SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
VIDA PUSKUNIGIENĖ
KLINIKINĖS LIGONINĖS SLAUGYTOJŲ STRESO, LĖTINIO
NUOVARGIO IR SAVIGARBOS SĄSAJOS
Magistrantūros studijų programos “Klinikinė slauga” baigiamasis darbas
Darbo vadovas
dr. Viktorija Grigaliūnienė
SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė
2016 m. _____ mėn. ____ d.
KLINIKINĖS LIGONINĖS SLAUGYTOJŲ STRESO, LĖTINIO
NUOVARGIO IR SAVIGARBOS SĄSAJOS
Magistrantūros studijų programos “Klinikinė slauga” baigiamasis darbas
Darbo vadovas
dr. Viktorija Grigaliūnienė 2016 m. gegužės mėn. ____ d.
Recenzentas Darbą atliko
Prof. Benjaminas Burba Magistrantė
2016 m. gegužės mėn.____ d. Vida Puskunigienė
2016 m. gegužės mėn.23d.
LENTELĖS... 6
PAVEIKSLAI...
7
SANTRUMPOS...
9
ŽODYNĖLIS... 10
ĮVADAS... 11
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...
13
1.
LITERATŪROS APŽVALGA...
14
1.1. Streso apibrėžtis ir požymiai...
14
1.2. Su darbu susijusio streso samprata...
15
1.3. Lėtinis nuovargis, jo priežastys ir požymiai...
21
1.4. Savigarbos samprata. Slaugytojų savigarbos tyrimai...
25
1.5. Darbuotojų patiriamo streso, lėtinio nuovargio ir savigarbos sąsajos...
28
2.
TYRIMO METODIKA...
32
2.1. Tyrimo medžiaga ir metodai...
32
2.2. Tyrimo imtis, atranka ir tyrimo organizavimas...
33
2.3. Tyrimo etika...
35
2.4. Statistinė duomenų analizė...
35
3. REZULTATAI... 37
3.1. Respondentų socialinių-demografinių duomenų analizė...
37
3.2. Slaugytojų savijautos subjektyvus vertinimas...
38
3.3. Slaugytojų darbe patiriamo streso ir susijusių veiksnių analizė...
40
3.3.1. Reguliuojami streso darbe veiksniai. Poveikio galimybės ir socialiniai santykiai...
40
3.3.2. Suvokiamos aplinkos streso darbe veiksnių analizė...
42
3.3.3. Streso ir pasitenkinimo veiksnių analizė. Stresas ir sveikata bei pasitenkinimas darbu ir gyvenimu...
48
3.3.4. Stresinių reakcijų (psichiniai simptomai) veiksnių analizė...
54
3.4. Tyrimo duomenų apie slaugytojų lėtinį nuovargį analizė...
55
3.5. Tyrimo duomenų apie slaugytojų savigarbą analizė...
57
3.6. Slaugytojų darbe patiriamo streso, lėtinio nuovargio ir savigarbos sąsajos...
59
4.
REZULTATŲ APTARIMAS... 64
IŠVADOS...
68
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
69
LITERATŪROS ŠALTINIAI... 70
PUBLIKACIJOS... 80
PRIEDAI... 81
sąsajos. Magistrantūros studijų programos “Klinikinė slauga” baigiamasis darbas / Mokslinė vadovė dr. V. Grigaliūnienė. Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas. Medicinos akademija, Slaugos fakultetas. Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2016 - 94 psl.
Raktiniai žodžiai: slaugytojos, stresas, lėtinis nuovargis, savigarba.
Tikslas – Nustatyti klinikinės ligoninės slaugytojų streso, lėtinio nuovargio ir savigarbos sąsajas. Uždaviniai:
1. Įvertinti klinikinės ligoninės slaugytojų patiriamo streso veiksnius. 2. Įvertinti klinikinės ligoninės slaugytojų lėtinio nuovargio išreikštumą. 3. Nustatyti klinikinės ligoninės slaugytojų savigarbos lygmenį.
4. Nustatyti klinikinės ligoninės slaugytojų patiriamo streso, lėtinio nuovargio ir savigarbos sąsajas.
Metodai. Atliktas kiekybinis tyrimas vykdant anoniminę apklausą. Tyrime dalyvavo 261 slaugytoja
iš 23-jų VšĮ Kauno klinikinės ligoninės stacionaro skyrių. Tiriamųjų slaugytojų amžiaus vidurkis – 45,4 m. (SD – 9,9). Reikšmingai didesnė dalis tiriamųjų buvo ištekėjusios ir turėjo aukštesnįjį išsilavinimą (p<0,001). Jų darbo stažo vidurkis 20,8 (SD – 12,0).
Tyrimui naudotos trys anketos: Streso darbe įvertinimo anketa, Daugiamatis nuovargio inventorius ir Rosenbergo savigarbos skalė. Analizuojant duomenis, atlikta aprašomoji statistika ir tikrinti statistiniai duomenys apie skirtumus tarp vidurkių dažnių bei požymių tarpusavio priklausomumo. Tyrimui buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (Nr. BEC- KS(M)-525).
Rezultatai. Pusė apklaustųjų savo savijautą subjektyviai vertino kaip gerą arba labai gerą. Nors
darbą slaugytojai vertina kaip fiziškai įtemptą, tačiau ši veikla jiems yra svarbi, prasminga ir įvairi; darbe slaugytojai dažniausiai sulaukia administratoriaus paramos, tačiau sugyvenimo tarp bendradarbių trūksta. Slaugytojų išsilavinimas sąlygoja streso darbe veiksnių vertinimo skirtumus. Sumažėjusio aktyvumo veiksniai daugiau būdingi vyresnio amžiaus slaugytojams, bendro nuovargio veiksniai - aukštesniojo išsilavinimo slaugytojams. Klinikinės ligoninės slaugytojams būdinga vidutinė savigarba, trečdaliui - didelė savigarba; slaugytojų savigarbos lygis susijęs su šeimine padėtimi.
Išvados. Didesnės dalies, labiau - vidutinio amžiaus, slaugytojų savijauta yra gera. Didžiausios
svarbos lėtiniam nuovargiui tarp slaugytojų atsirasti turi sumažėjusios motyvacijos veiksniai, mažiausios – protinio nuovargio veiksniai. Su slaugytojų savigarba siejasi slaugytojų darbe patiriamas stresas ir lėtinio nuovargio sumažėjusios motyvacijos grupės veiksniai.
Vida Puskunigienė. Relationship between stress, chronic fatigue and esteem among nurses in clinical hospital, master’s theses/ supervisor V. Grigaliūnienė, PhD. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Nursing and care department. – Kaunas, 2016 – s.94.
Keywords: nurses, stress, chronic fatigue, self-esteem.
Purpose of the study – to ivestigate the relationships between work related stress, chronic fatigue
and self-esteem among clinical hospital nurses.
Aims of the study:
1. To determine the factors of work related stress among clinical hospital nurses. 2. To evaluate chronic fatigue among clinical hospital nurses.
3. To determine the level of self-esteem among clinical hospital nurses.
4. To establish the relationships between work related stress, chronic fatigue and self-esteem among clinical hospital nurses.
Methods. The quantitative study with anonymous survey was performed. Nurses from 23 units of
clinical hospital (N–261) participated in the study. Mean age of respodents was 45.4 y. (SD – 9.9). The number of those married, with vocational education was significantly higher. The mean rate of their work experience in years was 20.8 (SD – 12.0).
The questionnaire consisted from three parts: Work related stress scale, The Multidimensional Fatigue Inventory and Rosenberg self-esteem scale. Data analysis was performed applying descriptive statistics, the differencies of means and relationships between variables were tested. The Committee on Bioethics issued the permission for the study (No. BEC- KS(M)-525).
Results. The half of the respondents assessed their subjective health as good or very good. Despite
nurses opinion about their work as physically intensive, their professional activity is important to them, purposive and diverse. Administrators support nurses in the most cases, although nurses are lacking collaboration between colleagues. The age of respondents determines their assessment of work related stress. Decreased activity was more typical to older nurses, and factors of general fatigue were more common for vocational education nurses. The relationship between nurses self-esteem, work related stress and decreased motivation factors of chronic fatigue was determined.
Conclusions. The subjective assessment of nurses’ health was good. The factor of chronic fatigue
as decreased motivation was mostly expressed by clinical hospital nurses and mental fatigue was least common. The self-esteem among clinical hospital nurses was at middle range and one third of nurses had high self-esteem. Nurses’ self-esteem was related to their marital status.
1 lentelė. Su darbu susijusio streso sampratos
2 lentelė. Slaugytojų darbo stresoriai: psichosocialiniai ir organizaciniai rizikos veiksniai 3 lentelė. Pakenkimai ir galimos streso pasekmės
4 lentelė. Respondentų socialinių demografinių charakteristikų pasiskirstymas 5 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo charakteristikas
6 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal reguliuojančių veiksnių grupės vertinimą 7 lentelė. Respondentų pasiskirstymas grupės apie suvokiamos aplinkos vertinimą
8 lentelė. Slaugytojų pasiskirstymas pagal streso ir pasitenkinimo grupės teiginių vertinimus 9 lentelė. Slaugytojų lėtinio nuovargio išraiška
10 lentelė. Slaugytojų nuovargio dimensijų palyginimas, atsižvelgiant į skyrius
11 lentelė. Slaugytojų suvokiamos aplinkos vertinimo pasiskirstymas, atsižvelgiant į savigarbą 12 lentelė. Slaugytojų streso ir pasitenkinimo pasiskirstymas, atsižvelgiant į slaugytojų savigarbą
1 pav. Slaugytojų amžiaus ir darbo stažo (metais) koreliacija
2 pav. Slaugytojų savijautos procentinis pasiskirstymas, atsižvelgiant į jų amžiaus grupes
3 pav. Sąsajų tarp streso darbe „reguliuojamų veiksnių“ vertinimo ir respondenčių išsilavinimo analizė
4.pav. Sąsajų tarp streso darbe „reguliuojamų veiksnių“ vertinimo ir respondenčių darbo krūvio analizė
5 pav. Suvokiamos aplinkos grupes aspektų vidutiniai įverčiai
6 pav. Sąsajų tarp suvokiamos aplinkos veiksnio „grįžtamasis ryšys“ vertinimo ir respondenčių amžiaus analizė
7. pav. Sąsajų tarp suvokiamos aplinkos veiksnių „skubėjimas ir darbo pasiskirstymas, įtampa, vertė“ vertinimo ir respondenčių išsilavinimo analizė
8. pav. Sąsajų tarp suvokiamos aplinkos veiksnių „skubėjimas ir darbo pasiskirstymas, įtampa, aiškumo ir grįžtamojo ryšio“ vertinimo ir respondenčių darbo stažo analizė
9. pav. Sąsajų tarp suvokiamos aplinkos veiksnių „skubėjimas ir darbo pasiskirstymas, įtampa“ vertinimo ir respondenčių šeiminės padėties analizė
10 pav. Streso ir pasitenkinimo grupės aspektų vidutiniai įverčiai
11 pav. Streso ir sveikatos bei Pasitenkinimo darbu ir gyvenimu požymių grupių palyginimas, atsižvelgiant į respondenčių amžių
12 pav. Streso ir sveikatos požymių grupių palyginimas, atsižvelgiant į respondenčių amžių
13 pav. Streso ir pasitenkinimo požymių grupių palyginimas, atsižvelgiant į respondenčių išsilavinimą
14 pav. Slaugytojų stresinės reakcijos balų vidurkio pasiskirstymas, atsižvelgiant į jų šeiminę padėtį
15 pav. Slaugytojų stresinės reakcijos balų vidurkio pasiskirstymas, atsižvelgiant į jų išsilavinimą 16 pav. Slaugytojų lėtinio nuovargio skalių vidurkių palyginimas
17 pav. Slaugytojų savigarbos lygių procentinis pasiskirstymas, atsižvelgiant į jų šeiminę padėtį 18 pav. Streso darbe įvertinimo reguliuojamų veiksnių sąsajos su slaugytojų savigarba
19 pav. Streso darbe įvertinimo reguliuojamų veiksnių sąsajos su suvokiamos aplinkos veiksnių grupe
20 pav. Streso darbe įvertinimo reguliuojamų veiksnių sąsajos su suvokiamos aplinkos veiksnių grupe
Streso darbe įvertinimo stresinių reakcijų ir suvokiamos aplinkos veiksnių sąsajos
24 pav. Streso darbe reguliuojamų veiksnių ir lėtinio nuovargio (sumažėjusios motyvacijos grupė) sąsajos
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. ESSDA – Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra. MNS – mediciniškai nepaaiškinami simptomai. LNS – lėtinio nuovargio sindromas.
BPPS – bendruomenės psichinės sveikatos priežiūros slaugytojai. ES – Europos Sąjunga.
LR SAM – Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija. RSES – Rosenbergo savigarbos skalė.
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija.
SPSS – (Statistical Package for the Social Sciences) statistinės informacijos apdorojimo programos paketas.
SDA – Streso darbe įvertinimo anketa.
DF – (degrees of freedom) laisvės laipsnių skaičius. ANOVA – vienfaktorės dispersinės analizės trumpinys. LSD – mažiausias esminis skirtumas.
SPSS – statistinės analizės programinis paketas. SN – standartinis nuokrypis.
KMO – empirinių koreliacijos koeficientų didumų ir dalinių koreliacijos koeficientų didumų palyginimo matas.
V – vidurkis.
PI – pasikliautinasis intervalas. N – generalinė visuma.
SAVIGARBA – apibendrintas savęs įvertinimas, savęs kaip asmenybės gerbimas ar negerbimas
[58].
SAVIMONĖ – individo orientacija savyje. Ji pasireiškia savijauta, savižina, savo santykių su
aplinka supratimu, pasitikėjimu savimi. Savimonė – viena iš žmogaus sąmonės formų – savęs išskyrimas iš aplinkos, savo santykio su pasauliu, savęs kaip asmenybės, savo poelgių, veiksmų, minčių ir jausmų, norų ir interesų suvokimas ir vertinimas. Sudaro galimybę tikslingai veikti, tobulėti, kurti save [6].
STRESAS – yra įtampos būsena, kuriomis žmogaus organizmas reaguoja į nepalankius veiksnius
[6].
LĖTINIS NUOVARGIS (angl. cronic fatigue) – tai ilgai trunkantis žmogaus nuovargis, kuris
pirmiausia pasireiškia bendru organizmo silpnumu pradedant arba atliekant netgi nedidelio intensyvumo fizinį krūvį [6].
ĮVADAS
Darbas yra fundamentalus ir vienas svarbiausių egzistencinių fenomenų žmogaus gyvenime. Viena iš didžiausių žmogaus gyvenimo vertybių bei veiklos sričių, atlyginimo, socialinių santykių, savirealizacijos bei tapatybės pagrindas. XXI a. sparti medikalizacija sveikatos priežiūros sistemoje, didėjantys reikalavimai, kylantys visuomenės poreikiai skatina ir įpareigoja slaugytojus dirbti įtemptai bei atsakingai. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nurodo, kad slaugytojai yra gausiausia sveikatos priežiūros darbuotojų grupė, sudaranti 50 proc. visų darbuotojų ir atliekanti reikšmingą vaidmenį gerinant žmonių sveikatą [129].
2011 m. Lietuvoje buvo 23833 slaugytojai (įskaitant akušerius) arba 74,5/10 000 gyventojų [147]. Dėl besiplečiančios rinkos, didėjančių sveikatinimo paslaugų, ekonomikos globalizacijos, informacijos spartos ir ryšių technologijų pasikeitė darbo krūviai ir darbo aplinka, o greitėjant gyvenimo ir darbo tempui, kyla sveikatos problemų, daugėja profesinių rizikos veiksnių [103]. Slaugytojo darbo specifika pasižymi padidintu streso lygiu, jame susiduriama su daugiau stresogeninių įvykių, nei kasdieniame gyvenime. Nustatyta, kad patiriamo streso lygis yra tiesiogiai susijęs su medicinos personalo darbo ir asmeninio gyvenimo kokybe [63].Patiriamas stresas daro didelę įtaką šios profesijos atstovių fizinei ir psichologinei sveikatai [43].
Mokslinė literatūra patvirtina, kad ligoninėse dirbantys slaugytojai dėl didelių fizinių ir protinių reikalavimų dažnai jaučia nuovargį ir stresą, o tai atitinkamai turi įtakos jų darbui su pacientais [1, 9, 26]. Todėl tam, kad būtų išsaugota darbuotojų gera sveikata ir užtikrintas pacientų saugumas didžiausias ligoninių tikslas yra savo organizacinėse struktūrose sumažinti darbuotojų patiriamą stresą ir nuovargį [36, 65, 109]. Kaip bebūtų, ligoninės aplinkoje atsiradęs nuovargis, bei streso veiksnių sukelti padariniai yra daugiavalenčiai [31]. Todėl netikslinga vertinti organizacinę struktūrą pagal vieną ar kelias dimensijas, kad galima būtų geriau suprasti ligoninėse vyraujančią sudėtinę kaitą, reikia išsamiai įvertinti daugybės organizacinių faktorių, susijusių su fizine ir psichine sveikatos priežiūros darbuotojų sveikata, įtaką [113, 130, 134]. Kad, „slaugytojos yra labiausiai pažeidžiama sveikatos priežiūros specialistų grupė, kadangi dažniausiai patiria tiek emocinį, tiek fizinį smurtą. Patyrusios tiek fizinį, tiek ir psichologinį smurtą, slaugytojos išgyvena stiprią stresinę reakciją, po kurios lieka įvairių reiškinių“, patvirtina V. Januškevičius, L.Rovas ir Ispanijoje atliktas tyrimas [53, 110, 80].
Taigi, galima teigti, kad slaugytojų sveikatai ir pacientų saugumui gerinti reikia atsižvelgti į daugybę profesinių faktorių, nuo individualaus darbo krūvio iki pamainų ilgio ir perleidimo [57],
Savo darbe neturėjome galimybės išsamiai įvertinti daugybės organizacinių faktorių, susijusių su fizine ir psichine sveikatos priežiūros darbuotojų sveikata, įtaką, nes tai reikalauja ilgiau trunkančio, išsamesnio ir daugiau institucijų įtraukiančio tyrimo, kurį būtų galima tęsti ateityje.
Taigi, vertinant tai, kad slaugytojų darbas yra sekinantis tiek fiziškai, tiek emociškai, darbo sąlygos ne visada yra adekvačios reikalavimams, krūviai vis dar viršija užsienio šalyse dirbančių slaugytojų darbo krūvius, o psichologinė atmosfera ir bendravimo santykiai neretai lydimi konfliktų su kolegomis, pacientais ir jų artimaisiais, slaugytojai patiria nuovargį. Mes pabandėme nustatyti Kauno klinikinės ligoninės slaugytojų streso, lėtinio nuovargio ir savigarbos sąsajas, norėdami pabrėžti šios problemos aktualumą.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – Nustatyti klinikinės ligoninės slaugytojų streso, lėtinio nuovargio ir savigarbos sąsajas.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti klinikinės ligoninės slaugytojų patiriamo streso priežastis. 2. Nustatyti klinikinės ligoninės slaugytojų lėtinio nuovargio išreikštumą. 3. Įvertinti klinikinės ligoninės slaugytojų savigarbos lygmenį.
4. Nustatyti klinikinės ligoninės slaugytojų patiriamo streso, lėtinio nuovargio ir savigarbos sąsajas.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Streso apibrėžtis ir požymiai, priežastys
Streso sąvoka tiek įsišaknijusi kasdieniame gyvenime, kad ne vienas nustebtų sužinojęs, jog ji atsirado tik pirmojoje praėjusio ketvirtajame dešimtmetyje. Streso „atradėju“ laikomas iš Vengrijos kilęs mokslininkas Hans Selye, dar savo medicinos studijų laikais pastebėjęs, kad daugelis įvairiomis ligomis sergančių pacientų patiria panašius simptomus [106]. Selye teigė, jog jie „atrodo ir jaučiasi sergančiais, skundžiasi paplitusiais sąnarių skausmais, liežuvio apnašomis, virškinimo sutrikimais ir apetito stoka“ [142].
Selye, jie taip pat turėjo aukštą temperatūrą, jų kepenys ar blužnis buvo padidėjusios, tonzilės paburkusios, pastebėtas odos bėrimas bei kai kurie kiti simptomai. Tai sudomino Selye, ko pasekoje jis skyrė labai daug dėmesio vadinamojo streso tyrimams, ir apibrėžė stresą kaip nespecifinę organizmo reakciją į kenksmingus dirgiklius [135].
1936 m. savo straipsnyje stresą jis įvardino kaip „bendrą adaptacijos sindromą” bei aprašė jo procesą. Pasak Selye, organizmas, patiriantis stresą, praeina tris stadijas. Pirmoji stadija vadinama „aliarmo reakcija”, kurioje organizmas pasiruošia „kovoti arba skristi”, kitaip tariant, tai yra pirminio šoko ir iš jo sekančio antišoko fazė. Nė vienas asmuo negali išlaikyti tokios susijaudinimo būsenos, todėl netrukus seka antroji stadija, kurioje sukuriamas atsparumas stresui. Ji vadinama atsparumo stadija. Jei stresas trunka ilgai, kūnas galiausiai patiria išsekimą. Tai yra išsekimo stadija [142].
Remiantis Selye, streso sukėlėjais gali būti tiek maisto trūkumas (badavimas), tiek vaistų vartojimas. Stresu jis laikė ne tik „nervinį stresą“, tačiau ir „nespecifinę organizmo reakciją į dirgiklius[142].
Reikia pabrėžti, kad šio mokslininko naudojamą „streso“ sąvoką smarkiai kritikavo jo tuometiniai kolegos. Kadangi Selye buvo kilęs iš Vengrijos, ir anglų kalba nebuvo jo gimtoji, jo kolegos aprašytą būseną vertino kaip „įtampą“, tačiau ilgainiui Selye pasiūlytas žodis „stresas“ buvo priimtas ir šiuo metu jis yra labai plačiai naudojamas [134]. Kita vertus, Selye teorija buvo kritikuojama, nes jo streso koncepcija buvo laikoma pernelyg paprasta, lengvai interpretuojama ir pritaikoma daugeliui įvairių sutrikimų. Stresas buvo lyg sinomimas tokioms asmens būklėms kaip nerimas, konfliktas, emocinis susijaudinimas ir pan. Selye streso sampratai kilo grėsmė išnykti. Mokslininkai kritikavo ir jo atliktus tyrimus su gyvūnais (žiurkėmis), jie esą netinka žmonių streso
konceptualizavimui. Be to, jis praktiškai neskyrė dėmesio asmens kovai su stresu, kas buvo esminis momentas kognityvinės psichologijos streso teorijoje.
Akivaizdu, kad Selye streso tyrimai ir samprata yra ne vieninteliai, minimi mokslinėje literatūroje. Jis padėjo sukurti visišką naują medicininę šaką – biologinio streso bei jo poveikio studijas, kurios ypatingai išpopuliarėjo praėjusio amžiaus viduryje bei sudomino tūkstančius tyrėjų. Šiuo metu tai yra mokslo sritis, kuri analizuoja streso sąsajas su įvairiomis ligomis bei ieško būdų, kaip organizmui galima efektyviai su juo kovoti [142].
Selye streso teorija paprastai yra vadinama „sisteminio streso teorija“, paremta psichologijos ir psichobiologijos mokslais [68].
Kognityvines psichologijos tyrėjai į stresą pažvelgė kiek kitaip. Jie laikėsi nuomonės, kad tas pats stresinis įvykis skirtingus žmones veikia skirtingai, priklausomai nuo jų kognityvinės veiklos ir motyvacijos. Šios terijos žymiausiu atstovu laikomas Lazarus. Jis stresą apibūdino kaip ypatingą asmens ir aplinkos santykį, kuris asmens yra įvertintas kaip apsunkinantis, arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę jo gerovei [71].
Remiantis Lazarus, stresas yra abipusis procesas: jį sudaro aplinkos sukurti stresoriai bei kiekvieno asmeniškai suformuota reakcija į juos. Pirmiausia asmuo pamato streso tendenciją, ir po to įvertina savo galimybes sumažinti grėsmę, toleruoti arba panaikinti stresorių bei jo sukeltą stresą [69]. Lazarus ir jo kolegų išplėtota streso teorija vadinama „psichologinio streso“ teorija [68]. Egzistuoja dar viena streso teorija – vadinamoji išteklių teorija. Ji akcentuoja ne stresorius, tačiau asmens išteklius, kurie apsaugo asmens būklę susidarius stresinėms sąlygoms. Tokiais ištekliais gali būti socialinė parama, darnumo jausmas, optimizmas, atsparumas ir panašiai [68].
Apibendrinant įvairias streso teorijas, galima teigti, kad mokslininkai sutaria dėl to, jog stresas neišvengiamai paveikia žmogaus organizmą tiek fiziologiniu, tiek psichologiniu požiūriu. Kita vertus, streso teorijų kūrėjai analizuoja ir akcentuoja skirtingus streso proceso elementus. Selye ir kiti sisteminio streso teorijos atstovai akcentuoja patį streso procesą, tiria galimus stresorius, tuo tarpu Lazarus ir jo pasekėjai labiausiai domisi asmens reakcija į stresą. Išteklių teorijos kūrėjai akcentuoja, kad kilus stresinei situacijai, svarbiausia yra panaudoti turimus apsaugos nuo streso išteklius. Visų šių teoretikų indėlis į streso tyrimus yra labai svarbus.
1.2.
Su darbu susijusio streso samprata
„Stresas darbe – emocinių, pažintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo turinio, darbo organizavimo ir darbo aplinkos aspektus visuma. Ši būsena
apibūdinama kaip stiprus susijaudinimas ir didelis nepasitenkinimas, taip pat dažnai kaip jausmas, kad per daug reikalaujama“ [139].
Darbe patiriamas stresas yra viena didžiausių sveikatos ir saugos problemų, su kuriomis susiduriame. Remiantis Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros (ESSDA) duomenimis, Lietuvoje vis dar per mažai dėmesio skiriama psichikos sveikatai: streso darbe problemos svarbios 15 proc., o psichologinis smurtas – tik 4 proc. darbdavių. Tyrimai rodo, kad stresas yra 50–60 % visų nedarbo dienų priežastis. Jo sukeliami nuostoliai milžiniški – kenčia žmonės, blogėja ekonominiai rodikliai. Darbe patiriamas stresas ir psichosocialinės rizikos veiksniai yra vertinami kaip vieni pagrindinių darbuotojų gerovės iššūkių [29].
Gausi mokslinė literatūra šioje srityje rodo, kad darbuotojų psichinė ir fizinė sveikata, emocinė savijauta, motyvacija dirbti ir kiti aspektai yra stipriai susiję su psichosocialine jų darbo aplinka.
Neseniai Europos mastu atlikta apklausa atskleidė, kad:
• 72 proc. darbuotojų mano, jog darbo reorganizavimas arba darbo vietų nesaugumas yra viena dažniausių darbe patiriamo streso priežasčių;
• 66 proc. nurodė, kad stresą patiria dėl „per didelio dirbamų valandų skaičiaus arba darbo krūvio“;
• 59 proc. nurodė, jog stresą patiria dėl to, kad „susiduria su nederamu elgesiu, pvz., bauginimais arba priekabiavimu“;
• 51 proc. visų darbuotojų nurodė, jog stresas jų darbo vietoje yra įprastas;
• apytiksliai keturi iš dešimties darbuotojų mano, jog stresas jų darbo vietoje nėra gerai valdomas [140].
Pastaruoju metu profesinis stresas yra pripažįstamas pasauliniu mastu kaip pagrindinis iššūkis darbuotojų sveikatai ir jų organizacijų klestėjimui. Lietuvoje 51 proc. dirbančių asmenų darbą nurodo kaip pagrindinę sveikatos blogėjimo priežastį [140]. Stresas darbo vietoje jo įtaka sveikatai, galimybės jį valdyti ar įveikti šiandien viena dažniausiai tyrinėjamų ir studijuojamų temų [141, 4, 7]. Didelę savo gyvenimo dalį visuomenės nariai skiria profesinei veiklai ir darbo vietoje žmonėms dažnai tenka patirti įvairių stresorių poveikį. Dėl šios priežasties pasaulyje ir Lietuvoje vis plačiau tyrinėjama, su kokiais stresoriais susiduria įvairių profesijų atstovai [15, 42, 64].
Lietuvoje slaugos institucija yra pačiame permainų sūkuryje. Todėl slaugytojų profesinės elgsenos elementų vystymasis neatsiejamas nuo vykstančių pokyčių sveikatos paslaugų rinkoje. [124, 11].
Tyrimai parodė, kad daugelio šalių slaugytojai, dirbantys įvairiose sveikatos priežiūros sistemose, patiria stresą slaugos veikloje [45, 2]. Slaugytojų kasdieninėje kalboje stresu vadina
viską kas nemalonu, kas gadina jo dvasinę ir fizinę savijautą. Stresas darbe apibrėžiamas kaip emocinė būsena ir nuotaika, kurios priežastis – prieštaravimas tarp darbe keliamų reikalavimų ir asmens sugebėjimo atlikti juos, arba asmens suvokimas, jog nesugebės atlikti darbo pagal keliamus reikalavimus [75].
Nustatyta, kad kuo didesni reikalavimai medikų darbe, tuo intensyvesnis stresas [78], kuo didesni reikalavimai darbe, tuo didesnį nuovargį patiria slaugytojai, dirbantys pirminės sveikatos priežiūros centruose [49]. Sugebantys įveikti stresą ir nedepresiški slaugytojai labiau patenkinti savo darbu [111]. Pasitenkinimas darbu, taip pat tiek fizinė, tiek psichikos sveikatos būklė nulemia slaugytojų darbo efektyvumą.
Darbas sveikatos priežiūros įstaigose daugelyje pasaulio valstybių pripažintas vienu iš sudarančių didžiausią riziką susirgti įvairiomis profesinėmis ligomis [79].
Žmonės patiria stresą tuomet, kai jaučia, kad jiems keliami reikalavimai neatitinka jų galimybių įvykdyti šiuos reikalavimus. Nors stresas yra psichologinis išgyvenimas, jis kenkia ir fizinei žmonių sveikatai. Labiausiai paplitusios streso priežastys yra galimybės kontroliuoti darbą neturėjimas, netinkamų reikalavimų darbuotojams kėlimas ir kolegų bei vadovų paramos trūkumas. Stresą sukelia blogas žmonių ir darbo derinimas, prasti tarpusavio santykiai, psichologinis arba fizinis smurtas darbo vietoje ir pareigų darbe bei gyvenime nesuderinamumas.
Žmonės skirtingai reaguoja į tokias pačias aplinkybes. Vieni žmonės sugeba geriau susidoroti su dideliais reikalavimais nei kiti. Svarbu, kaip žmogus subjektyviai vertina savo padėtį. Atsižvelgiant tik į aplinkybes, neįmanoma nustatyti, kokį stresą jos gali sukelti. Dėl trumpalaikio streso, pvz., kai reikia suspėti atlikti darbą iki nustatyto termino, problemų paprastai nekyla: iš tikrųjų tai gali padėti žmonėms dirbti taip, kaip jie geriausiai sugeba. Stresas tampa pavojingas sveikatai ir saugai, kai jis trunka ilgai.
Pagrindinis visų slaugytojų darbas – užtikrinti kiek įmanoma geresnę paciento savijautą. Apie tai yra daug kalbama ir rašoma, nes slaugytojas yra sveikatos sistemos struktūros dalis ir nuo jo didele dalimi priklauso teikiamų paslaugų kokybė. Slaugytojai rūpinasi ligoniais, kad jie kuo įmanoma mažiau turėtų sveikatos problemų. Tam, kad tai taptų realybe, turi būti užtikrinamos ir pačių slaugytojų darbo sąlygos [131]. Sturm ir Dellert atliktas tyrimas rodo, kad slaugytojai teikdami paslaugas siekia maksimaliai išsaugoti/užtikrinti pacientų orumą, jų teises, tačiau ne visada atkreipia dėmesį į savo asmeninio ar profesinio orumo, kaip savigarbos užtikrinimo ir pasitenkinimo savo darbu rezultatą [119].
French ir kt. (2000) išskyrė devynias veiksnių, galinčių turėti įtakos slaugytojų įtampai, grupes:
• susidūrimas su mirtimi ir mirštantys pacientai, • konfliktai su gydytoju, ligoninės vadovybe, • nesutarimai su vyresniąja slaugytoja,
• nesutarimai su kartu pamainoje dirbančiais slaugytojais, • diskriminacija kolektyve,
• per didelis darbo krūvis, • netikrumas dėl gydymo,
• bendravimo su pacientais ir jų šeimų nariais problemos.
Nors atsakomybė už žmonių gyvybę ir gerovę dažnai suteikia pasitenkinimą darbu, neretai slaugytojas jaučiasi fiziškai ir emociškai išsekęs. Slaugytojas, kuris nuolat susiduria su sunkios būklės pacientais ir dėl tam tikrų priežasčių negali pakęsti savo jausmų ir reakcijų, pamažu gali „perdegti“ [75].
Dėl patiriamo streso gali pasikeisti žmogaus savijauta, mąstymas ir elgesys. Galima išskirti šiuos streso darbe požymius.
Požymiai įmonės lygmeniu:
• pravaikštos, didelė darbuotojų kaita, nepunktualumas, drausmės problemos, priekabiavimas, mažesnis našumas, nelaimingi atsitikimai, klaidos, didesnės kompensacijų ir sveikatos priežiūros išlaidos.
Požymiai atskirų žmonių lygmeniu:
• emocinės reakcijos (dirglumas, nerimas, miego problemos, depresija, hipochondrija, susvetimėjimas, išsekimas, blogi santykiai šeimoje);
• pažintinės reakcijos (sunku susikaupti, įsiminti, išmokti naujų dalykų, priimti sprendimus);
• elgesio reakcijos (piktnaudžiavimas narkotikais, alkoholiu, tabaku; žalingas elgesys); • fiziologinės reakcijos (nugaros problemos, imuniteto susilpnėjimas, skrandžio opos, širdies problemos, padidėjęs kraujospūdis).
Dažniausiai pasitaikančios streso darbe priežastys būna pamaininis darbas, ilgos darbo valandos, nepakankama kontrolė ir prieštaringi reikalavimai, blogi santykiai su bendradarbiais, žemas atlyginimas ir prastos darbo sąlygos [51].
Stresas yra sveikatos priežiūros specialistų, tokių kaip slaugytojai, gydytojai, ligoninių administratoriai, kasdieninio gyvenimo dalis, nes jie neša didžiulę atsakomybę, suteikdami pagalbą pacientams, kurie susiduria su gyvenimo krizėmis. Slaugytojų streso patyrimui svarbūs individualūs asmenybės bruožai. Slaugytojas kasdieninėje kalboje stresu vadina viską, kas nemalonu, kas gadina
jo dvasinę ir fizinę savijautą. Stresas darbe apibrėžiamas, kaip emocinė būsena ar nuotaika, kurios priežastis – prieštaravimas tarp darbe keliamų reikalavimų ir asmens sugebėjimo atlikti juos arba asmens suvokimas, jog nesugebės atlikti darbo pagal keliamus reikalavimus [75].
Vyraujanti pakeliamo lygmens įtampa darbe suteikia energijos ir motyvuoja kovoti su iššūkiais, tačiau per dideli reikalavimai ir per didelė įtampa sukelia stresą, kuris turi neigiamą poveikį darbuotojams ir jų organizacijoms [122].
Ilgalaikiai sunkumai darbe gali sumažinti darbo produktyvumą, sąlygoti ligą ar net norą pakeisti darbą. Be to, jie gali pakenkti asmeniniam gyvenimui [100].
Kaip savo straipsniuose teigia Lietuvos tyrėjai, pagrindinės priežastys, lemiančios medikų nepasitenkinimą darbu ir įtampą: daug dokumentacijos, sveikatos sistemos reforma, darbo valandos, darbo kontrolė, spaudimas darbe, organizacinės (socialinės) paramos stoka, taip pat kontaktas su nepatenkintais pacientais ir jų artimaisiais [128, 121]. Nuolat ir ilgai besitęsianti tokia darbinė atmosfera slaugytojams nulemia fizinės ir psichinės sveikatos problemas (1 lentelė).
1 lentelė. Su darbu susijusio streso sampratos
Autorius Darbo streso sąvokos apibrėžimas
J. Pikūnas, A. Palujanskienė (2005) [100]
Organizmo būsena, kylanti dėl netikėtų nepalankių aplinkybių (stresorių), dezorganizuojančių darbinę veiklą, poveikio.
B. Pajarskienė (1995) cituodama E. Grandjean [94]
Emocinė būsena, kurios priežastis – prieštaravimai tarp darbe keliamų reikalavimų ir asmens gebėjimų atlikti juos, arba subjektyvus išgyvenimas ir suvokimas, jog jis negebės atlikti darbinės situacijos reikalavimų.
S.P. Robbins (2003) [107]
Dinamiška būsena, pasireiškianti situacijose, kai žmogus susiduria su galimybe, suvaržymu ar reikalavimu ir kai jo veiklos rezultatas, to žmogaus nuomone yra neaiškus, bet svarbus. Suvaržymai neleidžia daryti tai, ko žmogus trokšta, o reikalavimai reiškia, kad žmogus praranda kažką trokštamo. N. Chmiel (2005)
[23]
Patirtas aplinkos reikalavimų ir individualių situacijos išteklių neatitikimas, kurį lydi protiniai, fiziniai ir elgsenos simptomai.
J. M. Ivancevich ir kt. (1990)
[50]
Vienas ar kelių veiksnių derinys, apimantis: aplinkos stimulus ar stresorius, dažnai įvardijamus kaip jėga, veikianti individo psichologinę ir fizinę savijautą; organizmo atsakas į šias aplinkos jėgas ar jų tarpusavio sąveiką. J. A. Edwards
(1992) [28]
Neatitikimas tarp darbuotojų suvokiamos padėties ir trokštamos padėties. S. P. Robbins, T.
A. Judge (2007) [108]
Dinamiškos sąlygos, kai individas susiduria su galimybėmis, reikalavimais ar ištekliais, reikalingais jo norams gyvendinti, ir tuo pačiu jis nėra tikras dėl pasekmių.
J. Greenberg, R. A. Baron (2003) [39]
Emocinė būsena ir psichologinė reakcija, atsirandanti kaip atsakas į organizacijos viduje ar išorėje kylančius reikalavimus.
J.M. LaRocco (1980)
Darbinis stresas atsiranda dėl asmens ir aplinkos sąveikos. Asmens galimybės ir požiūriai neatitinka darbo vietos reikalavimų arba pati darbo aplinka netenkina darbuotojo.
C. Chelariu, R. Stamp (2011) [22]
Įtampos ir sunkumų, viršijančių darbo reikalavimus, egzistavimas, apimant galimus rezultatus - jausminius ar psichologinius simptomus
Slaugytojai darbe susiduria su trukdžiais (vaidmens neaiškumas, nesaugumas, tarpasmeniniai konfliktai), kurie sukelia slaugytojų pervargimą o tai neskatina slaugytojų noro gerai dirbti ir sukelia stresą [96].
Vadinasi, stresas darbe patiriamas tuomet, kai darbinės aplinkos reikalavimai viršija darbuotojo galimybes juos įgyvendinti (2 lentelė).
2 lentelė. Slaugytojų darbo stresoriai: psichosocialiniai ir organizaciniai rizikos veiksniai[24]
Streso šaltinis Psichosocialiniai/organizaciniai rizikos veiksniai
1. Darbo planas ir darbo krūvis • dviprasmiškumas, neaiškumas; • darbo perkrova;
• kontrolės stoka;
• susidūrimas su mirtimi ir mirimu; 2. Tarpasmeniniai santykiai darbe • konfliktai su kitu personalu;
• konfliktai su medicinos personalu; gydytojų elgesys;
• konfliktai su kitomis slaugytojomis;
3. Santykiai su pacientais ir jų šeimomis • neadekvatus pasiruošimas spręsti emocinius pacientų ir jų šeimų poreikius;
4. Darbo organizacija ir vadyba • personalo paramos stoka; • personalo keitimasis;
• sunkumai su vadybininkais ir vadovais; • riboti resursai ir personalo stygius; 5. Specifiniai slaugos aspektai • susirūpinimas gydymu ir pacientų slauga; 6. Asmeniniai • susirūpinimas dėl specialiųjų žinių ir įgūdžių; Šaltinis: sudaryta, remiantis Cox T., Griffiths A. Martino V [24, 81].
Pagrindinės priežastys, įtakojančios medikų nepasitenkinimą darbu ir įtampą: daug dokumentacijos, sveikatos sistemos reforma, biurokratinė interferencija, darbo valandos, darbo kontrolė, spaudimas darbe, organizacinės paramos stoka, taip pat kontaktas su nepatenkintais pacientais [24, 81].
1.3. Lėtinis nuovargis, jo priežastys ir požymiai
Lėtinio nuovargio sindromas yra svarbi sveikatos problema, kuri paveikia 400 000-900 000 suaugusiųjų JAV gyventojų. Kad suaugusiesiems būtų įtartas lėtinis nuovargis, jiems turi pasireikšti bent keturi iš aštuonių LNS simptomų, tokių kaip neįprastas nuovargis po fizinio krūvio, sutrikusi atmintis ir koncentracija, prastas miegas, galvos skausmas, raumenų skausmas, sąnarių skausmas, gerklės skausmas. Ši sekinanti liga sukelia didelių kančių žmogui ir pablogina jo gyvenimo kokybę. Beveik ketvirtadalis sergančiųjų yra bedarbiai ar invalidumą gaunantys žmonės [56].
Atliktas vienerius metus trukęs tyrimas, norint išsiaiškinti lėtinio nuovargio paplitimą tarp suaugusiųjų. Buvo atliekami interviu telefonu ir klinikiniai tyrimai (diagnostinis interviu, psichinių sutrikimų tyrimas, laboratoriniai tyrimai, fizinė apžiūra). Rezultatai parodė, kad tarp 7162 respondentų, kurių amžius svyravo nuo 18 iki 69, lėtinio nuovargio paplitimas tarp moterų buvo didesnis negu tarp vyrų [104]. Taigi, lėtinis nuovargis dažniau vargina moteris nei vyrus.
Manoma, kad apie 80 procentų ja sergančių žmonių lieka negydomi arba gydomi dėl kitų ligų. Lėtinio nuovargio sindromas būdingas visoms amžiaus, socialinėms ir ekonominėms žmonių grupėms. Moksliniai tyrimai rodo, kad 3 - 4 kartus dažniau serga 30–50 metų moterys, paaugliai dažniau nei maži vaikai, o suaugę dažniau nei paaugliai. Susirgimas lėtinis, trunka iki kelerių metų, linkęs atsikartoti. Gali būti įvairaus sunkumo laipsnių, nuo lengvo nuolatinio nuovargio su lengvais simptomais, kai žmogus lieka darbingas, iki visiškos negalios. Nuo LN sindromo pasveiksta apie 5 proc. [84].
Įprastai nuovargis yra tik trumpalaikis ir praeina pailsėjus bei išsimiegojus. Anot Whiting ir kitų, sveikiems žmonėms jis pasireiškia kaip reguliuojantis arba apsauginis organizmo atsakas į fizines ir dvasines pastangas [146]. Tačiau žmonės, kuriuos apėmęs lėtinis nuovargis, būna vienodai pavargę visą dieną, nuovargis nesumažėja net pakankamai išsimiegojus ir pailsėjus. Kaip teigia Pliopys, lėtinis nuovargis yra sutrikimas, kuris sumažina žmogaus aktyvumą ir blogina gyvenimo kokybę [144]. Dėl greito fizinio ir psichinio nuovargio sutrinka miegas, darbingumas, pablogėja santykiai su artimaisiais, bendradarbiais. Žmogus ima perdėtai rūpintis savo sveikata arba tampa visiškai abejingas – tiek sveikatai, tiek šeimai, tiek darbui. Dažniausiai lėtinis nuovargis kamuoja žmones, kurie daug ir įtemptai dirba, serga onkologinėmis ligomis, depresija.
Remiantis tyrimų duomenimis, yra žinoma, kad pacientai, kuriuos apėmęs lėtinis nuovargis, būna vienodai pavargę visą dieną, nuovargis nesumažėja net pakankamai išsimiegojus ir pailsėjus [144]. Pacientai dažnai jaučia būdingus simptomus, neįstengdami tiksliai jų nusakyti. Jie sako, kad jiems per sunku valgyti, lipti laiptais į viršų arba kad jie jaučiasi tiesiog nusikamavę, bejėgiai. Apie nuovargį jie kalba retai. Daugelis pacientų net nesiryžta kalbėti apie lėtinio nuovargio simptomus,
nes nesitiki, kad kas nors jiems galėtų pagelbėti. Tuomet gydytojai bei kiti medicinos darbuotojai retai pastebi lėtinį nuovargį, nes ypatingai pasireiškiančių išorinių požymių nėra. Lėtinio nuovargio sindromą sunku diagnozuoti, kadangi stinga tyrimo metodų [20]. Todėl kasdieniu nuovargiu besiskundžiantis žmogus pirmiausia turėtų būti ištirtas, ar neserga lėtinėmis kūno ligomis – tuberkulioze, širdies ir kraujagyslių nepakankamumu, kvėpavimo, skydliaukės sutrikimais, kurie sukelia nuovargio simptomus.
Nuovargiu besiskundžiantį žmogų kankina ir miego sutrikimai [144]. Naktį jis nori užmigti, bet sunku tai padaryti – trukdo nemiga. Dieną nori dirbti, bet ir tai nelengva – žmogus nuolat mieguistas. Kai ką nors pradeda daryti, nors dienotvarkė nėra įtempta, jaučia tiek fizinį, tiek psichinį nuovargį – greitai išsenka, tampa dirglus. Tokiam žmogui būdingos ir įkyrios mintys prieš užmiegant – ko šiandien nepadarė, ką darys rytoj. Esant šiems išvardintiems simptomams, galima diagnozuoti lėtinio nuovargio sindromą. Kai lėtinio nuovargio sindromu sergančius pacientus gydytojas pradeda klausinėti apie jų dienotvarkę, gyvenimo būdą, apie tai, kiek jie patenkinti savo gyvenimu, darbu, santykiais šeimoje, pradeda lįsti depresijos, nerimo simptomai, ir tampa aišku, kad žmogaus skundas dėl nuovargio – tai lėtinio psichologinio streso pasekmė [144]. Šį stresą sukelia įtampa darbe, problemos šeimoje, nepasitenkinimas padėtimi visuomenėje, gyvenimu, lėtinės ligos, piktnaudžiavimas kava, alkoholiu, nikotinu. Jeigu stresas trunka metų metus, žmogus tiesiog išsenka – jo kūno ląstelėse, kartu ir smegenų neuronuose, baigiasi tam tikrų medžiagų atsargos. Taigi, galima teigti, jog lėtinio nuovargio sindromas taip pat yra ir psichikos sutrikimas. Lėtinį nuovargį sąlygoja: įtampa ir pasikartojantys stresai, darbas padidintos konkurencijos ir atsakomybės sąlygomis, nuolatinis miego ir poilsio trūkumas, didelis psichologinis ar fizinis krūvis, vitaminų trūkumas, bloga mityba, įvairios ligos.
Lėtinio nuovargio sindromą galima įtarti, kai žmogus jaučia nuovargį, trunkantį ilgiau nei 6 mėnesius ir sutrikdantį aktyvumą, kurio negalima paaiškinti kitomis ligomis ar mieguistumu; kai žmogus išsimiega, pailsi, o atsikėlęs vis tiek jaučiasi pavargęs; kai sunku susikoncentruoti, pablogėja atmintis, užmirštami neseni įvykiai; kai atsiranda ir kitų simptomų – skauda raumenis, sąnarius, galvą, peršti gerklę, padidėja kaklo limfmazgiai [48].
Remiantis tyrimų duomenimis, nustatyta, jog lėtinio nuovargio sindromo simptomai yra priskiriami prie mediciniškai nepaaiškinamų simptomų (MNS) [143]. Šiandien medicinos srities atstovai yra oficialiai patvirtinę keletą diagnozių, kurios apima sindromus, pasižyminčius neaiškios kilmės simptomais. Vienas iš jų – tai lėtinio nuovargio sindromas. Kadangi nusakant psichosomatinius sutrikimus remiamasi teorinėmis prielaidomis, jie yra laikomi mediciniškai nepaaiškintais. Psichologijos mokslo atstovai ieško ryšio tarp įgimtų žmogaus charakterio savybių bei reakcijos į gyvenimo įvykius, taip pat ryšio tarp įvairių simptomų atsiradimo, jų subjektyvaus
vertinimo ir patiriamų emocijų. MNS atveju medikai yra priversti atlikti labai daug įvairių tyrimų. Neradus priežasčių ir tinkamo gydymo, pacientams tenka vėl lankytis sveikatos priežiūros įstaigose ir ilgą laiką ieškoti gydytojų pagalbos. Tokia situacija didina ekonominę naštą sveikatos priežiūros sistemai.
Medikai, kurie diagnozuoja LNS, naudoja kitokius diagnostikos būdus, nei dauguma biomedicinos praktikų [143]. Jie diagnozuoja neaiškius susirgimus, remdamiesi visais galimais pasirinkimais. Pvz. yra linkę prisiimti daugiau diagnostinės rizikos nei įprasta kitiems gydytojams. Neturėdami aiškių nurodymų, kaip diagnozuoti MNS, jie naudojasi visomis prieinamomis žiniomis – neišbaigtais MNS diagnostiniais protokolais, naujausiomis įvairiose konferencijose įgytomis žiniomis, paciento suteikiama informacija, internetu, alternatyviųjų medicinos krypčių metodikomis, kitaip tariant, jie peržengia įprastinės diagnostikos ribas, atsižvelgdami į tai, kad trūksta biologinių žymenų šiems negalavimams įrodyti. Jei gydytojai nemato akivaizdžių patinimų, sudirgimų skausmingoje vietoje ar asmuo vizualiai neatrodo kenčiantis didelius skausmus, jie nelaiko tokių susirgimų vertais atidaus medicininio dėmesio. Neradę patologijos, gydytojai nusprendžia, jog pacientas turi psichikos sutrikimą, nepagrįstai reikalauja dėmesio, pervertina simptomų rimtumą ar tiesiog juos įsivaizduoja. Kartais pacientui teigiama, kad jo ligos priežastis – antsvoris ir nepakankamas judėjimas arba pacientui primetamos kitos socialiai smerktinos ydos. Kiti bendrosios praktikos gydytojai mano, jog tokius pacientus turėtų konsultuoti ne jie, o psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai. Išryškėjo, jog kai kuriais atvejais medikai moraliai smerkia pacientą kaip nesugebantį susitvarkyti su savo gyvenimo problemomis ir todėl ieškantį pasiteisinimo medikų sąskaita. Bet kuriuo atveju, kaiprodo tyrimai [143], negalėdami pacientui padėti ar paaiškinti jo sutrikimo kilmės, gydytojai jaučia didelį stresą ir profesinį bejėgiškumą.
Lėtinis nuovargis blogina sergančiųjų kitokiomis lėtinėmis ligomis, pvz., lėtiniu širdies nepakankamumu, gyvenimo kokybę ir gali būti invalidumo priežastimi. Atliktas tyrimas, kurio metu siekta įrodyti sergančiųjų lėtiniu širdies nepakankamumu lėtinio nuovargio ir neurohumoralinių veiksnių ypatybes bei jų tarpusavio sąsają [36]. Buvo tiriami 325 vyresni, nei 18 metų sergantieji lėtiniu širdies nepakankamumu. Vieno iš klausimynų programuota analizė pateikia nuovargio, protinio bei fizinio nuovargio kiekybinius rodiklius, motyvacijos ir aktyvumo sumažėjimo rodiklius 100 balų skalėje. Jei atsakant į klausimą, skalės rezultatai vertinami daugiau nei 20, konstatuojama, kad „yra nuovargis“. Jei aktyvumo ir motyvacijos sumažėjimas viršija 50 balų, sutrinka socialinė integracija. Kitų dviejų klausimynų rezultatai pateikiami 9 balų skalėje, kur vertinamas ir pastangų nuovargis ir savirūpos sutrikimas. Atsiradus savirūpos sutrikimui pacientai būna nedarbingi, pablogėja jų gyvenimo kokybė [54].
Labai svarbų vaidmenį nuovargiui išsivystyti atlieka darbo aplinka, nes atsiradę skirtumai, tarp to ką darbo įstaiga siūlo ir ko tikimasi iš darbuotojo, tarp skiriamų resursų ir reikalavimų, tarp lūkesčių ir realių tikslo pasiekimo galimybių, gali būti nuovargio atsiradimo šaltinis [91]. Pasaulyje dėl didelės nuovargio, konfliktų ir nepasitenkinimo darbu atsiradimo rizikos, sveikatos priežiūroje esantiems psichosocialiniams veiksniams, skiriamas nemažas dėmesys. Nuovargis taip pat asocijuojasi su darbo vykdymu. Esant pervargimo reiškiniams kyla pavojus pacientų priežiūros kokybei, o tai labai susiję su klaidomis darbe, nelaimingais atsitikimais pacientų gydyme ir priežiūroje. Ta tema užsienio šalyse atliekama daug studijų. Lietuvoje gaunama vis daugiau pranešimų apie sveikatos priežiūros darbuotojų, daugiausia apie slaugos specialistų pervargimą, emocinį išsekimą, neprofesionalumą, konfliktus darbo aplinkoje. Pavyzdžiui, tyrimas apie Lietuvos kardiochirurgijos centruose dirbančias slaugytojas parodė, jog 67,2 proc. slaugytojų vargina bendras nuovargis [129].
Slaugytojos įsijautimas į pacientų gerovę turi neigiamą poveikį, kuris prisideda prie sveikatos priežiūros specialisto emocinio išsekimo [70, 86]. Įsijautęs slaugytojas kartais gali jaustis paciento tarnu, galvojantis tik apie rūpinimąsi pacientu išsikeliant vienintelį tikslą – skatinti ir išlaikyti paciento sveikatą, padedant jiems, jų sveikimo procese ir nepaisant savo kaip žmogaus asmeninių poreikių. Toks mąstymas gali įtakoti išsekimą, fizines ar psichologines ligas, kai pačiai slaugytojai reikia medicinos priežiūros.
Pastaruoju metu slaugytojų darbo krūvis vis didėja, daugėja slaugomų pacientų, didėja atsakomybė, tad nenuostabu, kad lėtinio nuovargio problema slaugytojo darbe aktuali ir reikšminga. Paskutiniu metu pasaulyje atsirado nauja diagnozė – lėtinio nuovargio sindromas, dar vadinamas perdegimo sindromu. Ši problema vis dažnesnė sveikatos priežiūros srityje, kur veikla susijusi su tiesioginiu mediko ir paciento, jo šeimos kontaktu, kai reikalaujama tobulo gebėjimo bendradarbiauti, suprasti ir atjausti. Yra duomenų, kad slaugytojus perdegimo sindromui būdingi požymiai vargina nė kiek ne rečiau, nei gydytojus ar kitą sveikatos priežiūros įstaigų personalą [116, 120, 25]. Didelis jų darbo krūvis, jiems keliami reikalavimai, atlygio trūkumas ir nepakankamas įvertinimas įtakoja slaugos kokybę.
Psichosocialinės aplinkos pasikeitimus, atsižvelgiant į jų mastą ir pobūdį, lydi prastėjanti slaugytojų sveikata, psichologiniai ir somatiniai nusiskundimai, padidėjusi sveikatai žalingo elgesio rizika. Į slaugą įtrauktas administracinio pobūdžio darbas, padidintas darbo krūvis. Restruktūrizavimo metu perskirstant darbuotojų srautus įstaigos viduje, mažinant etatus tampa papildomo streso darbe šaltiniu [55].
Sveikatos priežiūroje yra neišvengiamas darbas naktį, kuris įprastas daugeliui sveikatos priežiūros specialistams, dėl to darbuotojai susiduria su psichologinėmis ir socialinės adaptacijos
problemomis. Darbas pamainomis bei darbas naktį turi įtakos patiriamam stresui darbe ir yra kenksmingas slaugytojų sveikatai, ypatingai tų, kurios sunkiai prisitaiko [85]. Vieni iš dažniausių ir labiausiai įtakojančių veiksnių, veikiančių naktimis dirbančius medikus yra patiriamas fizinis ir psichologinis nuovargis, emocinis išsekimas. Šie veiksniai gali sukelti itin rimtus sveikatos sutrikimus, pradedant nuo smulkių traumų darbo vietoje ir baigiant rimtomis traumomis ar depresija.
Naktinis ir pamaininis darbas yra vienas iš rizikos veiksnių, kuris sukelia nuovargį, pažeidžia nervų sistemą [41].
Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, kuriuo buvo apklaustos slaugytojos, dirbančios kardiochirurgijos centruose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje) nustatyta, kad 72,8 proc. slaugytojų dirba didesniu darbo krūviu (daugiau kaip 1 etato krūviu). 84,4 proc. apklaustųjų nurodė emocinę įtampą. 75,0 proc. nurodė, kad po darbo jaučiasi fiziškai pavargusios, 67,2 proc. vargino bendras nuovargis. Psichologinį nuovargis po darbo vargino 86,1 proc. slaugos specialistų [129].
1.4.
Savigarbos samprata. Slaugytojų savigarbos tyrimai
Savigarbos sąvokos konstruktas vartojamas daugelyje mokslų: psichologijoje, sociologijoje, filosofijoje, etikoje ir kt. Sąvoka daugiaplotmė, apima pasitenkinimą savimi ir savęs priėmimą, asmeninio vertingumo jausmą ir teigiamą požiūrį į save, savo realaus bei idealaus “Aš” suderinamumą. Ši sąvoka yra viena iš savivokos komponenčių [119]. Savęs vertinimas įvairių teorijų apibrėžiamas, kaip „sudėtinga sistema, kuri susijusi su kitais psichiniais dariniais įvairiose veiklose, bendravimo lygiuose ir formose, kognityvinėje, emocinėje ir dorovinėje asmenybės raidose“ [39].
Jau 1890 m. William James [74] rašė, jog tendencija siekti teigiamo požiūrio į save yra fundamentalus žmogaus prigimties aspektas. Atsiradus savigarbos sąvokai raidos psichologai pradėjo domėtis šio konstrukto priešistore, taip pat – savigarbos reikšme žmogaus vystymuisi. Asmenybės psichologai tyrinėjo individualius žmonių savigarbos skirtumus. Psichologus domino ir savigarbos reikšmė psichologiniam žmogaus prisitaikymui.
Psichologai bei sociologai siūlo prielaidą, jog aukšta savigarba yra „vaistas“ nuo daugelio psichologinių bei socialinių problemų, tačiau kai kurie mokslininkai įspėja, jog aukšta savigarba nėra tai, kas būtinai garantuos sėkmę ir gerovę įvairiose gyvenimo srityse. Nors nustatyta, kad mažiau save gerbiantys asmenys dažniau linkę turėti įvairių psichologinių ir asmenybinių problemų (pvz.: depresija, vienišumas, priklausomybę skatinančių medžiagų vartojimas ir kita.) [74].
Savęs vertinimas yra “svarbiausia asmenybės charakteristika, jos branduolys” [99]. Teigiamai save vertinantys individai mokslininkės manymu pasitiki savimi, yra aktyvūs, o depresija, nervinė įtampa, padidėjęs nerimas bei kiti sutrikimai, glaudžiai siejasi su neigiamu savęs vertinimu. Savęs vertinimo nauda asmenybei yra ta, jog žmonės, kurie gerai save vertina turi geresnę sveikatą: rečiau turi opų, mažiau kankina nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, geriau jaučiasi emociškai [17, 89]. Savigarba tampa kiekvieno individo autentiškos būties centru. Ji parodo individo savęs priėmimo arba nepriėmimo laipsnį, o taip pat yra savojo “Aš” bendrasis nurodomasis bei esminis matavimas [16].
„Savęs vertinimo“ sąvoka vartojama tiek mokslinėje, tiek kasdieninėje kalboje. Daugelis autorių, kurie tyrė savęs vertinimą, pabrėžia tai, kaip sudėtingą sistemą, susijusią su kitais psichiniais dariniais įvairioje veikloje, tiek komunikuojat su aplinkiniais, tiek kognityvinėje, emocinėje ir dorovinėje asmenybės raidose [18]. Pagrindiniai dalykai, kurių stokojama – tai geresnis savęs vertinimas, orumas, gebėjimas valdyti emocijas, įveikti įtampa nerimą, konstruktyviai spręsti problemas [34].
Savosios vertės jausmas, arba savęs vertinimas - tai savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Savęs vertinimas susijęs su savigarba. Neigiamas savęs vertinimas susijęs su žema savigarba, o teigiamas - su aukšta. Manoma, jog savigarba - pastovus asmenybės bruožas [137]. Mokslininkai siūlo prielaidą, jog savigarba žmogui reikalinga, kad palengvintų tikslų siekimą. Pavyzdžiui, Bendra, Wells ir Peterson 1989 m. [74] tvirtino, jog savigarba yra grįžtamasis ryšys žmogui apie jo paties adekvatumą. Šis grįžtamasis ryšys yra pozityvus, kai individas tinkamai, sėkmingai „susitvarko“ su esamomis aplinkybėmis, bet neigiamas, kai jis ar ji išsisukinėja nuo galimos grėsmės [74].
Taigi manoma, jog aukšta savigarba palengvina užduočių įveikimą, o žema – skatina dažnesnį vengimą, kuris įtakoja savo tikslų atsisakymą ar jų siekimo atidėjimą. Negalima paneigti savigarbos, kaip reikšmingo asmenybės konstrukto, įtakos žmogaus gyvenimui (jo elgsenai, santykiams su aplinkiniais, tarp jų ir pacientais ir pan.).
Savigarba - tai pagarbos pačiam sau, pasitikėjimo savimi jausmas. Savigarba įvairiais atvejais gali kisti tam tikra amplitude. Mūsų savigarbos lygis atsispindi bendravime, kuris ypač yra svarbus slaugytojų darbe. Ir aukštą, ir žemą savigarbos lygius atitinka tam tikras bendravimo stilius bei kalbos būdas. Žmonės, kurių savigarbos lygis aukštas, rūpinasi kitais ir sugeba užjausti. Jie nereikalauja sau ypatingo dėmesio, todėl jie nebijo kritikos ir nesėkmių. Jie gerai galvoja apie kitus ir patys tikisi pritarimo iš aplinkinių. Tie, kurių savigarbos lygis žemas, kurie nepasitiki savimi, būdami tarp žmonių jaučiasi bejėgiai. Jie nenori rizikuoti, užmegzdami santykius su kitais žmonėmis, todėl labai apriboja savo bendravimą [3].
Vienas svarbiausiu sveikatos bei geros savijautos rodiklių – savęs vertinimas, savęs ir kitų gerbimas, pozityvūs santykiai su kitais žmonėmis bei teigiamų emocijų persvara prieš neigiamas [114]. Akcentuojama, kad savęs vertinimas yra nusiteikimas savo paties atžvilgiu, savo vertingumo išgyvenimas [85]. Psichinė sveikata neatsiejama nuo geros savijautos [73]. Savijauta ir savęs vertinimas – vienas kitą papildantys veiksniai [98].
Vertindami, gerbdami save galime būti tokie, kokie esame. Pagaliau žmogus sugeba mylėti ir gerbti kitą žmogų tik tiek, kiek moka ir gali mylėti ir gerbti save. Savigarba sudaro ir tinkamo buvimo su kitais esmę. Negerbiantis savęs, pastoviai save nuvertinantis žmogus pasmerkia save izoliacijai, vienišumui [102].
Žmonės su žema savigarba pažeidžiami ir jautrūs viskam, kas vienaip ar kitaip paliečia jų savigarbą. Jie jautriau reaguoja į kritiką, juoką ir pastabas. Šiuos žmones labai neramina kitų neigiama nuomonė apie juos. Jie liguistai pergyvena jei jiems nesiseka darbe arba jei jie aptinka savyje kokį nors trūkumą. Kuo žemesnė žmogaus savigarba, tuo aiškiau, kad jis kenčia nuo vienatvės.
Savęs vertinimo tyrimuose pateikiama, kad alkoholį vartojančių žmonių savęs vertinimas yra žemesnis, lyginant su negeriančiais, nepaisant to, buvo atrasta ir daug alkoholį vartojančių, pasižyminčių labai aukštu savęs vertinimu [12, 21]. Bendravime su kitais žmonėmis jie jaučiasi nejaukiai, iš anksto įsitikinę, kad kiti apie juos yra blogos nuomonės [102]. Žema savigarba įtakoja asmenybės socialinio aktyvumo sumažėjimą. Žmonės su žema savigarba mažiau dalyvauja visuomeniniame gyvenime, rečiau užima pasirinktinas pareigas ir t. t. Rinkdamiesi profesiją, jie vengia specialybių, susietų su vadovavimu, o taip pat žadančių konkurencijos dvasią. Netgi iškėlę sau konkretų tikslą, jie neypatingai tikisi sėkmės, manydami, kad jie neturi tam reikiamų duomenų.
Rosenbergo savigarbos skalės tyrimų rezultatai parodė, kad bendruomenės psichinės sveikatos priežiūros slaugytojai (BPPS) Velse turi vidutinę savigarbą. Kai duomenys buvo suskirstyti į turinčių aukštą ir žemą savigarbą, pasirodė, kad didžiulė dalis BPPS (40 proc.) turėjo žemą savivertę. Buvo nustatyti faktoriai, susiję su aukšta ir žema savigarba. Vartojantys alkoholį ir surinkę žemesnius mokymosi balus slaugytojai turėjo ir žemesnę savigarbą, o patirties dirbant BPPS dydis asocijavosi su aukštesne savigarba [32].
Savigarba paprastai nėra asocijuojama su slaugytojų profesija. Tačiau ši sąvoka yra neatsiejama nuo pasitenkinimo darbu ir kokybiškos pacientų priežiūros. Daugybė sveikatos priežiūros įstaigų susiduria su kvalifikuotų slaugytojų trūkumu ir desperatiškai siekia pritaikyti tinkamas strategijas, kad pritrauktų ir išlaikytų tinkamus praktikantus ir jaunesnį personalą. Šiame tyrime, naudojant Rosenberbo savigarbos skalę, buvo apklausta 212 Vokietijos slaugytojų. Slaugytojai, turintys akademinį išsilavinimą, parodė statistiškai akivaizdžiai aukštesnį savigarbos
lygį negu tokio išsilavinimo neturintys (P<0.01). Profesinio paruošimo tipas gali turėti tiesioginį ryšį su savigarbos lygiu, taip suteikiant daug privalumų ir slaugytojams, ir pacientams. Savigarba yra šiai profesijai aktuali vertybė [127].
Chang ir kt. (2010), atlikęs aprašomąjį tyrimą su 314 Taivano slaugytojų, pastebėjo, kad savigarba yra pasitenkinimo darbu rodiklis, kas atitinkamai gali būti laikoma kaip apsauga nuo streso, susijusio su paliatyvia priežiūra. Atsižvelgiant į tai, kad aukšta savigarba taip pat buvo siejama su padidintu savarankišku veiksmingumu ir sumažėjusiais nerimo ir streso lygiais, reikalinga į paliatyvios priežiūros slaugytojų mokymų programą įtraukti speciales temas, padėsiančias būsimiems slaugytojams ugdyti savigarbą ir pagerinti jų požiūrį į mirtį [27].
Medikų kasdienybė – bloga nuotaika, nuovargis, išsekimo jausmas, irzlumas. Darbuotojai piktinasi jiems skiriamomis net įprastomis darbo užduotimis, jaučiasi įžeisti, žlugdomi, nepasitiki savimi, užsisklendžia, blogai sutaria su kolegomis [37].
Slaugytojas išgyvena šį ilgai trunkantį psichologinį sindromą, pasireiškiantį nuolatine įtampa, nuovargiu, entuziazmo darbui praradimu [82], turintį poveikį ne tik slaugytojų sveikatai, gyvenimo kokybei, bet slaugos kokybei, pacientų sveikatai [33]. Taigi ir slaugytojų darbo atlikimas tiesiogiai siejasi su profesiniu perdegimu [35].
1.5.
Darbuotojų patiriamo streso, lėtinio nuovargio ir savigarbos sąsajos
Nuolatinis stresas sukelia ilgalaikes pasekmes tiek darbuotojui (sveikatos sutrikimai, padidėjusi nelaimingų atsitikimų tikimybė), tiek organizacijai (darbuotojų darbingumo sumažėjimas, prastėja teikiamų paslaugų kokybė ir t. t.), tiek ir šalies ekonomikai (patiriami nuostoliai dėl gydymo išlaidų, nesukuriama pridėtinė vertė ir t. t.). Dėl darbuotojų patiriamo streso darbe Europos Sąjungos (ES) valstybės per metus praranda milijardus eurų [47].
Stresas yra aktuali profesinės sveikatos problema, jo sukeltos ligos gali pakeisti individualią gerovę bei produktyvumą. Profesinis stresas sukelia psichologinius ir fiziologinius negalavimus ir sudaro ketvirtadalį visų su darbu susijusių sveikatos sutrikimų, yra daugelio ligų rizikos veiksnys. Ilgai trunkantis stresas gali pabloginti atliekamų darbinių užduočių kokybę [19, 115].
fiziologiniais, psichologiniais ir veiklos pokyčiais [94] (3 lentelė).
3 lentelė. Pakenkimai ir galimos streso pasekmės
Galimos somatinės
pasekmės
Alergijos, aritmijos, nugaros skausmai, piktybiniai navikai, krūtinės ląstos skausmai, kolitai, konstipacija ir diarėja, cistitas, dermatitas, virškinimo problemos, galvos svaigimas, galvos skausmai, širdies ligos, traumos, menstruacinės problemos, migrena, virškinimo trakto opos, nutukimas, kvėpavimo ligos, alpimai, prakaitavimas, drebulys, seksualinės problemos.
Galimos psichologinės pasekmės
Narkomanija, alkoholizmas, depresija, apetito sutrikimai, nesugebėjimas susikoncentruoti, padidėjęs jautrumas, savigarbos sumažėjimas, mąstymo sulėtėjimas, nervingumas, fobijos, išsekimas, tremoras ir mikčiojimas.
Galimos socialinės
pasekmės
Apatija, nesutarimai šeimoje, impulsyvus elgesys, blogi tarpasmeniniai santykiai, socialinė izoliacija, šeimos iširimas.
Galimos pasekmės darbe Pravaikštos, vėlavimai, kadrų kaita, dažni klientų/pacientų
skundai, nepakankama koncentracija, bloga darbo kokybė, susilpnėjęs saugus elgesys, dažnesni traumų atvejai.
Sudaryta pagal Pajarskienę B. 1995 [97].
LR SAM Higienos Instituto, Darbo medicinos centro mokslininkų pateikta galimų streso pasekmių ir pakenkimų lentelė, apima ir susistemina daugelio užsienio tyrėjų išvadas dėl psichosocialinių veiksnių poveikio darbuotojų sveikatai, kuris gali pasireikšti labai įvairiai.
Pradžioje dauguma streso fiziologijos tyrimų buvo sutelkti į neuroendokrininę sistemą, o paskutiniųjų metų psichofiziologijos studijos išsiplėtė iki psicho-neuroimunologinių tyrimų [89]. Atlikti tyrimai rodo, kad daugeliu atvejų streso įtakojami pokyčiai pasireiškia kaip nedidelė disfunkcija, diskomfortas ar pablogėjusi gyvenimo kokybė. Kitais atvejais pokyčiai gali transformuotis į psichologines ar socialines problemas ir sukelti somatinius negalavimus tokius, kaip širdies ligos [52, 66, 94]. Tačiau nepaisant tokių tyrimų gausybės, nustatyti, kiek psichosocialiniai ir organizaciniai darbo veiksniai bei stresas įtakoja profesinį sergamumą, yra sudėtinga dėl daugybės iškraipančiųjų veiksnių [61].
Slaugytojų darbe pagrindiniai simptomai streso poveikyje (90,7 proc.) yra nuovargis, miego sutrikimai, padažnėjęs širdies plakimas (67,4 proc.), skrandžio spazmai [59].
Medicinos personalo sveikata susijusi su daugeliu individualių, profesinių ir organizacinių veiksnių [132]. Mokslinėje literatūroje gausu tyrimų, įrodančių, kad darbo aplinkos veiksniai ir kitos profesinio darbo charakteristikos turi įtakos psichinei ir fizinei medicinos personalo sveikatai [10, 118, 105]. Pažymima, jog medicinos personalas dažniau nei kitų profesinių grupių darbuotojai yra veikiami per didelio darbo krūvio, lėtinio streso [77, 46], visa tai sukelia nuovargį, išsekimą, depresiją ar kitas sveikatos problemas bei didina klaidų tikimybę darbe [38], neigiamai veikia bendravimą su pacientu [132].
JAV mokslininkai, tirdami slaugytojų stresą darbe, nustatė, kad stresas statistiškai patikimai susijęs su sudegimo sindromo komponentu – sumažėjusiu asmeniniu pajėgumu (sumažėjęs pasitikėjimas savo jėgomis, kompetencija, sugebėjimu sėkmingiau dirbti) [5].
Mokslininkai sutaria, jog problemų sukelia tik ilgalaikis ir nevaldomas stresas (distresas), sustiprėjęs stresas jau tampa sekinančiu veiksniu, kurio įtaka asmens sveikatingumui bei darbingumui yra neigiama, dezorganizuojanti [136, 100, 125].
Viena dažniausių įtampų, patiriamų darbe, priežasčių yra slaugytojų perkrovimas darbu arba atvirkščiai, - nepakankamas krūvis. Taip pat dažnai pasitaiko vaidmenų (rolių) konfliktas pažeidžiamas vienvaldystės principas, blogos fizinės darbo sąlygos, būtinumas apdoroti daugiau ar greičiau gaunamos informacijos [94].
Yra įtikinamų įrodymų, kad yra ryšys tarp savigarbos ir nerimo bei depresijos simptomatikos [83]. Pastaruoju metu tarp slaugytojų itin padaugėjo mediciniškai diagnozuotų su nerimu ir depresija susijusių susirgimų atvejų. Nepaisant to, tyrimai, nagrinėjantys savigarbos koncepciją skirtingose slaugytojų grupėse, didelio susidomėjimo nesulaukė.
Teigiamas savo paties įvaizdis ir profesinė tapatybė yra išankstinė sąlyga slaugytojams turėti stiprius terapinius santykius su pacientais [93]. Pastebėta aiški asociaciją tarp žemos savigarbos ir altruizmo [112]. Tyrimo dalyviai turintys aukštą savigarbą apibūdino savo sugebėjimus kaip teigiamą “saviprojekciją”, tuo tarpu turintys žemą savigarbą labiau akcentavo socialinį poreikį, vadindami save altruistais ir savo veiksmus įvardino kaip pagalbos teikimą. Lyginant slaugytojus su kitomis profesinėmis grupėmis, yra įrodymų, kad mažesnė įtampa darbe sąlygoja aukštesnę slaugytojų savigarbą. Altruizmas išskirtas kaip dažniausias faktorius, kurį įvardijo slaugytojai pasirinkę šią profesiją, kartu paminėjo, kad gali būti kad rinkdamiesi slaugytojų profesiją jie kompensuoja savo žemą savigarbos lygį [88]. Pagal fenomenologinį hermeneutinį metodą išstudijuota 16 interviu su dirbančiais slaugytojais ir pastebėta, kad slaugytojai, turintys aukštą savigarbą, kitų akivaizdoje, įskaitant personalą, gydytojus ir pacientų artimuosius, atviriau “advokatavo” savo pacientams dėl jų teisių ir gerovės [30].
Palyginimui, turintys žemą savigarbą slaugytojai turėjo sunkumų “advokatuoti” savo pacientams. Pastebėja, kad slaugytojai atsparūs stresui, kartu turi ir aukštesnį savigarbos lygį nei tie, kurie atsparumo stresui neturi [14]. Be to, savigarba sumažino neigiamą streso darbe poveikį. Atliktos 253 bendruomenės slaugytojų apklausos rezultatai parodė, kad yra teigiama koreliacija tarp savigarbos, socialinio artumo ir pasitenkinimo darbu [90]. Autoriai taip pat nustatė, kad stresas turi neigiamas koreliacijas su savigarba, socialiniu artumu ir pasitenkinimu darbu.
Pastebėtas ryšys tarp slaugytojų žemos savigarbos ar teigiamo grįžtamojo ryšio trūkumo ir pasitenkinimo darbu [67]. Nustatyta, kad savo profesiniu statusu ir darbo aplinka patenkinti slaugytojai parodė aukštesnį savigarbos lygį, nors tai savaime neleido padaryti jokiu išvadų dėl jų profesinio išsilavinimo [60].
Atsižvelgiant į galimus Rosenbergo savigarbos skalės (RSES) rezultatus, Vokietijos slaugytojų savigarba yra ties viduriu. Tai atitinka kaimyninėse Europos šalyse atliktų tyrimų rezultatus, kur slaugytojų savigarba buvo vertinama nuo žemesnės iki vidutinės. Ta vidutinė Vokietijos slaugytojų savigarba galėtų būti siejama su pagerėjusiomis slaugytojų profesijos darbo sąlygomis arba faktas, kad pasirinkę slaugytojų profesiją vokiečiai turi aplamai gana aukštą savigarbą. Šio tyrime apklaustieji Vokietijos akademinį išsilavinimą gavę slaugytojai gavo aukštesnį savigarbos balą nei jų kolegos, kurie akademinio išsilavinimo neturi.
Pagal Fothergil ir kt. (2000), Aukštesnis savigarbos lygis tarp psichinės sveikatos priežiūros slaugytojų stipriai siejamas su profesinės patirties ilgumu. Tačiau vis dar beveik nieko nežinoma apie neturinčiųjų akademinio išsilavinimo slaugytojų savigarbą prieš jiems pasirenkant šią profesiją, šioje grupėje įtaka savigarbai vis dar išlieka neaiški [32]. Emociškai pervargęs žmogus nepakelia normalaus darbo krūvio vystosi lėtinis nuovargis, mažėja savigarba, atsiranda papildomi blogi įpročiai [76].
Apibendrinus literatūros šaltinius galima teigti, jog medicinos slaugytojų darbe patiriama įtampa kaip problema egzistuoja jau labai seniai. Jei stresas intensyvus ir trunka ilgą laiką, jis gali sukelti psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimų. Dažnai patiriamas stresas darbe pakenkia slaugytojų darbo kokybei, savigarbai, mažina darbo produktyvumą, jaučiamas įtampos, vidinio spaudimo pojūtis, sąlygoja organizmo fiziologinius pokyčius. Tai kenkia tiek slaugytojoms, tiek ir pacientams.
