LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTöS KATEDRA
OXANA KOROBKA
KSILANAZIŲ, BETA GLIUKANAZIŲ, CELIULAZIŲ IR AMONIO PROPIONATO BEI PIENO RŪGŠTIES ĮTAKA VIŠČIUKŲ BROILERIŲ VIRŠKINIMO PROCESAMS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas:
Doc. dr. Asta Racevičiūt÷-Stupelien÷
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas - .
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013 03 27 Oxana Korobka (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2013 03 27 Oxana Korobka (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
2013 03 27 Doc. dr. Asta Racevičiūt÷-Stupelien÷ (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
Protokolo Nr.18 Romas Gružauskas (parašas) 2013 03 27
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SUMMARY... 4
ĮVADAS... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 7
1.1. PAUKŠČIŲ VIRŠKINIMO SISTEMA... 7
1.2. FERMENTAI, JŲ KLASIFIKACIJA IR VEIKIMO MECHANIZMAS... 8
1.3. FERMENTŲ SAVYBöS... 9
1.4. FERMENTŲ PANAUDOJIMAS PAUKŠČIŲ LESALUOSE... 11
1.5. ORGANINöS RŪGŠTYS... 13
1.5.1. Organinių rūgščių taikymas ir panaudojimas gyvūnų mityboje... 14
1.5.2. Organin÷s rūgščių veikimo principas ... 16
2. BANDYMO METODIKA ... 18
2.1. DARBO ATLIKIMO VIETA, SĄLYGOS IR BANDYMO SCHEMA. ... 18
2.1.1. Lesinimo bandymas ... 18
2.1.2. Fermentinio preparato charakteristika ... 20
2.1.3. Organinių rūgščių charakteristika... 20
2.1.4. Fiziologinių tyrimų metodikos ... 21
2.1.5. Statistinis duomenų įvertinimas ... 21
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 22
PADöKA ... 29
SUMMARY
LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES LITHUANIAN VETERINARY ACADEMY
LIVESTOCK TECHNOLOGY FACULTY DEPARTMENT OF ANIMAL SCIENCE
2011-2013
The work was done by: Oxana Korobko Master work: Asta Racevičiūt÷-Stupelien÷
INFLUENCE OF XYLANASE, BETA GLUCANASE, CELLULASE, AMMONIUM PROPIONATE AND LACTIC ACID ON DIGESTION PROCESS OF BROILER
CHICKENS
The test was carried out with broiler chickens in LtD “Vilniaus paukštynas” and in
Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy of poultry feed and poultry products
in the laboratory to the Department of Animal Science.
The scope of the work: 23 the number of tables 10, the number of pictures 2. Keywords: Broiler chickens, enzymes, organic acids, feed additive, productivity.
The nature of the work: research.
The aim of the work: to investigate the influence of xylanase, beta glucanase, cellulase, ammonium propionate and lactic acid on digestion process of broiler chickens.
The tasks of labor:
1. to investigate the influence of of xylanase, beta glucanase, cellulase, ammonium propionate
and lactic acid on productivity of broiler chickens;
2. to investigate the influence of xylanase, beta glucanase, cellulase, ammonium propionate
and lactic acid on digestion process of broiler chickens. Conclusious:
1. Enzymes (xylanase, beta glucanase, cellulase) used alone or with organic acids (ammonium
propionate, lactic acid) influenced the weight increase of broiler chickens by 2%, feed consumption per 1kg decrease in weight gain was 6%, compared with the control group (p > 0.05). Feed additives had no effect on mortality of broiler chickens.
2. pH tends to increase in the duodenum and small intestine, while in caecum this rate was
lower compared to the control group (p > 0.05).
3. The use of feed additives influenced the higher DM content in broiler chickens digestive
4. In the second experimental group acetic, propionic and butyric acids increased slightly, by 0.1, 0.12 and 0.08%, compared to the control group (p > 0.05). In the third experimental group acetic and propionic acids increased by 0.93 and 0.33%, while butyric acids decreased by 0.65% compared with the control group (p > 0.05).
5. In both - the second and the third – investigated groups the activity of α –glucosidase (19
and 24%), β – glucosidase (2 and 6%) decreased, the concentration of enzym proteins (12 and 21%) and ammonia (in the second investigated group by 24%) also decreased, compared with the control group (p < 0.05). Under the effect of enzyme + organic acids the activity of α – galactosidase (5%) and β – galactosidase (6%) β – glucoronidase (12%) and the concentration of ammonia increased compared with the control group (p > 0.05).
6. Feed additives in broiler chickens reduced the levels of concentration of blood triglycerides
and total protein. The total concentration of albumin increased by 4.72% in the group receiving feed enzymes.
ĮVADAS
Daugelis pašarų priedų yra skirti gyvūnų sveikatos stiprinimui ir augimo užtikrinimui. Daugybę metų intensyvios gyvūnų produkcijos sistemose augimo skatinimui buvo vartojami kaip lesalų priedai antibiotikai. Visuomen÷ buvo susirūpinusi d÷l paukštienos produkcijos kokyb÷s, kad preparatai įterpiami į lesalus, būtų natūralūs, kad jų liekanų neliktų galutiniame produkte, nesukeltų atsparumo ir nedarytų kitokio poveikio vartotojo sveikatai (Klandorf et al., 1998). Savo ruožtu tai prived÷ prie susirūpinimo d÷l daugeliui žmonių ligas sukeliančių bakterijų atsparumo antibiotikams. Nuo 2006 m. sausio 1d. ES negalima naudoti n÷ vieno pašarinio antibiotiko, kaip gyvūnų augimo skatintoją (Commision of the European Communities, 2000/0073; Overland et al., 2003). J.Inborr (2000) teigia kad įvairių priedų įterpimas į lesalus, tokių kaip probiotikai, prebiotikai, maistiniai fermentai ir organin÷s rūgštys, yra naudinga naminių paukščių sveikatai, bet taip pat paskatino augimą ir lesalų efektyvumą. Juk šiuolaikin÷s paukštininkyst÷s produktų gamyba ir orientuojasi į tai, kaip pagaminti kuo daugiau geros kokyb÷ ir aukštos maistin÷s vert÷ paukštienos, bei kaip pagerinti paukščių sveikatingumą ir gerovę, tuo pačiu sumažinant aplinkos taršą, kurią sukelia paukštininkyst÷s pramon÷. Viščiukų broilerių produktyvumas ir produkcijos kokyb÷ labiausiai priklauso nuo to, kaip efektyviai jie sugeba pasisavinti lesalų maistines medžiagas, nuo jų sveikatingumo bei laikymo sąlygų (Semaškait÷ ir kt., 2009).
Darbo tikslas: ištirti ksilanazių, beta gliukanazių, celiulazių ir amonio propionato bei pieno rūgšties įtaką viščiukų broilerių virškinimo procesams.
Darbo tikslo įgyvendinimui iškelti uždaviniai:
1. ištirti ksilanazių, beta gliukanazių, celiulazių ir amonio propionato bei pieno rūgšties
įtaką viščiukų broilerių produktyvumui;
2. ištirti ksilanazių, beta gliukanazių, celiulazių ir amonio propionato bei pieno rūgšties
1. Literatūros apžvalga
1.1. Paukščių virškinimo sistema
Paukščių snapas yra viršutinio ir apatinio žandikaulio pailg÷jimas. Snapą dengia ragin÷ makštis (ramfoteka). Šiuolaikiniai paukščiai dantų neturi, jų snapo forma labai įvairi ir priklauso nuo mitybos (Mačionis, 1989). Virškinimas prasideda snape, kurio paukštis paima maistą ir lesa nekramtydamas. Maistas patenka į burnos ertmę (Cavum oris). Burnos ertm÷je yra smailus liežuv÷lis (Lingua), kurio galą dengia surag÷jęs epitelis (Logminas, 1979). Žąsų ir ančių liežuvis m÷singas, o genių – laibas ir gali būti labai toli iškišamas (Mačionis, 1989). Už liežuvio šaknies yra rykl÷s anga (Pharynx) ir gerklos(Larynx). Gomurio viršuje atsiveria dvi kv÷pavimo angos-choanos. Į burnos ertmę atsiveria pažandinių ir poliežuvinių seilių liaukų latakai (Logminas, 1979). Kai kurių paukščių seilių liaukos gerai išsivysčiusios. Seil÷s gali būti naudojamos statant lizdą. Pavyzdžiui, Salanganos visą lizdą padaro iš seilių (Mačionis, 1989). Iš rykl÷s maistas patenka į stemplę (Oesophagus). Kaklo srityje stempl÷s ir trach÷jos vamzdeliai yra greta, jie skiriasi sienelių sandara: stempl÷s sienel÷s raumeningos, o trach÷jos turi kremzlinius žiedus. Apatin÷je kaklo dalyje stempl÷ smarkiai praplat÷ja ir sudaro maišo pavidalo gurklį arba gūžį (Ingluvies). Jame kaupiasi maisto atsargos, išbrinksta seil÷mis suvilgytas maistas (Logminas, 1979). Dauginimosi periodu karvelių (patinų ir patelių) gūžio epitelis pastor÷ja, jo paviršin÷s ląstel÷s degeneruoja, virsta košele, vadinama „paukščių pienu” (Mačionis, 1989). Juo maitinami jaunikliai (Mažiulis ir kt., 2001). Žemiau gurklio krūtin÷s ląstoje, stempl÷ pereina į liaukinį skrandį (Proventriculus). Liaukinio skrandžio sienel÷se esančios liaukos išskiria gleives ir virškinimo fermentą (pepsiną). Čia maistą suvilgo fermentai ir ilgai neužsilaikęs liaukiniame skrandyje, maistas pereina į didelį raumeninį skrandį (Ventriculus), dar vadinama skilviu. Skrandžio ertmę iškloja epitelis, kuris išskiria į ragą panašios sandaros skaidulinį baltymą keratiną. Iš keratino susidaro kutikula. Skrandžio kutikuloje n÷ra nervinių galūnių, tod÷l ji nejautri ir neskausminga (Logminas, 1979). Be to, čia būna prarytų akmenukų. Tokiame skrandyje kietas maistas sumalamas tarp tų akmenukų. Liaukinį, raumeninį skrandžius iš viršaus dengia didel÷s kepenys (Hepar). Iš raumeninio skrandžio išeina plonoji žarna (Intestinum tenue), jos pirmoji atkarpa vadinasi dvylikapiršt÷ žarna (Duodenum). Dvylikapiršt÷ žarna daro kilpą, kurioje guli tamsiai rusva pailga kasa (Pancreas). Iš kasos į dvylikapirštę žarną atsiveria trys kasos latakai: du išeina iš kasos vidurio, o trečias - iš galo. Už dvylikapiršt÷s žarnos be ryškios ribos prasideda tuščioji žarna (Jejunum), o už jos esti klubin÷ žarna (Ileum). Plonoji žarna, be ryškesnio sustor÷jimo, pereina į trumpą tiesiąją žarną, tarp kurių yra pora aklųjų ataugų, kuriose bakterijos išskiria vitaminus ir celiuliozę skaidančius fermentus. Tiesioji žarna (Rectum) baigiasi kloakoje. Kloakos (Cloaca) viršutin÷je sienel÷je yra akla išauga - Fabricijaus maišelis (Logminas,
1979). Paukščiai lesalą virškina 1-3 valandas, išmatos greitai pašalinamos iš žarnyno, kad
nesusidarytų bereikalingo balasto trukdančio skraidyti(Mažiulis ir kt., 2001).
1.2. Fermentai, jų klasifikacija ir veikimo mechanizmas
Fermentai – tai specifiniai baltymai, pasižymintys katalizuojančiu veikimu, pagreitinantys gyvajame organizme vykstančias chemines reakcijas tūkstančius kartų. Nuo kitų katalizatorių fermentai skiriasi tuo, kad jiems dalyvaujant fermentin÷s reakcijos vyksta greičiau, lyginant su reakcijomis, kuriose fermentai nedalyvauja. Tod÷l fermentai dar vadinami biokatalizatoriais (Baranauskas, 1992; Gružauskas ir kt., 1992; Gružauskas ir kt., 2000).
Beveik visos chemin÷s reakcijos vyksta organizme, dalyvaujant biologiniams katalizatoriams. Jei ląstel÷se šių katalizatorių nebūtų, tai chemin÷s reakcijos vyktų labai l÷tai (keliolika valandų, m÷nesių) arba netgi visai nevyktų, tod÷l tokios ląstel÷s negal÷tų egzistuoti. Dauguma biologinių katalizatorių yra baltymai vadinami fermentais (Praškevičius ir kt., 2001).
Fermentų veikimą pirmą kartą atrado rusų mokslininkas K. Kirchofas 1814 m. Jis nustat÷, kad subrendusiuose grūduose yra medžiaga, kuri krakmolą paverčia cukrumi ir dekstrinais. V÷liau iš grūdų jis išskyr÷ šį aktyvų preparatą – amilazę. Kiekviena gyva ląstel÷ atlieka savo gyvybines funkcijas fermentų pagalba. Fermentus gamina gyvos ląstel÷s, bet jie aktyvūs ir ne organizme. Šiuo metu fermentais vadinami specifiniai baltymai, kurie turi vienokios ar kitokios įtakos organizme vykstančioms reakcijoms. Fermentas sąveikauja su substratu (ar substratais), pakeičia jo struktūrą, t. y. substratą verčia į produktą. Fermentin÷ reakcija vyksta tik tam tikroje fermento dalyje – aktyviajame centre, kurį sudaro formuojantis tretinei baltymo struktūrai iš skirtingų baltymo molekulių vietų suart÷jusios aminorūgščių liekanos. Aktyvus centras turi substrato jungimo ir katalizinę sritį. Yra pasiūlyti modeliai, aiškinantys, kaip fermentas savo aktyviajame centre sąveikauja su substrato molekule. „Spynos ir rakto“ (1pav.) modelis teigia, kad fermento ir jo substrato sąveika galima tik tuomet, kai substratas atitinka aktyvų centrą taip, kaip raktas spyną.
Kitas biokataliz÷s mechanizmus aiškinantis modelis teigia, kad sąveikaujant substratui su aktyviuoju centru, gali keistis arba substrato, arba aktyviojo centro, arba abiejų erdvin÷s struktūros taip, kad būtų palankiausia struktūra substrato molekulę pakreipti katalizinių grupių link. Prie fermento baltymin÷s dalies (apofermento), kad jis gal÷tų atlikti savo funkcijas, aktyviajame centre prijungiama nebaltymin÷ dalis – kofaktorius. Susijungę apofermentas ir kofermentas sudaro funkcionalią struktūrą, vadinamą holofermentu. Be baltymin÷s dalies į fermento sud÷tį dažnai įeina ir nebaltymin÷s prigimties komponentai. Fermento molekul÷ gali būti nuo 100 iki 50000 aminorūgščių likučių. Pagal sud÷tį fermentai gali būti paprasti ir sud÷tiniai.
1.3. Fermentų savyb÷s
Savyb÷s, būdingos tik fermentams:
• fermentai, kaip visi katalizatoriai, reakcijos metu n÷ra nei sunaudojami, nei pagaminami; • jie nekeičia reakcijos pusiausvyros, o tik padidina reakcijos greitį (Praškevičius ir kt., 2003); • fermentai greitina tik tam tikrą cheminę reakciją ir negamina pašalinių junginių;
• fermentai yra specifiški substratams. Tam tikri fermentai yra griežtai specifiški savo substratui, tuo tarpu kiti fermentai gali katalizuoti keleto junginių kitimus;
• fermentai yra jautrūs temperatūros ir terp÷s rūgštingumo (pH) pokyčiams;
• fermentų aktyvumas yra reguliuojamas, t. y. jis priklauso nuo kitų junginių kiekio ląstel÷je (Praškevičius ir kt., 2001).
Tarptautin÷ biochemijos ir molekulin÷s biologijos sąjunga (IUBMB) pri÷m÷ ir patvirtino fermentų klasifikaciją ir nomenklatūrą. Šios klasifikacijos pagrindas – fermento katalizuojamos reakcijos tipas, pagal kurį fermentai suskirstyti į šešias klases. Kiekvienos klas÷s fermentai dar grupuojami į poklasius ir, jei reikia, į smulkesnes grupes (Praškevičius ir kt., 2001).
1. Oksidoreduktaz÷s – tai fermentai, katalizuojantys oksidacijos – redukcijos procesus. Oksidoreduktaz÷s atima elektronus iš oksiduojamo substrato ir perduoda juos redukuojamam. Atsižvelgiant į šių procesų pobūdį, yra skiriami keli oksidoreduktazių poklasiai – dehidrogenaz÷s, oksidaz÷s, oksigenaz÷s, peroksidaz÷s ir reduktaz÷s.
Reakcijos pavyzdys:
AH + B → A + BH (redukuota forma) A + O → AO (oksiduota forma)
2. Transferaz÷s – tai fermentai, katalizuojantys funkcinių grupių ir radikalų pernašą. Atsižvelgiant į tai, kokią grupę fermentai perneša, yra skiriami keli šios klas÷s poklasiai – aminotransferaz÷s, metiltransferaz÷s, kinaz÷s ( fosfotransferaz÷s), aciltransferaz÷s ir kt.
AB + C → A + BC
3. Hidrolaz÷s – tai fermentai, kurie, dalyvaujant vandeniui, skaido cheminius ryšius, tarp jų C-O, C-N ir C-S. Atsižvelgiant į skaidomąjį ryšį, skiriami keli hidrolazių poklasiai – peptidilhidrolaz÷s, esteraz÷s ir kt.
Reakcijos pavyzdys:
AB + H2O → AOH + BH
4. Liaz÷s – tai fermentai, kurie, nedalyvaujant vandeniui, skaido substratą, sudarydami dvigubą ryšį, arba prijungia funkcines grupes ir radikalus prie substrato molekul÷je esančio dvigubo ryšio.
Reakcijos pavyzdys:
RCOCOOH → RCOH + CO2
5. Izomeraz÷s – tai fermentai, katalizuojantys substrato vidinius molekulių kitimus, kurių metu susidaro jo izomerin÷s formos. Yra skiriami keli izomerazių poklasiai – racemaz÷s, epimeraz÷s, mutaz÷s ir kt.
Reakcijos pavyzdys:
AB → BA
6. Ligaz÷s – tai fermentai, katalizuojantys sintez÷s reakcijas, kurių metu naudojant ATP energiją, susidaro junginiai, kuriems būdinga sud÷tingesn÷ negu substratų struktūra.
Reakcijos pavyzdys:
X + Y+ ATP → XY + ADP + Pi (Praškevičius ir kt., 2001).
Gyvulių ir paukščių mityboje naudojami tik hidrolaziniai fermentai. Pastarieji dar skirstomi į tam tikras grup÷s. Kaip pašariniai priedai gali būti naudojamos tokios hidrolazių grup÷s: E. C. 3.1 fosfataz÷s, E. C. glikozidaz÷s, E. C. 3.4 proteaz÷s. Tik O-glikozidus skaldančios hidrolaz÷s yra naudojamos gyvulių ir paukščių mityboje.
Literatūroje dažnai sutinkami darbiniai (trivialieji) fermentų pavadinimai, kurie sudaromi prie substrato ar katalizuojamos reakcijos pavadinimo pridedant galūnę –az÷ (alkoholdehidrogenaz÷, karboksipeptidaz÷) (Praškevičius ir kt., 2003).
1.4. Fermentų panaudojimas paukščių lesaluose
Prieš dvidešimt, trisdešimt metų pasaulin÷je gyvulininkyst÷je atsirado nauja kryptis - fermentinių preparatų panaudojimas gyvulių ir paukščių pašaruose, siekiant padidinti žem÷s ūkio gyvulių ir paukščių produktyvumą bei pagerinti pašaruose esančių maisto medžiagų įsisavinimą (Gružauskas ir kt., 1992).
Apie fermentinių preparatų panaudojimą paukštininkyst÷je pirmieji 1925 m. paskelb÷ F. H. Clickner ir E. Follwel (1997). Didžioji dalis fermentų, išskyrus hemicelulazes ir celulazes, kurios gaunamos iš Trichoderma genties grybo, šiuo metu yra gaminama iš Aspergillus genties grybo kultūros.
Fermentinių preparatų pramon÷je ir paukščių lesalų gamyboje ypač populiarūs egzogeniniai fermentai – celulaz÷s, β-gliukanaz÷s, ksiloz÷s bei lydintieji fermentai – fitaz÷s, proteaz÷s, lipaz÷s ir galaktozidaz÷s ir kt. (Bedford, 1996).
Fermentiniai preparatai ne tik padidina vištų produktyvumą ir pagerina maisto medžiagų pasisavinimą, bet ir turi reikšm÷s mažinant taršą (Bedford, 1995; Margardt et al., 1996).
Fermentai yra sud÷tingi baltymai, kurių veikimą sąlygoja temperatūra, pH-vert÷, dr÷gm÷, specifinio substrato buvimas/nebuvimas. Fermentai yra efektyvūs biologiniai katalizatoriai, veikiantys biologin÷se struktūrose.
Paukščių mityboje svarbią vietą užima grūdin÷s kultūros, tačiau jų panaudojimo paukščių lesaluose galimyb÷s yra ribotos, d÷l juose esančių antimitybinį poveikį sukeliančių nekrakmolinių polisacharidų. Grūdų nekrakmoliniai polisacharidai (β-gliukanai, arabinoksilanai, pektinai ir kt.) sukelia paukščių virškinamojo trakto pakitimus – didina virškinamojo trakto klampumą, pakinta žarnyno mikroflora, o tai sutrikdo maisto medžiagų ir virškinimo fermentų jud÷jimą, maišymąsi žarnyno chimuse (Leeson, 1999; Heindl et al., 2000). Paukščių virškinamajame trakte praktiškai nesintetinami fermentai, skaldantys celiuliozę, hemiceliuliozę, pektinus. Nekrakmoliniai polisacharidai blokuoja baltymų, krakmolo, riebalų ir kitų maisto medžiagų virškinimą. D÷l šių priežasčių sutrinka maisto medžiagų rezorbcija. Siekiant sumažinti virškinamojo turinio klampumą paukščių organizme, pagerinti fermentų difuziją virškinamajame turinyje bei padidinti nekrakmolinių polisacharidų hidrolizę, paukščių lesinimui yra naudojami fermentiniai preparatai (Miškinien÷ ir kt., 1993; Bedford, 1996).
Fermentai naudojami kaip vaistiniai preparatai, kaip reagentai ar biocheminiai rodikliai diagnozei nustatyti. Tod÷l fermentiniai preparatai gali ne tik padidinti paukščių produktyvumą, pagerinti maisto medžiagų pasisavinimą, bet ir turi reikšmę mažinant taršą (Bedford, 1998). Kaip nurodo O. Simon (2002), grūduose esantys ne krakmolui priklausantys polisacharidai (arobinoksilanai, β – gliukanai ir kt.) pasižymi antimitybiniu veikimu, nes jie pakeičia žarnyno
mikroflorą, padidina paukščių virškinamojo trakto klampumą, sukelia jame vadinamą ,,narvelinį efektą“.
2. pav. Polisacharidų antimitybinis veikimas
Tačiau šiuos antimitybinius veiksnius iš dalies galima pašalinti, naudojant fermentinius preparatus, kurių sud÷tyje vyrauja ksilanaz÷s, beta-gliukanaz÷s bei celiulaz÷s. Paukščių mitybai naudojant aukštos kokyb÷s min÷tų fermentinių preparatų priedus galima ženkliai padidinti javų įterpimo normas į jų racionus.
Fermentiniai preparatai padidina aminorūgščių, lipidų įsisavinimą, ir baltymų energijos konversiją. Fermentiniai preparatai suintensvina virškinamojo trakto aktyvumą, net 10 kartų pager÷ja maisto medžiagų rezorbciją, o tai nors ir netiesiogiai, bet veikia imuninę sistemą (Baranauskas, 1992; Miškinien÷ ir kt., 1993; Aidukonien÷ ir kt., 1994). Fermentai skatina sunkiai virškinamų medžiagų (ląstelienos, fitininių, pektininių medžiagų ir kt.) hidrolizę (Baranauskas, 1992).
Egzogeniniai fermentai suardo arabinoksilanų glikozidinius ryšius, d÷l to pager÷ja maistinių medžiagų pasisavinimas ir viščiukų broilerių produktyvumas (Wu et al., 2004). K. Zyla su kitais mokslininkais (1999) paskelb÷, kad fermentų ksilanaz÷s ir fitaz÷s priedai lesaluose statistiškai
patikimai padidino viščiukų broilerių kūno masę ir sumažino lesalų sąnaudas. Ksilanaz÷s veikia
Nektrakmolo polisacharidai Mikroflora „Narvelinis efektas“ R ie b a lų v ir šk in im a s P a sa ža s N ej u d a n ti s v a n d en s sl u o k sn is M o rf o lo g i n ia i p a k it im a i Virškinamojo trakto turinio klampumas M a is to m ed ži a g ų v ir šk in im a s ir re zo rb ci ja B a lt y m ų i r en er g ij o s a p ik a it ą M a is to m ed ži a g ų p a si sa v in im a s. Antimitybinis efektas:
lesalų sąnaudoms, auginimui, lesalų sąnaudoms produkcijai gauti, apykaitinei energijai, šilumos balansui.
dvylikapiršt÷je žarnoje ir skaldo nekrakmolo polisacharidus ir arabinoksilanus (Mieželien÷, Gružauskas ir kt., 2006).
Baltymų pasisavinimas paukščių organizme priklauso nuo daugelio faktorių, tokių kaip baltymų kiekis lesaluose, paukščio amžius, jo žarnyno fermentinis aktyvumas (Sirvydis, 1997).
Nuo baltymų, o tuo pačiu ir nepakeičiamų amino rūgščių (ypač lizino, metionino, treonino ir kt.), pasisavinimo laipsnio žymia dalimi priklauso lesalų konversija, abdominalinių riebalų kiekis. Būtinas amino rūgštis paukščių organizmas gauna su lesalų baltymais arba iš organizmo endogeninių resursų (Aidukonien÷, 1994).
Fermentiniai preparatai padidina amino rūgščių įsisavinimą. M. R. Bedford tvirtina (1996), kad fermentai padidina ne tik amino rūgščių ir lipidų įsisavinimą, bet ir baltymų energijos konversiją, taip pat fermentinių priedų įtakoje padid÷ja baltymų teikiamos energijos panaudojimas.
M. Miškinien÷ ir kiti mokslininkai (1993) teigia, kad nukleino rūgščių kiekis kraujo serume parodo medžiagų apykaitos procesų intensyvumą ir tai priklauso nuo paukščio rūšies, fiziologin÷s būkl÷s ir nuo lesalų biologin÷s vert÷s.
Prid÷jus bakterin÷s kilm÷s fitazių į lesalus, tyrimai parod÷, kad pager÷jo fosforo pasisavinimas ir pager÷jo kaulinio audinio mineralizacija (Simmons et al., 1990; Sebastian et al., 1996).
V. Sirvydis (1996) ir Z. K. Han (1997) nustat÷, kad fermentiniai preparatai padidina virškinamojo trakto endofermentinį aktyvumą, bei fermentinių kompozicijų įtakoje padid÷ja nukleino rūgščių kiekis kraujo serume, o tai rodo suintensyv÷jusį amino rūgščių pasisavinimą.
Pasteb÷tas fermentinių preparatų poveikis paukščio imuninei sistemai. V. Tamošiūno (1991) teigimu, imunin÷s būkl÷s įvertinimas pagal imuninio atsako intensyvumą bei naujų biologinių preparatų sukūrimas ir jų panaudojimas infekcinių ligų profilaktikai yra ypač aktualūs klausimai veterinarijoje. Fermentiniai preparatai padidina maisto medžiagų rezorbciją, o tai, nors ir netiesiogiai, veikia imuninę sistemą.
Stipri imunin÷ sistema sudaro palankias sąlygas įsisavinti maisto medžiagas, tod÷l yra būtina sąlyga geram virškinimo procesui užtikrinti. M. R. Bedford (1996) pasteb÷jo, kad fermentiniai preparatai įtakojo atsparumo kokcidiozei padid÷jimą.
1.5. Organin÷s rūgštys
Organin÷s rūgštys - tai organinis rūgštinių savybių junginys. Dažniausiai pasitaikančios organin÷s rūgštys yra karboksirūgštys, jų rūgštingumas priklauso nuo jų karboksilo grup÷s - COOH. Sulfitin÷s rūgštys yra santykinai stipresn÷s rūgštys, jų rūgštingumas priklauso nuo jų -
SO2OH grup÷s. Ir kitos rūgščių grup÷s taip pat gali suteikti rūgštingumą, tokios kaip: -OH, -SH ir
vadinami organin÷mis rūgštimis (Baltrušis ir kt., l995). Organin÷s rūgštys (Cl - C7) yra plačiai
paplitę gamtoje kaip natūrali augalų ar gyvūnų audinių sudedamoji dalis. Jos taip pat yra
suformuojamos, angliavandenių fermentacijos būdu, storojoje žarnoje. Randamos ir natrio, kalio
arba kalcio druskose, arba netgi stipresn÷se dvigubose druskose (Laurinavičius, 2002).
Organin÷s rūgštys ir jų druskos, naudojamos paukščių lesaluose, sudaro sąlygas paukščių virškinamajame trakte vystytis teigiamai mikroflorai. D÷l to gali pager÷ti paukščių produktyvumas. Naudojamos organin÷s rūgštys ir jų druskos pasižymi skirtingu antibakteriniu bei baktericidiniu poveikiu. Organin÷s rūgštys bakterijose sumažina toksiškų komponentų gamybą ir pakeičia žarnų sienelių morfologiją, sumažindamos patogenų kolonizaciją žarnų sienel÷se, tokiu būdu apsaugodamos epitelines ląsteles (Langhout, 2000).
1.5.1. Organinių rūgščių taikymas ir panaudojimas gyvūnų mityboje
Organin÷s rūgštys paukštininkyst÷je s÷kmingai naudojamas jau daugiau nei 25 metus. Nors daug laboratorinių tyrimų apie organin÷s rūgštys ir n÷ra atlikta, tačiau paukštininkyst÷je buvo nustatyta, jog jos yra efektyvios paukščių produkcijoje. Nustatyta, kad lesalų parūgštinimas silpnomis organin÷mis rūgštimis, kaip antai skruzdžių, fumaro, propiono, pieno ir sorbine, sumažina patogeninių mikroorganizmų ir toksinių metabolitų kiekį žarnyne, pagerina baltymų virškinamumą ir kalcio, fosforo, magnio, cinko pasisavinimą, kaip substratai dalyvauja tarpiniuose medžiagų apykaitos procesuose (Kirchgessner et al., 1998). Keletas tyr÷jų yra paskelbę, kad organin÷s rūgštys teigiamai veik÷ viščiukų broilerių produktyvumą (Alp et al., 1999; Lippens et al., 2006; Ocak et al., 2006). F. Hernandez ir kiti mokslininkai (2006) ištyr÷, kad 5 g/kg ir 10 g/kg lesale skruzdžių rūgšties priedas viščiukų broilerių kūno mas÷s dinamikai ir lesalų sąnaudoms įtakos nedar÷. A. Waldroup su kolegomis (1995), bei R. G. Garcia ir kitų tyr÷jų (2000) duomenimis, skruzdžių ir propiono rūgščių kombinacija lesaluose viščiukų broilerių kūno masei įtakos taip pat nedar÷.
Daugelis organinių rūgščių, be poveikio gyvūnų produktyvumui, taip pat yra žinomos kaip maisto ir pašarų konservantai. Jų antimikrobinio poveikio stiprumas priklauso nuo rūgšties, jos koncentracijos ir pH (Chaveerach et al., 2002). Taip pat kiekviena rūgštis turi savo antimikrobinio veikimo spektrą.
Lakiosios organin÷s rūgštys, tokios kaip skruzdžių, propiono, sorbo, sviesto, pasižymi baktericidiniu efektu. Jos įsiskverbia per sienelę ir bakterijos citoplazmoje sumažina pH – tuo padidindamos rūgštingumą bei sustabdydamos tam tikrų molekulių (įvairių membranų komponentų, RNR, DNR, riebalų, baltymų) sintezę. Kai kurios rūgštys, pavyzdžiui skruzdžių propiono, turi platesnį antimikrobinį veikimą ir gali būti efektyviai panaudotos prieš bakterijas ir grybelius. Stipriu priešgrybeliniu poveikiu pasižymi sorbo rūgštis (Mroz, 2000).
Nelakios organin÷s rūgštys, tokia kaip pieno, ir neorganin÷s rūgštys, tokios kaip fosforo, priešingai nei lakiosios, pasižymi bakteriostatiniu arba bakterijų augimą stabdančiu veikimu. Jos sumažina bakterijos išor÷s pH žemiau vidutinio lygio, taip užkerta kelią normaliai ląstelių reprodukcijai, bei kolonijų vystymuisi.
Šie veikimo spektrai leido įvertinti ir naudoti organinių rūgščių mišinius pašaruose ir lesaluose. Kai kurių rūgščių mišiniai pasižymi sinergetiniu poveikiu (Mroz, 2000).
Lakiųjų organinių rūgščių druskos pasižymi mažesniu efektu nei laisvosios rūgštys, nes tik nedisocijuota rūgšties forma gali prasiskverbti per ląstelių membraną. Ryškius antibakterinio efekto skirtumus galima pasteb÷ti, priklausomai nuo produkte esančios katijonus formuojančios dalies. Natrio ir lakiųjų riebalų rūgščių druskos gerai tirpsta vandenyje, o kalcio druskos yra tik dalinai tirpios. Tai paaiškina, kod÷l natrio butiratas, pasižymi didesniu antibakteriniu efektu, lyginant su kalcio propiono bei kalcio ir skruzdžių rūgšties druskomis.
Organinių rūgščių druskos, lyginant su organin÷mis rūgštimis, yra mažiau lakios, nesukelia korozijos bei yra bekvap÷s, tod÷l jų panaudojimas gaminant lesalus yra lengvesnis. Esant dideliam organinių rūgščių druskų dozavimui, jos nemažina lesalų suvartojimo.
1 lentel÷je yra pateikiamas bendrasis rūgščių pavadinimas, formul÷s, molekulin÷ mas÷ ir
disocijacijos konstanta pKa organinių rūgščių, kurios dažniausiai naudojamos kaip priedas pašaruose ir
lesaluose.
1 lentel÷. Organinių rūgščių sąrašas
Rūgštys Formul÷ Molekulin÷ mas÷
(Mr) Disocijavimo konstanta pKa Skruzdžių HCOOH 46,03 775 Acto CH3COOH 60,05 4,76 Propiono CH3CH2COOH 74,08 4,88 Sviesto CH3CH2CH2COOH 88,12 4,82 Pieno CH3CH(OH)COOH 90,08 3,83 Sorbo CH3CH:CHCH:CHCOOH 112,14 4,76 Fumaro COOHCH:CHCOOH 116,07 3,02
Obuolių COOHCH2CH(OH)COOH 134,09 3,86
Vyno COOHCH(OH)CH(OH)COOH 150,09 2,93
1.5.2. Organin÷s rūgščių veikimo principas
Organin÷s rūgštys bakterijose sumažina toksiškų komponentų gamybą ir pakeičia žarnų sienelių morfologiją, sumažindamos patogenų kolonizaciją žarnų sienel÷se, tokiu būdu apsaugodamos epitelines ląsteles (Langhout, 2000).
Eilę metų buvo manyta, kad veikimo principas yra virškinimo trakto turinio pH sumažinimas. Tačiau tyrimai parod÷ ką kitą - organinių rūgščių veikimo principus, kurie yra vienodi ir kiaul÷ms, ir paukščiams (Brul et al., 1999).
Organinių rūgščių poveikis bakterijoms susijęs su:
• neištirpusių organinių rūgščių patenkančių į bakterijos ląstelę kiekiu;
• bakterijos membranų sunaikinimu (nutek÷jimas, transportavimo mechanizmas);
• esminių metabolinių reakcijų blokavimu (pvz.: gliukoliz÷s);
• tarpląstelin÷s homeostaz÷s pH kitimu (normalus bakterijos pH yra ± neutralus);
• toksinių jonų kaupimusi;
• energijos kaitos įtaka homeostazes atsistatymui;
• chelatų kaip išorines membranos ir cinko suriš÷jo.
Esminis organinių rūgščių veikimo principas yra tas, kad jos nedisocijuota forma per mikroorganizmų ląstelių membranas difunduoja į citoplazmą. Ląstelių viduje jos disocijuoja, sutrikdo pH pusiausvyrą, slopina enzimų gamybą ir trikdo maistinių medžiagų transportą. Organin÷s rūgštys pasižymi konservuojančiu efektu. Šis efektas paaiškinamas tuo, kad pašare tolygiai sumažina pH vertę. Organinių rūgščių efektyvumas priklauso nuo pKs vert÷s, kuri įtakoja pH vertę. Optimalus organinių rūgščių dozavimas 1-3 kg/tonai lesalų (Gružauskas ir kt., 2005).
Esminis organinių rūgščių veikimo principas su bakterijomis yra tai, jog neištirpę (nesijonizavę) organin÷s rūgštys gali prasiskverbti pro bakterijos sienelę ir sutrikdyti normalią kai kurių bakterijų fiziologiją, bakterijų, kurios yra jautrios pH svyravimams. Tai reiškia, kad tokios bakterijos negali toleruoti dideles išorinio pH kitimo amplitud÷s. Iš tokių bakterijų galima pamin÷ti E. coli, Salmonella spp., c. perfingens, Listeria monocytogenes, campylobacter qpp. (Dibner et al., 2002).
Vykstant savaiminei organinių rūgščių difuzijai į bakterijas, kuriose pH yra neutralus arba didesnis už neutralų organin÷s rūgštys ištirps ir sumažins vidinį bakterijų pH, taip sutrikdydamos arba nutraukdamos normalių bakterijos veiklą (Yesilbag et al., 2006).
Tyrimų rezultatai aiškiai rodo, kad rūgščių poveikio bakterijos galimyb÷s labai priklauso nuo
rūgščių būsenos (ištirpę ar ne). Kaip taisykl÷, reikia nuo 10 iki 20 kartų daugiau ištirpusių rūgščių, kad
gauti tokį pat poveikį, kuris būtų gautas su neištirpusiomis rūgštimis (Presser et al., l997).
Labai dažnai pastebime, jog tik esant labai žemam pH organinių rūgščių poveikis yra žymus, tačiau esant 3,0-3,5 pH visos organin÷s rūgštys yra labai efektyvios, deja, bet tai ne visiškai atspindi
to, kas darosi paukščių ir kiaulių virškinamuosiuose traktuose. Didel÷ pašaro buferizacija užkerta kelius bet kokiai žymiai virškinamojo trakto pH modifikacijai. Į pašarų sud÷tį įeinančios organin÷s rūgštys, tur÷tų būti apsaugotos nuo ištirpimo pačiuose pašaruose ir skrandyje (labai rūgščioje terp÷je) ir keliauti toliau į žarnyną, kur labiausiai susikoncentravę bakterijos (Cheveerach et al., 2004).
Kiti poveikiai daugiausiai buvo tiriami kiaul÷ms ir negali būti taikomi paukščiams. Padid÷jęs proteinų virškinimas ir energija, l÷tesnis skrandžio tušt÷jimas, kiek pasikeitęs fermentacijos procesas žarnyne (pagrinde didžiajame žarnyne), enzimų išsiskyrimo stimuliacija. Visi šie pasteb÷jimai buvo aptikti bandymais su itin dideliais organinių rūgščių kiekiais paukščių mityboje. Netgi fermentacijos proceso pokytis žarnyne, kuris yra svarbus kiaul÷ms, negali būti taikomas paukščiams, nes šio proceso poveikis paukščiams yra žymiai menkesnis nei kiaul÷ms ar kitiems žinduoliams. Dideli organinių rūgščių kiekių pasisavinimai gali būti žalingi gyvūnams. Nustatyta, kad paršiukams organin÷s rūgštys gali sukelti sumaž÷jusį mineralų pasisavinimą kauluose. Taip pat daugelis veterinarinių klinikų praneša apie kaulų dekalcizacijos atvejus kiaul÷ms ir paukščiams (Biagi et al., 2003).
Labiausiai tik÷tina, kad organin÷s rūgštys paukščiams daro didžiausią įtaką per virškinamojo trakto bakterijų populiacijos reguliavimą, mažindamos kai kurių patogeninių bakterijų kiekį (pvz. C. perfingens) ir kontroliuodamos bakterijų, kurios konkuruoja su pačiu paukščiu d÷l maistinių
medžiagų, populiaciją. Netgi po 50 metų antibiotikų, kaip augimo skatintojų, naudojimo
paukščiams vis dar dvejojama d÷l tikslaus jų veikimo principo.
Organinių rūgščių naudojimu paukščiams, siekiama gauti rezultatus panašius ar net geresnius už gautus su antibiotikais, tuo pačiu išvengiant visuomenin÷s sveikatos rizikos susirūpinimo klausimo bei galimai užkirsti kelią kai kurioms žarnyno problemoms, kaip plonosios žarnos nekrozuojantis uždegimas, bei sumažinti Sarmoneila spp. ir Campyrobacter spp. neš÷jų kiekį (Lee, 2005).
2. BANDYMO METODIKA
2.1. Darbo atlikimo vieta, sąlygos ir bandymo schema.
Bandymas su viščiukais broileriais atliktas AB Vilniaus paukštynas ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijoje Paukščių lesalų ir paukštininkyst÷s produktų laboratorijoje prie Gyvulininkyst÷s katedros.
Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 1997-11-06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 (Valstyb÷s žinios, 1997-11-28, Nr. 108) bei poįstatyminio akto – LR valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos įsakymo „D÷l gyvūnų, skirtų eksperimentiniams ir kitiems mokslo tyrimams, laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo“ (Valstyb÷s žinios, 2009-01-22, Nr.8-287). Taip pat, atitinka ES Direktyvą 86/609/EEC ir EK rekomendacijas 2007/526 EC „Gyvūnų naudojimas ir laikymas eksperimentiniais ir kitais tikslais“.
2.1.1. Lesinimo bandymas
Lesinimo bandymas atliktas nuo 1 iki 35 amžiaus dienos Ross 308 linijų derinio viščiukais broileriais. 600 viščiukų broilerių buvo suskirstyti į 3 grupes po 200 viščiukų kiekvienoje grup÷je su 4-ais kiekvienos grup÷s pakartojimais.
Viščiukų broilerių laikymo ant gilaus kraiko, girdymo iš stacionarių girdytuvių sąlygos atitiko
ES Direktyvą 2007/43/EB, nusakančių būtiniausias broilerių apsaugos taisykles (www.litlex.lt).
Pirmoji grup÷ - kontrolin÷, antroji ir trečioji grup÷s - tiriamosios.
Viščiukai broileriai buvo lesinami kombinuotaisiais lesalais iki soties (ad libitum). Lesalų kokybiniai parametrai atitiko viščiukų broilerių auginimo rekomendacijas (NRC, 1994).
2 lentel÷. Bandymo schema Grup÷s Rodikliai I kontrolin÷ grup÷ II tiriamoji grup÷ III tiriamoji grup÷ Paukščiu kiekis grup÷se Kombinuotieji lesalai + + + Kombinuotieji lesalai + fermentinis preparatas - + - Kombinuotieji lesalai + fermentinis preparatas + organin÷s rūgštys - - + 200 paukščių kiekvieno grup÷je (viso paukščių 600)
Fermentinio preparato dozavimas - 50g/t lesalo; organinių rūgščių dozavimas - 3 kg/t lesalo.
3 lentel÷. Kombinuotojo lesalo kokybiniai parametrai
Rodikliai Sud÷tis
Apskaičiuota maistin÷ vert÷,%
Apykaitos energija (MJ/kg) 12,35 Baltymingumas 22,90 Žali riebalai 5,35 Žalia ląsteliena 2,60 Lizinas 1.38 Metioninas+cistinas 1,04 Metioninas 0,67 Treoninas 0,91 Triptofanas 0,28 Kalis 1,05 Fosforas 0,81 Fosforas įsisav. 0,51 Natris 0,18
Premikso sud÷tis: (N7 broileriams starinis 0,5%) (1kg lesalo): vitamino A- 12000 TV; vitaminas D – 3500 TV; vitaminas E – 40 mg; vitaminas K - 3,5 mg; vitaminas B1 – 2,5 mg; vitamnas B2 – 8mg; vitaminas B6 – 5 mg; biotinas –
150 µg; pantoteno rūgštys - 14mg; nikotino rūgštys – 45 mg; cholin chloridas – 600mg; vitaminas B12 – 0,03µg; folio
2.1.2. Fermentinio preparato charakteristika
Fermentinis priedas yra rusvai gelsvos spalvos milteliai, gauti iš Penicillium funiculosum grybų kultūros. Ši kompozicija yra standartizuota pagal β – gliukanazinį ir ksilanazinį fermentinius aktyvumus. Į jos sud÷tį taip pat įeina ir fermentas celiulaz÷.
Fermentinis preparatas sudarytas iš 5 klasių ir 19 skirtingų fermentinių aktyvumų. Skirtas suskaldyti nevirškinamiems nekrakmolo polisacharidams.
4 lentel÷. Fermentinio preparato aktyviosios medžiagos
Klas÷ Fermentas Ksilanaz÷s Endo-1,4-β-ksilanaz÷ α-arabinofuranozidaz÷ β-ksilozidaz÷ Feruloyl esteraz÷ Endo-1,5 α-arabinanaz÷ β-gliukanaz÷s Endo-1,3(4)-β-gliukanaz÷ β-1,3-gliukanaz÷ Endo-1,4-β-gliukanaz÷1 Celobiohydrolaz÷ Β-gliukozidaz÷ Pektinaz÷s Pektinaz÷ Polygalakturonaz÷ Pektin Metil-esteraz÷ Ramnogalakturonaz÷
Proteaz÷s Asparto proteaz÷
Metalo proteaz÷
Kitas Endo-1,4-β-mananaz÷
β-manosidaz÷ α-galaktozidaz÷
1
alternatyvus vardas: celiulaz÷
2.1.3. Organinių rūgščių charakteristika
Preparatas sudarytas iš amonio formiato/skruzdžių rūgščių tirpalo (40 proc.), amonio propionato/propiono rūgšties tirpalo (30 proc.), 80 proc. pieno rūgšties (26 proc.), sorbin÷s rūgšties (0,50 proc.), natrio benzoato (0,50 proc.), neš÷jo (3 proc.).
Lesinimo bandymo metu buvo tirti parametrai:
• individualaus viščiuko kūno svoris 1, 8, 2l ir 35 amžiaus dieną;
• lesalų suvartojimas kiekvienam pogrupiui per periodus 1-8, 9 – 21, 22 – 35 amžiaus dienomis,
• lesalų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti kiekvienam pogrupiui per 1 -8, 9 – 21, 22 – 35 dienų;
• viščiukų broilerių gaištamumas per visą bandymo periodą.
2.1.4. Fiziologinių tyrimų metodikos
Bandymo pabaigoje, laikantis eksperimentinių gyvūnų eutanazijos rekomendacijų (Close et al., 1997) paskersti viščiukai broileriai ir nustatytas dvylikapiršt÷s žarnos (Duodenum), plonosios žarnos paskutinio segmento (Intestinum tenue), aklosios žarnos (Caecum) bei storosios žarnos (Intestinum crassum) turinio pH, prietaisu „Inolab 730“.
Dvylikapiršt÷s žarnos (Duodenum), plonosios žarnos (Intestinum tenue), aklosios žarnos (Caecum) ir storosio žarnos (Intestinum crassum) turinio sausųjų medžiagų kiekis nustatytas iš skirtumo, gauto pasv÷rus šlapią m÷ginį ir m÷ginį išdžiovintą 3 valandas 105ºC temperatūroje (Naumann, Bassler, 1993).
Trumpų grandinių riebalų rūgščių koncentracija nustatyta dujų chromatografu (Shimadzu GC-2010 su stikliniu 2,5 m × 2,6 mm vamzdeliu, užpildytu 10 proc. SP-1200/1% HPO ant 80/100 Chromosorb W AW, vamzdelio temperatūra 110 °C, detektoriaus FID temperatūra 108°C, injektoriaus temperatūra 195°C). Aklosios žarnos trumpųjų grandinių riebalų rūgščių telkinio dydis skaičiuotas kaip trumpųjų grandinių riebalų rūgščių koncentracija virškinamajame turinyje (Ziolecki et al., 1973).
Aklosios žarnos turinio amoniako kiekis nustatytas Foss-Tecator metodu ASN 3302.
Kraujo serume nustatyti šie rodikliai: bendrųjų baltymų kiekis, baltymų frakcijos, cholesterolis, lipidų kiekis, nustatyti kraujo analizatoriumi INTEGRA 400/700/800.
2.1.5. Statistinis duomenų įvertinimas
Duomenų analiz÷ atlikta statistiniu paketu „SPSS for Windows“, versija 15.0 (SPSS Inc., Il, USA, 2006). Nustatant priedų įtaką tirtiems rodikliams naudojome vienfaktorinę dispersinę analizę (ANOVA). Skirtumai nustatyti naudojant Dunkano testą. Statistiškai reikšmingi skirtumai laikomi, kai p<0,05.
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
5 lentel÷. Ksilanaz÷s, beta gliukanaz÷s, celiulaz÷s ir amonio propionato bei pieno rūgšties įtaka viščiukų broilerių augimo dinamikai, lesalų sąnaudoms 1 kg priesvorio gauti ir gaištamumui
Kūno mas÷, g Viščiukų amžius,
dienomis I kontrolin÷ grup÷ II tiriamoji grup÷ III tiriamoji grup÷
1 45,91±0,35 45,91±0,37 45,91±0,36 8 149,41±2,202 100 153,11±1,91 102 157,76±1,76 106 21 722,84±9,88 100 729,62±8,79 101 741,12±8,70 103 35 1917,23±21,13 100 1960,04±19,73 102 1954,56±18,98 102
Lesalų sąnaudos 1kg priesvorio, kg/kg
1-8 1,68±0,05 100 1,64±0,04 98 1,59±0,02 95 9-21 1,73±0,22 100 1,68±0,04 97 1,63±0,08 94 22-35 2,22±0,12 100 2,04±0,02 92 2,08±0,08 94 1-35 2,02±0,14 100 1,90±0,00 94 1,90±0,01 94 Gaištamumas, % 1-8 0 0 0 9-21 3,5 2 0,5 22-35 1,5 1,5 0,5 1-35 5 3,5 1
Analizuojant viščiukų broilerių augimo dinamika (5 lentel÷je), galima pasteb÷ti, jog lesalus papildžius fermentiniais preparatais, 8 amžiaus dieną, viščiukų broilerių kūno mas÷ padid÷jo 2 proc., o III grup÷s, lesalus papildžius fermentiniu preparatu + organin÷s rūgštys, viščiukų broilerių svoris padid÷jo 6 proc., lyginant su kontroline grupe. 21 amžiaus dieną, viščiukų broilerių mas÷
padid÷jo tiriamosiose grup÷se, atitinkamai 1 ir 3 proc., lyginant su kontroline grupe. Paskutiniu periodu (35 amžiaus dieną), tiek fermento, tiek ir fermento + organinių rūgščių įtakoje viščiukų broilerių kūno mas÷ padid÷jo 2 proc., lyginant su kontroline grupe (p > 0,05).
Analizuojant lesalų sąnaudas 1 kg priesvorio gauti galime pasteb÷ti, kad nuo1 iki 8 amžiaus dienos lesalų sąnaudos fermentinio preparato (II tiriamoji grup÷) įtakoje sumaž÷jo 2 proc., o fermentinio preparato + organin÷s rūgštys (III tiriamoji grup÷) įtakoje 5 proc., lyginant su kontroline grupe. Laikotarpiu nuo 9 iki 21 amžiaus dienos lesalų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti II tiriamojoje grup÷je buvo 3 proc., o III tiriamojoje grup÷je 6 proc. mažesn÷s, nei kontrolin÷s grup÷s. Per paskutinį laikotarpį 22 - 35 amžiaus dienas, lesalų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti tiriamosiose grup÷se buvo 8 ir 6 proc. mažesn÷s, lyginant su kontroline grupe. Per visą bandymo laikotarpį (nuo 1 iki 35 amžiaus dienos) lesalų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti tiriamosiose grup÷se buvo 6 proc. mažesn÷s, lyginant su kontroline grupe (p > 0,05).
Nuo 1 iki 8 amžiaus dienos visose grup÷se nebuvo nugaišusių viščiukų broilerių. Viso tyrimo metu didžiausias paukščių gaištamumas buvo kontrolin÷je grup÷je ir sudar÷ 5 proc., antrojoje tiriamoje grup÷je 3,5 proc., trečioje tiriamoje grup÷je 1 proc.
Oligosacharidai gali pagerinti paukščių sveikatą d÷ka padid÷jusios pieno rūgšties koncentracijos ir naudingų mikroorganizmų skaičiaus. Lesalų parūgštinimas organin÷mis rūgštimis sumažina ligas sukeliančių mikrobų atsiradimą ir nuodingų medžiagų, trukdančių medžiagų apykaitos procesams, pagerina baltymų, Ca, P, Mg ir Zn įsisavinimą (Kirchgessner et al., 1998; Choi et. al., 1994). Fermentai veikiantys lesalus gali suardyti specifinius ryšius, esančius lesalo sud÷tin÷se dalyse, ir to pasekoje yra geresnis maisto medžiagų įsisavinimas viščiukų broilerių virškinamajame trakte (Bedford et al., 1998).
6 lentel÷. Ksilanaz÷s, beta gliukanaz÷s, celiulaz÷s ir amonio propionato bei pieno rūgšties įtaka viščiukų broilerių virškinimo trakto turinio pH
Atskiri virškinamojo trakto segmenatai I kontrolin÷ grup÷ II tiriamoji grup÷ III tiriamoji grup÷
Dvylikapiršt÷ žarna (Duodenum) 5,27±0,11 5,47±0,20 5,84±0,05
Plonoji žarna (Intestinum tenue) 4,92±0,33 4,70±0,14 5,22±0,11
Akloji žarna (Cecum) 6,82±0,07 6,75±0,10 6,42±0,12
Storoji žarna (Intestinum crassum) 5,66±0,18 5,71±0,23 5,28±0,22
pH tyrimai atskiruose virškinamojo trakto segmentuose parod÷ (6 lentel÷), kad viščiukų broilerių dvylikapiršt÷s žarnos turinio pH, II ir III tiriamųjų grupių buvo aukštesnis nei kontrolin÷s grup÷s (II - 5,47, III - 5,84, I - 5,27). II tiriamojoje grup÷je, plonosios žarnos turinio pH sumaž÷jo 0,22, lyginant su kontroline grupe, o III tiriamojoje grup÷je viščiukų broilerių plonosios žarnos
turinio pH per visą tiriamąjį laikotarpį buvo aukštesnis 0,3, lyginant su kontrolin÷s grup÷s. Aklosios žarnos turinio pH, II ir III tiriamosios grup÷s sumaž÷jo atitinkamai 0,07 ir 0,4, lyginant su kontroline grupe. II tiriamosios grup÷s paukščių storosios žarnos turinio pH padid÷jo 0,05, kai tuo metu III tiriamosios grup÷s paukščių stirosios žarnos turinio pH sumaž÷jo 0,38, lyginant su kontrolin÷s grup÷s paukščių storosios žarnos turinio pH (p > 0,05).
Vykstant oligosacharidų fermentacijai storojoje žarnoje padid÷ja pieno rūgščių koncentracija, o tai gali sumažinti virškinimo trakto pH. Lesalų rūgštinimas organin÷mis rūgštimis taip pat sumažina virškinamojo trakto pH (Kirchgessner, Roth, 1998).
7 lentel÷. Ksilanaz÷s, beta gliukanaz÷s, celiulaz÷s ir amonio propionato bei pieno rūgšties įtaka viščiukų broilerių sausųjų medžiagų (SM) koncentracijai virškinimo trakto turinyje, proc.
Atskiri virškinamojo trakto segmenatai I kontrolin÷ grup÷ II tiriamoji grup÷ III tiriamoji grup÷
Dvylikapiršt÷ žarna (Duodenum) 16,79±0,79 16,21±0,54 18,38±0,73
Plonoji žarna (Intestinum tenue) 16,01±0,45 16,53±0,71 17,41±0,56
Akloji žarna (Cecum) 19,25±1,43 19,06±0,44 18,48±1,14
Storoji žarna (Intestinum crassum) 18,24±1,19 16,84±0,06 19,40±0,65
Tyrimų duomenys apie lesalų priedų poveikį, broilerių viščiukų virškinamojo trakto turinio SM kiekiui yra pateikti 7 lentel÷je. Analizuojant viščiukų broilerių virškinamojo trakto turinio sausųjų medžiagų kiekius, galime teigti, kad II tiriamojoje grup÷je dvylikapiršt÷s žarnos turinio SM kiekis sumaž÷jo 0,58 proc., o III tiriamojoje grup÷je SM kiekis padid÷jo atitinkamai 1,59 proc., lyginant su kontroline grupe. II tiriamojoje grup÷je plonosios žarnos turinio SM kiekis padid÷jo 0,52 proc., o III tiriamojoje grup÷je – 1,40 proc., lyginant su kontroline grupe. II ir III tiriamosiose grup÷se aklosios žarnos turinio SM kiekis sumaž÷jo, atitinkamai 0,19 proc. ir 0,77 proc., lyginant su kontroline grupe. II tiriamojoje grup÷je storosios žarnos turinio SM kiekis sumaž÷jo 1,40 proc. lyginant su kontroline grupe. III tiriamojoje grup÷je storosios žarnos turinio SM kiekis padid÷jo atitinkamai 1,16 proc., lyginant su kontroline grupe (p > 0,05).
Didesnis žarnų turinio SM kiekis byloja apie tai, kad broilerių viščiukų ekskrementai yra sausesni, o tai išlaiko kraiką sausesnį ir palaiko geresnį mikroklimatą paukštid÷je.
8 lentel÷. Ksilanaz÷s, beta gliukanaz÷s, celiulaz÷s ir amonio propionato bei pieno rūgšties įtaka viščiukų broilerių aklosios žarnos turinio trumpųjų grandinių riebalų rūgščių (TGRR)kiekiui
Trumpųjų grandinių
riebalų rūgštys I kontrolin÷ grup÷ II tiriamoji grup÷ III tiriamoji grup÷
Acto 61,2b±5,2 60,1b±4,0 73,4a ± 8,9 Propiono 26,8b±2,6 26,4b±1,9 30,8a ± 5,3 Sviesto 15,27b±3,03 15,06b±2,25 18,44a ± 4,23 Izobutano 0,85±0,09 0,70±0,22 0,79±0,31 Valerijonų 1,93±0,42 1,70±0,24 1,91±0,27 Izovalerijonų 1,17ab±0,12 1,01b±0,18 1,01b±0,23 Viso TGRR, µmol/g 107,1b±7,6 105,0b±6,8 126,4a±17,0 Iš jų, proc. Acto 57,14±3,00 57,24±2,00 58,07±230 Propiono 25,02±2,80 25,14±1,50 24,37±1,80 Sviesto 14,26±2,00 14,34±1,40 14,59±2,20
a, b – reikšmių duomenys kiekvienoje eilut÷je su skirtingais užrašais viršuje yra statistiškai nepatikimi (p<0,05).
II tiriamojoje grup÷je acto, propiono ir sviesto rūgščių padid÷jo nežymiai, atitinkamai 0,1, 0,12 ir 0,08 proc., lyginant su kontroline grupe (p > 0,05). III tiriamojoje grup÷je acto ir sviesto rūgščių padid÷jo (0,93 ir 0,33 proc.), o propiono rūgšties sumaž÷jo 0,65 proc., lyginant su kontroline grupe (p > 0,05).
Nesuvirškinti lesalų likučiai viščiukų broilerių aklojoje žarnoje yra fermentuojami į pieno rūgštį ir į trumpųjų grandinių riebalų rūgštis (TGRR). Šios rūgštys suteikia energijos žarnyno enterocitams, stimuliuoja virškinamojo trakto motoriką ir padeda išlaikyti atsparumą ligų suk÷l÷jams (Hardy, 2005).
9 lentel÷. Ksilanaz÷s, beta gliukanaz÷s, celiulaz÷s ir amonio propionato bei pieno rūgšties įtaka viščiukų broilerių aklosios žarnos turinio fermentiniams aktyvumams, U/g
Fermentai I kontrolin÷ grup÷ II tiriamoji grup÷ III tiriamoji grup÷
α – gliukozidaz÷ 5,76±1,13 4,69±0,98 4,37±1,33
β – gliukozidaz÷ 1,75±0,33 1,71±0,53 1,65±0,28
α – galaktozidaz÷ 30,14±9,25 30,42±7,08 31,55±4,59
9 lentel÷s tęsinys
β – gliukoronidaz÷ 3,11±0,76 3,22±0,86 3,47±1,66
Fermentiniai baltymai 0,48±0,08 a 0,42±0,06ab 0,38±0,05 b
Amoniakas mg/100g 69,38±7,67 a 52,39±10,05 b 69,66±3,20 a
a, b – reikšmių duomenys pažym÷ti skirtingomis raid÷mis, skiriasi patikimai (p<0,05)
Kaip nurodyta 9 lentel÷je II tiriamojoje grup÷je sumaž÷jo α – gliukozidaz÷s (19 proc.), β – gliukozidaz÷s (2 proc.) aktyvumai (p > 0,05), fermentinių baltymų (12 proc.) ir amoniako koncentracija (24 proc.) (p < 0,05), lyginant su kontroline grupe. III tiriamojoje grup÷je sumaž÷jo α – gliukozidaz÷s (24 proc.), β – gliukozidaz÷s (6 proc.) aktyvumai ir fermentinių baltymų koncentracija (21 proc.) (p < 0,05), tuo tarpu α – galaktozidaz÷s (5 proc.), β – galaktozidaz÷s (6 proc.), β – gliukoronidaz÷ (12 proc.) aktyvumai ir amoniako koncentracija padid÷jo, lyginant su kontroline grupe.
β – galaktozidaziniai ir α – gliukozidaziniai aktyvumai gali pagerinti fermentaciją, sunkiai virškinamo krakmolo ir laktoz÷s, kurie yra riebalų ir trumpųjų grandinių riebalų rūgščių pagrindinis energijos šaltinis. β – gliukoronidaz÷ yra susijusi su toksišku ir kancerogeniniu metabolitu generacija aklojoje žarnoje. β – gliukozidaz÷s hidrolitinis aktyvumas yra atsakingas už kovą su toksinų generacijos ir už bakterinių glikozidaz÷s darinių gamybą, kurie apsaugo nuo v÷žio suk÷l÷jų (Roland et al., 1993).
10 lentel÷. Ksilanaz÷s, beta gliukanaz÷s, celiulaz÷s ir amonio propionato bei pieno rūgšties įtaka viščiukų broilerių kraujo parametrams
Kraujo parametrai I kontrolin÷ grup÷ II tiriamoji grup÷ III tiriamoji grup÷
Cholesterolis, mmol/l 3,26±0,22 3,20±0,12 3,64±0,15
DTL-cholesterolis, mmol/l 2,55±0,12 2,70±0,06 2,92±0,16
MTL-cholesterolis, mmol/l 0,40±0,06 0,47±0,06 0,66±0,09
Trigliceridai, mmol/l 0,57±0,18 0,20±0,04 0,34±0,10
Bendras baltymas, g/l 41,80±0,87 33,00±1,12 38,80±1,88
Baltymų frakcijos, proc.
Albuminai α1 6,14±1,51 4,70±0,60 3,20±1,04
Albuminai α2 9,34±1,03 6,50±0,49 6,68±1,12
Albuminai β 17,5±2,87 7,10±3,42 7,70±1,15
Albuminai γ 12,4±1,06 21,04±4,33 28,40±2,87
Viščiukų broilerių kraujo parametrai pateikti 10 lentel÷je. Cholesterolis, trigliceridai, bendras baltymas II tiriamojoje grup÷je sumaž÷jo, o DTL-cholesterolis (6 proc.) ir MTL-cholesterolis (16 proc.) padid÷jo, lyginant su kontroline grupe (p > 0,05). III tiriamojoje grup÷je fermento ir organinių rūgščių įtakoje cholesterolis, DTL-cholesterolis ir MTL-cholesterolis padidino, lyginant su kontroline grupe (p > 0,05). Tačiau fermento ir organinių rūgščių įtakoje (III tiriamoji grup÷) sumaž÷jo trigliceridų (40 proc.) ir bendro baltymo (7 proc.) koncentracijos viščiukų broilerių kraujyje, lyginant su kontroline grupe (p > 0,05). Bendras albuminas padid÷jo abiejuose tiriamosiose grup÷se, lyginant su kontroline grupe.
Yra manoma, kad padid÷jęs cholesterolio kiekis kraujyje yra viena iš priežasčių sukeliančių širdies ligas, ypač mažo tankio cholesterolis. Gali būti, kad kai kurios pieno rūgšties bakterijos gali absorbuoti cholesterolį. Taip pat yra įrodyta, kad oligosacharidai sumažina pradinę trigliceridų sintezę kepenyse (Sims et al., 1998)
IŠVADOS
1. Fermentinio preparato (pagrindiniai fermentiniai aktyvumai - ksilanazių, beta gliukanazių,
celiulazių) tiek vieno, tiek kartu su organin÷mis rūgštimis (amonio propionato pieno rūgštis) įtakojo viščiukų broilerių kūno mas÷s did÷jimą 2 proc., lesalų sąnaudų 1 kg priesvorio gauti sumaž÷jimą 6 proc., lyginant su kontroline grupe (p > 0,05). Lesalų priedai netur÷jo įtakos viščiukų broilerių gaištamumui.
2. Fermentinio preparato ir organinių rūgščių poveikyje pH tur÷jo did÷jimo tendencija
dvylikapiršt÷s ir plonosios žarnų, turinyje tuo tarpu aklosios žarnos turinyje šis rodiklis buvo žemesnis, lyginant su kontroline grupe (p > 0,05).
3. Lesalų priedų panaudojimas, įtakojo didesni SM kiekį viščiukų broilerių virškinamojo trakto
turinyje, lyginant su kontroline grupe.
4. Fermentinio preparato poveikyje (II tiriamoji grup÷) acto, propiono ir sviesto rūgščių kiekis
aklosios žarnos turinyje padid÷jo nežymiai, atitinkamai 0,1, 0,12 ir 0,08 proc., o III tiriamojoje grup÷je (fermentinis preparatas + organin÷s rūgštys) acto ir sviesto rūgščių kiekis atitinkamai padid÷jo 0,93 ir 0,33 proc., o propiono rūgšties - sumaž÷jo 0,65 proc., lyginant su kontroline grupe (p > 0,05).
5. Tiek II tiek ir III tiriamosiose grup÷se α – gliukozidaz÷s (19 ir 24 proc.), β – gliukozidaz÷s
(2 ir 6 proc.) aktyvumai, fermentinių baltymų (12 ir 21 proc.) ir amoniako koncentracija (II tiriamoji grup÷-24 proc.) sumaž÷jo, lyginant su kontroline grupe(p < 0,05), o fermentinio preparato + organinių rūgščių įtakoje α – galaktozidaz÷s (5 proc.), β – galaktozidaz÷s (6 proc.), β – gliukoronidaz÷ (12 proc.) aktyvumai ir amoniako koncentracija padid÷jo, lyginant su kontroline grupe (p > 0,05).
6. Lesalų priedai sumažino viščiukų broilerių kraujo trigliceridų ir bendro baltymo
koncentracijas. Bendra albumino koncentracija 4,72 proc. padid÷jo grup÷je, kurioje lesalai buvo papildyti fermentiniu preparatu.
29
PADöKA
Esu labai d÷kingą už suteiktą informaciją, žinias ir visapusiška pagalbą bei palaikymą ruošiant magistro diplominį darbą, savo darbo vadovei Doc. dr. Astai Racevičiūtei-Stupelienei.
D÷koju Gyvulininkyst÷s katedros ved÷jui prof. habil. dr. Romui Gružauskui už suteikta galimybę atlikti magistrantūros darbą.
Taip pat d÷koju AB Vilniaus paukštynas įmonei už suteiktą galimybę atlikti lesinimo bandymą su viščiukais broileriais.
Taip pat esu dekinga Paukščių lesalų ir paukštininkysti÷ produktų laboratorijos kolektyvui už vertingus patarimus ir pagalbą atliekant eksperimentinį darbą.
30
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Aidukonien÷ B., Balkaitien÷ V., Veličkien÷ V. Biologiškai aktyvių medžiagų priedų, įtaka viščiukų broilerių virškinimo trakto fermentiniam aktyvumui Biologinių preparatų panaudojimas gyvulininkyst÷je ir veterinarijoje. Mokslin÷s konferencijos medžiaga, Vilnius, 1994. 358p.
2. Alp M., Kocabagli N., Kahraman R. Effects of dietary supplementation with organic acids and zinc bacitracin on ileal microflora, pH and performance in broilers. Journal of Veterinary and Animal Science. 1999. Vol. 23. P. 451–455.
3. Baltrušis R., Degutis J. Organin÷ chemija. Vilnius.1995. 380 p. 4. Baranauskas S. Nauji pašarai, lesalai ir priedai. Vilnius. 1992. 118 p.
5. Bedford M. R. Interaction between ingested feed and the digestive system in poultry. Journal of Applied Poultry Research. 1996. Vol. 5. P. 86–95.
6. Bedford M. R. Mechanism of action and potential environmental benefits from the use of enzymes. Animal Feed Science and Technology. 1995. Vol.53. P. 145–155.
7. Bedford M. R., Schulze H. Exogenous enzymes for pigs and poultry. Nutr. Res. Rev. 1998.Vol. 11. P. 91–114.
8. Bedford M. R. Reduced viscosity of intestinal digesta and enhanced nutrient digestibility in chickens given exogenous enzymes Proceedings of the First Chinese Symposium on Feed Enzymes. China, 1996. P. 34–45.
9. Biagi G., Piva A., Hill T. D., Schneider D. K., Crashaw T. Bone mineral content gain is reduced in weaning pigs fed diets with low-buffer capacity and organic acids. Journal of Animal Science. 2003.
10. Brul S., Coote P. Preservative agents in foods, mode of action and microbial resistance mechanisms. Intl. J. Food Microbiology. 1999. Vol. 50. P. 1–19.
11. Chaveerach, P., Keuzenkamp D. A., Urlings H. A., Lip- man L. J. A., van Knapen F. In vitro study on the effect of organic acids on Campylobacter jejuni/coli populations in mixtures of water and feed. Poultry Science. 2002. 81 P. 621–628.
12. Cheveerach P., Keuzenkamp D. A., Lipman L. J. A., Van Knapen F. Effect of organic acids in drinking water for young broilers on Campylobacter infection, volatile fatty acid production, gut microflora and histological changes. Poultry Science. 2004. 83 P. 330–334.
13. Choi K. H,. Namkung H., Paik I. K. Effects of dietary fructooligosaccharides on the suppression of intestinal colonization of Salmonella typhimurium in broiler chickins. Kor J Anim Sci. 1994. Vol. 36. P. 271–284.
31 14. Clicner F. H., Follwell E. H. Application of „Protozyme“ (Aspergilus oryzae) to poultry feeding.
World‘s Poultry Science. 1997. vol. 5 (1). P. 541–547.
15. Close B., Banister K., Baumans Bernoth E. M., Bromage N., Bunyan J., Erhardt W., Flecknell P., Gregory N., Hackbarth H., Morton D., Warwick C. Lab animals. 1997; Part 2. Vol. 31. P.1–32. 16. Commision of the European Communities. Proposal for a Reguliation of the European Parliament
and of the Council on aditives for use in animal nutrition. Brussels, 2000/0073 (COD).
17. Dibner J. J., Buttin P. Use of organic acids as a model to study the impact of gut microflora on nutrition and metabolism. Journal of Applied Poultry Research. 2002. 11 P. 453–463.
18. Garcia R. G., Ariki J., Moraes V. M. Isolated or combinated action of organic acids and growth promoter in broilers rations. Revista Brasileira de Ciencia Avicola. 2000. Vol. 2. P. 149–154. 19. Gružauskas R., Danius S., Jeroch H. Fermentinių preparatų naudojimas paukščių lesaluose
Veterinarija ir zootechnika. T. 10 (priedas). 2000. P. 31–33.
20. Gružauskas R., Semaškait÷ A., Zduńczyk Z., Juśkiewicz J., Racevičiūt÷-Stupelien÷ A., Šašyt÷ V. Effects of lactic acid bacteria, produced from strain Pediococcus acidilactici and prebiotic fructooligosaccharides on growth performance and digestive processes of broiler chickens. Tagung Schweine- und Geflügelernährung. 2006. P. 200–202.
21. Gružauskas R., Sirvydis V., Jeroh H., Danius S., T÷velis V. Fermentinių preparatų panaudojimas paukščių lesinimui. Gyvulininkyst÷. 1992, Nr.12. P. 16–19.
22. Gružauskas R., Šašyt÷ V., Racevičiūt÷-Stupelien÷ A. Visaverčių kombinuotųjų lesalų receptūrų sudarymas paukščiams. Kaunas. Lietuvos veterinarijos akademija. 2005. P. 25.
23. Han Z. Effect of enzyme supplementation of diets on the physiological function and performance of poultry Proceedings of First Chinese Symposium on Feed Enzymes. China, 1996. P. 46–59.
24. Hardy B. Nutraceutical concepts for gut health in pigs. www.nutrivisioninc.com. Prieiga per internetą 2013 01 12.
25. Heindl H., Steenfeldt S. The effect of wheat inclusion level and xylanase supplementation on performance of broiler chicken. 21st World's Poultry Congress: Proccedings: Montreal, Canada, August 20-24, 2000.
26. Hernandez F., Garcia F., Madrid J., Orego J., Catala P., Megias M. D. Effect of formic acid on performance, digestibility, intestinal histomorphology and plasma metabolite levels of broiler chickens. British Poultry Science. 2006. Vol. 47. P. 50–56.
27. http://www.biologyguide.net/unit1/2_enzymes.htm. Prieiga per internetą 2013 02 18.
28. Inboor J. Swedish Poultry Production Without In-Feed Antibiotics – A testing ground or a model for the future? Australian Poultry Science Symposium. 2000. 12. P. 1–9.
32 29. Yesilbag, D., Colpan I. Effects of organic acid Supplemented diets on growth performance, egg production and quality and on serum parameters in laying hens. Revue de medicine veterinare. 2006.157. P. 280–284.
30. Kirchgessner M., Roth M. X. Ergotrope Efecte durch organische Suareni n der Ferkelaufzucht uns Schweinemast. Ubersichten zur Tierernahrung. 1998. 16. P. 93–108.
31. Klandorf H., Igbal M., Probert L. L., Kenney P. B. Age-related changes in tissue pentosioline and chear-forse: effect of diet restriction and aminoguadinine. 10th European Poultry Conference Abstracts.Jerusalem, Israel. 1998.111 p.
32. Langhout P. New additives for broiler chickens. Feed Mix. 2000. P. 24–27.
33. Laurinavičius V. Organin÷ ir bioorganin÷ chemija. Vadov÷lis. Vilnius. Žiburys. 2002. 351 p. 34. Lee M. D. Molecular basis for AGP effects in animals. Antimicrobial Growth Promoters:
Worldwide Ban on the Horizon. Noordwijk aan Zee, The Netherlands, Jan 31-Feb 1. 2005. P. 37– 38.
35. Leeson S. Considerations for using enzymes in poultry nutrition Proceedings of International Symposium on Poultry Nutrition: FACTA. Brazil. 1999. P. 173–186.
36. Lippens M., Huyghebaert G., Scicutella N. The efficacy of microencapsulated, gastro-resistant blends of essential oils and/or organic acids in broiler diets. Proceedings of XII European Poultry Conference (Verona-Italy). 2006. P. 359.
37. Logminas V. Lietuvos paukščiai. Vilnius. 1979. 194 p.
38. Mačionis A., Stuburinių zoologija. Vilnius. Mokslas. 1989. P. 201–211.
39. Margardt R. R., Bedford R. M. Recommendations for future research on the use of enzymes in animal feeds. Proceedings of the First Chinese Symposium on Feed Enzymes. China, 1996. P. 5– 14.
40. Mažiulis, D., Starodubait÷, M., Zoologija. Vilnius. Siveida. 2001. P. 132.
41. Mieželien÷ A., Alenčikien÷ G., Gružauskas R., Semaškait÷ A., Šašyt÷ V., Stupelien÷ A. Fermentinio preparato ir prebiotiko priedų lesaluose įtaka paukštienos juslin÷ms savyb÷ms. Maisto chemija ir technologija. Technologija. 2006. T.40. P. 79–97.
42. Miškinien÷ M., Bobinien÷ R., Estko V., Sirvydis V., Medalinskas Č. Influence of actine materials on fhe physiological characteristics of bird blerd. Physiology meeting. Tartu. 1993. 29 p.
43. Mroz Z., Jongbloed A. W., Partanen K. H., Vreman K., Kemme P. A., Kogut J. The effects of calcium benzoate in diets with or without organic acids on dietary buffering capacity, apparent digestibility, retention of nutrients, and manure characteristics in swine. Journal of Animal Science. 2000. 78 (10). P. 2622–2632.
33 44. Naumann C., Bassler R., Methodenbuch, Band III. Die chemische Untersuchung von
Futtermitteln. VDLUFA – Verlag, Darmstadt. 1993.
45. NRC – National Research Council. Nutrient requirements of poultry. 9 ed. National Academy Press Washington, D. C., USA. 1994.
46. Ocak N., Erener G., Altop A., Kop C. Feeding diets with malice acid may increase growth performance without affecting food efficiency of Japanese quails. Proceedings of XII European Poultry Conference Verona. Italy. 2006. 375 p.
47. Overland M., Kjeldsen K. C., Granli T. Antibiotic properties of dietary potassium diformate in pigs. Feed Composer 23 (10). 2003. P. 17–20.
48. Praškevičius A., Burneckien÷ J., Ivanovien÷ L. Fermentai ir vitaminai. Kauno medicinos universiteto Spaudos ir leidybos centro leidykla. 2001. P. 7–8, 48–50.
49. Praškevičius A., Ivanovien÷ L., Stasiunien÷ N., Burneckien÷ J., Rodovičius H., Lukoševičius L., Kondratas D. Biochemija. Kaunas. Kauno medicinos universitetas leidykla. 2003. 792 p.
50. Presser, K. A., Ratkowsky D. A., Ross T. Modelling the growth rate of Escherichia coli as a function of pH and lactic acid concentration. Applied and Environmental Microbiology 1997. 63, P. 2355–2360.
51. Roland N., Nugon-Baudon L., Rabot S. Interactions between the intestinal flora and xenobiotic metabolizing enzymes and their health conseqiuences. World Review of Nutrition & Dietetics. 1993. Vol. 74. P. 123–148.
52. Sebastian S., Touchbum S. P., Cavez E. R., Lague P. C. The effects of supplemental microbial phytase on the performance and utilization of dietary calcium, phosphorus, copper and zinc in broilers chickens fed a corn-soybean diets World’s Poultry Science. 1996. Vol. 75. P. 729–736. 53. Semaškait÷ A., Gružauskas R., T÷velis V., Racevičiūt÷-Stupelien÷ A., Šašyt÷ V, Zduńczyk Z.,
Juśkiewicz J. Fermento ksilanaz÷s ir prbiotikų fruktooligosacharidų įtaka viščiukų broilerių produktyvumui. Veterinarija ir Zootechnika. Kaunas. 2009. T. 45 (67). 5 p.
54. Simmons P. C. M., Versteeht H. A. J., Jogboed A. W., Kemme P. A., Slump P., Bos K. D., Wolters M. G. E., Beudeker R. F., Verschoor G. J. Improvement of phosphorus availability by microbial phytase in broilers and pigs British Journal of Nutrition. 1990. Vol. 64. P. 525–540. 55. Simon O., Jadamus A. Probiotics and probiotics. Proc. 11th European Poultry Conference 6–10
Sept; Bremen, Germany. 2002. P. 45–46.
56. Sims M. D., Spring P., Sefton A. E. Effect of mannan oligosaccharides on performance of commercial broiler chickens. Poultry science. 1998. Vol. 77. P.88.
34 57. Sirvydis V. Paukščių lesalų biologin÷s vert÷s padidinimo perspektyvos. Pašarų kokyb÷ ir
pašariniai priedai. 3-oji tarptautin÷ mokslin÷ konferencija. Vilnius. 1997. P. 72–77.
58. Tamošiūnas V. Imunologijos instituto mokslinio darbo kryptys, aktualios veterinarijai Aktualūs imunologijos klausimai veterinarijoje. Vilnius. 1991. P. 4–6.
59. Waldroup A., Kaniawati S., Mauromoustakos A. Performance characteristics and microbiological aspects of broilers fed diets supplemented with organic acids. Journal of Food Protection. 1995. Vol. 58. P. 482–489.
60. Wu Y. B., Ravindran V., Hendriks W. H. Influence of exogenous enzyme supplementation on energy utilization and nutrient digestibility of cereals for broilers. Journal of the Science of Food and Agriculture. 2004. Vol. 84. P. 1817–1822.
61. Ziołecki A., Kwiatkowska E. Gas chromatography of C1 to C5 fatty acids in rumen fluid and fermentation media. Journal of Chromatography. 1973. Vol. 80. P 250–254.
62. Zyla K., Gogol D., Koreleski J., Swiatkiewicz S., Ledoux D. Simultaneous application of phytase and xylanase to broiler feeds based on wheat: feeding experiment with growing broilers. Journal of the Science of Food and Agriculture. 1999. Vol. 79. P. 1841–1848.
