors išskirti (Pilipavičiūtė, Ambrasas, 2011). Uţsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, jog neįgaliems studentams taip pat kyla dar daug sunkumų ir neįgalūs studentai aukštajame moksle tampa vis aktualesnė problema. Šalys nori uţtikrinti kuo geresnę neįgaliųjų integraciją (Madriaga ir kt., 2011).

M. Daugėlos, S. Ţukausko (2005) tyrimo rezultatai rodo, kad universitetuose neįgalieji daţniausiai susiduria su nepritaikytais ir natūraliai tinkamais objektais. Nepritaikyta aplinka visiškai arba iš dalies apriboja savarankiškumą, teises ir pareigas, sukelia diskomfortą, turi neigiamą poveikį neįgalaus asmens identitetui. 25 proc. Lietuvos aukštųjų mokyklų yra visiškai nepritaikytos studentams su judėjimo negalia. Beveik 39 proc. aukštųjų mokyklų yra tik iš dalies įrengtos. Remiantis T. Palšytės ir kitų atliktais tyrimais, iš visų 13 Vilniaus universiteto fakultetų pagal tam tikrus kriterijus visiškai pritaikyti yra 2 (15,38 proc.) - Filosofijos ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Nepritaikyti yra 5 (38,46 proc.) - Medicinos, Chemijos, Istorijos, Filologijos ir Kauno humanitarinis fakultetai. Nepritaikytų paradinių įėjimų ir tualetų yra 11 - oje iš 13 - os fakultetų (Palšytė ir kt., 2007). Didţiojoje Britanijoje neįgalių studentų dalis, kurie mokosi ir dalyvauja Didţiosios Britanijos aukštojo mokslo procese, kasmet didėja (Madriaga ir kt., 2011). 1996 metais neįgalūs studentai Australijos universitetuose sudarė tik 2%, o iki 2007 metų šis skaičius išaugo iki 4,1%. Atsiţvelgiant į tai, kad ţmonės su negalia sudaro 20% Australijos gyventojų (Papasotiriou, Windle, 2012). Negalios diskriminacijos teisės aktai Didţiojoje Britanijoje, visų pirma diskriminacijos dėl negalios aktas (2001) ir diskriminacijos dėl negalios akto pakeitimas (2005), paskatino aukštojo mokslo institucijas uţtikrinti lygias galimybes ţmonėms su negalia. Taip buvo uţtinkrinta neįgalių studentų gerovė aukštajame moksle. Tačiau atlikto tyrimo duomenys rodo, kad neįgalūs studentai, kurie turi nustatytą konkrečią negalią, vis dar susiduria su dideliais sunkumais mokymosi procese. Neįgaliems studentams vis dar daţnai būna sunku dalyvauti aukštajame moksle dėl nepritaikytos būsto, transporto fizinės aplinkos (Madriaga ir kt., 2011). Dar vienas tyrimas buvo atliktas Miller universitete – tai didelis Australijos universitetas su šešiais universiteto miesteliais. Kiekviename universitete yra neįgalumo ryšių skyrius, kuriuo siekiama patenkinti neįgalių studentų poreikius. Pateikiamos įvairios pagalbinės paslaugos, įskaitant prieigą prie uţrašų, konkrečios įrangos ir programinės įrangos pritaikymas, egzaminų modifikavimas. 2008 metais neįgaliųjų ryšių skyrius uţregistravo 818 studentų su negalia (Papasotiriou, Windle, 2012). Aukštosios mokyklos, siekdamos sukurti rūpestingos ir atsakingos organizacijos įvaizdį, sudaro palankias sąlygas studijas pasirinkusiems neįgaliesiems: priimami lankstūs sprendimai dėl studijų paskaitų lankymo, studijų darbų pateikimo formų; socialinių paslaugų plėtojimo (transporto paslaugos, stovėjimo aikštelių neįgaliųjų transportui ir pritaikyto privaţiavimo į pastatą sutvarkymas ir pan.) (Guščinskienė, Čiburienė, 2011).

Granados universitete Ispanijoje buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, kad yra sunku surasti informaciją apie studentus, turinčius judėjimo negalią, tam nėra atitinkamos dokumentacijos. Apklausos duomenys rodo, kad daugiau kaip 50 procentų šio universiteto studentų mano, kad patekimas į universiteto aukštus, studentams teikiamos paslaugos yra tinkamos, tačiau 47,8 proc. mano, kad universiteto rezervuojamos parkavimo vietos neįgaliesiems nėra pritaikytos (Polo, Lopez, 2005). Lietuvoje nėra sistemingų statistinių duomenų apie neįgalius studentus, besimokančius aukštosiose mokyklose, nėra duomenų bazės bei visa apimančios duomenų rinkimo sistemos. Iki šiol nebuvo ţinomas realus neįgalių studentų skaičius Lietuvoje, neįgaliųjų tipai, specialieji poreikiai, psichosocialinis neįgalių studentų apibūdinimas (Guščinskienė, Čiburienė, 2011).

Kaip teigia M. Madriaga ir kt. (2011), gyvenimas kartu su bendraamţiais, ypač neįgaliems studentams, gali suteikti daugiau galimybių bendrauti ir dalyvavauti socialinėje erdvėje, studentai gali padėti vieni kitiems. Tačiau vis dar kyla nesklandumų apgyvendinant studentus su negalia studentų bendrabučiuose. Kartais pritaikytų kambarių nėra arba jie tiesiog yra nesutvarkyti, neparuošti, todėl studentams su negalia tenka apsigyventi nepritaikytoje aplinkoje. Fizinę negalią turintys studentai skundėsi, kad sunku patekti į pirmą universiteto bendrabučio aukštą, siauri koridoriai ir sunkios durys. Fizinę negalią turintys studentai skundėsi prieigos klausimais: siauros traukinių, autobusų durys (anga). Studentai, kurie naudojasi neįgaliųjų veţimėliais, taip pat skundėsi nedraugišku autobusų vairuotojų poţiūriu. Todėl studentai turi aktyviai dalyvauti priimant apgyvendinimo klausimus, o darbuotojai turėtų reaguoti į studentų poreikius (Madriaga ir kt., 2011).

Neįgaliųjų įtrauktis į studijas aukštosiose mokyklose yra svarbi jų socialinės integracijos proceso dalis, apimanti ţinojimo, gebėjimų įvaldymą, kuris lemia ţenklesnį jų aktyvumą, dalyvavimą ūkiniuose procesuose, didesnį savarankiškumą ir pan. Ši įtrauktis sąlygojama dviejų veiksnių grupių: pirma, asmeninių individo savybių (mikroekonomikos lygis) ir, antra, šalies institucijoms sudarant įvairaus lygio prielaidas neįgaliųjų platesnei integracijai į visuomenę (makroekonominis lygis). Įsitraukimas į aukštojo mokslo studijas yra viena iš sudedamųjų neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos dalių, greta medicininės, specialiųjų poreikių tenkinimo specialiosios pagalbos priemonėmis, lygių galimybių visuomenės gyvenimo įvairiose srityse (sporto, kultūros, poilsio, laisvalaikio ir pan.) uţtikrinimo (Guščinskienė, Čiburienė, 2011). Labai svarbus yra ir pačių dėstytojų poţiūris į negalią. Nuo to priklauso sėkmingas mokymasis universitete ir neįgaliųjų gerovė (Papasotiriou, Windle, 2012). Lietuvoje plėtojant neįgaliųjų įtrauktį į aukštojo mokslo studijas, kaip parodė atlikti tyrimai, šalies aukštosios mokyklos turėtų pačios tobulėti kaip organizacijos, šiomis kryptimis: sukurti nacionalinę studijuojančių su negalia duomenų bazę; tobulinti aukštosios mokyklos teisinius pagrindus; remti negalią turinčių studentų iniciatyvas; aukštosiose mokyklose sukurti interesų derinimo grupes; aukštosiose mokyklose įsteigti lygių galimybių koordinatoriaus pareigybę; ieškoti naujų aukštųjų mokyklų finansavimo galimybių ir pan. (Ruškus, 2007).

Aukštosios mokyklos turėtų tapti palankiomis neįgaliesiems. Palankiu neįgaliesiems internetinėje svetainėje save pristato VDU, kuriame nuo pat jo įkūrimo siekiama atsiţvelgti į individualius poreikius, sudaryti vienodas sąlygas visiems besimokantiems asmenims. Negalia nėra kliūtis tapti VDU bendruomenės nariu: universitete studijuoja daugiau nei 80 judėjimo, regos, klausos negales turintys studentai, sergantieji lėtinėmis ligomis. Tokiems asmenims VDU taikomos stojimo lengvatos, studentams suteikiama finansinė parama, jie aprūpinami bendrabučiu ir t.t. (Guščinskienė, Čiburienė, 2011).

1.4. Kompensacinė technika ir naujausios technologijos reabilitacijoje

Techninės pagalbos priemonės neįgaliesiems padeda išvengti, kompensuoti, sumaţinti arba pašalinti sutrikusių judėjimo funkcijų įtaką. Laiku skirtos ir tinkamai pritaikytos techninės pagalbos priemonės, atitinkančios individualius (medicininius ir socialinius) asmenų su negalia poreikius, su-trumpina gydymo laiką, pagreitina reabilitaciją, integraciją į visuomenės gyvenimą bei padidina ekonominio savarankiškumo galimybę. 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojo atnaujintas Neįgaliųjų aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis ir šių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas (LR SADM 2010 m. spalio 7 d. Įsakymas) Aprašo pakeitimai parengti įvertinus asmenų poreikius bei nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų pateiktus prašymus, pasiūlymus, realias aprūpinimo TPP bei šių priemonių įsigijimo finansavimo galimybes: praplėsti priemonių skyrimo kriterijai, kurie sudarė galimybę didesniam neįgaliųjų skaičiui jas įsigyti, sumaţinti išmokamų kompensacijų uţ asmenų įsigytas priemones dydţiai, taip pat pailginti priemonių naudojimo terminai, praplėstos galimybės asmenims įsigyti priemones įvairesniais būdais (Bartkutė, Čiţikienė, 2013).

Neįgaliųjų veţimėliai. Šių laikų technologijos leidţia sukurti patobulinimus elektriniams veţimėliams. Vienas iš jų - saugaus vaţiavimo sistema ( angl. The Drive - Safe System (DSS)). Ši sistema skirta saugiam vairavimui, jos dėka ţmogus gali laiku sustoti, išvengti kliūčių. Nustatyta, kad elektrinis veţimėlis su saugumo sistema gali jausti tokias maţas kaip 3.2 mm kliūtis, esančias 1.6 m aplink veţimėlį, gali privaţiuoti prie sienos 15.2 cm atstumu, maksimalus saugus greitis 4.2 km/h, gali pravaţiuoti siaurus tarpdurius kaip 81.3 cm (Karmarkar ir kt., 2011).

Tyrimai rodo, jog nepriklausomas judėjimas ir aukštas savarankiškumo laipsnis lemia geresnį ţmogaus pasitikėjimą savimi, suteikia galimybę studijuoti, dirbti. Tačiau kai kuriems ţmonėms, kurie naudojasi mechaniniu ar elektriniu veţimėliu yra sunku ar neįmanoma valdyti ir naudotis jais, todėl norint judėti jiems reikalinga kitų ţmonių pagalba. Norint išlaikyti ţmogaus savarankiškumą ir nepriklausomą judėjimą, buvo išrasti sumanieji (angl. smart) veţimėliai. Sumanusis veţimėlis yra

sudarytas kaip ir standartinis elektrinis veţimėlis, tačiau turi priedus: kompiuterinę ir sensorines sistemas (Simpson ir kt., 2008).

Savarankiškas judėjimas yra ypač svarbus vaikų paţintinei, emocinei ir psichosocialinei raidai. Tačiau daug vaikų su negalia nepasiekia nepriklausomo judėjimo, ypač jauname amţiuje, o tai ypač daro įtaką vystymuisi. Vaikai su sunkia negalia gali išmokti naujų motorinių įgūdţių, bet daţnai lėčiau nei vaikai be raidos sutrikimų (Marchal-Crespo ir kt., 2010). Norint sumaţinti išlaidas ir pagerinti mokymosi prieinamumą, buvo sukurtas robotu veikiamas elektrinis veţimėlis, taip patys vaikai su negalia gali saugiai gerinti vairavimo įgūdţius savo tempu su maţiausia terapeuto pagalba (Marchal-Crespo ir kt., 2008). Savarankiškam vairavimui pasiekti, į veţimėlį buvo įmontuota web – kamera, kuri identifikuoja ir seka ant grindų esančią liniją. Taip pat buvo įdiegta jėgos grįţtamojo ryšio valdymo rankena, kuri kontroliuoja vairavimo įgūdţius: mokymosi pradţioje valdymo rankena aiškiai rodo kryptį (atlieka judesį, kad vaikas suprastų, kaip reikia valdyti vairavimą, sekant liniją ant ţemės), paskui valdymo jėga moduliuojama (slopinama) (Marchal-Crespo ir kt., 2010).

Ekzoskeletai. Ekzoskeletai yra kuriami kaip daug ţadantis metodas lavinti ţmogaus eiseną po nugaros smegenų paţeidimo, jis papildo robotų ir neuroprotezines technologijas. Yra du ekzoskeleto valdymo mechanizmai: stabdymo ir aktyvus (Herr, 2009). Ekzoskelete veikia raumenų elektrinė stimuliacija, kuri uţtikrina sąnarių judesius, maţindama sistemos energijos poreikį (Ama ir kt., 2012). Ţmogus, dėvintis išorinį skeletą, norėdamas ţengti ţingsnį, turi pasvirti į priekį. Kostiumas išlaiko kūno svorį bei leidţia neįgaliam asmeniui ne tik vaikščioti, bet ir lipti laiptais bei savarankiškai atsisėsti ir atsistoti (Herr, 2009).

1.5. Ergoterapija esant judėjimo negaliai

Ergoterapija – pacientų galimybių grąţinimas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, siekiant padėti pacientams savarankiškai gyventi, atsiţvelgiant į jų norus, poreikius bei visuomenės nustatytus reikalavimus. Tikslinga veikla:

- kasdieninė veikla – tai veikla, kurią asmuo atlieka kiekvieną dieną kaip savarankiškas ir nepriklausomas individas;

- laisvalaikis – tai veikla, kuria siekiama malonumo, atsipalaidavimo, saviraiškos;

- darbinė veikla – tai veikla, atliekama namų ūkyje, rūpyboje, mokymosi ar profesinėje srityje.

Dėl ligos ar traumos sutrikusią funkciją ne visada pavyksta normalizuoti. Tokiais atvejais reikia stengtis ją kompensuoti. Ergoterapeutas dirba su įvairaus amţiaus ţmonėmis, todėl ne išimtis jauni ţmonės, pavyzdţiui asmenys su judėjimo negalia. Ergoterapeuto tikslai:

- lavinti kitas funkcijas, kuriomis galima iš dalies pakeisti sutrikusią ar prarastą funkciją;

- panaudoti technines priemones, padedančias kompensuoti sutrikusią funkciją (Kriščiūnas ir kt., 2008).

L.A. Harvey ir kt. (2009) teigimu, ergoterapija prisideda prie ţmonių, kurie turi stuburo smegenų paţeidimą, fizinės veiklos ir savarankiškumo, mobilumo ir savęs prieţiūros gerinimo. Mobilumo sąvoka apima: atsistojimą iš sėdimos pozicijos, persikėlimus, rankos judesius, vaikščiojimą, veţimėlio mobilumą. Saviprieţiūra - tai savęs apsitarnavimas, plaukų, kūno dalių plovimas, higiena (Harvey ir kt., 2009). Po amputacijų, ergoterapeutas, kaip specialistas, moko asmenį naudotis protezu, jį uţsidėti, nusiimti (Stubblefield ir kt., 2009).

Ergoterapeutas turi išsiaiškinti, ką neįgaliajam svarbu pasiekti gyvenime, įvertinti sunkumus ir realias galimybes. Vertinama: prausimasis vonioje arba duše, dantų valymasis apsirengimas, valgymas, produktyvus bendravimas, rūpinimasis savo išvaizda, mobilumas aplinkoje, naudojimasis tualetu, plaukų plovimas (Kriščiūnas ir kt., 2008). K. Skučas ir kt. (2011) teigia, kad kasdienės veiklos įgūdţių formavimas ir savarankiškumo ugdymas yra labai svarbi neįgaliųjų, o ypač judančių veţimėliu, reabilitacijos dalis. Nuo to, kaip išlavinti neįgaliojo asmens, judančio veţimėliu, kasdienės veiklos įgūdţiai, kaip savarankiškai jis gali tuos veiksmus atlikti, didele dalimi priklauso tolimesnė gyvenimo visuomenėje perspektyva. Patyrę nugaros smegenų paţeidimą, judantys veţimėliu asmenys, ypač pirmaisiais metais po paţeidimo, jaučia didelį emocinį, dvasinį sukrėtimą, be to, jie negali judėti aplinkoje taip, kaip anksčiau. Jiems būtina persiorientuoti, įgauti naujų ţinių ir įgūdţių judant veţimėliu (Skučas ir kt., 2011).

Neįgaliųjų teisių konvencijos 26 straipsnis skatina šalis imtis veiksmingų ir atitinkamų priemonių, kad neįgalieji galėtų įgyti ir išlaikyti didţiausią įmanomą savarankiškumą, visiškus fizinius, protinius, socialinius ir profesinius gebėjimus, taip pat būtų visiškai integruoti į visas gyvenimo sritis ir jose dalyvautų. Šiuo tikslu valstybės turėtų organizuoti, stiprinti ir plėsti kompleksines gebėjimų ir funkcijų lavinimo ir reabilitacijos paslaugas bei programas, ypač sveikatos, uţimtumo, švietimo ir socialinių paslaugų srities. Vienas iš Europos veiksmų plane numatytų tikslų yra sudaryti galimybes neįgaliems ţmonėms pasiekti maksimalų jiems savarankiškumą bei visiškai atskleisti ir realizuoti savo fizines, protines, socialines ir profesines galias (Neįgaliųjų teisių konvencija, 2009). Saviprieţiūra, judrumas, bendravimas, namų prieţiūra, laisvalaikio praleidimas, mokymasis, ţaidimai - tai tiek sveikojo, tiek neįgalaus asmens pareigos ir veiklos. Jei asmuo negali būti funkciškai nepriklausomas, jam reikalinga kito ţmogaus pagalba. Gerai išmanyti kompensacinės technikos taikymą yra ergoterapeuto privalumas, nes taip prisidedama prie aplinkos pritaikymo ţmonėms su judėjimo negalia. Pritaikant kompensacinę techniką, kai kuriais atvejais, ergoterapeutas turi išmatuoti asmens antropometrinius duomenis, pavyzdţiui pritaikant veţimėlį, reikia išmatuoti: sėdynės plotį, sėdėjimo gylį, blauzdos ilgį, nugarėlės aukštį, rankų atramų aukštį (Kriščiūnas ir kt., 2008).

1.5.1. Fizinės aplinkos pritaikymas neįgaliesiems

Fizinės aplinkos pritaikymas neįgaliesiems – tai būtina sąlyga atkurti ţmogaus su negalia fizinį, dvasinį ir ekonominį savarankiškumą ir sudaryti sąlygas aktyviam šių asmenų bendruomeniniam gyvenimui ir socializacijai. Neįgaliesiems tinkanti aplinka sudaro sąlygas būti savarankiškais ir visaverčiais visuomenės dalyviais, teigiamai veikia identitetą, taip pat skatina neįgaliųjų dėkingumą jais besirūpinančiai visuomenei (Okunevičiūtė, Neverauskienė ir kt., 2012). Jungtinių Tautų Organizacijos patvirtintose lygių galimybių neįgaliesiems ţmonėms teikimo bendrosiose taisyklėse nurodyta, jog valstybės turėtų pripaţinti visiems ţmonėms vienodai prieinamos įvairios veiklos svarbą. Valstybės privalo sukurti veiklos programas, kurių tikslas – pritaikyti neįgaliesiems fizinę aplinką ir padaryti jiems prieinamą visą rūpimą informaciją, įgalinti bendrauti su ţmonėmis 2007 m. patvirtinta būsto pritaikymo ţmonėms su negalia 2007–2011 metų programa, kuri skirta neįgaliesiems, turintiems judėjimo ir apsitarnavimo buityje sutrikimų ir kuriems nustatytas būsto pritaikymo poreikis (Bartkutė, Čiţikienė, 2013).

Didţiausias dėmesys įgyvendinant neįgaliųjų socialinės integracijos projektus Lietuvoje buvo skiriamas ţmonių, turinčių fizinę negalią, socialinei integracijai. Dėl judėjimo sunkumų ir ribotų galimybių pasirūpinti savimi reikia pritaikyti fizinę viešą ir būsto aplinką, todėl neįgaliųjų aplinkos pritaikymo neįgaliesiems klausimas, kaip neįgaliųjų socialinės adaptacijos ir integracijos į visuomenę prielaida, yra aktualus ir Lietuvai (Okunevičiūtė, Neverauskienė ir kt., 2012). 2012 m. Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektams finansuoti iš viso paskirstyta 15 098,6 tūkst. litų suma (iš jų iš valstybės biudţeto skiriama 13 690,24 tūkst. litų, iš savivaldybės biudţeto – 1 408,36 tūkst. litų suma), 2012 m. projektams finansuoti ir administruoti skirta didesnė valstybės biudţeto lėšų suma nei 2011 m. Siekiant praplėsti pareiškėjų ratą su visomis savivaldybėmis yra pasirašytos projektų finansavimo ir įgyvendinimo sutartys. Numatoma finansuoti 409 projektus; įgyvendinant projektus, paslaugos bus teikiamos 39 652 neįgaliesiems (Socialinis pranešimas 2011-2012. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija).

Vertinant fizinės aplinkos pritaikymo ţmonėms su negalia problemas, būtina pastebėti, kad jas lemia ne įstatymų trūkumas, o teisinės spragos ir jų galiojimo praktika. Neįgalusis, net ir turėdamas reikiamą išsilavinimą, tinkamą kvalifikaciją bei reikalingus įgūdţius daţnai nebando siekti pageidautinos darbo vietos, nes yra fizinės susisiekimo kliūtys (Bartkutė, Čiţikienė, 2013). Ţmones, turinčius tam tikrų sutrikimų, neįgalius daro ne kūno sutrikimai, o socialinė sistema, kuri yra sukūrusi kliūčių jiems dalyvauti visuomenėje. Kliūtys – tai visuomeninė infrastruktūra, sutvarkyta pagal sveiko ţmogaus normatyvą, o į jį nepatenkantys neįgalieji tiesiog išstumiami iš socialinės erdvės, kuri sveikiems ţmonėms atrodo savaime suprantama. ţmonės neįgalūs tampa ne dėl kūno paţeidimo, bet

dėl visuomenės, kuri sukuria įvairius struktūrinius ir socialinius barjerus, atimančius galimybę visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime (Viluckienė, 2008).

Namų aplinkos pritaikymas neįgaliesiems. Namų aplinkos pritaikymas tampa vis svarbesnis ţmonėms su įvairiais sutrikimais. Nėra aiškių išvadų apie tai, jog konkrečios gyvenamosios aplinkos pritaikymas yra veiksmingas, tačiau manoma, jog yra naudingas ţmonėms turintiems funkcinių apribojimų (Petersson ir kt., 2008). Lietuvoje uţ būsto pritaikymą neįgaliesiems atsakingi vykdytojai: SADM atsakinga uţ būsto pritaikymo teisinės bazės kūrimą; Aplinkos ministerija – uţ būsto pritaikymo ţmonių su negalia specialiesiems poreikiams statybos normatyvinių techninių dokumentų parengimą; Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM - uţ būsto pritaikymo programos priemonių finansavimą ir kontrolę, savivaldybės – uţ būstų pritaikymo organizavimą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams; neįgaliųjų asociacijos – uţ būsto pritaikymo prieţiūrą (Bartkutė, Čiţikienė, 2013). Viena iš strategijų, kaip teigia I. Petersson ir kt. (2008), maţinanti problemas kasdieniame gyvenime, yra namų pritaikymas (angl. home modifications). Pvz., Švedijoje namų aplinkos pritaikymo tikslas yra uţtikrinti saugesnę aplinką namuose bei lauke, kad ţmonės su funkciniais apribojimais galėtų gyventi kuo savarankiškiau. Daţniausiai prašomi namų pakeitimai yra susiję su asmens higiena ir mobilumu (pvz., dušų pritaikymas, rampos, automatinių durų įrengimas). Švedijoje namų aplinkos pritaikymo išlaidas kompensuoja valstybė 100 proc. Bet prieš tai ergoterapeutas arba gydytojas turi patvirtinti, kad jam reikalingas aplinkos pritaikymas (Petersson ir kt., 2008).

Viena perspektyviausių JAV išbandytų namų intervencijų yra tokia: uţtikrinti geresnį gyvenimą vyresniems ţmonėms (angl. Advancing Better Living for Elders (ABLE)). ABLE yra patvirtina ergoterapijos programa funkcionaliai paţeidţiamiems senyvo amţiaus ţmonėms, kurie gyvena namuose. Taikant ABLE, buvo įrodyta, kad sumaţėja funkciniai sunkumai, maţėja baimė nukristi, yra uţtikrinamas namų saugumas, didina ţmonių pasitikėjimą atliekant kasdienius darbus, dalyvaujant kasdienėje veikloje, maţina mirtingumo riziką (Jutkowitz ir kt., 2012). Thomas Jefferson Universitete yra ruošiami ergoterapeutai, kurie galėtų dirbti pagal ABLE programą. Baigę ABLE mokymus ir sertifikuoti ergoterapijos specialistai gali suteikti individualią pagalbą ţmonėms, siekiant pagerinti saugų ir efektyvų gyvenimą namuose, įskaitant ir ţmonių švietimą (Gitlin ir kt., 2006). Gyvenimas namuose paprastai reiškia komfortą, gyvenimo kokybę ir savarankiškumą, nepriklausomai nuo amţiaus ir negalios. Namų aplinkos pakeitimai reikalingi, norint sušvelninti negalią, atsiradusią dėl ligos ar amţiaus (Jutkowitz ir kt., 2012). Namų modifikacijų tyrimas - tai bandymas sustiprinti dabartinį supratimą apie namų pakeitimų poveikį kasdienės veiklos vykdymui senyvų ţmonių bendruomenėje. Tyrimas rodo, kad aplinkos pakeitimai gali padėti išvengti institucionalizacijos ir leisti vyresnio amţiaus suaugusiems gyventi savo namuose (Stark ir kt., 2009).

Protingi namai (angl. smart homes) kuriami ţmonėms, sergantiems neurologinėmis ligomis, turintiems fizinę negalią, patyrusiems smegenų traumas, taip pat ir senyvo amţiaus ţmonėms.

Svarbiausias momentas, pritaikant namus, yra suprojektuoti mikrokompiuterio sistemą: kontroliuoti elektrinius prietaisus tokius kaip šviesa, ventiliatorius, šildytuvas, skalbimo mašina, variklis, televizija ir pan. Būsto kompiuterinė sistema — tai protingo namo sistema, valdanti ir integruojanti visas namuose esančias inţinerines sistemas. Sumanaus namo technologijos įspėja vartotojus apie įvairius gedimus ar kitas nenumatytas situacijas ir pagal tam tikras aplinkybes, esant reikalui, informuoja atitinkamas instancijas apie tai, kas ir kur yra blogai (Jasiewicz ir kiti, 2011).

New South Wales'e, Australijoje, ergoterapeutai uţsiima pacientų (klientų) namų modifikavimu - namų aplinkos pritaikymu . Namų aplinkos pritaikymo poreikis Autralijoje vis didėja, nes neįgaliems ţmonėms namų aplinka yra labai svarbi. Ergoterapeutai yra atsakingi, nustatant šiuos pakeitimus. Iš tiesų, vyriausybės finansavimas galimas tik po to, kai ergoterapeutas pateikia rekomendacijas dėl aplinkos pritaikymo. Daţniausi pakeitimai yra šie: vonios kambario pritaikymas , rampos, platesnės durų angos, ryškesnės šviesos, pašalinamos kliūtys (pavyzdţiui kilimėliai), pritaikoma kompensacinė technika, pagalbinės priemonės, pavyzdţiui, neįgaliųjų veţimėliai, dušo kėdės. Pritaikant neįgaliesiems aplinką, reikia atsiţvelgti į tai, jog asmenims atlikti kasdienės veiklos uţduotis namuose būtų kuo paprasčiau ir lengviau, didinti ţmonių nepriklausomybę, pagerinti saugumą, didinti ţmogaus savarankiškumą (Cowell ir kt. 2007). Beveik iš 50 milijonų amerikiečių, maţdaug vienas iš penkių turi protinę arba fizinę negalią. Pritaikant namų aplinką jų namuose yra naudojamas Universal (universalus, be kliūčių) dizainas, architektūra, kuri uţtikrina asmens savarankiškumą, gali sumaţinti kritimų riziką ir pagerinti bendrą funkciją. Universalus dizainas - tai gaminių ir aplinkos kūrimas, kai jais gali naudotis visi ţmonės kuo platesniu mastu, be pritaikymo ir psecialaus dizaino būtinybės (McCullagh, 2006). Vašingtone atlikti tyrimai rodo, jog aplinkos pritaikymas senyviems ţmonėms, kurie gyvena benruomenėse, savo namuose, nėra brangus, o tai uţtikrina didesnį savarankiškumą savoje aplinkoje. Dvejus metus vykdyto tyrimo rezultate matoma, jog namų aplinkos pritaikymas lemia teigiamus pokyčius, atliekant kasdienę veiklą, kai namus pritaiko ergoterapeutas (Stark ir kt., 2010). Teksase dirbančio ergoterapeuto funkcija ir tikslai, asmenims sergantiems insultu, namuose yra: įvertinti namų saugumą, problemas ir pateikti rekomendacijas. Kadangi šių ţmonių mobilumas yra ribotas, kyla sunkumų kasdienėje veikloje, ergoterapeutas uţtikrina saugumą namuose bei geresnį savarankiškumą. Ergoterapeutas vertina namų aplinkos saugumą naudodamas saugumo priemonę (įrankį) (angl.safer tool), kuriuo siekiama išsiaiškinti kylančias problemas valgyme, asmeninėje higienoje, judėjime, apsirengime ir t.t. (Schulz ir kt., 2013). Nustatyta, kad ţmonėms su tetraplegija yra daţniau nustatomas dantenų uţdegimas lyginant su darbingo amţiaus sveikais asmenimis. Jiems sunku manipuliuoti šepetėliu bei valytis dantis su dantų siūlu. Alabamoje buvo atliktas tyrimas su ţmonėmis, kuriems nustatyta tetrtaplegija. Tyrimo metu buvo naudojama namų burnos higienos "telecare" programa, kurią sudarė: individualizuotas burnos higienos ir pagalbinių priemonių (elektrinis dantų šepetėlis, laikikliai) naudojimosi mokymas

naudojant video konferenciją per personalinį kompiuterį ir ergoterapeuto konsultacija. Mokymai truko 3 mėnesius. Po 6 mėnesiu pakartojus dantų būklės tyrimą, paaiškėjo, kad dantų būklė pagerėjo statistiškai reikšmingai, dantenų uţdegimas sumaţėjo (Yuen, 2013).

Pritaikant aplinką ţmogui su judėjimo negalia, svarbu nepamiršti ergonomikos principų, ypač vieno svarbiausio - viskas turi būti lengvai pasiekiama. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į individualias pasiekiamumo ribas: kiek aukštai ţmogus gali iškelti, nuleisti ranką, kokia yra liemens kontrolė, kaip suima ir kiek laiko išlaiko daiktus (LRS. STR 2.03.01.2001.).

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimo organizavimas: tyrimas tirtose Vilniaus aukštosiose mokyklose atliktas 2012 metų vasario - balandţio mėnesiais, tirtose Kauno aukštosiose mokyklose - 2013 metų balanţio - gruodţio mėnesiais

ir 2014 metų sausio mėnesį.

Bioetika: pateikti dokumentai į Bioetikos centrą ir gautas leidimas atlikti tyrimą, nr. BEC-FMR(M)-348 (1 priedas).

Tyrimo objektas: aukštųjų mokyklų fizinė aplinka: iš viso ištriti 26 aukštųjų mokyklų pastatai Vilniuje ir Kaune:

 10 aukštųjų mokyklų pastatų Vilniuje:

 1. Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla, 2. Mykolo Romerio universitetas, 3. Lietuvos edukologijos universitetas, 4. Vilniaus Gedimino technikos universitetas (centriniai rūmai), VU: 5. Medicinos, 6. Istorijos, 7. Filosofijos, 8. Filologijos fakultetai, 9. Tarptautinė verslo mokykla, 10. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas.

 16 aukštųjų mokyklų pastatų Kaune:

 8 VDU pastatai (fakultetai): 1. Socialinių/ Humanitarinių mokslų, 2. Menų, 3. Katalikų teologijos, 4. Politikos mokslų ir diplomatijos, 5. Ekonomikos ir vadybos, 6. Šiuolaikinis meno centras, 7. Gamtos mokslų/ Informatikos, 8. Muzikos akademija.

 8 KTU pastatai (fakultetai): 1. Humanitarinių mokslų, 2. Mechanikos ir mechatronikos, 3. Cheminės technologijos fakultetas, 4. Informatikos/ Fundamentaliųjų mokslų/ Telekomunikacijų/ Elektros ir valdymo inţinerijos, 5. Dizaino ir technologijų, 6. Statybos ir architektūros/ Elektros ir valdymo inţinerijos, 7. Ekonomikos ir verslo, 8. Socialinių mokslų/ Aplinkos inţinerijos institutas. Tiriamųjų imtis:

 Apklausta 199 įgalūs studentai ir 24 studentai su judėjimo negalia.  Vilniuje apklausti 94 įgalūs studentai ir 16 studentų su judėjimo negalia.  Kaune apklausti 105 įgalūs studentai ir 8 studentai su judėjimo negalia.

 Apklausti VDU ir KTU aukštųjų mokyklų darbuotojai (2 asmenys), kurie yra atsakingi uţ fizinės aplinkos pritaikymą jose.

Vienos aukštosios mokyklos buvo pasirinktos atsitiktinai (VDU ir KTU), o kitos atrinktos tos, kurios sutiko dalyvauti tyrime (čia turima omenyje Vilniaus aukštasias mokyklas). Įgalūs studentai taip pat buvo apklausti atsitiktinai. Su judėjimo negalią turinčiais studentais buvo bendraujama tiesiogiai arba elektroniniu būdu, jų kontaktai buvo gauti iš atsakingų asmenų (darbuotojų), su kuriais bendravau tiesiogiai.

 Remiantis D. Pilipavičiūtės ir G. Ambraso duomenimis sudaryta aukštųjų mokyklų fizinės aplinkos

pritaikymo rodiklių sistema. Ši sistema atitinka LR ministro įsakymo STR 2.03.01:2001 ―Statiniai

ir teritorijos. Reikalavimai ţmonių su negalia reikmėms‖ pateiktus normatyvus (2 priedas).

 Sistemą sudaro 7 vertinamų elementų grupės: 1. Pagrindinės durys,

2. Auditorijos, 3. Nuovaţos,

4. Automobilių stovėjimo aikštelės, 5. Liftai,

6. Pėščiųjų takai, 7. Kitos patalpos.

Kiekviena iš jų suskaidyta į smulkesnes grupes:

 Pagrindinės durys arba durys per kurias patenka neįgalus ţmogus (NŢ) į vidų: durų angos plotis; slenkstis; kojų valymo prietaisai; durų rankenos tipas; atstumas nuo ţemės iki rankenos; aikštelė prieš įėjimą; durų tipas.

 Auditorijos: NŢ vietų skaičius auditorijoje; NŢ vietų išsidėstymas auditorijoje; stalo plotis; stalo aukštis; tarpai tarp kėdţių; durų angos plotis; atstumas iki durų rankenos; rankenos tipas; elektros jungiklių, kištukų atstumas nuo ţemės; durų slenkstis.

 Pagrindinio įėjimo nuovaţa (arba keltuvas): plotis; išilginis nuolydis; ilgis; krašteliai ir turėklai abipus nuovaţos; poilsio aikštelė (jei nuovaţos ilgis > 9 m).

 Automobilių stovėjimo aikštelės: NŢ skirtų vietų skaičius; išlaipinimo aikštelės plotis; NŢ automobilio vietos ţymėjimas; danga; atstumas iki pagrindinio įėjimo.

 Liftai (arba keltuvas): durų angos plotis; kabinos ilgis, plotis; aukštis, kuriame yra lifto iškvietimo mygtukai; aukštis, kuriame yra lifto valdymo mygtukai; aikštelė prieš liftą; turėklai lifto kabinos viduje; aukščių skirtumas tarp sustojusio lifto ir prieš liftą esančios aikštelės grindų; lifto valdymo informacija.

 Pėščiųjų takai: tako plotis; aukščių lygių skirtumai take; įvairios kliūtys take (dangčiai, grotos); danga.

 Kitos patalpos: koridorių plotis, slenksčiai koridoriuose, sanitariniai mazgai (turėlai, privaţiavimas, durų angos plotis); kabinų skaičius sanitariniame mazge; sanitarinio mazgo ţymėjimas; atsikišę elementai, kliūtys, konstrukcijos, kurios trukdo judėti NŢ.

Aukštųjų mokyklų fizinės aplinkos pritaikymas buvo apskaičiuotas procentiškai iš 48 punktų, kiek pritaikyta ir kiek nepritaikyta, t.y., jei visi 48 punktai atitiko normą (buvo pritaikyti), tai sudarė 100 proc. pritaikymo. Buvo apskaičiuota pritaikymo procentinė išraiška kiekvienam fakultetui. Tada bendroje grupėje ir atskirai, pagal aukštasias mokyklas, skaičiuojami šių procentų vidurkiai.

 Sukurtos 3 anketos:

1. Studentams, turintiems judėjimo negalią (anketą sudaro 17 klausimų). Anketos pirmieji 5 klausimai yra bendrieji, nusakantys asmens charakteristiką. Likusiais klausimais buvo siekiama išsiaiškinti, kokias problemas išskiria studijuojantys ţmonės su judėjimo negalia aukštosiose mokyklose, kaip vertina savo aukštosios mokyklos pritaikymą (3 priedas).

2. Fiziškai įgaliems studentams (anketą sudaro 16 klausimų). Pirmieji 4 klausimai yra bendrieji, nusakantys asmens charakteristiką. Likusiais klausimais buvo siekiama išsiaiškinti, kokias problemas pastebi studijuojantys įgalūs studentai aukštosiose mokyklose, kaip vertina savo aukštosios mokyklos pritaikymą ţmonėms su judėjimo negalia (4 priedas).

3. Klausimynas, skirtas už neįgaliuosius atsakingiems asmenims aukštosiose mokyklose. Klausimais (interviu metu) buvo siekiama išsiaiškinti, kokios problemos kyla aukštojoje mokykloje dėl nepritaikytos aplinkos studentams su judėjimo negalia, kaip jos sprendţiamos, kokiose projektuose aukštoji mokykla dalyvauja ir pan. Taip pat buvo siekiama išsiaškinti ergoterapeuto konsultacijų poreikį, pritaikant fizinę aplinką (5 priedas).

 Taip pat buvo atlikta: 1. Fotografavimas.

2. Objektai matuojami metru.

Duomenų analizės metodai: statistinė duomenų analizė atlikta naudojant Word Excel 2007 ir SPSS Windows 19.0. Buvo taikyti: Mann‗o-Vitni‗o kriterijus (vidurkių palyginimui tarp skirtingų dviejų grupių, esant maţoms imtims) ir Chi-kvadrato (2

) metodas buvo naudojamas statistiniam reikšmingumui įvertinti. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05.