IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS MERGAIČIŲ, KURIOMS KŪDIKYSTĖJE BUVO NUSTATYTI MOTORINĖS RAIDOS SUTRIKIMAI, STAMBIOSIOS IR SMULKIOSIOS MOTORIKOS ĮVERTINIMAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SPORTO INSTITUTAS

AGNĖ NAUJALIENĖ

IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS MERGAIČIŲ, KURIOMS

KŪDIKYSTĖJE BUVO NUSTATYTI MOTORINĖS RAIDOS

SUTRIKIMAI, STAMBIOSIOS IR SMULKIOSIOS MOTORIKOS

ĮVERTINIMAS

Darbo vadovė dr. Ernesta Sendžikaitė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU:

Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2012 m. mėn. d.

IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS MERGAIČIŲ, KURIOMS

KŪDIKYSTĖJE BUVO NUSTATYTI MOTORINĖS RAIDOS

SUTRIKIMAI, STAMBIOSIOS IR SMULKIOSIOS MOTORIKOS

ĮVERTINIMAS

Darbo vadovė

dr. Ernesta Sendžikaitė 2012 m. mėn. d.

Recenzentas Darbą atliko

Magistrantė Agnė Naujalienė

2012 m. mėn. d. 2012 m. mėn. d.

TURINYS

SANTRAUKA ... 5

SUMMARY ... 6

ĮVADAS ... 7

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

1.1. Vaikų sveikatos ypatumai ... 10

1.2. Motorinė raida ... 11

1.3. Motorinės raidos sutrikimų priežastys ... 14

1.4. Smukliosios ir stambosios mototikos tarpusavio ryšys ... 16

1.5. Smulkiosios ir stambiosios motorikos ypatumai kūdikystės laikotarpiu ... 17

1.6. Smulkiosios ir stambiosios motorikos ypatumai ikimokykliniu laikotarpiu ... 20

1.7. Motorinių gebėjimų svarba ir prastėjimo tendencijos ... 23

2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS ... 26

2.1. Tyrimo planavimas ... 26

2.2. Kontingentas ... 26

2.3. Tyrimo metodai ... 27

2.3.1. Antropometrija ... 27

2.3.2. Anketinė apklausa ... 27

2.3.3. Motorinių gebėjimų vertinimas ... 27

2.3.4. Matematinė statistika ... 39

3. TYRIMO REZULTATAI ... 40

3.1. Stambiosios motorikos įvertinimo rezultatai ... 40

3.1.1. Statinės pusiausvyros įvertinimo rezultatai ... 40

3.1.2. Dinaminės pusiausvyros įvertinimo rezultatai ... 40

3.1.3. Šoklumo įvertinimo rezultatai ... 42

3.1.4. Kamuolio manipuliacinių užduočių įvertinimo rezultatai ... 43

3.1.5. Galūnės judesio greičio įvertinimo rezultatai ... 46

3.2. Smulkiosios motorikos įvertinimo rezultatai ... 47

3.2.1. Rankų dinaminės koordinacijos įvertinimo rezultatai ... 47

3.2.2. Judesio greičio įvertinimo rezultatai ... 49

3.2.3. Abipusės rankų koordinacijos įvertinimo rezultatai ... 51

3.2.4. Judesių tikslumo ir dažnio įvertinimo rezultatai ... 53

5. IŠVADOS ... 59

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 60

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 61

SANTRAUKA

A. Naujalienė. Ikimokyklinio amžiaus mergaičių, kurioms kūdikystėje buvo nustatyti motorinės raidos sutrikimai, stambiosios ir smulkiosios motorikos įvertinimas, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. E. Sendžikaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Slaugos fakulteto, Sporto instituto. – Kaunas, 2012, – 71 p.

Darbo tiklsas: įvertinti ikimokyklinio amžiaus mergaičių, kurioms kūdikystėje buvo nustatyti motorinės raidos sutrikimai, stambiąją ir smulkiąją motoriką.

Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai:

1. Įvertinti ikimokyklinio amžiaus mergaičių, kurioms kūdikystėje buvo nustatytas specifinis motorinės raidos sutrikimas, stambiąją motoriką ir palyginti su kontroline grupe.

2. Įvertinti ikimokyklinio amžiaus mergaičių, kurioms kūdikystėje buvo nustatytas specifinis motorinės raidos sutrikimas, smulkiąją motoriką ir palyginti su kontroline grupe.

Tyrimas buvo vykdomas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos, Sporto institute bei viename Kauno lopšelyje darželyje. Tyrime dalyvavo 45 tiriamosios. Buvo vykdomi antropometriniai matavimai, stambiosios ir smulkiosios motorikos vertinimas.

Išvados:

1. Įvertinus ikimokyklinio amžiaus mergaičių stambiosios motorikos gebėjimus nustatėme, kad tiriamųjų, kurioms kūdikystėje buvo diagnozuotas specifinis motorinės raidos sutrikimas, buvo prastesnė statinė pusiausvyra, šoklumas, manipuliacijos kamuoliu bei galūnės judesio greitis lyginant su mergaitėmis, kurioms nebuvo diagnozuoti raidos sutrikimai kūdikystės laikotarpiu (p<0,05).

2. Smulkiosios motorikos įvertinimas parodė, kad mergaitės, kurioms kūdikystėje buvo diagnozuotas specifinis raidos sutrikimas, pasižymėjo prastesne dinamine bei abipuse rankų koordinacija (p<0,05).

SUMMARY

Naujalienė A. The evaluation of gross and fine motor for preschool girls, who have had motor development disorder in infancy, master thesis / supervisor d. E. Sendžikaitė; Lithuanian University of Health Science; Faculty of Nursing, Sport Institute. – Kaunas, 2012, – s. 71.

Objective of the work: to evaluate gross and fine motor of the preschool girls, who have had motor development disorder in infancy.

Goals of the work:

1. To evaluate preschool girls, who have had motor development disorder in infancy, gross motor and to compare with control group.

2. To evaluate preschool girls, who have had motor disorder in infancy, fine motor and to compare with control group.

The study was made in Lithuanian university of health science Medicine academy’s Sport institute and in one of Kaunas kindergarten nursery – school. The study examined 45 preschool girls. We investigated anthropometric measurements (weight, height), gross and fine motor.

Conclusion:

1. The evaluation of preschool girls, who have had motor disorder in infancy, revealed that these girls showed worse results in such gross motor abilities like static balance, spring, manipulation with ball, extremity movement speed in comparison with the girls which didn’t had any motor disorders in infancy.

2. Fine motor evaluation showed that, girls, who have had motor disorder in infancy, had worse hand dynamic and bimanual coordination results (p<0,05).

ĮVADAS

Vaiko raida – nepaliaujamų pokyčių būsena, kai atsiranda naujos ląstelės, naujos funkcijos, naujos veiklos rūšys. Tai procesas, kai neišvengiamai ir dėsningai paprasti kiekybiniai pokyčiai sukelia kokybinius pakitimus. Augimas ir raida – tai dvi susijusios ir viena kitą lemiančios to paties proceso pusės. Augimas – kiekybiniai, o raida – kokybiniai pakitimai (Proškuvienė, 2004).

Žmogaus stambioji ir smulkioji motorika yra jo egzistencijos pagrindas. Pasiekęs atitinkamą išsivystimo pakopą, žmogus gali atlikti tikslius, koordinuotus judesius – rašyti, piešti, groti muzikos instrumentais, kalbėti (Musteikienė, 2001).

Tai, ką mes įgyjame vaikystėje, tampa tolesnio gyvenimo pagrindu. Ankstyvieji metai gali tapti ilgo ir kokybiško gyvenimo pamatu. Sveikiems vaikams fizinis aktyvumas būdingas nuo pirmų gyvenimo akimirkų. Per judesį vaikas susipažįsta su jį supančiu pasauliu ir atranda savo vietą jame. Judesio metu tobulėja ne tik motorinis, bet ir psichinis vystymasis (Dirvonskienė, 2005).

Ikimokykliniame amžiuje geras motorinis ir fizinis išsivystimas yra psichologiškai reikšmingas, formuojant pozityvų Aš vaizdą, įtvirtina aukštesnį statusą tarp bendraamžių (Gudonis ir kt., 2007). Teigiama, kad įvairaus amžiaus vaikų motorinių gebėjimų viršūnė buvo pasiekta 1985 metais, nuo tada stebimas kryptingas vaikų fizinių galimybių mažėjimas (Watanable ir kt., 2009). Sugihara ir kt. (2004) tyrimo duomenimis ryškus motorinių gebėjimų prastėjimas stebimas nuo 1986 iki 1997 (Suigihara ir kt., 2004 – cit. iš Watanable ir kt., 2009). Nustatyta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys prastus motorinius gebėjimus, dažniau patiria nerimą (Piek ir kt., 2008). Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad jei vaikai turi ir motorinių sunkumų ir nerimo problemų, jiems yra padidėjusi rizika turėti emocinių sutrikimų vyresniame amžiuje (Piek ir kt., 2010).

Kasmet įvairiose pasaulio šalyse vaikų motorinės raidos sutrikimų diagnozuojama 10-čiai iš tūkstančio naujagimių (Rimdeikienė I, Prasauskienė A., 2002). Prasauskienė A.(2003) teigia, kad apie 2-3 proc. kūdikių motorinė raida nėra normali. 15 – 20 proc. iš šių vaikų vėliau diagnozuojamos rimtos neurologinės ligos, susiję su motorinės raidos sutrikimu: genų defektai, cerebrinis paralyžius, progresuojančios neuroraumeninės ligos. Musteikienė su bendraautorėm (2005) teigia, kad vaiko motorinės raidos nukrypimas nuo normos pirmais gyvenimo mėnesiais nebūtinai reiškia, kad vaikas turės ilgalaikę ir pastovę negalią. Pasak Kievet ir kt. (2009) anksti pastebėjus nukrypimą nuo normos ir pradėjus taikyti tinkamus gydymo metodus, kūdikiai gali pasivyti savo bendraamžius. Musteikienė su bendraautorėm (2005) teigia, kad vaikų, pirmaisiais gyvenimo metais turėjusių motorinės raidos sutrikimų, tolimesnės judėjimo funkcijos vystosi normaliai. Kuomet yra diagnozuojami specifiniai motorinės raidos sutrikimai, tačiau nėra diagnozuojamos rimtos neurologinės ligos, praėjus kūdikystės laikotarpiui, nėra domimasi tokių vaikų motoriniais gebėjimais vėlesniame amžiuje.

Nepavyko rasti daug mokslinių straipsnių ir darbų, nagrinėjančių ikimokyklinio amžiaus vaikų motorinių gebėjimų sąsajas su kūdikystėje turėtais specifiniais motorinės raidos sutrikimais, todėl šio darbo tikslas – įvertinti ikimokyklinio amžiau mergaičių, kurioms kūdikystėje buvo nustatytas motorinės raidos sutrikimas, smulkiąją ir stambiąją motoriką.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: įvertinti ikimokyklinio amžiaus mergaičių, kurioms kūdikystėje buvo nustatyti motorinės raidos sutrikimai, stambiąją ir smulkiąją motoriką.

Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai:

1. Įvertinti ikimokyklinio amžiaus mergaičių, kurioms kūdikystėje buvo nustatytas specifinis motorinės raidos sutrikimas, stambiąją motoriką ir palyginti su kontroline grupe.

2. Įvertinti ikimokyklinio amžiaus mergaičių, kurioms kūdikystėje buvo nustatytas specifinis motorinės raidos sutrikimas, smulkiąją motoriką ir palyginti su kontroline grupe.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Vaikų sveikatos ypatumai

Vaikų sveikatos ir gerovės klausimai daugelyje šalių iškeliami kaip svarbiausi uždaviniai. Pastaruosius dešimtmečius mokslininkai skiria didesnį dėmesį augančio vaiko organizmo pokyčių tyrimams. Vaiko organizmas yra unikalus dėl savo funkcijų ir struktūrų vystymosi bei kitimų. Svarbu išsiaiškinti, kokios adekvačios augančio vaiko vystymosi galimybės tam tikrais augimo metais ir užkirsti kelią funkciniams bei struktūriniams sutrikimams (Turley KR, 1997; Ogawa T, Spina RJ, 1992 – cit. iš Bačiulienė, 2006).

Vienas svarbiausių sveikatos raidos laikotarpių yra vaikystė ir paauglystė. Šio laikotarpio elgsenos ir gyvensenos ypatybės bei požiūris į sveikatą dažnai lemia viso vėlesnio gyvenimo kokybę (Kandratavičiūtė ir kt., 2007).

Ikimokyklinio amžiaus laikotarpiu, t.y. nuo 3 iki 6-7 metų intensyviai auga visos organizmo sistemos (Zaborskis ir kt., 2003). Didėjantys mokykliniai krūviai, sėslus laisvalaikio leidimo būdas, neracionali mityba, užteršta aplinka silpnina vaiko organizmo sugebėjimą adekvačiai reaguoti į kasdienines užduotis ir iššūkius (Proškuvienė, 2004).

Lietuvoje atlikto tarptautinio šeimų gyvensenos tyrimo duomenimis teigiama, kad net pusė iš tyrime dalyvavusių ikimokyklinukų fizinis aktyvumas yra nepakankamas, t.y. jie iš viso nesimankština (41,4 proc.). Kito tyrimo duomenys taip pat parodė, kad pirmaklasių fizinis aktyvumas nėra pakankamas – daugiau nei pusė vaikų nelanko nei sporto, nei šokių būrelių. Vaikai daug laiko pasyviai praleidžia prie televizoriaus ar kompiuterio (Petrauskienė, Dregval, Petkutė, 2007; Dregval, Malinauskaitė, 2008).

Mokslininkai, tyrinėjantys vaikų sveikatą pastaraisiais metais teigia, kad Lietuvoje mažėja geros sveikatos vaikų. Stebima tendencija, kad daugėja vaikų turinčių įvairių sveikatos sutrikimų (Andrejeva, Volkova, 2008; Zaborskis ir kt., 2003).

Andrejevos ir Volkovos (2008) atliktame tyrime teigima, kad vaikų, kurie dažnai serga (t.y. tris – keturis kartus per metus) yra apribotas judėjimas bei pažintinė veikla, o tai gali turėti įtakos vaikų tolimesnei raidai.

Pastaraisiais dešimtmečiais stebimas vaikų fizinio aktyvumo mažėjimo tendencijos, nes vaikai vis daugiau laiko praleidžia pasyviai prie televizoriaus ar kompiuterio. Mažėjant fiziniui aktyvumui, mažėja vaikų raumenų jėga ir ištvermė, bendras fizinis pajėgumas, lankstumas. (Boreham et al., 2001, Bačiulienė, 2006).

Fizinio aktyvumo įgūdžiai susidaro vaikystėje ir paprastai išlieka visam gyvenimui. Fizinis aktyvumas – viena svarbiausių laisvalaikio formų – yra geros sveikatos, socialinės ir emocinės gerovės sąlyga. Trumpas kasdienis fizinis aktyvumas mažina tikimybę įgyti nereikalingą antsvorį, gerina medžiagų apykaitą, širdies darbą, be to teigiamai veikia bendrą savijautą (Zaborskis, Dumčius, 1997 – cit iš Dregval, Malinauskaitė, 2008).

Judėjimo aktyvumo ir fizinės būsenos sąsajų tyrimai rodo, kad ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklionio amžiaus vaikų optimali judėjimo norma kasdien yra 3 – 4 valandos (Armonienė, 2007).

Mažėjant fiziniam aktyvumui stebima, kad vis daugiau vaikų turi viršsvorio problemų (Ball ir kt., 2001 – cit. iš Čapkauskienė ir kt., 2009). Trost ir kt. (2003) atlikto tyrimo duomenys parodė, kad fizinis pajėgumas 3 – 5 metų ikimokyklinio amžiaus vaikų, viršsvorį turinčių berniukų, reikšmingai skyrėsi nuo tokio pat amžiaus bendraamžių neturinčių svorio problemų. Williams ir kt. (2008) atlikto tyrimo duomenys parodė, kad ryšys tarp motorinių gebėjimų atlikimo ir fizinio aktyvumo yra labai glaudus, kuris yra svarbus veiksnys galintis parodyti vaikų sveikatos problemas, ypatingai nutukimo tikimybę.

Taip pat stebima, kad vaikai kurie turi kalbos sutrikimų pasižymi įvairiais motorikos sutrikimais. Atskirais atvejais šie sutrikimai gali būti įvairūs ir nevienodi: pastebimas nevikrumas, nejudrumas, susikaustymas, lėtumas ir kt. Visas judėjimo aparatas apibūdinamas kaip būtinas kalbos raidos pagrindas (Baranauskienės ir kt., 2009). Tai įrodo, kad esant prastiems motoriniams gebėjimams didėja rizika ne tik turėti viršsvorį, bet ir tam tikras kalbinės motorikos problemas.

Burdette, Whitaker (2005) teigia, kad žaidimai ir aktyvi fizinė veikla yra glaudžiai susijusi su stambiąja motorika, tačiau stebima tendencija, kad aktyvių žaidimų vaikų gyvenime nebelieka, juos keičia pasyvios veiklos dėl to vaikai susiduria su fiziniais, socialiniais ir emociniais sunkumais. Kantoma ir kt. (2011) teigia, kad prasti fiziniai įgūdžiai siejami su kardiovaskulinės sistemos prastėjimu, taipogi tokie vaikai paauglystėje yra labiau linkę būti fiziškai neaktyviais.

Wrotniak ir kt. (2006) straipsnyje teigiama, kad motoriniai gebėjimai teigiamai koreliuoja su fiziniu aktyvumu ir yra priešingai susiję su pasyviomis veiklomis.

Apibendrinus, galime manyti, kad stebimos sveikatos prastėjimo tendencijos yra siejamos su nepakankamu fiziniu aktyvumu, dėl to kyla įvairūs sutrikimai, ne tik ankstyvame, bet ir vyresniame amžiuje.

1.2. Motorinė raida

Nagrinėjant mokslinę literatūrą raida turi daug skirtingų apibrėžimų, skirtingi autoriai ne vienodai pateikia kas tai yra. Žmogaus raida – tai dinaminis procesas, kurio metu vyksta abipusė

sąveika. Augantis individas ne tik nuo mažens jaučia įvairių aplinkos elementų įtaką, bet ir pats aktyviai veikia daugiasluoksnę gyvenimišką savo aplinką (Myers D.G., 2000 - cit. iš Giniotienė, 2005).

Raida – tai nenutrūkstantis procesas, prasidedantis apvaisinimu ir besitęsiantis visą individo gyvenimą. Kiekvieno vaiko raida yra nepaprastai individuali, bet telpa į tam tikrų dėsningumų rėmus. Visų vaikų naujų įgūdžių formavimosi eiliškumas vienodas, bet raidos tempai ir įgūdžių kokybė gali skirtis (Prasauskienė, 2003).

Vaiko raida – sudėtingas ontogenetinis procesas. Jame svarbų vaidmenį atlieka tiek žmogaus prigimtis, tiek socialinė aplinka. Raida – dinamiškas procesas, kuriame dalyvauja ir vienas kitą veikia vaikas ir jo aplinka (Giniotienė, 2005).

Vaikas pasaulį pažįsta visais pojūčiais veikdamas praktiškai: jis stebi, įsiklauso, apčiupinėja, glosto, užuodžia, skanauja, dirba, poilsiauja, žaidžia, bendrauja ir taip pažįsta artimiausios aplinkos daiktus, žmones (Giniotienė, 2005).

Žmogaus lokomocijos (lot. locus - vieta + motio - judėjimas) ontogenezės tyrimai parodė, kad judesio atsiradimą ir raidą lemia ne tik genetinės žmogaus ypatybės. Aplinka tampa init svarbiu determinantu ugdant lokomocinius žmogaus gebėjimus. Tad dar ikimokykliniame amžiuje, kada sparčiai plėtojasi kognityvinės galios ir smulkioji bei stambioji motorika, iškyla būtinybė daryti įtaką vaiko judesio kokybės kaitai (Gaučaitė, 2003).

Kaip teigia mokslininkai, dar ankstyvame amžiuje kūdikiui percepsinės sistemos suteikia pakankamai informacijos, kad ja remdamasis galėtų pabandyti spręsti realias, su motorika susijusias užduotis. Iškeliama versija, kad egzistuoja motorikos užduotis, kurią sprendžia vaikas ir kuri unifikuoja bei integruoja veiksmo eigą (Gaučaitė, 2003).

Pasak Pennington (2002), tyrimais įrodyta, jog vaikams svarbi tiek sensorinė tiek motorinė patirtis norint, kad smegenys vystytųsi normaliai. Kai vaikas gimsta jis gali kontroliuoti labai mažai savo kūno raumenų. Tačiau smegenims sąveikaujant su raumenimis vaikas greitai vystosi nuo ropojimo iki atsistojimo, nuo vaikščiojimo iki bėgiojimo. Taip vyksta, nes šiuo kritiniu periodu formuojasi nerviniai takai ir vyksta mielinizacijos procesas.

Barnett (2009), savo darbe pateikia tokią motorikos įgūdžių įgyjimo teoriją – tai „motorinės raidos kalno modelis“ (1 pav.).

1.pav. Motorinės raidos kalno modelis.

Augantis ir nuoseklus motorinių įgūdžių vystymosi modelis apibūdintas kaip „motorinės raidos kalnas“. „Esminio modelio“ periodas kuomet vaikai pasiekia pagrindinius motorikos įgūdžius, tuomet progresuojama ir „kylama aukštyn kalnu“, kad būtų pasiekti specifiniai sportiniai įgūdžiai. Motoriniai įgūdžiai siejami su lokomocija (judesiai, tokie kaip šokinėjimas), daiktų kontrole (daikto manipuliavimas, pavyzdžiui kamuolio) ir liemens kontrole (galimybė išlaikyti kūno laikyseną ir suteikti kūnui kokią nors padėtį). Tai dažniausiai pastebima ir vystosi „svarbiausių įgūdžių periodu“ po „refleksų stadijos“. Šis modelis aiškiai iliustruoja, jog yra tikimasi, kad visi vaikai pasieks „svarbiausių įgūdžių periodą“, tačiau tik keletas pasieks „būdingas situacijai“ ir galiausiai „meistriškumo periodą“.

Musteikienės (2001) knygoje yra nurodomi tokie bendrieji motorikos vystymosi principai: 1. Motorinių funkcijų vystymuisi būdingas pereinamumas, nuoseklumas: viena ar kita

motorinė funkcija gali lavėti tik tada, kai yra susiformavę jos pradmenys.

2. Nuoseklūs motorinių funkcijų vystymosi etapai tarsi „uždengia“ vienas kitą. Taip vaikas, tobulindamas vienus judesius, tuo pat metu mokosi naujų.

3. Jeigu motorika pakankamai išlavėjusi, atsiranda vis didesnė galimybė diferencijuoti ir izoliuoti judesius. Pvz., diferencijuojami galvos ir pečių juostos, akių ir galvos, visos rankos ir plaštakos judesiai ir t.t.

4. Motorinių funkcijų raida vyksta pagal cefalokaudalinį principą, t.y. pirmiausia vystosi valingi galvos judesiai, vėliau pečių , liemens ir kojų. Ta pačia kryptimi tobulėja ir motorinių įgūdžių koordinacija. Todėl kūdikis iš pradžių kelia galvą, vėliau pečius, atsisėda ir tuomet atsistoja.

5. Pirmiausia lavėja esančių arčiau vidurio linijos kūno dalių judesiai, o vėliau tų kūno dalių, kurios yra toliau nuo kūno vidurio (nuo stuburo linijos), t.y. motorinės funkcijos tobulėja nuo proksimalinės (vidurio) linijos į distalinę (toliau nuo vidurio). Vaikas pirmiausia kontroliuoja liemenį, o vėliau rankas (žastą, dilbį, riešą, pirštus).

Dauguma motorinių įgūdžių vystosi ir yra suprantami tiktai vaikystėje, jie gali būti teigiamai plėtojami ir mokomi ikimokykliniame amžiuje, kaip pavyzdžiui: nuo keturių iki septynių metų amžiaus. Šiuo periodu formuojasi motorinių įgūdžių struktūra, kuri priklauso tiek nuo genetinių tiek nuo aplinkos veiksnių (Džibric ir kt., 2009).

Tipiškas ikimokyklinio amžiaus vaiko vystymasis priklauso nuo fizinio išsivystymo ir tęsiasi nuo galvos iki kojų ir nuo kūno centro linijos iki periferijos (kojos ir rankos). Yra keletas veiksnių lemiančių ikimokyklinuko raidą (Murata, Tan, 2009).

Ikimokyklinio amžiaus vaikų judesių lavėjimas priklauso nuo daugelio veiksnių: paveldėtų savybių, individualaus augimo ir brendimo, sveikatos būklės ir kitų veiksnių (Adaškevičienė, Birontienė, 2006).

1.3. Motorinės raidos sutrikimų priežastys

Raida – tai nenutrūkstantis procesas, prasidedantis apvaisinimu ir besitęsiantis visą individo gyvenimą. Kiekvieno vaiko raida yra nepaprastai individuali, bet telpa į tam tikrų dėsningumų rėmus. Visų vaikų naujų įgūdžių formavimosi eiliškumas vienodas, bet raidos tempai ir įgūdžių kokybė gali skirtis (Prasauskienė, 2003).

Normali motorinė raida, atitinkanti vaiko chronologinį amžių, ypač pirmais gyvenimo metais, yra vienas iš svarbiausių rodiklių, parodančių apie vaiko sveikatą, kuri priklauso nuo gyvenimo sąlygų, dienos rėžimo, šeimos ekonominės padėties, auklėjimo, psichologinių veiksnių ir aktyvaus judėjimo (Mockevičienė, 2003). Normali vaiko raida nulemia tolesnį visapusišką vaiko vystymąsi (Mockevičienė, Mikelevičiūtė, Adomaitienė, 2005).

Raidos sutrikimas yra funkcinė diagnozė. Ji neparodo etiologijos ir nepakeičia klinikinės diagnozės. Ankstyvos kūdikystės raidos sutrikimo požymiai gali būti pirmieji ir vieninteliai neurologinės ligos simptomai. Raidos sutrikimai gali būti trejopi: raidos atsilikimas (galimas bendros raidos ar tam tikrų raidos sričių nuokrypis nuo normos), raidos nuokrypis (netipinė tam tikros srities raida), raidos disociacija (akivaizdus raidos sutrikimas tarp dviejų raidos sričių) (Prasauskienė, 2003).

Mes savo darbe siekėme įvertinti tas mergaites, kurioms kūdikystėje buvo nustatytas būtent specifinis motorikos sutrikimas. Pagal tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK - 10) specifinis judesių raidos sutrikimas apibūdinamas kaip motorinės koordinacijos pažeidimas, tačiau neturintis intelekto sutrikimų ar bet kokių įgimtų ar įgytų neurologinių sutrikimų. Tačiau daugumai vaikų išsamus klinikinis ištyrimas parodo esamą neurologinio vystymosi nebrandumą, veidrodinius judesius bei sutrikusią stambiąją arba smulkiąją motoriką. Tačiau tai neparodo ryškių patologijų, simptomai pasireiškia tik kūdikystės laikotarpiu ir juos koregavus vaikučių vystymasis toliau tęsiasi normaliai.

Mokslininkų teigimu ne visada nukrypimas nuo normalios raidos gali reikšti rimtą patologiją ar gali lemti ilgalaikę negalią, tačiau pabrėžiama, kad kurios nors funkcijos nebuvimas ar vėlavimas gali turėti neigiamą poveikį tolimesnei raidai (Prasauskienė, 2003; Mockevičienė, Mikelevičiūtė, Adomaitienė, 2005).

Kūdikių psichomotorinės raidos sutrikimus sukeliantys rizikos veiksniai gali būti klasifikuojami į tris tarpusavyje susijusias kategorijas: pirma – kūdikiai susieti su prenataliniu ir postnataliniu periodais, pavyzdžiui asfiksija, cerebralinė hemoragija, neišnešiotumas, mažas naujagimio svoris ir kt.; antra – kūdikiai turintys tam tikrų genetinių, metabolinių sutrikimų bei kitų biologinių problemų; trečia – kūdikiai, kuriems neurologinio ir fizinio ištyrimo metu pastebėta raidos sutrikimų (Thurman ir kt., 1997 – cit. iš Mockevičienė, Mikelevičiūtė, Adomaitienė, 2005).

Nagrinėjant užsienio ir Lietuvos mokslininkų straipsnius taip pat yra kalbama apie įvairias prastos motorikos priežastis. Autoriai patvirtina anksčiau išvardytas priežastis, pvz.: Rimdeikienės, Kriščiūno, Markūnienės (2008) straipsnyje kalbama apie pirma laiko gimusių kūdikių psichomotorinės raidos įvertinimą ir teigiama, kad labai mažo gimimo svorio naujagimių raidos visais koreguoto amžiaus tarpsniais atsilieka nuo išnešiotų naujagimių. Vatansever ir kt. (2010) straipsnyje taipogi teigiama, kad gimę anksčiau laiko turi tiek didelių tiek mažų psichomotorinės raidos vystymosi sutrikimų bei neigiamų pasekmių fiziniam aktyvumui, mokymuisi, socialiniams gyvenimo aspektams vėlesniame amžiuje.

Kai kurių autorių teigimu psichomotorinės raidos atsilikimo priežastys gali būti perinatalinis CNS pažeidimas bei kvėpavimo sutrikimai kaip perinatalinės asfiksijos (Rimdeikienė, Kriščiūnas, Markūnienė, 2008; Kudrevičienė, Grigonienė, Marmienė, 2010).

Skirtingos psichomotorinės priežastys lemia skirtingas pasekmes tolimesniam kūdikių vystymuisi. Atliktuose šios srities tyrimuose teigiama, kad vaikams gimusiems labai mažo svorio yra nustatoma raidos sutrikimų nuo 20 iki 65 proc., ištyrus 18 mėnesių amžiaus vaikus 24 proc. taip pat nustatyti motorikos bei laikysenos sutrikimai (Rimdeikienė, Kriščiūnas, Markūnienė, 2008;).

Naujagimių neišnešiotumas taip pat gali turėti įtakos raumenų tonuso pakitimų bei motorikos sutrikimų pasireiškimui (Raniero ir kt., 2010; Piek ir kt., 2008).

Pastarųjų dviejų dešimtmečių atliktų tyrimų duomenys parodė, jog motorikos sutrikimų turi ne tik pirma laiko gimę, bet ir labai mažo gimimo svorio naujagimiai, nors šie vaikai kūdikystėje pagal motorinius įgūdžius gali pasivyti to paties amžiaus išnešiotus kūdikius, tačiau subtilios motorinės problemos ryškėja pradiniame mokykliniame amžiuje, sunkėjant motorinėms užduotims (Kieviet ir kt., 2009).

Labai mažo gimimo svorio prieš laiką gimusiems ar labai neišnešiotiems kūdikiams dažnai nustatoma sutrikusi motorinė raida, kuri mokykliniame amžiuje pasireiškia įvairiomis smulkiosios ir stambiosios motorikos problemomis. Mažo gimimo svorio išnešioti vaikai taip pat dažnai susiduria su

motorikos sutrikimais kūdikystės laikotarpiu ir vėlesniame amžiuje (Indredavik Evensen, 2010). Sommerfelt ir kt. (2001) atliko tyrimą, kuriame nustatė prastesnius šios rizikos grupės smulkiosios motorikos rezultatus ikimokykliniame amžiuje.

Aktyviausiai judesiai vystosi pirmaisiais gyvenimo metais. Išmokęs aktyviai judėti, vaikas pradeda gerinti judesių kokybę (Baranauskienė ir kt., 2009). Tik nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų sudarant palankias sąlygas aktyviam judėjimui, vaikai išvengs hipokinezės ir neigiamų jos padarinių (Mockevičienė, Mikelevičiūtė, Adomaitienė, 2005).

Daugelio autorių teigimu motorinės raidos sutrikimai gali turėti daugiau ar mažiau rimtų pasekmių ikimokykliniame ar vėlesniame amžiuje. Todėl svarbu laiku pastebėti esamus nukrypimus nuo normos ir juos koreguoti, kad būtų išvengta rimtesnių pasekmių.

1.4. Smulkiosios ir stambiosios motorikos tarpusavio ryšys

Žmogaus stambioji ir smulkioji motorika yra jo egzistencijos pagrindas. Pasiekęs atitinkamą išsivystymo pakopą, žmogus gali atlikti tikslius, koordinuotus judesius – rašyti, piešti, groti muzikos instrumentais, kalbėti (Musteikienė, 2001).

Normali motorinė raida nėra vien etapų pasiekimas. Motorikos raida nurodo procesą, kurio metu vystantis reikšmingiems valingiems judesiams yra būtina kūno padėties kontrolė ir atskiri judesio komponentai. Kiekvienas etapo pasiekimas yra įvairių anksčiau minėtų komponentų derinimo galutinis produktas, kurio dėka atliekamas funkcinis motorinis veiksmas (sėdėjimas, ėjimas, bėgimas, šokinėjimas).

Motorikos raidos etapus, pagrindinius amžiaus tarpsnius ir pereinamąsias pakopas aprašė daugelis autorių. Sveiki vaikai dažniausiai šiuos etapus pasiekia tam tikra seka, tačiau ji gali būti įvairi priklausomai nuo lyties, genetikos, aplinkos stimuliacijos ir motyvacijos. Visų vaikų motorikos vystymosi principai yra tie patys, tačiau jie gali skirtis priklausomai nuo kūdikio amžiaus.

Stambioji motorika – smulkioji motorika: motorikos vystymasis prasideda nuo nekontroliuojamų, nediferencijuotų stambiosios motorikos judesių ir tęsiasi iki kontroliuojamų, tikslių smulkiosios motorikos judesių. Pradžioje kontroliuojama refleksų pagalba (stambioji motorika), vėliau valinga kontrolė leidžia atlikti kontroliuojamus specifinius judesius (smulkioji motorika). Pavyzdžiui: pirmieji judesiai vyksta įvairiomis amplitudėmis, naudojant stambias raumenų grupes, vėliau įgijus stabilumą proksimaliniuose kūno sąnariuose išlaikant svorį (gulint ant pilvo, svorio išlaikymas ant alkūnių), įgyjama smulkių raumenų grupių kontrolė judesį atliekant mažomis amplitudėmis (Mockevičienė, Mikelkevičiūtė, Adomaitienė, 2005).

Pasak Višic ir kt., (2011) iki dviejų metų amžiaus vaikų motorinis vystymasis labiausiai priklauso nuo neurologinio išsivystymo, tuo tarpu vėlesnė raida labiau priklauso nuo fizinio vystymosi ir brandos.

Motorinių įgūdžių lygis tarp jaunų vaikų buvo apibūdintas kaip beveik optimalus, kuris yra dėl duotųjų įgūdžių lygio pasiekiamų vaikystėje ir paauglystėje ir yra siejami su sveikatos būklėmis, tokiomis kaip nutukimas, savivertė, širdies ir kvėpavimo sistemos stiprumas ir fizinis aktyvumas. Visi šie anksčiau išvardinti dalykai yra svarbūs jauname amžiuje besivystant ir tobulėjant motoriniams įgūdžiams. Vaikai turi galimybę būti pakankamai įgudę daugelyje pagrindinių judesių valdyme maždaug apie šeštus gyvenimo metus, tačiau tik tuomet kai jie yra pakankamai skatinami ir turi pakankamai praktikos (Riethmuller ir kt., 2009).

Ikimokyklinis amžius yra apibūdinamas kaip reikšmingų pokyčių lokomocinių ir daiktų kontrolės įgūdžių įgyjimui ir atlikimui (Williams ir kt., 2008).

Pasak Cools ir kt., (2009) ankstyvame amžiuje stambiosios motorikos įgūdžiai yra reikalingi judejimui, stabilizavimui ir kūno kontrolei. Vėliau gyvenime gerai išvystyti stambiosios motorikos įgūdžiai padeda lengviau vykdyti tam tikras užduotis. Smulkiosios motorikos raida yra reikalinga vystantis pagrindiniams savęs apsirūpinimo įgūdžiams. Smulkioji motorika ir nuo jos išsivystymo priklauso rašymo bei piešimo įgūdžiai. Gerai išsivystyta smulkioji motorika yra taip pat svarbi kaip stambioji motorika.

1.5. Smulkiosios ir stambiosios motorikos ypatumai kūdikystės laikotarpiu

Smulkiosios motorikos raida priklauso nuo individualaus vaiko augimo ir organizmo funkcinių centrinės nervų sistemos vystymosi ypatumų, jutiminių sistemų lavėjimo, paveldėtų savybių, aplinkos sąlygų, kuriose auga ir ugdomas vaikas. Vaikams augant judesių išmokimas ir įgūdžių formavimas(is) labai priklauso nuo percepcinio (suvokimo) ir kognityvinio (pažinimo) brendimo bei motyvacijos. Manipuliuodami žaislais vaikai nepastebimai lavina pirštų ir riešo judesių greitumą, vikrumą, koordinaciją, išmoksta atliekamus veiksmus atidžiai kontroliuoti akimis. Išmokę įvairių siekimo, griebimo ir perkėlimo judesių, vaikai pradeda konstruoti įvairius ir pakankamai sudėtingus judesių derinius, integruoja juos į konstrukcinius, stalo, judriuosius žaidimus, mokosi piešti, kopijuoti, lipdyti, karpyti ir kt. (Repšaitė, 2010).

Mockevičienė ir kt. (2005) išskyrė keturias judesių kontrolės vystymosi stadijas. Ketvirtoji stadija – aukščiausioji – įgūdžių susidarymo stadija – formuojasi koordinuoti distalinių kūno dalių judesiai, esant proksimalinių kūno dalių stabilumui. Kai kurie autoriai šios motorinės funkcijos

vystymosi stadijos judesius apibūdina, kaip įgūdžius tirti žmogų jį supančioje aplinkoje. Šioje stadijoje besivystantiems įgūdžiams galima priskirti:

 Rankos plaštakos manipuliacinius judesius, esant fiksuotam liemeniui ir proksimalioms rankos dalims.

 Lokomocinius judesius, esant fiksuotam judesiui.

Šioje stadijoje vystosi sugebėjimas atlikti pilnai koordinuotus atskirus naujus, subtilius judesius arba jų serijas, dalyvaujant distalinėms galūnių dalims ir automatinių lokomocinių judesių serijas pilnai išlaikant pusiausvyrą.

Ne visiems kūdikiams vienu metu susiformuoja vieni ar kiti judesiai. Sveikų kūdikių judesių atsiradimo bei jų gebėjimo išlaikyti tam tikrą kūno padėtį amžiaus diapazonas įvairuoja (Joniškienė, 2006).

Pennington (2002) savo darbe pažymi, kad smulkiosios motorikos raidos lavinimui, užduočių atlikimui yra svarbios ir reikalingos smulkiųjų raumenų grupės.

Abiejų rankų judesius vaikas pradeda derinti tik nuo septinto mėnesio – siekia ir ima daiktus abiem rankomis arba vienoje rankoje laikydamas daiktą kita siekia kito daikto. Vėliau išmoksta paimti kamuolį. Tik pradėjęs vaikščioti sugeba viena ranka laikytis, o kita siekti daikto. Įgudęs vaikščioti ir stovėti žaislą laiko ir juo manipuliuoja abiem rankomis (Bortkevičienė, 2002 – cit. iš Joniškienė, 2006).

Pirmus šešis mėnesius sparčiai vystosi vaiko gebėjimas išlaikyti kūno padėtį nekeičiant vietos erdvėje. Jis mojuoja rankomis, kojomis, sukinėja galvą, verčiasi. Šiuo laikotarpiu sparčiai vystosi rankų funkcijos. Vaikas mokosi paliesti savo kūną, žaislą, griebti (Alexander ir kt.,1993, Bly 1994 – cit. iš Joniškienė, 2006).

Prasauskienė (2003) pateikia tokius smulkiosios motorikos raidos vystymosi pagrindinius elementus: išlaiko į ranką įdėtą barškutį – 1 mėn., kumštukas atgniaužtas – 3 mėn., siekia – 3-4 mėn., rankos ties vidurio linija – 3-4 mėn., perima žaislą – 5 mėn., suima kaladėlę – 5-6 mėn., suima trupinį (grubus griebimas) – 6-7 mėn., nesusiformavęs pincetinis judesys – 7-8 mėn., susiformavęs pincetinis judesys – 10 mėn., atiduoda rankoje turėtą daiktą – 12 mėn.

Stambiosios motorikos įgūdžius apima didžiųjų raumenų grupių judesių kontrolė tai sėdėjimas, ropojimas ir vaikščiojimas. Pradžioje judesiai neturi aiškaus ir organizuoto judesių modelio ir apima visą kūną. Tačiau judesiai tampa kur kas tikslesni kai toliau vyksta vaiko vystymąsis. Nors vystymosi greitis priešmokikliniame amžiuje sulėtėje nei kūdikystėje, tačiau stambiosios motorikos igūdžių tobulinimas tęsiasi (Pennington, 2002).

Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais itin svarbi yra judėjimo sistema (Šalūgienė, 2005). Mockevičienė (2003) teigia, kad motorikos sistemos raida sąlygoja normalų visų kitų kūdikio sistemų ir psichikos vystymąsi.

Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus kūdikis įgyja svarbius judėjimo įgūdžius: šlaižiojimo ir ropojimo, savarankiško sėdėjimo, vaikščiojimo ir bėgiojimo, laipiojimo ir šokinėjimo, akių ir rankų koordinacijos ir manipuliavimo daiktais. Šiuo laikotarpiu (iki 2 metų amžiaus) tiriamas vaiko motorikos raidos lygis, analizuojant funkciją pagal atskirus raidos etapus (pvz., galvos kėlimas, vartymasis, sėdėjimas, stovėjimas ant keturių, ropojimas atsistojimas, ėjimas, bėgimas, lipimas laiptais) (Prasauskienė, 2003).

Mockevičienė ir kt. (2005) išskyrė keturias judesių kontrolės vystymosi stadijas. Trys iš šių stadijų apibūdina stambiosios motorikos vystymąsi kūdikystės laikotarpiu. Ankstyvoji stadija – judesių

mobilumo. Pirmųjų trijų gyvenimo mėnesių periode dauguma kūdikio judesių yra spontaniški, ritmiški,

atsirandantys tam tikrais intervalais ir neilgai trunkantys. Jie yra nepilnai valdomi, greiti ir pilnos amplitudės. Šie nepastovūs kūdikių judesiai formuojasi įgimtų refleksų pagrindu ir atlieka kūdikių apsauginę funkciją. Antroji judesių vystymosi – judesių funkcijos stabilumo stadijoje – formuojasi gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį, nugalint gravitacijos jėgą. „Mokosi“ kontroliuoti savo kūną vis labiau išsitiesiančią ir vis didesnį kūno svorį pakeliančią pozą. Trečioje vystymosi – kontroliuojamo

judesių mobilumo stadijoje – dar kitaip vadinama pusiausvyros arba judesių stabilumo stadija. Šioje

stadijoje vystosi sugebėjimas keisti kūno padėtį išlaikant pusiausvyrą, atlikti judesius proksimaliniuose kūno segmentuose, esant fiksuotiems distaliniams segmentams (plaštakos, pėdos, keliai). Šioje stadijoje vaikas gali lenkti liemenį į šalis, į priekį, sukti liemenį išlaikydamas pusiausvyrą, gali atlikti judesius rankomis neprarasdamas pusiausvyros stovint.

Efektyviai sąveikai su aplinka kūdikis turi išmokti išlaikyti pusiausvyrą, atlikti lokomocinius, manipuliacinius judesius (Gallahue, 2006). Esposito ir Venuti (2009) teigia, kad kūdikių pagrindinių motorinių funkcijų eiliškumas yra: vertimasis, sėdėjimas, ropojimas, stovėjimas ir ėjimas. Nors judėjimo funkcijų tobulėjimui būdinga tokia tvarka, tačiau kai kurie kūdikiai gali peršokti vieną ar kitą stadiją.

Prasauskienė (2003) pateikia tokius pagrindinius stambiosios motorikos raidos elementus: Guli ant pilvo: kelia galvą – 1 mėn., kelia krūtinę – 2 mėn., pasikelia remdamasis dilbiais – 3 mėn., pasikelia remdamasis plaštakomis – 4 mėn.Vartosi: nuo pilvo ant nugaros – 3-5 mėn., nuo nugaros ant pilvo – 3-5 mėn. Sėdi: sėdi pasiremdamas rankomis – 5 mėn., sėdi nesiremdamas – 7 mėn., pats atsisėda – 8 mėn. Vaikšto: atsistoja padedamas – 8-9 mėn., stovi pasilaikydamas – 9-10 mėn., eina prilaikomas už abiejų rankų – 10 mėn., eina prilaikomas už vienos rankos – 11 mėn., vaikšto savarankiškai – 12 mėn. Bėga (nerangiai) – 15 mėn.

Vertimasis kūdikiui svarbus tobulinant koordinaciją ir jėgą. Savarankiškam sėdėjimui reikalinga vestibulinio aparato ir raumenų, kontroliuojančių liemenį ir šlaunis, sąveika (Esposito, Venuti, 2009). Savarankiškas stovėjimas yra požymis, kad jau įgyta pakankama kūno kontrolė, pasipriešinti gravitacijos jėgai (Gallahue, 2006)

Šliaužimas, ropojimas, ėjimas yra pagrindiniai lokomociniai judesiai kūdikystės laikotarpiu (Adolph, 2008). Kūdikis pradeda šliaužti atsiradus pakankamai liemens bei dubens kontrolei ir esant anksčiau įgytiems įgūdžiams (Campbell ir kt., 2006). Malina (2004) teigia, kad kūdikiai, kurie šliaužiojo, geriau ropoja nei tie, kurie nešliaužiojo.

Suaugusiam žmogui vaikščiojimas yra judėjimo funkcija, atliekama be didesnių pastangų, tuo tarpu pradedantis vaikščioti kūdikis sutelkia jėgas, derina visus judesius (Šalūgienė, 2005).

Mokslininkai (Adolph, Berger, 2006; Adolph, 2008) teigia, kad ėjimo įgūdžio tobulėjimą lemia gerėjantis kūno padėties valdymas, stiprėjantys raumenys, kūno matmenys, nervų sistemos brendimas ir ėjimo patirtis. Kūdikis turi gerai valdyti kūno padėtį, kad išlaikytų pusiausvyrą ir įgyti pakankamai raumenų jėgos, kad negriūtų į priekį, ypač žingsnio fazės metu (Adolph ir kt., 2003). Vaikščiojimo patirtis leidžia kūdikiui pajusti kūno svyravimo ribas einant (Adolph, 2008).

Kūdikiui augant svarbus kiekvienas anksčiau išvardintas įgūdis (šliaužiojimo, ropojimo, vaikščiojimo, sėdėjimo , bėgiojimo). Tačiau, kiekvienas vaikas yra labai individualus. Peršokus, kurią nors fazę dar nereiškia, kad kūdikio vystymasis yra sutrikęs, bet svarbu stebėti kaip auga ir kaip vystosi vaikelis. Svarbiausia, pastebėjus kažkokius pakitimus imtis atitinkamos veiklos siekiant juos pašalinti.

1.6. Smulkiosios ir stambiosios motorikos ypatumai ikimokykliniu laikotarpiu

Birontienė (2008) teigia, kad priešmokyklinis vaiko ugdymas yra viena pirmųjų ugdymo pakopų nuo kurios dažniausiai prasideda mokymasis visą gyvenimą. Nepakankamai išlavinti smulkieji raumenys, jutiminės sistemos, erdvės ir krypties suvokimas gali būti kliūtis sėkmingai mokytis rašyti, skaityti ir atlikti įvairias dailės ir rankų darbelius. Todėl priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos ugdymas yra vienas iš sudedamųjų fizinio brandinimo mokyklai dalių.

Smulkioji motorika reikalauja smulkiųjų raumenų grupių įgūdžių ir užduočių vykdymo (Pennington, 2002).

Pradėjęs lankyti mokyklą vaikas jau pirmoje klasėje turi išmokti aiškiai, estetiškai ir taisyklingai rašyti, sklandžiai skaityti, ugdytis meninius ir technologinius gebėjimus (piešti, konstruoti, šokti, vaidinti ir pan.). Visa ši ugdomoji veikla reikalauja gerai išlavintų pirštų ir visos rankos judesių, pirštų ir riešo judesių kontrolės akimis. 5 – 7 metų vaikų smulkieji plaštakos raumenys silpnai išlavinti, nesibaigęs riešo ir pirštų sukaulėjimas, netobulas nervinis judesių reguliavimas. Vaikų rankų judesiai lavėja buitinėje veikloje. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad smulkiąją motoriką galima tinkamai išlavinti specialia fizine veikla (Birontienė, 2010).

Sėkmingam ugdymuisi mokykloje svarbi smulkioji motorika, kurios išlavėjimas, vaikams pradėjus lankyti mokyklą būna nevienodas. Daugiausia vaikų, kurių rankų smulkioji motorika išlavėjusi, 6,6 – 6,7 yra metų amžiaus (Grinienė, Jucevičiūtė, 2006). Tikslingai ir kryptingai lavinant, ją galima keisti ir tobulinti. Vadinasi, smulkiosios motorikos lavinimas turi teigiamai veikti tiek vaikų fizinę, tiek mokyklinę brandą (Kasputienė, 2007).

Pasak Kasputienės (2007), smulkiosios motorikos vystymasis:

 Padeda dėmesio, mąstymo, atminties vystymuisi, daro teigiamą įtaką vaiko kalbai, stimuliuoja jos vystymąsi.

 Skatina plaštakos judesių lavėjimą, jos tampa judresnės, paslankesnės ir lankstesnės, o tai ateityje vaikams padeda tobulinti rašymo įgūdžius.

 Nulemia skiemenų artikuliacijos atsiradimą, kas taip pat siejama su smulkių judesių, atliekamų pirštais, vystymąsi.

 Paprasti rankų judesiai padeda atpalaiduoti ne tik rankas, bet ir lūpas, sumažina protinį nuovargį.

Labai svarbi fazė smulkiosios motorikos gebėjimams vystytis yra ankstyvoji vaikystė. Kaip teigia D. Nasvytienė (2004) 4 – 6 m. vaikų fizinio vystymosi vektorius daugiausiai nukreiptas į smulkiąją motoriką, tikslingą manipuliaciją rankomis (t.y. tikslūs, sudėtingi riešo, rankų pirštų judesiai) (cit. iš Gudonis ir kt., 2007). Pusantrų – dvejų metų vaikas stato kubelių bokštą, tiksliai sudeda smulkius daiktus į dėžutę, gaudo kamuolį. Pradeda dominuoti viena ranka. Dvejų – trejų metų vaikas pieštuką suima tripirščiu ėmimu, piešia vertikalią ir horizontalią liniją. Trejų – ketverių gali kirpti žirklėmis, atsegti sagas, susiformuoja tikrasis tripirštis griebimas (Adomėnienė, 2008).

Lavinti smulkiąją motoriką būtina dėl ko, kad tai skatina ne tik motorinio centro veiklą, bet ir kalbines galimybes. Smulkiosios motorikos lavinimo užduotys padeda sukaupti, išlaikyti dėmesį, lavina atmintį, mąstymą, brandina mokyklai (Kaffemanienė, Reseckienė, 2008).

Ankstyvoji vaikystė, laikoma tokiu periodu, kuris yra svarbus motorinės raidos vystymuisi. Šiuo periodu vystosi pagrindiniai motorinių įgudžių elementai, kurių dėka toliau vystosi sudėtingesnės motorinės programos (Gabbard, 2008 – cit. iš Bobbio, 2009). Ankstyvasis motorikos funkcionavimas vaidina svarbų vaidmenį daugelyje kasdienių veiklų.

Vaikų motorinis vystymasis apima 4 fazes: refleksinė, pradinė, pagrindinė ir specializuota. Refleksiniai judesiai yra valingų judesių pagrindas. Pradinių judesių fazėje vaikai toliau vysto valingus judesius. Jie išmoksta šliaužioti, ropoti, vaikščioti ir keisti kūno padėtis tyrinėjant pasaulį. Šioje fazėje išmokti judesiai žmonijos motorinės raidos vystymosi pagrindas. Pagrindinėje judesių vystymosi stadijoje išmokstama judėti labiau efektyvesniais būdais, nei kaip pradinėje judesių fazėje. Toliau šie specializuoti judesiai, judesių sekos yra pritaikomos įvairiose veiklose, tokiose kaip vystant sportinius sugebėjimus (Heng Sun ir kt., 2010).

Pagrindiniai motoriniai įgūdžiai susideda iš daiktų kontrolės, lokomocinių ir ne lokomocinių judesių. Visi šie įgūdžiai leidžia vaikams kontroliuoti kūną, manipuliuoti juos supančia aplinka ir formuoja sudėtingas judesių sekas, kurios reikalingos dalyvaujant sportinėje veikloje, šokant, užsiimant gimnastika bei kitomis aktyviomis veiklomis. Labiausiai motorinių įgūdžių vystymasis pastebimas ikimokykliniame amžiuje bei pradinėse klasėse (Savage, 2002).

Morano ir kt., (2011) taip pat teigia, kad stambiosios motorikos vystymasis gali būti apibūdinamas kaip pagrindas stambiųjų raumenų darbui bei sugebėjimui valdyti visą kūną ir nuolatos vykdyti įvairias sekas judesių. Priešmokyklinis amžius – tai pagrindinių judesių vystymosi stadija, kuri formuoja tolimesnius sudėtingesnius judesius.

Piek ir kt. (2008), pažymi, kad vaikai, kurių stambiosios motorikos įgudžiai geresni, gali geriau ir greičiau įsisavinti pažintinę informaciją.

Bobbio (2009) straipsnyje yra minima, kad neseniai atlikti tyrimai rodo koreliacijas tarp stambiosios motorikos ir mokyklinių įgūdžių. Autorė atlikusi tyrimą, nurodo kad nereikėtų pamiršti ir abipusės galūnių (įjungiant tiek rankas tiek kojas) koordinacijos vertinant stambiosios motorikos įgūdžius, nes dažnai ši sritis atliekant tyrimus būna pamiršta.

Pusiausvyra bei koordinacija ikimokykliniame amžiuje yra svarbios, kai vaikai pradeda sąmoningai valdyti judesius (Adaškevičienė, Birontienė, 2006). Pusiausvyra priklauso nuo gebėjimo integruoti informaciją iš regos, vestibulinės ir propriocepsinės sistemų bei gebėjimo tinkamai parinkti raumenis (Mickle ir kt., 2010; Hatzitaki ir kt., 2002)

Gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį sudaro visų judesių pagrindą (Park, Lee, 2009; Heng Sun ir kt., 2010). Jei pusiausvyra nėra lavinama ankstyvame amžiuje, tai gali sumažinti gebėjimą atlikti tokius motorinius įgūdžius, kaip bėgimas ar šokimas, bei padidinti vaikų traumų tikimybę sportinės veiklos metu (Mickle ir kt., 2010).

Mokslininkai, tyrinėjantys motorinę raidą, teigia, kad ikimokyklinis ir ankstyvasis mokyklinis amžius yra kritinis vaiko vystymosi ir pagrindinių motorinių gebėjimų tobulėjimo laikotarpis (Clark, 2007; Hardy ir kt., 2009; Cools ir kt., 2009; Živčič, 2008). Motoriniai įgūdžiai šiame amžiaus tarpsnyje įgyjami tam tikra seka (Tecklin, 2008). Kadangi motorinių įgūdžių tobulėjimas nėra vien vaiko brandos rezultatas, todėl didelę reikšmę turi judesių atlikimo mokymas (Akbari ir kt., 2009; Gallahue, Ozmun, 2006). Pasak Hardy ir kt. (2009) ikimokykliniame amžiuje judėjimo modeliai dar nėra susiformavę, todėl tai optimalus motorinių įgūdžių lavinimo laikotarpis. Kadangi dauguma ikimokyklinukų yra smalsūs, mėgsta žaisti ir tyrinėti, šie įgūdžiai lengvai išmokstami.

Pasak daugelio autorių ikimokyklinis amžius yra pats tinkamiausias laikas ugdyti vaikų smulkiąją tiek ir stambiąją motoriką. Lavini judėjimo, manipuliacijų ir žaidiminius įgūdžius.

1.7. Motorinių gebėjimų svarba ir prastėjimo tendencijos

Lietuvoje kasmet daugėja vaikų, turinčių kalbos, laikysenos, pusiausvyros bei koordinacijos sutrikimų, stuburo iškrypimų. Ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikai ugdomi specialiosiose ikimokyklinio ugdymo įstaigose. 2005 – 2006 m. Lietuvoje veikė 99 specialiosios paskirties ir kitų tipų ikimokyklinės įstaigos, kuriose buvo specialios paskirties grupės. Jas lankė 4484 vaikai. Daugiausia vaikų (62%) turėjo kalbos, 11% - regos, 5% - fizinių ir judėjimo sistemos sutrikimų. Įvairiose moksliniuose šaltiniuose nurodoma, kad motorinės ir kalbinės smegenų projekcijos yra greta ir atitinkamai veikia viena kitą. Pažymima, kad vaikai, kuriems ankstyvajame amžiuje sudaromos palankios sąlygos bendrajai ir smulkiajai motorikai valinti, greičiau pradeda taisyklingai, aiškiai, gerai artikuliuoti garsus, o apribojus vaiko judėjimą, net aktyvus ir ilgalaikis bendravimas neskatina kalbos plėtotės (Mockevičienė ir kt., 2008).

Kasmet įvairiose pasaulio šalyse vaikų motorinės raidos sutrikimų diagnozuojama 10-čiai iš tūkstančio naujagimių, o 1,5 – 2,7 iš tūkstančio gimusių gyvų naujagimių nustatomas cerebrinis paralyžius. Pastaraisiais metais žymiai pagerėjo medicinos pagalba perinataliniu laikotarpiu, dėl to yra sąlygos išgyventi neišnešiotiems ir mažo svorio naujagimiams, o pastariesiems motorinės raidos sutrikimų pasitaiko žymiai dažniau (Rimdeikienė, Prasauskienė, 2002 ).

Daugelis kitų autorių taip pat pažymi, kad neišnešiotiems ar mažo svorio naujagimiams svarbi ankstyva raidos sutrikimų diagnostika. Tokiems vaikams dažniau nustatomi įvairūs raidos sutrikimai, kurie gali eiti greta su fizine negalia, elgesio sutrikimais, ryškiu motorikos pablogėjimu, mokymosi sunkumais (Kievet ir kt., 2009; Council on children with disabilities ir kt., 2006; Paro-Panjan ir kt., 2009; Maguire ir kt., 2008; Raniero ir kt., 2010).

Pasak Flegel ir Kolobe (2002), kineziterapijoje yra labai svarbus ankstyvas raidos sutrikimų diagnozavimas anksčiau laiko gimusiems naujagimiams. Ankstyva diagnostika ir ištyrimas gali padėti išvengti funkcinių sutrikimų vyresniame amžiuje.

Anktyvoji vaikystė yra kritinis periodas, kurios metu vystosi pagrindiniai judesių įgūdžiai. Vaikai, kurie nėra įvaldę pagrindinių judesių įgūdžių, turi didesnę tikimybę patirti nesekmės įvairiose veiklose susijusiose su judesių valdymu, tokie vaikai ne taip aktyviai dalyvauja žaidiminėse ir sporto veiklose kuomet jie pasiekia ikimokyklinį amžių bei paauglystėje. Tyrimai parodė, kad pradinių klasių vaikų pagrindinių įgūdžių valdymas buvo žemas tai reiškia, kad yra reikalinga mokyti vaikus pagrindinių įgūdžių dar ikimokykliniame amžiuje (Hardy ir kt., 2009).

Williams ir kt., (2008) atliktas tyrimas atskleidė, kad vaikai su prastesniais motoriniais įgūdžiais buvo mažiau aktyvūs nei vaikai, kurių motorinių įgūdžių lygis buvo geresnis. Ryšys tarp motorinių įgūdžių ir fizinio aktyvumo svarbus rodiklis nurodantis vaikų sveikatą, ypatingą reikšmę turi nutukimo prevencijai.

D’Hondt ir kt., (2008) atliktame tyrime buvo tyrinėjama smuklioji motorika, vaikams kurie turėjo viršsvorį arba buvo nutukę. Smuklioji motorika buvo nagrinėjama keliomis skirtingomis kūno laikysenos padėtimis sėdint ir stovint. Vaikai turėjo atlikti kaištukų kaišiojimo testą. Autoriai teigia, kad smulkioji motorika, kaip ir stambioji motorika, yra paveikiama kuomet vaikai turi viršsvorį arba yra nutukę. Stebima prastesnė motorinė kontrolė, manoma, yra dėl mechaninių pasekmių dėl didesnių sistemų vidinių apkrovų, sukeltų per didelės kūno masės tų segmentų, kurie buvo reikalingi atlikti tyrimui.

Cairney ir kt., (2005) atliktame tyrime nurodoma, kad vaikai, kurių motoriniai įgūdžiai buvo prastesni, manoma, kad gali būti nutukę. Tyrimas parodė, kad buvo rastas ryšys tarp motorinių įgūdžių ir kūno kompozicijos ir daroma prielaida, kad visa tai lemia žemesnio lygio fizinis aktyvumas.

Wrotniak ir kt., (2006) atliktame tyrime taip pat nurodo, kad yra ryšys tarp motorinių gebėjimų, fizinio išsivystymo ir nutukimo. Tie vaikai, kurių fizinis aktyvumas yra žemas yra labiau linkę būti nutukusiais.

Vaikai su žemesnio lygio motoriniais įgūdžiais šios savo būsenos neišauga ir turi padidėjusią elgesio ir emocinių problemų riziką augant ir bręstant (MacInnis, 2008).

Pennington (2002) savo darbe taip pat pažymi morotinės raidos svarbą, kuri yra siejama su pasišuošimu mokyklai. Tyrimai parodė, kad pradinių įgūdžių įgijimas kuo ankstyvesniame amžiuje turi didelės reikšmės tiek besimokant pradinėse klasėse tiek vystantis toliau ir besimokant vyresnėse klasėse.

Esant smulkiosios ir bendrosios motorikos nepakankamumui gali būti judesių koordinacijos sutrikimų, negalėjimas arba ribotas galėjimas atlikti judesius, keičiant kūno padėtį erdvėje. Tokie sutrikimai vadinami lokomocijos sutrikimais. Taip Gedvilienė ir Baužienė (2009) pažymi vieną iš problemų, kurias gali sukelti motorikos sutrikimai.

Gudonio ir kt., (2007) straipsnyje yra minima, kad ikimokykliniame amžiuje geras motorinis ir fizinis išsivystymas psichologiškai reikšmingas, formuojant pozityvų Aš vaizdą, įtvirtina aukštesnį statusą tarp bendraamžių.

Pasak, Kaffemanienės ir Reseckienės (2008), mokslinės literatūros duomenimis, vaikų kalbiniai gebėjimai (kalbos supratimas, ekspresyvioji kalba) labai glaudžiai siejasi su smulkiosios ir bendrosios motorikos lavėjimu. Nustatyta, kad ankstyvasis smulkiosios ir bendrosios motorikos gebėjimų įvertinimas ir lavinimas gali būti tikėtinų kalbos raidos sutrikimų prevencijos priemonė.

Motorikos vystymuisi didelės reikšmės turi aktyvūs vaikų žaidimai, aktyvi fizinė veikla, kuri yra minimaliai ribojama tėvų (Kantomaa ir kt., 2011).

Yra pastebėta, kad kartu su kalbos sutrikimais, tokiais kaip alalija, dizartrija, dažnai greta eina įvairūs stambiosios ir smulkiosios motorikos sutrikimai. Pažymima, kad esant motorinei alalijai būdingas motorinis nevikrumas, negrabumas, nekoordinuoti judesiai, sulėtėję ar suaktyvėję judesiai,

nepakankamas judesių ritmiškumas, sutrikusi pusiausvyra tarp dinamikos ir statikos (negali stovėti ir šokinėti ant vienos kojos, vaikščioti ant pirštų ir kulnų, mesti ir gaudyti kamuolį). Ypač apsunkinta smulkioji rankų motorika (Baranauskienė, 2007).

Tikslus ir kryptingas motorinių gebėjimų lavėjimas gali padėti išvengti daugelio problemų vėlesniame amžiuje. Svarbu laiku diagnozuoti sutrikimus ir juos aptikus koreguoti.

2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimo planavimas

Tyrimui atlikti gautas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas (protokolo Nr. BC-FMR(M)-179). Tyrimas buvo vykdomas 2011 m. balandžio – 2012 m. kovo mėnesiais.

Tyrimas buvo vykdomas dviem etapais. Pirmojo etapo metu buvo atlikta medicininės dokumentacijos analizė vienoje Kauno vaikų poliklinikoje, pagal kurią atrinktos tiriamosios, kurioms kūdikystėje buvo nustatytas specifinis motorinės raidos sutrikimas. Į kontrolinę grupę buvo atrinktos vieno Kauno lopšelio – darželio auklėtinės, kurios kūdikystėje neturėjo motorinės raidos sutrikimų.

Antrojo etapo metu buvo atliktas motorinių gebėjimų vertinimas. Motorinių gebėjimų vertinimas buvo atliekamas nuo triukšmo izoliuotoje, šiltoje, šviesioje patalpoje. Tiriamosios grupės motoriniai gebėjimai buvo vertinami LSMU MA Sporto institute. Kontrolinė grupė buvo tiriama lopšelio – darželio sporto salėje. Tiriamųjų buvo prašoma atvykti patogiai apsirengus.

Įstaigų vadovai bei tirtų vaikų tėveliai buvo supažindinti su tyrimo eiga ir tikslais, gauti raštiški jų sutikimai.

2.2. Kontingentas

Tyrime iš viso dalyvavo 45 tiriamosios. Atliekant medicininės dokumentacijos analizę iš 78 galimų kandidačių sąrašo tyrime sutiko dalyvauti 15 mergaičių, kurioms kūdikystėje buvo nustatyti motorinės raidos sutrikimai. Deja, toks mažas tiriamųjų skaičius buvo dėl to, kad daugelio tėvų pasikeitę kontaktiniai duomenys, nemaža dalis nesutiko dalyvauti tyrime. Vienas iš pagrindinių įtraukimo į tiriamąją grupę kriterijų buvo tai, kad tyrime dalyvavo mergaitės, kurioms kūdikystėje nustatytas specifinis motorinės raidos sutrikimas buvo koreguotas bei motorinė raida normalizavosi. Nuo vienerių metų amžiaus iki ikimokyklinio amžiaus nei tiriamosios nei kontrolinės grupės mergaitės nelankė kineziterapinių ar kitų kryptingų užsiėmimų. Kontrolinę grupę sudarė 30 mergaičių, kurioms kūdikystėje nebuvo nustatyta jokių motorinės raidos sutrikimų, tai buvo vieno Kauno lopšelio – darželio auklėtinės. Reikėtų paminėti, kad mergaitės tiek kontrolinės tiek tiriamosios grupių neturėjo nei regos nei klausos sutrikimų.

1 lentelė. Tiriamųjų grupių charakteristika

Grupės Amžius, m Ūgis, cm Svoris, kg

Tiriamoji (n=15) 6,20±0,20 121,93±1,95 22,51±1,11

Kontrolinė (n=30) 6,03±0,10 117,95±0,98 21,28±0,55

Abiejų grupių tiriamosios pagal amžių, ūgį ir svorį nesiskyrė (p≥0,05).

2.3. Tyrimo metodai

2.3.1. Antropometrija

Ūgis buvo matuojamas medine matuokle. Tiriamasis stovėjo tiesiai, kulnus, sėdmenis, ir

nugarą priglaudęs prie matuoklės. Ūgis vertinamas 0,5 cm tikslumu.

Kūno svoris buvo nustatomas Ferbenkso tipo medicininėmis svarstyklėmis. Tiriamasis stovėjo

ant svarstyklių vidurio vilkėdamas tik apatiniais drabužiais. Kūno svoris vertinamas 100 g tikslumu.

2.3.2. Anketinė apklausa

Anketinės apklausos metu tėvelių buvo klausiama, ar mergaitės nuo vienerių metų lankė kineziterapinius ar kitus kryptingus užsiėmimus: kūno kultūros pamokėles darželyje, sportinius ar kitokius būrelius. Taip pat buvo klausiama ar mergaitės turėjo ar turi regos ar klausos sutrikimų.

2.3.3. Motorinių gebėjimų vertinimas

Vaikų motorinių gebėjimų vertinimui užduotys sudarytos remiantis Bruininks-Oseretsky (Bruininks,1978) bei Stambiosios motorikos vystymosi (Test of gross motor development TGMD-2, Ulrich, 2000) motorinių įgūdžių vertinimo testais ir įsitikinus, kad jos yra tinkamos ikimokyklinio amžiaus vaikams (Tecklin, 2008). Testavimo metu vaikai turėjo atlikti devynias stambiosios motorikos užduotis: viena statinės pusiausvyros, dvi dinaminės pusiausvyros, dvi šoklumo ir keturias manipuliacinių gebėjimų užduotis.

Vaikų motoriniai gebėjimai buvo testuojami individualiai. Norint įsitikinti, ar vaikas gerai suprato užduotį, prieš kiekvienos užduoties atlikimą vaikui buvo pademonstruota užduotis ir leista vieną kartą pačiam pabandyti ją atlikti. Po to buvo atliekami du įskaitiniai bandymai (žiūrėti priedas nr. 1).

Vieno vaiko testavimas su užduočių paaiškinimu trukdavo 15-20 minučių. Visiems vaikams užduotys buvo pateikiamos ta pačia seka.

Stambiosios motorikos vertinimui pasirinkome šiuos testu:

Statinės pusiausvyros užduotis:

1. Stovėjimas ant vienos kojos (2 pav.):

Priemonės: chronometras, lipni juosta, orientyras.

Atlikimas: tiriamoji stovi ant vienos kojos prie pažymėtos linijos (užduotis buvo atliekama abiem kojom), rankos laikomos į šalis arba ant klubų. Laisva koja sulenkta per kelį. Dėmesiui sukoncentruoti akių aukštyje padėtas orientyras.

Vertinimas: matuotas užduoties atlikimo laikas. Užduotis nutraukiama, kai tiriamoji sulenktą koją padeda ant grindų ar išstovi 30 sekundžių.

2. pav.

Dinaminės pusiausvyros užduotys:

2. Ėjimas tiesia linija pirmyn (3 pav.):

Priemonės: lipni juosta, jos plotis 5cm, ilgis 400cm.

Atlikimas: tiriamoji eina pirmyn pažymėta linija įprastu žingsniu.

Vertinimas: užduotis neįskaitoma, jei tiriamoji, jos metu padeda pėdą ne ant linijos bent kartą.

0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.

3 pav.

3. Ėjimas tiesia linija pirmyn žingsniu „kulnas – pirštai“(4 pav.):

Priemonės: lipni juosta, jos plotis 5cm, ilgis 400 cm.

Atlikimas: tiriamoji eina pirmyn pažymėta linija, statydamas pėdą nuo kulno prie kitos kojos pirštų.

Vertinimas: užduotis neįskaitoma jei tiriamoji daro tarpus tarp pėdų, padeda pėdą ne ant linijos bent kartą.

Rezultatai vertinti:

0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.

4 pav.

Šoklumo užduotys:

4. Šuolis į tolį iš vietos (5 pav.):

Tikslas: įvertinti kojų staigiąją jėgą.

Priemonės: lipni juosta, centimetrinė matuoklė.

Atlikimas: tiriamoji atsistoja taip, kad tarp pėdų būtų tarpas, o kojos pirštai būtų prie pažymėtos linijos. Sulenkus kelius, užsimojus rankomis ir stipriai atsispyrus šokama kiek įmanoma toliau.

Vertinimas: matuojamas nušoktas atstumas centimetrais. Užduotis neįskaitoma jei tiriamoji žengia atgal ar griūva.

5 pav.

Tikslas: įvertinti gebėjimą šokinėti įvairiomis kryptimis atsispiriant abiem kojom. Priemonės: trys lankai, kurių skersmuo 30cm.

Atlikimas: tiriamoji šoka iš vieno lanko į kitą atsispirdamas abiem kojom.

Vertinimas: užduotis neįskaitoma, jei tiriamoji bent vieną kartą neįšoka į lanką, neatsispiria abiem kojom ar sumaišo užduoties seką.

Rezultatai vertinti:

0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.

6 pav.

Kamuolio valdymo užduotys:

6. Kamuolio metimas į viršų ir pagavimas (7 pav.):

Tikslas: įvertinti akies – rankos koordinaciją. Priemonės: kamuolys.

Atlikimas: tiriamoji meta kamuolį į viršų virš galvos.

Vertinimas: užduotis neįskaitoma, jei kamuolį meta žemiau galvos ar jo nesugauna. Rezultatai vertinti:

0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.

7 pav.

7. Kamuoliuko metimas į taikinį (8 pav.):

Tikslas: įvertinti akies – rankos koordinaciją.

Priemonės: lipni juosta, teniso kamuoliukas, 35cm taikinys.

Atlikimas: tiriamoji meta teniso kamuoliuką į taikinį, pakabintą akių aukštyje. Atstumas iki taikinio 2,5m.

Vertinimas: užduotis neįskaitoma jei nepataiko kamuolio į taikinį. Rezultatai vertinti:

0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.

8 pav.

8. Kamuolio spyrimas (9 pav.):

Tikslas: įvertinti akies – rankos koordinaciją. Priemonės: lipni juosta, kamuolys ir du žymekliai.

Atlikimas: tiriamoji pasirinkta koja spiria kamuolį nuo pažymėtos linijos į vartus. Vartų plotis 1m, atstumas iki vartų 3,5m.

Vertinimas: užduotis neįskaitoma jei tiriamoji nepataiko į vartus. Rezultatai vertinti:

0 balų - užduoties neatliko nė karto; 1 balas - užduotį atliko vieną kartą; 2 balai - užduotį atliko du kartus.

9 pav.

9. Kamuolio metimas į grindis ir gaudymas abiem rankom (10 pav.):

Tikslas: įvertinti akies – rankos koordinaciją. Priemonės: kamuolys.

Atlikimas: tiriamoji meta kamuolį į grindis ir turi pagauti abiem rankom. Vertinimas: užduotis neįskaitoma, jei tiriamoji nesugauna ar pameta kamuolį

10 pav.

Smulkiosios motorikos tyrime buvo naudota pasaulyje pripažinta ir taikoma N. Ozereckio

(1974) kai kurių rankos judesio tyrimo įvertinimo metodika, sudaryta remiantis A.Garšvienės, N. Ryčkovos metodinėmis rekomendacijomis (Musteikienė, 2001). Buvo vertinama vaikų rankų dinaminė koordinacija, judesių greitis ir gebėjimas vienu metu abiem rankom atlikti tuos pačius judesius (žiūrėti priedas nr. 2).

Dinaminė rankų koordinacija:

1. „Nykštys – pirštai“ (11 pav.):

Atlikimas: užduotis buvo testuojama pradžioje paaiškinus ir parodžius, kaip reikės atlikti užduotį.

Vertinimas: užduotis įskaitoma, jei parodžius užduotį tiriamosios sugebėdavo ją atkartoti du kartus. Atlikus užduotį vienas – balas, neatlikus – nulis balų.

11 pav.

Priemonės: žirklės, du lapukai ant kurių nupieštas apskritimas (penkių cm diametro), chronometras.

Atlikimas: būtina kirpti skritulį tiksliai pagal liniją. Atliekama dešine ir kaire ranka. Vertinimas: buvo skaičiuojamas laikas per kurį iškerpamas skritulys.

12 pav.

3. Vertikalių linijų braižymas (13 pav.):

Priemonės: lapas popieriaus, liniuotė, dviejų skirtingų spalvų pieštukai, chronometras. Atlikimas: reikėjo perkelti liniuotę ir vienodu atstumu nubrėžti linijas; laikas per dvidešimt sekundžių.

Vertinimas: buvo skaičiuojama kiek linijų nubrėžta dešine ir kiek kaire ranka.

13 pav.

4. Sudėti dvidešimt monetų į dėžutę (14 pav.):

Priemonės: dėžutė, dvidešimt monetų (penkių centų moneta), chronometras.

Atlikimas: tiriamosios turėjo kuo greičiau sudėti monetas į dėžutę tiek dešine tiek kaire ranka.

Vertinimas: skaičiuotas laikas per kurį užduotis buvo atlikta.

14 pav.

5. Vertikalių linijų braižymas (tarp horizontalių linijų) per dešimt sekundžių (15 pav.):

Priemonės: popieriaus lapas su subraižytomis horizontaliomis linijomis, pieštukas, chronometras.

Atlikimas: reikėjo nubrėžti kuo daugiau brūkšnelių stengiantis neperbrėžti horizontalių linijų tiek kaire tiek dešine ranka.

Vertinimas: skaičiuota, kiek linijų tiriamosios nubrėžė per 10 s.

15 pav.

Abipusės rankų koordinacijos užduotys:

6. Sudėti degtukus į dėžutę (16 pav.):

Priemonės: dėžutė, dvidešimt degtukų, chronometras.

Atlikimas: į dėžutę reikėjo sudėti dvidešimt degtukų, jeigu sudedama mažiau kaip dešimt degtukų ar lieka nevienodas jų skaičius užduotis neįskaitoma.

Vertinimas: skaičiuotas laikas per kurį užduotis buvo atlikta.

16 pav.

7. Beldimas pieštuku (17 pav.):

Priemonės: dviejų skirtingų spalvų pieštukai, popieriaus lapas padalintas pusiau, chronometras.

Atlikimas: reikėjo belsti pieštukais abiem rankomis iš karto penkiolika sekundžių. Taškeliai neturėjo uždengti vienas tiko ir turėjo būti ryškūs.

17 pav.

8. Sudėti dvidešimt degtukų ir dvidešimt monetų į dėžutę (18 pav.):

Priemonės: dėžutė, dvidešimt degtukų, dvidešimt monetų, chronometras. Atlikimas: dominuojančia ranka reikėjo sudėti degtukus, o kita ranka monetas. Vertinimas: skaičiuotas laikas per kurį buvo atlikta užduotis.

18 pav.

Raumenų susitraukimo greičio ir dažnio tyrimui buvo naudojamas „Teping“ testas pagal

Eurofitą (2002). Tyrimas buvo atliekamas ant stalo pritvirtinus du popierinius 20 cm diametro skritulius, kurių vidiniai kraštai nutolę vienas nuo kito 40 cm ir tarp skritulių vienodu atstumu buvo 10×20 cm plokštelė (stačiakampis). Tiriamasis stovėjo prieš stalą, kojos pečių plotyje. Mažiau judri ranka dedama ant stačiakampio, o parankesnė judesiui ranka ant priešingo skritulio. Po komandos

„pasiruošt; marš“ reikėjo kuo dažniau parankesnę ranką perkelti nuo vieno skritulio ant kito. Pagal Eurofitą buvo fiksuojamas laikas, per kurį atliekami 25 perkėlimo judesiai.

Judesių tikslumui ir dažnio tyrimui buvo naudotas vienos minutės testas, skaičiuojant atskirai

per kiekvieną 10 s laiko tarpą atliktų judesių skaičių. Tiriamasis turėjo kuo greičiau dėti taškelius ant popieriaus lapo, stengdamasis nepataikyti į tą patį tašką. Lapas buvo padalinta į 6 lygias dalis. Tiriamasis sėdėjo prie stalo, ranką laikydamas prie pirmo langelio. Po komandos „op“ kiek galėdamas dažniau dėjo taškus pirmame langelyje. Po 10 s vėl buvo duodama komanda „op“, po jos tiriamasis taškelius turėjo dėti antrame langelyje ir toliau po kiekvienos komandos turėjo dėti taškelius vis kituose langeliuose. Praėjus minutei laiko testas buvo baigiamas. Atlikus testą buvo skaičiuojamas pritaškuotų taškelių skaičius kiekviename langelyje (19 pav.).

19 pav.

2.3.4. Matematinė statistika

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant programų paketą SPSS (Statistical Package for Social

Sciences) 20.0 for Windows ir Microsoft Excel XP programą.

Atlikdami statistinę duomenų analizę, apskaičiavome kintamųjų aritmetinius vidurkius ir vidurkių standartines paklaidas. Nepriklausomų imčių požymių skirtumo patikimumas tikrintas

Man-Vitnio (Mann-Whitney U test) kriterijumi. Kokybinių požymių dažnumas išreikštas procentais, jų

tarpusavio priklausomybė įvertinta pagal Chi kvadrato kriterijų (χ2

).

Naudoti statistinių hipotezių reikšmingumo lygmenys: p<0,05 – reikšmingas; p>0,05 – statistiškai nereikšmingas.