LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Eglė Misevičiūtė
KLIENTŲ SU NEGALIA PASITENKINIMO SOCIALINĖMIS
PASLAUGOMIS ĮVERTINIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė: Doc. dr. Aurelija Blaževičienė
2014 m. gegužės mėn. 15 d.
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
KLIENTŲ SU NEGALIA PASITENKINIMO SOCIALINĖMIS PASLAUGOMIS ĮVERTINIMAS
Eglė Misevičiūtė
Mokslinė vadovė doc. dr. Aurelija Blaževičienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2014. 74 p.
Darbo tikslas: Įvertinti didžiųjų Lietuvos miestų socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimą socialinėmis paslaugomis.
Uždaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti socialinių paslaugų organizavimo ypatumus Šiaulių ir Panevėžio miestuose pacientų su negalia požiūriu. 2. Įvertinti pasitenkinimą socialinio darbuotojo veikla socialinių paslaugų centrų klientų požiūriu.
3. Įvertinti socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimą socialinėmis paslaugomis priklausomai nuo sociodemografinių charakteristikų.
Tyrimo metodika: Tyrimas atliktas Panevėžio ir Šiaulių socialinių paslaugų centruose. Tyrimo objektu pasirinkti neįgalūs Panevėžio bei Šiaulių socialinių paslaugų centrų klientai. Nuo 2013–11–29 iki 2014–01–31 Panevėžio bei Šiaulių socialinių paslaugų centruose buvo atlikta anoniminė anketinė neįgalių klientų apklausa. Apklausta 210 respondentų. Tyrimo duomenų statistinei analizei buvo naudotas SPSS 17.0 for Windows duomenų apdorojimo paketas. Požymių ryšiams vertinti sudarytos susijusių požymių lentelės, požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrat (χ2) kriterijus su jo laisvės laipsnių skaičiumi. Proporcijų lygybei tikrinti skaičiuotas z-kriterijus. Dviejų nepriklausomų imčių neparametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas Mann-Witney U testas. Kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu.
Rezultatai: Tyrimo rezultatai parodė, kad dažniausia paslauga, kurią socialinių paslaugų centrai teikia klientams buvo paslauga klientų namuose (61 proc.). Gauti statistiškai reikšmingi skirtumai vertinant paslaugų reikalingumą, paslaugų laukimo laiką, apmokėjimą už paslaugas. Rezultatai parodė, kad 80,0 proc. respondentų teigė gaunantys kokybiškas socialines paslaugas. Iš dalies patenkintų buvo 16,7 proc. Labiausiai patenkinti tyrimo dalyviai buvo tada, kai jautė socialinio darbuotojo geranoriškumą bei pagarbą (atitinakamai 97,1 proc. 85,9 proc.). Labiausiai nepatenkinti paslaugomis buvo tie tyrimo dalyviai, kurie iš
dalies jautė laiko, skirto jiems, trūkumą (62,9 proc.). Rezultatai atskleidė, kad 73,8 proc. tyrimo dalyvių buvo patenkinti dokumentų sutvarkymo ir paslaugų paskyrimo terminais, tačiau pačiu paslaugų organizavimu buvo patenkinti tik 49,5 proc. respondentų. Paslaugų organizavimu iš dalies patenkinti buvo 41 proc., o nepatenkintų – 8,6 proc. respondentų. Paslaugų paskyrimo terminais nepatenkintų buvo 4,3 proc. Šiaulių socialinių paslaugų centro klientai jiems suteiktomis paslaugomis buvo statistiškai reikšmingai dažniau patenkinti negu Panevėžio socialinių paslaugų centrų klientai (p=0,038). Nustatytos tendencijos, kad socialinėmis paslaugomis labiau patenkinti 51-60 amžiaus grupės respondentai, vyrai, vieniši ir vedę žmonės, aukštąjį išsilavinimą įgiję respondentai bei respondentai turintys nustatytą III neįgalumo / darbingumo lygį.
Išvados: 1. Remiantis tyrimo duomenimis galime teigti, kad statistiškai reikšmingai dažniau Šiaulių miesto socialinių paslaugų centro klientai kreipėsi dėl aprūpinimo techninėmis priemonėmis, gavo tokias socialines paslaugas, kokios buvo reikalingos bei informaciją gavo iš kaimynų, seniūnijos darbuotojų bei nevyriausybinių organizacijų. Tuo tarpu Panevėžio miesto socialinių paslaugų centro klientai statistiškai reikšmingai dažniau paslaugų laukdavo daugiau kaip mėnesį ir dalinai už jas mokėdavo. Be to jiems trūko informavimo ir tarpininkavimo paslaugų. 2. Didžioji dauguma respondentų buvo patenkinti suteiktomis socialinėmis paslaugomis. Pasitenkinimą didino tokie veiksniai, kaip kreipiamas dėmesys į pageidavimus ir pasiūlymus, sveikatos priežiūros žinios bei, kad paslaugas teikia tas pats socialinis darbuotojas. 3. Tyrimo duomenys atskleidė, Šiaulių miesto socialinių paslaugų centro klientai jiems suteiktomis paslaugomis buvo statistiškai reikšmingai dažniau patenkinti. Statistiškai reikšmingo ryšio tarp pasitenkinimo paslaugomis ir amžiaus, šeiminės padėties, išsilavinimo bei neįgalumo / darbingumo lygio nenustatėme.
SUMMARY
Management of Public Health
THE DISABLED CLIENTS SATISFACTION ASSESSMENT OF SOCIAL SERVICES Eglė Misevičiūtė
Superior: Doc. dr. Aurelija Blaževičienė
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2014. 74 p.
Aim of the thesis: To evaluate customers’ satisfaction of social service centres in the major cities of Lithuania.
Objectives: 1. To evaluate and compare specific organization peculiarities of social services for people with disabilities in the cities of Šiauliai and Panevėžys. 2. To evaluate client satisfaction with social workers' services. 3. To evaluate social service centres customer satisfaction level, based on the socio-demographic characteristics.
Methods: The research was carried out in social service centres of Panevėžys and Šiauliai. People with disabilities who are the clients of social service centres in Panevėžys and Šiauliai served as research objects. Anonymous questionnaire survey of disabled people was carried out in social service centres of Panevėžys and Šiauliai, from 2013-11-29 to 2014-01-31. 210 respondents were questioned. SPSS data processing package 17.0 for Windows was used while making the statistical data analysis of the survey. A table of related symptoms was created in order to evaluate the features. Also, chi-squared (χ2) criterion with its degrees of freedom was used in order to identify the signs of correlation. Z-test was used to check the equality of proportions. Mann-Witney U test was used to compare the average value importance of two independent non-parametric and variable samples. The difference of evidence was considered to be statistically significant in research groups when the level of significance was p<0.05.
Results: The results of the research showed that the most frequent service, which is provided by the people who work in service centres, is the customer service at home (61%). Statistically significant differences were discovered while evaluating the need and the waiting time of services and the payment for services. The results showed that 80% of respondents claimed that they received high-quality social services. 16.7 % of clients were partially satisfied. The participants of the research were especially satisfied when they felt the social worker’s kindness and respect towards them (respectively 97.1% and 85.9%). Mostly dissatisfied participants of the research were those who felt a lack of time that was given
while taking care of them (62.9%). The results also showed that 73.8% of participants were satisfied with document management services and the appointment of a service term, however just 49.5% of respondents were satisfied with service organization. 41% of respondents were partially satisfied with service organization while 8.6% of respondents expressed the disappointment in service organization. 4.3% of respondents were dissatisfied with the appointment of service terms.
Social services centres in Šiauliai provided statistically significantly more services for the clients than social service centres in Panevėžys (p=0.038). It was estimated that clients more satisfied with social services were 51-60 years old, males, single or married, also men with higher education and respondents with III disability/incapacity to work.
Conclusions: 1. According to the data of the research we can state that clients of the social service centres in Šiauliai more frequently asked for the provision of technical means, received all the necessary social services and were provided with the information which was given by their neighbors, parish workers and non-governmental organizations. Meanwhile, Panevėžys social service centres clients were more likely to wait for these services longer than one month and they partly payed for these services. Besides, they felt a lack of information and mediation services. 2. The biggest part of respondents was happy about social services that were provided to them. Satisfaction was increased by such factors as: attention to their wishes and suggestions, health care knowledge and that the services were provided by the same social worker. 3. The data of the researched revealed that the clients of the social service centres in Šiauliai were statistically much more satisfied with the provided services. We did not identify a statistically significant relationship between satisfaction and age, marital status, education, disability/incapacity to work.
SANTRUMPOS
ES – Europos sąjunga lls – laisvės laipsnių skaičius LR – Lietuvos Respublika m – aritmetinis vidurkis
n – tyrime dalyvavusių respondentų skaičius NVO – nevyriausybinės organizacijos p – statistinio reikšmingumo lygmuo PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
PSPC – Panevėžio socialinių paslaugų centras sn – standartinis nuokrypis
SPSS – anglų k. – “Statistical Package for Social Science” (statistinės programinės įrangos paketas)
ŠSPC – Šiaulių socialinių paslaugų centras χ² – Chi kvadratas
TURINYS
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 13
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 14
1.1. Socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros paslaugų integracija ... 14
1.2. Socialinių paslaugų orientacija į klientą: praktinis pritaikymas ... 20
1.3. Socialinio darbuotojo vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje ... 22
1.4. Tyrimai, vertinantys klientų pasitenkinimą socialinėmis paslaugomis ... 25
2. TYRIMO METODIKA ... 28
2.1. Tyrimo kontingentas ir organizavimas ... 28
2.1.1. Tyrimo etika ... 30
2.2. Tyrimo dalyvių sociodemografinės charakteristikos ... 30
3.3. Statistinė duomenų analizė ... 32
3. REZULTATAI ... 34
3.1. Socialinių paslaugų organizavimo ypatumų įvertinimas pacientų su negalia požiūriu . 34 3.2. Pasitenkinimo socialinio darbuotojo veikla socialinių paslaugų centrų klientų požiūriu įvertinimas ... 46
3.3. Klientų su negalia pasitenkinimo socialinėmis paslaugomis įvertinimas priklausomai nuo sociodemografinių charakteristikų ... 53
REZULTATŲ APTARIMAS ... 57
IŠVADOS ... 60
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 61
LITERATŪRA ... 62
PAVEIKSLŲ TURINYS
1 pav. Besikeičianti ligoninių sistema ... 17
2 pav. Panevėžio socialinių paslaugų centro struktūra ... 28
3 pav. Šiaulių socialinių paslaugų centro struktūra ... 28
4 pav. Socialinių paslaugų centrų teikiamos socialinės paslaugos ... 34
5 pav. Socialinių paslaugų reikalingumo pasiskirstymas respondentų požiūriu ... 35
6 pav. Informacijos apie socialines paslaugas šaltiniai ... 36
7 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų nuomonė apie socialinių paslaugų paskyrimo terminus ir jų organizavimą ... 38
8 pav. Socialinių paslaugų laukimo laiko pasiskirstymas ... 38
9 pav. Apmokėjimo už socialines paslaugas pasiskirstymas ... 39
10 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų turimos techninės pagalbos priemonės ... 40
11pav. Socialinių paslaugų centrų klientų gyvenamosios aplinkos pritaikymas ... 42
12 pav. Socialinių paslaugų centrų klientams trūkstamos paslaugos ... 44
13 pav. Socialinių paslaugų centrų klientams trūkstamų paslaugų palyginimas priklausomai nuo miesto ... 45
14 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimas paslaugomis ... 46
15 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų nuomonė apie socialinių darbuotojų reagavimą į jų pastabas ir pageidavimus ... 47
16 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų nuomonė apie socialinių darbuotojų žinias ... 49
17 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų nuomonės apie socialinių darbuotojų žinias palyginimas priklausomai nuo miesto ... 50
18 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų nuomonė apie socialinių paslaugų poreikio augimo priežastis ... 51
19 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų nuomonės apie socialinių paslaugų poreikio augimo priežastis palyginimas priklausomai nuo miesto ... 51
20 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimo paslaugomis vertinimas priklausomai nuo miesto ... 52
21 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimo socialinėmis paslaugomis vertinimas priklausomai nuo lyties ... 53
22 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimo socialinėmis paslaugomis vertinimas priklausomai nuo amžiaus ... 54
23 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimo paslaugomis vertinimas priklausomai nuo šeimyninės padėties ... 54
24 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimo socialinėmis paslaugomis vertinimas priklausomai nuo išsilavinimo ... 55
25 pav. Socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimo socialinėmis paslaugomis vertinimas priklausomai nuo neįgalumo / darbingumo lygio ... 55
LENTELIŲ TURINYS
1 lentelė. Tyrimo dalyvių sociodemografinės charakteristikos ... 31 2 lentelė. Socialinių paslaugų centrų teikiamų paslaugų palyginimas priklausomai nuo miesto ... 35 3 lentelė. Socialinių paslaugų centrų teikiamų socialinių paslaugų reikalingumo palyginimas priklausomai nuo miesto ... 36 4 lentelė. Informacijos apie socialines paslaugas šaltinių palyginimas priklausomai nuo miesto ... 37 5 lentelė. Socialinių paslaugų centrų teikiamų paslaugų laukimo laikas priklausomai nuo miesto ... 39 6 lentelė. Apmokėjimo už socialines paslaugas palyginimas priklausomai nuo miesto ... 40 7 lentelė. Socialinių paslaugų centrų klientų turimų techninės pagalbos priemonių
palyginimas priklausomai nuo miesto ... 41 8 lentelė. Socialinių paslaugų centrų klientų gyvenamosios aplinkos pritaikymo palyginimas priklausomai nuo miesto ... 43 9 lentelė. Socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimas paslaugomis priklausomai nuo socialinių darbuotojų asmeninių savybių ir bendravimo ypatumų ... 48 10 lentelė. Socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimas paslaugomis priklausomai nuo paslaugų pobūdžio ... 52
ĮVADAS
Europiniame regione 65 metų ir vyresnių žmonių gyventojų procentas auga ir manoma, kad ši tendencija tęsis. Šios demografinės tendencijos sudaro sunkumus sveikatos sistemai, ypač, kai poreikis sveikatos priežiūrai ir socialinėms paslaugoms paprastai auga sulaukus pensinio amžiaus ir ypatingai paspartėja virš 75 metų (19).
Šie demografiniai pokyčiai turi didelę įtaką visuomenės sveikatai ir manoma, kad tai sukels didėjančią pagyvenusių žmonių priežiūros paklausą. Šis reiškinys sukelia įtampą, kai yra kalbama apie pensijų ir socialinės apsaugos sistemas ir didina sveikatos priežiūros paklausą bei kvalifikuotos darbo jėgos paslaugų poreikį spagyvenusiems žmonėms. Visa tai padidina ilgalaikės priežiūros poreikį. Tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimas vyresniems žmonėms skatina aktyvų senėjimą, kuris atsižvelgia į tinkamiausias sveikatos priežiūros galimybes, aktyvų dalyvavimą ir saugumą, o kartu ir padidina gyvenimo kokybę senstant (40).
Atsiradus naujoms galimybėms ir ištekliams, Lietuvai aktualios tapo visos pasaulio bendruomenės problemos, tarp kurių nemažą dalį sudarė ir su sveikata bei sveikatos priežiūra susijusios problemos, pavyzdžiui sergamumas ir mirtingumas kraujagyslių ir širdies ligomis, piktybiniais navikais, nutukimas, alkoholio, tabako, psichoaktyvių medžiagų vartojimas, ekonominiai – socialiniai nelygumai, demografiniai gyventojų amžiaus pokyčiai, lėšos skirtos sveikatos priežiūrai ir kt. Šioms problemoms mažinti numatyti konkretūs tikslai. Pavyzdžiui, tarpsektorinio bendradarbiavimo skatinimas ir stiprinimas, įvairų sektorių integracija, nelygybių mažinimas, psichikos, fizinės ir socialinės sveikatos gerinimas, sveikas senėjimas, naujų mokslo žinių ir metodų paieška ir naudojimas, sveikatos politikos formavimas ir kt., yra aiškiai deklaruojami Eurostrategijoje sveikata visiems XXI a (51).
Pagyvenusių žmonių sveikatos kokybės poreikiai priklauso nuo jų sveikatos būklės, negalios laipsnio ir galimybės gauti pagalbą, kai jos reikia. Svarbu ne tik tai, kad pagalba būtų suteikta, bet ir jos kokybė. Šiuolaikinis biopsichosocialinis modelis kompleksiškai apima fizinę, psichinę ir socialinę sritis. Socialinėje srityje svarbią vietą užima socialinė parama (55).
Socialinio darbo profesijos įsitraukimas į visuomenės sveikatą priskiriamas XX a., kai socialiniai darbuotojai pirmiausia dirbo infekcinių ligų kontrolėje, rūpinosi motinos ir vaiko sveikata bei dirbo slaugos namuose (41, 48). Po 20 metų, socialinio darbo literatūra pabrėžė visuomenės sveikatos modelio galią. Buvo uoliai stengiamasi supažindinti socialinius darbuotojus su epidemiologija ir skatinti socialinio darbo švietimo prevenciją. Be to,
visuomenės sveikatos ir socialinio darbo partnerystė ir toliau plėtojama (48). Socialiniai darbuotojai yra mokomi priimti sprendimus ir pateikti individualią intervenciją, o tuo tarpu visuomenės sveikatos specialistai orientuojasi į populiacijos lygio prevenciją ir labiau įsigilina į sveikatos problemas (41).
Dažniausiai visuomenės sveikatos specialistai bendruomeninį darbą įgyvendina taip, kad būtų padedama plėtotis diplomatiškumui ir kad būtų vykdoma gyventojų ligų prevencija. “Visuomenės sveikata ir socialinis darbas yra natūraliai papildomi laukai”. Socialiniai darbuotojai, kurie buvo supažindinti su visuomeninės sveikata, turi platesnį žinių ir įgūdžių rinkinį, kuris pabrėžia visuomenės sveikatą, saugumą ir gerovę” (41).
Kadangi asmenų su negalia skaičius didėja, socialiniai negalios aspektai tampa vis svarbesniais. Dabar negalia nebėra tik neigiamas sveikatos būklės padarinys, tačiau tai yra ir sudėtingas medicinos ir socialinių veiksnių rezultatas. Visapusiškas ir veiksmingas dalyvavimas ir įsitraukimas į visuomenės veiklą yra vienas iš pagrindinių problemų kalbant apie žmonių su negalia teises (54).
Prisitaikymas prie negalios apima tokius aspektus, kaip: asmeninė priežiūra, judrumas namuose ir visuomenėje, darbas, socialinis gyvenimas ir šeimos santykiai (26).
Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių, o taip pat ir Lietuvoje, didžiausias dėmesys skiriamas visuomenės ir socialinei sveikatai. Medicinos pagrindinis tikslas gydyti ir išsaugoti žmonių sveikatą, o socialinei sveikatai svarbus yra bendravimas ir santykiai. Socialinė sveikata yra integrali sąvoka ir vienareikšmiškai jos nustatyti neįmanoma, ji formuojasi kaip daugelio veiksnių tarpusavio sąveikos rezultatas ir turi visuminių latentinių bruožų, kurie gali būti tiek pozityvūs, tiek ir negatyvūs sveikatos socialinės plėtros, kaip bendro gėrio, atžvilgiu ir atitinkamai veikti visuomenės sveikatos procesą. Socialinę sveikatą galima įvardyti kaip ryšį tarp to, kas socialiai vyksta tarp žmonių, asmens ir visuomenės sveikatos erdvėje įtraukiant sveikatos priežiūros svarbą (51).
Pasaulyje nėra nė vienos šalies, kurioje nebūtų socialiai pažeidžiamo žmogaus, ir kiekvienais metais jų vis daugėja. Gyventojų socialinio pažeidžiamumo rodikliui daro įtaką valstybės ekonominė padėtis, socialinės ir darbo bei sveikatos apsaugos politika. Platesnė sėkmingo visaverčio gyvenimo samprata atitinka sisteminį socialinių, biologinių ir psichologinių reiškinių savitarpio ryšių modelį. Taip pat, ši samprata apima kiekvieno individo motyvaciją įsitraukti į visuomeninę veiklą bei atspindi žmogaus galimybes funkcionuoti organizacijoje, užtikrina tikslesnį socialinių paslaugų planavimą ir yra siejama su naudojimusi socialinėmis paslaugomis (42).
Ryšiai tarp bendro pasitenkinimo paslaugomis ir kiekvienos grupės gautomis paslaugomis leidžia atpažinti ir svarstyti tobulintinas socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo sritis. Darytina prielaida, kad mažiausiai palankiai įvertinti socialinių paslaugų teikimą apibūdinantys kriterijai atitinka labiausiai tobulintinas socialinių paslaugų teikimo sritis (55).
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: Įvertinti didžiųjų Lietuvos miestų socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimą socialinėmis paslaugomis.
Uždaviniai:
1. Įvertinti ir palyginti socialinių paslaugų organizavimo ypatumus Šiaulių ir Panevėžio miestuose pacientų su negalia požiūriu.
2. Įvertinti pasitenkinimą socialinio darbuotojo veikla socialinių paslaugų centrų klientų požiūriu.
3. Įvertinti socialinių paslaugų centrų klientų pasitenkinimą socialinėmis paslaugomis priklausomai nuo sociodemografinių charakteristikų.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros paslaugų integracija
Europos, tuo pačiu ir Lietuvos, visuomenė senėja: prognozuojama, kad iki 2050 m. trečdalis Europos gyventojų bus virš 60 m. amžiaus. Prognozuojama, kad 2050 m. kas trečias (36 proc.) Lietuvos gyventojas bus vyresnio amžiaus žmogus. Demografinio senėjimo pokyčiai lemia socialines ir ekonomines, gyventojų socialinio aprūpinimo bei sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų, orientuotų į pagyvenusių ir / ar negalią turinčių žmonių sveikatos problemas, paslaugų poreikio didėjimą (33).
Nors vis dažniau kalbama apie integruotas sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas, šis terminas daugeliui tebėra neaiškus. Paprastai sąvoka “integruotos paslaugos” reiškia socialinių paslaugų rūšių sujungimą, kuris yra skirtas paslaugų naudotojų ir paslaugų teikėjų naudai. Išsamesnį apibrėžimą galima rasti sveikatos literatūroje: „integracija yra nuoseklus metodų, finansavimo modelių, administravimo, organizavimo, paslaugų teikimo ir klinikinių lygių rinkinys, kuris yra skirtas sukurti skirtingų sektorių tarpusavio ryšį, lyginimą ir bendradarbiavimą” (31, 56). PSO integruotą priežiūrą įvardija kaip įvairių valdymo ir paslaugų teikimo modelių ir metodų taikymą, siekiant užtikrinti, kad klientui / pacientui būtų užtikrintas ligų prevencinių priemonių bei gydymo tęstinumas, siekiant įgyvendinti jo poreikius įvairiose sveikatos priežiūros lygiuose (33).
Žiūrint iš paslaugų gavėjo pozicijos, sveikatos priežiūros ir socialinių poreikių atskyrimas yra visiškai nenatūralus. Pastaruoju metu vis labiau pripažįstama, kad individo socialinės, psichologinės, dvasinės ypatybės turi įtakos jo sveikatos būklei ir atvirkščiai. Vadinasi, nuo socialinių paslaugų labai priklauso sveikatos priežiūros paslaugų kokybė. Todėl visiškai natūralu, kad sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos būtų teikiamos kompleksiškai, o ne atskiriant vienas nuo kitų (56).
Integruotas požiūris į sveikatos ir socialinių paslaugų teikimą prisideda prie geresnių pacientų ir paslaugų naudotojų rezultatų ir pasiūlo daug privalumų sveikatai, socialinei priežiūrai ir jos teikėjams. Visos sistemos priartėjimas prie integracijos siūlo galimybes taupyti ir gerinti paslaugas mažinant gyvenamosios priežiūros ir skubios pagalbos teikimo paslaugas (6).
Integracija siekiama sukurti sąveiką ir darną tarp įvairių sveikatos priežiūros įstaigų, kad būtų padidintas sistemos efektyvumas, taip pat skatinamas priežiūros ir gyvenimo kokybės gerėjimo spartėjimas, kuris nulemtų vartotojų pasitenkinimą, ypatingai tų pacientų ir klientų, kurių sveikatos būklė yra sudėtinga. Iš esmės, integruota priežiūra gali būti vertinama
kaip sąlygotas atsakas į tai, kas kelia susirūpinimą šiuolaikinei sveikatos priežiūros sistemai (sistemos neefektyvumas, prieinamumo problemas, teikiamų paslaugų kokybė, ribotų išteklių paskirstymas) (45).
Integruota priežiūra reikalinga dėl keleto priežasčių:
Integruota priežiūra yra nukreipta į besikeičiančius paslaugų gavėjų poreikius; Integruota priežiūra pripažįsta, jog sveikatos ir socialinės problemos yra susijusios;
Integruota priežiūra yra nukreipta į socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes ir pagerina jų integraciją į visuomenę;
Integruota priežiūra nukreipta į sveikatos ir socialinės sistemos efektyvumo gerinimą;
Integruota priežiūra pagerina paslaugų kokybę ir užtikrina jų tęstinumą (37). Tik sukūrus vientisą sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų tinklo struktūrą galima efektyviai kurti integruotą pagalbą visuomenės žmonėms. Įvairios namuose teikiamos paslaugos taip pat gali pagerinti pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybę (44).
Socialinė priežiūra yra reikalinga kaip pagrindinė sveikatos parama kiekvienam asmeniui. Ji užtikrina esminį palengvinimą įskaitant mitybą, higieną, saugų gyvenimą ir socialinę gerovę. Šios paslaugos, kurios palaiko sveikatą, apima maisto tiekimą, asmens higienos palaikymą, mobilumą ir sudaro sąlygas perkant vaistus bei kitus būtinus daiktus, kurie neįeina į tradicinių sveikatos paslaugų sąrašą, bet yra būtini sveikatai, nes be jų asmens su ypatingais poreikiais sveikata būtų pažeista (45).
Socialinis darbas turi daug bendro su medicinine pagalba bei visa sveikatos apsaugos sistema, bet jis neperžengia savo kompetencijos ribų, nepretenduoja atlikti gydymo funkcijų tik numato glaudžius ryšius su medicinos personalu ir tikslų atsakomybės pasiskirstymą (58). Tačiau atsižvelgiant į ligoto asmens gyvenimo poreikius ir poreikių sudėtingumą, ar įvertinant jo poreikius pagrįstus verte, socialinės priežiūros paslaugų teikimas turi būti koordinuotas ir harmoningas su sveikatos priežiūros paslaugomis (45).
Visos paslaugos, įskaitant sveikatą, socialinę rūpybą, apgyvendinimą, aprūpinimą transportu, socialinę apsaugą, švietimą, laisvalaikio ir kitas bendruomenės paslaugas, turi sudaryti pačias geriausias sąlygass žmonėms ir toliau tenkinti savo poreikius neatsižvelgiant į jų amžių. Tačiau, prastas skirtingų paslaugų tarpusavio ir vidaus suderinimas epizodiniu ar ilguoju laikotarpiu, šiuo metu nesugeba tinkamai patenkinti daugelio vyresnio amžiaus žmonių poreikių. Vyresni žmonės teisėtai tikisi integruotų paslaugų, kurios būtų geros
kokybės ir leistų jiems savarankiškai kontroliuoti savo gyvenimą. Mūsų dienomis vis labiau stiprėjantis vyresnių žmonių daromas spaudimas reiškia, kad jie tikisi aktyvaus senėjimo ir aukštos kokybės paslaugų gavimo (7).
Tūrėtų būti suprantama, kad sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugos yra skiriamos kiekvienam asmeniui individualiai. Paslaugos, kurios yra suplanuotos pasitelkiant šiuo požiūriu, apima visą individualaus asmens poreikių spektrą. Priežiūra, pristatoma, kaip atsakas į šiuos poreikius, yra holistinė. Tai pozityviai prisideda prie pacientų ir paslaugų naudotojų trumpalaikės ir ilgalaikės sveikatos, gerovės ir gyvenimo kokybės palaikymo (6).
Browne T. teigimu, tik bendras įvairių sričių specialistų darbas gali patenkinti visus žmonių socialinius ir sveikatos priežiūros poreikius, todėl yra tikslinga ir naudinga plėtoti integruotą sveikatos priežiūrą (12).
Kaip teigia Postle K, et al. socialinės darbo kokybės ir efektyvumo mažėjimą bei nepasitenkinimą bendrąja socialine būkle lemia koordinacijos ir administruojančio personalo vadybinės kompetencijos stoka (43).
Sveikatos priežiūros vadyba dažniausiai suprantama kaip priemonė gerinti sveikatos priežiūros efektyvumą ir kokybę. Integruotos priežiūros vadybinė kryptis pabrėžia sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų organizacinės struktūros svarbą. Šį požiūrį geriausiai atspindi PSO Integruotos sveikatos priežiūros biuro pateiktas apibrėžimas, kuriame sakoma, kad integruota priežiūra – tai „koncepcija, jungianti į visumą resursus, indėlius, paskirstymą, valdymą ir organizavimą tarnybų, susijusių su diagnostika, gydymu, slauga (globa), reabilitacija ir sveikatos stiprinimu (56).
Nepakankamas sveikatos ir socialinio sektoriaus paslaugų koordinavimas ir bendradarbiavimas veda prie resursų švaistymo ir neefektyvumo (56).
Sveikatos priežiūros sistemų išlaidų analizė visoje ES parodė, kad daugiau nei pusė išlaidų tenka ligoninių išlaikymui, o ambulatorinių įstaigų išlaikymas yra antra pagal dydį išlaidų dalis. Lietuvoje, Slovakijoje, Bulgarijoje bei Vengrijoje ambulatorinei sveikatos priežiūrai teko tik ketvirtis visų sveikatos priežiūros išlaidų. Ilgalaikei slaugai daugumoje ES šalių tenka 10 proc. visų išlaidų. Daugelis mokslininkų pabrėžia, kad siekiant užtikrinti efektyvų lėšų panaudojimą integruotoms sveikatos priežiūros ir socialinėms paslaugoms, būtinas tinkamas šių paslaugų valdymas. Pabrėžiami pagrindiniai valdymo principai, tokie kaip kuo ilgesnis tokių paslaugų reikalaujančių asmenų išlaikymas jų gyvenamojoje aplinkoje, užtikrinant jiems būtinų paslaugų namuose prieinamumą; remiama efektyvi pirminė asmens sveikatos priežiūros grandis; sutelkiamas dėmesys į pacientą, jo priežiūrai įtraukiant bendruomenės narius; kuriama bendradarbiavimo sistema tarp antrinės asmens
sveikatos priežiūros teikėjų ir sveikatos bei socialinių paslaugų teikėjų namuose, siekiant teikti nepertraukiamas, paciento poreikius atitinkančias, paslaugas (33).
Siekiant suderinti didėjančius poreikius ir ribotas finansines galimybes, visose Europos šalyse vykdomos sveikatos ir socialinės priežiūros sistemų reformos, keičiama sistemų organizacinė struktūra. Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos regiono taryba apibūdino dabartinę sveikatos sistemą kaip horizontaliai ir vertikaliai fragmentuotą struktūrą. Sveikatos priežiūra išsibarsčiusi tarp įvairių lygių, medicinos specialistų ir profesinių grupių. Pagrindine problema nurodoma paslaugų teikimo organizaciniai trūkumai ir informacijos stoka (56).
1 pav. Besikeičianti ligoninių sistema (pagal 56)
Fragmentuotoje sistemoje besiblaškantis pacientas yra dažnai siuntinėjamas iš vienos institucijos į kitą. Tuo tarpu gydytojai, negaudami pakankamos informacijos apie pas juos besilankantį pacientą, priversti kartoti tyrimus, neužtikrinamas grįžtamasis ryšys, leidžiantis įvertinti paskirto gydymo efektyvumą, ligos dinamiką. Fragmentuota informacinė sistema sąlygoja funkcijų dubliavimą ir papildomas administravimo išlaidas. Informacinių technologijų plėtra sudaro prielaidas integruoti sistemas (56).
Vienas iš pagrindinių pirminės sveikatos priežiūros vaidmenų yra padėti pacientams tinkamiau valdyti lėtines ligas, taip sumažinant jų poreikį vykti į ligoninę dėl ūmių susirgimų priežiūros (1, 13, 46).
Pirminė sveikatos priežiūra apima ne tik medicininę priežiūrą, bet ir socialinės rūpybos, sveikatos skatinimo ir ligų prevencijos strategijas, kuriomis siekiama išlaikyti bei stiprinti gyventojų sveikatą per sveikatos ugdymą ir ankstyvą sveikatos problemų nustatymą (62).
Stipri pirminės sveikatos priežiūros sistema yra sukurta užtikrinti, kad asmenys ir bendruomenė galėtų gauti tokią sveikatos priežiūrą, kokios jie nori bet kur ir bet kada. Tai gali
1960 – 1970 Bendro profilio ligoninės 1000 – 2000 lovų 1970 – 1990 Ūmių susirgimų ligoninės 300-700 lovų Lėtinių susirgimų ligoninės
Nuo 1990 Aukštos technologijos
Dienos priežiūros Sveikatos centrai
Ligoninė namuose
padėti pacientams ir jų šeimoms geriau valdyti savo sveikatos būklę bendruomenėje, taip pat sumažinti brangesnių ir išteklių reikalaujančių ūmių priežiūros paslaugų poreikį (1).
Pirminės sveikatos priežiūros gydytojai labiau nei gydytojai specialistai yra linkę teikti nuolatinę ir visapusišką priežiūrą, todėl sveikatos rezultatai yra pagerėję. Pagerinta prieiga prie pirminės priežiūros gydytojų ir funkcijos turi papildomos naudos, pavyzdžiui, mažiau guldymų į ligoninę, mažiau specialistų ir pagalbos centrų naudojimo, ir mažiau tikimybių, kad bus pritaikomos netinkamos sveikatos intervencijos. Priešingai, kai tiesioginė prieiga prie specialistų yra įmanoma be kontrolės pirminės sveikatos priežiūros gydytojų, sveikatos priežiūros kokybė, vertinant pagal tinkamumą, pablogėja, ir sveikatos priežiūros išlaidos auga. Be to, sisteminiai apžvalgos duomenys rodo, kad pirminės sveikatos priežiūros prieigos išplėtimas gali sumažinti paklausą brangiai, specialisto vadovaujamai priežiūrai ligoninėje (5).
Tokia situacija sudaro palankią terpę efektyviam socialinio darbo metodinių resursų panaudojimui gerinant konkrečių asmenų ir bendrai visos visuomenės sveikatą. Senėjant visuomenei ir augant lėtinių ligų skaičiui, dėmesys ir toliau turi būti skiriamas pirminei sveikatos priežiūrai, kuri turi būti ekonomiška, mažo intensyvumo priežiūra ir turi būti orientuota į prevenciją (1).
Tyrimai rodo, kad skiriant didesnį dėmesį ligų profilaktikai bei pirminei sveikatos priežiūrai galima sumažinti sveikatos priežiūros kaštus. Taip pat sveikatos priežiūros sistema orientuota į profilaktiką bei pirminę sveikatos priežiūrą pasiekia geresnių sveikatos rezultatų bei didesnį pacientų pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis. Svarbu, kad tai sumažina sveikatos priežiūros paslaugų kaštus (1).
Bendra sveikatos priežiūra remiasi iniciatyva ar veikla, kuria siekiama sustiprinti ryšius tarp skirtingų sveikatos priežiūros specialistų, dirbančių komandoje. Tai reiškia, kad nei vienas specialistas nedirba vienas teikiant sveikatos priežiūros paslaugas.
Tai yra apibūdinama: Bendrais tikslais;
Pripažinimu ir pagarba atitinkamiems privalumams ir skirtumams; Teisingu ir veiksmingu sprendimų priėmimu;
Dėmesiu pacientui;
Aiškiu ir reguliariu bendravimu (1).
Socialinės paslaugos Lietuvoje buvo įteisintos 1994 metais, patvirtinus socialinės paramos koncepciją, kurioje socialinė parama buvo numatyta teikti trimis būdais: a)
pašalpomis ir piniginėmis išmokomis, b) šalpa daiktais, c) socialinėmis paslaugomis ir globa. 1996 metais priimtame Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų. Autoriai Bitinas A. ir kt. (11) teigia, kad socialinės paslaugos skirtos įvairaus amžiaus bei įvairių socialinių grupių žmonėms ir yra teikiamos senatvės, neįgalumo, ligos, bedarbystės ir kitais atvejais (11, 22). Galima rasti gana daug ir įvairių socialinių paslaugų apibrėžimų, tačiau Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme yra nurodomi naujausi socialinių paslaugų bei kitų sąvokų apibūdinimai. Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos yra apibrėžiamos kaip paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, negalės, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (35, 36).
Tačiau tai nėra vienintelis socialinių paslaugų apibrėžimas ir skirtingi autoriai atskiruose šaltiniuose socialines paslaugas apibrėžia skirtingai. L. Žalimienė (2003) socialines paslaugas apibrėžia siauruoju ir plačiuoju požiūriu (64). Plačiuoju požiūriu socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip visuomenei teikiamos paslaugos: švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos, sporto, laisvalaikio, kultūros paslaugos (4, 63, 64). O siauresniu požiūriu – tai paslaugos, kurias teikia šiuolaikinė socialinės apsaugos sistema, apimant aštuonias socialines rizikas (ligą, negalią, senatvę, našlystę, šeimą/vaikus, nedarbą, būstą, socialinę atskirtį) pagal ES socialinės apsaugos statistikos klasifikaciją. Socialinės paslaugos siauruoju požiūriu apibrėžiamos socialinės apsaugos sistemos kontekstu, kaip šios sistemos dalis, kuriomis siekiama panaikinti socialinę atskirtį, remti asmenų lygiateisiškumą, įtraukimą į bendruomenę teikiant paslaugas labiausiai pažeidžiamoms žmonių grupėms (senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, šeimoms, vaikams, jaunimui, bedarbiams...) (64). A. Guodis savo knygoje „Socialinės politikos modeliai“ (21) teigia, kad socialinės paslaugos – tai pagrindinių valstybės socialinio pobūdžio programų (socialinės apsaugos, mokymo bei užimtumo) vykdymo būdas bei socialinės apsaugos tarnybų teikiamos ne medicinos srities paslaugos (21). Įvairiuose šaltiniuose galime rasti ne tik gausybę socialinių paslaugų apibrėžimų, bet ir begalę išskiriamų socialinių paslaugų tikslų. Pasak Guodžio A, ir kt. svarbiausias socialinių paslaugų tikslas yra tenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias sąlygas, kai jis pats nepajėgus to pasiekti savarankiškai (22). Tuo tarpu 2006 metais priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinių paslaugų tikslas yra – sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo
socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį (36). Socialinių paslaugų tikslą įvardija ir Bitinas A, Guogis A. teigdami, kad pagrindinis socialinių paslaugų tikslas yra grąžinti žmogaus gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje, kai pats žmogus nepajėgia to padaryti (11).
Apibendrinant šį skyrių galima teigti, kad žmogaus sveikatos sąvoka neapima vien tik fizinės ligos nebūvimo ir somatinės būklės darnaus funkcionavimo. Holistinis požiūris į žmogaus sveikatą leidžia konstatuoti, kad žmogus nėra vien tik socialinių, fiziologinių ir psichologinių priežasčių visuma.
Daugumą negalią turinčių žmonių vargina daugybė fizinių ligos simptomų, psichologinių, dvasinių, socialinių ir praktinių problemų. Dauguma šių problemų, besikeičiančių ar užgriūvančių iškart, didina paciento ir jo artimųjų dvasinę kančią ir blogina gyvenimo kokybę, ypač jei tai tęsiasi ilgai. Siekiant patenkinti visuomenės poreikius, užkirsti kelią fizinėms ir dvasinėms kančioms, psichologinėms, socialinėms bei praktinėms problemoms, būtina plėtoti integruotos priežiūros tarnybų, užkertančių kelią minėtoms visuomenės problemoms, tinklą (56).
1.2. Socialinių paslaugų orientacija į klientą: praktinis pritaikymas
Paciento priežiūros kokybė ir saugumas, taip pat kaip ir paciento bei jo šeimos pasitenkinimas socialine ir net medicinine priežiūra, daug priklauso ir nuo socialinės paramos sistemos ir konkrečiai nuo socialinių darbuotojų veiklos. Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms sudėtingiausiomis jų gyvenimo aplinkybėmis ir pagelbėja beveik kiekvienu poreikio aspektu, įskaitant fizines ir psichines ligas, negalią, konsultavimą, mokymą ar tiesiog atliekant sveikatos priežiūros sistemos veiklą (57). Socialinis darbas neturi įtakos masinėje ir neasmeniškoje aplinkoje, nes socialinis darbuotojas visada dirba čia ir dabar ir tik tiesiogiai su realiais žmonėmis. Kiekvieno socialinio darbuotojo profesinė etika reikalauja laikytis humanizmo principo, o profesinė kompentencija įpareigoja besąligiškai priimti žmogų kaip uniklią vertybę ir taip konstruoti savo profesinę veiklą, kad įgalintų asmenį patį susidoroti su savo problemomis (18).
Socialinio darbo profesija skatina socialinius pokyčius, žmogiškųjų santykių problemų sprendimus ir žmonių įgalinimą bei išlaisvinimą, kad gyvenimo kokybė būtų pagerinama. Panaudojant žmogaus elgesio ir socialinių sistemų teorijas, socialiniai darbuotojai įsiterpia ten, kur žmonės veikia vienas kitą natūralioje aplinkoje. Žmogaus teisių ir socialinio teisingumo principai yra esminis socialinio darbo aspektas (18).
Socialinių paslaugų įvairovei ir specifikai įvertinti socialines paslaugas tikslinga klasifikuoti pagal tris pagrindinius požymius:
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes; Socialinės paslaugos pagal teikėjo pavaldumą; Socialinės paslaugos pagal jų pobūdį (27, 64).
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes. Keičiantis laikams bei visuomenei susiformavo pagrindinės socialinio darbo bei socialinių paslaugų gavėjų klientų grupės:
Pagyvenę, seni žmonės: 65 – 75; 76 – 85; 86 ir vyresni;
Suaugę neįgalūs žmonės, turintys tiek fizinę tiek proto negalią; Neįgalūs vaikai: turintys ir fizinę ir proto negalią;
Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų (šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų; šeimos, kuriose tėvai turi problemų su vaikais dėl jų elgesio; patyrusios smurtą moterys ir vaikai.);
Rizikos grupės (piktnaudžiaujantys alkoholiu bei narkotinėmis medžiagomis; asmenys grįžę iš įkalinimo įstaigų; benamiai; prostitutės; asmenys sergantys AIDS, ŽIV infekuotieji ir lytiniu keliu plintančiomis ligomis sergantieji; bedarbiai);
Kitos klientų grupės (pabėgėliai, imigrantai, etninės mažumos ir kitos grupės) (25, 27, 30, 34, 63, 64).
Išvardintų klientų grupės atspindi pagrindines problemas, kurioms spręsti būtinas socialinių paslaugų tinklas. Tačiau pateiktas sąrašas neparodo visos socialinių paslaugų klientų struktūros. Kiekvienoje klientų grupėje, individualizuojant pagalbos teikimą, gali būti dar daugiau pogrupių (pvz.: žmonių, turinčių fizinę negalią, grupėje būtų svarbu išskirti klientus pagal negalios pobūdį: judėjimo negalios, aklieji, kurtieji ir t.t.).
Socialinės paslaugos pagal teikėjo pavaldumą. Socialinių paslaugų įstaigų steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė ir NVO, religinės bendruomenės, privatūs ir juridiniai asmenys. Jų steigiamos įstaigos gali turėti skirtingą juridinį statusą: biudžetinės arba viešosios įstaigos. Kartais NVO ar religinės bendruomenės teikia socialines paslaugas neįsteigusios socialinių paslaugų įstaigos, bet vykdo šią paslaugų teikimo veiklą (27,34, 64).
Socialinės paslaugos pagal paslaugų pobūdį. Ši klasifikacija nurodo, kaip ir kur socialinės paslaugos teikiamos. Socialinių paslaugų klasifikacija pagal pobūdį išskiria du tipus: bendrosios socialinės paslaugos ir stacionarios globos paslaugos arba bendrąsias ir specialiąsias, stacionarias ir nestacionarias paslaugas (27, 34, 64).
Kaip nurodoma LR socialinių paslaugų įstatyme ir detalizuojama Socialinių paslaugų kataloge, socialinės paslaugos yra skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose (35). LR socialinių paslaugų įstatyme bendrosioms socialinėms paslaugoms priskiriamas informavimas, konsultavimas, maitinimo organizavimas, aprūpinimas drabužiais, asmeninės higienos paslaugos, transporto organizavimo paslaugos ir pan (14, 36). Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos, kai bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose ir asmens namuose, kuriems įvertintas nesavarankiškumo lygis (iš dalies nesavarankiškas ir visiškai nesavarankiškas) (36). Jos skirstomos į socialinę priežiūrą, kuri yra kompleksinė ir nuolatinės specialistų priežiūros nereikalaujanti pagalba (pagalba į namus, socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas, laikinas apnakvindinimas ir pan.), ir socialinę globą, kuri yra kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba (socialinė globa pagal trukmę skirstoma į dienos, trumpalaikę ir ilgalaikę) (14, 36).
Atskirais, savivaldybės nustatytais atvejais, kai bendrąsias socialines paslaugas ir socialinę priežiūrą asmeniui ar šeimai yra veiksmingiau organizuoti pinigais, šios paslaugos gali būti keičiamos į piniginę išmoką – pagalbos pinigus (14).
Abi šios paslaugų kategorijos yra teikiamos neįgaliems žmonėms, todėl galima teigti, kad Lietuvoje socialinių paslaugų sistema – orientuota į įvairias žmonių socialines problemas ir organizuojama pagalba skirta įvairiems gyvenimo sunkumams įveikti įskaitant ligą, traumą ar neįgalumą.
Visuomenės sveikatos samprata tiesiogiai ir imperatyviai įpareigoja socialinę, ekonominę, švietimo ir bendruomenės sveikatingumo pažangą vertinti ne pagal turtingiausių ir sveikiausių asmenų pragyvenimo lygį, bet priešingai – pagal silpniausio ir labiausiai pažeidžiamo asmens pilnavertiško išgyvenimo galimybes. Šia prasme sveikatos priežiūros ir socialinės pagalbos veiklos nėra deklaratyvios ir nelieka tik neveiksniais norminių dokumentų punktais. Tiek medicininė, tiek socialinė pagalba yra nukreiptos į konkretų žmogų ir kartu koordinuotai veikdamos daro ženklią įtaka teigiamam visuomenės sveikatos balansui.
1.3. Socialinio darbuotojo vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje
Socialinis darbas Lietuvoje pradėjo plėtotis atkūrus nepriklausomybę (1991m.). Socialinio darbuotojo profesija yra viena iš naujausių Lietuvoje. Socialinius darbuotojus jau
galime sutikti dirbančius daugelyje sričių, tarp jų ir sveikatos apsaugos institucijos. Nors medicinos įstaigos komandose socialiniai darbuotojai atsirado neseniai, jų veiklos svarbą bei reikalingumą vertina ir pacientai, ir medicinos specialistai, kurie ir padeda surasti atitinkamą vaidmenį ir vietą socialiniams darbuotojams, reikalingiems suteikiant pagalbą asmenims, dėl sveikatos sutrikimų besikreipiantiems į medikus bei medicinos įstaigas (59).
Lietuvoje socialinis darbuotojas į sveikatos srities specialistų komandą įsiliejo vėliausiai. 1994 – 1995 metais psichiatrijos ligoninėse pradėjo dirbti pirmieji profesionalūs socialiniai darbuotojai, o nuo 1999 metų ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose. Socialiniam darbui įsitvirtinti sveikatos priežiūroje buvo pakankamai sudėtinga, nes į socialinį darbuotoją žiūrėta atsargiai ir nepatikliai. Šiuo metu padėtis gerėja, nes didėja socialinių paslaugų poreikis, o tuo pačiu ir kvalifikuotų socialinių darbuotojų skaičius. Vis labiau kreipiamas dėmesys į paslaugų kokybę (47).
Socialinis darbuotojas yra specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atkurti ryšius su bendruomene padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant visavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą. Medicina gydo kūno ir jo funkcionavimo ligas, socialinis darbas – mažų ir didelių žmonių grupių socialinius negalavimus (pagal analogiją su medicina neretai žmonių socialinių funkcijų nuokrypius, kurie vadinami „socialinės patologijos“ terminu) (49). Socialinio darbuotojo kaip specialisto misija yra stiprinti asmens gebėjimus prisitaikyti prie aplinkos, atkurti asmens santykius su bendruomene padedant jam/jai integruotis į visuomenę ir skatinant jo/jos socialinį funkcionavimą (50).
Bėgant metams, socialinė sveikatos priežiūros darbo praktika sugebėjo atsinaujinti ir pritaikyti daugybę savo esminių funkcijų. Tradiciškai šios funkcijos įtraukė informaciją ir jos perdavimą, konsultavimą, išteklių įsigijimą (tarpininkavimą) ir atvejų (argumentų, pavyzdžių) propagavimą. Tokie praktikos elementai sutampa su normomis, procedūromis ir tarpdisciplininiais išsidėstymais su kuriais susiduria sveikatos organizacijos (9).
Reformuojant sveikatos priežiūros sistemą Lietuvoje, atkreiptas dėmesys, kad žmonių sveikatos poreikius gali patenkinti tik kartu dirbantys skirtingų sričių specialistai. Suvokiant kompleksinių sveikatinimo paslaugų svarbą mūsų šalyje priimtas ne vienas teisinis dokumentas, kuriuo siekiama į sveikatos priežiūrą įtraukti įvairių sričių specialistus ir įtvirtinti tarpdisciplininio komandinio darbo principus (65).
Sveikatos priežiūra yra sudėtinga sritis, todėl grindžiama komandiniu darbu. Šiandien nė vienas atskiras sveikatos priežiūros specialistas nėra pajėgus padaryti viską, kad pacientas gautų kvalifikuotą pagalbą. Todėl turi būti tarpdisciplininis požiūris į žmogų, kai
visi specialistai bendradarbiauja, kartu tirdami pacientą ir numatydami bendrus intervencijos tikslus – kaip galima pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, gydymo bei slaugos rezultatus (65).
Sveikatos priežiūros komanda yra grupė įvairių sveikatos priežiūros specialistų, kurie reguliariai vienas su kitu bendrauja, dalinasi informacija apie apibrėžtą pacientų grupę bei dalyvauja jų priežiūroje (60).
Paprastas komandos apibrėžimas gali padėti atskirti bestruktūres grupes nuo organizuotų komandų: komanda yra grupė, turinti aiškią užduotį ar užduotis, kurios įvykdymas reikalauja bendrų visų narių pastangų ir bendradarbiavimo (20).
Reagavimas į visuomenės poreikius yra pagrindinis komandos priežiūros elementas. Komandinė priežiūra yra privilegijuota daugelyje sveikatos priežiūros atnaujinimo strategijų modeliuose. Moksliniai tyrimai rodo, kad:
komandinė priežiūra yra vienas iš būdų pagerinti sveikatos priežiūros kokybę, nes komandos gali pasiūlyti geresnes sąlygas naudotis paslaugomis, trumpesnį laukimo laiką ir tinkamesnį sveikatos priežiūros koordinavimą (derinimą).
komandinis požiūris taip pat gali suteikti išsamesnę priežiūrą, ypač žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis (1).
Europos regione esančiose šalyse sveikatos priežiūros komandos branduolį dažniausiai sudaro bendrosios praktikos gydytojas, bendruomenės slaugytoja, slaugytojo padėjėja, socialinis darbuotojas, psichiatras ir administracijos darbuotojai (5, 16, 52).
Tarpdisciplininė sveikatos priežiūra, apimanti įvairių sričių profesionalų bendradarbiavimą, padeda sukurti efektyvią sveikatos priežiūrą. Šis sveikatos priežiūros modelis efektyviai padeda gydytojams, slaugytojams, socialiniams darbuotojams, kompleksinės ir alternatyvios medicinos praktikams, gydytojų padėjėjams, visuomenės sveikatos specialistams bei kitiems sveikatos priežiūros specialistams sukurti komandą, kuri galėtų teikti visapusišką sveikatos priežiūrą. Tarpdisciplininė sveikatos priežiūra pagerina pacientų švietimo kokybę bei suteikia paramą pacientui, kuri pagerina sveikatos būklę (39).
Ligoninėse atidus paslaugų koordinavimas tarp slaugytojų, slaugos padėjėjų, gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros profesionalų turi vykti visą parą. Nei viena disciplina ar specialybė negali patenkinti visų paciento poreikių. Hospitalizuotam pacientui gydytojas gali pateikti diagnozę bei gydymo planą, slaugytoja duoti medikamentus, slaugos padėjėja padėti naudojantis tualetu ar vonia, laborantas paimti kraujo mėginius, dietologas stebėti mitybos įpročius, kineziterapeutas stiprinti raumenų sistemą bei didinti lankstumą, socialinis darbuotojas, koordinuoti priežiūrą namuose po to kai pacientas bus išleistas. Be bendravimo
visų sveikatos priežiūros specialistų visapusiškas ir efektyvus paciento gydymas yra neįmanomas (15).
Autoriai komandinį darbą sieja su daugybe teigiamų rezultatų, įskaitant mažesnį mirtingumo lygį, retesnius ir trumpesnius paguldymus į ligoninę, mažesnį vaistų recepto rašymo ir išdavimo skaičių, didesnį klientų pasitenkinimą, slaugos namų vietų sumažinimą, pagerintą moralę ir pagerintą senyvų žmonių padėtį. Komandinis darbas yra susijęs su bendro susitarimo laikymusi, mažesniu skaičiumi netinkamų paskyrimų ir geresniu gydymo pritaikymu (52).
Visuomenės vystymasis ir mokslo pasiekimai taip sparčiai juda į priekį, kad vienam žmogui, kad ir koks geras specialistas jis bebūtų, aprebti visas gyvenimo, šiuo atveju sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos aspektus darosi problematiška ar net, tam tikrais atvejais, visai neįmanoma. Tam, kad medicinos įstaigos pacientas, kaip ir kiekvienas visuomenės narys gautų ne tik siaurą specialisto paslaugą, bet ir visą, su problema susijusią informaciją bei pats galėtų nuspręsti kuriuo keliu jam eiti, reikalinga specialistų komanda. Tarkim chirurgas amputavo koją, psichologas padėjo susitaikyti su esama situaciją, psichiatras konsultuoja dėl fantominių skausmų, socialinis darbuotojas rūpinasi techninėmis pagalbos priemonėmis, būsto pritaikymu, pagalba buityje bei naujų socialinių ryšių kūrimu. Žmogui palikus stacionarią gydymo įstaigą tolesne jo priežiūra ir pagalba rūpinasi socialinės įstaigos ir socialiniai darbuotojai.
1.4. Tyrimai, vertinantys klientų pasitenkinimą socialinėmis paslaugomis
Atsižvelgiant į dabartinę sveikatos priežiūros situaciją, pacientų pasitenkinimas teikiamomis paslaugomis yra vienas iš pagrindinių laimingo ir pilnaverčio gyvenimo rodiklių. Pacientų pasitenkinimo vertinimas yra naudingas kriterijus nustatant sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų kokybę bei prieinamumą. Sveikatos priežiūros sektorius deda pastangas, kad būtų užtikrintas didesnis pacientų pasitenkinimas teikiamomis paslaugomis. Tokiu būdu, galima nustatyti sveikatos priežiūros paslaugų trūkumus ir įsiterpti tarp jų norint sustiprinti paciento pasitenkinimą. Vis dėlto, nustatyti vienintelį veiksnį, kuris yra tiesiogiai susijęs su mažu ar aukštu paciento / kliento pasitenkinimo lygiu, yra gana sudėtinga. Įvairūs veiksniai gali dalyvauti pacientų pasitenkinimo procese. Kai kurie iš šių veiksnių gali būti tokie kaip paciento demografiniai duomenys, sveikatos būklė, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo charakteristika, pacientų orientuotos priežiūros susidomėjimas ir laukimo laikas. Be to, pacientų pasitenkinimo lygio nustatymas yra tiesiogiai susijęs su pačių pacientų poreikiais.
Tokiu būdu galima nustatyti paciento pasitenkinimą, atsižvelgiant į paciento lūkesčius ir į jo suvokimą apie jam teikiamas paslaugas. Jeigu lūkesčiai yra įgyvendinami, tai reiškia, kad pacientas bus patenkintas. Priešingu atveju, jei atsiranda didesnis svyravimas tarp lūkesčių ir suvokimo normos, bus nustatomas prastas pasitenkinimo lygis (2).
Socialinės paslaugos yra plačiai apibrėžtos mokslinėje literatūroje kaip paslaugos, kuriomis siekiama patenkinti būtinus individualius žmonių poreikius, suteikiant jiems paramą, konsultavimo, gydymo bei priežiūros paslaugas (23). Schulz and Decker (1985) atliktame tyrime nustatė, kad žmonės, kurie turėjo stiprią socialinę paramą buvo patenkinti visuomeniniais ryšiais ir manė, kad jie kontroliavo savo gyvenimą, jautė pilnavertišką gerovę ir pasitenkinimą gyvenimu bei turėjo mažiau depresijos simptomų (cit. pagal 23).
Daugelio studijų duomenimis, paramos gavimo ir pasitenkinimo gautąja parama vertinimas priklauso ir nuo paramos teikėjų bei gavėjų individualių savybių. Nepasitenkinimą socialine parama, socialinę įtampą gali sukelti ir socialinio tinklo nariai (paramos teikėjai). Tokių veiksmų pavyzdys yra privatumo pažeidimas, konfliktų provokavimas, banalios, neefektyvios ir netinkamos paramos teikimas, nemėgstamų ryšių primetimas ar nuolatinė kontrolė (cit. pagal 17).
Prisitaikymas prie negalios apima tokius gyvenimo aspektus, kaip asmeninė priežiūra, judrumas namuose ir visuomenėje, darbas, socialinis gyvenimas ir šeimos santykiai. Daugelis tyrimų sutelkia dėmesį į psichologinį negalios poveikį ir į įveikimo strategijų padarinius. Aktyvus problemos susitelkimo ir įveikimo strategijų įsipareigojimas parodė teigiamą poveikį psichologinei gerovei (26).
Analizuojant gerontologiją Lawton (1985) nurodė, kad prisitaikymas prie aplinkos bei jos pokyčių yra aktyvus pažintinis pertvarkymo procesas ir, kad toks pažinimo elgesys yra vienas iš būdų, kaip susidoroti su stresu. Šio tyrimo duomenys, nurodo įvairių tipų funkcinę paramą, kaip būtų lengviau prisitaikyti prie negalios ir skatinti sveiką senėjimą. Tokią paramą turėtų teikti sveikatos švietimas, socialiniai tinklai, vyraujančios sveikatos priežiūros sistemos ir socialinės paramos, pagalbiniai prietaisai ar technologijos ir galiausiai bendrijos ir visuomeninės sveikatos organizacijos(cit. pagal 26).
Kooshair H., et al 2014 metais atliktame tyrime buvo nustatyta, kad vyresnio amžiaus vyrų pasitenkinimo gyvenimu bei socialinės paramos funkcionavimo balai buvo aukštesni, negu moterų (32).
Vyresnio amžiaus moterys išreiškė nepaprastai teigiamą pasitenkinimą socialinės sąveikos parama, o tuo tarpu vyresnio amžiaus vyrų grupė socialinės sąveikos paramos lygį įvertino prasčiau. Kitaip tariant, aukštas teigiamos socialinės paramos lygis labiau padidino
vyresnio amžiaus moterų pasitenkinimą gyvenimu, negu kad vyrų. Vyresnio amžiaus vyrų pasitenkinimas gyvenimu padidėjo didinant materialinę paramą. Tačiau vyresnio amžiaus moterims viskas buvo priešingai. Moterys, kurios gavo didesnę materialinę paramą, jautė mažesnį pasitenkinimą gyvenimu, palyginant su tais, kurie gavo mažesnę materialinę paramą. Šis tyrimas parodė, kad vyresni žmonės, vyrai ir moterys, kurie turėjo stipresnę emocinę paramą ir kuriems informacija buvo pateikta nuodugniai, jautė didesnį pasitenkinimą. Vis dėlto, lytis neparodė jokio tarpusavio sąryšio tarp emocinės informacinės paramos ir pasitenkinimo. Tokių rūšių parama, kaip empatiškas santykis ir emocinė informacinė parama, buvo svarbiausia paramos rūšis, kuri prisidėjo prie pasitenkinimo ir gyvenimo lygio kėlimo vyresniems žmonėms, o tuo tarpu materialinė parama nepakėlė vyresnio amžiaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu lygio (cit. pagal 32).
Kasepalu Ü. et al 2014 metais Taline atliko 80 pusiau struktūrinių interviu, kurių metu buvo siekta palyginti vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių globos namuose bei nuosavuose namuose pasitenkinimą jiems teikiamomis socialinėmis paslaugomis. Buvo nustatyta, kad socialinių globos namų gyventojai yra ypač aktyvūs naudodamiesi įvairiomis paslaugomis ir dauguma respondentų (88%) yra patenkinti jiems teikiamomis socialinėmis paslaugomis. Daugelis klientų, kurie yra prižiūrimi namuose, buvo įsitikinę, kad geriausia senatvę yra praleisti kartu su artimaisiais pažįstamoje aplinkoje. Klientai, kurie gyvena namuose susiduria su daugybe sunkumų, todėl 20% iš jų yra laukiančiųjų sąraše, kad būtų pakviesti apsigyventi socialiniuose globos namuose (28).
Didelę įtaka socialinėms paslaugoms turi santykiai tarp pagalbos teikėjų ir jos gavėjų. Tai turi ženklią reikšmę bendrai paslaugų gavėjų gerovei ir daro įtaką pasitenkinimo paslaugomis įvertinimui (8).
Vertinant žmogaus egzistencinę būseną vis svarbesnis tampa žmogaus laimės indeksas. Šis rodiklis neatsiejamas nuo žmogaus poreikių patenkinimo ir bendrai teigiamo bei pozityvaus socialinio fono.
Remiantis tyrimų rezultatais, galima teigti, kad daugelio atliktų tyrimų autoriai dėmesį kreipė į veiksnius, lemiančius pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis. Nagrinėjant pasitenkinimą socialinėmis paslaugomis, labai svarbu atsižvelgti į paslaugų teikėjų ir gavėjų individualias charakteristikas, paslaugų rūšį, paslaugų laukimo laiką, paslaugų gavėjų sociodemografines charakteristikas.
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo kontingentas ir organizavimas
Tyrimas buvo atliktas Panevėžio ir Šiaulių socialinių paslaugų centruose. Tyrimo objektu pasirinkti neįgalūs Panevėžio bei Šiaulių socialinių paslaugų centrų klientai.
Panevėžio socialinių paslaugų centrą sudaro 5 skyriai: Vaikų globos skyrius, Paramos šeimai skyrius, Socialinės priežiūros skyrius, Socialinės pagalbos skyrius bei nakvynės namai. (žr. pav. 2). Tyrimas buvo atliktas Socialinės priežiūros skyriuje, Socialinės pagalbos skyriuje bei Nakvynės namuose.
2 pav. Panevėžio socialinių paslaugų centro struktūra
Šiaulių socialinių paslaugų centrą sudaro: Priėmimo ir dienos užimtumo tarnyba, Pagalbos į namus tarnyba, Paramos tarnyba, Laikino apgyvendinimo tarnyba bei Socialinės priežiūros socialinės rizikos šeimoms tarnyba. (žr. pav. 3). Tyrimas buvo atliktas Pagalbos į namus tarnyboje, Laikino apgyvendinimo tarnyboje bei Paramos tarnyboje.
3 pav. Šiaulių socialinių paslaugų centro struktūra Panevėžio socialinių paslaugų centras Vaikų globos skyrius Paramos
šeimai skyrius Nakvynės namai
Socialinės pagalbos skyrius Socialinės priežiūros skyrius Šiaulių socialinių paslaugų centras Priėmimo ir dienos užimtumo tarnyba Pagalbos į namus tarnyba Paramos tarnyba Laikino apgyvendinim o tarnyba Socialinės priežiūros socialinės rizikos šeimoms tarnyba
Siekiant ištirti socialinių paslaugų centrų neįgalių klientų pasitenkinimą jiems teikiamomis socialinėmis paslaugomis nuo 2013–11–29 iki 2014–01–31 Panevėžio bei Šiaulių socialinių paslaugų centruose buvo atlikta anoniminė anketinė neįgalių klientų apklausa.
Tyrimo populiacija – tikslinė netikimybinė. Respondentai buvo atrinkti parankios netikimybinės atrankos būdu, t.y. buvo apklausti tie klientai, kurie apklausos vykdymo metu lankėsi socialinių paslaugų centruose arba gavo socialines paslaugas namuose ir sutiko dalyvauti tyrime, atsakydami į jiems pateiktus anketos klausimus. Apklausos rezultatai reprezentuoja tik tyrime dalyvavusius respondentams, bet ne visus Lietuvos socialinių paslaugų centrų klientus.
Tyrimo duomenys buvo renkami anoniminės anketinės apklausos metodu. Šiai apklausai atlikti remiantis literatūros šaltiniais (14, 35, 38, 55) buvo sukurta anketa. Anketa sudaryta iš 28 uždarų klausimų. Anketą sudarė sociodemografiniai klausimai (7 uždari klausimai) (lytis, amžius, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, gyvenamojo būsto tipas, neįgalumo/darbingumo lygis), klausimai apie socialinių paslaugų organizavimo ypatumus (11 uždarų klausimų), klausimai, vertinantys klientų pasitenkinimą socialinėmis paslaugomis (10 uždarų klausimų). Anketoje atsakymų variantai pateikti suminių vertinimų skale – Likerto skale, kai 1 balas reiškia „visiškai nesutinku“ o 5 balai reiškia „visiškai sutinku“.
Prieš pradedant atlikti tyrimą buvo siekiama išsiaiškinti ar sudaryta anketa yra suprantama socialinių paslaugų centrų klientams. Šiam tikslui pasiekti buvo atliekamas pilotinis tyrimas, kuriame dalyvavo 10 Panevėžio ir 10 Šiaulių socialinių paslaugų centrų klientų. Anketos buvo išdalintos į jas atsakyti sutikusiems socialinių paslaugų centrų klientams. Kiekvienam, sutikusiam atsakyti į anketos klausimus buvo paaiškinta apie numatomą atlikti tyrimą, jo tikslą, uždavinius bei atliekamo pilotinio tyrimo esmę. Užpildytas anketas klientai turėjo įdėti į voką ir jį užklijavus grąžinti socialiniam darbuotojui. Atlikus pilotinį tyrimą bei išanalizavus gautus rezultatus kai kurie anketos klausimai bei jų atsakymai buvo koreguoti.
Prieš tyrimą socialinių paslaugų centrų vadovai su atliekamu tyrimu supažindino skyrių vadovus, kurie savo ruoštu informavo apie atliekamą tyrimą jiems pavaldžius darbuotojus bei išdalino anketas, skirtas respondentams apklausti. Į socialinių paslaugų centrus atvykę klientai socialinių darbuotojų buvo supažindinti su vykdomu tyrimu. Tyrime sutikę dalyvauti klientai turėjo užpildyti anketą, ją įdėti į voką ir užklijuotą voką grąžinti socialiniam darbuotojui. Socialines paslaugas namuose gaunantiems klientams anketos buvo pristatytos juos lankančių socialinių darbuotojų padėjėjų. Šiems, tyrime sutikusiems dalyvauti
respondentams, anketa bei vokas į kurį užpildytą anketą turėjo įdėti buvo palikta savaitei laiko.
Visi tiriamieji turėjo atitikti šiuos įtraukimo kriterijus:
Naudotis Panevėžio ar Šiaulių socialinių paslaugų centrų teikiamomis socialinėmis paslaugomis;
Turėti nustatytą neįgalumo/nedarbingumo lygį;
Sutikti dalyvauti tyrime bei užpildyti „Tiriamojo asmens sutikimo formą“ Į tyrimą nebuvo įtraukti:
Klientai, kuriems nebuvo nustatytas neįgalumo/darbingumo lygis; Tyrime nesutikę dalyvauti respondentai;
Sutikimo formos nesutikę pasirašyti klientai.
Po sutarto laiko tyrėja iš socialinių paslaugų centrų vadovų pasiėmė vokus su užpildytomis anketoms. Panevėžio socialinių paslaugų centre buvo išdalinta 120 anketų, sugrįžo 111 (atsakas – 92,5 proc.). Šiaulių socialinių paslaugų centre anketų buvo išdalinta 120, sugrįžo 99 (atsakas – 82,5 proc.).
2.1.1. Tyrimo etika
Prieš pradedant atlikti tyrimą buvo kreiptasi į socialinių paslaugų centrų vadovus ir prašyta leidimo atlikti tyrimą prieš tai juos supažindinus su tyrimo tikslu, uždaviniais, tyrimo metodais bei anketa, skirta respondentams apklausti. Gavus raštiškus vadovų sutikimus buvo kreiptasi į LSMU Bioetikos centrą ir gautas leidimas tyrimo atlikimui 2013-11-27 Nr. BEC-VSV(M)-115. (žiūr. 2 priedas)
2.2. Tyrimo dalyvių sociodemografinės charakteristikos
Apklausoje iš viso dalyvavo 210 Panevėžio ir Šiaulių miestų socialinių paslaugų centrų klientų (atitinkamai 111 ir 99). 1 lentelėje pateiktos bendros bei atskirų miestų tyrimo dalyvių sociodemografinės charakteristikos.
1 lentelė. Tyrimo dalyvių sociodemografinės charakteristikos
Parametras Miestas (proc.) Bendras
(n=210) Statistinis Reikšmingumas Panevėžys (n=111) Šiauliai (n=99) Lytis χ²=1,427, lls=1, p=0,147 Vyrai 36,0 28,3 32,4 Moterys 64,0 71,7 67,6 Iš viso 100 100 100 Amžius χ²=6,100, lls=3, p=0,107 <50 m. 7,2 7,1 7,2 51-60 m. 8,1 16,2 11,9 61-70 m. 26,1 33,3 29,5 >70 m. 58,6 43,4 51,4 Iš viso 100 100 100 Šeimyninė padėtis χ²=0880, lls=3, p=0,830 Nevedęs / netekėjusi 8,1 11,1 9,5 Vedęs / ištekėjusi 10,8 10,1 10,5 Išsiskyręs / išsiskyrusi 20,7 17,2 19,0 Našlys / našlė 60,4 61,6 61,0 Iš viso 100 100 100 Išsilavinimas χ²=7,855, lls=4, p=0,097 Pradinis 32,4 34,3 33,3 Vidurinis 38,7 28,3 33,8 Aukštesnysis 17,1 26,3 21,4 Nebaigtas aukštasis 3,6 - 1,9 Aukštasis 8,2 11,1 9,6 Iš viso 100 100 100 Kur gyvena χ²=14,068, lls=6, p=0,029 Nuosavame name 17,1 14,1 15,8 Nuosavame bute 61,3 75,8** 68,4
Bendrabučio tipo būste 2,7 5,1 3,9
Nakvynės namuose 12,6 1,0 6,2 Nuomojamame būste 2,7 3,0 2,9 Pas artimuosius 3,6 1,0 2,8 Iš viso 100 100 100 Su kuo gyvena χ²=5,105, lls=4, p=0,277 Vienas/-a 79,3 83,8 81,4 Su sutuoktiniu 6,3 10,2 8,1 Su vaikais 11,7 4,0 8,1 Su giminėmis 0,9 1,0 1,0 Su nuomininkais 1,8 1,0 1,4 Iš viso 100 100 100 Neįgalumo/darbingumo lygis χ²=16,661, lls=3, p=0,001 I grupė 24,3 29,3 26,7 II grupė 22,5 42,4 31,8 III grupė 53,2* 28,3 41,5 Iš viso 100 100 100
*- p<0,05, palyginus su Šiaulių socialinių paslaugų centro klientais, ** - p<0,05, palyginus su Panevėžio socialinių paslaugų centro klientais
