LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO KATEDRA
SANDRA URBANAVIČIŪTö
Karvių tešmens matai prieš ir po melžimo
Gyvulininkyst÷s technologijos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas “Karvių tešmens matai prieš ir po melžimo“
• Yra atliktas mano paties;
• Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
• Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Sandra Urbanavičiūt÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
Sandra Urbanavičiūt÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (Gynimo komisijos sekretor÷s/riaus vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s/riaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
TURINYS
TURINYS... 3 SUMMARY... 5 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA... 9 1.1 Karv÷s tešmuo ... 91.1.1 Tešmens anatomin÷ struktūra ... 9
1.2 Karvių laktacijos biologiniai d÷sningumai ... 13
1.2.1 Pieno biosintez÷... 14
1.2.2 Pieno išsiskyrimas melžiant... 15
1.2.3 Pieno sud÷tis laktacijos metu... 16
1.3 Karvių melžimas... 17
1.3.1 Tešmens paruošimas melžimui... 17
1.3.2 Melžimo dažnumas ir tarpai tarp melžimų ... 18
1.3.3 Mechanizuotas karvių melžimas ... 20
1.4 Karvių tešmens vertinimo sistema Lietuvoje ... 21
1.4.1 Tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimas... 22
1.4.2 Priekinių spenių išsid÷stymas ... 23
1.4.3 Spenių ilgis ... 23
1.4.4 Spenių storis ... 24
1.4.5 Tešmens gylis ... 24
1.4.6 Tešmens užpakalin÷s dalies aukštis... 24
1.4.7 Tešmens raiščio tvirtumas ... 25
1.4.8 Užpakalinių spenių išsid÷stymas ... 25
1.5 Karvių tešmens matai bei jų pokytis prieš ir po melžimo ... 26
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA...28
3. TYRIMŲ REZULTATAI...29
3.1 Karvių tešmens rodiklių įvertinimas balais ... 29
3.1.1 Skirtingų laktacijų karvių tešmens rodiklių įvertinimas balais ... 30
3.2 Tešmens spenių atstumų prieš ir po melžimo matai... 31
3.3 Tešmens spenių ilgio matai prieš ir po melžimo ... 31
3.4 Tešmens spenių storio matai prieš ir po melžimo ... 32
3.5 Karvių tešmens matų ir produktyvumo bei somatinių ląstelių skaičiaus koreliacin÷ analiz÷ . 33 4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ...35
IŠVADOS ...37
Santrumpos:
ICAR Tarptautinis gyvulių apskaitos komitetas; LJ – Lietuvos juodmargiai galvijai;
M - Vidurkis;
ml– mililitras;
Mx. – požymių aritmetinių vidurkių paklaidos;
p – patikimumas;
proc. – procentai;
PSI - Priekinių spenių išsid÷stymas;
PTDP - Priekin÷s tešmens dalies prisitvirtinimas;
r – koreliacijos koeficientas;
SI - Spenių ilgis;
SLS – somatinių ląstelių skaičius;
TG - Tešmens gylis;
TRT - Tešmens raiščio tvirtumas;
TUDA - Tešmens užpakalin÷s dalies aukštis; USI - Užpakalinių spenių išsid÷stymas.
SUMMARY
Author: Sandra Urbanavičiūt÷
Work title: Measurements of cows’ udder before and after milking Key words: Cow, udder quarters, udder measurements.
Work supervisor: lecturer Evaldas Šlyžius
The thesis consists of: 40 pages, 16 tables, 6 pictures, 38 sources of literature.
The aim of the paper is the following: To evaluate the change in the measurement of cow udder before and after milking.
Objectives of the paper:
1. To perform udders numerical score of selected herd of cows. 2. To measure cows udder scores in centimeters.
3. To compare the distance between front and rear, right and left side cows udder teats before and after milking.
4. To analyze the comparison of cows udder teat length and thickness before and after milking. 5. To perform correlation analysis of cows udder measurements and productivity and number of
somatic cells.
The scientific research was carried out between 2011-2013 at the Department of Animal Breeding of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences and dairy farm. The study evaluated 50 cows.
The morphological indices of cow udders were evaluated before and after evening milking during the 2nd – 6th lactation month.
During the research the following were determined: the shape of the udder, udder exterior indicators (in scores), and measurements of the udder (in centimeters).
Descriptive statistics: the average of investigated traits (M), standard errors (SE), and the coefficient of phenotipical correlation (r) between the indications were calculated using the EXEL and “R” (The R Project for Statistical Computing, 2012) statistical packages. The results are reliable when p≤0.05.
When comparing cows udder indicators with optimal indicators (Gedgaudas, 2008), it was found that the height of the rear part, udder depth, teat length, placement of front and rear teats was closed to the optimal scores. The largest differences were determined in evaluation cleft of udder (-1.42 score to the optimal) and fore udder attachment (-2.88 score to the optimal).
udder cleft indexes. The most cows’ udder indexes close to optimal were determined for the third and later lactation cows (rear udder height, udder depth, teat length, rear teat placement).
The research has shown that the bigger distance between front and rear teats was determined before milking comparing to those after milking. From 3.46 cm (the distance between rear teats) to 3.54 cm (the distance between front teats) (p<0.01). When calculating the difference in distance between front and rear teats it was determined that it increased from 1.9 times before milking to 2.6 times after milking. The difference in distance between left and right side teats was less compared to difference in distance between front and rear teats. The research analysis showed that the distance left and right side teats is greater before milking (2.08 cm) compared to this after milking (1.7 cm) (p<0.01).
Upon conducting the research it was found that front teats were longer that rear both before and after milking. It was found that the difference between teat lengths was from 5.72 cm before milking to 6.16 cm after milking. The length of rear teat was from 5.26 cm before milking to 4.84 cm after milking.
The analysis of teat length of the separate udder quarters before and after milking showed that the differences in teat length were from 0.38 cm (rear right side teat) to 0.5 cm (front right side teat).
Udder teat thickness studies showed that the front teats were slightly thicker than the rear ones from 0.05 cm before milking to 0.07 cm after milking. The front teats were 0.2 cm thicker before milking (the average thickness of the front teats before milking – 2.23 cm) than those after milking (the average thickness of the front teats after milking – 2.03 cm). Thickness of the rear teats before milking – 2.18 cm, and 1.96 cm after milking.
The analysis of thickness of teats of the separate udder quarters showed that thickness of each udder teat before milking was on average 0.2 cm greater compared to this after milking.
A correlation analysis showed that there is a positive statistically reliable correlation between milk yield and front teat placement (r=0,257; p<0.05). The correlation coefficient between milk yield and udder cleft was even greater (r=0,338; p<0.05).
It was carried out a correlation analysis of udder teat measurements, indexes of milk yield and number of somatic cells before and after milking. The greatest positive statistically reliable correlation coefficients were the amount of milk yield and thickness of rear left side udder teat (r=0.305, p<0.05) (before milking) and (r=0.324, p<0.05) (after milking). The greatest negative statistically reliable correlation coefficients were SCC, the distance between left side teats (after milking) - (r=-0.273, p<0.05) and thickness of rear left side udder teat (before) - (r=-0.381, p<0.05).
ĮVADAS
Pieno ūkis – viena svarbiausių žem÷s ūkio šakų, turinti ne tik ekonominę, bet ir socialinę reikšmę. Lietuvos bendrosios žem÷s ūkio struktūroje pieno gamyba sudaro apie 21 proc. (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
2011 metais pieno gamyba sudar÷ apie penktadalį visos žem÷s ūkio produkcijos. 2011 metais primelžta 1,79 mln. tonų pieno (2,9 proc. daugiau nei 2010 metais). 2011 m. vidutinis statistinis pieno primilžis iš karv÷s siek÷ 5026 kg pieno (padid÷jo 2,6 proc. lyginant su 2010 m.). 2011–2012 kontrol÷s metų kontroliuojamų karvių produktyvumas pasiek÷ 6703 kg pieno (padid÷jo 4,9 proc. lyginant su 2010–2011 kontrol÷s metais). 2013-01-01 Lietuvoje buvo laikoma 316,4 tūkst. karvių. Karvių skaičius, palyginti su 2012-01-01, sumaž÷jo 3,6 proc. (11,9 tūkst.). Ūkių, laikančių karves, 2013-01-01 buvo 70,6 tūkst., palyginti su 2012-01-01, jų sumaž÷jo 9 proc. (7 tūkst.). Šį sumaž÷jimą nul÷m÷ 1–2 karvių laikytojai. Min÷tu laikotarpiu jų sumaž÷jo 6 tūkst. (Lietuvos Respublikos žem÷s ūkio ministerija, 2013).
Tešmens morfologiniai ir fiziologiniai rodikliai yra vieni svarbiausių, nuo kurių labai priklauso karvių pieno produkcija (Juozaitien÷, 2007). Tai vienas iš svarbiausių veislinių karv÷s rodiklių. Didelio produktyvumo karv÷s tešmuo turi būti sveikas ir tinkamas mechanizuotam melžimui. Tod÷l vykdant galvijų selekciją labai svarbu į tai atsižvelgti.
Karv÷s tinkamumas mechanizuotam melžimui priklauso nuo tešmens gylio, spenių formos ir jų išsid÷stymo. Mechanizuoto karvių melžimo problemų taip pat gali kilti d÷l atskirų tešmens ketvirčių išmelžimo laiko skirtumo, melžiklių tinkamumo speniams, čiulpiklių dydžio, vakuumo lygio melžimo metu. Be to, tešmens sveikatingumas (somatinių ląstelių skaičius) paprastai siejamas su jo forma ir išmelžimo greičiu. Jei karv÷s tešmens atstumas nuo grindų yra nedidelis, jai vaikštant ar gulant dažnai traumuojami speniai. Atrenkant karves veislei, labai svarbu įvertinti tešmens ir spenių morfologiją pagal apibendrintą modelį (Gailevičius, 2007).
Tarpusavio ryšio supratimas tarp tešmens morfologinių rodiklių ir pieningumo gali pad÷ti įvesti naujų aspektų į dabartines pieninių galvijų veisimo schemas. Tyrimai rodo keletą svarbių ryšių tarp tešmens anatomijos ir pieningumo. Šios žinios gali pad÷ti pagerinti galvijų bandų genetinį produktyvumo potencialą ir sveikatingumą (Juozaitien÷ ir kt., 2007).
Darbo tikslas: įvertinti karvių tešmens matų pokytį prieš melžimą ir po melžimo.
Darbo uždaviniai:
1. Atlikti pasirinktos karvių bandos tešmens vertinimą balais. 2. Išmatuoti karvių tešmens balus centimetrais.
3. Atlikti karvių tešmens atstumo tarp priekinių ir užpakalinių bei dešin÷s ir kair÷s pus÷s spenių palyginimą prieš ir po melžimo.
4. Išanalizuoti karvių tešmens spenių ilgio ir storio palyginimą prieš ir po melžimo. 5. Atlikti karvių tešmens matų ir produktyvumo bei somatinių ląstelių skaičiaus
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Karv÷s tešmuo
Tešmens morfologiniai ir fiziologiniai rodikliai yra vieni svarbiausių. Nuo jų labai priklauso karvių pieno produkcija (Juozaitien÷ ir kt., 2007).
1.1.1
Tešmens anatomin÷ struktūra
Tešmens oda plona, švelni, elastinga. Joje gausu riebalinių ir prakaito liaukų, ji apaugusi trumpais plaukais. Odoje susidaro daug raukšlių ypač gerai matomų po melžimo. Spenių odoje plaukų, prakaito ir riebalinių liaukų n÷ra. Speniai yra palyginti ilgi, paprastai cilindriškos, rečiau kūgiškos formos (Aniulis, 2007). Tešmuo be pieno sveria 11–27 kg, o su pienu –iki 60 kg. Jame telpa 18–25 l pieno (Bleizgys ir Č÷sna, 2012).
Tešmenį palaiko raiščiai. Išilginis vidurinysis raištis tešmenį pritvirtina prie pilvo sienos ir dalija jį į kairę ir dešinę puses. Daug pieno duodančioms karv÷ms, ypač trūkstant mociono, tešmens palaikomieji raiščiai palaipsniui nusilpsta, praranda elastingumą, ir tešmuo nukąra.
Kiekviena tešmens pus÷ susideda iš priekin÷s ir užpakalin÷s dalies ketvirčių. Ketvirčiai tarpusavyje nesijungia, tod÷l juose yra skirtingos sud÷ties skirtingas pieno kiekis. Priekiniai tešmens ketvirčiai dažniausiai yra mažesni, iš jų primelžiama 40 – 45 proc. bendro pieno kiekio. Šis rodiklis vadinamas tešmens indeksu. Kai kurių karvių tešmens ketvirčiai išsivystę vienodai ir retais atvejais yra talpesni. Kiekvieną tešmens ketvirtį sudaro sekrecinis ir jungiamasis audinys, pieno latakai, pieno cisternos ir speniai, gausiai aprūpinti limfos ir kraujagyslių indais bei nervais. Kuo daugiau tešmenyje sekrecinio audinio, kurį sudaro alveol÷s, tuo karv÷ produktyvesn÷ (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
1 – ketvirčio cisterna; 2 – spenio cisterna 3 – spenio kanalas; 4 – alveol÷s
Speniai yra palyginti ilgi, paprastai cilindriškos, rečiau kūgiškos formos. Tešmens oda plona, švelni, elastinga. Joje gausu riebalinių ir prakaito liaukų, ji apaugusi trumpais plaukais. Odoje susidaro daug raukšlių ypač gerai matomų po melžimo (Aniulis, 2007). Raukšl÷s išnyksta tešmeniui prisipildžius pieno (Stankūnien÷ ir kt., 2008). Spenių odoje plaukų, prakaito ir riebalinių liaukų n÷ra (Aniulis, 2007). Odos raukšl÷s rodo tešmens talpos galimybes. Tešmenį gaubia
paviršin÷ ir giliosios fascijos. Kaupiantis pienui fascijos išsitempia ir taip tešmuo sutalpina daugiau pieno. Susikaupus dideliam pieno kiekiui tešmenyje, speniai šiek tiek pakrypsta į priekį ir i šoną (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Tešmens audiniai aprūpinti kraujo ir limfos indais. Riebalinis audinys išsid÷stęs daugiau tešmens šonuose ir ties pagrindu. Liaukinio, jungiamojo ir riebalinių audinių santykis priklauso nuo gyvulio veisl÷s, amžiaus, laktacijos laikotarpio, karvių š÷rimo. Tešmuo turintis daug jungiamojo ir riebalinio audinio, bet mažai liaukinio, vadinamas m÷singu. Jungiamasis audinys, išsid÷stęs tarp alveolių ir latak÷lių, apsaugo tešmens liaukinį audinį nuo nepageidaujamų išor÷s veiksnių. Jis, nelyginant atraminis audinys, suteikia tešmeniui formą. Jeigu jungiamasis audinys išsivystęs silpnai, tešmuo neapsaugomas nuo išor÷s temperatūros svyravimų, traumų ir kt. Jis greitai peršąla ir karv÷s suserga mastitu.
Karv÷s tešmuo susidaręs iš dviejų porų pieno liaukų, funkcionuojančių tuo pat metu nepriklausomai vienos nuo kitų (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
2. pav. Tešmens skersinis pjūvis (2)
Liaukin÷ tešmens dalis sudaryta iš smulkių pūslelių – alveolių ir iš jų išeinančių latak÷lių bei latakų. Alveol÷s - tai pūslel÷s, kurių diametras yra apie 100 µm (50-800 µm). Jų dydis priklauso nuo gyvulio produktyvumo ir laktacijos m÷nesio. Vidin÷s alveolių sienel÷s išklotos sekrecin÷mis ląstel÷mis, kurios gamina pieną. Jų kiekis svyruoja nuo 50 iki 140. Iš viršaus alveol÷s pasidengusios
plona membrana. Kiekvieną alveolę gaubia nervin÷s galūn÷s, tankus kapiliarų tinklas, mioepitelin÷s (raumenin÷s) ląstel÷s. Alveol÷s po 3-7, v÷liai kaip 8-13 jungiasi į bendrą išvedamąjį latak÷lį. Iš alveolių ir smulkiųjų latak÷lių susidaro liaukinis audinys – apie 90 proc. tešmens talpos. Smulkieji latak÷liai jungdamiesi sudaro stambesnius. Jų sienel÷s pasidengusios liaukin÷mis ląstel÷mis. Latak÷liai vietomis išsipl÷tę, o susiaur÷ja išsišakojimo vietose, tod÷l ištekantis iš alveolių pienas po truputi yra sulaikomas. Alveolių grupel÷s, jungiamosios tarpusavyje, sudaro stambesnes grupes, latak÷liai – stambesnius pieno latakus. Pieno latakai jungiasi į pieno kanalus, pastarieji – į pieno takus, o šie praplat÷ja tešmens apačioje ir virsta tešmens ketvirčio cisterna. Į tešmens ketvirčio cisterna atsiveria 6 – 12 stambių pieno takų. Pieno latakų ir takų gleivin÷je gali būti ir liaukinio epitelio ląstelių. Kartais tešmens ketvirčio cisterna ties spenio pagrindu, koronarin÷s venos lygyje, sudaro raukšlę, atskiriančią ketvirčio cisterną nuo spenio cisternos. Tešmens ketvirčio cisternoje telpa iki 1400 ml. pieno (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Cisternoje, latakuose ir kanaluose telpa apie 1 - 2 litrus pieno. Didžioji pieno dalis iki pat melžimo išlieka alveol÷se (3 pav.).
3 pav. Tešmens skersinis pjūvis (3)
Kad susidarytų vienas pieno lašas, reikia maždaug 50 alveolių (4 pav.), kurių kiekviena sudaryta iš 150 - 200 alveolinių ląstelių.
4 pav. Alveol÷s
Kiekviena alveolin÷ ląstel÷ aprūpinama reikiamomis maisto medžiagomis per tobulą kraujagyslių ir kapiliarų tinklą.
Spenys sudarytas iš spenio cisternos ir spenio kanalo. Ne melžimo metu spenio kanalą uždaro žiedinis raumuo - sfinkeris. Spenio kanalas pereina į spenio cisterną, kurią dengia gleivin÷. Žiedin÷ gleivin÷s raukšl÷ skiria spenio cisterną nuo tešmens cisternos (Tešmens anatomija ir fiziologija, 2013).
Spenių ilgis 5 – 10 cm, juose telpa 20 – 40 ml ir daugiau pieno. Tešmens ketvirčių alveol÷s, latakai, latak÷liai, pieno takai, ketvirčių ir spenių cisternos sudaro tešmens talpą. Spenių paskirtis yra apsaugoti tešmenį nuo infekcijos iš išor÷s ir aktyviai dalyvauti melžimo procese. Spenių sienelę sudaro daugyb÷ raumeninių sluoksnių, išilginių, skersinių, bei žiedinių raumeninių ir elastingų jungiamojo audinio skaidulų. Traukiantis skaiduloms spenys susitraukia arba išsitiesia, - priklauso nuo mechaninio poveikio. Spenių sienel÷s gali atlaikyti didelį fizinį krūvį – nuo 0,1 iki 0,7 atm.
Spenyje yra platus kraujagyslių ir nervų tinklas, tod÷l jis labai jautrus. Spenio cisterna pereina į spenio kanalą, kurio ilgis apie 1 cm, diametras yra 3 – 5 mm. Spenio kanalo gleivin÷je yra 5 – 8 gleivin÷s raukšl÷s ir žiedinis raumuo, uždarantis spenio kanalą ir neleidžiantis laisvai ištek÷ti pienui. Kanalo gleivin÷ turi baktericidinių savybių, neleidžiančių į tešmenį patekti ligas sukeliantiems mikroorganizmams. Nuo žiedinio raumens elastingumo priklauso karv÷s kietaspeniškumas ir melžimo greitis. Neretai spenio kanalas turi įgimtų susiaur÷jimų, kurie daro įtaką kietaspeniškumui.
Spenių oda yra beplauk÷, neturi prakaito ir riebalinių liaukų, tod÷l, blogai prižiūrint gyvulį ji suskirsta.
Spenio viršūn÷je, kanale ir sfinkteryje yra daugyb÷ įkapsuliuotų nervų galūn÷lių, su kurių pagalba spenys jaučia įvairius išorinius dirginimus – spaudimą, tempimą melžiant ir kt. Neįkapsuliuotos nervin÷s galūn÷l÷ tankiai išsid÷sčiusios visoje spenio sienel÷je, jų gausu spenio kanale ir sfinkteryje. Šie receptoriai priima temperatūros, skausmo, lietimosi dirgiklius. Speniai – ypač jautri tešmens dalis.
Tešmenyje yra daugyb÷ nervų: vieni jų išsid÷stę odos paviršiuje, kiti – gilesniuose audinių sluoksniuose. Jie reaguoja į daugybę vidaus ir išor÷s dirginimų. Iš tešmens nerviniu keliu dirginimas perduodamas į stuburo smegenis, o iš stuburo – į galvos smegenis.
Raumenin÷s skaidulos randamos visose tešmens dalyse. Mioepitelin÷s skaidulos gaubia alveoles iš išor÷s, jungiasi tarpusavyje sudarydamos apie jas tinklą. Raumenin÷s skaidulos išsid÷sčiusios apie smulkiuosius pieno latak÷lius. Mioepitelinių skaidulų reikšm÷ ta, kad, veikiamos pieno atleidimą skatinančios hormono oksitocino, jos susitraukia ir suspaudžia alveoles, iš kurių pienas išstumiamas į stambesnius latak÷lius ir galiausiai – į ketvirčio cisterną. Smulkiuosius pieno latak÷lius oksitocinas sutraukia, sutrumpina ir išplečia.
Tešmenyje yra didelis kraujagyslių tinklas. Į tešmenį patekusios stambios arterijos išsišakoja į daugybę smulkesnių, o pastarosios – į kapiliarus. Kapiliarai gaubia alveoles, latak÷lius, latakus, krauju aprūpina tešmens audinius. Alveolių epitelis iš prigludusių prie jų membranos kraujagyslių atrenka pritekančio kraujo medžiagas, reikalingas pieno gamybai.
Tešmens poodiniame audinyje gausu venų ir limfagyslių. Užpakalinių ketvirčių viršuje yra du prie tešmens prigludę limfiniai mazgai. Esant sveikam tešmeniui jie sunkiai apčiuopiami. Tešmens šonuose, po oda, aiškiai matomos venos. Iš÷jusios iš tešmens audinių ir spenių jos palaipsniui jungiasi į didesnes ir sudaro dvi stambias poodines pieno venas, einančias papilve link galvos. Venų į÷jimo į pieno liauką vietos vadinamos pieno šulin÷liais. Kuo karv÷ pieningesn÷, tuo šulin÷liai gilesni ir platesni. Vadinasi, pieno venos stambios, tešmuo gerai aprūpinamas krauju, o karv÷ – pieninga (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
1.2 Karvių laktacijos biologiniai d÷sningumai
Karvių laktacija – tai laikotarpis nuo veršiavimosi iki užtrūkimo. Jis tęsiasi nuo 8 iki 15 m÷n. ir ilgiau. Laktacijos trukm÷ priklauso nuo servis laikotarpio trukm÷s – 60–90 dienų, laktacijos – 305 (270–330), užtrūkimo – 45–60 dienų, laikotarpio tarp veršiavimųsi – 12–13 m÷nesių.
Pieno sud÷tis keičiasi priklausomai nuo laktacijos laikotarpio. Po veršiavimosi savaitę laiko iš tešmens skiriasi krekenos, turtingos baltymais, riebalais ir mineralin÷mis medžiagomis, turinčios daug imuninių medžiagų, reikalingų veršeliams pirmomis gyvenimo dienomis. 7–10 dieną po veršiavimosi pradeda gamintis pienas, pilnai vyksta pieno atidavimo procesas.
Pieno kiekis po veršiavimosi pastoviai did÷ja ir 40–50 dieną pasiekia maksimumą. Laktacijos pabaigoje pieno kiekis pradeda maž÷ti.
Pirmame laktacijos m÷nesyje pieno riebumas nedidelis, o po to kiekvieną m÷nesį jis did÷ja ir didžiausias pieno riebumas esti prieš karvei užtrūkstant.
Karvių išmilžis per 305 laktacijos dienas did÷ja pradedant nuo antros–trečios laktacijos iki penktos–šeštos, o po to palaipsniui, senstant organizmui, pradeda maž÷ti (Jukna ir kt., 2004).
1.2.1 Pieno biosintez÷
Pieno gamybą lemia gera, tinkamai laikoma karvių banda, pilnaverčiai pašarai ir dirbančių žmonių kvalifikacija. Tod÷l viena iš šių sąlygų - kelti melž÷jų meistriškumą, plačiau jas supažindinti su karv÷s pieno atidavimo fiziologija ir kitais procesais, vykstančiais gyvulio organizme (Stankūnien÷, 2007).
Karv÷s tešmenyje pienas gaminasi visą laiką: intensyviausiai – per pirmąsias valandas po melžimo, v÷liau jo gamyba sul÷t÷ja. Vidutiniškai 80-90 proc. pasigaminusio pieno kaupiasi viršutin÷je tešmens dalyje – alveol÷se ir smulkiuose latak÷liuose, o likusi dalis – apatin÷je tešmens dalyje esančiose ketvirčių cisternose (Karvių melžimas, 2012).
Pieno susidarymas yra labai sud÷tingas procesas. Jame dalyvauja visas gyvulio organizmas, o tešmenyje vyksta daugyb÷ biocheminių ir fiziologinių procesų. Pieno sekrecija susideda iš keturių stadijų:
• tešmens liaukinio epitelio ląstel÷se iš kraujo rezorbuojami pieno pradmenys pagrindin÷ms pieno sud÷tin÷ms dalims;
• tešmens liaukinio epitelio ląstel÷se vyksta sud÷tinių pieno dalių sintez÷; • liaukin÷se ląstel÷se susidarę produktai kaupiasi kaupiasi ir slenka į viršutinę jų dalį;
Pienas pieno liaukos epitelin÷se ląstel÷se susidaro veikiant įvairiems fermentams. Kiekvienoje liaukin÷je ląstel÷je susidaro normalios sud÷ties pienas, tačiau atskiros ląstel÷s arba net jų grup÷s sudaro nevienodo riebumo pieną.
Ne visos pieno sud÷tines dalys susidaro ląstel÷se. Į pieno liauką nepakitę praeina kraujo plazmos baltymai, aminorūgštys, riebiosios rūgštys, mineralin÷s medžiagos, vitaminai ir kt. Iš pratekančio kraujo epitelin÷s ląstel÷s atrenka tik tas medžiagas, kurios įeina į pieno sud÷tį, tod÷l ji labai priklauso nuo kraujyje esančių medžiagų, reikalingų pieno gamybai, o jų kiekis – nuo gyvulio š÷rimo. Tam, ką pasigamintų 1 l pieno, per tešmenį turi pratek÷ti 400 – 500 l kraujo. Taigi, karvei, duodančiai 30 l pieno per parą, per tešmenį prateka apie 15000 l kraujo.
Pačioje pieno liaukoje sintetinami pieno riebalai, baltymai ir laktoz÷.
Intensyviausiai pienas susidaro per pirmąsias tris valandas po melžimo. Pieno sekrecijos metu jis kaupiasi alveoliniame audinyje ir siauruose latak÷liuose. Prieš melžimą 90 proc. pieno būna alveol÷se ir latak÷liuose, o likusi dalis – plačiuose pieno takuose ir cisternoje. Liaukin÷s ląstel÷s laktacijos metu funkcionuoja nuolatos, net ir melžiant. Pasigaminusius pieno lašelius jos išskiria į alveolių spindį.
Pieno liaukos sekrecijai didel÷s įtakos turi virškinamojo trakto veikla, tinkamai parinkti racionai, intensyvi kraujo apytaka. Laktacijos metu labai suintensyv÷ja širdies darbas ir kv÷pavimas (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
1.2.2 Pieno išsiskyrimas melžiant
Viršutin÷je tešmens dalyje esantį pieną galima išmelžti tik at÷jus įprastam melžimo laikui. Melžiant pirmąsias pieno čiurkšles, valant, plaunant, tešmenį masažuojant, sudirginami speniuose ir tešmenyje esantys nervai. Posmegenin÷ liauka veikiama nervinių dirgiklių, išskiria hormoną oksitociną, kurį kraujas atneša į tešmenį.
Jam veikiant, susitraukia apie alveoles esančios raumenin÷s skaidulos (mioepitelis). Jos spaudžia alveoles, ir pienas iš viršutin÷s tešmens dalies išstumiamas į pieno latakus ir ketvirčių cisternas. Vyksta pieno atleidimas. Nuo tešmens nervų sudirginimo pradžios iki pieno atleidimo praeina 30–60 sek. Oksitocinas veikia tik 4–6 min. Per šį laiką reikia stengtis visiškai išmelžti karv÷s tešmenį (Karvių melžimas, 2012).
Norint greitai ir visiškai karves išmelžti, reikia:
• Melžti įprastoje aplinkoje, netriukšmauti, švelniai elgtis su gyvuliu, drausti lankytis pašaliniams asmenims ir kt. Melžimo metu pašalinti visus dirgiklius, galinčius kelti gyvuliams nerimą;
• Melžti visada tuo pačiu laiku ir išlaikyti melžimo eiliškumą;
• Kruopščiai ruošti karvių tešmenis melžimui ir ne ilgiau kaip per 1 min. užmauti ant spenių melžiklius;
• Laiku atlikti baigiamąjį melžimą melžtuvu, steb÷ti, kad melžikliai neužslinktų ant spenių;
• Sekti melžtuvų ir agregato darbą, vengti jų deformacijos, žiūr÷ti, kad būtų gerai ir vienodai įtemptos (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Ilgalaikiai, nuolatiniai stresai (blogas tvarto mikroklimatas, nepatogios guoliaviet÷s, netaisyklingas melžimas, netvarkinga melžimo įranga, triukšmas ir kt.) slopina oksitocino išsiskyrimą ir tešmenyje po melžimo lieka daugiau pieno. Jeigu tešmuo ne iki galo išmelžiamas 3–4 dienas iš eil÷s, pieno gamyba tešmenyje maž÷ja. Griežtas dienotvark÷s laikymasis, tyla, švelnus elgesys su gyvuliais ir tinkamas melžimas padeda greitai ir visai išmelžti karves (Karvių melžimas, 2012).
1.2.3 Pieno sud÷tis laktacijos metu
Laktacijos metu kinta gyvulio fiziologin÷ būkl÷, kartu - ir pieno sud÷tis bei savyb÷s. Pieno savyb÷s labiausiai kinta tris kartus. Per pirmąsias 5-7 dienas po veršiavimosi išsiskiria krekenos, kurių chemin÷ sud÷tis ir išvaizda labai skinasi nuo pieno. Krekenos, ypač pirmųjų trijų dienų, yra tirštesn÷s už pieną, sūrios, geltonos spalvos. Jose yra daug baltymų (iki 15%). Didžiąją jų dalį sudaro albuminas ir globulinas. Krekenose daugiau negu piene yra riebalu, mineralinių medžiagų, vitaminų ir mikroelementų. Pieno su krekenų priemaiša technologin÷s savyb÷s yra blogesn÷s (mažesnis termostabilumas ir jautrumas šliužo fermento poveikiui ir kt.), tod÷l tokio pieno perdirbimo įmon÷s nepriima.
Pra÷jus 7 dienoms po veršiavimosi pieno liauka pradeda gaminti įprastą, tinkamą žmon÷ms vartoti pieną. Šiuo laikotarpiu keičiasi pieno kiekis ir sud÷tis. Pirmą laktacijos m÷nesį piene gausu riebalų, baltymų ir mineralinių medžiagų. Antrą ir trečią laktacijos m÷nesį pieno riebumas ir baltymingumas būna mažiausias, v÷liau šie rodikliai palaipsniui did÷ja. Did÷jant
riebumui did÷ja ir baltymingumas, bet baltymų daug÷ja l÷čiau nei riebalų. Laktacijos pabaigoje pienas gali būti net iki 1,5 karto riebesnis negu pirmaisiais laktacijos m÷nesiais. Laktoz÷s ir mineralinių medžiagų kiekis paprastai nekinta. Pieno rūgštingumas esti didesnis laktacijos pradžioje, v÷liau - pastovus, o laktacijos pabaigoje dažnai mažesnis. Daugiausia pieno primelžiama antrą, trečią laktacijos m÷nesį, v÷liau – vis mažiau.
Užtrunkančių karvių piene daug÷ja somatinių ląstelių, riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų, fermentų (lipaz÷s ir kt.). bet maž÷ja pieno cukraus ir pieno rūgštingumas. Šiuo laikotarpiu veikiant fermentui lipazei vyksta pieno riebalų hidroliz÷ ir padaug÷ja laisvų riebiųjų rūgščių, d÷l to pienas apkarsta, tampa sūrokas. Šiuo laikotarpio pienui būdingos blogos juslin÷s ir technologin÷s savyb÷s. Produktai, pagaminti iš tokio pieno, greitai genda, yra nemalonaus skonio, tod÷l 7 dienas iki užtrūkinimo pienas nevartojamas maistui ir nepriimamas į perdirbimo įmonę (Staniškien÷ ir Tušas., 2007).
1.3 Karvių melžimas
Nuo melžimo kokyb÷s priklauso pieno kokyb÷ ir gyvulių produktyvumas. Didinant pieno ūkio rentabilumą, labai svarbu fermoje įrengti optimalią melžimo sistemą (Bleizgys, 2008).
1.3.1 Tešmens paruošimas melžimui
Pati svarbiausia melžimo operacija yra tešmens paruošimas. Gerai paruošus melžimui tešmenį karv÷ duoda net 5-10 proc. daugiau geresn÷s sud÷ties pieno. Gerai išmelžtas tešmuo yra atsparesnis tešmens susirgimams, tinkamai paruošus melžimui karves lengviau melžti. (Boettcher et al., 1998).
Visas pasiruošimas melžimui turi trukti ne ilgiau nei 30 – 60 s. Karv÷s tešmenį ruošiant ilgiau nei 5 min., pieno primelžiama iki 16 proc. mažiau (Bruckmaier, 2001).
Karvių spenių paruošimo melžimui svarbiausias tikslas - gauti švarų ir geros kokyb÷s pieną. Melžikliai turi būti užmaunami ant švarių spenių. Svarbiausias karv÷s spenių paruošimo ir antiseptikos panaudojimo prieš melžimą tikslas – sumažinti bakterijų kiekį ant karv÷s spenių, ypač ant spenio viršūn÷s (Mišeikien÷ ir kt., 2006). Spenių valymas skatina pieno atleidimą. Švariai
nuvalius, pašalinama 80 – 90 proc. ant spenių esančių bakterijų (Lietuvos žem÷s ūkio konsultavimo tarnyba, 2001).
Karvių spenių higiena yra pagrindinis būdas sumažinti bakterijų skaičių ant karv÷s spenių odos. Karvių spenių antiseptika yra efektyviausia procedūra, galinti sumažinti karvių tešmens uždegimų atsiradimą. Gera antiseptin÷ medžiaga turi veikti greitai, nepažeisti spenių odos, piene nepalikti inhibitorių (Malinowski, 2004).
Pageidautina, kad 80 proc. karvių bandos tešmens būkl÷ būtų I (be nešvarumų) ir II (nedidelis užterštumas) švarumo klas÷s. Valyti reikia ne tik spenio galą, bet ir tešmens dugną. Be to, melž÷jui der÷tų būti atidžiam, kad po spenių valymo ant odos neliktų dr÷gm÷s lašelių, kurie gali patekti į pieno sistemą ir ją užteršti. Plauti tešmenį vandens srove rekomenduojama tik esant būtinybei (Ramanauskien÷ ir Stanišauskien÷, 2011).
Geriausia, kai kiekvienos karv÷s tešmuo plaunamas ir sausai nušluostomas atskiromis servet÷l÷mis. Negalima vieno melžimo metu ta pačia servet÷le plauti ir šluostyti tešmenų visoms karv÷ms (Weiss et al., 2003).
Dedant melžtuvą ant neparuoštų melžimui spenių, jie yra įsiurbiami per giliai. Melžiklių guma užspaudžia venų žiedą tarp tešmens ir spenių cisternos, o pasekm÷ - prastas pieno tek÷jimas ir ilgai trunkantis melžimas apkrauna ir vargina spenių audinį. Tai labai kenkia tešmeniui bei patiriami pieno nuostoliai. Suglebę po melžimo speniai yra giliai įsiurbiami į melžiklius. Spenio viršūn÷je susikaupia kraujas ir limfa. Jautrios spenio gleivin÷s sienel÷s trinasi viena į kitą. Padid÷ja spenio audinių apkrovimas. Tai sukelia tešmens susirgimus, patiriami pieno nuostoliai, sutrump÷ja karv÷s produktyvusis amžius, sumaž÷ja gyvulio prekin÷ vert÷ (Vitkauskas, 2002).
1.3.2 Melžimo dažnumas ir tarpai tarp melžimų
Karv÷s primilžis priklauso nuo melžimų skaičiaus per dieną ir nuo vidin÷s tešmens talpos. Jeigu karv÷ turi talpų tešmenį, intervalai tarp melžimų 12 arba 14 val. pieno primilžį sumažina nedaug. Kai tešmenyje sl÷gis pakyla aukščiau kaip 35 mm Hg stulpelio, pienas nebesusidaro. Laiku neišmelžtas jis ima rezorbuotis. Nustatyta, kad karvių, davusių per dieną 10–15 kg pieno, trikartinis melžimas 5–7 proc. padidino primilžį, davusių 16–20 kg – 7–10 proc., davusių 20–25 kg – 12–15 proc., o davusių 25–40 kg – 20–24 proc. Iš karvių, turinčių didel÷s talpos tešmenis ir melžiamų du kartus per dieną, gaunamas didelis primilžis. Iš pirmaveršių, kurių tešmens talpa dar neišsivysčiusi, melžiamų tris kartus per dieną, pieno gaunama vidutiniškai 6 proc. daugiau, negu iš melžiamų du
kartus. Bet melžiant du kartus ir masažuojant tešmenį geriau vystosi tešmens talpa (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Karves melžti geriausia nustatytu laiku. Melžti galima bet kuriuo metu, išskyrus nuo 24 iki 4 val. Melžiamos labai anksti ryte karv÷s l÷tai atleidžia pieną, tod÷l tešmenyje jo lieka daugiau. Melžiant du kartus per parą, intervalas tarp melžimų gali būti 10–14 val., o melžiant tris kartus – ilgiausias 10 val. tarpas tarp vakarinio ir rytinio melžimo. Gydomos ir sergančios karv÷s melžiamos paskutin÷s (Svennersten et al., 2000).
Melžti tris kartus per parą rekomenduojama šiomis valandomis: • 5, 13 ir 19 val.; 6, 14 ir 20 val.; 7, 15 ir 21 val.
• Du kartus per parą galima melžti:
• 6 ir 18 val.; 7 ir 19 val.; 8 ir 20 val.; 9 ir 21 val.; 10 ir 22 val.
Vienodi laiko tarpai tarp melžimų geriausiai atitinka gyvūnų organizmo fiziologinius poreikius (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Karv÷s melžiamos nuo 3 iki 6 minučių, tačiau melžimo trukm÷ labai priklauso nuo tešmens paruošimo, individualių karv÷s savybių, primilžio, melžtuvų konstrukcijos ir technin÷s būkl÷s (Dzidic et al., 2004).
1.3.3 Mechanizuotas karvių melžimas
Pagal karvių tešmens savybes sprendžiama, koks galimas gyvulio produktyvumas ir ar jis tinka mechanizuotam melžimui. Gerai išsivystęs tešmuo gali pagaminti ir sukaupti didelį pieno kiekį. Melžtuvai nepritaikyti efektyviai melžti karves su netolygiai išsivysčiusiais tešmens ketvirčiais, turinčiais spenių defektų, pieno atleidimo anomalijų ir kt. Tod÷l melžti melžtuvais stengiamasi parinkti karves, kurios pagal tešmenų savybes atitiktų mechanizuoto melžimo reikalavimus. Ar tinka karv÷ melžti mechanizuotai, nustatoma pagal tešmens formą, spenius ir pagal pieno atidavimo rodiklius (Stankūnien÷ ir Tacas, 1999).
Mechanizuotai melžti tinkamiausias tokios karv÷s, kurių tešmuo yra dubens, vonios arba apvalios formos, nenukaręs, gerai prisitvirtinęs prie pilvo sienos. Tešmens dugnas lygus, jo atstumas nuo grindų ne mažesnis kaip 45 cm ir ne didesnis kaip 65 cm, spenių ilgis 5-6 cm. Atstumas tarp priekinių spenių 6–20 cm, tarp užpakalinių ir tarp priekinių ir užpakalinių 6–14 cm (Seeman, 1997).
1.4 Karvių tešmens vertinimo sistema Lietuvoje
Tešmuo yra vienas iš labiausiai kintančių karv÷s organų. Jo morfologiniai požymiai ir fiziologin÷s savyb÷s priklauso nuo amžiaus, laktacijos, vertingumo tarpsnio, pieningumo, trukm÷s tarp atskirų melžimų ir panašiai (Gaidžiūnien÷ ir kt., 2006).
Vienas svarbiausių pieninių karvių vert÷s rodiklių – tešmuo. Pieningos karv÷s tešmuo yra didelis, talpus, jo priekin÷ dalis gerai pritvirtinta prie papilv÷s, užpakalin÷ tešmens dalis aukšta, pieno venos ryškios. Pieno tipo karvių tešmuo turi sutalpinti daug pieno, tod÷l turi būti pakankamai gilus ir tur÷ti tvirtą tešmens raištį. Ar tešmens raištis yra tvirtas, sprendžiama pagal vidurin÷s tešmens linijos, dalijančios tešmenį į dvi dalis, ryškumą – kuo linija ryškesn÷, tuo tešmens raištis tvirtesnis.
Svarbu spenių išd÷stymas, jų forma, storumas ir ilgumas. Patogiausia melžti karves, kai speniai yra cilindro formos, vienodai išsid÷stę, per daug nenukrypę į šonus ar į priekį. Nepageidautina, kai tarpas tarp spenių labai didelis, speniai išsid÷stę ketvirčių dugno pakraščiuose arba kai tarpas labai mažas ir speniai arti vienas kito.
Melžiant karves svarbu spenių ilgis ir jų storis. Patogiausia melžti karves, kai pirmaveršių spenių ilgis 5,0–5,5 cm, suaugusių – 5,5–6,0 cm, storis: pirmaveršių 2,4–2,5 cm, suaugusių – 2,7-2,8 cm(Gaidžiūnien÷, 2007(a)).
Morfologiniai tešmens požymiai vertinami balais, pažymint tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimą, tešmens užpakalin÷s dalies aukštį tešmens raiščio tvirtumą, tešmens gylį spenių išsid÷stymą, jų ilgį ir storį (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
1 lentel÷. Pageidaujamas optimalus požymis vertinimas taškais (Gedgaudas ir kt., 2008)
Eil. nr. Požymis Optimalus įvertinimas 1. Tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimas 9 2. Tešmens užpakalin÷s dalies aukštis 7-8 3. Tešmens raiščio tvirtumas 9
4. Tešmens gylis 5-6
5. Priekinių spenių išsid÷stymas 6 6 Užpakalinių spenių išsid÷stymas 5
Atliekamas bendras tešmens vertinimas, atsižvelgiant į tešmens ir spenių prisitvirtinimą, tešmens raištį ir tešmens gylį (Valstybin÷ gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnyba prie Žem÷s ūkio ministerijos, 2011).
2 lentel÷. Linijiniai tešmens požymiai
Vertinimo skal÷ Tešmens požymiai
1 9 1. Tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimas silpnas tvirtas 2. Priekinių spenių išsid÷stymas platus siauras
3. Spenių ilgis trumpi Ilgi
4. Tešmens gylis gilus negilus
5. Tešmens užpakalin÷s dalies aukštis žemas aukštas 6. Tešmens raiščio tvirtumas silpnas stiprus 7. Užpakalinių spenių išsid÷stymas platus siauras
1.4.1 Tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimas
Tešmens prisitvirtinimas prie papilv÷s vertinamas žiūrint iš šono pagal tešmens pirmųjų ketvirčių prisitvirtinimą ir čiuopiant ranka tarp papilv÷s ir tešmens. Labai tvirtai prisitvirtinęs tešmuo prie papilv÷s nežymiai pereina į pilvo sieną; vidutiniškai - tarp tešmens priekin÷s dalies ir
pilvo susidaręs kampas; silpnai - tešmens pagrindas įsmaugtas, tešmuo nežymiai nukaręs
(Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Atskaitos taškas: priekin÷s tešmens dalies prisitvirtinimas prie pilvo sienos. Šis vertinimas n÷ra patikimas.
3 lentel÷. Tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimas
1–3 Silpnai prisitvirtinęs ir nukaręs
4–6 Vidutiniškai prisitvirtinęs
7–9 Ypatingai tvirtas, prigludęs prie papilv÷s
Esant matomiems priekin÷s tešmens dalies prisitvirtinimo skirtumams iš skirtingų pusių, vertinama prasčiau atrodanti pus÷. Taip įvertinamas tik sveikas tešmuo (Valstybin÷ gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnyba prie Žem÷s ūkio ministerijos, 2011).
1.4.2 Priekinių spenių išsid÷stymas
Geriausia melžti vertikalius spenius. Papildomi speniai dažniausiai yra ant galinių tešmens ketvirčių, tačiau gali pasitaikyti tarp priekinių ir užpakalinių, greta normalių spenių, netgi ant pačių spenių (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Atskaitos taškas: vertinama priekinių spenių pad÷tis nuo tešmens ketvirčio centro
(Valstybin÷ gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnyba prie Žem÷s ūkio ministerijos, 2011). 4 lentel÷. Priekinių spenių išsid÷stymas
1–3 Ketvirčio išor÷je
4–6 Ketvirčio viduryje
7–9 Ketvirčio viduje
1.4.3 Spenių ilgis
Geriausiai, kai priekinių spenių ilgis yra 6 – 8 cm. Priekiniai speniai paprastai yra nuo 1 iki 1,5 cm ilgesni už užpakalinius (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
5 lentel÷. Spenių ilgis
1–3 Trumpi
4–6 Vidutiniai
7–9 Ilgi
Matavimo skal÷: 1–9 cm; už tašką 1 cm (Valstybin÷ gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnyba prie Žem÷s ūkio ministerijos, 2011).
Spenių ilgis yra vertinamas pagal priekinių spenių ilgį. Spenio ilgio reikalavimai skirtingi pirmaverš÷ms ir suaugusioms karv÷ms.
Patogiausi melžti – vidutinio ilgumo speniai: • pirmaveršių – 5,0 – 5,5 cm,
1.4.4 Spenių storis
Nepatogūs melžti per stori arba labai ploni speniai. Optimalus spenių storis: • pirmaveršių – 2,4 – 2,5 cm,
• suaugusių karvių – 2,7 -2,8 cm (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
1.4.5 Tešmens gylis
Atskaitos taškas: atstumas nuo žemiausios tešmens vietos grindų atžvilgiu, matuojant kulkšnies lygyje.
6 lentel÷. Tešmens gylis
1 Žemiau kulkšnies
2 Kulkšnies lygyje
5 Vidurkis
9 Seklus
Matavimo skal÷: lygis = 2 (0 cm); už tašką 3 cm (Valstybin÷ gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnyba prie Žem÷s ūkio ministerijos, 2011).
1.4.6 Tešmens užpakalin÷s dalies aukštis
Užpakalin÷s tešmens dalies aukštis vertinamas žiūrint iš užpakalio tarp lytinių organų pabaigos ir tešmens liaukinio audinio pradžios. Karv÷s, turinčios aukštą arba labai aukštą užpakalinę tešmens dalį talpina daug pieno. Tokie tešmenys yra dideli, ap÷mingi. Karv÷s, kurių tešmuo išsivystęs proporcingai, turi ilgą prisitvirtinimo prie pilvo sienos pagrindą, ryškią raukšlę, dalijančią užpakalinius ir priekinius tešmens ketvirčius, ryškią ribą tarp priekinių ir užpakalinių ketvirčių, yra labai produktyvios ir ilgaamž÷s (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Atskaitos taškas: vertinamas atstumas nuo apatin÷s vulvos dalies iki tešmens liaukinio audinio pradžios. Jis priklauso nuo gyvulio aukščio.
7 lentel÷. Tešmens užpakalin÷s dalies aukštis
1–3 Labai žemas
4–6 Vidutinis
7–9 Aukštas
Matavimo skal÷: matuojamas tarpas tarp vulvos apačios ir kulkšnies sąnarių vidurio; vidurkis vertinamas 4 (29 cm); už tašką 2 cm.
1.4.7 Tešmens raiščio tvirtumas
Tinkamiausias yra tvirtai raiščiais prisitvirtinęs prie pilvo sienos tešmuo. Kuo tešmuo daugiau išsipl÷tęs į priekį, tuo didesn÷ jo apimtis, tuo tvirčiau jis prisitvirtinęs prie pilvo sienos. Toks tešmuo vyresniame amžiuje rečiau nukąra (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
Atskaitos taškas: tešmens įsmaugimo gylis vertinamas ties tešmens dugno užpakaline dalimi.
8 lentel÷. Tešmens raiščio tvirtumas
1Išgaubtas į grindis (+1 cm) 2 (+0,5 cm) 3 (+0 cm) 4 Nežymiai įgaubtas (-1 cm) 5 (-2 cm) 6 (-3 cm) 7 Giliai įsir÷žęs (-4 cm) 8 (-5 cm) 9 (-6 cm)
1.4.8 Užpakalinių spenių išsid÷stymas
9 lentel÷. Užpakalinių spenių išsid÷stymas
1–2 Ketvirčio išor÷je
4–6 Ketvirčio viduryje
7–9 Ketvirčio viduje
Vertinimo skal÷: vertinama remiantis populiacija, kai vertinimas 4 balais prilyginamas spenių pad÷čiai ties ketvirčio viduriu (Valstybin÷ gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnyba prie Žem÷s ūkio ministerijos, 2011).
Speniai gali būti cilindriniai, konuso, butelio, kriauš÷s, pieštuko, piltuv÷lio formos (Stankūnien÷ ir kt., 2008).
5pav. Spenių formos numeracija
1 – cilindro; 2 – konuso; 3 – butelio; 4 – kriauš÷s; 5 – pieštuko; 6 – piltuv÷lio
1.5 Karvių tešmens matai bei jų pokytis prieš ir po melžimo
Vertinami 7 požymiai: tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimas prie papilv÷s, užpakalin÷s tešmens dalies aukštis, tešmens raiščio tvirtumas, tešmens gylis, priekinių ir užpakalinių spenių išd÷stymas, spenių ilgis (LVA gyvulininkyst÷s institutas, 2007).
Labiausiai pageidautinas pieninių karvių spenių ilgis: pirmaveršių -5,0-5,5 cm, suaugusių karvių 5,5-6 cm. Labiausiai pageidautinas spenių storis: pirmaveršių –2,4-2,5 cm, suaugusių karvių –2,7-2,8 cm (Gaidžiūnien÷, 2007(b)). Išmelžtų spenių viršutiniame trečdalyje diametras 2,4–2,8 cm, atstumas tarp priekinių spenių 6–20 cm, tarp užpakalinių ir tarp priekinių ir užpakalinių – 6–14 cm (Karvių melžimas, 2012).
Nepageidautini paveldimi tešmens požymių trūkumai: įgimta ketvirčio atrofija, nelygus tešmens dugnas, prid÷tiniai speniai, butelio, piltuv÷lio, kriauš÷s formos ar lyg nukirstu galiuku speniai, raumeningas ar riebalingas tešmuo, speniai nukreipti į šonus, speniai nukreipti į priekį (LVA gyvulininkyst÷s institutas, 2007).
Didelio produktyvumo karv÷s tešmuo turi būti sveikas ir tinkamas mechanizuotam melžimui. Tod÷l vykdant galvijų selekciją labai svarbu į tai atsižvelgti.
Moksliškai vertinant karvių kompleksinius tešmens ir spenių morfologinius rodiklius kyla daug klausimų, tod÷l, norint apibendrinti šiuos rodiklius, septyniuose Vokietijos ūkiuose 14 m÷nesių buvo tiriamos 2 109 juodmargių holšteinų veisl÷s karv÷s. Vidutinio spenių ilgio, storumo, atstumo tarp spenių, tešmens dugno atstumo nuo grindų duomenys gauti apibendrinus 5 885 matavimų rezultatus.
Išanalizavus matavimų rezultatus, paaišk÷jo, kad tik pus÷s karvių spenių ilgis atitinka melžimo aparatų technologinius reikalavimus. Didžiosios dalies karvių užpakalinių spenių ilgis buvo mažesnis kaip 4,5 cm. Tokio ilgio speniai šiuolaikinei melžimo įrangai yra per trumpi. Palyginimai rodo, kad per paskutinį dešimtmetį karvių spenių ilgis sumaž÷jo vidutiniškai 0,5–1 cm, o priekinių ir užpakalinių spenių ilgių skirtumas liko vienodas – apie 1 cm. Spenių storumas, atstumas nuo tešmens dugno iki grindų ir atstumai tarp spenių per šį laikotarpį iš esm÷s nepakito (Gailevičius, 2007).
Literatūroje n÷ra daug duomenų apie karvių tešmens matų pokyčius prieš ir po melžimo. A. J. Seykora ir B. T. McDaniel (1986) tyrimų duomenimis nustatyta, kad atstumas tarp spenių po melžimo buvo mažesnis nei prieš melžimą.
Pasak M. P. Deng ir kt. (2012) autorių karvių priekinių spenių ilgis prieš melžimą 6,78 cm, užpakalinių – 5,99. Po melžimo priekinių spenių ilgis 6,91 cm, galinių – 6,04 cm
Pagal M. Tilki, S. Inal ir kt. (2005) autorių atliktus tyrimus priekinių spenių storis prieš melžimą buvo didesnis nei po melžimo.
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Magistro darbas atliktas 2011-2013 metais LSMU VA Gyvūnų veisimo katedroje ir A. Dambrausko ūkyje, Šilal÷s rajone.
Pirmajame tyrimų etape buvo atlikta specialiosios literatūros paieška, jos sisteminimas ir analiz÷.
Antrajame tyrimų etape buvo atrinkta 50 karvių primelžto karvių tešmens vertinimui balais ir centimetrais prieš ir po melžimo.
Karvių tešmens morfologiniai rodikliai įvertinti prieš ir po vakarinio melžimo antrą-šeštą laktacijos m÷nesį.
Tyrimų metu įvertinti tešmens eksterjero rodikliai (balais) ir tešmens matmenys (cm). Karvių tešmens rodikliai (priekin÷s dalies prisitvirtinimas, užpakalin÷s dalies aukštis, tešmens raištis, tešmens gylis, spenių ilgis, priekinių ir užpakalinių spenių išsid÷stymas) įvertinti balais pagal Valstybin÷s gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnybos prie Žem÷s ūkio ministerijos viršininko 2011 m. geguž÷s 26 d. įsakymą Nr. 1A-15. Ši metodika parengta vadovaujantis Tarptautinio gyvulių apskaitos komiteto (ICAR) taisyklių nuostatais.
Buvo įvertinti ir tešmens morfologiniai rodikliai (cm): atstumas tarp priekinių spenių, atstumas tarp užpakalinių spenių, atstumas tarp dešin÷s pus÷s spenių, atstumas tarp kair÷s pus÷s spenių, kiekvieno ketvirčio spenių ilgis bei storis prieš ir po melžimo.
Tyrimams buvo naudojami:
Pieno sud÷ties ir kokyb÷s duomenys iš Valstyb÷s įmon÷s „Pieno tyrimai”;
Žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys apie kontroliuojamų karvių produktyvumą.
Atlikus karvių tešmens vertinimą balais, duomenys buvo suskirstyti pagal karvių laktacijas. Pirmos laktacijos karvių buvo 22 proc., antros 18 proc. trečios ir v÷lesnių laktacijų 60 proc. karvių skaičiaus.
Duomenys statistiškai buvo išanalizuoti skaičiuokle EXCEL (Microsoft Office, 2007)bei "R" statistiniu paketu. (http://www.r-project.org. Prieiga per internetą 2013 sausio 30 d.) Buvo paskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai (M), jų paklaidos (Mx) bei sklaidos charakteristikos – vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai (Sd) ir fenotipin÷s koreliacijos koeficientas (r). Rezultatai laikyti patikimais, kai p≤0,05.
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Tiriamosios karvių bandos pieno kiekio ir sud÷ties rodikliai pateikti 10 lentel÷je. 10 lentel÷. Pieno kiekio ir sud÷ties rodikliai
Rodikliai M±Mx MIN MAX SD
Pieno kiekis per
parą, kg 24,56 ±0,88 13,00 35,00 6,20 Riebalų, proc 4,19±0,15 1,77 7,31 1,03 Baltymų, proc 3,28±0,07 2,44 5,13 0,48 Somatinių ląstelių skaičius, tūkst./ml 329,3±72,4 10,00 3035,00 512,10 Ur÷ja, mg/proc. 17,88±0,93 11,00 39,00 6,56 Laktoz÷, proc. 4,46±0,06 3,46 6,69 0,40
3.1 Karvių tešmens rodiklių įvertinimas balais
Karvių tešmens rodiklių įvertinimas balais pateiktas 6 paveiksle. Palyginus vertinimo duomenis su optimaliais rodikliais (Gedgaudas, 2008), nustatyta, kad užpakalin÷s dalies aukštis, tešmens gylis, spenių ilgis, priekinių ir užpakalinių spenių išsid÷stymas buvo arti optimalių balų. Didžiausi skirtumai nustatyti tešmens raiščio (-1,42 balo iki optimalaus) ir priekin÷s dalies prisitvirtinimo (-2,88 balo iki optimalaus) vertinimuose.
6,12 5,82 6,14 6,26 7,08 7,58 5,36 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9
PTDP PSI SI TG TUDA TRT USI Tešmens matai Įv e rt in im a s b a la is
6 pav. Karvių tešmens įvertinimas balais
3.1.1 Skirtingų laktacijų karvių tešmens rodiklių įvertinimas balais
Suskirsčius duomenis pagal karvių laktacijas (11 lentel÷), nustatyta, kad geriausi priekin÷s dalies prisitvirtinimo vertinimai buvo pirmos laktacijos karvių. Priekinių spenių išsid÷stymo ir tešmens raiščio rodikliai geriausiai įvertinti antros laktacijos karvių. Trečios ir v÷lesnių laktacijų karvių nustatyta daugiausiai arti optimalių esančių karvių tešmens rodiklių (užpakalin÷s dalies aukštis, tešmens gylis, spenių ilgis, užpakalinių spenių išsid÷stymas).
11 lentel÷. Skirtingų laktacijų karvių tešmens įvertinimas balais
Rodikliai, balais I laktacijaa II laktacijab III ir vyresn÷
laktacijac Priekin÷s tešmens dalies prisitvirtinimas 6,46±0,21*c 6,33±0,24 5,93±0,14*a
Priekinių spenių išsid÷stymas 5,73±0,20 6,00±0,24 5,80±0,13
Spenių ilgis 6,91±0,32 6,33±0,55 6,17±0,25
Tešmens gylis 6,64±0,24 6,44±0,18 6,07±0,20
Tešmens užpakalin÷s dalies aukštis 7,36±0,45 7,78±0,15**c 6,77±0,21**b Tešmens raiščio tvirtumas 8,09±0,25*c 8,11±0,20*c 7,23±0,26*ab Užpakalinių spenių išsid÷stymas 5,36±0,15 5,44±0,18 5,33±0,13
3.2 Tešmens spenių atstumų prieš ir po melžimo matai
Atstumo tarp priekinių ir užpakalinių bei kair÷s ir dešin÷s pus÷s spenių prieš ir po melžimo matai parodyti 12 lentel÷je. Pagal tyrimų duomenis matome, kad didesnis atstumas tarp priekinių ir atstumas tarp užpakalinių spenių nustatytas prieš melžimą nei po melžimo. Nuo 3,46 cm (atstumas tarp užpakalinių spenių) (p<0,01) iki 3,54 cm (atstumas tarp priekinių spenių) (p<0,01). Apskaičiavus atstumo skirtumą tarp priekinių ir užpakalinių spenių, nustatyta, kad jis padid÷jo nuo 1,9 karto prieš melžimą iki 2,6 karto po melžimo.
Atstumo skirtumas tarp kair÷s ir dešin÷s pus÷s spenių buvo mažesnis palyginus su atstumo skirtumu tarp priekinių ir užpakalinių. Tyrimų analiz÷ parod÷, kad didesnis atstumas tarp dešin÷s (2,08 cm) ir kair÷s (1,7 cm). pus÷s spenių taip pat nustatytas prieš melžimą nei po melžimo (p<0,01).
12 lentel÷. Tešmens spenių atstumo prieš ir po melžimo matai
Rodikliai, cm Prieš melžimąa Po melžimob
Atstumas tarp priekinių spenių 14,82±0,52**b 11,28±0,39**a Atstumas tarp užpakalinių spenių 7,72±0,40**b 4,26±0,31**a Atstumas tarp dešin÷s pus÷s spenių 10,90±0,34**b 8,82±0,29**a Atstumas tarp kair÷s pus÷s spenių 10,80±0,41**b 9,10±0,32**a Pastaba: *p<0,05; **p<0,01
3.3 Tešmens spenių ilgio matai prieš ir po melžimo
Pagal duomenis pateiktus 13 lentel÷je matome, kad priekiniai speniai buvo ilgesni nei užpakaliniai prieš ir po karvių melžimo. Nustatyta, kad priekinių spenių ilgis skyr÷si nuo 5,72 cm prieš melžimą iki 6,16 cm po melžimo. Užpakalinių spenių ilgis buvo nuo 5,26 cm prieš melžimą iki 4,84 cm po melžimo.
Išanalizavus atskirų tešmens ketvirčių spenių ilgį prieš ir po melžimo, nustatyta, kad spenių ilgio skirtumai buvo nuo 0,38 cm (užpakalin÷s dešin÷s pus÷s speniai) iki 0,5 cm (priekin÷s dešin÷s pus÷s speniai).
13 lentel÷. Tešmens spenių ilgio matai prieš ir po melžimo
Rodikliai Prieš melžimąa Po melžimob
Priekinių kair÷s pus÷s spenių ilgis 6,18±0,18 5,80±0,18
Priekinių dešin÷s pus÷s spenių ilgis 6,14±0,19 5,64±0,20
Užpakalinių kair÷s pus÷s spenių ilgis 5,30±0,18*b 4,84±0,15*a
Užpakalinių dešin÷s pus÷s spenių ilgis 5,22±0,17 4,84±0,16
Pastaba: *p<0,05; **p<0,01
3.4 Tešmens spenių storio matai prieš ir po melžimo
Tešmens spenių storio tyrimai (14 lentel÷), parod÷, kad priekiniai speniai nežymiai buvo storesni už užpakalinius nuo 0,05 cm prieš melžimą iki 0,07 cm po melžimo.
Priekiniai speniai 0,2 cm storesni buvo prieš melžimą (vidutinis priekinių spenių storis prieš melžimą – 2,23 cm) nei po melžimo (vidutinis priekinių spenių storis po melžimo – 2,03 cm).
Užpakalinių spenių storis nustatytas nuo 2,18 cm prieš melžimą iki 1,96 cm po melžimo. Išanalizavus atskirų tešmens ketvirčių spenių storį prieš ir po melžimo, nustatyta, kad kiekvieno tešmens spenio storis vidutiniškai buvo 0,2 cm didesnis prieš nei po melžimo.
14 lentel÷. Tešmens spenių storio matai prieš ir po melžimo
Rodikliai Prieš melžimąa Po melžimob
Priekinių kair÷s pus÷s spenių storis 2,24±0,06**b 2,04±0,04**a Priekinių dešin÷s pus÷s spenių storis 2,21±0,05**b 2,02±0,04**a Užpakalinių kair÷s pus÷s spenių storis 2,18±0,05**b 1,98±0,04**a Užpakalinių dešin÷s pus÷s spenių storis 2,17±0,05**b 1,94±0,04**a
3.5 Karvių tešmens matų ir produktyvumo bei somatinių ląstelių
skaičiaus koreliacin÷ analiz÷
Koreliacin÷ analiz÷ parod÷ (15 lentel÷), kad tarp primelžto pieno kiekio ir priekinių spenių išsid÷stymo yra teigiama statistiškai patikima koreliacija (r=0,257; p<0,05). Tarp pieno kiekio ir tešmens raiščio tvirtumo koreliacijos koeficientas buvo dar didesnis (r=0,338; p<0,05).
Neigiama, tačiau statistiškai nepatikima koreliacija nustatyta tarp SLS ir tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimo (r=-0,238; p>0,05) bei tešmens gylio (r=-0,241; p>0,05).
15 lentel÷. Karvių tešmens matų ir pieno kiekio bei somatinių ląstelių skaičiaus koreliacija Rodikliai, balais Pieno kiekis, kg Somatinių ląstelių
skaičius, tūkst/ml Tešmens priekin÷s dalies prisitvirtinimas 0,130 -0,238
Priekinių spenių išsid÷stymas 0,275* 0,156
Spenių ilgis 0,025 0,058
Tešmens gylis -0,155 -0,241
Tešmens užpakalin÷s dalies aukštis -0,017 -0,032
Tešmens raiščio tvirtumas 0,338* -0,150
Užpakalinių spenių išsid÷stymas 0,073 -0,136
Pastaba: *p<0,05
Karvių tešmens spenių matų ir pieno kiekio bei somatinių ląstelių skaičiaus rodiklių prieš ir po melžimo koreliacija parodyta 16 lentel÷je. Didžiausi teigiami statistiškai patikimi koreliacijos koeficientai nustatyti primelžto karvių pieno kiekio su užpakalinio kairio tešmens spenio storiu (r=0,305, p<0,05) (prieš melžimą) ir (r=0,324, p<0,05) (po melžimo). Didžiausi neigiami statistiškai patikimi koreliacijos koeficientai nustatyti SLS su atstumu tarp kair÷s pus÷s spenių(po melžimo) - (r=-0,273, p<0,05) ir užpakalinio kairio tešmens spenio storiu (prieš melžimą) - (r=-0,381, p<0,05).
16 lentel÷. Karvių tešmens spenių matų ir pieno kiekio bei somatinių ląstelių skaičiaus rodiklių prieš ir po melžimo koreliacija
Rodikliai, cm Pieno kiekis, kg Somatinių ląstelių skaičius,
tūkst/ml
Prieš melžimą -0,170 0,028
Atstumas tarp priekiniu spenių
Po melžimo -0,048 0,022
Prieš melžimą 0,225 0,044
Atstumas tarp užpakalinių spenių
Po melžimo 0,118 0,019
Prieš melžimą 0,314* 0,011
Atstumas tarp dešin÷s pus÷s spenių
Po melžimo 0,105 -0,101
Prieš melžimą 0,200 -0,212
Atstumas tarp kair÷s pus÷s spenių
Po melžimo 0,244 -0,273*
Prieš melžimą 0,199 -0,027
Priekinio kairio tešmens ketvirčio spenių ilgis
Po melžimo 0,041 0,279*
Prieš melžimą 0,025 0,058
Priekinio dešinio tešmens ketvirčio spenių
ilgis Po melžimo 0,078 -0,040
Prieš melžimą 0,191 0,027
Užpakalinio kairio tešmens ketvirčio spenių
ilgis Po melžimo 0,308* -0,102
Prieš melžimą 0,119 -0,216
Užpakalinio dešinio tešmens ketvirčio spenių
ilgis Po melžimo 0,107 -0,253
Prieš melžimą 0,209 -0,014
Priekinio kairio tešmens ketvirčio spenių
storis Po melžimo 0,155 -0,113
Prieš melžimą 0,211 -0,029
Priekinio dešinio tešmens ketvirčio spenių
storis Po melžimo 0,139 -0,076
Prieš melžimą 0,305* -0,381*
Užpakalinio kairio tešmens ketvirčio spenių
storis Po melžimo 0,324* -0,153
Prieš melžimą 0,294* -0,042
Užpakalinio dešinio tešmens ketvirčio spenių
storis Po melžimo 0,260 -0,202
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Tirtų karvių atstumas tarp priekinių spenių prieš melžimą buvo 14,82 cm, po melžimo – 11,28 cm. Atstumas tarp užpakalinių spenių prieš melžimą buvo 7,72 cm, o po jo – 4,26.
A. J. Seykora ir B. T. McDaniel (1986) tyrimų duomenimis atstumas tarp karvių priekinių spenių prieš melžimą buvo 21,90 cm (7,08 cm didesnis nei mano tirtų karvių), o po melžimo 16,60 cm ( 5,32 cm didesnis nei mano tirtų karvių). Atstumas tarp užpakalinių spenių prieš melžimą nustatytas taip pat didesnis - 12,80 cm, o po melžimo 9,00 cm.
Abiejų tyrimų metu nustatyta, kad atstumas tarp spenių po melžimo buvo mažesnis nei prieš melžimą.
G. W. Rogers ir S. B. Spencer (1991) duomenimis karvių priekinių spenių ilgis buvo 5,87 cm, užpakalinių – 4,92 cm.
Pasak M. P. Deng ir kt. (2012) autorių karvių priekinių spenių ilgis prieš melžimą 6,78 cm, užpakalinių – 5,99. Po melžimo priekinių spenių ilgis 6,91 cm, galinių – 6,04 cm
Tirtų karvių spenių ilgis lyginant su M. P. Deng ir kt. autorių duomenimis buvo mažesnis. Priekinių spenių ilgis prieš melžimą buvo 6,16 cm, o užpakalinių spenių – 5,26 cm. Po melžimo priekinių spenių ilgis buvo 5,72 cm, o galinių – 4,84 cm.
Šių tyrimų rezultatai rodo, kad spenių ilgis po melžimo buvo mažesnis nei prieš jį. Mano tyrimo metu priekiniai speniai po melžimo buvo trumpesni 0,44 cm, o užpakaliniai buvo trumpesni 0,42 cm.
Taip pat tyrimų metu nustatyta, kad karvių priekinių spenių storis prieš melžimą buvo 2,23 cm, o užpakalinių spenių storis – 2,18 cm. Po melžimo priekinių spenių storis sumaž÷jo iki 2,03 cm (sumaž÷jo 0,2cm), užpakalinių iki 1,96 cm (sumaž÷jo 0,22 cm).
Pagal M. Tilki, S. Inal ir kt. (2005) autorių atliktus tyrimus priekinių spenių storis prieš melžimą buvo 2,21 cm, užpakalinių – 2,15 cm. Po melžimo spenių diametras taip pat buvo mažesnis. Priekinių 2,05 cm, o užpakalinių 2,00 cm.
Suskirsčius tyrimo duomenis pagal karvių laktacijas buvo nustatyta, kad I laktacijos karvių priekin÷s tešmens dalies prisitvirtinimas įvertintas 6,46 balo ir tai buvo aukščiausias įvertinimas lyginant su kitų laktacijų karvių duomenimis ( II laktacija – 6,33 ir III laktacija – 5,93). Tačiau priekinių spenių išsid÷stymo (6,00 balai) ir tešmens raiščio tvirtumo (8,11 balo) rodikliai geriausiai įvertinti antros laktacijos karvių. O užpakalin÷s tešmens dalies aukščio (6,77 balo), tešmens gylio (6,07 balo), spenių ilgio (6,17 balo) ir užpakalinių spenių išsid÷stymo (5,33 balo) rodikliai geriausi
Koreliacin÷ analiz÷ parod÷ kad tarp primelžto pieno kiekio ir priekinių spenių išsid÷stymo bei primelžto pieno kiekio ir tešmens raiščio tvirtumo yra teigiama statistiškai patikima koreliacija.
Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai taip pat parod÷ tešmens morfologinių savybių ryšį su pieno kiekiu (Kuczaj et al., 2000; Tilki et al., 2005) ir somatinių ląstelių skaičiumi (Kuczaj et al., 2003; Kul and Erdem, 2008).
IŠVADOS
1. Karvių tešmens rodiklių įvertinimas balais parod÷, kad užpakalin÷s dalies aukštis, tešmens gylis, spenių ilgis, priekinių ir užpakalinių spenių išsid÷stymas buvo arti optimalių balų. Suskirsčius duomenis pagal karvių laktacijas nustatyta, kad daugiausiai rodiklių (užpakalin÷s dalies aukštis, tešmens gylis, spenių ilgis, užpakalinių spenių išsid÷stymas)arti optimalių buvo trečios ir v÷lesnių laktacijų karvių.
2. Išanalizavus tyrimų duomenis nustatyta, kad didesnis atstumas tarp priekinių ir atstumas tarp užpakalinių spenių nustatytas prieš melžimą nei po melžimo. Nuo 3,46 cm (atstumas tarp užpakalinių spenių) (p<0,01) iki 3,54 cm (atstumas tarp priekinių spenių) (p<0,01). 3. Pagal tyrimų duomenis nustatyta, kad priekiniai speniai buvo ilgesni nei užpakaliniai prieš ir
po karvių melžimo. Nustatyta, kad priekinių spenių ilgis skyr÷si nuo 5,72 cm prieš melžimą iki 6,16 cm po melžimo. Užpakalinių spenių ilgis buvo nuo 5,26 cm prieš melžimą iki 4,84 cm po melžimo.
4. Tešmens spenių storio tyrimai, parod÷, priekiniai speniai 0,2 cm storesni buvo prieš melžimą. Užpakaliniai speniai buvo 0,22 cm storesni buvo prieš melžimą nei po jo.
5. Atlikus karvių tešmens matų ir pieno kiekio bei somatinių ląstelių skaičiaus rodiklių koreliacinę analizę, nustatyt teigiami statistiškai patikimi koreliacijos koeficientai tarp primelžto pieno kiekio ir tešmens raiščio tvirtumo (r=0,338; p<0,05); primelžto pieno kiekio ir užpakalinio kairio tešmens spenio storio (r=0,305, p<0,05) (prieš melžimą) ir (r=0,324, p<0,05) (po melžimo). Didžiausi neigiami statistiškai patikimi koreliacijos koeficientai nustatyti SLS su atstumu tarp kair÷s pus÷s spenių(po melžimo) - (r=-0,273, p<0,05) ir užpakalinio kairio tešmens spenio storiu (prieš melžimą) - (r=-0,381, p<0,05).
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Aniulis E., Patelių pieno liaukos ligos, 2007. P. 15.
2. Bleizgys R. Automatin÷s melžimo sistemos, Mano ūkis 2008/2 [žiūr÷ta 2013 02 25]. Prieiga per internetą: http://www.manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/gyvulininkyste/1478-automatines-melzimo-sistemos
3. Bleizgys R., Č÷sna J., Gyvulininkyst÷s technologijų inžinerija, 2012. P. 29. SL399. 2012 12 04. Aut. l. 4,0. Užs. Nr. 69. Leido ASU Leidybos centras –2012, Kauno r.
4. Boettcher P. J., Dekkers J. C. M., Kolstad B. W. Development of an Udder Health Index for Sire Selection Based on Somatic Cell Score, Udder Conformation, and Milking Speed. Journal of Dairy Science.Vol. 81, No. 4., 1998. P. 11577.
5. Bruckmaier R.M., Hilger M., Milk ejection in dairy cows at different degrees of udder filling. J. Dairy Res. 68, 2001. P. 369.
6. Deng M. P. Badri T. M., Atta M. and Hamad M. E., Relationship between udder dimensions and milk yield of Kenana × Friesian crossbred cows, M. Atta, Department of Animal Resources, Ministry of Environment, State of Qatar, Res. Opin. Anim. Vet. Sci., 2012, 2(1), 49-54. P. 51.
7. Dzidic A., Weiss D., Bruckmaier R.M., Oxytocin release, milk ejection and milking characteristics in single stall automactic milking system. Livest. Scin.86., 2004. P. 62. 8. Gaidžiūnien÷ N., Bandų selekcija – pienin÷s galvijininkyst÷s ateitis, 2007 [žiūr÷ta 2012 04
05]. Prieiga per internetą: http://www.asu.lt/zemesukis/lt/16718 (a)
9. Gaidžiūnien÷ N., Gyvulininkyst÷s žinynas. Pieninių galvijų veislininkyst÷, 2007. P. 61-64. (b)
10. Gaidžiūnien÷ N., Vasiliauskas V. ir kt., Lietuvos juodmargių galvijų selekcijos programa 2006-2010 metams, Marijampol÷, 2006. P. 16.
11. Gailevičius R. M., Produktyvių karvių tešmens ir spenių morfologija, Mano ūkis 2007/11 [žiūr÷ta 2013 01 25]. Prieiga per internetą:
http://beta.manoukis.lt/print_forms/print_st_z.php?s=1406&z=67
12. Gedgaudas E, Darbutas J., Gaidžiūnien÷ N. Pieninių galvijų eksterjero vertinimas. Kaunas 2008.
13. Jukna Č, Bakutis B, Kulpys J, Tacas J Projektas Nr. BPD2004-ESF-2.5.0-03-05/0004 „Aukštos kvalifikacijos specialistų rengimo užtikrinimas Lietuvos veterinarijos
akademijoje“ Studijų modulis „Skirtingų genotipų galvijų reakcija į auginimo technologijas“ EUROPOS SĄJUNGA Europos socialinis fondas Lietuvos veterinarijos akademija, 2004. 14. Juozaitien÷ V., Tušas S., Šlyžius E., Karvių tešmens išsivystymo ir melžimo savybių
įvertinimas, Veterinarija ir zootechnika. T. 38 (60), 2007. P. 17.
15. Karvių melžimas, 2012 [žiūr÷ta 2012 03 28]. Prieiga per internetą: http://mmc.lva.lt/files/karviu-melzimas.pdf
16. Kuczaj M. Analysis of changes in udder size of high-yielding cows in subsequent lactations with regard to mastitis. Electron J. Pol. Agric. Univ. Ser. Anim. Husb. 2003. Vol. 6. Issue 1. Internete: http://www.ejpau.media.pl/
17. Kuczaj M., Kruszyński W., Pawlina E., Akińcza J. Relations between milk performance and udder dimensions of Black-White cows imported from Holland. Electron. J. Pol. Agric. Univ. Ser. Anim. Husb. 3. 2000. Issue 2. Internete: http://www.ejpau.media.pl/
18. Kul E. and Erdem H. Relationships between somatic cell count and udder traits in Jersey cows. J. Appl. Anim. Res. 2008.Vol 34. P 101–104.
19. Lietuvos Respublikos žem÷s ūkio ministerija, Pienininkyst÷, 2013 [žiūr÷ta 2013 01 14]. Prieiga per internetą: http://www.zum.lt/index.php?-314976851
20. Lietuvos žem÷s ūkio konsultavimo tarnyba, Karvių melžimas ir melžimo higiena, 2001. P. 5.
21. LVA gyvulininkyst÷s institutas, Zootechniko žinynas, 2007. P. 47. [žiūr÷ta 2013 04 15]. Prieiga per internetą: http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf
22. Malinowski E., The role of udder disinfection and sanitizer types, Medycyna Weterynaryjna. Poland, 2004. Vol. 56(11). P. 709–711.
23. Mišeikien÷ R., Šiugždait÷ J., Tacas J., Stankevičius H., Antiseptikos panaudojimo prieš melžimą įtaka karvių spenių odos ir pieno bakteriniam užterštumui, 2006 [žiūr÷ta 2012 02 17]. Prieiga per internetą:
http://www.ebiblioteka.lt/resursai/LMA/Zemes%20ukio%20mokslai/Zem63/Zem63_08.pdf. 24. R Project. Prieiga per internetą: http://www.r-project.org/, [žiur÷ta 2012–01–30].
25. Ramanauskien÷, J. Stanišauskien÷ D., Tešmens paruošimas melžimui: kokį dezinfekcijos būdą pasirinkti?, Mano ūkis 2011/5 [žiūr÷ta 2012 03 25]. Prieiga per internetą: http://beta.manoukis.lt/?m=1&s=2461&z=109
26. Rogers G. W. and Spencer S. B., Relationships Among Udder and Teat Morphology and Milking Characteristics, Journal of Dairy Science Vol. 74, No. 12, 1991. P. 4191.
