MOTERŲ GRIAUČIŲ RAUMEҭŲ SISTEMOS VIRŠUTIҭĖS DALIES FUҭKCIҭĖS BŪKLĖS ĮVERTIҭIMAS PRIEŠ IR PO PASYVIOS IR AKTYVIOS KIҭEZITERAPIJOS PRIEMOҭIŲ TAIKYMO

SLAUGOS FAKULTETAS

KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

JOLATA ERLICKYTĖ

MOTERŲ GRIAUČIŲ RAUMEŲ SISTEMOS

VIRŠUTIĖS DALIES FUKCIĖS BŪKLĖS

ĮVERTIIMAS PRIEŠ IR PO PASYVIOS IR AKTYVIOS

KIEZITERAPIJOS PRIEMOIŲ TAIKYMO

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas Dr. Laimonas Šiupšinskas

TURIYS

SANTRAUKA... 3

SUMMARY... 4

SANTRUMPOS... 5

ĮVADAS... 6

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA... 9

1.1. Terminai ir sąvokos... 9

1.2. Skausmas ir skausmo tipai... 9

1.3. Raumenų skausminiai sindromai... 10

1.4. Miofascijinis skausmo sindromas... 11

1.4.1. Patogenezė ir etiologija... 13

1.4.2. Gydymo metodai... 14

1.5. Skausmas viršutinėje griaučių raumenų sistemos dalyje... 20

1.6. Judesių amplitudės ir jėgos pokyčiai griaučių raumenų sistemos viršutinėje dalyje... 21

1.7. Aktyvi ir pasyvi kineziterapija... 21

2. TYRIMO METODAI IR METODIKA... 22

2.1. Tiriamieji asmenys………... 22

2.2. Tyrimo metodai………... 22

2.3. Tyrimo eiga……….. 25

2.4. Duomenų analizės metodai... 27

3. REZULTATAI... 28

3.1. Spaudimo sukelto skausmo slenksčio rezultatai prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo... 28

3.2. Judesių matavimo rezultatai prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo... 33

3.3. Raumenų jėgos pokyčių rezultatai prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo... 40

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 47

5. IŠVADOS... 53

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 54

LITERATŪROS SĄRAŠAS……….. 55

SATRAUKA

Erlickytė J, Moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies funkcinės būklės įvertinimas prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo, vadovas L. Šiupšinskas, Kauno medicinos universitetas; Slaugos fakultetas, Kineziologijos ir sporto medicinos katedra. – Kaunas, 2010, p. 61.

Tyrimo tikslas: Įvertinti moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies funkcinę būklę prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies raumenų skausmo slenksčio pokyčius prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos.

2. Nustatyti moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies judesių amplitudės pokyčius prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo.

3. Įvertinti moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies raumenų jėgos pokyčius prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos.

4. Palyginti pasyvios ir aktyvios kineziterapijos priemonių efektyvumą moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies raumenų skausmo slenksčiui, judesių amplitudei bei raumenų jėgai.

Tyrimo metodai: Buvo ištirtos 20 jauno ir vidutinio amžiaus sveikos moterys. Tiriamosios buvo suskirstytos į dvi grupes. Vienai grupei buvo taikomos pasyvios kineziterapijos priemonės, kitai – aktyvios. Prieš ir po kineziterapijos buvo vertinamas spaudimo sukeltas raumenų skausmo slenkstis (algometru), žasto judesių amplitudė (goniometru), rankų sukabinimo už nugaros ir kaklo judesių amplitudė (centimetrine juostele), pečių juostos raumenų jėga (rankos dinamometru ir „Stabilizer Pressure Biofeedback“ prietaisu).

Išvados:

1. Po pasyvios kineziterapijos priemonių taikymo raumenų skausmo slenkstis statistiškai reikšmingai padidėjo 20- yje iš 22- jų vertintų miofascijinių trigerinių taškų (p<0,05). Po aktyvios kineziterapijos spaudimo sukeltas raumenų skausmo slenkstis statistiškai reikšmingai padidėjo 12- oje iš 22- ųjų miofascijinių trigerinių taškų (p<0,05).

2. Po pasyvios kineziterapijos žasto judesių amplitudė vidutiniškai padidėjo 2,9 °, rankų sukabinimo už nugaros atstumas vidutiniškai padidėjo 3,3 cm, galvos tiesimas – 2 cm, kiti galvos judesiai vidutiniškai sumažėjo 1,1 cm (p<0,05). Po aktyvios kineziterapijos dauguma atliekamų žasto judesių amplitudžių padidėjo, rankų sukabinimas už nugaros vidutiniškai padidėjo 2,3 cm, galvos tiesimas – 1,8 cm, kiti galvos judesiai vidutiniškai sumažėjo 0,9 cm (p<0,05).

3. Po pasyvios kineziterapijos plaštakos raumenų jėga buvo didesnė (4,1 kg) nei po aktyvios (3,4 kg) (p<0,05). Ir po pasyvios ir po aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo žasto, pečių juostos ir kaklo raumenų jėga statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05), tačiau aktyvios kineziterapijos priemonės turėjo didesnį poveikį griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies raumenų jėgai.

4. Lyginant aktyvios ir pasyvios kineziterapijos priemonių poveikį griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies funkcinei būklei, nustatyta, kad raumenų skausmo slenkstis labiau padidėjo po pasyvios kineziterapijos priemonių taikymo nei po aktyvios KT (p<0,05). Judesių amplitudės matavimo rezultatai ir plaštakos jėga buvo panašūs tiek po pasyvios, tiek po aktyvios KT. Raumenų jėga labiau padidėjo po aktyvios KT priemonių taikymo nei po pasyvios KT (p<0,05).

SUMMARY

Erlickytė J. Evaluation of women’s upper part of musculoskeletal system functional state before and after active and passive physical therapy, master’s thesis/supervisor L. Šiupšinskas; Kaunas University of Medicine; Faculty of Nursing, Department of Kinesiology and Sports Medicine. – Kaunas, 2010, - s. 61.

The aim of the research: To evaluate women’s upper part of musculoskeletal system functional state before and after passive and active physical therapy.

To achieve this aim the following tasks were set up:

1. To evaluate changes of muscle pain threshold in the upper part of the musculoskeletal system.

2. To assess changes of range of motion in the upper part of the musculoskeletal system. 3. To evaluate changes of muscle force in the upper part of the musculoskeletal system.

4. To compare the effect of passive and active physical therapy for the muscle pain threshold, range of motion and muscle force in the upper part of the musculoskeletal system.

Method of the research:

20 young and middle-aged healthy women were tested. Subjects were divided in to two groups. We have applied passive physical therapy modalities for the first group, active physical exercises for the second group. We have assessed the muscle pain threshold (using algometer), the range of motion (goniometer and tape – measure) and muscle force (hand held dynamometer and „Stabilizer Pressure Bioffedback“) before and after passive and active physical therapy.

Conclusions:

1. After the passive physical therapy the muscle pain threshold statistically significant increase in the 20 of 22 assessed myofascial trigger points (p<0,05). After active physical therapy - the muscle pain threshold a statistically significant increase in 12 of 22 assessed myofascial trigger points (p<0,05).

2. After passive physical therapy the range of motion the arm increased by 2,9 °, the hand-behind-back – by 3,3 cm, head extension – by 2 cm, other motion of head decreased 1,1 cm (p<0,05). After active physical therapy most of the arm range of motion increased, the hand-behind-back increased by 2,3 cm, head extension – by 1,8 cm, other motion of head decreased by 0,9 cm (p<0,05).

3. After passive physical therapy the hand muscle force increased more (4,1 kg) than after active physical therapy (3,4 kg) (p<0,05). After passive and active physical therapy the force of arm, shoulder and neck muscles statistically significant increased (p<0,05), but active physical therapy had bigger effect for the muscle force of the upper part of the musculoskeletal system.

4. Compared passive and active physical therapy efficacy for the functional state of the upper part of the musculoskeletal system, was determinated, that the pain threshold of the muscle increased more after the passive physical therapy than after active (p<0,05). After the passive and active physical therapy the range of motion and the hand muscle force was similar. After then active physical therapy muscle force increased more than after passive (p<0,05).

SATRUMPOS

KT – kineziterapija

MTT – miofascijinis trigerinis taškas (-ai) IASP – Tarptautinė skausmo studijos asociacija

TP 1 – pirmas miofascijinis trigerinis taškas trapeciniame raumenyje (m. trapezius) TP 2 – antras miofascijinis trigerinis taškas trapeciniame raumenyje (m. trapezius) TP 3 – trečias miofascijinis trigerinis taškas trapeciniame raumenyje (m. trapezius)

LS 1 – pirmas miofascijinis trigerinis taškas mentės pakeliamajame raumenyje (m. levator scapulae)

LS 2 – antras miofascijinis trigerinis taškas mentės pakeliamajame raumenyje (m. levator scapulae) SP – miofascijinis trigerinis taškas viršdygliniame raumenyje (m. supraspinatus)

IP 1 – pirmas miofascijinis trigerinis taškas podygliame raumenyje (m. infraspinatus) IP 2 – antras miofascijinis trigerinis taškas podygliniame raumenyje (m. infraspinatus)

RH 1 – pirmas miofascijinis trigerinis taškas mažajame ir didžiajame rombiniuose raumenyse (m. rhomboideus minor et major)

RH 2 – antras miofascijinis trigerinis taškas mažajame ir didžiajame rombiniuose raumenyse (m. rhomboideus minor et major)

RH 3 – trečias miofascijinis trigerinis taškas mažajame ir didžiajame rombiniuose raumenyse (m.rhomboideus minor et major)

ĮVADAS

Raumenys yra didžiausias organas žmogaus organizme, jie sudaro beveik 50 % mūsų kūno svorio. Tačiau dažnai pasireiškia šio organo skausmai ir įvairūs sutrikimai. Raumenų skausmas yra viena iš pagrindinių sergamumo priežasčių. Jo paplitimas didėja su amžiumi [32].

Viršutinės griaučių raumenų sistemos dalies sutrikimai yra susiję su nejudrumu ir netaisyklinga laikysena darbo metu, patiriamomis nuolatinėmis mikrotraumomis. Griaučių raumenų sistemos sutrikimai yra įvairių uždegiminių ir degeneracinių ligų pasekmė. Dėl šių sutrikimų gali atsirasti skausmas, judesių amplitudės apribojimas, jėgos sumažėjimas ir kt. Šie sutrikimai yra svarbi problema Europos Sąjungos ir kitose pasaulio šalyse. Griaučių raumenų sutrikimai skatina atsirasti sausgyslių, raiščių, nervų, raumenų patologiniams mechanizmams.

Norvegų tyrimų duomenimis, pečių skausmas yra dažnas nusiskundimas, šiuo skausmu vidutiniškai skundžiasi 70-260 asmenų iš 1000. Tyrimai, atlikti Anglijoje, rodo, kad trečdalis asmenų, kurie jaučia peties, nugaros ar sprando skausmus, nesilanko pas gydytoją [18]. Lėtinis kaklo ir pečių juostos skausmas yra sudėtinga daugelio neigiamų veiksnių sukelta problema [25]. Apie 23 milijonus (10 procentų) JAV gyventojų skundžiasi vienu ar keliais griaučių raumenų sistemos sutrikimais, sukeliančiais skausmą. Griaučių raumenų sistemos pažeidimai yra viena iš pagrindinių darbingo amžiaus gyventojų negalios priežasčių [13].

Kaklo ir pečių raumenų skausmas yra antras pagal paplitimą griaučių raumenų sistemos sutrikimas (pirmas - nugaros skausmas). Daugiau nei pusė suaugusiųjų per paskutinius 6 mėnesius yra jutę kaklo ir pečių juostos skausmus. Skausmas dažniau pasitaiko moterims nei vyrams. Didžiausią įtaką tokio skausmo atsiradimui turi monotoniškas sėdimas darbas, ypač prie kompiuterio [14].

Per praėjusius keletą dešimtmečių miofascijinių trigerinių taškų (MTT) sukeltam miofascijiniam skausmui bei jo gydymui buvo skirta daug dėmesio mokslinėje ir klinikinėje literatūroje, nes vis daugiau žmonių skundžiasi raumenų skausmais dėl sumažėjusio judrumo [10]. Miofascijinis skausmas dažniausiai yra lėtinio tipo skausmas, kuris yra pagrindinė nusiskundimų priežastis, nes paveikia asmenų kasdienę veiklą ir funkcijas [32].

Dėl nuolatinės įtampos ir pasikartojančių mikrotraumų atsiradę miofascijiniai trigeriniai taškai yra labiausiai paplitusi nugaros bei galvos skausmo, įtampos ar jaučiamo diskomforto priežastis. Miofascijinis trigerinis taškas - labai skausminga vieta, kuriai būdingas (pvz. paspaudus) tipinis skausmo plitimas į aplinkinius audinius ir organus. Trigeriniai taškai, paprastai tariant, tai skausmingi sukietėjimai minkštuosiuose audiniuose (raumuo, oda, paodis, fascija, antkaulis), kurie sukelia miofascijinį skausmą ir sutrikdo raumens funkciją. Klinikinėje praktikoje dažnai iškyla su skausmu susijusios problemos. Miofascijinių trigerinių taškų sukeltas miofascijinis skausmo

sindromas sutrikdo judėjimą, funkciją ir vegetacinius mechanizmus [35]. Miofascijinis skausmas yra paplitęs ir nustatomas nuo 30 ir 85 % žmonėms, kurie skundžiasi jaučiamu skausmu. Pacientai dažniausiai skundžiasi galvos, kaklo, pečių, galūnių, ir apatinės nugaros dalies nuolatiniu regioniniu skausmu [26].

Dėl atsiradusio lėtinio skausmo pacientai dažniausiai kreipiasi į medicinines ir sveikatos priežiūros įstaigas. Asmenys, sergantys lėtiniu skausmu, dažniausiai patiria depresiją, miego sutrikimus, nuovargį bei skundžiasi sumažėjusia bendra fizine ir protine veikla. Įvertinus asmens funkcinę būklę, skiriamas gydymas. Tai gali būti vaistai, nervų blokados, aktyvi kineziterapija ir kiti metodai, bei mokymas, kaip apsirūpinti save kasdienėje veikloje. Lėtinį skausmą išgydyti ne visada įmanoma, todėl pagrindinis gydymo tikslas yra sumažinti skausmą ir pagerinti fizinę ir protinę asmenų veiklą [15].

Ankstyva skausmo diagnostika ir pradėtas tinkamas gydymas gali žymiai sumažinti psichosocialinių sutrikimų riziką ir lėtinio skausmo sindromo atsiradimą [32].

Yra atlikta nemažai tyrimų, kuriais siekiama iššsiaiškinti, kokį poveikį daro įvairių fizioterapinių ir kitų priemonių, tokių kaip masažo, šaldymo, šildymo, fizinių pratimų ir kitų veiksnių, taikymas, gydant pečių ir kaklo skausmą, kurį sukelia miofascijiniai trigeriniai taškai. Mūsų atliktame tyrime siekėme nustatyti pasyvios kineziterapijos (KT) ir aktyvios kineziterapijos (KT) priemonių taikymo poveikį, gydant MTT sukeltą skausmą, dėl to atsiradusius judesių apribojimus ir jėgos sumažėjimą, bei palyginti, kuris kineziterapijos tipas yra efektyvesnis, gydant griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies sutrikimus.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVIIAI

Darbo tikslas

Įvertinti moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies funkcinę būklę prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo.

Darbo uždaviniai

1. Įvertinti moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies raumenų skausmo slenksčio pokyčius prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos.

2. Nustatyti moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies judesių amplitudės pokyčius prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo.

3. Įvertinti moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies raumenų jėgos pokyčius prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos.

4. Palyginti pasyvios ir aktyvios kineziterapijos priemonių efektyvumą moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies raumenų skausmo slenksčiui, judesių amplitudei bei raumenų jėgai.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Terminai ir sąvokos

Griaučių raumenų sistemos viršutinė dalis apima kaklą, pečius ir viršutines galūnes [9]. Funkcinė būklė apibūdina asmens fizinį pajėgumą, gebėjimą bendrauti ir emocinę būklę. Funkcinės būklės vertinimas apima gebėjimą atlikti kasdienes užduotis, dirbti, būti nepriklausomu nuo aplinkinių. Funkcinės būklės vertinimas remiasi subjektyvaus ir objektyvaus tyrimo duomenimis. Subjektyvūs duomenys – tai duomenų rinkimas apie pacientą, ligos simptomus, nusiskundimus ir pan. Objektyvus tyrimas apima biosocialinių, bendros fizinės būklės ir specialiosios būklės vertinimą [23, 2].

Kineziterapija (graik. kinesis – judėjimas, therapeia – gydymas) – gydymas judesiu. Tai – ligonių gydymo ir reabilitacijos metodas, naudojantis fizinius pratimus, natūralius gamtinius veiksnius ir fizioterapines priemones (šilumą, šaltį, masažą, elektrostimuliaciją ir kt.). Kineziterapija yra natūralus gydymo metodas, nes jo pagrindas yra judėjimo – pagrindinės organizmo funkcijos – panaudojimas. Kaip natūralus gydymo metodas kineziterapija gali būti taikoma bet kokio amžiaus ligoniams [1].

Aktyvi kineziterapija – tai kineziterapijos rūšis, apimanti fizinius pratimus, žaidimus, sporto elementus, dozuotą ėjimą, bėgimą, plaukimą ir pan. Taikant aktyvios kineziterapijos priemones, procedūroje pats asmuo dalyvauja aktyviai [1, 2].

Pasyvi kineziterapija – tai kineziterapijos rūšis, apimanti masažo, šalčio, šilumos, tempimo terapijos ir kitų fizikinių veiksnių taikymą. Taikant pasyvios kineziterapijos priemones, asmuo pats aktyviai nedalyvauja, pasyvią kineziterapiją taiko kineziterapeutas, panaudodamas savo jėgą ar prietaisus [1, 2].

1.2. Skausmas ir skausmo tipai

Skausmas – tai nemalonus sensorinis ir emocinis subjektyvus pojūtis, susijęs su tiesioginiu ar galimu audinių pažeidimu [5, 6]. Skausmas atsiranda dėl skausmo receptorių dirginimo (karščiu, šalčiu, cheminėmis medžiagomis ir kt.) bei periferinės ir centrinės nervų sistemos sutrikimų, kuomet dėl nervinių ląstelių pažeidimų ir sutrikusios funkcijos atsiranda skausmo pojūtis [48]. Skausmo tipai:

1) Somatinis skausmas – tai audinių - kaulų, raumenų, raiščių, sąnarių ar odos skausmas. Jis dažnai vadinamas griaučių raumenų skausmu, kai dėl skausmo receptorių pažeidimo,

uždegimo ar deguonies trūkumo audiniuose, atsiranda nemalonus pojūtis. Būdinga aštrus, lokalizuotas skausmo pojūtis, kuris sustiprėja liečiant, judinant, spaudžiant ar kitaip veikiant skaudamas vietas.

2) Visceralinis skausmas – tai vidaus organų skausmas, jam nebūdinga konkreti lokalizuota vieta, skausmas yra išplitęs ir dažnai pasireiškia aplinkinių audinių skausmu.

3) Neuropatinis skausmas atsiranda dėl periferinės ar centrinės nervų sistemos pažeidimų. Jam būdingi padidėjusio ar sumažėjusio jautrumo, dilgčiojimo, tirpimo ar silpnumo pojūčiai.

4) Simpatinis skausmas dažnai atsirando po įvairių traumų ar pažeidimų, kai sutrinka infomacijos perdavimas periferinėje ar centrinėje nervų sistemoje dėl simpatinės nervų sistemos pažeidimo. Pažeistoje vietoje ir aplinkiniuose audiniuose sutrinka temperatūros, prakaitavimo, jautrumo kontrolė [48].

Skausmas taip pat skirstomas į stiprų, aštrų, vietinį ar plačiai išplitusį, trumpalaikį, nuolatinį ir plintantį, ūminį ir lėtinį [5, 7].

Lėtinis skausmas yra paplitęs simptomas Europoje. Lėtinis skausmas trunka ilgai, turi didelį neigiamą poveikį žmogaus fizinei, psichinei ir socialinei gyvenimo kokybei, jis yra nelengvai gydomas, pastovus ir nemažėjantis, trunkantis daugiau nei tris mėnesius [8].

Ūminis skausmas yra praeinantis ir savaime slopstantis, jis aktyvina savisaugos funkcijas, saugo nuo galimo pažeidimo arba saugo jau pažeistus audinius nuo didesnio pažeidimo [8].

1.3. Raumenų skausmo sindromai

Vienas iš dešimties žmonių skundžiasi vienokiu ar kitokiu griaučių raumenų skausmu. Dauguma nusiskundimų yra dėl regioninės kilmės sutrikimų, dėl kurių žmonės kreipiasi į gydytojus. Lėtinis griaučių raumenų skausmas nėra įvardijamas kaip liga, daugeliu atveju tai yra bendra simptominė organizmo būklė. Ši būklė atsiranda dėl nuovargio ir fizinių ar emocinių faktorių sąveikos. Raumenų skausminiai sindromai yra skirstomi:

1) miofascijinis skausminis sindromas (šis terminas pirmą kartą pavartotas 1940 m. Amerikoje gyd. Janet Travell) - tai lokalizuotas raumenų skausmas ir dažnai pasitaikantis sutrikimas, kurio priežastis - miofascijiniai trigeriniai taškai, esantys įtemptose raumenų skaidulose [18, 21]. Padidėjusio jautrumo MTT sukelia skausmą, plintantį į giliuosius ir aplinkinius audinius. Miofascijiniam skausmo sindromui būdinga ūmus ar lėtinis židininis skausmas, raumenų sąstingis ir nuovargis, raumenų spazmai, jautrumas. Šis skausminis sindromas yra nervų, raumenų ir kitų minkštųjų audinių sutrikimas, kuris apima ir periferinės ir centrinės nervų sistemos jutimų

sutrikimus. Miofascijinio skausmo sindromo paplitimas yra apie 37 % vyrų ir 65 % moterų. Laiku pradėtas gydymas gali sustabdyti miofascijinio skausmo atsiradimą ir plitimą [12].

Miofascijinio skausmo sindromo diagnozei naudojamos įvairios procedūros, testavimas ir gydymas: lokali audinių palpacija pirštais, eritrocitų nusėdimo ir mioglobino lygio nustatymas, EMG testavimas, termografija, miofascijinių trigerinių taškų injekcijos bei šaldančio aerozolio purškimas ir pasyvus tempimas.

2) fibromialgijos sindromas – tai lėtinis raumenų, raiščių, sąnarių ir kitų minkštųjų audinių skausmas, kuriam būdinga plačiai paplitę jautrūs taškai – aktyvūs raumenų mazgai, nuovargis, viso kūno skausmas, rytinis sąstingis. Fibromialgijos simptomai:

- simetriški miofascijiniai trigeriniai taškai,

- jaučiamo skausmo pobūdis - bukas, maudžiantis, kaustantis, jo lokalizacija simetrinė (abiejose kūno pusėse),

- temperatūros suvokimo nukrypimai: sumažėjęs jutimų slenkstis šalčiui ir karščiui, šalčio ir karščio tolerancija, sumažėję spinaliniai refleksai,

- kartu pasireiškiantys simptomai: skausmas, nuovargis, miego sutrikimai, depresija, dismenorėja, dirgliosios žarnos sindromas, šlapinimosi sutrikimai.

Skausmas ir sustingimas lemia blogo miego, psichinio nuovargio, ūžesio galvoje atsiradimą [19]. Fibromialgija diagnozuojama tada, kai išplitęs skausmas jaučiamas ne mažiau kaip 3 mėnesius bei tyrimo metu nustatomi ne mažiau nei 11 iš 18 tipiškų simetriškų skausmingų taškų. Efektyviausias fibromialgijos gydymo planas apima skausmo malšinimo, pacientų mokymo ir aerobinių pratimų derinimą [28].

1.4. Miofascijinis skausmo sindromas

Jungtinėse Amerikos Valstijose pacientams, kurie dėl jaučiamo skausmo kreipiasi į gydytojus, nuo 30 % iki 93 % asmenų diagnozuojamas miofascijinis skausmo sindromas [44].

Miofascijinis skausmo sindromas – tai lokalizuotas raumenų skausmas, kurį sukelia miofascijiniai trigeriniai taškai, atsiradę dėl nežymaus raumenų susitraukimo, nevienodos vidinės raumenų įtampos pasiskirstymo, tiesioginės traumos, neįprasto ekscentrinio susitraukimo, submaksimalaus ar maksimalaus koncentrinio susitraukimo [12].

Atsižvelgiant į klinikinę charakteristiką MTT yra skirstomi į aktyvius ir latentinius miofascijinius trigerinius taškus.

Aktyvūs MTT yra skausmingi net ir ramybės metu. Pagrindinis jų simptomas – sukeltas vietinis arba plintantis skausmas odos ir audinių temperatūros pokyčiai [12, 30].

Latentiniai MTT nėra spontaninio skausmo priežastis, bet gali riboti žmogaus judesius [13, 21]. Šie taškai nesukelia skausmo, kol nėra stimuliuojami, bet gali aktyvuotis įvairios stimuliacijos metu, įskaitant blogą laikyseną ar raumenų disbalansą [12, 30]. Tiek aktyvūs, tiek latentiniai trigeriniai taškai sukelia ribotą judesių amplitudę, judėjimo sutrikimus, autonominę disfunkciją. Šie sutrikimai atsiranda dėl raumenų perkrovimo, nuovargio, nuolatinės įtampos, emocinės būklės [21, 40].

Aktyvūs trigeriniai taškai gali tapti latentiniais MTT arba išlikti aktyviais ir sukelti plintantį skausmą [14]. MTT diagnozei būdingi bruožai:

1) stipriai įtempti raiščiai;

2) aštrus skausmas įtemptuose raiščiuose;

3) asmenų pripažinimas, kad skausmas palpuojant yra toks, kurį jie jaučia įprastai; 4) tempiant raumenų skausmas plinta į aplinkinius audinius [12, 20].

Dėl vidinių ar išorinių veiksnių susiformavę MTT sukelia miofascijinio skausmo sindromą, kurio pagrindiniai simptomai:

- Skausmas – skausmas lokalizuojasi viename kūno regione, tačiau formuojantis atskiriems sindromams, skausmas tampa generalizuotu.

- Sutrikdyta judesių amplitudė – dėl įtemptame raumenyje ar jo sausgyslėje (raištyje) vietiškai lokalizuotų aktyvių MTT formuojasi padidėjusi raumens įtampa ir sutrumpėjimas. O tai sutrikdo judesių amplitudę.

- Raumenų silpnumas – asmenys, kuriems diagnozuotas miofascijinio skausmo sindromas, yra linkę skųstis sutrikusiais judesiais, kurie atsiranda dėl raumenų silpnumo.

- Neramus miegas – dėl skausmo, kurį sukelia įtemptų MTT spaudimas gulint nepatogioje padėtyje, miegas tampa neramus.

- Periferinė hipotermija – asmenys, kuriems diagnozuoti aktyvūs MTT gali skųstis labai žema rankų ir kojų temperatūra [4].

Miofascijiniam skausmo sindromui būdingi ir fiziniai požymiai tokie, kaip „šoktelėjimo“ ir „riksmo“ reakcijos, skausmo atsiminimas, palpuojamas įtemptas raumuo (sausgyslė), vietinio tiko atsakas, odos ir poodinio audinio sustorėjimas [4].

Svarbiausi gydymo tikslai – lokalaus skausmo, vietinio uždegimo, raumenų įtampos sumažinimas, kraujotakos gerinimas, ydingos laikysenos korekcija ir tolimesnės žalos prevencija.

1.4.1. Miofascijino skausmo sindromo patogenezė ir etiologija

Patogenezė. Yra keletas skirtingų histopatologinių MTT vystymosi mechanizmų. Stipri trauma ar pasikartojanti mikrotrauma gali paskatinti MTT susidarymą. Fizinės veiklos trūkumas, netaisyklinga laikysena, vitaminų stoka, miego sutrikimai, įvairios sąnarių problemos gali iš anksto įtakoti mikrotraumos susidarymą. Profesinis ar intensyvus fizinis aktyvumas sukelia pasikartojantį stresą specifiniams raumenims ar raumenų grupėms, o nuolatinis raumenų skaidulų stresas svarbus veiksnys MTT formavimuisi [12].

Etiologija. Keletas galimų mechanizmų gali leisti išsivystyti MTT. Tai nežymus raumenų susitraukimas, nevienodas vidinės raumenų įtampos pasiskirstymas, tiesioginė trauma, neįprastas ekscentrinis susitraukimas, submaksimalus ar maksimalus koncentrinis susitraukimas.

#ežymus raumenų susitraukimas. Motorinė jėga generuojama į submaksimalaus lygio nepertraukiamą raumenų susitraukimą, kuris sujungia dalį laisvų motorinių vienetų. Didelės susitraukimo jėgos metu motoriniuose vienetuose įvyksta metabolinė perkrova, kurios metu netenkama ląstelinio kalcio. Pastovią nenutrūkstamą (ilgalaikę) įtampą išlaiko pirmo tipo ilgai trunkančio motorinio darbo raumenų skaidulos.

#evienodas vidinės raumenų įtampos pasiskirstymas. Dažnas cirkuliacijos sutrikdymas esant padidėjusiai vidinei raumens įtampai gali sukelti mialgijos išsivystymą, hipoksiją ir išemiją. Čia svarbus skirtumas tarp lėtų ir greitų motorinių vienetų. Lėti motoriniai vienetai visada yra stipresi už greitus motorinius vienetus, nors greitieji ir gali išvystyti didesnę jėgą. MTT išsivystymas yra padidėjusios vidinės įtampos rezultatas susitraukusiuose sarkomeruose. Padidėjusi įtampa raumenyse išsisklaido aplink įtempto raiščio (sausgyslės) trumpus segmentus, aplink visą jau susidariusį MTT.

Tiesioginė trauma. Stipri raumenų perkrova gali aktyvuoti MTT. Trauma gali sukelti įvykių seką, kur pakenkiamas sarkoplazminis tinklas ar raumens ląstelių membrana. Tai gali sukelti kalcio koncentracijos padidėjimą, vėliau aktino ir miozino aktyvaciją, atitinkamai adenozino trifosfato trūkumą.

Ekscentrinis susitraukimas, submaksimalus ar maksimalus koncentrinis susitraukimas. Ekscentriniai pratimai yra susiję su mialgija, raumenų silpnumu ir raumenų skaidulų destrukcija. Būdingas netaisyklingas (nenormalus) ir nevienodas raumenų skaidulų prailgėjimas. Tokie ekscentriniai judesiai gali padėti formuotis įtemptam ir jautriam raiščiui bei MTT [12].

1.4.2. Miofascijinio skausmo sindromo gydymo metodai

Netaisyklinga laikysena, kinetinės grandies disfunkcija, raumenų silpnumas, spazmai, nuolatinė įtampa ir kiti veiksniai gali skatinti MTT susidarymą, o tai sąlygoja miofascijinio skausmo sindromo atsiradimą. Visi šie bruožai svarbūs tiek MTT ir miofascijinio skausmo diagnozei, tiek gydymui [28].

Skiriamas farmakologinis ir nefarmakologinis MTT gydymas. Farmakologinio gydymo tikslas – mažinti ar panaikinti dėl MTT kylantį skausmą. Naudojami nuskausminamieji, raminamieji, atpalaiduojantys vaistai. M. Porta teigia, kad botulino toksino injekcijos, derinamos kartu su kitomis fizioterapijos procedūromis sumažina MTT sukeltą skausmą gali būti taikomos, gydant miofascijinio skausmo sindromą [39].

Nefarmakologinis gydymas apima akupunktūrą, osteopatiją, manualinę terapiją, masažą, akupresūrą, ultragarso terapiją, šilumos ir šalčio aplikacijas, diatermiją, transkutaninę elektrinę neurostimuliaciją, etilo chlorido įšvirkštimo, tempimo techniką, mechaninę stimuliaciją ir kt. [13].

Pagrindinis kineziterapijos tikslas yra sumažinti skausmą ir grąžinti normalias judėjimo funkcijas. Didžiausias dėmesys skiriamas MTT deaktyvacijai. Kineziterapijos technikos gali būti suskirstytos į tris kategorijas [12]:

1) manualinė terapija:

o išeminė kompresija – tai tiesioginis miofascijinio trigerinio taško spaudimas nykščiu ar kitais pirštais, sutrikdant kraujotaką toje srityje. Lokalus spaudimas yra taikomas į tašką su didėjančia jėga, kol kineziterapeutas pajaučia įtampos sumažėjimą toje srityje. Pacientas gali jausti nedidelį diskomfortą. Po išeminės kompresijos toje srityje audiniai labiau aprūpinami maisto medžiagomis ir deguonimi, nes pagerėja spaustos vietos kraujotaka [10]; o tempimo pratimai – gydymo metodas, kai, tempiant mechaniniu būdu pagal išilginę ašį, stengiamasi atitraukti, pailginti tam tikras žmogaus kūno vietas. Dažniausiai yra veikiama sausgyslių ir jungiamojo audinio sistema. Kartu su tempimu gali būti naudojama vibracija, šiluma. Tempimo pratimus galima atlikti ir sausumoje ir vandenyje;

o raumens ištempimas ir atpalaidavimas; o MTT spaudimas;

o masažas. Jo metu vyksta kūno audinių mechaninis tempimas bei jų judėjimas. Kadangi yra sumažėjusi judesių amplitudė, nustatytas raumenų silpnumas bei būdingas galūnių tirpimas ar raumenų dilgčiojimas, esant miofascijiniams trigeriniams taškams tam tikruose raumenyse, masažas atliekamas reikalingoms raumenų grupėms, kad kuo labiau jos atsipalaiduotų, kad judesiai taptų laisvesni ir išnyktų galūnių tirpimas [12]. Skiriami šie fiziologiniai masažo efektai: a) refleksinis, b) mechaninis.

Refleksinis masažo efektas yra perduodamas per odos paviršių. Paviršiniai odos receptoriai reaguoja į sensorinius dirgiklius. Šis refleksinis mechanizmas remiasi autonominės nervų sistemos veikimu. Refleksinis masažo efektas apima: a) skausmą, b) cirkuliaciją, c) medžiagų apykaitą [5].

Poveikis skausmui. Masažo poveikis skausmui pasireiškia, stimuliuojant didelio diametro nervų skaidulas, kuomet veiksmingai blokuojamas skausmo informacijos perdavimas į mažo diametro skaidulas.

Poveikis kraujo ir limfos cirkuliacijai. Lengvas masažas sukelia momentinį trumpalaikį limfagyslių ir smulkiųjų kapiliarų išsiplėtimą. Stiprus spaudimas masažo metu palieka ilgalaikį poveikį limfagyslių ir smulkių kapiliarų išsiplėtimui. Įvykus kapiliarų išsiplėtimui, kraujo tūris ir tėkmė padidėja, taip pat pakyla temperatūra aplinkiniuose masažuojamuose audiniuose. Masažas taip pat pagerina limfos tekėjimą.

Poveikis medžiagų apykaitai. Masažas nepakeičia bendros medžiagų apykaitos, tačiau pagerėjusi limfos ir kraujo cirkuliacija pagreitina medžiagų apykaitos produktų išsiskaidymą ir pagerina kraujo įsisotinimą deguonimi.

Mechaninis masažo efektas apima poveikį: a) raumenims, b) odai.

Poveikis raumenims. Pagrindinis masažo poveikis raumeniniam audiniui yra - palaikyti raumenį galimoje geriausioje mitybos ir energijos būklėje po traumos ar sutrikimo, siekiant sugrąžinti maksimalią raumens funkciją. Masažas padidina kraujo tėkmę griaučių raumenyse ir pagerina veninio kraujo sugrįžimą, taip pat padidina judesių amplitudę. Masažas nepadidina raumenų jėgos, bet pagerina raumenų tonusą.

Poveikis odai. Masažas padidina odos temperatūrą ir netiesiogiai veikia kraujagyslių motoriką. Masažas teigiamai veikia odos paviršiuje esančius randus, juos ištempdamas. Masažo metu teigiamas poveikis yra ir sutrumpėjusiems ir įsitempusiems audiniams [5].

Masažas gali būti taikomas vienai arba kelioms kūno dalims, visam kūnui. Yra daug įvairių masažo rūšių. Bet daugelyje atliekamų tyrimų dažniausiai naudojamas klasikinis švediškas masažas [41].

2) akupunktūra;

3) kitos technikos: termoterapija, ultragarso terapija, lazerio terapija. Šias procedūras atliekamos fizioterapijos metu [31].

Priimtiniausias ir tinkamiausias miofascijinį skausmą sukeliančių MTT gydymo metodas yra tempimo pratimai, masažas, raumens ištempimas ir atpalaidavimas, išeminė kompresija, šiluma ir šaltis [20].

Fizinė mankšta taip pat efektyvi, kai yra nustatyti miofascijiniai trigeriniai taškai. Esant pečių juostos ir kaklo skausmui ir judesių apribojimams, judesių amplitudę didinantys pratimai,

tempimo ir lankstumo lavinimo pratimai turėtų būti įtraukti į gydymo planą. Jie sumažina jaučiamą skausmą ir padidina judesių amplitudę [37].

Pacientą prieš mankštą reikėtų nuteikti sportuoti, kad visos mankštos metu jis būtų aktyvus ir teisingai atliktų skirtus fizinius pratimus. Skiriami tempimo pratimai, atsipalaidavimo pratimai, kūno laikysenos koregavimo pratimai bei raumenų stiprinimo pratimai, ir kt. Taikomi fiziniai pratimai, sumažina įtampa, atpalaiduoja įsitempusius raumenis, pagreitina kraujotaką, o tai gerina kraujotaką miofascijinių trigerinių taškų srityse, taip sumažinamas MTT sukeliamas skausmas [12].

Skausmo gydymui tikslingai taikoma šilumos ir šalčio terapija. Šaltis gali būti saugiai naudojamas iki 20 min. trukmės gydymui, šiluma – iki 8 val. ne aukštesnės kaip 40 laipsnių temperatūros. Ūmaus audinio sužeidimo atvejais tinkamesnė procedūra yra šaltis, poūmiais ir lėtiniais atvejais – šiluma. Nadle Scott teigia, kad vietinė šilumos ar šalčio aplikacija sukelia terminį fiziologinį efektą. Pagrindinis fiziologinis poveikis yra paviršinei kraujo cirkuliacijai, nes į temperatūros pokyčius reaguoja temperatūros receptoriai odoje ir simpatinė nervų sistema. Vietinis šilumos taikymas sukelia poveikį iki 2 cm gylyje, nes giliau esantis riebalinis audinys pristabdo šilumos plitimą į gilesnius audinius. Arne N. Gam teigia, kad minkštųjų audinių šildymui taip pat gali būti naudojama ir ultragarso terapija, kuri derinama su masažu ar fiziniais pratimais, gali teigiamai paveikti sutrikusias minkštųjų audinių funkcijas, taip pat ir miofascijinius trigerinius taškus, lokalizuotus griaučių raumenyse [24]. Šalčio terapija plačiau naudojama sporto medicinoje, patyrus ūmią traumą, esant uždegimui ir pan. [37].

Šilumos poveikis skausmo fiziologijai: mažina raumenų spazmą, išemiją, skausmą, skausmo receptorių - nociceptorių aktyvumą raumenyse. Šiluma skatina vazodilataciją, greitina medžiagų apykaitą, didina deguonies kiekį audiniuose, gerina kraujo cirkuliaciją, atpalaiduojami raumenų spazmai (1 pav.). Pagerėjusi kraujo cirkuliacija sumažina skausmą [5].

1 pav. Šilumos poveikis vazodilatacijai

Taikant šilumos terapiją, reikia atsižvelgti į tai, kaip pacientas toleruoja šilumos terapiją, ar nėra sutrikę jutimai, kokios indikacijos ir kontraindikacijos šilumos terapijai (1 lentelė).

1 lentelė. Indikacijos ir kontraindikacijos šilumos terapijai [5]

Indikacijos šilumos terapijai Kontraindikacijos šilumos terapijai Apyūmė ir lėtinė uždegiminė būklė Ūmus griaučių raumenų sistemos pažeidimas Apyūmis ar lėtinis skausmas Sulėtėjusi kraujotaka

Apyūmės edemos šalinimas Periferinių kraujagyslių ligos Sumažėjusi judesių amplitudė Odos nejautrumas

Patynimo nykimas Atviros žaizdos ir odos būklės

Raumenų struktūros apsaugai nuo pažeidimų

Raumenų spazmai

Apyūmis raumenų pertempimas

Apyūmis raiščių ir sausgyslių patempimas Apyūmis sumušimas

Šalčio poveikis skausmo fiziologijai: mažina odos ir audinių temperatūrą, lėtina kraujotaką, veikia nuskausminančiai dėl sulėtėjusio laidumo periferiniuose nervuose ir sumažėjusio nocicepcinės informacijos perdavimo į CNS, didina skausmo slenkstį. Šaltis mažina patinimą ir

↑ Temperatūra

↑

Vazodilatacija

uždegimą, slopina skausmą bei uždegimo mediatorių gamybą, jų išsiskyrimą ir cirkuliaciją. Reabilitacijoje naudojama šalčio terapija siaurina kraujagysles, taip sulėtindama kraujo tėkmę (2 pav.). Todėl šalčio terapija plačiai naudojama ūmiam plintančiam skausmui slopinti, stiprios traumos ar pažeidimo gydymui, taip sumažina diskomfortą [5].

Kathleen Galloway teigia, kad taikant paviršinį šaldymą, temperatūra sumažėja 4 cm gylyje, priklausomai nuo poodinio audinio storumo. Šalčio paketai yra veiksmingesni, kai gydymas taikomas didesniame plote. Audinių temperatūrai mažėjant, sumažėja ir medžiagų apykaita, o vėliau ir deguonies poreikis. Šis poreikio sumažėjimas padeda pristabdyti tolesnę žalą minkštiesiems audiniams. Šalčio paketus plačiai galima naudoti, kai raumenų spazmai yra pasyvioje ar aktyvioje stadijoje [50].

2 pav. Šalčio terapijos poveikis kraujo tėkmei

Taikant šalčio terapiją, reikia atsižvelgti į tai, kaip pacientas toleruoja šaltį, ar nėra sutrikę jutimai, kokios indikacijos ir kontraindikacijos šalčio terapijos taikymui (2 lentelė).

2 lentelė. Indikacijos ir kontraindikacijos šalčio terapijai [5]

Indikacijos šalčio terapijai Kontraindikacijos šalčio terapijai Ūmus ar apyūmis uždegimas Sulėtėjusi kraujotaka

Ūmus skausmas Periferinių kraujagyslių ligos

↓ Temperatūra

↓ Kraujo tėkmė

2 lentelės tęsinys. Indikacijos ir kontraindikacijos šalčio terapijai [5]

Indikacijos šalčio terapijai Kontraindikacijos šalčio terapijai

Lėtinis skausmas Padidėjęs jautrumas šalčiui

Ūmus patinimas (edema, hemoragija) Odos nejautrumas

Miofascijiniai trigeriniai taškai Atviros žaizdos ar odos būklės

Raumenų apsaugai Infekcija

Raumenų spazmai

Ūmus raumenų pertempimas

Ūmus raiščių ir sausgyslių patempimas Ūmus sumušimas

Tepalinio maišelio uždegimas (bursitas) Sąnario ir sąnarį sudarančių dalių uždegimas Sausgyslių uždegimas

Uždelstas raumenų skausmingumo negydymas

Nuolatinis stresas skatina miofascijinių trigerinių taškų vystymąsi, sukelia skausmą, bei esančių latentinių MTT suaktyvėjimą (3 pav.). Todėl būtina mažinti kasdieninę įtampą ir stresą sukeliančius veiksnius [12].

1.5. Skausmas griaučių raumenų sistemos viršutinėje dalyje

Tarptautinė skausmo studijos asociacija (IASP) skausmą apibrėžia kaip nemalonų sensorinį ir emocinį pojūtį, susijusį su tiesioginiu ar galimu audinių pažeidimu. Skausmas yra subjektyvus pojūtis, todėl kiekvienas žmogus jį įvertina individuliai. Dažnai jis yra susijęs su pasikartojančia trauma ar anksčiau buvusiu pažeidimu. Skausmas yra pagrindinis simptomas, esant griaučių raumenų sistemos sutrikimams [5].

Ilgai besitęsiantis spazmas skatina kraujotakos nepakankamumo atsiradimą, raumenų atrofiją, o visa tai gali sąlygoti griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies skausmus ramybėje ir judesių metu, funkcijos sutrikimą ar net išnykimą. Raumenys gali būti pažeidžiami trimis būdais:

1) raumenų skaidulos gali būti įtemptos arba dirginamos dėl laikino skausmo ar patinimo; 2) mažos raumenų skaidulos gali būti pažeidžiamos atskirai;

3) raumuo gali patirti skaudų smūgį ar suspaudimą, kurie nutraukia kraujagysles, ir dėl kraujo netekimo sutrinka raumens funkcija tose srityse.

Griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies skausmas dažniausiai pasireiškia 30-59 metų amžiaus asmenims. Moterys viršutinės griaučių raumenų dalies skausmu skundžiasi daugiau negu vyrai. Skausmas šioje dalyje gali atsirasti kaip atsakas į ūminę traumą, kartotinę mikrotraumą ar esant degeneraciniams audinio pakitimams, vykstant normaliam senėjimo procesui. Jaučiamas skausmas ar jautrumas gali plisti ir būti nurodomas tose vietose, kur tiesioginio pažeidimo nėra [38].

Griaučių raumenų sistemos viršutinę dalį sudaro kaklas, pečiai ir rankos. Skiriami šiose srityse skausmą sukeliantys rizikos veiksniai (3 lentelė) [9].

3 lentelė. Viršutinės griaučių raumenų sistemos dalies skausmą sukeliantys rizikos veiksniai [9] Eil.

r. Kaklas Pečiai Rankos

1. Dirbančių asmenų raumenys ilgą laiką būna statiškai susitraukę.

Pasikartojanti pečių juostos raumenų įtampa.

Nuovargis, atliekant pasikartojantį darbą arba išlaikant kūną toje pačioje padėtyje ilgą laiką.

2. Į darbą be reikalo įtraukiami visi kaklo, pečių ir rankų raumenys.

Ilgalaikė ar pasikartojanti pečių lenkimo arba atitraukimo padėtis.

Ryšys tarp darbe naudojamos didelės jėgos ir raumenų sausgyslių uždegimo.

3. Dėl nuolatinės valingos kaklo ir rankų raumenų įtampos.

Amžius, stresas, ilgalaikis fizinis aktyvumas.

Rizikos veiksnių kombi-nacijos (per didelė jėga ir pasikartojanti padėtis, per didelė jėga ir netai-syklinga laikysena ir kt.)

Kaklo skausmo atsiradimui įtakos turi ergonominiai veiksniai: kūno padėtis darbo metu, ypač dirbant kompiuteriu, skaitymo ir rašymo padėtis, rankų naudojimas, kai jų įtampa nereikalinga, lytis, pasikartojantys nuolatiniai judesiai, per didelė įtampa, vibracija, kurią sukelia įrengimai, su kuriais reikia dirbti, ir kiti psichosocialiniai veiksniai [9, 34].

1.6. Judesių amplitudės ir jėgos pokyčiai griaučių raumenų sistemos viršutinėje

dalyje

Susidarę skausmingi MTT sukelia skausmą, jautrumą, judėjimo sutrikimą ar kitas problemas, atsirandančias dėl plintančio miofascijinio skausmo. Minkštieji audiniai reaguoja į skausmą, dėl to atsiranda judesių apribojimai. Dėl nuolatinio streso, kurį patiria raumenys, nuolat įtemptose raumenų skaidulose susidaro miofascijiniai trigeriniai taškai, kurie sukelia regioninį, nuolatinį skausmą, dėl kurio sumažėja judesių amplitudė. Dažniausiai pažeidžiami raumenys, kurie išlaiko kūną vertikalioje padėtyje, pavyzdžiui, kaklo, pečių, dubens juostos raumenys [13, 49].

Dėl MTT sukelto miofascijinio skausmo sindromo, sutrinka kraujotaka, medžiagų apykaita pažeistuose raumenyse ir aplinkiniuose minkštuosiuose audiniuose. Dėl to sutrinka ir raumenų jėga. Didėjant spazmuotų raumenų įtampai, sumažėja raumens lankstumas ir jėga [32].

1.7. Akyvi ir pasyvi kineziterapija

Kineziterapija – tai gydymas judesiu. Mechanoreceptoriuose judesio energija yra transformuojama į aferentinius nervinius impulsus, kurie sužadina organizmo atsakomąją reakciją. Judesys yra fizinių veiksnių visumos dalis, fizinės medicinos ir reabilitacijos dalis. Priklausomai nuo ligonio aktyvumo ir esamo sutrikimo skiriama aktyvi ir pasyvi kineziterapija.

Aktyvios kineziterapijos metodai yra tokie, kur ligonis juda sąmoningai ir tam eikvoja energiją. Ji apima gydomąją kūno kultūrą (fizinius pratimus), žaidimus, sporto elementus, dozuotą ėjimą, bėgimą, plaukimą, ergoterapiją ir pan.

Naudojant pasyvios kineziterapijos metodus, ligonis yra pasyvus dalyvis. Įvairias manipuliacijas rankomis, specialiais prietaisais ar aparatais atlieka specialistas. Pasyvi kineziterapijos rūšis apima masažo, šalčio, šilumos, tempimo terapijos ir kitų fizikinių veiksnių taikymą [2, 3].

2. TYRIMO METODAI IR METODIKA

2.1. Tiriamieji asmenys

Buvo ištirtos 20 jauno ir vidutinio amžiaus sveikos moterys, kurios aktyviai neužsiima jokia sportine veikla. Visos tiriamosios skundžiasi silpnesniu ar stipresniu skausmu, šiek tiek sumažėjusia judesių amplitude ir jėga griaučių raumenų sistemos viršutinėje dalyje.

2.2. Tyrimo metodai

1) Spaudimo jėgos matavimo prietaisu (algometru – Wagner Pain Test FPN – 100) spaudžiami MTT ir nustatomas jų jautrumas (4 pav.). Jautrumas įvertinamas kiekybiškai, naudojant algometrą statmenoje plokštumoje spaudžiant miofascijinį trigerinį tašką. Spaudžiant algometru jo ekrane rodoma spaudimo jėga niutonais ir kilogramais. Algometras turi 1 cm skersmens guminį antgalį su stūmokliu. Spaudžiama didinant jėgą, kol pacientas nebetoleruoja spaudimo ir įvardija jį kaip jaučiamą skausmą. Algometru galima pamatuoti skausmo lygį raumenyse, sąnariuose, raiščiuose, sausgyslėse, kauluose.

4 pav. Algometras Wagner Pain Test FP7 – 100

2) Goniometru buvo matuojama judesių amplitudė, atliekant aktyvų žasto lenkimą, tiesimą, atitraukimą, vidinę rotaciją ir išorinę rotaciją. Goniometru matuojama sąnario judesio amplitudė laipsniais nuo 0 iki 180 ° (5 pav.). Judesių amplitudės sąnariuose matavimas yra vienas iš pagrindinių kriterijų, vertinant žmogaus judėjimo funkciją. Judesių amplitudę galima tirti pasyviai (kai tiriamasis negali atlikti aktyvių judesių) ir aktyviai (kai tiriamasis savarankiškai atlieka judesius). Atliekant tyrimą, tyrime matavome aktyvią judesių amplitudę, pradinė padėtis – 0 ° judesio sąnaryje.

5 pav. Goniometras

3) Centimetrine juostele buvo matuojamas rankų sukabinimas už nugaros (atstumas tarp vienos rankos didžiojo piršto iki kitos rankos didžiojo piršto, šoninis galvos lenkimas (atstumas nuo ausies spenelio iki petinės ataugos), galvos sukimas (atstumas nuo smakro iki petinės ataugos), lenkimas (atstumas nuo smakro iki Jungo įlankos) bei tiesimas (atstumas nuo smakro iki Jungo įlankos).

4) Hidrauliniu rankos dinamometru „Saehan“ (6 pav.) matuojama plaštakos izometrinė jėga nuo 0 iki 90 kg.

Reikalavimai, atliekant testavimą rankos dinamometru: a) patogi sėdėjimo ar stovėjimo padėtis,

b) ranka neutralioje padėtyje ir pritraukta, c) alkūnė sulenkta 90 ° kampu,

d) dilbis neutralioje padėtyje, e) riešas neutralioje padėtyje,

f) matuoti tris kartus ir apskaičiuoti gautų matavimo rezultatų vidurkį.

5) Pečių juostos raumenų testavimas buvo atliekamas, sudarant pasipriešinimą „Stabilizer“ prietaisu (Stabilizer Pressure Biofeedback) (7 pav.). „Stabilizer“ prietaisas yra naudojamas, atliekant įvairius fizinius pratimus, norint išlaikyti reikiamą juosmeninės nugaros dalies raumenų įtampą, bei gali būti naudojamas, atliekant raumenų testavimą. Vertinamas spaudimo sukeltas slėgio pokytis nuo 0 iki 200 mm Hg. Atliekant tyrimą, norėjome kiekybiškai įvertinti pečių juostos raumenų pasipriešinimo jėgą. „Stabilizer“ prietaiso manžetė prieš atliekant judesį buvo pripučiama iki 20 mm Hg slėgio ir dedama tarp tiriančiojo delno ir tiriamojo galūnės. Kai manžetės slėgis dėl tiriančiojo rankos prisilietimo pasiekdavo 40 mm Hg, tiriamajam buvo nurodyta atlikti reikiamą judesį ir stengtis nugalėti išorinį pasipriešinimą. Pasipriešinimo jėga buvo įvertinama kiekybiškai.

7 pav. „Stabilizer Pressure Biofeedback“

6) Manualinis raumenų testavimas – tai tyrimo metodas, kuriuo siekiama nustatyti ir išmatuoti raumens ar raumenų grupių funkcijos ir jėgos sutrikimus. Manualiniu raumenų testavimu yra siekiama įvertinti raumens ar raumenų grupių gebėjimą susitraukti ir priešintis. Šis raumenų testavimas netinka asmenims, kurie negali savarankiškai kontroliuoti raumenų įtampos.

Vertinamas gebėjimas nugalėti gravitacijos jėgas ir pasipriešinimą. Mūsų atliktame tyrime naudojome pečių juostos manualinį raumenų testavimą, kai tiriamasis atlikdamas judesį, stengėsi nugalėti išorinį pasipriešinimą [6].

2.3. Tyrimo eiga

Tyrimas buvo atliekamas 2010 metų sausio - vasario mėnesiais Kauno lopšelyje – darželyje „Ežiukas“. Moterys yra dirbančios Kauno lopšelyje – darželyje „Ežiukas“. 20 tiriamųjų atsitiktinai buvo suskirstytos į dvi grupes (4 lentelė).

4 lentelė. Tiriamųjų skaičius ir amžiaus vidurkis abiejose grupėse

Kineziterapijos rūšis Tiriamųjų skaičius (n) Tiriamųjų amžius (metais)

Aktyvi kineziterapija 10 38,4±9,6

Pasyvi kineziterapija 10 45,1±11,6

Tiriamųjų amžius tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05) (8 Pav.).

45,1

38,4

aktyvios KT grupė

pasyvios KT grupė

A m ži u s ( m e ta is )

8 pav. Aktyvios ir pasyvios kineziterapijos grupių tiriamųjų amžiaus vidurkiai

Vienai grupei (10 moterų) buvo taikomos pasyvios kineziterapijos priemonės, kitai grupei (10 moterų) - aktyvios kineziterapijos priemonės. Prieš pradedant taikyti pasyvios ar aktyvios kineziterapijos priemones buvo atliekamas testavimas, po taikytų poveikių testavimas buvo pakartotas (9 pav.). Rezultatai buvo surašomi tyrimo protokole „Moterų griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies funkcinės būklės įvertinimo tyrimo protokolas“ (Priedas Nr. 2)

9 pav. Tyrimo eigos planas

Prieš ir po kineziterapijos priemonių taikymo, testavimo metu moterims vertinome: 1. Spaudimo sukeltą raumenų skausmo slenkstį. Tiriamiesiems asmenims palpacijos metodu

buvo nustatyta MTT lokalizacijos vieta griaučių raumenų sistemos viršutinės dalies raumenyse – trapeciniame (m.trapezius), mentės keliamajame (m. levator scapulae), viršdygliniame (m. supraspinatus), podygliniame (m. infraspinatus), mažajame ir didžiajame rombiniuose raumenyse (m. rhomboideus minor et major) kairėje ir dešinėje pusėse (Priedas Nr. 3). Algometru MTT buvo spaudžiamas iki tokio lygio, kol asmuo įvertino jaučiamą pojūtį kaip skausmą.

2. Aktyvi žasto lenkimo, tiesimo, atitraukimo, vidinės ir išorinės rotacijos judesių amplitudė buvo matuojama goniometru (Priedas Nr. 4).

3. Rankų sukabinimas už nugaros, šoninis galvos lenkimas (atstumas nuo ausies spenelio iki petinės ataugos), galvos sukimas (atstumas nuo smakro iki petinės ataugos), tiesimas (atstumas tarp smakro ir Jungo įlankos) ir lenkimas (atstumas tarp smakro ir Jungo įlankos) per atlantopakauškaulinį sąnarį (art. atlantooccipitalis) buvo matuojamas centimetrine juostele (Priedas Nr. 5).

4. Plaštakos raumenų jėga buvo matuojama hidrauliniu rankos dinamometru (Priedas Nr. 6). 5. Manualinis raumenų testavimas buvo atliekamas, naudojant „Stabilizer“ prietaisą (Priedas

Nr. 7). TESTAVIMAS AKTYVI KIEZITERAPIJA PASYVI KIEZITERAPIJA Tempimo pratimai Judesių amplitudę didinantys pratimai Šaldymas Masažas Šildymas

Dešimčiai moterų iš dvidešimties kas antrą dieną 10 kartų buvo taikoma pasyvi kineziterapija, kurią sudarė šaldymas, masažas ir šildymas (Priedas Nr. 8). Skausmingiausi miofascijiniai trigeriniai taškai buvo nustatyti trapeciniame (m.trapezius), viršdygliniame (m. supraspinatus), mažajame ir didžiajame rombiniuose raumenyse (m. rhomboideus minor et major) kairėje ir dešinėje pusėse. Atšaldyti Flexipac paketai iki 5 °C temperatūros buvo dedami šių raumenų srityse kairėje ir dešinėje pusėse, šaldymas buvo taikomas 5 minutes. Po to 15 minučių pečių juostos raumenims buvo atliekamas klasikinis masažas, kurį sudarė tokios dalys: glostymas, trynimas, maigymas, vibracija ir masažo pabaigai - glostymas. Po masažo 10 minučių taikomas 42 °C temperatūros šildymas atšildytais Flexipac paketais trapecinio, viršdyglinio, mažojo ir didžiojo rombinių raumenų srityse.

Tie patys rodikliai (spaudimo sukeltas raumenų skausmo slenkstis, judesių amplitudė ir raumenų jėga) buvo įvertinti praėjus dienai po pasyvios kineziterapijos priemonių taikymo.

Kitoms tiriamosioms kas antrą dieną 10 kartų buvo taikoma aktyvi kineziterapija (Priedas Nr. 9). Aktyvią kineziterapiją sudarė įvadinė dalis, kurios metu buvo atliekami ėjimo vietoje pratimai, derinami su kvėpavimu ir rankų judesiais, ir tempimo pratimai. Pagrindinėje užsiėmimo dalyje buvo atliekami tempimo pratimai pečių, kaklo, rankų raumenims ir judesių amplitudę didinantys pratimai su lazdele. Baigiamąją aktyvios kineziterapijos užsiėmimo dalį sudarė dinaminiai ir statiniai kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimai.

Praėjus dienai po aktyvios kineziterapijos, įvertinti spaudimo sukelto raumenų skausmo slenksčio, judesių, raumenų jėgos ir manualinio raumenų testavimo rodikliai.

2.4. Duomenų analizės metodai

Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip aritmetiniai vidurkiai su standartiniais nuokrypiais. Dviem nepriklausomoms imtims palyginti naudotas neparametrinis Manio - Vitnio U testas, dviem priklausomoms imtims – neparametrinis Vilkoksono testas. Kai reikšmingumo lygmuo p≤0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu.

3. REZULTATAI

3.1. Spaudimo sukelto skausmo slenksčio rezultatai prieš ir po pasyvios ir

aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo

Spaudimo sukeltas raumenų skausmo slenkstis visuose miofascijiniuose trigeriniuose taškuose po pasyvios kineziterapijos priemonių taikymo padidėjo. Statistiškai reikšmingas skirtumas prieš ir po pasyvios kineziterapijos nebuvo gautas tik viršdygliniame raumenyje (m. infraspinatus) dešinėje kūno pusėje IP 2 taške ir to paties raumens kairėje kūno pusėje IP 1 taške (10 pav.). Lyginant spaudimo sukelto raumenų skausmo slenksčio gautus rezultatus prieš pasyvią KT ir po jos, statistiškai reikšmingas pokytis nustatytas 20– yje MTT iš 22- jų vertintų, o vertintas raumenų skausmo slenkstis po pasyvios KT vidutiniškai padidėjo 0,71 kg spaudimo jėgos, lyginant su matavimų rezultatų vidurkiu prieš KT. Todėl galima teigti, kad pasyvi KT, kurią sudarė šaldymas, masažas ir šildymas, turėjo teigiamą poveikį, didinant raumenų skausmo slenkstį.

3,7 2,9 3,8 2,9 3,6 2,6 2,8 1,9 3,2 2,9 4,0 3,3 4,0 2,7 3,9 2,8 3,6 3,1 2,7 2,5 2,7 2,4 2,5 2,4 3,0 2,0 2,9 1,7 2,5 1,3 2,7 2,4 2,8 2,5 3,4 2,1 3,1 2,3 2,9 2,1 2,2 1,8 2,1 1,8 0 1 2 3 4 5 6 TP1 kairė TP1 dešinė TP2 kairė TP2 dešinė TP3 kairė TP3 dešinė LS1 kairė LS1 dešinė LS2 kairė LS2 dešinė SP kairė SP dešinė IP1 kairė IP1 dešinė IP2 kairė IP2 dešinė RH1 kairė RH1 dešinė RH2 kairė RH2 dešinė RH3 kairė RH3 dešinė Kilogramai (kg) prieš KT po KT

* - p>0,05, nebuvo statistiškai reikšmingo pokyčio.

10 pav. Spaudimo sukeltas raumenų skausmo slenkstis MTT prieš ir po pasyvios kineziterapijos priemonių taikymo

*

Spaudimo sukeltas raumenų skausmo slenkstis po aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo padidėjo visuose miofascijiniuose trigeriniuose taškuose, kuriuose buvo vertinamas spaudimo sukeltas raumenų skausmo slenkstis (11 pav.). Tačiau statistiškai reikšmingas pokytis (p<0,05) po aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo, lyginant su duomenimis prieš kineziterapiją, buvo gautas mažajame ir didžiajame rombiniuose raumenyse (m. rhomboideus minor et major) RH 2 kairėje pusėje, RH 1 kairėje ir dešinėje pusėse, viršdygliniame raumenyje (m. infraspinatus) IP 1 ir IP 2 kairėje pusėje, podygliniame raumenyje (m. supraspinatus) SP kairėje ir dešinėje pusėse, mentės pakeliamajame raumenyje (m. levator scapulae) LS 2 kairėje pusėje ir trapeciniame raumenyje TP 2 ir TP 3 kairėje pusėje ir TP 1 kairėje ir dešinėje pusėse. Didesnis statistiškai reikšmingas pokytis nustatytas kairės kūno pusės miofascijiniuose trigeriniuose taškuose. Spaudimo sukeltas raumenų skausmo slenkstis po aktyvios KT priemonių taikymo vidutiniškai padidėjo 0,39 kg lyginant su matavimo rezultatais prieš aktyvią kineziterapiją.

* - p>0,05, nebuvo statistiškai reikšmingo pokyčio.

11 pav. Spaudimo sukeltas raumenų skausmo slenkstis MTT prieš ir po aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo

*

*

*

*

*

*

*

*

*

*

Lyginant aktyvios ir pasyvios kineziterapijos taikytų priemonių efektyvumą miofascijinių trigerinių trigerinių taškų sukeltam skausmui, gauti rezultatai statistiškai reikšmingai skyrėsi 4 taškuose (5 lentelė). TP 1 kairės pusės taške po pasyvios kineziterapijos spaudimo sukeltas raumenų skausmo slenkstis vidutiniškai buvo 2,4 ± 0,5 kg, o po aktyvios kineziterapijos - 1,9 ± 0,3 kg. Taip pat miofascijinių trigerinių taškų LS 1, RH 2 ir RH 3 dešinėje pusėje spaudimo sukelto raumenų skausmo slenksčio vidurkis statistiškai reikšmingai padidėjo po pasyvios kineziterapijos, lyginant su gautais rezultatais po aktyvios kineziterapijos (5 lentelė). Todėl galima teigti, kad pasyvios KT priemonių efektyvumas, didinant spaudimo sukeltą raumenų skausmo slenkstį miofascijiniuose trigeriniuose taškuose yra didesnis nei taikant aktyvios KT priemones.

5 lentelė. Spaudimo sukelto raumenų skausmo slenksčio rezultatai prieš ir po aktyvios ir pasyvios kineziterapijos priemonių taikymo (pilka spalva pažymėtas statistiškai reikšmingas

skirtumas tarp KT grupių) KT tipas MTT Aktyvi KT prieš (kg±SD) Aktyvi KT po (kg±SD) Pasyvi KT prieš (kg±SD) Pasyvi KT po (kg±SD) Skirtumas tarp KT tipo TP 1 kairė 1,5±0,5 1,9±0,3 1,8±0,4 2,4±0,5 p<0,05 TP 1 dešinė 2,0±0,5 2,5±0,7 2,1±0,6 2,7±0,7 p>0,05 TP 2 kairė 1,9±0,3 2,3±0,7 1,8±0,8 2,5±0,7 p>0,05 TP 2 dešinė 2,2±0,4 2,5±0,5 2,2±0,4 2,7±0,5 p>0,05 TP 3 kairė 2,1±0,3 2,7±0,5 2,1±0,3 3,1±0,6 p>0,05 TP 3 dešinė 3,0±0,5 3,3±0,5 2,9±0,6 3,6±0,7 p>0,05 LS 1 kairė 2,1±1,4 2,3±1,6 2,3±1,3 2,8±1,5 p>0,05 LS 1 dešinė 3,1±0,3 3,2±0,4 3,2±0,4 3,9±0,7 p<0,05 LS 2 kairė 2,2±1,3 2,7±1,5 2,1±1,2 2,7±1,5 p>0,05 LS 2 dešinė 3,3±0,5 3,6±0, 7 3,4±0,5 4,0±0,8 p>0,05 SP kairė 2,6±1,1 3,0±0,8 2,5±1,1 3,3±0,9 p>0,05 SP dešinė 2,5±0,7 3,3±0,7 2,8±0,8 4,0±0,8 p>0,05 IP 1 kairė 2,0±0,9 2,9±0,9 2,7±0,9 2,9±1,1 p>0,05 IP 1 dešinė 2,7±0,5 2,9±0,9 3,4±0,5 3,2±1,0 p>0,05

5 lentelės tęsinys. Spaudimo sukelto raumenų skausmo slenksčio rezultatai prieš ir po aktyvios ir pasyvios kineziterapijos priemonių taikymo (pilka spalva pažymėtas statistiškai reikšmingas

skirtumas tarp KT grupių) KT tipas MTT Aktyvi KT prieš (kg±SD) Aktyvi KT po (kg±SD) Pasyvi KT prieš (kg±SD) Pasyvi KT po (kg±SD) Skirtumas tarp KT tipo IP 2 kairė 1,6±0,9 2,0±1,4 1,3±0,5 1,9±0,6 p>0,05 IP 2 dešinė 2,6±1,8 2,7±0,9 2.5±1,2 2,8±1,5 p>0,05 RH 1 kairė 1,8±1,0 2,4±0,8 1,7±0,8 2,6±0,8 p>0,05 RH 1 dešinė 2,7±0,9 3,1±0,9 2,9±0,7 3,6±0,8 p>0,05 RH 2 kairė 2,2±0,4 2,8±0,6 2,0±0,5 2,9±0,6 p>0,05 RH 2 dešinė 3,1±0,6 3,2±0,4 3,0±1,2 3,8±0,9 p<0,05 RH 3 kairė 2,4±0,8 2,7±0,8 2,4±0,8 2,9±0,9 p>0,05 RH 3 dešinė 2,5±0,9 2.8±0,8 2.5±0,7 3,7±0,9 p<0,05

3.2. Judesių matavimo rezultatai prieš ir po pasyvios ir aktyvios kineziterapijos

priemonių taikymo

Žasto judesių amplitudė po pasyvios kineziterapijos priemonių taikymo statistiškai reikšmingai padidėjo, atliekant visus žasto judesius (išorinę ir vidinę rotaciją, atitraukimą, tiesimą ir lenkimą) (p<0,05). Vidutinės reikšmės pateiktos 12 paveiksle. Po pasyvios kineziterapijos kairiojo ir dešiniojo žasto išorinė rotacija vidutiniškai padidėjo 3,9 °, vidinė rotacija – 3,3 °, atitraukimas – 2,5 °, tiesimas – 1,8 °, o lenkimas – 2,9 °, lyginant su žasto judesių matavimo rezultatų vidurkiais prieš pasyvią KT.

75,3 77,2 66,1 62,6 163,1 167,7 54,5 56,6 161,9 161,3 72 72,8 63,7 58,4 160,6 165,2 52,7 54,9 158,7 158,7 0 50 100 150 200 250

kairio žasto lenkimas dešinio žasto lenkimas kairio žasto tiesimas dešinio žasto tiesimas kairio žasto atitraukimas dešinio žasto atitraukimas kairio žasto vidinė rotacija dešinio žasto vidinė rotacija kairio žasto išorinė rotacija dešinio žasto išorinė rotacija

Laipsniai (°)

prieš KT po KT

12 pav. Žasto judesių amplitudė prieš ir po pasyvios kineziterapijos priemonių taikymo

Žasto judesių amplitudė po aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo vidutiniškai padidėjo, atliekant visus žasto judesius (vidinę ir išorinę rotaciją, atitraukimą, tiesimą ir lenkimą) tiek kairėje, tiek dešinėje pusėse (13 pav.). Tačiau statistiškai reikšmingas vidurkių pokytis nebuvo gautas, atliekant žasto atitraukimą kairėje ir dešinėje pusėse. Lyginant aktyvius žasto judesius prieš ir po aktyvios KT, buvo gauta, kad keliais laipsniais statistiškai reikšmingai judesių amplitudė padidėjo 8- iuose judesiuose iš 10- ies matuotų. Po aktyvios KT kairiojo ir dešiniojo žasto išorinė rotacija vidutiniškai padidėjo 3,2 °, vidinė rotacija – 2,2 °, atitraukimas – 1,6 °, tiesimas – 2,7 °, lenkimas – 3 °, lyginant su žasto judesių matavimo vidurkiais prieš aktyvią KT.

56,3 53,6 172,2 172,8 55,1 166,2 165,6 63,1 67,2 76,7 82,9 169,5 169,5 52,4 164,4 164,2 60,5 65,4 73,8 79,4 0 50 100 150 200

kairio žasto lenkimas dešinio žasto lenkimas kairio žasto tiesimas dešinio žasto tiesimas kairio žasto atitraukimas dešinio žasto atitraukimas kairio žasto vidinė rotacija dešinio žasto vidinė rotacija kairio žasto išorinė rotacija dešinio žasto išorinė rotacija

Laipsniai (°)

prieš KT po KT

* - p>0,05, nebuvo statistiškai reikšmingo pokyčio.

13 pav. Žasto judesių amplitudė prieš ir po aktyvios kineziterapijos priemonių taikymo

Lyginant rezultatus, gautus po abiejų kineziterapijos tipų taikymo, gauta, kad statistiškai reikšmingas skirtumas tarp abiejų grupių buvo, atliekant dešinės rankos žasto išorinę rotaciją, po aktyvios KT ji buvo didesnė nei po pasyvios (p<0,05) (6 lentelė). Dešinio žasto išorinę rotaciją, po pasyvios KT judesio amplitudė buvo 75,3 ± 9,8 °, o po aktyvios KT siekė 82,9 ± 5,1 °. Šis rezultatų skirtumas tarp KT grupių yra statistiškai reikšmingas. Tačiau teigti, kad tik pasyvi ar aktyvi KT turėjo reikšmingesnį poveikį žasto judesių amplitudei, negalima, nes lyginant rezultatų pokyčius po abiejų KT, gauta, kad žasto išorinė rotacija po aktyvios KT padidėjo 3,5 °, o po pasyvios – 3,3 °.

*

*

6 lentelė. Žasto judesių amplitudės matavimo rezultatai prieš ir po aktyvios ir pasyvios kineziterapijos priemonių taikymo ((pilka spalva pažymėtas statistiškai reikšmingas skirtumas

tarp KT grupių) KT tipas Judesiai Aktyvi KT prieš (laipsniai±SD) Aktyvi KT po (laipsniai±SD) Pasyvi KT prieš (laipsniai±SD) Pasyvi KT po (laipsniai±SD) Skirtumas tarp KT tipo Žasto lenkimas (kairė) 169,5±11,7 172,2±9,6 158,7±36,8 161,3±36,6 p>0,05 Žasto lenkimas (dešinė) 169,5±12,4 172,8±9,1 158,7±37,6 161,9±37,1 p>0,05 Žasto tiesimas (kairė) 53,6±6,5 56,3±4,9 54,9±6,0 56,6±4,8 p>0,05 Žasto tiesimas (dešinė) 52,4±10,2 55,1±8,1 52,7±9,1 54,5±7,8 p>0,05 Žasto atitraukimas (kairė) 164,4±21,9 166,2±20,9 165,2±21,8 167,7±18,9 p>0,05 Žasto atitraukimas (dešinė) 164,2±21,4 165,6±20,9 160,6±26,5 163,1±24,3 p>0,05 Žasto vidinė rotacija (kairė) 60,5±12,4 63,1±6,5 58,4±7,0 62,6±6,6 p>0,05 Žasto vidinė rotacija (dešinė) 65,4±3,9 67,2±2,3 63,7±5,5 66,1±4,4 p>0,05 Žasto išorinė rotacija (kairė) 73,8±11,2 76,7±10,4 72,8±12,0 77,2±11,5 p>0,05 Žasto išorinė rotacija (dešinė) 79,4±5,8 82,9±5,1 72,0±9,9 75,3±9,8 p<0,05

Vertinant rankų sukabinimą už nugaros prieš ir po pasyvios kineziterapijos, gautas statistiškai reikšmingas pokytis (p<0,05). Vertinant rankų sukabinimą už nugaros, kai dešinė ranka viršuje, gauti rezultatai parodė, kad prieš pasyvią kineziterapiją rankos susikeitė vidutiniškai 6,1 ± 3,7 cm, o po kineziterapijos – vidutiniškai 7,5 ± 3,6 cm. Vertinant rankų sukabinimą už nugaros, kai kairė ranka viršuje, prieš pasyvią kineziterapiją rankos susikeitė vidutiniškai 4,1 ± 2,6 cm, o po kineziterapijos – vidutiniškai 6,0 ± 2,9 cm (14 pav.). Rankų sukabinimas už nugaros, kai dešinė ranka viršuje, po pasyvios KT vidutiniškai padidėjo 1,4 cm, lyginant su rezultatu prieš KT, o kai kairė ranka višuje, rankos susikeitė 1,9 cm daugiau nei prieš KT.