VIDUTINIO AMŢIAUS MOTERŲ ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ SISTEMOS FUNKCINIŲ RODIKLIŲ ĮVERTINIMAS TAIKANT ŠIAURIETIŠKĄJĮ ĖJIMĄ

MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

AGNĖ MARAZIENĖ

VIDUTINIO AMŢIAUS MOTERŲ ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ

SISTEMOS FUNKCINIŲ RODIKLIŲ ĮVERTINIMAS TAIKANT

ŠIAURIETIŠKĄJĮ ĖJIMĄ

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas

Darbo vadovė dr. Ernesta Sendţikaitė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2014 m. mėn. d.

VIDUTINIO AMŢIAUS MOTERŲ ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ

SISTEMOS FUNKCINIŲ RODIKLIŲ ĮVERTINIMAS TAIKANT

ŠIAURIETIŠKĄJĮ ĖJIMĄ

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas

Darbo vadovė

dr. Ernesta Sendţikaitė 2014 m. mėn. d.

Recenzentas Darbą atliko

Dr. Dainius Butvilas Magistrantas (-ė)

Agnė Marazienė

2014 m. mėn. d. 2014 m. mėn. d.

SANTRAUKA SUMMARY SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 9 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10

1.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligų paplitimas, prieţastys ir profilaktika ... 10

1.2. Širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacija fiziniams krūviams ... 10

1.2.1. Širdies susitraukimų daţnio kitimas fizinio krūvio metu ... 11

1.2.2. Arterinio kraujo spaudimo kitimas fizinio krūvio metu ... 12

1.2.3. Elektrokardiograma ir jos vertinimas ... 14

1.2.4. Širdies ritmo variabilumas ... 15

1.2.5. Širdies ritmo variabilumo vertinimas ... 16

1.3. Šiaurietiškasis ėjimas ... 18

1.3.1. Ėjimo su lazdomis technika ir rekomendacijos ... 19

1.3.2. Šiaurietiškojo ėjimo poveikis sveikiems asmenims ... 20

1.3.3. Šiaurietiškojo ėjimo taikymas reabilitacijoje ... 21

1.4. Pokyčiai vidutiniame amţiuje ... 23

2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS ... 24

2.1. Tyrimo organizavimas ir kontingentas ... 24

2.2. Tyrimo protokolas ... 25

2.3. Tyrimo metodai ... 26

2.3.1. Anketinė apklausa ... 26

2.3.2. Antropometrija ... 27

2.3.3. Arterinio kraujo spaudimo matavimas ... 27

2.3.4. Elektrokardiografija ... 28

2.3.5. Matematinė statistika ... 29

3. REZULTATAI ... 30

3.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkciniai rodikliai ir jų kaita, taikant skirtingus ėjimo būdus ... 30

3.2. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkciniai rodikliai, atsiţvelgiant į šiaurietiškojo ėjimo patirtį ... 35

3.3.2. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkciniai rodikliai, atsiţvelgiant į nerimo simptomus .... 45

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 51

IŠVADOS ... 54

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 55

MAGISTRO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 56

SANTRAUKA

A.Marazienė. Vidutinio amţiaus moterų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinių rodiklių įvertinimas taikant šiaurietiškąjį ėjimą, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. Ernesta Sendţikaitė; Lietuvos sveikatos moklų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakuletas, Sporto institutas. – Kaunas, 2014, p – 64.

Darbo tikslas – įvertinti vidutinio amţiaus moterų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rodiklius taikant šiaurietiškąjį ėjimą.

Darbo uţdaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rodiklius taikant įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimą ramybėje prieš ir po fizinio krūvio. 2. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rodiklius, registruotus įprasto ir šiaurietiškojo ėjimo metu. 3. Įvertinti tiriamųjų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rodiklius atsiţvelgiant į šiaurietiškojo ėjimo patirtį, psichoemocinę būklę.

Tyrimo metodika: tyrime dalyvavo 27 vidutinio amţiaus moterys. Kiekvienos tiramosios širdies ir kraujagyslių sistemos funkciniai rodikliai buvo vertinami įpraso ir šiaurietiškojo ėjimo metu. Testavimo trukmė 40 minučių, iš kurių 5 minutes prieš ir po fizinio krūvio buvo ramiai sėdima, o 30 minučių buvo einama įprastu ar šiaurietišku ėjimu. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinės būklės vertinimui buvo naudojama LSMU Kardiologijos institute sukurta kompiuterinė elektrokardiogramos analizės sistema „Kaunas–Krūvis. Mobiliam duomenų registravimui ir kaupimui tiriamajai buvo uţdedamas ir įjungiamas duomenų registravimo modulis „Cardio Scout“.

SUMMARY

A.Marazienė. Evaluation of the cardiovascular system„s functional parameters in middle-aged women when applying nordic walking, master„s thesis/research supervisor. PhD. E. Sendţikaitė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Institute of Sports. – Kaunas, 2014, – s. 64.

Aim of the work: Evaluation of the cardiovascular system„s functional parameters in middle-aged women when applying nordic walking.

Objectives of the work: 1. Evaluation and comparison of the cardiovascular system„s functional parameters in exploratory women when applying nordic and ordinary walking at rest, before and after physical load. 2. Evaluation and comparison of the cardiovascular system„s functional parameters in exploratory women registered during nordic and ordinary walking. 3. Evaluation of the cardiovascular system„s functional parameters in exploratory women taking into account their nordic walking experience and psychoemotional state.

Methods: The cardiovascular system„s functional parameters of each participant were evaluated by means of both nordic and ordinary walking. The evaluation lasted 40 minutes: participants sat 5 minutes before and after physical load and walked 30 minutes (nordic or ordinary walking). The data logging module “Cardio Scout” was applied to the collection and registration of data. For the evaluation of the cardiovascular system‟s functional parameters the ECG registration and analysis system „Kaunas-load“ was used.

SANTRUMPOS

dAKS – diastolinis arterinis kraujo spaudimas. DDK – didelių daţnių komponentė.

EKG – elektrokardiograma. ĮĖ – įprastas ėjimas.

JT – elektrokardiogramos intervalas nuo jungties taško J iki T bangos pabaigos. MDK – maţų daţnių komponentė.

MET – metabolinis vienetas.

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija.

QRS – elektrokardiogramos trijų dantelių kompleksas.

RR – elektrokardiogramos intervalas tarp gretimų širdies ciklų R segmentų. sAKS – sistolinis arterinis kraujo spaudimas.

ST – elektrokardiogramos rodiklis, ST segmento depresija. ŠĖ – šiaurietiškasis ėjimas.

ĮVADAS

Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos yra viena pagrindinių Lietuvos ir daugelio kitų pasaulio šalių didelio sergamumo bei mirtingumo, prastos gyvenimo kokybės ir ilgalaikės negalios prieţasčių (Raila, 2009). Tai tampa aktualia visuomenės sveikatos problema, kadangi daugelis šių ligų vystymąsi sąlygojančių veiksnių yra susiję su netinkama gyvensena (ţalingi įpročiai, nesveika mityba, nepakankamas fizinis aktyvumas) ir gali būti keičiami. Tinkamai taikant prevencines priemones, galima sumaţinti minėtų ligų susirgimo riziką (Astrauskienė, 2013), todėl prevencinių priemonių paieška išlieka aktualiu šių dienų mokslinių tyrimų objektu.

Viena pagrindinių širdies ir kraujagyslių sistemos ligų prevencijos priemonių yra reguliarus ir optimalus fizinis aktyvumas (Golbidi, 2012), siejamas su gerėjančia fizine ir protine savijauta nepriklausomai nuo amţiaus ar sveikatos būklės (Fritschi, 2012). Vertinant fizinio aktyvumo ir širdies bei kraujagyslių sistemos ligų ryšį ţmogaus amţiaus aspektu, stebima atvirkštinė priklausomybė: su amţiumi fizinis aktyvumas maţėja, o širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika didėja (Shiroma, 2010). Moterų pasiekusių šeštą dešimtį amţiaus fizinis aktyvumas yra itin maţas (Tudor-Locke, 2014). Moters sveikatos palaikymas vidutiniame amţiuje yra labai svarbus, kadangi vykstantys fiziniai, psichologiniai pokyčiai gali sąlygoti prastesnį fizinį pajėgumą ir gyvenimo kokybę. Reguliari aerobinė veikla gali sumaţinti šių pokyčių pasekmes ir pagerinti jų psichinę ir fizinę būklę (Chang, 2012).

Teigiama, kad ėjimas yra populiariausia fizinio aktyvumo forma (Reis, 2008). Tai nebrangus ir nereikalaujantis sudėtingų įgūdţių fizinio aktyvumo būdas (Knowles, 2012). Ėjimas yra ritminga, dinaminė, aerobinė veikla, galinti sukelti treniruojantį poveikį (Figard-Fabre et al., 2010), tik tam svarbu uţtikrinti, kad uţsiėmimai būtų reguliarūs, saugūs ir teikiantys malonumą, o intensyvumas atitiktų asmens fizinį pajėgumą (Kocur, 2006).

TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas – įvertinti vidutinio amţiaus moterų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rodiklius taikant šiaurietiškąjį ėjimą.

Darbo uţdaviniai:

1. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rodiklius taikant įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimą ramybėje prieš ir po fizinio krūvio.

2. Įvertinti ir palyginti tiriamųjų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rodiklius, registruotus įprasto ir šiaurietiškojo ėjimo metu.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligų paplitimas, prieţastys ir profilaktika

Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, širdies ir kraujagyslių (ŠKS) sistemos ligos daro didelę įtaką gyventojų sergamumui, gyvenimo kokybei bei mirštamumui (Raila, 2009). Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis (PSO), Europos regione kasmet miršta 4,35 milijono ţmonių (Leal, 2006). Lietuvoje ŠKS ligos sudaro daugiau kaip pusę visų mirčių prieţasčių (Astrauskienė, 2013; Burokienė, 2013). Daţniausios ligos, nuo kurių mirštama, yra miokardo infarktas bei insultas (Astrauskienė, 2013).

Pagrindinės ŠKS ligų atsiradimo prieţastys yra stresas, rūkymas, padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, netaisyklinga mityba, pasyvus gyvenimo būdas (Bardauskienė, 2012). ŠKS ligų prevencija apima sveikatos gerinimo priemones, skirtas išvengti ligų (pirminė prevencija), ankstyvą šių ligų diagnozavimą ir gydymą (antrinė prevencija), reabilitaciją sergant ŠKS ligomis (tretinė prevencija). Fizinis aktyvumas yra vienas svarbiausių ŠKS ligų prevencijos komponentų, apimantis visus tris prevencijos lygius (Golbidi, 2012). Tačiau remiantis atlikta socialine apklausa, didelė dalis Lietuvos gyventojų (52,4 proc.) yra fiziškai pasyvūs (Jankauskienė, 2008). Tokie ţmonės linkę daţniau sirgti ŠKS ligomis ir jų mirtingumas yra ţymiai didesnis (Shiroma, 2010). Ţmogaus organizmas yra atsparesnis įvairioms ligoms bei jų komplikacijoms, kai fizinis aktyvumas yra reguliarus (Bardauskienė, 2012). Pastarųjų metų mokslinėje literatūroje nurodoma, kad reguliarus vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas, trunkantis 30 minučių bent penkis kartus per savaitę, stiprina suaugusiųjų sveikatą ir maţina riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (Klizas, 2012).

Apibendrinant galima teigti, jog ŠKS ligos yra viena daţniausių neįgalumo ir pablogėjusios gyvenimo kokybės, mirštamumo prieţasčių. Daugelis šių ligų vystymąsi sąlygojančių veiksnių yra susiję su gyvensena (ţalingi įpročiai, nesveika mityba, nepakankamas fizinis aktyvumas) ir gali būti modifikuojami. Viena svarbiausių ŠKS ligų prevencijos priemonių, apimanti visus prevencijos lygmenis, yra reguliarus fizinis aktyvumas. Todėl suaugusių asmenų skatinimas uţsiimti vidutinio intensyvumo fizine veikla, tokia kaip ėjimas, gali būti naudingas.

1.2. Širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacija fiziniams krūviams

nustatyti ne tik jos prisitaikymo prie fizinių krūvių ypatumus, bet ir vertinti bendrą organizmo funkcionalumą (Poderys, Emeljanovas, 2005).

Fizinio krūvio metu didėjant organizmo metaboliniams poreikiams ir norint garantuoti deguonies tiekimą daugelis ŠKS reakcijų prasideda beveik tuo pačiu metu (Poderienė, 2010). ŠKS reakciją į vienkartinį fizinį krūvį sąlygoja nervinių ir lokalių veiksnių sąveika: visų pirma, aktyvėja greitieji reguliavimo mechanizmai, simpatinės nervų sistemos valdomos vazodilatacinės kraujagyslių reakcijos, chemoreceptoriai, baroreceptoriai bei CNS refleksai. Visų šių procesų bendras bruoţas yra labai greita (kelių sekundţių) reakcija į pakitusius kraujotakos, deguonies ir energijos poreikius (Bell, 2008).

Greitosios adaptacijos metu širdis prisitaiko prie fizinio krūvio didindama sistolinį tūrį (Franko-Starlingo dėsnis) ir susitraukimų daţnį (Fletcher, 2013). Adaptacijos į vienkartinį fizinį krūvį greitis labiau sąlygojamas organizmo adaptacijos fiziniams krūviams pobūdţio (Poderys, 2005). Dėl ilgalaikio fizinių pratimų poveikio širdies ir kraujagyslių sistemoje atsiranda teigiamų funkcinių pokyčių (Jothi, 2011): stiprėja širdies raumuo, jos susitraukimo ir atsipalaidavimo greitis; maţėja kraujo spaudimas, ŠŠD; didėja sistolinis kraujo tūris; maţėja širdies raumens dirglumas.

Apibendrinant galima teigti, jog ŠKS, atliekanti aprūpinamąją funkciją, yra viena reikšmingiausių organizmo funkcinių sistemų ir vaidina svarbų vaidmenį greitosios adaptacijos metu bei formuojantis struktūriniams ir funkciniams pokyčiams dėl ilgalaikio fizinio krūvio. ŠKS funkcinių rodiklių kaita krūvio metu priklauso nuo atliekamo krūvio pobūdţio, intensyvumo, trukmės. Todėl norint išvengti neigiamo efekto ir sukelti sveikatą stiprinantį poveikį, svarbu parinkti optimalų fizinį krūvį.

1.2.1.

Širdies susitraukimų daţnio kitimas fizinio krūvio metu

ŠSD maţėja dėl parasimpatinės nervų sistemos reaktyvacijos (Vigario, 2011; Vanderlei, 2009; Lauer, 2009).

Širdies susitraukimų daţnis kinta priklausomai nuo amţiaus, pratimų pobūdţio, kūno padėties, fizinio pajėgumo, kraujo spaudimo, sveikatos būklės, vartojamų vaistų bei aplinkos (Balady, 2010; Jothi, 2011; Fletcher, 2013). ŠSD kitimas fizinio krūvio metu atspindi širdies funkcinį pajėgumą. Teigiama, jog normali ŠSD reakcija į krūvį yra, kai ŠSD padidėja 10 dūţių per minutę vienam metaboliniam vienetui (MET) (Fletcher, 2013). Dinaminių pratimų metu stebima tiesinė ŠSD didėjimo prikausomybė nuo krūvio intensyvumo ir deguonies suvartojimo (Balady et al., 2010), o ŠŠD didėja labiau nei izometrinių ar jėgos pratimų metu (Fletcher, 2013). Maţo intensyvumo dinaminių pratimų metu ŠSD didėja dėl sumaţėjusio parasimpatinio aktyvumo, o intensyvesnių krūvių metu – dėl sumaţėjusio parasimpatinio ir padidėjusio simpatinio aktyvumo (Mendonca, 2009). ŠSD stabilumą pasiekia per kelias minutes maţo intensyvumo krūvio metu, didėjant intensyvumui laikas, reikalingas ŠSD normalizuotis, ilgėja. Su amţiumi maksimalus širdies susitraukimų daţnis maţėja. Teigiama, jog ŠSD didėjimo sulėtėjimas susijęs su vyrų ir moterų sumaţėjusiu fiziniu pajėgumu. Maţesnis ramybės ŠSD atspindi geresnę sveikatos būklę (Jothi, 2011).

Pastaruoju metu ŠSD atsigavimas po fizinio krūvio susilaukia daug mokslininkų dėmesio. Po fizinio krūvio rodiklis ne iš karto grįţta į pradinį lygį ir priklauso nuo fizinio krūvio sunkumo. ŠSD atsigavimą po fizinio krūvio sąlygoja ramybės ŠSD. Teigiama, jog ŠSD atsigauna lėčiau vyresniems asmenims, turintiems didesnį ramybės ŠSD, asmenims, turintiems didesnį AKS, rūkantiems, sergantiems cukriniu diabetu, išeminės širdies ligos atveju (Vigario, 2011).

Susilpnėjęs ŠSD atsakas fizinio krūvio metu (chronotropinis nepakankamumas) ir lėtas atsigavimas atspindi autonominės nervų sistemos disfunkciją (Vigario, 2011). Širdies ligų atveju chronotropinį nepakankamumą gali sąlygoti sinusinio mazgo simpatinio jautrumo sumaţėjimas (Lauer, 2005). Ţemas funkcinis pajėgumas, padidėjęs ramybės ŠSD, neadekvatus ŠSD atsakas į fizinį krūvį ir atsigavimas po jo sąlygoja padidėjusią ŠKS ligų ir staigios mirties riziką (Vigario, 2011).

Apibendrinant galima teigti, jog ŠSD reakcija į fizinį krūvį ir atsigavimas po jo priklauso nuo daugelio veiksnių: amţiaus, sveikatos būklės, pratimų intensyvumo, kūno padėties, ir yra kontroliuojama simpatinės ir parasimpatinės autonominės nervų sistemos grandţių.

1.2.2.

Arterinio kraujo spaudimo kitimas fizinio krūvio metu

arterijose kairiojo skilvelio diastolės metu lemia periferinių kraujagyslių pasipriešinimas bei kraujo ištekėjimo iš arterijų greitis. Periferinis kraujagyslių pasipriešinimas ir sistolės jėga yra pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys AKS dydį (Stein, 2006). Fizinio krūvio metu sistolinis arterinis kraujo spaudimas (sAKS) didėja proporcingai krūvio intensyvumui bei aktyvių raumenų masei, o diastolinis arterinis kraujo spaudimas (dAKS) nekinta arba neţymiai sumaţėja (Sieira, 2010; Williams, 2007, Balady, 2010). Iš pradţių AKS didėja, padidėjus minutiniam kraujo tūriui ir ŠSD bei praėjus klajoklio nervo poveikiui, toliau AKS didėja dėl simpatinės aktyvacijos (Balady, 2010). Didėjančio fizinio krūvio metu sistolinis AKS didėja vidutiniškai 10 mmHg bienam metaboliniam vienetui. Normali diastolinio spaudimo reakcija į krūvį vyksta dėl kraujagyslių vasodilatacijos aktyviuose raumenyse (Ftecher, 2013).

AKS priklauso nuo fizinio krūvio pobūdţio, kūno padėties atliekant fizinį krūvį bei nuo krūvio metu dirbančių raumenų (kojų ar rankų). Kai pratimas atliekamas stovint, AKS būna didesnis, o gulimoje padėtyje – maţesnis. Ištvermės, dinaminiai ir izometriniai pasipriešinimo pratimai maţina sistolinį ir diastolinį arterinį kraujo spaudimą, tačiau kombinuota šių pratimų programa maţina tik dAKS. Teigiama, kad izometriniai pratimai labiausiai maţina sAKS. AKS priklauso nuo pratimų intensyvumo: sumaţėja labiau po vidutinio ir didelio intensyvumo ištvermės pratimų lyginant su maţo intensyvumo pratimais (maţiau nei 55 proc. ŠŠD max.) (Cornelissen, 2013). VA. Cornelissen ir bendraautoriai (2013) teigia, jog pratimų daţnumas ir trukmė nelemia kraujo spaudimo atsako į ištvermės lavinimą. Teigiama, jog AKS reakcija į pasipriešinimo pratimus priklauso nuo raumenų susitraukimo ir atsipalaidavimo laiko: ilgalaikis raumens susitraukimas didina periferinį kraujagyslių pasipriešinimą dėl mechaninės kraujagyslių kompresijos (Machado, 2011).

1.2.3.

Elektrokardiograma ir jos vertinimas

Mokslinėje literatūroje pateikiama daugybė organizmo funkcinės būklės vertinimo modelių. Lietuvoje plėtojamo vertinimo modelio koncepcija yra paremta Vezalijaus suformuluota teorija. XVI a. viduryje Vezalijus pastebėjo, kad ţmogaus organizme yra kelios specifinėmis savybėmis pasiţyminčios sistemos. Šios sistemos apima visą ţmogaus organizmą: širdies ir kraujagyslių sistema (aprūpinančioji sistema), griaučių ir raumenų sistema (vykdančioji) ir neurohumoralinė sistema (reguliacinė sistema) (Vainoras, 2008). Kiekviena šių holistinių sistemų, apsprendţiančių organizmo kompleksiškumą, yra svarbi savo morfologinėmis ir funkcinėmis savybėmis (Venskaitytė, 2011).

Susitraukimą ţadinančio jaudinimo plitimas širdyje atsispindi elektrokardiogramoje. Tai įtampos svyravimų širdies ciklo fazėmis grafikas. Šie kitimai vyksta dėl raumens ląstelių depoliarizacijos ir repoliarizacijos. Srovės, apibūdinančios širdies ciklą, elektrokardiogramoje registruojamos kaip nukrypimai nuo tiesios linijos ir yra vadinami danteliais bei ţymimi raidėmis P, Q, R, S, T,U (Bardauskienė, 2012).

Prieširdţių depoliarizaciją atspindi P dantelis. Prieširdţių repoliarizacijos banga sutampa su P-Q segmentu ir QRS kompleksu, todėl tik, kai pablogėja atrioventrikulinis laidumas ir papildomai sustiprinamas EKG signalas, ši banga tampa matoma ir gerai išryškėja. Q, R, S danteliai vertinami kaip vienas QRS kompleksas. Q ir S danteliai sutampa su sklivelių jaudinimo pradţia ir pabaiga, o R dantelis rodo elektrinius potencialus, kylančius susitraukiant pagrindinei skilvelių masei. T dantelis atspindi skilvelių raumens repoliarizaciją, U dantelis – elektrinius procesus, vykstančius diastolės metu (Bardauskienė, 2012, Islam et al., 2012).

Vertinant EKG rodiklių kaitą daţniausiai naudojamos keturios rodiklių grupės (Venskaitytė, 2011). RR intervalo reikšmės (RR=ŠSD/60) ramybėje, dozuoto ar maksimalaus krūvio metu, kaitos ypatybės krūvio ir atsigavimo metu yra priskiriamos pirmajai grupei. Antrajai rodiklių grupei priskiriami JT kaitos ypatybes charakterizuojantys rodikliai. ST segmento vertinimai ramybėje, dozuoto ir maksimalaus fizinio krūvio metu yra priskiriama trečiajai rodiklių grupei. Šio segmento depresija fizinių krūvių metu, siejama su išeminių reiškinių miokarde atsiradimu (Balady, 2010). Ketvirtojoje rodiklių grupėje – santykiniai rodikliai. Elektrokardiogramos JT ir RR intervalų santykis ir jo kaita yra daţniausiai taikomas rodiklis (Vitartaitė ir kt., 2004).

nevienodas JT intervalo trumpėjimas skirtingose miokardo zonose vadinamas šio intervalo dispersija, rodančia miokardo nevienodumą ir elektrinį nestabilumą (Šilanskienė, 2003). Esant normaliai medţiagų apykaitai JT intervalas maksimalaus fizinio krūvio metu trumpėja iki 0,16 s. Pasiekus tokią intervalo trukmę, toliau augant ŠŠD, JT intervalas nekinta.

RR intervalų (laiko intervalas tarp dviejų širdies susitraukimų) trukmė viso EKG įrašymo metu beveik nekinta esant normaliam sinusiniam ritmui, tuo tarpu sinusinės aritmijos atveju, intervalas pradţioje pamaţu didėja, vėliau priešingai – pamaţu maţėja. RR intervalų trukmės pokyčiai siejami su kvėpavimo procesais: įkvepiant jie trumpėja, o ŠŠD didėja, aktyvuojama simpatinė nervų sistema. Iškvepiant RR intervalas ilgėja, o ŠŠD maţėja, aktyvuojama parasimpatinė nervų sistema (Sendţikaitė, 2008). RR intervalas atspindi reguliacinės sistemos įtaką širdies funkcijai (Skirius, 2007).

QRS komplekso trukmė rodo laidumą skilveliuose. QRS komplekso trukmė normaliai gali kisti nuo 80 iki 120 ms. (Corrado, 2009). Laidumas skilveliuose gali sutrikti dėl Hiso pluošto kojyčių ir jų šakelių blokados. Tuomet kinta QRS kompleksas. Esant kairės kojytės blokadai QRS komplekso trukmė yra normali ar šiek tiek pailgėjusi. Dėl dešinės kojytės blokados QRS kompleksas trunka 0,12 sek. ir ilgiau (Skirnius, 2005).

Elektrokardiogramos parametrai fizinio krūvio metu labai kinta. Įsidirbimo laikotarpiu trumpėja širdies ciklas, P-Q ir QRS intervalai, didėjant QRS amplitudei galimas PQ ir ST segmentų nusileidimas ţemiau izoelektrinės linijos. Kada krūvis yra neadekvatus arba asmens treniruotumas maţas, gali sumaţėti R amplitudė, plokštėti ar keisti poliaringumą T dantelis, atsirasti ekstrasistolių (Skirius, 2005).

Taigi, ţmogaus organizmas į fizinio krūvio poveikį reaguoja kaip vieninga sistema. EKG funkcinių rodiklių, atspindinčių tam tikrų sistemų ir jų tarpusavio ryšių reakcijas, kaita fizinio krūvio, atsigavimo po krūvio metu yra informatyvi priemonė, leidţianti kompleksiškai vertinti fizinio krūvio sukeltus pokyčius organizme.

1.2.4.

Širdies ritmo variabilumas

Širdies ritmo variabilumas (ŠRV) yra elektrokardiogramos (EKG) intervalo (RR) tarp dviejų širdies susitraukimų kitimas laike esant normaliam sinusiniam ritmui (Routledge 2010, Vanderlei, 2009). Daugelis šių pokyčių vyksta sinchroniškai su kvėpavimu: ŠSD didėja (RR intervalas trumpėja) įkvėpimo metu ir ŠŠD maţėja (RR intervalas ilgėja) iškvepiant. Tokie kitimai įvardijami kaip kvėpuojamoji (sinusinė) aritmija (Billman, 2011). Autonominės nervų sistemos ir sunusinio prieširdţio mazgo gebėjimas prisitaikyti prie kintančios aplinkos siejamas su padidėjusiu ŠRV, kas rodo „sveiką širdį“. Ir priešingai, sumaţėjęs ŠRV atspindi ANS nesugebėjimą prisitaikyti prie kintančių sąlygų bei yra siejamas su daugybe ŠKS patologinių būklių: vainikinių kraujagyslių liga, hipertenzija, miokardo infarktu ir kt. (Routledge, 2010).

ŠKS ligų rizikos veiksniai, susiję su sumaţėjusiu ŠRV, skirstomi į biologinius modifikuojamus (hipertenzija, CD, padidėjęs cholesterolis), modifikuojamus, susijusius su gyvenimo būdu (rūkymas, maţas fizinis aktyvumas, antsvoris), nemodifikuojamus (amţius, buvęs ŠKS ligos atvejis šeimoje). Psichosocialiniai veiksniai, tokie kaip stresas darbe, depresija, nerimas, taip pat maţina ŠRV ir didina ŠKS ligų riziką (Thayer, 2009). ŠRV gali sąlygoti įvairių vaistų vartojimas. Nustatytas beta blokatorių ir kalcio kanalų blokatorių poveikis ŠRV asmenims, po miokardo infarkto ar turintiems padidėjusį kraujo spaudimą. Teigiama, kad rūkymas ir alkoholio vartojimas didina simpatinį ir maţina parasimpatinį aktyvumą (Acharya, 2006, Billman, 2011).

Širdies ritmo variabilumas priklauso nuo amţius ir lyties. Nustatyta, kad ŠRV maţėja su amţiumi, o jo svyravimai labiau stebimi moterims nei vyrams (Acharya, 2006). Tai atspindi maţėjantį širdies autonominį valdymą (Albinet, 2010).

Apibendrinant galima teigti, jog širdies ritmo variabilumą salygoja daugelis veiksnių. Didesnis širdies ritmo variabilumas atspindi geresnę ŠKS funkcinę būkle, tuo tarpu sumaţėjęs širdies ritmo variabilumas yra siejamas su daugeliu ŠKS ligų.

1.2.5.

Širdies ritmo variabilumo vertinimas

Širdies ritmo variabilumas yra vienas daţniausių neinvazinių autonominio balanso vertinimo metodų, atspindinčių mirtingumo nuo ŠKS ligų, staigios mirties riziką (Acharya, 2006; Vanderlei, 2009; Albinet et al., 2010). Autonominei nervų sistemai vertinti ŠRV tyrimas taikomas esant įvairiomis fiziologinėmis sąlygomis: būdravimo, miegojimo metu, esant skirtingai kūno padėčiai, fizinio krūvio bei patologinėmis sąlygomis (Vanderlei, 2009).

atliekamas iš įvairios trukmės (5 min. arba 24 val.) elektrokardiogramos (EKG) signalo registravimo ir jo analizės (Ablonskytė-Dūdonienė, 2010). Klinikinėje praktikoje daţniausiai taikomi ŠRV parametrai yra laiko charakteristikų (statistiniai ir geometriniai matavimai) ir daţnio charakteristikų parametrai. Iš laiko charakteristikų parametrų daţniausiai taikomi: SDNN (ms.) – tai standartinis nuokrypis nuo visų NN (NN – yra laiko intervalas tarp vienas po kito einančių QRS kompleksų, kilusių po sinusinio mazgo depolerizacijos) intervalų vidutinės trukmės; SDANN (MS) – tai 24 val. įrašo 5 min. trukmės segmentų NN intervalų vidurkių standartinis nuokrypis; RMSSD (ms.) – kvadratinė šaknis iš gretimų NN intervalų skirtumų kvadratų vidurio; ŠRV trianguliarinis indeksas – bendro visų NN intervalų skaičius ir NN intervalų, išmatuotų diskretinėje skalėje, kurios padalos dydis 1/128 sek. histogramos aukščio santykis (Ablonskytė-Dūdonienė, 2010; Routledge, 2010; Thayer, 2009; Billman, 2011).

Taigi, širdies ritmo variabilumas yra autonominio disbalanso vertinimo metodas, atliekamas iš įvairios trukmės elektrokardiogramos įrašų. Daţniausiai klinikinėje praktikoje yra taikomi laiko ir daţnio charakteristikų parametrai.

1.3. Šiaurietiškasis ėjimas

Šiaurietiškasis ėjimas (angl. Nordic Walking) – tai ėjimo būdas su specialios technikos elementais, naudojant tam pritaikytas lazdas, pagal kurių konstrukciją ir judėjimo būdą primena slidinėjimą (Nottingham, 2010; Svensson, 2009). Dėl specialios konstrukcijos šiaurietiškojo ėjimo lazdos yra tinkamos einant įvairiu paviršiumi: asfaltu, pieva ir kt. (Breyer, 2010).

Šiaurietiškasis ėjimas atsirado Suomijoje, kai 1930 metais slidininkai sugalvojo specialias lazdas naudoti vasarą kaip alternatyvą treniruotėms, kai nėra sniego (Kocur, 2006). Šiandieninę savo formą šiaurietiškasis ėjimas įgavo 1997 m. Suomijoje. Šios sporto šakos pradininkai yra Tomas Rutlinas ir Markas Kantaneva. Jie pastebėjo, kad toks ėjimas yra naudinga treniruotė, kai nėra galimybių slidinėti. Slidinėjimo technika buvo patobulinta ir suderinta su įvairiais raumenų tempimo pratimais (Novikova, 2011; Dechman, 2011).

2000 metais Suomijoje buvo įsteigta tarptautinė šiaurietiškojo ėjimo asociacija INWA (angl. International Nordic Walking Association). Pagrindinės šios organizacijos funkcijos yra švietimo plėtra, naujausių mokslinių tyrimų publikavimas, dalyvavimas rengiant, tobulinant ir plečiant šiaurietiškojo ėjimo metodikos principus visame pasaulyje (Breyer, 2010).

1.3.1.

Ėjimo su lazdomis technika ir rekomendacijos

ŠĖ patrauklus tuo, kad yra prieinamas įvairaus pajėgumo ir amţiaus asmenims bet kuriuo metų laiku, bet kokioje aplinkoje. Nors ŠĖ technika nesudėtinga ir lengvai išmokstama, vis dėlto reikalauja koncentracijos, tinkamos tam tikrų kūno dalių aktyvacijos bei judesių koordinacijos. Specialių lazdų, naudojamų šio ėjimo metu, tikslas yra aktyvuoti viršutinės kūno dalies raumenis. Ėjimo metu viršutinė kūno dalis turi būti palinkusi neţymiai pirmyn, pečiai atpalaiduoti, rankos ir kojos judėti reciprokiniu būdu pirmyn ir atgal. Pagrindiniai ŠĖ technikos elementai yra didesnis ţingsnio ilgis, padidėjusi klubo sąnario judesio amplitudė, plaštakos sugriebimo/atleidimo technika (Fritschi, 2012). Ėjimo greitis yra individualus, pagal asmens galimybes. Nors viršutinių galūnių judesiai panašūs į slidinėjimo metu atliekamus judesius, tačiau turi specifinių bruoţų, skiriasi lazdų ilgis – jos yra trumpesnės, lazdos galas yra kaučiukinis, modifikuota rankena, uţtikrinanti geresnį suėmimą stūmimo fazėje (Figueiredo, 2009).

P. Kocur (2006) teigia, kad vyresnio amţiaus ţmonėms yra sunku atlikti taisyklingus viršutinių galūnių judesius, ypač rankos mosto atgal fazėje. Dėl to sutrumpėja ţingsnis, viršutinės galūnės raumenys nuolat įtempti. Tai skatina greitą nuovargį ir skausmą.

Norint uţtikrinti teisingą ŠĖ techniką, svarbu pasirinkti tinkamas lazdas, skirtas tik šiaurietiškajam ėjimui. Lazdos yra tuščiavidurės, lengvos, tvirtos, su reguliuojamų dirţeliu, jų kokybė vertinama pagal anglies pluošto ir stiklo kiekį. Lyginant anglies pluošto lazdas su aliuminio ir stiklo pluošto lazdomis, galima teigti, kad jos yra lengvesnės, tvirtesnės, turi gerą amortizaciją apsaugant sąnarius, todėl yra rekomenduotinos labiau (Santos, 2013). Pagal konstrukciją išskiriami du lazdų tipai: teleskopinės arba fiksuotos. Pirmųjų privalumas tas, kad jų ilgis yra reguliuojamas. Tačiau fiksuoto ilgio lazdos yra lengvesnės, maţesnė vibracija einant bei maţesnė lūţimo tikimybė. Lazdos parenkamos atsiţvelgiant į ėjimo būdą, greitį ir patirtį. Pradedantiesiems asmenims rekomenduojama naudoti trumpesnes lazdas. Lazdų ilgis apskaičiuojamas pagal tam tikrą formulę (0,68 padauginta iš asmens ūgio) arba pagal alkūnės sulenkimo kampą laikant rankoje lazdą (Kocur, 2006, Novikova, 2011).

Šiaurietiškojo ėjimo uţsiėmimų metu, ypač dirbant su pacientais, svarbu laikytis keleto principų. Uţsiėmimas turi prasidėti trumpu apšilimu (10–15 min.), atliekant tempimo bei kvėpavimo pratimus. Taip maţinama traumų tikimybė ir asmuo paruošiamas intensyvesniam darbui. Pagrindinėje dalyje, trunkančioje 30–60 minučių, einama su lazdomis. Galinėje (atvėsimo) fazėje (trukmė 10 min.) vyksta širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemų normalizavimas į pradinę būseną (Kocur, 2006).

susitraukimų daţnio. Tuo tarpu gero fizinio pajėgumo asmenų, be didesnio miokardo paţeidimo, treniruotės intensyvumas yra 60–80 proc. širdies susitraukimo daţnio rezervo arba 70–85 proc. maksimalaus širdies susitraukimo daţnio (Kocur, 2006).

1.3.2.

Šiaurietiškojo ėjimo poveikis sveikiems asmenims

Mokslinius tyrimus, vertinančius šiaurietiškojo ėjimo poveikį, galima suskirstyti į tris grupes: reabilitacijos, sveikatinimo ir sporto (Morguec-Adamowicz, 2011). Dauguma mokslinių tyrimų, vertinančių šiaurietiškojo ėjimo poveikį sveikatai, yra atlikti sveikatos problemų turintiems asmenims, tuo tarpu tyrimų su sveikais asmenimis nėra atlikta daug (Knowles, 2012). Vis dėlto teigiama, kad tai fizinio aktyvumo forma, turinti pakankamą treniruojamą poveikį sveikiems asmenims (Figueiredo, 2009, Morso, 2006).

Tyrimuose, vertinančiuose fiziologinius pokyčius, šiaurietiškasis ėjimas lyginamas su įprastu ėjimu, bėgimu įvairiomis sąlygomis: lauke ar ant skirtingo paviršiaus ir nuolydţio bėgtakio (Morguec-Adamowicz, 2011). Lyginant su paprastu ėjimu, kai kurie autoriai nustatė didesnį energijos sueikvojimą (19 proc.), maksimalų deguonies sunaudojimą (20 proc.) ir ŠSD (6 proc.) šiaurietiškojo ėjimo metu (Church et al., 2002), tuo tarpu kiti autoriai jokių hemodinaminių parametrų (ŠSD, minutinis ir sistolinis tūris) pokyčių nenustatė (Knobloch, 2009). T. Jurimae (2009) vertino šiaurietiškojo ėjimo greičio (lėto, vidutinio, greito, maksimalaus) įtaką fiziologiniams rodikliams jaunoms moterims, turinčioms skirtingą aerobinį pajėgumą. Atlikus tyrimą nustatyta, kad šis ėjimo būdas yra tinkamas nepriklausomai nuo VO2 max., tačiau turinčioms ţemesnį maksimalų deguonies suvartojimo lygį moterims rekomenduojama pasirinkti „greitą“, o aukštesnį lygį turinčioms – „maksimalų“ ėjimo greitį (Jurimae, 2009). T. Schiffer (2006) lygino fiziologinį įprasto, šiaurietiškojo ėjimo ir bėgimo atsaką 15 sveikų vidutinio amţiaus moterų. Autoriai teigia, kad submaksimalus laktato lygis buvo ţemesnis šiaurietiškojo ėjimo grupėje lyginant su kitomis grupėmis.

Kai kuriuose tyrimuose (Kamien, 2008; Kukkonen-Harjula et al., 2007) vertinamas ilgalaikis šiaurietiškojo ėjimo poveikis. Tiriant 12 savaičių trukmės poveikį moterims premenopauziniu, menopauziniu ir postmenopauziniu laikotarpiu, nustatytas statistiškai reikšmingas VO2 max, didelio tankio lipoproteinų padidėjimas, bendro cholesterolio lygio, maţo tankio lipoproteinų, trigliceridų, kūno masės indekso, liemens apimties sumaţėjimas visose grupėse (Hanger, 2009 – cit. iš Novikova, 2011). Anot K. Kukkonen-Harjula ir bendraautorių (2007), 13 savaičių trukmės ėjimo uţsiėmimai su ir be lazdų vienodai pagerina moterų maksimalaus deguonies sunaudojimo lygį. Teigiama, kad šiaurietiškasis ėjimas tinkama fizinio aktyvumo forma, didinanti vyresnio amţiaus asmenų aerobinį pajėgumą, raumenų jėgą ir kitus funkcinio pajėgumo komponentus per trumpą laiko tarpą (Takeshiba et al., 2013), gerina viršutinių galūnių jėgą (Song, 2013). O.Vaičiulytė (2014), vertinusi ŠĖ poveikį jauno amţiaus merginų fizinei būklei, nustatė, kad ilgalaikis šiaurietiškasis ėjimas turėjo teigiamą poveikį tiriamųjų kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemų rodikliams: padidėjo forsuota gyvybinė plaučių talpa, o arterinis kraujos spaudimas sumaţėjo.

Sergant hipertenzija reguliari fizinė veikla maţina kraujo spaudimą. AM. Knowles (2012) atliko tyrimą, kuriame įprasto ėjimo poveikį lygino su šiaurietiškojo ėjimo įtaka sveikų fiziškai neaktyvių asmenų kūno kompozicijai, kraujo spaudimui, aerobiniam pajėgumui. Po 8 savaičių treniruočių šiaurietiškojo ėjimo grupėje buvo stebimas diastolinio kraujo spaudimo sumaţėjimas, padidėjęs aerobinis pajėgumas.

Apibendrinant galima teigti, jog šiaurietiškojo ėjimo metu yra pasiekiamas didesnis fizinio krūvio intensyvumas lyginant su įprastu ėjimu. Remiantis atliktais moksliniais tyrimais, nustatytas teigiamas šiaurietiškojo ėjimo poveikis skirtingo amţiaus moterų fizinei būklei, maţinant arterinį kraujo spaudimą.

1.3.3.

Šiaurietiškojo ėjimo taikymas reabilitacijoje

Šiaurietiškasis ėjimas sparčiai populiarėjanti fizinio aktyvumo forma. Nors yra atlikta daug mokslinių tyrimų dėl ŠĖ taikymo kaip reabilitacijos ar sveikatinimo priemonės gydant hipertenziją, miokardo infarktą, intermituojančią klaudikaciją, cukrinį diabetą, depresiją ir kt., tačiau lieka neaišku, kada visuomenės sveikatos specialistai, instruktoriai, reabilitologai gali rekomenduoti šią fizinio aktyvumo formą kaip tinkamą ir saugų metodą ţmonėms, turintiems įvairių sveikatos problemų (Hansen et al., 2008).

bendraautorių (2008) atlikto tyrimo rezultatai nepatvirtino šios prielaidos. Be to, asmenims, turintiems antssvorį ar apatinių galūnių sveikatos problemų, yra rekomenduojama reabilitacijai šiaurietiškąjį ėjimą taikyti atsargiai (Hansen et al., 2008).

Nustatyta, kad šiaurietiškasis ėjimas yra saugi ir efektyvi priemonė kardiologinių ligonių reabilitacijoje (Breyer, 2010). P. Kocur ir bendraautoriai (2009) šiaurietiškąjį ėjimą taikė kaip papildomą trumpalaikės reabilitacijos priemonę po ūminio vainikinio sindromo. Tyrimo rezultatai parodė, kad šiaurietiškasis ėjimas yra tinkamas tokiems pacientams ankstyvuoju reabilitacijos etapu bei gali pagerinti jų fizinį pajėgumą ir judesių koordinaciją. C. Oakley ir bendraautoriai (2008) tyrė ėjimo su lazdomis poveikį asmenims, sergantiems intermituojančia klaudikacija ir nustatė, kad specialių lazdų taikymas ėjimo metu iš karto pagerina būseną po nueito atstumo, patiriant maţesnį kojų skausmą, esant didesniam širdujagyslių sistemos darbui. Tai tinkama fizinio aktyvumo forma, gerinanti tokių asmenų fizinį pajėgumą (Oakley, 2008).

P. Kocur ir bendraautoriai (2009) vertino energijos sueikvojimą kardiologinių ligonių reabilitacijoje taikomų trijų metodų, stacionaraus dviračio, šiaurietiškojo ėjimo ir tradicinių pratimų, metu. Vertinti pasirinkti veloergometrijos mėginys, akselerometras bei ŠSD monitorius. Nustatyta, kad ŠSD monitoriai tinkami vertinant energijos sueikvojimą įvairaus pobūdţio fizinio krūvio metu, tuo tapu akselerometrai – tik nesudėtingos veiklos metu, kada kūnas juda pirmyn linijiniu būdu. Šiaurietiškojo ėjimo metu nustatytas didţiausias energijos sueikvojimas (Kocur, 2009).

Atlikta tyrimų, vertinančių ėjimo su lazdomis poveikį esant neurologiniams susirgimams. S. Basset ir bendraautoriai (2012), atlikę atvejo analizę, nustatė teigiamą šiaurietiškojo ėjimo poveikį Parkinsono liga sergančiojo asmens fiziniam pajėgumui ir savijautai. Anot I. Reuter ir kolegų (2011), šiaureitiškas ėjimas gerina sergančiųjų Parkinsono liga laikysenos stabilumą, ėjimo modelį, ėjimo variabilumą, didina ţingsnio ilgį labiau nei lankstumo ir relaksacijos programos ar įprastas ėjimas. L. Allet ir bendraautoriai (2009) vertino skirtingų pagalbinių priemonių (paprasta lazdelė su ergonomiška rankena, lazda su keturiais atramos taškais, ŠĖ lazda) poveikį laiko – erdvės ėjimo parametrams, pasitenkinimo lygiui, asmenims po galvos smegenų insulto. Nustatyta, kad pacientų pasitenkinimo lygis buvo maţiausias einant su šiaurietiškojo ėjimo lazda, o ėjimo parametrai visų trijų atvejų metu statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Todėl nerekomenduojama naudoti šių lazdų patyrusių insultą asmenų reabilitacijai. (Allet, 2009).

Sergant fibromioalgija vidutinio – didelio intensyvumo šiaurietiškojo ėjimo uţsiėmimai 2 kartus per savaitę (15 savaičių trukmės) yra tinkama aktyvumo forma, gerinanti fizinį pajėgumą, maţinanti veiklos apribojimo lygį, nepadidinant skausmo intensyvumo (Mannerkorpi et al., 2010).

Sergant krūties vėţiu po operacijos daţnai sutrinka normali peties sąnario funkcija: ribota judesių amplitudė, maţėja raumenų ištvermė. LK. Sprod ir bendraautoriai (2005) vertinę šiaurietiškojo ėjimo poveikį peties sąnario funkcijai krūties vėţiu sergančioms pacientėms, nustatė, kad 8 savaičių trukmės uţsiėmimai statistiškai reikšmingai pagerino moterų viršutinių galūnių raumenų ištvermę, todėl rekomenduotina tokius uţsiėmimus įtraukti į šių pacienčių reabilitacijos programą.

BE. Strombeck ir kt. (2007) vertino 12 savaičių ŠĖ treniruočių poveikį 41–65 metų asmenų, sergančių Sjogreno sindromu, aerobiniam pajėgumui, suvokiamų pastangų dydţiui, nuotaikai bei gyvenimo kokybei. Nustatyti pagerėję visų parametrų rezultatai, išskyrus gyvenimo kokybę bei nerimo lygį (Strombeck et al., 2007).

Breyer ir bendraautoriai (2010) nustatė, kad 3 mėn. trukmės ŠĖ programa yra saugi priemonė, didinanti kasdieninį fizinį aktyvumą kliniškai stabilių asmenų, sergančių lėtine obstrukcine plaučių liga (LOPL). Be to, ŠĖ turi ilgalaikį poveikį šių asmenų kasdieninio fizinio aktyvumo modeliui ir ligos simptomams maţinti (Breyer et al., 2010).

Taigi, atlikta nemaţai tyrimų, rodančių šiaurietiškojo ėjimo, kaip papildomos reabilitacijos priemonės, tinkamumą kardiologiniams, neurologiniams, onkologiniams ir kt. pacientams, tačiau tyrimų, kuriuose būtų taikomas elektrokardiogramos registravimo metodas fizinio krūvio – šiaurietiškojo ėjimo – metu rasti nepavyko.

1.4. Pokyčiai vidutiniame amţiuje

2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimo organizavimas ir kontingentas

Tyrimui atlikti gautas Kauno regiono biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas (protokolo Nr. BEC_FMR (M) – 355; Priedas Nr.4). Tyrimas buvo vykdomas 2013 metų rugpjūčio – lapkričio mėnesiais VĮ Vilkaviškio turizmo ir verslo informavimo centre. Gauti raštiški tyrime dalyvavusių moterų sutikimai, supaţindinus jas su tyrimo eiga ir tikslais.

Prieš tyrimą buvo atliekama moterų anketinė apklausa, matuotas kūno svoris, ūgis, perţiūrimos medicininės paţymos, siekiant atrinkti tiriamąsias pagal įtraukimo – atmetimo kriterijus:

Įtraukimo kriterijai:

 Moteriška lytis;

 Amţius 50–60 metai;

 Šiaurietiškojo ėjimo patirtis (ne maţiau kaip trys val.);

 Nėra priešparodymų fiziniam krūviui (remiantis PAR-Q klausimynu ir medicininėmis paţymomis).

Atmetimo kriterijai:

1. Ūminės ligos (persirgtos mėnesį prieš tyrimą ir tyrimo metu);

2. Lėtinės ligos (cukrinis diabetas, bronchų astma, epilepsija, širdies ydos, miokardo ligos ir kt.).

Remiantis įtraukimo/atmetimo kriterijais, dalyvauti tyrime buvo atrinkta ir pakviesta trisdešimt moterų, iš kurių trys atsisakė dalyvauti dėl asmeninių prieţasčių.

Tiriamąjį kontingentą sudarė dvidešimt septynios vidutinio amţiaus moterys. Tiriamųjų charakteristikos pateiktos pirmoje lentelėje (1 lentelė). Tiriamosios buvo panašiaus fizinio aktyvumo lygio. Atsiţvelgiant į šiaurietiškojo ėjimo patirtį, psichoemocinę būklę, tiriamosios suskirstytos į grupes:

Pagal šiaurietiškojo ėjimo (ŠĖ) patirtį:

 Moterys, turėjusios nuo 3 iki 10 valandų ŠĖ uţsiėmimų (1 grupė). Ši grupė sudarė 63 proc. visų tiriamųjų (n=17). Moterų KMI buvo 27,65±1,06 kg/m2.

 Moterys, turėjusios daugiau kaip 10 valandų ŠĖ uţsiėmimų (2 grupė). Ši grupė sudarė 37 proc. visų tiriamųjų (n=10). Moterų KMI buvo 28,64±1,33 kg/m2

.

Pagal psichoemocinę būklę (pagal HADS skalę, kuri bus aptarta toliau):

 Moterys, kurioms nepasireiškia nerimo simptomai (1 grupė): HADSn subskalė 7 ir maţiau balų. Šią grupę sudarė 11 moterų (40,7 proc.), tiriamųjų KMI – 27,99±0,83 kg/m2

 Moterys, kurioms pasireiškia nerimo simptomai (2 grupė): HADSn subskalė 8 ir daugiau balų. Šią grupę sudarė 16 moterų (59,3 proc.)., tiriamųjų KMI – 28.03±1.27 kg/m2

.

 Moterys, kurioms nepasireiškia depresijos simptomai (1 grupė): HADSd subskalė 7 ir maţiau balų. Ši grupė sudarė proc. (n=15) visų tiriamųjų, KMI – 28,28±1,04.

 Moterys, kurioms pasireiškia depresijos simptomai (1 grupė): HADSd subskalė 8 ir daugiau balų. Ši grupė sudarė proc. (n=12) visų tiriamųjų, KMI – 27.48±1.

1 lentelė. Tiriamųjų charakteristikos (vidurkis±SEM)

Amţius (m.)±SEM Ūgis (m.)±SEM Svoris (kg.)±SEM KMI (kg/m2)±SEM

53,67±0,45 1,62±1,109 74,26±2,674 28,01±0,821

2.2. Tyrimo protokolas

Kiekviena moteris buvo testuojama du kartus: pirmojo testavimo širdies ir kraujagyslių sistemos funkciniai rodikliai vertinti įprasto ėjimo, o antrojo – šiaurietiškojo ėjimo metu. Tarp testavimų buvo trijų dienų petrauka. Testavimai vyko stadione tuo pačiu paros metu. Abiejų ėjimų metu tiriamosios ėjo vienodu greičiu pagal metronomo ritmą (100 k/min.). Ėjimo greitis pasirinktas remiantis rekomendacijomis, jog 100 ţingsnių per minutę greitis atitinka 3 metabolinius vienetus (MET) – vidutinio intensyvumo fizinį krūvį, o metronomas tinkama priemonė ėjimo intensyvumui reguliuoti (Beets et al., 2010; Rowe et al., 2011; Rowe et al., 2012).

EKG registravimas 1 pav. Tyrimo ptotokolas

2.3. Tyrimo metodai

2.3.1.

Anketinė apklausa

Tiriamosioms prieš tyrimą buvo pateiktos anketos, norint suţinoti jų amţių, šiaurietiškojo ėjimo patirtį; jų sveikatos būklę bei fizinį aktyvumą.

Norint numatyti tikėtinas fizinio pajėgumo vertinimo metu iškilsiančias sveikatos komplikacijas ir jų išvengti, pasirinktas PAR-Q klausimynas, kurį tiriamosios pildė prieš testavimą. PAR-Q klausimynas (angl., PAR-Q-Physical Activity Readiness Questionaire) yra Britų sveikatos departamento patvirtintas metodas, padedantis nustatyti asmens pasirengimą fiziniam aktyvumui. Remiantis šiuo klausimynu, galima suţinoti tiriamųjų galimybes atlikti kai kuriuos fizinius pratimus. PAR-Q klausimynas sudarytas iš 7 klausimų, į kuriuos reikia pasirinkti vieną iš dviejų atsakymų: taip arba ne. Didėjant teigiamam atsakytų klausimų skaičiui, didėja rizika atliekant įvairius fizinius pratimus (Priedas Nr.1).

Tiriamųjų fizinio aktyvumo lygiui įvertinti buvo naudojamas standartizuotas Baecke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimynas (angl. Baecke Questionnaire of Habitual Physical

(30 min.)

Ramybė Fizinis krūvis Atsistatymas

Activity). Klausimynas į lietuvių kalbą išverstas LSMU Sporto institute. Baecke klausimynas yra sudarytas iš trijų pagrindinių dalių. Pirmoji dalis atspindi tiriamųjų fizinį aktyvumą darbinės veiklos metu. Antrojoje dalyje siekiama nustatyti, kokia tiriamųjų sportinė veikla, o trečiojoje – koks fizinis aktyvumas laisvalaikio metu. Objektyvus, su gyvenimo būdu susijęs fizinis aktyvumas įvertinimas gali svyruoti intervale nuo 3 iki 15 balų. Kuo suminis balas didesnis, tuo didesnis fizinis aktyvumas. Balams skaičiuoti naudojama speciali klausimyno sudarytojų pateikta formulė (Priedas Nr.2)

Tiriamųjų emocinei būklei vertinti naudota HAD skalė (angl. Hospital Anxiety and Depression Scale – HADS) (Priedas Nr.3). Lietuvoje skalę adaptavo Bunevičius ir Ţilėnienė, 1991 m. HAD skalę sudaro 14 klausimų, kurių kiekvienas turi keturis galimus atsakymo variantus, vertinamus nuo 0 iki 3 balų. Kiekvienam klausimui tiriamoji turėjo pasirinkti tik vieną atsakymą, tiksliausiai atspindintį jos savijautą per praėjusią savaitę. Klausimynas buvo pildomas prieš tai, anketavimo pradţioje, perskaičius instrukciją, kurioje nurodoma anketą uţpildyti kuo greičiau, atsakymus pasirinkti ilgai nesvarstant. Septyni skalės klausimai skirti nerimui (HADSn), o kiti septyni – depresijai (HADSd) vertinti. Depresijos ir nerimo simptomų pasireiškimo stiprumas vertinamas pagal suminį balų skaičių HAD skalės subskalėse (HADd ir HADn), kuris gali varijuoti nuo 0 iki 21 balo. Įverčio balai rodo depresijos arba nerimo simptomų sunkumo laipsnį: 0–7 balai kiekvienai subskalei vertinama kaip simptomų nebuvimas, 8–10 balų – lengvi, 11–14 balų – vidutinio sunkumo, o 15–21 balų yra sunkūs nerimo arba depresijos simptomai (Burauskas ir Bunevičius, 2013).

2.3.2.

Antropometrija

Ūgis buvo matuojamas medine matuokle. Tiriamoji stovėjo tiesiai, kulnus, sėdmenis ir nugarą priglaudusi prie matuoklės. Ūgis vertinamas 0,5 cm. tikslumu.

Kūno svoris buvo nustatomas Ferbenkso tipo medicininėmis svarstyklėmis. Tiriamoji stovėjo ant svarstyklių vidurio vilkėdama tik apatiniais drabuţiais. Kūno svoris vertinamas 100 g. tikslumu.

2.3.3.

Arterinio kraujo spaudimo matavimas

2.3.4.

Elektrokardiografija

Elektrokardiografinės (EKG) stebėsenos sistemos techninę įrangą (sertifikuota CE ţenklu) sudarė registravimo įrenginys, susidedantis iš firmos „PicoMed“ (Vokietija) sukurtos vienkartinės penkių elektrodų juostos, 40×55×10 mm. dydţio, 19 g. svorio EKG registratoriaus ir specialaus duomenų skaitymo įrenginio. Pradiniams duomenims apdoroti, triukšmui filtruoti, EKG kompleksams atpaţinti, parametrams matuoti buvo naudojama LSMU Kardiologijos institute sukurta kompiuterinė elektrokardiogramos analizės sistema „Kaunas–Krūvis“. Duomenims registruoti ir kaupti, tiriamosioms buvo uţdedamas ir įjungiamas duomenų registravimo modulis su duomenų kaupimo kortele, iš kurios, pabaigus registraciją, sukaupti duomenys nuskaitomi ir įvedami į asmeninio kompiuterio atmintį, analizuojami ir gaunami ilgalaikės EKG stebėsenos protokolai. ,,Cardio Scout“ aparatas tvirtinamas krūtinės ląstos projekcijoje (2 pav.).

2 pav. EKG registratorius

Darbe buvo nagrinėjami šie rodikliai: RR intervalas, JT intervalas, QRS komplekso trukmė, ST amplitudė, maţų daţnių komponentė (MDK), didelių daţnių komponentė (DDK) ir MDK/DDK santykis.

2.3.5.

Matematinė statistika

3. REZULTATAI

3.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkciniai rodikliai ir jų kaita, taikant

skirtingus ėjimo būdus

Arterinis kraujo spaudimas buvo vertintas pirmą minutę prieš ir penktą minutę po įprasto ir šiaurietiškojo ėjimų. Pradinės sistolinio arterinio kraujo spaudimo (sAKS) reikšmės statistiškai reikšmingai nesiskyrė ir buvo: 130,67±3,18 mmHg prieš įprastą ĮĖ ir 131,63±2,76 mmHg prieš ŠĖ (p≥0,05). Atsistatymo laikotarpiu, praėjus penkioms minutėms po krūvio, sAKS buvo statistiškai reikšmingai maţesnis lyginant su reikšmėmis prieš abu ėjimo būdus, atitinkamai sAKS po įprasto ėjimo siekė 122,67±3,25 mmHg, o po šiaurietiškojo ėjimo sAKS buvo 122,89±1,80 mmHg (p<0,05). Lyginant tarpusavyje sAKS vidutines reikšmes po skirtingų ėjimo būdų statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p≥0,05) (3 pav.).

3 pav. Sistolinis arterinis kraujo spaudimas (sAKS) prieš ėjimą ir po įprasto (ĮĖ) bei šiaurietiškojo (ŠĖ) ėjimų (*-p<0,05 lyginant skirstinius)

Prieš įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimą dAKS vidutinės reikšmės nesiskyrė ir buvo atitinkamai 80,81±1,18mmHg ir 79,89±1,15mmHg (p≥0,05). Atsigavimo po krūvio metu, t.y praėjus penkioms minutėms, dAKS po įprasto ėjimo siekė 77,11±1,31 mmHg, o po šiaurietiškojo ėjimo dAKS vidurkis buvo 77,74±1,23 mmHg. Nustatytas statistiškai reikšmingai maţesnis dAKS tiek po įprasto, tiek po šiaurietiškojo ėjimo būdų, lyginant su pradinėmis dAKS reikšmėmis prieš ėjimą (p<0,05). Palyginus atsigavimo po krūvio dAKS vidutines reikšmes, nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp minėtų ėjimo būdų (p≥0,05) (4 pav.).

*

4 pav. Diastolinis arterinis kraujo spaudimas (dAKS) prieš ėjimą ir po įprasto bei šiaurietiškojo ėjimų (*-p<0,05 lyginant skirstinius)

Palyginus tiriamųjų RR intervalo vidutinę trukmę ramybėje prieš įprastą ir šiaurietišką ėjimus, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p≥0,05). RR intervalo trukmės vidurkis prieš įprastą ėjimą buvo 776,68,±118,47 ms., o prieš šiaurietiškąjį ėjimą – 773,33±15,95 ms. Lyginant RR intervalo trukmės kaitą, nustatyta, kad šiaurietiškojo ėjimo metu šio parametro reikšmės buvo statistiškai reikšmingai maţesnės nei einant įprastu ėjimo būdu (p<0,05). Iki dvidešimtos tyrimo minutės einant įprastai, RR intervalo vidutinės reikšmės trumpėjo (p<0,05), o nuo trisdešimtos minutės – ilgėjo (p<0,05). Tuo tarpu einant su lazdomis, ţenklus parametro trumpėjimas fiksuotas per pirmas penkias ėjimo minutes (p<0,05), o ilgėjimas – nuo trisdešimtos minutės (p<0,05). Atsistatymo po krūvio metu RR intervalo vidutinės reikšmės negrįţo į pradinį lygį po abiejų ėjimų (p<0,05). Po šiaurietiškojo ėjimo RR intervalo vidutinė trukmė buvo statistiškai reikšmingai trumpesnė lyginant su įprasto ėjimo RR intervalo trukmės vidurkiu (atitinkamai 659,37±19,40 ms. ir 702,70±70 ms.) (p<0,05) (5 pav.).

5 pav. RR intervalo trukmės kaita ir palyginimas, taikant įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimus (*-p<0,05 –

lyginant skirstinius skirtingų ėjimo būdų metu; #-p<0,05 – lyginant skirstinius ėjimo etapais)

Analizuojant tyrimo rezultatus, nustatyta, jog tiriamųjų JT intervalo vidutinės reikšmės ramybėje prieš įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimą statistiškai reikšmingai nesiskyrė: 273,99±3,56 ms. prieš įprastą ėjimą, 270,86±3,91 ms. prieš šiaurietiškąjį ėjimą (p≥0,05). Nustatyta, jog einant su lazdomis JT intervalo vidutinės reikšmės buvo statistiškai reikšmingai trumpesnės nei einant įprastu ėjimo būdu visą ėjimo laiką (p<0,05). Einant įprastai iki penkioliktos minutės JT vidutinė trukmė trumpėjo, penkioliktą – dvidešimtą ir trisdešimtą – trisdešimt penktą ilgėjo (p<0,05). Šiaurietiškojo ėjimo metu nuo dešimtos iki trisdešimtos tyrimo minutės JT intervalo reikšmės statistiškai reikšmingai nesiskyrė ir svyravo nuo 196,94±4,63 ms. iki 195,28±3,11 ms. (p≥0,05). Atsistatymo laikotarpiu einant skirtingais ėjimo būdais JT intervalo vidutinė trukmė buvo trumpesnė nei prieš fizinį krūvį, o po įprasto ėjimo (250,55±3,62 ms.) JT intervalo vidurkis buvo didesnis nei po šiaurietiškojo ėjimo (240,18±4,30 ms.) (p<0,05) (6 pav.).

6 pav. JT intervalo trukmės kaita ir palyginimas, taikant įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimus (*-p<0,05 –

lyginant skirstinius skirtingų ėjimo būdų metu; #-p<0,05 – lyginant skirstinius ėjimo etapais)

Lyginant QRS komplekso vidutinę trukmę ramybėje prieš įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimą statistiškai reikšmingi skirtumai nenustatyti (prieš įprastą ėjimą – 77,43±1,30 ms., prieš šiaurietiškąjį ėjimą– 77,32±1,07 ms.) (p≥0,05). Įprasto ėjimo metu QRS vidutinė reikšmė iki penkioliktos minutės statistiškai reikšmingai ilgėjo ir buvo 81,40±1,05 ms. (p<0,05), tuo tarpu šiaurietiškojo ėjimo metu tik per penkias pirmąsias ėjimo minutes QRS vidutinė trukmė statistiškai reikšmingai pailgėjo, o trisdešimtą – trisdešimt penktą testavimo minutę statistiškai reikšmingai trumpėjo (p<0,05). Praėjus penkioms atsistatymo po krūvio minutėms QRS komplekso vidutinė reikšmė buvo: po įprasto ėjimo 75,55±1,12 ms., o po šiaurietiškojo ėjimo – 75,87±1,91 ms. (p≥0,05). Lyginant QRS komplekso trukmės vidutines reikšmes ramybėje prieš ir po fizinio krūvio, statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta nei taikant įprastą, nei šiaurietiškąjį ėjimus (p≥0,05). Lyginant vidutinio amţiaus moterų

QRS komplekso vidutines reikšmes tarp dviejų ėjimo būdų stebėta, kad visais tyrimo etapais statistiškai reikšmingų skirtumų taip pat nebuvo (p≥0,05) (7 pav.).

7 pav. QRS komplekso trukmės kaita ir palyginimas taikant įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimus

(#-p<0,05 – lyginant skirstinius ėjimo etapais)

Įvertinus ST amplitudės vidutines reikšmes prieš įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimus statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p≥0,05). Vertinant ST amplitudės kaitą įprasto ėjimo metu iki penkioliktos tyrimo minutės buvo stebimas ST amplitudės didėjimas (p<0,05). Penkioliktą – trisdešimt penktą minutėmis fiksuotos ST amplitudės reikšmės buvo tarpusavyje nesiskyrė (p≥0,05). Analizuojant ST amplitudės kaitą šiaurietiškojo ėjimo metu, nustatyta jog ST amplitudė didėjo iki penkioliktos tyrimo minutės (p<0,05). Per likusias penkias ėjimo minutes buvo fiksuotas ST amplitudės maţėjimas (p<0,05). Lyginant ST amplitudės vidutines reikšmes skirtingų ėjimų metu statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p≥0,05). Atsistatymo laikotarpiu ST amplitudės reikšmės po abiejų tyrimų negrįţo į pradinį lygį (p<0,05). Po abiejų ėjimų ST amplitudė vuţidutinės reikšmės statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p≥0,05).

Vidutinio amţiaus moterų maţų ir didelių daţnių komponenčių pokytis prieš ir po įprasto bei šiaurietiškojo ėjimų yra pateiktas 9 paveiksle (9 pav.). Prieš įprastą ėjimą MDK buvo 43,61±1,83 proc., DDK buvo 56,39±1,83proc, o po įprasto ėjimo MDK padidėjo (45,78±1,87), o DDK sumaţėjo (54,22±1,87) atitinkamai 2,17 proc., tačiau pokytis nebuvo statistiškai reikšmingas (p≥0,05). Prieš šiaurietiškąjį ėjimą MDK buvo 43,17±2,05 proc, DDK – 56,83±2,05 proc. Po šiaurietiškojo ėjimo MDK padidėjo (47,60±1,46 proc.), o DDK sumaţėjo (52,40±1,46 proc., (p≥0,05). Lyginant abiejų testavimų metu fiksuotas vidutines parametrų reikšmes, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p≥0,05) (8 pav.).

#

#

8 pav. Mažų (MDK) ir didelių (DDK) dažnių komponentės prieš ir po įprasto bei šiaurietiškojo ėjimų

Prieš įprastą ėjimą vidutinio amţiaus moterų santykis MDK/DDK buvo 0,83±0,07, o po ėjimo santykis MDK/DDK buvo 0,91±0,07, tačiau pokytis nebuvo statistiškai reikšmingas (p ≥0,05). Prieš šiaurietiškąjį ėjimą tiriamųjų santykis siekė 0,81±0,07, o po šiaurietiškojo ėjimo santykis MDK/DDK buvo 0,94±0,05, bet skirtumas taip pat nebuvo statisštiškai reikšmingas (p ≥0,05). Lyginant tiriamųjų santykio MDK/DDK vidutines reikšmes prieš įprastą bei šiaurietiškąjį ėjimus statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p≥0,05). Statistiškai reikšmingo skirtumo ir lyginant santykio MDK/DDK pokytį po skirtingų ėjimo būdų taikymo taip pat nebuvo (p≥0,05) (9 pav.).

3.2. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkciniai rodikliai, atsiţvelgiant į

šiaurietiškojo ėjimo patirtį

Atsiţvelgiant į turėtų šiaurietiškojo ėjimo uţsiėmimų skaičių, tiriamosios buvo suskirstytos į dvi grupes: pirmąją – maţesnę patirtį turinčių moterų, grupę, bei antrąją, didesnę šiaurietiškojo ėjimo patirtį turinčiųjų, grupę. Išanalizavus tyrimo rezultatus nustatyta, jog pirmoje ir antroje grupėse pradinės sistolinio arterinio kraujo spaudimo (sAKS) reikšmės prieš skirtingus ėjimus statistiškai reikšmingai nesiskyrė ir buvo: pirmoje grupėje – 127,88±3,74mmHg prieš įprastą ėjimą ir 128,24±3,3mmHg prieš šiaurietiškąjį ėjimą, antroje grupėje atitinkamai 135,40±5,71 mmHg ir 137,40±4,55mmHg (p≥0,05). Atsistatymo po fizinio krūvio laikotarpiu praėjus penkioms minutėms sAKS vidutinės reikšmės buvo statistiškai reikšmingai maţesnės abiejose moterų grupėse (pirmoje grupėje 118,35±43,79 mmHg po įprasto ėjimo ir 125,12±2,48 mmHg po šiaurietiškojo ėjimo, antroje grupėje atitinkamai 130,00±5,42 mmHg ir 127,7±3,23 mmHg) (p<0,05). Lyginant šiaurietiškojo ir įprasto ėjimo rezultatus tarp grupių tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p≥0,05) (10 pav.).

10 pav. Mažesnę ir didesnę šiaurietiškojo ėjimo patirtį turinčių grupių sistolinis arterinis kraujo spaudimas (sAKS) prieš ėjimą ir po įprasto bei šiaurietiškojo ėjimų (*-p<0,05 – lyginant skirstinius)

Nustatyta, jog pirmoje ir antroje grupėse prieš įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimus dAKS vidutinės reikšmės statistiškai reikšmingai nesiskyrė ir buvo: pirmoje grupėje prieš įprastą ėjimą 80,59±1,62 mmHg ir prieš šiaurietiškąjį – 79,65±1,64 mmHg, o antroje grupėje atitinkamai 81,20±1,71 mmHg ir 80,30±1,45 mmHg (p≥0,05). Atsistatymo po krūvio metu praėjus penkioms minutėms dAKS buvo maţesnis nei prieš ėjimą: pirmoje grupėje po įprasto ėjimo – 77,41±1,78 mmHg; po šiaurietiškojo

* *

ėjimo – 79,35±1,53 mmHg, antroje grupėje atitinkamai 76,60±1,90 mmHg ir 75,00±1,92 mmHg, tačiau rezultatai statistiškai reikšmingi buvo tik antroje grupėje po abiejų ėjimų (p<0,05). Nustatyta, jog pirmoje grupėje po įprasto ėjimo dASK vidutinės reikšmės buvo maţesnės nei po šiaurietiškojo ėjimo (p<0,05). Lyginant šiaurietiškojo ir įprasto ėjimo rezultatus tarp grupių tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p≥0,05) (11 pav.).

11 pav. Mažesnę ir didesnę šiaurietiškojo ėjimo patirtį turinčių grupių tiriamųjų diastolinis arterinis kraujo spaudimas (dAKS) prieš ėjimą ir po įprasto bei šiaurietiškojo ėjimų (*-p<0,05 – lyginant

skirstinius)

Prieš įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimus RR intervalo vidutinė trukmė statistiškai reikšmingai nesiskyrė ir buvo: pirmoje grupėje prieš įprastą ėjimą – 760,74±23,53 ms., prieš šiaurietiškąjį ėjimą – 758,41±14,97 ms. (p≥0,05), antroje grupėje atitinkamai 793,17±31,39 ms. ir 798,68±34,55 ms. (p≥0,05). Pirmoje ir antroje grupėse iki penkioliktos tyrimo minutės einant įprastai RR intervalas trumpėjo (p<0,05), o šiaurietiškojo ėjimo metu didesnę patirtį turinčių moterų grupėje rodiklis trumpėjo iki penkioliktos tyrimo minutės (p<0,05). Pirmoje grupėje RR intervalo vidutinė trukmė buvo maţesnė einant su lazdomis visą ėjimo laiką (p<0,05), o antroje grupėje penktą – dešimtą ir trisdešimtą – trisdešimt penktą minutėmis statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p≥0,05). Atsistatymo po krūvio laikotarpiu RR intervalo reikšmės negrįţo į pradinį lygį po abiejų ėjimų (p<0,05). Po įprasto ėjimo RR intervalas buvo ilgesnis nei po šiaureitiškojo ėjimo pirmoje grupėje (po įprasto ėjimo – 713,44±16,05 ms. ir po šiaurietiškojo ėjimo – 639,40±11,90 ms.), o antroje grupėje priešingai (po įprasto ėjimo – 684,45±33,74 ms., po šiaurietiškojo ėjimo – 693,32±48,01), tačiau skirtumas buvo statistiškai nereikšmingas (p≥0,05) (12 pav.). Lyginant šiaurietiškojo ir įprasto ėjimo rezultatus tarp grupių tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p≥0,05).

12 pav. Mažesnę ir didesnę šiaurietiškojo ėjimo patirtį turinčių grupių tiriamųjų RR intervalo trukmės kaita ir palyginimas, taikant įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimus (*-p<0,05 – lyginant skirstinius

skirtingų ėjimo būdų metu grupėje ; #-p<0,05 – lyginant skirstinius ėjimo etapais)

Tiek pirmos, tiek antros grupių tiriamųjų JT intervalo vidutinė trukmė prieš abu ėjimus statistiškai reikšmingai nesiskyrė: pirmoje grupėje prieš įprastą ėjimą – 273,81±3,86 ms., prieš šiaurietiškąjį – 270,82±3,93 ms. (p≥0,05), antroje grupėje atitinkamai 274,30±7,32 ms. ir 270,93±8,51 ms. (p≥0,05). Pirmoje grupėje einant su lazdomis visą ėjimo laiką buvo fiksuotos maţesnės parametro reikšmės (p<0,05), o antroje grupėje statistiškai reikšmingas skirtumas buvo dešimtą, penkioliktą, dvidešimt penktą ir trisdešimtą tyrimo minutėmis (p<0,05). Visų testavimų metu JT intervalas krūvio metu trumpėjo, o atsigavimo metu – ilgėjo (p<0,05). Pirmoje grupėje įprasto ėjimo metu JT intervalo vidutinės reikšmės trumpėjo iki penkioliktos minutės (214,77±5,73 ms.). Antroje grupėje dešimtą – penkioliktą įprasto ėjimo minutę stebėtas parametro vidutinės trukmės trumpėjimas (p<0,05). Atsisatymo po krūvio laikotarpiu abiejose grupėse JT intervalo trukmė buvo statistiškai reikšmingai trumpesnė po skirtingų ėjimų nei prieš juos (p<0,05). Pirmoje grupėje parametro reikšmės po įprasto ėjimo buvo ilgesnės (253,27±4,33 ms.) lyginant su šiaurietiškuoju ėjimu (235,66±3,85 ms.) (p<0,05). Antroje grupėje JT intervalo trukmė statistiškai reikšmingai nesiskyrė po abiejų testavimų (po įprasto – 245,92±6,46 ms. ir 247,86±9,42 ms.) (p≥0,05) Lyginant šiaurietiškojo ir įprasto ėjimo rezultatus tarp grupių tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p≥0,05) (13 pav.).

13 pav. Mažesnę ir didesnę šiaurietiškojo ėjimo patirtį turinčių grupių JT intervalo trukmės kaita ir palyginima, taikant įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimus (*-p<0,05 – lyginant skirstinius skirtingų ėjimo

būdų metu; #-p<0,05- lyginant skirstinius ėjimo etapais)

Remiantis tyrimo rezultatais nustatyta, kad skirtingą šiaurietiškojo ėjimo patirtį turinčiose grupėse QRS komplekso vidutinė trukmė prieš įprastą bei šiaurietiškąjį ėjimą statistiškai reikšmingai nesiskyrė ir buvo: pirmoje grupėje prieš įprastą ėjimą 77,09±1,86 ms., prieš šiaurietiškąjį ėjimą – 76,84±1,21 ms. (p≥0,05), antroje grupėje atitinkamai 78,00±1,66 ms. ir 78,13±2,04 ms. Pirmoje grupėje iki penkioliktos įprasto ėjimo minutės QRS komplekso vidutinė trukmė pailgėjo (p<0,05), o šiaurietiškojo ėjimo metu QRS vidutinė reikšmė ilgėjo per pirmas penkias ėjimo minutes (p<0,05). Antroje grupėje šiaurietiškojo ėjimo metu nuo trisdešimtos minutės – trumpėjo (p<0,05). Atsistatymo po fizinio krūvio laikotarpiu QRS kompleksas statistiškai reikšmingai nesiskyrė nuo pradinių reikšmių ir buvo: pirmoje grupėje po įprasto ėjimo – 75,18±1,63 ms., po šiaurietiškojo – 75,18±1,63 ms., antroje grupėje atitinkamai 76,20±1,28 ms. ir 76,48±1,52 ms. prieš ėjimus (p≥0,05). Lyginant QRS komplekso vidutines trukmes tarp dviejų ėjimo būdų, nei pirmoje nei antroje grupėse rezultatai nesiskyrė (p≥0,05). Lyginant šiaurietiškojo ir įprasto ėjimo rezultatus tarp grupių tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p≥0,05) (14 pav.).

14 pav. Mažesnę ir didesnę šiaurietiškojo ėjimo patirtį turinčių grupių QRS komplekso trukmės kaita ir palyginimas, taikant įprastą ir šiaurietiškąjį ėjimus (#-p<0,05 – lyginant skirstinius ėjimo

etapais)

ST amplitudė pirmoje grupėje ir antroje grupėje prieš abu ėjimus statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p≥0,05). Analizuojant šio parametro kaitą, įprasto ir šiaurietiškojo ėjimo metu ST amplitudė buvo didesnė fizinio krūvio metu nei ramybėje prieš ir po krūvio (p<0,05). Įprasto ėjimo metu pirmoje ir antroje grupėse ST amplitudė didėjo iki penkioliktos tyrimo minutės (p<0,05). Šiaurietiškojo ėjimo metu pirmoje grupėje ST amplitudė iki penkioliktos minutės didėjo, penkioliktą – dvidešimtą ir trisdešimtą – trisdešimt penktą minutėmis maţėjo (p<0,05). Antroje grupėje stebėtos panašios tendencijos: iki penkioliktos minutės parametro didėjimas, dvidešimt penktą – trisdešimt penktą minutes – maţėjimas (p<0,05). Atsigavimo laikotarpiu ST amplitudės reikšmės po abiejų įprasto ėjimo negrįţo į pradinį lygį (p<0,05), tačiau skirtumas statistiškai reikšmingas buvo tik pirmoje grupėje (p<0,05).

Skirtingą šiaurietiškojo ėjimo patirtį turinčių grupių tiriamųjų maţų ir didelių daţnių komponenčių bei jų santykio pokytis prieš ir po įprasto bei šiaurietiškojo ėjimo yra pateiktas antroje lentelėje (2 lentelė). Pirmoje bei antroje grupėje prieš abu ėjimus rodiklių reikšmės buvo panašios (p≥0,05). Pirmoje grupėje po įprasto ėjimo MDK padidėjo., o DDK sumaţėjo 5,74 proc, o santykis MDK/DDK padidėjo 0,19 (p<0,05). Po šiaurietiškojo ėjimo MDK padidėjo, o DDK sumaţėjo 4,71 proc, santykis MDK/DDK padidėjo 0,1, bet skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi (p<0,05). Antroje grupėje po įprasto ėjimo MDK sumaţėjo, o DDK padidėjo 3,9, o santykis MDK/DDK sumaţėjo 0,1 (p≥0,05). Šiaurietiškojo ėjimo metu priešingai: MDK padidėjo ir DDK sumaţėjo 3,9 proc., santykis MDK/DDK padidėjo 0,16 (p≥0,05). Lyginant skirtingu ėjimų rezultatus grupėse statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p≥0,05).