LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
ANESTEZIOLOGIJOS KLINIKA
ERIKA JASUKAITIENĖ
IŠPLĖSTINĖS PRAKTIKOS SLAUGYTOJŲ KOMPETENCIJŲ IR
TEISINĖS APSAUGOS VERTINIMAS GYDYTOJŲ
ANESTEZIOLOGŲ-REANIMATOLOGŲ POŽIŪRIU
Išplėstinės slaugos praktikos magistro darbas
Darbo vadovas prof. A. Macas
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
ANESTEZIOLOGIJOS KLINIKA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanas Prof. Jūratė Macijauskienė
Parašas 2017 05 29
IŠPLĖSTINĖS PRAKTIKOS SLAUGYTOJŲ KOMPETENCIJŲ IR
TEISINĖS APSAUGOS VERTINIMAS GYDYTOJŲ
ANESTEZIOLOGŲ-REANIMATOLOGŲ POŽIŪRIU
Magistrantūros studijų programos ISP baigiamasis darbas
Darbo vadovas Prof. Andrius Macas 2017 05 29 Recenzentas Dr. Renata Vimantaitė 2017 05 29 Darbą atliko Magistrantė Erika Jasukaitienė 2017 05 29
KAUNAS, 2017
TURINYS
SANTRAUKA………..4
SUMMARY………..6
SANTRUMPOS………8
1. ĮVADAS, PROBLEMOS NAUJUMAS IR AKTUALUMAS ... 9
2. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
3. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
3.1. Įžanga ... 12
3.2. Galiojanti Europos Sąjungoje ir pasaulinė teisinė reguliacija ... 12
3.3 Padėtis Lietuvoje ... 14
3.4. Slaugytojų kompetencijų ribos išplėstinėje anesteziologijos ir intensyviosios terapijos slaugos praktikoje ... 17
3.4.1. Kompetencijų ribų apibrėžimas ... 17
3.4.2. Kompetencijų ugdymo modeliai ... 19
3.5. Išplėstinės slaugos praktikos slaugytojų atsakomybės ribos anestezijos ir intensyviosios slaugos praktikoje ... 21
3.6. Išplėstinės slaugos slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas: svarba, galimybės, trūkumai ir iššūkiai ... 23
3.7. Apibendrinimas ... 25
4. TYRIMO METODIKA ... 27
4.1. Tyrimo organizavimas ir metodai... 27
4.2. Tyrimo imtis ir respondentų atranka ... 28
4.3. Statistinės duomenų analizės metodai ... 29
5. REZULTATAI ... 30
5.1. Respondentų demografinių charakteristikų analizė ... 30
5.2. Tiriamų rodiklių raiška ... 32
6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 55 7. IŠVADOS ... 59 8. REKOMENDACIJOS ... 60 9.PUBLIKACIJOS...61 10. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 61 11. PRIEDAI ... 66
SANTRAUKA
Erika Jasukaitienė. Išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijų ir teisinės apsaugos vertinimas gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūriu. Magistro baigiamasis darbas, mokslinis vadovas Prof. A. Macas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, anesteziologijos klinika. Kaunas, 2017: 64 p. (be priedų).
Darbo tikslas – įvertinti išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijos ribas ir teisinę
apsaugą gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūriu.
Darbo uždaviniai: 1. Ištirti gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūrį apie bendrosios
praktikos slaugytojų kompetencijas ir jų išplėtimo galimybes; 2. Ištirti gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūrį apie išplėstinių praktikos slaugytojų atsakomybės ribas; 3. Įvertinti išplėstinės praktikos slaugytojų bendradarbiavimo galimybes gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūriu.
Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 131 Lietuvos anesteziologų- reanimatologų draugijos
nariai, dalyvavę 2016 metų spalio 14 dieną šios draugijos rengtoje konferencijoje, kuri vyko LSMU MLK. Buvo naudojamas kiekybinis tyrimo metodas – anketinė apklausa. Anketa sudaryta iš penkiolikos klausimų, kurių pagalba yra vertinama išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijų ribos ir teisinė apsauga gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūriu.
Tyrimo rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, kad respondentai, kurie mano, kad esamos
kompetencijos yra pakankamos nemano, kad reikia plėsti slaugytojų kompetenciją (p=0,000). Didžioji dalis respondentų (75,6 proc. respondentų) mano, jog išplėstinės praktikos slaugytojas turi daugiau kompetencijų nei bendrosios praktikos slaugytojas. Nustatyta, kad žymiai didesnė dalis respondentų manančių, kad esamos slaugytojų kompetencijos nepakankamos nei, kad pakankamos, galvoja, jog išplėstinės praktikos slaugytojas yra toks slaugytojas, kuris turi magistro laipsnį (54,8 proc. respondentų) (p=0,021). Atlikus tyrimo duomenų analizę nustatyta, kad didesnė dalis manančių, kad dabartinis bendradarbiavimas nepakankamas, nei kad geras, mano, kad išplėstinės praktikos slaugytojas turėtų turėti magistro laipsnį (54,4 proc. respondentų) (p=0,004). Absoliuti dauguma respondentų (92,4 proc. respondentų), teigia, kad jiems trūksta žinių apie išplėstinės praktikos slaugytojo profesiją. Didžioji dalis respondentų mano, jog išplėstinės praktikos slaugytojas anesteziologijoje ir intensyviojoje terapijoje turėtų pildyti dokumentaciją (84,7 proc. visų respondentų), paruoši anestezijos techniką darbui (96,9 proc. visų respondentų), mokėti valdyti skausmą (59,5 proc. visų respondentų), užsakyti diagnostines procedūras (51,9 proc. visų respondentų). Didžioji dalis respondentų leistų išplėstinės praktikos slaugytojams punktuoti ir kateterizuoti veną (67,2 proc. visų respondentų) bei intubuoti (65,6 proc. visų respondentų).
Sutinkančių, kad dokumentacijos pildymas yra išplėstinės praktikos slaugytojo kompetencija, žymiai didesnė dalis (38,7 proc.) nei nesutinkančių galvoja (10,0 proc.), kad išplėstinės praktikos slaugytojai galėtų dokumentuoti anesteziologo-reanimatologo darbą savarankiškai (p=0,013). Galima teigti, kad didžioji dalis respondentų galėtų dirbti komandoje su slaugytoja, baigusia išplėstinės slaugos studijas (89,3 proc. visų respondentų). Buvo nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp darbo komandoje su slaugytoja, baigusia išplėstinės slaugos studijas ir esamų kompetencijų vertinimo (p=0,009), dabartinių bendrosios praktikos slaugytojų žinių vertinimo (p=0,015) ir dabartinio bendradarbiavimo su slaugytojais vertinimo (p=0,000).
Išvados. Ištyrus gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūrį apie bendrosios praktikos
slaugytojų kompetencijas ir jų išplėtimo galimybes nustatyta, kad išplėstinės praktikos slaugytojas anesteziologinėje ir intensyviojoje terapijoje turėtų pildyti dokumentaciją, paruoši anestezijos techniką darbui, mokėti valdyti skausmą, užsakyti diagnostines procedūras. Gydytojai anesteziologai-reanimatologai leistų intubuoti pacientą, punktuoti ir kateterizuoti arteriją, tačiau anestezijos atlikimas ar centrinės venos punktavimas neturėtų būti jiems priskiriamas. Tačiau kitos kompetencijos, kurios yra priskiriamos išplėstinės praktikos slaugytojams pasauliniu mastu, respondentų nuomone Lietuvoje jiems neturėtų būti priskiriamos. Nustatyta, kad dabartinis bendradarbiavimas nėra pakankamas, tačiau į bendradarbiavimą su išplėstinės praktikos slaugytojais yra žiūrima teigiamai. Taip pat nustatyta, kad šį bendradarbiavimą galėtų iniciuoti tiek išplėstinės praktikos slaugytojas, tiek gydytojas.
SUMMARY
Erika Jasukaitienė. Advanced practice nurses' competence and legal security assessment from doctors-anesthesiologists reanimatologists perspective. Master’s thesis, scientific supervisor Prof. A. Macas. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Anesthesia Clinic. Kaunas, 2017: 64 p. (without apenddixes).
The aim: to evaluate competence limits and legal protection of advanced practice nurses
from doctors-anesthesiologists reanimatologists perspective.
The objectives: To investigate doctors-anesthesiologists reanimatologists attitude of nurses
competencies and expansion opportunities; 2. To investigate doctors-anesthesiologists reanimatologists perspective on advanced practice nurses in the limits of liability; 3. To evaluate advanced practice nurses possibilities of cooperation from doctors-anesthesiologists reanimatologists perspective.
Research methodology: The study included 131 participants from Lithuanian
anesthesiologists – reanimatologists Society, who participated in the year 2016 on 14 October in the conference organized by the Society, which was held LUHS TLC. The a quantitative research method – a questionnaire survey was used. The questionnaire consists of fifteen questions that help to to evaluate competence limits and legal protection of advanced practice nurses from doctors-anesthesiologists reanimatologists perspective.
Results of the study. The results showed that the respondents who believe that the existing
competences are adequate does not feel the need to expand the competence of nurses (p = 0.000). The majority of respondents (75.6 per cent. of respondents) believe that the advanced practice nurse has more competence than the nurse. It was found that significantly higher proportion of respondents who believe that the current lack of competence of nurses than that sufficient to think that advanced practice nurse is a nurse who has a master's degree (54.8 per cent. of respondents) (p = 0.021). The data analysis showed that the greater part of those who believe that the current lack of cooperation, or that good, believe that advanced practice nurse should have a master's degree (54.4 per cent. of respondents) (p = 0.004). The vast majority of respondents (92.4 per cent. of respondents) say that they lack knowledge about the advanced practice nurse profession. The majority of respondents believe that the advanced practice nurse in anaesthesiology and intensive care to fill in documentation (84.7 per cent. of all respondents), prepare anesthesia technique work (96.9 per cent. of all respondents), know how to manage pain (59.5 per cent. of all respondents), to order diagnostic procedures (51.9 per cent. of all respondents). The majority of respondents would allow advanced practice nurses punktuoti and
vein catheterization (67.2 per cent. Of all respondents) and intubation (65.6 per cent. of all respondents). Agreeing that documentation completion is advanced nurse competence significantly higher proportion (38.7 percent.) than disagree think (10.0 percent.) that advanced practice nurse anesthetist should document the work of doctors-anesthesiologists reanimatologists (p = 0.013). It can be said that the majority of respondents to work in a team with a nurse having completed advanced nursing education (89.3 per cent. Of all respondents). There were statistically significant differences between the team working with a nurse having completed advanced studies in nursing and current competency assessment (p = 0.009), current nurses knowledge assessment (p = 0.015) and the current cooperation with the carers assessment (p = 0.000).
Conclusions. Examination of doctors anesthesiologists – reanimatologists attitude of nurses
competencies and expansion possibilities found that advanced practice nurse anesteziologinėje and intensive therapy should complete the documentation, prepare anesthesia technique work, know how to manage pain, to order diagnostic procedures. Doctors-anesthesiologists reanimatologists allow intubated patient punktuoti and artery catheterization, but the performance of anesthesia or central venous should be assigned. However, other powers, which are classified as advanced practice nurses globally, Lithuania respondents believe they should be assigned. It was found that the current cooperation is not sufficient, but in cooperation with the advanced practice nurses are viewed positively. It was also found that this cooperation could put forward by both the advanced practice nurse and a doctor.
SANTRUMPOS
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos;
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslu universitetas; MN Medicinos norma;
MLK – mokomasis laboratorinis korpusas;
PEPPA – modelis susidedantis iš dalyvavimo, įrodymų pagrindimo, į pacientą orientuoto proceso, įgyvendinimo ir išplėstinės praktikos slaugytojo vertinimo.
1. ĮVADAS, PROBLEMOS NAUJUMAS IR AKTUALUMAS
Darbo kokybė yra nulemta ne tik esamos žmogaus sveikatos, bet ir įgūdžių bei profesinės kompetencijos tobulinimo, naujų žinių įgavimo ir motyvacijos [1]. Išplėstinė slaugos praktika atsirado pasikeitus sveikatos priežiūros poreikiams, reikalavimais sveikatos priežiūros specialistams, kuriuos sąlygoja naujos technologijos visuomenėje ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimo raida [2].
Slaugos koncepcija kiekvienoje šalyje yra traktuojama skirtingai ir priklauso nuo vyraujančios kultūros bei tradicijų, geografinės padėties, socialinės sistemos vyraujančios teisinės reguliacijos, turimų ekonominių išteklių bei slaugos koncepcijos vystymosi istoriniu požiūriu. Visgi derėtų išskirti ir tai, kad valstybėse, kuriose medicinos vystymasis yra greitesnis nei slaugos vystymasis, didėjančios medicinos galimybės daro mažesnę įtaką žmonių sveikatai. Taigi kai praktikos slauga yra pažangi yra užtikrinamas ir efektyvesnis profesinis tobulėjimas. Pažangi praktikos slauga yra prielaida pasinaudoti naujoms žiniomis šioje srityje bei tobulinti slaugos bei apskritai visos sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Vykdant sveikatos priežiūros reformas, pasaulyje atsiranda ir naujų praktikos slaugytojų vaidmenų, tačiau kaip šie vaidmenys daro įtaką slaugos praktikai, ne visuomet yra aišku [3]. Šios srities specialistų naujų vaidmenų kūrimas ir vystymasis yra sudėtingas procesas, kuris susidarė dėl įvairių veiksnių. Šie veiksniai skirstomi į keturias grupes: atsakas į gydytojų trūkumą, atsakas į besikeičiančią paslaugų paklausą, augančios sveikatos priežiūros išlaidas ir slaugytojų profesinis tobulėjimas [4].
Išplėstinė slaugos praktika intensyviojoje terapijoje ir anesteziologijoje apima daug įvairių sričių, rūpinantis kritinėje būklėje esančiais pacientais. Per pastaruosius tris dešimtmečius, profesionalios kritinės priežiūros slaugos organizacijos buvo įkurtos daugelyje šalių. Jų pagrindinis tikslas yra teikti profesinį tobulėjimą kritinės priežiūros specialistams ir skatinti aukštos kokybės slaugymą sunkiai sergantiems pacientams bei jų šeimų nariams [5].
Nėra apibrėžta vienodų standartų, reglamentų ir kriterijų apibrėžimo išplėstinės slaugos praktikos vaidmenų ir kompetencijų. Mokslinių tyrimų apie išplėstinės slaugos įgyvendinimą ir vaidmenis yra nedaug, bet esantys rodo, kad plečiasi slaugytojų kompetencijos [2]. Pažangios slaugytojos skirtos patenkinti vis sudėtingesnius pacientų poreikius sparčiai besikeičiančioje sveikatos priežiūros aplinkoje. Išplėstinė slaugos praktika turi galimybę pakeisti slaugos profesiją įvairiais būdais:
• kurti ir priimti naujus vaidmenis slaugoje; • lyderiauti sveikatos priežiūros organizavime; • stiprinti išplėstinės praktikos slaugytojų sampratą;
Problemos aktualumas. Slaugytojo, dirbančio intensyvios terapijos skyriuje ar operacinėje
kompetencija įgauna didelę vertę slaugos kontekste. Šio specialisto kompetencijos glaudžiai susiję su slaugytojų teikiamų paslaugų apimtimi, paslaugų kokybe bei jų prieinamumu paslaugų gavėjams. Išplėstinės praktikos slaugytojo kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos įgyja baigęs išplėstinės slaugos praktikos studijų programą, įgijęs išplėstinės slaugos praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, nuolat ją tobulindamas, atsižvelgiant į nuolatinę slaugos mokslo ir praktikos pažangą. Profesinių kompetencijų dėka slaugytojai gali jaustis lygiaverčiais sveikatos priežiūros komandos nariais, tokiu būdu kelia specialybės savarankiškumą ir prestižą. Slaugytojų kompetencijos svarbios ir Europos Sąjungos keliamų reikalavimų šiai profesijai kontekste. Išplėstinės praktikos slaugytojo profesija yra valstybės reguliuojama profesija. Dar viena temos aktualumą sąlygojančių veiksnių – visuomenės poreikių kaita, todėl tema svarbi ir paslaugų gavėjams, kurie nebe tie, kokie buvo prieš 20-40 metų, jie yra reiklūs teikiamoms paslaugoms ir nori, kad jiems teiktų paslaugas aukštos kvalifikacijos slaugytojai. Pacientams atliekant vis sudėtingesnes procedūras, kvalifikuotai ir pagal reikalavimus dirbti su naujomis technologijomis, būtinas papildomas pasirengimas.
Temos mokslinis naujumas. Moksliniu aspektu išplėstinės slaugos praktikos kompetencijos vertinimo tyrimas yra nauja ir Lietuvoje mažai nagrinėta tema. Temos mokslinį naujumą sudaro ir tai, kad nuo slaugytojų išsilavinimo lygio ir visuomenės poreikių kaitos priklauso teikiamų paslaugų apimtys, jų kokybė bei prieinamumas paslaugų gavėjams, o tai įtakoja visą sveikatos priežiūros sistemos kokybę, tarpprofesinius santykius ir vaidmenų dalijimąsi.
Šio darbo tikslas yra įvertinti išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijos ribas ir teisinę apsaugą anesteziologijoje ir intensyviojoje terapijoje.
2. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: Įvertinti išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijos ribas ir teisinę apsaugą
gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūriu.
Uždaviniai:
1. Ištirti gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūrį apie bendrosios praktikos slaugytojų kompetencijas ir jų išplėtimo galimybes;
2. Ištirti gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūrį apie išplėstinių praktikos slaugytojų atsakomybės ribas;
3. Įvertinti išplėstinės praktikos slaugytojų bendradarbiavimo galimybes gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūriu.
3. LITERATŪROS APŽVALGA
3.1. Įžanga
Išplėstinės praktikos slaugytojos pozicijos evoliuciją paskatino sveikatos priežiūros ir darbo jėgos reikalavimų bei visuomenės jėgų, tokių kaip ekonominė situacija, technologijos, sveikatos priežiūros paslaugos pokyčiai [2]. Per pastaruosius dešimtmečius išplėstinė slaugos praktika plėtėsi visame pasaulyje. Šios tendencijos paplitimas suteikė postūmį Tarptautinei slaugytojų tarybai (angl. International Council of Nurses) 2000 metais pradėti išplėstinių praktikos slaugytojų tarptautinį bendradarbiavimą [19].
Taigi šiame darbo skyriuje yra nagrinėjama ir analizuojama mokslinė literatūra bei teisiniai dokumentai susiję su išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijų ribų ir teisinės apsaugos anesteziologijoje ir intensyviojoje terapijoje klausimais. Atskleidžiama galiojanti teisinė reguliacija Europos Sąjungoje ir pasaulyje, aptariama padėtis Lietuvoje, nustatomos slaugytojų kompetencijų ribos išplėstinėje anesteziologijos ir intensyviosios terapijos slaugos praktikoje, išnagrinėjamos išplėstinės slaugos praktikos slaugytojų atsakomybės ribos anestezijos ir intensyviosios slaugos praktikoje bei išanalizuojama išplėstinės slaugos slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimo svarba, galimybės trūkumai ir iššūkiai, taip sudarant teorinius pagrindus tolimesniam pasirinktos darbo temos tyrimui.
3.2. Galiojanti Europos Sąjungoje ir pasaulinė teisinė reguliacija
Teisiniai klausimai susiję su anestezijos slaugytojų darbo praktika moksliniuose darbuose nėra nagrinėjami plačiai, nes moksliniai darbai ir tyrimai dažniausiai koncentruojasi į faktinius anestezijos slaugytojų darbo klausimus. Anestezijos slaugytojai turi visuomet būti susipažinę su jiems taikoma teisine reguliacija, nes nesilaikant slaugos reglamentų ir standartų, gali būti imamasi veiksmų, susijusių su anestezijos slaugytojo licencijos galiojimo panaikinimu ir baudomis [5]. Todėl galiojančios teisinės reguliacijos nagrinėjimas Europos Sąjungoje ir pasaulyje yra ypatingai aktualus, siekiant įvertinti išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijos ribas ir teisinę apsaugą anesteziologijoje ir intensyviojoje terapijoje. Pažymėtina, kad teisinė slaugytojų kompetencijų reguliacija priklauso nuo teisės šaltinių, baudžiamųjų ir civilinių teisės aktų sistemos kiekvienoje šalyje.
Tarptautinė slaugytojų taryba apibrėžė išplėstines praktikos slaugytojas kaip turinčias magistro laipsnį, žinių, gebančias priimti sprendimus ir turinčių klinikinių kompetencijų išplėstinei praktikai [17]. Taigi, kiekviena šalis turi savo apibrėžimą šiai praktikai ir tai priklauso nuo šalies poreikių ir išsivystymo lygio.
Išplėstinės praktikos slauga naudojamas kaip bendras terminas, reiškiantis slaugytojo praktiką aukštesniame lygyje. Taryba išskyrė šias specializacijas: slaugytojas praktikas (angl. nurse practitioner), klinikinis slaugos specialistas (angl. clinical nurse specialist), slaugytojas anestezistas (angl. nurse anesthetist), slaugytojas-akušeris (angl. nurse midwife) ir slaugytojas-administratorius (angl. case manager) [19]. Kai kuriose šalyse išskiriama dar ir slaugytojas konsultantas (nurse consultant) [6]. Tik Jungtinės Amerikos Valstijos turi visų penkių specializacijų vystymąsi sveikatos priežiūros sistemoje. Kitose šalyse vyrauja, kai kurios iš jų. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje išskirtos slaugytojo-anestezisto specializacijos nėra, tačiau jos atitikmuo slaugytojas-praktikas (angl. nurse practitioner) [21]. Tuo arpu Australijoje slaugytojo praktiko vaidmuo yra formaliai apibrėžiamas ir reguliuojamas, tačiau nėra priimto apibrėžimo ar sistemos išplėstinės slaugos vaidmenims [2].
Analizuojant galiojančią teisinę reguliaciją Europos Sąjungoje yra svarbu atsižvelgti, kad yra išskiriami tiek viršvalstybiniai teisės aktai, tiek teisės aktai reglamentuojantys ansteziologijos slaugytojų kompetencijas. Europos Sąjungos lygmenyje anesteziologijos slaugytojų kompetencijos yra siejamos su Europos Sąjungos socialine dimensija ir sveikatos darbuotojų klausimais. Lisabonos sutartyje yra išskiriama, kad būtent šalys narės nustato atsakomybę už sveikatos politikos organizavimą bei valdymą [7]. Tačiau taip pat slaugytojų kompetencijas reglamentuoja ir specifiniai Europos Sąjungos teisės aktai, pavyzdžiui, Direktyva 2005/36/EC, kuri skirta profesinės kvalifikacijos pripažinimui. Šios direktyvos (2005/36/EC) 31 straipsnyje yra išdėstomi pagrindiniai principai susiję su slaugytojų mokymu [8]. Pažymėtina, kad tokiose šalyse kaip Švedija, Norvegija, Ispanija, Italija ir kt. mažos rizikos anestezija, kuruojant gydytojui anesteziologui-reanimatologui, yra patikėta anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojams [9].
Kanadoje, JAV, Kinijoje, Japonijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre, Tailande, Australijoje, Naujoje Zelandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse ir Jungtinėje Karalystėje siekiant gauti išplėstinės praktikos slaugytojo statusą yra reikalinga gauti profesinę akreditaciją ir magistro laipsnį [5, 35]. Todėl galima teigti, kad tiek slaugytojo turimos kompetencijos, tiek jo prisiimama atsakomybė yra tiesiogiai siejama su įgyti ar įgyjamu išsilavinimu [9].
Anestezijos specializacija Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo viena iš pirmųjų (1940metais). Šios slaugytojos turi magistro laipsnį, o nuo 2000 metų siekiama tobulinti išplėstines praktikos slaugytojas diegiant doktorantūros programas [19]. Slaugos mokslas JAV vystosi, siekiant patenkinti esamus ir būsimus sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų poreikius įvairiais lygiais [38].
Pažymėtina, kad išplėstinės praktikos slaugytojai Jungtinėse Amerikos Valstijose sudaro vieną sparčiausiai augančių pirminės priežiūros specialistų segmentų [37]. Daugelyje Jungtinių Amerikos Valstijų sertifikuota registruota slaugytoja-anestezistė užsiima praktika gydytojo anesteziologo-reanimatologo priežiūroje. Dirbant šia sistema gydytojas gali prižiūrėti nuo dviejų iki keturių slaugytojų, nes fiziškai jam nereikia atlikti intervencijų [18]. Išplėstinės praktikos anestezistės suteikdamos aukštos kvalifikacijos paslaugas išsprendžia ekonomines problemos, gydytojų stygių [20], padeda gerinti priežiūros kokybę, mažinti bendrąsias sveikatos priežiūros išlaidas [37]. Jungtinėse Amerikos Valstijose teisinė slaugytojų kompetencijų reguliacija priklauso valstybinės teisės sričiai, t. y. vadovaujamasi administracinių agentūrų suformuotomis taisyklėmis. Administracinės agentūros atlieka funkciją susijusią su taisyklių ir statutų pažeidimo nustatymu. Remiantis šia funkcija slaugytojo licencija gali būti panaikinta arba asmuo gali būti nubaustas. Visgi administracinių agentūrų veiksmų peržiūra yra atliekama teismuose, kuriuose nustatoma ar administracinių agentūrų veiksmai neperžengė įstatyminių galių, tačiau pačių sprendimų teismai neperžiūri, remdamiesi savo patirtimi atitinkamų kompetencijų srityse. Jungtinėse Amerikos Valstijose teisinė sistema susijusi su išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijomis yra dalijama į baudžiamąją ir civilinę teisę. Nors dažniausiais anestezijos slaugytojų teisinė reguliacija yra susijusi su civiline teise, tačiau jie taip pat gali būti patraukiami baudžiamojon atsakomybė, pavyzdžiui, apgaulingas draudimo ar medicininių išrašų pildymas, praktika neturint anesteziologo slaugytojo licencijos, ar kontroliuojamų medžiagų neteisingas panaudojimas. Tuo tarpu civilinės teisės pažeidimai yra siejami su aplaidžiu darbu, įstatymuose numatytų nuostatų, pareigų ar priežiūros standartų nesilaikymu, kurie gali sukelti finansinę, fizinę ar emocinę žalą [6]. Visgi kiekvienoje valstijoje galiojanti atskira reguliacija yra kliūtis slaugos praktikams išnaudoti švietimą ir mokymą iki pilno jo potencialo. Tai galima pagrįsti tuo, kad tik viena trečioji Jungtinių Amerikos valstijų dalis priėmė pilnos praktikos įgaliojimus. Likusiose JAV valstijose arba turi sumažintą praktiką (reguliuojama per bendradarbiavimo susitarimą su išorinėmis sveikatos priežiūros drausmės institucijomis, siekiant suteikti sveikatos priežiūros paslaugas) arba turi tik praktiką ir licencijas (reikalauja priežiūros, delegacijos ar komandinio valdymo iš išorinių sveikatos priežiūros institucijų) [27].
Apibendrinant galima teigti, kad pasaulyje anesteziologijos ir intensyviosios terapijos slaugos praktikoje slaugytojams tenka vis didesnė atsakomybė t. y. mažos rizikos anestezija yra patikima anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojams, tai yra tiesiogiai susiję su įgujamu išsilavinimu. Slaugytojams tenka tiek baudžiamoji, tiek civilinė atsakomybė, nors pastaroji yra dažnesnė. Taigi dažniausiai slaugytojų veiklos teisinė reguliacija yra siejama būtent su civiline atsakomybe.
Pažangios slaugos sprendimų įgyvendinimas Lietuvoje yra nepakankamas. Taigi siekiant plėtoti slaugos mokslą Lietuvoje bei įgyvendinti pažangios slaugos praktiką, kuri atitiktų tarptautinius principus, yra aktualu tobulinti teisės aktus bei nustatyti su slauga susijusių mokslinių tyrimų prioritetines sritis, kryptis, gaires. Didesni reikalavimai slaugytojo specialybei ir kintanti sveikatos priežiūros sistema yra vienos iš prielaidų tobulinti ir modernizuoti slaugos studijų programas [12].
Lietuvoje anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų parengimas gali būti dvejopas Pirmiausiai šio tipo slaugytojai mokosi pagal bendrosios praktikos slaugytojų programą, o paskui – įgyja anestezijos ir intensyviosios slaugos specializaciją pagal paruoštą programą. Arba yra išklausomas ne trumpesnis nei 960 akademinių valandų kursas pagal anestezijos ir intensyviosios slaugos neformaliojo švietimo programą. Taigi bendrosios praktikos slaugytojai gali verstis anestezijos ir intensyviosios slaugos praktika, kai turi licenciją įrodančią, kad jie yra baigė mokymus pagal bendrosios praktikos slaugos studijų programas ir įgiję papildomą anestezijos ir intensyviosios slaugos specializaciją. Taip pat siekiant įgyti tokią specializaciją galima baigti ir minėtos studijų krypties mokslus kolegijoje arba mokytis pagal slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centro sudarytą programą. Bet kuriuo atveju anestezijos ir intensyviosios slaugos praktikos slaugytojai turi turėti tai patvirtinantį pažymėjimą [13].
Bendrosios anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojo kompetencijos yra apibrėžiamos pagal normą MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Pagal šią normą bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją suteikiančių studijų metu bei nuolat tobulindamas įgytą profesinę kvalifikaciją, atsižvelgdamas į nuolatinę slaugos mokslo ir praktikos pažangą. Septintoje šios normos dalyje yra išskiriamos įvairios bendrosios anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojo kompetencijos nuo nacionalinės ir tarptautinės teisinės reguliacijos žinojimo bei išmanymo iki specifinių gebėjimų (pvz., paruošti slaugytojo darbo vietą pagal aseptikos ir antiseptikos reikalavimus ir t. t.) [10].
Specifinės anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojo kompetencijos yra apibrėžiamos Lietuvos medicinos normos MN 60:2011 „Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Šios normos 7 dalies pirmas punktas visiškai nesiskiria nuo jau minėtos normos MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ aprašymo t. y. slaugytojas turi žinoti, gebėti ir turėti įgūdžių susijusių su jo darbo specifika, nuolat vertindamas slaugos mokslo ir praktikos pažangą. Tačiau šioje normoje yra išskiriamos ir specifinės kompetencijos, kurias papildomai turi turėti anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas t. y. yra būtina žinoti anesteziologijos, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių darbo organizavimo ypatumus, medicinos prietaisų veikimo ir valdymo principus, skausmo medicinos pagrindus ir t.t., išmanyti saugios anestezijos ir intensyviosios terapijos būdus, anestezijos
rūšis, slaugą prieš anesteziją, anestezijos metu, po anestezijos ir t. t., mokėti slaugyti pacientus, turinčius kritinių organų funkcijų patologinių sutrikimų ar pildyti anestezijos ir intensyviosios slaugos dokumentus ir t. t., gebėti paruošti priemones ir asistuoti atliekant įvairias procedūras (anestezijas ir jų kombinacijas, manipuliacijas, užtikrinančias kvėpavimo takų praeinamumą ir kvėpavimą (spontaninį arba dirbtinį) ir t. t.) [11].
Šiuo metu, Lietuvoje, anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas pasižymi tokiomis kompetencijomis, kaip gebėjimas analizuoti tiek teisinius, tiek su profesija susijusius veiksnius, vertinti ir taikyti lyderiavimo bei valdymo teorijas anestezijos ir intensyviosios slaugos praktikoje, vertinti esančių sutrikimų daromą efektą bei situacijas, kai pacientas yra kritinės būklės, interpretuoti diagnostinius stebėsenos rezultatus, kartu išaiškinant jų reikšmę bei susijusias pasekmes [9].
Siekiant, kad ir Lietuvoje anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojai galėtų atlikti mažos rizikos anestezijas, 2014 m. buvo parengtas MN 60:2011 „Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ papildymo projektas, kuriuo siekiama išplėsti šių slaugytojų kompetencijas. Toks minėtos normos projektas buvo rengiamas dėl keleto priežasčių. Pirmiausiai todėl, kad dabartiniu metu vyksta intensyvūs sveikatos sistemos priežiūros pokyčiai tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Sveikatos priežiūros sistema tampa modernesnė, sudėtingesnė. Antro priežastis yra siekis kelti slaugos specialybės prestižą. Šiame projekte taip pat išskiriama, kad anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojo kompetencijų plėtra yra svarbi, siekiant užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę ir anestezijos ir intensyviosios terapijos praktikos vystymąsi, nes slaugytojai yra medikų komandos nariai, kurie turėtų būti traktuojami kaip lygiaverčiai asmenys, o ne kaip pagalbiniai darbuotojai [9].
2015 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Slaugos praktikos ir akušerijos įstatymo Nr. IX – 413 įstatymo papildymas, kuriame išskiriama, kad išplėstinė slaugos praktika yra traktuojama kaip tokia praktika, kai bendrosios praktikos slaugytojas, kuris turi galiojančią bendrosios praktikos slaugos licenciją, gauna įrašą apie tai, kad papildomai įgijo ir išplėstinės praktikos slaugytojo profesinę kompetenciją. O išplėstinės praktikos slaugytojas yra traktuojamas, kaip bendrosios praktikos slaugytojas, kuris pagal minėtą įstatymą ir kitus, reglamentuojančius teisės aktus yra įgijęs išplėstinės praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją. Išplėstinės praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją galima įgyti tik pabaigus specialią slaugos magistrantūros programą universitete, kuris kartu rengia ir medicinos gydytojus, o taip pat yra privaloma išlaikyti egzaminą. Išplėstinės praktikos slaugytojas turi šias teises pagal sveikatos apsaugos ministro numatytą tvarką [14]:
1) išrašyti receptus;
3) atlikti asmens sveikatos būklės tikrinimą, ligų profilaktiką [14]. Su šiuo įstatymo pakeitimu yra siejama ir parengta bei su Sveikatos apsaugos ministerija suderinta „Išplėstinės slaugos praktikos magistrantūros studijų programa“ (LSMU).
Visgi anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas, kartu su įgyjamomis kompetencijomis taip pat prisiima ir atsakomybę t. y. padarius klaidus, veikiant aplaidžiai, netinkamai atliekant numatytas funkcijas, pažeidus etikos reikalavimus ar viršijus savo įgaliojimus jis atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus [11]. Kaip jau buvo minėta dažniausiai slaugytojai užsitraukia civilinę atsakomybę [15].
Apibendrinant galima teigti, kad anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas dirba pagal bendrosios praktikos slaugytojo kompetenciją, tačiau turi ir specifinių kompetencijų, kurios yra išskiriamos tam sukurtoje medicinos normoje. Yra siekiama išplėsti anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų kompetencijas, tam buvo suformuotas MN 60:2011 pakeitimo projektas, siekiant įtvirtinti, kad slaugytojas temptų visaverčiu medikų komandos nariu. Be to buvo keičiamas ir Lietuvos Respublikos Slaugos praktikos ir akušerijos įstatymas, kuriama įtvirtinti ir išplėstinės slaugos praktikos bei išplėstinės praktikos slaugytojo apibrėžimai, numatoma išplėstinės praktikos slaugytojo teisės. Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas už padarytas klaidas prisiima atsakomybę, kuri yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisės aktų.
3.4. Slaugytojų kompetencijų ribos išplėstinėje anesteziologijos ir intensyviosios
terapijos slaugos praktikoje
3.4.1. Kompetencijų ribų apibrėžimas
Bendrąja prasme kompetenciją derėtų traktuoti, kaip individo sugebėjimą tinkamai atlikti darbą. Taigi ir slaugytojų kompetencija yra siejama su jų gebėjimais, įgūdžiais ir profesionalumu atliekant visas būtinas užduotis be klaidų.
Slaugytojo veikla, jos efektyvumas yra siejamas tiek su jo turimomis kvalifikacijomis, tiek su holistinėmis, reiškinių suvokimo vientisumo, kompetencijomis. Pastarosios kompetencijos apima turimas asmenines savybes, žinias, gebėjimus, deklaruojamas vertybes. Todėl slaugytojo kompetencija yra apibrėžiama, kaip ne tik turimų bendrųjų ar specializuotų profesinių žinių ar gebėjimu visuma, bet kartu siejama ir su asmens požiūriu [16]. Slaugytojo kompetencijos yra siejamos su nuolatiniu jo augimu, profesinės veiklos vystymu, ir pačios slaugos veiklos vystymusi. Todėl tokio pobūdžio tyrimuose yra ieškoma atsakymų, kaip susieti slaugos veiklą, keliamus reikalavimus slaugytojams ir slaugytojų asmenines savybes, siekiant užtikrinti nuolatinio mokymosi procesą [3].
Kompetencijų ribas galima traktuoti, kaip tai ko slaugytojams yra neleidžiama daryti pagal reglamentuojančiu įstatymus, nuostatus ir pan., t. y. tam tikros kompetencijos gali būti priskiriamos tik išplėstinės slaugos slaugytojams, kurie atitinka tam tikrus kriterijus, sąlygas [25]. Pažymėtina, kad anesteziologijos ir intensyviosios terapijos slaugos praktika yra unikali specialybė, nes kitose sveikatos priežiūros srityse yra aiškesnė takoskyra tarp tų užduočių, kurias turi atlikti gydytojai i tų užduočių, kurios yra priskiriamos slaugos specialistų kompetencijai [30].
Mokslinėje literatūroje yra išskiriamos kliūtys, kurios trukdo plėtotis anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojo kompetencijoms, nes dažnai nėra apibrėžiamas aiškus tokios pozicijos vaidmuo, tikslai. Todėl norint plėtoti kompetencijas anesteziologijos ir intensyviosios terapijos slaugos praktikoje yra svarbu apibrėžti slaugytojų vaidmenį, jų vykdomą veiklą, įgūdžius, savybes ir kompetencijas, kurios yra reikalingos [2]. Taigi siekiant išnagrinėti slaugytojo kompetencijų ribas yra tikslinga panagrinėti ir skirtingose šalyse, egzistuojančias išplėstinių praktikos slaugytojų kompetencijas (žr. 1 lentelę).
1 lentelė. Išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijos [18, 21]
Kompetencijos Jungtinės Amerikos Valstijos
Jungtinė Karalystė
Anamnezės surinkimas, paciento ištyrimas + +
Atlikti ar užsakyti diagnostines procedūras + +
Invazinių/neinvazinių priemonių taikymas + +
Intubacijos + +
Trombolizinis gydymas +
Kardioversijos atlikimas +
Medikamentų ir skysčių paskyrimas + +
Pacientų ir/ar jų giminaičių mokymas ir švietimas +
Ūminio ir lėtinio skausmo valdymas + +
Paciento kvėpavimo užtikrinimas + +
Anestezijos technikos inicijavimas +
Budimo iš anestezijos palengvinimas +
Radiologinių tyrimų interpretavimas +
Išplėstinės slaugos praktikos studentų mokymas
(mentorystė) +
Taigi galima teigti (žr. 1 lentelę), kad išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijos ir jų ribos skiriasi kiekvienoje šalyje, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje skirtingai nei Jungtinėse Amerikos valstijose į išplėstines kompetencijas yra įtraukiamas trombolizinis gydymas, kardioversijos atlikimas, pacientų ir/ar jų giminaičių mokymas ir švietimas, radiologinių tyrimų interpretavimas, išplėstinės slaugos praktikos studentų mokymas (mentorystė).
Pažymėtina, kad atsiradus kritinėms aplinkybėms ar ekstremalioms situacijoms slaugytojas turi elgtis kompetentingai. Tai yra būtina siekiat apsaugoti pacientą. Tačiau jei slaugytojo veiksmai
peržengtų jo turimas kompetencijų ribas yra privalu informuoti atsakiną gydytoją. Taigi šiuo atveju praktikos slaugytojas atsiduria sudėtingoje situacijoje, t. y. ar prisitaikyti prie susiklosčiusių aplinkybių, neišskirti iš kito personalo, ar komunikuoti savo nuomonę, ją derinant su sąlyginiu, saikingu prisitaikymu [16].
Apibendrinant galima teigti, kad slaugytojų kompetencija yra paremta jų įgūdžiais, žiniomis, turima kvalifikacija, tačiau jų ribos skirtingose pasaulio šalyse yra skirtingos. Išplėstinėje anesteziologijos ir intensyviosios terapijos slaugos praktikoje yra dirbama, atsižvelgiant į įstatymuose numatytas normas, kurios ir apibrėžia slaugytojo kompetencijos ribas. Kritinėse situacijose ar kitoje veikloje, kuri nėra įtraukiama į šias kompetencijas ir nėra reglamentuojama įstatymų, yra būtina informuoti gydytoją.
3.4.2. Kompetencijų ugdymo modeliai
Kompetencijų ugdymo modeliai turi užtikrinti, kad išplėstines praktikos slaugytojai rodytų pakankamą slaugos patirti, įvertinti turimų kompetencijų efektyvumą, nustatyti įgūdžių ir kompetencijų spragas, užtikrinti išplėstinės praktikos slaugytojų profesinį tobulėjimą bei užtikrinti pokyčių valdymo procesus, siekiant dirbti efektyviau. Apskritai kompetencijų modeliai yra siejami su kokybiško darbo atlikimu ir pageidautinų rezultatų siekimu. Pažymėtina, kad išplėstinės slaugos praktikoje, negalima laikytis universalaus požiūrio, kad vienas modelis tinka visiems, nes slaugos praktika yra pagrįsta tiek specifiniu darbo pobūdžiu, tiek ir skirtingais lygiais, kuriems gali būti priskiriamas slaugytojas.
Slaugytojo kompetencijas sudaro trys kompetencijos, t. y. dalykinė, metodinė ir socialinė [1]. Nuolat kintanti situacija, kuri yra būdinga slaugytojo darbui, reikalauja nuolat analizuoti prieš tai buvusias situacijas, įgyti naujos patirties, mokytis, gauti naujų žinių. Šios žinios ir patirtis vėliau gali būti pritaikyta praktikoje, taip kartu ugdant ir profesinę kompetenciją [23].
Siekiant sėkmingai įgyvendinti ir optimaliai panaudoti suformuotą išplėstinės slaugos praktikos slaugytojo vaidmenį yra tikslinga naudotis PEPPA modeliu (angl. participatory, evidencebased, patient-focused process for guiding the development, implementation, and evaluation of advanced practice nursing), kurio procesas susideda iš tokių etapų:
1) pacientų populiacijos ir egzistuojančio sveikatos priežiūros modelio apibūdinimo; 2) suinteresuotųjų pusių identifikavimo;
3) naujo sveikatos priežiūros modelio poreikio nustatymo; 4) prioritetinių problemų ir tikslų nustatymo;
5) naujo sveikatos priežiūros modelio apibūdinimo; 6) įgyvendinimo strategijų planavimo;
7) išplėstinės slaugos praktikos slaugytojo vaidmens įgyvendinimo plano iniciavimo; 8) išplėstinės slaugos praktikos slaugytojo vaidmens ir naujo modelio vertinimo;
9) išplėstinės praktikos slaugytojo vaidmens ir naujo sveikatos priežiūros modelio ilgalaikės stebėsenos [29].
Toliau darbe yra nagrinėjami mokslinėje literatūroje išskirti įvairūs išplėstinės praktikos slaugytojo kompetencijos modeliai (žr. 2 lentelę).
2 lentelė. Išplėstinės praktikos slaugytojo kompetencijos modeliai ir vertinimo instrumentai [22]
Modelis Taikymo sritis Kompetencijos
Fenton & Brykczynski (1993) modelis
Klinikinės slaugos specialistas ir slaugytojo praktiko vaidmenys
Bendradarbiavimas, klinikinė ir profesinė lyderystė, mentorystė ir mokymas, komunikacija, etinė ir teisinė praktika. Strong (Ackerman et al. 1996)
modelis
Greitosios pagalbos slaugytojo vaidmuo
Bendradarbiavimas, klinikinė ir profesinė lyderystė, mentorystė ir mokymas. Sinergijos modelis (Edwards
1999)
Kritinės slaugos vaidmenys
Bendradarbiavimas, klinikinė ir profesinė lyderystė, mentorystė ir mokymas, palaikymas – propagavimas. University Health Network
(UHN) modelis išplėstos praktikos slaugytojams (Micevski et al. 2004)
Kanados išplėstinės praktikos vaidmenys
Bendradarbiavimas, klinikinė ir profesinė lyderystė, pokyčių valdymas.
Hamric vertinimo instrumentas (Hamric 2005)
Klinikinės slaugos specialisto vaidmuo
Bendradarbiavimas, klinikinė ir profesinė lyderystė, mentorystė ir mokymas, komunikacija etinė ir teisinė praktika, tyrinėjimai, konsultavimas
Konceptualus išplėstinės praktikos modelis (Manley 1997)
Išplėstinis praktiko ir slaugas konsultanto vaidmenys
Bendradarbiavimas, klinikinė ir profesinė lyderystė, komunikacija, tyrinėjimai, konsultavimas, ekspertinis klinikinis vertinimas, slaugos valdymas
Esminės klinikinės sritys, klinikinio slaugytojo praktikoje (Lewandowski, Adamle 2009)
Klinikinio specialisto – slaugytojo vaidmuo
Bendradarbiavimas, komunikacija, pokyčių valdymas, konsultavimas, išsilavinimas
Išplėstinės praktikos slaugytojo veiklos vertinimas kriterijų pagrindu (Scarpa, 2011)
Išplėstinės praktikos slaugytojo vaidmenys
Bendradarbiavimas, klinikinė ir profesinė lyderystė, komunikacija, tyrinėjimai, konsultavimas, išsilavinimas
Išplėstinės praktikos slaugytojo klinikinės kompetencijos (Nieminen et al. 2011) Skandinavijos išplėstinės praktikos slaugytojo vaidmenys Bendradarbiavimas, komunikacija, konsultavimas, ekspertinis klinikinis vertinimas, profesinė autonomija.
Taigi galima teigti, kad pagal skirtingus kompetencijos modelius išplėstinės praktikos slaugytojams, o kartu ir išplėstinės praktikos anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojams yra priskiriamos skirtingos kompetencijos. Tačiau galima išskirti bendriausias kompetencijas, kurie yra apibūdinami pateiktuose (žr. 2 lentelė) modeliuose, t. y. bendradarbiavimas, lyderystė, mentorystė ir mokymas bei konsultavimas. Visgi darbo autorės nuomone, ne mažiau svarbios kompetencijų sritys
yra ir tyrinėjimai, ekspertinis klinikinis vertinimas ir profesinė autonomija, siekiant užtikrinti tinkamą slaugytojų bendradarbiavimą su gydytojais.
Išplėstinės praktikos slaugytojo kompetencijos ugdymo modeliai pasižymi aiškia struktūra, t. y. numatomas planas, kokias kompetencijas turi įgyti slaugytojas, kokia yra kompetencijų įgijimo trukmė, kokia kvalifikacija yra įgaunama.
JAV kompetencijos ugdymo programos intensyvios slaugos skyriuose paprastai apima dvi skirtingas paradigmas. Pirmosios paradigmos atveju yra įdarbinamas mažas skaičius pagalbinių rezidentų, kurie padeda intensyvios slaugos skyriuose. Antros paradigmos atveju yra samdomas didelis kiekis asmenų, kurie veikia dalinai autonomiškai. Išplėstinės praktikos slaugytojai lanko 3 mėn. paruošiamuosius kursus. Šiai programai vadovauja kritinės sveikatos priežiūros atstovai ir vyresnieji praktikos slaugytojai, kurie moko didaktinių ir procesinių įgūdžių. Kai baigiami šie mokymai, slaugytojams yra būtina įgyti klinikinės patirties. Išplėstiniai mokymai apima kritinės sveikatos būklės pagrindus, kvėpavimo takų valdymo operacinėje rotacijos, ekstremalių situacijų modeliavimo, vyksta bendravimo įgūdžių seminarai [34].
Siekiant įvertinti ar kompetencijų ugdymo modelis yra tinkamas, įgauti specifinių žinių galimi įvairūs jo tinkamumo matavimo tipai. Ugdymo plano gali būti vertinamas, remiantis aštuoniais elementais: 1) studentų pasitenkinimas kursais; 2) tiriamojo projekto įgyvendinimo sėkmingumas; 3) praktikos sėkmingumas; 4) sėkmingas išplėstinės praktikos slaugos kurso baigimas; 5) sėkmingas išplėstinės praktikos prie-sertifikacijos kursinio darbo parengimas; 6) dėstytojų atliekamas studentų veiklos vertinimas; 7) fakulteto atliekamas studentų veiklos vertinimas; 8) studentų pasitenkinimas dėstytojais [4].
Apibendrinant galima teigti, kad išplėstinės praktikos anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų kompetencijų ugdymo modelis turėtų būti sudarytas iš tokių kompetencijos sričių, kaip bendradarbiavimas, lyderystė, mentorystė ir mokymas, konsultavimas, taip pat įsitraukiant tyrinėjimus, ekspertinį klinikinį vertinimą ir profesinę autonomiją. Tuo tarpu ugdymo modelio vertinimas praktikoje turėtų apimti tiek pačių slaugytojų pasitenkinimo juo vertinimą, tiek gebėjimą sėkmingai ugdymo plane numatytas priemones bei įgyti reikalingus įgūdžius.
3.5. Išplėstinės slaugos praktikos slaugytojų atsakomybės ribos anestezijos ir
intensyviosios slaugos praktikoje
Keičiantis situacijai sveikatos priežiūroje, keičiasi ir sveikatos priežiūros sistema. Siekiama, kad ji taptų veiksmingesnė ir labiau prieinama, tad kai kurios funkcijos, kurios yra tradiciškai atliekamos vienos sveikatos priežiūros grupės yra perduodamos kitoms, iš naujo apibrėžiant išplėstinės
slaugos praktikos slaugytojų profesines ribas [27]. Pažymėtina, kad Slaugos praktikoje yra išskiriami keturi kontrolės lygiai, kurie yra pateikiami 1 paveiksle.
1 pav. Slaugos praktikos kontrolė [24]
Pirmasis lygmuo apima reguliaciją, kuri bendrais bruožais nusako slaugos praktikos taikymo sritį. Standartai, ribos ir sąlygos papildo teisinės reguliacijos aspektus. Darbdavio politika taip pat gali apriboti slaugos praktikos slaugytojų praktiką tam tikruose skyriuose. Paskutinis kontrolės lygis apima individualios slaugos praktikos slaugytojų kompetencijas atlikti tam tikrą veiklą [24]. Šie kontrolės lygiai galioja ir nagrinėjamu išplėstinės slaugos praktikos slaugytojų atsakomybės ribų atveju.
Pažymėtina, kad išplėstinių slaugos praktikos slaugytojų kompetencijų ribų suskirtimas turėtų būti suvokiamas, kaip siekis geriau suprasti paciento poreikius [27]. Išplėstinės slaugos slaugytojų vaidmuo apima iniciatyvos ėmimąsi ir savarankiškų sprendimų priėmimą, remiantis turima patirti ir išsilavinimu, o ne deleguotinomis užduotimis, kurios yra vaidmens pratęsimo atveju [28].
Nors yra įrodymų, kad slaugytojai, kurių vaidmenys yra išplėsti pasiekia panašių rezultatų, kaip ir slaugytojai, kurie yra mediciniškai valdomi, tačiau yra pastebima, kad skirtumai stiprėja analizuojant situaciją intensyviojoje slaugos praktikoje [5]. Visgi kyla problemų su tuo, kokios yra išplėstinės praktikos slaugytojų atsakomybės ribos, kas įeina į jų kompetenciją, o kas turėtų būti priskiriama gydytojų kompetencijai bei atsakomybei.
Nors dažnai sveikatos priežiūros sistema yra paremta aiškia hierarchija, tačiau E. Brodsky ir S. V. Dijk atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad gydytojai pritartų slaugytojų vaidmenų išplėtimui, perimant ir tradicines gydytojų kompetencijas. Ši plėtra gali būti siejama su vaistų skyrimu pagal standartinius protokolus, diagnostinių ir laboratorinių tyrimų vertinimu [33].
Apibendrinant galima teigti, kad slaugos praktika pasižymi įvairove, todėl ir išplėstinėje anesteziologijos ir intensyviosios terapijos slaugos praktikoje, slaugytojų kompetencijų ribos vis labiau nyksta. Tačiau su didėjančia kompetencija yra prisiimama ir didesnė atsakomybė. Buvo atskleista, kad
dažniausiai išplėstinės praktikos slaugytojai gali perimti laboratorinių ir diagnostinių tyrimų vertinimą, vaistų skyrimą, todėl jie turi prisiimti ir atsakomybę susijusią su šiomis sritimis.
3.6. Išplėstinės slaugos slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas: svarba,
galimybės, trūkumai ir iššūkiai
Profesionalios komunikacijos tarp gydytojų ir slaugytojų formavimas vaidina labai svarbų vaidmenį pacientų sveikatos priežiūrai [40, 50].Gydytojų ir slaugytojų bendradarbiavimas yra reikalingas, siekiant sujungti abejų profesijų unikalius pranašumus ir taip gerinant pacientų sveikatos rezultatus [42]. Slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas daro reikšmingą poveikį pasitenkinimui darbu ir darbuotojų išlaikymui. Tai yra vienas iš pagrindinių veiksnių dėl kurių yra išvengiama pacientų traumų, komplikacijų, mirties ar kaltinimų dėl aplaidumo [45]. Bendradarbiavimas tarp slaugytojų ir gydytojų taip pat yra svarbus elementas ir todėl, kad jis gali padėti išspręsti daugelį problemų susijusių su hierarchinėmis tradicijomis [31]. Gydytojų ir slaugytojų bendradarbiavimo sąveika yra siejama su geresniu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu (o taip pat ir mažesniu pacientų mirtingumu intensyvios terapijos skyriuose). Bendradarbiavimas didina darbo našumą ir efektyvumą, todėl jis yra traktuojamas kaip etikos imperatyvas, užtikrinantis pacientų sveikatos priežiūros kokybę [30].
Pažymėtina, kad sveikatos priežiūros specialistai turėtų būti mokomi komandose, naudojant tokius metodus, kaip simuliacijos ar kontroliniai sąrašai. Kai slaugytojai ir gydytojai dirba komandose, jie padaro mažiau klaidų, nes procesas yra planuojamas ir standartizuojamas, o komandos nariai aiškiai žino savo vaidmenį, ir gali atkreipti kitų komandos narių dėmesį į tam tikras klaidas, kol jos dar netapo nelaimingais atsitikimais. Tarpdisciplininėje komandoje nariai pasitiki vienas kito vertinimais, padeda spręsti saugos problemas ir pan. [25]. Bendradarbiavimo praktika yra procesas prie kurio turi prisidėti visa gydymo komanda, siekiant geriausių rezultatų. Bendradarbiavimas tarp gydytojų ir slaugytojų reikalauja tikslingo komandos formavimo darbo aplinkoje, todėl yra ypatingai svarbu formuoti nauja šių specialistų bendradarbiavimo kultūrą, kuri sujungtų stipriąsias kiekvienos profesijos puses [47]. Išplėstinės praktikos slaugytojų dalyvavimas komandos darbe leidžia sutrumpinti pacientų gydymo trukmę [26]. M. Zakerimoghadam, S. Ghiyasvandian, A. K. Leili tyrime nustatyta, kad paskutinių bakalauro metų slaugos studentai turi teigimą požiūrį į bendravimą tarp slaugytojų ir gydytojų [40]. C. L. Taylor tyrime, kuriame buvo tirtas 501 anestezijos slaugytojų ir 353 anesteziologų bendradarbiavimas, nustatyta, kad anestezijos slaugytojai yra labiau linkę bendradarbiauti nei anesteziologai, tačiau kuo daugiau patirties turi tiek anestezijos slaugytojai, tiek patys anesteziologai, tuo aukštesni yra ir bendradarbiavimo koreliacijos rezultatai [30]. Kitame tyrime buvo nustatyta, kad slaugytojos moterys turi didesnį teigiamą nusiteikimą bendradarbiauti su gydytojais [39]. Pažymėtina,
kad slaugytojų ir gydytojų teigiamo bendradarbiavimo rezultatai priklauso nuo jų darbo stažo [48]. Slaugytojai turi labiau teigiamą požiūrį į bendradarbiavimą su gydytojais [49, 50].
Derėtų išskirti, kad bendradarbiavimas skatina ir prisiimamų vaidmenų aiškumą. Tai leidžia įgauti pacientų, kolegų, partnerių, organizacijos lyderių pripažinimą [32]. Pažymėtina, kad išplėstinės slaugos praktikos įgyvendinimas yra daugiau susijęs su padidėjusiu susirūpinimu dėl sveikatos priežiūros ir mažėjančiu gydytojų skaičiumi nei su jų darbo neefektyvumu. Todėl toks, išplėstinis slaugytojo vaidmuo, nėra skirtas pakeisti gydytojus, o sustiprinti pacientų priežiūrą, teikti jiems paslaugas tinkamu, etišku ir efektyviu būdu [27].
Tačiau bendradarbiavimas ir darbas komandoje nėra paprastas [36]. Visgi siekiant realizuoti išplėstinės slaugos slaugytojų modelį yra susiduriama ir su kliūtimis, nes tokie slaugytojai turi didesnę autonomija ir išplėstas praktines kompetencijas, todėl tokiai praktikai yra nepritariama bei stokojama paramos iš slaugos vadovų ar kolegų [27]. Išplėstinės praktikos slaugytojų instituto išplėtimas priklauso nuo to, kaip į tai žiūri kiti sveikatos priežiūros darbuotojai [41]. Slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas susiduria su problemomis kai trūksta struktūros, formalių taisyklių, susiduriama su skirtingomis nuomonėmis, informacijos sklaidos trūkumu [43]. J. Tija, K. M. Mazor, T. Field, V. Meterko, A. Spenard, J. H. Gurwitz tyrime slaugytojai identifikavo tokius bendravimo su gydytojais barjerus, kaip gydytojų atvirumo komunikacijai stoka, logistiniai iššūkiai, profesionalumo stoka ir kalbos barjeras [46]. Tarpprofesinius santykius bei iniciatyvas riboja ir greitas darbo ritmas [44]. Sertifikuotas registruotas anestezijos slaugytojas veikia anesteziologų priežiūroje, todėl iškyla kliūčių matuoti pacientų saugos duomenis, nes jie nėra išskiriami kaip atskira grupė, todėl anestezijos ir intensyviosios slaugos praktikoje slaugytojai tampa nematomi, nepastebimi [25]. Be to bandant įgyvendinti tokią išplėstinės slaugos praktiką be suinteresuotų šalių pritarimo gali sutrikdyti santykius tarp įvairių sveikatos priežiūros specialistų. Todėl tiek išorinis, tiek vidinis bendradarbiavimas yra aktualus, siekiant suprasti išplėstinės praktikos slaugytojų vaidmenis, jų apibrėžimus, ribas bei palaikyti slaugytojų autonomiją [33].
Vienas pagrindinių veiksnių, kurie galėtų gerinti bendradarbiavimą tarp slaugos specialistų ir gydytojų yra organizacinės kultūros stiprinimas. Todėl išplėstinės praktikos slaugytojai gali vaidinti svarbų vaidmenį įgalindami kitus asmenis dirbti komandoje, užtikrindami pasitikėjimą, atvirą komunikaciją, vidinį palaikymą, skatinti profesinį augimą [31]. Siekiant skatinti slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimą yra būtina stiprinti vidinį profesionalumą [49].
Apibendrinant galima teigti, kad išplėstinės slaugos slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimo svarba pasireiškia per tai, kad gerėja pacientų priežiūros kokybė, didinamas darbo efektyvumas. Dirbant komandoje asmenys žino savo atsakomybės ribas, geba atkreipti dėmesį į kitų daromas klaidas, tai kartu stiprina ir išplėstinės praktikos slaugytojo vaidmenį paciento priežiūroje. Žinoma, išplėstinės slaugos praktikos slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas priklauso ir nuo šių specialistų
turimos darbo patirties. Tačiau yra susiduriama ir su tam tikrais iššūkiais bei kliūtimis, nes išplėstinės praktikos slaugytojai turi didesnę autonomiją, todėl jų kolegos, gydytojai gali į tai žiūrėti neigiamai, kaip į jų kompetencijų perėmimą. Todėl siekiant stiprinti išplėstinės praktikos slaugytojų vaidmenį yra tikslinga stiprinti bendradarbiavimo ir pačios organizacijos, kurioje yra dirbama kultūrą, nes tik taip galima užtikrinti tiek šio vaidmens plėtrą, tiek pacientų priežiūros kokybę.
3.7. Apibendrinimas
Pasaulyje anesteziologijos ir intensyviosios terapijos slaugos praktikoje slaugytojams tenka vis didesnė atsakomybė t. y. mažos rizikos anestezija yra patikima anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojams, tai yra tiesiogiai susiję su įgujamu išsilavinimu. Slaugytojams tenka tiek baudžiamoji, tiek civilinė atsakomybė, nors pastaroji yra dažnesnė. Taigi dažniausiai slaugytojų veiklos teisinė reguliacija yra siejama būtent su civiline atsakomybe.
Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas dirba pagal bendrosios praktikos slaugytojo kompetenciją, tačiau turi ir specifinių kompetencijų, kurios yra išskiriamos tam sukurtoje medicinos normoje. Yra siekiama išplėsti anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų kompetencijas, tam buvo suformuotas MN 60:2011 pakeitimo projektas, siekiant įtvirtinti, kad slaugytojas temptų visaverčiu medikų komandos nariu. Be to buvo keičiamas ir Lietuvos Respublikos Slaugos praktikos ir akušerijos įstatymas, kuriama įtvirtinti ir išplėstinės slaugos praktikos bei išplėstinės praktikos slaugytojo apibrėžimai, numatoma išplėstinės praktikos slaugytojo teisės. Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas už padarytas klaidas prisiima atsakomybę, kuri yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisės aktų.
Pažymėtina, kad slaugytojų kompetencija yra paremta jų įgūdžiais, žiniomis, turima kvalifikacija, tačiau jų ribos skirtingose pasaulio šalyse yra skirtingos. Išplėstinėje anesteziologijos ir intensyviosios terapijos slaugos praktikoje yra dirbama, atsižvelgiant į įstatymuose numatytas normas, kurios ir apibrėžia slaugytojo kompetencijos ribas. Kritinėse situacijose ar kitoje veikloje, kuri nėra įtraukiama į šias kompetencijas ir nėra reglamentuojama įstatymų, yra būtina informuoti gydytoją.
Išplėstinės praktikos anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų kompetencijų ugdymo modelis turėtų būti sudarytas iš tokių kompetencijos sričių, kaip bendradarbiavimas, lyderystė, mentorystė ir mokymas, konsultavimas, taip pat įsitraukiant tyrinėjimus, ekspertinį klinikinį vertinimą ir profesinę autonomiją. Tuo tarpu ugdymo modelio vertinimas praktikoje turėtų apimti tiek pačių slaugytojų pasitenkinimo juo vertinimą, tiek gebėjimą sėkmingai ugdymo plane numatytas priemones bei įgyti reikalingus įgūdžius.
Slaugos praktika pasižymi įvairove, todėl ir išplėstinėje anesteziologijos ir intensyviosios terapijos slaugos praktikoje, slaugytojų kompetencijų ribos vis labiau nyksta. Tačiau su didėjančia
kompetencija yra prisiimama ir didesnė atsakomybė. Buvo atskleista, kad dažniausiai išplėstinės praktikos slaugytojai gali perimti laboratorinių ir diagnostinių tyrimų vertinimą, vaistų skyrimą, todėl jie turi prisiimti ir atsakomybę susijusią su šiomis sritimis.
Išplėstinės slaugos slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimo svarba pasireiškia per tai, kad gerėja pacientų priežiūros kokybė, didinamas darbo efektyvumas. Dirbant komandoje asmenys žino savo atsakomybės ribas, geba atkreipti dėmesį į kitų daromas klaidas, tai kartu stiprina ir išplėstinės praktikos slaugytojo vaidmenį paciento priežiūroje. Žinoma, išplėstinės slaugos praktikos slaugytojų ir gydytojų bendradarbiavimas priklauso ir nuo šių specialistų turimos darbo patirties. Tačiau yra susiduriama ir su tam tikrais iššūkiais bei kliūtimis, nes išplėstinės praktikos slaugytojai turi didesnę autonomiją, todėl jų kolegos, gydytojai gali į tai žiūrėti neigiamai, kaip į jų kompetencijų perėmimą. Todėl siekiant stiprinti išplėstinės praktikos slaugytojų vaidmenį yra tikslinga stiprinti bendradarbiavimo ir pačios organizacijos, kurioje yra dirbama kultūrą, nes tik taip galima užtikrinti tiek šio vaidmens plėtrą, tiek pacientų priežiūros kokybę.
4. TYRIMO METODIKA
4.1. Tyrimo organizavimas ir metodai
Tyrimo objektas – gydytojų požiūris į išplėstinės praktikos slaugytojų kompetenciją. Tyrimo subjektas – Lietuvos anesteziologijos – reanimatologijos draugijos nariai.
Tyrimo metodas – anoniminė apklausa. Tokiu būdu iš nedidelės populiacijos (imties) galima
gauti išvadas apie populiacijos elgesį. Siekiant įvertinti gydytojų anesteziologų-reanimatologų požiūrį į išplėstinės praktikos slaugytojų kompetencijas ir atsakomybės ribas, 2016 m. spalio mėnesio 14 dieną LSMU MLK didžiojoje auditorijoje konferencijos metu, atliktas kiekybinis tyrimas. Su registratorių pagalba anketos išdalintos gydytojams, registruojantis atvykus į konferenciją. Anketos buvo surenkamos į specialią dėžę, paliktą prie auditorijos durų.
Siekiant išsiaiškinti, ar tinkamai buvo parengta anketa, prieš atliekant tyrimą, atliktas bandomasis tyrimas, kurio metu apklausta 15 gydytojų. Po apklausos atlikta anketos korekcija, t. y. pakeisti arba panaikinti nereikalingi klausimai
Anketą sudaro 15 klausimų, 13 iš jų uždaro tipo, o likę du atviro tipo (žr. 1 priedą). Tiriamieji 7, 9, 12 ir 14 klausimuose galėjo pasirinkti daugiau nei vieną atsakymą. Likusiuose klausimuose tik vieną. Anketa buvo suskirtyta į tam tikrus blokus:
Pirmasis klausimų blokas (1-4 kl.) buvo skirtas surinkti demografinę informaciją apie respondentus, t. y. jų darbovietę, skyrių, darbo stažą bei lytį.
Antrasis klausimų blokas (5-8 kl.) buvo skirtas nustatyti kaip respondentai vertina esamas slaugytojų kompetencijas, dabartines bendrosios praktikos slaugytojų žinias, bendradarbiavimą su slaugytojais, nustatyti respondentų nuomonę apie esamų slaugytojų kompetencijų išplėtimą.
Trečiasis klausimų blokas (9-10 kl.) yra skirtas nustatyti respondentų nuomonę apie esamų slaugytojų kompetencijų išplėtimą, apie tai kas yra išplėstinės praktikos slaugytojas ir esamas žinias apie išplėstinės praktikos slaugytojo profesiją.
Ketvirtasis klausimų blokas yra skirtas (11-15 kl.) yra skirtas nustatyti kokias kompetencijas turėtų atlikti išplėstinės praktikos slaugytojas, anesteziologijoje ir intensyviojoje terapijoje, kas turėtų būti leidžiama išplėstinės praktikos slaugytojui, ar respondentai galėtų dirbti komandoje su slaugytoju baigusiu išplėstinės slaugos studijas, kas turėtų būti atsakingas už slaugytojų-gydytojų bendradarbiavimą, ar slaugytojas galėtų dokumentuoti anesteziologo-reanimatologo darbą savarankiškai.
Apklausa atlikta laikantis etinių rekomendacijų: savanoriškumo, anonimiškumo, pagarbos principų. Respondentai buvo apklausiami tik gavus jų raštišką sutikimą dalyvauti tyrime (2 priedas).
Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų Bioetikos centro leidimas 2016-09-28 Nr.BEC-ISP(M)-04 (3 priedas).
4.2. Tyrimo imtis ir respondentų atranka
Tyrime dalyvavo Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijos nariai, dalyvavę 2016 metų spalio 14 dieną šios draugijos rengtoje konferencijoje, kuri vyko LSMU MLK. Respondentai buvo supažindinti su tyrimo tikslu. Anketos buvo pildomos tyrėjui tiesiogiai nedalyvaujant apklausoje.
Tyrimo imties sudarymo schema yra pateikiama 2 paveiksle.
2pav. Tyrimo imties sudarymo schema
Kaip matoma (žr. 2 pav.) bendras Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijos narių skaičius siekia 494, iš jų konferencijoje dalyvavo 150 asmenų. Pakviestų dalyvauti tyrime asmenų skaičius atitiko Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijos narių, dalyvavusiųjų konferencijoje skaičių, todėl buvo išdalintos 150 anketų. Iš viso buvo gražintos 131 anketa, taigi atsako dažnis yra 87 proc.
4.3. Statistinės duomenų analizės metodai
Duomenys koduoti, saugoti ir analizuoti naudojant statistinio programų rinkinio SPSS (angl.
Statistical Pasage for Social Sciencies) 20 versiją ir Microsoft Excel 2013 programą. Duomenys buvo
analizuojami pagal aprašomosios statistikos principus (analizuojamas jų atsakymų pasiskirstymų dažnis, t. y. kiek atvejų patenka į kiekvieną kategoriją, skaičiuojama procentinė išraiška), atliekama požymių priklausomumo analizė (Chi2
testas, t. y. skaičiuojamas Pearson Chi-Square, Continuity Correctionb, Likelihood Ratio, Fisher's Exact Test, Linear-by-Linear Association). Taip pat darbe buvo naudojami statistinio reikšmingumo lygmenys. Tai reiškia, kad statistiškai patikimi skirtumai tarp grupių laikomi, kai p<0,05. Taip pat pagal šį reikšmingumo lygmenį (p<0,05), remiantis Chi testus buvo skaičiuojama ir X2
reikšmė. Rezultatų aptarimas buvo atliekamas lyginant autorės tyrimo rezultatus su mokslinėje literatūroje išskirtomis nuostatomis.
5. REZULTATAI
5.1. Respondentų demografinių charakteristikų analizė
Tyrime dalyvavo 131 respondentų. Detalus respondentų pasiskirstymas pagal darbovietę yra apteikiamas 4 priede, tačiau siekiant sistemiškumo respondentai buvo suskirstytos į dvi kategorijas III lygio (apimančio LSMU, Santariškes ir Klaipėdos universitetinė ligoninė), II lygio – visos kitos. Taigi respondentų pasiskirstymas pagal darbovietę yra pateikiamas 3 lentelėje.
3 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal darbovietę, dažnis ir proc.
Darbovietė Respondentai
Dažnis (N) Proc.
III lygio 44 33,6
II lygio 87 66,4
Viso: 131
Apibendrinant 3 lentelės duomenis galima teigti, kad III lygio darbovietėse dirba 44 respondentai (33,6 proc. visų apklaustųjų), o II lygio darbovietėse – 87 respondentai (66,4 visų apklaustųjų).
Respondentų pasiskirstymas pagal skyrių yra pateikiamas 4 lentelėje.
4 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal skyrių, dažnis ir proc.
Skyrius
Respondentai
Dažnis (N) Proc. Proc. nuo atsakiusiųjų į klausimus Anesteziologijos 29 22,1 22,3 Reanimacijos ir intensyvios terapijos 24 18,3 18,5 Abiejuose 77 58,8 59,2 Viso: 130 99,2 100,0 Neatsakė į klausimą 1 0,8
Vienas žmogus neatsakė į klausimą, kuriame skyriuje jis dirba, todėl respondentų pasiskirstymo pagal skyrių analizė yra atliekama vertinant 130 anketų duomenis. Matoma (žr. 4 lentelę), kad 29 respondentai (22,3 proc.) dirba anesteziologijos skyriuje, 24 respondentai (18,5 proc.) – reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, o 77 respondentai (59,2 proc. ) – abejuose skyriuose.
Tiriamųjų stažas yra traktuojamas kaip kiekybinis dydis, o atsižvelgus į tyrimo metus jis buvo suskirstytas į tris dydžius. Lyginant stažą kaip kokybinį dydį atliekamas ranginis (Mano Vitnio) testas,
