FIZINIŲ PRATIMŲ PROGRAMOS POVEIKIS PRADINIŲ KLASIŲ MOKSLEIVIŲ GRIAUČIŲ-RAUMENŲ SISTEMOS FUNKCINEI BŪKLEI, EMOCINEI BŪSENAI IR MOKYMOSI REZULTATAMS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO MEDICINOS KLINIKA

AGNĖ ULDINSKĖ

FIZINIŲ PRATIMŲ PROGRAMOS POVEIKIS PRADINIŲ

KLASIŲ MOKSLEIVIŲ GRIAUČIŲ-RAUMENŲ SISTEMOS

FUNKCINEI BŪKLEI, EMOCINEI BŪSENAI IR MOKYMOSI

REZULTATAMS

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Dr. Vilma Tamulionytė

2

TURINYS

1.1. Vaiko laikysenos formavimasis įvairiuose amžiaus tarpsniuose ...10

1.2. Taisyklinga kūno laikysena. ...12

1.3. Netaisyklinga kūno laikysena ...13

1.4. Netaisyklingos laikysenos prevencijos priemonės ir būdai mokykliniame amžiuje. ...16

1.5. Fizinių pratimų poveikis mokymosi rezultatams ...21

1.6. Fizinių pratimų programos poveikis emocinei būsenai ...23

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS ...25

2.1. Tyrimo organizavimas ...25

2.2 Tiriamųjų kontingentas ...27

2.2.1. Tiriamųjų charakteristika ...27

2.3 Tyrimo metodai ...28

2.3.1 Anketinė apklausa ...28

2.3.2. Kūno laikysenos vertinimas ...28

2.3.2.1. Frontali ir sagitali plokštuma...28

2.3.2.2. Horizontali plokštuma ...30

2.3.3. Fizinio pajėgumo vertinimas ...32

2.3.3.1 Stuburo judesių amplitudės matavimas ...32

2.3.3.2 Stuburo paslankumas į šonus. ...33

2.3.3.3 Pilvo raumenų statinės ištvermės vertinimas. ...33

2.3.3.4 Nugaros raumenų statinės ištvermės vertinimas ...34

2.4. Antropometriniai matavimai ...34

2.5. Veidukų skalė ...35

2.6. Statistinė duomenų analizė ...35

3.REZULTATAI...37

3.1. Kūno laikysenos kaita ...37

3.1.1. Kūno laikysenos frontalioje ir sagitalioje plokštumoje kaita ...37

3.1.2. Kūno laikysenos horizontalioje plokštumoje kaita ...38

3.1.2.1.Stuburo ašinis pasisukimas krūtininėje stuburo dalyje...38

3

3.1.3. Pėdos skliauto padėties kaita ...40

3.1.3.1. Kairės pėdos plokštumo koeficiento kaita. ...40

3.1.3.2. Dešinės pėdos plokštumo koeficiento kaita. ...41

3.2. Fizinio pajėgumo kaita ...42

3.2.1. Tiriamųjų stuburo judesių amplitudės kaita ...42

3.2.2. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės kaita ...45

3.2.2.1. Statinės pilvo raumenų ištvermės kaita ...45

3.2.2.2. Statinės nugaros raumenų ištvermės kaita ...46

3.3. Dėmesio koncentravimo kaita ...47

3.4. Mokymosi rezultatų kaita ...48

3.5. Emocinės būklės kaita ...49 REZULTATŲ APTARIMAS ...51 IŠVADOS ...54 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...55 PARENGTOS PUBLIKACIJOS ...56 LITERATŪROS SĄRAŠAS ...57

4

SANTRAUKA

Agnė Uldinskė. Fizinių pratimų programos poveikis pradinių klasių moksleivių griaučių-raumenų

sistemos funkcinei būklei, emocinei būsenai ir mokymosi rezultatams. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – doc.dr. Vilma Tamulionytė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika, Kaunas, 2020; 62p.

Darbo tikslas - įvertinti fizinių pratimų programos poveikį pradinių klasių moksleivių

griaučių-raumenų sistemos funkcinei būklei, emocinei būsenai ir mokymosi rezultatams. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti fizinių pratimų programos poveikį pradinių klasių moksleivių griaučių-raumenų sistemos funkcinei būklei. 2. Įvertinti fizinių pratimų programos poveikį pradinių klasių moksleivių emocinei būsenai. 3. Įvertinti fizinių pratimų programos poveikį pradinių klasių moksleivių mokymosi rezultatams. Tyrimo metodologija. Tyrimo metodai: 1. Anketinė apklausa. 2. Kūno laikysenos vertinimas: sagitalioje ir frontalioje plokštumose laikysena buvo vertinama vizualine laikysenos vertinimo skale pagal W.W.K. Hoeger; horizontalioje plokštumoje buvo naudojamas Adam’o testas su pediskoliometru; plantografija buvo naudojama įvertinti pėdos skliauto padėties būklę. 3. Fizinio pajėgumo vertinimui buvo naudojama: stuburo judesių amplitudės matavimas Šobero testu; stuburo paslankumo į dešinę ir kairę puses bei statinės pilvo ir nugaros raumenų jėgos ištvermės vertinimas atlikites testais. 4. Emocinei būsenai vertinti buvo naudojami emocinės būsenos veidukai. Tiriamieji – tyrime dalyvavo savanoriškai su tėvų ( arba globėjų) sutikimu 39 pradinių klasių moksleiviai, besilankantys vienoje šeimos medicinos klinikoje. Tiriamieji buvo atsitiktinai suskirstyti į dvi grupes: kontrolinę ir tiriamąją. Tiriamosios grupės dalyviams buvo taikoma fizinių pratimų programa.

Išvados: 1. Fizinių pratimų programos taikymas turi teigiamą poveikį pradinių klasių moksleivių

kūno laikysenai frontalioje, sagitalioje ir horizontalioje plokštumose. 2. Fizinių pratimų programos taikymas turi teigiamą poveikį pradinių klasių moksleivių stuburo judesių amplitudėms bei liemens raumenų statinės jėgos ištvermei. 3. Fizinių pratimų programos taikymas teigiamai veikia pradinių klasių moksleivių emocinę būseną. 4. Fizinių pratimų programos taikymas teigiamai veikia pradinių klasių moksleivių dėmesio koncentravimą, bei neturi poveikio jų akademiniams pasiekimams.

5

ABSTRACT

Agnė Uldinskė. Effects of exercise program on the functional state of musculoskeletal system,

emotional state, and learning outcomes of primary school pupils. Master's thesis. Supervisor – Assoc.prof. Ph.D. Vilma Tamulionytė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Sports Medicine, Kaunas, 2020; 62p.

The aim of this study was to evaluate the impact of exercise program on the functional state of

musculoskeletal system, emotional state and learning outcomes of primary school pupils'. Tasks: 1. To evaluate the impact of exercise program on the functional state of the musculoskeletal system of primary school pupils. 2. To assess the impact of the exercise program on the emotional state of primary school students. 3. To assess the impact of the exercise program on the learning outcomes of primary school students. Research Methodology: 1. Questionnaire survey. 2. Body Posture Assessment: body posture in the sagittal and frontal planes was evaluated using visual posture assessment method according to W.W.K. Hoeger; body posture in the horizontal plane was measured using the Adam's test and pediscoliometer; plantography was used to assess the condition of the foot arch position. 3. Physical fitness assessment: spine range of motion was measured with Schober's test; right and left spine mobility, static endurance of abdominal and back muscles were assessed using performance tests. 4. Emotional state smileys were used for the assessment of emotional state.

Participants. 39 primary school students volunteering with the consent of parents (or guardians)

attending one family medical clinic. Participant were randomly divided into two groups. Exercise program was applied only for experimental group‘s participants. Conclusions: 1. Exercise program has a positive effect on the posture of primary school pupils in frontal, sagittal and horizontal planes. 2. Exercise exercise has a positive effect on the amplitude of spine movement and the endurance of the static strength of the trunk muscles of primary school pupils. 3. Applying exercise program has a positive effect on the emotional state of primary school students. 4. The application of the exercise program has a positive effect on the concentration of primary school students but does not affect their academic performance.

6

PADĖKA

Dėkoju savo magistro darbo vadovei dr. Vilmai Tamulionytei už nuoširdų palaikymą, pagalbą, pastabas, kantrybę bei darbų organizavimą ruošiant baigiamąjį magistro darbą.

7

SANTRUMPOS

LR – Lietuvos Respublika IT – informacinės technologijos FA – fizinis aktyvumas

8

ĮVADAS

Vis labiau populiarėja sveikatos kultas Europoje, tačiau sėslus gyvenimo būdas ypač mokykliniame amžiuje vis dar išlieka aktualia problema. Mažas fizinis aktyvumas – problema, kuri yra aktuali visame pasaulyje, o Lietuvoje vaikų fizinis aktyvumas yra pasiekęs beveik kritinį lygį. Pagal LR Sveikatos apsaugos ministerijos duomenis Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas užima priešpaskutinę vietą ir yra vienas mažiausių tarp Europos Sąjungos šalių [1]. Sėslus gyvenimo būdas yra ketvirtoji mirtingumo priežastis pasaulyje, kuri vis dažniau pasitaiko vaikų populiacijoje [2]. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, jog vaikai turėtų mažiausiai 60 min. per dieną būti fiziškai aktyvūs (bent vidutiniu intensyvumu) [2]. Lietuvos higienos institutas 2016 metais atlikto tyrimo duomenimis parodė, jog ne mažiau nei 60 minučių kasdien (po pamokinėje veikloje) fiziškai aktyvūs yra tik 10 proc. Lietuvos vaikų [3]. Šie rodikliai atspindi bendrą vaikų fizinio aktyvumo mažėjimą bei vaikų fizinės būklės prastėjimą. Lietuvos sporto universiteto mokslininkų tyrimai rodo, jog per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos moksleivių fizinės ypatybės prastėja, tikėtina, jog ilgainiui išaugs žmonių mirštamumas nuo fizinio pasyvumo sukeltų ligų. PSO narės nutarė, jog iki 2025 metų turi santykinai sumažinti 10 proc. nepakankamo fizinio aktyvumo paplitimą [2, 4].

Fizinis aktyvumas – neatsiejama žmogaus savybė, lemianti veiklumo, fizinio ir protinio darbingumo, kūrybos bei savarankiškumo galimybes. Judėjimas yra neatsiejamas ir būtinas kiekvieno augančio vaiko gyvenimo elementas, kuris užtikrina harmoningą vystymąsi, augimą bei sveikatą. Griaučių – raumenų sistemos sutrikimai yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių sutrikimų vaikystėje [5]. Stuburo deformacijos gali sukelti psichosocialinius bei fizinius sutrikimus, kurie neigiamai veikia gyvenimo kokybę [6]. Netaisyklinga kūno laikysena neigiamai veikia širdies ir kvėpavimo sistemos efektyvumą, sumažėja plaučių gyvybinis pajėgumas bei kitų vidaus organų funkcionavimas [7].

Naujųjų technologijų vystymasis bei didėjantis daiktų vartojimo paplitimas užgožia žmogiškąją prigimtį – judėti bei tausoti savo kūną ir aplinką. Suri C. ir kiti (2019) pritaria kitiems mokslininkams, jog sutrikimų etiologija dažniausiai pastebima esant netinkamoms ergonominėms sąlygoms, per sunkiam mokykliniam krepšiui, netinkamiems mokykliniams baldams, netinkamai kūno padėčiai kasdieninėje veikloje, fizinio aktyvumo sumažėjimui ir mankštos stoka [8].

Vis daugiau kalbama, jog fizinis aktyvumas yra svarbus ne tik taisyklingos laikysenos prevencijai, bet vis daugiau dėmesio yra skiriama ryšiui tarp fizinio aktyvumo bei pažinimo funkcijų vystymosi, geresnių akademinių rezultatų [9].

Fiziniai pratimai moksleiviams yra puiki priemonė gerinti ne tik laikyseną, bet ir kognityvines bei emocines funkcijas [10], fiziniai pratimai yra siejami su endorfinų gamybos hipoteze ir teigiama, jog fizinė veikla turi teigiamą poveikį nuotaikai bei jos svyravimų prevencijai [11].

9

Darbo aktualumas. Mokslinių darbų analizuojančių sąsajas tarp fizinių pratimų

koreguojančių laikyseną ir mokymosi rezultatų bei nuotaikos kaitos nėra daug, todėl buvo aktualu nustatyti pradinių klasių moksleivių laikysenos sutrikimus, paskirti jiems fizinių pratimų programą ir įvertinti laikysenos, mokymosi rezultatų bei nuotaikos pokyčius. Todėl nuspręsta atlikti tyrimą, remiantis hipoteze: taikoma fizinių pratimų programa veikia pradinių klasių moksleivių griaučių-raumenų sistemos funkcinę būklę, emocinę būklę ir mokymosi rezultatus.

Darbo tikslas - įvertinti fizinių pratimų programos poveikį pradinių klasių moksleivių

griaučių-raumenų sistemos funkcinei būklei, emocinei būsenai ir mokymosi rezultatams.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti fizinių pratimų programos poveikį pradinių klasių moksleivių griaučių-raumenų sistemos funkcinei būklei.

2. Įvertinti fizinių pratimų programos poveikį pradinių klasių moksleivių emocinei būsenai. 3. Įvertinti fizinių pratimų programos poveikį pradinių klasių moksleivių mokymosi

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Vaiko laikysenos formavimasis įvairiuose amžiaus tarpsniuose

Gera fizinė ir psichinė sveikata yra vienos svarbiausių prielaidų sveiko ir laimingo vaiko vystymuisi, todėl turime vaikui padėti augti. Ankstyvosios vaikystės laikotarpis turi didelę įtaką vėlesnio gyvenimo kokybei bei gyvensenos ypatumams. Vienas iš pagrindinių stuburo vystymosi veiksnių yra gyvenimo būdas ir įpročiai, mityba, ūgis ir svoris [12].

Normoje, stuburo linkiai įgauna savo formą per pirmuosius gyvenimo metus. Taisyklingos laikysenos raidos pradžia – dar gimdoje, kurioje vaisius pradeda vystytis apsuptas vaisiaus vandenų. Visi naujagimio griaučių raumenys jau yra susiformavę, tačiau jų vidinė sandara keičiasi, vystosi, auga iki 20-25 metų amžiaus. Gimdoje vaisius dažniausiai būna embriono pozoje: stuburo linkis atitinka gimdos sienelių linkį, galva ir galūnės sulenktos ant liemens. 8-oje embriono vystymosi savaitėje pastebimi pirmieji vaisiaus judesiai, kurie pirmiausiai pasirodo viršutinėje kūno dalyje, vėliau rankose, per liemenį bei kojas. Pirmaisiais gyvenimo metais laikysenos raidos vystymasis siejamas su pasiekimais bei kūdikio motorinės raidos vystymosi etapais (1 pav.).

1 pav. Laikysenos bei kūno padėčių pokyčiai pirmaisiais gyvenimo metais (adaptuota pagal Adolph E.K., Franchak M. J., et al 2017)

11

Pirmąjį mėnesį kūdikiui mokantis laikyti galvą susiformuoja pirmasis stuburo linkis – kaklinė lordozė. Motorikos raidos vystymosi metu formuojasi valingi judesiai, kuriems būtina kūno padėties kontrolė [12]. Kai kūdikis bando stotis ir jau tvirtai sėdi, formuojasi krūtininės dalies linkis – fiziologinė kifozė. Vėlesniame amžiuje, vaikui pakankamai tvirtai stovint, formuojasi juosmeninė lordozė – stuburo linkis į priekį. Viena pagrindinių kūdikio fizinio ir psichinio vystymosi sąlygų – įvairiapusis aktyvių judesių lavėjimas, nes judesiai turi įtakos centrinės nervų sistemos funkcijų vystymuisi. Kiekvieno kūdikio vystymasis yra labai individualus, tačiau pagrindinis judesių tobulinimo principas išlieka – nuo primityvaus link sudėtingesnio judesio atlikimo. Todėl yra išskiriami dėsningumai bei vystymosi pakopos tam tikrame kūdikio gyvenimo periode. Pagal šį principą T. Helbriuge (1995) teigė, jog vaikas pradeda ropoti, sėdėti, vaikščioti, griebti. Kūdikio judesiai vystosi tam tikru eiliškumu, pagal motorinės raidos formas: sėdėjimas, stovėjimas, vaikščiojimas, o stuburo linkiai iš C formos keičiasi į S formą.

Motorinės raidos sutrikimai, dažniausiai sukelia raumenų tonuso sutrikimus, kurie turi įtakos netaisyklingos laikysenos formavimuisi [13].

D. Mockevičienė ir kt. (2005) išskyrė pagrindinius raidos principus, kūdikių raidos etapai dažniausiai vystosi tam tikrais etapais bei seka. Motorinės raidos principai:

• Motorinės raidos vystymasis prasideda nuo galvos kontrolės ir apatinių kūno segmentų link. • Nuo proksimalių kūno dalių link distalinių kūno dalių.

• Motorikos raidos pradžia – fiziologinės fleksijos ir vėliau vyksta tobulėjant kontroliuojant ekstenzijai.

• Liemens rotacija, formuojasi įstrižinė kontrolė.

• Motorikos raida prasideda nuo nekontroliuojamų bei nediferencijuotų stambiosios motorikos judesių, kurie vėliau leidžia susiformuoti tiksliems, smulkiosios motorikos judesiams.

• Nuo pronacijos padėties link supinacijos padėties.

• Smulkiosios motorikos raida vystosi nuo mažojo piršto link nykščio ir rodomojo piršto link. Didžiausi pokyčiai kūne vyksta augant ir tai paaiškinama ne tik kūno matmenų pokyčiu, bet ir kūno matmenų proporcijomis. Vaikui sulaukus 2 metų amžiaus stuburas jau būna pasiekęs 50 procentų jo ilgio, o galūnės 40 procentų ilgio, todėl stuburo vystymasis kituose augimo perioduose yra lėtesnis nei galūnių [14].

Kaulas storėja augdamas, nes antkaulio paviršiuje gaminasi naujas audinio sluoksnis. Kaulo aktyvus augimas mažėja apie dvyliktus žmogaus gyvenimo metus, šiuo periodu jis tampa panašus į suaugusiųjų [14]. Visą gyvenimą žmogaus laikysena gali keistis, sulaukus brendimo periodo stuburas vėl padidėja ir keičiasi fiziologiniai stuburo linkiai.

12

Stuburo linkiai sumažina apkrovą stuburui bei pagerina lankstumą ir judrumą judesių metu. Nustatyta, jog pavojingiausias amžius galimiems laikysenos sutrikimams atsirasti yra 9-11 metų mergaitėms ir 10-12 metų berniukams [15].

Paauglystėje formuojasi visos kaulinės bei raumeninės struktūros. Raumenis galime priskirti prie aktyviosios griaučių-raumenų sistemos dalies. Raumenų pagrindinė funkcija – palaikyti kūną tam tikroje padėtyje ir atlikti visus kūno judesius. Todėl raumenys yra priskiriami prie vieno pagrindinio komponento individo laikysenoje. Taisyklingai laikysenai yra labai svarbūs liemens raumenys. Gilieji nugaros raumenys: lenkia stuburą atgal, apsaugo kūną nuo kritimo pirmyn, padeda kūnui išlaikyti pusiausvyrą. Nusilpus nugaros raumenims arba sumažėjus jų tonusui kūnas prarandą savo tvirtumą bei taisyklingos laikysenos formą. Pilvo raumenys – lyg korsetas, todėl jiems nusilpus padidėja dubens palinkimo kampas ir juosmens išlinkimas pirmyn, pilvas išsipučia. Paauglystės periodu susiformavę raumenys keičia savo vidinę sandarą, auga bei kinta vyrams iki 18-25, o moterims iki 16-20 m. Motorikos brendimo seka – nuo galvos link kojų, įdomu ir tai, jog raumenų brendimas laikosi tos pačios sekos – pirmiausiai subręsta raumenys prie kūno ašies [14].

1.2. Taisyklinga kūno laikysena

Laikysenos problemos tapo tikru visuomenės sveikatos rūpesčiu tiek suaugusiems, tiek vaikams. Šia tematika publikacijų skaičius sveikatos mokslo bendruomenėje per pastaruosius kelis metus auga, tai rodo vis didėjantį šios problemos aktualumą. Taisyklinga laikysena yra apibūdinama kaip skausmo nebuvimas kūne, normalus raumenų tonusas, raumenų įtampos nebuvimas, kinetinių grandinių pusiausvyra ir harmoningų skeleto segmentų ryšių išsaugojimas trijose erdvinėse plokštumose [16]. Laikysena – sąveika tarp griaučių-raumenų sistemos, kurios metu yra išlaikoma kūno pusiausvyra. Terminas „ laikysena“ apibūdina kūno padėtį erdvėje. Teigiama, jog laikysena yra automatinis ir nesąmoningas kūno padėties išlaikymas erdvėje, kuri parodo kūno reakciją į gravitacijos jėgas. Anot V. Juodžablienės (2017) galime teigti, jog laikysena yra gera, kai kiekvienam kūno sąnariui tenka mažiausia apkrova. Kūno laikysena yra palaikoma susitraukiant skeleto raumenims ir koordinuojant su visa žmogaus griaučių ir raumenų sistema. Tiek statinėje, tiek dinaminėje pusiausvyroje svorio centras išlaikomas pagal anatomines struktūras, tačiau naudojant kuo mažiau energijos, paskirstant kūno svorį visoje griaučių sistemoje. Stuburo augimas bei laikysenos formavimasis yra ilgai besitęsiantis procesas, kuri nuolat kinta ir prisitaiko prie kitų organizmo sistemų veiklos bei įgauna savo formą [17].

13

Harrison su bendraautoriais 2000 metais atliktame tyrime teigė, jog taisyklingą laikyseną gravitacijos jėga veikia taip, jog visi sąnariai yra neutralioje padėtyje, minimali apkrova yra jaučiama griaučių-raumenų struktūrose, raumenų pusiausvyra – optimali. Šioje kūno pozicijoje judesių modeliai – normalūs, visi gyvybiškai svarbūs organai funkcionuoja netrukdomai [18].

1.3. Netaisyklinga kūno laikysena

Griaučių-raumenų sistemos ligos yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių mokyklinio amžiaus vaikai lankosi pas gydytoją, o kasmet problemos mąstai yra augantys. Kyounghyu J ir Kim D. 2018 atliktame tyrime Korėjoje pateikė duomenis, jog per penkerius metus, stuburo problemų tarp mokyklinio amžiaus vaikų padaugėjo maždaug 4,5 karto [19]. Laikysenos problemos yra įsisenėję, dar prieš dešimtmetį Vainys su bendraautoriais (2004) teigė, jog net 80 procentų vaikų ir paauglių yra diagnozuojama netaisyklinga laikysena [13, 20]. Šių dienų statistika rodo šiek tiek gerėjančią situaciją, pasak Rusnak (2019) su bendraautoriais pirmosios laikysenos problemos pasireiškia pirmaisiais mokykliniais metais, vidutiniškai pusei pradinių klasių moksleivių [5]. O pasak Gur G. su bendraautoriais (2017) atliktame tyrime pastebėjo tendenciją, jog brandos periodu 2 – 4 procentams vaikų yra diagnozuojama skoliozė [21].

Ydinga laikysena yra viena iš labiausiai plintančių sveikatos problemų, todėl vertėtų atkreipti dėmesį į šios problemos prevenciją bei analizę. Kai kurios laikysenos problemos būdingos tam tikrais augimo bei vystymosi periodais, o ilgainiui gali neigiamai paveikti gyvenimo kokybę ir sveikatą. Netaisyklingos kūno laikysenos priežasčių gali būti įvairių: silpni raumenys, ydingi įpročiai, gyvenimo būdas, bloga mityba, įvairios išorinės sąlygos tiek namuose, tiek mokymo įstaigose. Dauguma laikysenos problemų prasideda dar kūdikystėje [22]. Carini F. ir kitų (2017) atliktame tyrime nustatyta, jog netaisyklingai laikysenai yra būdingas skausmas, raumenų distonija, nenormali raumenų įtampa, kinetinių grandinių pusiausvyros sutrikimas ir skeleto segmentų harmonijos praradimas trijose erdvinėse plokštumose [16].

Vaiko kūno laikysena skiriasi nuo suaugusiojo kūno. Brendimo periodu pradeda keistis ir kūno kompozicija, o su šiais pokyčiais atsiranda ir laikysenos pokyčiai. Wyszyńska, J. su bendraautoriais 2016 teigimu, brendimo periodu mažas fizinis aktyvumas bei sėslus gyvenimo būdas dar labiau keičia kūno kompoziciją ir dažnu atveju atsiranda nutukimas. Šis pokytis gali sukelti kūno balanso pokyčius, kurio metu padidėja pilvo srities išsikišimas, dubens pasvirimas pirmyn ir juosmeninė lordozė [22]. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis šiuo metu yra 42 milijonai antsvorio turinčių vaikų, o jei ši tendencija išliks iki 2025 metų, skaičius išaugs iki 70 milijonų [23].

14

Laikysenos tipas priklauso nuo daugelio veiksnių, ypač biomechaninių. Nuo naujagimystės besiformuojantys fiziologiniai stuburo linkiai turi sau būdingus dydžius: kaklinė lordozė (kaklinės stuburo dalies linkis į priekį) – 30°-40° laipsnių, krūtininė kifozė (krūtininės stuburo dalies linkis atgal) – 40°, juosmeninė lordozė (juosmeninės stuburo dalies linkis į priekį) – 45°. Stuburui nebeišlaikant šių, linkiams būdingų dydžių pakinta raumenų funkcija ir ilgis ir atvirkščiai – pakitus raumenų ilgiui ir funkcijai, pakinta stuburo linkiai [17]. Juodžbalienė V. (2017) išskiria dažniausius laikysenos sutrikimus pagal Kendall :

• Kifozinė-lordozinė laikysena. Šiam laikysenos tipui būdingas dubens pakrypimas pirmyn, šlaunis pasvirusi pirmyn, juosmens lordozė didesnė nei fiziologinė 45° laipsnių, nuo fiziologinės normos nukrypusi ir krutininė kifozė > 45° laipsnių (B).

• Plokščia laikysena. Šiam laikysenos tipui būdinga pakitę fiziologiniai stuburo linkiai: kaklinės stuburo dalies tiesimas ir viršutinės krūtininės stuburo dalies lenkimas, juosmeninė stuburo lordozė mažesnė nei fiziologinė norma, dubuo pakrypęs atgal, didesnis šlaunies tiesimas ir pėdos lenkimas. Šį laikysenos sutrikimą turintys vaikai dažniausiai skundžiasi pasireiškiančiais pėdų funkciniai pakitimais (C).

• Pakumpusi laikysena. . Šiam laikysenos tipui yra būdinga į priekį atsikišusi galva, viršutinės kaklinės stuburo dalies tiesimas, padidėjusi krūtininė kifozė, atgal pasvirusi juosmeninė stuburo dalis ir atgal pasviręs liemuo ir dubuo, stipriai išreikštas šlaunies ir blauzdos tiesimas (D).

2 pav. A - normali laikysena, B - kifozinė-lordizinė laikysena, C-plokščios nugaros laikysena, D - pakumpusi laikysen ( pagal Kendall).

• Dar išskiriamas laikysenos sutrikimas Layer sindromas (Juodžbalienė V.(2017)). Šis sindromas pasižymi matoma nugaros raumenų hipertrofija ir hipotrofija. Dažniausiai matomas nugaros tiesiamojo raumens kaklinės, juosmeninės ir juosmeninių dalių, trapecinio raumens kylančios dalies ir užpakalinio šlaunies raumens hipertrofija ir mentę

15

stabilizuojančių raumenų, tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės ir kryžmeninės dalių, pilvo tiesiamojo ir skersinio raumenų bei sėdmenų hipotrofija.

3 pav. pažymėtose vietose esantys raumenys dažniausi yra sutrumpėję (pagal Juodžbalienė V. (2017))

• Dominuojančios rankos laikysena (Juodžbalienė V. (2017)). Dominuojančios pusės peties sąnarys ir dominuojančios pusės mentė yra žemiau nei priešingos pusės peties sąnarys ir mentė. Stuburas frontalioje plokštumoje išlinkęs į nedominuojančią pusę, o dubuo pakrypęs į šoną taip, kad dominuojantis klubakaulis yra aukščiau už nedominuojantį. Dominuojančios rankos laikysena dažniausiai pasireiškia dešiniarankiams [17].

16

Kaip teigia Skurvydas (2011), jog taisyklinga vaikų kūno padėtis iškraipoma, kai jie pradeda mokytis rašyti, nes kūnas praranda padėtį – liemens ir galvos vertikalią liniją [24]. Atliekant visus judesius yra labai svarbus galvos ir liemens ryšys, nes kaklas seka galvą, o liemuo seka kaklą. Esant pakumpusiai laikysenai gali būti spaudžiamos C5 nervinės šaknelės, kurios įnervuoja rotatorių manžetę, sumažėja peties sąnario jėga, judesio amplitudė. Esant pakumpusiai laikysenai, pasak Pheasant su bendraautoriais (2018), didėja kompresinė jėga slanksteliams, sutrinka nervų aprūpinimas krauju, o tai gali sukelti mielino pakitimus [25].

Netaisyklinga laikysena yra ne tik estetinė problema. Šis itin paplitęs griaučių-raumenų sutrikimas gali neigiamai paveikti vaikų fizinę bei psichinę sveikatą. Pasak Ciaccia M.C.C. (2017) su bendrautoriais, atsirandant stuburo nuokrypiams gali sutrikti ir vidaus organų sistema, emocinė būklė, socialinis gyvenimas [26].

1.4. Netaisyklingos laikysenos prevencijos priemonės ir būdai mokykliniame

amžiuje

Fizinis aktyvumas vaikystėje siejamas su daugybe teigiamų poveikių sveikatai. Michelle W.V. su bendraautoriais (2011) atliktame tyrime pateikė išvadas, jog fiziniai pratimai sustiprina angiogenezę, padidėja deguonies prisotinimas, gerėja smegenų kraujotaka [27]. Pagal PSO pateiktus duomenis, nepaisant šių privalumų vaikų fizinis aktyvumas per du dešimtmečius sumažėjo trečdaliu [2]. Andrew W.T. (2017) su bendraautoriais, sako, kad fizinis aktyvumas teigiamai veikia psichinę sveikatą. Stresas, liūdesys, džiaugsmas, mažas fizinio aktyvumo lygis vaikystėje gali būti rizikos veiksnys vyresniame amžiuje turėti psichinės sveikatos sutrikimų, padidėja piktybinių navikų rizika, didėja sergamumas bei mirtingumo rizika [28]. Andrew W.T. (2017) atliktame tyrime akcentavo, jog fizinio aktyvumo įpročiai yra perduodami tarp kartų ir tėvų mažas fizinis aktyvumas gali tapti vaikų mažo fizinio aktyvumo priežastimi. Kalbant apie tėvų vaidmenį dar galima būtų paminėti tai, kad fiziškai aktyvių tėvų vaikai taip pat dažniau palankiau žiūri į fizinį aktyvumą (pavyzdžio fenomenas). Tėvų pareiga turėtų būti vaiką integruoti į aktyvią veiklą, kuri taptų kasdienine rutina bei motyvuotų sportui, fiziniam aktyvumui ir sveikam gyvenimo būdui [26, 28]. Tėvai gali turėti įtakos savo vaikų fiziniam aktyvumui bei jo įpročių formavimui. Tėvai turi suteikti emocinį palaikymą savo vaikams, taip skatindami juos užsiiminėti fizine veikla (motyvuoti), turėtų skatinti savo vaikus aktyviai leisti laisvalaikį drauge, organizuoti savaitgalio išvykas, žygius. Taip pat labai svarbu formuoti įpročius, kurie skatintų fizinį aktyvumą pvz.: iš mokyklos pareiti pėsčiomis, važinėti dviračiais ir pan.), tėvai savo mažuosius gali palaikyti finansiškai (lankyti papildomus būrelius) bei sudaryti kitas palankias sąlygas užsiiminėti aktyvia po pamokine veikla (vaikus nuvežti į mėgstamą būrelį). Labai dažnai

17

fizinis aktyvumas sumažėja mokykliniame amžiuje dėl laiko stokos bei didelio dėmesio akademiniams pasiekimams [27, 28].

Mažas fizinis aktyvumas vaikams gali būti susijęs su fizinėmis problemomis ateityje: nutukimas, dėl kurių vaikai patiria didesnę širdies ir kraujagyslių ligų riziką, diabeto ir metabolinis sindromas vėliau gyvenime [29]. Naujausi tyrimai rodo, kad ikimokyklinio/mokyklinio amžiaus vaikai labai mažai laiko praleidžia aktyviai sportuodami. Įrodyta, kad fizinis aktyvumas ankstyvoje vaikystėje užtikrina geresnę sveikatą bei formuoja teisingus fizinio aktyvumo įpročius bei elgseną. Ikimokykliniame amžiuje yra labai sunku apibrėžti fizinį aktyvumą ar jį tiksliai įvertinti, nes kiekvieno vaiko judėjimo kiekis ir kokybė dažniausiai priklauso nuo aplinkos [26, 28]. Aplinka, tokia kaip tėvų elgesys ir oras / sezonas, daro įtaką mažų vaikų fiziniam aktyvumui [29].

Spartus sėslaus gyvenimo būdo suaktyvėjimas labiausiai yra pastebimas pirmaisiais vaikų mokykliniais metais. Vis daugėja įrodymų, jog veiksmingiausias būdas sumažinti sėslų gyvenimo būdą mokykliniame amžiuje yra laiku pradėti formuoti prevencines priemones nuo pirmųjų dienų mokykloje, kol dar nėra susiformavę sveikatos bei elgesio įpročiai. Dėl vis sėslesnio gyvenimo būdo ir didėjančių laikysenos anomalijų, stuburo deformacijų, psichomotorinės raidos metu daug dėmesio yra kreipiama į mokyklos ergonomiką bei mokyklinių priemonių ergonomiškumo. Netinkamas mokyklinio krepšio svoris, kokybė bei pritaikymas yra neatsiejamas nuo faktorių, kurie gali turėti įtakos atsirandančiai asimetrinei laikysenai [30]. Brzek A. (2017) atliktame tyrime akcentuojama, jog mokyklinio amžiaus vaikai greitai priima adaptacines strategijas kompensuodami kūno segmentų nelygumus nešamo svorio atžvilgiu. Todėl svarbus taisyklingos laikysenos prevencijos būdas yra tinkamai pritaikyti kuprinę moksleiviui. Teigiama, jog dažnai mokinių krepšiai viršija rekomenduojamas normas, o tai sukelia kūno laikysenos anomalijas, net atsirandančius nugaros skausmus [31]. Azevedo ir kitų (2019) atliktoje sisteminėje apžvalgoje teigiama, jog mokyklinio amžiaus vaikai vidutiniškai per dieną praleidžia 10 valandų sėdimoje pozicijoje [32].

Nepaisant ilgo sėdėjimo mokymo įstaigoje, mokyklinio amžiaus vaikų laisvalaikis dažniausia yra praleidžiamas besimokant, prie televizoriaus ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Visi šie laisvalaikio leidimo būdai mažina vaikų fizinį aktyvumą bei didina grėsmę jų prastėjančiai emocinei ir fizinei sveikatai [28]. Augantis informacinių technologijų gultas bei besaikis naudojimas ne tik kenkia vaikų fizinei sveikatai, bet gali baigtis visišku įsitraukimu į virtualų pasaulį – priklausomybe nuo interneto. Šioje, postmodernistinėje visuomenėje tarp jaunų, mokyklinio mažiaus žmonių itin greitai plinta informacinės technologijos. Pamirštama, jog fizinis aktyvumas yra svarbus komponentas besivystančio vaiko raidoje, kuris padeda formuoti bendrą fizinę, psichinę ir hormoninę organizmo būklę. Kemeryte-Riaubienė (2016) patvirtina daugelio mokslininkų teigimus, jog tinkamai parinktas fizinis krūvis (krūvis, trukmė, intensyvumas, apimtis, pertraukų intervalai) turi

18

teigiamą įtaką augančiam organizmui, gerina medžiagų apykaitą, širdies darbą, mažina antsvorio tikimybę, padeda išvengti laikysenos sutrikimų, bei įveikti psichoemocinę įtampą ir stresą [33]. Tinkamai parinkti bei reguliariai atliekami fiziniai pratimai gerina sąnarių būklę, sausgyslių, raumenų, raiščių tamprumą, raumenų jėgą. Didelė dalis laikysenos nukrypimų nuo normos mokykliniame amžiuje atsiranda dėl silpnų raumenų. Todėl galime daryti išvadą, jog asimetriškos laikysenos vystymasis yra tiesiogiai susijęs su fiziniu aktyvumu [31].

Sėslus gyvenimo būdas yra papildomas veiksnys ne tik didinantis antsvorio riziką, bet ir padidinantis riziką netaisyklingos kūno padėties paplitimui moksleivių tarpe. PSO duomenimis daugiau nei 40 mln. pasaulio vaikų jaunesni nei penkerių metų turi ansvorį ir nuo jo prastėjančią kūno laikyseną [2]. Wyszynska J. (2016) su bendraautoriais įrodė, jog laikysenos blogėjimas vaikams yra siejamas su didėjančių kūno svoriu. Kūno masės sudėtis yra priskiriama prie faktoriaus ydingai laikysenai; riebalinio audinio kiekis koreliuoja su asimetrine laikysena [22]. Rusek W. 2018 su bendraautoriais atliktame tyrime pastebi didėjantį polinkį į vaikų nutukimą, kuris turi neigiamą įtaką jų laikysenai . Vaikai, kurie turi nutukimą pasižymi didesniu polinkiu ydingai laikysenai: pečių linijos deformacijos pirmyn, būdinga kifozinės laikysenos forma, į priekį pasviręs dubuo [34, 35].

Pasak Rusnak R., ir kiti (2019) atsiradęs ilgas sėdėjimas mokykliniame amžiuje kelia didelį pavojų stuburo deformacijoms, todėl būtina įtraukti į kasdieninę rutiną ir fizinį aktyvumą [5].

Taigi, vaikų netaisyklingą laikyseną mokykliniame amžiuje lemia daug ir įvairių endogeninių bei egzogeninių veiksnių. Endogeninių veiksnių mes negalime kontroliuoti, tačiau mūsų visas dėmesys turėtų būti nukreiptas į egzogeninių veiksnių valdymą pvz.: kontroliuoti vaikų sėdėjimo padėtis, vietas, trukmę, skatinti aktyviai leisti laisvalaikį, kontroliuoti kuprinės dydį, svorį, nešiojimo pozicijas [30]. Svarbu atkreipti dėmesį į prevencijos metodus bei sukurti efektyvią strategiją laikysenos gerinimui ilgalaikėje perspektyvoje.

Teigiama, jog vaikų ir paauglių gyvensena yra nuolat kintantis bei sudėtingas procesas, kuris turi įtakos tolesnei žmogaus gyvensenai, socialinei raidai bei besiformuojantiems įpročiams ateityje. Fizinis aktyvumas – procesas, kuris pradeda formuotis jau vaikystėje, todėl skiriamas didelis mokslininkų dėmesys vaikų aktyvaus gyvenimo būdo ugdymui [35]. Ilgai sėdint patiriamas didelis statinis krūvis, kuris vargina mokinius turi įtakos ydingos laikysenos formavimuisi. Esant ydingai laikysenai, krūtinės ląsta bei stuburas deformuojasi, vidaus organai tampa spaudžiami, ilgalaikėje perspektyvoje žmogus darosi pasyvus. Ne veltui daugelyje Europos šalių fizinis aktyvumas bei jo edukacija tapo itin aktualia tema, akcentuojamas sveikatos stiprinimas jaunuolio ugdymo laikotarpiu. Suaugusieji turi kurti palankią aplinką vaikų fiziniam aktyvui gerinti, daryti edukacinį poveikį vaikams bei jų kasdieniniams įpročiams.

19

Remiantis literatūros šaltinių analize fiziniai pratimai gerina širdies ir kraujagyslių sistemą, protinį darbingumą, mažina sveikatos rizikos veiksnius, turi poveikį ne tik judėjimo aparatui, bet ir daugeliui organizmo funkcijų, darbingumui, imuninei sistemai, padidėja atsparumas įvairioms ligoms [29, 30, 35].

5 pav. Fizinio aktyvumo, sveikatos ir edukacijos sąsajos.

Judėjimas yra prigimtinė savybė, kurią žmogus atsineša gimstant, nuo pirmųjų žingsnių, kurie yra lydimi didelio judėjimo džiaugsmo. Judėjimas bei jo formos sudėtingėja žmogui augant bei bręstant, tobulėja kūno pažinimas bei laiko ir erdvės suvokimas, veiklų įvairovės, ugdomi socialiniai gebėjimai. Mėgstamų judesių kartojimas ugdo atkaklumą, valią ir ištvermę. Ilgalaikiai geros sveikatos rezultatai yra susiję su pastoviu ir ilgalaikiu fiziniu [14].

Aukštesnio ekonominio išsivystymo Europos šalyse, fizinis aktyvumas yra neatsiejama kultūros dalis, kasdieninio gyvenimo norma bei įpročiu. PSO teigia, jog žmogaus sveikata 50 proc. priklauso nuo jo paties gyvenimo būdo ir elgsenos [23].

20

6 pav. Pasaulinės sveikatos organizacijos teiginys apie žmogaus sveikata lemiančius veiksnius.

Mažas fizinis aktyvumas turi didelę įtaką netaisyklingai laikysenai, todėl ypatingas dėmesys turi būti skiriamas moksleivių fiziniam aktyvumui. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, vyresniems nei penkerių metų vaikams kasdien reikia mažiausiai 60 minučių vidutinio intensyvumo fizinio krūvio. Fizinės veiklos pasirinkimas turi būti įvairus nuo spartaus ėjimo ar lengvo bėgimo iki jėgos pratimų. Pasak, Ucci (2015) teigiama, jog reguliariai atliekami fiziniai pratimai padeda palaikyti taisyklingą kūno laikyseną [36].

Reguliariai taikomi tikslingi fiziniai pratimai moksleiviams turi teigiamos įtakos vaikų krūtininės kifozės bei juosmeninės lordozės linkių formavimuisi. Brzek (2016) atliktame ilgailaikiame tyrime pastebima, jog po vienerius metus taikytų tikslingų fizinių pratimų laikysenos pagerėjimas pastebimas pas 93,75 procentus visų tiriamųjų [30]. Didžiausi pokyčiai pastebimi stuburo sukimosi vertinime, gerėja krūtininės kifozės bei juosmeninės lordozės kampai, dubens asimetrijos statistiškai reikšmingai nekinta. Brazek (2016) atliktame tyrime 72,5 procentai dalyvavusių pradinių klasių moksleivių tėvų mano, jog taisyklingai laikysenai svarbiausia pilvo raumenys bei pečių juostos, tačiau yra labai svarbu suprasti, jog per didelis vienų raumenų grupių tempimas taip pat perkrovimas, o kitų ignoravimas ir lemią raumenų disbalansą bei ydingą laikyseną [30].

Pasak Geldhof E. su bendraautoriais (2006) atlikto tyrimo duomenimis teigiama, jog vidutiniškai nuo 20 iki 32 procentų visų mokyklinio amžiaus vaikų jaučia nugaros skausmą. Todėl reguliariai taikomi fiziniai pratimai liemeniui, ilgalaikėje perspektyvoje sumažina ir panaikina skausmą. Geldhof E. ir bendraautorių (2006) atliktame du metus trukusiame tyrime įrodyta, jog nuosekliai taikomi fiziniai pratimai formuoja taisyklingą moksleivių laikyseną bei teigiamą suvokimą apie padėčių ergonomiką ir fizinį aktyvumą [37].

21

Fiziniai pratimai teigiamai veikia laikyseną, tačiau tam, jog sulauktume norimo efekto svarbu tinkamai parinkti pratimus. Gur G. su bendraautoriais (2017) atliktame tyrime akcentavo, jog laikysenos korekcijos programoje moksleiviams svarbu įtraukti liemens stabilumą gerinančius pratimus, kurie aktyvuotų giliuosius liemens raumenis, nes būtent tai, padeda pagerinti laikysenos stabilumą, kūno pusiausvyrą bei mažina laikysenos asimetrijų riziką [21].

Brites dos Santos N. su bendraautoriais (2017) atliktame penkis mėnesius trukusiame tyrime vertino moksleivių laikyseną bei taisyklingų ergonomikos padėčių išmokimą ir naudojimą. Moksleiviai buvo mokomi taisyklingai pasirinkti mokyklinius krepšius, taisyklingai imti bei nešti įvairius objektus, taisyklingai sėdėti mokykliniame suole, taisyklingai sėdėti ant įvairių nestabilių plokštumų, taisyklingai pasirinkti padėtis ilgai rašant, skaitant, žiūrint TV, naudojantis IT. Šie ilgalaikiai moksleivių mokymai parodė teigiamus laikysenos pokyčius bei ilgalaikių, taisyklingų įpročių atsiradimui [38].

Apibendrinant mokslininkų nuomones galime teigti, jog fizinis aktyvumas teigiamai veikia moksleivių visą organizmą, tačiau norint fiziniais pratimai pagerinti laikyseną, svarbu juos parinkti individualizuotai bei taikyti ilgalaikėje perspektyvoje [21, 30, 37, 38].

1.5. Fizinių pratimų poveikis mokymosi rezultatams

Dabartinėje visuomenėje vis auga fizinio aktyvumo kultas, o į tai ypač norima įtraukti pasyvius bei mažai fizinio aktyvumo turinčius vaikus. Dislipidemija, hipertenzija, atsparumas insulinui ar II-ojo tipo diabetas – pagrindiniai pokyčiai atsirandantys organizme dėl mažo fizinio aktyvumo ir nutukimo [39]. Fizinis aktyvumas - puiki priemonė ne tik nutukimo prevencijai, bet vis daugiau dėmesio yra skiriama ryšiui tarp fizinio aktyvumo bei geresnių akademinių pasiekimų (išsilavinimo), pažinimo funkcijų. Fizinis aktyvumas bei kiti sveiki įpročiai gali formuoti įpročius, kurie padeda susikurti sveiką ir produktyvų gyvenimą ateityje [39].

Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja įsisenėjęs mąstymas, jog kūno kultūros pamokos mokykloje yra laiko švaistymas, todėl galime daryti prielaidą, jog yra per mažai akcentuojama fizinio aktyvumo nauda. Siekiant keisti susiformavusias nuostatas reikėtų diegti naujas paradigmas, kurios leistų visuomenei suprasti apie judėjimo naudą bei jo svarbą mūsų vaikams bei jų pasiekimams. Derinant mokymąsi bei fizinį aktyvumą, kuris gali padėti prisidėti prie įgūdžių lavinimo bei strateginio mąstymo vystymo, galima pasiekti puikių rezultatų. Šios savybės itin naudingos ilgailaikėje perspektyvoje susiduriant su problemų sprendimu bei kritinėmis situacijomis visą gyvenimą [40]. Álvarez-Bueno C ir kitų (2017) atliktos meta analizės rodo, jog fizinis aktyvumas yra tinkamas gerinti vaikų akademinės veiklos pasiekimus ir mokinių elgesį pamokų metu, ilgiau išlaikyti

22

dėmesio koncentraciją. Utesch T. su bendraautoriais (2018) metais atliktame tyrime teigiama, jog teisingai suformuoti ir įdiegti vaikų ir paauglių sveiko judėjimo įpročiai išlieka visą gyvenimą ir prisideda prie geresnio savęs vertinimo ateityje.

Daroma prielaida, jog vaikai, kurie užsiima fiziniu aktyvumu, ateityje pasieks geresnių profesinių pasiekimų. Fiziniai pratimai efektyviai saugo nuo 36 lėtinių ligų, didina fizinį ir protinį darbingumą, mokymosi kokybę, gerina vaikų motyvaciją ir kantrybę tikslams pasiekti bei patirti gyvenimo džiaugsmą [41].

Fiziniai pratimai turi svarbią reikšmę smegenims bei jų funkcionavimui. Fernandes J. su bendraautoriais (2017) atliktame tyrime teigia, kad fiziniai pratimai teigiamai veikia smegenų funkcijas, o pratimų poveikis išlieka nevienmomentiškai. Fizinis aktyvumas bei kiti aplinkos veiksniai gali turėti įtakos ilgalaikiam smegenų veikimui, o tai turi reikšmingos naudos visuomenės sveikatai [42].

Be didėjančių lėtinių širdies ir kraujagyslių bei medžiagų apykaitos ligų rizikos, mažas fizinis aktyvumas vaikystėje turi įtakos sumažėjusioms pažinimo funkcijoms bei prastesniems akademiniams pasiekimams. Michelle ir kiti (2011) teigia, jog vaikai, atliekantys aerobinę veiklą ne mažiau nei šešis mėnesius nepertraukiamai mažiau klysta dėmesio reikalaujančioje veikloje. Fiziniai pratimai teigiamai veikia smegenų plastiškumą, gerina kognityvines funkcijas bei yra apsauginis neurodegeneracijos veiksnys. Fizinis aktyvumas sukelia struktūrinius bei funkcinius smegenų pokyčius, kurie lemia tiek fizinę, tiek psichologinę naudą. Neuroplastiškumas yra svarbus nervų sistemos bruožas, kuris gali pakeisti save, reaguodamas į patirtį. Dėl šios priežasties fiziniai pratimai gali būti laikomi veiksniu, kuris skatina neuroplastiškumą. Fiziniai pratimai stiprina jaunų žmonių pažinimo funkcijas, gerina atmintį, dėmesio koncentraciją, savikontrolę. Biologinė fizinių pratimų nauda: smegenų kraujotakos padidėjimas, maksimalus deguonies suvartojimas, geresnis deguonies pernešimas į smegenų audinius, raumenų įtampos sumažėjimas, padidėjęs seratotino kiekis. Nustatyta, kad aerobiniai pratimai yra susiję su stipriais struktūriniais ir funkciniais neuroplastiniais pokyčiais smegenyse, pagerėjusiomis pažinimo funkcijomis [27]. Sporto psichologija teigia, kad fizinių pratimų nauda priklauso nuo kelių veiksnių: fizinių pratimų intensyvumo, dažnumo, pratimo trukmės, fizinių pratimų atlikimo pobūdžio (fiziniai pratimai atliekami grupėse ar individualiai). Visi šie kriterijai yra svarbūs siekiant gauti psichinės bei fizinės naudos. Taip pat didelę reikšmę turi pratimo tipas (aerobinis/anaerobinis) [43].

Fizinio aktyvumo nauda smegenims yra didelė, neatsiejamos ir vykdomosios (executive) funkcijos, kurios dažnai apibūdinamos kaip procesai, kurie padeda valdyti pažinimo funkcijas (pvz.: vizualinis-erdvinis suvokimas). Šios funkcijos yra atsakingos už planavimą, savireguliavimą, inicijavimą, slopinimą, kognityvinį lankstumą ir kt. [44]. Vykdomosios funkcijos vystosi nuo

23

ankstyvosios vaikystes iki pilnametystės, sparčiausias periodas – pradinių klasių laikotarpis. Aerobiniai pratimai skatina vaikų vykdomosios funkcijos vystymąsi. Be to, yra preliminarių įrodymų, kad ne visos aerobinių pratimų formos vienodai veikia vykdomą funkciją. Aerobinis pratimas sukelia ne tik bendruosius kūno fiziologinius pokyčius (pvz.: padidėjusi kraujotaka), bet ir specifinius smegenų pokyčius. Šie pratimai stiprina pažintinę veiklą, o anaerobinis pratimas sukelia morfologinius pokyčius smegenyse, kurie yra svarbūs mokymuisi [45].

Aerobinių pratimų metu pasisavinama daugiau deguonies, širdis pumpuoja daugiau kraujo ir aprūpina raumenis energija, padidėja kapiliarų kiekis, padidėja pieno rūgšties šalinimas, didėja mitochondrijų masė ir lėto susitraukimo raumeninių skaidulų ištvermė. Intensyvumas priklauso nuo širdies susitraukimo dažnio arba nuo didžiausio deguonies suvartojimo poilsio sąlygomis. Aerobinių pratimų pavydžiai: važiavimas dviračiu, plaukimas. Mandolesi (2017) su bendraautoriais rekomenduoja itin atkreipti bei individualizuoti aerobinės veiklos intensyvumą ir trukmę. Mandolesi (2017) su bendraautoriais teigia, jog anaerobinis pratimas turi didelį intensyvumą, trumpą trukmę ir lemia raumenų ATP ir fosfokreatino atsargų išsekimą, perkeliant ATP gamybą į anaerobinius energijos mechanizmus. Anaerobinio pratimo pavyzdys: jėgos pratimai, sprintas [46].

Mandolesi ir kiti (2018) vis daugiau kalba apie tai, jog tiek aerobiniais, tiek anaerobiniais pratimais galima pasiekti panašią naudą, todėl būtina pabrėžti, kad fiziniai pratimai turi būti pritaikyti individualiai [47].

1.6. Fizinių pratimų programos poveikis emocinei būsenai

Vis daugiau girdime apie fizinį aktyvumą ir jo naudą žmogaus sveikatai. Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktame sveikatos reiškinio apibrėžime nurodoma, kad sveikata yra visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena, o ne vien ligos ar negalios nebuvimas. Apibendrinant jaunų žmonių fizinį aktyvumą ir psichinę sveikatą galime teigti, jog fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį psichosocialiniams rezultatams, o fizinio aktyvumo poveikis psichinei sveikatai yra neabejotinas [48, 49, 50, 51].

Fizinis aktyvumas gali pagerinti savęs vertinimą (pvz.: kūno įvaizdis, jėga, judėjimo laisvė) taip, prisidėdamas prie geresnės psichinės sveikatos ir geresnės nuotaikos. Savigarba atspindi individualias vertybes ir yra laikomas pagrindiniu teigiamu psichinės sveikatos ir gerovės rodikliu. Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, paprastai savigarba vertinama kaip hierarchinė ir daugialypės sistemos viršūnė, paremta skirtingomis savęs pažinimo sąvokomis, įskaitant ir fizinį savęs suvokimą. Fizinis aktyvumas yra svarbi visuomenės sveikatos priemonė, kuri yra naudojama įvairių fizinių ligų gydymui bei prevencijai. FA taip pat yra neatsiejamas ir nuo kai kurių psichikos

24

ligų gydymo bei teigiamo poveikio nuotaikai bei jos svyravimų [49]. FA gali turėti itin teigiamą poveikį nuotaikai. Tikslingai taikomas fizinis aktyvumas gali būti lygiai taip pat veiksmingas kaip ir antidepresantais gydant lengva depresiją. Fizinių pratimų taikymas didina seratonino kiekį organizme.

Seratoninas yra biologiškai aktyvi medžiaga, hormonas, kuris padeda smegenims reguliuoti nuotaiką, miego kokybę ir apetitą. Pratimai sumažina imuninės sistemos chemines medžiagas, kurios gali padidinti depresiją/ blogos nuotaikos pasireiškimo dažnį. Pratimai padidina endorfinų išsiskyrimo kiekį organizme. Endorfinai - natūralūs hormonai, kurie dažnai yra vadinami „laimės hormonu“, natūralūs nuotaikų kėlėjai, padeda susidoroti su skausmu, stresinėmis situacijomis. Pratimai padeda normalizuoti miego sutrikimus, o miegas yra svarbus gyvenimo kokybei bei psichinei sveikatai[49, 51].

Taigi, daugelis tyrimų įrodo, jog FA teigiamai veikia nuotaiką. Nėra vieningos nuomonės įrodančios kokio tipo fizinis aktyvumas geriausiai veikia nuotaiką, todėl rekomenduojama fizinio aktyvumo krūvį rinktis individualiai. Fiziniai pratimai gali prisidėti prie emocinės būsenos gerinimo: mažina stresą bei kitas psichologines problemas[50, 52].

Fizinių pratimų poveikis psichinei sveikatai gali pasireikšti ir per psichosocialinius aspektus. Fizinių pratybų metu visas dėmesys yra skirtas pratimų atlikimui ir taip yra atsiribojama nuo neigiamų minčių bei vidinių sunkumų. Fizinių pratybų metu yra tobulinamos fizinės savybės, kurių efektyvumas ir meistriškumas suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, o tai tiesiogiai siejama su geresnei nuotaika bei išaugusiu pasitikėjimu savimi [51, 52].

Galima teigti, jog FA yra veiksnys, kuris gali pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę, tačiau vaikų fizinis aktyvumas bei psichinė sveikata neretai nėra pati geriausia. Mokykloje vaikai praleidžia beveik pusę savo visos dienos laiko, todėl yra labai svarbu, kad šioje socialinėje erdvėje būti sąlygos fiziniam aktyvui didinti. Maksimaliai būti fiziškai aktyviems vaikams mokykloje gali iškilti įvairių kliūčių. Skatinti fizinį aktyvumą mokykloje gali sutrukdyti prasta emocinė atmosfera, vaiko charakterio savybės (silpnumas, jautrumas, kompleksai ir pan.), patyčios [53]. Su specialiųjų pedagogų pagalba ir tinkamu fizinio aktyvumu integracijos planu mokymo įstaigoje, galima motyvuoti vaikus patirti judesio malonumą, pasididžiavimą savimi bei savo sugebėjimais, stabilizuoti emocijas. Annesi J. ir kitų bendraautorių (2016) atliktame tyrime yra įrodyta, jog ne trumpiau nei 12 savaičių atliekamas fizinis aktyvumas vaikams padeda pagerinti psichologinį savęs supratimą, padidinti savigarbos jausmą, pagerinti kūno įvaizdį ir nuotaiką. Bent minimaliai padidėjęs fizinis aktyvumas pagerina mokyklinio amžiaus vaikų emocinę būseną [52]. Reguliariai taikomas FA gerina psichinę ir fizinę sveikatą, padeda vaikams lengviau integruotis į pilnavertišką gyvenimą [53].

25

2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Bioetikos centro leidimas atlikti mokslinį tyrimą (Protokolo Nr. BEC-SR(M) – 109) (Priedas Nr.1).

Tyrimas buvo atliktas vienoje iš Kauno miesto Šeimos medicinos klinikų. Tyrime iš viso dalyvavo 39 mokyklinio amžiaus vaikai. Tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmosios (tiriamosios) grupės tiriamiesiems po pirminio ištyrimo buvo taikoma fizinių pratimų programa, o antrosios (kontrolinės) grupės tiriamiesiems nebuvo taikoma fizinių pratimų programa, nes tėvai nepageidavo, kad jų vaikams būtų taikoma fizinių pratimų programa. Antrosios (kontrolinės) grupės tiriamųjų buvo prašoma atvykti pakartotiniam įvertinimui po 3 mėn.

Tyrimo organizavimo eiga pateikiama 7 paveiksle.

7 pav. Tyrimo organizavimo schema

II etapas.

Pirmosios (tiriamosios) grupės tiriamiesiems taikoma individuali kineziterapijos programa. Programos trukmė – 12 savaičių, po 2 arba 3 kartus per savaitę, vieno užsiėmimo trukmę – 30-40 min.

III etapas.

1. Tėvams pakartotinai pateikiamos apklausos anketos.

2. Atliekamas pakartotinis pradinių klasių moksleivių ištyrimas.

I etapas.

1. Tėvai supažindinami su tyrimu bei jo eiga. Tėvams buvo pateikiamos sutikimo formos.

2. Tėvams pateikiamos apklausos anketos.

26

Tyrime buvo kviečiami dalyvauti vienoje šeimos klinikoje besilankantys vaikai.

1 – 4 klasių moksleivių, besilankančių šeimos medicinos klinikoje, tėvai buvo informuojami apie vykdomą tyrimą bei buvo supažindinami su tyrimo eiga bei duomenų panaudojimu. Tėvams buvo išdalintos informavimo apie tyrimą ir sutikimo dalyvauti tyrime formos. Tėvų buvo prašoma užpildyti anketą apie vaikus.

Griaučių-raumenų sistemos vertinimas vyko 2018 metų lapkričio mėn. – 2019 spalio mėn. Buvo vertinama tiriamųjų kūno laikysena trijose plokštumose ir vertinamas jų fizinis pajėgumas (toliau žr. Tyrimo metodai).

II etapas. Individuali kineziterapijos programa.

Remiantis pradinio ištyrimo duomenimis, tiriamosios grupės dalyviams buvo sudaroma ir taikoma individuali pratimų programa, kurios tikslas – gerinti vaiko laikyseną ir fizinį pajėgumą. Tiriamiesiems fiziniai pratimai buvo taikomi 12 savaičių, 2-3 kartus per savaitę. Individualios kineziterapijos trukmė 30-40 minučių.

Pratimų programos vykdymo schema:

8 pav. Pratimų programos sudedamosios dalys

Kontrolinės grupės tiriamiesiems fizinių pratimų programa nebuvo taikoma. Tempimo pratimai.

Pratimai kiekvienam tiriamajam buvo parenkami individualiai. Pratimai: Jėgą lavinantys pratimai Ištvermę lavinantys pratimai Koordinacijos gerinimo pratimai Pratimai kūno stabilumui gerinti Tempimo pratimai.

27

III etapas. Buvo pakartotinai vertinama tiriamosios ir kontrolinės grupės tiriamųjų kūno

laikysena trijose plokštumose ir fizinis pajėgumas. Taip pat buvo pateikiama anketinė apklausa tėvams.

2.2 Tiriamųjų kontingentas

Tyrimo pradžioje dalyvavo 46 tiriamieji, tačiau 7 respondentai tyrimo eigoje pasitraukė iš tyrimo dėl kelių priežasčių: tyrimas vyko žiemos sezonu, gripo epidemijos metu, tiriamieji dėl sveikatos problemų nebeatvyko; tyrimas vyko vasaros sezonu, todėl išvažiavo atostogauti; kontrolinės grupės tiriamieji neatvyko kontrolei po 3 mėn. dėl asmenių priežasčių. Ir pirmame ir pakartotiniame ištyrime iš viso dalyvavo 39 tiriamieji.

Tiriamųjų atrankos kriterijai:

1. Tiriamųjų amžius – pradinių klasių moksleiviai

2. Gautas tiriamojo(-osios) ir jo(s) tėvų/globėjų raštiškas sutikimas dėl dalyvavimo tyrime.

3. Tiriamieji yra sveiki, neturintys diagnozuotų griaučių-raumenų sistemos sutrikimų.

2.2.1. Tiriamųjų charakteristika

Tiriamųjų charakteristikos pateikiamos 1 lentelėje.

1 lentelė. Tiriamųjų charakteristikos

Pasiskirstymas pagal lytį Amžius (vidurkis±SD), metai Ūgis (vidurkis±SD) Svoris (vidurkis±SD), kg Fizinio aktyvumo dažnumas (procentais) Tiriamoji grupė 8 mergaitės 10 berniukų 7,2 ±0,98 129,72 ±4,08 24,28 ±2,16 11,11 proc. > 2 kartai per savaitę, 44,44 proc. 1 – 2 kartai per savaitę, 44,45 < 1 kartas per savaitę. Kontrolinė grupė 10 mergaičių 11 berniukų 7,2 ±1,09 128,09±3,73 24,66 ±2,37 14,28 proc. > 2 kartai per savaitę, 57,14 proc. 1 – 2 kartai per savaitę, 28,58 < 1 kartas per savaitę.

28

Tyrimo pradžioje, tiriamoji ir kontrolinė grupės buvo homogeniškos pagal lytį (U = 183,0; p = 0,878), amžių (U = 183,00; p = 0,878), ūgį (U = 141,50; p= 0,183), svorį (U = 171,5; p = 0,626), fizinio aktyvumo dažnumo rodiklį (U = 159,00, p=0,410).

2.3 Tyrimo metodai

Siekiant numatytų darbo uždavinių buvo taikomi tokie tyrimo metodai: 1. Anketinė apklausa

2. Kūno laikysenos vertinimas 3. Fizinių ypatybių vertinimas

4. Antropometrinių parametrų vertinimas 5. Emocinės būklės vertinimas

6. Matematinė statistinė duomenų analizė

7. Mokslinės literatūros paieška ir analizė. Mokslinės literatūros duomenų bazė - www.ncbi.nlm.nih.gov ir scholar google. Pagrindiniai raktažodžiai: physical activity, posture, children, mood, cognition, sport, brain, health.

2.3.1 Anketinė apklausa

Tėvų (globėjų) apklausai buvo sukurta anketa, kurioje buvo pateikiami klausimai apie vaikų amžių, lytį, pasiekimus mokykloje. Anketinėje apklausoje buvo klausiama apie vaikų fizinį aktyvumą, kiek kartų per savaitę vaikas užsiima papildoma fizine veikla be kūno kultūros pamokų mokykloje. Anketoje buvo klausiame kaip vaikai sugeba koncentruoti dėmesį namuose atliekant įvairias dėmesio koncentracijos reikalaujančias užduotis.

2.3.2. Kūno laikysenos vertinimas

Tiriamųjų kūno laikysena buvo vertinama trijose plokštumose: frontalioje, sagitalioje ir horizontalioje.

29

Kūno laikysenos ypatumai sagitalioje ir frontalioje plokštumose buvo vertinami vizualine laikysenos vertinimo metodika pagal W.W.K. Hoeger. Tiriamojo buvo prašoma atsistoti jam įprasta laikysena (9 pav.). Atskirų kūno regionų padėtys buvo vertinamos nuo 1 iki 5 balų: 5 balai – gera laikysena, 3 – patenkinama laikysena, 1 – bloga laikysena. Frontalioje plokštumoje buvo vertinama galvos, pečių, stuburo, dubens, kelių, čiurnų padėtis, o sagitalioje plokštumoje: galvos ir kaklo, viršutinės stuburo dalies, liemens, pilvo, apatinės stuburo dalies padėtis.

9 pav. Kūno laikysena frontalioje ir sagitalioje plokštumose

Įvertinus atskirų kūno dalių padėtį buvo apskaičiuojamas suminis laikysenos balas (Sederez JA ir kt. 2015). Atsižvelgiant į suminį balą laikysena buvo vertinama kaip: labai gera, gera, vidutiniška, patenkinama, bloga ir labai bloga (2 lentelė).

Lentelė. 2 Laikysenos vertinimas balais pagal W.W.K. Hoeger 1988

Suminis balas Vertinimas

50-45 Labai gera

44-40 Gera

39-30 Patenkinama

29-20 Bloga

30

2.3.2.2. Horizontali plokštuma

Horizontalioje plokštumoje kūno laikysena buvo vertinama atlikus Adam’o testą (angl. Forward bending test), kurio metu vertinamas ašinis stuburo pasisukimas. Tiriamųjų buvo prašoma atsistoti basomis kojomis, be viršutinių rūbų į fundamentalią kūno padėtį, nugara į tyrėją. Tiriamojo buvo prašoma lėtai lenktis į priekį, nelenkiant kojų per kelio sąnarį, atpalaiduojant nugarą bei rankas taip, kad susidarytų status kampas tarp kūno ir paviršiaus [54], kad matavimai būtų tikslesni buvo naudojamas pediskoliometras.

Tiriamajam pasilenkus stuburas buvo vertinamas dvejose srityse: tiriamajam pasilenkus 45 laipsnių kampu, vertinama viršutinė krūtinės stuburo dalis (Th3 – Th4), o pasilenkus 90 laipsnių kampu – juosmeninė stuburo dalis (T12 - L1 arba L2- L3) [55].

10 pav. Adam'o testo atlikimas (Hsuan-Hsiao et. al., 2017)

Vertinimas: 0 – 3 laipsniai – normali stuburo rotacija; 4- 6 laipsniai - asimetrinė rotacija; ≥7 laipsniai – įtariama skoliozė [55].

2.3.2.3. Pėdos skliauto padėties vertinimas

Plantografija – technika, kuri naudojama įvertinti pėdos skliauto padėties būklę. Šis metodas nėra priskiriamas vienai iš kelių matavimo plokštumų, todėl jį naudojant, pėdos padėtį vertiname kompleksiškai. Plantografijos tyrimas atliekamas norint įvertinti pėdos krūvio pasiskirstymo parametrus ant žemės [56] Atlikimas (žr. 11 paveikslą) :

31

11 pav. Plantografijos atlikimo eiga

Naudojant plantogramą buvo apskaičiuojamas pėdos plokštumo koeficientas (žr. 12

paveikslas):

Vidiniame pėdos spaudo krašte randame du tolimiausius, vienoje tiesėje esančius, taškus (taškas A ir taškas B paveikslėlyje);

• Tiesėje AB, randame tiesės vidurio tašką (taškas C); 12 pav. Pėdos plantograma

32 • Išvedame statmenį iš taško C (tiesė CD);

• Pažymime tašką E (kur tiesė CD kerta pėdos atspaudą). Pėdos indeksas apskaičiuojamas pagal formulę: PI = ED/CD* 100%

Pėdos indekso interpretavimas: I < 50% - pėda normali; I = 50% - 60% - suplokštėjusi pėda; I > 60% - plokščia pėda ( J. Sporto medicinos laboratoriniai darbai. D.1. Funkcinės būklės diagnostika; mokomasis leidinys. K., 1999; 141. ISBN 9955-612-15-0).

2.3.3. Fizinio pajėgumo vertinimas

Siekiant įvertinti tiriamųjų fizinį pajėgumą buvo atliekamas lankstumo vertinimas naudojant stuburo judesių amplitudės matavimus Šobero testu bei matuojant stuburo paslankumą į dešinę ir kairę puses. Taip pat buvo vertinama tiriamųjų statinės pilvo ir nugaros raumenų jėgos ištvermė.

2.3.3.1 Stuburo judesių amplitudės matavimas

Šobero testas.

Šis testas naudojamas stuburo juosmeninės - kryžmeninės dalies paslankumui nustatyti. Tiriamasis atsistoja tiesiai, basomis kojomis, nugara į tyrėją. Tiriamajam nugaros srityje pažymimi trys taškai:

• Pirmasis taškas – tarp klubakaulio skiauterių surandamas ir pažymimas vidurio taškas • Antrasis taškas – 10 cm aukščiau pirmojo taško

• Trečias taškas – 5 cm žemiau pirmojo taško.

33

Tiriamojo prašoma lenktis pirmyn ir matuojamas atstumas centimetrais tarp antrojo ir trečiojo taško. Stuburo juosmeninės dalies paslankumas geras kai skirtumas tarp šių taškų > 7cm; stuburo juosmeninės dalies paslankumas ribotas – skirtumas < 7cm (Pocienė, 2013).

2.3.3.2 Stuburo paslankumas į šonus.

Tiriamasis stovi tiesiai, kulnai, sėdmenys, mentės ir galva atremti į sieną, tiesios rankos ir tiesūs rankos pirštai fiksuojami prie kūno. Matuojant stuburo paslankumą į abi puses, prašoma pasilenkti į šoną (stebint, kad neatliktų kompensacinių lenkimosi į priekį judesių) išmatuojamas atstumas nuo didžiųjų rankų pirštų iki grindų (Magee, 2008).

14 pav. stuburo paslankumo į šonus matavimas

2.3.3.3 Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės vertinimas.

Šio testo atlikimas padės įvertinti pilvo raumenų statinės jėgos ištvermę. Tiriamasis atsigula ant žemės, veidas žiūri į lubas, kojos per kelio sąnarį sulenktos 90 laipsnių kampu, o klubai sulenkti 45 laipsnių kampu, rankos padėtos šalia ant žemės. Prašoma tiriamojo kelti galvą, pečius, mentes aukštyn; rankas kelti prie šlaunų vidurio. Laikas matuojamas chronometru, o tiriamojo prašoma šioje padėtyje išbūti kuo ilgesnį laiką. Laikas stabdomas kai tiriamasis nebegali išlaikyti pakelto kūno.

34

15 pav. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės vertinimo testas

2.3.3.4 Nugaros raumenų statinės ištvermės vertinimas

Šio testo atlikimas padės įvertinti nugaros juosmeninės dalies tiesiamųjų raumenų statinę ištvermę. Tiriamasis atsigula ant pilvo, po klubakaulio skiautere padedame pakylą, tyrėjas rankomis fiksuoja tiriamojo apatines galūnes. Tiriamasis rankas laiko virš galvos ir prašoma pakelti viršutinę kūno dalį nuo žemės ir išlaikyti vienoje linijoje su apatine kūno dalimi. Laikas skaičiuojamas chronometru, laikas stabdomas kai tiriamasis nebegali išlaikyti pakeltos kūno padėtis.

16 pav. nugaros raumenų statinės ištvermės testas

2.4. Antropometriniai matavimai

Tyrimo metu tiriamiesiems buvo atliekami antropometriniai matavimai, kurių metu tiriamieji turėjo būti su plonais apatiniais drabužiais. Tiriamiesiems tiesiai stovint buvo matuojamas ūgis (0,5 cm tikslumu) ir svoris (100g. tikslumu) (17 pav.).

35

17 pav. Prietaisas tiriamųjų svoriui ir ūgiui matuoti

2.5. Veidukų skalė

Tyrimo metu buvo vertinama tiriamųjų emocinės būklės pokytis. Prieš fizinius pratimus buvo prašoma tiriamųjų išsirinkti veidukų skalėje veiduką, kuris atitinka jų nuotaiką, po fizinių pratimų atlikimo tiriamųjų buvo prašoma vėl pažymėti veiduką, kuris labiausiai atitinka jų nuotaiką, taip, kaip jaučiasi dabar.

18 pav. emocijų nusakymo veidukai

2.6. Statistinė duomenų analizė

Atliekant statistinę duomenų analizę buvo naudojamas statistinis paketas SPSS 22.0 (Statistical Package for Social Sciences) ir Microsoft Office Exel 2010 programą.

36

Duomenys pateikiami procentais; dydžiai pateikiami medianomis (minimumas; maximumas; vidurkis). Dviejų priklausomų imčių palyginimui buvo naudojamas neparametrinis Vilkoksono ženklų kriterijus. Dviejų nepriklausomų imčių palyginimui buvo naudojamas Mano-Vitnio-Vilkoksono ženklų kriterijus. Lyginant skirstinius, kai p<0,05, skirtumas buvo laikomas statistiškai reikšmingas.

37

3. REZULTATAI

3.1. Kūno laikysenos kaita

Analizuodami tyrimo dalyvių kūno laikysenos pokyčius, vertinome kūno laikysenos frontalioje ir sagitalioje plokštumoje (pagal W.W. H Hoeger) kaitą, stuburo ašinio pasisukimo horizontalioje plokštumoje kaitą bei pėdos skliauto padėties kaitą.

3.1.1. Kūno laikysenos frontalioje ir sagitalioje plokštumoje kaita

Tyrimo pradžioje tiriamosios ir kontrolinės grupės tiriamųjų suminis laikysenos įvertinimas balais (pagal W. W. K. Hoeger) statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U = 179,00, p = 0,791). Tyrimo pradžioje puiki ir gera laikysena nustatyta vidutiniškai 30 procentų visų tiriamųjų kiekvienoje grupėje (19 pav.).

19 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupės tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal kūno laikysenos įvertinimą tyrimo pradžioje ir pabaigoje, * - p<0,05, lyginant skirstinius.

16.66 4.76 4.76 22.22 33.33 19.04 23.81 50 38.88 52.38 52.38 27.78 11.13 23.82 19.06 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%

Tiriamoji grupė prieš Tiriamoji grupė po Kontrolinė grupė prieš Kontrolinė grupė po

puiki laikysena gera laikysena patenkinama laikysena

bloga laikysena labai bloga laikysena

38

Tiriamosios grupės dalyvių suminis laikysenos vertinimas balais po fizinių pratimų programos pagerėjo (Z = -3,317, p = 0,01), o kontrolinės grupės tiriamųjų suminis laikysenos vertinimas balais nepasikeitė (Z = -1,414, p = 0,157).

Taip pat analizavome ir kūno laikysenos rezultatų kaitą atskirose plokštumose.

Tyrimo pradžioje lygindami tiriamosios ir kontrolinės grupės dalyvių kūno laikyseną

sagitalioje plokštumoje statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nenustatėme (U = 156,00, p =

0,364). Tiriamosios grupės tiriamųjų kūno laikysena sagitalioje plokštumoje tyrimo pabaigoje buvo geresnė (Z = -3,677, p = 0,00), o kontrolinės grupės tiriamųjų laikysena nepakito (Z = -1, 633, p = 0,102).

Tyrimo pradžioje lygindami tiriamosios ir kontrolinės grupės dalyvių kūno laikyseną

frontalioje plokštumoje statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nenustatėme (U = 174,00, p =

0,686). Tiriamosios grupės dalyvių kūno laikysena frontalioje plokštumoje tyrimo pabaigoje buvo geresnė (Z = -3,804, p = 0,00), o kontrolinės grupės tiriamųjų rezultatuose statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (Z = -1,414, p = 0,157).

Analizuojant kaip pakito tiriamosios grupės dalyvių kūno laikysena po tyrimo skirtingose plokštumose, nustatėme, kad tyrimo pradžioje tiriamųjų kūno laikysenos įvertinimas sagitalioje plokštumoje buvo 8 (4; 16; 9) balai. Tyrimo pabaigoje tiriamosios grupės dalyvių kūno laikysenos vertinimas sagitalioje plokštumoje buvo 16 (12; 20; 14,77) balų. Analizuojant tiriamosios grupės tiriamųjų kūno laikyseną frontalioje plokštumoje tyrimo pradžioje ji buvo įvertinta 14 (5; 21; 14,22) balų. Tyrimo pabaigoje tiriamosios grupės dalyvių laikysenos vertinimas frontalioje plolštumoje buvo 16 (11; 25; 18) balų.

3.1.2. Kūno laikysenos horizontalioje plokštumoje kaita

3.1.2.1.Stuburo ašinis pasisukimas krūtininėje stuburo dalyje

Tyrimo pradžioje stuburo ašinis pasisukimas krūtininėje stuburo dalyje tiriamojoje ir kontrolinėje grupėje statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U = 177,0, p = 0,749). Tyrimo pradžioje krūtininėje stuburo dalyje normali laikysena nustatyta vidutiniškai 30 proc. visų tiriamųjų kiekvienoje grupėje (20 pav.).

39

20 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupės tiriamųjų procentinis pasiskirstymas pagal stuburo ašinį pasisukimą krūtininėje stuburo dalyje tyrimo pradžioje ir pabaigoje, * - p<0,05, lyginant

skirstinius

Tiriamosios grupės dalyvių stuburo ašinis pasisukimas krūtininėje stuburo dalyje po fizinių pratimų programos taikymo sumažėjo (Z = -2,646, p = 0,008), o kontrolinės grupės tiriamųjų ašinis stuburo pasisukimas nepasikeitė (Z = -0,577, p = 0,564).

3.1.2.2. Stuburo ašinis pasisukimas juosmeninėje stuburo dalyje

Tyrimo pradžioje stuburo ašinis pasisukimas juosmeninėje stuburo dalyje tiriamojoje ir kontrolinėje grupėje statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U =186,50, p =0,945), (pav. 21).

27.77 55.55 33.33 38.09 55.55 38.88 52.38 47.62 16.68 5.57 14.29 14.29 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Tiriamoji grupė prieš

Tiriamoji grupė po Kontrolinė grupė prieš

Kontrolinė grupė po

normali laikysena asimetrinė laikysena įtariama skoliozė *