Sarkocistozės įtaka galvijų kraujo biocheminiams rodikliams The influence of sarcocystosis on the biochemical properties of cattle blood

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Sandra Griciūtė

Sarkocistozės įtaka galvijų kraujo biocheminiams rodikliams

The influence of sarcocystosis on the biochemical properties of cattle

blood

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. dr. Gražina Januškevičienė

2 DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas "Sarkocistozės įtaka galvijų kraujo

biocheminiams rodikliams":

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Sandra Griciūtė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Sandra Griciūtė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Prof. dr. Gražina Januškevičienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

Prof. dr. M. Malakauskas

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1) 2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.2. Sarkocistozės vystymasis ir patogenezė ... 9

1.3. Sarkocistozės priešskerdiminė ir poskerdiminė diagnostika ... 12

1.4. Parazitozių įtaka kraujo biocheminiams parametrams ... 12

1.5. Sarkocistozės prevencija ir gydymas ... 13

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 16

2.1. Tyrimo atlikimo vieta ... 16

2.2. Tyrimo atlikimo metodika ... 16

3. TYRIMO REZULTATAI ... 19

3.1. Galvijų užsikrėtimo sarkocistomis intensyvumas ir ekstensyvumas priklausomai nuo gyvulio amžiaus ...19

3.2. Sarkocistų infekcijos įtaka kraujo biocheminiams parametrams ... 23

REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 27

IŠVADOS ... 30

REKOMENDACIJOS ... 31

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 32

4

SANTRUMPOS

ALP/ ALKP - šarminė fosfatazė; ALD - aldolazė;

BUN - kraujo šlapalo azotas; CNS - centrinė nervų sistema;

GOT (AST) - aspartatamino transferazė; GPT (ALT) - alaninamino transferazė; G6PDH - gliukozės-6-fosfato dehidrogenazė; ICDH - izocitratdehidrogenazė;

kDA - kilodaltonai;

LDH - laktatdehidrogenazė; PCV - suspaustų ląstelių tūris; proc. - procentai;

5

SANTRAUKA

Sarkocistozės įtaka galvijų kraujo biocheminiams rodikliams

Sandra Griciūtė Magistro baigiamasis darbas

Magistrantūros baigiamasis darbas atliktas 2015 - 2017 metais Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos akademijoje, Maisto saugos ir kokybės katedroje. Darbo tikslas yra naudojant įprastinį morfologinį tyrimo metodą nustatyti galvijų užsikrėtimo sarkocistomis intensyvumą ir ekstensyvumą maistui skerdžiamuose galvijuose ir įvertinti sarkocistoze užsikrėtusių galvijų kraujo biocheminius rodiklius. Užsikrėtimas sarkocistoze įvertintas tiriant kompresoriniu - mikroskopiniu tyrimu stemplės bei diafragmos raumenų mėginius. Iš viso ištirta 217 mėginių. Vidutiniškai veršelių 17,57 proc., telyčių 89,33 proc., o bulių 98,53 proc. užsikrėtę sarkocistoze. Veršelių stemplės raumenys dažniau infekuoti (41,00 proc.) nei diafragmos raumenys (37,00 proc.) (p<0,05). Telyčios ir buliai dažniau užsikrėtę sarkocistoze nei veršeliai, buliai dažniau nei telyčios. (p<0,05). Ištirta 53 telyčių (16 - 18 mėn. amžiaus) kraujo serumo mėginiai. Sarkocistozės atveju kraujyje padidėja GOT (AST), GPT (ALT), ALP ir bendrųjų baltymų kiekiai. Didėjant infekcijos intensyvumui, statistiškai patikimai didėja kraujo serumo fermentų ir bendrųjų baltymų kiekis. Didžiausias GOT (AST), GPT (ALT), ALP fermentų kiekis nustatytas intensyvios infekcijos (p<0,05). Didžiausias GOT (AST) kiekis (185,55±22,51 U/l) nustatytas vidutinės infekcijos atveju fiziologinės normos ribas viršija 60,55 U/l (p<0,05). Didžiausias GPT (ALT) kiekis (60,71±4,81 U/l) nustatytas intensyvios infekcijos atveju (p<0,05). Didžiausias ALP kiekis (280,27±18,3 U/l) nustatytas vidutinės infekcijos atveju, buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05). Didžiausias bendrų baltymų kiekis (80,07±1,74 U/l) nustatytas silpnos infekcijos atveju (p<0,05).

6

SUMMARY

The influence of sarcocystosis on the biochemical properties of cattle blood

Sandra Griciūtė Master‘s Thesis

Master`s degree research was conducted during the 2015-2017 period in the Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Department of Food Safety and Quality. The research`s aim is, by using conventional morphological study methodology, to identify sarcocystosis infection intensity and extensity rates of food in slaughtered cattle and evaluate sarcocystosis biochemical properties in infected cattle blood. Sarcocystosis infection was examined by compressor-microscopy technique study of oesophagus and diaphragm muscle samples. A total of 217 samples were analysed. On average, 17,75 pct. calves, 89,33 pct. heifers, while 98.53 pct. bulls were infected with sarcocystosis. In calves, oesophagus muscles were infected more often (41,00 pct.) than diaphragm muscles (37,00 pct.) (p<0,05). Heifers and bulls are infected with sarcocystosis more often than calves, while bulls are infected more often than heifers. (p<0,05). 53 samples of heifers (16-18 months old) blood serum samples were analysed. In the presence of sarcocystosis event, GOT (AST), GPT (ALT), ALP and other common protein levels are elevated in the blood. Following the increase in infection intensity, a statistically significant rise in blood serum enzyme and common protein levels is detected. The biggest amount of GOT (AST), GPT (ALT), ALP enzymes were detected in severe infection cases (p<0,05). The biggest GOT (AST) amount (185,55±22,51 U/l) was detected in mild infection case, exceeding the normal physiological threshold by 60,55 U/l (p<0,05). The biggest GPT (ALT) amount (60,71±4,81 U/l) was detected in severe infection case (p<0,05). The biggest ALP amount (280,27±18,3 U/l) was detected in mild infection case, which was statistically significant (p<0,05). The biggest common proteins amount (80,07±1,74 U/l) was detected in very mild infection case (p<0,05).

7

ĮVADAS

Sarkocistos, tai pirmuonių pogrupis, kuris parazituoja žmonių ir gyvūnų organizmuose (1, 2). Sarkocistos ovalios formos, balkšvos spalvos, skiriasi tik dydžiu - nuo mikroskopinių iki matomų (3).

Sarcocystis genčiai priskiriami paukščių, roplių ir žinduolių parazitai, turintys obligatinį dviejų šeimininkų gyvybinį ciklą, tarpiniu šeimininku dažniausiai būna žolėdis ar visaėdis gyvūnas, o galutiniu šeimininku plėšrus gyvūnas (4). Per maistą ar vandenį į tarpinio šeimininko organizmą patekus Sarcocystis oocistoms, prasideda šio parazito vystymasis jo organizme. Tarpinio šeimininko raumenyse arba centrinėje nervų sistemoje vystosi sarkocistos. Galutiniam šeimininkui suėdus sarkocistomis užkrėstos mėsos, jo žarnyne formuojasi sporuliuojančios oocistos, kurios vėliau su išmatomis išskiriamos į aplinką (5).

Sarkocistozė yra zoonozinė parazitinė liga, paplitusi visame pasaulyje. Mokslinės literatūros duomenimis, šiuo metu sarkocistų gentį sudaro apie 150 rūšių (6). Šie gyvūnų parazitai yra vieni iš labiausiai paplitusių, kurie užkrečia žinduolius, įskaitant žmones, paukščius ir žemesniuosius stuburinius (7). Šiltakraujų gyvūnų pasaulyje sarkocistozė laikoma viena iš dažniausiai pasireiškiančių infekcijų (5). Mokslininko Grist, atlikti tyrimai rodo, kad apie 35 proc. aviganių šunų ir iki 75 proc. medžioklinių šunų yra apsikrėtę sarkocistomis todėl, kad šeriami termiškai neapdorota mėsa (1).

Pirmą kartą gyvūnų sarkocistozė aprašyta 1843 m. Šveicarijoje elnių raumenyse (6). Žmogus gali būti ne tik pagrindiniu, bet ir tarpiniu šeimininku. Sarcocystis genties sukeliama žmonių sarkocistozė yra reta infekcija (8). Žmonės kaip galutiniai šeimininkai yra šioms rūšims S. hominis ir S. suihominis (9). Sarcocystis hominis perduodama su žmogaus išmatomis (1). Žmonės galutiniais šeimininkais yra žarnyno formos infekcijoms, kurių vystymosi etapai nėra patogeniniai žmonėms (10). Sarkocistoze žmonės užsikrečia valgydami nepakankamai termiškai apdorotą jautienos mėsą, kuri užkrėsta - S.hominis, ar kiaulienos mėsą, užkrėstą S. suihominis (11, 12). Pirmą kartą žmonių raumenų sarkocistozė aprašyta 1975 m. Malaizijoje (6).

Dažniausiai Sarcocystis infekcija naminių gyvūnų tarpe aptinkama galvijams, avims, ožkoms, taip pat sarkocistų yra randama arkliams, kiaulėms, vištoms ir kitiems naminiams gyvūnams (13). Dar visai neseniai buvo teigiama, kad galvijai yra tarpiniai šeimininkai šioms sarkocistų rūšims: S.hominis, S.cruzi, S.sinenesis ir S.hirsuta (9). Šiuo metu nustatytos šešios sarkosporidijų (Sarcocystis gentis) rūšys – S. bovifelis, S. bovini, S. cruzi, S. hirsuta, S. heydorni ir S. hominis, formuojančios sarkocistas galvijų raumenyse (12, 14, 15). Sarkocistozė tokiems gyvūnams kaip galvijai, buivolai ir avys sukelia įvairius sveikatos sutrikimus, kurie gali baigtis netgi vaisiaus žūtimi - abortais (16). Daugelyje gyvulininkyste besiverčiančių pasaulio šalių sarkocistozė sąlygoja

8

nemažus ekonominius nuostolius dėl sumažėjusio gyvulių produktyvumo, sumažėjusios pieno ar mėsos produkcijos. Be to Sarcocystis spp. infekcija gyvulininkystėje sukelia ekonominius nuostolius dėl sarkocistomis užkrėstos mėsos netinkamumo prekybai (17, 18 ,13).

Mokslinių tyrimų duomenimis, galvijų užsikrėtimas sarkocistoze skiriasi įvairiose šalyse. Italijoje siekia 78,1 proc., didžiausias paplitimas rastas stemplėje (19). Vengrijoje 66 proc. suaugusių galvijų užsikrėtę sarkocistoze (20). Vakarų Australijoje užsikrėtimas siekia 52 proc. (21), Šri Lankoje 69,3 proc, Japonijoje 96,9 proc ir Etiopijoje 82 proc. (22). Galvijų užsikrėtimas sarkocistoze Estijoje vidutiniškai sudaro 57,5 proc., o daugiausiai sarkocistoze užsikrėtę galvijai Rytų Estijos regione 83,6 proc. (23). Lietuvoje užsikrėtimą sarkocistoze 1994 metais tyrė Grikienienė ir jos pateiktais tyrimo duomenimis galvijų užsikrėtimas sarkocistoze siekė 90,6 proc. (24).

Sarkocistozės atveju galvijams pasireiškia degeneraciniai raumenų pakitimai, kurie yra panašūs į vitamino E-seleno trūkumą (25). Dažniausiai sarkocistų infekcija diagnozuojama tik patikrinus mėsą, kai raumenyse yra randamos ir akivaizdžiai matomos sarkocistos. Sarkocistos aptinkamos skersaruožiuose ir širdies raumenyse (7). Tačiau makroskopiniai pakitimai poskerdiminio tyrimo metu galvijams nustatomi gan retai. Vienas iš dažniausiai atliekamų sarkocistozės diagnozavimo metodų yra mikroskopinis tyrimas (25).

Visgi mokslininkų nuomone, gyvūnams, kurie yra tarpiniai sarkocistų šeimininkai, infekcija dažniausiai yra besimptomė (7). Todėl mūsų darbo tikslas buvo: naudojant įprastinį morfologinį tyrimo metodą nustatyti galvijų užsikrėtimo sarkocistomis intensyvumą ir ekstensyvumą maistui skerdžiamuose galvijuose ir įvertinti sarkocistoze užsikrėtusių galvijų kraujo biocheminius rodiklius.

Darbo uždaviniai:

1. Taikant įprastinį morfologinį tyrimo metodą (kompresorinį-mikroskopinį) nustatyti galvijų užsikrėtimo sarkocistomis ekstensyvumą, atsižvelgiant į galvijų amžių ir lytį.

2. Taikant įprastinį morfologinį tyrimo metodą (kompresorinį-mikroskopinį) nustatyti galvijų užsikrėtimo sarkocistomis intensyvumą priklausomai nuo amžiaus ir lyties.

3. Nustatyti sarkocistozės įtaką galvijų kraujo biocheminiams parametrams (GOT(AST), GPT (ALT), ALP, Bendrieji baltymai).

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Sarkocistozės epidemiologija

Mokslininkų nuomone, šiai dienai dar nepakanka sarkocistozės epidemiologinių duomenų, nes daugeliu atvejų liga neturi ryškių klinikinių simptomų, diagnozuojama tik po gyvulių poskerdiminio tyrimo, o dažniausiai mikroskopinio tyrimo metu. Tyrimų rezultatus gali lemti sarkocistų aptikimui naudotos skirtingos metodikos.

Mokslinių tyrimų duomenimis, labiausiai tikėtinas ligos perdavimas yra ūkiuose, kuriuose kartu su produkcijos gyvūnais laikomi šunys ir katės, arba šie gyvūnai patenka į pašarų laikymo patalpas. Teigiama, kad aviganiai šunys yra S.bovicanis (S. cruzi) nešiotojai, o katės S.bovifelis (S.hirsuta) nešiotojos (25). Moslininkų teigimu, sarkocistozė aiškaus sezoniškumo neturi. Užsikrėtimo rizika dažniausiai didėja su gyvulių amžiumi (26). Stiprūs ligos protrūkiai labiausiai tikėtini kai galvijai auginimo periodu neturėjo kontakto su šunimis ar katėmis, o vėliau patenka į aplinką, kurioje gausu šunų ar kačių fekalijų su dideliu kiekiu sporocistų. Su išmatomis į aplinką patekusių sporocistų ilgaamžiškumas nėra žinomas (25). Teigiama, kad aplinkoje jos gali ilgai išlikti gyvybingos. Nustatyta, kad pirmą kartą gausiai oocistomis užsikrėtusiems gyvuliams dažniau pasireiškia ūmi sarkocistozės eiga (26).

Mokslininių tyrimų duomenimis skirtinguose pasaulio regionuose galvijų sarkocistozės paplitimas skiriasi. Pietų Amerikoje nustatytas didžiausias užsikrėtusių galvijų kiekis - 80,72 proc., o mažiausias - Azijoje 52,23 proc. Manoma, kad sarkocistų infekcijos ekstensyvumo lygis Azijoje santykinai nedidelis, todėl, kad yra susijęs su šiai ligai atsparesnėmis vietinėmis galvijų veislėmis. Japonijoje atlikti tyrimai taip pat parodė, kad vietinių galvijų veislių užsikrėtimas Sarcocystis genties parazitų cistomis yra mažesnis nei importuojamų veislių. Pavyzdžiui, Sarcocystis parazitų infekcijos ekstensyvumas Japonijos Holšteinų veislėje siekia nuo 0,00 proc. iki 12,96 proc., Japonijos Šorthornų veislės užsikrėtimas - 3,33 proc., o Japonijos juodųjų galvijų - 11,58 proc. Importuotuose iš Amerikos ir Australijos galvijuose užfiksuotas atitinkamas 36,78 proc. ir 29,49 proc. sarkocistų infekcijos ekstensyvumas (27). Atsižvelgiant į mokslinių tyrimų duomenis, galima daryti prielaidą, kad galvijų užsikrėtimo sarkocistoze ekstensyvumui įtakos turi galvijų veislė.

Žmonės įgyja infekciją nuriję termiškai neapdorotą ar termiškai apdorotą galvijų ar kiaulių mėsą (28).

1.2. Sarkocistozės vystymasis ir patogenezė

Sarcocystis spp. turi dviejų šeimininkų vystymosi ciklą, kuriame tarpiniai šeimininkai yra žolėdžiai, o galutiniai – mėsėdžiai (29). Sarcocystis spp gyvybinis ciklas dviejuose stuburiniuose šeimininkuose yra aprašomas taip: sporocistos su išmatomis pašalintos iš "plėšrūno" (šuo, katė ar

10

kitas mėsėdis, o taip pat žmogus), yra nuryjamos "grobio" (galvijų ir kt. žolėdžių), kuriame sporozoitai dauginasi nelytiškai (šizogonijų) vystosi audiniuose (30).

Galutinis šeimininkas užsikrečia, kai jis suėda raumeninių audinių, turinčių subrendusių gyvybingų sarkocistų. Sarkocistos yra ovalios formos, balkšvos cistos, tik skiriasi dydžiu nuo mikroskopinių iki matomų. Jos yra užpildytos nuo kelių šimtų iki tūkstančių bradizoitų. Suvirškinus raumeninį audinį, atsipalaiduoja bradizoitai ir patenka į galutinio šeimininko žarnyną. Bradizoitai transformuojasi vyriškus (mikro) ir moteriškus (makro) gametocitus, jie patenka į savąją plokštelę ir pereina į gametogonijos stadiją kur suformuoja oocistas. Nėra lytinės replikacijos galutiniame šeimininke. Oocistos subręsta šeimininko ląstelėse, tada yra pašalinamos su išmatomis. Šios oocistos turi dvi sporocistas, kiekvieną su keturiais sporozoitais. Oocistos gali suirti ir sporocistos gali būti randamos išmatose. Sarkosporidjų gyvybinis ciklas galutiniame šeimininke užtrunka nuo 7 iki 14 dienų (3). Galutiniam šeimininkui infekcija dažniausiai nesukelia klinikinių požymių, nors retkarčiais pasireiškia įvairiais virškinimo sistemos sutrikimais, ypač žmonėms, kurių imunitetas susilpnėjęs (31). Pagrindinis patogeninis poveikis yra priskiriamas antrai merogonijos stadijai kraujagyslių endotelyje (25).

Tarpiniai šeimininkai užsikrečia, kai jie nuryja oocistų ar sporocistų su vandeniu ar maistu, užkrėstu nuo mėsėdžių išmatų. Prarijus, sporocistos prasiskverbia į šeimininko žarnyno sieneles ir perėjus į kraujotaką dauginasi kraujagyslių endotelyje (3, 32). Sporozoitai išsiskiria iš sporocistų plonajame žarnyne ir pirmos kartos merontai susiformuoja endotelio arterijų ląstelėse, praėjus 7 – 15 dienų po užsikrėtimo (dauginasi nelytiniu būdu). Antrosios kartos merontai pasirodo po 19 - 46 dienų po užsikrėtimo kapiliaruose ir pasklinda beveik po visą kūną. Merozoitai randami vienbranduolėse kraujo ląstelėse 24 – 46 dienas po užsikrėtimo. Patekus į raumeninį audinį iš merozoitų formuojasi zoitais pripildytos sarkocistos. Merozoitai apsigaubia parazitoforine vakuole, virsta apskirtos formos metrocitais, iš jų susidaro subrendę zoitai – bradizoitai. Sarkosporidjų gyvybinio ciklo tarpiniame šeimininke laikas priklauso nuo konkrečios rūšies ir užtrunka apie 75 dienas (33). Bradizoitų stadija yra infekcinė (3).

Tarpiniams šeimininkams, ypač atrajotojams ir veršeliams, Sarrcocystis spp. sukelia ligą. Gali pasireikšti ligos klinikiniai požymiai (produkcijos sumažėjimas, arbortai ir kt.) ir ne tik eksperimentiškai užkrėtus gyvūnus, bet ir natūraliai užsikrėtus įprastomis laikymo sąlygomis (34, 35). Sarkocistų infekcija tarp galvijų yra paplitusi visame pasaulyje, bet kliniškai pasireiškia retai. Sarcocystis genties parazitų infekcijos tarpiniams šeimininkams dažniausiai yra besimptomės, tačiau priklausomai nuo infekcijos intensyvumo, užsikrėtimas sarkocistomis gali sukelti tokius simptomus kaip: silpnumas, anoreksija, diarėja, raumenų trūkčiojimai, CNS sutrikimai, svorio netekimas, karščiavimas, apetito nebuvimas, mažakraujystė, plaukų slinkimas, išsekimas, sumažėjęs

11

pieno kiekis, padidėjęs seilėtekis, o kartais pasitaiko atvejų kai baigiasi gyvūno žūtimi (36, 37, 38, 39).

Dažniausiai Sarcocystis rūšys, yra labiau patogeniškos tarpiniams šeimininkams, kurių galutinis šeimininkas yra šuninių šeimos žinduoliai palyginant su rūšimis, kurių galutinis šeimininkas yra kačių šeimos atstovai arba primatai (40, 13). Patogeniškumas priklauso nuo sarkocistų rūšies, jų kiekio, lokalizacijos organizme, šeimininko rezistentiškumo, bei gyvūno patiriamo streso.

Galvijams patogeniškiausia S. cruzi (41, 42). Eksperimentinių tyrimų metu nustatyta, kad esant užsikrėtimo dozei 1000 ar mažiau, sporocistos sukelia tik nežymius klinikinius simptomus, o užsikrėtimo dozei esant 5 milijonų sporocistų - gyvūnas nugaišta (43). Ūmios sarkocistozės metu, galvijams gali išsivystyti įvairūs CNS sutrikimai, tokie kaip, nugaros raumenų paralyžius, nevalingi akių judesiai, gulėjimas ant šono. Pasireiškus CNS sutrikimams, gyvuliai nugaišta (5).

Sarcocystis hirsuta ir S. hominis yra mažiau patogeninės rūšys galvijams nei S. cruzi. Į galvijų organizmą patekus 5000 ar net keliems milijonams sporocistų, jiems pasireiškia karščiavimas, anemija ir viduriavimas, tačiau dėl šių sporocistų infekcijos nėra aprašyta nei vieno gyvulių gaišimo atvejo (44). Anksčiau buvo manoma, kad galvijuose parazituoja trys sarkosporidijų rūšys, S. bovini ir S. bovifelis buvo priskiriamos S. hominis rūšiai. Manoma, kad S. bovini ir S. bovifelis patogeniškumas galvijams yra panašus į S. hominis (14). Neseniai atrastos S. heydorni rūšies patogeniškumas nėra tirtas (45). Infekcijos sunkumas priklauso nuo praryto sporocistų skaičiaus. Kai kuriems gyvūnams ūmi ligos eiga pereina į lėtinę, kuri pasižymi apetito praradimu, svorio netekimu, plaukų ar vilnos lūžinėjimu, prastu ar skurdžiu augimu, raumenų atrofija, mieguistumu ir silpnumu (9).

Sarkocistinas yra parazitų išskiriams toksinas, kuris 1897 m. išskirtas su raumenų cistomis. Eksperimentiniai tyrimai su triušiais parodė, kad toksinai sukelia triušiams klinikinius ligos simptomus - aktyvesnį kvėpavimą, depresiją, paralyžių ir gyvūno gaišimą (46). Mokslininkas Mandour A.M nustatytė, kad Sarcocystis kortei išskiriamas sarkocistinas yra toksiškas ir sukelia triušių mirtį. Būdingiausi toksinų sukeliami klinikiniai požymiai yra viduriavimas ir išsekimas (47). Sarkocistų toksinas arkliams sukelia neuromiopatiją (46). Japonijoje atlikti tyrimai parodė, kad Sarcocystis fayeri 15-kDA baltymas yra toksinas, kuris sukelia apsinuodijimą maistu, suvartojus šiais parazitais užkrėstos arklienos mėsos. Eksperimentiškai tiriant šio toksino poveikį organizmui, triušiams buvo suleista intraveninė injekcija 15-kDA baltymo, kuris sukėlė viduriavimą ir mirtį (48). Suleidus žiurkėms 'b baltymą' buvo tiriamas toksinis poveikis jų organizmui. Žiurkėms pasireiškė ūmūs toksikologiniai neurologiniai požymiai - drebulys, pilnas arba dalinis paralyžius. Injekuotų žiurkių kraujyje bovo sumažėjęs hemoglobino kiekis, o leukocitų skaičių buvo padidėjęs. Taip pat nustatytas fermentų aminotransferazės (AST) ir alanino aminotransferazės (ALT) kiekio

12

padidėjimas (49). Eksperimento metu žiurkėms suleidus sarkotoksino, praėjus maždaug 30 min po toksino injekcijos, pasireiškė klinikiniai požymiai: apetito praradimas, silpnumas, niežėjimas injekcijos vietoje, nosies niežėjimas ir paraudimas, padidėjusi ausų jautrumo reakcija. Progresuojančioje stadijoje pasireikė CNS sutrikimai, užpakalinių galūnių paralyžius, traukuliai ir mirtis. Mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad sarkotoksinas daro toksinį poveikį centrinei nervų sistemai, širdžiai, plaučiams ir žarnoms (50).

1.3. Sarkocistozės priešskerdiminė ir poskerdiminė diagnostika

Mokslininkų Johnson A.J. et al. duomenimis, veršelių eksperimentinės sarkocistozės atveju po 33-54 dienų jau aptinkamos sarkocistos skeleto ir širdies raumenyse. Histomorfologinio tyrimo tyrimo metu, beveik visiems veršeliams aptiktos hemoragijos, limfocitų infiltracija, širdies, smegenų, kepenų, plaučių, inkstų ir skersaruožių raumenų edema (51). Mokslininkas C.B. Hong su bendraautoriais (1982) aprašė sarkocistozės atvejį abortuotams galvijų vaisiui. Abortuotam vaisiui aptiktas šizontai visų organų, ypač smegenų kraujagyslių enditelyje, nustatytas nepūlinis encefalitas, miokarditas ir hepatitas (52). Mkslininko Taylor M.A. su bendrautoriais teigimu, galvijų sarkocistozės atveju gali būti makrocistos matomos plika akimi, ypač stemplėje, bet labiau tikėtina, kad bus jos bus aptiktos histomorfologinio tyrimo metu. (25).

Lėtiniu atveju, cistos yra pastebimos skerdenose, o anemija ir padidėjusi fermentų koncentracija kraujyje GOT (AST), GPT (ALT), ALP susijusi su audinių pažeidimu yra pastebima ūmios ligos metu (32).

1.4. Parazitozių įtaka kraujo biocheminiams parametrams

Mokslininkų Dede S. et al. (2014) teigimu, kraujo biocheminiai parametrai yra svarbūs diagnozuojant ligą, įvertinant jos poveikį organizmui, prognozuojant ligos eigą, bei taikant gydymą. Parazitinių ligų atveju gyvūnų organizme pristinga vitaminų ir mikroelementų, vystosi anemija (53). Mokslininkas Klinkon su bendrautoriais (2012) teigia, kad dar nėra pakankamai duomenų apie veršelių kraujo biocheminių rodiklių fiziologines vertes ir kad daugeliu atvejų atliktų tyrimų rezultatai skiriasi (54).

Mokslinio eksperimento metu 13 veršelių, užkrėstų S.Typhimurium bakterijų kultūra, jų kraujyje nustatytas padidėjęs PCV (suspaustų ląstelių tūris), RBC (raudonųjų kraujo kūnelių) kiekis ir pakitusi hemoglobino koncentracija. Atlikus kraujo biocheminį tyrimą nustatyta hipoglikemija, padidėjusi BUN, kreatinino ir fibrinogeno koncentracija, sumažėjusi natrio, kalcio, baltymų ir albumino koncentracijos, padidėjusi bendrojo bilirubino koncentracija. Tačiau aminotransferazės, (gama) glutamiltranspeptidazės, šarminės fosfatazės ir kreatinino kinazės aktyvumo pokyčių nebuvo (55).

13

Saudo Arabijoje Qassim regione buvo tiriami galvijų natūraliai užsikrėstusių Theileria annulata kraujo biocheminiai rodikliai. Viso ištirti keturiasdešimt trys klinikiniai teileriozės atvejai. Galvijų, kurie buvo kliniškai užsikrėtę T.annulata, kraujyje buvo mažesnis bendras baltymų kiekis, taip pat sumažėjęs albumino, globulino, kreatinino, kalcio, fosforo, magnio, kalio, geležies ir vario kiekis kraujo serume ir nustatyta didesnė AST ir bilirubino koncentracija, palyginus su sveikais galvijais (56).

Izraelyje buvo atlikti tyrimai Babesia bovis infekcijos atveju, kuri diagnozuota 2 dienų amžiaus veršeliui. Atlikus kraujo tyrimus buvo nustatyta anemija, leukocitozė, trombocitopenija ir limfocitozė, padidėję GOT (AST), LDH rodikliai (57). Babezioze sergančių veršelių kraujyje taip pat nustatytas sumažėjęs bendras baltymų kiekis, albuminų kiekis ir padidėjęs BUN rodiklis. Teigiama, kad babeziozės atveju sutrikus kepenų funkcijai - sumažėja albuminų sintezė, todėl tai turi įtakos bendram baltymų kiekiui (58). Babeziozės atveju išsivysčius inkstų kanalėlių degeneracijai ir nekrozei, padidėja BUN kiekis (59). Akivaizdus AST, ALT, ALKP, BUN ir kreatinino kiekio padidėjimas paaiškinamas toksiniu Babesia medžiagų apykaitos produktų poveikiu kepenų ląstelėms, kas salygoja kepenų ir inkstų fermentų rodiklių kitimą (60). Mokslininkų Hussein A.H et al. (2007) teigimu, galvijų, užsikrėtusių teilerioze ir babezioze, biocheminiai kraujo tyrimai parodo sumažėjusį albuminų ir bendrųjų baltymų kiekį su padidėjusiu serumo globulinu. Taip pat, teileriozės ir babeziozės atveju, nustatytas ženkliai padidėjęs AST kiekis kraujo serume, o ALT kiekis serumo buvo reikšmingai padidėjęs tik babeziozės atveju (61).

Allen P.C. su bendraautoriais (1981) tyrė gyvulių kraujo biocheminius parametrus anaplazmozės atveju. Teigiama, kad nustatytas padidėjęs fermentų aktyvumas gali būti susijęs su sunkia anemija, dėl kurios atsiranda hipoksija ir toksiniai kepenų pažeidimai. Taip pat šiuo atveju gali pasireikšti didžiulė hemolizė, kuri kartu su hipoksija sukelia kepenų ląstelių degeneraciją ir inkstų glomerulų disfunkciją, ko pasekoje padidėja AST, ALT ir BUN koncentracija (62).

Mokslinių tyrimų duomenimis, veršelius eksperimentiškai užkrėtus Sarcocystis cruzi, padidėjo laktatdehidrogenazės (LDH) ir aldolazės (ALD) parametrai veršelių kraujo plazmoje, o gliukozės-6-fosfato dehidrogenazės (G6PDH) ir izocitratdehidrogenazės (ICDH) reikšmės buvo nepakitusios. Taip pat, užsikrėtusiems veršeliams,buvo nustatytas sumažėjęs fermentų aktyvumas ilgiausiame nugaros raumenyje (LDH, ALD), diafragmos raumenyse (ALD, G6PDH) ir širdies raumenyje (LDH, ALD). Teigiama, kad plazmos fermentų aktyvumo padidėjimo priežastis yra glikolitinių fermentų nutekėjimas iš pažeistų raumenų (63).

1.5. Sarkocistozės prevencija ir gydymas

Gyvūnams susirgus sarkocistoze jiems išsivysto imunitetas. Imunitetas yra specifiškas kiekvinai sarkocistų rūšiai, todėl suvakcinavus nuo tam tikros rūšies sarkocistų, gyvūnai

14

neapsaugomi nuo kitų rūšių sarkocistų. Mokslininkų teigimu ląstelinis imunitetas yra svarbesnis nei humoralinis. Sporozoitai ir metrozoitas yra labiau imunogeniški nei bradizoitai (64). Gill H.S. su bendraautoriais (1988) teigimu, sarkocistų infekcija gali sukelti imunosupresinę būklę (65). Pastarųjų metų Dubey J.P. su bendraautoriais (2016) tyrimai parodė, kad nors vakcina dar nėra sukurta, tačiau eksperimentiškai yra įrodyta, kad galvijų, avių, ožkų, kiaulių ir arklių imunizacija gyvų sporocistų mažomis dozėmis duoda teigiamų rezultatų (66). Norint išvengti gyvūnų užkrėtimo, jie turi būti apsaugoti nuo vandens bei maisto užkrėtimo žmonių ar kitų gyvūnų išmatomis (9). Siekiant išvengti parazitų paplitimo, plėšrūs gyvūnai neturėtų patekti į gyvūnų laikymo, girdymo ar maitinimo vietas, o gaišenas reikėtų deginti arba užkasti. Profilaktiškai arba ligos palengvinimui gali būti vartojami cheminiai antikokcidiniai preparatai (66).

Žmonėms žarnyno sarkocistozė yra savaiminė, trumpalaikė ir dažniausiai besimptomė, todėl nėra žinoma profilaktika ar terapinis gydymas. Žarnų sarkocistozės galima išvengti visiškai išvirus arba užšaldžius mėsą, taip nužudant bradizoitus tose sarkocistose. Labiausiai tikėtinas sporocistų šaltinis yra vanduo užterštas su išmatomis nuo mėsėdžio ar visaėdžio, nuplauto maisto, ar drėkinto su užterštu vandeniu. Kur užterštas geriamasis vanduo yra įtariamas, tai geriausias metodas dezinfekcijai užtikrinti yra virinimas. Kai maisto produktai yra įtariami užterštumu, tai jie turi būti kruopščiai nuplaunami arba termiškai apdoroti prieš valgymą (9).

Teigiama. Kad nėra veiksminga gydyti infekciją, nei galutiniam nei tarpiniam šeimininkui (7). Gyvūnams nėra specifinio gydymo, tačiau, amproliumo, monenzino ar salinomycino naudojimas gali apriboti infekciją (32). Pavyzdžiui, kad sumažinti bandomųjų galvijų sarkocistų infekcijos klinikinius požymius, profilaktiškai, kartu su pašaru buvo naudojamas Amproliumas (100 mg/kg per os, kasdien 30 dienų) (7).

Vienintelė kontrolė, kuri yra visur galima, tai paprasčiausia higiena. Šunys ir katės neturėtų būti laikomi ūkio patalpose, įskaitant ir pašarų .Taip pat svarbu, kad šunys ir katės nebūtų šeriami termiškai neapdorota mėsa (3, 7). Taip pat jiems neturi būti leidžiama tuštintis, kur laikomi gyvuliai (25). Kad būtų užkirstas kelias naminių gyvūnų infekcijai, jie privalo būti apsaugoti nuo sporocistų nurijimo iš žmogaus išmatomis užteršto vandens ir pašarų (9).

Veršelius eksperimentiškai užkrėtus sarkocistomis jiems pasireiškė tokie simptomai: karščiavimas, anoreksija, svorio netekimas, seilėtekis, plaukų slinkimas nuo kaklo, ausų ir uodegos, ašarojimas ir mirtis (67).

Dauguma gyvūnų, kurie užsikrėtę Sarcocystis spp. klinika yra besimptomė ir daugiausiai parazitai yra atsitiktinai randami skrodimo metu (3). Praėjus dviems savaitėms nuo to, kai galvijai ir avys praryja Sarcocystis sporocistas nuo šunų išmatų, kurie šerti žalia jautiena ar ėriena, tai atitinkamai, merozoitai vystosi endotelio ląstelių mažosiose arterijose, o kūno temperatūra padidėja per dieną (9).

15

Sarkosporidiozė gali sukelti abortus gyvuliams užsikrėtusiems didelėmis sarkocistų infekcijos dozėmis, ypač galvijams, buivolams ir ūmine infekcija sergančioms avims (68). Veršingos karvės gali abortuoti, be tai yra retas įvykis, todėl, kad dauguma galvijų yra neapsaugoti nuo Sarcocystis ir kol jie pasiekia veisimo amžių yra sukuriamas apsauginis imunitetas (69). Klinikiniai požymiai ūmios galvijų sarkocistozės yra: anoreksija, karščiavimas (42oC ir daugiau), anemija, kacheksija, padidėję apčiuopiami limfiniai mazgai, seilėjimasis ir plaukų slinkimas nuo uodegos galiuko (70). Taip pat nenoras judėti, gulėjimas (71). Centrinės nervų sistemos pažeidimo simptomai yra užpakalinių galūnių silpnumas, dalinis paralyžius ir ūminė miopatija, todėl gali pasitaikyti mirtis (72).

Veršelius eksperimentiškai užkrėtus sarkocistomis jiems pasireiškė tokie simptomai: karščiavimas, anoreksija, svorio netekimas, seilėtekis, plaukų slinkimas nuo kaklo, ausų ir uodegos, ašarojimas ir mirtis (67).

Eksperimentiškai veršelius užkrėtus su S.bovicanis lėmė jų gaišimą, praėjus mėnesiui po užsikrėtimo. Skrodimo metu aptiktos taškinės kraujosruvos beveik visuose organuose, įskaitant širdį, nustatyta generalizuota limfadenopatija (71). Eksperimentinės sarkocistozės atveju, poskerdiminio tyrimo metu nustatyta limfadenopatija, gleivinės ir visceralinių organų blyškumas, ascitas, hidrotoraksas, hidroperikarditas ir riebalų atrofija, taškinės hemoragijos širdyje ir smegenyse (51).

Iš penkių Sarcocystis rūšių, aptinkamų galvijuose Sarcocystis cruzi, Sarcocystis hirsuta, Sarcocystis hominis, Sarcocystis rommeli, Sarcocystis heydorni, tik dvi rūšys yra patogeniškos žmonėms, tai - Sarcocystis hominis ir Sarcocystis heydorni (73). Žmonėms klinikiniai požymiai yra apetito praradimas, pykinimas, pilvo skausmas, išsipūtimas, vandeningas viduriavimas, vėmimas, pasunkėjęs kvėpavimas, raumenų skausmas, karščiavimas, bėrimas ir kardiomiopatija (28).

16

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1. Tyrimo atlikimo vieta

Magistrantūros baigiamasis darbas atliktas 2015 - 2017 metais Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos akademijoje, Maisto saugos ir kokybės katedroje. Raumenų mėginiai tyrimui buvo renkami iš mėsos įmonių skerdyklų. Visi mėginiai buvo paimti galvijų poskerdiminio tyrimo metu. Mėginiai kraujo biocheminiam tyrimui buvo paimti atlikus priešskerdiminį tyrimą betarpiškai prieš skerdimą iš Lietuvos juodmargių kryžmintų su mėsiniais galvijais telyčių neturėjusių jokių klinikinių ligos požymių. Tolimesniam tyrimui atrinkti tik tų telyčių kraujo mėginiai, kurioms raumenų kompresorinio mikroskopinio tyrimo metu buvo diagnozuota sarkocistozė. Atsižvelgiant į infekcijos intensyvumą buvo sudarytos 4 tiriamosios grupės (neinfekuoti gyvuliai, silpna, vidutinė ir intensyvi infekcija).

Iš viso buvo surinkti 207 galvijų raumenų (stemplės ir diafragmos raumeninės dalies) mėginiai (veršelių, telyčių ir buliukų iki 2 metų amžiaus). Taip pat buvo surinkta 53 telyčių kraujo mėginiai.

Vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 854/2004, mėsos įmonių skerdyklose buvo atliekamas gyvulių (galvijų, avių, arklių, kiaulių) priešskerdiminis ir poskerdiminis tyrimas.

Sarkocistos diagnozuotos naudojant šviesinę mikroskopiją ir kompresorinį - mikroskopinį metileno mėlynuoju dažytų raumenų iškarpų metodą.

2.2. Tyrimo atlikimo metodika

Galvijų priešskerdiminio ir poskerdiminio tyrimo metodika

Vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 854/2004, mėsos įmonių skerdyklose atliktas gyvulių priešskerdiminis ir poskerdiminis tyrimas. Priesskerdiminio tyrimo metu gyvuliai apžiųrėti vizualiai,įvertinta gyvulių bendra sveikatos būklė, ar nėra klinikinių ligos požymių. Poskerdiminio tyrimo metu atliktas vizualinis galvos ir gerklės tyrimas, perpjauti kramtomieji raumenys (veršeliams kramtomųjų raumenų pjųviai nedaryti), atlikta žando, paausinių ir antryklinių limfmazgių apžiūra ir limfinių mazgų pjūvis bei patikrinimas, ryklės apžiūra, liežuvio palpacija, tonzilių apžiūra. Atliktas vizualinis plaučių, trachėjos ir stemplės patikrinimas, plaučių palpacija, bronchų bei tarpuplaučio limfmazgių pjūvis ir patikrinimas. Išilgai atverta trachėja ir pagrindinės bronchų atšakos, plaučiai įpjauti apatiniame trečdalyje, statmenai jų pagrindinei ašiai. Atliktas vizualinis perikardo ir širdies tyrimas, pastarąją įpjaunant išilgai, taip atveriant skilvelius ir perskiriant tarpskilvelines pertvaras. Atliktas vizualinis diafragmos, kepenų bei kepenų limfmazgių tyrimas, kepenų ir jų limfmazgių palpacija ir prireikus darytas pjūvis. Atliktas vizualinis virškinimo

17

trakto, žarnų pasaito, skrandžio ir žarnų pasaitų limfmazgių tikrinimas, skrandžio ir žarnų pasaitų limfmazgių palpacija ir prireikus pjūvis. Atliktas vizualinis blužnies patikrinimas ir prireikus palpacija, vizualinis inkstų tyrimas,o prireikus inkstų ir inkstų limfmazgių pjūvis. Vizualinis pleuros ir pilvaplėvės patikrinimas. Veršeliams vizualinis bambos srities ir sąnarių tyrimas. Poskerdiminio tyrimo metu buvo fiksuojami visi skerdenoje ir vidaus organuose rasti pakitimai. Siekiant makroskopiškai diagnozuoti sarkocistozę buvo atlikta detali stemplės, diafragmos, skerdenos raumenų apžiūra ir palpacija, o taip pat žando ir širdies raumenų apžiūra, palpacija, pjūviai.

Kompresorinis - mikroskopinis sarkocistų nustatymas audiniuose

Mikroskopiniam tyrimui buvo imami 100 g dydžio audinių mėginiai. Priklausomai nuo tiriamojo gyvūno rūšies buvo imami skirtingi raumenų mėginiai. Sarkocistos diagnozuotos naudojant šviesinę mikroskopiją ir kompresorinį - mikroskopinį dažytų raumenų iškarpų metodą. Iš tiriamosios grupės raumenų, išilgai raumenų skaidulų, iškerpami 28 avižos grūdo dydžio raumenų gabalėliai (apie 1 g), sudedami ant tinklelio ir 20 min. dedami į metileno mėlynojo vandeninį tirpalą (1 g metileno mėlynojo ir 500 ml vandens), po to iškarpos dedamos ant filtrinio popieriaus, nusausinamas dažų perteklius ir nuskaidrinimui dedamos į 1,5 proc. acto rūgšties tirpalą 20 min., vėl nusausinama ant filtrinio popieriaus ir tada iškarpos dedamos ant apatinio kompresoriaus stiklo, užlašinama glicerino ir vandens mišinio lygiomis dalimis, uždedamas viršutinis kompresoriaus stiklas, suspaudžiama ir mikroskopuojama šviesiniu mikroskopu x40 padidinimu. Invazijos intensyvumas vertinamas naudojant mokslinėje literatūroje pateikiamą metodiką pasiūlytą Bogush (1976) ir M.Malakauskas ir kt. (2001). (74, 75).

Kraujo biocheminio tyrimo metodika

Paimti kraujo mėginiai per 2 val. buvo pristatomi į LSMU VA Gyvulių reprodukcijos laboratoriją. Kraujo mėginiai buvo centrifuguojami 5 minutes 3000 aps./min. greičiu. Viršutiniame sluoksnyje esantis kraujo serumas (0,5 - 1,0 ml) Pastero pipete (Einweg - Pasteurpipetten, Carl Roth GmbH, Vokietija) buvo surenkamas į 1,5 ml tūrio mėgintuvėlius (Eppendorf, Hamburg, Vokietija) ir užšaldomas - 20oC temperatūroje iki tyrimo. Atšildžius mėginius kraujo serumas buvo tiriamas automatiniu biocheminiu analizatoriumi Selectra Junior (Vital Scientific N.V., 2006., Nyderlandai). Buvo atliekami kraujo rodiklių: GOT (AST - aspartatamino transferazės), GPT (ALT - alaninamino transferazės), ALP ir bendrųjų baltymų kiekio tyrimai, naudojant Spinreact (Ispanija) reagentus.

Statistinė duomenų analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis statistinės analizės programos skaičiuokle Microsoft Excel 2007. Priklausomybė tarp gautų duomenų tirta naudojant X2 testą. Lyginant

18

infekcijos ekstensyvumo ir intensyvumo skirtumus tarp imčių, taikytas X2 testas. Vidutiniams grupių rodikliams palyginti taikytas Stjudento kriterijus (t-testas), nepriklausomoms imtims. Buvo apskaičiuoti lyginamųjų grupių tiriamųjų požymių vidurkiai ir vidurkių paklaidos. Statistiškai patikimi duomenys laikyti, kai p < 0,05.

19

3. TYRIMO REZULTATAI

Tyrimų metu buvo atliktas 217 galvijų priešskerdiminis ir poskerdiminis tyrimas. Ištirti 74 veršelių, 75 telyčių ir 68 bulių skerdimo produktai, iš kurių buvo paimti stemplės ir diafragmos raumeninės dalies mėginiai. Ištyrus galvijus, buvo atsižvelgta į jų amžių, todėl jie suskirstyti į tris grupes: veršeliai 1-6 mėn., telyčios 14-22 mėn., buliai 16-24 mėn. amžiaus. Priklausomai nuo infekcijos intensyvumo ištirti gyvuliai suskirstyti į 4 grupes: neinfekuoti, silpna infekcija, vidutinė infekcija ir intensyvi infekcija.

Iš viso ištirti 53 telyčių kraujo mėginiai. Atlikus tyrimus, kraujo mėginiai pagal infekcijos intensyvumą buvo suskirstyti į 4 grupes: neinfekuoti, silpna infekcija, vidutinio intensyvumo infekcija ir intensyvi infekcija.

3.1. Galvijų užsikrėtimo sarkocistomis intensyvumas ir ekstensyvumas

priklausomai nuo gyvulio amžiaus

Norint nustatyti galvijų užsikrėtimą sarkocistomis, atliktas 217 įvairaus amžiaus galvijų priešskerdiminis ir poskerdiminis tyrimas. Paimti stemplės ir diafragmos raumeninės dalies mėginiai, kurie tirti kompresoriniu-mikroskopiniu tyrimo metodu. Ištyrus gyvūnus mikroskopiškai, iš 74 veršelių mėginių, tik 5 diafragmos ir 13 stemplės mėginių buvo rasta sarkocistų. Iš 75 telyčių mėginių, sarkocistų rasta 63 diafragmos ir 67 stemplės mėginiuose. Bulių ištirta 68 mėginiai, iš kurių 53 diafragmos ir 66 stemplės mėginiuose buvo rasta sarkocistų. (1 priedas, 3 lent., 4 lent.). Sarkocistų vidutinis kiekis veršelių stemplėje buvo 2,98 sarkocistos viename grame raumeninio audinio, telyčių 33,11 sarkocistos, o bulių 242,34 sarkocistos viename grame raumeninio audinio. Atitinkamas kiekis ir diafragmos raumenyse, veršelių - 4,18, telyčių - 13,99 ir bulių 27,34 sarkocistos viename grame audinio. Labai didelis sarkocistų kiekis nustatytas viename bulių stemplės raumenyje, tai įtakojo didelį sarkocistų intensyvumo vidurkį stemplės raumenyse. Daugiausia, 3000 sarkocistų buvo rasta 24 mėn. amžiaus buliaus stemplės raumenyje. To paties buliaus diafragmos raumenyse (1 g.) rastos 207 sarkocistos. Mažiausias sarkocistų infekcijos intensyvumas nustatytas veršelių iki 6 mėn mėginiuose – 1-17 sarkocistos 1 g. stemplės raumeninio audinio ir 1- 33 sarkocistos viename grame diafragmos raumeninio audinio. Aukščiausias sarkocistų infekcijos invazijos intesyvumo vidurkis - 242,34 ir intensyvumo mediana - 27, nustatyta bulių stemplės raumenyse. (1 lentelė).

20 1 lentelė. Sarkocistų infekcijos intensyvumas ir ekstensyvumas tirtuose galvijų raumenų

mėginiuose. Tiriamasis raumuo Ištirtas mėginių skaičius, n Ekstensyvumas (%)

Intensyvumas Vidurkis Mediana

Veršeliai Diafragma 74 37,00 1 -33 4,18 1 Stemplė 41,00 1 - 17 2,98 1 Telyčios Diafragma 75 84,00 1 - 128 13,99 5 Stemplė 89,33 1 - 208 33,11 24 Buliai Diafragma 68 76,99 1 - 216 27,34 11 Stemplė 97,00 1 - 3000 242,34 27

Daugiausiai sarkocistų aptinkama telyčių stemplės ir diafragmos raumenyse, atitinkamai 89,33 proc. ir 84,00 proc. Palyginus veršelių ir telyčių sergamumą sarkocistoze, statistiškai patikimai (p<0,05) veršelių raumenyse sarkocistos aptinkamos net 5 kartus rečiau, nei telyčių stemplės ir diafragmos raumenyse. (1 pav).

1 pav. Sarkocistozės ekstensyvumo palyginimas veršelių ir telyčių stemplės ir diafragmos

raumenyse.

Palyginus sarkocistų paplitimą tarp veršelių ir bulių taip pat nustatėme, kad bulių raumenyse sarkocistos aptinkamos dažniau, t.y. diafragmos raumenyse jos aptinkamos vienuoliką kartų

21

dažniau, o stemplės raumenyse 5 kartus dažniau, nei veršelių raumenyse, duomenys statistiškai patikimi (p<0,05). (2 pav.).

2 pav. Sarkocistozės ekstensyvumo palyginimas veršelių ir bulių stemplės ir diafragmos

raumenyse.

Tuo tarpu, palyginus sarkocistų ekstensyvumą bulių ir telyčių organizme, nustatėme, kad bulių stemplėje sarkocistos aptiktos 8 proc. dažniau, o tuo tarpu diafragmoje 6 proc. mažiau. (duomenys statistiškai nepatikimi (p>0,05). (3 pav.).

3 pav. Sarkocistozės ekstensyvumo palyginimas telyčių ir bulių stemplės ir diafragmos raumenyse.

Palyginus sarkocistų infekcijos intensyvumą veršeliuose ir telyčiose, nustatėme, kad veršeliams dažniau nustatyta silpna infekcija - 61,54 proc., o tuo tarpu telyčiose silpnos infekcijos

22

buvo 39 proc. mažiau, nei veršeliuose. Vidutinė ir intensyvi infekcija veršeliuose, atitinkamai 38,46 proc. ir 0,00 proc. Telyčiose vidutinio intensyvumo infekcijos buvo 5 proc., o intensyvios 34,33 proc. daugiau. Statistiškai patikimai skyrėsi neinfekuotų ir infekuotų veršelių ir telyčių užsikrėtimo intensyvumas sarkocistomis. (p<0,05). Patikimai daugiau nustatyta telyčių silpnos infekcijos atvejų (p<0,05), o tuo tarpu vidutinio intensyvumo infekcijos veršeliuose buvo 4,82 proc. mažiau, nei telyčiose (duomenys statistiškai nepatikimi p>0,05). Palyginus veršelių ir bulių infekcijos intensyvumą, nustatėme, kad veršeliuose 43,63 proc. daugiau silpnos infekcijos atvejų nei buliuose (duomenys statistiškai patikimi p<0,05). Vidutinio intensyvumo infekcijos atveju, 4,82 proc. mažiau buvo veršeliuose, nei buliuose (duomenys statistiškai nepatikimi p>0,05). O intensyvios infekcijos atveju veršeliuose nebuvo, o buliuose šio intensyvumo infekcija sudarė 38,81 proc. visų užsikrėtusių gyvulių skaičiaus. (duomenys statistiškai patikimi p<0,05). Palyginus telyčių ir bulių sarkocistų infekcijos intensyvumą, nustatėme, kad buliuose vyravo intensyvi infekcija - 38,81 proc. (duomenys statistiškai neaptikimi p>0,05). Telyčiose vyravo silpno intensyvumo infekcija (22,39 proc.), t.y. 4,48 proc. daugiau nei buliuose. Tuo tarpu tarp vidutinio intensyvumo infekcijos pasitaikymo dažnio esminio skirtumo nebuvo. (4 pav.).

23

3.2. Sarkocistų infekcijos įtaka kraujo biocheminiams parametrams

Norint nustatyti sarkocistozės įtaką kraujo biocheminiams parametrams, atlikus priešskerdiminį tyrimą iš telyčių neturinčių ligos klinikinių požymių buvo paimtas kraujas. Atlikus poskerdiminį tyrimą, pasilikti tik tų telyčių kraujo mėginiai, kurioms poskerdiminio tyrimo metu nebuvo rasta jokių patologinių pakitimų vidaus organuose ir skerdenoje. Vėliau atlikus raumeninio audinio mikroskopinį tyrimą, atrinti kraujo mėginiai tų guvulių kuriems aptiktos sarkocistos. Priklausomai nuo infekcijos intensyvumo kraujo mėginiai suskirstyti į tiriamąsias grupes: neinfekuoti, silpna, vidutinė ir intensyvi infekcija. Gautus rezultatus palyginome su literatūroje pateikromis fiziologinėmis normomis (76). Neinekuotų telyčių kraujo serumo biocheminiai rodikliai buvo fiziologinės normos ribose aspartatamino transferazė (GOT(AST)) 66-125 U/l, alaninamino transferazė (GPT(ALT)) 6,9-35 U/l, šarminė fosfatazė (ALP) 18-153 U/l, bendri baltymai (66-75) g/l.

Ištyrus tiriamųjų kraujo grupių rodiklius, GOT (AST) fermento kiekis kraujo serume buvo 109,53 U/l neinfekuotų, kas atitiko fiziologinės normos ribas (66-125 U/l). Tuo tarpu infekuotų kraujo grupių rodikliai svyravo nuo 155,51 U/l iki 179,31 U/l ribos. Didžiausias kiekis buvo nustatytas vidutinės infekcijos atveju - 185,55 U/l ir statistiškai patikimai viršijo normos ribas (60,55 U/l) (p<0,05). Ištyrus fermento GPT (ALT) rodiklius, neinfekuotų telyčių kraujo serume fermento kiekis buvo 33,29 U/l, fiziologinės normos ribose (6,9-35 U/l). Tuo tarpu infekuotų svyravo nuo 56,97 U/l iki 60,71 U/l. Statistiškai patikimai didžiausias šio fermento kiekis buvo nustatytas intensyvios infekcijos atveju - 60,71 U/l, (p<0,05). ALP fermento kiekis neinfekuotų telyčių kraujo serume buvo 179,47 U/l ir viršijo fiziologinės normos ribas (18-153 U/l). Tuo tarpu infekuotų telyčių kraujo serumo rodikliai syravo nuo 205,87 U/l iki 264,27 U/l. Statistiškai reikšmingai didžiausias ALP kiekis nustatytas 280,27 U/l vidutinės infekcijos atveju (p<0,05). Bendrųjų baltymų kiekis, neinfekuotų telyčių kraujo serume buvo 70,61 U/l, t.y. buvo fiziologinės normos ribose (66-75 U/l). Tuo tarpu infekuotų telyčių kraujo serume bendrųjų baltymų kiekis buvo aukštesnis ir svyravo nuo 80,07 U/l iki 75,33 U/l. Didžiausias bendrųjų baltymų kiekis kiekis buvo nustatytas silpnos infekcijos atveju - 80,07 U/l ir statistiškai patikimai (p<0,05) viršijo normos ribas. (2 lentelė).

24 2 lentelė. Tiriamų telyčių grupių kraujo rodikliai.

Tiriamoji grupė Ištirtų mėginių skaičius, n GOT (AST), U/l GPT (ALT), U/l ALP, U/l Bendri baltymai, g/l Neinfekuoti 8 109,53± 3,31 33,29± 1,15 179,47± 8,77 70,61±1,35 Silpna 15 155,51± 15,40** 56,97± 3,69*** 205,87± 24,03** 80,07±1,74*** Vidutinė 15 185,55± 22,51** 60,35± 6,63*** 280,27± 18,33*** 78,11±1,91** Intensyvi 15 179,31± 15,60*** 60,71± 4,81*** 264,27± 18,85*** 75,33±2,56** * - p<0,05; ** - p<0,01; *** -p<0,001;

Analizuojant tyrimo rezultatus, išskaičiavome procentinį skirtumą tarp kraujo fermentų parametrų priklausomai nuo infekcijos intensyvumo. (1 priedas, 5 lentelė). Palyginus neinfekuotų telyčių kraujo serumo biocheminius parametrus, nustatėme, kad GOT (AST) parametrai tarpusavyje skyrėsi statistiškai patikimai (p<0,05), skyrėsi nuo rodiklių esant silpnai, vidutinei ir intensyviai infekcijai, t.y. buvo nuo 46 iki 76 U/l aukštesni, nei neinfekuotų telyčių. Tarpusavyje palyginus kraujo serumo biocheminius rodiklius silpnos infekcijos atveju su kraujo serumo biocheminiais rodikliais vidutinio intensyvumo ir intensyvios infekcijos atveju, bei vidutinę infekciją u intensyvia, kraujo serumo biocheminiai rodikliai skyrėsi statistiškai nepatikimai (p>0,05). Silpnos, vidutinio intensyvumo ir intensyvios infekcijos atveju GOT (AST) buvo atitinkamai - 41,98 proc., 69,41 proc. ir 63,71 proc. daugiau, palyginus su kontroline grupe. (5 pav.).

25

GPT (ALT) parametrai tarpusavyje skyrėsi statistiškai patikimai (p<0,05) ir palyginus neinfekuotų telyčių kraujo serumo biocheminius parametrus, nustatėme, kad kraujo parametrai skyrėsi nuo rodiklių esant silpnai, vidutinio intensyvumo ir intensyviai infekcijai, t.y. buvo nuo 23,64 iki 27,42 U/l aukštesni, nei neinfekuotų telyčių. GPT (ALT) kiekiai tarpusavyje lyginant visų tiriamųjų grupių skyrėsi statistiškai nepatikimai (p>0,05). Silpnos infekcijos atveju GPT (ALT) buvo 71,13 proc., vidutinio intensyvumo - 81,29 proc., o intensyvios infekcijos - 82,37 proc. daugiau, palyginus su kontroline grupe. (6 pav.).

6 pav. GPT (ALT) kiekio rodikliai tiriamųjų telyčių grupėse.

Palyginus kraujo biocheminius parametrus, tarp infekuotų ir neinfekuotų telyčių nustatytas skirtumas. Palyginus neinfekuotų telyčių ALP parametrus, nustatėme, kad parametrai tarpusavyje skyrėsi statistiškai patikimai (p<0,05), skyrėsi nuo rodiklių esant silpnai, vidutinio intensyvumo ir intensyviai infekcijai, t.y. nuo 26,4 iki 100,8 U/l aukštesni, nei neinfekuotų telyčių. Palyginus silpnos infekcijos telyčių grupę su vidutinio intensyvumo infekcija, ALP parametrų duomenys skyrėsi statistiškai patikimai (p<0,05). Statistiškai nepatikimi duomenys gauti lyginant neinfekuotą telyčių grupę su silpna infekcija (p>0,05). Silpnos, vidutinio intensyvumo ir intensyvios infekcijos atveju ALP buvo atitinkamai - 14,71 proc., 56,17 proc. ir 47,25 proc. daugiau, palyginus su kontroline grupe. (7 pav.).

26 7 pav. ALP kiekio rodikliai tiriamųjų telyčių grupėse.

Palyginus neinfekuotų telyčių kraujo serumo biocheminius parametrus, nustatėme, kad bendrųjų baltymų parametrai tarpusavyje skyrėsi statistiškai patikimai (p<0,05), nuo rodiklių skyrėsi esant silpnai, vidutinei ir intensyviai infekcijai, t.y. buvo nuo 4,72 iki 9,46 U/l aukštesni, nei neinfekuotų telyčių. Bendrus baltymus palyginus neinfekuotų su sipnos ir vidutinės infekcijos apsikrėtimo sarkocistomis, gauti rezultatai skyrėsi statistiškai patikimai (p<0,05). Lyginant visų tiriamųjų grupių bendrųjų baltymų kiekius tarpusavyje, jie skyrėsi statistiškai nepatikimai (p>0,05). Bendrųjų baltymų silpnos infekcijos atveju buvo 13,40 proc., vidutinio intensyvumo - 10,62 proc., ir intensyvios infekcijos - 6,68 proc. daugiau, palyginus su kontroline grupe. (8 pav.).

27

REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Sarkocistos buvo pasirinktos kaip vienas iš apžvalgos objektų dėl jų sukeliamos ligos įvairių abejonių: zoonotinės reikšmės, pasireiškimo ir įtakos gyvūnų sveikatai, jų gerovei bei sukeliamų ekonominių nuostolių. Maistui naudojamų naminių gyvulių sarkosporidijos turi tiesiogines sąsajas su žmonių ir kitų gyvūnų aplinka. ES valstybėse narėse vykdoma stebėsena skerdyklose pagal reglamentą Nr. 854/2004. Tai leidžia aptikti makroskopinius pakitimus skedenoje ir ją brokuoti generalizuotos sarkocistozės ar šalinti atskiras sakerdenos dalis silpnos ar lokalizuotos sarkocistozės atveju. Tačiau apžiūros skerdyklose metu negalime matyti mikroskopinių pažeidimų, negalime diferencijuoti ir identifikuoti rūšių. Šių parazitų paplitimas naminiuose gyvūnuose gali daryti neigiamą įtaką ne tik gyvūnų bet ir žmonių sveikatai. Kuriant nacionalinę gyvūnų sveikatos priežiūros sistemą labai svarbu laiku ir kokybiškai ištirti patogenų paplitimą, jų poveikį gyvūnų sveikatai. Dėl duomenų trūkumo poveikis gyvūnų sveikatai nėra visiškai aiškus, taip pat nėra pakankamai duomenų apie kraujo biocheminių rodiklių fiziologines vertes ir kad daugeliu atvejų atliktų tyrimų rezultatai skiriasi. Ribota informacija galimai susijusi su dažniausiai naudojamu aptikimo metodu, vizualine apžiūra skerdykloje. Sarkocistozės įtaka gyvulių sveikatai iki šiol buvo tirta eksperimentinėmis sąlygomis.

Duomenų apie galvijų sarkocistozės paplitimą nėra daug ir pateikiami gan skirtingi duomenys. Daugiausiai yra atlikti eksperimentiniai tyrimai, tačiau jie atliekami skirtingose šalyse, skiringu laikotarpiu. Dauguma tyrimų atlikta labai seniai, dėl ko dabartiniu laikotarpiu yra sunku spręsti apie sarkocistozės paplitimą galvijų tarpe. Labai nedaug duomenų yra apie veršelių sergamumą sarkocistoze.

Mes ištyrėme 217 galvijų raumenų mėginius ir nustatėme, kad veršelių užsikrėtimo sarkocistomis intensyvumas siekia 17,57 proc., telyčių 89,33 proc., o bulių 98,53 proc. Sarkocistozės ekstensyvumas buvo mažiausias veršeliuose (stemplėje - 41,00 proc., diafragmoje - 37,00 proc.), o didžiausias bulių stemplės raumenyse - 97,00 proc., ir telyčių diafragmos raumenyse - 84,00 proc.

Austrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Nyderlanduose 1966 - 1974 metais atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad galvijų užsikrėtimas sarkocistomis yra nuo 67,00 proc. iki 93,3 proc. visų galvijų skaičiaus. Vokietijoje buvo atlikti tyrimai 1972 - 1977 metais, kurie parodė, kad visi galvijai buvo užsikrėtę sarkocistomis, kuriems virš 2 metų amžiaus (77).

Įvairių šalių tyrėjų duomenimis, Sarcocystis paplitimas suaugusių galvijų raumenyse siekia beveik 100,00 proc., taigi, palyginus su mūsų gautais bulių apsikrėtimo sarkocistomis rezultatais, duomenys yra panašūs (78, 79, 80, 81).Pastaraisiais metaismokslininko Hornok su bendraautoriais atliktų tyrimų duomenimis (2015) Vengrijoje. sarkocistoze užsikrėtę 66,00 proc. galvijų (20).

28

Mokslininko Wee S.H. teigimu (2001) Shin S.S. teigimu užsikrėtimas galvijų sarkocistoze gali sukelti abortus (35). Mokslininko Dubey su bendraautoriais tyrimų duomenimis (1989) sarkocistozė sukelia ekonominius nuostolius dėl užkrėsto mėsos netinkamumo prekybai, nes sumažėja pieno ir mėsos produkcija (13).

Paskutiniai tyrimai Lietuvoje atlikti prieš 20 metų ir galvijų užsikrėtusių sarkocistoze buvo 90,6 prc., o apie veršelių užsikrėtimą sarkocistomis nėra duomenų (24). Pirmą kartą Lietuvoje ištyrėme ir palyginome natūraliai sarkocistomis užsikrėtusių galvijų (telyčių) kraujo biocheminius parametrus. Nustatytas šių parametrų kitimas priklausomai nuo infekcijos intensyvumo. Mūsų gautų tyrimų duomenimis, sarkocistozės metu kraujyje padaugėja GOT (AST), GPT (ALT), ALP ir bendrųjų baltymų kiekiai. Didėjant infekcijos intensyvumui, atitinkamai didėja kraujo serumo fermentų ir bendrųjų baltymų kiekis. GOT (AST) silpnos, vidutinio intnesyvumo ir intensyvios infekcijos atveju buvo atitinkamai - 41,98 proc., 69,41 proc., ir 63,71 proc. daugiau, palyginus su kontroline grupe. GPT (ALT) silpnos infekcijos atveju buvo 71,13 proc., vidutinio intensyvumo 81,29 proc., o intensyvios infekcijos 82,37 proc. daugiau, palyginus su kontroline grupe. Silpnos, vidutinio intensyvumo ir intensyvios infekcijos atveju ALP buvo atitinkamai - 14,71 proc., 56,17 proc. ir 47,25 proc. daugiau, palyginus su kontroline grupe. Bendruosius baltymus lyginant su kontroline grupe, silpnos infekcijos atveju buvo 13,40 proc., vidutinio intensyvumo - 10,62 proc., o intensyvios infekcijos atveju - 6,68 proc. daugiau.

Prieinamoje mokslinėje literatūroje apie analogiškus kraujo tyrimus natūraliai sarkocistoze užsikrėtusių galvijų ES šalyse, nerasta. Mokslinėje literatūroje pateikiami tik eksperimentiškai užkrėstų veršelių kraujo biocheminiai parametrai. Atlikus biocheminius kraujo serumo tyrimus padidėjo GOT (AST), GPT (ALT),nir ALP kiekiai, baltymų kiekis didžiausias buvo silpnos infekcijos metu. Eksperimentiškai užkrėtus veršelius S. cruzi padidėjo LDH ir ALD parametrai kraujo plazmoje, o G6PDH ir ICDH reikšmės buvo nepakitusios. Veršelių eksperimentinės sarkocistozės metu plazmos fermentų aktyvumo padidėjimo priežastis paaiškinama glikolitinių fermentų nutekėjimu iš pažeistų raumenų (63). Padidėjusi aspartat aminotransferazės, laktatdehidrogenazės ir kreatinkinazės koncentracija gali būti hemolizės ir dehidratacijos pasekmė (57).

Panašūs tyrimai buvo atlikti galvijus užkrėtus kitais parazitais. Omer, El-Malik ir kiti mokslininkai atliko eksperimentą užkrėsdami galvijus T.annulata, kraujo rodiklių baltymų kiekis sumažėjo, o AST kiekis padidėjo (56). T. annulata infekcija yra laikoma koaguliacinės nekrozės kepenyse priežastimi. Hipoksija dėl anemijos ir uždegiminių infiltratų gali pakenkti kepenų tulžies apykaitai, todėl kraujyje padidėja kepenų fermentų aktyvumas (56, 82).

Allen P.C. su bendraautoriais (1981) tyrė gyvulių kraujo biocheminius parametrus anaplazmozės atveju. Teigiama, kad nustatytas padidėjęs fermentų aktyvumas gali būti susijęs su

29

sunkia anemija, dėl kurios atsiranda hipoksija ir toksiniai kepenų pažeidimai. Taip pat šiuo atveju gali pasireikšti hemolizė, kuri kartu su hipoksija sukelia kepenų ląstelių degeneraciją ir inkstų glomerulų disfunkciją, ko pasekoje padidėja AST, ALT ir BUN koncentracija (62).

30

IŠVADOS

1. Vidutiniškai 17,57 proc. veršelių, 89,33 proc. telyčių ir 98,53 proc. bulių užsikrėtę sarkocistoze. Veršelių stemplės raumenys dažniau infekuoti (41,00 proc.) nei diafragmos raumenys (37,00 proc.) (p<0,05).

2. Telyčios ir buliai dažniau užsikrėtę sarkocistoze nei veršeliai, buliai dažniau nei telyčios. (p<0,05).

3. Sarkocistozės atveju kraujyje padidėja GOT (AST), GPT (ALT), ALP ir bendrųjų baltymų kiekiai. Didėjant infekcijos intensyvumui, statistiškai patikimai didėja kraujo serumo fermentų ir bendrųjų baltymų kiekis. Didžiausias GOT (AST), GPT (ALT), ALP fermentų kiekis nustatytas intensyvios infekcijos (p<0,05).

3.1. Didžiausias GOT (AST) kiekis (185,55±22,51 U/l) nustatytas vidutinės infekcijos atveju fiziologinės normos ribas viršija 60,55 U/l (p<0,05).

3.2. Didžiausias GPT (ALT) kiekis (60,71±4,81 U/l) nustatytas intensyvios infekcijos atveju (p<0,05).

3.3. Didžiausias ALP kiekis (280,27±18,3 U/l) nustatytas vidutinės infekcijos atveju, buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05)

3.4. Didžiausias bendrų baltymų kiekis (80,07±1,74 U/l) nustatytas silpnos infekcijos atveju (p<0,05).

31

REKOMENDACIJOS

ES valstybėse narėse vykdoma parazitozių, tame tarpe ir sarkocistozės stebėsena skerdyklose pagal reglamentą Nr. 854/2004. Tai leidžia aptikti makroskopinius pakitimus skedenoje ir ją brokuoti generalizuotos sarkocistozės atveju ar šalinti atskiras sakerdenos dalis silpnos ar lokalizuotos sarkocistozės atveju. Tačiau apžiūros skerdyklose metu negalima matyti mikroskopinių pažeidimų. Kuriant nacionalinę gyvūnų sveikatos priežiūros sistemą labai svarbu laiku ir kokybiškai ištirti patogenų paplitimą, jų poveikį gyvūnų sveikatai. Dėl duomenų trūkumo poveikis gyvūnų sveikatai nėra visiškai aiškus, taip pat nėra pakankamai duomenų apie kraujo biocheminių rodiklių fiziologines vertes, daugeliu atvejų atliktų tyrimų rezultatai skiriasi. Ištyrus ir palyginus natūraliai sarkocistomis užsikrėtusių telyčių kraujo biocheminius rodiklius, nustatytas GOT (AST), GPT (ALT), ALP ir bendrųjų baltymų kitimas priklausomai nuo infekcijos intensyvumo. Rekomenduojame galvijų bandose taikyti kraujo biocheminių rodiklių tyrimą ir tuo būdu įvertinti bandos sveikatingumo statusą. Esant kraujo biocheminių rodiklių nuokrypiams nuo fiziologinių verčių, rekomenduojama poskerdiminio tyrimo metu detaliau apžiūrėti skerdenos raumenis, paimti stemplės ar diafragmos raumenų mėginius ir ištirti kompresoriniu – mikroskopiniu metodu, kad diagnozuoti sarkocistozę, o nustačius šią infekciją apie užsikrėtimą informuoti ne tik VMVT, bet ir gyvulių augintojus, kad būtų taikomos prevencinėss priemonės.

32

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Grist A. Anatomy, physiology and disease conditions. Bovine Meat Inspection. Second edition. 2009. p. 138-139.

2. Buhari P., Salehi M., Seyedabadi M., Mohammadi A. Molecular indentification of macroscopic and microscopic cysts of sarcocystis in sheep in North Khorasan Province, Iran. International journal of molecular and cellular medicine. 2014. 3(1):51-56.

3. The Center For Food Security and Public Health. Sarcocystosis. 2005.

4. Kutkienė L., Prakas P., Butkauskas D., Sruoga A. Description of Sarcocystis turdusi sp. nov. from the common blackbird (Turdus merula) Parasitology. 2012. 139(11):1438-1443. 5. Dubey J.P., Calero-Bernal R., Rosenthal B.M., Speer C.A., Fayer R. Sarcocystosis of

Animals and Humans. Second edition. CRC Press, Boca Raton. 2015. p. XV, 84;

6. Fong I.W. Emerging Zoonoses: A Worlwide Perspectively (Emerging Infectious Diseases of the 21st Century). First edition. 2017. p. 229-231.

7. Taylor M.A., Coop R.L., Wall R.L. Veterinary Parasitology. Fourth edition. 2015. p. 140-141; 414-416.

8. Agholi M., Taghadosi Z., Mehrabani D., Zahabiun F., Sharafi Z., Motazedian MH., Hatam GR., Naderi Shahabadi S. Human intestinal sarcocystosis in Iran: there but not seen. Parasitology research. 2016. 115(12):4527-4533.

9. Fayer R. Sarcocystis spp. in Human infections. Clinical Microbiology Reviews. 2004. Vol. 17. No. 4. p. 894-902.

10. Jacobs D., Fox M., Gibbons L., Hermosilla C. Principles of Veterinary Parasitology. 2016. p. 100-101.

11. Rosenthal B., Yang Z., Yuan L. Sarcocystis spp. Nova Science Publishers. Chapter V. 2012.

12. Fayer R., Esposito D.H., Dubey J.P. Human infections with Sarcocystis Species. Clinical Microbiology Reviews. 2015. Vol. 28. No. 2. p. 295-311.

13. Dubey J.P., Speer C.A., Fayer R. Sarcocystosis of animals and man. CRC Press, Inc. Boca Raton, Florida. 1989. p. 105-145.

33

14. Gjerde B. Molecular characterisation of Sarcocystis bovifelis, Sarcocystis bovini n.sp., Sarcocystis hirduta and Sarcocystis cruzi from cattle (Bos taurus) and Sarcocytis sinensis from water buffaloes (Bubalus bubalis). Parasitology Research. 2016;115(4):1473-1492. 15. Hu J.J., Wen T, Chen X.W., Liu T.T., Esch G.W., Huang S. Prevalance, morphology, and

molecular characterization of Sarcocystis heydorni sarcocysts from cattle (Bos taurus) in China. Journal of Parasitology. 2016;102(5):545-8.

16. Shaapan R.M. The common zoonotic protozoal diseases causing abortion. Journal of Parasitic Diseases. 2016. Vol. 40. p. 1116-1129.

17. Ng Y.H., Subramaniam V., Lau Y.L. Modified use of methylene blue in the tissue compression technique to detect sarcocysts in meat-producing animals. Veterinary parasitology. 2015. 214(1-2):200-3

18. More G., Bacigalupe D., Basso W., Rambeaud M., Venturini M.C., Venturini L. Serologic profiles for Sarcocystis sp. and Neospora caninum and protective performance in naturally infected beef calves. Parasitology Research. 2010. Vol.106. p. 689-693.

19. Domenis L., Peletto S., Sacchi L., Clementi E., Genchi M., Felisari L., Felisari C., Mo P., Modesto P., Zuccon F., Campanella C., Maurella C., Guidetti C., Acutis P.L. Detection of a morphogenetically novel Sarcocystis hominis-like in the context of a prevalence study in semi-intensively bred cattle in Italy. Parasitology Research. 2011. 109(6). p.1677-1687. 20. Hornok S., Mester A., Takacs N., Baska F., Majoros G., Fok E., Biksi I., Nemet Z.,

Hornyak A., Janosi S., Farkas R. Sarcocystis-infection of cattle in Hungary. 2015. Parasites and Vectors. 8:69.

21. Savini G., Dunsmore J.D., Robertson I. D., Seneviratna P. The epidemiology of Sarcocystis spp. in cattle of Western Australia. Epidemiology and Infection. 1992. 108(1):107-113.

22. Rahdar M., Salehi M. The prevalence of sarcocystis infection in slaughtered cattle and sheep using digestion method in Ahvaz city of Iran. Biochemical and Cellular Archives. 2011. Vol. 11. No. 2. p. 469-471.

23. Lassen B., Talvik H. Parasitic protozoans in livestock and pets in Estonia. Review. Veterinarija ir Zootechnika (Vet Med Zoot). 2009. 46 (68) p. 30-36.

34

24. Malakauskas M., Grikienienė J. Sarcocystis infection in wild ungulates in Lithuania. Acta Zoologica Lithuanica. 2002. Vol. 12(4):372-380.

25. Taylor M.A., Coop R.L., Wall R.L. Veterinary Parasitology. Third edition. 2007. p. 124-126.

26. Šarkūnas M. Veterinarinė parazitologija. Terra Publica. 2005. p. 55-58.

27. Ono M., Ohsumi T. Prevalence of Sarcocystis spp. cysts in Japanese and imported beef (Loin: Musculus longissimus). Parasitology international. 1999 Mar; 48 (1):91-94.

28. Dhama K., Rajagunalan S., Chakraborty S., Verma A.K., Kumar A., Tiwari R., Kapoor S. Food-borne pathogens of animal origin-diagnosis, prevention, control and their zoonotic significance: a review. Pakistan Journal of Biological Sciences. 2013. 16 (20):1076-1085. 29. Kia E.B. A simple and Large Scale Performing Protocol for the Detection of Sarcocystis in

Muscles of Some Small Mammals. Iranian Journal Public Health. 2003. Vol 32. No 2. p. 28-30.

30. Markus M.B, Killick-Kendrick R., Garnham P.C.C. The coccidial nature and life-cycle of Sarcocystis. Journal of Tropical Medicine and Hygiene. 1974. Vol.77. No.11 p. 248-59. 31. Velasquez J.N., Di Risio C., Etchart C.B., Chertcoff A.V., Mendez N., Cabrera M.G.,

Labbe J.H., Carnevale S. Systemic sarcocystosis in a patient with acquired immune deficiency syndrome. Human pathology. 2008. 39(8). p. 1263-1267.

32. Elsheikha H.M., Khan N.A. Essentials of Veterinary Parasitology. 2011. P. 107-108.

33. Dubey J.P., Lindsay D.S. Neosporosis, Texoplasmosis and Sarcocystosis in ruminants. Veterinary Clinics of North America: Food Animal Practice. 2006. 22(3):645-671.

34. Tenter M. Astrid. Current research on Sarcocystis species of domestic animals. International Journal for Parasitology. 1995. 25(11):1311-1330.

35. Wee S.H., Shin S.S. Experimental induction of the two-host life cycle of Sarcocystis cruzi between dogs and Korean native calves. The Korean journal of parasitology. 2001. 39 (3):227-232

36. Giles R.C. Jr., Tramontin R., Kadel W.L., Whitaker K., Miksch D., Bryant D.W., Fayer R. Sarcocystosis in cattle in Kentucky. Journal of the American Veterinary Medical Association. 1980. 176 (6):543-548.