LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVULININKYSTöS KATEDRA

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVULININKYSTöS KATEDRA

Aivaras Samuolis

BOKSUOSE LAIKOMŲ DB IR DBxL F

KARTOS MIŠRŪNIŲ

PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCINIŲ RODIKLIŲ PALYGINIMAS

Magistro darbas

Darbo vadovas:

Prof. habil. dr. R. Gružauskas

Magistro darbas atliktas 2008 – 2009 metais Lietuvos Veterinarijos Akademijos Gyvulininkyst÷s katedroje, UAB „Girkalnio kiaulių kompleksas“, Raseinių rajonas.

Magistro darbą paruoš÷: Aivaras Samuolis (Vardas., pavard÷)

(parašas)

Magistro darbo vadovas: Prof. habil. dr. R. Gružauskas (LVA Gyvulininkyst÷s katedra)

(parašas)

Magistro darbo konsultant÷: dr. V. Šarkūnien÷ (LVA Gyvulininkyst÷s katedra)

(parašas)

Recenzentas:

TURINYS

ĮVADAS ...5

I. LITERATŪROS APŽVALGA ...7

1.1. PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCIJĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI...7

1.2. PARŠINGŲ PARŠAVEDŽIŲ ŠöRIMAS IR JO YPATUMAI ...13

1.3. PARŠAVEDŽIŲ LAIKYMO SISTEMOS ...15

1.3.1. Neparšingų ir paršingų paršavedžių laikymas...15

1.3.2. Žindamų paršavedžių laikymas ...16

1.4. APIBENDRINIMAS ...22

II. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ...23

III. TYRIMŲ REZULTATAI ...25

IV. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ...35

V. SUMMARY...37

VI. LITERATŪROS SĄRAŠAS...39

SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

amž. – amžius; d. – diena;

DB – Didžioji baltoji; kg – kilogramas;

KRKS - kiaulių reprodukcinis ir kv÷pavimo sindromas; L – Landrasai;

MMA - mastito, metrito, agalaktijos sindromas; sk. – skaičius;

ĮVADAS

Šiuolaikiniai pramoniniai kiaulinininkyst÷s šakai labai svarbu geros kiaulių reprodukcin÷s, pen÷jimosi ir m÷sin÷s savyb÷s. Visa tai galima pasiekti tik turint aiškią selekcijos kryptį, įvairių kiaulių grupių š÷rimui naudojant pilnaverčius subalancuotus pašarus, užtikrinant optimalias laikymo sąlygas, prie kurių pilnai panaudojamos gyvulio veislin÷s savyb÷s (Cullberston, 1998; Saikevičius, 2001).

Kiaul÷ yra vienintel÷ iš žem÷s ūkio gyvulių, galinti atvesti daug palikuonių vienoje vadoje (Chung et al., 2002). Paršavedžių reprodukcijos rodikliams turi įtakos daugelis veiksnių: paršavedžių lytin÷s sistemos išsivystymas, ovuliacijos lygis, kiaušidžių hipofunkcijos, genetiniai faktoriai, sezonas, klimatin÷s sąlygos, geb÷jimas prisitaikyti, šviesa, vedama darbo organizavo vadyba ūkiuose, kiaulių š÷rimas, stresas ir jautrumas jam, užkrečiamos ligos. Apvaisinimo rodikliams didelę reikšmę turi naudojamos spermos kokyb÷ (Kertenis ir kt., 2007; Jankevičiūt÷ ir kt., 2002). Kuo daugiau palikuonių gauname iš paršaved÷s vieno apsiparšiavimo metu, kuo intensyviau panaudojame paršavedes (Klimas, 2003), tuo įmon÷s rentabilumas didesnis, per metus pagaminamas didesnis kiaulienos kiekis (Jukna ir kt., 2003).

Kiaulių reprodukcijos ciklas yra sud÷tingas, ir labai priklauso nuo endokrinin÷s ir kitų organizmo sistemų veiklos funkcionavimo. Lyginant su kitais žem÷s ūkio gyvuliais, tai kiaulių lytinis ciklas skiriasi ir yra sud÷tingesnis. Sutrikus neuroendokrininei koordinacijai sutrinka ir pakinta normalus fiziologinis reprodukcinis ciklas (Chung et al., 2002).

Priklausomai nuo produktyvumo krypties ir panaudojimo selekcijoje, kiaulių veisl÷s suskirstytos į tris pagrindines grupes: motinines, t÷vines ir tarpines. Motinin÷s veisl÷s (Lietuvos vietin÷s, Lietuvos baltosios, didžiosios baltosios, jorkšyrai) turi geras reprodukcines savybes, stiprią konstitucija bei gerai geba prisitaikyti prie ūkinių ir klimatinių sąlygų.

T÷vin÷s veisl÷s (diurokai, pjetrenai, hempšyrai) gerai įsisavina pašarus, turi geras m÷sines savybes. Diurokai, pjetrenai ir hempšyrai naudojami pramoninio mišrinimo deriniuose tik kaip t÷vin÷ forma, tod÷l šių veislių paršaved÷ms n÷ra taikomi aukšti vislumo reikalavimai. Tarpin÷s veisl÷s (landrasai) pasižymi ne tik geromis reprodukcin÷mis savyb÷mis, bet selekciniame darbe gali būti naudojamos tiek kaip motinin÷s, tiek kaip t÷vin÷s veisl÷s (Stakauskas A., 2001; Rimkevičius ir kt., 2008).

Darbo tikslas: palyginti boksuose laikomų DB ir DBxL F1 kartos derinio mišrūnių

paršavedžių reprodukcinius savybių rodiklius. Darbo uždaviniai:

Įvertinti ir palyginti DB ir DBxL F1 kartos mišrūnių paršavedžių reprodukcinių

savybių rodiklių kitimą 2004 – 2009 metų laikotarpyje:

• paršavedžių aps÷klinimą iš pirmo karto ir avarinių lizdų, proc.; • paršavedžių vislumą, vnt;

• gyvų paršelių sk. vadoje, vnt; • atjunkytų paršelių sk., vnt.;

• vid. paršelio svorį nujunkant 28 amž. dieną, kg; • vid. nujunkomų paršelių lizdo svorį, kg;

I. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. PARŠAVEDŽIŲ REPRODUKCIJĄ ĮTAKOJANTYS FAKTORIAI

Kiaulininkyst÷s ūkiuose pagrindinius nuostolius sudaro kiaulių reprodukcinių funkcijų sutrikimai. Dažniausiai reprodukcijos sutrikimai pasitaiko d÷l neįvykusio ar nepilno apsivaisinimo ir d÷l ankstyvoje neštumo stadijoje įvykusios embrionų žūties. Dažniausiai pasitaikantys šie sutrikusio apsivaisinimo požymiai:

• pasikartojanti ruja po s÷klinimo; • nelaiku pasikartojanti ruja; • ruja su neryškiais požymiais;

• nedidel÷s paršelių vados (Karvelien÷ ir kt., 2006).

Apsivaisinimą gali veikti metų laikas, netinkamas darbo organizavimas ūkiuose, nesubalansuotas kiaulių š÷rimas, s÷klinimui naudojama negyvybinga ar nekokybiška sperma, užkrečiamosios ligos (1 paveikslas.). Taip pat reprodukciniams rodikliams didelę reikšmę turi s÷klinimui ar kergimui naudojamos spermos kokyb÷ (Jankevičiūt÷ ir kt., 2002). Kai kurie ūkiai patys laiko kuilius ir gamina spermą ūkyje esančioms paršaved÷ms s÷klinti. Neretai gyvulių laikymo, š÷rimo bei spermos gamybos sąlygos stipriai paveikia spermos kokybę, tod÷l sunku nustatyti konkrečias paršavedžių neapsivaisinimo priežastis (Kertenis, 2007; Šiukščius, 2004).

1 pav. Pagrindiniai faktoriai veikiantys paršaved÷s reprodukcines savybes. Atskirų požymių pasireiškimas yra tiesiogiai veikiamas genetinių ir technologinių (aplinka, š÷rimas, auginimas ir laikymas) faktorių (Hermesch et al., 2000). Reprodukcinių savybių paveldimumo koeficiantas yra pakankamai žemas (h²=0,10–0,15). Esant tokiam

Ūkio vadyba Aplinkos kitimas (sezonas, šviesa, klimatas). Apvaisinimas Š÷rimas Paveldimumas Užkrečiamosios ligos

žemam paveld÷jimo koeficiantui, paršavedžių produktyvumas yra labai glaudžiai susijęs su aplinkos faktoriais (Kerzien÷ ir kt., 2004).

Taip pat paršavedžių reprodukcijoje ne mažiau svarbų vaidmenį vaidina paršavedžių lytinių organų išsivystymas, ovuliacijos lygis, amžius kergimo metu, š÷rimas prieš ir po apsiparšiavimo, streso faktorius ir kiti veiksniai. Genetiniai faktoriai: visiškas nevaisingumas, laikinas nevaisingumas, sumažintas vaisingumas (Kertenis, 2007). Aukščiau išvardinti faktoriai taip pat įtakoja būsimos vados dydį (Karvelien÷ ir kt., 2006).

Jei auginant pakaitines kiaulaites susilpn÷ja kiaušidžių funkcijos bei sumaž÷ja mas÷, to pasekoje yra subrandinama mažesnis folikulų skaičius. Dažniausia ši problema iškyla pramoniniuose kiaulių kompleksuose. Kadangi tai įtakoja didel÷ gyvulių koncentracija vienoje vietoje, mociono nepakankamumas, taikomas koncentratinis š÷rimo tipas (Yang et al., 2000; Karvelien÷ ir kt., 2006).

Paršaved÷s amžius kergimo metu - glaudžiai susijęs su ovuliacijos lygiu: suaugusių, pilnai subrendusių – ovuliacijos lygis aukštesnis nei jaunų ir maksimalus būna 4–5 apsiparšiavime. Ovuliacijos lygis priklauso nuo inbrydingo laipsnio. Selekcijoje taikant giminingą veisimą ovuliuojančių kiaušialąsčių skaičius maž÷ja, o tuo tarpu skirtingų veislių kryžminimo atveju atvirkščiai – did÷ja (Smith et al., 2008).

Paršavedžių apvaisinimo procentas, vislumas ir paršelių mas÷s rodikliai tiesiogiai įtakojami kuilių spermos kokyb÷s. S÷klinimo punktuose ir pramoniniuose kompleksuose kuilių reproduktorių atrankai skiriamas ypatingas d÷mesys, tam tikslui sudaromos optimalios š÷rimo ir laikymo sąlygos, kuilių veislinio panaudojimo režimas (Jankevičiūt÷ ir kt., 2002; Mezalira, 2005).

Paršavedžių pergrupavimo metu, kiaulait÷s patiria didelį stresą ir traumas. Tai gali sąlygoti ankstyvą embrionų mirtingumą. Didelis embrionų mirtingumo procentas neigiamai veikia paršavedžių reprodukcines funkcijas. Dažniausiai po kergimo žūsta apie 35 proc. ovuliavusių kiaušialąsčių, iš jų apvaisintų – 75 proc. iki 21 d. amžiaus. Taip pat paršavedžių s÷klinimas ilgą laiką koncervuota sperma, infekcijos patekimas per gimdos takus s÷klinimo ar kergimo metu didina embrionų mirtingumą (Sinclair et al., 2001).

Paršavedžių vislumas yra įtakojamas metų laiko ir klimatinių sąlygų, kitaip tariant sezono. Vislumas tiek žiemą, tiek vasarą mažai kinta, tačiau pasteb÷ta – žiemą didesnis nei vasarą. Atlikti tyrimai parod÷, kad vasaros periodu (birželio – rugs÷jo m÷n.) apvaisintų paršavedžių procentas buvo 70–75 proc., o žiemą – 89 proc. Ypač tai išryšk÷ja pramoniniuose kiaulių kompleksuose, d÷l mikroklimato svyravimo (santykin÷s oro dr÷gm÷s sumaž÷jimo ir

oro temperatūros padid÷jimo) (http://www.thepigsite.com/pighealth/article/515/abortion-and-seasonal-infertility; Rozemboom et al., 2000).

Pasikeitus laikymo sąlygoms pirmiausia keičiasi reprodukciniai rodikliai. Ypač laikymo sąlygų kaitai jautrios pramoniniuose kompleksuose auginamos kiaulait÷s. D÷l šios priežasties bandos atnaujinimui pirktų iš veislynų bandos pakaitai veislinių kiaulaičių per pirmus metus išbrokuojama apie 33 proc. daugiau (Rimkevičius ir kt., 2008).

Šviesos intensyvumas, trukm÷, bangos ilgis turi ryšį su oro temperatūra, š÷rimu, bei klimatu. Prailginta šviesos trukm÷ stimuliuoja paršavedžių gonadotropinių hormonų išsiskyrimą, ko pasekoje did÷ja vislumas. Buvo atliktas tyrimas ir pasteb÷ta, kad paršaved÷s, kurios auginamos 18 valandų per parą šviesos r÷žimu, turi žymiai ryškiau išreikštą lytinį cikliškumą, didesnį apvaisinimo procentą nei gyvenančios 6 val. per parą šviesos režimu (Kriauzien÷ ir kt., 2005).

Stresas yra labai svarbus faktorius kiaulių reprodukcijos cikle. Didelis stresas gali būti patiriamas ypatingai pramoniniuose kiaulių kompleksuose, kur gausu įvairios technikos, įrengimų, pakankamai didel÷ gyvulių koncentracija (Kriauzien÷ ir kt., 2005).

Jautrumą stresui sąlygoja genetiniai faktoriai. Šeštoje kiaulių chromosomoje nustatytas HAL genas, kuris lemia kiaulių jautrumą aplinkos veiksniams. Stresams jautrios kiaul÷s mažiau rezistentiškos, pasižymi prastesn÷mis reprodukcin÷mis pen÷jimosi savyb÷mis, iš tokių kiaulių gaunama žemos kokyb÷s m÷sa. Tokių kiaulių dažniau sutinkama tarp m÷sinių veislių, kurios ilgą laiką buvo selekcionuojamos m÷singumo kryptimi. Manoma, kad m÷singumą lemiantis genas lokalizavęsis šalia streso (HAL) geno, tod÷l, vykdant selekciją m÷singumo kryptimi, gyvulių organizme vykstantys intensyvūs metabolizmo procesai skatina mas÷s augimą ir kartu silpnina adaptacines savybes. Įvairių veislių ir linijų kiaul÷s skirtingai reaguoja į įvairius aplinkos dirgiklius. Jautriausi stresams yra pjetrenai ir įvairios selekcijos landrasai. T÷vin÷ kiaulių linija išvesta iš pjetrenų. Nustatyta, kad šioje linijoje HAL genas n÷ra eliminuotas. Jis yra heterozigotin÷s (NP) būsenos. Buvo atlikti tyrimai ir testai stresams atsparių ir streso geno nešiotojų paršavedžių reprodukcijos analizei, gauti rezultatai - patikimų skirtumų tarp atskirų rodiklių nenustatyta, tačiau išryšk÷ja tendencija, kad šį geną turinčių paršavedžių reprodukcin÷s savyb÷s blogesn÷s:

• apvaisinimas pirmo s÷klinimo metu mažesnis 1,1 proc.; • vislumas – vidutiniškai 0,21 paršelio;

• pieningumas – 3,22 kg;

Po nujunkymo iki 7– os dienos surujoja 77,2 proc. stresams atsparių ir 62,5 proc. streso geną turinčių paršavedžių (Kriauzien÷ ir kt., 2005).

Stresas yra vienas iš veiksnių, kuris neigiamai įtakoja paršavedžių lytines funkcijas. Streso poveikyje kraujyje padid÷ja adrenalino kiekis, ko pasekoje blokuojamas lytinių hormonų išsiskyrimas, d÷l to sumaž÷ja paršavedžių apsivaisinimo geba (Šiukčius, 2004; Kriauzien÷ ir kt., 2005).

Streso faktoriai skirstomi:

1. fiziniai (aukšta arba žema temperatūra, didel÷ ar per maža santykin÷ oro dr÷gm÷, intensyvūs triukšmai);

2. cheminiai (amoniako, sieros vandenilio, anglies dvideginio koncentracijos padid÷jimas, įvairūs farmakologiniai preparatai);

3. trauminiai (kastracija, injekcijos, ženklinimas, kaulų lūžiai); 4. š÷rimo (staigus raciono ar š÷rimo lygio pakeitimas);

5. technologiniai (pergrupavimas, pervarymas, didel÷ gyvulių koncentracija; 6. transportavimo;

7. biologiniai (vakcinacija, įvairių susirgimų gydymas);

8. eksperimentiniai (gyvulių dirginimas elektros srove, vibracija); 9. ranginiai (formuojant grupes kova d÷l lyderio grup÷je).

Kiaulių reprodukcin÷s funkcijos tampriai sąveikauja su įvairiais streso faktoriais. Pavyzdžiui, kiaul÷ms pastovių triukšmų ribinis stiprumas yra 60–90 dB, šios normos viršijimas iššaukia stresą, trikdo gyvulį bei jo organizmo fiziologines funkcijas (Kriauzien÷ ir kt., 2005).

Selekciniame darbe vykdant kiaulių atranką pagal reprodukcines savybes labai svarbu nustatyti pagrindinius požymius bei jų svarbą gerinant reprodukcines savybes (2 paveikslas).

2 pav. Pagrindinių produktyvumo požymių įtaka gerinant reprodukcines savybes (Rimkevičius ir kt., 2008)

Kiaulių vaisingumą įtakoja užkrečiamosios, o reprodukcinę sistemą pažeidžiančios ligos (Bouma, 2000).

Infekcin÷s kiaulių ligos paplitusios visame pasaulyje. Joms tenka apie 50 – 60 proc. visų kiaulių ligų (3 paveikslas). Kai kurios užkrečiamosios kiaulių ligos kelia pavojų ir žmogui, taip pat kitiems naminiams ir laukiniams gyvūnams. Tod÷l šių ligų kontrol÷ yra ne vien kiaulininkyst÷s ūkių savininkų, bet ir atitinkamų valstyb÷s institucijų rūpestis. Lietuvoje kiaulių ligų tyrimai infekcinių ligų atžvilgiu atliekami vadovaujantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teis÷s aktais, reglamentuojančiais gyvūnų užkrečiamųjų ligų kontrol÷s reikalavimus (Sereika ir kt., 2006).

3 pav. Kiaulių virusinių ir bakterinių ligų paplitimas Lietuvoje (Sereika ir kt., 2006) Per paskutinius metus labai padid÷jo kiaulių reprodukcinis ir kv÷pavimo sindromas (KRKS) atvejų. Tai viena iš svarbiausių kiaulių užkrečiamųjų ligų pasaulyje. Šio viruso sukelta infekcija atneša daug žalos kiaulių augintojams. Sutrikdo kiaulaičių ir paršavedžių reprodukciją, kas v÷liau sąlygoja nepageidaujamas komplikacijas: abortus, nujunkytų paršelių kv÷pavimo sistemos patologijas. Šios infekcin÷s ligos protrūkiai kiaulių bandos produktyvumą sumažina nuo 5 iki 20 proc., vidutiniškai prarandama nuo 1 iki 3,8 kiekvienos paršaved÷s paršelio, o kartais net 50 proc. visos vados. Tik ką gimusių paršelių gaišimo procentas kartais pasiekia net 75,6 proc., dalis jų gaišta nujunkymo periodu, kitiems pasireiškia kv÷pavimo sistemos patologija. Pra÷jus 16 savaičių ūmin÷ ligos eiga pereina į l÷tinę (Stankevičien÷ ir kt., 2008).

Kiaulių reprodukciniam produktyvumui daug žalos padaro chlamidioz÷, kuri sąlygoja: abortus, negyvų ar negyvybingų paršelių atsivedimą, gemalinių dangalų ir jungin÷s

pažeidimus. Patekusios į lytinius takus, chlamidijos dauginasi placentos audiniuose, sukeldamos vaisiaus parenchiminių organų degeneraciją. Tokie placentos pokyčiai trikdo vaisiaus mitybą, d÷l to paršaved÷s n÷štumas dažniausia baigiasi abortu. Dažniausiai chlamidioze serga paršeliai, paršingos kiaul÷s, o platinti gali sveiki kuiliai reproduktoriai.

Chlamidijomis sveikas kiaules galima užkr÷sti per spermą. Kuiliams chlamidijos sukelia l÷tinį šlapl÷s uždegimą, keratitą, balanopostitą (Gerulis ir kt., 2002).

Paršaved÷ms gana dažnai pasitaikantis susirgimas – mastito, metrito, agalaktijos (MMA) sindromas. Tai yra sud÷tingas ir komplikuotas susirgimas. Dažniausia serga ką tik apsiparšiavusios paršaved÷. Mastitą gali sukelti arba tiesiogin÷ bakterin÷ infekcija per spenio kanalą (d÷l prastos higienos), arba bakterijos patekusios į kraujotakos sistemą iš kitų lokalizuotų bakterin÷s infekcijos židinių. Serganti paršaved÷ guli ant pilvo, neprisileidžia žindyti paršelių.

Metrito atveju bakterijos į reprodukcinius takus gali patekti apsiparšiavimo metu nesilaikant sanitarijos ir higienos reikalavimų.

Agalaktija yra dalinis arba visiškas pieno nebuvimas. Dažnai pasitaiko su viena iš anksčiau min÷tų ligų, t.y. mastitu arba metritu. Už paršavedžių laktaciją atsakingi prolaktinas ir oksitocinas. Jų išskyrimą ir veikimą gali sutrikdyti toksinai, patenkantys į kraują, esant mastitui ar metritui.

D÷l MMA sindromo gali būti prarandamos ištisos vados bei išbrokuojama daug paršavedžių (http://www.vetcontact.com/en/art.php?a=1016&t=).

1.2. PARŠAVEDŽIŲ ŠöRIMAS IR JO YPATUMAI

Paršavedžių š÷rimas prieš s÷klinimą ar kergimą, paršingumo ir žindymo laikotarpiu turi didelę įtaką paršavedžių vislumui, produktyvumui, paršelio svoriui ir gyvybingumui bei tolimesniam augimui (Černauskien÷, 2008). S÷klinimo ar kergimo metu paršaved÷s turi būti tam tikros kondicijos, t.y. veislin÷s kondicijos (4, 5 paveikslai).

4 pav. Paršavedžių kondicijų sutrikimai. (1 – išsekusi; 2 – liesa; 3 – veislin÷ normali; 4 – nutukus; 5 – viršsvoris) (Lammers et al., 2007)

5 pav. Paršaved÷ atitinkanti veislinę kondiciją

(http:// www. cedarridgegenetics.com /replacementfemales. html )

Paršingų kiaulių š÷rime susiduriama su dviem pagrindin÷ms š÷rimo problemomis, kurios susijusios su reprodukcija: nekokybiški, mikotoksinais užteršti pašarai arba netinkamai subalansuoti pašarai (Černauskien÷, 2008).

Netinkamas maistinių medžiagų subalansavimas pašaruose sąlygoja energetinių medžiagų per didelį sunaudojimą arba kaupimą (Foxcroft, 1999). Paršingos paršaved÷s organizmui svarbių aminorūgščių, antioksidantų bei vitaminų trūkumas neigiamai veikia

kiaulių reprodukciją: padid÷ja embrionų mirtingumo procentas, sumaž÷ja vados dydis, sutrinka normalus lytinis ciklas (Sinclair, 2001). Netinkamas baltymų ir riebalų proporcijos santykis gyvulio organizme labiausiai veikia vaisingumą, taip pat d÷l antioksidantų trūkumo sutrinka toksinų poveikio stabdymas (Jindal et al., 1996). Mikotoksinų poveikis organizmui priklauso nuo jų koncentracijos pašaruose bei nuo tokių pašarų naudojimo trukm÷s (Diekman et al., 1992).

Viena svarbiausių priežasčių, sąlygojanti mažą paršelių išgyvenimo procentą - mažas svoris. Paršelio kūno mas÷ atsivedimo metu, priklauso nuo paršaved÷s š÷rimo iki apvaisinimo ir paskutin÷mis paršingumo dienomis (Černauskien÷, 2008; Mikel÷nas ir kt, 2002).

Paršavedžių reprodukcinių savybių paveld÷jimas selekcijos požiūriu yra labai neefektyvus - variantabilumas (h²) lygus beveik nuliui - 0,02 - 0,04. Taigi, jei norim tur÷ti gerą paršelį, pirmiausia reikia pasirūpinti tinkamu paršavedžių š÷rimu ir užtikrinti geras laikymo sąlygas.

Nemažai mokslininkų atlikdami mokslinius tyrimus su paršavedžių š÷rimu vegetacijos periodu, band÷ pagerinti paršavedžių raciono energinę vertę, ypač paskutinį paršingumo m÷nesį, kad paršelių kepenyse susidarytų papildoma glikogeno atsarga, kurios labai reikia paršeliui pirmomis gyvenimo dienomis. Be to, paršaved÷, gaudama daugiau energijos, geriau pasiruošia laktacijos periodui (Černauskien÷, 2008).

Nustatyta, kad likus paskutin÷ms 10 parų iki apsiparšiavimo, paršavedžių racionas buvo papildytas 125 g riebalų. Atsivestų paršelių svoris padid÷jo nuo 1270 g iki 1381 g, o sausųjų medžiagų kiekis paršaved÷s piene padid÷jo nuo 24,8 proc. iki 27,7 proc., iš jų baltymų iki 16,8 proc., o riebalų - 8,69 proc. (Mikel÷nas ir kt, 2002).

Paskutin÷mis 10 -15 paršingumo dienomis nepilnavertį kiaulių racioną papildžius mažiau kaip 1000 g gyvulin÷s kilm÷s riebalais, duoda teigiamą rezultatą paršelių svoriui ir paršaved÷s pieno sud÷čiai. Taigi didesnis riebalų kiekis gerina kai kuriuos reprodukcinius požymius (Mikel÷nas ir kt, 2002).

Paršingų paršavedžių maisto medžiagų reikm÷s sudarytos pagal reikmę gyvybiniams procesams palaikyti ir reikmę gautai paršingumo produkcijai. Pirmoje paršingumo pus÷je šis poreikis yra šiek tiek didesnis ir iki 84 paršingumo dienos sudaro apie 22 MJ/AE kiekvienam kilogramui priesvorio, v÷liau šis poreikis sumaž÷ja iki 14MJ/AJ 1 kilogramui priesvorio (1 lentel÷) (Drochner et al., 2000; Černauskien÷, 2008; Jatkauskas ir kt., 2002).

1 lentel÷. Energijos ir bendrųjų baltymų reikm÷s 120 – 180 kg kūno mas÷s paršaved÷ms (Drochner et al., 2000). Rodikliai I paršingumo pus÷ (iki 84 d.) II paršingumo pus÷ (nuo 85 – 114d.).

Apykaitos enrgija (AE) 25 29

Bendrieji baltymai, g 250 300

Lizinas, proc. 4,5 – 5,0

Koncentratų mišinys, kg 2,1 2,4 Koncentratų energetin÷ vert÷, MJ/AE 12,0

Š÷rimo normų mažinimas neigiamai veikia paršaved÷s kūno masę, pieningumą, krekenų sud÷tį. Riebalinio audinio sankaupos apsaugo nuo neigiamo aplinkos poveikio, užtikrina ir gerina kai kurių hormonų gamybą, palaiko maisto medžiagų sankaupas reikalingas medžiagų apykaitai (Mikel÷nas ir kt, 2002).

Ne mažiau svarbų vaidmenį vaidina ir gyvybiškai svarbios mineralin÷s medžiagos: kalcis, fosforas, cinkas, manganas, varis ir kt. Šių medžiagų stoka susijusi su ankstyva embrionų žūtimi, imunine sistema, kaulų ir kojų nagų sveikatingumu (Černauskien÷, 2008).

1.3. PARŠAVEDŽIŲ LAIKYMO SISTEMOS

1.3.1. Neparšingų ir paršingų paršavedžių laikymas

Veislynuose nesukergtos ir paršingos paršaved÷s iki 100 – 105 paršingumo dienos laikomos grup÷mis po 8 – 10, o prekin÷se bandose po 12 – 15 gyvulių viename garde, vienam gyvuliui atitinkamai skiriama 2 ir 1,9 m² grindų ploto (6 paveikslas).

Pramoniniuose kiaulių kompleksuose paršaved÷s po paršelių nujunkymo, o taip pat kergiamo amžiaus veislin÷s kiaulait÷s pervaromos į s÷klinimo sekciją, kur jos aps÷klinamos ir laikomos 35 dienas individualiuose garduose, kurių plotas 1,45 m² (Šveistys J. ir kt., 2005).

6 pav. Kergiamo amžiaus veislin÷s kiaulait÷s (www.google/picture/swine.html). Po paršingumo testo, paršingos paršaved÷s pervaromos į paršingų paršavedžių sekciją ir laikomos grup÷mis po 10 – 15 gyvulių garde. Grup÷se paršaved÷s laikomos iki 107 paršingumo dienos, o po to pervaromos į žindamų paršavedžių sekciją. Veislynų ir veislinių bandų paršaved÷ms naudinga taikyti laikymo sistemą su mocionu. Įrengiamos aikštel÷s į kurias paršaved÷s išleidžiamos du kartus per parą ir po 1,5 val. Š÷rimo frontas vienai paršavedei turi būti ne mažesnis kaip 45 cm, loviai suskirstyti pertvaromis į sekcijas, o jei yra įrengtas pašaro dalytuvas, tai vienas nuo kito turi būti 45 – 50 cm atstumu (Zootechniko žinynas, 2007; http://www.organic.lt/lt/pages,id.158).

1.3.2. Žindamų paršavedžių laikymas

Sukergtos / paršingos paršaved÷s pagal ES patvirtintą direktyvą gali būti laikomos kiekviena atskirai arba grup÷je. Tačiau kiaulių gerovei skirtuose ES teis÷s aktuose (91/630/EEB) numatyti minimalūs kiaulių apsaugos reikalavimai. Paršaved÷s ir kiaulait÷s, nuo sukergimo pra÷jus 4 sav. ir iki numatyto paršiavimosi likus savaitei, turi būti laikomos grup÷mis. Tokio gardo šonin÷ siena turi būti ne trumpesn÷ nei 2,8 m; jei garde laikoma mažiau nei 6 kiaul÷s, šonin÷s sienos turi būti ilgesn÷s nei 2,4 m. Jei paršeliai nujunkomi per 26 dienas, tai bendras gardo plotas sumažinamas iki 5 m².

Min÷ti reikalavimai keliami visoms naujai pastatytoms, rekonstruotoms ar perstatytoms kiaulid÷ms. Nuo 2013 m. tokie reikalavimai bus privalomi visiems kiaulių augintojams. Nuo 2003 m. min÷ti reikalavimai taikomi tiems kiaulių augintojams, kurie laiko mažiau nei dešimt paršavedžių. Tą savaitę, kai kiaul÷s turi paršiuotis ir paršiavimosi metu, jas

reikia laikyti uždaroje patalpoje, o kitu metu taip, kad kiaul÷s viena kitą matytų (http://www.kiaules.lt).

Technologiniu požiūriu žindomų paršelių gardai skirstomi į tris grupes: 1. paprastus;

2. kombinuotus; 3. specializuotus.

Paprastuose garduose paršaved÷ su paršeliais laikoma iki nujunkymo, nekeičiant gardo vidaus suplanavimo. Tokio tipo garduose paršavedžių judesiai neribojami, tod÷l pasitaiko atvejų, kai paršaved÷ užgula paršelius. Paršelių poilsio ir papildomo š÷rimo gardeliai gali būti įrengti šonuose arba priekin÷je gardo dalyje. Pastarieji patogesni d÷l lengvesnio aptarnavimo.

Kombinuotuose garduose pirmomis dienomis po apsiparšiavimo paršaved÷ fiksuojama, o v÷liau paaugus paršeliams – leidžiama garde laisvai jud÷ti. Transformuojant paršiavimosi ir paršelių auginimo gardus UPG – 6 tinka laikyti įvairaus amžiaus paršeliams. Galimi septyni gardo vidaus suplanavimo variantai (Zootechniko žinynas, 2007).

Tačiau ekologiniuose ūkiuose gardas turi būti pakankamo dydžio, kadangi paršavedžių fiksavimas ekologiniuose ūkiuose yra draudžiamas. Jame turi būti įrengta šilta izoliuota paršelių zona, apšildoma specialiomis apšildymo lempomis arba panaudojant d÷žutes. D÷žut÷s padeda išsaugoti paršelių išskiriamą biologinę šilumą ir ją panaudoti patiems paršeliams šildytis. D÷žut÷s gali būti įvairių konstrukcijų ir gaminamos pagal gardo konfigūraciją (http://www.organic.lt; Šveistys J. ir kt., 2005).

Specializuoti gardai pritaikyti tik vienam procesui. Juose paršaved÷ laikoma kelias dienas prieš apsiparšiavimą ir 12 – 14 dienų po apsiparšiavimo. Paršaved÷ fiksuojama bokse, kurio ilgis reguliuojamas durel÷mis. Iš šių gardų paršaved÷ su paršeliais perkeliama į auginimo gardus (7 paveikslas: a ir b).

7 pav. Paršavedžių laikymas boksuose (a)

UAB „Girkalnio kiaulių kompleksas“ asmenin÷ medžiaga

7 pav. Paršavedžių laikymas boksuose (b)

Specializuotus paršiavimosi gardus galima įrengti nedidel÷je izoliuotoje patalpoje, kurioje lengva sudaryti ir palaikyti mikroklimatą. Veislynuose, fiksuotas paršavedžių laikymas leidžiamas tik pirmosios laktacijos dešimtadienį. Tam tikslui naudojami gardai, kuriuose iš fiksavimo sienų antroje žindymo dekadoje galima atitraukti prie išorin÷s gardo sienos ir tokiu būdu paršavedei suteikiamas didesnis jud÷jimo plotas (2 lentel÷). Paršelius nuo paršaved÷s skiria likusi fiksavimo sienel÷. Šioje zonoje įrengiama paršelių gertuv÷s, š÷ryklos ir šildymo įrenginiai. Naudojant fiksuotą paršavedžių laikymą paršeliai apsaugomi nuo nugulimo. Žindomoms paršaved÷ms būtinas mocionas (Zootechniko žinynas, 2007).

2 lentel÷. Minimalūs reikalavimai gardų plotui, laikant kiaules grup÷se (Zootechniko žinynas, 2007).

Kiaulių augimo grup÷ Grindų plotas, m² Sukergtai kiaulaitei 1,64

Paršavedei 2,25

Paršeliui iki 10 kg 0,15

Paršeliui 10 - 20 kg 0,20 Paršeliui 21 - 30 kg 0,30

Paršavedes garduose galima laikyti ir po vieną - tik svarbu, kad garde būtų pakankamai vietos laisvai jud÷ti, apsisukti (8 paveikslas).

8 pav. Paršavedžių laikymas atskiruose boksuose (www.google.lt/picture/swinepiglets.html)

Specialiuosiuose reikalavimuose nurodoma, kad kiaul÷s privalo nuolat tur÷ti pakankamai medžiagų, kurias gal÷tų tyrin÷ti: šiaudų, šieno, pjuvenų, durpių ar jų mišinių, grybų komposto (jos turi nekenkti gyvulio sveikatai).

Pagal naujuosius reikalavimus nustatyta, kad patalpų, kuriose laikomos kiaulait÷s ir paršingos paršaved÷s, grindų dalis turi būti ištisai kieta, ir ne daugiau kaip 15 proc. kietųjų grindų ploto skiriama drenažo angoms. Nuo 2003 m. sausio 1 d. šios naujosios nuostatos taikomos visiems naujiems arba rekonstruotiems ūkiams, o nuo 2013 m. sausio 1 d. – visiems ūkiams. Šių naujų grindims taikomų priemonių, susijusių su išmetamaisiais teršalais, poveikis palyginus su dabartin÷mis tipiškomis visiškai grotuotomis grindimis neištirtas. Ne daugiau kaip 15 % drenažui skirto ištisai kietų grindų ploto yra mažiau kaip naujose nuostatose numatyti 20 % betoninių grotelinių grindų ploto (ne daugiau kaip 20 mm tarpas ir ne mažiau kaip 80 mm pločio virbas paršaved÷ms ir kiaulait÷ms) (www.kiaules.lt).

Ryšk÷ja ir kita kiaulių auginimo tendencija. Daug÷ja ūkininkų, kurie kiaules augina natūralesn÷mis, gyvuliams palankesn÷mis sąlygomis. Tokiuose ūkiuose kiaul÷s vieta 30 proc. pigesn÷, o elektros ir šilumin÷s energijos sąnaudos 85 proc. mažesn÷s, nes kiaulid÷s nešildomos, v÷dinamos natūraliai. Tokiose kiaulid÷se pagamintą kiaulieną pirk÷jai noriau perka, tod÷l gamyba pelninga.

Pagal ES taikomas gyvūnų gerov÷s direktyvos reikalavimus, paršingai paršavedei bendrame garde turi tekti ne mažiau 2,25 m² ploto, o kad vasarą gyvuliai neperkaistų, šis plotas tur÷tų būti didesnis kaip 4 m². Šveicarijoje paršavedę laikyti individualiame garde, kuriame ji negali apsisukti, leidžiama tik išimtiniais atvejais ir ne ilgiau kaip parą po apsiparšiavimo. Skirtingų tyr÷jų duomenimis, laisvai laikomos paršaved÷s su paršeliais gardas turi būti ne mažesnis kaip 5,3–7 m² (Kavol÷lis, 2007).

Stovyklose laikomos kiaul÷s daug daugiau juda, užsigrūdina, jų raumenys ir sausgysl÷s geriau išsivysto, o saul÷s ir gryno oro poveikyje suaktyv÷ja medžiagų apykaita, visų organų veikla, tod÷l mažiau serga, esti produktyvesn÷s, gimę paršeliai gyvybingesni ir sveikesni, sparčiau auga.

Kiaulių laikymas lauke vasaros sezonu teigiamai veikia paršavedžių ir kuilių reprodukcines savybes ir sveikatingumą – greitesn÷ ir ryškesn÷ ruja, veda daugiau gyvybingesnių paršelių, kurie atjunkomi 15 proc. didesnio svorio negu laikant juos uždarose patalpose. Stovyklinis kiaulių laikymas leidžia tinkamai paruošti tvartus žiemai – atlikti jų dezinfekciją, sudaromas pakankamas poilsio periodas pastatams, per kurį galima atnaujinti tvartą ir laikymo technologijas bei įrenginius. Labiausiai paplitęs nekilnojamas stacionarus stovyklinis kiaulių laikymas, kuriuose gyvuliai gali būti laikomi 4 – 5 m÷nesius per metus.

Kapitalin÷s stacionarios stovyklos, tai stovyklos, kurios mažai kuo skiriasi nuo tvartų su landomis mocionui. Užsienio valstyb÷se taikomas vienaeil÷s ir dvieil÷s stovyklos (Kavol÷lis, 2007).

Stovyklos gal būti statomos apšiltintos ir neapšiltintos. Apšiltintas stovyklas mūsų sąlygomis galima būtų eksplotuoti devynis m÷nesius per metus. Tačiau Lietuvoje populiariausios neapšiltintos kilnojamos lauko stovyklos, kurios statomos iš medinių konstrukcijų, o šalimais įrengiama negrįstos aikštel÷s. Tokiose stovykose turi būti š÷rimo aikštel÷, kietos dangos. Nuo lietaus ir saul÷s, v÷jo ant pavažų įrengiamos stogin÷s (9 paveikslas).

Stovyklose nelaikomos paršaved÷s su paršeliais, jos prieš paršiavimasi likus 4 savat÷ms būna pervestos į atskiras patalpas.

1.4. APIBENDRINIMAS

Būsimos vados dydis ir paršavedžių vislumas priklauso nuo vaisos organų dydžio, paršaved÷s amžiaus kergimo metu, kūno mas÷s, kurios priklauso nuo kiaulaičių augimo sąlygų. Paršavedžių vaisingumui bei paršelių skaičiui turi reikšm÷s paršaved÷s kūno sud÷jimas, genetin÷ atranka, pirmojo s÷klinimo laikas ir paršaved÷s amžius.

Atjunkymo trukm÷ taip pat labai svarbi reprodukcin÷ms savyb÷ms. Žindymo metu paršavedžių kiaušid÷s yra anestrus būkl÷s, tuo metu vyksta ir gimdos involiucija. Skubotas atjunkymas gali sukelti nepilnavertę rują, d÷l nesibaigusios gimdos involiucijos suprast÷ja embrionų implantacijos sąlygos.

Esant reprodukcinio ciklo sutrikimams, galima taikyti rujos stimuliavimą. Ruja gali būti stimuliuojama su kuilio pagalba arba hormoniniais preparatais. Stimuliuojamasis poveikis pasireiškia geresne ruja ir vados dydžiu, ypač kiaulait÷ms, tačiau hormoniniai preparatai veiksmingi tik tuomet, kai paršaved÷s yra ginekologiškai sveikos ir tinkamai prižiūrimos.

Veislinių kergimui tinkamo amžiaus kiaulaičių ir paršingų paršavedžių š÷rime daromos dvi esmin÷s klaidos, kurios turi didelę neigiamą įtaką reprodukcijai: nekokybiški, mikotoksinais užteršti pašarai arba netinkamai subalansuoti pašarai.

Taip pat reprodukcinę sistemą labiausiai, o kartais ir negrįžtamai paveikia ilgalaik÷ aukšta temperatūra. Šiuos simptomus lydi apatija, raumenų dreb÷jimas, sumaž÷jęs apetitas ir agalaktija. Tokių simptomų kompleksas vadinamas vasaros nevaisingumo sindromu.

Nežiūrint į ūkyje auginamą ir veisiamą gyvulių rūšį, būtina pasirinkti tinkamą laikymo technologiją ir š÷rimą subalancuotais racionais.

II. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8–500 („Valstyb÷s žinios“, 1997 11 28, Nr. 108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įsakymų „D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ (1998 12 31, Nr. 4–361) ir „D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4–16 ).

Moksliniai tyrimai atlikti 2008 - 2010 metais, UAB „Girkalnio kiaulių kompleksas”. UAB “Girkalnio kiaulių kompleksas” yra m÷sinio tipo kiaulių veisimo įmon÷, auginanti pardavimui veislines kiaulaites reprodukcin÷s bandos atnaujinimui Lietuvos pramoniniams kiaulių kompleksams, privatiems ūkininkams, taip pat eksportuojama į Vokietiją, Rusiją.

UAB “Girkalnio kiaulių kompleksas” yra Lietuvos A kategorijos veislynų sąraše. Gamybin÷ baz÷ yra 27 tūkst.vietų, kiaulių auginimui m÷sos gamybai pastatyta 1977 - 1978 metais. Šiuo metu įmon÷je laikoma virš 1300 paršavedžių banda ir 8000 - 9000 vnt įvairaus amžiaus veislinių kiaulaičių. Kuiliukai po atjunkinimo 21 dienos amžiaus tolimesniam pen÷jimui parduodami kitoms įmon÷ms (UAB “Biržų bekonas”, UAB ”Kontvainiai”, stambesniems ūkininkams), siekiant išvengti didel÷s gyvulių koncentracijos.

Visa sperma kiaulių s÷klinimui vežama iš Vokietijos. Grynaveisl÷s vokiškos didžiosios baltosios kiaulait÷s s÷klinamos su grynaveislių vokiškų landrasų kuilių sperma ir gaunamos pirmos kartos mišrūn÷s kiaulait÷s. Šios užaugintos kiaulait÷s toliau s÷klinamos vokiškų specialios linijos didžiųjų baltųjų kuilių sperma. Gautos hibridin÷s veislin÷s kiaulait÷s tinka dideliems pramoniniams kiaulių kompleksams bei stambių ūkininkų fermoms, atitinkančioms vakarietiškus standartus.

Pastarieji, įsigiję tokias hibridines kiaulaites, toliau s÷klindami m÷sinio kuilio sperma (geriausiai tinka pjetr÷no ir jorkšyro mišrūnas), gauna labai gerą pen÷jimui prieauglį, pasižymintį tiek ekonomiškumu auginimui tiek gera skerdienos kokybe (UAB „Girkalnio kiaulių kompleksas“ asmenin÷ medžiaga, 2009).

Tyrimo metu buvo palyginti dviejų veislių Didžiųjų baltųjų ir Didžiųjų baltųjų x Landrasų F1 kartos derinio mišrūnių paršavedžių reprodukcinių savybių rodikliai.

Kompleksas pasirinko DB x L F1 kartos veislių mišrinimą, nes abi šios veisl÷s turi

Didžiųjų baltųjų veisl÷s kiaul÷s yra stiprios konstitucijos, gerai prisitaikančios prie įvairių gamtinių sąlygų. Kiaul÷s pasižymi gerai išreikštomis m÷sin÷mis ir reprodukcin÷mis savyb÷mis. DB paršavedžių vislumas 11 – 12 paršelių, aukštas paršelių išsaugojimo procentas.

Landrasai taip pat turi geras reprodukcines savybes su išskirtinai geru pen÷jimusi bei m÷singumu. Landrasai ilgą laiką buvo selekcionuojami augimo spartos ir m÷singumo didinimo kryptimi, tod÷l šios veisl÷s kiaul÷s gerai panaudoja pašarų azotą. Baltymų sintez÷ žymiai intensyvesn÷ nei didžiųjų baltųjų ar kitų veislių kiaulių.

Siekiant nustatyti dviejų veislių DB ir DBxL F1 kartos derinio paršavedžių

reprodukcines savybes, buvo apskaičiuoti kiekvieno apsiparšiavimo vidutiniai rodikliai ir atliktas jų palyginamasis įvertinimas 2004 m. – 2009 m. laikotarpyje.

Tyrimo metu įvertinti šie reprodukcinių savybių rodikliai:

• paršavedžių aps÷klinimas iš pirmo karto ir avarinių lizdų, proc.; • paršavedžių vislumas, vnt;

• gyvų paršelių sk. vadoje, vnt; • atjunkytų paršelių sk., vnt.;

• vid. paršelio svoris nujunkant 28 amž. dieną, kg; • vid. nujunkomų paršelių lizdo svoris, kg;

• paršelių išsaugojimo procentas.

Tyrimų duomenys apdoroti statistin÷s analiz÷s metodu statistiniu paketu “R 2.2.0.” (Venables, Smith, 2005) ir WinExcel programą.

Atliekant statistinę duomenų analizę apskaičiavome rodiklių aritmetinius vidurkius (Χ_{), vidutinius kvadratinius nuokrypius (}σ_{), įvairavimo koeficientus (Cv), vidurkių paklaidas}

(±Mx).

Tyrimų duomenys buvo vertinami, naudojant t-kriterijus hipotezių tikrinimui pagal Stjudentą. Buvo analizuojamas tyrimų duomenų tarpusavio ryšio priklausomumas.Tam buvo apskaičiuojami tiriamų rodiklių koreliacijos koeficientai (r) (pagal Dž. U. Snedekorą, 1961) bei jų patikimumai (p) (Juozaitien÷ ir kt., 2001).

III. TYRIMŲ REZULTATAI

Palyginus dviejų veislių DB ir DBxL F1 kartos derinio mišrūnių paršavedžių

reprodukcinių savybių rodiklių duomenis, nustat÷me vislumo kitimą 2004 – 2009 m. laikotarpyje (10 paveikslas; žr. I-XII priedą).

10 pav. DB ir DBxL F1 kartos mišrūnių paršavedžių vislumo kitimas 2004-2009

m. laikotarpyje

Duomenys rodo, kad 2004 m. ir 2005 m. laikotarpyje vislumo kitimas atitinkamai buvo 1,26 vnt arba 10,24 proc. (p<0,01) ir 1,38 vnt arba 11,21 proc. (p<0,05) didesnis DBxL F1 kartos derinio mišrūnių nei DB veisl÷s paršavedžių.

DB veisl÷s parašavedžių atvestų paršelių skaičius vadoje 2007 m. laikotarpyje buvo 0,2 vnt. arba 1,75 proc. (p>0,05) didesnis nei DBxL F1 kartos derinio mišrūnių paršavedžių.

Lyginant 2008 m. laikotarpyje DB ir DBxL F1 kartos derinio mišrūnių paršavedžių

vislumo kitimą, nustatyta, kad šios dvi veisl÷s paršavedžių atved÷ vienodą skaičių (11,5 vnt.) paršelių.

2006 m. ir 2009 m. laikotarpyje atvestų paršelių skaičius atitinkamai buvo 0,95 vnt. arba 8,2 proc. (p>0,05) ir 0,75 vnt. arba 6,42 proc. (p>0,05) didesnis DBxL F1 kartos derinio

mišrūnių nei DB veisl÷s paršavedžių. 9.5 10 10.5 11 11.5 12 12.5 2004 2005 2006 2007 2008 2009 metai A tv es tų p ar še li ų s k . v ad o je , v n t DB DBxL

Analizuojant dviejų veislių DB ir DBxL F1 kartos derinio paršavedžių apsiparšiavimo

rezultatus, matome, kad geresnes reprodukcines savybes 2004 m. – 2009 m. laikotarpyje tur÷jo DBxL F1 kartos derinio paršaved÷s (3 lentel÷).

DBxL F1 kartos derinio paršaved÷s vid. 2004 m. – 1,28 vnt. arba 11,09 proc. (p<0,01),

2005 m. – 1,51 vnt. arba 13,35 proc. (p<0,01), 2006 m. – 0,8 vnt. arba 7,46 proc. (p<0,05), 2008 m. – 0,45 vnt. arba 4,01 proc. (p>0,05), 2009 m. – 0,82 vnt. arba 7,28 proc. (p>0,05) laikotarpyje atved÷ gyvų paršelių vadoje daugiau nei DB veisl÷s paršaved÷s. 2007 m. laikotarpyje šios dvi veisl÷s vid. atved÷ 10,7 vnt. gyvų paršelių.

Atjunkytų paršelių vid. svoris 2005m. – 2009 m. laikotarpyje buvo didesnis (nuo 0,01 kg arba 0,15 proc. iki 0,11 kg arba 1,59 proc. (p>0,05)) DB veisl÷s paršavedžių nei DBxL F1

kartos derinio paršavedžių.

2004 m. laikotarpyje atjunkytų paršelių vid. svoris buvo 0,2 kg arba 2,5 proc. (p<0,05) didesnis DB veisl÷s paršavedžių nei DBxL F1 kartos derinio paršavedžių.

Lyginant dviejų veislių bendrą vid. atjunkytų paršelių svorį didesnis buvo 2004 m. – 5,59 kg arba 6,86 proc. (p<0,01), 2005 m. – 8,2 kg arba 11,56 proc. (p<0,05), 2006 m. – 3,45 kg arba 4,96 proc. (p>0,05), 2007 m. – 3,87 kg arba 6,19 proc. (p>0,05), 2008 m. – 2,34 kg arba 3,59 proc. (p>0,05), 2009 m. – 4,56 kg arba 6,86 proc. (p<0,01) DBxL F1 kartos derinio

paršavedžių nei DB veisl÷s paršavedžių.

Palyginus paršingumo periodus tarp šių dviejų veislių, nustat÷me, kad 2004 m. – 2009 m. laikotarpyje, mažesnis buvo DB veisl÷s paršavedžių ir svyravo nuo 114 d. iki 115,27 d., o DBxL F1 kartos derinio paršavedžių nuo 114,76 d. iki 115,56 dienos.

Mažiausi laktacijos periodai 2004m. – 2009 m. laikotarpyje nustatyti DBxL F1 kartos

derinio paršavedžių (nuo 23,08 d. iki 26,16 d.) nei DB veisl÷s paršavedžių (nuo 24,36 d. iki 26,43 d.).

3 lentel÷. DB ir DBxL F1 kartos paršavedžių reprodukcinių savybių apsiparšiavimo rezultatai 2004 – 2009 m. laikotarpyje Veisl÷ DB DB x L Metai V id . at v es tų g y v ų p ar še li ų sk ., v n t A tj u n k y tų p ar še li ų 2 8 d . v id . sv o ri s, k g B en d ra s v id . at ju n k y tų p ar še li ų s v o ri s, k g P ar ši n g u m o p er io d as , d . L ak ta ci jo s p er io d as , d V id . at v es tų g y v ų p ar še li ų sk ., v n t A tj u n k y tų p ar še li ų 2 8 d . v id . sv o ri s, k g B en d ra s v id . at ju n k y tų p ar še li ų sv o ri s, k g P ar ši n g u m o p er io d as , d . L ak ta ci jo s p er io d as , d X 2004 ±m 10,26 ±0,29 8 ±0,05 75,82 ±2,03 115,27 ±0,31 26,43 ±0,50 11,54 ±0,33 7,80 ±0,06 81,41 ±0,72 115,56 ±0,20 25,26 ±0,68 X 2005 ±m 9,80 ±0,49 6,90 ±0,09 62,73 ±3,01 114,46 ±0,20 25,11 ±0,56 11,31 ±0,32 6,79 ±0,08 70,93 ±1,67 115,03 ±0,15 24,54 ±0,16 X 2006 ±m 9,91 ±0,51 7,51 ±0,12 66,01 ±2,73 114,76 ±0,14 24,76 ±1,97 10,71 ±0,26 7,23 ±0,11 69,46 ±2,29 114,76 ±0,14 26,16 ±0,39 X 2007 ±m 10,75 ±0,40 6,59 ±0,19 58,59 ±2,38 114,01 ±0,35 24,36 ±1,44 10,71 ±0,31 6,35 ±0,04 62,46 ±1,81 114,63 ±0,11 23,08 ±0,41 X 2008 ±m 10,76 ±0,20 6,43 ±0,09 62,71 ±1,68 114,96 ±0,09 25,05 ±0,44 11,21 ±0,20 6,42 ±0,05 65,05 ±1,97 115,16 ±0,13 23,44 ±0,39 X 2009 ±m 10,44 ±0,43 6,59 ±0,04 61,88 ±0,95 114,56 ±0,11 24,93 ±0,72 11,26 ±0,17 6,52 ±0,04 66,44 ±0,96 115,09 ±0,06 24,28 ±0,63

Laikant paršavedes ūkyje, svarbu tai, kad jos būtų aps÷klintos iš pirmo karto, tai leistų sumažinti darbo sąnaudas. Tuo tikslu įvertinome dviejų veislių DB ir DB x L F1 kartos derinio

mišrūnių pirmo aps÷klinimo paršavedžių apsiparšiavimo rezultatus (4 lentel÷, žr. I-XII priedą).

Analizuojant šešių metų (2004 – 2009 m.) laikotarpyje duomenis DB ir DB x L F1

kartos derinio veislių, didesn÷mis reprodukcin÷mis savyb÷mis, t.y. aps÷klinimu iš pirmo karto pasižym÷jo DB x L F1 kartos derinio paršaved÷s. Tačiau, šiame laikotarpyje didesniu – 2004

m. (2 vadomis), 2005 m (3 vadomis) ir nuo 2006 m. – 2009 m. (1 vada) vadų skaičiumi per metus pasižym÷jo DB veisl÷s paršaved÷s nei DB x L F1 kartos derinio paršaved÷s.

Duomenys rodo, kad 2004 m. laikotarpyje DB x L F1 kartos derinio paršaved÷s buvo

7,8 proc. aps÷klintos iš pirmo karto geriau nei lyginant su DB veisl÷s paršaved÷mis.

2005 m. laikotarpyje DB paršaved÷s buvo 1 proc. aps÷klintos iš pirmo karto geriau nei lyginant su DB x L F1 kartos derinio veisl÷s paršaved÷mis.

Lyginant tarpusavyje dviejų veislių DB ir DB x L F1 kartos derinio mišrūnių

paršavedžių pirmo aps÷klinimo apsiparšiavimo rezultatus – 2007 metais, skirtumų nenustatyta.

Analizuojant DB ir DB x L F1 kartos derinio mišrūnių paršavedžių pirmo aps÷klinimo

apsiparšiavimo rezultatus 2006 m., 2008 m. ir 2009 metais, nustatyta, kad DB x L F1 kartos

derinio mišrūnių paršaved÷s buvo atitinkamai 1,6 proc., 1,9 proc. ir 2,4 proc. aps÷klintos iš pirmo karto geriau nei DB veisl÷s paršaved÷s.

Palyginus dviejų veislių DB ir DBxL F1 kartos derinio mišrūnių paršavedžių

reprodukcinių savybių rodiklius, t.y. vadų skaičių ir avarinių lizdų kitimą per metus šešių metų (2004-2009 m.) laikotarpyje, gauti sekantys rezultatai, kurie pateikti 5 lentel÷je (žr. I-XII priedą).

Duomenys rodo, kad 2004 m. – 5,29 proc., 2005 m. – 3,8 proc., 2007 m. – 4,3 proc., 2008 m. – 3,8 proc. 2009 m. – 4,2 proc. laikotarpyje DB veisl÷s paršaved÷s tur÷jo daugiau avarinių lizdų lyginant su DBxL F1 kartos derinio veisl÷s paršaved÷mis.

2006 m. laikotarpyje DB veisl÷s paršaved÷s tur÷jo 0,4 proc. mažiau avarinių lizdų lyginant su DB x L F1 kartos derinio veisl÷s paršaved÷mis.

4 lentel÷. DB ir DBxL F1 kartos derinio mišrūnių paršavedžių vadų skaičius ir pirmo aps÷klinimo metu apsiparšiavimo skaičius per

metus bei jų kitimas 2004-2009 m. laikotarpyje, proc. Metai 2004 2005 2006 2007 2008 2009 Vadų sk. DB DBxL DB DBxL DB DBxL DB DBxL DB DBxL DB DBxL I 95,5 99,0 92,5 87,7 77,5 86,1 84,0 82,9 78,8 87,7 74,3 85,4 II 67,9 95,6 89,0 92,8 89,0 90,8 92,9 93,6 82,6 88,5 90,0 91,8 III 88,7 95,5 94,9 91,8 92,2 94,9 96,2 96 93,4 94,9 88,9 94,7 IV 85,3 96,4 97,7 92,6 93,8 97 91,6 96,7 90,7 94,0 84,2 95,9 V 96,2 100 90,5 90,6 94,3 94,4 90,5 90,5 94,1 93,9 94,9 92,7 VI 93 - 83,7 96,4 98,3 87,3 91,8 94,1 95,7 95,9 97,1 92,5 VII 100 - 96,2 98,8 88,0 88,4 98,6 90,9 96,6 94,2 94,3 96,0 VIII - - 97,9 - 76,9 88,9 94,6 91,4 97,3 94,6 95,8 92,3 IX - - 96,9 - 100 94,2 100 97,9 88,9 100 100 100 X - - 100 - 87,5 100 100 100 100 - - - XI - - - - 100 - - 100 - - - - Viso, % 89,5 97,3 93,9 92,9 90,6 92,2 94,0 94,0 91,8 93,7 91,0 93,4

5 lentel÷. DB ir DBxL F1 kartos mišrūnių paršavedžių vadų ir avarinių lizdų skaičius per metus, bei jų kitimas 2004-2009 m. laikotarpyje, proc. Metai 2004 2005 2006 2007 2008 2009 Vadų sk. DB DBxL DB DBxL DB DBxL DB DBxL DB DBxL DB DBxL I 18,2 13,6 14,9 14,9 20,6 15,9 23,4 12,7 18,2 9,8 19,1 12 II 10,7 6,1 5,2 10,3 15,4 8,7 11,3 6,4 10,9 5,5 10,0 3,4 III 3,8 3,1 15,4 6,1 7,8 7,3 10,3 4,5 10,5 4,2 3,7 1,4 IV 14,7 4,4 4,7 6,2 4,4 8,7 7,7 3,3 3,6 3,1 10,5 5,0 V 10,6 - 9,5 4,7 6,6 6,9 12,4 6,6 5,9 2,8 2,6 6,4 VI 12,8 - 23,2 6,5 3,4 4,8 12,9 5,9 8,7 4,5 7,3 5,3 VII 13,8 - 20,4 8,3 28,0 11,6 9,6 5,5 13,6 6,3 7,1 4,1 VIII - - 6,4 - 15,4 14,5 8,1 5,7 5,4 11 12,5 2,2 IX - - 9,4 - 15,4 13,9 20,0 14,6 11,1 - 9,1 - X - - 10,0 - 25,0 50,0 - 8,8 _ - - - XI - - - - 10,0 - - 20,0 _ - - - Viso, % 12,09 6,8 11,9 8,1 13,8 14,2 12,8 8,5 9,7 5,9 9,1 4,9

Analizuojant DB ir DBxL F1 kartos derinio mišrūnių paršavedžių atjunkytų paršelių

skaičių vadoje per 2004 – 2009 m laikotarpį, nustat÷me, kad šis reprodukcinis rodiklis didesnis buvo DBxL F1 kartos derinio mišrūnių paršavedžių (11 paveikslas; žr. I-XII priedą).

11 pav. DB ir DBxL F1 kartos mišrūnių paršavedžių atjunkytų paršelių skaičius 2004 –

2009 m. laikotarpyje

Atjunkytų paršelių skaičius vadoje 2004m., 2005 m., 2006 m. ir 2007 m. laikotarpyje atitinkamai buvo 0,95 vnt. arba 9 proc. (p<0,05), 1,35 vnt. arba 12,9 proc. (p<0,05), 0,79 vnt. arba 8,22 proc. (p<0,05) ir 0,94 vnt. arba 9,5 proc. (p<0,05) didesnis DBxL F1 kartos derinio

mišrūnių paršavedžių nei DB veisl÷s paršavedžių.

2008 m. laikotarpyje lyginant dviejų veislių DB ir DBxL F1 kartos derinio mišrūnių

paršavedžių vieną iš reprodukcinių savybių rodiklių, t.y. atvestų paršelių skaičių vadoje didelio skirtumo nenustatyta (p>0,05).

DB veisl÷s paršavedžių atjunkytų paršelių skaičius 2009 m. laikotarpyje buvo 0,79 vnt arba 7,75 proc. (p<0,01) mažesnis nei DBxL F1 kartos derinio mišrūnių paršavedžių.

Įvertinant DB veisl÷s ir DBxL F1 kartos mišrūnų paršavedžių motinines savybes buvo

paskaičiuotas paršelių išsaugojimo procentas (12 paveikslas, žr. I-XII priedą).

DB veisl÷s paršavedžių paršelių išsaugojimo proc. 2004 m. laikotarpyje buvo 0,91 proc. (p>0,05) didesnis nei DBxL F1 kartos mišrūnų paršavedžių.

0 2 4 6 8 10 12 2004 2005 2006 2007 2008 2009 metai A tj u n k y tų p ar še li ų s k . v ad o je , v n t DB DBxL

2005 m. laikotarpyje lyginant DB ir DBxL F1 kartos mišrūnių paršavedžių paršelių

išsaugojimo proc. didelio skirtumo nenustatyta (p>0,05).

12 pav. DB ir DBxL F1 kartos mišrūnių paršavedžių paršelių išsaugojimo proc. 2004 –

2009 m. laikotarpyje.

Paršelių išsaugojimo proc. 2006 m., 2007 m., 2008 m. ir 2009 m. laikotarpyje atitinkamai buvo 5,84 proc. (p>0,05), 8,06 proc. (p<0,05), 1 proc. (p>0,05) ir 4,18 proc. (p>0,05) didesnis DBxL F1 kartos mišrūnių paršavedžių nei DB veisl÷s paršavedžių.

DB veisl÷s paršavedžių paršelių išsaugojimo proc. nuo 2004 m. iki 2009 m. laikotarpyje, nustatyta, kad didžiausias paršelių išsaugojimo proc. buvo 2004 m. – 85,91 proc., o mažiausias 2006 m. - 77,34 proc., skirtumas tarp šių metų 8,57 proc. (p<0,05).

Nustatyta, DBxL F1 kartos mišrūnių paršavedžių paršelių išsaugojimo proc. 2004 m. –

2009 m. laikotarpyje, didžiausias buvo 2008 m. – 86,21 proc., o mažiausias 2006 m. – 83,18 proc., skirtumas tarp šių metų 3,03 proc. (p>0,05).

Lyginant dviejų veislių DB ir DBxL F1 kartos derinio paršavedžių apsiparšiavimo

rodiklius, buvo paskaičiuoti koreliaciniai ryšiai tarp kai kurių reprodukcinių savybių rodiklių (6 lentel÷).

Gauti duomenys rodo, kad stiprus teigiamas ryšys nustatytas DB veisl÷s paršavedžių tarp antro, aštunto ir devinto apsiparšiavimo vislumo ir gyvų paršelių sk. vadoje (p<0,01) bei

72 74 76 78 80 82 84 86 88 90 2004 2005 2006 2007 2008 2009 metai P ar še li ų i šs au g o ji m o , p ro c. DB DBxL

tarp trečio ir ketvirto apsiparšiavimo paršavedžių vid. paršelio svorio nujunkant ir vid. lizdo svorio nujunkymo metu (p<0,01).

Vidutinis teigiamas ryšys DB veisl÷s paršavedžių buvo nustatytas tarp pirmo, šešto ir septinto apsiparšiavimo paršavedžių vislumo ir ir gyvų paršelių sk. vadoje (p<0,05) bei tarp pirmo, antro, penkto, šešto, septinto ir devinto apsiparšiavimo paršavedžių vid. paršelio svorio nujunkant ir vid. lizdo svorio nujunkymo metu (p<0,05).

DBxL F1 kartos derinio paršavedžių stiprus teigiamas ryšys nustatytas tarp šešto ir

devinto apsiparšiavimo vislumo ir gyvų paršelių sk. vadoje (p<0,01), taip pat nuo pirmo iki šešto apsiparšiavimo paršavedžių vid. paršelio svorio nujunkant ir vid. lizdo svorio nujunkymo metu (p<0,01).

Vidutinis teigiamas ryšys DBxL F1 kartos derinio paršavedžių nustatytas tarp pirmo ir

ketvirto apsiparšiavimo paršavedžių vislumo ir ir gyvų paršelių sk. vadoje (p<0,05) ir tarp septinto apsiparšiavimo paršavedžių vid. paršelio svorio nujunkant ir vid. lizdo svorio nujunkymo metu (p<0,05).

6 lentel÷. DB ir DBxL F1 kartos paršavedžių reprodukcinių savybių rodiklių koreliacija 2004 – 2009 m. laikotarpyje DB DB x L Apsiparšiavimai Vislumas, vnt – Gyvų paršelių sk. vadoje, vnt Vislumas, vnt. – Nujunkomų paršelių sk., vnt. Vid. paršelio svoris nujunkant, kg – Vid. lizdo svoris nujunkant, kg Vislumas, vnt. – Gyvų paršelių sk. vadoje, vnt Vislumas, vnt. – Nujunkomų paršelių sk. vnt. Vid. paršelio svoris nujunkant, kg – Vid. lizdo svoris nujunkant, kg I 0,840* 0,668 0,915* 0,890* -0,343 0,936** II 0,969** 0,180 0,815* 0,541 -0,304 0,988** III 0,698 -0,163 0,956** 0,555 0,380 0,942** IV 0,730 -0,396 0,956** 0,884* 0,607 0,978** V 0,748 0,099 0,893* 0,693 0,007 0,983** VI 0,865* 0,084 0,847* 0,993** -0,762 0,989** VII 0,838* 0,151 0,817* 0,339 -0,421 0,827* VIII 0,982** 0,764 0,492 0,676 0,013 -0,979 IX 0,931** -0,558 0,821* 0,928** 0,373 0,316 * - p<0,05; ** - p<0,01

IV. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

1. DBxL F1 kartos mišrūn÷s paršaved÷s 2004 m. – 7,8 proc., 2006 m. – 1,6 proc., 2008

m. - 1,9 proc. ir 2009 m. – 2,4 proc. buvo aps÷klintos iš pirmo karto geriau nei DB veisl÷s paršaved÷s. Avarinių lizdų tur÷jo 2004 m. – 5,29 proc., 2005 m. – 3,8 proc., 2007 m. – 4,3 proc., 2008 m. – 3,8 proc. 2009 m. – 4,2 proc. daugiau, o 2006 m. – 0,4 proc mažiau DB veisl÷s paršavd÷s nei DBxL F1 kartos mišrūn÷s.

2. Paršavedžių vislumas buvo 2004 m. – 1,26 vnt arba 10,24 proc. (p<0,01); 2005 m. – 1,38 vnt arba 11,21 proc. (p<0,05); 2006 m. – 0,95 vnt. arba 8,2 proc. (p>0,05) ir 2009 m. – 0,75 vnt. arba 6,42 proc. (p>0,05) didesnis, o 2007 m. – 0,2 vnt. arba 1,75 proc. (p>0,05) mažesnis DBxL F1 kartos derinio mišrūnių paršavedžių nei DB veisl÷s paršavedžių.

3. Gyvų paršelių sk. vadoje 2004 m. – 1,28 vnt. arba 11,09 proc. (p<0,01); 2005 m. – 1,51 vnt. arba 13,35 proc. (p<0,01); 2006 m. – 0,8 vnt. arba 7,46 proc. (p<0,05); 2008 m. – 0,45 vnt. arba 4,01 proc. (p>0,05); 2009 m. – 0,82 vnt. arba 7,28 proc. (p>0,05) buvo didesnis DBxL F1 kartos derinio paršavedžių nei DB veisl÷s.

4. Atjunkytų paršelių 28 amž. d. vid. svoris buvo 2004 m. – 0,2 kg arba 2,5 proc. (p<0,05) didesnis DB veisl÷s paršavedžių nei DBxL F1 kartos derinio paršavedžių.

5. Atjunkytų paršelių lizdo svoris buvo 2004 m. – 5,59 kg arba 6,86 proc. (p<0,01); 2005 m. – 8,2 kg arba 11,56 proc. (p<0,05); 2006 m. – 3,45 kg arba 4,96 proc. (p>0,05); 2007 m. – 3,87 kg arba 6,19 proc. (p>0,05); 2008 m. – 2,34 kg arba 3,59 proc. (p>0,05); 2009 m. – 4,56 kg arba 6,86 proc. (p<0,01) didesnis DBxL F1 kartos mišrūnių nei DB veisl÷s

paršavedžių.

6. Paršelių išsaugojimo proc. buvo 2004 m. – 0,91 proc. (p>0,05) didesnis, 2006 m. – 5,84 proc. (p>0,05); 2007 m. – 8,06 proc. (p<0,05); 2008 m. – 1 proc. (p>0,05); 2009 m. – 4,18 proc. (p>0,05) mažesnis DB veisl÷s paršavedžių nei DBxL F1 kartos mišrūnių

paršavedžių.

7. Stiprus teigiamas ryšys DB veisl÷s paršavedžių nustatytas tarp antro, aštunto ir devinto apsiparšiavimo vislumo ir gyvų paršelių sk. vadoje (p<0,01) bei tarp trečio ir ketvirto apsiparšiavimo paršavedžių vid. paršelio svorio nujunkant ir vid. lizdo svorio nujunkymo metu (p<0,01). DBxL F1 kartos mišrūnių paršavedžių stiprus teigiamas ryšys nustatytas tarp

šešto ir devinto apsiparšiavimo vislumo ir gyvų paršelių sk. vadoje (p<0,01), taip pat nuo pirmo iki šešto apsiparšiavimo paršavedžių vid. paršelio svorio nujunkant ir vid. lizdo svorio nujunkymo metu (p<0,01).

Pasiūlymai:

Gauti rezultatai ir padarytos išvados rodo, kad kompleksas pasirinko gerą veisl÷s derinį t.y. DB x L F1 kartos veislių mišrinimą, nes abi šios veisl÷s turi viena kitą papildančių

savybių. Turi geras reprodukcines savybes: vislumą 11 – 12 paršelių, didesnį gyvų paršelių sk. vadoje, didesnį lizdo svorį bei aukštą paršelių išsaugojimo procentą. Turint gerus paršavedžių reprodukcinių savybių rodiklius, galima teigti, kad ūkio ekonominis efektyvumas yra geresnis.

V. SUMARRY

Aivaras Samuolis, faculty of Animal husbandry Technology Supervisor prof. habil. dr. R. Gružauskas

Modern Industrial porks produce branch is very important for good sows reproductive, fattening and carcass traits. All of this can be achieved only with a clear direction of selection, different groups of sows using a fully-fledged, well - balanced feed to ensure optimal storage conditions to which the animals genetic characteristics are fully used.

The aim: to compare held in pens DB and DBxL F1 generation crossbred sows

reproductive characteristics indicators.

Objectives of the study. To evaluate and compare DB and DBxL F1 generation

crossbred sows reproductive characteristics indicators changes from 2004 - 2009 years period: • insemination of sows of the first time and emergency sockets, percent;

• sows fertility, units;

• live piglets quantity in litter, units; • weaned piglets quantity, units;

• Avg. piglet weight at weaning 28 day after birth, kg; • Avg. weaned piglets socket weight, kg;

• Conservation of piglets, percent.

The study was made in „Girkalnio kiaulių kompleksas“ during the time period starting at 2008 September until 2010 April.

Try to identify the two varietys of DB and DBxL F1 generation mix sows reproductive

characteristics were calculated for each average farrowing rates and made comparable evaluation of the 2004 - 2009 years period.

Conclusions. 1. Sows in 2004 – 7,8 percent; 2006 – 1,6 percent; 2008 – 1,9 percent and 2009 – 2,4 percent inseminated for the first time DBxL F1 generation sows better than DB

breed sows. Emergency sockets were in 2004 – 5,29 percent; 2005 – 3,8 percent; 2007 – 4,3 percent; 2008 – 3,8 percent; 2009 – 4,2 percent more, but in 2006 – 0,4 percent less DB breed sows than DBxL F1 generation sows.

2. Fertility of sows in 2004 – 1,26 units or 10,24 percent (P <0,01); 2005 – 1,38 units or 11,21 percent (P <0,05); 2006 - 0,95 units or 8,2 percent (P> 0,05) and 2009 – 0,75 units or 6,42 percent (P> 0,05) higher, but in 2007 – 0,2 units or 1,75 percent (P> 0,05) lower DBxL F generation sows than DB breed sows.

3. Live piglets quantity in litter 2004 - 1,28 units or 11,09 percent (P <0,01); 2005 – 1,51 units or 13,35 percent (P <0,01); 2006 - 08 units or 7,46 percent (P <0,05); 2008 – 0,45 units or 4,01 percent (P> 0,05); 2009 - 0,82 units or 7,28 percent (P> 0,05) was higher DBxL F1 generation mix breed sows than DB breed sows.

4. Weaned piglets 28 day after birth average weight weight in 2004 – 0,2 kg or 2,5 percent (P <0,05) higher DB breed sows than DBxL F1 generation sows.

5. Weaned piglets socket weight was 2004 – 5,59 kg or 6,86 percent (P <0,01); 2005 – 8,2 kg or 11,56 percent (P <0.05); 2006 - 3,45 kg, or 4,96 percent (P> 0,05); 2007 – 3,87 kg or 6,19 percent (P> 0,05); 2008 - 2,34 kg, or 3,59 percent (P> 0,05); 2009 – 4,56 kg or 6,86 percent (P <0,01) higher DBxL F1 generation sows than DB breed sows.

6. Conservation of piglets percent in 2004 – 0,91 percent (P> 0,05) higher but in 2006 – 5,84 percent (P> 0,05); 2007 – 8,06 percent (P <0,05); 2008 - 1 percent (P> 0,05); 2009 – 4,18 percent (P> 0,05) lower DB breed sows than DBxL F1 generation sows.

Recommendations.

These results and conclusions suggest that the complex made right choice DBxL F1

generation breeding because that these two varietys have complementary characteristics. Enjoy good reproductive characteristics: fertility from 11 to 12 piglets, more live piglets quantity in litter, increased weight of the socket and high conservation rate of piglets. With good sows reproductive performance indicators suggest that economic cost-effectiveness is better.

VI. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bouma A.Transmissible virus diseases in porchine reproduction. Reproduction domestical animal. Nr. 35. 2000. P. 243–246.

2. Chung W. B., Cheng W. F., Wu L. S., Yang P. C. The use of plasma progesterone profiles to predict the reproductive status of anestrous gilts and sows. Theriogenology. Vol. 1. No. 58(6). 2002. P. 1165–1174.

3. Culbertson M.S., Missztal I., Mabry J.W., Gengler N., Bertrand J.K., Varona L. Estimation and utilization of inbreeding and dominance genetic effects in genetic evaluation of purebred american swine. Proceedings of the 6th world congress on genetics applied to livestock production. Australia, T.23. 1998. P.571-574.

4. Černauskien÷ J. Kiaulių š÷rimas pagal reprodukcijos tarpsnius. Mano ūkis, Nr.3. 2008.

5. Diekman M. A., Coffey M. T., Hill R., Purkhiser E. D., Reeves E. D., Young L. G. Mycotoxins and swine performance. 1992. Prieiga per internetą: http:// www.animalgenome.org/edu/PIH/129.html. [žiūr÷ta 2010 - 01- 10].

6. Diekman M. A., Green M.L. Mycotoxins and reproduction in domestic livestock. J. Animal Science. Vol.70. 1992.P.1615 – 1627.

7. Drochner W., Mikulionien÷ S., Kulpys J. Kiaulių š÷rimas. Kaunas, 2000.

8. Foxcroft G. R. Managing the lactating and weaned sow. 1999. Prieiga per internetą: http://www.afns.ualberta.ca/Hosted/SRTC/biblio_articles/Arge ntina99sow.grf.rtf.

9. Jankevičiūt÷ N., Žilinskas H. Kai kurių veiksnių įtaka įvairių veislių kuilių spermos kokybei. Veterinarija ir zootechnika. T. 19 (41). 2002.P.15–19.

10. Jatkauskas J., Vrotniakien÷ V., Kulpys J. ir kt. Mitybos normos galvijams, kiaul÷ms ir paukščiams. Kaunas: Leidykla, 2002. P.70.

11. Jindal R., Cosgrove J. R., Aherne F. X., Foxcroft G. R. Effect of nutrition on embryonal mortality in gilts: association with progesterone 1,2. Journal of Animal Science. 1996. N. 74. P. 620–624.

12. Jukna Č., Kvietkut÷ N., Girskien÷ B. Genotipo įtaka m÷sos kokybei technologinio apdorojimo metu. // Veterinarija ir zootechnika. Nr. 24. 2003. P.78–84.

13. Juozaitien÷ V., Kerzien÷ S. Biometrija ir kompiuterin÷ duomenų analiz÷. 2001. p. 114.

14. Gerulis G., Bagdonas J., Stankevičien÷ M. Kiaulių enzootinio aborto tyrimai. Veterinarija ir Zootechnika. T. 18 (40). 2002. P.29 – 34.

15. Karvelien÷ B., Riškevičien÷ V. Paršavedžių reprodukcinių organų kitimas lytinio ciklo metu. Veterinarija ir Zootechnika, T. 34 (56). 2006. P.11 – 17.

16. Kriauzien÷ J., Miceikien÷ I., Masiulien÷ A., Baltr÷nait÷ L. HAL geno įvairov÷s S linijos kiaulių bandose geno įtaka kiaulių reprodukcin÷ms savyb÷ms. Veterinarija ir Zootechnika, T. 30 (52). 2005.

17. Kertenis D., Žilinskas H., Januškauskas A. Kai kurių veiksnių įtakos paršavedžių apsivaisinimo rodikliams. Veterinarija ir Zootechnika, T. 37 (59). 2007.

18. Kerzien÷ S., Juozaitien÷ V. Paveldimųjų kiaulių savybių priklausomyb÷ nuo ūkinių sąlygų statistiniai tyrimai. Veterinarija ir Zootechnika. 2004. T. 28 (50). P. 61–64.

19. Klimas R., Klimien÷ A., Rimkevičius S., Muzikevičius A. Pokyčiai Lietuvos baltųjų kiaulių selekcijoje. Gyvulininkyst÷. 2003. T. 43. P. 87.

20. Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas Nr. 8-500. Valstyb÷s žinios, 1997. Nr. 108.

21. Lietuvos Respublikos valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įsakymas „D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“. Valstyb÷s žinios, 1999. Nr. 4–16. 22. Lietuvos Respublikos valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įsakymas „D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“. Valstyb÷s žinios, 1998. Nr. 4–361.

23. Lammers P., Stender D., Honeyman M. Sow feeding. Niche pork production. 2007. Prieiga per internetą: http://www.ipic.iastate.edu/publications/350.SowFeeding.pdf. [žiūr÷ta 2010 - 01 – 06].

24. Mikel÷nas A., Mikel÷nas A. Riebalinių priedų įtaka gimusių paršelių stambumui ir paršaved÷s pieningumui. Veterinarija ir Zootechnika, T. 17 (39). 2002.

25. Mezalira A., Dallanora D., Bernardi M. L., Wentz I., Bortolozzo F. P. Influence of sperm cell dose and post insemination bakflow on reproductive performance of of intrauterine inseminated sows. Reproduction domestical animal. Nr. 40. 2005. P. 1–5.

26. Rimkevičius St., Rekštys V., Radien÷ Z., S÷lyga G., Jukna V., Saikevičien÷ B., Raudonikis A., Kerzien÷ S. Kiaulių veislininkyst÷ 2008 metais. Biasiogala, 2009.

27. Rozeboom K., See T., Flowers B. Management practices to reduce the impact of seasonal infertility on sow herd productivity. Swine news. Vol. 23. 2000.P.23-31.

28. Saikevičius K. Gyvulių veislininkyst÷s strategija. Gyvulininkyst÷s tvarkymas: laikmečio aktualijos. Baisogala, 2001. P.7 - 17.

29. Stakauskas A. Kiaulių veislininkyst÷s būkl÷ ir selekcijos kryptys // Kiaulių veislininkyst÷s aktualijos. Baisogala, 2001. P.5-8.

30. Stankevičien÷ M., Stankevičius A., Stankevičius H., Liutkevičien÷ V., Černiauskien÷ J., Šakalien÷ J., Petkevičius S. Kiaulių reprodukcinio ir kv÷pavimo sindromo paplitimas, veislių jautrumas virusui. Veterinarija ir Zootechnika. T.42(64). 2008. P. 71-80.

31. Sereika V., Lelešius R., Zienius D. Kai kurių infekcinių kiaulių ligų paplitimo Lietuvoje analiz÷. Ž.Ū.mokslai. Nr.1. 2006. P. 54 – 61.

32. Sinclair A. G., Bland V. C., Edwards S. A. the influence of gestation feeding strategy on body composition of gilts at farrowingand response to dietaryprotein in a modified lactation. Journal of Animal Science. Vol.79. 2001. P. 2397–2405.

33. Smith A, Stalder K, Serenius T. Effect of weaning age on nursery pig and sow reproductive performance. J Swine Health Prod. Vol.16(3). 2008. P. 131–137.

34. Šiukčius A.\ Kiaulių reprodukcijos klausimai. Kiaulių veislininkyst÷s aktualijos.\ Seminaro pranešimai, Baisogala., p. 24– 32, 2004.

35. Šveistys J., Razmait÷ V., Juškien÷ V., Juška R. Kiaulių auginimas. Vilnius, 2005. p. 41-48.

36. Yang H., Foxcroft R.G. Pettigrew E.J., Johnston L.J., Shurston G.C., Costa A.N., Zak L.J. Impact dietary lysine intake during lactation on folicular development and oocyte maturation after weaning in primiparous sows. J. Animal Science. Vol. 78. 2000.P.993-1000.

37. Venables W. N., Smith D. M. An introduction to R. Notes on R: A programming envoronment for data analysis and graphics version 2.20., 2005. 97 p.

38. Zootechniko žinynas. Baisiogala, 2007. P.467.

39. UAB „Girkalnio kiaulių kompleksas“ asmenin÷ medžiaga. 2009.

40. http://www.thepigsite.com/pighealth/article/515/abortion-and-seasonal-infertility [žiūr÷ta 2010 - 01 – 06].

41. http:// www. cedarridgegenetics.com /replacementfemales. html [žiūr÷ta 2010 - 01 – 06]. 42. http://www.vetcontact.com/en/art.php?a=1016&t=) [žiūr÷ta 2010 - 01 – 06]. 43. www.google/picture/swine.html [žiūr÷ta 2010 - 01 – 06]. 44. www.google.lt/picture/swinepiglets.html [žiūr÷ta 2010 - 01 – 06]. 45. http://www.kiaules.lt [žiūr÷ta 2010 - 01 – 06]. 46. http://www.organic.lt/lt/pages,id.158

VII PRIEDAI PRIEDAS I

Bandos analiz÷ pagal apsiparšiavimo datą (2004.01.01 – 2004.12.31 ) Didžioji baltoji

Vadų skaičius

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 Viso

Apsiparšiavo paršavedžių 110 28 53 68 104 86 29 478

Apsiparšiavo paršavedžių iš 1 s÷klinimo

105 19 47 58 100 80 29 438

Apsiparšiavo paršavedžių iš 2 s÷klinimo

5 9 5 10 3 5 37

Apsiparšiavo paršavedžių iš 3 s÷klinimo

1 1 1 3

Avarinių lizdų 20 3 2 10 11 11 4 61

Atved÷ paršelių vadoje ( viso ) 10,5 11,8 11,2 11,6 10,8 11 10,4 11

Atved÷ paršelių vadoje ( gyvų ) 9,4 11,2 10,7 10,9 10,2 10 9,4 10,2

Atved÷ paršelių vadoje ( negyvų ) 1,1 0,6 0,5 0,7 0,6 1 1 0,8

Gimusių paršelių skaičius 1155 330 594 789 1123 946 302 5239

Atjunkyta paršavedžių 108 28 53 68 103 86 29 475

Atjunkyta paršelių 1078 277 551 680 957 748 244 4535

Atjunkyta paršelių vadoje 9,8 9,9 10,4 10 9,2 8,7 8,4 9,5

Atjunkomo paršelio svoris, kg 7,9 7,9 7,9 7,9 8,2 8,1 8,1 8

Išsaugojimo proc, 93,3 84 92,8 86,2 85,2 79,1 80,8 85,9

Paršingumo periodas, d, 116,4 115,6 116 114,8 115,1 114,8 114,2 115,4