KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
Alina Šiatkutė
Ergoterapijos efektyvumas asmenims, sergantiems depresija ir
vartojantiems neuroleptinius vaistus
Magistro darbas
Darbo vadovas: Dr. Giedrė Kavaliauskienė
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU
Klinikos vadovas
Ergoterapijos efektyvumas asmenims, sergantiems depresija ir
vartojantiems neuroleptinius vaistus
Magistro baigiamasis darbas
Vadovas: dr. Giedrė Kavaliauskienė Data: 2010 m...mėn...d.
Recenzentas: Atliko: Alina Šiatkutė
Data: 2010 m...mėn...d. 2010 – 05 - 13
SANTRAUKA
Šiatkutė A. Ergoterapijos efektyvumas pacientams, sergantiems depresija ir vartojantiems neuroleptinius vaistus, magistrinis darbas, mokslinė vadovė dr. G. Kavaliauskienė; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2010.
Lietuvoje sparčiai daugeja asmenų sergančių depresija skaičius. Ir tai verčia susimastyti apie šių žmonių reabilitacijos galimybes, o ne vien tik apie medikamentinį gydymą.
Baigiamojo darbo tikslas - ištirti ergoterapijos efektyvumą asmenims vartojantiems neuroleptinius vaistus.
Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti asmenų, sergančius depresija ir naudojančių neuroleptikus, rankų koordinacijos sutrikimų lygį. 2. Įvertinti asmenų, sergančių depresija ir naudojančių neuroleptikus, savarankiškumo lygį. 3. Įvertinti rankų koordinacijos ir savarankiškumo pokyčius po ergoterapijos.
Metodika. Tyrime dalyvavo asmenys, besigydantys Šiaulių apskrieties psichiatrijos ligoninėje, bendros psichiatrijos skyriuose ir psichosocialinės reabilitacijos skyriuje. Pacientų atrankos kriterijui buvo naudojamas protinės būklės trumpojo tyrimo testas (PBTT). Siekiant išsiaiškinti pacientų savarankiškumą tyrimui buvo naudojamas funkcinio nepriklausomumo testas (FNT). Pacientų rankų koordinacijai vertinti buvo naudojamas rankų judesių koordinacijos testas.
Tyrime dalyvavo 40 žmonių. Buvo sudarytos dvi grupės po 20 pacientų: tiriamoji grupė, kuriai buvo taikoma ergoterapija ir kontrolinė grupė, kuriai ergoterapija nebuvo taikoma. Iš jų tiriamojoje grupėje 75% moterų ir 25% vyrų, o kontrolinėje grupėje 50% vyrų ir 50% moterų. Tiriamieji buvo 29 – 64 metų amžiaus. Tiriamųjų amžiaus vidurkis tiriamojoje grupėje buvo 47,4 ± 8,5, o kontrolinėje grupėje - 50,5 ± 9,3.
Tyrimo metu išaiškėjo, kad sergantieji depresija ir vartojantys neuroleptinius vaistus turi rankų koordinacijos sutrikimų ir savarankiškumo sutrikimų. Labiausiai sutrinka pasinaudojimas dušu, apatinės kūno dalies apsirengimas, apatinės kūno dalies tualetas, rašymas ir apriboja įvairių smulkių darbų atlikimą. Tyrimo metu išaiškėjo, kad ergoterapija yra efektyvi koreguojant rankų judesių koordinacijos sutrikimus, nes tiriamojoje grupėje atlikimo greitis padidėjo 4,7 balo, o kontrolinėje grupėje tik 0,7 balais. Pagerėjusi rankų koordinacija pagerina ir asmenų savarankiškumą ir šie pokyčiai yra statistiškai reikšmingi p< 0,05
SUMARRY
Siatkute A. Occupational therapy effectiveness for the persons with depression illness and using neuroleptic pharmaceuticals, master work, scienitific guide G. Kavaliauskiene; Kaunas University of Medicine, Faculty of Nursing, Rehabilitation clinic. – Kaunas, 2010 m.
Lithuanian numbers of persons suffering from depression grow up rapidly. It makes people wonder about possibilities of rehabilitation, not only about medical treatment.
Final aim of master work – to explore occupational therapy effectivess for the persons with depression illness and using neuroleptic pharmaceuticals.
Research task: 1. Assess individuals hands coordination disorders from depression and neuroleptic pharmaceuticals use. 2. Assess level of independece for persons wiht depression illlness and using neuropeltic pharmaceuticals. 3. Assess hands coordination and changes of independence after occupational therepy.
Methods. The study included wiht patiets from general psychiatrically division and psycosocial therapy division of Siauliai Mental Hospital. Patient selection criteria have been used Mini Mental Examination test (MMSE). In order to clarify the patients indepedence has been used Functional Indepedence Measurement test (FIM). In order to clarify patients hand coordinatiom have been used Hand Coordination test.
The study involved 40 patients. It was created 2 groups of 20 patients: study group were subject to occupational therapy and the control group weren’t subject to occupational therapy. In study group were 75% female and 25% men, in the control group were 50% female and 50% men. Subjects were 29 – 64 yers old. The average age in the study group was 47.4 ± 8.5, in the control group – 50.5 ± 9.3.
The study revealed that the persons with depression illness and using neuroleptic pharmaceuticals have hands coordination and independence problems. Most fails use a shower, the lower part of the bodyclothing, the lower part of body toitlet, writing and the other small works. The study revealed that occupational therapy is effective adjustment 4.7 points, while the patients from control group only 0.7 point. The better hands coordination improves person’s independence and these change are statistically significan p< 0.05.
TURINYS
SANTRUPOS ... 6
ĮVADAS... 7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8
LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1 Psichikos ligų paplitimas Lietuvoje ... 9
1.2. Depresijos samprata ir jos simptomatika ... 11
1.3. Priežastys, sukeliančios depresiją ir jos gydymo būdai ... 15
1.4. Depresijos rūšys ... 18
1.5. Neuroleptikų poveikis ... 25
1.6 Ergoterapijos taikymas sergantiesiems depresija ... 27
1.6.1 Veiklos samprata ergoterapijoje ... 27
1.6.2 Ergoterapijos taikymas sergantiems depresija ... 29
II. TYRIMO METODAI IR KONTINGENTAS ... 31
II.1 Tiriamųjų charakteristika ... 31
II.2. Tyrimo metodai ... 31
III. TYRIMO REZULTATAI ... 35
IV. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 53
IŠVADOS ... 55
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 57
SANTRUPOS
VKDT – viršutinės kūno dalies tualetas VKDA – viršutinės kūno dalies apsirengimas AKDT – apatinės kūno dalies tualetas
AKDA – apatines kūno dalies apsirengimas Vid. – vidurkis
ET – ergoterapeutas p – patikimumas
PSO – pasaulinė sveikatos organizacija TG – tiriamoji grupė
KG – kontrolinė grupė
TLK - tarptautinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacija ETT – elektros traukulinė terapija
SAS – sezoniniai afektiniai sutrikimai PD – poinsultinė depresija
PBTT – protinės būklės trumpojo tyrimo testas FNT – funkcinio nepriklausomumo testas
ĮVADAS
Psichikos sveikata - tai emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį; tai gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Taigi psichiškai sveikas žmogus - tai pasitikinti savimi, atsakinga, savarankiška asmenybė, sugebanti prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų, įveikti iškylančius sunkumus, sugebanti valdyti neigiamas emocijas, užmegzti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis.
Psichikos sveikatą gali sutrikdyti skurdas, girtavimas, bedarbystė, benamystė, adekvataus būsto nebuvimas, prievarta visuomenėje (mokykloje, šeimoje), žiniasklaidos įtaka, agresijos ir prievartos propaganda, vertybių krizė, šeimos krizė, vienatvė, migracija.
Psichikos sveikatos sutrikimas – tai liguista būsena, išsivysčiusi sutrikus organizmo veiklai
dėl biologinių, genetinių, socialinių, psichologinių, cheminių, fizinių veiksnių. Jai esant, išsivysto įvairūs psichopatologiniai simptomai, sutrinka elgesys, funkcionavimas įvairiose gyvenimo sferose.[13].
Temos naujumas ir aktualumas: Didėjantis sergančiųjų depresija skaičius verčia
susimąstyti ir pasigilinti ne tik į šios ligos medikamentinį gydymą, bet ir reabilitaciją. Kadangi ergoterapija yra viena iš reabilitacijos rūšių, todėl įdomu pasigilinti ir atskleisti ergoterapijos poveikį asmenų, sergančių depresija, rankų koordinacijai ir savarankiškumui, nes ilgą laiką vartojant neuroleptinius vaistus asmenims atsiranda rankų drebėjimas dėl ko sutrinka pacientų rankų koordinacija ir tai įtakoja jų savarankiškumą ir kasdienę veiklą.
Labai svarbu gilintis į šią sritį, nes literatūroje labai trūksta duomenų apie tai, kaip ilgą
laiką vartojami neuroleptiniai vaistai daro įtaką veiklai bei apie galimus pagalbos būdus. Daugiau yra nagrinėjama asmenų, turinčių psichikos sutrikimų, kasdienės veiklos tyrimai [A. Kalvelis „Žmonių, turinčių sunkių, ilgalaikių psichinių sutrikimų, kasdieninės veiklos tyrimas“], taip pat bendravimo įgūdžių vertinimai [J. Laurinaitis „Ergoterapijos, ugdant sergančiųjų šizofrenija bendravimo igudžius, efektyvumo vertinimas“].
Darbo tikslas ir uždaviniai
Tyrimo tikslas: Ištirti ergoterapijos efektyvumą asmenims vartojantiems neuroleptinius
vaistus.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti asmenų, sergančius depresija ir naudojančių neuroleptikus, rankų koordinacijos sutrikimų lygį.
2. Įvertinti asmenų, sergančių depresija ir naudojančių neuroleptikus, savarankiškumo lygį.
I. LITERATŪROS APŽVALGA
Depresija – tai ne tik bloga nuotaika ar nusiminimas, tai kūno ir sielos liga, kuri diena iš dienos veikia mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Depresija gali susirgti kiekvienas – neturi reikšmės nei išsilavinimas, nei socialinė padėtis, nei lytis ar amžius.
Depresiją gali sukelti staigus stresas, nelaimės, o kartais ji ištinka tada, kai gyvenimas klostosi gerai.
Depresijos apimti žmonės netenka susidomėjimo tais dalykais, kurie anksčiau buvo malonūs. Jie nebegali prisiversti eiti į darbą, jaučiasi kalti ir nepilnaverčiai. Kartais kenčiantieji nuo depresijos ima galvoti apie mirtį ir savižudybę [32].
1.1 Psichikos ligų paplitimas Lietuvoje
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, apie 450 mln. planetos žmonių kenčia nuo psichikos sveikatos sutrikimų ir su jais glaudžiai susijusių fizinių negalavimų. Kas ketvirtoje pasaulio šeimoje vienas iš narių turi rimtų dvasinių problemų. Psichikos sutrikimai sudaro apie 12 proc. visų pasaulio ligų, o iki 2020 metų šis skaičius gali išaugti iki 15 proc. Pasak PSO ekspertų, Europos regione 3 mln. suaugusiųjų serga šizofrenija (t.y. 7 iš 1.000 žmonių), 33,4 mln. žmonių kiekvienais metais tampa depresijos vergais [14].
Pasaulio Bankas ir PSO apskaičiavo, kad trys didieji psichiniai sutrikimai - depresija, bipolinis sutrikimas ir šizofrenija sudaro 9,5 proc. bendrosios ligų ir negalios naštos.
Visuomenės psichikos sveikatos rodikliai ypatingai prasti – Lietuvoje yra didžiausias pasaulyje savižudybių rodiklis, aukšti su prievarta susiję rodikliai (žmogžudysčių ir kitų nusikaltimų skaičius), didelis girtavimo ir priklausomybės nuo alkoholio paplitimas, sparčiai plintanti narkomanija, Lietuvos vaikai – patys nelaimingiausi Europoje, tarp jų labiausiai paplitusios patyčios.
Lietuva yra tarp valstybių, kuriose bendrasis sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais yra didelis (2007 m. – 4,9 proc. gyventojų buvo užregistruoti psichikos sutrikimai), daug savižudybių (2007 m. – 30,4 atvejo/100 000 gyventojų), aukšti su prievarta susiję rodikliai – nužudymai, smurtiniai nusikaltimai, patyčios tarp vaikų, „jaunėjantis“ nusikalstamumas. Dažniausiai
suaugusiesiems užregistruota: šizofrenija, šizotopinis ir kliedesiniai sutrikimai (864,0/100000 gyv.), nuotaikos sutrikimai (859,3/100000 gyv.), organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai (586,5/100000 gyv.). Tarp vaikų labiausiai paplitę protinis atsilikimas (568,6/100000 gyv.), elgesio ir emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje (340,3/100000 gyv.) bei psichologinės raidos sutrikimai (139,0/100000 gyv.). 2007 m. vaikams pirmą kartą dažniausiai užregistruotas protinis atsilikimas (43,1/100000 gyv.), suaugusiesiems – organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai (61,7/100000 gyv.). Tyrimų duomenimis, psichikos sutrikimų turi 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų, 70 proc. vaikų yra patyrę patyčias. [11].
Savižudybės yra akivaizdus psichinę sveikatą charakterizuojantis rodiklis. Lietuva pagal šį rodiklį „lyderiauja“ Europoje jau daugelį metų. 2008 m. nusižudė 33,1/100000 gyventojų, tai yra 1113 asmenys. Specialistai pabrėžia savižudybių sąsają su nesaikingu alkoholio vartojimu Lietuvoje. Apmaudu, tačiau Lietuvoje tarp Europos šalių vis dar didžiausias savižudybių skaičius, daugybė žmonių kenčia nuo priklausomybės alkoholiui ir narkotikams, kurių vartojimas nuolat auga, gerti ir narkotines medžiagas pradeda naudoti jaunesni asmenys, todėl prognozuoti ryškesnį savižudybių skaičiaus mažėjimą būtų pernelyg optimistiška. Vertinant savižudybių dinamiką galima pastebėti, kad savižudybių skaičius 2006 ir 2007 m. buvo šiek tiek sumažėjęs, tačiau 2008-aisiais vėl pakilo. Lietuva kasmet dėl šios priežasties netenka daugiau kaip tūkstančio žmonių. Didžiausias savižudybių skaičius Lietuvoje buvo užregistruotas 2005 m. Utenos apskrityje (56,35/100 000), mažiausias – Vilniaus apskrityje (29,35/100 000). [32].
Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, 28 proc. savižudybių ir net 46 proc. žmogžudysčių yra susiję su alkoholio vartojimu. Mokslinių tyrimų duomenimis, mėginusių žudytis būna 10–20 kartų daugiau kaip nusižudžiusiųjų. Dažniausias psichikos sutrikimas, skatinantis žudytis, yra depresija. Ketinantys žudytis ir depresijos ištikti asmenys dažniausiai bendrauja su šeimos gydytojais, tačiau depresija ankstyvųjų stadijų diagnozuojama ir gydoma tik nedaugeliui asmenų. Psichinės sveikatos strategijoje pabrėžiama, kad nedideli psichikos sutrikimai turėtų būti gydomi šeimos gydytojo, o ne psichikos sveikatos specialistų. Taip pat svarbus bendruomenės, šeimos, darbdavių, mokytojų vaidmuo dirbant su rizikos grupės asmenimis. [32].
1.2. Depresijos samprata ir jos simptomatika
Kiekvienas iš mūsų kiekvieną dieną išgyvename tokias emocijas kaip džiaugsmą, liūdesį, nusivylimą. Neigiamas emocijas išgyvename jeigu nesiseka darbe, šeimoje, jei nepateisiname savo ar kitų žmonių lūkesčių. Palaipsniui neigiami jausmai keičiami teigiamais. Tačiau yra žmonių, kuriems liūdesys, bloga nuotaika užsitęsia, tampa nuolatiniais gyvenimo palydovais, pats gyvenimas ima atrodyti pilkas ir nuobodus, nesinori nieko daryti, niekas nebedomina. Neretai prisideda ir įvairūs skausmai, atsiranda nemiga, žmogus pradeda save kaltinti dėl neveiklumo, nenori su niekuo bendrauti. Tokia psichinė ir fizinė būsena vadinama depresija.
Depresija yra ne tik “bloga nuotaika” ar “nusiminimas”. Tai daugiau negu būti liūdnam ar jausti širdgėlą po netekties. Tai liga (kaip diabetas, aukštas kraujo spaudimas ar širdies liga), kuri diena po dienos veikia Jūsų mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. [9].
Depresiją diagnozuoja gydytojas, tačiau naudinga žinoti svarbiausius ligos požymius, kad žmogus galėtų laiku kreiptis į specialistą. Pagrindiniai depresijos simptomai yra šie:
• sumažėja domėjimasis gyvenimu ir sugebėjimas džiaugtis darbu, sportu, draugais; • jaučiamas nuolatinis liūdesys ir nerimas, slegia bloga nuotaika;
• sunku prisiversti atlikti net menkus darbus; • nuolatos jaučiamas nuovargis, jėgų išsekimas; • tampama irzliu, išsiblaškiusiu;
• atsiranda mąstymo, susikaupimo, atminties ar apsisprendimo problemų; • atsiranda miego sutrikimai: nemiga ar mieguistumas;
• keičiasi apetitas, didėja ar mažėja svoris;
• sumažėja seksualinis potraukis ar pasitenkinimas; • prarandamas pasitikėjimą savimi, imama vengti žmonių; • kyla nepagrįstas kaltės jausmas;
• jaučiamasi blogiau tam tikru paros metu (dažniausiai rytais);
• Kamuoja mintys apie mirtį ir savižudybę, gyvenimo beprasmiškumą; Depresijos formos:
• Sunki depresija esti tuomet kai asmeniui būdingi beveik visi depresijos simptomai ir jie beveik visuomet trukdo atlikti kasdienius veiksmus.
• Vidutinė – kai asmeniui pasireiškia daug depresijos simptomų, kurie dažnai trukdo atlikti būtinus veiksmus.
• Lengva – kai asmeniui pasireiškia keletas depresijos simptomų ir reikia papildomų pastangų atlikti reikalingus veiksmus.
Kai kurios gyvenimo aplinkybės (staigus stresas, nelaimė ir pan.) gali sukelti depresiją ar užkirsti kelią visiškam pasveikimui. Kai kuriuos žmones depresija ištinka netgi tada, kai gyvenimas klostosi gerai. [9].
Tyrimų duomenys rodo, kad depresija yra dažnas sutrikimas, tačiau dažnai nediagnozuojama ir laiku negydoma. Depresija daro įtaką žmonių sergamumui - depresija sergantys pacientai blogiau vertina savo sveikatą, juos dažniau kamuoja skausmai, jie lėčiau sveiksta, blogiau adaptuojasi socialiniame gyvenime, nes jaučiasi nesugebą dirbti, mokytis, pasirūpinti namais; nutrūksta jų tarpasmeniniai ryšiai. Negydoma depresija linkusi užsitęsti, kartotis, komplikuojasi savižudišku elgesiu. Kamuojami sunkių emocijų, pacientai nesikreipia į psichiatrus, nes nenori pasirodyti dvasiškai silpni, bijo visuomenės nuomonės, kad gėda sirgti psichikos liga. Jiems atrodo, kad su bloga nuotaika sugebėtų susitvarkyti, jei nekamuotų skausmai, nemiga, širdies permušimai ar virškinimo sutrikimai, todėl jie linkę kreiptis į šeimos gydytojus. [14].
BP gydytojams depresiją diagnozuoti yra sunkiau nei psichiatrams, nes pacientai nepabrėžia savo blogos dvasinės būsenos, o skundžiasi būtent kūno negalavimais. TLK-10 kriterijai, skirti depresijai įvertinti, visų pirma apibūdina psichikos būseną, o somatiniai-vegetaciniai simptomai plačiau neaprašomi. Depresijai progresuojant, pastarieji simptomai gali ryškėti ir sudaryti somatinės ar neurologinės ligos klinikos vaizdą. Dažnai depresija pasireiškia kartu su kitomis ligomis, pvz., su tokiomis lėtinėmis ligomis kaip kraujagyslinė demencija, Alzheimerio liga, Parkinsono liga, išsėtinė sklerozė, širdies infarktas, vainikinių kraujagyslių ligos, insultas, cukrinis diabetas, hipo- ir hipertireozė, fibromialgija, sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, Krono liga, vėžys. Depresinis sindromas dažnai pasireiškia sergant encefalitu, hepatitu, infekcine mononukleoze, tuberkulioze ir gripu. Populiari frazė - kam gi nekils depresija sergant tokiomis ligomis? Tačiau daugelio tyrimų duomenimis, egzogeniniai faktoriai užima labai nedidelę dalį depresijų etiologijoje, o nuotaikos sutrikimai trukdo ligoniui susitaikyti su esama padėtimi. Depresinę nuotaiką gali sukelti vartojami vaistai: amfetaminai (nutraukimo sindromas), anaboliniai steroidai, barbitūratai ir benzodiazepinai, cimetidinas, klonidinas, cikloserinas, digitalis, disulfiramas, gliukokortikoidai,
indometacinas, levodopa, metildopa, metoklopramidas, geriamieji kontraceptikai, propranololis, ranitidinas, rezerpinas, sulfonamidai, tiazidiniai diuretikai.
Visais šiais atvejais gali pasireikšti klasikiniai klinikinės depresijos simptomai: liūdna nuotaika, susilpnėjęs dėmesys, sulėtėjęs mąstymas, nepasitikėjimas savimi ir savęs nuvertinimas, kaltės jausmai ir bevertiškumo idėjos, niūrus praeities vertinimas, liūdna dabartis bei pesimistinis ateities įsivaizdavimas, savižudiškos mintys ar veiksmai, sutrikęs miegas, apetito praradimas, svorio netekimas, libido susilpnėjimas. [4].
BP gydytojų darbe dažnai sutinkamos vadinamosios “maskuotos”, “paslėptos” depresijos. Jų klinika labai polimorfiška, jas sunku sugrupuoti, tačiau galima nurodyti bendrus jų bruožus - atsiranda nepastebimai, be aiškių provokuojančių faktorių; dažnai vargina įvairaus pobūdžio ir lokalizacijos, migruojančiais skausmais; simptomų intensyvumas per dieną kinta: sunkiau ryte, o lengviau vakare – tai būdinga endogeninei depresijai. Šie pacientai ypač susirūpinę savo sveikata, juos kamuoja bloga nuojauta, invalidumo baimė. Literatūroje dažniausiai aprašomos maskuotos depresijos pagal vyraujančius somatinius simptomus. [4].
Kardialginei depresijai būdingi skausmai, diskomfortas širdies plote ir už krūtinkaulio. Juos pacientai apibūdina labai įvairiai, vaizdžiai palygindami (“širdis tarsi sugniaužtas paukštelis”), jaučia širdies ritmo sutrikimus. Galimi EKG, kraujospūdžio pakitimai, kuriuos ir bandoma, dažniausiai nesėkmingai, gydyti.
Abdominalinė depresija pasireiškia virškinimo sistemos sutrikimais - raugėjimu, rėmens ėdimu, skausmu ar spaudimu skrandžio plote, labai būdingos įprastiniam gydymui nepasiduodančios obstipacijos.
Cefalginei - būdingiausi galvos skausmai, svaigimas. Tai, anot pacientų, lemia nedarbingumą, nemigą, negalėjimą susikaupti.
Agripninė, kai vyrauja miego sutrikimai ir būdingas ankstyvas prabudimas. Pseudoastminė, kai dominuoja sunkumas ant krūtinės, kosulys, dusulys.
Pseudodemencija būdinga vyresnio amžiaus žmonėms. Jie visų pirma skundžiasi atminties sutrikimais, dėmesio, mąstymo sulėtėjimu, kartu sulėtėja motorika. Pokalbio metu paaiškėja, kad pacientas tiesiog neturi ūpo ką nors prisiminti.
Rekomenduojama atkreipti dėmesį į atipinę depresiją, kuriai būdingas padidėjęs apetitas ir mieguistumas, tad pacientas daug valgo ir priauga svorio, o skundžiasi nuolatiniu nuovargio jausmu,
jautrumu bendraujant su kitais žmonėmis, nerimu. Nors nuotaika bloga, tačiau ji pasitaiso, išgirdus geras naujienas. [9].
Naudinga ieškoti depresijos simptomų, kai pacientas nesveiksta, nors yra tinkamai gydoma somatinė liga. Pas gydytoją vis dažniau lankosi savo iniciatyva, skundžiasi nuovargiu, perdėtai nervinasi dėl kasdienių smulkmenų, išsako įkyrias mintis, pasakoja, kad nutrūksta draugystės, vis dažniau erzina šeimos nariai. Somatinių negalavimų daug, tačiau jie negali būti paaiškinti vieninga etiologija. [9].
Kai žmogus apskritai nelinkęs pasakoti ir reikšti emocijų, patariama stebėti jo vegetacinius simptomus (miegą, apetitą), jų dinamiką per parą.
Depresijos rizikos faktoriai:
• anksčiau būta depresijos epizodo; • buvęs suicidinis bandymas; • jaunesnis nei 40 metų; • serga lėtine somatine liga; • stresas;
• šeimoje būta depresinių sutrikimų; • moteriška lytis;
• neseniai pagimdė;
• nėra socialinio palaikymo ir galimybės išsišnekėti; • piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis medžiagomis.
Negydomas depresijos epizodas gali tęstis nuo 6 mėn. iki 2 metų, sutrikdydamas žmogaus gyvenimą, adaptaciją, blogindamas gyvenimo kokybę tiek pat kaip hipertonija ar cukrinis diabetas. Tai pasikartojanti liga. 50 proc. tikimybė, kad bus antras ligos epizodas, trečiojo epizodo tikimybė - 80-90 proc. Svarbu šį sutrikimą tinkamai gydyti vos diagnozavus. [9].
Depresija nėra asmeninis trūkumas ar silpnybė. Tai yra liga. Ji pagydoma, tik reikia kreiptis pagalbos į specialistus.
Labai dažnai žmonės nesikreipia pagalbos, nes nesupranta, kaip svarbu, neatpažįsta ligos simptomų, nedrįsta, kaltina save ar nežino, kad tai galima pagydyti.
Šeimos gydytojai, klinicistai ar sveikatos priežiūros įstaigos dažnai yra pirmoji grandis, į kurią žmonės kreipiasi pagalbos. Šie specialistai turi:
• gydyti depresiją;
• nusiųsti pacientą pas psichiatrą toliau tirti.
Gydymas sumažins skausmą ir depresijos sukeltą kančią. Sėkmingas gydymas pašalins visus depresijos simptomus ir sugražins žmogų į normalų gyvenimą. Kuo anksčiau pradedama gydyti depresija, tuo greičiau pacientas pasijunta geriau. Kaip ir kitų ligų atvejais, uždelstą depresiją gydyti yra sunkiau.
Dauguma gydomų nuo depresijos žmonių pasijunta geriau jau po kelių savaičių gydymo. Labai svarbu pradėti gydymą kuo anksčiau, kol depresija neuždelsta. Ieškant tinkamiausio, gali prireikti kelių gydymo kursų. [9].
1.3. Priežastys, sukeliančios depresiją ir jos gydymo būdai
Depresija yra paplitusi liga, kuria suserga kas penkta moteris ir kas dešimtas vyras. Ji gali atsirasti dėl daugelio priežasčių: šeimos istorijos, paveldimų veiksnių, kitų ligų, narkotikų, alkoholio, kai kurių vaistų vartojimo. Pastaruoju metu manoma, kad pagrindinė depresijos atsiradimo priežastis yra biologiškai veiklių medžiagų (pvz., noradrenalino, serotonino, dopamino) pusiausvyros sutrikimas galvos smegenyse. Išorės sąlygos (stresas, virusinės ligos ir kt.) sustiprina šį sutrikimą. Didžiosios depresijos priežastys nebūna viena. Tai įvairių biologinių, genetinių, psichologinių ir kitų veiksnių derinys.
Būtina žinoti, kad skiriami vaistai nepadeda išspręsti susikaupusių problemų, tačiau sustiprina žmogų, padeda nusiraminti ir surasti geriausius sprendimus. [24].
Prieš pradedant gydymą turi būti tiksliai nustatyta diagnozė. Gydytojas turi sužinoti: • simptomus;
• bendrą sveikatos būklę;
• paciento šeimoje buvusius psichikos sutrikimus.
Gydytojas patikrina bendrą paciento sveikatos būklę, be to, atlieka kai kuriuos laboratorinius tyrimus. Ligos istorija, bendras sveikatos patikrinimas ir laboratoriniai tyrimai gali padėti nustatyti, ar depresiją sukėlė bendras susirgimas. Apie 10 - 15% visų depresijų priežastimi būna bendras susirgimas (pvz. skydliaukės ligos, vėžys, neurologinės ligos ir pan.). Jei šios ligos išgydytos arba pritaikyti tinkami vaistai, depresija paprastai praeina.
Depresija dažniausiai yra gydoma dviem etapais: 1. Intensyvusis depresijos šalinimas.
2. tęstinis gydymas.
Intensyvaus gydymo tikslas – šalinti depresijos simptomus tol, kol pasijusite geriau. Gydymo tęsimas yra svarbus todėl, kad saugo nuo epizodų pasikartojimo. Priklausomai nuo gydymo būdo pasveikti galima per 6 mėn. Pasikartojimo atvejais taikomas trečiasis depresijos gydymo etapas, vadinamas palaikomuoju gydymu. Palaikomasis periodas būna ilgesnis, jo tikslas – pasikartojimų profilaktika. [24].
Depresijos gydymas parenkamas atsižvelgiant į ligos sunkumą, vyraujančius simptomus. Pagrindiniai gydymo metodai yra šie:
1. gydymas antidepresantais; 2. psichoterapija;
3. antidepresantų ir psichoterapijos derinys;
4. specialūs metodai (pvz., elektroimpulsų, šviesos terapija ir t. t.).
Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad gydant sunkią depresiją labai padeda vaistai. Psichoterapijos poveikis gydant depresiją dar nėra gerai ištirtas. Kuo anksčiau nustatoma depresija ir pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė greičiau pasveikti. Gydymo būdą parenka gydytojas.
Depresija gydoma pamažu keletą savaičių. Gydant vaistais, dauguma pacientų pasijaučia geriau po 3 –4 savaičių. Gydant tik psichoterapijos būdu, kartais užtrunka ilgiau. Gerai, jei pirminis gydymas pavyksta. Jeigu po tam tikro laiko gydymas būna nerezultatyvus, reikia jį keisti arba tikslinti.
Dauguma žmonių nuo depresijos gydomi ambulatoriškai. Tačiau kartais reikia ir stacionarinio gydymo. Viena to priežasčių – žmonėms, sergantiems sunkia depresijos forma, reikia stacionarinės slaugos. Be to žmonės, kuriems būdinga didelė savižudybės rizika, turi būti hospitalizuoti, kol praeis pavojus ir padėtis pagerės. Depresiją gydyti svarbu todėl, kad:
• ankstyvas gydymas gali sustabdyti depresijos perėjimą į sunkesnę arba lėtinę formą; • depresijai būdingos mintys apie savižudybę ir, jei ji negydoma, didėja savižudybės
rizika. Sėkmingai gydant šios mintys dingsta;
• tarp epizodų 1 iš 4 žmonių dar jaučia keletą simptomų, kurie trukdo jo kasdienei veiklai. Nesigydant yra didelė depresijos priepuolio pasikartojimo galimybė;
• gydymas (ypač vaistais) gali “perspėti” depresijos recidyvus. Kuo daugiau pasireiškė depresijos priepuolių, tuo daugiau galimybių jiems kartotis. Maždaug pusei žmonių, kuriems pasireiškė vienas epizodas, būna ir antras. Negydant po 2 epizodų labai didelė galimybė, kad bus ir trečias (pasikartojanti depresija). Ketvirta epizodo galimybė sudaro 90%. [24].
Gydymas antidepresantais. Depresijai gydyti yra daug įvairių vaistų, kurių veikimas truputį
skiriasi. Ligos simptomai, anamnezė ir šeimos anamnezė suteikia medikui galimybę pasirinkti labiausiai tinkantį gydymą.
Pastaruoju metu ypač pasiteisino naujo tipo trečiosios kartos antidepresantai – selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI).
Antidepresantai – nenarkotiniai vaistai ir prie jų nepriprantama. Jie tinka visų tipų depresijoms gydyti.
Dauguma žmonių jaučia pagerėjimą netgi po pirmų kelių gydymo savaičių, o po 6 – geriau pasijunta daugiau nei pusė žmonių.
Kai pacientas pasijunta geriau, medikas turi nuspręsti, ar jau pasibaigė depresijos epizodas. Bet tęsti gydymą antidepresantais reikėtų dar keletą mėnesių. Moksliniai tyrimai rodo, kad tai saugo nuo depresijos priepuolių.
Po 6 – 9 mėn. tęstinio gydymo, jeigu pacientas jaučiasi gerai, vadinasi jis jau pasveiko.
Kai kuriems ligoniams reikia palaikomojo (ilgalaikio gydymo. Tyrimai aiškiai rodo, kad palaikomasis gydymas vaistais apsaugo nuo naujo depresijos epizodo. [5].
Gydymas psichoterapija. Šio gydymo tikslas yra pašalinti depresijos simptomus ir gražinti
žmogų į normalų gyvenimą. Psichoterapinis gydymas – tai bendravimas su kvalifikuotu gydytoju, kuris klauso, kalba ir padeda spręsti problemas. Psichoterapijos kursą sudaro apie 8 – 20 apsilankymų. Psichoterapija gali būti:
1) individuali; 2) grupinė;
3) šeimos, sutuoktinių.
Geriausiai išstudijuoti yra 3 psichoterapijos būdai, mažinantys didžiosios depresijos simptomus:
1) elgesio terapija – nukreipta į esamą elgesį;
2) pažinimo terapija – nukreipta į mąstymą ir tikėjimą; 3) tarpasmeninė terapija – nukreipta į esamą bendravimą.
Viena psichoterapija nerekomenduojama sunkiai depresijai arba bipoliniam (manijos – depresijos) sutrikimui šalinti. Šių tipų depresijas reikia gydyti vaistais. [5].
Vaistų ir psichoterapijos derinys. Taikant kombinuotą gydymą, vaistai vartojami depresijos
simptomams gydyti, o psichoterapija skiriama tam, kad padėtų suprasti, kaip depresija veikia žmogaus gyvenimą. Kai kurie pacientai ir medikai mano, kad kombinuotas gydymas labai gerai padeda. Gydant kombinuotai, daugiau nei pusė ligonių pasijaučia geriau po 6 – 8 savaičių. Kombinuotai gydoma esant užsitęsusiai depresijai, taip pat gydant žmones su simptomais tarp epizodų arba tuos, kuriems vien tik vaistai ar vien tik psichoterapija nepadeda. [20].
Gydymas specialiais metodais. Vienas iš spec. depresijos gydymo metodų yra elektros
traukulinė terapija (ETT). ETT šalina depresijos simptomus. Ši terapija daugiausiai taikoma sunkiai sergantiems ligoniams, kuriems nepadeda antidepresantai. Ją taip pat galima taikyti tiems, kurie serga sunkia depresija arba kitokiomis sunkiomis somatinėmis ligomis. Kartu su ETT taikoma bendra anestezija ir specialūs raumenų relaksacijos vaistai, apsaugo nuo fizinės žalos ir skausmo. Dėl ETT pasirinkimo ir galimų pašalinių reiškinių reikia pasitarti su psichiatru. Psichiatras turi atlikti ETT ir stebėti pašalinius reiškinius. [5].
Kitas iš spec. gydymo metodų yra šviesos terapija. Tai gydymas specialiais spinduliais, vadinamais plataus spektro spinduliais, naudojamais tam, kad suteiktų žmonėms keletą papildomų dienos šviesos valandų. Tam naudojamos specialiai įrengtos šviesos kabinos arba šviesos kaukės. Šviesos terapija gali padėti sergantiems lengva ir vidutine sezonine depresija. Šį gydymą turi kontroliuoti specialistas. [5].
1.4. Depresijos rūšys
Sezoninė depresija.
Depresija būna įvairi. Viena iš depresijos rūšių yra sezoniniai afektiniai sutrikimai (SAS). Kiekvienam pažįstama "pavasario karštligė": svaigulys, pakylėjantis sielas, kai tamsias žiemos dienas keičia saulėtas pavasaris. Prieš 150 metų gydytojai pastebėjo tamsių žiemos dienų įtaką žmogui - žiemos depresiją. Bet į žiemos sezono poveikį medicinoje pradėta rimtai atsižvelgti tik
1980-tųjų pradžioje, kai mokslininkai ėmė tyrinėti ryškiai pažemėjusią žmonių nuotaiką mažai saulėto sezono metu - lapkričio - kovo mėnesiais. [25].
Žiemos liūdesys varijuoja nuo nelabai sunkaus jausmo "žiemos liūdnumo" iki ryškaus "žiemos prislėgtumo" jausmo, vidutinio sunkumo žiemos depresijų, mediciniškai žinomų kaip "sezoniniai afektiniai sutrikimai".
• Žiemos liūdnumas. Žmonės su vidutiniu žiemos liūdesiu paprastai visą žiemą jaučiasi normaliai, bet maždaug vasario mėnesį jie pasijunta išsekę, jiems išsivysto vėlyvas žiemos "susierzinimas" kai dienos ima ilgėti .
• Žiemos slogutis. Šių žmonių veikla žiema kinta. Jų nuotaika tampa prislėgta, jie jaučia
padidėjusį poreikį miegoti, priauga keletą kilogramų viršsvorio, jiems gali būti labai sunku keltis rytais.
• Sezoninis afektinis sutrikimas. Žmonės, jaučiantys gilų liūdesį žiemą, tampa stipriai depresiški kiekvieną rudenį, ir negali normaliai gyventi iki pat pavasario. Jiems būdingi ir kiti depresijos požymiai: letargija, nusiminimas, beviltiškumo pojūtis, nerimas ir socialinis atsiribojimas. [30].
SAS apima 5% JAV gyvenančių suaugusiųjų, 25 procentai gyventojų kenčia nuo žiemos liūdesio. Rizika didėja, kuo arčiau šiaurės gyveni. Tyrimai rodo, kad nuo SAS kenčia 1 procentas Floridos gyventojų ir net 10 procentų - Aliaskos gyventojų. Manyta, kad SAS yra suaugusiems būdingas sutrikimas. Bet vėlesni tyrimai įrodo, kad tai būdinga ir vaikams. Ekspertai nustatė, kad nuo SAS kenčia apie 4 procentai JAV gyvenančių 10-mečių vaikų. Bet daug dažnesni vaikų tarpe yra žiemos liūdesys arba žiemos slogutis. Ištyrus 1700 nuotaikų pokyčius (daktarės Mary Carsakdon, Ph.D., biomedicinos ir psichitrijos profesorės iš Brown Universiteto Providence tyrimai), nustatyta, kad 50% tiriamųjų išryškėjo nors vienas depresijos simptomas žiemą, o pavasarį tokių simptomų pasitaikė tik 10%. [8].
Daugelio gyvūnų elgesys kinta žiemą: lokiai miega, paukščiai migruoja. Gyvūnų sezoninis elgesys įtakojamas smegenyse esančių šviesai jautrių zonų - kankoriežinių liaukų. Dienoms trumpėjant, akys perduoda vis mažiau šviesos energijos optiniu nervu, o tai sąlygoja hormoninius pokyčius - išsiskiria daugiau melatonino, kuris padeda reguliuoti elgseną. Kai kuriems gyvūnams padidėjęs melatonino kiekis stabdo reprodukciją- dauginimąsi, ir tai reikalinga rūšies išlikimui
(žiemą patelės negimdo jauniklių). Žmonės irgi turi jautrias kankoriežines liaukas, bet moksliškai nebuvo nustatyta, kad jiems būdingas sezoninis ritmas. Dabar yra kita nuomonė, ir ne tik dėl žiemos slogučio pasireiškimų. Pvz, statistika rodo, kad kūdikiai dažniau gimsta pavasarį bei vasarą, nei žiemą. Panašu, jog žiemos depresija yra kaip mūsų nueitos evoliucijos aidas. Poreikis miegoti ilgiau, svorio priaugimas - tai panašu į žiemojimą, būdingą gyvūnams, rašo Dr. Freeman. Kai kurie autoriai teigia, kad SAS yra "žiemojimo atsakas". [8].
Mokslininkai pastebėjo, kad, kenčiantys nuo SAS, žiemos atostogas linkę praleisti pietuose. Po kelių saulėtų dienų jie pasijunta daug geriau, ir dar kelias savaites po atostogų jaučiasi visai gerai. "Ilga diena ir daug šviesos išgydo depresija",- sako SAS ekspertas psichiatrijos profesorius William Sonis (JAV). Šie pastebėjimai davė idėją naujam požiūriui į sezoninės depresijos gydymą - kasdienis gydymas aukšto intensyvumo artima saulės šviesa - atmetus UV spindulius. Naujas gydymo metodas vadinamas šviesos terapija. [13].
Nuo 1980 ryškios šviesos terapija - fototerapija - taikoma SAS gydymui kaip vienas iš būdų. Šviesos Terapijos Asociacijos vadovas daktaras Michael Terman ( New York City) sako, kad "daugeliui pacientų keturios valandos per dieną - tai pernelyg daug laiko". Jo studijos parodė, kad pakanka rytinių fototerapijos seansų, jų nebūtina kartoti vakare - todėl gydymas fototerapija sutrumpėja per pusę. Dar po kelių metų seansų trukmė buvo sutrumpinta padidinus šviesos intensyvumą. Tipiškas apšvietimas namuose yra apie 250 lux. Vasarą vidudienį šviesa siekia 120 000 lux. Fototerapijai buvo sukonstruota įranga teikianti 10 000 lux intensyvumo šviesą. Kenčiantys nuo SAS kasdien turi praleisti 30 min. tokioje šviesoje, kad jų simptomai dingtų. SAS simptomai pradeda nykti maždaug po savaitės nuo fototerapijos pradžios tačiau nutraukus gydymą jie labai greit atsinaujina. Todėl šviesos terapija turi būti taikoma ištisai nuo spalio iki balandžio mėn. Ar gali ilgalaikis kasdienis buvimas 10 000 lux šviesoje pakenkti? Daktaras Terman sako - NE. Tai nėra šviesiau, nei saulės šviesa ankstų rytą. Žinoma, ryškios šviesos toleravimas yra individualus - kai kurie žmonės dėl to jaučiasi diskomfortiškai. Perdozavimo simptomai išnyksta nutraukus fototerapiją. "Kai žmonės supranta kokios yra jų individualios ribos, jie nebeturi dėl to jokių problemų"- sako daktaras Terman. [30].
Paskutinių metų tyrimai rodo, kad ne visiems žmonėms, apimtiems žiemos depresijos, gydymui būtina labai ryški šviesa. Dr. Terman nustatė, kad švelni aušrą imituojanti šviesa taip pat efektyvi sklaidant depresinę nuotaiką. [30].
Atliekami įvairūs tyrimai, siekiant nustatyti ar fototerapija gali padėti gydant depresiją, nesusijusią su sezoniškumu. Psichiatrijos profesorius Daniel F. Kripke atliko tyrimą su 50 vyrų sergančių depresija. Viena grupė pacientų vakarus leisdavo ryškioje 1,600 vatų stiprumo šviesoje. Kita grupe- prieblandoje. Palyginus tų dviejų grupių pacientų savijautą, šviesoje leidusiųjų vakarus pacientų simptomai sumažėjo 18% lyginant su kita grupe. [30].
Šviesos terapija būtina sergant sezonine depresija, bet fototerapijos ekspertai duoda ir kitų patarimų:
• Daugiau natūralios saulės šviesos. Atitraukite užuolaidas nuo langų, naudokite ryškias spalvas sienų dažymui.
• Jei tik galite- sėdėkite arčiau lango - mokykloje, darbe, transporte ir t.t.
• Pasivaikščiokite. Nuo SAS kenčiantys žmonės žiemą dažniausiai labai mažai laiko praleidžia lauke. Šveicarai įrodė, kad kasdienis 1 valandos pasivaikščiojimas vidurdienį žiemą gali labai ryškiai pakelti nuotaiką.
• Bent dalį atostogų turėkite žiemą ir pasistenkite paleisti jas pietuose. • Pabandykite ryškios šviesos terapiją. [30].
Pogimdyminė depresija
Senai pastebėta, kad kūdikio gimimas gali atnešti ne tik laimę - moteris gali patirti ir pogimdyminę depresiją. Statistika rodo, jog devyni procentai moterų nėštumo metu patiria depresiją. Pogimdyminė depresija ištinka apie 10-15 procentų gimdyvių.
Tuo metu, kai aplinkiniai džiaugiasi kūdikio gimimu, jo mamai norisi verkti, ji išgyvena liūdesį. Tokia savijauta moterį dažniausiai lygi pirmąjį mėnesį po gimdymo. Pogimdyminė depresija nustatoma tuomet, kai depresijos simptomai kartojasi kelias savaites tęstinai. Beje, nuotaikos pablogėjimą po gimdymo lemia ir hormonų pusiausvyros sutrikimai: 50- 85 procentai kūdikio
sulaukusių moterų hormonų pusiausvyros sutrikimai sukelia tik lengvą reakciją- vadinamą motinystės melancholiją . Labai sunki būsena - psichozė - nustatoma tik 0.1-0.2% motinų. [15].
Ar moteris po gimdymo patirs depresiją lemia ne tik fiziologiniai veiksniai, bet ir psichologiniai. Jei anksčiau ji buvo patyrusi depresiją, panikos ar baimės sutrikimus, labiau tikėtina, kad po gimdymo jos būsena bus blogesnė (atsiras nuotaikos sutrikimų), nei tų moterų, kurios nieko panašaus nepatyrė anksčiau. Svarbu ir visas psichologinis moters vystymąsis - rizika kyla toms jaunoms moterims, kurios blogai sutaria su motina, artimu žmogumi, partneriu. Be to, svarbu, ar moteris pasitiki savimi. Jos būseną įtakoja ir tai, kad yra pastojusi neplanuotai. Praeityje patirtas persileidimas, narkotikų ar alkoholio vartojimas irgi yra svarbūs veiksniai. [15].
Aplinkinius gali labai slėgti depresija sergančio žmogaus nesugebėjimas reaguoti, t.y. teikti atsakomąją reakciją. Pastebėta, kad tie kūdikiai, kurių mamos serga depresija, ilgainiui tampa liūdni ir uždari. Vaiko gerovė labai priklauso nuo emocinio prisirišimo, o jam atsirasti būtinas abipusis gyvas bendravimas. Kaip taisyklė, depresija sergantis žmogus patiria norą užsisklęsti, nebendrauti. Todėl mama turėtų ieškoti pagalbos ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaiko.
Moteris, išgyvenanti depresiją po gimdymo, neturi kentėti. Kai kamuoja bloga nuotaika, reikia pabandyti atsipalaiduoti, pradėti daryti relaksacijos pratimus.Nuotaiką gerina aktyvi mankšta, galima vartoti vitaminus B6, E, kalio bei magnio. Be to, svarbu nelikti vienai su "savo liūdesiu", jaustis, kad tame ji ne viena.Todėl patartina pasidalinti savo išgyvenimais su artimu žmogumi. [15].
Stipri depresija gydoma antidepresantais, kurie padeda koreguoti cheminių medžiagų - neuromediatorių - pusiausvyrą galvos smegenyse. Žinoma, dažnai iškyla dilema - ar gydytis antidepresantais, ar maitinti kūdikį motinos pienu. Tačiau kartais yra galimybė suderinti abu, kai skiriant tam tikrus medikamentus tam tikromis nedidelėmis dozėmis, ir jei jų pakanka mamos būklei pagerinti, tada išlieka galimybė tęsti ir maitinimą krūtimi. [2].
Vienaip ar kitaip, kenčiant nuo depresijos po gimdymo, patartina kreiptis į gydytoją- psichiatrą. Jis įvertins būklės sunkumą, paskirs tinkamą gydymą - galbūt medikamentų ir nereiks - kartais galima padėti kenčiančiai moteriai ir psichoterapija. Būdų padėti sumažinti kentėjimą tikrai yra, todėl nereikia užsisklęsti savyje - pogimdyminė depresija nėra kažkas gėdingo ar smerktino. Tai pagydoma liga. [15].
Paauglystės depresija.
Paauglystės metai gali būti sudėtingi. Nors gali atrodyti natūralu, kad paaugliai maištauja, jų nuotaikos nuolat kinta, jie susideda su netinkamais draugais ar atsiskiria nuo šeimos, tėvams dažnai vertėtų atkreipti dėmesį į kai kurias paauglių elgesio apraiškas, kurios gali būti susiję su depresijos ženklais. Reikia stebėti, ar paaugliui ilgesnį laiką neatsiranda depresijos simptomų.
Depresija serga maždaug 8% paauglių. Tyrimai rodo, kad vaikai šiais laikais daug anksčiau suserga depresija. Tai reiškia, kad kuo anksčiau pasireiškia liga, tuo ilgesnė ir labiau chroniška yra problema. Tyrimai rodo, kad depresija dažnai išlieka, pasireiškia iš naujo ir sugrįžta suaugus ir rodo, kad depresija paauglystėje gali lemti ir rimtesnes ligas suaugus. Depresija jauniems žmonėms dažnai pasireiškia kartu su kitais psichiniais sutrikimais, tarp jų ir nerimas, negatyvus elgesys ar smurtavimas ir su fizinėmis ligomis, tokiomis kaip diabetas. [6].
Depresija paauglystėje taip pat yra siejama su padidėjusia savižudiško elgesio rizika. Savižudybės yra trečia pagal dažnumą mirties priežastis tarp 10 – 24 metų jaunuolių ir maždaug 7% sergančiųjų depresija jaunuolių mėgina nusižudyti.
Simptomai , kurie dažnai lydi depresiją paauglystėje yra šie:
• dažni migloti, nekonkretūs fiziniai skausmai, tokie kaip galvos, raumenų, pilvo ar nuovargis;
• dažnas pamokų praleidinėjimas ar blogi mokymosi rezultatai; • pokalbiai apie bėgimą iš namų arba mėginimas tai padaryti; • šauksmo,skundų, nepaaiškinamo irzlumo ar verkimo protrūkiai; • nuobodžiavimas;
• susidomėjimo žaidimu su draugais trūkumas;
• alkoholio ar kitų priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas; • socialinė izoliacija, prastas bendravimas;
• mirties baimė;
• ypatingas jautrumas nesėkmei ar perdėta baimė būti atstumtam; • padidėjęs irzlumas, pyktis ar priešiškumas;
• nutrūktgalviškas elgesys;
Tėvai dažnai tampa šių įspėjamų ženklų liudininkais, tačiau pastebėję juos nesiima jokių veiksmų. Taip nutinka dažnai todėl, kad paaugliai dažniausiai slepia šiuos simptomus nuo savo tėvų arba tėvai tiesiog numoja į juos ranka ir mano, kad tai tiesiog paauglystės atributai ar nuotaikų kaita.
Daugelis paauglių pergyvena šį periodą maištaudami, rengdamiesi juodais drabužiais arba iššaukiančiai šukuodamiesi plaukus. Tai gali suklaidinti tėvus ir nepriversti jų nė susimąstyti apie depresijos tikimybę. Be to, daugelis paauglių, tėvams prakalbus apie depresijos tikimybę, į tai reaguoja agresyviai. [6].
Susidūrus su paauglių depresija visuomet yra geriau apsisaugoti. Yra daug lengviau susidoroti su paauglio pykčiu, nei išgyventi jo savižudybę ar narkotikų perdozavimą. Kuomet tėvai pastebi pirmuosius depresijos požymius, svarbu atsisėsti su savo vaiku ir pasikalbėti švelniai, tačiau tvirtai paklausiant, ar jis nesijaučia prislėgtas ir ar negalvoja apie savižudybę. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, klausimas apie savižudybę tikrai nepriverčia paauglių šitaip pasielgti.
Netgi nežymiausias draugo ar gyvūnėlio praradimas gali suintensyvinti liūdnumo jausmą. Reikia leisti paaugliui išsikalbėti, pasiūlyti jam piešti, surašyti savo jausmus į dienoraštį.
Deramai rūpinantis ir gydant depresiją galima palengvinti ir išvengti savižudiško elgesio. Tėvai ir paaugliai gali netgi atrasti naujus, gilesnius tarpusavio santykius ir vystyti juos mėgindami išgyventi sudėtingą depresijos laikotarpį. [6].
Senyvo amžiaus žmonių depresija
Senyvame amžiuje dažnai pasitaiko poinsultinė depresija (PD). Beveik trečdaliui pacientų, kuriems iš karto po insulto nebuvo depresijai būdingų požymių, depresija pasireiškia praėjus 3 mėnesiams ar net 2 metams. Depresija yra viena pagrindinių persirgus insultu komplikacijų, turinčių įtakos pacientų reabilitacijos procesui. Atidus depresija sergančių pacientų ištyrimas leidžia parinkti efektyvų gydymą, o tai sąlygoja mažesnį sergamumą depresija. Poinsultinės depresijos gydymas antidepresantais yra efektyvus ir susijęs su funkciniu paciento atsistatymu. Straipsnyje apžvelgiama pastarojo meto užsienio literatūra apie depresijos paplitimą tarp persirgusių insultu bei jos diagnostikos instrumentai ir gydymo metodai. [3].
Kai kurie autoriai, depresija skiria pagal ligos eigą:
Lengvos depresijos epizodas. Tipiškiausi šio sunkumo depresijos epizodo simptomai yra liūdna nuotaika, sumažėję interesai ir pasitenkinimas, padidėjęs nuovargis. Asmuo sergantis lengvos
formos depresija, paprastai jaudinasi dėl minėtų simptomų ir turi siocialinės veiklos ir net įprasto darbo sunkumų, bet šių funkcijų nepraranda.
Vidutinio sunkumo depresijos epizodas. Kai pasireiškia daugiau ar mažiau tipiški depresijos simptomai ir kai nepasireiškia suicidinių minčių ir psichozės simptomų.
Sunkios depresijos epizodas. Pasireiškia keletas sunkaus laipsnio depresijos simptomų: ažitacija arba prislopinimas yra labai ryškūs, pacientas gali nenorėti arba negalėti nurodyti daugelio depresijos simptomų. Šiuo epizodo momentu ligonis nesugeba tęsti socialinės, darbinės ar buitinės veiklos, o jei sugebės tai ta veikla bus lbai ribota. [26].
Sunkios depresijos epizodas gali reikšits su psichozės simptomais ir be jų. Psichozės atveju gali pasireikšti įvairūs asmenybės, minčių bei elgesio pakitimai: iliuzijos ir klaidingi įsitikinimai, kurie paremti tvirtais, bet iškreipto suvokimo atsirandančiais argumentais; haliucinacijos sutrikusi mąstymo funkcija; dažnai nesugebėjimas suvokti savo elgesio ir minčių keistumo ir nepagrįstumo, bendravimo bei kasdieninės veiklos atlikimo sunkumai.
Taip pat depresija išskiriama į maniakinės depresijos rūšį. Maniakinei depresijai būdinga pasikartojantys manijos ir depresijos epizodai, kurie gali vienas kitą keisti arba yra atskirti normalios nuotaikos epizodų. Manijos epizodai prasideda staiga ir ęsantis šioje būsenoje žmogu yra geros pakilios nuotaikos, labai energingas, gali nertis į „avantiūras“ kurių pasėkmės būna rizikingos. Taip pat manijoje esantis žmogus gali būti priekabus, su visais ginčytis. [17].
1.5. Neuroleptikų poveikis
Neuroleptikai arba psichotropiniai vaistai, skirti efektingam ir giliam psichikos ligų gydymui. Šios grupės psichotropinės medžiagos sukelia neuroleptinį sindromą (neurolepsiją), kuriam būdinga tai, jog išlieka sąmonė bei intelektas, bet susilpnėja emocijos ir akstinas veikti. Tokia būsena atsiranda, kai sumažėja pojūčius sukeliančių įcentrinių impulsų srautas ir susilpnėja psichomotorinis jaudinimas. Neuroleptikų veikiamas žmogus pasidaro abejingas aplinkos poveikiams, nusiramina (ypač jeigu buvo susijaudinęs), išnyksta emocinė įtampa, blėsta jo troškimai ir iniciatyva. Taip sumažėjus psichiniam aktyvumui, gali apimti mieguistumas. Vartojant neuroleptikus (po tam tikro laiko ar padidinus dozę), išryškėja ekstrapiramidinės sistemos pažeidimo simptomai: pradeda drebėti
raumenys, padidėja jų tonusas, sutrinka judesiai. Neuroleptikai tai pat tiesiogiai veikia ir vegetacinę nervų sistemą. Dėl to gali pakisti kraujospūdis, širdies plakimas, vidaus organų lygiųjų raumenų tonusas. [1, 2, 11].
Neuroleptikai grupuojami pagal neuroleptinį veikimą:
• silpnai veikiantys neuroleptikai – stiprus sedatyvinis ir mažinantis įtampą veikimas; ryškūs vegetaciniai šalutiniai reiškiniai (pvz. Chlorpromazinas).
• Vidutiniškai veikiantys neuroleptikai: (pvz. Clozapinas, perazinas).
• Stipriai veikiantys neuroleptikai – nedidelis sedatyvinis veikimas, stipriai veikia paranoidinį – haliucinacinį, lėtinės eigos sindromą, ekztrapiramidinius – motorinius sutrikimus: neryškūs vegetaciniai šalutiniai reiškiniai (pvz. Haloperidolis, trifluperidolis).
Šalutiniai reiškiniai:
• Vegetaciniai simptomai: svorio padidėjimas, burnos džiūvimas, seilėtekis, prakaitavimas, nuovargis, susilpnėjusi geba sukaupti dėmesį, išsiblaškymas, lytinio potraukio nebuvimas.
• Ekstarpiramidiniai – motoriniai simptomai (EPMS)
ü Ankstyvosios diskinezijos (hiperkinezija- distonija): ryklės spazmai, akių raumenų spazmai, kalo raumenų, liemens spazmai
ü Neuroleptikų sukeltas parkinsonizmas: hipokinezė, rigidiškumas, dantračio fenomenas, ekstrapiramidinis drebulys, hipomimija, seilėtekis, tipinga laikysena ir vaikščiojimas mažais žingsneliais.
ü Akatizija (negalėjimas ilgiau sėdėti): bindzinėjimas; tazikkinezija; noras nuolat vaikščioti.
ü Vėlyvosios diskinezijos: ilgai trunkantys hiperkinezijos simptomai, pvz., „kramsnojimas“ (triušio sindromas), liežuviosukiojimas, kaklo raumenų spazmai, ir kt. [18].
Remiantis literatūros šaltinių analize matome, kad pacientams, sergantiems depresija ir naudojantiems neuroleptikus, tenka susidurti su įvairiais vaistų sukeliamais šalutiniais reiškiniais. Dėl vaistų sukeliamo poveikio jiems sunku apsitarnauti save kai kuriose kasdienėse veiklose. Dėl vaistų sukelto parkinsonizmo sunku asmenims atlikti veiklas susijusias su smulkiąja motorika t.y.
sunkina pavalgymą, apsirengimą, namų ruošos darbus. Dėl vaistų sukelto sukaustimo sulėtėja judesiai, kurie įtakoja judėjimą aplinkoje.
1.6 Ergoterapijos taikymas sergantiesiems depresija
1.6.1 Veiklos samprata ergoterapijoje
Ergoterapija (gr. Ergon - darbas, terapija – gydymas) – pacientų galimybių atstatymas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, siekiant padėti pacientams savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į jų norus, poreikius, bei visuomenės nustatytus reikalavimus. Ir pati ergoterapijos definicija skelbia, jog tai "menas ir mokslas" paskatinti žmogų dalyvauti tikslingoje veikloje, kad būtų atkurta, sustiprinta ir pagerinta atliekama veikla, lengvesnis būtų įgūdžių ir veiklos mokymasis, kurios yra svarbios paciento adaptacijai bei produktyvumui siekiant sumažinti patologiją, pagerinti sveikatą. [27].
Veikla/užsiėmimas sudaro ergoterapijos pagrindą. Sąvoka “veikla” čia naudojama plačiąja prasme, norint apibrėžti veiksmų visumą, kurių pagalba žmogus įsitvirtina jį supančiame pasaulyje.
Plačiąja prasme veikla suvokiama kaip visa tai, ką žmogus daro, siekdamas pasirūpinti savimi, patirti gyvenimo džiaugsmą, pilnatvę ir patenkinti socialinius bei ekonominius poreikius. Aktyvi veikla yra tai, per ką patenkinami svarbiausi žmogaus poreikiai, įgyjami gebėjimai (gabumai) bei kompetencijos jausmas. Visais laikais žmogaus veiklos prasmingumo suvokimui lemiamą įtaką turėjo ir turi kultūrinė aplinka. Todėl veiklą galima apibrėžti kaip kultūros įprasmintą aktyvumą, atitinkantį konkretų laikotarpį ir glaudžiai susijusį su materialiuoju pasauliu bei socialine aplinka.
Veikla dažnai siejasi su užduoties sąvoka. Užduotis apibrėžiama kaip seka tikslingų veiksmų, atliekamų konkretaus asmens. Tam tikras veiksmas yra užduoties sudėtinė dalis. O veiklos/užimtumo sąvoka suprantama kur kas plačiau nei užduotis ar veiksmas. Veikla apima daugiau nei vieną užduotį. Užduotis, savo ruožtu, apima daugiau nei vieną veiksmą. Užduoties ar veiksmo atlikimas patenkina žmogaus specifinius poreikius, o veikla / užimtumas suteikia asmens gyvenimui prasmingumą.
Veikla taip pat neturėtų būti tapatinama su darbo sąvoka. Veikla yra sudėtinis procesas, kurio metu žmogus realizuoja savo poreikius ir tikslus, iškylančius konkrečioje aplinkoje.
Profesinį ergoterapijos „credo“ dar 1919 m. suformulavo W. R. Dunton.
Ergoterapijos specialybės samprata yra formuojama šių nuostatų apie žmogų ir jo vykdomą veiklą:
• Žmogiškoji prigimtis lemia kiekvieno individo poreikį veikti ir tuo pačiu keistis • (tobulėti).
• Žmogaus tobulėjimas pasiekiamas per atitinkamą veiklą. • Veikla / užimtumas įtakoja žmogaus sveikatą (savijautą).
• Gerai savijautai užtikrinti būtina pusiausvyra tarp veiklos ir poilsio.
• Ergoterapijoje taikoma veikla turi būti prasminga. O prasmę jai suteikia paciento bei aplinkinių nuostata vykdomos veiklos atžvilgiu.
• Žmogaus veiklos realizavimą lemia jį supanti aplinka (socialinės, ekonominės, galimybės; valstybės vykdoma socialinė politika).
• Žmogaus egzistencija yra socialinis procesas, kuris suprantamas kaip nuolatinė sąveika su kitais individais.
• Veiklos poreikis mūsų gyvenime prilygsta maisto ir vandens poreikiui. • Žmogaus egzistencija reikalauja dvasinės bei kūniškos veiklos.
• Kiekvienas asmuo jaučia poreikį vykdyti veiklą, kuri jam teiktų malonumą ir pasitenkinimą.
Ergoterapijos mokslo objektas yra visa žmogaus veikla, vykdoma būdravimo laikotarpiu, jam įprastoje aplinkoje bei įprastomis sąlygomis. [21, 22].
Žmogaus veiklos realizavimas gali būti labai įvairus. Tradiciškai skiriamos šios veiklos sritys (rūšys):
• Kasdienė veikla
Jai priskiriama savęs priežiūra ir kita su tuo susijusi kasdienė veikla, reikalinga individo bei jį supančios aplinkos palaikymui. Kasdieninė veikla apima: savęs priežiūrą, gyvenamosios erdvės tvarkymą (pvz.: būsto tvarkymas, mokesčių, sąskaitų mokėjimas…), veiklą nukreiptą į gyvybiškai svarbių funkcijų palaikymą bei tam reikalingų išteklių siekimą (pvz.: maisto produktų pirkimas, valgio ruošimas…).
Darbas apibrėžiamas kaip veiklos (apmokomos ar neapmokamos) rūšis, kurios pagalba yra užtikrinamas tam tikras servisas (paslauga) ar poreikių patenkinimas. Šios veiklos rezultatas intelektualus produktas, tam tikra pagalba, informacijos skleidimas, apsauga. Produktyviąją veiklą/darbą galima apibūdinti kaip tikslingą, nukreiptą į asmeninį tobulėjimą, visuomeninių poreikių patenkinimą ir pragyvenimą. Šios veiklos sričiai taip pat yra priskiriamos studijos, profesinė praktika. Dirbančiųjų asmenų sąvoka apima tiek studentus, tiek dirbančius įvairių sričių profesionalus, taip pat savanorius, mažamečius vaikus auginančius tėvus ir t.t.
• Laisvalaikis
Tai dar viena žmogaus veiklos sritis, kuria siekiama pasilinksminimo, atsipalaidavimo, patirti spontaninį malonumą ar išreikšti save. Šios veiklos rūšies pasirinkimą daugiausiai lemia vidinė asmens motyvacija. [16,19, 21, 22].
1.6.2 Ergoterapijos taikymas sergantiems depresija
Priklausomai nuo sunkumo laipsnio, nuotaikų sutrikimai gali paveikti visas ligonio veiklos sritis. Esant depresijai ergoterapeutas turėtų užduotis pateikti trumpai, kuo paprasčiau, skirti daugiau laiko užduočiai atlikti, kadangi šiems ligoniams būdingas sulėtėjęs psichomotorinis aktyvumas. Ergoterapeutas turėtų siekti, jog sergantysis depresija prisiverstų atlikti kasdienius veiksmus: ryte – atsikelti, nusiprausti, pavalgyti ir t.t. Svarbu, kad ligonis neprarastų anksčiau turėtų savipriežiūros įgūdžių, skatinti savarankiškumą. Ergoterapeutui rekomenduojama organizuoti palaikymo grupes, kuriose analizuojami jausmai, skatinama dalintis išgyvenimais. Labai svarbu sudaryti tinkamą atmosferą, skatinančią atsiskleisti, stengtis suprasti, kokio bendravimo ligoniams reikia. Vieniems gali reikėti nuraminimo, paguodos, kitiems – patarimo, kitiems – išklausymo, nuoširdaus pokalbio. Būtina padėkoti net už menkiausiais pastangas. Kilus liūdesiui, nerimui, baimei, ligoniai nesugeba dirbti, nenori planuoti laisvalaikio. Ergoterapeutas turėtų skatinti juos dalyvauti įvairiose veiklos grupėse, taip pat galima naudoti kūrybinius metodus. Svarbu įvertinti, ar ligoniui užtenka aktyvios veiklos ir kaip sekasi ją atlikti; esant reikalui, pasiūlyti naujų veiklos formų. Į veiklą galima įtraukti ir artimuosius.
Esant manijos epizodams gali būti sunku su šiais ligoniais dirbti grupėje dėl jų per didelio motorinio aktyvumo bei nuolatinio kalbėjimo. Ligoniai gali būti pavojingi ir kitiems, ir sau.
Pasibaigus ūmiam periodui, ergoterapeutas gali mokyti streso įveikos metodų, siekdamas išvengti kito ligos priepuolio. Esant ilgalaikiams nuotaikos sutrikimams gali sutrikti laiko planavimo, vaikų priežiūros ir kt. įgūdžiai, todėl tikslinga organizuoti trūkstamų įgūdžių ugdymo grupes ar individualų darbą. [23].
Ergoterapeuto funkcijos psichiatrijoje.
Ergoterapeutas negydo konkrečios ligos, jam svarbu mokėti įvertinti ir koreguoti sutrikusias funkcijas, kurios trukdo sėkmingai ligonio veiklai, padėti suprasti ligos atsiradimo priežastis, padėti ligoniui geriau suvokti savo poreikius. Padėdamas organizuoti ligonio tikslingą veiklą, stengiasi užkirsti kelią ligos progresavimui, siekia koreguoti sutrikusias funkcijas.
Ergoterapijos psichiatrijoje tikslai:
- išmokyti efektyvių problemų sprendimo būdų, - pagerinti ligonio bendravimą su jo šeimos nariais, - sumažinti netinkamo elgesio apraiškas,
- parengti darbinei veiklai,
- ugdyti laiko planavimo įgūdžius, - mokyti subalansuoti veiklą,
- išmokyti planuoti laisvalaikį bei naujų laisvalaikio leidimo formų, - pagerinti savivertę bei bendrą sveikatos būklę. [23].
II. TYRIMO METODAI IR KONTINGENTAS
II.1 Tiriamųjų charakteristika
Tyrimas atliktas Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės bendros psichiatrijos skyriuose ir psichosocialinės reabilitacijos skyriuje. (žr. 1 priedas). Tirti pacientai sergantys depresija ir vartojantys neuroleptinius vaistus. Tyrimas atliktas nuo 2009 05 mėn. Iki 2010 03 mėn.
Įtraukimo į tyrimą kriterijai:
1. Pacientai sergantys depresija 5 ar daugiau metų. 2. Neuroleptinių vaistų vartojimas
3. Savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime.
Kiekvienas tiriamasis buvo informuotas apie vykdomą tyrimą ir raštu pareiškė savo sutikimą dalyvauti tyrime (žr. 6 priedai). Tyrimui atlikti buvo gautas KMU bioetikos centro leidimas. Pacientai buvo tirti du kartus (reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje).
II.2. Tyrimo metodai
Tyrimo tikslams pasiekti buvo naudojami šie metodai: 1. Literatūros šaltinių analizė;
2. Testavimas 3. Duomenų analizė;
Tyrime dalyvavę pacientai buvo testuojami naudojant: 4. Funkcinio nepriklausomumo testą (FNT); 5. Protinės būklės trumpojo tyrimo testą (PBTT); 6. Rankų judesių koordinacijos vertinimo testas;
Naudojant Funkcinio nepriklausomumo testą ir Rankų judesių koordinacijos vertinimo testą norėta išsiaiškinti ergoterapijos efektyvumą asmenų, sergančių depresija ir vartojančių neuroleptikus. Taip pat norėta išsiaiškinti pacientų savarankiškumą bei koordinacijos greitį prieš ergoterapiją ir po jos.
Tiriamieji buvo apklausiami naudojant anketą, kuri buvo paruošta tyrėjo (žr. 2 Priede). Anketa buvo naudojama siekiant išsiaiškinti asmenų amžių, tikslią ligos diagnozę, kiek metų serga šia liga ir kokias veiklas riboja esantis šalutinis vaistų poveikis.
Protinės būklės trumpojo tyrimo testas (PBTT) skirtas pažinimo funkcijų sutrikimo sunkumo vertinimui ( angl. Mini – Mental Status Examination). Tyrimo metu buvo vertinama orientacija laike, vietoje, gebėjimas įsiminti, sukaupti dėmesį, trumpalaikė atmintis, kalba, gebėjimai parašyti sakinį ir nukopijuoti piešinį. Atliekamos užduotys vertinamos balais. Pažinimo funkcijų sutrikimas vertinamas pagal skalę:
Ø Nuo 0 iki 10 balų – sunkus pažinimo sutrikimas Ø Nuo 11 iki 20 balų – vidutinis pažinimo sutrikimas Ø Nuo 21 iki 24 balų - lengvas pažinimo sutrikimas Ø Nuo 25 iki 30 balų – riba tarp normos ir patalogijos
Maksimalus balų skaičius – 30 balų (žr. 3 priede).
Protinės būklės trumpojo tyrimo testas buvo naudojamas pacientų atrankai. Į tyrimą buvo įtraukiami pacientai kurie surinko 15 ir daugiau balų šiame teste. Šis kriterijus pasirinktas tam, kad pacientas suprastų ko iš jo tikimasi tyrimo metu, ir ko yra reikalaujama iš jo atlikti.
Asmenų savarankiškumą vertinau naudodama Funkcinio nepriklausomumo testą (FNT). FNT testu vertinama 18 veiklos rūšių, kurių kiekviena įvertinama nuo 1 iki 7 balų. Visiška priklausomybė vertinama 1 balu, o tiriamojo nepriklausomybė, veiklos atžvilgiu, vertinama 7 balais. Bendra balų suma nuo 18 iki 126.
Ø 1 – visiška pagalba (apsitarnavimas 0 proc.); Ø 2 – maksimali pagalba (apsitarnavimas 25 proc.); Ø 3 – vidutinė pagalba (apsitarnavimas 50 proc.); Ø 4 – minimali pagalba (apsitarnavimas 75 proc.); Ø 5 – priežiūra;
Ø 6 – modifikuotas nepriklausomumas (įrankis); Ø 7 – visiškai nepriklausomas;
Šiuo testu buvo vertinamos motorinės funkcijos: gebėjimas valgyti, atlikti viršutinės ir apatinės kūno dalies tualetą, apsirengti viršutinę ir apatinę kūno dalį, gebėjimas maudytis, sfinkterių kontrolė (šlapinimosi ir tuštinimosi kontrolė), persikėlimas lovoje, nuo kėdes ar vežimėlio, tualete, duše, sugebėjimas judėti, lipimas laiptais, ir kognityvinės funkcijos: gebėjimas suprasti ir atsakyti,
socialinis bendravimas, problemų sprendimas ir atmintis. FNT yra negalios matas. Funkcinio nepriklausomumo testu vertinama, ką žmogus gali atlikti iš tiesų su esama negalia ar sutrikimu, o ne tai ką jis galėtų daryti, jeigu tam tikros aplinkybės būtų kitokios. Naudojant šį testą, sužinome asmens esamą būklę, galime lengviau apibrėžti realius darbo tikslus ir uždavinius, prognozuoti rezultatus (žr. 4 priede).
Taip pat pacientų rankų judesių koordinacijai įvertinti buvo naudojamas rankų judesių koordinacijos testas, kai per tam tikrą laiką turi pacientas perkelti tam tikrą skaičių kubelių. Pagal tai buvo skaičiuojamas atlikimo greitis. Šiame teste reikėjo iš vienos dėžutės pusės perkelti kubelius į kitą dėžutės pusę. Neturintis jokių sutrikimų asmuo per 30 sek. perkelia 28 - 30 kaladėlių, o esant kordinacijos sutrikimams kaladėlių skaičius mažėja. Vertinama pagal perkeltų kaladėlių kiekį per 30 sek. ir pagal perkėlimo kokybę.
Tyrime dalyvavusiems pacientams buvo taikyta 15 ergoterapijos užsiėmimų. Visiems pacientams buvo skiriami individualūs užsiėmimai, kurie trukdavo po 30 min. Užsiėmimuose buvo atliekamas smulkiųjų raumenų stiprinimas naudojant aktyvią ir pasyvią mankštą. Aktyviai mankštai atlikti naudojamos masės, gumos, masažiniai kamuoliukai, espanderiniai pirštų treniruokliai, rankų treniruokliai.
Pasyvi mankšta atliekama naudojant mankštelę rankų raumenims stiprinti nenaudojant jokių priemonių. Mankštelė specialiai sukurta stiprinti smulkiesiems rankų pirštų raumenims. (žr. 7 Priede). Šios mankštelės užtrukdavo apie 15 min. užsiėmimo laiko. Pacientai buvo išmokyti taisyklingai atlikti mankštelę ir ji buvo rekomenduojama papildomai daryti namuose. Buvo rekomenduojama atlikti 2 – 3 kartus per savaitę ir tai daryti apie pora mėnesių, paskui padaryti pertrauką ir vėl po kiek laiko ją daryti.
Likęs užsiėmimo laikas buvo skirtas koordinacijai lavinti naudojant įvairias priemonės, kurios reikalauja tikslaus judesio ir susikaupimo jį atliekant. Tai tokios priemonės kaip kaištukai, smeigtukai, kuriuos reikalinga susmeigti tam tikra tvarka, taip pat įvairūs vėriniai, pupelių ir kitų smulkių daiktų rinkimas ir t.t.
Ergoterapijos užsiėmimo pabaigos pratimai kito: vieną dieną koordinacijos lavinimas, o kitą dieną dėmesio koncentracijos lavinimas. Dėmesio lavinimui buvo naudojamos įvairos priemonės kurios yra skirtos pažintinių funkcijų lavinimui ir gerinimui.
Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS programą ir Microsoft Office Exel paketais. Skaičiuotos charakteristikos: imties vidurkis, standartinis nuokrypis, koreliacijos koeficientas.
III. TYRIMO REZULTATAI
Tyrimui atlikti viso buvo apklausta 50 žmonių. Buvo naudojamas PBTT testas pacientų atrankai ir surinkę mažiau nei 15 balų buvo neįtraukiami į tyrimą. Iš 50 apklaustų pacientų tyrimui buvo atrinkti 40 asmenų, kurių PBTT testo balai buvo daugiau nei 15, o 10 asmenų buvo netinkami tyrimui, nes balų vidurkis buvo mažesnis nei 15, jų balų vidurkis siekė 11,5 ± 0,9.( žr. 1 pav.).
9 31 10 0 5 10 15 20 25 30 35 lengvas pažintinių funkcijų sutrikimas 21-24
riba tarp normos ir patalogijos 25-30
vidutinis pažintinių f - jų sutrikimas 11 - 20 1. pav.Sergančiųjų depresija protinės būklės lygis
Ištyrus kontingentą, naudojantis protinės būklės trumpojo tyrimo testu, buvo gauti tokie duomenys: lengvas pažintinių funkcijų sutrikimas nustatytas, tiriamojoje grupėje, 20% (n=4) tiriamųjų, jų balų vidurkis 23 ± 0,8, o KG – 25% (n= 5) tiriamųjų, jų balų vidurkis 23,8 ± 0,4. Riba tarp normos ir patalogijos nustatyta KG 75% (n= 15) tiriamųjų, o jų balų vidurkis 26,8 ± 1,4. Tiriamojoje grupėje 80% (n=16) tiriamųjų buvo tarp normos ir patologijos, jų balų vidurkis 27,3 ± 1,4. (žr. 2 pav.).
20% 80% 25% 75% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90%
lengvas pažintinių funkcijų sutrikimas 21-24
riba tarp normos ir patalogijos 25-30
tiriamoji grupė kontrolinė grupė
2. pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupių protinės būklės palyginimas
Analizuodami diagramą matome, kad duomenys tarp amžiaus grupių panašūs. Paskaičiavus koreliacijos koficientą gaunami stiprūs ryšiai (r=0.8) tarp amžiaus ir orentacijos vietoje, orentacijos laike, atminties, o labai stiprus ryšys (r= 0.9) tarp amžiaus ir dėmesio, įvardijimo, silpnas ryšys nustatytas tarp amžiaus ir žodžių įsiminimo (r= 0.3), ir vidutinio stiprumo koreliacinis ryšys (r= 0.6) - tarp amžiaus ir supratimo. Iš gautų duomenų galime teigti, jog didėjant amžiui, mažėja PBTT testo rezultatai. Gauti duomenys statistiškai reikšmingi p< 0,05. (žr. 3 pav.).
