LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Gyvulininkystės technologijos fakultetas
Jurgita Danilevičiūtė
KLINOPTILOLITO PANAUDOJIMAS NUTRIJŲ ŠĖRIMUI
USE OF CLINOPTOLOLITE OF COYPUS NUTRITION
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS IŠTĘSTINIŲ STUDIJŲ MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. A.Januškevičius
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Klinoptilolito panaudojimas nutrijų šėrimui“
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Jurgita Danilevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Jurgita Danileviiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
Atliktas tyrimas su nutrijomis. Vartotas klinoptilolito priedas. Tyrimo metu nustatytas teigiamas klinoptilolito priedo poveikis žvėrelių augimui, vystymuissi bei sveikatos būklei. Darbas atliktas savarankiškai. Teikiamą darbą siūlau viešam gynimui.
Algirdas Januškevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDROJE
Vida Juozaitienė
(aprobacijos data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
1)
(vardas, pavardė) (parašas)
2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 6
ĮVADAS ... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Nutrijų fiziologiniai ypatumai... 10
1.2. Nutrijų šėrimas ... 11
1.2.1. Baltymų svarba ... 13
1.2.2. Riebаlų svаrba ... 13
1.2.3. Angliаvandenių svаrba ... 13
1.2.4. Mineralinių medžiagų svarba ... 14
1.2.5. Biologiškai aktyvių medžiagų svarba ... 14
1.2. Nutrijų mėsos energinė ir maistinė vertė ... 15
1.4. Ceolitai ir jų panaudojimas ... 16
1.4.1. Klinoptilolitas ... 17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21
2.1. Tyrimų atlikimo laikas ir vieta ... 21
2.2. Tyrimų metodai ... 22
2.2. Bandymo atlikimo schema ... 24
3. TYRIMO REZULTATAI ... 25
3.1. Nutrijų jauniklių šėrimas... 25
3.2. Nutrijų svorio kitimas atskirais auginimo periodais ... 26
3.3. Nutrijų kūno masės priaugimas atskirais laikotarpiais ... 28
3.4. Nutrijų kontrolinio skerdimo rezultatai ... 30
3.5. Nutrijų mėsos cheminė sudėtis ... 32
3.5. Nutrijų sveikatingumo rodikliai ... 40
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 43
IŠVADOS ... 47
SANTRAUKA
Klinoptilolito panaudojimas nutrijų šėrimui
Jurgita Danilevičiūtė Magistro baigiamasis darbas
Darbo apimtis: 53 puslapis, 9 lentelės, 15 paveikslų, naudotasi 68 literatūros šaltiniais.
Baigiamasis darbas atliktas 2014 – 2016 metais. Tyrimus atlikome individualiame žvėrininkystės ūkyje su nutrijomis Myocastor coypus. Darbas buvo ruošiamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų veisimo ir mitybos katedroje. Užsibrėžtiems tikslams įvykdyti atliktas mokslinis ūkinis bandymas, pasinaudojant grupių periodų metodu su atjunkytais dviejų mėnesių amžiaus nutrijų jaunikliais. Bandymo metu buvo stebima žvėrelių sveikatos būklė, pašarų ėdamumas. Taip pat buvo nustatomas kūno masės priaugimas po atjunkymo iki aštuonių mėnesių amžiaus. Tirti kraujo biocheminiai ir morfologiniai rodikliai, kad įvertinti žvėrelių sveikatos būklę.
Buvo sudarytos dvi analoginės grupės. Bandymui kiekvienoje grupėje buvo atrinkta po 21 nutriją: 11 patinėlių ir 10 patelių, atkreipėme dėmesį į jų svorį atjunkant, gyvybingumą, pašarų ėdamumą ir bendrą sveikatos būklę.
Nutrijų šėrimui naudojome racionus sudarytus iš tų pačių komponentų, skyrėsi tik tai, kad tiriamosios grupės (II grupė) žvėreliams su racionu buvo duodamas 1,0 proc. dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito priedas, o I grupei – 1,0 proc. kiekiu buvo pridėta smulkinto klinoptilolito miltelių.
Kontroliniam skerdimui iš kiekvienos grupės, pagal vidutinį svorį grupėje, atrinkome po 6 nutrijas: 3 patinėliai ir 3 patelės. Kraujas biocheminiams ir morfologiniams tyrimams buvo paimtas prieš skerdimą iš kiekvienos grupės po 6 mėginius (3 patinėliai ir 3 patelės).
Žvėrelių šėrimas vykdytas visaverčiu kombinuotuoju pašaru, kurio sudėtyje nustatytas 8,0 proc. drėgnio kiekis. Organinės medžiagos sudėtyje nustatyta 17,0 proc. žalių baltymų, pakankamas kiekis žalios ląstelienos – 19,0 proc., pašaro energinė vertė – 16,76 MJ kg-1. Didžiausias apykaitos
energijos gautas su krakmolu bei cukrumi – 47,15 proc. (nuo bendro apykaitos energijos kiekio kombinuotame pašare).
Dinamiškai mikronizuotas klinoptilolitas turėjo teigiamą poveikį žvėrelių augimo spartai. Patinėlių paros priesvoriai per šešių mėnesių tyrimo laikotarpį sudarė 23,7 g, patelių – 21,5 g, arba 9,3 proc. didesni (P<0,001) lyginant su smulkinto klinoplolito priedo poveikiu.
Skerdenėlės išeiga, skaičiuojant nuo bendro nutrijų gyvo svorio, II patinėlių grupėje sudarė 56,2 proc., arba 1,6 proc. daugiau (P<0,01) palyginti su patinėlių skerdenėlės išeiga pirmoje grupėje. O patelių skerdenėlės išeiga, skaičiuojant nuo gyvo svorio, buvo aukštesnė II nutrijų patelių grupėje – 55,6 proc., arba 0,4 proc. aukštesnė palyginti su I nutrijų patelių grupe.
Nutrijų patinėlių mėsos energinė vertė sudarė 7,91–7,93 MJ kg-1, o patelių 7,83–7,88 MJ kg-1
(pusplėvelinio raumens) ir atitinkamai patinėlių 6,15–6,42 MJ kg-1, o patelių – 6,27–6,38 MJ kg-1
(nugaros ilgiausiojo raumens).
Nutrijų patinėlių, kurių racione buvo dinamiškai mikronizuotas klinoptilolito priedas, kraujo sudėtyje nustatyta cholesterolio – 2,4 mmol L-1, arba 14,3 proc. mažiau (P>0,05); patelių kraujo sudėtyje albuminų – 37,4 g L-1, arba 9,3 proc. daugiau (P>0,05); bilirubino – 4,7 mmol L-1, arba 4,4
proc. daugiau (P>0,05) palyginti su žvėrelių kraujo sudėtimi, kurių šėrimui naudotas smulkintas klinoptilolitas.
SUMMARY
Use of clinoptololite of coypus nutrition
Jurgita Danilevičiūtė Master‘s Thesis
This thesis comprises: 53 pages, 9 tables and 15 pictures, 68 sources of literature were used.
The diploma work was carried out from 2014 to 2016. The tests were done with Myocastor
coypus in an individual fur breeding farm. The work was accomplished in the animal breeding and
feeding department of the Lithuanian University of Health Sciences. In order to achieve the targets, the group period method was used for a scientific farm experiment with weaned two months old coypus juveniles. During the experiment the health state and the feed consumption of the animals were monitored. After weaning the juveniles up to eight months old, the body weight gain was estimated as well. In order to assess the health state of the animals, biochemical and morphological blood indexes were examined.
Two analogical groups were made. 21 coypus: 11 males and 10 females were selected for the experiment in every group. We took notice of their weight during the time of weaning,as well as their vitality, feed consumption and the general state of their health.
For the feed of coypus we used rations made of the same components. The only difference was that the animals of the examined group (group II) together with the ration were also given 1.0 % of MicroZeoGen, and for group I – finely ground clinoptilolite by 1.0 % amount was added.
According to the average weight in the group we selected 6 coypus: 3 males and 3 females for the test slaughter in every group. Before the slaughter 6 samples of blood (from 3 males and 3 females) were taken from each group for biochemical and morphological tests.
The animals were foddered with full-rate combinative feeds with 8.0 % of moisture. 17.0 % of raw protein, a sufficient amount of raw fiber – 19.0 %, and 16,76 MJ kg-1 of the energy content of the feed were estimated in the composition of the organic material. The biggest metabolizable energy was obtained with starch and sugar – 47.15 % (from the general metabolizable energy amount in the combinative feed).
MicroZeoGen had a positive effect on the growth pace of the animals. The day make weight of the males during the research period of six months was 23.7 g, of the females – 21.5 g, or bigger by 9.3 % (P<0,001), as compared with the effect of finely ground clinoptilolite.
The carcass yield of the males from the general weight of the live coypus in group II constituted 56.2 %, or bigger by 1.6 % (P<0,01), as compared to the carcass yield of the males in group I. And the carcass yield of the females from the weight of the live coypus was bigger in group II – 55.6 %, or bigger by 0.4 %, as compared to group I of the female coypus.
The energy content of the meat of the male coypus constituted 7.91 – 7.93 MJ kg-1, and of the females – 7,83 – 7,88 MJ kg-1 ( of the semimembranosus muscle), and respectively of the male coypus – 6,15 – 6,42 MJ kg-1, and of the females – 6,27 – 6,38 MJ kg-1 (of the longest back muscle). In the blood composition of the male coypus, in the ration of which MicroZeoGen was added, 2,4 mmol L-1 of cholesterol was estimated, or less by 14.3 % (P>0,05); in the blood composition of the females – 37,4 g L-1 of albumin, or more by 9.3 % (P>0,05); 4,7 mmol L-1 of bilirubin, or more by 4.4 % (P>0,05), as compared to the blood composition of the animals, for the feed of which finely ground clinoptilolite was used.
ĮVADAS
Šiuo metu kailinių žvėrelių auginimas Lietuvoje priskiriamas žemės ūkio veiklai. Žvėrelius augina įmonės ir privatūs asmenys. Žvėrininkystė – svarbi, bet ne esminė šaka gyvulininkystėje. Jos tikslas yra kailinių žvėrelių veisimas ir auginimas. Pirmieji mokslininkai, kurie atliko tyrimus, susijusius su intesyviai veisiamų nutrijų šėrimu, priežiūra, sanitariniais auginimo reikalavimais buvo Rumunijos mokslininkai (6). Buvo atliekami tyrimai, kurių tikslas nustatyti būtent nutrijų elgseną, gilinantis į jų vystymosi ir veisimo technologijas, šėrimą ir šėrimo technologijų tobulinimą, panaudojant įvairius priedus, kurie gali lemti nutrijų produkcijos padidėjimą (7).
Mūsų šalyje yra susikūrusios regioninės švelniakailių žvėrelių augintojų asociacijos. Tai pagerina žvėrininkystės veiklą šalyje, suteikia galimybę gauti informaciją apie naujoves žvėrininkystės srityje, naujas šėrimo, auginimo, kailių ruošimo technologijas. Vartotini pašarai turi aprūpinti racioną visomis būtinomis maisto medžiagomis ir jos turi būti atitinkamame santykyje, kad žvėrelių organizmas galėtų jas kuo aukštesniu lygiu pasisavinti. Uždraudus naudoti antibiotikus, platesniu aspektu naudojami prebiotikai, probiotikai, o paskutinių metų laikotarpiu pradėta vartoti ceolitų priedai, kurie pasižymi tokiomis savybėmis, kaip ir antibiotikai, tik skiriasi veikimo intensyvumas ir šiek tiek pobūdis (14).
Nutrijos užima labai svarbų vaidmenį kailinių gyvūnų veisime. Pavyzdžiui, rytinėje Europos dalyje nutrijos yra veisiamos kailiams, o mėsa vietinėje prekyboje yra tik antraeilis produktas (15). Literatūroje nurodoma, jog tik 2 proc. parduodamų nutrijų kailių yra gaunama iš veislynų, o kita dalis yra gaunama iš nutrijų laukinės populiacijos (17).
Komerciniais tikslais Lietuvoje auginti nutrijas, ypač kailiui, neverta, nes labai didelių ir pigių, natūraliomis sąlygomis augusių nutrijų kailių įvežama iš Argentinos. Nutrijos vertinamos dėl mėsos ir kailio, kadangi kailiukai nėra tokie vertingi, todėl Lietuvoje nutrijos auginamos tik dėl mėsos. Remiantis nutrijų mitybos analize, mikrobiniais floros tyrimais, nustatyta, jog nutrijos mėsa maistiniu požiūriu yra sveikas ir saugus produktas, kurį galima vartoti žmogaus mityboje (12). Mėsa yra liesa, turinti nedidelius kiekius cholesterolio, labai populiari, perkama. Nutrijų augintojų mūsų šalyje yra labai nedaug. Nutrijų augintojų pagrindinė motyvacija – nutrijos mėsa naudojama įvairiems gaminiams, gyvūnėlio auginimo tarpsnis nėra ilgas – per 4–6 mėn. gali pasiekti 5–9 kg svorį, patelės subręsta per 4–6 mėn., patinėliai tinkami kergti 9 mėn. amžiaus, per metus gali susilaukti dviejų vadų, vadoje – nuo 5 iki 10 jauniklių (66, 67).
Darbo tikslas – įvertinti klinoptilolito įtaką nutrijų jauniklių augimo spartai, mėsos kokybiniams rodikliams, sveikatingumui.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti nutrijų šėrimui naudojamus racionus, pateikti jų maistinę ir energinę vertę;
2. Sekti nutrijų prieauglio augimo spartą, paskaičiuoti priesvorius per parą atskirais auginimo periodais;
3. Atlikti nutrijų kontrolinį skerdimą, nustatyti skerdenėlės išeigą, įvertinti mėsos kokybę; 4. Įvertinti nutrijų prieauglio kraujo pagrindinius rodiklius.
Praktinė darbo reikšmė – naudojant ceolitų – klinoptilolito priedus nutrijoms šerti, būtų galima optimizuoti virškinimo ir rezorbcijos procesus šių gyvūnų organizme. Remiantis atliktų bandymų duomenimis nustatytas klinoptilolito teigiamas poveikis kai kurių maisto medžiagų pasisavinamumui gyvūnų organizme, sveikatingumui, o taip pat mažesnis taršos laipsnis aplinkai.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Nutrijų fiziologiniai ypatumai
Nutrija (lot. Myocaster coypus) – vienintelė nutrinių šeimos (lot. Myocastoridae) rūšis. Ji priskiriama žolėdžių klasei, graužikų būriui, nutrijų šeimai, kilusi iš Pietų Amerikos (Čilės, Argentinos, Bolivijos, Urugvajaus ir pietinės Brazilijos pelkių (64), bet dabar plačiai paplitę Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje, Pietų Afrikoje ir Japonijoje (16, 65).
Kūno ilgis, nuo snukio galiuko iki uodegos šaknies – 45–60 cm., krūtinės apimtis už menčių – 29–46 cm. Nutrijos uodega ilga, apvali, padengta mažais minkštais žvynais, kartais ilgais plaukais, kurios ilgis – 30–40 cm.. Patinai yra stambesni už pateles. Nutrija sveria 5 – 9 kg. Ji vidutiniškai gyvena 8 metus (13, 65). Dėl vertingo kailio ir mėsos plačiai auginama daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Nutrijos ausų kaušeliai iš vidaus padengti tankiais plaukais bei pūku, kurie neleidžia vandeniui patekti į ausį. Virš viršutinės lūpos esantys ūsai, žandų stori ūseliai – vibrisos atlieka jutimo funkciją. Akys yra kaktos lygyje, todėl šis gyvūnas plaukdamas gerai mato. Kaklas trumpas, palaipsniui pereinantis į raumeningą kūną. Jos yra vandens gyvūnai, bet gali gyventi ir sausumoje. Nutrijos patelės pieno liaukos yra šonuose, arčiau nugaros, todėl jaunikliai gali maitintis ir tada, kada motina yra negiliai vandenyje. Kiekviename šone yra po 4–5 spenius, padengtus tankiais plaukais, matomus tik žindymo metu. Pieno liaukos pieną išskiria nuolatos, bet nedidelėmis porcijomis. Nutrijos uodega vandenyje atlieka vairo vaidmenį. Priekinės kojos gerokai trumpesnės už užpakalines, pritaikytos maistui pasiimti ir laikyti ėdant, o taip pat plaukams sušukuoti, kailiui valyti. Kojos su penkiais pirštais: priekinių letenėlių pirštai ilgesni tik pirmas yra trumpesnis, tarp užpakalinių letenėlių pirštų yra plaukimo plėvė, kaip vandens paukščių, o paskutinis pirštas – nesujungtas plėve. Priekiniai dantys – kapliai yra 4; 2 viršuje ir 2 apačioje. Kapliai yra ypatingai dideli, spalvoti. Kapliai nežymiai ilgėja per visą nutrijos gyvenimą. Nutrija iš viso turi 20 dantų. Pagal kaplių spalvos intensyvumą galima spręsti apie nutrijos sveikatos būklę. Jeigu kapliai ryškiai oranžinės spalvos – nutrija sveika. Šviesiai oranžinius kaplius turi prieauglis ir senos nutrijos. Jeigu kapliai blyškūs, su tamsiomis dėmėmis – nutrija serga. Nutrijų skrandis - vienkameris, talpa – 500 cm3. Suaugusios nutrijos žarnynas 10–12 kartų ilgesnis už žvėrelio kūno ilgį. Bendras žarnyno ilgis siekia 6–7 m (51).
Nutrijos suėsto pašaro maišymas prasideda tik dvylikapirštėje žarnoje. Šiam procesui turi didelę įtaką stipri žarnyno peristaltika. Pašaras suaugusių nutrijų virškinamajame trakte užsilaiko – 60–70 val., jauniklių 24–30 val. Suaugusi nutrija per parą išskiria 150–200 g išmatų ir 300–600 cm3 šlapimo (11). Nutrija gerai plaukioja ir nardo. Ji gali nuplaukti iki 100 metrų ir po vandeniu išbūti iki
5 minučių. Liaukos išskyros aliejingos, jomis nutrija ištrina kailiuką. Šie žvėreliai poruojasi ištisus metus - nėra sezoniškumo faktoriaus (11). Patelės lytinis aktyvumas pasireiškia kas 20–30 dienų, bet būna ir nukrypimų: gali pasireikšti kas 14–16 arba 35–40 dienų. Jaunikliai gimsta gerai išsivystę, regintys, gali savarankiškai judėti, su dantimis ir plaukais. Suaugusi nutrija atsiveda 4–5 jauniklius (11). Jauniklis sveria iki 225 g. Jaunikliai atjunkomi 5–7 savaičių amžiuje. Nutrija – neagresyvus žvėrelis, daugiau aktyvi būna nakties metu. Laisvėje gyvenanti nutrija daugumoje minta nakties metu. Per parą nutrija suėda pašaro, kuris sudaro iki 25 proc. pačios nutrijos kūno masės.
1 pav. http://skelbiu-img.dgn.lt/1_4_19534557/veislines-nutrijos.jpg
1.2. Nutrijų šėrimas
Paprastai nutrija yra žolėdis, o higrofiliniai augalai yra pagrindinis nutrijos mitybinis elementas (16). Manoma, jog nutrijų pašaro pasirinkimas svyruoja sezoniškai, priklausomai nuo aplinkos charakteristikos ir kiekvieno regiono ypatumų (16). Atliekant nutrijų mitybos tyrimus Prancūzijoje ir Argentinoje, buvo stebimas dažnas miglinių (Poaceae) augalų vartojimas. Šios šeimos augalų vartojimas yra siejamas prieinamumu ir maistine verte (16).
Nutrijos yra graužikai, kuriems yra reikalingas sultingas pašaras su nedideliu ląstelienos kiekiu (15). Pašarai, kaip kad šviežia žolė ar dobilai, turtingi naudingų maistinių medžiagų, įtakoja mėsos kokybę (25). Pašarai, kuriuose gausu riebalų rūgščių: oleino ir palmitoleino, lemia didesnį cholesterolio kieko susikaupimą skerdenoje, taip pat pažymima, kad lauryninės ir palmitino rūgštys didina cholesterolio koncentraciją. Todėl yra patartina iš nutrijų raciono pašalinti arba žymiai sumažinti bulvių kiekį, o taip pat reguliuoti papildų su daržovių aliejumi ar žuvų taukais panaudojimą. Atsižvelgiant į tokius atliktų tyrimų rezultatus, yra manoma, kad maistinių mineralų, augalinių, ypač sėmenų, aliejaus papildai gali būti efektyvus būdas pagerinti nutrijienos vartotojų
sveikatos būklę, laikant šią mėsą dietiniu produktu, reikia palaikyti būtinų riebalų rūgščių koncentraciją nutrijų mėsos sudėtyje (25).
Nutrijos nėra išrankios pašarui. Paprastai jos šeriamos vieną kartą per parą. Vasarą nutrijos šeriamos žole ir daigintais javais, o žiemą–morkomis, runkeliais, ypač mėgsta cukrinius runkelius. Per parą suaugęs gyvūnas suėda apie 300 gramų šakniavaisių ir 100 gramų daigintų grūdų. Auginant nutrijas kailiui, mėsai ir riebalams savo tikslams ir pardavimui specializuotose fermose naudojamos įvairios dietos (20, 56) kaitaliojant baltymų, riebalų ar angliavandenių santykius racionuose. Nutrijų šėrimui yra naudojamos labai įvairios dietos, nes jų mėsai yra keliami aukšti kokybės reikalavimai. Nutrijų mėsa vartotojui pateikiama šviežios mėsos forma ir įvairių gaminių pavidalu. Šėrimui naudojamas pilnai subalansuotas racionas, kurio sudėtyje naudojami šakniavaisiai ir įvairios grūdinės kultūros. M. Marounek su bendraautoriais (44), R. Głogowski ir M. Majewska (26) pateikia sekančius šėrimo aspektus: nutrijos žiemos ir vasaros laikotarpiais šeriamos skirtingais racionais du kart dienoje. Žiemos laikotarpiu ryte nutrijos gauna racioną, kurio sudėtyje yra užplikyti grūdai, kvietinės sėlenos ir šienas, o vakare – supjaustyti cukriniai runkeliai. Vasaros laikotarpiu ryte žvėreliams duodama termiškai apdorotų grūdų ir bulvių, o vakare – šviežios dobilų žolės.
Augalinės kilmės pašarai skirstomi į koncentruotuosius ir sultinguosius pašarus. Koncentruotieji pašarai yra pagrindinis cukraus ir krakmolo šaltinis, o sultingieji – aprūpina audinių organizmą vitaminais bei veikia kaip pieno susidarymą skatinanti priemonė (21).
Daugeliu atvejų naudojamas intensyvus nutrijų šėrimas, kurio dėka pasiekiamas mažesnis riebalų kaupimasis mėsoje (12). D. Beutling su bendraautoriais (9) teigia, kad auginimo būdas, intensyvumas gali skirtingai nulemti mėsos sudėtį, pagrindinių maisto medžiagų atžvilgiu, priklausomai nuo žvėrelio lyties. Kai kurie autoriai nurodo, kad raciono maisto medžiagų santykis tiesiogiai atsiliepia ne tik nutrijų svoriui, bet ir skerdenos išeigai, raumeninio audinio susikaupimui (46). Taip pat J. Mertin su kitais mokslininkais (46) teigia, kad nutrijas galima šerti kombinuotaisiais granuliuotais pašarais ir liucernos žole pavasario ir vasaros periodais, ją rudens – žiemos periodais pakeičiant cukriniais runkeliais. Didesnės masės nutrijos užauginamos, kada jos su racionu gauna daugiau energijos, kuri gaunama baltymų, riebalų, angliavandenių, gauna pakankamą kiekį mineralinių medžiagų, vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, tarp kurių būna išlaikytas atitinkamas santykis, nes atskirais atvejais viena maisto medžiaga negali pakeisti kitos (27). Yra ir priešinga nuomonė, kuri leidžia spręsti, kad laisvėje gyvenančios nutrijos gali būti fascioliozės sukėlėjos. Fascioliozė – zoonozinis susirgimas, kurį sukelia sukėlėjas Fasciola hepatica (24). Kiekviena maisto medžiaga savo ruožtu yra svarbi, todėl būtina, kad žvėreliai su pašaru gautų jų optimalius kiekius. Didžiausia pašarų maisto medžiagų dalis absorbuojama suskaldyta į paprastus junginius: baltymai – iki aminorūgščių, riebalai – iki riebalų rūgščių ir t. t.
1.2.1. Baltymų svarba
Iš maisto medžiagų nutrijoms ypatingai svarbūs visaverčiai baltymai, kurių gausu ankštiniuose augaluose, išspaudose, jaunoje žolėje, gyvūninės kilmės pašaruose. Baltymais turtingų pašarų racione turi būti nuolat. Kaip teigia C. Faverin su kitais mokslininkais (20), nutrijų racionų sudėtyje turi būti ne mažiau kaip 16–l7 proc. baltymų. Tokiu atveju bus galima gauti didesnius paros priesvorius, atsilieps ir skerdenėlės išeigai, be to atsilieps ir kailiuko dydžiui bei kokybei.
Žali baltymai yra nepakeičiama maisto medžiaga. Jų pakeisti negali nei riebalai, nei angliavandeniai. Su žaliais riebalais nutrijos organizmas gauna aminorūgštis, kurios labai svarbios augimui, vystimuisi, reprodukcijai, produkcijai, kailiui (27). Tačiau per didelis jų kiekis yra neekonomiška ir neefektyvu, reikėtų racionus sudaryti pagal žvėrelių fiziologinę būklę ir produktyvumą (30). Pašaruose turėtų būti kuo didesnis būtinų aminorūgščių kiekis, nes kuo didesnė pašaro maistinė vertė, o tuo pačiu ir biologinė vertė (22).
1.2.2. Riebаlų svаrba
Žvėrеlių оrganizmo virškinimui, bеndram organizmо augimui, rеprodukcijai ir prоduktуvumui ypač palankios riеbalų rūgštуs, tai linоlеno, linоlo ir kitos, turinčiоs grandinėjе daugiau nеi 18 angliеs atomų (42, 62).
Trumpų grandinių riebalų rūgštys organizme gali veikti antimikrobiškai (50). Trumpų grandinių riebalų rūgštys yra greitai rezorbuojamos iš žarnyno taip pat atlieka svarbų vaidmenį apsaugant gleivinę nuo pažeidimų arba gleivinės atsistatymui po pažeidimo. Daug energijos organizmas gauna iš butirato. Buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad butiratas pasižymi chemoterapinėmis savybėmis, t. y. stimuliuoja storųjų žarnų gleivinės augimą ir slopina vėžinių ląstelių vystimosi eigą šiame žarnyno skyriuje (50, 47).
1.2.3. Angliаvandenių svаrba
Lengvai įsisavinami angliavandeniai pagerina baltymų ir riebalų pasisavinamumą. Ilgesnį laiką trūkstant pašaruose lengvai pasisavinamų angliavandenių, žvėreliai gali susirgti acidoze – medžiagų apykaitos sutrikimu. Jеigu žvėrеlių šėrimui vаrtоjаmi nеtinkаmi аngliаvаndеniаi, sutrinkа prieаugliо аugimаs, pаtеlės nеprоdukuоja pаkankаmo kiеkiо piеno, gаunаmi prаstеsnės kоkуbės kаiliai (21, 63). Аngliavаndеniai raciоne gаli sudаrуti 10–35 proc. visų mаistо mеdžiаgų pоreikiо. Kаilinių žvėrеlių virškinаmаjаmе trаkte blоgiаusiаi skаldоmas kukurūzų miltų krаkmоlаs (22). Įrodyta, kad laktozė stimuliuoja mikrofloros vystymąsi sudarydama rūgštinę terpę ir sąlygoja rūgštesnės terpės susidarymą žarnyne (59).
1.2.4. Mineralinių medžiagų svarba
Pаšаriniаi priеdаi, tоkie kаip nеоrgаninės rūgštуs, kоnservаntаi ir kiti, dаžnai tаmpа nеpriеinаmi skаidуmui, tаi rеiškiа druskоs nėrа suskаidоmоs ir jų оrgаnizmаs negаli rеzоrbuоti į virškinаmąjį trаktą. Todėl žvėrеlių šėrimui turėtų būti nаudоjami tik žinоmi ir ištirti priеdai bеi pаpildаi (50).
Didžiаusią rеikšmę kаiliniаms žvėrеliams turi kаlcis, kuris svarbus kraujo krešėjimui ir nеrvų sistеmоs funkciоnаvimui. Fоsforаs, kuris svаrbus žvėrеlių оrgаnizmui, kurio аpiе 80 prоc. rаndamа kаuluоse, о 10 prос. оrganizmо riеbаluоse, bаltymuоse ir kаrbоhidrаtuоse, jie atliеkа svаrbų vаidmеnį mеtabоlizmo prоcеsuоse. Šių еlemеntų pеrtеklius ar trūkumаs yrа žаlingаs, nes blоgina prоdukcijоs kоkybę, atsirаnda įvаirūs susirgimai, sumаžėja kаiliukų prеkinė vеrtė (54). Kаlis kаip ir nаtris, rеikаlingas skуsčių bаlаnsui, nаtrio уra pаgrindе tаrpląstеliniame skуstуje, o kаlio – ląstеlės vidujе (54, 63). Gеlеžies didžiаusiа dаlis yra kаupiamа krаujуje, kuri уra krаujо hеmоglobinо sudėtinė dаlis. Gеležiеs trūkumas pаšaruоse arbа sutrikus jоs pаsisаvinimui, nutrijоms gresia susirgti аnеmijа, урač jаutrus priеаuglis. Ši liga рasirеiškiа аpetitо sumažėjimu, аugimо sutrikimаis, sumаžėjimu hеmоglobinо krаujуjе, rеprоdukcijоs sutrikimаis. Anеmijоs prоfilаktikаi į pаšаrų mišinius gаlimа pridėti 1,0–1,5 mg vаrio sulfаto (63).
1.2.5. Biologiškai aktyvių medžiagų svarba
Vitаminai lаbаi svаrbiоs biоlogiškаi аktyviоs mеdžiаgos, rеguliuоjаnčiоs biоchеminius prоcеsus оrgаnizmе (63). Vаndеnyjе tirpūs vitаminаi оrganizmе nеsikaupiа, tоdėl gуvūnаi turi jų gаuti pаkankаmai su pašаrais (50).
Vitаminаs D įtаkоja kаlciо ir fоsfоro аbsоrbciją iš virškinаmаjo trаktо ir yra būtinаs kаulų fоrmаvimuisi. Vitаminаs B1 būtinаs prоteinų ir kаrbоhidrаtų mеtаbоlizmui оrgаnizmе. Vitаminо B2
dеficitаs pаsireiškiа sutrikusiu аugimu, žеmu hеmоglobino kiеkiu krаujуje svаrbus bаltуmų sintеzеi оrgаnizmе, riеbаlų ir kаrbohidrаtų аbsоrbavimе. Vitаminо B6 trūkumаs pasireiškia aрetitо
sumažėjimu, žеmu hemоglobino kiеkiu krаujyje, аugimо sutrikimu ir sutrikimu nеrvinėje bеi rеprоdukcinėjе sistеmosе (50). Biоtinаs ir pаntotеno rūgštis reikalingi riеbalų rūgščių sintеzеi оrgаnizmе ir enеrgijos mеtabоlizmui. Nikоtininė rūgštis dаlyvаuja bаltуmų, riеbаlų ir аngliаvandеnių mеtabolizmе. Fоlinė rūgštis svarbi krаujo formаvimuisi ir bаltymų арykaitai. Vitаminаs B12 – reikalingas krаujo formаvimuisi ir riebalų metabolizmui. Vitaminas K didžiausią
reikšmę turi kraujo krešėjimui. Vitamino E trūkumаs nеigiamаi vеikia žvėrеlių rеprodukсines funkcijаs. Nаtūralūs vitаminо E šаltiniai – žаliоs аugalų dalуs, jаuna žоlė, salоtų lаpai. Vitаminas C aрsaugо vitаminus A ir D nuo skilimо ir tеigiamаi įtаkoja gеležies аbsоrbciją (50, 63).
1.2. Nutrijų mėsos energinė ir maistinė vertė
Mėsоs mаistinės vеrtės rоdikliai kaip drėgmės, riebаlų, bаltymų, аngliavаndеnių, vitаminų, fеrmеntų bеi minеrаlinių mеdžiаgų kiеkiаi parodo mitуbinę mėsos vеrtę. Šių visų rоdiklių kiеkius skеrdеnojе įtаkoja gуvulio šėrimо rаciоnаs, vеislė, rūšis, аmžius, lуtis, įmitimаs, skеrdеnоs dаlis, о tаip pаt ir tесhnоlоginiаi pеrdirbimо procesai, sаndėliаvimаs bеi lаikymas (54).
Tyrimais nustatyta, kad nutrijų patinėliai suvartoja tiek pat pašarų, kaip ir patelės, bet patinėliams yra būdinga didesnė gyvoji kūno masė, bei didesnė skerdienos išeiga. Patinai yra mėsingesni, o patelės turi didesnį riebalų kiekį (12).
Nutrijos mėsa yra baltesnė nei jautiena, bet ji yra laikoma raudona mėsa (27). Tiriant Europoje veisiamų nutrijų mėsą, buvo nustatyta, kad joje esantis drėgnis, proteinų ir riebalų kiekiai priklauso nuo gyvūno amžiaus ir lyties (15).
Mineralų koncentracija nutrijos raumenyje yra santykinai pastovi, o jų perteklius gali būti kaupiamas kepenyse. Nutrijoms yra būdinga tai, jog makroelementų kiekis gali žymiai kisti nesukeliant sveikatos pokyčių (15). Priklausomai nuo proteinų kiekio pašare, nutrijos krūtinės raumenyje (pectoral m.) proteinų yra 19,2–23,6 proc., bendras lipidų kiekis 1,97–2,47 proc., o šlaunies raumenyje (thigh m.) proteinų – 21,4–22,9 proc. ir lipidų 1,83–2,07 proc. Vertinant lipidų klases, nustatyta, kad nutrijų, šeriamų baltymais praturtintu pašaru, mėsoje vyrauja fosfolipidai (12). M. C. Cabrera su bendraautoriais (12) taip pat nurodo, kad mėsos cheminė sudėtis priklauso ir nuo mėsos mėginio, iš kur mėsa yra paimta. Šlaunies raumenyje nutrijų patinėlių yra 30,9–31,4 proc. sausosios medžiagos, o patelių – 28,8–30,4 proc.; baltymų patinėlių mėsoje – 21,4–22,5 proc., patelių – 21,9–22,9 pro.; riebalų – patinėlių mėsoje 1,83–2,07 proc., patelių – 1,86–2,04 proc. Mėsos pH parodo jos tinkamumą ilgesniam saugojimui ir yra susijęs su mėsos spalva bei kulinarinėmis savybėmis. Normalios kiaulienos pH svyruoja tarp 5,5–5,9 (35).
Pirmoje lentelėje pateikiame nutrijos mėsos, kuri vartojama žmonių mityboje, cheminę sudėtį (31).
1 lentelė. Nutrijų mėsos kaloringumas, cholesterolio kiekis (100 g) ir cheminė sudėtis
Nutrija
100 g mėsoje, proc. Energetinė vertė Cholesterolio kiekis, mg vandens baltymų riebalų pelenų kcal kJ patinėlių patelių
72,1 22,3 1,8 3,8 144 603,8 70,1 72,7
Iš nutrijos mėsos cheminės sudėties galime spręsti, kad nutrijos mėsa nėra sausa, jos sudėtyje yra 721,0 g kg-1 vandens. Nutrijos mėsa turtinga baltymais – 223,0 g kg-1, joje mažai riebalų – 18,0 g
M. C. Cabrera su bendraautoriais (12) nurodo, kad bendras cholesterolio kiekis nutrijų patinėlių mėsoje buvo 70,1 mg 100 g-1, o patelių – 72,7 mg 100 g-1. Nutrijos mėsos sudėtyje riebalų
kiekis siekia nuo 1,4 iki 1,8 proc. A. Saadoun, M. C. Cabrera, P. Castellucio (56) nurodo, kad eteryje tirpių riebalų nutrijos mėsoje yra iki 1,3 proc. Baltymų šių žvėrelių natūralaus drėgnumo mėsoje yra 22,1 proc. Kai kurie autoriai pateikia duomenis, kad laisvėje užaugusių nutrijų mėsa yra turtingesnė riebalais ir gali sudaryti iki 4,5 proc. nuo bendros kūno masės (31). Atliekant stebėjimus, nustatyta, kad nutrijų kepenys sveria 110,6 g ir užima visą kranialinę krūtininę pilvo ertmės dalį, nors kituose šaltiniuose buvo teigiama, jog nutrijų kepenų svoris svyruoja nuo 200 g iki 219 g (52). P. E. Martino su bendraautoriais (45) pateikia duomenis apie laisvai augančių nutrijų kraujo biocheminius ir hematologinius rodiklius. Autoriai nurodo, kad gliukozės gali būti atitinkamose ribose nuo 120,2 iki 180,6 TV L-1 , šlapalo 11,336,8 mg/dl, trombocitų 543727 109 L -1, kalcio santykis su fosforu gali svyruoti 1,15 : 1,00 iki 1,20 :1,00.
1.4. Ceolitai ir jų panaudojimas
Natūralūs ceolitai susidarė cheminių reakcijų iš vulkaninių pelenų ir šarminio vandens tūkstančių metų eigoje. Ceolitai yra žinomi kaip mineraliniai papildai. Bendra jų formulė – Na2K2Ca
AlO3 10SiO2 8H2O. Mineralinės-fizikinės-cheminės ceolitų savybės pradėtos nagrinėti praeito
šimtmečio 60-ais metais. Jie laikomi šarminiais žemės hidroaliumosilikatais, gebančiais absorbuoti ir vykdančiais jonų apykaitą. Ceolitai plačiai naudojami pramonėje, žemės ūkyje, veterinarinėje medicinoje, sanitarijoje ir aplinkos apsaugoje. Ceolitai – unikalus objektas fundamentaliems tyrimams atlikti chemijos, fizikos ir mineralogijos srityje; jų panaudojimas pramonėje ir žemės ūkyje yra prilyginamas saulės energijos sukaupimui. Ceolitai natūralūs gamtiniai sorbentai, todėl į juos gali laisvai patekti vandens bei kitos poliarinės medžiagos.
2 pav. http://www.protingosmedziagos.lt/straipsniai/wp-content/uploads/2012/10/Zeolite-1.jpg
Ceolitai ekologiškai švari medžiaga, turinti savyje makro- ir mikroelementų, būtinų gyvulių, paukščių ir kitų gyvūnų organizmams: magnio, geležies, vario, mangano ir kt. Daugelyje šalių naudojami kaip higienos priemonė, priedas į pašarus, lesalus ir ėdalus. Ceolitai sugeria šlapimą,
sausina mėšlą, teigiamai veikia gyvulių, paukščių fiziologinę būseną, pagerina maisto medžiagų pasisavinamumą, apsaugo nuo kai kurių virškinamojo trakto bei vėžinių susirgimų, o pašarus, lesalus, ėdalus – nuo pelėjimo (10).
1.4.1. Klinoptilolitas
Klinoptilolitas yra natūraliai susiformavęs, virtęs iš stiklą primenančios medžiagos į kristalinę formą iš vulkaninių pelenų ežeruose ir vandenynuose prieš milijonus metų. Klinoptilolitas gali prisijungti vandens molekules ceolito porose. Tarp standžiai ir laisvai surišto ceolito vandens taip pat yra paviršinio vandens, kuris vakuumo sąlygose esant žemesnei nei 30 °C temperatūrai gali prasiveržti. Specifinis ceolito paviršius (jo dydis, geometrija ir energetinė charakteristika) taip pat įtakoja jonų absorbciją (58).
3 pav. http://www.ceolitas.lt/images/Ceolitas.jpg
Klinoptilolitas šiuo metu yra naudojamas labai plačiai: geriamojo vandens valymui, oro filtravimui, augalų tręšimui, kaip priedas gyvulių racionuose. Klinoptilolitas yra atsparus rūgštims ir jonizuojančiajai spinduliuotei, iki 400 °C išlaiko fizikinių savybių ir struktūros stabilumą, nors ir netenka vandens. Jis yra inertiškas, neradioaktyvus, ekologiškai švarus, nes sunkiųjų metalų kiekiai jame labai maži, todėl tinkamas naudoti daugelyje pramonės, žemės ūkio, buities ir aplinkosaugos sričių (60). Pastebėta, kad padidinus ceolito kiekį racione galima sumažinti žalingą radioaktyviosios spinduliuotės poveikį (68).
Tуrimаis įrоdуta, kаd klinоptоlоlito pagalba iš pаšarų аbsоrbuоjami pеlėsinių grуbеlių tоksinai, pagerinamas įvairių gуvūnų оrgаnizmе mаisto mеdžiаgų pаsisаvinamumas. Klinоptilоlitas Еuropоs Sąjungоje pаtvirtintаs ir gаli būti nаudojаmas kаip pаšаrinis priеdas kiаulėms, triušiаms, pаukščiаms 20,0 mg kg-1 kiekiu. Klinoptilolito struktūrai būdinga tai, kad turi narvelius-gardelius,
kurie gеba sаvуje užrаkinti patеkusius tоksinus, dujаs, vаndеnį ir prаеinаnt pеr virškinamąjį traktą visa tai išlaikyti savyje. Nеpаgeidaujаmi junginiаi kаrtu su cеоlitu išskiriаmi iš оrgаnizmо su
išmаtоmis. Klinoptilolitas, kaip priedas, уra spеciаliu būdu аpdorojаmas – mikrоnizuojаmas ir aktуvuojamаs. Tаip paruoštаs klinоptilolitаs vаdinamаs dinаmiškai mikrоnizuоtu. Tyrimais įrodyta, jog aktyvuoto klinoptilolito suspensijos kasdieninis naudojimas yra potencialiai saugi ir efektyvi priemonė, pašalinanti toksinius sunkiuosius metalus iš organizmo per šlapimo išskyrimo sistemą, nepašalinant iš organizmo kliniškai reikalingų kiekių gyvybiškai svarbių elektrolitų (34). Pirmą kartą gamtiniai ceolitai pradėti apdoroti ir naudoti Japonijoje. Pradžioje ceolitai buvo naudojami tik gyvulių šėrimui ir paukščių lesaluose. Daugelis autorių pateikia ceolitų teigiamo poveikio rezultatus kūno masės priaugimui, pašarų sąnaudų mažėjimą produkcijos vienetui gauti, gyvulių išgydymą nuo eilės susirgimų. Taip pat pastebėta, kad ceolitai pagerina augimo spartą, įtakoja gyvybingumui ir pašaro konversijai. Tuo pačiu pastebimas ir apetito padidėjimas. Rezultatus galima interpretuoti ir kaip adsorbcinio gebėjimo pasekmės išdava, nes iš virškinamojo trakto pašalinamas vandens perteklius, iš žarnyno kenksmingos dujos ir toksinai, ko pasekoje, pagerinamas maisto medžiagų pasisavinamumas, tuo pačiu padeda išvengti ir viduriavimo procesų. Kai kurie mokslininkai teigia, kad ceolitai pagerina maisto medžiagų virškinamumą ir pasisavinamumą iš virškinamojo trakto. Šį efektą aiškina tuo, kad šie aliumosilikatai virškinamajame trakte absorbuoja amoniaką ir kitas toksišku poveikiu pasižyminčias dujas, sumažina jų toksinį poveikį organizmui. Pagrindiniu ceolito efektyviu poveikiu viščiukams broileriams buvo įrodytas geresnis maisto medžiagų pasisavinamumas organizme; iki 8 proc. padidėjo lesalų konversija į produkcijos vienetui gauti, 15 proc. padidėjo azoto pasisavinamumas, palyginti su tais viščiukais broileriais, kurie su lesalais ceolito negavo. Maisto medžiagų pasisavinamumas ceolito poveikyje padidėjo: sausosios medžiagos nuo 66,7 iki 68,2 proc., žalių baltymų – nuo 41,0 iki 49,4 proc., žalių riebalų – nuo 79,7 iki 83,2 proc. Priklausomai nuo teigiamo poveikio ir netgi gydomųjų savybių, natūralūs ceolitai gali būti naudojami racionams praturtinti. Natūralūs ceolitai įtakoja atrajotojų didesnius paros priesvorius, ėriukų kraujo serume didina kalio susikaupimą (23), padidina kiaulių augimo spartą,vištoms pagerina lesalų konversiją į kiaušinių produkciją (53). Kai kurių autorių duomenimis (7, 47, 18, 4) ceolitai ryškių pokyčių paukščių kraujo biocheminei sudėčiai neturėjo. D. Prulovic´ su bendraautoriais (53), C. Alexopoulos su bendraautoriais (3), E. Afriyie-Gyawu su bendraautoriais (2), M. Tas su kitais mokslininkais (61), S. Abbes su kitais mokslininkais (1) nurodo, kad klinoptilolito panaudojimas neįtakojo gyvūnų sveikatingumo pokyčių.
Pasaulyje aptinkama daugiau kaip 100 skirtingų ceolitų formų. Jo sudėtyje randama iki 84 proc. gryno klinoptilolito. 1 m3 sveria 2200–2440 kg, vandens adsorbcijos gebėjimas – 39 proc., cheminė sudėtis (proc.): SiO2 – 64,18–75,50; MgO – 0,29–1,43; Fe2O3 – 0,12–2,45; Na2O – 0,10–
2,97; Al2O3 – 10,93–14,80; K2O – 1,24–4,24; CaO – 1,43–11,68 (49). Natūralus klinoptilolitas su
savo gerosiomis fiziko-cheminėmis savybėmis, pasižymintis antioksidaciniu aktyvumu, naudojamas papilduose žmonėms megamino ir lykopenomino forma (32).
4 pav. http://www.ceolitas.lt/images/Ceolito_struktura.jpg
Ceolitas dedamas į pašarus taip pat tam, kad išvengti pašarų pelėjimo ir sausinti pašarus, sugeriant iš jų drėgnį. Klinoptilolitas yra plačiausiai naudojamas natūralus ceolitas. 1997 m. klinoptilolito buvo sunaudota daugiau kaip 3,6 mln. tonų. Daugiausia jo buvo suvartota kačių ir šunų sausų ėdalų gamybai, trąšoms ir kaip ekologinis sorbentas. Po Černobilio katastrofos radioaktyvumui sumažinti 1986 metais sarkofagui buvo panaudota 500000 t klinoptilolito. Klinoptilolito priedas pašaruose sumažina radioaktyvių metalų kaupimąsi gyvūninės kilmės produkcijoje, sumažina aflotoksinų kaupimąsi grūduose, sumažina 20 proc.viduriavimo pasireiškimo atvejus kiaulių, karvių, avių, paukščių ir kitų gyvūnų tarpe. Europos Sąjungoje kalcio aliumosilikatai kaip papildai įregistruoti – E 556 pagal direktyvą Nr. 739/2000. Klinoptilolitas apsaugo gyvūnus nuo intoksikacijų, kurias gali sukelti mikotoksinai (18), absorbuoja sunkiuosius metalus ir radionuklidus, apsaugo virškinamąjį traktą nuo įvairių susirgimų (28), pagerina maisto medžiagų pasisavinamumą, pagerina patalpų mikroklimatą. Mokslininkai nustatė teigiamą klinoptilolito poveikį vištų dedeklių dėslumui. Įrodė teigiamą poveikį kiaušinių prekinei vertei – padidėjo kiaušinio lukšto storis, sumažėjo kiaušinio baltymo kiekis ir buvo pastebėtas ryškesnis trynio spalvos intensyvumas (43). S. Leung (41) nustatė teigiamą poveikį lesalų maisto medžiagų pasisavinamumo lygiui viščiukų virškinamajame trakte. Klinoptilolitas gali turėti ir neigiamą poveikį pasisavinant kai kurias medžiagas – mineralines medžiagas ir vitaminus. Ceolitai kiaulių racionuose gali pagerinti sveiktos būklę, laikymo sąlygas, ypač santykinės oro drėgmės procentą, pagerina virškinamumo procesus organizme (53, 28).
Klinoptilolito priedas gyvūnų racionuose sumažina šlapalo koncentraciją kraujo sudėtyje, padidina gliukozės kiekį kraujyje (28). Neįprasta ceolitų savybė – adsorbuoti didelius kiekius vandens. Klinoptilolito gebėjimas adsorbuoti skysčius – 39 proc. Tyrėjai pastebėjo, kad sausas ėdalas su klinoptilolito priedu sumažina drėgnio kiekį išmatose. Kačių išmatų sudėtyje buvo nustatyta 21,50–22,67 proc. sausosios medžiagos, o kačių išmatos, kurios klinoptilolito priedo
negavo, buvo vandeningesnės ir daugiau dvokiančios –79,12–81,12 proc. drėgnio. Ceolitai pateikti kartu su ėdalais, pašarais, lesalais sumažina bakterinį užterštumą, neutralizuoja toksines medžiagas juose. Q. Desheng et al. (18) teigia, kad klinoptiloloto priedas teigiamai veikia kraujo sudėtį: reguliuoja leukocitų kiekį, padidina hemoglobino bei hematokrito kiekį kraujyje. Klinoptilolitas turėjo įtakos kai kuriems kraujo cheminiams ir morfologiniams rodikliams. Skirtinguose kačių fiziologinės būklės etapuose bendras baltymų, albuminų ir globulinų kiekis klinoptilolito poveikyje buvo didesnis ir sudarė: 61,8–67,8 g L-1; 28,6–31,8 g L-1 ir 30,7–32,8 g L-1 atitinkamai, kada kačių
kraujyje, kurios šio priedo negavo, šie rodikliai atitinkamai siekė: 60,3–64,7 g L-1; 26,2–29,1 g L-1 ir
27,1–30,8 g L-1. Padidėjo ir hemoglobino kiekis – 124,8–127,7 g L-1, o priedo negavusių kačių – 119,8–123,2 g L-1. Klinoptilolito poveikyje mažėjo bendrojo cholesterolio ir gliukozės kiekiai. Klinoptilolitas – natūralus, netoksiškas ir labai simetriškos struktūros ceolitas. Plačiai naudojamas gyvūnų virškinamojo trakto susirgimams gydyti, virškinamajame trakte reguliuoja gerųjų ir blogųjų bakterijų kolonijų skaitlingumą.
Visiems gyviems organizmams labai svarbūs riebaluose tirpūs vitaminai A ir E. Jų funkcijos yra labai gerai žinomos. V. C. Gustavo (29) tyrimais įrodė, kad pramoniniuose ėdaluose panaudojant klinoptilolito skirtingus kiekius (0,5; 0,75; 1,0 proc.) pagerėja sausos medžiagos ir žalių baltymų pasisavinamumas.
Klinoptilolitas ir kiti ceolitai aktyviai dalyvauja šių biologiškai aktyvių medžiagų apykaitoje. Geriausią efektą iš visų ceolitų davė klinoptilolitas, kada buvo vertinama gyvūnų kraujo serumo cheminė sudėtis, buvo nustatyta didesnė vitamino A ir E koncentracija (40, 53).
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimai atlikti laikantis Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu (Žin., 1997, Nr. 108-2728, Nr. 122-6126) pagal 2010 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos (OL 2010 L 276, p. 33) ir pagal Europos konvenciją dėl eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų stuburinių gyvūnų apsaugos (Žin., 2007, Nr. 49-1883, Nr. 49-1884). Pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymą „Dėl mоkslо ir mоkуmo tikslаis nаudоjаmų gуvūnų lаikуmo ir
nаudоjimо rеikаlаvimų pаtvirtinimо“ 2012 m. spalio 31 d. Nr. B1-866 (Žin., 2012, Nr. 130-6595).
Užsibrėžtiems tikslams įvykdyti atliktas mokslinis ūkinis bandymas, pasinaudojant grupių periodų metodu su atjunkytais dviejų mėnesių amžiuje nutrijų jaunikliais. Bandymo metu buvo stebima žvėrelių sveikatos būklė, pašarų ėdamumas. Taip pat buvo nustatomas kūno masės priaugimas po atjunkymo iki aštuonių mėnesių amžiaus. Tirti kraujo biocheminiai ir morfologiniai rodikliai, kad įvertinti žvėrelių sveikatos būklę.
Buvo sudarytos dvi analoginės grupės. Bandymui kiekvienoje grupėje buvo atrinkta po 21 nutriją: 11 patinėlių ir 10 patelių, atkreipėme dėmesį į jų svorį atjunkant, gyvybingumą, pašarų ėdamumą ir bendrą sveikatos būklę.
Nutrijų šėrimui naudojome racionus sudarytus iš tų pačių komponentų, skyrėsi tik tai, kad tiriamosios grupės (II grupė) žvėreliams su racionu buvo duodamas 1,0 proc. dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito priedas, o I grupei – 1,0 proc. kiekiu buvo pridėta smulkinto klinoptilolito miltelių.
Kontroliniam skerdimui iš kiekvienos grupės, pagal grupės vidutinį svorį, atrinkome po 6 nutrijas: 3 patinėliai ir 3 patelės. Kraujas biocheminiams ir morfologiniams tyrimams buvo paimtas prieš skerdimą iš kiekvienos grupės po 6 nutrijas (3 patinėliai ir 3 patelės).
Patalpoje buvo sudarytos normalios zoohigieninės sąlygos: reikiama temperatūra, patalpos nuolat buvo valomos ir vėdinamos. Nutrijos buvo laikomos narveliuose, pagamintuose iš metalinio tinklo – 2 cm x 2 cm. Kraikui buvo naudojamas šienas arba šiaudai. Kraikas nuolat buvo keičiamas, kad narveliuose būtų sausa ir švaru.
2.1. Tyrimų atlikimo laikas ir vieta
Tyrimus atlikome individualiame žvėrininkystės ūkyje su nutrijomis Myocastor coypus. Darbas buvo ruošiamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų veisimo ir mitybos katedroje 2014-2016 metais. Pašarų cheminės analizės ir mėsos tyrimai atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Nemuno slėnio tyrimų
laboratorijose. Kraujo tyrimai atlikti smulkių gyvūnų veterinarijos centre. Nutrijų jaunikliai atrinkti po atjunkymo nuo motinų, prisilaikant analogų principo. Mėnesio amžiaus žvėreliai buvo pasverti ir stebimi. Bandymas su atrinktais žvėreliais buvo pradėtas, kada jie buvo dviejų mėnesių amžiaus. Pagal leidžiamas nukrypimo normas žvėreliai buvo parinkti pagal svorį (nuokrypis 3 proc.), lytį, vadoje esančių jauniklių skaičių, judrumą, sveikatos būklę, nes bandymai gali būti atliekami tik su sveikais žvėreliais. Tyrimą atlikome 2014 metų lapkričio – 2015 metų birželio mėnesiais. Bandymas truko iki nutrijų jaunikliams sukako 8 mėnesių amžius.
2.2. Tyrimų metodai
Numatytiems tikslams įvykdyti naudojomės priimtais metodais, laikydamiesi visų reikalavimų ir standartų.
Sušeriamų pašarų kiekius svėrėme su svarstyklėmis KERN EW600-2M, o nutrijų jauniklių svorį pradžioje nustatėme sverdami su tomis pačiomis svarstyklėmis, vėliau svėrimus vykdėme su buitinėmis svarstyklėmis.
Tyrimams buvo paimti pašarų mėginiai – po 0,5 kg. Pašarų mėginiai laboratorijoje buvo ruošiami prisilaikant reikalavimų: atitinkamas kiekis mėginio buvo patalpinamas į porcelianines lėkšteles ir iki pastovios masės džiovinamas termostate prie 60–65 0C temperatūros, po to
smulkinamas, sijojamas, kad gauti pilnai homogenizuotą mėginio formą, patalpinamas į sandarų indą saugojimui. Mėsos mėginiai (pusplėvelinio ir nugaros ilgiausiojo raumens) imti prisilaikant metodikos reikalavimų – po 100 g. Mėginių paruošimas laboratorijoje vykdytas tapačiai, kaip ir buvo atlikta su pašarų mėginių ruošimu.
Tуrimai buvo atlikti pаgal priimtаs metоdikаs (36, 37):
drėgnio ir sausųjų medžiagų kiekio nustatymas buvo atliktas mėginius džiovinant iš pradžių termostate prie 60–65 0C temperatūros, o vėliau termostate prie 100–105 0C
iki pastovaus svorio; buvo paskaičiuotas bendrasis drėgnis: pirminės ir higroskopinės drėgmės natūralaus drėgnumo mėginyje suma; žinodami bendrąjį drėgnį, buvo paskaičiuotas sausųjų medžiagų kiekis; LST ISO 937:2000;
baltymai buvo nustatyti Kjeldalio metodu – pašaras buvo paveiktas koncentruota sieros rūgštimi, t. y. sudeginta mėginio organinė dalis, kurios metu išsiskyrė amoniakas, kuris susijungė su sieros rūgšties liekana ir susidarė amonio sulfatas – patvarus junginys; vėliau amonio sulfatas buvo paveikiamas stipriu šarmu (33 proc.), kad atsiskirtų azotas ir susijungtų su decinormaline sieros rūgštimi, kuri supilta į Erlenmejerio kolbutę ir sujungta su šaldytuvu; LST ISO 937:2000;
riebalai buvo ekstrahuojami Soksleto aparate organinių tirpiklių poveikyje (buvo panaudotas etilo eteris), riebalai buvo nustatomi absoliučiai sausoje medžiagoje, t. y. mėginys prieš ir po ekstrahavimo buvo džiovinamas 100–105 0C temperatūroje iki
pastovaus svorio; LST ISO 937:2000;
žali pelenai buvo deginami mufelinėje krosnyje, tam mėginių atitinkami kiekiai buvo patalpinti į tiglius ir deginti prie 550–600 0C temperatūros, deginimas buvo vykdomas palaipsniui keliant temperatūrą, kad mėginiuose gauti tikslų žalių pelenų kiekį, nes įdėjus tiglius su mėginiais į įkaitintą krosnį, mėginys gali sudegti; nustačius žalius pelenus, buvo paskaičiuotos organinės medžiagos – iš sausosios medžiagos atimdami žalius pelenus;
ląstelieną buvo nustatoma mėginius virinant acto ir azoto rūgščių mišinyje (10:1), praplauta karštu išgrynintu vandeniu, spiritu, eteriu ir išdžiovinta termostate prie 100– 105 0C temperatūros;
neazotinės ekstraktinės medžiagos buvo išsiskaičiuotos iš organinės mėginio dalies atėmus žalius baltymus, žalius riebalus, žalią ląstelieną;
apykaitos energiją buvo paskaičiuota panaudojant maisto medžiagų kaloringumą, žinant, kad 1 g riebalų duoda – 39,8 kJ, 1 g baltymų – 23,9 kJ, 1 g ląstelienos – 20,1 kJ, 1 g angliavandenių (krakmolo, cukraus) – 17,5 kJ apykaitos energijos.
Mėsos ir pašarų mėginių cheminė sudėtis papildomai ištirta su NIR-u ir energinė vertė su kalorimetru. Įprastomis metodikomis ir specialiais prietaisais gauti rezultatai palyginti ir pateikti rezultatų skyriuje.
Kontrolinis nutrijų jauniklių skerdimas buvo vykdomas skerdykloje. Skerdimo metu dalyvavo veterinarijos gydytojas. Nutrijos buvo svaiginamos, nukraujinamos, nulupamas kailis. Skerdenėlės buvo skrodžiamos ir atliekamas jų svėrimas, pasinaudojant svarstykles KERN EW600-2M.
Kraujas biocheminiams rodikliams nustatyti buvo imamas iš Safena vevus. Kraujo biocheminiai rodikliai buvo nustatyti automatiniu biocheminiu analizatoriumi DIALAB Autolyzer 20010D-2009 (JAV), morfologiniai kraujo rodikliai – analizatoriumi MELET SCHLOISING LABORATORIES (Prancūzija).
Atvirkščio vandenilio jonų koncentracijos logaritmas nustatytas pH metru HI 2020-02 EDGE. Statistiškai rezultatus – aritmetinį vidurkį, aritmetinio vidurkio paklaidą, patikimumo kriterijų bei patikimumo laipsnį – nustatėme pagal Stjudento t-testą (38, 57).
2.2. Bandymo atlikimo schema
Bandymo trukmė, atliekamų parametrų nustatymo laikotarpiai, kraujo mėginių paėmimas po atjunkymo ir prieš skerdimą, kontrolinio skerdimo vykdymas, mėsos mėginių paėmimas tyrimams parodytas 2 lentelėje.
2 lentelė. Bandymų schema
Tyrimo parametrai Su smulkinto klinoptilolito milteliais I grupė
Su dinamiškai mikronizuotu klinoptilolitu II grupė Narių skaičius grupėje (patinėlių ir
patelių) n=21 (11+10) n=21 (11+10)
Bandymo pradžia Po atjunkymo – 2 mėn. amžiuje
Bandymo pabaiga 8 mėn. amžiuje
Bandymo trukmė 6 mėn.
Svėrimo laikotarpiai 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 mėn. amžiuje Paros priesvorių paskaičiavimas 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 mėn. laikotarpiais
Kraujo paėmimas tyrimams Po atjunkymo ir prieš skerdimą n=6 (iš kiekvienos grupės 3 patinėlių ir 3 patelių)
Kraujo pristatymas į laboratoriją
tyrimams Per 1 – 1,5 val. laikotarpį
Kontrolinis nutrijų skerdimas 8 mėn. amžiuje n=6 (iš kiekvienos grupės 3 patinėliai ir 3 patelės)
Mėsos mėginių paėmimas Kontrolinio skerdimo metu n=6 (iš kiekvienos grupės 3 patinėlių ir 3 patelių)
3. TYRIMO REZULTATAI
Pagal bandymo schemoje pateiktus punktus buvo vertinamas kiekvienas kriterijus. Pirmiausia pateikiamas nutrijų jauniklių šėrimas. Taip pat pateikiamas ir analizuojamas nutrijų jauniklių masės kitimas atskirais auginimo tarpsniais, bus pateikiama augimo sparta ir įvertinta, kaip tai atsilieps žvėrelių vystymuisi.
Darbe pateikiami nutrijų kontrolinio skerdimo rezultatai, mėsos cheminė sudėtis ir sveikatingumo rodikliai.
3.1. Nutrijų jauniklių šėrimas
Nutrijų šėrimui buvo naudojamas visavertis kombinuotasis pašaras, kurio sudėtyje buvo žolės miltai, rupiai maltų kviečių, avižų, miežių, sojos miltų, saulėgrąžų išspaudos, cukrinių runkelių griežiniai, rapsų aliejus, vitamininis premiksas, klinoptilolitas (I grupės racione 1,0 proc. kiekiu buvo pridėta smulkinto klinoptilolito miltelių, II grupės – 1,0 proc. dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito), dikalcio fosfatas, valgomoji druska (3 lentelė).
Klinoptilolito cheminė sudėtis – SiO2 – 65,0–71,3 proc.; Al2O3 – 11,5–13,1 proc.; CaO – 2,7–
5,2 proc.; K2O – 2,2–3,4 proc.; Fe2O3 – 0,7–1,9 proc.; MgO – 0,6–1,2 proc.; Na2O – 0,2–1,3 proc.;
TiO2 – 0,1–0,3 proc.
3 lentelė. Nutrijų šėrimui vartoto kombinuotojo pašaro sudėtis
Kombinuotojo pašaro sudedamosios dalys Kiekis, proc.
Žolės miltai 29,5 Kviečiai 22,5 Avižos 9,5 Miežiai 8,0 Saulėgrąžų išspaudos 16,8 Sojos miltai 3,2
Cukrinių runkelių griežiniai (džiovinti) 6,0
Rapsų aliejus 1,5
Vitamininis premiksas 1,0
Klinoptilolitas 1,0
Dikalcio fosfatas 0,5
Valgomoji druska 0,5
Šio pašaro sudėtis per visą bandymo laikotarpį išliko tokia pati. Kombinuotasis pašaras buvo užpilamas šiltu vandeniu, gerai išmaišomas, atvėsinamas ir tik tada juo buvo šeriamos nutrijos.
Kombinuotojo pašaro sudėtyje didžiąją dalį sudarė žolės miltai, kurie racioną praturtino karotinu, o taip pat maistinėmis skaidulomis, kurios nutrijoms, kaip žolėdžiams yra būtinos. Nutrijų organizmas maistines skaidulas organizme pasisavina aukštu lygiu, jos skatina virškinamojo trakto
peristaltiką. Grūdinės kultūros ir perdirbimo atliekos bendrame kiekyje sudaro 60 proc. – tai kviečių, avižų, miežių sojos miltai ir saulėgrąžų išspaudos. Mineralinių medžiagų subalansavimui panaudoti komponentai: dikalcio fosfatas, NaCl ir klinoptilolitas. Kaip kalcio šaltinis, nutrijoms į racioną buvo pridedama 0,5 proc. dikalcio fosfato, kuris naudojamas kaip rūgštingumą reguliuojanti ir antioksidantus aktyvinanti medžiaga. Elektrolitų praturtinimui nutrijos su racionu gavo 0,5 proc. valgomosios druskos. Visi minėti mineraliniai elementai nutrijos organizmui yra svarbūs: augimo spartai, vystimuisi, ypač kaulinio audinio vystimuisi, kaulų, dantų tvirtumui.
Racionas praturtintas vitamininiu premiksu.
Cheminės analizės metu ištyrėme panaudotų raciono sudedamųjų komponentų sudėtį: nustatėme sausąsias medžiagas, organinę medžiagą, žalius baltymus, žalius riebalus, žalią ląstelieną, žalius pelenus, neazotines ekstraktines medžiagas ir apykaitos energiją. Kombinuotojo pašaro maistinė ir energinė vertė pateikiama 4 lentelėje.
4 lentelė. Kombinuotojo pašaro maistinė ir energinė vertė
Maisto medžiagos Kiekis, g kg-1
Sausoji medžiaga 920,0 Organinė medžiaga 838,0 Žali baltymai 170,0 Žali riebalai 26,4 Žalia ląsteliena 190,0 Žali pelenai 82,0
Neazotinės ekstraktinės medžiagos 451,6
Apykaitos energija, MJ kg-1 16,76
Kombinuotojo pašaro sudėtyje nustatytas 8,0 proc. drėgnio kiekis. Organinės medžiagos sudėtyje nustatyta 17,0 proc. žalių baltymų, pakankamas kiekis žalios ląstelienos – 19,0 proc. Visaverčio kombinuotojo pašaro energinė vertė – 16,76 MJ kg-1. Didžiausias apykaitos energijos gautas su krakmolu bei cukrumi – 47,15 proc. (nuo bendro apykaitos energijos kiekio kombinuotame pašare).
3.2. Nutrijų svorio kitimas atskirais auginimo periodais
Tyrimo metu, kiekvieną mėnesį atliktas nutrijų jauniklių svėrimas ir buvo nustatyti nutrijų svorio kitimai. Pirmasis svoris buvo nustatytas nutrijų jaunikliams mėnesio amžiaus, svėrimas buvo vykdomas kiekvieno mėnesio pabaigoje, o paskutinis svėrimas buvo atliektas 8 mėnesių amžiuje. Pateikiami svėrimo duomenys pagal žvėrelių lytį – patinėlių ir patelių atskirai. Svėrimo duomenys pateikiami vidutiniškai grupėje su svorio nuokrypiu.
5 pav. Nutrijų patinėlių svorio kitimas atskirais augimo laikotarpiais, kg
Svėrimo rezultatai dviejų mėnesių amžiuje parodė, kad didžiausias patinėlių svoris buvo grupėje, kurie su pašaru gavo 1,0 proc. dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito. Šios grupės jauniklių vidutinis svoris buvo 1,52 kg, arba 0,66 proc. didesnis palyginti su I grupės žvėrelių svoriu. Taip pat ir visais kitais mėnesiais didesnis patinėlių svoris buvo II tiriamosios grupės – 3 mėn. amžiuje nustatytas svoris 2,58 kg – 5,4 proc., 4 mėn. amžiuje svėrė 3,68 kg – 8,7 proc. (P<0,05), 5 mėn. amžiuje svėrė 4,42 kg – 8,4 proc. (P<0,05), 6 mėn. amžiuje svėrė 5,18 kg – 8,5 proc. (P<0,001), 7 mėn. amžiuje svėrė 5,58 kg – 5,4 proc., 8 mėn. amžiuje svoris buvo 5,88 kg – 7,14 proc. didesnis (P<0,01) palyginti su I tiriamosios grupės patinėlių kūno masės svoriu, kurių jaunikliai gavo su pašaru 1,0 proc. smulkinto klinoptilolito miltelių.
Didžiausias svorio skirtumas tarp grupių nustatytas 4 – 6 mėnesių tiriamuoju laikotarpiu. Sveriant pateles pastebėta, kad dviejų mėnesių amžiaus II grupės nutrijų patelės, kurios su racionu gavo 1,0 proc. dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito, svėrė 1,30 kg, arba 1,5 proc. daugiau palyginti su I grupės nutrijų, kurios su pašaru gavo 1,0 proc. smulkinto klinoptilolito miltelių.
Iš paveikslų pateiktų rezultatų matome, kad II tiriamosios grupės palyginti su I grupe nutrijų patelių visais auginimo periodais nustatyti didesni svoriai: 3 mėn. amžiaus žvėrelių svoris – 2,16 kg, arba 19 proc. daugiau (P<0,001), 4 mėn. – 3,02 kg, arba 14,6 proc. daugiau (P<0,05), 5 mėn. – 3,74 kg, arba 12,8 proc. daugiau (P<0,001), 6 mėn. – 4,28 kg, arba 9,3 proc. daugiau (P<0,05), 7 mėn. – 4,84 kg, arba 6,4 proc. daugiau (P<0,01), 8 mėn. – 5,26, arba 7,6 proc. daugiau (P<0,05) palyginti su I tiriamosios grupės nutrijų patelių svorio kitimu atskirais auginimo periodais.
0 1 2 3 4 5 6 7 2 3 4 5 6 7 8 Laikas, mėn. Pati n ė lių sv o ri s, k g. I grupė II grupė
0 1 2 3 4 5 6 7 2 3 4 5 6 7 8 Laikas, mėn. Pate lių svor is, k g. I grupė II grupė
6 pav. Nutrijų patelių svorio kitimas atskirais augimo laikotarpiais, kg
Išanalizavus gautus rezultatus, galima teigti, kad patelių svorio priaugimo rezultatai žymiai skyrėsi nuo patinėlių – tyrimo pabaigoje I grupės patinėliai svėrė 5,46 kg, arba 0,60 kg daugiau (P<0,05), II grupės patinėlių svoris tyrimo pabaigoje buvo 5,88 kg arba 10,5 proc. daugiau (P<0,01) nei patelių (5,26 kg).
3.3. Nutrijų kūno masės priaugimas atskirais laikotarpiais
Pirmą kartą nutrijų jaunikliai buvo pasverti po gimimo. Buvo nustatyta vidutinė kūno masė. Vidutiniškai nutrijų jaunikliai svėrė 218 – 226 g. Nutrijų jaunikliai per pirmąjį ir antrąjį mėnesį priauga vidutiniškai po 400 – 450 g. Po gimimo nutrijų jaunikliai buvo stebimi, atkreiptas dėmesys į jų judrumą, maitinimosi procesus.
Paros priesvorius pradėjome skaičiuoti nuo dviejų mėnesių amžiaus, kada jaunikliai buvo atjunkyti nuo motinos. Patinėlių ir patelių paros priesvorius pateikiame 5–6 lentelėse. Iš 5 lentelėje pateiktų duomenų galima teigti, kad atskirais auginimo periodais žvėrelių kūno masės priaugimas grupėse skyrėsi. Atskirais atvejais nutrijų patinėliai per parą priaugo nuo 5,8 g iki 36,7 g.
Bandymo pradžioje didžiausi nutrijų patinėlių priesvoriai buvo nustatyti II grupėje – 34,2 g, arba 12,28 proc. didesni (P<0,001) palyginti su I grupės nutrijų patinėlių paros priesvoriu, kurių racione panaudotas 1,0 proc. smulkinto klinoptilolito miltelių.
5 lentelė. Patinėlių kūno masės priaugimas per parą, g Amžius, mėn. Grupė I n=11 II n=11 2-3 30,0±0,12 34,2±0,10*** 3-4 30,1±0,19 36,7±0,28*** 4-5 22,3±0,14 23,9±0,11*** 5-6 23,0 ±0,17 25,3±0,11*** 6-7 17,4±0,14 12,9±0,21*** 7-8 5,8±0,10 9,7±0,09*** 2-8 21,5±0,10 23,7±0,11*** ***P<0,001
Pats intensyviausias nutrijų patinėlių augimas nustatytas iki keturių mėnesių amžiaus. II grupės patinėlių paros priesvoris buvo 36,7 g, arba 18 proc. didesnis (P<0,001) palyginti su I grupės patinėlių kūno masės priaugimu, kurių racione buvo 1,0 proc. smulkinto klinoptilolito miltelių.
Paskaičiavus paros priesvorius sekančiais auginimo periodais, nustatyta, kad II grupės patinėlių paros priesvoriai buvo didesni nei I grupės: 4–5 mėn. auginimo periodu šios grupės žvėreliai priaugo po 23,9 g, arba 6,7 proc. daugiau (P<0,001), 5–6 mėn. laikotarpiu 25,3 g, arba 9,1 proc. daugiau (P<0,001) palyginti su I grupės patinėlių augimo sparta.
6–7 mėn. amžiuje patinėlių paros priesvoriai buvo didesni I grupėje – 17,4 g, arba 25 proc. (P<0,001) didesni palyginti su II grupės patinėlių, kurių pašare buvo 1,0 proc. dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito.
7–8 mėn. amžiuje mažesnis masės priaugimas buvo nustatytas I grupės nutrijų patinėlių, kurių racione buvo 1,0 proc. smulkinto klinoptilolito miltelių – 5,8 g, arba 40 proc. mažesnis (P<0,001) palyginti su II grupės patinėlių augimo sparta, kurių kūno masės priaugimas per parą – 9,7 g.
Per visą 2–8 mėnesių laikotarpį, didesnis kūno masės priaugimas per parą pasiektas II tiriamosios grupės patinėlių tarpe, kurie su pašaru gavo 1,0 proc. dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito – 23,7 g, arba 9,3 proc. didesnis (P<0,001) palyginti su I tiriamosios grupės patinėlių gautu rezultatu, kurie su pašaru gavo 1,0 proc. smulkinto klinoptilolito miltelių.
Atskirais atvejais nutrijų patelių kūno masės priaugimas per parą buvo 10,6–28,7 g ribose. Jų paros priesvoriai atskirais auginimo periodais ir per visą laikotarpį pateikti 6 lentelėje.
6 lentelė. Patelių kūno masės priaugimas per parą, g Amžius, mėn. Grupė I n=10 II n=10 2-3 15,1±0,26 27,7±0,18*** 3-4 27,7±0,16 28,7±0,12*** 4-5 21,9±0,11 23,2±0,10*** 5-6 20,7 ±0,18 18,0±0,16*** 6-7 20,9±0,18 18,1±0,16*** 7-8 10,6±0,21 13,5±0,16*** 2-8 19,5±0,11 21,5±0,08*** ***p<0,001
Trijų mėnesių amžiuje didžiausi priesvoriai per parą nustatyti II tiriamosios grupės patelių – 27,7 g, arba 45,5 proc. didesni (P<0,001) palyginti su I tiriamosios patelių grupės.
Keturių – penkių mėnesių amžiuje didesni paros priesvoriai taip pat nustatyti patelių, kurių racione vartotas 1,0 proc. dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito: 23,2 g, arba 5,6 proc. didesni (P<0,001) palyginus su I tiriamąja patelių grupe.
Per du sekančius auginimo tarpsnius didesnis kūno masės priaugimas pastebėtas I tiriamosios grupės patelių – atitinkamai – 20,7 g ir 20,9 g, arba 13,0 proc. ir 13,4 proc. didesni (P<0,001) palyginti su II tiriamosios grupės patelių kūno masės priaugimu per parą.
Per paskutinį 7–8 mėnesio tarpsnį didžiausias kūno masės priaugimas nustatytas II tiriamosios grupė patelių – 13,5 g, arba 21,5 proc. didesnis (P<0,001) palyginti su I tiriamaja patelių grupe.
Per visą tiriamąjį laikotarpį didžiausiu kūno masės priaugimu per parą pasižymėjo nutrijų patelės, kurios su pašaru gavo 1,0 proc. dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito. Jų kūno masės priaugimas per parą sudarė 21,50 g, arba 9,3 proc. daugiau (P<0,001) palyginti su bendraamžiais gyvūnėliais pirmoje grupėje.
Dinamiškai mikronizuotas klinoptilolitas turėjo teigiamą poveikį žvėrelių augimo spartai – atsižvelgiant į žvėrelių lygį. Patinėlių paros priesvoriai per šešių mėnesių tyrimo laikotarpį sudarė 23,7 g, patelių – 21,5 g, arba 9,3 proc. didesni (P<0,001).
3.4. Nutrijų kontrolinio skerdimo rezultatai
Kontroliniam skerdimui aštuonių mėnesių amžiuje iš kiekvienos grupės parinkome po 6 nutrijas (3 patinėliai ir 3 patelės). Kontrolinis nutrijų skerdimas buvo vykdomas privačioje skerdykloje. Kontrolinio skerdimo duomenys pateikti 7 lentelėje. Proporcingai nutrijų gyvajam svoriui išliko tapati tendencija skerdenėlės svoriui tiek patinėlių, tiek patelių tarpe. Patinėlių skerdenėlių svoriai I ir II grupėse atitinkamai buvo: 2,98 kg ir 3,30 kg. Skerdenėlės išeiga, skaičiuojant nuo bendro nutrijų gyvo svorio, II patinėlių grupėje sudarė 56,2 proc., arba 1,6 proc.
daugiau (P<0,01) palyginti su patinėlių skerdenėlės išeiga pirmoje grupėje. Didesnė mėsos išeiga nustatyta II tiriamosios patinėlių grupėje – 1,95 kg, arba 8,2 proc. didesnė (P<0,05) palyginti su gautu rezultatu I tiriamojoje patinėlių grupėje.
Tokiu pačiu principu, vidutiniškai grupėje, kontroliniam skerdimui buvo parinktos ir nutrijų patelės. Kontroliniam skerdimui buvo atrinkta po tris nutrijų pateles iš kiekvienos grupės.
Pagal gautus rezultatus nustatėme, kad didžiausia skerdenėlės masė buvo II tiriamosios nutrijų patelių grupės – 2,92 kg, kurios su racionu gavo 1,0 proc. dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito, I tiriamosios nutrijų patelių grupės skerdenėlė svoris su galva buvo 0,24 kg mažesnė. Pagal tai, kurios grupės nutrijų skerdenėlės išeiga, skaičiuojant nuo gyvo svorio, buvo aukštesnė II nutrijų patelių grupėje – 55,6 proc., arba 0,4 proc. aukštesnė palyginti su I nutrijų patelių grupe.
7 lentelė. Nutrijų patinėlių ir patelių kontrolinio skerdimo rezultatai
Parametrai Grupė
I n=3 II n=3
Patinėliai
Galutinis nutrijų svoris, kg 5,46±0,11 5,88±0,07**
Skerdenėlės svoris su galva, kg 2,98±0,26 3,30±0,19
Skerdenėlės išeiga (skaičiuojant
gyvam svoriui), proc. 54,6±0,28 56,2±0,21**
Mėsos išeiga, kg 1,79±0,18 1,95±0,24*
Mėsos išeiga (skaičiuojant
gyvam svoriui), proc. 32,8±0,45 33,2±0,54
Patelės
Galutinis nutrijų svoris, kg 4,86±0,10 5,26±0,14*
Skerdenėlės svoris su galva, kg 2,68±0,18 2,92±0,20
Skerdenėlės išeiga (skaičiuojant
gyvam svoriui), proc. 55,2±0,34 55,6±0,26
Mėsos išeiga, kg 1,40±0,28 1,65±0,24
Mėsos išeiga (skaičiuojant
gyvam svoriui), proc. 28,9±0,21 31,4±0,20***
*P<0,05; **P<0,01; ***P<0,001
Pagal kiekybinį rodiklį daugiau nutrijos mėsos buvo gauta iš antrosios nutrijų grupės patelių – 1,65 kg, arba 15,15 proc. daugiau (P<0,001) palyginti su nutrijų patelėmis, kurios su racionu gavo 1,0 proc. klinoptilolito miltelių.
Dinamiškai mikronizuoto klinoptilolito priedas žvėrelių racione įtakojo nutrijų mėsos išeigą, skaičiuojant žvėrelio gyvam svoriui – patinėlių 33,2 proc., patelių 31,4 proc.
