LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO IR GENETIKOS KATEDRA

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ VEISIMO IR GENETIKOS KATEDRA

Neringa Čachavičien÷

GENETINIŲ VEIKSNIŲ, KARVIŲ PRODUKTYVUMO IR SOMATINIŲ

LĄSTELIŲ SKAIČIAUS PIENE, TARPUSAVIO RYŠIAI

Magistro darbas

Darbo vadov÷: Dr. Renata Japertien÷

(2)

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Genetinių veiksnių, karvių produktyvumo ir somatinių ląstelių skaičiaus piene, tarpusavio ryšiai“.

1. Yra atliktas mano pačios:

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

2011 – 03 – 03 Neringa Čachavičien÷

(parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ, UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ, ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. 2011 – 06 – 03 Neringa Čachavičien÷

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO 2011 – 06 – 03 Dr. Renata Japertien÷

(parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE 2011 – 06 – 03 prof. Dr. Ilona Miceikien÷

(parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (–riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(3)

TURINYS

1. ĮVADAS...4–5 2. LITERATŪROS APŽVALGA...6 2. 1. KARVIŲ PIENO SUDöTIES RODIKLIAI...6–8 2. 1. 1. Somatinių ląstelių skaičius karvių piene...9–12 2. 2. GENETINIAI VEIKSNIAI...12

2. 2. 1. Pieninių galvijų veislių apibūdinimas...12–20 2. 2. 2. Veisl÷s įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene...20-22 2. 2. 3. T÷vo įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene...22–24 3. 1. Karvių produktyvumo ir somatinių ląstelių tarpusavio ryšiai...25–27 4. DARBO METODIKA...28

4. 1. Tyrimų laikas ir vieta...28 4. 2. Atliktų tyrimų metodai...28-29 5. Tyrimų schema...30 6. TYRIMŲ REZULTATAI...31 6. 1. Genetinių veiksnių įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene...31 6. 1. 1. Veisl÷s įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene...31–32 6. 1. 2. T÷vo įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene...33–34 6. 1. 3. T÷vo veisl÷s įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene...35-36 6. 1. 4. T÷vo linijos įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene...37–38 6. 1. 5. Motinos veisl÷s įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene...38-40 7. Skirtingų populiacijų karvių produktyvumo ir SLS koreliacijos koeficientai...41 8. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS...42-43 9. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ...44 10. SAMMARY...45 11. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 46-48

(4)

1. ĮVADAS

Pienin÷ galvijininkyst÷ yra viena iš svarbiausių gyvulininkyst÷s šakų. Iš jos gaunama biologiškai labai vertingas maisto produktas – pienas. Atskirose šalyse ši šaka vaidina nevienodą vaidmenį. Daugiausia pieno primelžiama Europoje. Čia gaunama 36,0 proc. viso pagaminto pieno. Antroji vieta tenka Amerikos žemynui – 24,0 proc. Azijos žemyne 14,0 proc., Afrikos – 3,0 proc., Okeanijoje – 3,0 proc. (Liutkevičius, Lazdauskien÷ , 2005).

Pienas – vienas vertingiausių ir plačiai vartojamų maisto produktų. Daugiausia pieno produktų pagaminama iš karvių (91 proc.), buivolių (6 proc.), avių (1,7 proc.) ir ožkų (1,6 proc.) pieno. (Liutkevičius, Lazdauskien÷, 2005).

Pieno ūkis – viena svarbiausių Lietuvos žem÷s ūkio šakų. Pajamos už pieną sudaro apie trečdalį visų pajamų, gaunamų už realizuotą žem÷s ūkio produkciją. (Liutkevičius, Lazdauskien÷, 2005).

Lietuva tapusi Europos Sąjungos nare, privalo gaminti konkurencingus ir patikimus vartoti žmon÷ms pieno produktus. Pienas yra vienas vertingiausių ir plačiai vartojamų maisto produktų, tod÷l gerinti pieno kokybę yra pagrindinis uždavinys tiek pieno gamintojams, tiek jo perdirb÷jams. (Liutkevičius, Lazdauskien÷, 2005).

Lietuvoje paplitusios dvi pieninių galvijų populiacijos: juodmargių ir žalųjų bei žalmargių. Juodmargių galvijų populiaciją sudaro apie 73 proc. visų Lietuvoje laikomų pieninių galvijų. Žalųjų ir žalmargių pieninių galvijų populiaciją sudaro apie 27 proc. visų laikomų pieninių galvijų. (Juozaitien÷, 2001).

Šiuo metu intensyviai pertvarkomas galvijų selekcijos darbas, panaudojant naujausias galvijų š÷rimo ir laikymo technologijas, kuriant tobulesnius pašarų ruošimo būdus, didinant pieninių galvijų genetinį potencialą. Šių priemonių d÷ka sparčiai did÷ja karvių produktyvumas. (Juozaitien÷, 2001).

Įvairių literatūros šaltinių teigimu juodmargių ir žalųjų galvijų gerinimui jau nuo seno buvo ir yra naudojami vertingiausi pasaulio šalių galvijai. Lietuvos galvijų selekcijos programose ir ateityje numatoma naudoti geriausius užsienio šalių genetinius resursus šalyje laikomų galvijų gerinimui.(Juozaitien÷, 2001).

Pasaulio šalyse, kuriose pienin÷ galvijininkyst÷ itin išvystyta, karvių vidutiniai produktyvumo rodikliai yra ženkliai aukštesni nei mūsų šalyje, nes čia galvijų augintojai jau nuo seno tur÷jo ir turi palankesnes sąlygas veislių gerinimui. Aukšti produktyvumo rodikliai pasiekiami, taikant pažangiausias pasaulyje pašarų ruošimo, galvijų š÷rimo ir laikymo technologijas bei mokslo

(5)

naujoves selekcijos srityje. Taip pat žinoma, kad be kruopštaus darbo ūkiuose gero ir saugaus produkto nepagaminsi. (Gudonis, 2002).

Tik iš geros kokyb÷s pieno galima pagaminti kokybiškus pieno produktus, o geros kokyb÷s pieną galima gauti tik laikantis higienos reikalavimų iš sveikų, prižiūrimų, šeriamų maistingais pašarais karvių, o taip pat vykdant kryptingą selekciją. (Gudonis, 2002).

Siekiant įvertinti, ar pienas gautas iš sveikų, nesergančių tešmens ligomis karvių, tiriamas somatinių ląstelių skaičius. Didesnis kaip 200 tūkst./ml somatinių ląstelių skaičius – pagrindinis indikatorius, rodantis, kad karv÷ jau serga slaptuoju tešmens uždegimu (mastitu). Uždegimin÷ reakcija tešmenyje (mastitas) lemia pieno kiekybinius bei kokybinius pokyčius. (Gudonis, 2002).

Darbo tikslas: ištirti genetinių veiksnių, karvių produktyvumo ir somatinių ląstelių skaičiaus piene tarpusavio ryšius.

Darbo uždaviniai:

1. įvertinti genetinius veiksnius (veisl÷s, t÷vo veisl÷s, t÷vo linijos, motinos veisl÷s ir t÷vo), darančius įtaką karvių produktyvumui ir somatinių ląstelių skaičiui piene.

2. įvertinti karvių produktyvumo (pieno kg, riebumo proc., baltymingumo proc., riebalų kg, baltymų kg) ir somatinių ląstelių skaičiaus piene rodiklius.

3. nustatyti genetinių veiksnių, karvių produktyvumo, somatinių ląstelių skaičiaus piene tarpusavio ryšius.

(6)

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. KARVIŲ PIENO SUDöTIES RODIKLIAI

Pienas susideda iš daugiau kaip 200 sud÷tinių dalių, tačiau pagrindiniai pieno komponentai yra vanduo, riebalai, baltymai, angliavandeniai, mineralin÷s medžiagos. Šios sud÷tin÷s dalys yra nepastovios. Jų kiekis piene priklauso nuo karvių veisl÷s, pašarų, laktacijos periodo ir kitų veiksnių. Pagrindinių pieno komponentų kiekiai pateikiami 1 lentel÷je. (Grinien÷, 1992).

1 lentel÷. Pieno sud÷tinių dalių kiekiai, proc.

Sud÷tin÷s dalys Svyravimų ribos Vidurkis

Vanduo 8–89,5 87,0 Sausosios medžiagos 10,5–14,5 13,0 Riebalai 2,5–6,0 4,0 Baltymai 2,9–3,85 3,3 Angliavandeniai 3,6–5,5 4,6 Mineralin÷s medžiagos 0,6–0,9 0,7

Pieno baltymai.

Baltymai yra viena svarbiausių pieno sudedamųjų dalių. Žmogaus organizmas lengvai pasisavina pieno baltymus (net 96–98 proc.). Be to, pieno baltymai susiję su mineralin÷mis medžiagomis – kalcio, magnio, kalio ir natrio druskomis – ir su lipidais, kurie organizme pagerina kai kurių aminorūgščių pasisavinimą. (Lietuvos juodmargių galvijų selekcijos programa 2006–2010 metams. 2006).

Bendras baltymų kiekis piene nustatomas pagal bendrą azoto kiekį (N). Jis susideda iš baltyminio (PN) ir nebaltyminio azoto (NPN). 50 proc. nebaltyminio azoto sudaro ur÷ja, kitą dalį – mažos molekulin÷s mas÷s turintys junginiai. Nebaltymin÷s kilm÷s azoto turinčių medžiagų kiekiai piene svyruoja, priklausomai nuo pašarų rūšies, sezoniškumo, veisl÷s, laktacijos ir daugelio kitų veiksnių. (Lietuvos juodmargių galvijų selekcijos programa 2006–2010 metams. 2006).

Pieno baltymai sintetinami iš pašaruose esančių virškinamųjų azoto junginių. Šios medžiagos iš virškinamojo trakto patenka į kraują, o iš jo į tešmens liaukinį audinį, kuriame ir susidaro pieno baltymai. Kraujyje esančios laisvosios amino rūgštys, polipeptidai ir kraujo baltymai yra pagrindiniai pieno baltymų pradmenys. Tod÷l jei karv÷s tinkamai veisiamos, šeriamos ir laikomos, gali padid÷ti ne tik primilžiai, bet ir pieno baltymingumas. Nustatyta, kad baltymų piene pagaus÷ja, kai karv÷s šeriamos pašarais, turinčiais biologiškai vertingų baltymų (sojų pupelių, rapsų, saul÷grąžų, s÷menų rupinių, žirnių, pašarinių pupų). (Bakutis, 2003).

(7)

Pagal atliktą Lietuvos juodmargių galvijų selekcijos programą 2006–2010 metams tyrimai rodo, kad Lietuvos juodmargių, žalųjų ir žalmargių galvijų populiacijose pakanka rezervų produktyvumui ir pieno baltymingumui didinti. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos juodmargių gerintojų asociacijos parengtoje Lietuvos juodmargių galvijų selekcijos programoje 2006–2010 metams buvo numatytas pagrindinis tikslas – padidinti min÷tos veisl÷s karvių produktyvumą ir pieno baltymingumą.

Analizuojant VĮ „Žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centro“ pateiktus bulių genetinio įvertinimo duomenis matyti, kad labiausiai Lietuvoje veisiamų juodmargių galvijų populiacijoje pieno baltymingumą didino Lietuvos juodmargių veisl÷s bulius Bangas LJ 4473 (baltymingumas 0,39 proc.), o žalųjų ir žalmargių – Danijos žalųjų veisl÷s bulius Ledas (baltymingumas 0,37 proc.). Abu buliai yra jauni ir gimę Lietuvoje. (Lietuvos juodmargių galvijų selekcijos programa 2006– 2010 metams. 2006).

Pieno riebalai.

Lipidais vadinami įvairios chemin÷s struktūros vandenyje netirpstantys organiniai junginiai. (Grinien÷, Vitkus. 1968).

Pieno lipidai yra labiausiai kintanti pieno sud÷tin÷ dalis. Jos kiekis svyruoja tarp 3,2 proc. ir 6,0 proc. ir daugiau. Svyravimo amplitud÷ priklauso nuo gyvulio veisl÷s, pašarų, sveikatos būkl÷s, laikymo sąlygų ir kitų veiksnių.

Piene vyraujantys riebalai yra trigliceridai – glicerolio ir laisvųjų riebalų esteriai. Nustatyta, kad skirtingų pieno riebalų rūgščių yra virš 400 rūšių: sviesto, kaprono, kaprilo, kaprino, lauro, miristo, palmitino, stearino, arachio, oleino, linelio, linoleno, arachidono ir kt.

Pagal anglies atomų skaičių jos skirstomos į did÷l÷s ir mažos molekulin÷s mas÷s, o did÷l÷s molekulin÷s mas÷s riebalų rūgštys į sočiąsias ir nesočiąsias.

Įvairių literatūros šaltinių (Staniškien÷ ir kt., 2007) duomenimis riebiausias pienas: Anglerų karvių veisl÷s – 5 proc., Airšyrų – 4,5 proc., Džersių – 5,2–5,8 proc., Lietuvos juodmargių – 4,3 proc., Lietuvos š÷mų – 4,35 proc..

Laktoz÷s kiekis piene.

Pieno susidarymas pieno liaukoje yra sud÷tingas fiziologinis ir biocheminis procesas, kuriame dalyvauja visas organizmas. Tam tikrą dalį pieno sudedamųjų dalių „pieno pirmtakų“ sekrecinio epitelio ląstel÷s paima iš kraujo. Į kraują šios medžiagos patenka iš virškinimo trakto ir kepenų. Visų laktacijoje dalyvaujančių organų ir sistemų darbą reguliuoja nervų sistema ir endokrinin÷s liaukos. (Dunham, Smith, 1985).

Angliavandenių šaltinis karv÷ms yra celiulioz÷, krakmolas ir tirpus cukrus. Didžiajame prieskrandyje angliavandeniai skyla į gliukozę, acto, propiono ir sviesto rūgštis. Dalis šių medžiagų rezorbuojasi į kraują ir panaudojama energijai bei pieno gamybai. Kitą nedidelę dalį panaudoja

(8)

mikroorganizmai. Nesunaudota gliukoz÷ riebalų depuose virsta riebalais. (Juozaitien÷ et al., 2006; Rezamand et al., 2007).

Vienintelis pieno angliavandenis – pieno cukrus (laktoz÷) susidaro tik pieno liaukos sekrecinio epitelio ląstel÷se iš kraujo paimtos gliukoz÷s jai susijungus su fosforinga galaktoze. (Juozaitien÷ et al., 2006; Rezamand et al., 2007).

Angliavandenių apykaita glaudžiai susijusi su riebalų ir baltymų apykaita. Jeigu gyvulys negauna angliavandenių su pašaru arba jų gauna per mažai, organizmas naudoja glikogeno atsargas. Išnaudojęs glikogeną, organizmas pirmiausia angliavandenius gamina iš kūno riebalų, paskui, ir iš baltymų. Trūkstant angliavandenių, atsiranda nuodijančių organizmą tarpinių apykaitos produktų – ketoninių kūnų ir karv÷ suserga medžiagų apykaitos liga – ketoze. Angliavandeniai saugo baltymus ir riebalus nuo irimo. (Juozaitien÷ et al., 2006; Rezamand et al., 2007).

Pieno sud÷tis rodo karvių mitybą ir fiziologinę būklę. Laktoz÷s kiekio piene rodiklis kartu su kitais gali būti taikomas karvių energijos balansui įvertinti (Heuer et al., 2000). Karv÷s, kurios intensyviau mobilizuoja energijos atsargas, dažniau suserga tešmens uždegimu. Jų piene sumaž÷ja laktoz÷s, baltymų ir ur÷jos koncentracija, ženkliai padid÷ja somatinių ląstelių kiekis (Juozaitien÷ et al., 2006; Rezamand et al., 2007).

Laktoz÷ kaip ir mineralin÷s medžiagos piene yra ištirpusios vandenyje, o susidarę tirpalai yra dispersijos terp÷ kitoms medžiagoms – riebalams ir baltymams. Laktoz÷s piene būna nuo 4,5 iki 5,2 proc. (optimaliausia 4,8–5 proc.). (http://www.pieno–tyrimai.lt/index.php?gr=7&id=75. Prieiga per Internetą 2011 01 05).

Iš laktoz÷s kiekio piene galima spręsti apie karvių mitybą, pašarų kokybę, karvių sveikatingumą ir pieno falsifikavimą. http://www.pieno–tyrimai.lt/index.php?gr=7&id=75. Prieiga per internetą 2011 01 05).

Nuo laktoz÷s bei mineralinių medžiagų kiekio piene priklauso pieno užšalimo temperatūra. Kuo šių medžiagų piene daugiau tuo užšalimo temperatūra žemesn÷. (http://www.pieno– tyrimai.lt/index.php?gr=7&id=75. Prieiga per internetą 2011 01 05).

Laktoz÷ sintetinama tik karv÷s tešmenyje. Kuo intensyvesnis patologinis procesas pieno liaukoje, tuo silpnesn÷ pieno liaukos funkcija, tuo mažiau laktoz÷s. (Žilaitis, Banys, 2006.)

(9)

2. 1. 1. Somatinių ląstelių skaičius karvių piene

Piene be riebalų, baltymų, laktoz÷s, mineralinių medžiagų aptinkama somatinių ląstelių (SLS). Tai kraujo forminiai elementai – daugiausia leukocitai (jie sudaro 80–85 proc. bendro somatinių ląstelių kiekio) ir iš tešmens audinio atskilusios ląstel÷s. (Jodkonis, 1999 m.).

Somatin÷s ląstel÷s yra vienas iš rodiklių, pagal kurį nustatoma pieno kokyb÷. Padaug÷jus piene somatinių ląstelių, pablog÷ja technologin÷s pieno savyb÷s: susilpn÷ja rūgimas, pieno rūgšties ir šliužo fermento veikimas, pienas būna ne toks termostabilus. (Jodkonis, 1999).

Jodkonio (1999) atliktais tyrimų duomenimis nustatyta, kad pagal SLS piene galima diagnozuoti mastitą, dažniausiai pasitaikantį ir daugiausia išlaidų reikalaujantį melžiamų karvių susirgimą. Genetin÷ koreliacija tarp SLS ir mastito yra labai aukšta tod÷l vienas požymis leidžia nustatyti kitą požymį. Finansiniai nuostoliai d÷l didelio SLS, kuris daro įtaką pieno produkcijos sumaž÷jimui ir pieno kokyb÷s suprast÷jimui, yra pagrindin÷ priežastis skatinanti veterinarijos gydytojus ir veislininkyst÷s specialistus kontroliuoti ir analizuoti šį rodiklį, o taip pat ištirti ir kontroliuoti veiksnius, darančius įtaką SLS karvių piene. (Jodkonis, 1999).

Kartais manoma, kad pieno sud÷tį lemia tik genetin÷s savyb÷s. Iš tikrųjų genotipas lemia apie 55 proc. gyvulio ypatybių, o likę 45 proc. priklauso nuo fenotipo, t. y. išorinių veiksnių. Produktyvumo ir kitų naudingų savybių gerinimas genetiniu būdu yra ilgai trunkantis procesas. Rezultatai išryšk÷ja tik po kelių dešimčių metų. Išorinių veiksnių poveikis pastebimas labai greitai, tačiau yra ribojamas genetinių galimybių. (Japertien÷, Japertas, 2006).

SLS priklauso nuo karv÷s sveikatos būkl÷s, laktacijos periodo, gyvulio amžiaus, veisl÷s, metų laiko, š÷rimo, laikymo sąlygų. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad SLS piene didelę įtaką turi karv÷s veisl÷, amžius ir laktacijos stadijos. Išvystytos pienininkyst÷s šalyse, norint gauti geros kokyb÷s pieną, ypatingas d÷mesys skiriamas karvių amžiui. D÷l intensyvios gyvulių eksploatacijos ir didelio pieno produktyvumo vyresn÷s karv÷s keičiamos jaunomis. (Jukna, Andrus ir kt., 1994)

SLS piene rodiklis yra vienas iš svarbiausių pastaruoju metu naudojamų daugelio veislių selekcin÷se programose. Pirmą kartą pieno somatin÷s ląstel÷s aprašytos 1838 metais. (Turner, 1952). V÷liau įvairiais tyrimais buvo įrodyta ląstelių svarba gyvulio sveikatai, pieno kokybei bei jo perdirbamosioms savyb÷ms. Jei šių ląstelių yra per daug, pakinta pieno chemin÷ sud÷tis – sumaž÷ja kazeino, laktoz÷s, kalcio, magnio ir fosforo, d÷l to pieną sunkiau perdirbti, o pieno produktai yra blogesn÷s kokyb÷s. Tyrimais įrodyta, kad didelis somatinių ląstelių skaičius daro įtaką mažesnei sūrių išeigai. (Kenedy, Sethar et. al., 2008).

(10)

Amerikiečių (R. J. Eberhardas ir kt.) atlikti tyrimai rodo, kad jaunų gyvulių piene somatinių ląstelių yra ženkliai mažiau negu vyresnių. Tai aiškinama su amžiumi maž÷jančiu atsparumu mastitams. (Kenedy, Sethar et al.,2008).

Karv÷ nuolat yra veikiama išorinių veiksnių, kurie silpnina jos apsauginius barjerus, tod÷l laikymo sąlygos turi didelę įtaką SLS piene. (Stankūnien÷, 2002).

Aukštas SLS piene ir sergamumas mastitu daugiausia siejamas su nepageidaujamu aplinkos poveikiu, tačiau genetin÷ įtaka ir genetin÷s variacijos taip pat egzistuoja. Tai yra selekcijos pagrindas. (Skirmundis, 1993).

Didelę įtaką karvių sergamumui tešmens uždegimu turi š÷rimas. SLS piene gali padid÷ti d÷l virškinamojo trakto sutrikimų, atsiradusių d÷l prastos kokyb÷s pašarų ar blogai subalansuotų racionų (Juraitis, Kulpys, 1995).

2 lentel÷. Aukšto somatinių ląstelių skaičiaus neigiama įtaka perdirbant pieną.

Pieno produktai Neigiama įtaka

Pasterizuotas pienas Neatsparus karščiui, skonio ir kvapo pasikeitimas, neilgas laikymo laikotarpis

Fermentiniai pieno produktai Silpnas bakterin÷s kultūros augimas, nepageidaujamas kvapo pasikeitimas, silpnai koaguliuoja, sunkiau atsiskiria išrūgos Sviestas Ilgas mušimo laikas, silpnas aromatas ir skonis, l÷tas

formavimasis, greitai pavandenija Sūris

Silpnas bakterin÷s kultūros augimas, l÷tas sutraukos susiformavimas, l÷tas brendimas, blogas aromatas ir konsistencija

Gudonis, 2002.Pienas ir jo produktų mokslas bei technologija

Somatinių ląstelių kiekis padid÷ja, kai:

• Tešmens paruošimui nenaudojamos individualios pašluost÷s; • Nekontroliuojamos pirmosios pieno čiurkšl÷s;

• Po melžimo nedezinfekuojami speniai; • Sergančios karv÷s neatskirtos nuo sveikų;

• Sergančios tešmens uždegimu karv÷s melžiamos iš eil÷s; • Neišbrokuojamos l÷tiniu tešmens uždegimu sergančios karv÷s;

• Neatliekami tešmens uždegimu sergančių karvių pieno bandinių bakteriologiniai tyrimai; (Gudonis, 2002).

Įvairios šalys vykdo galvijų selekciją ne tik produktyvumo ar eksterjero gerinimo, bet ir sveikatingumo kryptimi. O vienu iš galvijų sveikatingumo rodiklių ir yra SLS indeksas. Jis nusako

(11)

prognozuojamą galvijų SLS piene bei jų atsparumą mastitui. Lietuvoje leistinas SLS piene yra ne daugiau kaip 400 tūkst./cm. (Juozaitien÷, Žakas, 2002).

Vienu pagrindiniu slaptojo mastito požymių yra SLS padid÷jimas piene. Lietuvoje kokybiškame žaliaviniame piene somatinių ląstelių negali būti daugiau kaip 400 tūkst./ml, o bendras bakterinis užterštumas negali viršyti 100 tūkst./ml bakterijų. (Aniulis, Japertas 2001).

Slaptasis karvių mastitas yra viena dažniausiai pasitaikančių karvių ligų. Literatūros duomenys teigia, kad laktuojančių karvių bandose mastitu serga 43–47 proc. karvių. (Aniulis, Japertas, 2001).

Mastitą sukeliančios bakterijos iš aplinkos nuo tešmens ir spenių paviršiaus gali patekti į spenio kanalą ir prasiskverbti į tešmenį, kur sukelia uždegiminę reakciją. Speniai turi natūralią specifinę apsaugą, keratiną, kuris dengia kanalo sieneles ir apsaugo spenį, neleisdamas bakterijoms patekti į tešmenį. Spenio sfinkterio raumuo apsaugo nuo infekcijos, stipriai uždarydamas kanalą ir apribodamas bakterijų plitimą spenio angoje. Tačiau gležni spenio audiniai yra lengvai pažeidžiami. (Apanavičien÷, 1998).

Ekonominiai nuostoliai atsiranda d÷l sumaž÷jusio produktyvumo, pablog÷jusių pieno technologinių savybių, negautų veršelių, išlaidų diagnozuojant ir gydant mastitą. Persirgus slaptuoju mastitu sumaž÷ja karv÷s produktyvumas per laktaciją. Dažnai slaptasis mastitas pereina į klinikinį. (Klimait÷, 2005).

Klinikin÷ mastito forma registruojama 2–5 proc. laktuojančių bei užtrukintų, o slaptuoju tešmens uždegimu serga iki 50 proc. karvių. Gyvulio veisl÷, genetin÷s savyb÷s, primilžiai, laikymo sąlygos ir kiti veiksniai turi įtakos mastitui atsirasti. Kuo didesnis primilžis, tuo tikimyb÷ susirgti mastitu mažesn÷. (Klimait÷, 2005).

Iki 70–80 proc. d÷l mastito patiriamų nuostolių sudaro slaptojo mastito padariniai. Slaptasis mastitas – tai padid÷jęs SLS ir sumaž÷jęs pieno primilžis. (Klimait÷, 2005).

Padid÷jęs somatinių ląstelių skaičius piene gali būti paveldimas iš t÷vo, per buliaus spermą. Pasirenkant buliaus spermą karvių s÷klinimui būtina atsižvelgti į buliaus motinos SLS piene. http://www.vet.lt/index.php?parent=103&module=103action=page&id=224 Prieiga per Internetą 2011 04 05

Karvių sergančių lyties organų, virškinamojo trakto tešmens susirgimais, SLS piene padid÷ja. D÷l šių susirgimų kinta pieno sud÷tinių dalių: baltymų, riebalų, laktoz÷s kiekis. Pieno sud÷tinių dalių kiekis kinta ir laktacijos eigoje. Pavyzdžiui, užtrūkinamos karv÷s piene padid÷ja riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų. Piene pagaus÷ja fermentų (lipaz÷s ir kt.), leukocitų, kurie sudaro 93–97 proc. somatinių ląstelių. Šiuo periodu, veikiant fermentui lipazei, vyksta pieno riebalų hidroliz÷, tod÷l pienas būna apkartęs, sūrokas. Mastitu sergančių karvių pienas ir iš jo pagaminti

(12)

produktai kenksmingi žmogaus sveikatai. Toks pienas netinkamas perdirbimui. http://www.vet.lt/index.php?parent=103&module=103action=page&id=224. Prieiga per internetą 2010 03 20.

2.2. GENETINIAI VEIKSNIAI

2.2.1. Pieninių galvijų veislių apibūdinimas

Lietuvos žalųjų veisl÷s galvijai. Veisl÷ išvesta, vietinius galvijus kryžminant su Danijos žalaisiais, anglerais, švicais, Latvijos dvylaisiais, Švedijos žalmargiais ir simentaliais. Didžiausią įtaką Lietuvos žalųjų veislei tur÷jo Danijos žalieji galvijai. 1924 m. įkurta Lietuvos žalųjų galvijų draugija, vedamos kilm÷s knygos. 1941 m. įsteigti pirmieji Lietuvos žalųjų galvijų veislininkyst÷s ūkiai, prad÷tas galvijų bonitavimas ir atkurti kooperatiniai bei valstybiniai kergimo punktai. Veisl÷ patvirtinta 1951 m. Lietuvos žalieji galvijai yra pieninio tipo: jų galva nedidel÷, sausa, kaklas – ilgas, neplatus, mažai raumeningas, be pagurklio, liemuo – ilgas, gilus, krūtin÷ – ilga, gili, didel÷s apimties. Kojos – vidutinio ilgumo, taisyklinga stov÷sena, galvijų oda – plona, elastinga, tešmuo – vidutinio didumo, gilus, nenukaręs, speniai cilindriški, rečiau kūgiški. Lietuvos žalųjų veisl÷s galvijai yra įvairaus atspalvio žalos spalvos. Šių galvijų išskirtiniai požymiai – tvirtesn÷s galūn÷s ir konstitucija. Vidutinis produktyvumas – 5500 kg, pieno riebumas – 3,65 proc., baltymingumas – 3,5 proc. Senojo genotipo Lietuvos žalųjų galvijais rūpinasi Lietuvos žalųjų gerintojų asociacija. (Jukna, 1998).

Lietuvos juodmargių veisl÷s galvijai. Ši pieninių galvijų veisl÷ sukurta, vietinius galvijus iš pradžių kryžminant su įvairių veislių, v÷liau – su Olandijos juodmargiais, ostfryzais bei Švedijos juodmargiais galvijais. Didžiausią įtaką veislei padar÷ Olandijos juodmargiai, kurių Lietuvoje buvo jau XVI–XVII a. 1901 m. šie galvijai prad÷ti registruoti į kilm÷s knygą. Veisl÷ patvirtinta 1951 m. Šiuolaikiniai Lietuvos juodmargiai yra stiprios konstitucijos, proporcingo, bet neretai per daug kompaktiško kūno sud÷jimo. D÷l trumpų kojų, gilios ir plačios krūtin÷s, plačios keteros, nugaros, juosmens, ilgo ir plataus pasturgalio bei gerai išsivysčiusių raumenų jie dažnai panašesni į pieninius – m÷sinius galvijus. Prieauglis pasižymi didele augimo energija ir sparčiu brendimu. Lietuvos juodmargiai galvijai, kaip atvira populiacija, gerinami produktyvių artimų veislių buliais. Lietuvos juodmargių karvių vidutinis produktyvumas 5600 kg. 4,31 proc. riebumo ir 3,35 proc. baltymingumo pieno. (Jukna, 1998).

(13)

Holšteinų veisl÷s galvijai. Tai viena labiausiai visame pasaulyje paplitusių pieninio tipo galvijų veislių. Šios veisl÷s susiformavimui didel÷s įtakos tur÷jo Olandijos juodmargiai. Dar XVII a. Olandijos juodmargių veisl÷s galvijų buvo įvežta į Ameriką ir Kanadą. Jie buvo veisiami tarpusavyje ir naudojami vietiniams galvijams gerinti. Taip, naudojant naujas dirbtinio aps÷klinimo ir embrionų transplantacijos technologijas, XIX a. pabaigoje susiformavo nauja galvijų veisl÷, pavadinta Holšteino fryzais. 1871 metais Jungtin÷se Amerikos valstijose buvo įkurta šios veisl÷s galvijų asociacija. Pirmoji kilm÷s knyga išleista 1890 m. Šios veisl÷s karv÷s vidutiniškai sveria 680–700 kg., buliai – 1000–1200 kg. Iš karv÷s vidutiniškai primelžiama po 7200 kg 3,8 proc. riebumo ir 3,2 proc. baltymingumo pieno. Holšteinai būna juodmargi ir žalmargi. Juodmargiai pasaulyje labiau paplitę. Į Lietuvą pirmieji holšteinų buliai buvo įvežti 1972–1979 m. Lietuvoje holšteinų galvijai naudojami Lietuvos juodmargių galvijų produktyvumui gerinti. Holšteinų karvių vidutinis produktyvumas 6900 kg, 4,25 proc. riebumo ir 3,36 proc. baltymingumo pieno. Žalmargių holšteinų veisl÷s karvių vidutinis produktyvumas 7200 kg, 4,10 proc. riebumo ir 3,34 proc. baltymingumo pieno.(http://lt.wikipedia.org/wiki/Vokietijos_%C5%BEalmargiai_galvijai. Prieiga per internetą 2011 03 05).

Švedijos žalmargių veisl÷s galvijai. Veisl÷ susiformavo 1927 m., sujungus dvi panašaus dydžio veisles – Švedijos žaluosius ir airšyrus, kurie seniau buvo importuoti iš Škotijos. Po šių veislių sujungimo juos buvo numatyta veisti savyje, didžiausią d÷mesį skiriant eksterjerui ir pieningumui. Tačiau uždaras veisimas, selekciją vykdant pagal numatytą modelį, truko neilgai. Jau nuo pra÷jusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio iš Suomijos buvo importuota daug airšyrų veisl÷s bulių. Nuo 1970 metų su Norvegija ir Suomija keičiamasi bulių sperma. Tai rodo, kad Švedijos žalmargiams didelę įtaką padar÷ Norvegijos ir Suomijos žalmargiai galvijai. Šių mainų įtakoje faktiškai susiformavo viena didel÷ Šiaur÷s žalmargių galvijų populiacija, ir kurioje taikoma bendra vertinimo sistema. Tačiau šie galvijai Švedijoje ir toliau vadinami Švedijos žalmargiais. Veisl÷ ilgą laiką buvo viena iš pačių pieningiausių veislių pasaulyje. Ji taip pat vertinama d÷l gerų reprodukcinių savybių, lengvo veršiavimosi ir ramaus temperamento. Į Lietuvą Švedijos žalmargiai importuojami nuo 1996 m. ir veisiami, toliau gerinant Kanados airšyrais. Švedijos žalmargių karvių vidutinis produktyvumas 7200 kg, 4,73 proc. riebumo ir 3,54 proc. baltymingumo pieno. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vokietijos_%C5%BEalmargiai_galvijai. Prieiga per internetą 2011 03 05).

Vokietijos žalmargių veisl÷s galvijai. Vokietijos žalmargiai galvijai – tai pieninių galvijų veisl÷. Šios veisl÷s galvijai pasirod÷ vienu metu keliuose Vokietijos regionuose. 1934 m. Vokietijos

(14)

žalmargių veisl÷s karv÷ms sukurti buvo naudojamos vietin÷s žalmargių veisl÷s, Vokietijos juodmarg÷s, Holšteinų – Fryzų bei Meuse – Rhine Yssel (Nyderlandai) veislių galvijai. Veisl÷ buvo tobulinama, kol 1970 m. pabaigoje pagal šios veisl÷s galvijų skaičių tapo trečia. Ši veisl÷ yra panaši į Olandijos žalmargius galvijus, tačiau yra žymiai tvirtesn÷. Daugiausiai šios veisl÷s aptinkama šiaurin÷je Vokietijos dalyje. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vokietijos_%C5%BEalmargiai_galvijai

Prieiga per internetą 2011 03 05).

Vokietijos žalmargių veisl÷s karvių kūno spalva mišri: ruda ir balta. Specifinis jų bruožas – d÷m÷tumas. Suaugusių bulių aukštis ties ketera yra 157 cm, o karvių – 147 cm. Kūno svoris analogiškai 1150 kg ir 750 kg. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vokietijos_%C5%BEalmargiai_galvijai. Prieiga per internetą 2011 03 05).

Airšyrų veisl÷s galvijai. Tai pieninių galvijų veisl÷ susiformavusi apie 1800 m. pietvakarių Škotijos Air‘o grafyst÷je. Šios veisl÷s galvijai yra žalmargi. Veisl÷s spalvai nekeliami jokie reikalavimai, tod÷l spalva įvairuoja. Nuo žalai rudos iki beveik visiškai baltos. Ilgą laiką ypatingu veisl÷s požymiu ir pasididžiavimu buvo laikomi įspūdingai ilgi, aukštai iškelti ragai, tačiau dabar gim÷ veršeliai dažniausiai yra nuraginami. Airšyrai – vidutinio stambumo; suaugusių karvių svoris svyruoja apie 540 kg. Airšyrai apibūdinami kaip ištvermingi, gerai prisitaikantys prie įvairių laikymo sistemų galvijai. Jų karvių tešmenys – puikios formos. Laikant šias karves, paprastai nekyla problemų d÷l jų kojų ir nagų. Veisl÷ gars÷ja aukštu pieningumu, vidutiniu pieno riebumu, mažu somatinių ląstelių kiekiu piene, sugeb÷jimu žolinius pašarus efektyviai konvertuoti į pieną. Vertingais požymiais laikomi lengvas airšyrų karvių veršiavimasis, veršelių gyvybingumas ir geras augimas bei karvių ilgaamžiškumas. D÷l šių savybių airšyrų galvijai išplito įvairiose šalyse. Į Lietuvą airšyrai buvo įvežti 1984 m. juos, kaip vieną geriausių pieninių galvijų veislę, plačiai naudojo ir naudoja kitų žalųjų ir žalmargių veislių gerinimui. Lietuvoje Švedijos žalmargių ir Lietuvos žalųjų gerinimui naudojami Kanados airšyrai, kurie iš kitų airšyrų išsiskiria ypač geru eksterjeru. Vidutiniškai iš airšyrų karv÷s buvo primelžta po 6500 kg, 4,66 proc. riebumo ir 3,44 proc. baltymingumo pieno. (Jukna, Andrus ir kt., 1994).

Danijos žalųjų veisl÷s galvijai. Veisl÷s formavimasis prasid÷jo apie 1800 m., Danijos salų galvijus kryžminant su anglerų, šiaur÷s Šlezvigo ir Balumo galvijais. Danų žalųjų standartą geriausiai atitiko Fiuno galvijai, kuriuos labiausiai paveik÷ Balumo ir Šlezvigo galvijai. Ir Danijos žalųjų pavadinimas patvirtintas 1878 m. tarptautinio pripažinimo veisl÷ sulauk÷ pirmojoje pra÷jusio amžiaus pus÷je. Gryno veisimo metodai sąlygojo veisl÷s homogeniškumą ir aukštą produktyvumą. Gyvuliai buvo eksportuojami į daugelį šalių, jie padar÷ didelę įtaką Baltijos šalių žaliesiems galvijams. Veisl÷s aukso amžius buvo apie 1950 m. nuo 1970 metų atsisakius grynojo veisimo,

(15)

Danijos žalieji galvijai buvo kryžminami su Amerikos švicais, Montbeliardo ir kitomis Europos žalųjų galvijų veisl÷mis, tod÷l dabar Danijos žalųjų karv÷s yra stambesn÷s, pieningesn÷s, jų tešmenys labiau atitinka reikalavimus, bet populiacija turi tik apie 50 proc. Danijos žalųjų kraujo. Jų ir spalva dabar varijuoja nuo žalos iki tamsiai rudos ar net gelsvos. Tačiau buvo išlaikytas senasis veisl÷s pavadinimas Danijoje tik apie 200 karvių išliko be svetimų veislių genų įterpimo. Spermos saugyklose yra sukaupta šeštojo dešimtmečio grynaveislių bulių spermos. Išlikę senojo genotipo gyvūnai saugomi kaip veisl÷s, egzistavusios iki 1970 m., genetiniai ištekliai, jiems skiriamos subsidijos. Lietuvoje Danijos žalieji gerinami, dalį rinktinių karvių poruojant su žalmargių holšteinų, Kanados airšyrų, Švedijos žalmargių.ir kitų veislių buliais. Vidutinis šios veisl÷s karvių produktyvumas 6100 kg 4,74 proc. riebumo ir 3,56 proc. baltymingumo pieno. (Jukna, Andrus, ir kt., 1994).

Švicų veisl÷s galvijai. Tai pieninių galvijų veisl÷, susiformavusi Šveicarijos Alp÷se. Iš kitų veislių švicai ryškiai išsiskyr÷ maždaug prieš 100 metų. Nors sunku nustatyti, kada tiksliai veisl÷ veisl÷ susiformavo, tačiau manoma, kad tai gal÷jo būti XIX a. Pirmojoje pus÷je. Švicai buvo eksportuoti į daugelį pasaulio šalių, kuriose d÷l aukšto produktyvumo susilauk÷ labai palankaus įvertinimo. Jų pienas, turintis apie 4 proc. riebalų ir 3,5 proc. baltymų, labai tinka sūrių gamybai. Švicai yra žinomi kaip labai stambūs galvijai didel÷mis, tankiais plaukais, tarsi kailiu, apž÷lusiomis ausimis. Švicų karvių veršingumo laikotarpis ilgas. Tai ištvermingi, labai ramaus būdo, atsparūs tiek karščiui, tiek ir šalčiui, nereiklūs laikymo sąlygoms ir pašarams galvijai. Jų spalva – pilkai dvyla. Lietuvos žalųjų galvijų gerinimui švicų buliai prad÷ti naudoti 1984 m., o 1987 m. iš Austrijos buvo įvežta ir veršingų švicų veisl÷s telyčių. Vidutiniškai iš švicų veisl÷s karv÷s primelžiama 6000 kg 4,43 proc. riebumo ir 3,47 proc. baltymingumo pieno.

(http://docs.google.com/viewer?pid=bl&srcid=ADGEESjZ_Sj0Z9InUHLQpixj3. Prieiga per internetą 2011 05 01).

Anglerų veisl÷s galvijai. Tai labai sena pieninio tipo galvijų veisl÷, susiformavusi Vokietijos Šlezvigo Holšteino žem÷s pusiasalyje, pasienyje su Danija. Rašytiniuose šaltiniuose veisl÷ pirmą kartą buvo pamin÷ta 1600 m., o planingas veisl÷s veisimas prad÷tas nuo 1830 m. Anglerų veisl÷ labiausiai žinoma d÷l aukštesnio negu kitų veislių pieno riebumo. Šios veisl÷s galvijai – tamsiai žalos spalvos, nestambūs. Jie smulkesni už Danijos žaluosius, nors ir buvo gerinti Danijos žalaisiais galvijais. Karvių aukštis – 129 cm, o bulių – 143 cm. Anglerai charakterizuojami kaip galvijai, pašarus efektyviai paverčiantys pienu. Jų pienas ne tik riebus, bet ir turi daug sausųjų medžiagų. Anglerų karv÷s veršiuojasi lengvai, o atvestų veršelių netekimas – retas. Veislei keliamas

(16)

tikslas – pasiekti 9000 kg 4,8 proc. riebumo ir 3,8 proc. baltymingumo pieno išmilžį. Anglerai buvo naudojami Danijos žalųjų, Lietuvos žalųjų ir kitų veislių pieno riebumui padidinti. Į Lietuvą anglerai buvo įvežti 1981 m. Vidutiniškai iš anglerų karv÷s veisl÷s primelžta 6100 kg. 4,76 proc. riebumo ir 3,64 proc. baltymingumo pieno.

Džersių veisl÷s galvijai. Džersiai išvesti Didžiojoje Britanijoje, Džersio saloje. Džersiai yra viena seniausių ir populiariausių veislių. Grynuoju veisimu džersiai veisiami jau šešis šimtus metų. Veisl÷ žinoma Anglijoje nuo 1771 m., ji buvo vertinama pieno ir sviesto gamyboje. Džersiai pasižymi pieniniams galvijams tipingu eksterjeru. Karv÷s, sveriančios apie 400 kg, pieno produkuoja daugiau negu tokio pat svorio kitų veislių karv÷s. Karvių svoris – 350–550 kg, bulių – 540–820 kg, bet tinkamiausi yra vidutinio svorio gyvuliai. Nors karv÷s gana smulkios, jos lengvai veršiuojasi ir gali būti kryžminamos su stambesnių m÷sinių veislių buliais. Džersiams būdinga šviesiai rusva spalva, nors spalva gali įvairuoti nuo beveik pilkšvos iki pilkai ar rudai juodos. Danų tyrimų duomenimis, džersiai linkę mažiau sirgti negu kitų pieninių veislių galvijai. Į Lietuvą šios veisl÷s galvijai buvo įvežti 1965 m., tačiau neišliko.pakartotinai įvežti 2005 m. Vidutiniškai iš džersių veisl÷s karv÷s primelžiama 6130 kg 5,98 proc. riebumo ir 4,08 proc. baltymingumo pieno. (http://docs.google.com/viewer?pid=bl&srcid=ADGEESjZ_Sj0Z9InUHLQpixj3. Prieiga per internetą 2011 05 01).

Olandijos juodmargių veisl÷s galvijai. Tai viena seniausių pasaulyje galvijų veislių. Naudojant Olandijos juodmargius, išvestos visos žinomos juodmargių veisl÷s: Holšteino fryzai, Danijos, Vokietijos, Švedijos, Lietuvos, Estijos juodmargiai. Olandijos juodmargiai buvo išvesti Olandijoje grynuoju veisimu. XVI a. Fryzijoje (Olandijos istorin÷ sritis) ir Olandijoje buvo sutinkami žalos spalvos, su įvairiom baltom žym÷m galvijai. XVI–XVII a. Šie galvijai pasižym÷jo aukštu produktyvumu. Vidutiniškai buvo primelžiama 1350 – pasižym÷jo aukštu produktyvumu. Vidutiniškai buvo primelžiama 1350–2000 litrų pieno per laktaciją; tuo metu tai buvo geriausias produktyvumo rodiklis pasaulyje. Pirmoji Olandijos galvijų kilm÷s knyga buvo išleista JAV 1872 metais. Tais laikais galvijai buvo juodmargi ir žalmargi. D÷l didesn÷s juodmargių galvijų paklausos žalmargiai buvo išstumti. Tiktai Fryzijoje buvo vedama atskira žalmargių kilm÷s knyga 1850 metais olandų juodmargiai buvo eksportuojami į kitas šalis, tame tarpe ir į Baltijos šalis. 1966 m. Fryzijos galvijų kilm÷s knyga tapo atvira. Olandijos galvijininkyst÷s specialistai savo juodmargiams gerinti 1969 m. prad÷jo naudoti britų fryzus, o 1970 m. – Holšteino fryzų veisl÷s galvijus. Olandijos juodmarg÷s karv÷s pasižymi dideliu produktyvumu. Karvių aukštis ties ketera – 130–132 cm, ties kryžmeniu – 133–135 cm. Karv÷ sveria 550–650 kg, buliai – 800–1000 kg. Lietuvoje, kaip ir kitose

(17)

šalyse, Olandijos juodmargius galvijus išstumia holšteino fryzų galvijai. Vidutiniškai primelžiama 7260 kg 4,29 proc. riebumo ir 3,40 proc baltymingumo pieno.

Danijos juodmargių veisl÷s galvijai. Veisl÷ susiformavo, olandų juodmargius galvijus veisiant kartu Jutlandijos galvijais, tačiau nuo pra÷jusio šimtmečio septintojo dešimtmečio vidurio juos prad÷ta kryžminti su Amerikos ir Kanados holšteinų – fryzų buliais, tod÷l dabar bandose dominuoja karv÷s, turinčios apie 75 proc. holšteinų – fryzų genų. Nors dabartin÷s karv÷s yra stambesn÷s, vieningesn÷s, gerai išvystytais tešmenimis, tačiau jų skerdenų kokyb÷ prastesn÷ negu 1965 metų Danijos juodmargių galvijų. Danijoje didžiajai veisl÷s daliai susiliejus su holšteinais, Lietuvoje veisiami Danijos juodmargiai galvijai patyr÷ vis did÷jančią holšteinų įtaką, tod÷l šios veisl÷s susiliejo. Vidutiniškai iš Danijos juodmargių karvių buvo primelžta 6824 kg 4,37 proc. riebumo ir 3,46 proc. baltymingumo pieno.

Simentalių veisl÷s galvijai. Tai viena seniausių ir labiausiai visose kontinentuose paplitusių veislių. Nors pirmoji jų kilm÷s knyga prad÷ta leisti 1806 m. Berne, Vakarų Šveicarijoje jie bei jų produktai – pienas, sviestas, sūris – minimi žymiai seniau. Nuo 1785 m. Šveicarijoje buvo imta riboti jų eksportą. Pasaulyje šios veisl÷s galvijų gali būti apie 40–60 mln., o apie pusę iš jų – Europoje. Šių stambių, baltų, gelsvai žalų (galva ir kojos – balti), produktyvių galvijų pavadinimas kilęs nuo Simme sl÷nio pavadinimo, nors kitose šalyse kartais naudojamos ir kitos veisl÷s pavadinimo atmainos: Fleckvieh, Pie Rouge, Montbeliard, Abondance, Pezzata Rossa.

Veisl÷je vyrauja du pagrindiniai tipai: dvejopos paskirties (pieno ir m÷sos) ir m÷siniai simentaliai. Karvių svoris – 700–800 kg, bulių – 1100–1300 kg. Dvejopos paskirties simentaliai susiformavo, juos importavus į Australiją ir Bavariją 1830 metais. Tuo metu simentaliai gars÷jo pieningumu ir traukiamąja j÷ga, bet buvo v÷lai bręstantys, rupių kaulų. Taikant uždarą veisimą ir atranką, susiformavo labai pieningi galvijai su puikia išvystytais raumenimis. Kartais šios dvi pagrindin÷s simentalių populiacijos (dvejopos paskirties ir m÷siniai) pasikeičia buliais. Tai modernūs, šių dienų poreikius atitinkantys galvijai. Vidutiniškai iš šių karvių primelžiama 6126 kg 5,98 proc. riebumo ir 4,08 proc. baltymingumo pieno.

http://docs.google.com/viewer?pid=bl&srcid=ADGEESjZ_Sj0Z9InUHLQpixj3. Prieiga per internetą 1011 05 01.

(18)

Lietuvos š÷mųjų veisl÷s galvijai. Š÷mos spalvos galvijai buvo minimi jau XVI a. Nuo 1930 metų prad÷ta min÷ti vietin÷ š÷mų galvijų veisl÷ Tačiau d÷l ilgalaikio stichiško gerinimo įvairių juodmargių bei žalmargių veislių buliais, d÷l masiško brokavimo iš didelių ūkių bandų d÷l netinkamos spalvos, neatsižvelgiant į produktyvumą, ir d÷l daugelio ekonominių veiksnių ši veisl÷ atsidūr÷ prie išnykimo ribos. Daugiausia š÷mų galvijų išliko privačių ūkininkų ūkiuose. Iki mūsų dienų jie išlaik÷ būdingą spalvą bei ūkines savybes. Galvijai yra gerai prisitaikę prie aplinkos sąlygų, atsparūs ligoms, ramaus būdo, nereiklūs š÷rimo ir laikymo sąlygoms, gyvybingi, gera jų pieno kokyb÷. Šie galvijai yra priskiriami pieniniam tipui, tačiau galima rasti gyvulių, turinčių ir pieniniam – m÷siniam tipui būdingų požymių. Pagal spalvą š÷mi galvijai gali būti nuo pilkai melsvos iki pelenin÷s pilkos spalvos, kai kurių gyvulių kojos ir galvos yra baltos. Suaugusių Lietuvos š÷mų karvių aukštis ties ketera yra 123–136 cm, mas÷ – 400–550 kg ir daugiau. Suaugę buliai sveria 950–1000 kg. Iš Lietuvos š÷mų karvių vidutiniškai yra primelžiama 4500 kg 4,35 proc. riebumo ir 3,26 proc. baltymingumo pieno.

(http://docs.google.com/viewer?pid=bl&srcid=ADGEESjZ_Sj0Z9InUHLQpixj3... Prieiga per internetą 2011 05 01).

Lietuvos baltnugarių veisl÷s galvijai. Lietuvos baltnugarių galvijų veisl÷ yra žinoma nuo neatmenamų laikų, o pirmoje XX a. Pus÷je baltnugariai galvijai sudar÷ 10 proc. visų galvijų. Ilgą laiką Lietuvos baltnugariai galvijai buvo gerinami įvairių juodmargių bei žalmargių veislių buliais, tačiau iki šių dienų jie išlaik÷ būdingą spalvą bei savybes. Daugiausia jų išliko pas privačius laikytojus, kurie dažnai karves poruodavo su savais buliais. Pagal spalvą baltnugariai galvijai gali būti suskirstyti į du tipus: pirmajam tipui yra būdingi visiškai juodi šonai, balta nugara ir apatin÷ juosmens dalis, balta „žvaigžd÷“ kaktoje; antrajam tipui būdingi smulkiomis juodomis d÷m÷mis išmarginti šonai, balta nugara ir balta apatin÷ juosmens dalis. Dabar Lietuvoje daugiausia pasitaiko baltnugarių su juodo pigmento šonais, bet yra ir baltnugarių su rudo pigmento šonais. Baltnugarių galvijų kaktos yra masyvios, ilgas liemuo, trumpos kojos. Šie galvijai yra pieningi, sveiki, gerai prisitaikę prie vietos gamtinių ir klimatinių sąlygų, pasižymi geromis reprodukcin÷mis savyb÷mis. Šie galvijai turi savitus genetinius bei fenotipinius požymius ir priskiriami pieniniam tipui. Suaugusių Lietuvos baltnugarių karvių aukštis ties ketera yra 121–131 cm, mas÷ – 400–500 kg ir daugiau. Suaugę buliai sveria 950–1000 kg. Iš baltnugarių karvių vidutiniškai yra primelžiama 4600 kg 4,3 proc. riebumo ir 3,33 proc. baltymingumo pieno.

(19)

Senojo genotipo Lietuvos juodmargių veisl÷s galvijai. Senojo genotipo Lietuvos juodmargiai galvijai sukurti kryžminant vietinius galvijus iš pradžių su įvairių veislių, o v÷liau su Olandijos juodmargiais, Osttfryzais bei Švedijos juodmargiais galvijais ir v÷liau veisiant mišrūnus tarpusavyje. Tuo metu senojo genotipo Lietuvos juodmargiai galvijai buvo dar nepakankamai produktyvūs, liesapieniai, tur÷jo daug eksterjero trūkumų. Lietuvos juodmargių formavimuisi didelę reikšmę tur÷jo produktyvumo kontrol÷, jų atranka pagal pieningumą ir pieno riebumą, pagal eksterjerą ir masę. Tod÷l intensyvios selekcijos pagrindu naudojant įvežtus Olandijos juodmargius buvo suformuotas naujas juodmargių galvijų genotipas. Savarankiška veisle Lietuvos juodmargiai pripažinti 1951 m. Tačiau būtina išsaugoti ir senojo genotipo Lietuvos juodmargių galvijų bandas, siekiant neprarasti daug vertingų savybių. Ši veisl÷ jau dabar gali būti žymiai produktyvesn÷. Daugiausiai ši veisl÷ lokalizuojasi Lietuvos pietvakarių regionuose.

Šios veisl÷s galvijų kūno spalva yra juoda su baltomis d÷m÷mis. Šviesūs ragai nukreipti į priekį. Šie galvijai yra stiprios konstitucijos, proporcingo, kompaktiško kūno sud÷jimo, trumpomis kojomis, gilios ir plačios krūtin÷s, plačios keteros, nugaros ir juosmens, ilgo ir plataus užpakalio bei gerai išsivysčiusių raumenų, yra panašūs į pieninius ir m÷sinius galvijus. Bulių aukštis ties gogu siekia 136 cm, o karvių – 129 cm. Kūno svoris atitinkamai yra 950 kg ir 550 kg. Lyginant su Olandijos juodmargiais galvijais Lietuvos juodmargių pieno išeiga, riebumo procentas, proteinų procentas yra vienodas. Iš senojo genotipo Lietuvos juodmargių karvių veisl÷s vidutiniškai primelžiama žymiai daugiau pieno, t. y. 5911 kg negu iš šiuolaikinių šios veisl÷s karvių (5284 kg pieno). Tačiau pieno riebalų bei pieno baltymų rodikliai beveik panašūs. Galvijai yra pakantūs karščiui, jų veisimo laikotarpis yra ilgas. Šios veisl÷s apsauga išlieka vykdant bandos reprodukciją. Nuo 2007 m. Lietuvos juodmargiai galvijai auginami m÷sai, pienui bei odai gauti.

(http://docs.google.com/viewer?pid=bl&srcid=ADGEESjZ_Sj0Z9InUHLQpixj3... Prieiga per internetą 2011 03 05).

Vokietijos juodmargių veisl÷s galvijai. Vokietijos juodmargiai – pieninių galvijų veisl÷ išvesta kryžminant vietinius galvijus su Olandijos juodmargiais. Vokietijos juodmargiai (iki 6–7 dešimtmečio vadinti ostfryzais), buvo stambūs, taisyklingo kūno sud÷jimo, tvirtų kojų, labai pieningi, tačiau liesapieniai. Po antro pasaulinio karo Vokietijos juodmargiai kiek susmulk÷jo, tačiau per pastaruosius dešimtmečius prad÷jus plačiai naudoti holšteinų veisl÷s galvijus veisiant, jie v÷l sustamb÷jo. Labiausiai pageidaujamos karv÷s, kurių aukštis ties ketera – 138 – 139 cm, mas÷ – 600 – 650 kg. Šios veisl÷s karv÷s ryškaus pieninio tipo. Jos vidutiniškai per metus duoda apie 6500

(20)

– 7000 kg, 4,1 proc. riebumo, 3,4 proc. baltymingumo pieno. Yra bandų, kur iš karv÷s per metus primelžiama po 10000 – 11000 kg pieno. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Vokietijos_juodmargiai. Prieiga per internetą 2011 03 05).

Britanijos fryzų veisl÷s galvijai. Britanijos fryzai – tai pieninių galvijų veisl÷ išvesta kryžminant vietinius galvijus su Olandijos juodmargiais. D÷l didelio produktyvumo ir neblogų m÷sinių savybių per pastaruosius 50 metų šios veisl÷s galvijų labai pagaus÷jo ir dabar jie Didžiojoje Britanijoje sudaro apie pusę visų galvijų. Pagal kūno sud÷jimą Britanijos fryzai yra tarpiniai tarp Olandijos juodmargių ir holšteinų. Šios veisl÷s karvių labai taisyklingas tešmuo, stipri konstitucija, tvirtos kojos. Galvijai ramūs, gerai tinka pramoninei pieno ir galvijienos gamybai. Šių galvijų spalva – juodai marga. Karv÷s sveria 600–650 kg, buliai – 1000 kg. Prieauglis intensyviai auga. Iš karvių vidutiniškai per metus primelžiama 6000–6500 kg 3,8–3,9 proc. riebumo pieno. Pastaruoju metu šiai veislei gerinti naudojami holšteinai.

Lietuvoje šios veisl÷s karvių yra nedaug. Buliai buvo naudojami Lietuvos juodmargiams gerinti. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Britanijos_fryzai. Prieiga per internetą 2011 03 05).

2.2.2. Veisl÷s įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene

Pieno sud÷tis ir pieno kiekis priklauso nuo karv÷s veisl÷s. Pagal primelžiamo pieno kiekį karv÷s gali būti m÷sin÷s, m÷sin÷s – pienin÷s ir pienin÷s. Kaip jau yra žinoma, kad Lietuvoje paplitusios dviejų veislių karv÷s: Lietuvos juodmarg÷s ir Lietuvos žalosios. Atliktais tyrimų duomenimis, šių karvių veislių pieno sud÷tis yra nevienoda, skirtumai pateikti 3 lentel÷je.

3 lentel÷. Lietuvos juodmargių ir žalųjų karvių veislių pieno sud÷tis Veisl÷ Sausosios medžiagos,

proc. Riebalai proc. Laktoz÷ proc. Lietuvos juodmargių 12,13 3,53 4,40 Lietuvos žalųjų 12,90 4,12 4,60

Lietuvos žalųjų karvių piene daugiau riebalų ir baltymų, lyginant su Lietuvos juodmargių karvių pienu. (Gudonis, 2007).

Pieno baltymingumui nemažai įtakos turi karv÷s veisl÷. Daugiausia baltymų yra Džersių, o mažiausiai Holšteinų veisl÷s karvių piene. Tod÷l gerinant galvijų bandas, karv÷s s÷klinamos baltymingumą didinančių bulių sperma. Taikant kryptingą atranką ir paranką, gerinamos Lietuvos

(21)

veisiamų galvijų produktyvumo savyb÷s. (http://www.manoukis.lt/index.php?s=967&m=1&z=46. Prieiga per internetą 2011 03 05).

Somatinių ląstelių skaičius piene yra vienas iš svarbiausių rodiklių pastaruoju metu naudojamų daugelio veislių selekcin÷se programose (Weigel, Rekaya, 2000).

Žalieji ir žalmargiai galvijai yra viena iš keturių pieninių galvijų populiacijų, įskaitant senąsias vietines š÷mųjų ir baltnugarių galvijų veisles.

Per pastaruosius dvylika metų Lietuvoje žalųjų ir žalmargių karvių vidutinis primilžis, pieno riebalų ir pieno baltymų produkcija padid÷jo atitinkamai – 41,7 proc., 50,9 proc., ir 46,1 proc., o Lietuvos žalųjų veisl÷s atskirai vidutinis primilžis padid÷jo – 41,2 proc., pieno riebalų produkcija – 50,7 proc. ir pieno baltymų – 44,3 proc.

Nors bendroji pieno riebalų ir baltymų produkcija did÷jant primilžiams augo, tačiau pieno riebumo ir baltymingumo dinamika buvo nedidel÷. Žalųjų ir žalmargių veislių ir atskirai Lietuvos žalųjų veisl÷s karvių sudar÷ atitinkamai 6,4 proc. ir 2,9 proc.

Lietuvos žalieji galvijai daugelį metų intensyviai gerinami panaudojant geriausių pasaulio pieninių galvijų veislių genetinį potencialą, tačiau užsieninių veislių galvijai žalųjų ir žalmargių populiacijoje Lietuvoje sudaro apie 4,12 proc. Jų tarpe daugiausia yra Airšyrų ir Švedijos žalmargių.

Didžiausiais išmilžiais Lietuvoje pasižymi Švedijos žalmarg÷s, kurių vidutinis pieningumas buvo 2135 kg didesnis nei Lietuvos žalųjų, o Airšyrų veisl÷s karvių atitinkamai 930 kg didesnis. Riebiausias karvių pienas buvo Anglerų 4,83 proc. ir Airšyrų 4,61 proc., o didžiausias pieno baltymingumas – Anglerų ir Danijos žalųjų 3,58 proc., Švedijos žalmargių siek÷ 3,53 proc. (Juozaitien÷, 2001)

Paveldimumo įtakai nustatyti naudojami paveldimumo koeficientai. Kuo didesnis paveldimumo koeficientas, tuo labiau požymį lemia genetiniai veiksniai ir tuo mažiau jis priklauso nuo aplinkos sąlygų. Požymiai, kuriems nustatytas didesnis paveldimumo koeficientas, greičiau pagerinami, taikant kryptingą atranką porų parinkimą. Įvairių šalių moksliniais tyrimais nustatyta, kad karvių pieningumo paveldimumo koeficientas n÷ra didelis (0,19–0,44), o pieno riebumo ir baltymingumo – didesnis (0,35–0,70). Paveldimumo koeficientas n÷ra stabilus vienos ar kitos pieninių galvijų populiacijos parametras, nes priklauso nuo genetinių ir negenetinių veiksnių, jų tarpusavio sąveikos, populiacijos dydžio, selekcinio proceso intensyvumo. (Oltenacu, Algers, 2005)

Paveldimumo koeficientas parodo ryšį tarp genotipo ir fenotipo ir naudojamas gyvulio veislinei vertei bei selekcijos efektyvumui populiacijoje prognozuoti. Pagal SLS piene vertinamos ne tik dideliu pieningumu pasižyminčios karvių veisl÷s, bet ir tos veisl÷s, kurios produkuoja nedaug, tačiau riebaus ar baltymingo pieno. Mokslininkai, statistiškai įvertinę SLS piene

(22)

paveldimumą nustat÷, kad 8–15 proc. priklauso nuo veisl÷s. Palyginus dvi Švedijos veisles – Švedijoje veisiamus holšteinus ir vietinius Švedijos juodmargius nustatyta, kad vietinių Švedijos juodmargių SLS piene priklausomyb÷ nuo veisl÷s yra 5 proc. mažesn÷ nei Holšteinų veisl÷s. (Oltenacu P.A., Algers). Litwinczuk Z., Krol J. (2002), palyginę SLS skirtingų veislių karvių piene, didžiausią jų kiekį (734,7 tūkst./cm3) nustat÷ Lenkijos juodmargių mišrintų su holšteinais, o mažiausią – Herefordo (206,5 tūkst./ cm3) veisl÷s karvių.

2.2.3. T÷vo įtaka karvių produktyvumui ir SLS piene

Pieninių galvijų veislininkyst÷s efektyvumą lemia genetiniai ir negenetiniai veiksniai. Karvių pieningumui ir somatinių ląstelių skaičiaus kiekiui piene turi įtakos įvairūs veiksniai (4 lentel÷). Moksliniais tyrimais nustatyta, kad lemiantys genetiniai veiksniai yra veisl÷, linija, t÷vas, motina. (Raštutyt÷, 2010).

4 lentel÷. Genetinių veiksnių įtaka karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai proc.

Požymiai Veisl÷ Linija T÷vas Motina

Pienas 4,72 8,29 22,75 26,34

Riebalai kg 2,93 7,98 30,69 23,17

Riebalai proc. 0,24 0,97 4,99 1,63

Baltymai kg 4,40 9,21 24,41 30,20

Baltymai proc. 0,14 3,61 11,97 13,59

Iš 4 lentel÷je pateiktų karvių produktyvumo požymių paveldimumo duomenų matyti, kad veisl÷ turi nedaug įtakos 0,14–4,72 proc. Daugiausiai įtakos Lietuvoje veisiamų pieninių galvijų produktyvumo požymiams turi t÷vas ir motina – iki 30,2 proc. Norint pagerinti karvių produktyviąsias savybes, selekcija tur÷tų būti atliekama pagal kruopščiai parengtas bandų selekcijos programas ir porų parinkimo planus, naudojant karv÷ms s÷klinti tik geriausios veislin÷s vert÷s bulius. (Gaidžiūnien÷, Meškauskien÷; 2007; Raštutyt÷, 2010).

Didžiausią įtaka karvių produktyvumui turi motina ir t÷vas. Taip pat moksliniais tyrimais nustatyta, kad karv÷s tešmens atsparumas mastitui yra apie 15–19 procentų paveldimas ir priklauso nuo veisl÷s, šeimos, buliaus. 5 proc. bulių, turinčių aukščiausią genetinį atsparumą mastitui, dukterų sergamumas 10–15 proc. mažesnis negu dukterų 10–ies proc. bulių, kurie tur÷jo mažiausius genetinius rodiklius. Tokie skirtumai palikuonių grup÷se rodo galimybę padidinti atsparumą mastitui ar bent sul÷tinti jautrumo tempą. Genetiniai veiksniai siejami ir su tuo, kad skiriasi kai kurių karvių leukocitų

(23)

(somatinių ląstelių) savyb÷s, nuo kurių priklauso greitesnis mikroorganizmų sunaikinimas. (Gaidžiūnien÷, Meškauskien÷, 2007; Raštutyt÷, 2010).

Labai svarbus veiksnys yra genetinio potencialo gerinimas. Šio tikslo siekiama karves s÷klinant tik aukštos genetin÷s vert÷s bulių sperma. Literatūriniai šaltiniai ir moksliniai tyrimai rodo, kad galvijų populiacijai tobulinti didžiausios įtakos turi bulių t÷vai ir mažesnę – bulių motinos. Taigi karvių bandų selekcijos s÷kmę lemia intensyvus bulių gerintojų panaudojimas. Parinkus bulių, gebantį pagerinti kūno tvirtumą, galūnes ir tešmens savybes, prailginamas produktyvusis karv÷s amžius. Galvijų veislininkyst÷je moksliniais tyrimais nustatyta, kad karv÷s tešmens rezistentiškumo procentas yra paveldimas iš t÷vin÷s pus÷s. Bulius turi įtakos ne tik dukterų produktyvumui – pieno, pieno riebalų ir pieno baltymų kiekiui, bet ir pieno baltymų sud÷čiai. Tyrimais nustatyta, kad pieno baltymas kazeinas paveldimas iš ,,t÷vin÷s pus÷s“ (Gaidžiūnien÷, Meškauskien÷; 2003; Raštutyt÷, 2010).

Bandoms reikia parinkti bulius, gerinančius karvių pieningumą ir pieno sud÷tį bei atitinkamus kūno sandaros – eksterjero požymius, sąlygojančius produktyviųjų savybių ger÷jimą, ilgaamžiškumą, tešmens rezistentiškumą mastitams. (Raštutyt÷, 2010).

S÷klinimo centrų nupirkti buliukai yra vertinami pagal apvaisinimo galią ir palikuonių kokybę. Jų genetinių savybių įvertinimui ir veislin÷s vert÷s nustatymui sukaupiama ne mažiau kaip 800–1000 dozių spermos. Kiekvienas bulius tikrinamas ne mažiau kaip 5–6 ūkiuose. Tikrinamųjų bulių sperma s÷klinimo pirmaverš÷s ir antraverš÷s karv÷s, taip pat gali būti s÷klinamos ir vyresn÷s karv÷s bei telyčios. Registruojami apsiveršiavusių dukterų duomenys: karv÷s numeris, bandos kodas, gimimo, s÷klinimo, apsiveršiavimo datos, veršiavimosi lengvumas bei visi produktyvumo duomenys per pirmą ir tolesnes laktacijas, gauti kontroliuojant pagal galvijų produktyvumo kontrol÷s vykdoma tvarka. Tikrinamųjų bulių dukterų eksterjeras vertinamas 2–5 laktacijos m÷nesiais linijiniu metodu atitinkamos populiacijos karvių eksterjero vertintojo, kuris gautus duomenis pateikia atitinkamai asociacijai. Bulių tikrinimas pagal palikuonių genetines savybes atliekamas tik kontroliuojamose bandose. Jų savininkai gali būti materialiai skatinami už dalyvavimą šalies bulių vertinimo programoje ir tikrinamojo buliaus dukterų išsaugojimą iki laktacijos pabaigos. (Bendikas, Gaižiūnien÷ ir kt.,1998).

Tikrinamieji buliai vertinami pagal dukterų pieningumą, pieno riebumą, pieno baltymingumą, eksterjerą. Artimiausiu metu, remiantis ES ir kitų pasaulio šalių patirtimi, bulių veislin÷s vert÷s nustatymą nutarta papildyti naujais rodikliais: SLS piene, ilgaamžiškumo bei dukterų veršiavimosi lengvumo indeksu. Bulių veislinei vertei nustatyti taikomas genetinio vertinimo BLUP metodas. Tikrinamųjų bulių dukterų kilmę bandos savininkas patikslina imuniniu arba DNR metodais.

(24)

Gauti bulių veislin÷s vert÷s rezultatai skelbiami, kai bulius turi 25 ir daugiau dukterų, nurodant įmonę, kurioje bulius buvo pirktas, ūkių, kuriuose bulius vertintas, skaičių, vertinamų dukterų skaičių ir selekcinį indeksą bei patikrinimo koeficientą.

Skelbiant įvertinimo duomenis, nurodoma įvertinimo data. Galutiniai veislinių bulių vertinimo komisijos patikrinti duomenys pateikiami ŽŪIKVC interneto tinklapyje. S÷klinimo centrai kasmet parengia ir išleidžia įvertintų ir rekomenduojamų s÷klinti karves ir telyčias bulių katalogus. Jau įvertinti buliai pakartotinai vertinami iki tol, kol yra nors vienas vertinimui tinkamas palikuonis. (Pak÷nas, 1993).

Įvairios šalys vykdo galvijų selekciją ne tik produktyvumo ar eksterjero gerinimo, bet ir sveikatingumo kryptimi. O vienu iš galvijų sveikatingumo rodiklių ir yra SLS indeksas. Jis nusako prognozuojamą galvijų somatinių ląstelių skaičių piene bei jų atsparumą mastitui. (http://www.litgenas .lt/page.php?sk=8&id=. Prieiga per internetą 2011 05 01).

Somatinių ląstelių skaičiaus piene kiekis yra svarbus karvių pieno kokyb÷s ir tešmens sveikumo rodiklis. Nustatyta, kad SLS yra paveldimas. Jo paveldimumas priklauso nuo laktacijos skaičiaus, t.y. trečioje laktacijoje SLS paveldimumo koeficientas yra aukštesnis nei pirmoje laktacijoje. Vidutiniškai SLS koeficientas siekia 0,12, o Vokietijos specialistai teigia, kad SLS paveldimumo koeficientas vidutiniškai siekia net 0,17. Toks pakankamai aukštas paveldimumo koeficientas rodo, kad s÷klinant karves ar telyčias buliais, turinčiais aukštą SLS įvertinimą, gimusios dukterys pasižym÷s žemesniu SLS piene. (http://www.litgenas .lt/page.php?sk=8&id=. Prieiga per internetą 2011 05 01).

Lietuvos galvijų veis÷jų asociacijos veislininkyst÷s programoje taip pat numatyta vykdyti selekciją, mažinant Lietuvos karvių SLS piene. Tod÷l vis daugiau bulių, gerinančių šį rodiklį yra siūloma poruojant lietuviškas karves ir telyčias. SATIRE (SLS – 2,72), FRITZ (2,73), HERCULES (2,85) – tai buliai vieni geriausių pagal SLS Amerikos holšteinų, siūlomų Lietuvoje. Lietuvoje siūlomi ir geriausiai pagal SLS įvertinti holšteinų veisl÷s buliai iš Vokietijos – LIBERAL (SLS – 124), GREGORY (SLS – 121), NOG NORDER (SLS – 120). Taip pat vienas geriausių Danijos bulių, gerinančių SLS – Danijos žalasis T Fjembe (SLS – 120), ir vienas geriausių Suomijos Airšyrų, kurio palikuonys pasižymi žemu SLS piene – Kurhilan Neuman (SLS – 125). (http://www.litgenas.lt/page.php?sk=8&id=1. Prieiga per internetą 2011 03 20).

Kokią svarbą SLS turi kiekvienos šalies veislininkyst÷s programoje, nusako tai kokią ekonominę vertę šis indeksas turi bendrame veislin÷s vert÷s indekse. Ypatingai daug d÷mesio tešmens sveikatingumui teikiama Skandinavijos šalyse. Pavyzdžiui, Danijoje SLS bendrame veislin÷s vert÷s indekse, priklausomai nuo galvijų veisl÷s, vidutiniškai sudaro apie 15 proc., Švedijoje – apie 12 proc., o JAV ir Vokietijoje – apie 5 proc. (Dunham J. R., Smith J. F. 2005).

(25)

3. 1. Karvių produktyvumo ir somatinių ląstelių tarpusavio ryšiai

Daugelio autorių yra nustatyta neigiama koreliacija tarp pieningumo ir pieno baltymingumo. Vykdant karvių selekciją pagal pieningumą, pieno baltymingumas tuomet nedid÷ja, o vienpus÷ selekcija pagal pieno baltymingumą žymiai sumažina pieningumą. Vykdant selekciją pagal pieno baltymingumą, galima padidinti ir karvių pieno riebumą, nes tarp šių požymių yra teigiama koreliacija. Tyrimais nustatyta, kad pieno riebumo padid÷jimas ne visada vienodai susijęs su pieno baltymingumo padid÷jimu. Vienodo riebumo piene baltymų procentas gali būti įvairus. Tos pačios veisl÷s karvių bei jų grupių baltymų kiekio piene ir jo ryšio su pieno riebumu skirtumas nulemia genetin÷s savyb÷s (Saikevičius K., Juozaitien÷ 2004).

V. K. Menkin (2003) atliko tyrimus su Holšteino ir Airšyro veisl÷s karv÷mis, kurias steb÷jo 100 dienų po apsiveršiavimo ir registravo kūno mas÷s, pieno kiekio ir sud÷ties kitimus. Mokslininkas nustat÷ karvių mas÷s maž÷jimo po apsiveršiavimo koreliaciją su pieno kiekiu – r=0,39; pieno baltymais – r=0,22; riebalais – r=0,46 ir laktoz÷s kiekiu piene – r=0,37. (Šimkien÷, Juozaitien÷, 2007).

F. Miglior ir kiti mokslininkai (2007) nustat÷, kad Kanados Holšteino veisl÷s pirmos–trečios laktacijos karvių piene tarp laktoz÷s kiekio (kg) ir pieno kiekio (kg) yra stipri teigiama koreliacija (r=0,979). Daugelis tyr÷jų (Paura et al., 2002; Bruckmaier et al., 2004; Jánosi, Baltay, 2004; Lindmark – Mansson et al., 2006) teigia, kad tarp laktoz÷s kiekio ir somatinių ląstelių skaičiaus karvių piene yra neigiamas fenotipinis ir genetinis ryšys, kuris, apibendrinus šių autorių tyrimus, yra vidutiniškai – 0,40. (Šimkien÷, Juozaitien÷, 2007).

N. Chongkasikit su kitais mokslininkais (2002) nustat÷, kad laktoz÷s kiekio procentais karvių piene paveldimumas yra 0,238, pieno baltymingumo – 0,342, o pieno riebumo – 0,379. Daugkartiniais tyrimais F. Miglior su bendradarbiais (2007) nustat÷, kad laktoz÷s kiekio (proc.) karvių piene paveldimumo koeficientas svyruoja nuo 0,478 iki 0,508. (Šimkien÷, Juozaitien÷, 2007).

Kad tarp laktoz÷s kiekio ir somatinių ląstelių skaičiaus yra neigiama koreliacija, nustat÷ R. D. Welper ir A. E. Freeman (1992), H. Lindmark–Mansson su bendradarbiais (2006). Jie nurodo, kad did÷jantis somatinių ląstelių skaičius piene turi tendenciją mažinti laktoz÷s kiekį, o didelis somatinių ląstelių skaičius mažina pieno produkciją. R. Bruckmaier su grupe tyr÷jų (2004), Sz. Jánosi ir Zs. Baltay (2004), nustatę neigiamą koreliaciją tarp somatinių ląstelių skaičiaus ir laktoz÷s kiekio piene, taip pat akcentuoja: genetiškai sąlygota, kad aukšto produktyvumo karv÷s labiau linkusios sirgti mastitu. (Šimkien÷, Juozaitien÷, 2007).

(26)

Koreliacin÷s analiz÷s tyrimai parod÷, kad tarp laktoz÷s kiekio karvių piene ir pieno kiekio kg (r=0,206; p<0,01) bei riebumo (r=0,105; p<0,01) buvo silpnai teigiama, o tarp laktoz÷s kiekio bei baltymingumo – silpnai neigiama koreliacija (r=–0,128; p<0,001). Tarp laktoz÷s kiekio ir somatinių ląstelių skaičiaus nustatyta vidutin÷ neigiama fenotipin÷ (r= nuo –0,36 iki –0,588) koreliacija. (Šimkien÷, Juozaitien÷, 2007).

Įvairiais tyrimais mokslininkai įrodin÷ja šių ląstelių svarbą gyvulio sveikatai, pieno kokybei bei jo perdirbamosioms savyb÷ms. Jei šių ląstelių yra per daug, pakinta pieno chemin÷ sud÷tis – sumaž÷ja kazeino, laktoz÷s, kalcio, magnio ir fosforo, d÷l to pieną sunkiau perdirbti, o pieno produktai yra blogesn÷s savyb÷s (Juozaitien÷, Kučinskien÷ ir kt., 2004).

Did÷jant somatinių ląstelių skaičiui piene, 10 proc. sumaž÷ja laktoz÷s, d÷l to sutrinka osmosin÷ pieno ir kraujo pusiausvyra. Kad ji būtų išlaikyta, natrio ir chlorido jonai patenka iš kraujo į pieną. Jų kiekis gali padid÷ti dešimtis kartų, lyginant su normaliu lygiu. (Šimkien÷, Juozaitien÷ 2007).

Intensyvus SLS piene ir jo ryšio su veisle ir pieno kokybiniais rodikliais tyrimai atliekami Skandinavijos šalyse. SLS vertinamas kaip vienas iš pagrindinių mastitą nusakančių veiksnių. Pagal SLS piene vertinamos ne tik dideliu pieningumu pasižyminčios karvių veisl÷s, bet ir tos veisl÷s, kurios produkuoja nedaug, tačiau riebaus ar baltymingo pieno. Mokslininkai, statistiškai įvertinę SLS piene paveldimumą nustat÷, kad 8–15 proc. priklauso nuo veisl÷s. (Juozaitien÷ ir kt., 2004). Palyginus dvi Švedijos veisles – Švedijoje veisiamus holšteinus ir vietinius Švedijos juodmargius nustatyta, kad vietinių Švedijos juodmargių SLS piene priklausomyb÷ nuo veisl÷s yra 5 proc. mažesn÷ nei Holšteinų veisl÷s. Litwinczuk Z., Krol J. (2002), palyginę SLS skirtingų veislių karvių piene, didžiausią jų kiekį (734,7 tūkst./ml) nustat÷ Lenkijos juodmargių mišrintų su holšteinais, o mažiausią – Herefordo (206,5 tūkst./ml) veisl÷s karvių.

Įvairių veislių karvių pieno sud÷tis ir savyb÷s yra skirtingos. Pieninių veislių (Holšteinų, Fryzų, Juodmargių ir kt.) karvių primelžiama – 3500–5500 kg pieno, bet palyginti nedaug pieno riebalų (3,1–3,4 proc.). Tačiau Džersių – pieninių veislių karv÷s yra nelabai pieningos (2500– 3500), bet jų pienas riebus (5,0–6,5 proc., net iki 9 proc.) ir baltymingumas (3,9–4,3 proc.). Mažiausiai pieno primelžiama iš m÷sinių veislių karvių. (Litwinczuk, Krol, 2002).

Sumaž÷jęs pieno išmilžis yra vienas aiškiausių mastito simptomų. Ar produktyvumas labai sumaž÷s, priklauso nuo uždegimo laipsnio, kurį galima nustatyti pagal SLS piene. Pieno kiekis pradeda maž÷ti proporcingai SLS did÷jant. Remiantis mokslininkų atliktais tyrimų rezultatais, karvių produktyvumas d÷l šios ligos iš vieno tešmens ketvirčio per dieną sumaž÷ja 25–35 proc., iš karv÷s per laktaciją – 10–15 proc., iš karvių bandos per laktaciją – 5–10 proc.

(27)

Padid÷jęs išmilžis per parą turi įtakos pieno sud÷čiai ir SLS piene maž÷jimui. (Pauliukas, Šidiškis, 2005).

Selekcijoje plačiai naudojamas koreliacinis ryšys tarp fenotipinių ir genotipinių, ūkiškai naudingų požymių.

Ūkiškai naudingi pieninių galvijų požymiai susiję tarpusavyje sud÷tingais ryšiais. D÷mesio reikalauja ryšys tarp dviejų pagrindinių požymių – karvių pieningumo ir jų pieno riebumo. Nustatyta, kad tarp jų yra neigiamas ryšys. Daugelis karvių, duodančių ypač didelius primilžius, turi nedidelio riebumo pieną.

Bet neretai atsiranda gyvulių, kurių padid÷jęs pieningumas padidina ir riebalų procentą piene.

Nustatyta, kad pieningumo ir pieno riebumo suderinamumas paveldimas ir iš motinos ir iš t÷vin÷s linijos. Tai leidžia manyti, kad apgalvota atranka ir paranka pagal du požymius – pieningumą ir pieno riebumą – gali būti labai efektyvi.

Žinoma, sukurti optimalią atranką, pagal kiekvieną vertingą požymį, sunku.

Skirtingais darbo etapais su veisl÷mis iškildavo būtinyb÷ sustiprinti atrankos reikalavimus pagal vieną požymį, kuris yra mažiau išvystytas. (Oltenacu, Algers, 2005).

Tikslingoje selekcijoje pirmiausia turi būti modeliuojamas atrankos intensyvumas pagal vieną ar kelis požymius. Laktoz÷s kiekį piene kaip patikimą mastito indikatorių apibūdino S. Pyorala (2003), Welper ir Freeman (1992) nustat÷, kad tarp laktoz÷s kiekio ir somatinių ląstelių skaičiaus piene yra neigiama koreliacija..

H. Lindmark – Mansson su bendradarbiais (2006). Jie nurodo, kad did÷jantis somatinių ląstelių skaičius piene turi tendenciją mažinti laktoz÷s kiekį, o didelis SLS piene mažina pieno produkciją.

R.Bruckmaier su grupe tyr÷jų (2004), Sz. Janosi ir Zs. Baltay (2004), nustatę neigiamą koreliaciją tarp SLS ir laktoz÷s kiekio piene taip pat akcentuoja: genetiškai sąlygota, kad aukšto produktyvumo karv÷s labiau linkusios sirgti mastitu. (Bruckmaier, Weiss et. al. 2004).