LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS
LINA PUIŠYTĖ
PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ FIZINIŲ SVEIKATOS
RODIKLIŲ KAITA IR SĄSAJOS TAIKANT SVEIKATOS
STIPRINIMO FIZINIAIS PRATIMAIS PROGRAMĄ
Magistro studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija” (valst. Kodas 621B30005) baigiamasis darbas
Darbo vadovė Dr. Ernesta Gurskienė
TURINYS
SANTRAUKA... 4 ABSTRACT ... 5 PADĖKA ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ŽODYNĖLIS ... 8 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11 1.1. Fizinis aktyvumas ... 111.1.1. Fizinis aktyvumas ir jo svarba ... 11
1. 1. 2. Fizinio aktyvumo poveikis priešmokyklinio amžiaus vaikų sveikatai... 12
1. 1. 3. Fizinio aktyvumo formavimosi raida ... 13
1. 1. 4. Fizinio aktyvumo rekomendacijos priešmokyklinio amžiaus vaikams ... 13
1. 2. Fizinis pajėgumas... 15
1. 2. 1. Fizinio pajėgumo samprata... 15
1. 2. 2. Fizinio pajėgumo komponentai ir jų lavinimas ... 16
1.3. Laikysena ... 19
1. 3. 1. Laikysenos samprata ... 19
1. 3. 2. Laikysenos formavimasis vaikų amžiaus aspektu ... 19
1. 3. 3. Laikysenos tipai ... 21
1. 3. 4. Laikysenos vertinimas ... 22
1. 3. 5. Veiksniai sąlygojantys netaisyklingą laikyseną ... 23
1. 3. 6. Pagrindiniai netaisyklingos laikysenos korekcijos principai... 23
1. 4. Kvėpavimo sistema ... 24
1. 4. 1. Vaikų kvėpavimo sistemos ypatumai ... 24
1. 4. 2. Kvėpavimo rodiklių sąsajos su laikysena ... 25
1. 4. 3. Kvėpavimo rodiklių sąsajos su fiziniu aktyvumu ... 25
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 27
2.1. Tyrimo kontingentas ... 27
2.2. Tyrimo organizavimas ... 27
2.3. Specialiųjų pratimų programa ... 29
2.4. Tyrimo metodai... 30
2.4.2. Fizinio aktyvumo vertinimas ... 30
2.4.3. Fizinio pajėgumo vertinimas ... 31
2.4.4. Pusiausvyros vertinimas ... 34
2.4.5. Laikysenos vertinimas ... 35
2.4.6. Gyvybinės plaučių talpos vertinimas... 37
2.4.7. Kvėpuojamųjų raumenų jėgos vertinimas ... 38
2.4.8. Statistinė duomenų analizė ... 38
3. TYRIMO REZULTATAI... 40
3.1. Ūgio, svorio matavimas, KMI įvertinimas ... 40
3.2. Motorinių gebėjimams įvertinimas ... 40
3.3. Pusiausvyros įvertinimas ... 43
3.4. Laikysenos įvertinimas ... 44
3. 5. Gyvybinės plaučių talpos įvertinimas ... 46
3.6. Kvėpuojamųjų raumenų jėgos įvertinimas ... 47
3.7. Fizinio pajėgumo komponentų, laikysenos ir kvėpavimo sistemos funkcinių rodiklių sąsajos ... 49
4. REZULTATŲ APTARIMAS... 54
5. IŠVADOS ... 56
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 57
7. MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 58
SANTRAUKA
Lina Puišytė. Priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinių sveikatos rodiklių kaita ir sąsajos
taikant sveikatos stiprinimo fiziniais pratimais programą. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – dr. Ernesta Gurskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2017; 62 psl.
Darbo tikslas: Įvertinti priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinių sveikatos rodiklių kaitą ir sąsajas
taikant sveikatos stiprinimo fiziniais pratimais programą. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti priešmokyklinio amžiaus vaikų laikysenos kaitą po skirtingų fizinių pratimų programų. 2. Įvertinti priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinio pajėgumo komponentų kaitą po skirtingų fizinių pratimų programų. 3. Įvertinti priešmokyklinio amžiaus vaikų kvėpavimo sistemos funkcinės būklės kaitą po skirtingų fizinių pratimų programų. 4. Nustatyti sąsajas tarp laikysenos, fizinio pajėgumo komponentų ir kvėpavimo sistemos funkcinių rodiklių prieš ir po fizinių pratimų programos.
Tiriamieji: Tyrime dalyvavo 16 priešmokyklinio (5 – 6 m.) vaikų. 10 mergaičių ir 6 berniuka i. Tyrimo metodika: Tyrime buvo vertinamas vaikų fizinis pajėgumas - adaptuotu testų rinkiniu
sudarytų iš dešimties užduočių. Pusiausvyrai vertinti buvo naudojama „Libra“ pusiausvyros platforma, frontalioje plokštumoje atsimerkus su grįžtamuoju ryšiu stovint tiesiai ir žiūrint į kompiuterio ekrane rodomą vaizdą . Laikysena vertinta adaptuota W.W.K.Hoeger laikyse nos vertinimo skale. Gyvybinė plaučių talpa vertina spirometru, o kvėpuojamųjų raumenų jėga – pneumotonometru.
Darbo išvados: 1. Priešmokyklinio amžiaus vaikų laikysenos gerinimui buvo veiksminga tiek
įprastinė fizinės veiklos programa darželiuose, tiek specialiųjų pratimų programa. 2. Priešmokyklinio amžiaus vaikų motorinių gebėjimų lavinimui buvo veiksminga tiek įprastinė fizinės veiklos programa darželiuose, tiek specialiųjų pratimų programa. Specialiųjų pratimų programa buvo efektyvesnė motorinių gebėjimų lavinimui nei įprastinė fizinės veiklos programa darželiuose. Priešmokyklinio amžiaus vaikų pusiausvyros lavinimui buvo veiksminga tik specialiųjų pratimų programa. 3. Priešmokyklinio amžiaus vaikams specialiųjų pratimų programa padidino gyvyb inę plaučių talpą, maksimalaus įkvėpimo ir iškvėpimo raumenų jėgą. Po įprastinės fizinės veiklos programos kvėpavimo sistemos funkciniai rodikliai nepakito. 4. Pagerėjus kvėpavimo raumenų funkcinei jėgai stebėjome geresnį priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinį pajėgumą.
ABSTRACT
Lina Puišytė. Physical health index change and connection of preschool age children by
using the method of health strengthening by physical activity program. Master‘s thesis. Thesis supervisor – Dr. Ernesta Gurskienė. The University of Lithuanian health science, Medicine Academy, Nursing Faculty, Sport Institute. Kaunas, 2017; 62 pg.
The aim of Thesis: To evaluate physical health index change and connection of preschool
age children using the method of health strengthening by physical activity program.
Thesis assignment: 1. To evaluate the posture before and after the health strengthe ning
exercises program of preschool age children. 2. To evaluate physical capability components/mo tor skills before and after the health strengthening exercises program of preschool age children. 3. To evaluate the respiratory system before and after the health strengthening exercises program of preschool age children. 4. To determinate the relationship between posture, health index and respiratory system before and after the health strengthening exercises program for preschool childre n.
Participants : There were 16 preschool age children (5 - 6yrs old) in the research. 10 girls
and 6 boys.
Research method: It was performed an evaluation of motor skills in the research – a set of
adapted test which consisted of ten exercises. To evaluate the balance it was used “Libra” balance platform – standing in a frontal plane with eyes directed to the display in computer screen and receiving a returning connection. The posture was evaluated by adapted W. W.K. Hoeger posture test scale. The vital lung capacity test was performed with a spirometer, and respiratory muscle strength was tested with pneumotonometer.
Conclusions: 1.Research shows that both approaches (usual physical activity and special exercise
program) are effective in preschool age children posture improvement. 2. Both approaches (usual physical activity and special exercise program) to motor skills development were effective.
Although in comparison of usual physical activity in kinder garden and special exercise program, the research showed that the special exercise program was more effective. 3. The results in development of preschool age children balance was found only by using the special exercise program and there was no development found with the usual physical activity in kinder garden. 4.
By improving the functional strength of the muscles in the respiratory tract, we have observed a better physical fitness of the children of pre-school age.
PADĖKA
Kuo nuoširdžiausiai norėčiau padėkoti savo darbo vadovei Dr. Ernestai Gurskienei už visokeriopą pagalbą, pasitikėjimą, patarimus ir įžvalgas, o labiausiai už kantrybę viso magistrinio darbo metu. Taip pat norėčiau padėkoti dvejų Kauno darželių vadovams sudariusiems sąlygas tyrimo atlikimui. Ačiū Jums.
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulinė Sveikatos Organizacija;GPT – gyvybinė plaučių talpa; KMI – kūno masės indeksas;
MEP (angl. maximal expiratory pressure) – maksimalus iškvėpimo slėgis; MIP (angl. maximal inspiratory pressure) – maksimalus įkvėpimo slėgis; CNS – centrinė nervų sistema;
ŽODYNĖLIS
Protrakcija – galvos atitraukimas į priekį;Hiperekstenzija – Ekstenzija reiškia ištiesimą. Hiper - reiškia, kad kažkas ištiesiama ir dar lenkiasi į priešingą lenkimui pusę;
Gyvybinė plaučių talpa – tai maksimalus oro kiekis, kurį tiriamasis gali maksimaliai iškvėpti pilna i įkvėpęs;
Cirtometras – Tai lanksti guminė juostelė, išlaikanti jai suteiktą formą dėl viduje esančios metalinės juostelės;
ĮVADAS
Fizinis aktyvumas yra vienas svarbiausių mūsų organizmo funkcinių savybių, nulemia nč ių psichologinę ir socialinę būsenas, o kūno judėjimas yra esminis komponentas žmogaus gyvenime (1, 2). Vaikų poreikis judėti pasireiškia įvairiais žaidimais, bėgiojimu, lenktyniavimu, todėl didžioji dalis tėvų ir ugdymo įstaigų mano, kad priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinis aktyvumas yra savaime priimtinas ir pakankamas (3, 4).
Pastaruosius dešimtmečius mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria augančio vaiko organizmo pokyčių tyrimams. Priešmokyklinis amžius yra vienas svarbiausių vaikų raidos tarpsnių, nes tuo metu organizme vyksta intensyvūs sistemų persitvarkymai. Jau priešmokykliniame amžiuje nustatomas nepakankamas ir nekokybiškas vaikų fizinis aktyvumas, kuris siejamas su vaikų nutukimu, įvairių fizinių rodiklių pajėgumo prastėjimu ir sėslaus gyvenimo įpročiais (5, 6, 7).
Naujausiais tyrimais įrodyta, kad didžiąją dalį dienos vaikai praleidžia sėdėdami, o priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinis aktyvumas kasmet mažėja 10 procentų (7). Mažas judėjimas šiandien yra labai didelė problema. Vaikai vis mažiau juda ir vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių sėdėdami, todėl kontroliuoti fizinio aktyvumo lygį tampa vis sunkiau. Prastėja laikyse na, atsiranda sąnarių sustingimai, auga svoris, prastėja kvėpavimo ir širdies sistemos funkcijos (8, 9).
Kadangi šiais laikais tampa vis sunkiau sudominti vaikus fiziniais užsiėmimais, pedagogams tenka sunki užduotis atrasti fizinį aktyvumą skatinančią veiklą, kuri ne tik, kad sudomintų vaikus, bet kartu būtų ir veiksminga. Tam atliekama vis daugiau mokslinių tyrimų, kurių metu stengiamasi atrasti veiksmingiausius metodus. Daugelis jų įrodo, kad geriausių rezultatų pasiekiama kai yra taikoma individualaus ar diferencijuoto ugdymo nedidelėmis grupelėmis formos, nes vaiko fizinio ugdymo pagrindas yra visapusiškas fizinis rengimas, kompleksinis fizinių ypatybių lavinimas. Žaidžia mi įvairūs žaidimai, kurie praturtina vaikų judėjimo patirtį, supažindina su įvairiais judesiais, sporto šakų elementais (5, 10). Taip pat nustatyta, kad geriau fiziškai išsivystę vaikai įveikia sudėtinge snes užduotis, vaikai geriau suvokia ką geba jų kūnas, įgauna daugiau pasitikėjimo savimi (11).
Daugelyje priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinio aktyvumo rekomendacijų rašoma, kad per dieną vaikai fiziškai aktyviai turi praleisti apie 2 valandas dienoje, tačiau vis daugėja tyrimų įrodančių, kad koncentruotai vaikai sukaupti dėmesį gali iki 30 minučių ir tokio, ar trumpesnio laiko tarpsnio pakanka kokybiškai didinti vaikų fizinį aktyvumą, koreguoti laikyseną, gerinti jų motorinius gebėjimus, kurie įtakoja tolimesnį jų vystymąsi, jei tik užsiėmimai vyksta tikslingai, atsižvelgiant į vaikų sutrikimus (12,13).
Mūsų darbo tikslas yra įvertinti priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinių sveikatos rodiklių kaitą ir sąsajas taikant sveikatos stiprinimo fiziniais pratimais programą. Tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai:
1. Įvertinti priešmokyklinio amžiaus vaikų laikysenos kaitą po skirtingų fizinių pratimų programų. 2. Įvertinti priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinio pajėgumo komponentų kaitą po skirtingų fizinių pratimų programų.
3. Įvertinti priešmokyklinio amžiaus vaikų kvėpavimo sistemos funkcinės būklės kaitą po skirtingų fizinių pratimų programų.
4. Nustatyti sąsajas tarp laikysenos, fizinio pajėgumo komponentų ir kvėpavimo sistemos funkcini ų rodiklių prieš ir po fizinių pratimų programos.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Fizinis aktyvumas
1.1.1. Fizinis aktyvumas ir jo svarba
Fizinis aktyvumas yra vienas iš svarbiausių mūsų organizmo funkcinių savybių, kuris padeda palaikyti reikiamą psichologinę ir socialinę būseną (1). Fizinis aktyvumas gali būti įvardijimas kaip – visuma aktyvių judesių, kuriuos per tam tikrą laiko tarpą ir tam tikru intensyvumu atlieka raumenys ir sąnariai. Žmogaus fizinis aktyvumas reiškiasi visais gyvenimo momentais - poilsiauja nt, mankštinantis, dirbant buityje ar kitoje veikloje susijusioje su energijos suvartojimu. Tačiau tai nėra tik atliekamų judesių kompleksas, fizinis aktyvumas turi didžiulę įtaką mūsų bendrai fizine i sveikatai. Judėjimas stiprina raumenis, širdies kraujotakos sistemą, kvėpavimą, stimuliuoja medžiagų apykaitą, nuramina nervų sistemą, padidina organizmo atsparumą įvairioms ligoms, o pakankamas fizinis aktyvumas yra raktas į gerą gyvenimo kokybę (14, 5) (žr.1 pav.). Norą ir poreikį būti fiziška i aktyviam reikia ugdyti nuo vaikystės. Priešmokyklinio amžiaus vaikai yra labai judrūs, imlūs, norintys pažinti pasaulį, taigi tam reikia sudaryti sąlygas, kad vaikai pajustų judėjimo džiaugsmą ir norėtų būti fiziškai aktyvūs visą gyvenimą (15).
1 pav. Vaiko fizinio aktyvumo poveikis sveikatai (14)
Jau ikimokyklinio amžiaus vaikams nustatoma įvairių sveikatos sutrikimų, kurių viena svarbiausių priežasčių yra nepakankamas fizinis aktyvumas. Ikimokyklinis amžius (nuo 3 iki 6 metų) yra laikomas kritiniu laikotarpiu, kurio metu vaiko organizme vyksta labai intensyvus įvair ių organizmo sistemų persitvarkymas. Judri fizinė veikla stimuliuoja normalų fizinį ir psichinį vystymąsi, didina pajėgumą, sudaro sąlygas pašalinti fizinio vystymosi sutrikimus (5).
Vis dažniau vaikų fizinio aktyvumo susidomėjimą pakeičia kompiuteriniai žaidimai, kurie sąlygoja vis didesnį sėslumą, o Hinkley (10) savo atliktame tyrime nustatė, kad kasmet vaikai fiziška i aktyviai laiko praleidžia 10% mažiau. PSO (16) rekomendacijomis vaikai neturėtų praleisti daugiau nei vienos valandos žiūrint televizorių, tačiau De Creamer (17) ir kitų atliktas tyrimas rodo, kad šiokiomis dienomis, Vokietijoje, šias normas viršija 29 procentai priešmokyklinio amžiaus vaikų, o
Bulgarijoje – 75 procentai. Savaitgalį sėslumo procentas padidėja kone dvigubai, 48 procentai vaikų Vokietijoje praleidžia dagiau nei valandą prie televizoriaus, o Bulgarijoje net 91 procentas priešmokyklinio amžiaus vaikų (16, 17). Remiantis tokiais duomenimis, galima daryti prielaidą, kad vaikai žymiai sėslesni būna savaitgaliais, o tam turi didelės įtakos tėvų fizinio aktyvumo lygis. Nustatyta, kad vaikai, kurių tėvai patys rūpinasi savo fizine sveikata ir reguliariai laisvą laiką leidžia aktyviai, yra labiau fiziškai aktyvūs, taip pat turi geresnius motorinius gebėjimus (18, 19).
Taigi, nors daugelis mano, kad priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinis aktyvumas yra savaime suprantamas dalykas, priešingai, pastebimas vis mažėjantis fizinis aktyvumas priešmokyklinio amžiaus vaikų tarpe, kuris įtakoja vis sėslesnį gyvenimo būdą ateityje.
1. 1. 2. Fizinio aktyvumo poveikis priešmokyklinio amžiaus vaikų sveikatai
Kasdieninis fizinis aktyvumas yra būtinas normaliam vaikų vystymuisi, yra naudingas įvairių sveikatos sutrikimų prevencijai, didina fizinį pajėgumą, palaiko raumenų funkciją, medžiagų
apykaitos homeostazę ir endokrinologinę bei imunologinę sveikatą. Vaikui judant, skatinamas
judėjimo ir fizinių savybių (jėgos, greitumo, ištvermės, pusiausvyros ir koordinacijos) ugdymas, sukeliamos teigiamos emocijos, o tai yra veiksmų šaltinis idėjoms ir sumanymams realizuoti. Aplinka kurioje vaikas praleidžia daug laiko turi sudaryti galimybes patiems ugdytis fizinius gebėjimus ir fizines ypatybes, plėtoti judėjimo patirtį, tyrinėti savo kūno veiklos principus (7, 20, 8).
Fizinis aktyvumas yra glaudžiai susijęs su vaikų laikysena, fiziniu pajėgumu, kvėpavimo funkcijomis. Reguliariai atliekant fizinius pratimus, ženkliai padidėja organizmo atsparumas (21). V. Juškelienės (22) atliktame tyrime nustatyta, kad mažiau judantys priešmokyklinio amžiaus vaikai turi 2,4 karto didesnę riziką netaisyklingos laikysenos formavimuisi. Aukšto intensyvumo fizinis darbas optimizuoja skeleto vystymąsi dar ankstyvame amžiuje bei apsaugo kaulus nuo retėjimo ir lūžių vyresniame amžiuje. Nustatyta, kad 10 minučių per dieną intensyvi ir vidutinio intensyvumo fizinė veikla padidina kaulų tvirtumą 1-2 procentais, o kūno svorį reguliuojantys pratimai kaulų tvirtumą padidina 2-3 procentais (23). Taip pat nepakankamas fizinis aktyvumas yra susijęs su labiausiai paplitusiomis mirtingumo ir sergamumo priežastimis, tokiomis kaip nutukimas, cukrinis diabetas ar net kai kuriomis vėžio formomis (3). Latomme ir kiti (24) metais apskaičiavo, kad 1990 metais viršsvorio ir nutukimo paplitimas tarp vaikų iki 6 metų amžiaus buvo 4,2 procentai, 2010 metais jis pakilo iki 6,7 procentų, o 2020 pranašaujama, kad nutukimo ir viršsvorio paplitimas pasieks 9,1 procentą tarp vaikų iki 6 metų amžiaus.
Poreikis judėti vaikams pasireiškia įvairiomis išdykavimo formomis, o vaiko judėjimas
ir veikimas yra svarbi apraiška, kuri leidžia jam tapti stipresniu ir sveikesniu. Teigiama, kad fizinio aktyvumo patirtis jaunystėje padeda sukurti pagrindus sveikesniam gyvenimui ateityje. Kasdienė
fizinė veikla skatina kaulų ir raumenų augimą, lavina judesių koordinaciją ir pusiausvyrą, teigia ma i veikia kvėpavimo sistemą ir virškinimo sistemos darbą. Be to, geresnė sveikata ir grūdinimasis didina pasitikėjimą savimi bei gerina savigarbą, geriau fiziškai išsivystę vaikai įveikia sudėtinge snes užduotis, tampa labiau fiziškai atsakingais (15, 25, 26).
Taigi, nustatyta, kad vaikų fizinis aktyvumas turi tiesioginės įtakos tiek psichologinei, tiek fizinei jų gerovei, kuri vėliau leidžia vaikams laisviau elgtis ir judėti.
1. 1. 3. Fizinio aktyvumo formavimosi raida
Sveikatos ugdymas yra permanentinis, tai yra procesas trunkantis visą gyvenimą. Goldfie ld ir kiti (12) savo tyrime teigia, kad kokius įpročiu suformuosi vaikystėje, tokie įpročiai ir išliks visam gyvenimui. Ir tai ypač svarbu vaikystėje, kai žmogus auga, bręsta. Šiame amžiuje sveikatos ugdymas yra daug efektyvesnis nei užaugus. Atlikti tyrimai rodo, kad jau ankstyvoje vaikystėje formuojasi biologiniai sveikatos rizikos veiksniai, kuriems užkirsti kelią reikia kuo greičiau, o bet kuris sutrikimas vaikystėje yra išgydomas žymiai greičiau, nei suaugus (14).
Paprasčiausias judėjimas prasideda jau pirmaisiais gyvenimo metais ir kyla iki 4-5 metų amžiaus, vėliau pagrindiniai judėjimo įgūdžiai palaipsniui mažėja, juos keičia sudėtingesni kompleksiniai judesiai, kurie pradedami formuoti darželyje ir tęsiami pradinėse klasėse. Šiame amžiuje vystosi bendrieji judėjimo ir įgūdžių modeliai, tai savo ruožtu yra pagrindas būsimie ms kompleksiniams įgūdžiams kurti (1).
1. 1. 4. Fizinio aktyvumo rekomendacijos priešmokyklinio amžiaus vaikams
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) (27) fizinį aktyvumą apibūdina kaip bet kokį kūno judėjimą, kurį atlieka skeleto raumenys, kuriems veikti reikalingas energijos sunaudojimas. Fizinį aktyvumą gali sudaryti tokios veiklos kaip žaidimai, darbas, namų ruoša, keliavimas ir kitokios aktyvios pramogos. Pagrindinės PSO (16) fizinio aktyvumo rekomendacijos vaikams nuo 5 iki 17 metų amžiaus yra:
1. 5 – 17 metų vaikai ir paaugliai turi kasdien praleisti 60 minučių vidutinio ar didelio intensyvumo fizinės veiklos.
2. Kad gautų papildomos naudos sveikatai, fizinės veiklos laikas turi viršyti 60 minuč ių per parą.
3. Didžiausią fizinės veiklos laiko dalį reikėtų skirti aerobinei veiklai. Tai padidina raumenų jėgą, kaulų tvirtumą, o intensyvi fizinė veikla turėtų vykti mažiausia tris kartus per savaitę.
Rekomendacijos skirtos tėvams lavinant vaikų fizinį aktyvumą namuose ir rekomendacijos pedagogams šiek tiek skiriasi, tačiau išlieka vienas bendras tikslas – įdiegti vaikui fizinį aktyvumą kaip savaime suprantamą ir įpročius skatinančią veiklą, mažinti jų sėdėjimo laiką (žr. 2 pav.).
2 pav. Vaikų ir paauglių fizinio aktyvumo piramidė (4 – 17m.) (25)
Namų aplinka, palaikanti fizinį aktyvumą yra labai svarbi, nes namuose vaikas praleidžia labai daug laiko. Atlikti tyrimai rodo, kad tėvų fizinė veikla, vaiko palaikymas ir su vaiku praleistas laikas yra tiesiogiai susiję su jų vaikų fizine veikla (28, 29, 14). Vaikai, gyvenantys namuose, kuriuose yra daugybė galimybių sėdėti, pavyzdžiui žiūrėti televizorių, žaisti kompiuterinius ir kitus elektroninius žaidimus, būna mažiau aktyvūs ir kasdien praleidžia daugiau laiko sėdėdami nei rekomenduotina. Laisvalaikiu, ne pamokų metu, kasdien mankštinasi 22,5 procentai vaikų, o niekada nesimankština panašiai tiek pat tiriamųjų. 36,1 procentai pakankamai fiziškai aktyvaus laiko praleidžia kelis kartus per savaitę, o apie penktadalis - 19,5 procentų ikimokyklinio amžiaus vaikų tik kelis kartus per mėnesį. Kiek daugiau nei pusės (57 procentų) ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikata yra gera, tačiau tik 1 procentas tėvų savo vaikų sveikatą vertino kaip blogą ar nepakankamą (20, 30).
Vaiko nenorą sportuoti darželyje galima suvoki kaip elgseną, kuri pasireiškia subjektyvia būsena susijusia su negatyviais jausmais sporto atžvilgiu, todėl labai svarbu skatinti vaikų motyvaciją kuo įvairesniais būdais. Fizinio aktyvumo užsiėmimus galima pateikti žaidimų, estafečių, varžybų forma, tokioje aplinkoje vaikas tampa aktyvus, turi galimybes tenkinti judėjimo ir pažintinius interesus, patiria laisvę ir saviraišką. Ji skatina vaizduotės, jausmų ir valios aktyvumą, teikia
gyvenimo džiaugsmą, gerina nuotaiką, skatina pasitikėjimą savimi, užtikrina optimalų organizmo augimą (31, 32). Adaškevičienė (5) savo knygoje rašo: “Mūsų atlikti pedagoginiai stebėjimai ir tyrimai patvirtina mintį, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai dar nėra pajėgūs patys mankštintis be pedagogo pagalbos, kad realizuotų visas savo fizines išgales. Jie neturi elementarių judėjimo įgūdžių, todėl pedagogo pagalba yra reikalinga, o fizinį aktyvumą reikia plėtoti nuo mažens siekiant ugdyti aktyvų vaiką.“
Taigi, nors ir atrodo, kad priešmokyklinio amžiaus vaikai yra gabūs patys lavinti savo fizinio aktyvumo komponentus, nustatyta, kad būtent šiame amžiuje labai svarbi tėvų ir pedagogų pagalba įdiegiant fizinio aktyvumo sampratą ir įgūdžius jų gyvenime.
1. 2. Fizinis pajėgumas
1. 2. 1. Fizinio pajėgumo samprata
Įgūdis – dažniausiai automatiškai atliekamas sąmoningas žmogaus judėjimo veiklos komponentas. Judėjimo įgūdis – tai centrinės nervų sistemos nulemtas gebėjimas valdyti tikslingą judesį, veiksmą; automatizuotas judesių valdymo būdas (33). Pagrindinius motorinius įgūdžius sudaro kūno judėjimas erdvėje: bėgimas, ėjimas, šokinėjimas ir objektų kontrolė, kurią apima gebėjimai valdyti tam tikrus daiktus, taip pat - kompleksiniai judesiai: mesti, gaudyti, varytis, spardyti kamuolį. Nors vyrauja nuomonė, kad vaikų pagrindiniai motoriniai įgūdžiai įgyjami savaime be jokių papildomų intervencijų nustatyta, jog šie įgūdžiai turi būti išmokomi, lavinami ir užtvirtinami (34). Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad motoriniai gebėjimai yra neatsiejami nuo vaikų fizinio pajėgumo. Mažą fizinį pajėgumą gali įtakoti prasta vaiko pusiausvyra ar koordinacija, negebėjimas orientuotis aplinkoje. Nors motorinių gebėjimų sutrikimai siejami tik su sutrikusios raidos vaikais, Willia ms atliktas tyrimas įrodė, kad vaikams, kuriems nėra sutrikusi vystymosi raida, taip pat atsiranda kėblumų atlikti tam tikras motorinių gebėjimų užduotis (31).
Lavinant fizinį pajėgumą didėja vaiko sumanumas, vystosi mokėjimas derinti skirtingus judesius ir panaudoti juos skirtingose situacijose, kuo vaikui geriau sekasi tuo labiau jis pasitiki savo jėgomis, o tinkamas šių įgūdžių išsivystymas suteikia vaikams galimybę nepriklausomai judėti erdvėje. Tyrimais įrodyta, jog pagrindinių motorinių įgūdžių vystymasis taip pat lemia ir vaikų bendravimo įgūdžius (35, 11). Penktaisiais gyvenimo metais vaikas gerai ir greitai bėgioja, miklia i laipioja, verčiasi kūliu, lengvai šokinėja (gali šokinėti ant abiejų ir ant vienos kojos), sugeba peršokti per kliūtį. Per šiuos metus gerėja vaiko pusiausvyra ir koordinacija. Jis sugeba vis ilgiau išstovėti ant vienos kojos, o sulaukęs penkerių, ant vienos kojos turėtų išstovėti daugiau nei 10 sekundžių (36).
Pagrindiniai motoriniai įgūdžiai skirstomi į dvi kategorijas – lokomocinius įgūdžius, kurie susiję su kūno judėjimu erdvės atžvilgiu (bėgimas, šuoliavimas, šokinėjimas, slidinėjimas ir pan.) ir
objektų manipuliavimo įgūdžius, kurie siejami su rankomis ir pėdomis (metimas, gaudymas, spyrimas, kamuolio varymas, ridenimas, smūgiavimas ir pan.) (37).
Taigi, fizinis pajėgumas nėra tik atskiri vaikų motoriniai įgūdžiai, tai jų kompleksinė sistema, leidžianti vaikiams laisvai žaisti ir reikšti save.
1. 2. 2. Fizinio pajėgumo komponentai ir jų lavinimas
Adaškevičienė (38) savo knygoje rašo, kad atliekant pagrindinius fizinio pajėgumo lavinimuosius pratimus formuojami gyvenime būtini įgūdžiai, ugdomi vaikų judamieji gebėjima i: greitumas, jėga, tikslumas, koordinacija bei ištvermė. Ypač sustiprėja gebėjimas greitai priimti sprendimus, o tai labai reikalinga atliekant sudėtingos koordinacijos judesius. Vaikai pratinami orientuotis aplinkoje, nustatyti atstumą iki daikto, jo vietą erdvėje ir atitinkamai priderinti savo judesius. Pagrindinės motorinių gebėjimų fizinės ypatybės yra šios:
Greitumas – žmogaus gebėjimas greitai pradėti ir greitai atlikti judesius bei atlikti jų kuo daugiau (39). Kartu su augimo ir raidos procesais kinta ir gebėjimas gerinti greičio rezultatus. Vaikystė ir paauglystė sukuria ypač palankias sąlygas greičio vystymui, maksimaliems pasiekima ms įvairiuose sporto šakose. Greitumo lavinimas padidina judesių greitį bet kokioje gyvenimo situacijoje, sustiprina sportinę dvasią, lavina sutelktumo jausmą, palaiko gerą fizinę būklę (25).
Koordinacija – gebėjimas greitai išmokti naujus judesius, jungti juos į derinius, tiksliai juos atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis (39). Koordinaciją lemia įvairūs CNS veiksniai ir fizinis parengtumas (žr. 3 pav). Geras bendrosios koordinacijos lavinimas vaikystėje yra tinkamas pagrindas toliau vystyti specifinę koordinaciją paauglystės laikotarpiu žymia i sudėtingesniais pratimais. Paauglystė nėra tinkamas laikas pradėti koordinacijos elementų mokymą, kadangi paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia raumenų jėga, greitis, ūgis ir kūno masė. Koordinacija lavinama panašiai kaip ir vikrumas, tačiau ji apima dar daugiau fizinių ypatybių, tokių kaip rega, klausa, erdvės orientacija (25).
Lankstumas – gebėjimas atlikti kuo didesnės amplitudės judesius (39). Pagrinde lankstumui darantys įtaką veiksniai yra: sąnario struktūra, kaulinio audinio forma, kremzlinio audinio elastingumas, sąnario kapsulės elastingumas, raumenų ir sausgyslių, atliekančių judesius sąnaryje ilgis ir elastingumas. Dažniausiai lankstumas pagerėja dviem vaiko gyvenimo etapais, tai 6 – 10 gyvenimo metai ir 15 – 17 gyvenimo metai. Lankstumas yra didesnės mergaičių tarpe, dažniaus ia i lankstumas lavinimas gimnastikos treniruotėse. Pramankštai gerinamas elastingumas plačiais, nedidelio greičio judesiais, mažinančiais raumenų stangrumą (25).
Vikrumas – gebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo greitus ir tikslius judesius (39). Dar vikrumas apibūdinamas kaip gebėjimas parodyti jėgą ir greitumą atliekant labai koordinuotus ir tikslingus veiksmus, todėl jis reikalaujanti geros koordinacijos, pusiausvyros, lankstumo, psichomotorinių reakcijų greitumo. Lavinti vikrumui labiausiai tinka įvairūs žaidimai, estafetės. Lyginant su kitomis savybėmis vikrumo lavinimas yra sudėtingesnis, norint pasiekti sėkmingų rezultatų ugdant vikrumą lavinamieji pratimai turi būti nuolatos keičiami ir sunkinami, keičiamas atlikimo laikas, apšvietimo intensyvumas, atlikimo kryptis ar greitis, pridedamos įvairios kliūtys. Optimalus amžius vikrumui ugdyti yra vaikystė, nuo 5–6 metų ir paauglystė, kada organizmas plastiškiausias ir imliausias naujiems motoriniams įgūdžiams (25).
Pusiausvyra – tai gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį, esant mažam atramos plotui, arba santykinai pastovią kūno padėtį, atliekant įvairius judesius (39). Pusiausvyrą galima suskirstyti į dinaminę – tai gebėjimas išlaikyti ar atgauti pusiausvyrą darant judesius, veiksmus ir jų derinius veikiant įvairioms išorės jėgoms, arba statinę – gebėjimas nejudant išlaikyti pastovią kūno padėtį reikiamomis pozomis (40). Pusiausvyrą nulemia keletas veiksnių (žr. 4 pav.), vienas jų - vestibuliarinio aparato funkcijos, kurios padeda nustatyti judėjimo kryptį ir pagreitį, veikiant žemė s traukos jėgai. Svarbią reikšmę turi ir išoriniai dirgikliai: rega, klausa, lytėjimo informacija. Labai reikšminga vidinių receptorių informacija – tai informacija apie raumenų įsitempimą, sąnarių būklę, kūno dalių padėtį ir slėgimą (30). Pusiausvyrą geriausia lavinti keičiant atramos plotus: juos didinant ar mažinant, taip pat stovint ant nestabilių paviršių. Kadangi pusiausvyrai turi įtakos ir rega, tai labai geras pusiausvyros lavinimo elementas yra atlikti tam tikrus pratimus užsimerkus viena ar abejomis akimis.
Clark (35) motorinį vystymąsi paaiškina išsamiau pateikdamas kalno “modelį“, kuris nurodo pagrindinius motorinių įgūdžių pokyčius, visame raidos laikotarpyje (žr. 5 pav.) Refleksinis periodas apibūdina kūdikio elgseną pirmąsias dvi gyvenimo savaites. Pasibaigus šiam etapui, kūdikis pradeda elgtis spontaniškiau, o kai kurie judesiai jau yra tikslingi. Vėliau prasideda prieš adaptacinis periodas, trunkantis iki vienerių metų. Šis periodas baigiasi kuomet vaikas įgyja du svarbiausiais laikomus motorinius įgūdžius. Tai yra - vaikščiojimo ir gebėjimo savarankiškai valgyti. Kitas vystymosi etapas – pagrindinių motorinių įgūdžių tarpsnis, kuomet įgyjami svarbiausi koordinaciniai modelia i, sudarantys pagrindą vėlesniems motoriniams įgūdžiams, susijusiems su sportine veikla, žaidimais ir pan. Šis etapas trunka nuo 1 iki 7 metų. Ketvirtasis motorinio vystymosi periodas – specifinių motorinių įgūdžių laikotarpis, kuomet motoriniai gebėjimai pritaikomi konkrečiam tikslui (pvz. bėgimas modifikuojamas bėgimui su kliūtimis; metimo įgūdžiai pritaikomi atitinkamoms sporto šakoms, tokioms kaip beisbolas, tenisas ar golfas). Šio etapo trukmė nuo 7 iki 11 metų. Motorinio vystymosi „kalno viršūne“ laikoma meistriškumo vystymosi periodu, kuris prasideda nuo 11 gyvenimo metų. Svarbu paminėti, kad „kalno viršūnėje“ nuolatos nepasiliekama. Patiriamos traumos, įvairūs sužalojimai, su amžiumi susiję pokyčiai keičia motorinį aktyvumą, todėl autorė dar išskiria kompensacinį periodą - priklausomai nuo pokyčių grįžtama į atitinkamą „kalno“ lygį ir vėl siekiama „viršūnė“, tačiau galimas dalykas, kad prieš tai buvusio lygio dar kartą pasiekti nepavyks (35).
5 pav. Motorinio vystymosi “kalno modelis“ (35)
Taigi, lavinant priešmokyklinio amžiaus vaikų motorinius įgūdžius stengiamasi tuos pačius pratimus pateikti skirtingose situacijose, atlikti skirtingu tempu, individualiai ar poroje (31). Svarbiausias uždavinys visapusiškai ugdyti vaikus, mokant juos įvairių kompleksinių užduočių atlikimo, kurios įtraukia po kelias fizines ypatybes. Motoriniai gebėjimai yra labai glaudžiai susiję su fizini aktyvumu, todėl vienas iš pagrindinių uždavinių priešmokykliniame amžiuje įdiegti gerus motorinius sugebėjimus. Tai daryti reikia kuo patrauklesnėmis formomis vaikams, neapkraunant jų. Goldfield ir kitų (12) atliktas tyrimas įrodė, kad užsiėmimų prailginimo laikas nerodo jokių
reikšmingų rezultatų pagerėjimų, tad užsiėmimai turėtų vykti apie 30 minučių, kol vaikai pilna i sugeba susikoncentruoti ir maksimaliai atlikti užduotis.
Taigi fizinis pajėgumas yra labai plati sąvoka aprėpianti daugelį fizinių ypatybių, nuo kurių lavinimo priklauso tolimesnė priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinio aktyvumo raida.
1.3. Laikysena
1. 3. 1. Laikysenos samprata
Literatūroje laikysena yra apibrėžiama kaip kūno dalių sąryšis, tai nėra fiksuota būsena – kiekvieno žmogaus kūno padėtis erdvėje yra individuali. Tai lemia stuburo ir krūtinės ląstos forma, galvos, pečių lanko, rankų, pilvo, dubens ir kojų laikymo padėtis. Ji taip pat yra susijusi su įgimto mis judamojo aparato savybėmis, fiziniu išsivystymu, įpročiais, nervų sistemos būkle ar net pasitikėjimu savimi. Amerikos ortopedijos chirurgų akademija taisyklingą laikyseną apibrėžia kaip – pusiausvyrą tarp griaučių ir raumenų sistemos. Tokia laikysena apsaugo svorį laikančias struktūras nuo traumų ar deformacijų nepriklausomai nuo kūno padėties ( stovint, gulint, tupint). Kai laikysena yra taisyklinga, ji nereikalauja papildomų pastangų, nevargina ir nesukelia jokio diskomforto jausmo (41). Ydinga laikysena – tai netaisyklinga kūno dalių sąveika, kurios metu mažėja raumenų aktyvumas, didėja struktūrų, kurios laiko svorį, apkrovimas, prastėja pusiausvyra, trinka ir prastėja vidaus organų veikla (3).
Dažniausiai su netaisyklingos laikysenos problema susiduriama pradinėse klasėse. Kiekvienais metais vis daugiau mokinių yra nustatoma ydinga ar sutrikusi laikysena. Laikysenos sutrikimų skaičius ne tik, kad didėja, tačiau ir jaunėja (42). Daugumai sutrikimų, vyksiančių mūsų organizme, didžiulę įtaką daro įpročiai, todėl ir stebima ydingos laikysenos jaunėjimo problema. Ikimokyklinis amžius yra labai svarbus įpročiams formuoti, daugelis vaikų žaidžia, atlieka namų ruošos darbus ar kitas veiklas taip kaip jiems patogu. Tokio amžiaus vaikai dažnai įpranta piešti atsigulę ant žemės, žaisti pasirėmę ant vienos alkūnės – tada dažniausiai ir pradeda formuotis ydinga laikysena. Jų atliekamos veiklos nereikalauja didelio susikaupimo ir trunka neilgai, todėl tok ių pojūčių kaip nepatogumas ar skausmas jie nejaučia, tačiau įpročiai atlikti tam tikrą judesį formuojasi ir vėliau pasireiškia problemos vyresniame amžiuje (43).
1. 3. 2. Laikysenos formavimasis vaikų amžiaus aspektu
Tik gimus kūdikiui jo stuburo forma yra panaši į C raidės formos linkį (kifozė). Šis linkis yra vadinamas pirminiu stuburo linkiu, kuris išlieka krūtininėje ir kryžmeninėje stuburo dalyje. Tuo
tarpu antriniai stuburo linkiai formuojasi apie 3 kūdikio gyvavimo mėnesius. Kai jau vaikas sugeba nulaikyti galvą formuojasi įgaubtas linkis kaklo srityje (lordozė). Pirmų metų pabaigoje, kūdikiui pradėjus sėdėti, stovėti, o vėliau ir eiti formuojasi juosmenimis įgaubas linkis, tačiau šiame amžiuje linkiai nėra pastovūs. Jie susiformuoja vėliau: kaklo ir krūtinės ties 6-7 gyvenimo metais, o juosmens tik apie 12 gyvenimo metus (41, 5). Teigiama, kad žmogui senstant dėl įvairių degeneracinių priežasčių antriniai stuburo linkiai nyksta ir stuburas grįžta į pradinę C raidės formos padėtį (44) (žr. 6 pav.).
6 pav. Stuburo linkių kitimas gyvenimo periodu (41)
Nustatyta, kad vaiko kūno svorio centras yra ties 12 krūtininiu slanksteliu, o augant svorio centras leidžiasi žemyn iki 2 kryžmeninio slankstelio. Vaikas dažniausiai stovi plačiai išžergęs kojas, sulenktais keliais, kad galėtų geriau išlaikyti pusiausvyrą. Dėl silpnų pilvo raumenų ir mažo neišryškėjusio dubens vaiko juosmeninė stuburo lordozė yra padidėjusi. 18 mėnesių vaiko pusiausvyra yra nestabili, keliai O formos (genu varum), iki 3 metų keliai būna panašus į X formą (genum valgum). Apie šeštus metus kojos išsitiesia (45) (žr. 7 pav.).
Vaiko laikysenos formavimasis – neatskiriama fiziologinio vystymosi dalis. Stuburas turi būdingą formą, kuri priklauso nuo žmogaus amžiaus ir individualių savybių. Stuburo link ių formavimuisi reikšmės turi individualios anatominės stuburo vystymosi savybės, galvos, pečių ir menčių jungties padėtis, raumenų išsivystymas ir jų pusiausvyra. Šešiamečių vaikų sausgyslės yra išsivystę silpnai, o dėl silpnų ilgųjų stuburo raiščių veikiant nepalankiems veiksniams vaiko stuburas gali išsikreipti, formuoti patologinius stuburo linkius – skoliozę arba gilinti fiziologinius linkius (5).
1. 3. 3. Laikysenos tipai
Dažniausiai yra išskiriami keturi pagrindiniai laikysenos tipai: normali, lordozinė – kifozinė, tiesi ar pakumpusi laikysena (41) ( žr. 8 pav.).
8 pav. Laikysenos tipai (41)
Normali laikysena (A) apibūdinama kaip saikingai banguota, iškila krūtinė ir tiesus pilvas. Lordozinė – kifozinė (B) laikysena laikoma, kai matoma per didelė juosmens ir sprando
lordozė ir kifozė. Stebimų padidėjusių linkių metu vyksta kompensaciniai reiškiniai: kuo didesnis dubens pasvirimas į priekį, tuo didesnė juosmeninė lordozė. Ji kompensuoja stuburo krūtininės kifozės padidėjimą, o tai savo ruožtu kompensuoja padidėjusią kaklinę lordozę.
Šios laikysenos priežastimi dažniausiai laikoma, kai kūdikis per anksti pradeda sėdėti ir stovėti, taip pat dėl raiščių ir raumenų silpnumo.
Tiesiai laikysenai (C) būdinga maži stuburo linkiai, atsikišusios mentės, plokšti sėdmenys, silpnai išsivystę raumenys.
Pakumpusi laikysena (D) – kai viršutinė kūno dalis yra palinkusi į priekį, atsikišęs pilvas.
1. 3. 4. Laikysenos vertinimas
25 – 30 procentų mokinių Lietuvoje diagnozuojama ydinga laikysena. Kadangi stebimas laikysenos sutrikimų jaunėjimas, tai priešmokyklinis amžius tampa labai svarbiu laikotarpiu, kuo greičiau nustatant besiformuojančia ydingą laikyseną (46). Kuo anksčiau pastebimi laikyse nos sutrikimų simptomai tuo greičiau galima užkirsti kelią ydingos laikysenos tolimesniam formavimuisi, kuris ateityje gali sukelti rimtų sveikatos negalavimų. Ypač svarbu stebėti 6–9 ir 10–14 metų amžia us vaikų kūno laikyseną, nes tuo metu vaikai itin sparčiai auga (47).
Vertinant vaiko laikyseną, labai svarbu, kad vaikas užimtų jam įprastinę, kasdienę padėtį t.y. kiek įmanoma labiau sumažinti įtampą, kuri gali turėti įtakos objektyviam vertinimui (48). Braun ir Simons (49) savo knygoje rašo, kad svarbiausia įvertinti vaiką sagitalioje ir frontalioje plokštumose. Apžiūrint iš nugaros vertinama: galvos padėtis, pečių lygis, menčių kampų aukštis ir jų nutolimas nuo stuburo, dubens padėtis.
Apžiūrint i šono nustatoma: galvos padėtis, pečių pasvyrimas į priekį ar atgal, rankų padėtis, krūtinės padėtis, pilvo forma, nugaros ir liemens padėtis, stuburo linkiai (žr. 9 pav.).
Taip pat vaiko galima paprašyti pasilenkti į priekį, taip nustatoma, ar nesiformuoja šonkaulinė kuprelė (išgaubimas vienoje nugaros pusėje, o kitoje suplokštėjimas), ar nėra nugaros asimetrijos (21).
1. 3. 5. Veiksniai sąlygojantys netaisyklingą laikyseną
L. Daniusevičiūtė ir A. Daniusevičius (21) aprašo ydingos laikysenos sutrikimų priežastis, kurios yra skirstomos į struktūrines ir pozicines. Struktūrinės deformacijos gali būti įgimtos, atsiradusios dėl vystymosi problemų, dėl traumų ar ligų. Laikysena i įtakos turi šie anatominia i veiksniai: kaulų kontūrai, raiščių silpnumas, fascijų ir raumenų sausgyslių įtempimas, raumenų tonusas, dubens kampas, sąnarių padėtis ir judrumas. Pozicinės priežastys dažniausiai yra blogos laikysenos įprotis. Tai galima pastebėti tada, kai žmogus stovėdamas ar sėdėdamas ilgesnį laiką pradeda kūprintis. Taip pat blogėjančiai laikysenai didžiulės įtakos turi mažėjantis fizinis aktyvumas. Nustatyta, kad fizinis aktyvumas teigiamai veikia kaulų mineralinio tankio pokyčius. Vaikai vis dažniau daugiau laiko praleidžia sėdėdami, todėl kontroliuoti savo laikyseną darosi sunkiau, sėdint stuburui tenka didesnis krūvis, todėl yra didesnė tikimybė stuburo deformacijoms. Moksleivia i daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių, dėl to atsiranda sąnarių sustingimai, auga svoris (8, 48).
1. 3. 6. Pagrindiniai netaisyklingos laikysenos korekcijos principai
Daugelyje tyrimų įrodyta, kad pratimų nauda laikysenos korekcijai yra akivaizdi. Fizinia i pratimai labai svarbūs koreguojant paauglių idiopatinę skoliozę. Taip pat fiziniai pratimai rekomenduojami kaip profilaktinė priemonė norint išvengti netaisyklingos laikysenos (50). Ypač svarbu yra lavinti raumenis, nuo kurių stiprumo priklauso laikysenos formavimasis. Tai pilvo, nugaros, klubų ir kojų raumenys. Ypač didelę reikšmę turi pilvo preso bei smulkieji nugaros raumenys. Tačiau labai svarbu suprasti tai, kad laikysenos koregavimui netinka paprasti fizinia i pratimai, kurie taikomi visiems. Laikyseną koreguojama tuomet, kai stiprinami nusilpę ir ištempia mi sutrumpėję raumenys (21).
Taigi vaikų laikysena pradeda formuotis jau nuo pat gimimo. Įvairūs jos formavimo si sutrikimai gali įtakoti tolimesnį vaikų vystymąsi. Labai svarbu laiku pastebėti laikysenos sutrikimus ir juos koreguoti, nes laikysena yra vienas iš svarbiausių sveiko žmogaus gyvenimo komponentų.
1. 4. Kvėpavimo sistema
1. 4. 1. Vaikų kvėpavimo sistemos ypatumai
Pagrindinė kvėpavimo funkcija yra aprūpinti organizmą deguonimi ir pašalinti iš jo anglies dioksidą. Oras į plaučius patenka kvėpavimo takais (nosies ertme, nosiarykle, rykle, trachėja, bronchai) (22) (žr. 10 pav.).
Vaiko nosies landos yra siauros, trumpos, išklotos gležna gleivine. Vaikų nosiaryklė, balso plyšys trachėja, bronchai yra palyginus siauri. Silpnas ir jų raumenų sluoksnis bei elastinis audinys, sutvirtinantis visus kvėpavimo organus. Vaikų balso stygos yra trumpesnės ir plonesnės, todėl jų balsas aukštesnis. Vaikų trachėja yra trumpesnė (naujagimio 4 cm) nei suaugusiųjų (12 cm) (51). Vaikų bronchai yra net apie du kartus siauresni nei suaugusiųjų, puri gleivinė, platus kraujagyslių tinklas. Kvėpavimo takai, kaip jau minėta, vis dar auga, o plaučių augimas yra glaudžiai susijęs su kūno proporcijomis, dydžiu. Alveolių kiekis sparčiai didėja pirmaisiais gyvenimo metais ir auga maždaug iki 8 – 12 metų amžiaus bei yra apie 3 – 4 kartus mažesnis nei suaugusiųjų. Kvėpavimo funkcijos rodikliai priklauso nuo vaiko ūgio (52).
10 pav. Kvėpavimo takų anatomija
(http://www.stanfordchildrens.org/en/topic/default?id=anatomy-of-the-respiratory-system-in-children-90-P02950)
Vaikų kvėpavimo organų sandara ir gebėjimas prisitaikyti prie fizinio krūvio labai skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikų kvėpavimas yra paviršinis, negilus, gyvybinė plaučių talpa nėra didelė. Trejų – ketverių metų vaiko, atliekančio fizinius pratimus, kvėpuojamojo oro tūris gali padidėti dvigubai ar
nos i es ertmė tra chėja deš i nys i s pl a uti s
ka i rys i s pl a uti s pl eura di a fra gma rykl ė a ntgerkl i s gerkl os broncha i bronchi ol ės a l veol ės
trigubai, o penkerių – šešerių metų vaiko – keturgubai (53). Jei fizinė veikla trunka ilgiau nei pusę minutė, vaikas pradeda kvėpuoti ne taip giliai, bet dažniau. Tarpšonkauliniai raumenys būna išsivys tę ganėtinai silpnai, o kvėpavimo centras lengvai sujaudinamas. Vaikams augant įkvėpimas trumpėja, o iškvėpimas ir pauzė po jo ilgėja. Esant fizinei įtampai, jaudinantis kvėpavimas labai padažnėja. Tik palaipsniui nusistovi taisyklingas, lygus kvėpavimas. Dėl anatominių ypatybių vaikas valios pastangomis negali padidinti atskiro įkvėpimo tūrio, todėl dujų apykaita padidinama tankiau kvėpuojant. Mokant vaiką taisyklingai kvėpuoti, reikia stengtis, kad įkvėpimas būtų trumpesnis už iškvėpimą (5, 22, 54).
1. 4. 2. Kvėpavimo rodiklių sąsajos su laikysena
Netaisyklinga laikysena gali būti įgimta arba įgyta. Jei stuburo linkiai neatitinka normų, tai pasireiškia visoje organizmo veikloje: trinka kvėpavimo sistemos funkcijos, žarnyno veikla, judėjimo funkcija, gali būti veikiamos emocijos, psichika. Norint išvengti šių rezultatų, gydymą svarbu pradėti iškart po problemų diagnozavimo, kol galimybė sustabdyti ar sulėtinti progresą yra didžiausia. Nuo sagitalioje plokštumoje esančių stuburo linkių neatitikimų priklauso kvėpavimo gyli, krūtinės ląstos paslankumo, gyvybinis plaučių tūrio ir diafragmos darbas (55), o dažniausias ydingos laikyse nos sutrikimas turintis įtakos kvėpavimo funkcijai yra netaisyklinga sėdėsena, tuo metu suspaudžia ma krūtinės ląsta ir pablogėja plaučių ventiliavimas (5).
Sumažėjus krūtinės ląstos paslankumui ribojamas kvėpavimas, sutrinka kvėpuojamųjų raumenų funkcijos. Dėl suvaržytos krūtinės ląstos raumenų veiklos plaučiuose laikosi sekretas, kuris galis turėti įtakos įvairiems susirgimams, dusulio priepuoliams, infekcijoms (56). Taip pat, jei laikysena yra netaisyklinga - gali sutrikti ir kitų sistemų veikla. Jei laikysena yra pakumpusi, tai gali daryti įtaką žarnyno veiklai, tulžies nutekėjimui, o jei laikysena plokščia, prasčiau sugeriami griauč ių sistemai tenkantys smūgiai, kuri gali iššaukti galvos skausmus, bendrą dirglumą, nuovargį (21).
1. 4. 3. Kvėpavimo rodiklių sąsajos su fiziniu aktyvumu
Pasak Adaškevičienės (5) žmogaus kvėpavimo ir judėjimo ryšys yra abipusis: netinka mas judėjimo rėžimas, pasyvus, kambarinis gyvenimo būdas gali pabloginti kvėpavimo sistemos veiklą, kita vertus, silpna kvėpavimo sistema daro neigiamą įtaką organizmo veiklai, ypač jaučiama fizinio krūvio metu, mažina atsparumą ligoms. Dėl nepakankamo judėjimo aktyvumo vaiko kvėpavimas yra paviršinis. Jis yra žalingas sveikatai: nėra ekonomiškas, įkvėptas oras neilgai išbūna plaučiuose ir blogai aprūpina kraują deguonimi, didelė plaučių dalis prisipildo oru, kuris nesikeičia dėl blogo
vėdinimo. Vaikams susirgus kvėpavimo ligoms dažnai atsisakoma bet kokios intensyvesnės fizinės veiklos, tačiau, atvirkščiai – tinkamai parinktas fizinis krūvis ir pratimai teigiamai veikia kvėpavimo takus, stiprina kvėpavimo raumenis, yra svarbi sergamumo profilaktikos priemonė (5). Vaikų kvėpavimo stiprinimui labai didelę reikšmę turi fiziniai pratimai. Judant, bėgiojant, žaidžiant gerėja plaučių vėdinimas ne tik išorinėse, bet ir vidiniuose kvėpavimo raumenyse, aktyvėja kraujo apytaka, didėja krūtinės ląstos paslankumas, padidėja plaučių gyvybinis tūris. Prie vienodų fizinių krūvių organizmas prisitaiko gana greitai, todėl labai svarbu, norint pagerinti kvėpavimą, dažniau keitinėti pratimų tipą, jų trukmę. Praktika rodo, kad mergaitės mieliau renkasi gimnastikos užsiėmimus, o berniukai – ciklines sporto šakas, o pastarųjų metų atliktuose moksliniuose tyrimuose nustatyta, kad berniukų kvėpavimo funkciniai rodikliai yra geresni nei mergaičių. Iš to galima daryti prielaidą, kad ciklinės sporto šakos turi didesnę įtaką kvėpavimo funkcijai gerinti (54, 5). Taip pat ramus, gilus ir ritmingas kvėpavimas išlaiko gerą vaiko nervinę pusiausvyrą, o atliekami fizinia i pratimai kartu ir stiprina vaiko raumenis, gerina sąnarių paslankumą. Fizinių pratimų metu galima išmokyti taisyklingai kvėpuoti, įpratinti kvėpuoti rečiau, giliau, ritmingiau (5).
Kvėpavimas labai glaudžiai susijęs su kitomis žmogaus fizinėmis ypatybėmis ir su jomis sąveikauja glaudžiais ryšiais. Bet koks kvėpavimo sistemos sutrikimas gali turėti įtakos tiek vaiko laikysenai, o vėliau ir fiziniam aktyvumui. Labai svarbu yra stebėti kiekvieno fizinio komponento vystymąsi ir pastebėjus sutrikimų laiku juos koreguoti.
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1. Tyrimo kontingentas
Dalyvauti tyrime buvo pakviesti visi priešmokyklinio amžiaus dviejų darželių vaikai. Dėl tėvų, globėjų ar pačių vaikų nenoro dalyvauti tyrime buvo atrinkta 25 tiriamieji. Tyrimo eigos metu dėl ligos ir praleistų užsiėmimų atkrito 9 tiriamieji, todėl tolimesnėje tyrimo eigoje jie nebedalyva vo ir tiriamųjų skaičius sumažėjo iki 16. Tiriamųjų kontingentą sudarė 37,5 proc. berniukų ir 62,5 proc. mergaičių (žr. 11 pav.).
11 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį, procentais
Tyrime dalyvavo 5 – 6 metų amžiaus vaikai, kurių metų vidurkis – 5,56 metai ± 0,51. Tiriamųjų amžiaus pasiskirstymas pagal lytį pateikiamas 1 lentelėje. 60 procentų mergaičių buvo 5 metų, o 40 procentų mergaičių buvo 6 metų. Berniukų amžius pasiskirstė taip: 50 procentų berniukų buvo 5 metų amžiaus, o likę 50 procentų buvo 6 metų amžiaus.
1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių procentais
Charakteristika/ amžius Mergaitės Berniukai
5 metai 60 % 50 %
6 metai 40 % 50 %
2.2. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliekamas dvejuose Kauno darželiuose, nuo 2017 metų gegužės 3 dienos iki 2017 metų birželio 16 dienos. Prieš tai buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos
62,5
37,5
mergaitės
berniukai
centro leidimas Nr. BEC SR(M)-207 organizuoti tyrimą (1 priedas). Vaikų tėvai ir globėjai buvo informuoti apie atliekamą tyrimą, jo tikslus bei uždavinius ir gauti raštiški jų sutikimai.
Tiriamieji buvo suskirstyti pagal ai kaip ir kokia fizine veikla jie užsiėminėjo tyrimo metu. Pirmosios grupės tiriamieji fiziškai aktyviai laiką praleisdavo kasdieniuose užsiėsimuose, kurie vyko darželyje: valanda aktyvaus laisvo laiko lauke, kartą savaitėje apsilankymas baseino treniruotė je, dukart savaitėje kiekvienas pasirinktinai lankė šokių, futbolo ar karate užsiėmimus. Antrosios grupės tiriamiesiems buvo taikyta 10-ies užsiėmimų specialiųjų pratimų programa, trukusi nuo gegužės mėnesio 10 dienos iki birželio mėnesio 10 dienos. Specialiosios programos metu taikyti individua lūs ir grupiniai užsiėmimai įtraukianti įvairius lavinamuosius pratimus, kurie buvo pateikti žaidimo forma, diferencinio ugdymo metodu. Visi tiriamieji buvo vertinami du kartus, prieš ir po specialios ios pratimų programos. Gegužės mėnesio pradžioje atliktas pirminis tiriamųjų įvertinimas, o birželio mėnesio viduryje atliktas antrinis tiriamųjų įvertinimas. Tyrimo organizavimo schema pateikta 12 pav.
2.3. Specialiųjų pratimų programa
Specialiosios programos metu buvo atlikta 10 užsiėmimų po 45 minutes. Sudarinėja nt specialiųjų pratimų programą buvo remtasi diferencinių treniruočių metodika. Stengtasi kiekvieno užsiėmimo metu lavinti vis kitą fizinę ypatybę, taip pat derinti jas tarpusavyje, kartoti judesius, gerinti jų tikslumą keičiant aplinkos sąlygas. Didžioji dalis užsiėmimų vykdavo individualiai su kiekvienu vaiku, tačiau buvo ir keli užsiėmimai po du vaikus, žaidimams poroje. Pratimų programos metu buvo siekiama lavinti skirtingas vaikų fizines ypatybes, tokias kaip greitumas, pusiausvyra, koordinacija, propriorecepcija, šoklumas, vikrumas. Kiekvieną kartą buvo sukuriama skirtingų užduočių „labirintas“, kurį norint pereiti reikėdavo atlikti tam tikras užduotis (žr. 13 pav.) vėliau užduotys buvo kartojamos, koncentruojamasi ties tomis užduotimis, kurioms prireikė daugiau pastangų arba jų išvis nepavyko atlikti. Kvėpavimo funkcijai gerinti buvo skirti keli atskiri užsiėmimai, kurių metų vaikai pūtė burbulus, balionus, pūtimo pagalba stengėsi išlaikyti balionus ore, bei atliko įvairias užduotis, kurias derino kartu su kvėpavimu. Vaikų taisyklinga laikysena buvo akcentuojama kiekvienos užduoties metu. Stengtasi išugdyti įproti taisyklingai laikysena i. Užsiėmimai buvo individualizuoti pagal kiekvieno vaiko fizinių ypatybių įvertinimus. Pagal poreikį buvo naudojamos įvairios priemonės: lankai, įvairios nestabilios plokštumos, įvairaus dydžio kamuoliai, kūgeliai, balionai, muilo burbulai ir kt.
2.4. Tyrimo metodai
2.4.1. Ūgio, svorio matavimas, KMI vertinimas
Vaikų ūgis buvo matuojamas linijine matuokle, pritvirtinta prie sienos. Matavimai atlikti 0,5 centimetrų tikslumu. Vaikams buvo paaiškinta, kad matavimo metu reikės stovėtų tiesiai ir nejudėtų. Matavimo metu vaikai stovėjo basomis, tvirtai atrėmę pėdas į grindis, kulnus, sėdmenis, mentes bei galvą priglaudę prie sienos.
Svoris buvo matuojamas elektroninėmis svarstyklėmis. Svoris buvo matuojamas 100 gramų tikslumu. Tiriamasis turėjo atsistoti ant svarstyklių vilkėdamas tik apatinius drabužius, be avalynės. Iš gautų duomenų buvo apskaičiuotas kūno masės indeksas (KMI).
KMI =svoris, kg ūgis, m2
Vertinant KMI normas atsižvelgta į lentelėje pateiktus duomenis (57)
2 lentelė. Vaikų KMI normų lentelė
KMI (kg/m2) Vaikų (3 – 7 metų amžiaus) KMI
Per mažas <14
Normalus 14 – 18
Viršsvoris >18
2.4.2. Fizinio aktyvumo vertinimas
Siekiant įvertinti priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinį aktyvumą už darželio ribų, jų tėvams ar globėjams buvo pateikta anketinė apklausa. Aktyvumui įvertinti buvo pateikti šie klausimai:
Ar Jūsų vaikas lanko papildomus būrelius už darželio ribų? Jei taip, kokius? Kiek kartų per savaitę?
Ar Jūsų vaikas fiziškai aktyvus savaitgalių metu, po darželio?
Kiek dažniausiai laiko Jūsų vaikas praleidžia sėdint? (tai laikas, skirtas įvairiai veiklai sėdint, laikas praleistas prie kompiuterio ar kitų elektroninių prietaisų)
Ar greitai Jūsų vaikas pavargta fizinio krūvio metu?
Anketinės fizinio aktyvumo apklausos neanalizavome ir tėvų bei globėjų atsakymų nelyginome tarp grupių. Ši anketinė apklausa buvo skirta tam, kad žinotume ar pasiekti tyrimo rezultatai nėra iškreipti dėl tam tikrų priežasčių, tokių kaip papildomas būrelių lankymas. Kadangi
specialiųjų pratimų programos grupėje darželyje buvo taikyta tik ši programa., mums buvo svarbu vaikų, esančių tiriamojoje grupėje, fizinis aktyvumas ir jo galima įtaka tyrimo rezultatams.
2.4.3. Fizinio pajėgumo vertinimas
Vaikų fiziniam pajėgumui vertinti buvo naudojamas adaptuotas testų rinkinys sudarytas iš 10 užduočių, įtraukiančių: dinaminę ir statinę pusiausvyrą, šoklumą, koordinaciją, judesių, atliekamų su daiktais, tikslumą. Testas buvo sudarytas remiantis Bruininks – Oseretsky testu, bei Ulrich stambiosios motorikos vystymosi testu (58, 59) (žr.17 pav.).
Kiekvienas vaikas buvo vertinamas individualiai. Testavimas su užduočių atlikimu ir paaiškinimu trukdavo 15 – 20 minučių. Visiems vaikams užduotys buvo pateiktos ta pačia tvarka, o prieš kiekvieną užduotį buvo atliktas jos pademonstravimas. Kiekvienai užduočiai buvo skirta po 2 bandymus, vėliau užduotys buvo vertinamos balais nuo 0 (užduoties neatliko nė karto) iki 2 (užduotį atliko du kartus).
Fiziniam pajėgumui įvertinti pasirinktos šios užduotys: 1. Stovėjimas ant vienos kojos:
Priemonės: chronometras, lipni juosta.
Atlikimas: tiriamasis stovi ant vienos kojos ant pažymėto orientyro (užduotis atliekama abiem kojomis), rankos laikomos ant klubų. Laisva koja sulenkta per kelį.
Vertinimas: matuojamas užduoties atlikimo laikas. Užduotis nutraukiama. Kai tiriamojo sulenkta koja padedama ant žemės arba praeina 30 sekundžių. Vertinama balais: 0 – užduoties neatliko nė karto, 1 – užduotį atliko vieną kartą, 2 – užduotį atliko abu kartus.
2. Ėjimas tiesia linija pirmyn:
Priemonės: lipni juosta, kurios plotis 5 centimetrai, ilgis – 400 centimetrų. Atlikimas: tiriamasis eina pirmyn pažymėta linija įprastu žingsniu.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma jei tiriamasis eidamas pirmyn padeda pėdą ne ant linijos bent kartą. Vertinama balais: 0 – užduoties neatliko nė karto, 1 – užduotį atliko vieną kartą, 2 – užduotį atliko abu kartus.
3. Ėjimas tiesia linija pirmyn žingsniu „kulnas – pirštai“ ( žr. 14 pav.).
Priemonės: lipni juosta, kurios plotis 5 centimetrai, ilgis – 400 centimetrų.
Atlikimas: tiriamasis eina pirmyn pažymėta linija, statydamas pėdą nuo kulno prie kitos kojos pirštų.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma jei tiriamasis daro tarpus tarp pėdų, padeda pėdą ne ant linijos bent kartą. Vertinama balais: 0 – užduoties neatliko nė karto, 1 – užduotį atliko vieną kartą, 2 – užduotį atliko abu kartus.
14 pav. Užduotis - ėjimas tiesia linija pirmyn žingsniu „kulnas – pirštai“
4. Šuolis į tolį iš vietos
Priemonės: lipni juosta, centimetrinė juostelė.
Atlikimas: tiriamasis atsistoja taip, kad kojos būtų pečių plotyje, o kojos pirštai būtų prie pažymėtos linijos. Sulenkus kelius, užsimojus rankomis ir stipriai atsispyrus šokama kiek įmanoma toliau. Šuolis atliekamas du kartus.
Vertinimas: matuojamas nušoktas atstumas centimetrais. Užskaitomas geriausias rezultatas. Užduotis neįskaitoma jei tiriamasis peržengia liniją ar nušokus nugriūna.
5. Šokinėjimas įvairiomis kryptimis (žr. 15 pav.):
Priemonės: trys skirtingų spalvų lankai, kurių skersmuo 30 centimetrų. Atlikimas: tiriamasis šoka iš vieno lanko į kitą atsispirdamas abiem kojoms.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma, jei tiriamasis bent kartą neįšoka į lanką, neatsispir ia ar sumaišo užduoties seką. Vertinama balais: 0 – užduoties neatliko nė karto, 1 – užduotį atliko vieną kartą, 2 – užduotį atliko abu kartus.
6. Šokimas per kliūtis (žr. 16 pav.):
Priemonės: trijų 10 centimetrų aukščio kliūtis.
Atlikimas: tiriamasis atsispiria nuo žemės abiem kojomis ir šoka per visas tris kliūtis po vieną iš eilės ant abiejų kojų.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma jei tiriamasis šokdamas susimaišo ir neperšoka kurios nors kliūties ar šoka ant vienos kojos. Vertinama balais: 0 – užduoties neatliko nė karto, 1 – užduotį atliko vieną kartą, 2 – užduotį atliko abu kartus.
16 pav. Užduotis - šokimas per kliūtis
7. Kamuolio metimas į viršų ir pagavimas:
Priemonės: kamuolys.
Atlikimas: tiriamasis meta kamuolį į viršų sau virš galvos ir pagauna.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma, jei kamuolį meta žemiau galvos ar jo nesugauna. Vertinama balais: 0 – užduoties neatliko nė karto, 1 – užduotį atliko vieną kartą, 2 – užduotį atliko abu kartus.
8. Kamuolio metimas į taikinį:
Priemonės: lipni juosta, kamuolys, taikinys.
Atlikimas: tiriamasis meta kamuolį į taikinį, kuris pakabintas akių aukštyje. Atstumas iki taikinio 250 centimetrų.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma jei tiriamasis sumažina atstumą iki taikinio. Vertinama balais: 0 – užduoties neatliko nė karto, 1 – užduotį atliko vieną kartą, 2 – užduotį atliko abu kartus.
9. Kamuolio spyrimas:
Atlikimas: tiriamasis pasirinkta koja spiria kamuolį nuo pažymėtos linijos į vartus. Vartų plotis 100 centimetrų, atstumas iki vartų 350 centimetrų.
Vertinimas: užduotis neužskaitoma jei tiriamasis sumažina atstumą iki vartų. Vertinama balais: 0 – užduoties neatliko nė karto, 1 – užduotį atliko vieną kartą, 2 – užduotį atliko abu kartus.
10. Kamuolio metimas į grindis ir atmušimas viena ranka:
Priemonės: kamuolys.
Atlikimas: tiriamasis meta kamuolį į grindis ir turi jį atmušti viena, pasirinkta ranka bent du kartus.
Vertinimas: užduotis neįskaitoma jei tiriamasis pameta kamuolį ar atsimušus kamuoliui į žemę pagauną jį abejomis rankomis. Vertinama balais: 0 – užduoties neatliko nė karto, 1 – užduotį atliko vieną kartą, 2 – užduotį atliko abu kartus.
17 pav. Motorinių gebėjimų vertinimo užduotys
2.4.4. Pusiausvyros vertinimas
Pusiausvyros vertinimui pasirinkta naudoti Libra pusiausvyros platformą. Šis prietaisas (42x42 centimetrų dydžio, 2,7 kilogramų svorio) sudarytas iš plačios platformos, padengtos neslidžiu paviršiumi. Platforma sujungiama su kompiuteriu, pusiausvyra vertinama pritaikyta programa (Libra software, version 2.2).
Testas pusiausvyrai vertinti buvo atliekamas stovint. Prieš atliekant testą, tiriamajam buvo leidžiama susipažinti su įranga, pasibandyti išstovėti ant platformos. Testavimas atliekamas basomis
kojomis, pėdos laikomos pečių plotyje ir bandoma išlaikyti pusiausvyrą. Testo atlikimo laikas – 30 sekundžių.
Vaikų pusiausvyra buvo vertinama sagitalioje plokštumoje, atsimerkus, su grįžtamuoju ryšiu stovint tiesiai ir žiūrint į kompiuterio ekrane rodomą vaizdą. Tiriamasis mato kaip turi išstovėti, tikslas – išlaikyti padėtį taip, kad ekrane matomas kursorius būtų išlaikomas pažymėtame taške. Kuo didesnis rezultato skaičius, tuo blogesnis pusiausvyros rezultatas (žr. 18 pav.).
18 pav. “LIBRA“ pusiausvyros platforma ir vaizdas kompiuteryje testuojant pusiausvyrą su
grįžtamuoju ryšiu (http://someda.it/wp-content/uploads/2016/04/libra-definitiva.jpg).
2.4.5. Laikysenos vertinimas
Vaikų laikysenos įvertinimui pasirinktas modifikuotas W. W. K. Hoeger laikysenos vertinimo metodas, kai laikysena vertinama balais (3 lentelė). Atskiri kūno segmentai yra apžiūrimi frontalioje ir sagitalioje plokštumose. Atskirų kūno dalių padėtys vertinamos balais: puikiai – 5 balai, gerai – 4 balai, patenkinamai – 3 balai, blogai – 2 balai, labai blogai – 1 balas. Įvertinus kiekvie nos kūno dalies padėtį gauti rezultatai sudedami ir suformuluojamas laikysenos įvertis (žr. 2 priedą).
3 lentelė: Laikysenos vertinimas balais pagal W. W. K. Hoeger
Balai Vertinimas 50 – 45 Puiki 44 – 40 Gera 39 – 30 Patenkinama 29 – 20 Bloga < 19 Labai bloga
Vaikų laikysenos vertinimas atliekamas jiems ramiai stovint suglaudus kojas, rankas nuleidus prie šonų, tačiau buvo prašoma vaikų stovėti natūraliai, kaip jie stovi dažniausiai, nebandant parodyti taisyklingos ar pasitempusios laikysenos, kad nebūtų iškreipti tyrimo duomenys. Frontalioje ir sagitalioje plokštumose buvo vertinamos šios kūno dalys (žr. 19 pav.):
19 pav. vaikų laikysenos vertinimas sagitalioje ir frontalioje plokštumose
Galva ir kaklas: vertinama iš nugaros, atkreipiamas dėmesys į tiriamojo galvą pagal ausų lygį. Įvertinama galva yra tiesiai, nedidelis nuokrypis ar didelis lyginant nuo galvos vidurio linijos.
Pečiai: vertinama iš nugaros, menčių ir pečių aukštis vienas kito atžvilgiu, atstumas nuo menčių vidinių kraštų iki stuburo. Vertinamas pečių horizontalumas.
Stuburas: vertinama iš nugaros ar nėra stuburo slankstelių keterų iškrypimo į kairę ar į dešinę pusę.
Dubuo: vertinama iš nugaros talijos trikampių simetriškumas, lyginamas klubakaulio didžiųjų gūbrių aukščio simetriškumas, sėdmenų raukšlių simetriškumas ir aukštis.
Keliai, čiurnos ir pėdos: vertinama iš nugaros ar nėra “X“ ar “O“ formos kojų deformacijos ar tiesi pėdų padėtis pagal achilo sausgyslę.
Kaklas ir viršutinė kūno dalis: vertinama iš šono ar pečiai galva ir kaklas yra vienoje linijoje, įvertinamas menčių atsikišimas, galvos protrakciją.
Liemuo: vertinama iš šono stuburo linkiai.
Pilvas: vertinama iš šono ar pilvas yra plokščias, atsikišęs ar nudribęs.
Apatinė stuburo dalis: vertinama iš šono dubens pasvirimas, juosmeninės dalies linkis. Kojos: vertinama iš šono ar gravitacijos jėgų ašis eina per kelio sąnarį ir čiurnos sąnario priekį, ar nėra kelio hiperekstenzijos.
2.4.6. Gyvybinės plaučių talpos vertinimas
Gyvybinės plaučių talpos tyrimas atliekamas MicroPlus spirometru (žr. 20 pav.). Tiriamasis turi būti stovimoje padėtyje, o nosį patariama užspausti spaustuku. Tyrimas pradedamas tiriamaja m giliai įkvėpus ir lūpomis apžioju spirometro vamzdelį. Norint išmatuoti gyvybinę plaučių talpą (GPT) maksimaliai greitai išpučiamas visas oras į vamzdelį. Po to giliai įkvepiamą. Vaikams spirometrija atliekama nuo 5 metų.
Vienam iškvėpimui taikomi reikalavimai: iškvėpimas nesibaigia kosuliu, išpūtimas be stabtelėjimų, o vaikams, kuriems mažiau nei 10 metų iškvėpimo trukmė 3 sekundės (53). Remiantis Adaškevičienės (5) duomenimis - ikimokyklinio amžiaus vaikų iškvepiamo oro kiekis normoje atitinka 1000 – 1300 ml. Kandiklis po kiekvieno tiriamojo dezinfekuojamas.
20 pav. MicroPlus spirometras
(http://www.arjohuntleigh-medicaldirectory.co.uk/Product/LoadUniqueProduct/4598#/Product/GetImage/12330?size=Large &uniqueProduct=True)
