LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDRA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDRA

ANTANAS POCIUS

INOKULIANTŲ PANAUDOJIMAS SILOSO GAMYBOJE

USAGE OF INOCULANT IN SILAGE PRODUCTION

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. A. Juozaitis

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

gamyboje“

1. Yra atliktas mano paties;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Antanas Pocius

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO

GYNIMO

Prof. dr. Arūnas Juozaitis

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (Gynimo komisijos sekretorės/riaus vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-iaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

PADĖKA

Nėčiau išreikšti nuoširdžią padėką LSMU dėstytojams, sutiktus mano gyvenimo etape, už suteiktas žinias, supratimą.

Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovui VA Gyvulininkystės technologijos fakulteto, Gyvūnų veisimo ir mitybos katedros prof. dr. Arūnui Juozaičiui už pasitikėjimą ir kantrybę, be kurio šis darbas vargu ar būtų išvydęs dienos šviesą.

Nuoširdžiai dėkoju VA Gyvulininkystės technologijos fakulteto Gyvūnų veisimo ir mitybos katedros vedėjai prof. dr. Vidai Juozaitienei už pastabas, sugaištą laiką, bei dėmesį.

Man ši patirtis, universitete, be galo svarbi ir ypatinga. Linkiu jums geriausios kloties ir sėkmės darbe.

4

TURINYS

1.1. Siloso reikšmė gyvulių šėrime ... 13

1.2. Siloso gamybos technologijos ... 14

1.2.1. Silosas tranšėjose... 14

1.2.2. Silosas kaupuose ... 15

1.2.3. Silosas ritiniuose ... 17

1.2.4. Polietileno maišai (rankovės) ... 19

1.3. Siloso kokybė ir maistingumas ... 20

1.3.1. Žaliųjų pašarų silosavimas ... 20

1.3.2. Silosinių augalų parinkimas ... 23

1.3.3. Siloso kokybės įvertinimas ... 25

1.4. Konservantai siloso gamyboje ... 26

1.4.1. Inokuliantai siloso gamyboje ... 28

2. DARBO METODIKA ... 31

3. TYRIMŲ REZULTATAI IR APTARIMAS ... 35

3.1. Karvių produktyvumo ir pieno sudėtis tyrimai ... 35

3.2. SILOSO MAISTINGUMO IR KOKYBĖS KITIMAS X ŪKYJE ... 39

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49

5.IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ... 52

5

SANTRAUKA

Autorius: Antanas Pocius

Darbo vadovas: prof. Arūnas Juozaitis

Baigiamojo magistrinio darbo tema: „INOKULIANTŲ PANAUDOJIMAS SILOSO

GAMYBOJE“.

Darbo apimtis: 58 puslapiai, 19 paveikslėlių, 6 lentelės.

Darbo tikslas – X ūkyje įvertinti inokuliantų panaudojimo efektyvumą siloso gamyboje. Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti tiriamo ūkio karvių bandos ir jų produktyvumo rodiklius.

2.. Įvertinti daugiamečių žolių ir kukurūzų siloso, pagaminto tranšėjose, su inokuliantų priedu ir be jo, kokybę ir maistingumą.

3. Ištirti siloso kokybės ir maistingumo kitimą, priklausomai nuo laikymo trukmės tranšėjoje.

Darbo hipotezė: inokuliantų priedai turėtų pagerinti siloso kokybę ir maistingumą.

Darbo atlikimo vieta ir metodika: Darbas atliktas 2014-2016 metais, X ūkyje, Lietuvos

žemdirbystės instituto cheminių tyrimų laboratorijoje, LSMU VA Gyvūnų veisimo ir mitybos katedroje. Karvių pieno sudėties ir kokybės rodikliai buvo įvertinti VĮ „Pieno tyrimai“. Karvių

produktyvumo duomenys gauti iš VĮ „Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras“. Tyrimų duomenys įvertinti naudojant „R“ statistinį paketą Lietuvos Veterinarijos Akademijoje, Gyvūnų veislinės vertės tyrimų ir selekcijos laboratorijoje. Duomenų analizei atlikti įvertinome tirtų karvių (n) požymių aritmetinius vidurkius (M), jų paklaidas (SE) ir koreliacijos koeficientus pagal Pearsoną (r). Tirtus rodiklius suskirsčius į grupes, aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas buvo nustatomas t-testu. Duomenys statistiškai patikimi, kai p≤0,05.

Tyrimams buvo imami siloso ėminiai iš tranšėjų (pagal priimtą metodiką) praėjus 60 ir 90 dienų po jų užpildymo:

1 tranšėja : kukurūzų silosas – be inokulianto;

2 tranšėja: daugiamečių žolių silosas – be inokulianto;

3 tranšėja: kukurūzų silosas + LALSIL Fresh inokuliantas (5 g/t ); 4 tranšėja: daugiamečių žolių silosas + LALSIL Dry inokuliantas (5 g/t).

Kukurūzai silosui buvo naudojami pieninės-vaškinės brandos tarpsnyje. Daugiametės ankštinės-varpinės žolės silosui buvo pjaunamos iki žydėjimo pradžios ir jas sudarė: 55% raudonieji dobilai, 25% pašariniai motiejukai, 15% tikrieji eraičinai ir 5% įvairiažolės. Žolių žalia masė silosui turėjo virš 30% SM. Tirti kukurūzų ir daugiamečių žolių siloso, pagaminto be inokuliantų ir su jais,

6

maistingumo rodikliai. Tam buvo naudotas infraraudonųjų spindulių spektrometras NIRS 6525,800, kuriuo buvo tiriami siloso ėminiai. Ėminius skanuojant minėtu spektrometru, gauti spektrai analizuojami naudojant lygtis, kurios instaliuotos prietaise.

Darbo rezultatai: Tirtame ūkiyje iš karvės primelžiama 9480,58±84,71 kg pieno. Banda holšteinizuota apie 75 proc., pieno riebumas, lyginant su Lietuvos kontroliuojamų karvių vidurkiu yra nedidelis – 3,64±0,04 proc., o baltymingumas panašus į kontroliuojamų karvių vidurkį - 3,28±0,029 proc. Šioje bandoje tarp karvių pieningumo ir pieno riebumo bei baltymingumo nustatyta nepalanki statistiškai reikšminga fenotipinė koreliacija: didėjant primilžiams, mažėja pieno riebumas (r = - 0,249, p<0,01) ir pieno baltymingumas (r = - 0,202, p<0,01). Todėl karvės neefektyviai panaudos pašarus.

Analizuojant siloso maistingumo ir kokybės rodiklius nustatyta, kad praėjus 60 ir 90 dienų po tranšėjos užpildymo, daugiamečių žolių silose su inokulianto LALSIL Dry priedu, sausųjų medžiagų (SM) atitinkamai buvo 0,9% – 1,82% daugiau, nei be šio priedo. Kukurūzų silose inokulianto LALSIL Fresh efektyvumas po 60 ir 90 dienų atitinkamai buvo 2,21 ir1,69% didesnis, nei be šio priedo.

AE pokyčiai abiejų rūšių silose po 60 ir 90 dienų: daugiamečių žolių silose su inokuliantu AE kiekis buvo didesnis atitinkamai 0,59-0,79 MJ/kgSM, o kukurūzų silose –0,42-0,91 MJ/kg SM.

NEL rodiklių analizė parodė, kad po 60 ir 90 dienų daugiamečių žolių silose su inokuliantu šis rodiklis didėjo 0,35-0,73, o kukurūzų silose su inokuliantu - 0,09-0,41 MJ/kg SM ribose.

ŽB kiekis daugiamečių žolių silose su priedu po 60 ir 90 dienų padidėjo atitinkamai 1,22 ir 1,70%SM, o kukurūzų silose – 0,61 ir 1,06% SM, lyginant su silosu be inoluliantų priedo.

ŽP kiekis daugiamečių žolių silose per minėtus laikotarpius svyravo 8,22 – 8,92% SM ribose (tiek su inokulianto priedu tiek ir be jo), o kukurūzų silose – atitinkamai 4,32 – 4,59% SM ribose.

Analizuojant nesuvirškintos organinės medžiagos (nVOM) rodiklius nustatyta, kad daugiamečių žolių silose po 60 dienų šis rodiklis buvo 1,12% SM didesnis, o po 90 dienų – 4,64% SM didesnis silose be inokulianto priedo.

Analizuojant NDF pokyčius daugiamečių žolių ir kukurūzų silose, galima inokulianto priedo įtaka pastebima tik po 90 dienų laikotarpio: šis rodiklis buvo didesnis 5,45% SM silose be inokulianto priedo. Kukurūzų silose taipogi NDF kiekis (5,69% SM) buvo didesnis pašare be inokulianto priedo.

Nustatyti tokie ADF pokyčiai silose po 60 ir 90 dienų: daugiamečių žolių silose atitinkamai ADF buvo 2,50 ir 5,79% SM daugiau pašare be inokulianto priedo, o kukurūzų silose – 1,84 ir 6,03% SM daugiau, lyginant su inokuliantų priedus turinčiais pašarais.

7 ŽL pokyčių analizė parodė, kad daugiamečių žolių silose po 60 ir 90 dienų šis rodiklis atitinkamai buvo 1,46 ir 3,88% SM didesnis silose be inokulianto priedo. Kukurūzų silose inokulianto priedo efektyvumas pasireiškė tik po 90 dienų: ŽL kiekis 1,48% SM buvo didesnis silose be šio priedo.

Analizuojant krakmolo kiekio kintamumą kukurūzų silose su inokulianu matyti, kad šis rodiklis didesnis yra po 90 dienų nuo siloso sukrovimo į tranšėją ir siekia 5, 48% SM.

ŽR kiekis abiejų rūšių silose nėra didelis ir svyravo 2,92 - 3,41% SM ribose. Inokuliantų priedai šiam rodikliui neturėjo žymesnės įtakos.

Analizuojant siloso pH rodiklius matyti, kad abiejų rūšių silose šis rodiklis buvo normos ribose ir svyravo nuo 3,9 iki 4,5.

Nustatyta, kad visų rūšių silosas buvo puikios fermentacijos. Daugiamečių žolių silose su inokulianto priedu šis rodiklis padidėjo 4,0-4,6 vienetų ribose, o kukurūzų silose atitinkamai 1,5 vienetu.

8

SUMMARY

Author : Antanas Pocius

Work instructor: prof. dr. Arūnas Juozaitis

Master thesis: „USAGE OF INOCULANT IN SILAGE PRODUCTION“. The coverage of the work: 58 pages, 19 pictures, 6 tables.

The objectives: To assess the effectiveness of inoculant usage in silage production on a farm. The aim of the research:

Analize the farm‘s cow population and their productivity indicators.

Rate the quality and nutritional value of perennial grasses and corn silage in trenches, ensilaged with and without inoculant.

Investigate silage quality and nutritional changes, depending on the duration in the storage trench.

Work hypothesis: inoculant additives should improve silage quality and nutritional value. Work place and methods:The work was carried out in 2014-2016, X farm, Lithuanian Institute of Agriculture chemical research laboratory, Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Animal breeding and nutrition faculty. Cow milk composition and quality indicators were assessed by the State‘s dairy research agency. Cow performance data obtained from the State‘s agency “Rural Business Development and Information Centre”. Studies have been estimated using the R statistical package Lithuanian Veterinary Academy of Animal Genetic research and breeding lab. Data analysis had been performed on the tested cows (n) the arithmetic mean (M), the error (SE) and correlation coefficients by Pearson (r). The explored indicators were divided into groups. The arithmetic mean of the difference reliability was determined by t-test. Many of the results were statistically significant because p was ≤ 0.05.

After filling the trenches (according to the methodology adopted) researched silage samples were collected after 60 and 90 days:

Trench 1: Corn silage - without inoculant.

Trench 2: Perennial grass silage - without inoculant. Trench 3: Corn silage + LALSIL Fresh inoculant (5g / t).

Trench 4: Perennial grass silage inoculant + LALSIL Dry (5g / t).

In this study whole crop corn was harvested and ensilaged at the milk-wax maturity stage. Perennial legume-grass for silage was harvested before the beginning of flowering and they accounted for 55% red clover, 25% timothy, meadow fescue 15% and 5% forbs. Green mass of grass silage had over 30% DM. The nutritional value of perennial grasses and corn silages' with inoculant and without iniculant had been investigated. Silage samples were tested with an infrared spectrometer

9 NIRS 6,525.800. The samples were scanned by the spectrometer to obtain spectra, then analyzed using equations that are installed on the device.

Survey results: The milk results obtained from X farm’s 75% holsteinizated cows herd were on average 9480.58 ± 84.71 kg per cow. However, the milk fat content, compared with the average Lithuanian-controlled cow is small at 3.64 ± 0.04%. Whilst the average protein content was 3.28 ± 0.029%. The phenotypic correlations in the holsteinizated herd between the cows' milk yield and fat and between the milk yield and protein have been established statistically unfavourable. With an increasing yield, the fat content (r = -0.249, p <0.01) and the milk protein (r = -0.202, p <0.01) content decreases. Therefore, this amount of cow feed is inefficient.

The silage nutritional quality analysis showed that after 60 and 90 days, with trenches that where filled with a perennial grass silage and inoculant additive LALSIL Dry (DM) had respectively 0.9% and 1.82% more than those without inoculant additive. Corn silage inoculant LALSIL Fresh efficiency after 60 and 90 days respectively was 1.69 - 2.21% higher than those without the enhancement.

Metabolizable Energy (ME) changes both types of silage after 60 and 90 days: perennial grass silage with inoculant (ME) were higher respectively from 0.59 to 0.79 MJ / kg DM and corn silage 0.42-0.91 MJ / kg DM.

Net Energy for Lactation (NEL) indicators showed that after 60 and 90 days of perennial grass silage with inoculant, the rate increased from 0.35 to 0.73MJ, while corn silage with inoculant increased from 0.09 to 0.41MJ / kg DM which is considerably better than the control.

When comparing the Crude Protein (CP) of perennial grass silage with a supplement after 60 and 90 days to silage without inoculant, the results increased by 1.22 and 1.70% DM, while corn silage increased by 0.61 and 1.06% DM.

The ash of perennial non inoculated and inoculated grass silage during the 60 and 90 days ranged from 8.22 to 8.92% DM and corn silage by 4.32 to 4.59% DM which is within an aceptable range.

The analysis of undigested organic matter (nVOM) indicators showed that the index of the perennial grass silage after 60 days was 1.12% higher DM, and after 90 days 4.64% higher DM than in the silage without inoculant.

The analysis of the Neutral Detergent Fiber (NDF) in perennial grasses and corn silage showed inoculated additives only became effective after 90 days. At 90 days the rate was higher by 5.45% of DM in grass silage compared to grass silage without inoculant. In Corn silage the NDF content (5.69% DM) was also higher without inoculant.

10 There where Acid Detergent Fiber (ADF) changes in silage after 60 and 90 days. In perennial grass silage ADF were respectively 2.50 and 5.79% of DM which again is higher without using inoculant additive. In addition the corn silage was higher. Increasing from 1.84 at 60days to 6.03% of DM at 90 days.

Crude Fiber (CF) analysis showed that the changes in perennial grass silage after 60 and 90 days respectively increased from 1.46 to 3.88% of DM. Again much higher than silage without inoculant additive.

In corn silage inoculant effectiviness occurred only after 90 days. The (CF) amount was higher at 1.48% of DM in comparison to inoculant without additives.

Analysis of the starch volatility in inoculated corn silage highlights that the numbers are higher after 90 days when it has been stacked in a trench and reaches 5.48% of DM.

Fat conetent in both the corn and grass silage were not high and ranged from 2.92 to 3.41% of DM. Inoculated additives had no significant influence in this test.

The analysis of silage pH indicators show that both types of silage were consistant and within the normal range, (3.9 to 4.5).

The test had shown that the two types of inoculated silage were of an excellent fermentation. Perennial grass silage with inoculant additive increased from 4.0 to 4.6 units and corn silage by 1.5 units.

Key words: cow, silage, inoculant.

11

SANTRUMPOS

M – požymių aritmetinis vidurkis

SE – požymių aritmetinio vidurkio paklaida R – koreliacijos koeficientas pagal Personą P- duomenų statistinis patikimumas

CFU – (colony forming units) – koloniją formuojantys vienetai ADF –rūgščiame tirpale išplauta ląsteliena

NDF – neutraliame tirpale išplauta ląsteliena AE – apykaitos energija

NEL- neto energija laktacijai

nVOM organinės medžiagos nevirškinamos celiulazės tirpale

pH – vandenilio jonų (H+) koncentracijos tirpale matas, kuris rodo tirpalo rūgštingumą ar šarmingumą SM – sausosios medžiagos ŽB – žali baltymai ŽL – žalia ląsteliena ŽP – žali pelenai ŽR – žali riebalai

12

ĮVADAS

Pašarai yra vieni iš svarbiausių veiksnių gyvulininkystės produkcijos gamyboje. Atrajotojų mityboje pašarų pagrindą sudaro ganyklinės žolės ir žoliniai pašarai (šienas, šienainis, silosas ir kt.). Produktyvumui didelę įtaką daro daugelis veiksnių,nuo gyvulio genomo iki jo laikymo sąlygų, bet svarbiausią vaidmenį vaidina pašarai ir šėrimas. Pašarų kokybė lemiagyvulių sveikatą, pagamintos produkcijos kiekį, mėsos ir pieno savybes bei jų sudėtį. Galvijų šėrime geros kokybės žoliniai pašarai sumažina kombinuotųjų pašarų sąnaudas, todėl galima sutaupyti iki 50 proc. koncentratų. Pagaminti sveiką, kokybišką, ekologišką maistą galima tik iš švarių, teisingai pagamintų žaliavų, kurioms reikalavimai apibrėžti Pašarų įstatymu. Vykdant žemės ūkio produktų, tarp jų ir pašarų, kokybės kontrolę, ji tampa labai svarbi šalies ūkiui, gyvulių šėrimo specialistams, konsultantų darbe, žemės ūkio tyrimuose (Šlepetienė ir kt., 2012). Gyvūnų sveikatingumas ir produktyvumas užtikrinami šeriant jų biologinius poreikius tenkinančiais pašarais. Pašaro kokybė įtakoja pagamintos produkcijos kiekį bei galvijų mėsos ir pieno savybes (Jatkauskas, Vrotniakiene, 2003; Butkutė, 2005; Butkutė, Gaurilčikaitė, 2008). Europos Sąjungos šalyse silosuoti pašarai sudaro daugiau kaip 90 proc. nuosavuose ūkiuose pagaminamų pašarų. Visose pasaulio šalyse vidutiniškai per metus užkonservuojama 200 mln. tonų (perskaičiavus į sausąsias medžiagas) žolių ir kitų žaliųjų augalų (Lietuvos statistikos departamentas).

Gyvulių mityba ir sveikata – neatsiejami. Gyvulių reprodukcija sutrinka, kada organizmui pradeda trūkti energinių medžiagų. Esant energinių medžiagų nepakankamumui, kraujo serume atsiranda stygius mineralinėm medžiagom ir tai siejasi su nevisaverte mityba (Žilaitis ir kt., 2008).

2006 metų pradžioje ES šalyse įsigaliojo Higienos reglamentas (taisyklės) (EB 183/2005), kurio privalo laikytis ir Lietuva. Tai taikoma ir pirminei pašarų gamybai, prie kurios yra priskiriamas žolių ir kitų žaliųjų augalų konservavimas (silosavimas), užtikrinantis pašaro higieninę kokybę (Zootechniko žinynas, 2006). Pastaruoju metu didelės reikšmės turi įvairių inokuliantų panaudojimas silosuotų pašarų kokybės gerinime.

Šio darbo tikslas: X ūkyje įvertinti inokuliantų panaudojimo efektyvumą siloso gamyboje. Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti X ūkio karvių bandos ir jų produktyvumo rodiklius.

2. Įvertinti daugiamečių žolių ir kukurūzų siloso, pagaminto tranšėjose, su inokuliantų priedu ir be jo, kokybę ir maistingumą.

3. Ištirti siloso kokybės ir maistingumo kitimą, priklausomai nuo laikymo trukmės tranšėjoje.

13

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Siloso reikšmė gyvulių šėrime

Žodžio „silosas“ kilmė siejama su graikų kalbos žodžiu „siros“. Jis reiškia požeminį maisto sandėlį, kuriame nedaug oro. Literatūros šaltiniuose randama, kad jau 7 tūkst. m. pr. Kr. grūdai buvo laikomi tam tikroje "siloso duobėje", kurioje būdavo mažai oro. Nustatyta, kad 100–1500 m. pr. Kr. silosas jau buvo vartojamas Egipte. Be to, siloso duobių aptikta kasinėjant Kartaginos griuvėsius (Baranauskas ir kt., 2009).

Siloso gamybos aspektais susidomėta 1800 metų pradžioje, kuomet buvo nurodoma, kad svarbiausia yra greitas siloso duobės užpildymas, šio pašaro geras suslėgimas ir uždengimas. Paviršius buvo uždengiamas lentomis, o šios dar apiberiamos 50 cm žemių sluoksniu. Esant žemesnei nei 30 ºC temperatūrai, prasidėdavo fermentacija (Baranauskas ir kt., 2009).

Silosas, kaip sultingasis pašaras, rūgimo metu užsikonservuoja pieno rūgštimi arba kita konservuojančia medžiaga. Geros kokybės silosas išsaugo visas maistingąsias žolės savybės. Žaliuosius pašarus galima silosuoti nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Gerai užrūgęs silosas išsilaiko kelerius metus. Todėl šis pašaras yra vienas iš geriausių pašarų gyvulių šėrime žiemos laikotarpiu (Baranauskas ir kt., 2009; Hancock et al., 2006).

Geros kokybės silosas tvartiniu laikotarpiu yra nepakeičiamas pašaras. Tinkama anaerobinė

fermentacija, o tuo pačiu ir gera pašaro kokybė užtikrinama, kuomet silosuojamuose augaluose yra pakankamas cukraus kiekis, tinkama silosuojamos masės drėgmė, geras jos suslėgimas ir greitas bei sandarus uždengimas (Porter, Murray, 2001; Jatkauskas ir kt., 2002; O’Brien et al., 2007; Jatkauskas, Vrotniakienė, 2009).

Karvė priskiriama atrajotojų šeimai ir turi sudėtingą virškinimo sistemą (Monkevičienė ir kt. 2008). Didžiąja dalimi atrajotojų virškinimo sistema labai panaši į kitų žinduolių, tačiau skrandžio tipas skiriasi nuo monogastrinių gyvūnų (Caceci, 2012). Atrajotojai iš kitų gyvūnų skiriasi tuo, kad jų skrandis sudarytas iš 4 kamerų: trijų prieskrandžių (didžiojo prieskrandžio, tinklainio bei knygenų) ir tikrojo skrandžio, arba šliužo (Mockevičienė ir kt. 2008). Atrajotojų skrandis kartu su įprastomis funkcijomis turi ir gerą absorbcijos funkciją. Sėkminga evoliucija atrajotojams lėmė tai, kad atrajotojų virškinimo sistema pagrįsta efektyvia gavyba iš prastos kokybės pašarų. Atrajotojų virškinimo sistemos veiklos efektyvumo esmė yra simbiotiniai mikroorganizmai. Šie mikroorganizmai geba skaidyti augaluose esančią celiuliozę (Caceci, 2012).

Atsižvelgiant į gyvulio fiziologiją, silosas atrajotojų skrandžiui yra labai tinkamas pašaras jo dėka padidėja gyvulių produktyvumas, pagerėja pieno kokybė. Pagamintas iš vertingos žaliavos silosas labiausiai tenkina galvijų fiziologinius poreikius: skatinama didžiojo prieskrandžio

14

mikroorganizmų veikla, pagerėja lakiųjų riebalų rūgščių, kurios yra pagrindinis galvijų energijos

šaltinis, sintezė. Be to, visi silosuoti pašarai atrajojantiems gyvuliams yra lengvai virškinami ir

maistingi, juos noriai ėda. (Li, Nishino 2011).

Silosas gaminamas iš ankštinių ir varpinių žolių mišinio, kukurūzų, runkelių lapų. (Skurdenienė, Ribikauskas, 2007). Varpines žoles gausiai tręšiant azotu (N180-200) taip pat galima užtikrinti aukštą pašaro baltymingumą. (Klimas, 2007). Ankštinių žolių silosas turi daugiausia baltymų, mineralinių medžiagų. Silosas gali būti gaminamas įvairiais būdais: tranšėjose, kaupuose, ritiniuose bei bokštuose. (Jatkauskas, Vrotniakienė, 2002).

Siekiant užtikrinti siloso kokybę pravartu vykdyti siloso patikrinimus. Siloso mėginys imamas

rankomis (jį pradėjus šerti), arba su grąžtu , pagamintu iš plieninio vamzdžio. Mėginiai imami iš įvairių vietų, surenkant apie 1 kg vidutinio mėginio, kuris gerai sumaišomas,

dedamas į polietileno maišelį, sandariai užrišamas ir pateikiamas

laboratorijai. Gauti duomenys

naudojami pašaro kokybės

įvertinimui, jo maistingumo

apskaičiavimui ir raciono

sudarymui. Norint gauti tikslesnius rezultatus, mėginio ėmimą reikia

laikas nuo laiko pakartoti

(Zootechniko žinynas, 2006).

1.2. Siloso gamybos technologijos

1.2.1. Silosas tranšėjose

Lietuvoje labiausiai paplitęs siloso gamybos būdas - jo gamyba antžeminėse tranšėjose. Tranšėjų dydį ir kiekį lemia ūkio dydis bei gyvulių, kuriems bus šeriamas silosas, skaičiaus. Taigi tranšėjos gali būti nuo 100 iki 1000 tonų talpos. Įrengiant tranšėjas, jų dugną reikia pakelti (15-20 cm) virš žemės paviršiaus. Tranšėjų sienos dažniausiai būna iš gelžbetonio plokščių, o dugną ir silosuojamos masės krovimo aikštelę reikia išbetonuoti arba padengti asfaltu. Ekologiniu aspektu, siekiant neteršti aplinkos, siloso sulčių surinkimui įrengiamas drenažas ir sulčių rezervuaras.

http://www.agroakademija.lt/images/foto/big/534.jpg

15 Palyginti su įgilintomis į žemę tranšėjomis, antžeminės yra pigesnės, joms neturi įtakos gruntinio vandens lygis, iš jų lengviau paimti pašarą (Mickan et al., 2003).

Prieš silosuojamos masės krovimą į tranšėją, pastaroji turi būti išvaloma, dezinfekuojama, sienose ir dugne esantys plyšiai užglaistomi betono skiediniu. Kad tranšėja nepraleistų vandens ir oro, jų sienas ir dugną patartina ištepti dviem bituminio lako arba karšto (160-180 0 C) bitumo sluoksniais. Kol silosuojama masė dar nepradėta krauti į tranšėją, jos dugną reikia iškloti 40-50 cm šiaudų sluoksniu ir suminti. Pašaro kokybei didelės įtakos turi silosuojamos masės sukrovimo greitis, todėl žolę į tranšėją rekomenduojama sukrauti ir suslėgti per 2-3 dienas, kiekvieną dieną kraunant ne plonesnį kaip 0,8 m suslėgtos žolės sluoksnį. Suslėgtą masę reikia kuo greičiau uždengiant polietileno plėvele ( (Cromwell et al., 2002).

Siekiant išvengti silosuojamos masės užteršimo žemėmis, į tranšėją transportui važiuoti nereikėtų. Atvežtas konservuojamas pašaras išverčiamas ant betoninės aikštelės arba tiesiai į tranšėją. Silosuojama masė sustumiama ir išlyginama panaudojant buldozerį. Sukrovus 30-40 cm storio sluoksnį, pradedama slėgti sunkiu traktoriumi. Užtikrinant darbo saugumą, pildant tranšėją rekomenduotina naudoti traktorių su dvigubais ratais ir tvirta kabina. Geriausiai masė suslegiama, kai traktorius ar krautuvas po tranšėją važinėja lėtai. Kai tranšėja jau būna pripildyta, masės slėgimas nutraukiamas tuomet, kai pervažiavęs traktorius neįspaudžia vėžės. Tinkamai suslėgta ir išlyginta masė nedelsiant turi būti uždengta geros kokybės polietileno plėvele (Borreani et al., 2007). Sandarumui užtikrinti, plėvelė prie tranšėjos sienų klijuojama padarius griovelį, kad vietomis jai atsiklijavus, į pašarą nepatektų oro ir vandens. Griovelis reikalingas tam, kad vanduo nutekėtų į tranšėjos galus, o griovelyje esanti žolė plėvelę prispaudžia prie tranšėjos sienos. Tranšėją uždengus polietileno plėvele, ji užberiama 20-30 cm storio žemių ar kraikinių durpių sluoksniu, arba prislegiama sudėvėtomis automobilinėmis padangomis. Nepatartina siloso plėvelės dengti senu šienu ar šiaudais, nes juose veisiasi graužikai (Kulpys ir kt., 2004).

1.2.2. Silosas kaupuose

Silosavimui kaupuose naudojama plastikinė plėvelė. Ši siloso gamybos technologija yra pigi ir tinkanti smulkiems ūkiams, be to, čia nereikia sudėtingos įrangos, o saugyklos vieta gali būti vis keičiama. Kaupo įrengime tinka natūralaus reljefo nuožulnesnė vieta. Svarbu, kad prie kaupo būtų galima nesunkiai privažiuoti net esant lietingam orui, o kaupo pagrindas turėtų būti išbetonuotas. Kaupe įrengiama sulčių surinkimo sistema. Sultčių surinkimui į žemę įkasama plastikinė statinė ar

16 betono ritinys kaupo pagrindo žemesniajame gale (Kulpys ir kt., 2004; Bolsen et al., 1993; Ruppell et al.,1995).

Kaupui įrengti labiausiai tinka speciali suomiška AIV siloso plėvelė, 6-8 m pločio ir 18-24 m ilgio. Plėvelės storis – 0,15 mm. Užtenka vieno jos rulono:: pusė rulone esančios plėvelės sunaudojama kaupo apačioje, kita pusė -pašarui uždengti. Minėtos 8 m pločio plėvelės pakanka 40 t siloso. Didesniam siloso kiekiui pagaminti (apie 80 t), reikia naudoti du plėvelės rulonus. Prieš įruošiant vietą kaupui, nurenkami akmenys bei kiti kieti ir aštrūs daiktas. Kaupo pagrindo vietoje reikėtų iškasti eglutės formos ar lygiagrečius griovelius, į kuriuos ant plėvelės viršaus dėtini medžio tašeliai (kartys) arba plastmasiniai 32-40 mm skersmens vamzdžiai. Tokia drenažo sistema sujungiama į vieną lataką ir nukreipiama į sulčių surinkimo rezervuarą. Jei naudojamas vienas plėvelės rulonas, prieš masės krovimą viena plėvelės dalis paklojama ant kaupo pagrindo, o kita neišvynioto rulono dalis paliekama žemesniame kaupo gale. Įrengus anksčiau minėtą drenažo sistemą, ant plėvelės kraunama silosuojama masė, pradedant nuo aukštesnio galo ir paliekant apie pusės metro tarpą nuo plėvelės kraštų. Silosuojamos masės krovimo pradžioje ją galima skirstyti rankomis, tačiau sukaupus 20-30 cm storio žaliosios masės sluoksnį, reikia pradėti slėgti traktoriumi. Jei masė gerai suslėgta, kaupo aukštis turėtų būti ne žemesnis kaip 1 metras (Kulpys ir kt., 2004).

Sukrovus ir gerai suslėgus žaliąją masę, likusią plėvelės pusę ar kitą plėvelę būtina uždengti ant kaupo viršaus ( Mickan et al., 2003). Apatinės plėvelės kraštus reikia užversti aukštyn, o viršutinės – pakišti po silosuojama

mase. Kaupą būtina apkrauti

pjuvenomis, žeme arba kraikinėmis durpėmis. Žiemą patartina apipilti sniegu. Kad gyvuliai nesuplėšytų plėvelės, kaupą galima aptverti tvora. Plėveleje atsiradusias skyles ar įtrūkimus reikia užklijuoti lipnia juostele (Kulpys ir kt., 2004).

http://www.agroakademija.lt/images/foto/big/533.jpg

17

1.2.3. Silosas ritiniuose

Siloso gamyba ritiniuose yra viena iš naujesnių technologijų. Ši technologija labai populiari Šiaurės ir Vakarų Europos šalyse. Tai bene labiausiai mechanizuota siloso gamyba, kuriai nereikia specialių saugyklų, bet tam naudojama gana brangi technika. Jeigu ritinys gerai supresuotas, jis sveria 400-900 kg (priklausomai nuo sausųjų medžiagų kiekio žaliavoje). Ši technologija gera ir tuo, jog pašaro gamybai surenkama žolė beveik neišbarstoma, fermentacijos ir gedimo nuostoliai – minimalūs. Pradalgėmis žolė silosui pjaunama naudojant įvairias šienapjoves. Panaudojant specialius rinktuvus-presus, silosuojama masė suvyniojama į ritinius, jie surišami ir kitu įrenginiu apvyniojami polietileno plėvele. Po to jie tinkamai sukraunami specialiu ritinių krautuvu (Curt et al., 2015).

Ritiniais patartina presuoti tik apvytintą (turinčią 25-35% sausųjų medžiagų) žolę. Jei žolė bus sausesnė, padidės mechaniniai nuostoliai lauke, susidarys geresnės sąlygos mielėms ir pelėsiams vystytis (Kulpys, 2004).

Reikia stebėti, kad ritinio plėvelė nepraplyštų, nes tas sąlygoja pašaro gedimą. Gamybai naudojant pernelyg šlapią žolę (18-20% sausųjų medžiagų), ritiniai tampa sunkūs, juose gali kauptis sultys, pablogėti fermentacija. Nepatartina ritinių gaminti lietingu oru (Kulpys, 2004).

Pastaraisiais metais ES, JAV ir kitose šalyse, kuriose gerai išvystytas žemės ūkis, iš didžiosios dalies žolių ir kitų žalių augalų, naudojamų pašarui, yra gaminamas silosas. Wilkins (2000), Davies ir kt., (2005) pažymi, kad silosuotų pašarų gamyba išplito dėl mokslo pasiekimų, pagrindžiančių

fermentacijos mechanizmą

silosuojamoje masėje, dėl naujos žolių

dorojimo ir silosavimo technikos

progreso, dėl sukurtų įvairių cheminių ir biologinių silosavimo priedų ir dėl

silosuojamai masei sandarinti

(hermetizuoti) naujai sukurtų ir

gaminamų specialių plėvelių.

Dabartiniu metu Lietuvoje didžioji dalis ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių iš žolių ir kitų žalių augalų gamina silosą ir ypač išpopuliarėjo ritininio siloso gamyba.

http://www.agroakademija.lt/images/foto/big/534.jpg

18 Silosavimas - tai techninis - biocheminis procesas, kurio metu žolės ar kiti žali augalai yra užkonservuojami ir gali būti saugomi ir naudojami gyvūnams šerti ilgą laiką (Hancock ir kt., 2006). Autorius Moran (2005) nurodo, kad gera silosuojamos masės fermentacija vyksta, esant šioms sąlygoms: pakankamas sausųjų medžiagų (SM) kiekis silosuojamoje žaliavoje (25-35%);

pakankamas kiekis tirpiųjų angliavandenių (60-90g kg/SM); tinkamai naudojama silosavimo technologija.

Gerą silosuojamos masės hermetizavimą (sandarinimą) nulemia du pagrindiniai faktoriai: 1) tinkamas hermetizavimo darbų atlikimas, naudojant tam reikalui skirtą įrangą ir kvalifikuotą techninį personalą;

2) hermetizavimui (sandarinimui) naudojama plėvelė.

Ritininio siloso gamyba yra patrauklus žolinių pašarų konservavimo būdas. Dabartiniu metu vis daugiau Lietuvos pašarų gamintojų pasirenka šią pašarų konservavimo technologiją. Ritininio siloso hermetizavimui (sandarinimui – ritinio apvyniojimui) yra naudojama speciali technika ir tam reikalui skirta elastinga (tąsi) plėvelė („stretch film“) (500 arba 750 mm pločio ir 0,025 µ storio). Ritininiams apvynioti (ritininio siloso gamybai) skirta plėvelė turi garantuoti nepriekaištingą silosuojamos masės hermetizavimą. Ji turi būti elastinga, tvirta, gerai sukimbanti, atspari aplinkos ir saulės poveikiui, nepralaidi orui (Borreani et al., 2005). Tokiu būdu ritiniams sandarinti skirta plėvelė turi atitikti keletą pagrindinių reikalavimų:

1) ji turi turėti geras mechanines savybes (optimalus storis - 0,025µ (mikronai), elastinga esant net labai šiltam orui, tempiant neturi atsirasti suplonėjančių, šviesesnių mažesnių ar didesnių tarpų, atspari mechaniniam poveikiui, pradūrimui);

2) ji turi praleisti kuo mažiau oro ir būti nepralaidi vandeniui; 3) plėvelės sluoksniai turi gerai sukibti;

4) ji turi netrūkinėti, nesuplyšti veikiant tiesioginiams saulės spinduliams, ultravioletiniams spinduliams, turi išlikti elastinga laikant keletą mėnesių (Borreani et al.., 2005).

Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse labai aukštos kokybės ritininio siloso plėvelė yra pažymėta specialiu nacionaliniu „kokybės ženklu“, kaip „DLG“ (Deutsche Landwirtschafts – Gesellschaft) Vokietijoje, „NF“ ženklu Prancūzijoje arba „SP“ ženklu Švedijoje. Teisė tokiam kokybės žymėjimui suteikiama, atlikus plėvelės kokybės įvertinimą nacionalinėje nepriklausomoje tos srities mokslo įstaigoje. Tik atlikusi tyrimus, minėta institucija, gali nurodyti ar tam tikroje įmonėje gaminama plėvelė atitinka keliamus reikalavimus ir garantuoja tinkamą ritinių sandarinimą ir jų išsaugojimą.

Lietuvoje ritininio siloso gamintojams yra siūlomos ir parduodamos įvairiose užsienio šalyse gaminamos plėvelės, kurių dalis yra patikrintos ir aprobuotos naudojimui Europos Sąjungos šalyse.

19 Ūkininkams yra labai svarbu, kad plėvelė, kurią jie perka ir naudoja, užtikrintų geros kokybės ritininio siloso gamybą ir kad kuo ilgiau ritiniai išliktų nesuirę ir taip negadintų pašaro. Kartais ritiniams sandarinti skirta plėvelė yra per daug pralaidi orui, neelastinga, neatspari tempimui, plyšinėja, sandarinant ritinius yra jos sunaudojama didesnis kiekis nei įprastai reikia. Sandarinant ritinius nekokybiška plėvele pablogėja siloso fermentacijos rodikliai, sumažėja pašaro mitybinė vertė ir sumažėja higieninė kokybė (vystosi mikromicetai ir gali augti mielės) (Degano, 1999; Forristal et al., 1999; O’Brien et al., 2007).

1.2.4. Polietileno maišai (rankovės)

Viena iš naujesnių siloso gamybos technologijų yra žaliosios masės presavimas į polietileno maišus, kurių diametras 1,8-3,6 m. o ilgis – 30-60 m. Taip pagamintas silosas praktiškai negenda, nes sukrauta masė tuojau

sandarinama. Į maišus galima silosuoti ne tik žolę, bet ir kukurūzus, cukrinių runkelių išspaudas, traiškytus grūdus (

Kulpys, 2004). Autorius

Schoomaker (2011) nurodo, jog vis daugiau ir daugiau siloso gamintojų užsienyje naudoja plastikinius maišus ar rankoves.

Toks siloso gamybos

būdas yra ekonomiškas, o pats pašaras būna geros kokybės.

http://www.manoukis.lt/vaizdai/PDF/DSC_0086.JPG

20

1.3. Siloso kokybė ir maistingumas

1.3.1. Žaliųjų pašarų silosavimas

Gera siloso kokybė užtikrinama tuomet, kai masėje vyrauja pieno rūgšties bakterijos. Šioms bakterijoms rauginant augaluose esančius angliavandenius, susidaro pieno rūgštis, dėl kurios poveikio silosas negenda. Pieno rūgšties bakterijos dauginasi, kai masėje yra pakankamai cukraus, krakmolo. Todėl daug cukraus turinčius augalus tinka silosuoti labiau, nei baltymingus augalus, kuriuose cukraus yra mažai. Pieno rūgšties bakterijų vystymuisi geriausiai tinka 15-35 o_C temperatūra. Siloso masės temperatūrai nukrintus žemiau kaip 15o_{C, pieno rūgštis gaminasi labai} lėtai. Tačiau net tuo atveju pieno rūgšties bakterijos išlieka aktyvesnės už kitus mikroorganizmus. Todėl mažiau cukraus turinčius augalus geriau silosuoti vėsesniu oru, rudenėjant (Juraitis, Kulpys, 2003). Siloso cheminė sudėtis ir jo maistingumas pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė. Įvairių augalų siloso cheminė sudėtis

Dobilų ir motiejukų silosas Daugiamečių žolių silosas Kultūrinių pievų žolės silosas Liucernų silosas Raudonųjų dobilų silosas

SM g/kg 334 337 232 360 345 AEG MJ/kg 8,84 8,72 8,45 9,43 9,04 NEL MJ/kg 5,1 5,02 4,84 5,49 5,25 AEK MJ/kg 6,55 6,79 6,64 7,15 AEP MJ/kg 6,93 VEA MJ/kg 10,75 10,04 10,02 VET MJ/kg ŽB g/kg 119 123,6 120 174,2 173,9 ŽR g/kg 35,2 29,9 38,4 43,9 37,2 ŽL g/kg 338 300,6 349 324,5 258,7 NEM g/kg 429,6 482,4 412 375,2 435,7 Cukraus 60 13,2 26,4 9,2 8,8 ŽP g/kg 78,2 63,5 80,6 83,2 94,5 Ca g/kg 7,51 9,41 6,49 11,6 12,1 P g/kg 2,28 2,58 2,41 2,48 2,66 Mg mg/kg 2,16 3,91 1,61 2,49 2,94 Fe mg/kg 410 367 543 398 463 Mn mg/kg 60 46 56 27 50 Zn mg/kg 26 19 27 20 29 Cu mg/kg 7,5 6,2 7 7,7 9,2 Co mg/kg 0,07 0,07 0,08 0,08 0,07 J mg/kg 0,18 0,16 0,22 0,2 0,21 Se mg/kg 0,04 0,04 0,05 0,03 Lizino g/kg 5,5 4,7 5 10,2 7,8 Metionino g/kg 2,6 2 2,4 2,9 2,7 Cistino g/kg 1,1 2,3 2,3 3,1 1,7 Triptofano g/kg 2,3 2,6 2,6 3,5 2,6 Treonino g/kg 4,5 4,2 4,3 6,2 5,9 Karotino mg/kg 50 80 90 100 96 Vit. D TV/kg Vit. E mg/kg 75 75 75 90 (Zootechniko žinynas, 2004)

Didžiausias pieno rūgšties bakterijų konkurentas – sviesto rūgšties bakterijos, kurios skaido angliavandenius, baltymus, pieno rūgštį. Tačiau šios bakterijos beveik nesivysto pavytusioje žolėje. Silosavimo metu pageidautini mikroorganizmai yra pieno rūgščių bakterijos (McDonald et

21 al.,1991). Visos žolės neblogai silosuosis tuomet, jei masėje bus apie 30% sausųjų medžiagų. Todėl kokybiškesnis silosas visuomet gaunamas iš pavytintos žolės. Silosuojamoje masėje vyksta sudėtingi mikrobiologiniai, biologiniai ir fizikiniai procesai. Tai lemia pašaro kokybę ir maisto medžiagų nuostolius.

Silosavimo metu reikia stengtis išsaugoti didžiausią silosuojamos žaliavos maisto medžiagų kiekį. Mikroorganizmai ima veikti sukrovus masę į saugyklas. Nupjautos ir susmulkintos žolės dalelytės kurį laiką būna gyvos ir intensyviai kvėpuoja. Kvėpuodamos augalų ląstelės skaido cukrų, reikalingą silosui rūgti. Tačiau cukraus stokojantis pašaras laikomas ne itin maistingu. Jeigu nupjautų augalų ląstelės lieka gyvos pakankamai ilgai, pradeda skilti ne tik cukrus, bet ir krakmolas, baltymai. Todėl labai svarbu, kad silosuojamoje masėje kuo greičiau baigtųsi gyvybinė augalo ląstelių veikla. Mikroorganizmai L. Plantarum gali metabolizuoti pieno rūgštį į acto rūgštį jei yra nepakankamas cukraus kiekis (Lindgren et al.,1985). Kad fermentacijos procesas vyktų tinkamai ir būtų gautas geras silosas, turi būti tinkama silosuojamos masės drėgmė, pakankamas cukraus kiekis augaluose, masė gerai suslėgta ir susilosavus tuojau uždengta. Paprastai silosuotuose pašaruose, turtinguose baltymų, mielių yra mažiau nei tuose, kur cukraus yra daugiau (Middelhoven et al.,1999).

Visas augalų silosavimo procesas skirstomas į penkias fazes:

Pirma fazė prasideda aerobiniu ir augalų ląstelių kvėpavimo tarpsniu, kuomet silosuojama

masė sukraunama į saugyklą ir trunka iki tol, kol išeikvojamas visas deguonis. Deguonis turi būti sunaudotas kuo greičiau, kad negalėtų

daugintis nepageidautini aerobiniai

(deguonį naudojantys) mikrobai. Silosas turintis daugiau kaip 60 proc. sausųjų medžiagų yra netinkamas, masė per sausa ir sunku suslėgti (Lowes et al., 2000; Mikulionienė, Stankevičius, 2002). Kuo ilgiau lieka deguonies, tuo palankesnės

susidaro sąlygos minėtiems

mikroorganizmams vystytis. Jiems veikiant

pradeda augti ir daugintis mielės bei pelėsiai, silosuojama žaliava ima smarkiai kaisti, didėja maisto medžiagų ir pašaro energijos nuostolis. Siloso fermentacija priklauso nuo skirtingų mikroorganizmų grupių, kurie tarpusavyje konkuruoja (McDonald et al.,1991; Zootechniko žinynas, 2006).

Antra fazė - tai anaerobinių bakterijų dauginimosi tarpsnis, kuomet silosuojamoje masėje

išeikvojamas visas deguonis. Jos vandenyje tirpius augalų angliavandenius verčia pieno bei acto http://valstietis.tv3.lt/Pradzia/Naujienos/Zemes-ukis/Salnos-skelbia-kukuruzu-dorojimo-pradzia/(foto)

22 rūgštimis, alkoholiu ir anglies dvideginiu. Pasigaminusios rūgštys mažina silosuojamos masės pH. Mažėjantis pH trikdo acto rūgšties bakterijų veiklą, todėl atsiranda palankios sąlygos pieno rūgšties bakterijoms vystytis. Antra fazė trunka 24-72 valandas. Jei ši fazė tęsiasi ilgiau ir pH lieka didelis, t.y. nepakankamai greitai rūgštėja masė, tada suaktyvėja sviesto rūgšties bakterijos ir padidėja pašaro sausųjų medžiagų nuostoliai. Silosas turintis natūraliai aukštą pieno rūgšties proporciją gali prislopinti ne pieno rūgš. bakterijas, ko pasekoje išsaugomi sausųjų medžiagų kiekiai ir nenukenčia baltymų kokybė (McDonald et al.,1991).

Trečia fazė yra anaerobinės fermentacijos tęsinys, kai ima vyrauti pieno rūgšties bakterijos. Ši fazė prasideda siloso pH esant apie 5,0. Silosuojamos masės pH mažėja, kai pašaro tirpieji angliavandeniai virsta pieno rūgštimi. Trečia fazė arba silosavimosi procesas baigiasi, kai susikaupia pakankamai rūgščių ir masės pH sumažėja iki 4,5-3,9. Priklausomai nuo technologijos taisyklių laikymosi, augalų silosavimas gali trukti nuo dviejų savaičių iki kelių mėnesių. Jei nepažeidžiamos siloso gamybos technologijos taisyklės ir masė nėra per daug drėgna, fermentacija paprastai baigiasi per vieną mėnesį. Aukšto drėgnumo žaliavos silosavimą yra geriau vengti, nes padaugėja acto rūgšties, silosas parūgštėja (Li, Nischino, 2011).

Ketvirtos fazės metu ilgą laiką nekinta rūgščių kiekis, jų santykis, pH dydis. Tai trunka iki

šėrimo pradžios arba iki tol, kai dėl įvairių priežasčių į pašarą nepatenka oro ir drėgmės. Tai stabilioji siloso rūgimo faze. Jei siloso saugykla hermetiška, pašaro biologinis aktyvumas būna labai mažas, todėl papildomų maisto medžiagų nuostolių nepatiriama. Gero siloso rodikliai: sausoje medžiagoje pH 3,7–4,5., o acto rūgšties kiekis neturėtų būti daugiau kaip 30% (Baranauskas ir kt., 2009; Zootechniko žinynas, 2006 ). Toks silosas negesdamas išsilaiko kelerius metus.

Penktos fazės pradžia sutampa su tranšėjos atidengimu, pašaro ėmimu ir sušėrimu gyvuliams.

Patekus orui į atidengtą silosą, prasideda antrinė fermentacija ir blogėja pašaro kokybė. To pasėkoje mielės ir pelėsiai, kurių veikla fermentacijos eigoje buvo nuslopinta, gali vėl pradėti daugintis ir pabloginti siloso kokybę bei sumažinti maisto medžiagų kiekį. Todėl silosas gyvulių šėrimui iš saugyklų turi būti imamas tvarkingai ir duodama jo tiek, kiek gyvulys suėda per kelias valandas. Į silosą patekus deguoniui, sparčiai auga aerobiniai mikroorganizmai ir pašaras genda. Šis aerobinio pablogėjimo procesas inicijuojamas rūgščiai tolerantiškom mielėm daugintis. Tęsiantis šiam procesui, pH kyla ir aerobiniai mikroorganizmai pradeda sparčiai daugintis. Šio proceso metu pašaras ne tik kad genda, bet ir neigiamai veikiama higienos kokybė, nuo ko atsiranda potencialiai patogeniškų mikroorganizmų (Li, Nischino, 2011; Zootechniko žinynas, 2006).

Siloso fermentacijos kokybė labai priklauso nuo silosuojamos masės sausųjų medžiagų kiekio. Kaip teigia Jukna (1994), sausųjų medžiagų kiekis turėtų būti nuo 30 iki 50 procentų. Jei jų būna daugiau, silosas pradeda kaisti, atsiranda sąlygos mielėms ir pelėsiams daugintis.

23 Silosuojant per drėgną masę (ypač lietingu oru), kenkiama fermentacijai, pašaras perrūgsta, daug maisto medžiagų išbėga su sultimis. Yra nustatyta, kad sultys iš silosuojamos masės neteka, kai joje sausųjų medžiagų būna daugiau kaip 30%. Jei žaliojoje masėje sausųjų medžiagų 15% ar mažiau, tai iš 1 tonos išteka 250 ir daugiau litrų sulčių.

Lietuvos sąlygomis geras silosas gaunamas, kai silosuojama nevytinta žolė ar kita žalioji masė turi 20-25%, o vytinta – 35-40% sausųjų medžiagų (Juraitis ir kt., 2003).

Priklausomai nuo silosuojamos masės drėgnio, sausųjų medžiagų ir apykaitos energijos netenkama nevienodai. Sausųjų medžiagų ir apykaitos energijos nuostoliai silose pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė. Sausųjų medžiagų ir apykaitos energijos nuostoliai silosuojamoje masėje

Nuostoliai%

Sausųjų medžiagų kiekis Sulčių išsiskyrimas, Sausųjų Apykaitos (%) silosuojamoje masėje l/100 kg masės medžiagų energijos

15 28 9 12 20 17 6 8 25 9 3 5 30 3 1 1 35 0 0 0 40 0 0 0

(Pašarų gamyba ir kokybės plėtra, 2004)

1.3.2. Silosinių augalų parinkimas

Parenkant silosinius augalus, atsižvelgiama į apykaitos energijos ir baltymų kiekį, gaunamą iš ploto vieneto, į galimybę panaudoti silosinius augalus užimtajame pūdyme, siloso kokybę ir ėdamumą, mechanizacijos pritaikymo galimybes auginant ir dorojant derlių. Priklausomai nuo ūkio specializacijos, gamtinių ir ekonominių sąlygų auginami įvairūs silosiniai augalai labiausiai iš jų paplitę – kukurūzai. Tačiau kukurūzų silose randama mažas baltymų kiekis, todėl reikėtų auginti ar bent silosuoti kukurūzų ir ankštinių augalų (pupų, lubinų), daugiamečių žolių atolų mišinius. Ankstyvajam silosui labai tinka vienamečių žolių mišiniai (Juraitis, Kulpys, 2003).

Labai daug siloso ruošiama iš kukurūzų. Dėl didelio cukraus ir krakmolo kiekio šie augalai labai gerai silosuojasi. Gyvuliai kukurūzus noriai ėda - tiek šviežius tiek ir silosuotus. Viename kilograme grynų kukurūzų siloso yra 1,54 MJ apykaitos energijos ir apie 17,7 g žalių baltymų.

24 Mūsų respublikoje kukurūzai dažniausiai silosui pjaunami per anksti, pieninės brandos. Šio augimo tarpsnio kukurūzai labai sultingi, turi tik apie 18% sausųjų medžiagų. Silosuojant tokio drėgnio žaliąją masę išteka daug sulčių, prarandama daug maisto medžiagų. Be to, silosas neretai būna per rūgštus. Tada kukurūzus patartina silosuoti kartu su sausesniais ir baltymingesniais augalais. Į silosuojamus kukurūzus, kurie turi mažiau kaip 20% sausųjų medžiagų, rekomenduotina pridėti 50% smulkintų nesubrendusios sėklos dobilų, nesubrendusio vikių ir avižų mišinio, pievų ir ganyklų arba daugiamečių žolių atolo, dobilų nuokulų. Toks kukurūzų ir žolių mišinio silosas būna geros kokybės ir baltymingesnis. Neturint minėtų žolių, į grynus kukurūzus paprastai rekomenduotina maišyti apie 10-15% susmulkintų vasarojaus šiaudų. Šis priedas gerina siloso kokybę, sugeria iš žaliosios masės išsiskyrusias sultis (Juraitis, Kulpys, 2003).

Pastaruoju metu Lietuvoje pradėti auginti ankstyvųjų veislių kukurūzai, kurie rugsėjo antrą dekadą būna vaškinės brandos. Kaip tik tokius kukurūzus reikia silosuoti. Tada jų burbuolės silosuojamoje masėje sudaro 35-40% svorio, o masės drėgnis gaunamas ne mažesnis kaip 30- 35%. Iš 1 ha vaškinės brandos kukurūzų galima gauti 9-14 t sausųjų medžiagų, tuo tarpu iš žolių – 7-9 t. Be to, kukurūzų siloso energijos vienetas 20% pigesnis nei daugiamečių žolių. (Aleksynas, Valaitis 1999; Butkutė ir kt. 2008).

Daugiametės žolės silosuojamos tada, kai dėl nepalankių meteorologinių sąlygų negalima išdžiovinti šieno ir šienainio. Patartina pavasarį iš kultūrinių ganyklų žolės pertekliaus ruošti silosą. Dažniausiai ankštinės žolės silosui pjaunamos pradėjusios krauti žiedpumpurius, o varpinės – plaukėjimo pradžioje. Tada jos turi tik apie 20% sausųjų medžiagų ir nepakankamai cukraus, todėl blogai silosuojamos. Iš tokių žolių, pavytintų iki 70-65% drėgnio, patartina gaminti apvytintos žolės silosą. Jeigu negalima to padaryti, į silosuojamą natūralaus drėgnio žolę reikia pilti 2% melasos arba konservantų. Viename daugiamečių žolių siloso kilograme yra 1,56 – 2,07 MJ apykaitos energijos ir 21-26 g žalių baltymų (Juraitis, Kulpys, 2003).

Geros kokybės silosą galima paruošti iš ne itin žemėtų šakniavaisių lapų. Paprastai šakniavaisių lapų drėgnis - apie 85%, todėl su jais reikia maišyti maždaug 10% sausesnių pašarų.

Rūgščiose ir lengvesnėse dirvose, kuriose runkeliai blogiau dera, auginami griežčiai. Jų lapai yra apie 85% drėgnio ir turi 3,5-3,9% cukraus. Silosuojant grynus lapus, dėl per didelio drėgnio dalis sulčių išteka, tad patiriami nemaži nuostoliai. Lapų sultyse yra apie 5% sausųjų medžiagų. Sultims neleidžiama ištekėti pridėjus apie 10% švarių pelų arba smulkintų šiaudų, kuriuos būtina vienodai paskleisti. Įmaišius maždaug 10% smulkintų 20% drėgnio šiaudų, silosuojamos masės drėgnis pasidaro apie 78%. Šakniavaisių lapai yra gležni, todėl silosui jų smulkinti nereikia. (Zootechniko žinynas, 2006).

25 Silosas gali būti gaminamas ne tik

iš žolių, bet ir iš kitų žalių augalų - kukurūzų vegetacinė masė, varpinių ir/ar ankštinių grūdinių vegetacinė masė ir kt., iš kurių šienas negaminamas. Gali būti silosuojami ir nepilnai pribrendę varpinių ir ankštinių augalų grūdai. Cukrinių runkelių griežinių, kukurūzų tarkių ir kitų

perdirbamosios pramonės šalutinių

produktų, silosavimas yra geras jų konservavimo būdas (Uchockis ir kt., 2011).

Geros kokybės siloso melžiama karvė gali suėsti 30-40 kg per parą, o penimas buliukas - 25-30 kg. Tokiu būdu tvartiniam laikotarpiui 1 melžiamai karvei reikėtų paruošti 6,5-9 t, o penimam buliukui - 5-6 t siloso (Zootechniko žinynas, 2006).

1.3.3. Siloso kokybės įvertinimas

Siloso kokybės įvertinimui imamas bandinys praėjus ne mažiau kaip trisdešimt dienų po pašaro sukrovimo arba ne vėliau kaip likus dešimt dienų iki šėrimo pradžios. Iš visų tranšėjų ar kaupų imami atskiri bandiniai, naudojant specialius ėmiklius (grąžtus). Jie gali būti rankiniai, mechaniniai arba elektriniai. Svarbu, kad bandinyje būtų atitinkamas pašaro struktūrinių elementų santykis Pradžioje imami pirminiai bandiniai, po to sudaromas vidutinis bandinys, kuris tiriamas jusliškai ar siunčiamas į laboratoriją. Nevienodos botaninės žolės sudėties silosas arba silosas, pagamintas pagal skirtingą technologiją, vertinamas sudarant kelis vidutinius bandinius.

Norint taisyklingai paimti siloso bandinį, tranšėja ar kaupas sąlyginai suskirstomi į kvadratus ir iš kiekvieno kvadrato centro, nuėmus dengiamąjį sluoksnį ir pradūrus polietileno plėvelę, imamas bandinys. Pav., tranšėjoje pirmasis bandinys imamas iš 1 m gylio, po to antrasis toje pačioje vietoje, iš 1,4-1,5 m gylio, ir atitinkamai trečiasis – iš 1,8-1,9 m gylio. Tiriamasis bandinys dedamas į polietileno maišelį, iš jo išspaudžiamas oras, maišelis užsandarinamas ir nedelsiant siunčiamas į laboratoriją (Juozaitis ir kt.,2003).

Pačiam pašarų gamintojui ir naudotojui būtina atkreipti dėmesį į siloso kvapą, jo spalvą, pjaustinio ilgį. Jei silosas pakaito, jis atsiduoda tabaku, yra tamsios spalvos; jei yra pelėsių ar mielių - suplėkęs, pelėsių kvapas; jeigu fermentacija gera - malonus pieno rūgšties kvapas; jei silosas geros kokybės, jį palietus po trumpo laiko ant rankų kvapo beveik nelieka (Zootechniko žinynas, 2006).

http://wieserconcrete.com/wp-content/uploads/H-Fetzer.jpg

26 Paprastai labai gero ir gero siloso spalva atitinka spalvą augalų, iš kurių šis pašaras pagamintas – žalia, pilkai žalia, gelsvai žalia. Masė biri, išsiskiria augalų, iš kurių pagamintas silosas, dalys. Tačiau vidutinės kokybės silose gali būti jaučiamas silpnas medaus ar šviežios ruginės duonos kvapas, siloso masė būti šviesiai rudos spalvos. Pradėjęs gesti silosas turi aštrų acto rūgšties kvapą, tamsią spalvą, masė būna lipni. Sugedęs silosas turi amoniako, sugedusių silkių, mėšlo, puvėsių ar pelėsių kvapus bei juodą spalvą, o masė būna gleivėta. Tokiu silosu gyvulių šerti negalima (Juozaitis ir kt.,2003).

Laboratorijose ištiriami rodikliai dar tiksliau nusako siloso kokybę. Geros kokybė siloso rodikliai:

Sausų medžiagų (SM) % - 25-30; pieno rūgšties g/kg SM - 35-100; acto rūgšties g/kg SM - ne daugiau 30; žalios ląstelienos % (nuo SM) - 24-27; pH - 3,7-4,5; žalių baltymų % (nuo SM) - 15-18; sviesto rūgšties g/kg SM - ne daugiau 0,1; laisvų rūgščių g/kg SM - 20-60; cukraus g/kg SM - daugiau 30 (Zootechniko žinynas, 2006).

1.4. Konservantai siloso gamyboje

Pašarų apsaugai naudojami įvairūs konservantai ir preparatai, kuriais pašarai ne tik užkonservuojami, bet ir papildomi mikroorganizmais, dalyvaujančiais maistinių medžiagų absorbavimo procese ( Lindgren et al.,1990; Kitamoto et al.,1993; Merry et al.,1995; Merry, Davies,1999; Lowes et al.,2000; Druvefors, Schnürer,2005; Aksu et al.,2006). Uždengus siloso saugyklą arba apvyniojus siloso ritinį plėvele, fermentacijos procesų nebegalima valdyti. Tuo reikia pasirūpinti silosuojant. Pašaro rūgimą galima nukreipti naudinga linkme, panaudojus priedus, kurie dažniausiai įterpiami į silosuojamą žaliavą jos smulkinimo ir pakrovimo į transportavimo priemones metu. Pabrėžtina, kad silosavimo priedai bus neefektyvūs, jei nebus laikomasi siloso geros gamybos praktikos reikalavimų ir jei priedų į silosą bus pridedama mažiau, negu nurodyta produkto sertifikate. Tai ypač būdinga cheminiams priedams, naudojamiems siloso gamyboje (Jatkauskas ir kt., 2003).

Silosavimo priedus galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas:

1. Stimuliantai (biologiniai inokuliantai), kurie padeda pieno bakterijoms augti ir gaminti savo rūgštis, kurios savo ruoštu sumažina siloso pH per trumpesnį laiką.

2. Inhibitoriai, kurie padeda pristabdyti siloso degradacijos procesus. Be to, inhibitoriai gali sumažinti pelėsių augimą, taipogi pristabdyti pašaro baltymų skilimą ( De Ondarza, 2000). Konservantų antimikrobinio veikimo pagrindas yra mikroorganizmų fermentinių sistemų slopinimas, tačiau šios yra panašios tiek mikroorganizmų, tiek kitų organizmų ląstelėse, jos gali neigiamai veikti įvairių organizmų ląsteles (Carballo et al., 2006).

27 Siloso konservantų nauda:

1.Greitina siloso fermentacijos procesą.

2. Stabdo nepageidaujamų mikroorganizmų dauginimąsi. 3. Mažina maisto medžiagų nuostolius fermentacijos metu. 4. Stabdo sviesto rūgšties gamybą fermentacijos metu. 5. Gerina siloso ir šienainio kokybę.

6. Didina siloso ir šienainio maistinę vertę.

7. Didina siloso ir šienainio aerobinį stabilumą (stabdo antrinę - nepageidautiną siloso ir šienainio fermentaciją).

8. Nepavojingi gyvulių sveikatai. 9. Mažina galvijų šėrimo savikainą. 10. Didina gyvulių produktyvumą.

Organinės rūgštys sumažina biocheminių procesų aktyvumą, sudaro sąlygas pieno rūgšties bakterijų veiklai, saugo pašarus nuo klostridijų, sumažina pašarų pH, baltymų skaidymą bei sausųjų medžiagų nuostolius.

Bakteriniai inokuliantai (gyvosios pieno rūgšties bakterijos) silosuojamos masės cukrų paverčia pieno ir acto rūgštimis, mažina siloso pH, spartina siloso fermentaciją, mažina siloso baltymų skaidymą.

Fermentai skaido krakmolą ir ląstelieną, gerina siloso ląstelienos virškinamumą;

Angliavandenių šaltiniai (melasa, džiovinti cukrinių runkelių griežiniai) sudaro sąlygas mikroorganizmų veiklai, spartina silosuojamos masės fermentaciją, mažina siloso pH, didina pieno rūgšties kiekį.

Nebaltyminis azotas (amoniakas, karbamidas) veikia antimikrobiškai, didina žaliųjų baltymų kiekį silose, gerina sąlygas pieno rūgšties bakterijoms (Paulauskas, 2009).

Cheminiai konservantai (dažniausiai naudojama skruzdžių rūgštis arba jos druskos ir propioninės bei benzoinės rūgščių derinys) labiausiai tinka sunkiai besifermentuojantiems augalams: liucernoms, dobilų atolams. Šie konservantai naudojami pavieniui arba maišomi su kitomis rūgštimis konservavimui. Jie slopina klostridijų veiklą, išsaugo silose daugiau cukraus ir kitų maisto medžiagų bei didina atsparumą antrinei fermentacijai. Biologiniai priedai pranašesni, nes yra visiškai saugūs įrenginių, žmogaus sveikatos ir gamtos atžvilgiu, tačiau jie yra brangesni ir ne visada efektyvūs. Cheminiai konservantai naudojami konservuojant baltymingus pašarus (Galik et al., 2007).

28

1.4.1. Inokuliantai siloso gamyboje

Inokuliantai - tai pieno bakterijos, kurios didina silosuoto pašaro efektyvumą. Mokslininkai teigia, kad inokuliantų bakterijos pagerina fermentacijos procesus ir sausųjų medžiagų nuostoliai sumažėja vidutiniškai apie 1-2 %. Kitaip tariant, panaudojant inokuliantus, silosuojamas pašaras vietoje 15%, praras sausųjų medžiagų 13-14%. Jie skirti fermentacijos procesams valdyti. Inokuliantai įterpiami į silosuojamą žaliavą jos smulkinimo ir pakrovimo į transportavimo priemones metu. Pabrėžtina, kad silosavimo priedai bus neefektyvūs, jei nebus laikomasi siloso geros gamybos praktikos reikalavimų ir jei priedų į silosą bus pridedama mažiau, negu nurodyta produkto sertifikate. Pastaruoju metu vis populiaresni tampa iš tam tikrų bakterijų pagaminti priedai (Driehuis et al, 1999; Li, Nishino 2011).

Siloso inokuliantų sudėtyje esantys bakterijų štamai yra specialiai atrinkti tam, kad jos greitai daugintųsi ir pagamintų silose kuo daugiau pieno rūgšties bei kuo greičiau sumažintų jo pH. Inokuliantai pagerina siloso fermentaciją ir sumažina pašaro maisto medžiagų nuostolius. Svarbiausia yra ekonominė inokuliantų nauda, nes dėl geresnės siloso kokybės, geresnio skonio, didesnio pašaro maisto medžiagų virškinamumo ir įsisavinimo padidėja gyvulių produktyvumas, pagerėja produkcijos, ypač pieno, kokybė (Kristensen et al., 2010).

Svarbiausieji mikroorganizmai, lemiantys siloso kokybę, yra pieno rūgštį gaminančios pieno rūgšties bakterijos. Jų grupei priklauso bakterijos Lactobacillus plantarum, Lactobacillus

acidophilus, Enterococcus faecium, Pediocioccus acidilactici ir Pediococcus pentosaceus. Gana

veiksmingi ir kitų bakterijų štamai, pvz., Streptococcus bovis, Streptococcus thermophillus, Serratia

rubidaea, Lactobacillus buchneri ir Lactobacillus brevis. Inokulianto sudėtyje dažniausiai yra 2

arba 3 specialiai atrinktų bakterijų štamai, kurie gali gerinti siloso fermentaciją.

Į inokuliantus gali būti įterpta ir cheminių medžiagų, iš kurių dažniausiai yra naudojamas natrio benzoatas arba natrio nitratas, kurie slopina mielių ir pelėsių aktyvumą (Paškevičius, 2012).

Bakteriniai inokuliantai yra sukurti taip, kad gamintų pieno rūgščių bakterijas silose. Tai yra homofermentatyvinės bakterijos kurios pagrinde gamina pieno rūgštis ir kelias kitas silpnesnės koncentracijos rūgštis, kaip acto, sviesto. Homofermentatyvinių bakterijų tikslas yra nukonkuruoti natūraliai gamtoje (silose) atsirandančias heterofermentatyvines bakterijas (De Ondarza, 2000). Be to, heterofermentatyvinės bakterijos be pieno rūgšties gamina didesnį kiekį acto rūgšties ir sunaudoja daugiau pašaro energijos. Acto rūgštis yra mielių ir pelėsių inhibitorius, mažinantis siloso gedimo riziką, atidarius siloso saugyklą šėrimo periodu ( Jatkauskas, Vrotniakienė, 2012). Todėl pastaruoju metu ir yra sukurti inokuliantai, kurių sudėtyje nustatytu santykiu yra ir

29 homofermentatyvinių, ir heterofermentatyvinių pieno rūgšties bakterijų. Taip pasiekiama dviguba nauda: pagerinama siloso fermentacija ir išsaugoma daugiau maisto medžiagų bei sumažinamas pašaro kaitimas ir gedimas, pradėjus juo šerti (Jatkauskas ir kt. 2005).

Pieno rūgščių bakterijos faktiškai turi tiek pat energijos, kaip ir cukrus, esantis pašaruose, kuris fermentuojamas didžiojo prieskrandžio bakterijų dėka (Driehuis et al., 1999; Li, Nishino, 2011). Gyvulių augintojams siūloma įvairių inokuliantų (pavienių pieno rūgšties bakterijų, pieno rūgšties bakterijų mišinių su kitais komponentais arba be jų). Juos renkantis, reikia atkreipti dėmesį, kokia bakterijų koncentracija. Inokuliante turi būti tiek bakterijų, kad 1 t silosuojamos masės tektų ne mažiau kaip 100 mlrd. pieno rūgštį produkuojančių bakterijų (arba 1 gramui žaliavos 100 000 kolonijas formuojančių vienetų) nepriklausomai, ar tai pavieniai jų štamai, ar jų mišiniai (Muck, 2000).

Siloso priedai įterpiami į silosuojamą masę, tačiau jų įterpimo metodika yra individuali. Įterpiant priedus būtina prisilaikyti inokulianto gamintojo rekomendacijų, darbo saugos bei higienos reikalavimų (Jatkauskas, Vrotniakienė, 2012; Muck, 2000).

Praktiškai naudojama daug inokuliantų, kurių sudėtyje yra Lactobacillus buchneri bakterijos. Ši kultūra buvo pristatyta aerobinio stabilumo problemoms spręsti. Pagrindinis šio mikroorganizmo tikslas padidinti acto rūgšties kiekius, kad sumažėtų mielių kiekiai. Siloso gamyboje, ypač silosuojant kukurūzus ir naudojant didesnes inoluliantų dozes, gaunamas geresnis efektas fermentacijai, aerobiniam stabilumui, sausųjų medžiagų išsaugojimui (Kleinschmit, Kung, 2006; Muck, Kung, 1997; Holzer et al., 2003).

Kitas labai svarbus šios bakterijos faktorius, tai kaip jos greitai pradeda veikti silose. Homofermentatyviniai inokuliantai greitai dauginasi ir reguliuoja fermentacijos procesus. Paskutiniais duomenimis Lacto buchneri yra sukurti taip, kad leistu kitoms pieno rūgščių bakterijoms atlikti pradinį fermentacijos darbą pirmosiomis silosavimo dienomis. Ši bakterija dar pasižymi ir tuo, kad gali išgyventi ir daugintis terpėje, kur dominuoja kitos rūgštys ( Muck, 2010; Driehuis et al., 2001).

Šiuo metu rinkoje parduodami patys naujausi kombinuoti inokuliantai, tai l. buchneri su homofermentatyviniais štamais kartu. Šiuose produktuose yra geriausi abiejų inokuliantų požymiai: sausųjų medžiagų išsaugojimas ir pagerintas aerobinis stabilumas. Yra ir dar vienas produktas turintis papildomą požymį: l. buchneri štamai taipogi gamina ferulo rūgštį ir esterazės enzimus, kurie turėtų padėti skaldant junginius tarp lignino ir angliavandenių, žolės lastelių sieneles ir taip pagerindamos virškinamumą. ( Muck, 2000; 2010).

Taigi, silosuotų pašarų gamyboje panaudojant įvairių rūšių inokuliantų priedus, galima žymiai pagerinti šių pašarų kokybę, o tuo pačiu ir gyvulių produktyvumą.

30

31

2. DARBO METODIKA

Darbas atliktas 2014-2016 metais, X ūkyje, Lietuvos žemdirbystės instituto cheminių tyrimų laboratorijoje, LSMU VA Gyvūnų veisimo ir mitybos katedroje. Karvių pieno sudėties ir kokybės

rodikliai buvo įvertinti VĮ „Pieno tyrimai“. Karvių produktyvumo duomenys gauti iš VĮ „Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras“. Tyrimų duomenys įvertinti naudojant „R“ statistinį paketą Lietuvos Veterinarijos Akademijoje, Gyvūnų veislinės vertės tyrimų ir selekcijos laboratorijoje. Duomenų analizei atlikti įvertinome tirtų karvių (n) požymių aritmetinius vidurkius (M), jų paklaidas (SE) ir koreliacijos koeficientus pagal Pearsoną (r).

Tirtus rodiklius suskirsčius į grupes, aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas buvo nustatomas t-testu. Duomenys statistiškai patikimi, kai p≤0,05.

Tyrimams buvo imami siloso ėminiai iš tranšėjų (pagal priimtą metodiką) praėjus 60 ir 90 dienų po jų užpildymo:

1 tranšėja: kukurūzų silosas – be inokulianto;

2 tranšėja: daugiamečių žolių silosas – be inokulianto;

3 tranšėja: kukurūzų silosas + LALSIL Fresh inokuliantas (5 g/t ); 4 tranšėja: daugiamečių žolių silosas + LALSIL Dry inokuliantas (5 g/t).

Kukurūzai silosui buvo naudojami pieninės-vaškinėsbrandos tarpsnyje. Daugiametės ankštinės-varpinės žolės silosui buvo pjaunamos iki žydėjimo pradžios ir jas sudarė: 55% raudonieji dobilai, 25% pašariniai motiejukai, 15% tikrieji eraičinai ir 5% įvairiažolės. Žolių žalia masė silosui turėjo virš 30% SM.

Inokuliantų sudėtis ir naudojimas:

LALSIL Fresh – tiekėjas Baltic Agro.

Sudėtis: Lactobacillus Buchneri NCIMB 40788>6,10 x1010 _{CFU/ g.}

Nešiklis (laktozė) iki 200g.

Naudojimas: skirtas kukurūzų siloso konservavimui.

Šis inokuliantas tinka daug krakmolo ir SM turinčio siloso aerobiniam stabilumui užtikrinti. Tai balti, vandenyje tirpūs milteliai, kurių atskiedimas vandeniu priklauso nuo įterpimui naudojamos įrangos. Pavyzdžiui: 200g miltelių ištirpinama 50 l vandens.

LALSIL Fresh būna efektyvus nuo 30-tos siloso fermentacijos dienos. Optimaliam efektyvumui gauti rekomenduojama 60 –ties ir daugiau dienų fermentacija iki tranšėjos atidengimo.

Dozavimas: 5g miltelių tonai silosuojamos masės.

32

Sudėtis: Lactobacillus Buchneri NCIMB 40788>3,00x1010 _CFU/g.

Pediococcus acidilactici MA18/5M (1K)>2,00x1010 CFU/g. Enzimai > 20.000 TV/g (β-gliukanazė/ ksilanazė).

Nešiklis (laktozė) iki 250g.

Naudojimas: skirtas varpinių ir ankštinių žolių, turinčių virš 30% SM konservavimui. Dozavimas: 5g miltelių tonai silosuojamos masės.

Tirti kukurūzų ir daugiamečių žolių siloso, pagaminto be inokuliantų ir su jais, maistingumo rodikliai. Tam buvo naudotas infraraudonųjų spindulių spektrometras NIRS 6525,800, kuriuo buvo tiriami siloso ėminiai. Ėminius skanuojant minėtu spektrometru, gauti spektrai analizuojami naudojant lygtis, kurios instaliuotos prietaise. Šis metodas yra greitas, saugus ir modernus, o pašarų kokybiniai rodikliai nustatomi nenaudojant jokių cheminių reagentų.

AE, NEL bei fermentacijos rodiklių apskaičiavime naudota VDLUFA (Vokietija) metodika Lietuvos žemdirbystės instituto cheminių tyrimų laboratorijoje. SM kiekis bei pH nustatyti pamatiniais metodais.

SM kiekis susmulkintuose siloso bandiniuose nustatomas, 24 val. džiovinant prie 67o_C

temperatūros, po to džiovinant prie 104 o_{C temperatūros iki pastovaus svorio.}

Siloso AE apskaičiuojama pagal formules:

I pjovimo: AE (MJ/kg SM) = 13,99 – 0, 1193 x ŽL + 0,00393 x ŽB – 0,01177 x ŽP Kitų pjovimų: AE (MJ/kg SM) = 12,91 – 0,01003 x ŽL + 0,00689 x ŽB – 0,01553 x ŽP kur: ŽL – procentinis žalios ląstelienos kiekis sausojoje medžiagoje;

ŽB - procentinis žalių baltymų kiekis sausojoje medžiagoje; ŽP - procentinis žalių pelenų kiekis sausojoje medžiagoje;

Neto energija laktacijai (NEL) nusako pašarų apykaitinės energijos reikmę pieno sintezei. NEL silose apskaičiuojama pagal formulę:

I pjovimo: NEL (MJ/kg SM) = 10,15 – 0,108 x ŽL II pjovimo: NEL (MJ/kg SM) = 9,07 – 0,093 x ŽL

Žali baltymai (ŽB) nustatomi infraraudonųjų spindulių spektrometru (NIRS – 6523,800) pagal lygtį, išreiškiančią nesuvirškinto pašaro dalį.

Žali pelenai (ŽP) nustatomi deginant ėminį 5500_{C temperatųroje, kur pelenų procentinė dalis}

sausojoje medžiagoje apskaičiuojama pagal formulę: X = (a x 100): m

kur: X - žalių pelenų procentas; a – žalių pelenų svoris gramais;