1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

DONATAS ČEPAITIS

PREBIOTIKO MANNANOLIGOSACHARIDO SAUSO öDALO GAMYBAI ŠUNIMS PANAUDOJIMAS BEI JO ĮTAKA MAISTO MEDŽIAGŲ VIRŠKINAMUMUI IR

SVEIKATINGUMUI

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc dr. A.Januškevičius

2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas

Prebiotiko mannanoligosacharido sauso ÷dalo gamybai šunims panaudojimas bei jo įtaka maisto medžiagų virškinamumui ir sveikatingumui

1. Yra atliktas mano paties

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

Donatas Čepaitis

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ

LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

Donatas Čepaitis

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO

VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO

Algirdas Januškevičius

(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APGINTAS KATEDROJE

Algirdas Januškevičius

(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3 TURINYS SUMMARY ĮVADAS 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Prebiotikai

1.2. Prebiotikų veikimo mechanizmas

1.3. Prebiotikų klasifikacija, vaidmuo ir panaudojim galimyb÷s 1.3.1. Trumpų grandinių riebalų rūgštys

2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS 3. REZULTATAI

3.1. Bandymas su suaugusiais šunimis 3.1.1. Kalių parinkimas ir š÷rimo schema 3.1.2. Kalių š÷rimas

3.1.3. Virškinamumo bandymas su kal÷mis 3.1.4. Kalių kraujo tyrimai

3.2. Bandymas su šuniukais 3.2.1. Šuniukų š÷rimas

3.2.2. Virškinamumo bandymas su šuniukais 3.2.3. Šuniukų kūno mas÷s kitimas bandymo metu 4. REZULTATŲ APTARIMAS

IŠVADOS LITERATŪRA

4 SUMMARY

USE OF PREBIOTIC MANNANOLIGOSACCHARIDE IN MAKING DRY FOOD FOR DOGS AND ITS INFLUENCE ON NUTRIENT CONVERTION AND WELLNESS

Donatas Čepaitis- Master student, Faculty of Animal Husbandry Technology Advisor- Assoc. dr. Algirdas Januškevičius

Lithuanian University Of Health Sciences Veterinary Academy, Depart of Animal Nutrition, Kaunas.

Volume and structure of the final study

This final study is written in Lithuanian language, containing 38 pages and includes: an introduction, literature review, materials and methods, results, conclusions, a list of used literature including 110 references, 10 tables and 1 picture.

The main aim of the work is to determinate prebiotics mannoligosaccharide enriched with yeast assimilation rate of nutrients in German Shepherd breed puppies and adult dogs organism; evaluate influence of this composition for blood parameters changes; evaluate faeces consistency, colour and smell.

The tasks of the experiment

Using new additives produce food for dogs and cats, reaching to optimize processes of digestion and absorption in animals organism.

Materials and methods

Research work was performed in Lithuanian University Of Health Sciences Veterinary Academy, Department of Animal Nutrition, Kaunas German Shepherd breeders farms and also with help of petfood producer JSC „Akvatera“.

It has been tested regular food for dogs „Araton“ and the same food for dogs „Araton“ enriched with prebiotic.

5 The results of survey

From the test results with German Shepherd dogs, fed with complete food “Araton” and used prebiotic additive mannanoligosacharide, we can declarate these conclusions:

- chemical analysis of the faeces showed that dry matter in control group was 34,76 percent, and in investigated group we founded that faeces were less watery because moisture was only 63,09 percent;

- nutrients from complete dry food were assimilated in higher level by investigated group: dry matter in control group- 74,19 percent, in investigated group- 76,41 percent, organic matter in control group- 83,41 percent., investigated group- 82,12 percent;

- from blood analysis made in the begining of trial we founded that in control group was 65,31 g/L of total protein, 1,13 g/L more in investigated group, also in investigated group was found bigger amount of albumins and globulins; level of glucose in control group was 6,18 mmol/L, by the time in investigated group glucose level was even 85 percent lower (P<0,01); after the biochemical blood analysis made second time it was seen that the total protein level haven`t changed rapidly, in investigated group it was 65,86 g/L or 3 percent more than in control group (P<0,05), there was more albumins and globulins; also noticed tendentious decrease of glocose in the blood of bitches; cholesterol in control group was at 5,34 mmol/L level, and in investigated group cholesterol was only 2,43 mmol/L (P<0,001);

- dry matter in investigated puppies faeces was 30,82 percent, and in control group only 27,26 percent;

- nutrient assimilation level in investigated group of puppies was higher in all positions; - puppies from investigated group weighed 7240 g or 290 g more, compareing with control group puppies (P<0,001)

6 ĮVADAS

Prebiotikai, atskiros jų kompozicijos bei kompozicijos su kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis plačiai vartojami gyvulininkyst÷je ir paukštininkyst÷je. Paskutiniu metu apimlesniu aspektu prad÷ti vartoti ir kailinių žv÷relių š÷rime, tame tarpe ir šunims. Jau prad÷ti gaminti pramoniniai sausi pašarai šunims, kurių sud÷tyje kaip komponentas yra prebiotikai.

Paskutiniu metu labai dažnai vartojami terminai mitybos ir kitų sveikatos specialistų: „naudingosios“ bakterijos, probiotikai, prebiotikai. Sąvokos: probiotikai, prebiotikai, naudingos bakterijos, bakterinis antagonizmas, barjerinis efektas tapo labai populiarios mūsų dienomis. Kaip manoma, pirmasis mokslininkas prad÷jęs tyrimus šioje srityje buvo rusų mokslininkas mikrobiologas E. Mečnikovas. Dirbdamas Pastero institute, Paryžiuje XX amžiaus pradžioje jis teig÷, kad rauginto pieno produktai yra naudingi sveikatai, nes šie produktai pasižymi antagonistiniu poveikiu patogenin÷ms bakterijoms storajame žarnyne. Jis taip pat nustat÷, kad tiek žmonių, tiek gyvūnų žarnyno mikroflora padeda kovoti su patologiniais ir net infekciniais agentais, kurie patenka į viršinamąjį traktą. Nuo to laiko buvo atlikta daugyb÷ tyrimų ir buvo nustatyta bei įrodytas teigiamas prebiotikų poveikis organizmui.

Šiuolaikin÷ šunų ÷dalų pramon÷ yra labai konkurencinga. Gaminami sausi ÷dalai šunims pagal atskirus auginimo periodus, veisles, auginimo tikslus ir net atsižvelgiama į šių gyvūnų fiziologinę būklę. Šunų pašarų kokybiniams ir kiekybiniams rodikliams keliami vis aukštesni reikalavimai. Komponentus, kuriuos anksčiau buvo galima vartoti dideliais kiekiais, dabar iš vis raciono sud÷tyje tapo nepageidaujami. Keliami daug griežtesni reikalavimai ir auginamų šunų gerovei, veislin÷ms savyb÷ms, o ypač poveikis gamtai iš ekologin÷s pus÷s.

Nuo 2006 m. sausio Europos Sąjungos komisijai uždraudus vartoti gyvūnams pašarinius antibiotikus, kaip augimą skatinančius pašarų priedus, buvo prad÷ta ieškoti kitų priedų bei papildų. Yra nustatyta, kad vartojant antibiotikus, patogeniniai organizmai tampa atsparūs antibiotikams tiek žmonių, tiek gyvūnų organizme (Halfhide, 2003). Vieni iš šių priedų, kurie gali pakeisti antibiotinius augimo stimuliatorius, yra prebiotikai (Haj Ayed et al., 2004; Pelicia et al., 2004). Prebiotikai yra papildai, kurie turi įtakos organizmo sveikatingumui gerindami jo žarnyno mikrobinį balansą (Fuller, 1989). Prebiotikai yra saugūs, nepatogeniški ir nekancerogeniški, pagerina virškinimo ir absorbcijos procesus organizme, skatina endokrininę funkciją, stiprina organizmo imuninę sistemą užkirsdami kelią patogeniniams organizmams patekti į kraują ir limfą, padeda šalinti vandens perteklių iš organizmo (Kauer et al., 2002; Ouwehand et al., 2002).

7 Taigi, yra svarbu ieškoti perspektyvių alternatyvų, kurios gal÷tų sustiprinti gyvūnų natūralius apsaugojimo mechanizmus. Vienas iš būdų – naudoti specialius pašarų priedus, kurie palankiai veikia gyvūnų gerovę, ypač žarnyno mikrofloros moduliavimą, ir palaiko sveikatos būklę. Subalansuota žarnyno mikroflora yra veiksmingas barjeras prieš patogeninių bakterijų kolonijų mažinimą, mikroflora gamina ir išskiria medžiagų apykaitos produktus ir neuždegiminiu būdu stimuliuoja imuninę sistemą. Šiame kontekste, kaip pažymi mokslininkai, probiotikai, prebiotikai ir simbiotikai didina atsparumą prieš patogeninių bakterijų kolonizaciją žarnyne, stiprina gyvūno organizmo gleivin÷s imunitetą, d÷l to sumaž÷ja patogenų aktyvumas, pager÷ja sveikatos būkl÷ (Choct, 2009; Williams et al., 2001).

Šio mokslinio tiriamojo darbo metu tyr÷me prebiotiko mannanoligosacharido praturtinto miel÷mis įtaką šuniukų ir suaugusių šunų virškinimo fiziologijai, sveikatingumui ir aplinkos taršai.

Darbo tikslas – nustatyti prebiotiko mannanoligosacharido praturtinto miel÷mis maisto medžiagų įsisavinimo lygį Vokiečių aviganių veisl÷s šuniukų ir suaugusių šunų organizme; įvertinti šios kompozicijos įtaką kraujo rodiklių kaitai; įvertinti išskiriamų išmatų konsistenciją, spalvą bei kvapą.

Mokslinio darbo naujumas – nustatyta prebiotin÷s kompozicijos įtaka maisto medžiagų įsisavinimui šuniukų organizme prieš atjunkymą, tokių duomenų literatūroje aptikti nepavyko; mūsų šalyje pirmą kartą atliktas virškinamumo-balansinis bandymas su suaugusiais Vokiečių aviganių veisl÷s šunimis ir įvertintas prebiotinio preparato poveikis sausosios medžiagos, organin÷s medžiagos, žalių baltymų, žalių riebalų, žalios ląstelienos, žalių pelenų ir neazotinių ekstraktinių medžiagų virškinamumui.

Praktin÷ darbo reikšm÷ – panaudojant naujus priedus gaminti pašarus šunims bei kat÷ms, kad galima būtų optimizuoti virškinimo ir rezorbcijos procesus šių gyvūnų organizme. Remiantis atliktų bandymų duomenimis nustatytas šio prebiotiko su mielių papildu teigiamas poveikis sveikatingumui, o taip pat mažesnis taršos laipsnis aplinkai.

8 1. LITERATŪROS APŽVALGA

1995 metais Gibson ir Roberfroid pirmą kartą suformulavo prebiotikų sampratą. Jie teig÷, kad prebiotikai oligosacharidai žmonių maiste ir gyvūnų pašaruose yra kaip substratai nepatogeniškų mikroorganizmų augimui ir dauginimuisi. Jie prebiotikams kelia šiuos reikalavimus:

1. negali hidrolizuotis ir absorbuotis proksimaliniuose virškinimo trkto skyriuose; 2. turi būti selektyviniu substratu vienu bei riboto kiekio naudingų normalios

žarnyno mikrofloros atstovu, stimuliuojančiu jų augimą arba metabolinį aktyvumą;

3. turi gerinti žarnyno mikrofloros sud÷tį;

4. turi sindikuoti gastrointestinalinį arba bendrą efektą, pagerinti mikroorganizmų būklę, t.y. gerinti gyvūno fizinę būklę.

1.1. Prebiotikai

Prebiotikai – tai angliavandeniai (dažniausiai oligosacharidai), bet jiems gali priklausyti tam tikri baltymai ar net lipidai (Playne, Crittenden, 2004). Yra keletas kategorijų bakterijų fermentuojamų angliavandenių, kurie pasižymi prebiotiniu veikimu, tai nekrakmolingai polisacharidai (NKP) – augalų ląstelių sienelių polisacharidai, pektinai (Shi, Noblet, 1993), nevirškinamas krakmolas (Jacobasch et al., 1999), nevirškinami oligosacharidai (NDO) (Piva et al., 1996; Houdijk et al., 1997) ir pieno išrūgos ar laktoz÷ (Piva et al., 2006).

Dabartiniu metu plačiausiai vartojami prebiotiniai preparatai yra nevirškinami oligosacharidai, tokie kaip: fruktooligosacharidai (FOS), oligofruktoz÷, gliukooligosacharidai (GOS), mannanoligosacharidai (MOS), galaktooligosacharidai (GAS), ksilooligosacharidai (XOS), laktuloz÷, laktitolis, inulinas, transgalaktooligosacharidai (TGOS), izomaltooligosacharidai (IMO) bei sojų oligosacharidai (SOS) (Piva et al., 2006; Andrieux, 2001).

9 1.2. Prebiotikų veikimo mechanizmas

1 pav. Prebiotikų veikimo mechanizmas (Crittenden, 1999) Kepenų

encefa-lopatijos gydymas

Sumaž÷ja infekcijų skaičius, kurias sukelia egzogeniniai

patogenai

Sumaž÷ja oportunistinių sinbiontų sukeliamų infekcijų

skaičius Naudingųjų bakterijų dauginimasis Amoniako kiekio sumaž÷jimas žarnose

PREBIOTIKAI

Nedaug toksiškų enzimų ir metabolitų Reguliuojama kepenų lipogenez÷ Nedaug toksiškų metabolitų (aminų, indolo, skatolo ir t.t.) Ląstelių diferenciacija Sumaž÷ja pH žarnose Pager÷ja mineralų tirpumas Geresn÷ mineralų absorbcija

Sumaž÷ja antrinių tulžies rūgščių susidarymas

Sumaž÷ja pakartotinas tulžies rūgščių panaudojimas

Sumaž÷ja cholesterolio ir serumo lipidų kiekis

Sumaž÷ja rizika susirgti gaubtin÷s žarnos v÷žiu

10 1.3. Prebiotikų klasifikacija, vaidmuo ir panaudojimo galimyb÷s

Prebiotikai naudojami su tikslu stimuliuoti „gerąsias“ žarnyno mikrofloros bakterijas, kaip Bifidobacterium, Lactobacillus, storajame žarnyne, aprūpinant šias bakterijas mitybiniu substratu. Kokius prebiotikus arba nevirškinamus oligosacharidus ir iki kokio laipsnio sufermentuoja atskirų rūšių bakterijos dar yra tiriama ir vyksta aštrios diskusijos. Prebiotikus fermentuojanti bifidobacteria neišskiria vandenilio ar anglies dvideginio, tod÷l d÷l bifidobacteria fermentacijos nesukeliams dujų kaupimasis ir vidurių pūtimai, o taip pat pilvo skausmai. Kai kurie prebiotikai sukelia ir gali sąlygoti dujų išsiskyrimą, d÷l ko jų vartojimas gali būti ribojamas, pvz., laktuloz÷ ir alfa-galaktozidai.

Prebiotikais galima stimuliuoti žarnyne esančių bakterijų populiacijas ir tam nebūtina su prebiotiku įvedin÷ti naują mikroorganizmų rūšį. Viena iš galimybių, nes tai vyksta d÷l dalin÷s šių prebiotikų fermentacijos ir jų skaidymo į anglies ir energijos šaltinius bifidobakterijoms ir bifidobakterijų tolerancijos susidariusioms trumpų grandinių riebalų rūgštys bei žarnyno terp÷s parūgšt÷jimo vykstant šiems fermentaciniams procesams (Playne, Crittenden, 2004). Prebiotikai pasižymi ir antimikrobiniu veikimu, nes jų fermentacijos metu padid÷ja pieno rūgštį išskiriančių bakterijų skaičius ir susidaro trumpų grandinių riebalų rūgštys, kurios mažina žarnyno pH. Parūgšt÷jusi terp÷ slopina gram-neigiamų mikroorganizmų vystimąsi bei aktyvumą (Buddington et al., 2002). Sumaž÷jus pH žarnyne palengv÷ja mineralinių medžiagų absorbcija – tokių kaip kalcis, magnis, cinkas (Kimura et al., 2002; Patterson, Burkholder, 2003). Nustatyta, kad prebiotikai gali sumažinti lipidų kiekį organizme (Sangeetha et al., 2005).

Prebiotikai gali apsaugoti nuo gaubtin÷s žarnos v÷žio išsivystymo. Nustatyta, kad kai kurios žarnyno bakterijų rūšys, esančios gaubtin÷je žarnoje, maisto medžiagų metabolizmo metu išskiria kancerogenus ir navikus formuojančius komponentus. Tod÷l, modifikuojant žarnyno mikroflorą bei maisto sud÷tį, galima sumažinti v÷žinių susirgimų riziką (Hyla et al., 1998).

Prebiotikai gali būti augalin÷s kilm÷s. Šiai grupei priskiriami fruktooligosacharidai ir galaktooligosacharidai, gauti fermentams hidrolizuojant polisacharidus – FOS ir XOS. Inulinas yra fruktoz÷s oligomeras, randamas svogūnuose, česnakuose, artišokuose, kviečiuose, bananuose, cikorijos šaknyse. Fruktooligosacharidai gali būti tri-, tetra- ir penta-sacharidai, sudaryti iš fruktoz÷s monomerų, sujungtų β(1, 2) glikozidiniais ryšiais ir yra plačiausiai naudojami prebiotikai tiek žmonių, tiek gyvūnų mityboje (Gibson, Roberfroid, 1995; Swanson et al., 2002). Remiantis priimta ir plačiai naudojama nomenklatūra, fruktooligosacharidai ir inulinas yra fruktanai, visi

11 fruktooligosacharidai yra inulinai, bet ne visi inulinai yra frukooligosacharidai. 1989 metais oligofruktoz÷ buvo paskelbta kaip fruktooligosacharidų seninimas ir šiuo metu ji yra apibr÷žiama kaop fruktoz÷s oligosacharidas, sudarytas iš 2 – 10 monosacharidų liekanų, sujungtų glikozidiniais ryšiais (Niness, 1999).

Inulinas ir oligofruktoz÷ naudojama gyvūnų mityboje. Juos išgauna iš cikorijos šaknų. Inulinas paruošiamas miltelių formoje, o oligofruktoz÷ gali būti panaudojama sirupo pavidale. Inulinas, išgautas iš cikorijos šaknų, kaip fruktanų tipas savo sud÷tyje turi daugiau kaip 70 proc. inulino, mažesniais kiekiais – cukraus, organinių rūgščių, baltymų fragmentų ir mineralinių medžiagų. Šis produktas vartojamas aukštos kokyb÷s pašarų šunims gamyboje (Van Loo, 1995).

Panaudojus nutukusių šunų š÷rimui inuliną arba oligofruktozę sumažinamas cholesterolio ir trigliceridų kiekis organizme ir padeda išvengti kraujo apytakos susirgimų (Gibson, Willis, Van Loo, 1994). Šunų virškinamajame trakte suaktyvina fermentacijos procesus ir mažiau azoto užfiksuojama bakterijų biomas÷je, mažiau yra apkraunami inkstai.

Apie teigiamą poveikį min÷tų prebiotikų savo darbuose mini dauguma autorių, teigdami, kad jie aktyvina žarnyno peristaltiką, gerina jame fermentacijos procesus, turi įtakos išmatų konsistencijai, kvapui. Inulinas ir oligofruktoz÷ leidžia išvengti virurių užkiet÷jimo ir priešingu atveju – viduriavimo (Van Loo, 2004).

Fruktooligosacharidai yra visi neskaidomi plonajame žarnyne, o patekę į storąjį žarnyną stimuliuoja daugiausiai Bifidobacterium ir Bacteroides, šiek tiek mažiau Lactobacillus genčių bakterijų augimą (Flickinger, Van Loo, Fahey, 2003). Nors inulinas ir fruktooligosacharidas yra vis dar vieni iš intensyviausiai tyrin÷jamų prebiotikų, bet yra daug kitų nevirškinamų di-, oligo- ir polisacharidų, kurie gali veikti kaip prebiotikai (Playne, Crittenden, 2004). Mannanoligosacharidai suriša ir pašalina patogenus iš žarnyno bei stimuliuoja imuninę sistemą (Spring et al., 2000). Mannanoligosacharidai, išskirti iš mielių ląstelių sienelių bananų, veikia kaip aktyvūs ligandai, pritraukiantys prie savęs tam tikras bakterijas. Gram-neigiami patogenai, turintys manot÷s specifines fimbrijas, prisitvirtina prie mannanoligosacharidų, užuot prisitvirtinę prie žarnyno epitelinių ląstelių ir taip juda virškinamuoju traktu kol yra pašalinami (Newman, 1994). Zdunczyk ir kt. (2005) nustat÷, kad mannanoligosacharidai poveikyje sumaž÷jo Escherichia coli populiacijos aklojoje žarnoje.

Transgalaktooligosacharidai bei galaktooligosacharidai yra gaunami transgalaktozidacijos metu iš laktoz÷s, naudojant fermentą β-galaktozidazę. Nustatyta, kad daugelis žarnyno bakterijų negali fermentuoti transgalaktooligosacharidų, išskyrus Bifidobacterium ir kai kurias Lactobacillus

12 genties rūšis (Van Laere et al., 2000). Galaktooligosacharidai dažniausiai veikia kaip substratai Bacillus laktis ir L.rhamnosus bakterijų rūšims (Gopal et al., 2001).

Laktuloz÷ yra disacharidas, sujungtas β-(1, 4) ryšiais. Ji n÷ra skaidoma ir rezorbuojama plonajame žarnyne. Nustatyta, kad laktuloz÷ padidina Lactobacillus ir Bifidobacterium bakterijų skaičių, sumažina Cl.perfringens, Bacteroides, Streptococci ir Enterobacteriaceae populiacijas. Laktuloz÷s įtakoje sumaž÷ja potencialiai žalingų metabolitų, tokių kaip amoniakas, indolas, skatolas, senolis, o taip pat susilpn÷ja fermentų β-gliukuronidaz÷s, nitroreduktaz÷s ir azotoreduktaz÷s aktyvumai. Laktuloz÷ n÷ra dažnai naudojama žmonių ir gyvūnų mityboje, nes dažnai sukelia lengvą viduriavimą (Terrada et al., 1992).

Sojų oligosacharidams yra priskiriamos rafinoz÷ bei stahilioz÷. Daugiausiai rafinoz÷ ir stahilioz÷ randamos sojų pupelių gemale. Nuatatyta, kad kaip substratas geriausiai veikia Lactobacillus, B.infantis bakterijų augimą (De Boever et al., 2000). Tyrimais nustatyta, kad naudojant sojų oligosacharidus kaip substratą bakterijų fermentacijai, žymiai sumaž÷jo fermentų, galinčių sukelti v÷žinius susirgimus (Wada et al., 1992).

Laktitolis yra disacharidas. Šis alkoholis yra labai mažai paveikiamas plonajame žarnyne, bet pasiekiastorąjį žarnyną, kur yra fermentuojamas bakterijų (Nousiainen, Setala, 1992). Piva ir kt. (1997) ištyr÷, kad laktitolis sumažina amoniako, skatolo, indolo išsiskyrimą storųjų žarnų skyriuje.

Nekrakmoliniai polisacharidai kartu su ligninu yra pagrindiniai ląstelių sienelių komponentai. Nevirškinamą krakmolą sudaro amilaz÷, kuri išvengia skaidymo plonajame žarnyne.

Laktoz÷, dar vadinamas pieno cukrus, yra disacharidas. Pas žinduolius šis disacharidas yra veikiamas virškinimo trakto fermentų, o pas paukščius – žarnyno mikroorganizmų. Yra teigiama (Jeusette et al., 2004), kad laktaz÷s neturintiems individams laktoz÷ yra prebiotikas. Tyrimais įrodyta, kad laktoz÷ stimuliuoja rūgštin÷s mikrofloros vystimąsi ir sąlygoja rūgštesnę terpę žarnyne (Simoyi et al., 2006; Hesta et al., 2003;Propst et al., 2003). Esant mažesnei pH vertei susidaro nepalankios sąlygos patogeninei mikroflorai vystytis, taip pat daugiau amoniako panaudojama mikrobinių baltymų biosintezei žarnyne (Hesta et al., 2003).

Fermentacija – procesas, kurio metu pagrindiniai ir fakultatyviniai anaerobai suskaido maistinius substratus, taip gaudami energijos savo augimui, fiziologinių funkcijų palaikymui ir dauginimuisi. Žarnyno mikrofloros pagrindiniai fermentacijos substratai yra nevirškinami oligosacharidai, nekrakmolingai polisacharidai ir nevirškinamas krakmolas (Topping, Clifton, 2001). Kadangi žarnyno mikroflorą sudaro bakterijų populiacijų mišinys, tod÷l angliavandenius fermentuoja keletas, bet ne viena bakterijų rūšis. Kiekvienos bakterijų genties fermentacijos metu

13 susidaro skirtingi tarpiniai metabolitai ir skirtingos molekulin÷s mas÷s galutiniai produktai. Vienų bakterijų fermentacijos produktai yra substratai kitų bakterijų fermentacijos procesams. Laktatas, etanolis, piruvatas, sucinatas yra tam tikrų bakterijų rūšių fermentacijos produktai. Jiems pasiekus tam tikrą koncentraciją, prasideda jų fermentacija, veikiant kitoms mikroorganizmų gentims ir taip susidaro trumpų grandinių riebalų rūgštys. Trumpų grandinių riebalų rūgštys yra vieni svarbiausių galutinių produktų, susidarančių angliavandenių fermentacijos metu storajame žarnyne. Daugiausiai susidaro acetatas, propionatas bei iki 85 – 95 proc. butiratas(Varel, Yen, 1997; Den Hond, Geypens, Ghoos, 2000).

Bakterin÷s fermentacijos metu storajame žarnyne, bet jau mažesniais kiekiais, išskiriami tokie galutiniai produktai, kaip kaproatas, valeratas, išsiskiria dujos – CO2, CH4, H2 (Macfarlane,

Cummings, 1999).

1.3.1. Trumpų grandinių riebalų rūgštys

Trumpų grandinių riebalų rūgštys vienkamerinio skrandžio gyvūnų virškinamajame trakte pasižymi keletu teigiamų su mikrofloros veikla susijusių aktyvumų:

- antimikrobinis veikimas (baktericidinis ir bakteriostatinis); - rūgščių – šarmų moduliacija žarnyne;

- fermentacijos procesų kanalizacija virškinimo metu;

- žarnyno funkcionavimo reguliavimas ir kontrol÷ (pvz.: stimuliuoja žarnyno peristaltiką ir pagreitina chimuso mas÷s jud÷jimą žarnynu);

- kasos ir tulžies rūgščių sekrecijos moduliacija;

- energijos tiekimas žarnyno epitelinių ląstelių daudinimuisi, diferenciacijai ir gleivių išsiskyrimui (Cummings, Christie, Cole, 2001).

Trumpų grandinių riebalų rūgštys skrandyje arba žarnyne gali veikti antimikrobiškai. Šis poveikis pasireiškia sekančiai:

- nedisocijuotos formos gali prasiskverbti ir/arba difunduoti per patogenų ląstelių membranas, suardyti jų citoplazmą arba slopinti augimą (d÷l bakterinių dekarboksilazių ir katalazių inaktivacijos);

- jų disociacija žarnyne išlaisvina H+ jonus ir anijonus, kurie sukuria pH barjerą patogenų kolonizacijai;

14 - pH vert÷s sumažinimas virškinamajame trakte;

- hidroliz÷s metu skrandyje išsilaisvina H+ jonai, kurie aktyvuoja pepsinogeną ir slopina bakterijų vystimąsi (baktericidinis arba bakteriostatinis veikimas);

- selektyviai stimuliuoja teigiamų bakterijų augimą ir vystimąsi virškinamajame trakte (Mroz et al., 2006).

Bakterijų fermentacijos procesuose storajame žarnyne iš trumpų grandinių riebalų rūgščių daugiausiai susidaro acto, propiono ir sviesto rūgštys. Trumpų grandinių riebalų rūgštys yra greitai rezorbuojamos iš žarnyno ir teikia iki 30 proc. organizmui būtinos energijos. Ši energija yra panaudojama epitelio ląstelių veiklai, stimuliuoja žarnyno gaurelių aukštį bei gleivin÷s DNR turinį (Ritzhaupt et al., 1998), taip pat atlieka svarbų vaidmenį apsaugant gleivinę nuo pažeidimų arba gleivin÷s regeneracijoje po jų (Ramos et al., 1999).

Acetatas per žarnyno epitelį įsiurbiamas į kraują, su kuriuo per kepenis keliauja į periferinius audinius ir raumenų yra metabolizuojamas. Acto rūgštis yra gerai žinoma. Kaip substratas lipogenezei bei cholesterolio sintezei kepenyse. Butiratas pats svarbiausias iš trumpų grandinių riebalų rūgščių teikiant energiją žarnyno epitelio ląstelių augimui, taip pat viso organizmo medžiagų apykaitos procesams. Jis ir tiesiogiai, ir netiesiogiai dalyvauja įvairiuose mechanizmuose, kurie reguliuoja ląstelių diferenciaciją, augimą, sienelių pralaidumą ir genų ekspresiją. Williams ir kt. (2003) iš atliktų tyrimų eigos nustat÷, kad butiratas pasižymi chemo-apsaugin÷mis savyb÷mis. Šis prebiotikas stimuliuoja storųjų žarnų gleivin÷s augimą, tuo pačiu slopina v÷žinių ląstelių vystimąsi šiame žarnyno skyriuje (Mroz et al., 2006; Messaoudi et al., 2007).

Propionatas, kaip ir butiratas, slopina storojo žarnyno v÷žinių ląstelių vystimąsi, tik kitu būdu. Propionatas sukelia v÷žinių ląstelių apoptozę, per mitochondrijų nukleotido adenino translokaciją.

Kaip bebūtų, trumpų grandinių riebalų rūgščių poveikis ligoms bei jų vystimuisi, pvz.: tokioms kaip opinis kolitas, divertikulioz÷ ir gaubiančiosios bei tiesiosios žarnos v÷žys, dar n÷ra pilnai aiškūs ir reikalingi detalesnių tyrimų, nes daugelis įtakojamų faktorių, kurie sukelia pakitimus, yra menkai paaiškinami.

15 2. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstyb÷ žinios“, 1997 11 28, Nr. 108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įsakymų „D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“(1998 12 31, Nr. 4-361) ir „D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4-16).

Tiriamasis darbas buvo atliktas 2009 – 2010 metų laikotarpiu Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijos Gyvūnų mitybos katedroje, Vokiečių aviganių šunų veislyne.

Nustatytiems tikslams įvykdyti naudojom÷s priimtais metodais, laikydamiesi visų reikalavimų ir standartų.

Bandymus atlikome su Vokiečių aviganių šunų veisl÷s šunimis: su suaugusiomis kal÷mis ir šuniukais. Kal÷s buvo atrinktos analogų principu: buvo vienos veisl÷s, svorio (svoris įvairavo tarp 28 – 36 kg), amžiaus (kalių amžius 3 – 4 metai). Jos buvo suskirstytos į dvi analogines grupes: 3 kal÷s kontrolin÷je ir 3 kal÷s tiriamojoje grup÷je.

Buvo sudarytos dvi analogin÷s šuniukų grup÷s. Bandymui atrinkome sveikus, normaliai išsivysčiusius šuniukus, kreipdami d÷mesį į jų svorį ir lytį. Šiuo atveju buvo atrinkta po 5 šuniukus patin÷lius kontrolin÷je ir tiriamojoje grup÷se.

Suaugusių šunų ir šuniukų sv÷rimą atlikome prad÷dami bandymą ir bandymo pabaigoje (Januškevičius, 1992).

Pašarų ir išskyrų tyrimus atlikome pagal priimtas metodikas (Januškevičius, Januškevičien÷, 2010):

- vandens ir sausos medžiagos kiekio nustatymą atlikome m÷ginius džiovindami iš pradžių termostate prie 60–650C temperatūros, o v÷liau prie 100–1050C termostate iki pastovaus svorio; paskaičiavome bendrą dr÷gnį: pirmin÷s dr÷gm÷s ir higroskopin÷s dr÷gm÷s natūraliame dr÷gnume sumą; žinodami bendrąjį dr÷gnį, paskaičiavome sausas medžiagas; LST ISO 937:2000;

- baltymus nustat÷me Kjeldalio metodu – tiriamąją medžiagą paveik÷me koncentruota sieros rūgštimi, t.y. sudeginome organinę medžiagos dalį, išsiskyr÷ amoniakas, kuris susijung÷ su sieros rūgšties liekana ir susidar÷ amonio sulfatas; v÷liau šį junginį paveik÷me stipriu šarmu, kad atsiskirtų azotas ir susijungtų su decinormaline sieros rūgštimi; LST ISO 937:2000;

16 - riebalai buvo ekstrahuojami Soksleto aparate organinių tirpiklių pagalba, riebalai buvo

nustatomi absoliučiai sausoje medžiagoje; LST ISO 937:2000;

- mufelin÷je krosnyje deginome pelenus, tam medžiagos atitinkamas kiekis buvo patalpintas į tiglius ir deginome prie 5500C temperatūros; nustačius žalius pelenus, paskaičiavome organines medžiagas;

- ląstelieną nustat÷me m÷ginius virindami acto ir azoto rūgščių mišinyje, praplaudami karštu išgrynintu vandeniu, spiritu, eteriu ir išdžiovinome termostate prie 100–1050C temperatūros;

- neazotines ekstraktines medžiagas išskaičiavome iš organin÷s medžiagos at÷m÷me žalius baltymus, žalius riebalus, žalią ląstelieną;

- kraujo biocheminiai rodikliai buvo nustatyti automatiniu biocheminiu analizatoriumi DIALAB Autolyzer 20010D;

- maisto medžiagų virškinamumo koeficientus paskaičiavome klasikiniu būdu: suvirškintą maisto medžiagą padalinome iš gautos (esamos) ir padalinome iš 100;

- statistinį rezultatų apdorojimą atlikome pagal Stjudentą – paskaičiavome aritmetinį vidurkį, aritmetinio vidurkio paklaidą, patikimumo kriterijų ir nustat÷me patikimumo laipsnį (Januškevičius, 1992).

17 3. REZULTATAI

3.1. Bandymas su suaugusiais šunimis

3.1.1. Kalių parinkimas ir š÷rimo schema

Bandymui su suaugusiais šunimis buvo sudarytos dvi analogin÷s grup÷s po tris kales kiekvienoje. Jos buvo atrinktos pagal metodikos reikalavimus nepažeidžiant nei vieno punkto, t.y. veisl÷, lytis, amžius, kūno mas÷, fiziologin÷ būkl÷ ir, netgi, šuniukų skaičius vadoje. Visos kal÷s buvo sveikos, nes prieš bandymą jos buvo patikrintos veterinarijos gydytojo. Kal÷s atrinktos neagresyvios, su jomis buvo lengva ir saugu dirbti.

Kal÷s buvo parinktos 3 – 4 metų amžiaus. Jų svoris buvo 28 – 36 kilogramai. Jos buvo ramyb÷s būkl÷je. Bandymas buvo vykdomas 2010 metų sausio – kovo m÷nesiais, iki laikotarpio, kada jos buvo prad÷tos intensyviai ruošti kergimui. Kūno mas÷ per tris m÷nesius pakito labai nežymiai tiek kontrolin÷je, tiek tiriamojoje grup÷je. Kažkokių netik÷tų susirgimų per šį laikotarpį nebuvo pasteb÷ta nei pas vieną gyvūną.

Visoms kal÷ms buvo sudarytos vienodos laikymo bei priežiūros sąlygos. Zoohigienin÷s sąlygos: temperatūra, dr÷gm÷, apšvietimas buvo vienodi, taip pat kal÷s buvo apsaugotos nuo skersv÷jų.

Bandymą atlikome pagal sekančią schemą.

1 lentel÷. Bandymų schema

Grup÷ Š÷rimo racionas

Kontrolin÷ Įprastinis Akvateros sausas ÷dalas šunims „Araton“. Tiriamoji Akvateros sausas ÷dalas šunims „Araton“ su prebiotiku.

18 3.1.2. Kalių š÷rimas

Kontrolin÷s grup÷s kal÷s buvo šeriamos sausu pramoniniu ÷dalu, kurį pagamino įmon÷ Akvatera. Tai buvo Premium klas÷s ÷dalas „Araton“. ödalo suš÷rimo kiekiai buvo pagal rekomenduojamas normas. Kal÷ms buvo teikiamas švarus geriamas vanduo.

Kontrolin÷s grup÷s kal÷s buvo šeriamos visaverčiu sausu suaugusių šunų ÷dalu. Šio ÷dalo sud÷tį pateikiame lentel÷je.

2 lentel÷. Visaverčio sauso ÷dalo sud÷tis (proc.)

Komponentai Kiekiai Paukštienos miltai 27 Kukurūzai 25 Kviečiai 24 Paukštienos taukai 10 Saul÷grąžų aliejus 2 Kukurūzų gliutenas 7

Cukrinių runkelių minkštimas 0,3

Kiaušinių milteliai 0,5 Mineralin÷s medžiagos 4,1 Priedai/ kg ÷dalo: vitaminas A, TV 16000 vitaminas D3, TV 1600 vitaminas E, mg 500 vitaminas B1, mg 8 vitaminas B2, mg 4 vitaminas B6, mg 8,6 vitaminas B12, µg 0,08 vitaminas K, mg 4,5

19 Paukštienos miltai praturtina sausą ÷dalą tokiomis maisto medžiagomis kaip žali baltymai bei mineralin÷mis medžiagomis: kalciu, fosforu. Paukštienos taukai savo sud÷tyje turi riebalų rūgščių, kai kurios iš jų laikomos nepakeičiamomis ir yra būtinos šuns organizmui. Augalin÷s kilm÷s produktai praturtina ÷dalą tiek žaliais baltymais, tiek angliavandeniais, ypač ląsteliena, kuri vertinama, kaip virškinimą skatinanti ir absorbciją pagerinanti maisto medžiaga.

Galime išskirti kiaušinių miltelius. Jie savo sud÷tyje turi praktiškai visų maisto medžiagų, kurios šuns organizmui n÷ra pakeičiamos. Maisto medžiagos iš šio produkto įsisavinamos aukštu lygiu, nes šis produktas yra labai artimas gamtai. Kiaušinio biologin÷ vert÷ yra 100 proc. Kiaušinio mineralin÷s medžiagos, kurios gaunamos su lukštu, irgi labai vertingos šuns organizmui, nes padeda sureguliuoti kalcio santykį su fosforu, kuris yra labai aktualus ypač šuns organizmui.

ödalo sud÷tyje panaudoti labai vertingi biologiškai aktyvių medžiagų priedai. Vieni, savo ruožtu, reguliuoja kraujo apykaitą organizme, skatina augimą, gerina regą, dalyvauja mineralinių medžiagų apykaitoje, gerina reprodukcines savybes. Panaudoti papildai – antioksidantai, konservantai, leidžia suteikti ÷dalui tokias savybes, kaip vartojimo laiko pratesimas, neleidžia ÷dale daugintis rūgščių kiekiui, kurios n÷ra pageidaujamos, atskirais atvejais šie priedai gali pakeisti ir net pagerinti skonines ÷dalo savybes.

20 3 lentel÷. Visaverčio ÷dalo maistin÷ vert÷ (proc.)

Maisto medžiagos 1 kg ÷dalo Kiekiai

Dr÷gnis 10,0 Žali baltymai 26,0 Žali riebalai 14,0 Žali pelenai 5,5 Žalia ląsteliena 3,0 Kalcis 1,6 Fosforas 1,4 Varis, mg 22,0 Selenas, mg 0,36 Lizinas, g 4,98 Metioninas, g 4,0 Triptofanas, g 1,42 Treoninas, g 4,67 Omega - 3 0,8 Omega - 6 2,2

Sausas visavertis ÷dalas savo sud÷tyje turi 90 proc. sausų medžiagų. Iš chemin÷s sud÷ties galima spręsti, kad maistin÷ vert÷ atitinka aukštos kategorijos visaverčių ÷dalų suaugusiems šunims reikalavimams. Vienas iš tokių rodiklių yra žalių baltymų kiekis ir jų sudedamosios dalys – nepakeičiamos aminorūgštys: lizinas, metioninas, triptofanas bei treoninas. ödalo sud÷tyje yra pakankami kiekiai riebalų rūgščių. ödalo energin÷ vert÷ – 19,65 MJ/kg.

ödalo sud÷tyje yra atitinkami kiekiai ir kitų biologiškai aktyvių maisto medžiagų – vitaminų, antioksidantų. ödalo gamybai panaudotas komponentas, kuris reikalingas apsaugoti sąnarius – gliukozaminas.

Tiriamosios grup÷s kal÷s buvo šeriamos tokiu pačiu ÷dalu, kurio sud÷tyje kaip priedas buvo įd÷tas prebiotikas 0,1 proc. kiekiu. Buvo panaudotas prebiotikas – mannanoligosacharidas praturtintas miel÷mis.

21 4 lentel÷. Mannanoligosacharido chemin÷ sud÷tis

Rodikliai Kiekiai

Dr÷gnis, proc. 3,3

Žali baltymai, proc. 18,3

Β-glukanai1, proc. 30,2

Mananai2, proc. 26,3

pH (2 proc.tirpale) 6,0

Mannanoligosacharidas yra sausas priedas, savo sud÷tyje turintis 96,7 proc. sausos medžiagos ir kadangi yra praturtintas miel÷mis, tod÷l savo sud÷tyje turi net 18,3 proc. žalių baltymų. Miel÷s yra mikrobiologin÷s kilm÷s produktas ir priklausomai nuo terp÷s, ant kurios buvo išaugintos, savo sud÷tyje gali tur÷ti nuo 60 proc. iki 68 proc. žalių baltymų. Mielių baltymuose gausu nepakeičiamų ir iš dalies pakeičiamų aminorūgščių, kurios šuns organizme nesisintetina ir jos turi būti gaunamos su ÷dalu, t.y. su jame esančiais baltymais, kurių biologin÷ vert÷ turi būti aukšta.

3.1.3. Virškinamumo bandymas su kal÷mis

Sausu visaverčiu ÷dalu „Araton“ kales prad÷jome šerti sausio m÷nesio pradžioje ir š÷r÷me visą laiką, kol nuo kalių buvo atjunkyti šuniukai, t.y. kol baig÷me bandymą. Kales sv÷r÷me bandymo pradžioje ir bandymo pabaigoje. Tikslo sekti mas÷s kitimą mūsų bandyme nebuvo numatyta, tod÷l neskaičiavome paros priesvorių, nes pasv÷rus bandymo pabaigoje didelių mas÷s pokyčių nebuvo pasteb÷ta.

Virškinamumo bandymą atlikome trečiame m÷nesyje nuo bandymo pradžios. Virškinamumo bandymui buvo paimtos visos kal÷s, t.y. po tris kales kontrolin÷je ir tiriamojoje grup÷se. Bandymo metu buvo vedama tiksli su÷damo ÷dalo apskaita. Tai yra vienas iš pagrindinių reikalavimų švariam virškinamumo bandymui atlikti. Antras labai svarbus metodikos išpildymo reikalavimas – tiksli išskiriamų išskyrų apskaita (šlapimo, išmatų).

22 Taigi, virškinamumo bandymo metu, paruošiamojo laikotarpio periode, nustat÷me sušeriamo sauso visaverčio ÷dalo kiekį, nes steng÷m÷s, kad nebūtų pašarų likučių. Suaugusios kal÷s per parą vidutiniškai suvartojo po 980 g ÷dalo.

Kiekvieną dieną virškinamumo bandymo metu rinkome išmatas. Išmatos buvo surenkamos kiekvieną kartą po kal÷s tuštinimosi. Per parą išskirtos išmatos buvo sveriamos, gerai permaišomos ir buvo paimamas atitinkamas išmatų kiekis, kuris buvo talpinamas į sandarų indą ir saugomos v÷sioje vietoje. Vidutiniškai per parą kal÷ išskyr÷ po 830 g išmatų.

Cheminei analizei buvo paimti m÷giniai vartoto ÷dalo ir išskyrų: išmatų, šlapimo. Išmatų chemin÷s analiz÷s rezultatus pateikiame sekančioje lentel÷je.

5 lentel÷. Kalių išmatų chemin÷ sud÷tis (proc.)

Rodikliai Kontrolin÷ grup÷ Tiriamoji grup÷

Sausoji medžiaga 34,76±0,46 36,91±0,54* Organin÷ medžiaga 25,00±0,28 27,02±0,42*** Žali pelenai 9,76±0,16 9,89±0,22 Žali baltymai 7,52±0,17 8,62±0,18*** Žali riebalai 0,84±0,03 0,92±0,07*** Žalia ląsteliena 5,59±0,08 4,76±0,09***

Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 12,72±0,19 11,05±0,28***

*P<0,05; ***P<0,001

Renkant išmatas buvo atkreiptas d÷mesys, kad tiriamojoje grup÷je jos buvo sausesn÷s, jos buvo išskiriamos šunų išmatoms būdingos formos, nors ir kontrolin÷je grup÷je išmatos nebuvo beform÷s.

Iš lentel÷je pateiktų duomenų matome, kad tiriamųjų kalių išmatos yra sausesn÷s, jose buvo nustatyta dr÷gnio 2,15 proc. daugiau negu kontrolin÷je grup÷je (P<0,05). Tiriamosios grup÷s kalių išmatose nustatyti didesni kiekiai žalių proteinų ir žalių riebalų (P<0,001). Mažesni kiekiai tiriamųjų grupių išmatose buvo nustatyti žalios ląstelienos ir neazotinių ekstraktinių medžiagų. Ląstelienos kontrolin÷s grup÷s kalių išmatose buvo 0,83 proc. daugiau (P<0,001) negu tiriamojoje grup÷je. Neazotinių ekstraktinių medžiagų kontrolin÷je grup÷je taip pat buvo didesnis kiekis (P<0,001) negu tiriamojoje grup÷je.

23 Iš aukščiau pateiktų sauso visaverčio ÷dalo chemin÷s sud÷ties, išskyrų chemin÷s sud÷ties bei su÷damo ÷dalo kiekio ir išskiriamų išskyrų kiekio, paskaičiavome maisto medžiagų įsisavinimo lygį. Virškinamumo koeficientus skaičiavome klasikiniu būdu: suvirškinta maisto medžiaga buvo dalinama iš gautos su ÷dalu maisto medžiagos ir padauginta iš 100, nes virškinamumo koeficientai išreiškiami procentais. Suvirškintą maisto medžiagą paskaičiavome: iš gautos su ÷dalu maisto medžiagos at÷m÷me išskirtą maisto medžiagą iš organizmo.

Virškinamumo koeficientus pateikiame 6 lentel÷je.

6 lentel÷. Atskirų maisto medžiagų įsisavinimo lygis (proc.)

Rodikliai Kontrolin÷ grup÷ Tiriamoji grup÷

Sausoji medžiaga 74,19±0,16 76,41±0,40*** Organin÷ medžiaga 82,12±0,11 83,41±0,19*** Žali pelenai 14,27±0,30 15,07±0,22 Žali baltymai 76,47±0,21 78,45±0,52 Žali riebalai 99,35±0,35 99,50±0,15 Žalia ląsteliena 24,00±0,18 24,53±0,13*

Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 99,31±0,06 99,45±0,11

*P<0,05; ***P<0,001

Iš pirmo žvilgsnio matome, kad virškinamumo koeficientai tiriamojoje grup÷je buvo vienu ar kitu lygiu aukštesni negu kontrolin÷je grup÷je. Sausoji ÷dalo medžiaga buvo įsisavinama 2,22 proc. (P<0,001) geriau, organin÷ medžiaga 1,29 proc. (P<0,001) geriau negu kontrolin÷je grup÷je. Didesnis skirtumas buvo pasteb÷tas žalių baltymų įsisavinimo lygyje, o kitos maisto medžiagos buvo įsisavinamos tiriamosios grup÷s kalių organizme tik šiek tiek geriau.

3.1.4. Kalių kraujo tyrimai

Sveikatingumui įvertinti bei prebiotiko teigiamam ar neigiamam poveikiui nustatyti iš kalių buvo paimtas kraujas ir atliktas jo vertinimas. Kraują pirmą kartą ÷m÷me pra÷jus nuo bandymo

24 pradžios dviems m÷nesiams ir antrą kartą, kada nuo kalių buvo atjunkyti šuniukai. Kraujas buvo imamas trims kal÷ms kontrolin÷je grup÷je ir trims tiriamojoje.

Kalių sveikatingumui įvertinti ištyr÷me šiuos rodiklius: bendrus baltymus, albuminus, globulinus, gliukozę ir cholesterolį, kuriuos pateikiame sekančioje lentel÷je.

7 lentel÷. Kalių kraujo biocheminiai rodikliai

Pirmą kartą Antrą kartą

Rodikliai Kontrolin÷ gr. Tiriamoji gr. Kontrolin÷, gr. Tiriamoji gr. Bendri baltymai, g/L 64,18±0,45 65,31±0,56 63,89±0,62 65,86±0,36* Albuminai, g/L 34,16±0,26 34,98±0,45 38,47±1,01 38,76±0,86 Globulinai, g/L 26,21±0,26 27,38±0,24* 27,62±1,02 29,31±0,47 Gliukoz÷, mmol/L 6,18±0,43 3,34±0,37** 5,97±0,16 5,59±0,28 Cholesterolis, mmol/L 5,12±0,08 5,59±0,12* 5,34±0,24 2,43±0,08*** *P<0,05; **P<0,01; ***P<0,001

Pirmo ÷mimo kraujo sud÷tyje buvo nustatytas atitinkamas kiekis bendrų baltymų – kontrolin÷je grup÷je 64,18 g/L, o tiriamojoje – 1,13 g/L daugiau. Maždaug tokiu lygiu tiriamosios grup÷s kraujo sud÷tyje buvo daugiau ir albuminų bei globulinų (P<0,05). Kontrolinių kalių kraujyje buvo nustatyta beveik du kartus daugiau gliukoz÷s negu tiriamojoje grup÷je – 85,03 proc. daugiau (P<0,01). Cholesterolio daugiau buvo rasta tiriamosios grup÷s kalių kraujo sud÷tyje – 5,59 mmol/L, kas sudar÷ 8,41 proc. (P<0,05).

Galime teigti, kad pirmą kartą bandomuoju laikotarpiu ištirto kraujo biocheminiai rodikliai, visais atvejais buvo normos ribose, nes nei iš vieno rodiklio negalime spręsti apie kažkokį susirgimą arba apie panaudoto prebiotiko neigiamą poveikį šunų sveikatingumui.

Atlikus kraujo tyrimus bandomojo laikotarpio pabaigoje, stebime analogiškus duomenis apie kraujyje esančius baltymus ir jų sudedamąsias dalis. Bendrų baltymų tiriamosios grup÷s kalių kraujyje buvo 3,0 proc. daugiau (P<0,05), albuminų 0,75 proc. ir globulių 5,77 proc. daugiau.

Nebuvo pasteb÷ta didelio skirtumo tarp grupių ir kraujo cukraus kiekyje. Buvo stebimas didelis skirtumas cholesterolio kiekio kitime. Kontrolin÷s grup÷s kalių kraujo sud÷tyje cholesterolis išliko beveik tame pačiame lygyje, kaip ir pirmo ÷mimo kraujyje. Tiriamosios grup÷s kalių kraujo

25 sud÷tyje ženkliai sumaž÷jo cholesterolio kiekis. Šis rodiklis tesiek÷ 2,43 mmol/L, arba buvo mažesnis net 2,2 karto, lyginant su kontrolinių kalių kraujo rodikliu.

Kaip ir pirmą kartą, taip ir šiuo kart, kraujo biocheminiai rodikliai buvo normos ribose.

3.2. Bandymas su šuniukais

Nuo geguž÷s m÷nesio vidurio iki birželio m÷nesio vidurio visos kal÷s tur÷jo vadas. Nuo atsivedimo iki atjunkymo mes steb÷jome šuniukus, kurie buvo parinkti pagal lytį – patin÷liai, pagal amžių, pagal kūno masę, pagal išsivystymą ir pagal sveikatingumą.

3.2.1. Šuniukų š÷rimas

Tik ką gimę šuniukai gavo kal÷s pieną. Kaip žinome kal÷s pieno chemin÷ sud÷tis yra sekanti: - sausoji medžiaga – 22,8 proc.;

- žali baltymai – 8,1 proc.; - žali riebalai – 9,8 proc.; - laktoz÷ – 3,5 proc.; - kalcis – 0,28 proc.; - fosforas – 0,22 proc.;

- apykaitos energija – 527,5 kJ/100 g.

Be motinos pieno šuniukai nuo atitinkamo amžiaus laikotarpio prad÷jo ÷sti kal÷s ÷dalą. Pradžioje labai nedideliais kiekiais, o prieš atjunkant jie jau pagrinde maitinosi kalei skirtu visaverčiu sausu ÷dalu.

Visaverčio sauso ÷dalo sud÷tis pateikta antroje lentel÷je, chemin÷ ÷dalo sud÷tis pateikta trečioje lentel÷je. Kaip ir kal÷s, taip ir šuniukai esantys prie kalių buvo šeriami ÷dalu be prebiotiko ir su prebiotiku.. Šuniukai virškinamumo bandymo laikotarpiu sunaudojo 100 – 150 g sauso visaverčio ÷dalo.

26 3.2.2. Virškinamumo bandymas su šuniukais

Maisto medžiagų įsisavinimo lygiui nustatyti parinkome po 5 šuniukus į kiekvieną grupę, kreip÷me d÷mesį į jų augimo spartą ir išsivystymą, nes bandymui negalima imti labai sparčiai augančių ir užskurdusių šuniukų, tai gali atsiliepti gautų rezultatų patikimumui ir realumui.

Likus dešimčiai dienų iki šuniukų atskyrimo nuo kal÷s, prad÷jome balansinį bandymą. Paruošiamojo laikotarpio nevykd÷me, nes šuniukai ir toliau buvo šeriami tuo pačiu ÷dalu ir buvo surastas ÷dalo suvartojimo kiekis, kad nebūtų likučių.

Kiekvieną dieną rinkome šuniukų išskyras. Jas gerai permaiš÷me ir atitinkamą jų dalį d÷jome į sandarius indus. Surinktos išskyros buvo saugomos v÷sioje patalpoje. Prieš vykdant cheminę analizę išmatos buvo v÷l gerai permaišomos ir dedamos į porcelianines l÷kšteles džiovinimui. Paruošus m÷ginius, atlikome pagrindinių maisto medžiagų nustatymą. Išmatų cheminę sud÷tį pateikiame aštuntoje lentel÷je.

8 lentel÷. Šuniukų išmatų chemin÷ sud÷tis ( proc. )

Grup÷ R o d i k l i a i Kontrolin÷ Tiriamoji Sausoji medžiaga 27,26±0,76 30,82±0,64** Organin÷ medžiaga 25,81±0,40 27,80±0,71* Žali baltymai 17,06±0,37 17,11±0,25 Žali riebalai 1,50±0,13 1,57±0,22 Žalia ląsteliena 3,21±0,18 3,72±0,21 Žali pelenai 2,66±0,06 3,01±0,16

Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 3,56±0,47 3,63±0,49

*P<0,05; **P,0,01

Sausesn÷s, šviesesn÷s ir mažiau dvokiančios išmatos buvo tiriamosios grup÷s šuniukų. Jų išmatose buvo nustatyta 3,56 proc. daugiau sausosios medžiagos, negu kontrolin÷s grup÷s šuniukų išmatose (P<0,01). Analogiškas atvejis buvo pasteb÷tas ir nustačius organines medžiagas. Kitų maisto medžiagų nustatyti kiekiai abiejų grupių skyr÷si labai nedaug, didesnis skirtumas buvo pasteb÷tas žalių pelenų rezultatuose.

27 9 lentel÷. Maisto medžiagų įsisavinimo lygis šuniukų organizme ( proc. )

Grup÷ R o d i k l i a i Kontrolin÷ Tiriamoji Sausoji medžiaga 73,09±0,41 75,81±0,18*** Organin÷ medžiaga 81,60±0,12 83,72±0,28*** Žali baltymai 75,21±0,36 78,25±0,14*** Žali riebalai 96,63±0,32 99,47±0,18*** Žalia ląsteliena 22,61±0,34 24,64±0,25*** Žali pelenai 7,01±0,14 7,88±0,06***

Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 98,78±0,34 99,26±0,13

***P<0,001

Sausoji medžiaga kontrolin÷s grup÷s šuniukų buvo įsisavinama 73,09 proc. lygyje, o tiriamosios grup÷s 2,72 proc. aukštesnis (P<0,001). Tiriamosios grup÷s šuniukai geriau įsisavino organinę medžiagą 2,12 proc. (P<0,001), žalius baltymus – 3,04 proc. (P<0,001), žalius riebalus – 2,84 proc. (P<0,001), žalius pelenus – 0,87 proc. (P<0,001) ir neazotines ekstraktines medžiagas – 0,48 proc.

Iš pateiktų duomenų matome, kad geriausiai šuniukų organizme buvo įsisavinamos maisto medžiagos, tokios kaip žali riebalai, neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos, o taip pat žali baltymai ir taip pat visa ÷dalo organin÷ medžiaga. Mūsų gauti rezultatai labai artimai siejasi su kitų gyvūnų maisto medžiagų virškinamumu. Tik atrajotojai geriau įsisavina žalią ląstelieną bei mineralines medžiagas.

Šunys, kat÷s ir kiti kailiniai žv÷reliai ląstelieną įsisavina žemu lygiu, nes jų virškinamasis traktas n÷ra turtingas specialia mikroflora ir pas juos ÷dalas per virškinamąjį traktą praeina gana greitai.

3.2.3. Šuniukų kūno mas÷s kitimas bandymo metu

Kalių kūno mas÷s kitimo nesek÷me, bet šuniukų kūno mas÷s kitimas mums buvo aktualus. Kal÷s, kurios buvo tiriamojoje grup÷je, ÷dalo sud÷tyje gavo prebiotiką mannanoligosacharidą gana ilgą laiko tarpą. Jos šiuo ÷dalu buvo šeriamos ramyb÷s būkl÷je, ruošiant kergimui, sukergus –

28 n÷štumo laikotarpiu ir laktacijos periodu. Taigi, kal÷s buvo šeriamos su mannanoligosacharido priedu praeidamos visas fiziologines būkles, nes po atjunkymo vykdomas kalių atstatomasis laikotarpis, o po jo jos pereina į ramyb÷s būklę.

Šuniukus sv÷r÷me du kartus: tik gimusius ir prieš atjunkymą. Sv÷rimo rezultatus pateikiame dešimtoje lentel÷je.

10 lentel÷. Šuniukų kūno mas÷s kitimas bandymo laikotarpiu

Grup÷

R o d i k l i a i Kontrolin÷ Tiriamoji

Gimusio šuniuko svoris, g 495,0±0,5 490,6±0,4

Šuniuko svoris prieš atjunkymą, g 6950,0±0,3 7240,2±0,6*** Kūno mas÷s priaugimas per parą , g 107,58±0,24 112,49±0,42***

***P<0,001

Gimusių šuniukų svoris kontrolin÷je ir tiriamojoje grup÷je buvo beveik vienodas. Prieš atjunkant svorių skirtumas išryšk÷jo, tiriamosios grup÷s šuniukų naudai. Tiriamosios grup÷s šuniukų svoris buvo 4,01 proc. (P<0,001) didesnis, negu kontrolin÷s grup÷s šuniukų. Tas atsiliep÷ ir kūno mas÷s priaugimui per parą, nes tiriamosios grup÷s šuniukai per parą priaugo 112,49 g arba 4,37 proc. (P<0,001) daugiau.

Tyrimo laikotarpiu nebuvo pasteb÷ta rimtų susirgimų pasireiškimų. Šuniukų išsaugojimas šiuo laikotarpiu buvo 100 proc.

29 4. REZULTATŲ APTARIMAS

Mūsų šalyje pasirinkimas pramoninių sausų ÷dalų šunims yra gausus. Yra siūloma pramoninių ÷dalų, kurių sud÷tyje vyrauja gyvūniniai produktai, tai aukštos kategorijos produktai. Kitų ÷dalų sud÷tyje, gamybos proceso metu, panaudota daugiau augalin÷s kilm÷s komponentų, tai jau bus ekonomin÷s klas÷s produktas.

Dabar didelis d÷mesys kreipiamas į panaudotus augalinius komponentus, nes nustatyta, kad kai kurie iš jų šuns organizme sukelia alergizuojančias reakcijas. ödalo pasirinkimui skiriamas didelis d÷mesys.

Lietuvos šunų veisikai ir augintojai stengiasi vartoti tik aukštos kategorijos visaverčius ÷dalus. Vieni vartoja tik pramoniniu būdu pagamintus, o kiti ÷dalą ruošia iš geros kokyb÷s produktų ir šeria, taip vadinamu, natūraliu ÷dalu, kuris irgi atitinka visus reikalavimus. Tam yra panaudojami gyvūnin÷s, augalin÷s kilm÷s komponentai bei įvairūs priedai, kurie pagerina raciono virškinamumą, praturtina jį atskiromis biologiškai aktyviomis medžiagomis, n÷ra toksiški, nesukelia nepageidaujamų reiškinių organizme.

Paskutiniu metu plačiai vartojami probiotikai ir prebiotikai. Šunims jie prad÷ti vartoti dar visai neseniai. Yra nemažai nuomonių apie šių priedų panaudojimo galimybes, poveikį sveikatingumui, saugai ir, galime sakyti, organizme toksinių medžiagų absorbavimui ir spartesniam jų pašalinimui iš organizmo. Panaudojus prebiotikų priedus, išskiriamos iš organizmo sausesn÷s išmatos ir daugiau purios, t.y. n÷ra tokios teplios (Hesta et al., 2003).

Mes savo moksliniame darbe panaudojome mannanoligosacharido priedą, praturtintą miel÷mis, prie sauso visaverčio ÷dalo. Yra atlikta steb÷jimai panaudojant skirtingas dietas su skirtingu kiekiu mielių, kurios savo ruožtu pakoreguoja baltymų kiekį sausame ÷dale, ir įrodyta, kad esant didesniam baltymų kiekiui, sumaž÷ja jų įsisavinimo lygis. Baltymai buvo įsisavinami iš dietos, kurios sud÷tyje buvo 21 proc. baltymų, 85 proc., o iš dietos su 23 proc. baltymų – 78 proc. Riebalų įsisavinimas buvo daugiau kompleksinis – šunys juos įsisavino 90 – 85 proc. (Swanson et al., 2004). Dietos panaudotos suaugusiems šunims, laktuojančioms kal÷ms gali teigiamai paveikti biocheminius kraujo rodiklius, maisto medžiagų įsisavinimo lygį bei bendrą šuns sveikatos būklę. Sausi ÷dalai su dideliu baltymų kiekiu teigiamai veikia Clostridium Perfringens bakterijų dauginimąsi, kurios pagerina ląstelienos virškinamumą (Zentek, 2000).

Maisto medžiagų įsisavinimas priklauso nuo produkto, kuriame yra teikiama maisto medžiaga. Mūsų visaverčiame sausame ÷dale panaudoti komponentai kukurūzai ir kviečiai.

30 Nurodoma, kad kukurūzų angliavandeniai gali būti įsisavinami iki 99,8 proc., kai tuo tarpu iš avižų – 70,4 proc. (Carciofi et al., 2009). Maisto medžiagų įsisavinimas priklauso ir nuo maisto medžiagų santykio sausame ÷dale bei tam tikrų priedų panaudojimas juose, tokių kaip gliukoz÷, insulinas (Carciofi et al., 2008; Ahlstrom et al., 2006; Davis et al., 2005). Autoriai pateik÷ maisto medžiagų virškinamumą skirtingų veislių šunų organizme. Jie pateikia tokius rezultatus, kad žali baltymai įsisavinami 81,1 proc., žali riebalai 93,3 proc., angliavandeniai 79,2 proc., krakmolas 99,3 proc., žali pelenai 13,8 proc. lygyje.

Prebiotikai yra nevirškinami ÷dalo komponentai. Jie pagerina organizmo sveikatos būklę, stimuliuoja augimą, reguliuoja bakterijų skaitlingumą storųjų žarnų skyriuje (Flickinger, Wolf, Garleb, 2000).

Prebiotikai organizme nevirškinami, jie reguliuoja bifidobakterijų, laktobakterijų kolonijų susidarymą ir augimą. Maistiniai fruktanai – vieni iš oligosacharidų, kurie sumoduliuoja žarnyno mikroflorą bei reguliuoja jos aktyvumą, mažina cholesterolio ir trigliceridų kaupimąsi organizme (Delzenne, Williams, 2002). Tai pasteb÷jome ir mes, nes mananoligosacharidas sumažino cholesterolio kiekį kraujyje net 2,2 karto.

Yra literatūrinių duomenų apie fruktooligosacharidų ir mananoligosacharidų panaudojimą šunų sausų ÷dalų sud÷tyje. Nustatyta, kad mananoligosacharidai sauso ÷dalo sud÷tyje daro tam tikrą poveikį maisto medžiagų virškinamumui. Maisto medžiagos jų poveikyje buvo įsisavinamos: sausoji medžiaga 72,7 proc., organin÷ medžiaga 81,7 proc., žali baltymai 75,7 proc. Taip pat sumažina bendrą anaerobinių bakterijų kiekį, bifidobakterijų kiekis irgi sumažinamas, o laktobakterijų kiekis padid÷ja. Bakterijoms E.coli poveikio neturi (Swanson et al., 2002).

Iš bendro konteksto mes galime teigti, kad mūsų panaudotas mannaoligosacharidas tur÷jo įtakos maisto medžiagų įsisavinimo laipsniui iš vartojamo sauso ÷dalo tiek suaugusių šunų, tiek šuniukų organizme. Taip pat pagerino kai kuriuos kraujo biocheminius rodiklius, kurie apibūdina organizmo sveikatingumą dabartiniame etape. Tai reiškia, kad vartojant šį prebiotiką, nors ir nedideliu kiekiu su sausu ÷dalu, galima pastoviai palaikyti šuns sveikatos būklę geresniame lygyje. Tuo pačiu pratęsti jo kokybišką gyvenimo lygį.

Labai svarbus aspektas, kurį mes steb÷jome tyrimo metu – ekologin÷ šio priedo panaudojimo pus÷. Kaip buvo min÷ta, mes pasteb÷jome, kad šunų, kurie gavo ÷dalą su mannanoligosacharidu, išmatos buvo sausesn÷s, įgaunančios atitinkamą šuns išmatoms formą, mažiau dvokiančios. Tai reiškia, kad mes tuo galime sumažinti aplinkos taršą, pagerinti išmatų surinkimą ir utilizavimą, nes šuo jų išskiria mažesnius kiekius.

31 IŠVADOS

Iš bandymo su Vokiečių aviganių šunimis, šertais visaverčiu ÷dalu „Araton“ ir panaudojus prebiotiko priedą mannaoligosacharidą, rezultatų galime teikti šias išvadas:

- išmatų chemin÷s analiz÷s rezultatai parod÷, kad kontrolin÷s grup÷s šunų išmatose buvo nustatyta 34,76 proc. sausosios medžiagos, o tiriamosios grup÷s išmatos buvo mažiau vandeningos, nes jose dr÷gnio buvo tik 63,09 proc., gauti rezultatai buvo statistikai patikimi (P<0,05); taip pat išmatų kvapas buvo malonesnis, pačios išmatos buvo šviesesn÷s spalvos; taip pat pasteb÷jome, kad džiovinant išmatos mažiau sukiet÷jo ir džiūvo trumpesnį laiko tarpą;

- visaverčio sauso ÷dalo maisto medžiagas aukštesniu lygiu įsisavino kal÷s tiriamojoje grup÷je. Be išimties visos maisto medžiagos buvo įsisavinamos geriau min÷tų kalių organizme; kontrolin÷s grup÷s kal÷s sausąją medžiagą įsisavino 74,19 proc. lygyje, o tiriamosios 76,41 proc. (P<0,001); organin÷s medžiagos virškinamumas kontrolin÷je grup÷je siek÷ 82,12 proc., o tiriamojoje 1,29 proc. didesnis (P<0,001); žali pelenai tiriamosios grup÷s kalių organizme buvo įsisavinami 15,07 proc., žali proteinai 78,45 proc., žali riebalai 99,5 proc., žalia ląsteliena 24,53 proc., neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos 99,45 proc. lygyje; apykaitos energijos įsisavinimas buvo aukštesnis tiriamųjų kalių organizme;

- ištyrus kraują, paimtą bandymo pradžioje, t.y. po dviejų m÷nesių, kada buvo prad÷tas šerti prebiotikas, kontrolin÷je grup÷je nustat÷me 65,31 g/L bendrų baltymų, o tiriamojoje 1,13 g/L daugiau, daugiau tiriamosios grup÷s kalių kraujyje buvo nustatyta ir albuminų bei globulių; gliukoz÷s kiekis kontrolin÷s grup÷s kalių kraujyje buvo 6,18 mmol/L, kai tuo tarpu tiriamųjų kraujyje jos kiekis buvo net 85 proc. mažesnis (P<0,01); antrą kartą ištyrus kraujo biocheminius rodiklius buvo pasteb÷ta, kad bendri baltymai pakito labai nežymiai, baltymų tiriamosios grup÷s kalių kraujyje buvo 65,86 g/L arba 3 proc. daugiau negu kontrolin÷je grup÷je (P<0,05), daugiau buvo albuminų bei globulių; pasteb÷tas tendencingas maž÷jimas gliukoz÷s visų kalių kraujyje; cholesterolis kontrolin÷je grup÷je buvo 5,34 mmol/L lygyje, o tiriamųjų kalių kraujyje cholesterolio buvo nustatyta tik 2,43 mmol/L (P<0,001);

32 - šuniukų išmatose buvo nustatyta 30,82 proc. sausosios medžiagos, o kontrolinių tik 27,26 proc. (P<0,01); organin÷s medžiagos tiriamosios grup÷s išmatų sud÷tyje buvo 27,80 proc. arba 1,99 proc. daugiau (P<0 05); žalių baltymų, žalių riebalų, žalios ląstelienos kiekiai tarp grupių mažai kuo skyr÷si, didesnis skirtumas buvo pasteb÷tas lyginant žalių pelenų rezultatus, nes jų kiekis tiriamųjų šuniukų išmatose buvo 3,01 proc. arba 11,63 proc. daugiau;

- maisto medžiagų įsisavinimo lygis tiriamosios grup÷s šuniukų organizme buvo visose pozicijose aukštesnis; sausoji medžiaga tiriamosios grup÷s šuniukų buvo įsisavinama 75,81 proc. lygyje arba 2,72 proc. geriau (P<0,001), organin÷ medžiaga – 83,72 proc. arba 2,12 proc. geriau (P<0,001), žali baltymai – 78,25 proc. arba 3,04 proc. geriau (P<0,001), žali riebalai – 99,47 proc. arba 2,84 proc. geriau (P<0,001), žalia ląsteliena – 24,64 proc. arba 2,03 proc. geriau (P<0,001), žali pelenai – 7,88 proc. arba 0,87 proc. geriau ir neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos – 99,26 proc. arba 0,48 proc. geriau;

- tik ką gimusių šuniukų svoris skyr÷si labai nežymiai, jie sv÷r÷ 490 – 495 g; atjunkant svorių skirtumas grup÷se išryšk÷jo tiriamųjų augintinių naudai. Tiriamosios grup÷s šuniukai sv÷r÷ 7240 g arba 290 g daugiau, palyginus su kontroliniais (P<0,001) paros priesvoriai tiriamųjų šuniukų siek÷ 112,49 g arba 4,37 proc. didesni (P<0,001).

33 LITERATŪRA

1. Ahlstrom O., Skrede A., Vhile S., Hove K. Effect of exercise on nutrint digestibility in trained Hunting dogs fed a fixed amount of food. J. Nutr. 2006. Vol. 136. P. 2066S– 2068S.

2. Andrieux C. Prebiotics and health. In: Post-antibiotics era on animal nutrition. The 3rd techno world meeting. February 23. 2001. Korea. 2001. P. 45–53.

3. Buddington K., Danohoo J., Buddington R. Dietary oligofructose and inulin protect mice from enteric and systemic pathogens and turnor inducers. J. Nutrition. 2002. Vol. 132. P. 472–477.

4. Carciofi A.C., Takakura F.S., De-Oliveira L.D., Teshima E., Jeremias J.T., Brunetto M.A., Prada F. Effects of six carbohydrate sources on dog diet digestibility and post-prandial glucose and insulin response. Journal of animal physiology and anomal nutrition. 2008. Vol. 92. No. 3. P. 326–336.

5. Carciofi A., Vasconcellos R., De Oliveira L., Brunetto M., Valerio A., Baz Carrilho R., Prada F. Chromic oxide as a digestibility marker for dogs – A comparison of method anglysis. Animal feed science and technology. 2009. Vol. 134 (3). P. 273–286.

6. Choct M. Managing gut health through nutrition. British Poultry Science. 2009. Vol. 50. P. 9–15.

7. Crettenden R.G. Prebiotics and probiotics. Horizon scientific press. Wymondham. 1999. P. 141–156.

8. Cummings J.H., Christie S., Cole T.J. A study of fructooligosaccharides in the prevention of travellers diarrhoea. Aliment Pharmacol Ther. 2001. Vol. 15. P. 39–45.

9. Davis M., Willard M., Williamson K., Steiner J., Williams D. Sustained strenuous

exexcise inereases intestinal permeability in racing Alaskan sled dogs. J.Vet. Intern. Med. 2005. Vol. 19 (3). P. 3–9.

10. De Boever P., Deplancke B., Verstraete W. Fermentation by gut microbiota cultured in a stimulator of the human intestinal microbiol ecosystem is improved by supplementing a soygerm powder. J. Nutr. 2000. Vol. 130. P. 2599–2606.

11. Delzenne N., Williams Ch. Prebiotics and lipid metabolism. Nutrition and metabolism. 2002. Vol. 13. P. 61–67.

34 12. Den Hond E.M., Geypens B., Ghoos Y. Effect of high performance chicory inulino n

constipation. Nutr. Res. 2000. Vol. 20. P. 731–736.

13. Flickinger E.A., Wolf B.W., Garleb K.A. Glucose-based oligisaccharides exhibit different in vitro fermentation patterns and affect in vivo aparent nutrint digestibility and microbial populations in dogs. J. Nutr. 2000. Vol. 130. P. 1267–1273.

14. Flickinger E.A., Van Loo J., Fahey G.C. Nutritional responses to the presence of inulin and oligofructose in the diets of domesticsted animals: a review. Crit. Rev. Food Sci. Nutr. 2003. Vol. 43. P. 19–60.

61. Fuller R. Probiotcs in man and animal. J. Appl Bacteriol. 1989. Vol. 66. P. 365–378. 62. Gopa P.K., Sullivan P.A., Smart J.B. Utilization of galactooligosaccharides as selective

substrates for growth by lactic acid bacteria including Bifidobacterium lactis DR10 ans Lactobacillus rhamnosus DR20. Int.Dairy J. 2001. Vol. 11. P. 19–25.l

63. Gibson G.R., Roberfroid M.B. Dietary modulation of human colonic microbiota: introducing the concept of prebiotics. J. Nutr. 1995. Vol. 125. P. 1401–1412.

64. Gibson G., Willis C.L., Van Loo J. Non-digestible oligosaccharides and bifidobacteria: implications for health. Int. Sugar J. 1994. Vol. 96 (38) P. 1–7.

65. Haj Ayed M., Laamari Z., Rekik B. Effects of incorporating an antibiotic „Avilamycin“ and probiotic „Activis“ in broiler diets. Am Soc of Animal Science. Proceedings. Western section. 2004. Vol. 55. P. 237–240.

66. Halfhide B. Role of the European Probiotic Association. Role of probiotics in animal nutrition and their link to the demands of European consumers. Proceedings. 2003. P. 3–4. 67. Hesta M., Jenseens G., Debrackeleer J., Millet S., De Wilde R. Fecal odor components in

dogs: nondigestible oligosaccharides and resistant starch do not decrease fecal H25 emission. J. Appl. Res. Vet. Med. 2003. P. 25–32.

68. Hesta M., Roosen W., Janssens G., Millet S., De Wilde R. Prebiotics affect nutrint digestibility but not faecal ammonia in dogs fed increased dietary protein levels. British Journal of Nutrition. 2003. Vol. 90 (100). P. 1007–1014.

69. Hylla S., Gostner A., Dusel G. Effects of resistant starch on the colon in healthy volunteers: possible implications for cancer prevention. Am. J. Clin. Nutr. 1998. Vol. 67. P. 124–136.

70. Houdijk J., Hartemink R., Van Laere K., Williams B. Fructooligosaccharides and transgalactooligosaccharides in weaner pigs diet. In: Hartemink R. Proceedings of the

35 International symposium „Non-digestible oligosaccharides: healthy food for the colon“. Wageningen. 1997. P. 69–78.

71. Jacobasch G., Schmiedl D., Kruschewski M., Schmehl K. Dietary resistant starch and chronic inflammatory bowel diseases. Int. J. Colorectal Dis. 1999. Vol. 14 (4-5). P. 201– 211.

72. Januškevičius A. Zootechninių bandymų metodiniai nurodymai. Vilnius. 1992. 25 p. 73. Januškevičius A., Januškevičien÷ G. Augalinių ir gyvūninių pašarų bei produktų tyrimo

metodai. Kaunas. 2010. 170 p.

74. Jeusette I., Grauwels M., Cuvelier C., Tonglet C., Istasse I., Diez M. Hypercholesterolaemia in a family of rough collie dogs. J. Small Anim. Tract. 2004. Vol. 45 (3). P. 19–24.

75. Kauer I., Chopra K., Saini A. Probiotics: Potential pharmaceutical application. European J. Pharmaceut Sci. 2002. Vol. 15. P. 1–9.

76. Kimura Y., Nagata Y., Bryant C.W., Buddington R.K. Nondigestible oligosaccharides do not increase accumulation of lipid soluble environmental contaminants by mice. J. Nutrition. 2002. Vol. 132 (1). P. 80–87.

77. Macfarlane G.T., Cummings J.H. Probiotics and prebiotics: can regulating activities of the intestinal bacteria beneit health. British Medical Journal. 1999. Vol. 318. P. 999–1003. 78. Messaoudi M., Rozan P., Nejdi A., Bisson J.F., Desor D. Behavioural and cognitive

effects of oligofructose enriched inulin in rats. Br. J. Nutr. 2005. Vol. 93. P. 27–30.

79. Mroz Z., Koopmans S.J., Bannik A., Partanen K., Krasucki W., Overland M., Radcliff S. Carboxylic acids as bioregulators and gut growth promoters in nonruminants. In: Mosenthin R., Zentek J., Zebrowska T. Biology and nutrition in growing animals. Elsvier. 2006. P. 81–133.

80. Newman K. Mannanoligosaccharides: Natural polymers with significant impact on the gastrointestinal mikroflora and the immune system. In: Lyons T.A., Jacques K.A. Biotechnology in the feed industry.

81. Nines K. Inulin and oligofructose:what are they? J. Nutr. 1999. Vol. 129. P. 1402–1406. 82. Nousiainen J.T., Setala J.K. Feed for promoting the growth and intestinal function on

animals. 1992. European patent application 911085496. Publication number 4435389. 83. Ofek I., Mirelman D., Sharon N. Adherence of Escherichia coli to human mucosal cells

36 84. Ouwehand A., Salminen S., Isolauri E. Probiotics: an overview of beneficial effects.

Antonie Van Leeuwenhoek. 2002. Vol. 82. P. 279–289.

85. Patterson J.A., Burkholder K.M. Application of prebiotics and probiotics in poultry production. Poultry Sci. 2003. Vol. 82. P. 627–631.

86. Pelicia K., Mendes A., Saldanha E. Probiotic and prebiotic utilization in diets for free-range broiler chickens. Brazilian Journal of Poultry Science. 2004. Vol. 6. No. 2. P. 99– 104.

87. Piva A., Meola E., Panciroli A., Formigoni A. In vitro intestinal fermentation and modelling. J. Anim. Sci. 1996. Vol. 74. Supl. 1. P. 173.

88. Piva A., Meola E., Fomigoni A., Panciroli A., Bertuzzi T., Pietri A., Mordenti A. Lactitol controls indele and 3-methylindole production by swine mikroflora. In: Laplace G.K., Fevrier J.P., Barbeau C. Proceedings of the 8th Int. Symposium on digestive physiology in pigs. Saint Malo. France. 1997. Vol. 88. P. 470–474.

89. Piva A., Galvano F., Biagi B., Casadei G. Intestinal fermentation: dietary and microbial interactions. In: Mosenthin R., Zentek J., Zebrowska T. Biology and nutrition in growing animals. Elsvier. 2006. P. 3–31.

90. Playne M.J., Crittenden R.G. Prebiotics from latose, sutrose, starch and plant polisaccharides. In: Neaser J.R., German J.B. Bioprocesses and biotechnology for functional foods and nutraceuticals. 2004. P. 99–134.

91. Propst E.L., Flickinger E.A., Bauer B., Merchen N.R., Fahey G.C. A dose response experiment evaluating the effects of oligofructose and inulino n nutrint digestibility, stool quality, and fecal protein catabolites in healthy adult dogs. J. Anim. Sci. 2003. Vol. 20. P. 57–66.

92. Ramos M.G., Bambirra E.A., Nicoli J.R., Cara D.C., Vieira E.C., Alvarez-Leite J. Protection by short-chain fatty acids agains 1-β-D-arabinofuranosylcytosino – induced intestinal lessions in germfree mice. Antimicrob. Agents Chemother. 1999. Vol. 43 (4). P. 950–953.

93. Ritzhaupt A., Wood I.S., Ellis A., Hosie K.B., Shirazy-Beechey S.P. Identification and characterization of a monocarboxylate transporter (MCTI) in pig and human colon: its potential to transport L-lactate as well as butyrate. J. Physiol. 1998. Vol. 513 (3). P. 719– 732.