LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

LAURA VALONYTĖ

KINEZITERAPIJOS POVEIKIS VYRAMS SERGANTIEMS

HIPOGONADIZMU, KURIEMS TAIKOMA PAKAITINĖ

TESTOSTERONO TERAPIJA

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Dr. Alma Kajėnienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Doc. dr. Jūratė Macijauskienė (parašas)…….……… Data……….

KINEZITERAPIJOS POVEIKIS VYRAMS SERGANTIEMS

HIPOGONADIZMU, KURIEMS TAIKOMA PAKAITINĖ

TESTOSTERONO TERAPIJA

Magistro baigiamasis darbas

Konsultantė Darbo vadovė

Dr. Ernesta Sendţikaitė………… Dr. Alma Kajėnienė………

(parašas) (parašas)

Data 2011 05 24 Data 2011 05 24

Recenzentas Darbą atliko

Vardas Pavardė…………... Magistrantė

…………(parašas) Laura Valonytė………

(parašas) Data……... Data 2011 05 24

TURINYS

1.1. Testosterono gamyba ir metabolizmas...9

1.2. Fiziologinis testosterono poveikis ţmogaus funkcinėms sistemoms...11

1.3. Vyrų hipogonadizmas...15

1.4. Hipogonadizmo gydymas………...17

1.4.1. Pakaitinės testosterono terapijos poveikis...18

1.4.2. Fizinio krūvio poveikis kūno kompozicijai bei raumenų funkcijai...19

1.4.3. Pakairinės testosterono terapijos ir kineziterapijos poveikis raumenų ir kaulų sistemai...21

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS……….…………...23

2.1. Tiriamojo kontingento charakteristika………23

2.2. Tyrimo metodai...26

2.2.1. Anketinė apklausa...26

2.2.2. Kūno sudėties analizė...27

2.2.3. Mechanografija...30

2.2.4. Stabilometrija………...32

2.2.5. Matematinė statistika...33

2.3. Tyrimo organizavimas………....33

2.3.1. Kineziterapijos taikymo metodika...34

2.3.2. Testosterono pakaitinės terapijos taikymas...34

3. TYRIMO REZULTATAI...35

3.1. Antropomertiniai pokyčiai...35

3.2. Kūno komponentų pokyčiai...36

3.3. Vertikalaus šuolio dinaminai rodikliai...39

3.4 Statinė pusiausvyra...44 4. REZULTATŲ APTARIMAS...51 5. IŠVADOS...55 6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...55 7. LITERATŪROS SĄRAŠAS...56 8. PRIEDAI………...63

SANTRAUKA

L. Valonytė. Kineziterapijos poveikis vyrams sergantiems hipogonadizmu, kuriems taikoma pakaitinė testosterono terapija, magistro baigiamasis darbas/mokslinė vadovė dr. Alma Kajėnienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Slaugos fakulteto, Kineziologijos ir sporto medicinos katedra. Kaunas, 2011, - 63 p.

Tikslas: įvertinti fizinių pratimų poveikį, vyrams sergantiems hipogonadizmu, kuriems taikoma pakaitinė testosterono terapija. Uţdaviniai: 1. Nustatyti vyrų sergančių hipogonadizmu kūno masės komponentų pokyčius atsiradusius dėl 6 mėnesių trukmės kineziterapijos programos taikymo. 2. Palyginti kūno masės komponentus vyrų sergančių hipogonadizmu ir sveikų vyrų prieš ir po kinezirerapijos taikymo. 3. Nustatyti vyrų sergančių hipogonadizmu fizinių ypatybių (šuolio metu išvystomų rodiklių: jėgos, galingumo, greičio, aukščio, santykinio galingumo bei kūno slėgio centro svyravimų elipsės ploto) pokyčius atsiradusius dėl 6 mėnesių kineziterapijos programos taikymo 4. Palyginti fizinių ypatybių pokyčius (šuolio metu išvystomų rodiklių: jėgos, galingumo, greičio, aukščio, santykinio galingumo bei kūno slėgio centro svyravimų elipsės ploto) vyrų sergančių hipogonadizmu ir sveikų vyrų prieš ir po kineziterapijos taikymo. Tiriamieji: 38 vyrai: 18 – sergantys hipogonadizmu ir 20 sveikų vyrų. Tyrimo organizavimas: vyrai sergantys hipogonadizmu padalinti į du pogrupius: 8 vyrams 6 mėn. buvo taikyta pakaitinė testosterono terapija ir kineziterapija (2 k/sav. po 60 min), 10 vyrų taikyta tik pakaitinė testosterono terapija 3 k/6 mėn. kas 8 savaitės buvo švirkščiama Nebido 1000 mg/4 ml injekcinis tirpalas. Tyrimo metodai: 1. Tiriamųjų fizinis aktyvumas, naudojant Tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną (IPAQ). 2. Kūno sudėties analizė X – SCAN įranga – ūgį, kūno svorį, kūno masės indeksą, procentinę riebalų masę, kūno riebalų masę, raumenų masę, juosmens klubų santykį. 3 Mechanografija (šuolio metu išvystoma maksimali jėga, maksimalus galingumas, maksimalus greitis, maksimalus aukštis, santykinis galingumas). 4. Stabilometrija – kūno slėgio centro svyravimų elipsės plotą (KSCSEP). Išvados: 1. Dėl 6 mėn. kineziterapijos taikymo vyrams sergantiems hipogonadizmu ir gydomiems pakaitine testosterono terapija padidėjo liesoji kūno masė, sumaţėjo procentinė kūno riebalų išraiška, riebalų masė bei juosmens klubų santykis (p≤0,05) 2. Taikant pakaitinę testosterono terapiją ir kineziterapiją išnyko kūno sudėties rodiklių skirtumai tarp hipogonadizmu sergančių ir sveikų vyrų. 3. Dėl 6 mėn. kineziterapijos taikymo vyrams sergantiems hipogonadizmu ir gydomiems pakaitine testosterono terapija pagerėjo fizinės ypatybės (p≤0,05) (padidėjo šuolio metu išvystoma jėga, galingumas, greitis, aukšis, santykinis galingumas bei sumaţėjo kūno slėgio centro svyravimų elipsės plotas (p≤0,05) 4. Taikant pakaitinę testosterono terapiją ir kineziterapiją išnyko fizinių ypatybių (šuolio maksimalios jėgos, galingumo, greičio, aukščio, santykinio galingumo bei kai kurie kūno slėgio centro svyravimo elipsės ploto) skirtumai tarp hipogonadizmu sergančių ir sveikų vyrų.

SUMMARY

L. Valonytė. Effect of exercise therapy on males with hypogonadism treated with testosterone replacement therapy (TRT), Master's Thesis/ academic advisor dr. Alma Kajėnienė; Exercise Therapy and Sports Medicine Department, Faculty of Nursing, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas, 2011, - 63 p.

The aim of the research is to assess the effect of exercise therapy on males with hypogonadism treated with testosterone replacement therapy. Objectives: 1. To determine changes in body weight components resulting from a six-month programme of exercise therapy. 2. To compare the body weight components in males with hypogonadism and healthy males before and after exercise therapy. 3. To determine changes in physical parameters (parameters achieved during jumping tasks: strength, power, speed, altitude, relative power, and the ellipse area of body centre pressure) in males with hypogonadism resulting from a six-month programme of exercise therapy programme. 4. To compare the changes in physical parameters (indicators achieved during jumping tasks: strength, power, speed, altitude, relative power, and the ellipse area of body centre pressure) in males with hypogonadism and healthy males before and after exercise therapy. Subjects: 38 males including 18 males with hypogonadism and 20 healthy males. Research design: males with hypogonadism were arranged into two subgroups: 8 men were treated with testosterone replacement therapy combined with exercise therapy for 6 months (2/60-minute sessions per week), 10 men were given testosterone replacement therapy only: 3 times per 6 months, i.e. every 8 weeks they received Nebido 1000 mg/4 ml injections. Research methods: 1. International Physical Activity Questionnaire to obtain estimates of physical activity. 2. X – SCAN for body composition analysis: height, body weight, body mass index, body fat percentage, body fat mass, lean mass, and waist-to-hip ratio. 3 Mechanography (maximum strength, maximum power, maximum speed, maximum altitude, and relative power during a jump). 4. Stabilometry for ellipse area of the centre of body pressure. Conclusions: 1. As a result of the 6-month exercise therapy in males with hypogonadism treated with testosterone replacement therapy, their lean body mass increased, while the body fat percentage, body fat mass, and waist-to-hip ratio decreased (p≤0,05). 2. As a result of the testosterone replacement therapy combined with exercise therapy, the differences in body composition parameters between males with hypogonadism and healthy males ceased to exist. 3. As a result of the 6-month exercise therapy in males with hypogonadism treated with testosterone replacement therapy, physical parameters improved (p≤0,05) (the strength, power, speed, altitude, and relative power achieved during jumping tasks improved while the ellipse area of body centre pressure deflections decreased (p≤0,05) 4. As a result of the testosterone replacement therapy combined with exercise therapy, the differences in physical parameters (the maximum strength, power, speed, altitude. relative power, and some differences in the ellipse area of the body centre pressure) between males with hypogonadism and healthy males no longer existed.

SANTRUMPOS

DHT – dihidrotestosteronas ED - erektilinė disfunkcija FA – fizinis aktyvumas

Fmax – maksimali atsispyrimo jėga

FSH – folikulus stimuliuojantis hormonas

GnRH – gonadotropiną atpalaiduojantis hormonas HG – hipogonadizmu sergančių vyrų grupė hmax – maksimalus šuolio aukštis

IPQT – tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas IŠL – išeminės širdies ligos

JKS – juosmens ir klubų santykis KMI – kūno masės indeksas

KSCSEP – kūno slėgio centro svyravimų elipsės plots KŠL – koronarinė širdies liga

KV – kardiovaskulinės ligos LH - liuteinizuojantis hormonas LPL – lipoproteinlipazė

LSMU, KA – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija MS – metabolinis sindromas

MTL – maţo tankio lipidai Pmax – maksimalus galingumas

Pmax/kg – šuolio santykinis galingumas PSA - prostatos specifinis antigenas PTT – pakaitinė testosterono terapija

PTT+KT – pakaitinė testosterono terapija ir kineziterapija SC – slėgio centras

SHGB – lytinius hormonus sujungiantis globulinas SV – sveikų vyrų grupė

ŠKL – širdies kraujagyslių ligos TAG – trigliceridai

VHS – vėlyvo hipogonadizmo sindromas Vmax – didţiausias šuolio atsispyrimo greitis

ĮVADAS

Vyrų hipogonadizmas yra klinikinis sindromas atsirandantis dėl testosterono kiekio sumaţėjimo ir pasireiškia metaboliniu sindromu, visceraliniu nutukimu, ankstyva ateroskleroze, 2 tipo cukriniu diabetu, osteoporoze, raumenų masės sumaţėjimu ir fizinių ypatybių pablogėjimu [21].

Testosteronas yra pagrindinis steroidinis hormonas, gaminamas sėklidėse [39]. Testosterono sekrecijai būdingas cirkadinis ritmas [12], jo koncentracija kraujo serume taip pat kinta ir dėl patiriamos nuolatinės įtampos ar streso [12, 26]. Tačiau biologiškas testosterono sumaţėjimas gali būti tik dėl amţiaus (andropauzės) arba hipogonadizmo [33].

Hipogonadizmas daugiau kaip 60 metų yra gydomas įvairiomis testosterono formomis [43]. Jauni vyrai, kuriems diagnozuojamas hipogonadizmas, testosteroną daţniausia vartoja visą gyvenimą [72], nes tik taikant optimalias 125 mg/sav. testosterone dozes, galima išvengti neigiamo šalutini poveiko organizmui [15, 8]. Pakaitinė testosterono terapija padeda palaikyti kaulų mineralinį tankį [8], kūno raumenų masę ir jėgą [15, 16, 17, 30, 34, 57, 92] eritropoezę, libido ir potenciją, taip pat nuotaiką bei bendrą savijautą [68, 70, 83].

Amerikoje hipogonadizmas yra diagnozuotas 4 milijonams vyrų [29, 79], iš kurių pakaitinį gydymą testosteronu gauna tik 5% vyrų [79].

Lietuvoje pakaitinė testosterono terapija vyramas, sergantiems hipogonadizmu, iki šiol nebuvo taikoma. Trūksta duomenų ir apie kartu taikomos kineziterapijos poveikį. Todėl manome, kad taikant pakaitinę testosterono terapiją ir jos metu skiriant optimalią 125 mg/sav. testosterono dozę 6 mėnesius, kartu su kineziterapija (2 kartus per savaitę), turėtų atsirasti didesnis teigiamas poveikis, hipogonadizmu sergančių vyrų, raumenų sistemai bei funkcinei būklei.

Darbo tikslas:

Įvertinti fizinių pratimų poveikį, vyrams sergantiems hipogonadizmu, kuriems taikoma pakaitinė testosterono terapija.

Darbo uţdaviniai:

1. Nustatyti vyrų sergančių hipogonadizmu kūno masės komponentų pokyčius atsiradusius dėl 6 mėnesių trukmės kineziterapijos programos taikymo.

2. Palyginti kūno masės komponentus vyrų sergančių hipogonadizmu ir sveikų vyrų prieš ir po kinezirerapijos taikymo.

3. Nustatyti vyrų sergančių hipogonadizmu fizinių ypatybių (šuolio metu išvystomų rodiklių: jėgos, galingumo, greičio, aukščio, santykinio galingumo bei kūno slėgio centro svyravimų elipsės ploto) pokyčius atsiradusius dėl 6 mėnesių kineziterapijos programos taikymo

4. Palyginti fizinių ypatybių pokyčius (šuolio metu išvystomų rodiklių: jėgos, galingumo, greičio, aukščio, santykinio galingumo bei kūno slėgio centro svyravimų elipsės ploto) vyrų sergančių hipogonadizmu ir sveikų vyrų prieš ir po kineziterapijos taikymo.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Testosterono gamyba ir metabolizmas

Testosteronas yra pagrindinis cholesterolio pagrindu paremtas steroidinis hormonas, gaminamas sėklidėse [39]. Nedidelis jo kiekis sintezuojamas antinksčių ţievės tinkliniame sluoksnyje. Kiekvieną dieną suaugusio vyro organizme pasigamina 5 – 7 mg testosterono. Hormono sekrecijai būdingas cirkadinis ritmas: didţiausias jo pikas kraujyje būna 06.00 – 08.00 val. ryto, dienos bėgyje koncentracija palaipsniui maţėja, kol 18.00 – 20.00 val. pasiekia ţemiausią ribą [12]. Pastebėta, kad testosterono koncentracija kraujyje kinta priklausomai nuo metų laiko: vėlyvą vasarą, bei rudenį ji būna didţiausia, o ţiemos pabaigoje, bei ankstyvą pavasarį maţesnė.

Cirkuliacijoje 98 proc. testosterono yra surišta su transportiniais baltymais, ir tik 2 proc. yra laisvo, kurio toks kiekis laikomas norma [26, 29]. Didţiausia testosterono dalis (~60 proc.) yra sujungta su lytinius hormonus sujungiančiu globulinu (SHBG), likusi dalis (~38 proc.) su albuminu [9, 29, 39]. SHBG pagrinde sintezuojamas kepenyse, tačiau nedideli jo kiekiai produkuojami prostatoje, krūtų liaukose ir kituose audiniuose. Šis stambus glikoproteinas turi dvi tvirtai testosteroną sujungiančias sritis, todėl hormonas nuo jo atsipalaiduoja iš lėto [29]. SHBG kiekį kraujyje gali įtakoti įvairūs veiksniai (ţr. 1 lentelė). Tuo tarpu jungtis su albuminu nėra labai tvirta ir patvari. Laisvojo testosterono pusinės eliminacijos periodas yra tik 10 min. Todėl SHBG vaidmuo, kaip testosterono depo, yra nepaprastai svarbus.

1 lentelė. Veiksniai įtakojantys SHBG gamybą (Dobs & Myneni, 2006)

Veiksniai slopinantys SHGB gamybą Veiksniai skatinantys SHGB gamybą

Vidutinis nutukimas Amţius

Nefrotinis sindromas Tirotoksikozė

Hipotiroidizmas Antikonvulsantai

Gliukokortikoidai Hipertiroidizmas

Progestinai Estrogenai

Androgenai, anaboliniai steroidai

Testosterono koncentracija serume yra ritminga ir piką pasiekia anksti ryte, o ciklas kartojasi maţdaug kas 90 min. Tai testosterono ritmiškumo sekrecija [26]. Normali ritmiškumo eiga uţtikrina 450 – 1000 ng/dL kiekį testosterono koncentracijos serume.

Testosteronas sintezuojamas Leidigo ląstelėse iš cholesterolio [39]. Pastarojo šaltinis gali būti tiek maţo tankio cholesterolis (MTL) iš cirkuliacijos, tiek vietinis – Leidigo ląstelių. Cholesterolio virtimą į pregnenoloną regulioja liuteinizuojantis hormonas (LH), būtent nuo jo ir priklauso galutinis testosterono kiekis. LH padidėjimas sumaţina testosterono kiekį [29, 90] ir tai gali būti dėl

pogumburio veiklos į GnRH sekreciją. Testosterono sintezė ir sekrecija yra reguliuojama per pagumburio – hipofizės – sėklidţių ašį (ţr. 1 pav.).

1 pav. Pagumburio–hipofizės–sėklidţių ašies reguliacija (Chen, 2005)

Pagumburyje esantis gonadotropinus atpalaiduojantis hormonas, veikia į adenohipofizę, taip skatindamas išsiskirti LH, bei folikulus stimuliuojantis hormonas (FHS). LH veikimas nukreiptas į sėklidės Leidigo ląsteles. Jis stimuliuoja testosterono biosintezę ir sekreciją, padidindamas viduląstelinį ciklinį adenozinmonofosfatą (cAMP), bei kalcio kiekį. Pastebėta, kad LH receptorius gali stimuliuoti ţmogaus choriongonadotropinis hormonas. Nepaisant to, jog vyrų organizme jis nėra sintezuojamas, tačiau turėdamas panašų fiziologinį poveikį kaip ir LH, jis gali būti naudojamas esant

pagumburio – hipofizės nepakankamumui. Tuo tarpu FSH veikia į sėklidės Sertolio ląsteles, skatindamas spermatogenezę, bei aktivino ir inhibino sekreciją. Inhibinas pasiţymi neigiamu grįţtamuoju ryšiu: jis slopina FSH išsiskyrimą iš adenohipofizės. Aktivino vaidmuo nėra aiškus. Pagumburio-hipofizės-sėklidţių ašį taip pat veikia ir įvairūs uţdegiminiai citokinai: interleukinas-1 (IL-1), IL-6, TNF ir kiti. Citokinai pasiţymi inhibuojančiu poveikiu. Todėl esant uţdegimui, infekcijai, infarktui, esamai ar neseniai buvusiai traumai, operacijai, testosterono kiekis sumaţėja [22, 39].

Laisvasis testosteronas difuziškai patenka į ląsteles taikinius. Priklausomai nuo ląstelėse esančių fermentų, testosteronas gali būti metabolizuojamas į du aktyvius metabolitus: dihidrotestosteroną (DHT), bei 17- estradiolį. Veikiant 5 - reduktazei testosteronas paverčiamas DHT, kurio prostatoje yra 10 kartų daugiau nei pačio testosterono. Tai svarbu prostatos ligų gydymui ir prevencijai. 17- estradiolis susidaro veikiant aromatazei [39]. Kasdien apie 30g estradiolio pasigamina kaulų čiulpuose, prostatoje, riebaliniame audinyje ir tik 10g Leidigo ląstelėse.

Verta atkreipti dėmesį, kad senstant lytinių hormonų koncentracijos kinta: didėja FSH ir LH koncentracija, o androgenų koncentracija maţėja [81].

1.2. Fiziologinis testosterono poveikis ţmogaus funkcinėms sistemoms

Testosteronas lemia erektilinę disfunkciją. Erektilinė disfunkcija (ED) – nesugebėjimas

pasiekti ir/ar išlaikyti erekciją lytinių santykių metu. Visame pasaulyje šią problemą turi apie 150 mln. vyrų, numanoma, kad 2025 m. šis skaičius pasieks 322 mln. [2]

Erekciją skatina parasimpatinė nervų sistema, kuri atpalaiduoja varpos kraujagyslių lygiuosius raumenis [45, 57]. Metatanalizė parodė, kad 1/3 vyrų su ED turi androgenų stoką. 26,7 proc. vyrų su metaboliniu sindromu (MS) ir 13 proc. be MS, turi ED. Sergant cukriniu diabetu (CD), ED aptinkama 30-90 proc. atvejų [35]. Dauguma studijų atskleidė tamprų ryšį tarp ED ir kardiovaskulinių (KV) ligų rizikos veiksnių. Ypač daug dėmesio susilaukė endotelio disfunkcija ir aterosklerozė [18, 45, 60].

Testosteronas įtakoja lipidų apykaitą. Normalus cirkuliuojančio testosterono kiekis maţina

lipidų kiekį, per lipoproteinlipazės aktyvinimą [45, 95]. Pastebėta, kad sumaţėjusi testosterono koncentracija sąlygoja bendrojo cholesterolio, MTL, trigliceridų (TAG) padidėjimą, bei didelio tankio lipidų (DTL) sumaţėjimą [52, 79, 95].

Yra išskiriamas hipogonadinis-nutukimo-adipocitokinų ciklas, kuriuo bandoma paaiškinti sumaţėjusios testosterono koncentracijos įtaką riebalinės masės didėjimui (ţr. 2 paveikslas). Didėjant pilviniam nutukimui, didėja ir riebalinio audinio aromatazės aktyvumas, kuri testosteroną verčia estrogenu. Tai sąlygoja sumaţėjusį testosterono kiekį ir padidėjusį lipoproteinlipazės (LPL) aktyvumą.

Tai lemia padidėjusį TAG pasisaviminą, insulino atsparumą ir didėjančią riebalinę masę. Estrogenas inhibuoja LH sintezę, todėl maţėja testosterono sintezė [47].

2 pav. Hipogonadinis–nutukimo–adipocitokinų ciklas (Kapoor et al., 2005)

Tesosterono stoka lemia metabolinio sindromo išsivystymą bei progresavimą. Atliktos

studijos parodė, kad vyrai su metaboliniu sindromu turi maţesnes bendro testosterono ir SHBG koncentracijas, lyginant su sveikais vyrais [11, 45, 52, 73]. Beto, buvo pastebėta, kad ţemas bendro testosterono ir SHBG kiekis sąlygoja MS atsiradimą, tuo tarpu laisvojo testosterono koncentracija nesiskiria tarp vyrų su ir be MS [52, 73, 79]. MS išsivystymo/progresavimo rizika priklauso nuo lytinių hormonų koncentracijos sumaţėjimo, nepaisant amţiaus, rūkymo, alkoholio vartojimo, fizinio aktyvumo ir kūno masės indekso (KMI) [52, 53, 59]. Pastarųjų mokslininkų atlikta studija atskleidė stiprų koreliacinį ryšį tarp MS išsivystymo, sumaţėjusios bendro testosterono ir SHBG koncentracijų, bei KMI<25 kg/m2. Taigi viršsvorio neturintiems vyrams, sumaţėję testosterono ir SHBG kiekiai gali būti kaip MS perspėjantis veiksnys [27, 79, 95]. Ryšys tarp hipogonadizmo ir metabolinio sindromo pateiktas 3 paveiksle.

3 pav .Ryšys tarp hipogonadizmo ir metabolinio sindromo (Buvat et al., 2010)

Įdomu tai, kad padidėjusi laisvo testosterono koncentracijai moterų organizme yra susijusi su padidėjusia pilvinio nutukimo, atsparumo insulinui ir MS rizika. Tuo tarpu padidėjus laisvo testosterono koncentracija vyrų organizme manoma skatina MS atsiradimą ir pilvinį nutukimą [73, 79]. Tačiau pastarieji duomenys yra kontraversiški

Testosteronas įtakoja cukrinio diabeto atsiradimą ir progresavimą. Naujausi tyrimai parodė,

kad sergantieji cukriniu diabetu turėjo ţenkliai maţesnį testosterono kiekį bei ţemesnę LH ir FSH koncentraciją [28]. Buvo iškelta hipotezė, kad lytiniai hormonai vaidina svarbų vaidmenį CD ir/ar atsparumo insulinui išsivystyme [80, 27].

Eric L. Ding su kolegomis 2008 m atliko tyrimą, kuriame siekė išsiaiškinti galimą ryšį tarp lytinių hormonų koncentracijos ir CD išsivystymo moterims, bei vyrams. Gauti rezultatai parodė, kad padidėjęs testosterono lygis moterų organizme, yra susijęs su CD išsivystymo rizika. Tuo tarpu vyrams hormono padidėjimas yra apsaugantis nuo CD veiksnys. Maţa to, pastebėta teigiama koreliacija tarp sumaţėjusio laisvo testosterono koncentracijos ir CD išsivystymo, lyginant šiuos du parametrus skirtingose amţiaus grupėse, tarp skirtingos rasės ţmonių ir skirtingo riebalinio audinio kiekio [80]. Insulinas veikia į kraujagysles, maţindamas jų standumą [85]. Beto, skiriant egzogeninį testosteroną vyrams, sergantiems CD ir turintiems viršsvorį, sumaţėjo gliukozės koncentracija, plazmos insulino lygis, atsparumas insulinui, bei glikuoto hemoglobino kiekis [45, 91, 99]. Vienos studijos duomenimis, CD išsivystymas yra susijęs su SHBG, o ne su bedro testosterono kiekio sumaţėjimu [26, 73].

Tesosteronas veikia kraujagyslių spindį. Įvairūs tyrimai parodė, kad testosteronas plečia

koronarines, brachialines ir aortos kraujagysles, tiek nuo endotelio priklausomu, tiek nepriklausomu būdu. Taigi buvo padarytos išvados apie testosterono teigiamą poveikį į didelio ir vidutinio spindţio kraujagysles [85]. Šiuo klausimu buvo atliktos kelios studijos. Vieno tyrimo metu testosteronas buvo suleidţiamas tiesiai į koronarus vyrams, kuriems angiografiškai buvo nustatyta aterosklerozės sukelta koronarinės širdies ligos (KŠL) [94]. Kitame tyrime dalyvavo krūtinės angina sergantys vyrai. Jiems buvo nutrauktas medikamentinis gydymas, kad gauti rezultatai būtų kuo tikslesni. Dalyviams intraveniškai buvo suleidţiamas testosteronas arba placebo, po to jie atlikdavo 30 min. krūvio mėginį (vienas mėginys per dieną, tris dienas iš eilės) [74]. Gauti rezultatai parodė, kad testosteronas indukavo aterosklerozės paţeistų koronarų dilataciją, bei padidino pro juos pratekančio kraujo kiekį, [44, 76, 93, 94] taip pat pagerino fizinio krūvio sukeltą miokardo išemiją [74]. Toks testosterono poveikis į kraujagyslių lygiuosius raumenis buvo aiškinamas kontraversiškai. Vieni teigė, kad testosteronas skatina nuo endotelio priklausomą kraujagyslių relaksaciją (skatina azoto oksido išsiskyrimą) [85], kiti hormono antiišeminį poveikį grindė tiesioginiu jo veikimu į koronarinę kraujotaką. Manoma, kad dilatacinis efektas buvo sukeltas ne per androgeninius receptorius, nes jų nėra vainikinėse kraujagyslėse [94] ir ne per testosterono virsmą į estradiolį, nes pastarojo koncentracija tyrimo metu išliko nepakitusi [74]. Galbūt testosteronas vazodilataciją skatina veikdamas per lygiųjų raumenų kalio kanalus [76].

1999 m. buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 40–75 metų vyrai su angiografiškai patvirtinta KŠL, <12nmol/l plazmos testosteronu, ir normaliu prostatos specifiniu antigenu (PSA). Dalyviai vartojo testosterono undecanoatą (TU) 80mg du kartus per dieną, arba placebą. Apdorojus gautus rezultatus, paaiškėjo, kad vartojant TU padidėjo miokardo perfuzija pro neobturuotas arterijas, tačiau okliuzinėse arterijose kraujotaka liko nepakitusi. Be to TU sumaţino periferinį ir centrinį arterijų pasipriešinimą, bei padidino kairiojo skilvelio išmetimo frakciją. Endotelio funkcijai, gyvenimo kokybei, krūtinės anginos simptomams poveikio nepastebėta. Šios studijos autoriai iškėlė hipotezę, kad ilgas TU vartojimas gali turėti teigiamą poveikį kardiovaskulinei sistemai, maţindamas arterijų pasipriešinimą [94].

Vyrams, sergantiems vainikine arterijų liga, fiksuota maţesnė bendro testosterono koncentracija kraujyje, maţesnė testosterono/estradiolio koncentracijų santykio reikšmė, nustatytas maţesnis laisvųjų androgenų indeksas, fiksuota didesnė estrono koncentracija, daţniau pasitaikė rezistencija insulinui, greičiau progresavo aterosklerozė [91].

Galima spėti, kad lytinių hormonų koncentracijos kitimai yra reikšmingi ŠKL prognozės rizikos veiksniai, kol dar nepasireiškė išeminės širdies ligos (IŠL) ar insulto simptomų [57, 74].

Esant didelei estrogenų koncentracijai, didėja rizika susirgti ŠKL vyresniame amţiuje [28]. Fiksuota, kad vyresniame amţiuje maţėja laisvo testosterono koncentracija, o sujungto su plazmos

baltymais išlieka ganėtinai pastovi. Pastarieji mokslininkai taip pat nustatė, kad maţa testosterono koncentracija vyrams lėmė reikšmingai maţesnį hematokritą ir daţniau buvo stebimos anemijos.

Testosterono koncentracija veikia vyrų paţintinę funkciją ir atmintį. Yra nustatyta, kad

biologiškai aukštesnis testosterono lygis turi tiesioginį ryšį su gersniais kognityviniais testais [10]. Vyresni vyrai parodė geresnius girdimosios ir erdvinės atminties rezultatus [23, 28]. Tačiau tai nereiškia, kad teigiamai veikia ilgalaikę atmintį [41].

Testosteronas organizme sukelia anabolinį efektą. Buvo atliktos mokslines studijas ir

nustatyta, kad testosteronas turi didelį anabolinį efektą sveikiems jauniems ir vidutinio amţiaus vyrams nuo 18-35 metų, tačiau ţenkliai blogiau veikia vyresnio amţiau vyrus. Raumenų masės, jėgos, galingumo, padidėjimas, riebalinės masė sumaţėjimas stebimas tik ilgesnį laiką atliekant pratimus su pasipriešinimu ir vartojant didesnes nei 125 mg/sav. testosterono dozes [15, 16, 17, 42]. Raumenų masės didėjimas yra susijęs su raumeninių skaidulų hipertrofija [84].

1.3. Vyrų hipogonadizmas

Hipogonadizmas yra klinikinis sindromas susidedantis iš jam būdingų nusiskundimų, klinikinių poţymių bei testosterono kiekio sumaţėjimo. Vyrų hipogonadizmas – tai sėklidţių nesugebėjimas gaminti androgenų, spermos arba abiejų [1].

Vyrų hipogonadizmas pagal atsiradimo prieţastį skirstomas: į pirminį (dėl sėklidţių patologijos) ir antrinį. (dėl pagumburio ir/ar hipofizės sutrikimo), šie dar gali būti skirstomi į įgimtą ir įgytą [54].

Pirminis įgimtas: Klinefelter‘s sindromas, Noonan‘s sindromas, įgimtos testosterono biosintezės klaidos, atsparumo androgenams būklė.

Pirminis įgytas: nenusileidusios sėklidės, abipusis sėklidţių apsisukimas, abipusis orchitas, orchidektomija, lytinių liaukų toksinai (radioterapija ir chemoterapija), ūminės ir lėtinės sisteminės ligos [14].

Antrinis įgimtas: izoliuotas gonadotropiną–atpalaiduojantis hormonas (GnRH) trūkumas, izoliuotas LH trūkumas, Prader–Willi sindromas, Laurence–Moon Biedl sindromas [14].

Antrinis įgytas: hipofizės augliai ir infarktas, trauma, kraniofaringioma, padidėjusi prolaktino koncentracija kraujyje (1 ir 2 laipsnio), hemochromatozė, neurosarkoidozė, senėjimas

Hipogonadizmo klinikinė išraiška priklauso nuo amţiaus, kada pasireiškė pirmieji poţymiai, tai yra prieš lytinę brandą ar po jos. Reikia atkreipti dėmesį, jog diagnozuoti šį sutrikimą nėra lengva, ypač vyresnio amţiaus vyrams, kuriems klinikiniai poţymiai daţniausiai būna nespecifiniai [54]. Po lytinės brandos atsiradęs hipogonadizmas pasiţymi poţymių įvairumu: maţėja raumenų masė ir jėga,

didėja visceralinių riebalų masė, didėja MTL, maţėja DTL, maţėja kaulų mineralinis tankis, pasireiškia rezistencija insulinui, maţėja erekcija bei sėklidţių masė, maţėja eritropoezė, maţėja plaukuotumas (neauga barzda) [13, 21].

Prieš lytinę brandą atsiradęs testosterono deficitas pasireiškia antrinių lytinių poţymių stoka, bei eunuchoidiniu sindromu: nekaulėja ilgųjų kaulų epifizės, nevyksta balso tembro pokytis, ryškus lytinių organų vystymosi sutrikimas, neišreiktas vyriško tipo plaukuotumas [81].

Po lytinės brandos atsiradusi testosterono stoka, jauniems vyrams sergantiems hipogonadizmu, sąlygoja: fizinio aktyvumo sumaţėjimą, greitai pasireiškiantį nuovargį fizinio krūvio metu, raumenų jėgos bei masės maţėjimą, riebalinės masės didėjimą, nuotaikos pokyčius. Pagrindinis hipogonadizmo simptomas yra erektilinė disfunkcija t.y. nesugebėjimas išlaikyti erekcijos lytinių santykių metu [13, 79, 96].

Po 30 metų vyrų organizme testosteronas maţėja po 1 proc. per metus [62], dėl to atsiranda klinikinių nusiskundimų. Studijos parodė, kad 7 proc vyrų tarp 40-60 metų, 21 proc. tarp 60-80 metų, 35 proc. vyresniems, nei 80 metų vyrams, bendras testosterono lygis yra maţesnis, nei 12 nmol/l. Yra nustatyta, kad testosterono koncentracija maţėja ne tik naktį, bet nuolatinė įtampa bei stresas nulemia testosterono koncentraciją [12]. Taip pat ţinoma, kad testosterono maţėjimas yra ne vien dėl amţiaus, bet ir nuo su amţiumi atsiradusių kitų pokyčių įtakos [28]. Pastarieji mokslininkai nustatytė, kad biologiškai testosterono sumaţėja ţenkliai daugiau nei su amţiumi jo turėtų maţėti. Testosterono maţėjimas gali būti dėl amţiaus (andropauzė) arba dėl hipogonadizmo [33].

Siekiant nustatyti hipogonadizmo diagnozę atliekami tam tikrų hormonų tyrimai. Plačiausiai paplitęs tyrimas – bendro testosterono koncentracijos nustatymas kraujo serume. Veninį kraują reikėtų paimti iki 11.00 val, kuomet testosterono koncentracija yra didţiausia [77, 81]. Tačiau reikia nepamiršti, kad testosterono koncentraciją gali maţinti uţdegimas, infekcinės ligos, traumos, o padidinti paros bėgyje buvę lytiniai santykiai [19]. Todėl vertinant gautus tyrimo rezultatus į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Nėra aiškios ribos, ţemiau kurios galima drąsiai rašyti hipogonadizmo diagnozę. Vieniems ši riba yra 8 nmol/l, kitiems 9 nmol/l. Apie santykinį hipogonadizmą reikėtų pagalvoti, jei bendra testosterono koncentracija yra ţemiau 12nmol/l (arba 14nmol/l) [77]. Taip pat reikėtų įvertinti SHBG, laisvą testosteroną, kuris apskaičiuojamas pagal formules iš bendro testosterono ir SHBG kiekio. Atliekami ir gonadotropinių hormonų tyrimai. Esant reikalui, tikslios diagnozės suformulavimui, galimi papildomi biocheminiai, neinvaziniai instrumentiniai, bei genetiniai tyrimai [9].

Vyrų hipogonadizmas kaip klinikinis sindromas dėl testosterono stokos daţniausia yra siejamas su erektiline disfunkcija, metaboliniu sindromu, visceraliniu nutukimu, insulino rezistencija, dislipidemija, metaboliniu sindromu, priešlaikine ateroskleroze, 2 tipo cukriniu diabetu, osteoporoze [21]. Remiantis mokslininkės A. D. Sefel (2006) duomenimis Amerikoje hipogonadizmas yra

diagnozuotas 4 milijonams vyrų, iš kurių pakaitinį gydymą testosteronu gauna tik 5% vyrų . Vyrų hipogonadizmo paplitimas yra įvairus ir priklauso nuo amţiaus, bei šalutinių susirgimų, todėl tiksliai nusakyti vyrų hipogonadizmo paplitimą sudėtinga. Manoma, kad šis skaičius su metais turėtų didėti, dėl amţiaus ilgėjimo, populiacijos augimo, karu sparčia didėjančios diabeto pandemijos ir nutukimo tendencijos augimo [79].

1.4. Hipogonadizmo gydymas

Testosteronu hipogonadizmas gydomas jau daugiau kaip 60 metų [43]. Iš esmės bet kuriam vyrui, kuriam nustatoma neadekvačiai maţa testosterono gamyba (palyginti su to paties amţiaus sveikais vyrais) ir kuriam pasireiškia su tuo susijusių klinikinių simptomų, turėtų būti skirta androgenų terapija. Šiuo metu klasikinės hipogonadizmo formos atskiriamos nuo vėlyvojo hipogonadizmo. Klasikinis hipogonadizmas apima, bet kokią ligą, kuri sukelia pirminį arba antrinį sėklidţių androgenų gamybos nepakankamumą [19, 67, 81]. Senstančių vyrų populiacijoje testosterono sumaţėjimas serume vis dėlto yra visuotinis reiškinys [33].

Gydoma įvairiomis testosterono formomis. Visi testosterono preparatai, išskyrus alkilintus androgenus, yra veiksmingi ir saugūs vartoti. Kiekvienas preparatas turi savo privalumų ir šalutinių poveikių bei kontraindikacijų. Idealus testosterono preparatas turėtų būti saugus, palaikyti reikiamą testosterono koncentraciją normalią, išvengiant nefiziologinių testosterono koncentracijos svyravimų, būtų patogus vartoti. Injekuojamieji testosterono preparatai buvo sukurti ir išbandyti jau XX a. pirmoje pusėje ir iki šiol plačiai vartojami. Taip pat yra sukurta naujų vaistų formų [81].

Remiantis testosterono gamybos sėklidėse cirkadienio ritmu, kraujo mėginys turėtų būti paimtas 8–11 val. ryte [81]. Jeigu bendro testosterono kiekis maţesnis nei norma arba yra ties apatine normos riba, svarbu pakartoti išsamesnį tyrimą, kartu vertinant ir LH kiekį. Tai ypač aktualu, kai pacientai senyvo amţiaus, nutukę. Tada laisvo testosterono nustatymas arba apskaičiavimas (ţinant bendro testosterono ir lytinius hormonus sujungiančio globulino kiekį) gali palengvinti diagnozę, nebent bendrojo testosterono kiekis ir taip yra aiškiai per maţas (pvz., <8 nmol/l) [14].

Jauni vyrai, kuriems yra nustatytas klasikinis hipogonadizmas, daţniausiai androgenų vartoja visą gyvenimą. Klinikinių tyrimų metu nėra nustatyta, kaip ilgai tikslinga vartoti pakeičiamuosius hormonus sergantiems vėlyvo hipogonadizmo sindromu (VHS), taip pat kol kas šiuo klausimu nėra priimta ir jokio visuotinio sutarimo. Jeigu pacientas gydymą toleruoja ir jaučia jo naudą, nėra jokių indikacijų nutraukti terapiją testosteronu. Tačiau pacientai turi būti vertinami kas mėnesį ir jei reikalinga dozės didinamos (nesant simptomu pagerėjimui), kartu vertinant miego apnėją,

cirkuliuojantį testosteroną, hemaglobiną bei hematokritą kelis kartus per metus nuo gydymo pradţios [73].

Gydymo veiksmingumo ir tikslingumo vertinimas turi būti atliekamas kas 3 mėn. pirmaisiais gydymo metais ir vėliau kartą per metus, jei nepasireiškia nepageidaujamų poveikių. Reikia atkreipti dėmesį į prostatos būklę (šlapinimosi pobūdţio pakitimai, rektalinis digitalinis tyrimas, PSA tyrimas), laboratorinių tyrimų duomenis (pageidaujama nustatyti hemoglobino ir hematokrito kiekį, lipidų kiekį kraujyje; kepenų funkcija vertinama pagal reikalą – nors informaciniame lapelyje nurodyta galimas hepatotoksiškumas, tačiau tai nėra tipiška testosterono preparatams, išskyrus metiltestosteroną) [55, 58, 67].

Prieš pradedant gydyti testosteronu vyresniems nei 40 metų vyrams būtina atlikti PSA ir rektalinį digitalinį tyrimus. Pirmus metus paciento būklę reikia vertinti kas 3–6 mėn., vėliau – vieną kartą per metus. Prostatos vėţys išlieka kontraindikacija pakaitinei terapijai testosteronu. Po radikalios prostektomijos, esant palankiai stadijai ir neigiamam PSA tyrimo rezultatui, vyrams, kuriems pasireiškia hipogonadizmas, gali būti skiriama testosterono. Tokie vyrai turi būti atidţiai stebimi, o siektina testosterono koncentracija yra vidutinė arba apatinė normos riba. Kitais atvejais atsiţvelgiama į individualią būklę, nauda visuomet turi būti didesnė uţ galimą riziką [72, 98].

1.4.1. Pakaitinės testosterono terapijos poveikis

Tyrimų duomenimis, intraraumeninės formos testosterono gerina bei palaiko kaulų mineralinį tankį [8], kūno raumenų masę ir jėgą [15, 16, 30, 34, 87, 92] eritropoezę, libido ir potenciją, taip pat ir nuotaiką bei bendrą savijautą [68, 70, 83]. Kai kurios studijos parodė, kad hipogonadizmu sergantys vyrai taikant pakaitinę testosterono terapiją, jiems depresijai poveikio nebuvo [70], o kitos studijos [68] parodė, kad 6 savaičių testosterono terapija sumaţino 45 metų vyrų depresijos pasireiškimą, tačiau neturėjo jokio poveikio jauniems vyrams. Pastebėtas teigiamas poveikis lipidų apykaitai – šiek tiek sumaţėjo bendro cholesterolio ir MTL cholesterolio kiekis, tačiau nedaug sumaţėjo ir DTL (neperţengė normos ribų) [92].

Kelios studijos gavo teigiamą testosterono poveikį AKS. Pastebėta, kad vartojant egzogeninį testosteroną sumaţėjo diastolinis kraujo spaudimas [95, 99]. Beto, buvo pastebėta, kad šis hormonas vyrus apsaugo nuo galimo miokardo infarkto. Autoriai tai sieja su testosterono teigiamu poveikiu KV ligų rizikos veiksniams [69].

Teigiamas poveikis širdies kraujagyslių sistemai taikant testosterono terapiją parodomas nemaţai autorių, tačiau paţymėtina tai, kad nėra nei vieno tyrimo, kuris parodytų poveikį mirtingumo sumaţėjimui nuo šios sistemos ligų [26].

Egzogeninio testosterono vartojimas skatina kūno riebalinės masės maţėjimą, ypač pilvinių riebalų masės [85, 95, 99]. Tačiau vienos studijos duomenimis, naudojant testosteroną, ultragarsu nebuvo pastebėtas liemens apimties, poodinės ar abdominalinės riebalinės masės sumaţėjimas. Gauti rezultatai aiškinami maţu ultragarso jautrumu [91].

Testosterono tyrimų metu nepastebėta kokių nors nenumatytų ir netikėtų nepageidaujamų poveikių. Intraraumeninės injekcijos buvo gerai toleruojamos visų pacientų, nepastebėta jokių vietinių reakcijų. Remiantis farmakokinetinių tyrimų duomenimis, racionaliausia ir paprasčiausia dozuotė yra 6 savaičių intervalas tarp pirmos ir antros injekcijų, po to injekcijas kartoti kas 12 savaičių. Vėliau laiko intervalas tarp injekcijų turi būti nustatytas individualiai remiantis testosterono koncentracija prieš pat injekcijos kartojimą (turėtų atitikti apatinę normos ribą) [15, 64, 67].

Iš tiesu nėra tikslių įrodymų, kad vyresnio amţiaus vyrų gydymas testosteronu turi naudos, nors yra nustatyta, kad maţos ar vidutinio dydţio testosterono dozės daro poveikį gydant raumenų silpnumą, osteoporozę, lytinės funkcijos sutrikimus, paţinimo funkcijos sutrikimus bei depresiją [55]. Tačiau mokslininkai vyresnio amţiaus vyrams hipogonadizmo nerekomenduoja gydyti taikant testosterono terapiją [26], nes nuosekliai didinant ir keičiant testosterono dozes raumenų jėga nedidėja tokiu pat dydţiu [67] ir net didesnės testosterono dozės neiššauks jėgos padidėjimo [15]. Didesnės testosterono dozės turi ţenkliai didesnį neigiamą poveikį ir ypač prostatai. Taip pat yra nustatyta [58], kad taikant testosterono terapija blogėja miego apnėja, veikia policitemija bei pagreitina gerybines ir piktybines prostatos ligas.

Didelis testosterono koncentracijos plazmoje svyravimas, nulemia kai kuriems vyrams nuotaikos pasikeitimus [38, 70, 83], seksualinę disfunkciją bei kitus simptomus, kurie kartu su daţnu infekavimu toli graţu nedaro šio gydymo idealaus [15, 98]. Reguliarios intraraumeninės 250 mg testosterono enantato injekcijos kas 18–24 dienas sudaro sąlygas ilgalaikei testosterono substitucijai organizme. Tačiau 24–48 val. po injekcijos būna nefiziologiškai didelė serumo testosterono koncentracija, o prieš pakartotinę injekciją koncentracija sumaţėja iki subnorminės vertės. Daugelis vyrų netoleruoja šių testosterono koncentracijos svyravimų, kurie daro įtaką seksualinių funkcijų ir nuotaikos kitimams [43].

1.4.2. Fizinio krūvio poveikis kūno kompozicijai bei raumenų funkcijai

Esant normaliai medţiagų apykaitai, kada gaunamos su maistu energijos kiekis atitinka išeikvojamos energijos kiekį, kūno svoris ir kūno kompozicija nekinta. Tačiau sutrikus medţiagų apykaitai, o dar daţniau neteisingos mitybos ir fizinio neaktyvumo poveikyje didėja kūno masė, keičiasi santykis tarp riebalinės ir neriebalinės kūno masės, pakinta riebalų pasiskirstymas organizme

[25]. Skiriami du kūno masės komponentai – neriebalinė kūno masė (kaulai, raumenys, jungiamasis audinys, širdis, kepenys, inkstai ir kt. vidaus organai) ir riebalinė. Pats paprasčiausias rodiklis, nusakantis kūno kompoziciją yra kūno masės indeksas (KMI). Kūno masės indeksas tiesiogiai koreliuoja su riebaline kūno mase [56]. Riebalų pasiskirstymą atspindi santykis tarp liemens ir klubų apimties.

Fiziniai krūviai yra daugelių svorio kontrolės programų sudėtinė dalis [25, 56]. Fizinio rūvio teigiamas poveikis kūno kompozicijai visų pirma yra susijęs su pagrindinės medţiagų apykaitos padidėjimu, t.y. fizinio krūvio poveikyje organizmo funkcijų palaikymui ramybės būsenoje yra išeikvojama daugiau energijos [56].

Ištvermės treniruotės maţina kūno masę. Treniruojant ištvermingumą pastebimi šie organizmo pokyčiai: suaktyvėja riebalų apykaita ir pagerėja energijos gaminimas aerobiniu būdu. Aerobinio pobūdţio pratybos ne tik gerina aerobinę ištvermę, bet ir sukelia metabolinius pokyčius, skatinančius riebalų įtraukimą į energetinį raumenų aprūpinimą fizinio darbo metu, tuo maţina riebalinę kūno masę [7].

Reguliari fizinė veikla iššaukia tam tikro laipsnio griaučių raumenų hipertrofiją, kurios dydis priklauso nuo fizinių krūvių specifikos ir intensyvumo. Raumenų hipertrofija yra lydima raumenų fermetinio aktyvumo, miofibrilių, kontraktilinių baltymų ir jėgos padidėjimu. Raumenų jėga padidėja dėka didesnio kiekio kontraktilinių elementų ir pagerėjusių motorinių vienetų rekrutavimo ir impulsacijos savybių. Abu šie procesai yra kaip ţmogaus organizmo atsakas į jėgą lavinančių fizinių pratimų poveikį [24, 36, 65].

Buvo manoma, kad vyresnio amţiaus vyrų, jėga pirmiausiai didėja dėka nervinių procesų adaptacijos (su nedideliu hipertrofijos pasireiškimu), tuo tarpu jaunų vyrų - daugiau didėjant raumenų masei, nes po gimimo greitai nutrūkus hiperplazijos periodui, raumenys didėja tik dėka raumeninių skaidulų dydţio padidėjimo. Tačiau dėl jėgą lavinančių pratimų raumeninės skaidulos gali skilti, o to rezultatas - padidėjęs raumeninių skaidulų skaičių. Pirminis atsakas į jėgą lavinantį fizinį krūvį yra raumenų hipertrofija [7, 49, 24].

Suaugęs vyras turi apie dešimt kartų didesnį androgenų (vyriškų lytinių hormonų) kiekį negu vaikai ir suaugusios moterys. Todėl stebimi ţymūs vyrų jėgos pokyčiai, kas akivaizdţiai įrodo didesnio testosterono kiekio poveikį raumenų jėgos gerėjimui [7].

Tikėtina, kad pratimai, jauniems vyrams sergantiems hipogonadizmu, panaikinus pagrindinį neigiamą faktorių (testosterono trūkumą), turėtų pagerinti jų funkcinę būklę, padidinti raumenų masę bei jėgą, tuo pačiu per neuroraumeninės kontrolės mechanizmus būtų lavinama pusiausvyra. Galbūt pakaitinės testosterono terapijos taikymas kartu su kineziterapija priartintų jaunus hipogonadizmu sergančiu vyrus prie sveikų vyrų funkcinės būklės. Tačiau mokslinių tyrimų šioje srityje labai nedaug.

Šiuo metu bandoma nustatyti efektyviausią testosterono dozę, o apie pakaitinės testosterono terapijos taikymą kartu su kineziterapija atliktų mokslinių studijų labai nedaug.

1.4.3. Pakairinės testosterono terapijos ir kineziterapijos poveikis raumenų ir

kaulų sistemai

Testosteronas turi didelį anabolinį efektą jauniems ir vidutinio amţiaus vyrams [16] ir ţenkliai blogiau veikia vyresnio amţiaus vyrus. Pastarieji mokslininkai cituoja net kelias studijas kuriose nurodoma, jog testosteronas, vyramas sergantiems hipogonadizmu, nesukėlė jėgos padidėjimo. Tačiau jėgos didėjimas, vyramas sergantiems hipogonadizmu, buvo pastebėtas tik ilgesnį laiką atliekant pratimus su pasispriešinimu ir vartojant didesnes testosterono dozes. Mokslininkai [64] aprašė tyrimą, kuriame hipogonadizmu sergantiems vyrams buvo taikyta 24 mėnesių 35 mg/sav. testosterono dozė, tačiau toks kiekis nedavė jėgos padidėjimo, nors net 30 proc. padidino cirkuliuojančio testosterono koncentraciją. Neţymius jėgos pokyčius taikant pakaitinę testosterono terapiją pastebėjo ir kiti mokslininkai [20, 50]. Brill su kolegomis vieną mėnesį taikė 5mg/dieną testosterono dozę ir nustatė, kad jo tiriamieji greičiau lipo laiptais, tačiau jų jėga nedidėjo. Panašius tyrimus apie neţymų jėgos padidėjimą pateikia nemaţai autorių, ir įdomu tai, kad jėgos didėjimas stebimas tik tada kai gydymas trunka nuo 1 metų iki 36 mėn.

Kai kuriose studijose [92] nurodoma, jog patikimas jėgos padidėjimas tiek rankose, tiek ir kojose taikant pakaitinę testosterono terapiją stebimas tik tada, kai kartu dar yra atliekami pratimai. Yra nustatyta, kad didesnio intensyvumo fiziniai pratimai labiau įtakoja jėgos pokyčius, nei ţemo intensyvumo [87]. Tačiau reikia paminėti, kad patikimas jėgos didėjimas stebimas tada, kai taikomos didesnės testosterono dozės nei vidutiniškai skiriama gydymo metu [34]. Kai kurie mokslininkai atliko tyrimus, kurių metu siekė nustatyti tokią testosterono dozę, nuo kurios stebimas patikimas jėgos didėjimas. Jie nustatė, kad hipogonadizmu sergantiem vyrams 36 mėnesius taikant 200 mg testosterono injekcijas 2 k/sav., padidėjo rankų ir kojų jėga [67].

Tačiau mokslininkams visada buvo idomu ţinoti, kokia optimaliausia testosterono dozė duos patikimus jėgos padidėjimus. Mokslininkai Bhasin ir kt., (2005) 5 mėnesius taikė vis didėjančią testosterono dozę nuo 25 iki 600 mg/sav. ir registravo jėgos pokyčius. Buvo nustatyta, kad efektyviausia testosterono dozė, sukelianti kojų jėgos padidėjimą buvo 300 mg/sav. Tačiau mokslininkai taip pat teigė, jog 300 ir 600 mg/sav dozės iššaukė didesnius neigiamus efektus. Todėl jie rekomendavo, jog optimali testosterono dozė, sukelianti ţenkliai maţesnius pašalinius efektu turėtų buti 125 mg/sav. Pastarieji mokslininkai taip pat nustatė, kad per 36 mėnesius 6 mg/sav trunkančią testosterono terapiją stebimas didesnis mineralinis kaulų tankis, o esant maţesniai testosterono koncentracijai, kaulų tankis neįtakojamas [15]. Panašius pastebėjimus pateikia ir kiti mosklininkai

Amory ir kt., (2005), kurie per tą patį laikotarpį skyrė 200 mg/sav testosterono terapiją ir nustatė, kad šlaukilaukyje kaulo mineralų tankis padidėjo 3-4 % ir net 10% stuburo juosmeninės dalies slankstelyje [8].

Lietuvoje pakaitinė testosterono terapija vyramas, sergantiems hipogonadizmu, iki šiol nebuvo taikoma. Išanalizavus mokslines publikacijas, manome, kad taikant pakaitinę testosterono terapiją ir jos metu skiriant optimalią 125 mg/sav. testosterono dozę, kartu su kineziterapija (2 kartus per savaitę), turėtų atsirasti didesnis teigiamas poveikis, hipogonadizmu sergančių vyrų, raumenų sistemai bei funkcinei būklei.

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Tiriamojo kontingento charakteristika

Tyrimo objektas – kineziterapijos poveikis vyrams sergantiems hipogonadizmu, kuriems

taikoma pakaitine testosterono terapija.

Tyrimas buvo atliekamas nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2011 sausio mėn. Iš viso tyrime dalyvavo 38 vyrai nuo 20 iki 34 metų: iš jų 18 vyrų buvo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės, Kauno klinikų, Endokrinologijos klinikos pacientai, kuriems diagnozuotas hipogonadizmas ir 20 sveikų vyrų. Tyrimui atrinkti vidutinio fizinio aktyvumo vyrai, pagal Tarptautinio fizinio klausimyno rezultatus. Tiriamųjų charakteristikos pateiktos 2 lentelėje.

Tiriamųjų amţius ir antropometriniai duomenys: ūgis, svoris, kūno masės indeksas (KMI), bei kūno riebalinė masė, juosmens klubų santykis statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05). Tačiau sveikų vyrų grupė buvo fiziškai stipresnė, nes jų liesoji kūno masė, dinaminiai šuolio rodikliai (maksimali jėga, maksimalus galingumas, maksimalus greitis, santykinis galingumas) statistiškai patikimai (p≤0,05) didesni uţ vyrų sergančių hipogonadizmu, o kūno slėgio centro svyravimų elipsės plotas (stovint koja prieš koją - atsimerkus, uţsimerkusi, stovint ant kairės, dešnės kojos uţsimerkus, atsimerkus), statistiškai patikimai (p≤0,05) maţesni uţ vyrų sergančių hipogonadizmu.

Tyrimo pradţioje vyrai sergantys hipogonadizmu buvo suskirstyti į du pogrupius: 8 vyrai, kuriems taikoma pakaitinė testosterono terapija ir kineziterapija (PTT+KT), ir 10 vyrų, kuriems taikoma tik pakaitinė testosterono terapija (PTT). Tiriamųjų charakteristikos pateiktos 3 lentelėje.

Hipogonadizmu sergančių vyrų pogrupių, atliktų tyrimų duomenys prieš tyrimą statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05).

2 lentelė. Vyrų sergančių hipogonadizmu (HG) ir sveikų vyrų (SV) duomenų charakteristikos

Rodiklis Tiriamųjų

grupės N Vidurkis±SD p reikšmė

Amţius (m) HG 18 26,22±5,13 0,941 SV 20 26,00±4,71 Antropometriniai duomenys Ūgis (m) HG 18 1,80±0,05 0,918 SV 20 1,80±0,06 Svoris (kg) HG 18 74,57±10,28 0,292 SV 20 78,67±9,14 KMI (kg/m2) HG 18 23,02±2,47 0,072 SV 20 24,28±2,62

Kūno masės komponentai

Procentinė kūno riebalų išraiška (%) HG 18 24,07±5,59 0,090

SV 20 20,03±6,76

Riebalų svoris (kg) HG 18 18,43±6,21 0,306

SV 20 16,03±6,26

Liesoji kūno masė (kg) HG 18 50,92±5,06 0,001

SV 20 58,08±6,36

Juosmens klubų santykis HG 18 0,84±0,06 0,346

SV 20 0,80±0,08

Fizinis aktyvumas

IPQT duomenys (MET–min/sav.) SV 18 839,61±212,94 0,000

HG 20 1696,30±620,33

Dinaminiai šuolio rodiklai

Fmax – maksimali jėga (kN) HG 18 1,41±0,28 0,003

SV 20 1,74±0,34

Pmax – maksimalus galingumas (kW)

HG 18 2,58±1,11

0,001

SV 20 3,78±0,95

Vmax – maksimalus greitis (m/s) HG 18 2,00±0,47 0,000

SV 20 2,83±0,46

hmax – maksimalus aukštis (m) HG 18 0,30±0,13 0,013

SV 20 0,45±0,20

Pmax/kg – santykinis galingumas (kW)

HG 18 35,81±16,72

0,007

SV 20 48,40±12,75

KSCSEP (cm2) iš skirtingų pozų

Koja prie kojos – atsimerkus HG 18 15,33±11,41 0,021

SV 20 7,58±4,39

Koja prie kojos – uţsimerkus HG 18 44,42±35,25 0,007

SV 20 18,90±20,29

Svovėjimas ant kairės kojos – atsimerkus

HG 18 28,34±24,88

0,953

SV 20 21,90±12,45

Stovėjimas ant dešinės kojos – atsimerkus

HG 18 28,73±15,98

0,219

SV 20 22,88±12,51

Stovėjimas ant kairės kojos – uţsimerkus

HG 18 113,18±42,89

0,000

SV 20 56,77±40,65

Stovėjimas ant dešinės kojos – uţsimerkus

HG 18 111,89±36,97

0,000

3 lentelė. Vyrų sergančių hipogonadizmu, kuriems buvo taikoma pakaitinė testosterono terapija ir kineziterapija (PTT+KT), bei vyrų sergančių hipogonadizmu, kuriems buvo taikoma tik pakaitinė

testosterono terapija (PTT), duomenų charakteristikos

Rodiklis Tiriamųjų

grupės N Vidurkis±SD p reikšmė

Amţius (m) PTT+KT 8 26,50±4,99 0,755 PTT 10 26,00±5,50 Antropometriniai duomenys Ūgis (m) PTT+KT 8 1,80±0,04 0,823 PTT 10 1,80±0,06 Svoris (kg) PTT+KT 8 74,40±7,78 0,689 PTT 10 74,71±12,35 KMI (kg/m2) PTT+KT 8 22,98±1,89 0,594 PTT 10 23,06±2,95

Kūno masės komponentai Procentinė kūno riebalų išraiška (%) PTT+KT 8 24,92±5,19 0,563 PTT 10 23,39±6,07 Riebalų svoris (kg) PTT+KT 8 18,81±5,16 0,721 PTT 10 18,12±7,20

Liesoji kūno masė (kg) PTT+KT 8 50,19±4,45 0,327

PTT 10 51,50±5,67

Juosmens klubų santykis PTT+KT 8 0,84±0,04 0,722

PTT 10 0,83±0,07

Fizinis aktyvumas

IPQT duomenys (MET-min/sav.) PTT+KT 8 838,00±226,37 0,859 PTT 10 840,90±213,99

Dinaminiai šuolio rodiklai

Fmax – maksimali jėga (kN) PTT+KT 8 1,40±0,23 0,624

PTT 10 1,41±0,32

Pmax – maksimalus galingumas (kW)

PTT+KT 8 2,56±1,04

0,929

PTT 10 2,60±1,21

Vmax – maksimalus greitis (m/s)

PTT+KT 8 2,00±0,52

1,000

PTT 10 2,01±0,46

hmax – maksimalus aukštis (m)

PTT+KT 8 0,29±0,11

0,656

PTT 10 0,30±0,15

Pmax/kg – santykinis galingumas (kW)

PTT+KT 8 35,86±19,63

0,824

PTT 10 35,77±15,12

KSCSEP (cm2) iš skitringų pozų

Koja prie kojos – atsimerkus PTT+KT 8 15,42±10,48 0,929

PTT 10 15,26±12,67

Koja prie kojos – uţsimerkus PTT+KT 8 44,14±31,15 0,594

PTT 10 44,64±39,91

Svovėjimas ant kairės kojos – atsimerkus

PTT+KT 8 28,30±23,62

0,722

PTT 10 28,38±27,12

Stovėjimas ant dešinės kojos – atsimerkus

PTT+KT 8 28,83±13,87

0,790

PTT 10 28,65±18,24

Stovėjimas ant kairės kojos – uţsimerkus

PTT+KT 8 112,17±31,79

0,790 PTT 10 113,98±51,83

Stovėjimas ant dešinės kojos – uţsimerkus

PTT+KT 8 112,04±26,02

0,657 PTT 10 111,78±45,33

2.2. TYRIMO METODAI

2.2.1. Anketinė apklausa

Tyrimo pradţioje buvo vertinamas visų tiriamųjų fizinis aktyvumas, naudojant Tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną (IPAQ) (ţr. 1 priedas), aprobuotą PSO. Šis klausimynas leido įvertinti vyrų sergančių hipogonadizmu ir sveikų vyrų fizinį aktyvumą per pastarąsias 7 dienas iki tyrimo pradţios.

IPQT klausimyną sudaro 7 klausimai, visi klausimai atviro tipo, du klausimai kurie atspindi labai intensyvią fizinę veiklą, du klausimai apie vidutiniškai intensyvią fizinę veiklą, du klausimai apie ėjimą trunkantį ne maţiau kaip 10 minučių ir vienas klausimas apie laiką praleistą sėdint. Visi tiriamieji turėjo įrašyti kiek dienų per pastarąsias 7 dienas skyrė tam tikrai veiklai.

Analizuodami anketose pateiktus atsakymus į klausimus vadovavomės IPAQ mokslinio komiteto rekomendacijomis: fizinio aktyvumo lygmuo buvo nustatomas taikant MET‗ų skaičiavimo metodą, 1 MET = 3,5 ml/kg/min deguonies suvartojimo. IPAQ klausimyne kiekvienam aktyvumo tipui yra nustatyta MET reikšmė. IPAQ duomenų analizei naudojamos tokios MET reikšmės : ėjimas = 3,3 MET, vidutinis fizinis aktyvumas (FA) = 4 MET, ir didelis FA = 8 MET. Naudojant šias reikšmes, nustatomi keturių tipų kiekybiniai duomenys:

 Ėjimo MET-minutes/sav. = 3.3 x ėjimo minutės x ėjimo dienos

 Vidutinio FA MET-minutes/sav. = 4 x vidutinio intensyvumo aktyvumo minutės x vidutinio FA dienos

 Labai intensyvaus FA MET-minutes/sav. = 8 x labia intensyvaus aktyvumo minutės x labai intensyvaus FA dienos



Bendra MET „sunaudojimo― suma apskaičiuota sudedant visų trijų fizinio aktyvumo lygių MET reikšmes, t.y. kiek dienų per savaitę ir kiek laiko per vieną iš tų dienų tiriamasis buvo fiziškai aktyvus.

Klausimas apie sėdėjimą naudojamas kaip rodiklis, atspindintis sėdėjimo laiko trukmę, o ne MET-minutes, kurios galėtų būti palaikytos sunaudotos energijos įverčiu. Jei gavome atsakymus „neţinau‖ arba „atsisako‖, tuomet tokius atvejus į analizę neįtraukėme. Taip pat visi atvejai, kai bendra visų ėjimo, vidutinio fizinio aktyvumo ir didelio fizinio aktyvumo kintamųjų suma buvo didesnė nei 960 minučių (16 valandų) į analizę neįtraukėme. Darėme prielaidą, kad kiekvienas individas vidutiniškai 8 valandas skiria miegui.

Fizinį aktyvumą vertinome pagal 3 kategorijas: 1 – ţemas lygis 600 MET-min/sav.

2 – vidutinis lygis 600-3000 MET-min/sav. 3 – aukštas lygis < 3000 MET-min/sav.

2.2.2. Kūno sudėties analizė

Visiems tiriamiesiems buvo atliekama kūno sudėties analizė su X-SCAN įranga ţr. (4 pav.). Tyrimas atliekamas BIA tetra – poliariniu elektrodų metodu, matuojant kūno varţą 8 liečiamųjų elektrodų (pėdose ir delnuose) ir naudojant 4-6 skirtingus matavimo signalo daţnius (1, 5, 50, 250, 500, 1000 kHz), nes skirtingoms ląstelėms būdingas skirtingas rezonansinis daţnis.

4 pav. X-SCAN įranga

Prieš atliekant tyrimą tiriamieji turėjo nusirengti drabuţius ir likti tik su glaudėmis. Į X-SCAN analizatorių sujungtą su kompiuteriu buvo įrašomas tiriamųjų amţius, tiriamąjam basomis atsistojus ant specialios pakylos prietaisas fiksavo tiriamųjų kūno ūgį. Bioelektrinės varţos matavimo metodu yra nustatoma kūno kompozicija t.y. kūno sudėtis matuojama per kūną leidţiant ţemą, saugią elektros srovę. Tyrimas trunka keletą minučių, nėra invazinis, nekelia pavojaus tiriamojo sveikatai, prietaisas iškarto apskaičiuoja ir pateikia kūno sudeties rodiklius ţr (5 pav.).

5 pav. X-SCAN kūno sudėties analizatoriaus pateikiami rodikliai

Iš gauto tyrimo rezultatų buvo vertinami šie rodikliai: ūgis (m), kūno svoris (kg), kūno masės indeksas (KMI), procentinė riebalų masė (proc.), kūno riebalų masė (kg), liesoji kūno masė (kg), juosmens klubų santykis (JKS).

Kūno masės indekso, procentinės kūno riebalų masės, juosmens klubų santykio pokytis prieš ir po tyrimo buvo vertinamas pagal X-SCAN įrangos gamintojo Interlux pateiktas vertinimo normas (ţr. 6 pav.).

2.2.3. Mechanografija

Mechanografija tai – diagnostikos metodas, fiziologinio judesio parametrams pamatuoti. Vertiklus šuolio testas – šuolio abiejomis kojomis iš vietos į aukštį rodiklių, nusakančių tiriamųjų fizinius gebėjimus vertinimas. Tyrimui naudojome Leonardo mechanografo atramos reakcijos jėgos platformą (Leonardo Mechanography® Ground Reaction Force Platform, NOVOTEC Medical GmBH, Vokietija) (ţr. 7 pav.), kuri buvo prijungta prie kompiuterio.

7 pav. Leonardo mechanografo atramos reakcijos jėgos platforma

Prieš tyrimą buvo atliekama 5 min. pramankšta. Po pramankštos ant jėgos platformos tiriamieji, turėjo atlikti šuolį su amartizuojamu pritūpimu per kelio sąnarius, iš statinės padėties, mojant rankomis aukštyn. Tyrimo pradţioje tiriamųjų buvo prašoma pašokti maksimaliai aukštai ir greitai iš vertikalios neutralios kūno pradinės padėties, kai kojos pečių plotyje, rankos nuleistos atpalaiduotos. Po lėkimo fazės nušokti ant pėdų, kelių sąnariai turėjo būti maţdaug 180o kampu. Kiekvienas tiriamasis atliko po du šuolius. Pirmasis – kontrolinis šuolis – nebuvo vertinimamas. Antrojo šuolio rezultatai buvo įtraukiami į tyrimo rezultatus. Pertrauka tarp šuolių 30 sek. Registruojamiems signalams analizuoti naudojama kompiuterinė įranga, kuri automatiškai uţregistravo šuolio iš vietos į aukštį dinamogramą ir apskaičiavo dinaminius šuolio rodiklius (ţr. 8 pav.).

8 pav. Šuolio abejomis kojomis iš vietos į aukštį vertinimo pateikimas

Šuolio fazės:

Pritūpimo fazė (t0-t2). Pritūpti pradedama tada, kai jėgos kreivė atsilenkia ţemyn nuo svorio

linijos laiko momentu t0, o baigiama laiko momentu t2, kai greitis iš neigiamo pereina į teigiamą.

Pritupiant tiesiamieji kojų raumenys susitraukia ekscentriškai, kūno masės centras leidţiasi ţemyn, dėl to greitis yra neigiamas t1.

Atsispyrimo fazė (t2-t3).Atsispiriant greitis yra teigiamas ir pasiekia maksimalią reikšmę t3.

Atsispirti pradedama laiko momentu t1 greičiui pereinant iš neigiamo į teigiamą, o baigiama atitrūkimo

nuo atramos momentu t3. Atsispiriant raumenys susitraukia koncentriškai.

Lėkimo fazė (t3-t4). Lėkimas tęsiasi tol, kol ţmogaus kūnas pakilęs virš atramos t3-t4.

Pasibaigus lėkimui, prasideda pritūpimas, kurio metu registruojamas smūgis į atramą. Vertinome šiuos rodiklius, išvystomus šuolio metu:

 Maksimalią jėgą – Fmax (kN);

 Maksimalių galingumą – Pmax (kW);  Maksimalų greitį – Vmax (m/s);  Maksimalų aukštį – hmax (m);

2.2.4. Stabilometrija

Tiriamųjų statinės pusiausvyros stabilumą tyrėme stabilometrijos metodu. Šiam tyrimui atlikti buvo naudojama Leonardo mechanografo atramos reakcijos jėgos platforma (Leonardo Mechanography® GRFP) (ţr. 9 pav.) sujungta su kompiuteriu. Stabilometrijos metodu yra vertinama ţmogaus slėgio centro (SC) svyravimų trajektorija: pirmyn – atgal sagitalioje ašyje (x koordinatėje), šoniniai svyravimai strėlinėje ašyje ( y koordinatėje). Kompiuteris registruoja šiuos rodiklius:

 Kūno slėgio centro svyravimų elipsės plotą (KSCSEP);  Kūno slėgio centro svyravimų ilgį arba nueitą kelią;  Kūno slėgio centro svyravimų daţnį;

 Kūno slėgio centro svyravimų elipsės pasisukimo kampą;  Kūno slėgio centro svyravimų elipsės ekscentriškumą.

Tyrimo duomenys pateikti 9 paveiksle.

9 pav. Stabilometrijos tyrimo duomenys

Tyrimas atliekamas tiriamąjam ramiai stovint ant jėgos platformos. Pusiausvyros išlaikymo testo trukmė – 30 s. Pozos:

 koja prieš koją, rankos laisvai nuleistos pritrauktos prie šonų – atsimerkus;  koja prieš koją, rankos laisvai nuleistos pritrauktos prie šonų – uţsimerkus;

 ant vienos kojos – kitos kojos šlaunį tiriamasis sulenkia 20-300 per klubo ir 40-500 per kelio sąnarį, rankos laisvai nuleistos pritrauktos prie šonų. Atliekama kaire ir dešne koja.

Iš gautų stabilometrijos rezultatų pasirinkome vertinti kūno slėgio centro svyravimų elipsės plotą, išreikštą cm2

10 pav. Ţmogaus kūno slėgio centro svyravimo plotas

Kūno slėgio centro svyravimų elipsės plotas sudaro 90 % labiausiai nutolusių nueito kelio taškų, nuo atramos centro vidurio pozicijos xy kryptimis.

Statistinė duomenų analizė. Duomenys pateikti apskaičiavus aritmetinius vidurkius ir

standartinį nuokrypį. Dviejų nepriklausomų imčių rodiklių vidurkių lygybių hipotezėms patikrinti, taikytas neparametrinis Mano-Vitnio-Vilkoksono testas maţoms imtims. Dviejų priklausomų imčių rodiklių vidurkių lygybių hipotezėms patikrinti taikytas Vilkoksono kriterijus. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, jeigu paklaidos tikimybė neviršydavo 5 proc., t.y. ≤ 0,05.

2.3. TYRIMO ORGANIZAVIMAS

Tyrimas pradėtas gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos (LSMU, MA) Bioetikos centro leidimą (ţr. 2 priedas). Visi tiriamieji buvo testuojami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės endokrinologijos klinikos labaratorijoje. Prieš tyrimą vertinome sveikų vyrų grupės ir hipogonadizmu sergančių vyrų fizinį aktyvumą per pastarąją savaitę, naudojant Tarptautinį fizinio aktyvumo klausimyną (IPAQ). Po to atlikome instrumentinius tyrimus: kūno sudėties analizę, mechanografiją. Sveikų vyrų grupei buvo atliekamas vienmomentinis tyrimas. Vyrai sergantys hipogonadizmu po pradinio ištyrimo, padalinti į du pogrupius: vyrai, kuriems 6 mėnesius buvo taikyta pakaitinė testosterono terapija ir kineziterapija (PTT+KT), ir vyrai, kuriems buvo taikyta tik pakaitinė testosterono terapija (PTT). Tyrimo pabaigoje, po 6 mėn., pakartojome kūno sudėties analizės, mechanografijos tyrimą.

Kineziterapijos uţsiėmimai buvo atliekami LSMU, MA kineziologijos ir sporto medicinos katedros salėje. Pakaitinį gydymą testosteronu kontroliavo bei taikė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės, Kauno klinikų, Endokrinologijos klinikos gydytojas endokrinologas.

Tyrimas atliktas nepaţeidţiant etikos normų, su tiriamaisiais aptartas savanoriškas dalyvavimas tyrime, tyrimo duomenų konfidencialumas ir atskirų detalių viešinimas. Gautas visų tiriamųjų sutikimas. Visi tiriamieji buvo informuoti, kad bet kada galėjo atsisakyti dalyvauti tyrime.

2.3.1. Kineziterapijos taikymo metodika

Vyramas sergantiems hipogonadizmu, buvo pradėta taikyti pakaitinė testosterono terapija ir kineziterapija. Kineziterapijos procedūros atliekamos – 6 mėnesius 2 kartus savaitėje po 60 min. Kineziterapijos tikslai:

 Stiprinti rankų, kojų bei juosmenį stabilizuojančius raumenis.  Didinti raumenų masę.

 Maţinti kūno riebalų kiekį.  Lavinti pusiausvyrą.

Kiekvienam tiriamąjąm buvo sudaryta individuali kineziterapijos programa, atsiţvelgiant į kiekvieno fizinį pajėgumą.

Bendri kineziterapijos procedūros eigos principai:

 Apšilimas –10 min. vaţiavimas stacionariu dviračiu, vidutiniu intensyvumu.

 Pagrindinė procedūra – raumenų tempimo pratimai, dinaminiai jėgos pratimai rankoms ir kojoms su submaksimaliu pasiprišinimu, bei pratimai juosmens stabilizavimui. Pusiausvyrai lavinti buvo taikyti pratimai ant nestbilių platformų bei su Gymnic kamuoliu.

 Atsipalaidavimas. Kvėpavimo pratimai.

2.3.2. Testosterono pakaitinės terapijos taikymas

Vyramas sergantiems hipogonadizmu dėl nustatytos ligos buvo pradėta taikyti pakaitinė testosterono terapija. 3 kartus per 6 mėnesius kas 8 savaitės į sėdmenų raumenis buvo švirkščiama Nebido 1000 mg/4 ml injekcinis tirpalas. 1 ml tirpalo yra 250 mg testosterono undekanoato, atitinkančio 157,9 mg testosterono.

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Antropometriniai pokyčiai

Kūno masės indekso (KMI) pokyčiai pateikti 11 paveiksle. Vyrų sergančių hipogonadizmu, kuriems buvo taikyta PTT+KT, KMI prieš tyrimą 22,98±1,89kg/m2, po tyrimo 22,79±1,08kg/m2. Hipogonadizmu sergantiems vyrams, kuriems buvo taikyta tik PTT, KMI prieš tyrimą 23,06±2,95kg/m2, po tyrimo 22,60±3,26kg/m2. KMI statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05), abejuose hipogonadizmu sergančių vyrų pogrupiuose, prieš ir po tyrimo.

22,98 23,06 22,79 22,60 0 5 10 15 20 25 30 PTT+KT PTT KMI, (kg/m 2 )

prieš tyrimą po tyrimo

11 pav.Vyrų sergančių hipogonadizmu, kuriems buvo taikyta pakaitinė testosterono terapija ir kineziterapija (PTT+KT) bei vyrų sergančių hipogonadizmu, kuriems buvo taikyta tik pakaitinė

testosterono terapija (PTT), kūno masės indeksas (KMI) prieš ir po tyrimo

Palyginus kūno masės indeksą vyrų sergančių hipogonadizmu, kuriems buvo taikyta PTT+KT prieš ir po tyrimo, su SV grupės kūno masės indeksu, reikšmingo skirtumo nepastebėta (p>0,05) (ţr. 4 lentelė).

4 lentelė. Vyrų sergančių hipogonadizmu, kuriems buvo taikyta pakaitinė testosterono terapija ir kineziterapija (PTT+KT) bei sveikų vyrų (SV) grupės kūno masės indeksas (KMI) prieš ir po tyrimo

Tyrimo etapas Tiriamųjų grupės N KMI (kg/m2) p reikšmė

Prieš tyrimą PTT+KT 8 22,98±1,89 0,063

SV 20 24,28±2,62

Po tyrimo PTT+KT 8 22,79±1,05 0,055