LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDRA
DONATAS MINIOTAS
KARVIŲ APLINKOS VEIKSNIŲ ĮTAKA PIENO KOKYBEI
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. G. Gerulis
2
Magistro darbas atliktas 2011-2013 metais LSMU VA maisto saugos ir kokybės katedroje.
Magistro baigiamąjį darbą parengė: Donatas Miniotas
______________
Magistro baigiamojo darbo vadovas: doc. dr. Gediminas Gerulis
_______________
Baigiamojo darbo recenzentas:
3
TURINYS
SUMMARY ...4
ĮVADAS ...5
1. LITERATŪROS APŽVALGA ...6
1.1 Melžiamų karvių laikymo būdai...6
1.1.1 Saitinis galvijų laikymas...7
1.1.2 Besaitis galvijų laikymas...9
1.2 Pieno kokybiniai rodikliai...11
1.2.1 Bendras bakterinis užterštumas...12
1.2.2 Somatinių ląstelių skaičius piene...13
1.2.3 Inhibitorinės medžiagos...14
1.2.4 Pieno užšalimo temperatūra...15
1.3 Mikroklimatas ir jo įtaka pieno kokybei...16
1.3.1 Mikroklimato rodikliai...16
1.3.2 Tvartų aplinkos veiksnių poveikis karvių produktyvumui ir produkcijos kokybei...22
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA...24
3.TYRIMŲ REZULTATAI...26
3.1 Pieno kokybiniai rodikliai ūkiuose...26
3.2 Mikroklimatiniai rodikliai ūkiuose...30
3.3 Rodiklių palyginimai...31
4. REZULTATŲ APTARIMAS...33
5. IŠVADOS...35
4
SUMMARY
Master: Donatas Miniotas
Topic of Master thesis: Cow's environmental factors influence for the quality of milk. Master's work tutor of M.Sc: Doc. Dr. Gediminas Gerulis
Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Department of food safety and quality. Master's work accomplished in the year 2011-2013, volume of this Master's work 37 pages, 6 tables and 6 pictures.
Object and tasks of work: The aim of this work was to evaluate the various conditions the cows are housed, and how that change the quality of the milk.
Tasks of work :
1. To evaluate the cow housing conditions.
2. To investigate the differences in milk quality indicators.
3. To investigate the possible influence of cow housing conditions of milk qualitative indicators.
4. To analyze the negative factors affecting the quality of milk. Results and conclusions:
It was found that there is a connection (p <0.05) between: • indoor air temperature and the total number of bacteria in milk; • indoor air humidity, and the total number of bacteria in milk;
• bearing surface temperature and the total number of bacteria in milk; • indoor air temperature and somatic cell count in milk;
• bearing surface temperature and somatic cell count in milk.
With increasing microclimatic parameters, increasing the total number of bacteria in milk, and somatic cell count in milk.
In the investigated farms, the best microclimate indicators were where cows was loose. It was the same with the milk quality indicators.
The most negative factor affecting milk quality indicators, is housing temperature in the barn, because it encourages the other negative factors, like indoor air humidity and bearing surface temperature.
5
ĮVADAS
Pienininkystė – nuo seno Lietuvos respublikoje sparčiai besivystanti gyvulininkystės šaka, nes čia yra palankios gamtinės sąlygos. Pieno kokybė dažniausiai priklauso nuo gyvulio sveikatos ir žinoma nuo jam sudarytų laikymo sąlygų. Pieninių galvijų laikymo sąlygos turi atitikti jų biologines ir etologines reikmes. Respublikoje nuolat atliekami tyrimai siekiant užtikrinti ne tik produkcijos kiekybę, bet ir kokybę. Šiuo metu vis dažniau vyrauja reikalavimai, bei teiginiai, kad geriausiai galvijus laikyti nepririštus. Gyvulininkystės patalpų mikroklimatas įtakoja galvijų fiziologinių rodiklių normas. Būtina apibrėžti ir kiekybiškai įvertinti kiekvieno aplinkos komponento svarbą, kas gali leisti išvengti didžiausią žalą gyvuliams darančių veiksnių.
Daugelio mokslo darbuotojų pastebėjimais dėl blogų karvių laikymo salygų primelžiama iki 15 proc. mažiau pieno. Be to, tokio pieno kokybė bus prasta, iš jo nebus galima pagaminti aukštos kokybės produktų. Valstybė kiekvienais metais praranda šimtus milijonų litų, dėl blogos kokybės pieno.
Lietuvoje yra mažai atlikta tyrimų apie aplinkos veiksnių įtaką gyvulių produktyvumui, tame tarpe ir pieno kokybei. Būtina didinti tokių tyrimų kiekį Lietuvoje.
Kadangi Lietuvoje nėra nuosekliai tyrinėta laikymo sąlygų įtaka pieno galutinei produkcijai, todėl iškeltas darbo tikslas: įvertinti skirtingomis sąlygomis laikomų karvių aplinką bei pieno kokybės kitimus.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti karvių laikymo sąlygų skirtumus.
2. Nustatytipieno kokybinių rodiklių skirtumus.
3. Išanalizuoti laikymo sąlygų galimą įtaką pieno kokybiniams rodikliams. 4. Išanalizuoti neigiamai pieno kokybę veikiančius veiksnius.
6
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Melžiamų karvių laikymo būdai
Galvijų laikymo būdas pasirenkamas priklausomai nuo jų laikymo paskirties (pienui, mėsai, veislei), nuo galvijų amžiaus, fiziologinės būklės, nuo ūkyje naudojamų šėrimo,
mėšlo šalinimo sistemų, prisitaikant prie ekonominių ir kitų vietos sąlygų. Galvijų fermose gali būti taikomos dvi laikymo sistemos:
tvartinė-ganyklinė (gyvuliai žiemą laikomi tvarte, šiltuoju metų laiku – ganykloje);
tvartinė sistema (gyvuliai visus metus laikomi tvarte).
Tvartinė-ganyklinė sistema pranašesnė tuo, kad ganymo metu sumažėja darbų ūkyje, didžiąją dalį pašarų gyvuliai gauna iš kultūrinės ganyklos, sumažėja papildomai gaminamų pašarų kiekis. Be to, grynas oras, saulė teigiamai veikia galvijų, ypač prieauglio, organizmą – skeleto, virškinamojo trakto ir kitų organų vystymąsi. Veršeliai užsigrūdina, tampa atsparesni įvairioms ligoms.
Tvartinė sistema taip pat turi savo pranašumų – jei karvės laikomos pririštos, jos įpranta prie savo vietos ir šalia stovinčių gyvulių, sumažėja stresų dėl hierarchinės bandos struktūros formavimosi.Visus metus laikant galvijus tvarte, galima geriau organizuoti individualų šėrimą, daug patogiau melžti, nes nereikia kilnojamųjų melžimo aikštelių ar keletą kartų per dieną parginti karvių iš ganyklos į tvartą. Tvartinė sistema dažnai taikoma laikant labai aukšto produktyvumo karves, taip apsaugant jas nuo stresų, ganyklose pasitaikančių parazitų,
užtikrinant visus metus pastovią optimalią mitybą (Skurdenienė ir kt., 2007).
Parinkta gyvulių laikymo sistema turi garantuoti gerą gyvulių sveikatą ir didelį produktyvumą, mažas pašarų ir darbo sąnaudas, kokybišką produkciją ir apsaugoti aplinką nuo užteršimo gamybos atliekomis.
Pieninių veislių gyvuliai pagal amžių ir fiziologinę būklę skirstomi į grupes, jiems skiriamos atskiros patalpos arba atskiros vietos toje pačioje patalpoje (Stankūnienė ir kt., 2008).
Taikytini šie galvijų laikymo būdai:
Šaltas. Pastatas neapšiltintas. Patalpos oro temperatūra tik keliais laipsniais aukštesnė už lauko. Tokioje patalpoje gyvuliai turi būti palaidi. Nepakankamai vėdinant, vandens garai kondensuojasi ant stogo vidinio paviršiaus, o susidaręs kondensatas gali varvėti ant gyvulių. Kondensacijos tikimybę mažina stogo danga, kuri sugeria vandens garus (pvz., beasbestinis šiferis).
7
Šiltas. Pastatas apšiltintas. Patalpos oro temperatūra teigiama. Dažniausiai apšiltinami rišamų galvijų tvartai ir melžyklos.
Tarpinis tarp šilto ir šalto. Tai, pvz., pastatas apšiltintu stogu ir neapšiltintomis sienomis. Apšiltinus stogą sumažėja tikimybė, kad vandens garai kondensuosis ant jo paviršiaus. Kai šalčiai vidutiniai, pastate oro temperatūra teigiama (Sederevičius., 2006).
Pririšti galvijai laikomi tik šiltuose tvartuose. Šaltuose ir pusšilčiuose tvartuose laikomi galvijai turi būti palaidi, o jų guoliavietės kreikiamos arba išklotos apšiltintais paklotais. Tvarte gali būti taikomos įvairios galvijų laikymo technologijos: saitinis arba besaitis laikymas. Saitiniai tvartai būna:
su trumpu galvijų pririšimu; su ilgu galvijų pririšimu. Besaitis laikymas būna:
boksinis; kombiboksinis; pusiau gilus; gilus;
su nuožulniomis grindimis (Bleizgys ir kt.,2012).
1.1.1 Saitinis galvijų laikymas
Taikant šį laikymo būdą, karvės tvartuose yra rišamos. Taip laikomos karvės šeriamos ir melžiamos stovėjimo vietose (melžti galima ir melžimo aikštelėse, tada karves reikia paleisti rengiantis melžti ir vėl pririšti pamelžus), todėl galima taupyti pašarus tiksliai normuojant pagal kiekvieno gyvulio produktyvumą. Be to, kiekviena karvė per visą tvartinį laikotarpį turi pastovią, ramią šėrimo ir gulėjimo vietą bei tas pačias kaimynes ir dėl to mažiau patiria stresų. Iš karvių primelžiama daugiau pieno, sumažėja pašarų poreikis, tačiau padidėja pieno gavybos darbo sąnaudos.
Pagal karvių pririšimo būdą gali būti keli saitinio laikymo būdai:
trumpas pririšimas (galvijai gulėdami galvą laiko virš ėdžių ar šėrimo stalo); ilgas pririšimas (kai galvijai gulėdami visu kūnu yra guoliavietėje).
Tvarte guoliavietės turi būti tinkamai įrengtos – sausos, šiltos, pakankamai minkštos. Tokiose guoliavietėse karvė per parą guli 12–14 val. Tačiau jei guoliavietės grindys kietos ir šaltos, karvės guli tik 8–10 val. Jei guoliavietė šlapia, karvė gali visai nesigulti. Netinkama guoliavietė neigiamai veikia karvės virškinimo procesus, apetitą ir produktyvumą (Skurdenienė ir kt., 2007).
8
Šio laikymo būdo pagrindiniai trūkumai: ribojama gyvulio laisvė, karvės mažiau juda, visame tvarte turi būti šilta (pliusinė temperatūra), sunku užtikrinti karvių švarą, didelės darbo sąnaudos, blogos darbo sąlygos (Bleizgys ir kt.,2012). Laikant karves per visą žiemą tvartuose pririštas, susilpnėja jų organizmas, jos sunkiau veršiuojasi, dažniau užsilaiko nuovalos. Be to, dalis karvių silpniau rujoja, sunkiau nustatyti jų rują (Skurdenienė ir kt., 2007).
Tai lemia, kad mažėja šių karvidžių populiarumas. Labiau tinka palaidų karvių laikymas, todėl naujai statant numatyti saitinį laikymą nerekomenduotina. Prognozuojama, kad ES valstybėse pririštų karvių laikymas bus uždraustas. Pasirinkus saitinį laikymą, karvės laikomos individualiose perdarynėse ir paleidžiamos individualiai ar grupėmis. Pririšamos dažniausiai individualiai, rečiau grupėmis. Gyvulių gerovei pagerinti žiemą karves rekomenduotina išleidinėti į diendaržius, o vasarą – ganyti (Bleizgys ir kt.,2012).
Priklausomai nuo taikomos technologijos, gyvuliams šerti įrengiamos ėdžios arba šėrimo stalas. Šėrimo takų plotis galvijų laikymo patalpose turi atitikti naudojamų pašarų dalijimo įrenginių matmenis.
Ėdžių ar šėrimo stalo dugnas turi būti bent 5 cm pakilęs virš karvės stovėjimo vietos. Juo sunkiau karvė pasiekia pašarą, tuo labiau jos kūnas ėdant turi palinkti į priekį ir tuo labiau ekskrementais užteršiama perdarynė, nors jos ilgis atitinka karvė stambumą. Viso to pasekmė – didesnis tešmens užterštumas ir mažiau galimybių gauti geros kokybės pieną.
Priklausomai nuo grindų medžiagos šiluminių savybių, guoliavietės gali būti gausiai arba tik minimaliai kreikiamos. Kraikui naudojami šiaudai, medžio pjuvenos bei drožlės ir durpės. Bet kurios rūšies kraikas turi būti ne drėgnesnis kaip orasausis, neturi būti sugedęs ir užterštas. Šiaudai turi būti pašarinės kokybės. Neturint pakankamai kraiko, karvių gulėjimo vietose galima įrengti šilumai nelaidžias grindis.
Karvės paprastai šeriamos du tris kartus per dieną. Pašarai priklausomai nuo fermos dydžio gali būti atgabenami rankiniais vežimėliais, traktoriniais arba savaeigiais pašarų dalytuvais (Skurdenienė ir kt., 2007).
Karštu metu karves reikia girdyti šaltu vandeniu, kad jos galėtų lengviau palaikyti normalią kūno temperatūrą (Kulpys, 2010). Galvijams girdyti tinka gręžinio (8–10 °C) temperatūros vanduo. Karvei duodant vandens iki soties, ji geria 6–10 kartų per parą, todėl poreikius labiausiai patenkina automatinės arba susisiekiančių indų principu veikiančios girdyklos. Individualios girdyklos dubens talpa turi būti ne mažesnė kaip 2 l, vandens debitas į girdyklą turi būti ne mažesnis kaip 10 l/min. Jei tokių girdyklų nėra, karves reikia girdyti ne rečiau kaip 3 kartus per parą arba dažniau. Karvėms girdomas vanduo turi atitikti Lietuvos higienos normų reikalavimus, skirtus geriamajam vandeniui. Artezinių gręžinių vanduo beveik visada atitinka šias normas. Paviršinių telkinių vandeniu gyvulių girdyti negalima. Kai girdyklos užteršiamos pašarais, jose esančio
9
vandens žarnyno lazdelės indeksas padidėja iki 1000 ir daugiau. 1 ml tokio vandens randama 20–30 tūkst. ir dar daugiau bakterijų.
Taigi girdyklas būtina sistemingai valyti, o kad jos mažiau užsiterštų – įrengti 60–65 cm aukštyje nuo grindų iki girdyklos viršaus. Girdyklos turi būti pagamintos iš nekenksmingų gyvuliams ir atsparių drėgmei medžiagų. Turi būti numatytos priemonės, kaip tiekti geriamos kokybės vandenį sugedus vandens tiekimo sistemai. Mažuose ūkiuose turi būti numatyta stacionari ar mobili vandens kaupimo talpykla paros poreikiams tenkinti. Visa gyvulių girdymo sistema turi būti įrengta taip, kad šalčių metu nesutriktų gyvulių aprūpinimas vandeniu.
Mėšluotų grindų paviršiui nuplauti, mėšlui skiesti skystojo mėšlo šalinimo sistemose galima naudoti paviršinių telkinių vandenį. Tam gyvulių laikymo pastatų teritorijoje turi būti įrengiamas apsaugotas nuo užteršimo tvenkinys arba vanduo imamas iš kitų švarių šaltinių (upės, ežero) (Skurdenienė ir kt., 2007).
1.1.2 Besaitis galvijų laikymas
Šiuo būdu laikant karves, jos būna nepririštos. Yra keli besaičio laikymo variantai: boksinis, kombinuotasis boksinis („kombiboksinis“) ir besaitis laikymas ant gilaus ar seklaus kraiko grupiniuose garduose.
Palaidų karvių priežiūros ir melžimo darbo sąnaudos, palyginti su pririštų karvių, sumažėja 1,5–1,7 karto. Kadangi karvės šėrimo vieta atskirta nuo guoliavietės (išskyrus
kombinuotuosius boksus), todėl ją galima taip įrengti, kad karvė nepriterštų ir nereikėtų valyti. Palaidai laikomos karvės melžiamos specialiose aikštelėse, kur darbo procesai yra labiau mechanizuoti ir automatizuoti negu pririštų karvių stovėjimo vietose. Be to, palaidų karvių rują lengviau pastebėti negu pririštų, užtat sumažėja jų bergždumas.
Šienas, silosas ir kiti apėmingi pašarai arba jų mišiniai palaidoms karvėms šeriami iš grupinių šėryklų. Reikiamas koncentruotųjų pašarų kiekis karvėms dažniausiai sušeriamas melžimo aikštelėje (Skurdenienė ir kt., 2007).
Boksinis tvartas. Boksiniuose tvartuose palaidų karvių ramybei ir guoliaviečių švarai užtikrinti kiekvienam gyvuliui įrengiamas boksas, į kurį jis gali bet kada įeiti ir iš jo išeiti (Skurdenienė ir kt., 2007).
Tai perspektyvus karvių laikymo būdas. Taip sudaromos naujos galimybės mechanizuoti ir automatizuoti visus gamybinius procesus ir du kartus sumažinti darbo sąnaudas, bet daugiau ploto karvidėse tenka skirti vienai karvei.
Palaidai laikomoms karvėms reikia pašalinti ragus. Nešalintais ragais jos dažnai susižaloja, stumdosi, paslysta ir patiria daugiau stresų.
10
Karvės tvartuose laikomos grupėmis, į kurias skirstomos pagal veršiavimosi laiką ir produktyvumą. Vienoje grupėje rekomenduojama laikyti po 40-60 karvių. Užtrūkusios karvės laikomos atskirai.
Karvės yra bandos gyvuliai, reikalaujantys tam tikro ploto. Jų tarpe yra vadovaujantys ir žemesnės kastos gyvuliai. Karvės natūraliomis sąlygomis tarpusavyje išlaiko 0,5-5m atstumą. Patalpose išlaikyti reikiamą atstumą tarp gyvulių sunkiau, todėl tarp jų kyla daugiau konfliktinių situacijų. Atsižvelgiant į tai patalpas reikėtų įrengti taip, kad gyvuliai būtų kuo mažiau susigrūdę. (Stankūnienė ir kt., 2008).
Boksų pertvaros daromos iš dvigubai sulenktų vamzdžių, kurių išlankstymo profilis turi sudaryti patogią galvijų poilsiui erdvę: netrukdyti besiilsinčio gyvulio galvai, nesudaryti kliūčių jų užpakalinėms kojoms ir neleisti jiems pralįsti per pertvarą (Skurdenienė ir kt., 2007).
Boksai būna gilūs (gausiai kreikiami įvairiais pakratais) arba seklūs (pakloti guminiai kilimėliai, čiužiniai arba kt. dangos). Boksų grindys gali būti periodiškai kreikiamos šiaudais ir kitais pakratais (Bleizgys ir kt.,2012).
Ėdžios įrengiamos kitoje mėšlo tako pusėje ir tokio ilgio, kad prie jų vienu metu tilptų visi grupės gyvuliai (kai šeriama normuotai) ir numatomas ne mažiau kaip dviejų kartų gyvulių šėrimas per dieną.
Takai boksinėje patalpoje gali būti ištisiniai betoniniai ar grotelinių grindų su mėšlo kanalais po jomis.
Minimalus bendras plotas vienai karvei bet kurio išplanavimo boksinėje patalpoje turėtų būti 6 m² (esant 2–3 boksų eilėms). Boksų skaičius turi būti ne mažesnis arba lygus laikomų gyvulių skaičiui.
Karves laikant nepririštas, jos girdomos iš grupinių girdyklų. Grupines girdyklas įrengiant prie ėdžių, viena girdykla skiriama 5–6 galvijams. Apsaugant nuo užteršimo gyvulių ekskrementais, grupinės girdyklos statomos ant 0,15–0,20 m aukščio laiptelio, kuris pro girdyklos kraštą išsikiša 0,3–0,4 m. Vandens sunaudojimo normos yra tokios pačios, kaip ir laikant karves pririštas (Skurdenienė ir kt., 2007).
Karvių laikymas kombiboksuose. Kombinuotasis boksinis („kombiboksinis“) karvių laikymas dažniausiai taikomas pertvarkant saitinio laikymo tvartus į besaičio laikymo. Kombinuotajame bokse, kaip ir rišamų karvių tvarte, prieš gulėjimo vietą įrengiamos ėdžios. Karvės gali būti fiksuojamos iš užpakalio metaliniu puslankiu ar pakabinama virvute. Čia, kaip ir rišamų karvių tvarte, gyvulius galima šerti normuotai, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų produktyvumą. Jei karvėms pašarų duodama iki soties, jos kombinuotuosiuose boksuose nefiksuojamos ir ateiti į juos bei išeiti iš jų gali kada nori. Besaičio kombinuotojo boksinio laikymo patalpos technologinių elementų matmenys gali būti analogiški saitinio laikymo patalpų matmenims.
11
Kombinuotuosiuose boksuose laikomos karvės grupuojamos pagal tuos pačius principus kaip ir boksuose. Karves, laikomas kombinuotuosiuose boksuose, galima šerti normuotai ir melžti aikštelėse. Tokiame tvarte karvei užtenka 6 m² grindų ploto, tačiau čia, kaip ir pririštų gyvulių tvartuose, guoliavietės neapsaugomos nuo užteršimo, todėl jas būtina dažnai valyti (Skurdenienė ir kt., 2007).
Kraikinis laikymas. Šiuose tvartuose įrengiamos gilios ar pusgilios guoliavietės. Iš gilios guoliavietės mėšlas šalinamas 1-2 kartus per metus, o iš pusgilės – kartą per 1-2 mėnesius (Bleizgys ir kt.,2012).
Karvių laikymas ant gilaus kraiko yra palankus tuose ūkiuose, kurie turi daug pakratų ir gali kiekvienai karvei kraikui kasdieną skirti 8–10 kg šiaudų. Mėšlas iš tokio tvarto šalinamas kartą per mėnesį arba kartą per metus, pasibaigus tvartiniam laikotarpiui. Taip laikomiems gyvuliams nereikia įrengti boksų, sutaupoma metalo, atpinga karvės stovėjimo vieta, be to, gaunama daug geros kokybės mėšlo, kuriam laikyti nereikalinga mėšlidė (jei mėšlas išlaikomas tvarte bent 6 mėn.). Tačiau šiuo atveju kiekvienai karvei reikia skirti iki 10 m² tvarto grindų ploto. Giliame tvarte gyvulių laikymo patalpa (grupinis gardas) skirstoma į dvi zonas – giliau įleistos gausiai kreikiamos guoliavietės ir aukščiau esantis nekreikiamas ėdimo takas, kuris ribojasi su šėryklomis ar šėrimo stalu. Karves laikant ant gilaus kraiko, patalpos vidaus aukštis nuo grindų iki statybinių konstrukcijų apačios turėtų būti bent 3,5 m. Langai, prie kurių gali prieiti galvijai, iki
2,4 m aukščio nuo grindų turi būti apsaugoti grotomis iš vidaus (Skurdenienė ir kt., 2007).
Galvijų laikymas ant nuožulnių grindų. Populiarėja tvartai su nuožulniomis savaime nusivalančiomis grindimis. Jose kreikiama aukščiausioje guoliavietės vietoje. Gyvuliams judant, išmatos kartu su šiaudais nutrypiamos į mėšlo šalinimo taką. Mėšlo judėjimas nuolydžiu priklauso nuo gyvulių skaičiaus, jų svorio, kraiko. Kraikui geriausia tinka smulkinti šiaudai. Remiantis įvairių autorių rekomendacijomis, guoliavietės plotas vienam gyvuliui, nuo jo svorio. Kuo gyvulys lengvesnis, tuo didesnis gali būti nuolydis. Tokie tvartai turi privalumų, lyginant su gyvulių laikymu ant gilaus kraiko, kadangi gyvuliui reikia mažesnio ploto ir 3-5 kartus mažiau kraiko (Bleizgys ir kt.,2012).
1.2 Pieno kokybiniai rodikliai
Kokybė – filosofinė kategorija. Tai jutimais, išgyvenimais arba intelektine įžvalga pajaučiama ir suvokiama ko nors apibrėžta savybė arba apibrėžtumą sudaranti tų savybių visuma. Pieno kokybę, kaip filosofinę kategoriją, vartoja daugybė pieno gamintojų ir vartotojų, todėl ji traktuojama labai įvairiai - tiek objektyviai, tiek subjektyviai, kartais visiškai priešingai, priklausomai nuo turimų objektyvių žinių apie pieno kokybę ar subjektyvių kokybės pajutimo,
12
suvokimo ir įvertinimo įgūdžių. Produkto kokybė – tai tikslus ir objektyviai įvertinamas dydis, ją atspindi produkto savybės ir požymiai. Kokybė vartotojui – tai vartotojo reikalavimų produktui atitikimo lygis. Šiuo aspektu produkto kokybė sunkiai nustatoma dėl skirtingo vartotojų skonio ir poreikių. Kokybė gamyboje apibrėžiama kaip iš anksto numatytų parametrų, išreikštų kokybės standartais, techninėmis sąlygomis, receptais ir kitais dokumentais, atitikimas. Kokybė vertės požiūriu – tai sąnaudų ir kainos santykis; geros kokybės produktas pasižymi geromis savybėmis ir efektyviai eksploatuojamas priimtinomis sąlygomis (Gudonis , 2007).
Pienu vadinamas iš vieno kelių melžimų surinktas laktuojančių gyvulių tešmens normalios sekrecijos gaminys (Gudonis, 2009). Vartoti skirtas pienas turi būti kokybiškas – natūralus ir saugus, jo cheminė sudėtis ir savybės turi būti nepakitę, jame neturi būti žmogaus sveikatai kenksmingų medžiagų, jis negali būti užkrėstas per jį plintančių ligų sukelėjais. Tik natūralus pienas pasižymi vertingomis maistinėmis, energinėmis ir biologinėmis savybėmis, dėl kurių jis ir vertinamas. Pašalinės medžiagos, patenkančios į pieną iš tešmens ar po melžimo, dažnai pablogina jo kokybę ir yra potencialiai pavojingos vartotojo sveikatai. Pieno ir jo produktų kokybę bei saugumą mažina ir mikroorganizmai, sukeliantys pieno ydas, maisto intoksikacijas, toksines infekcijas ar antropozoonozes. Nuo pieno ir jo produktų saugumo kontrolės efektyvumo priklauso visuomenės sveikata (Staniškienė ir kt., 2007).
Pieno kokybės rodikliai – bendras bakterinis užterštumas (tūkst./cm3), somatinių
ląstelių skaičius tūkst./cm3, inhibitorinės medžiagos ir pieno užšalimo temperatūra °C (ŽŪM
ministro įsakymas nr. 146., 2009).
1.2.1 Bendras bakterinis užterštumas
Pieno bendras bakterinis užterštumas parodo, ar karvės melžiamos laikantis higienos reikalavimų ir ar pienas tinkamai atšaldomas po melžimo.
Optimaliausiomis sąlygomis dauguma bakterijų gali daugintis kas 20 minučių. Taigi iš vienos bakterijos per 8 valandas gali atsirasti net 16 mln. bakterijų. Sveikos karvės tešmenyje gali būti nedaug baktericidinėms medžiagoms atsparių bakterijų. Mikrobai laikosi spenio kanalėlyje ir spenio cisternoje, o gilesnėse tešmens dalyse (alveolėse) paprastai jų nebūna, nes jų dauginimąsi slopina pieno baktericidinės medžiagos. Tai reiškia, kad pienas užteršiamas melžiant iš aplinkos arba nuo melžimo įrangos. Jei mechanizuotai melžiama tinkamai, pirminis užterštumas yra tik iki 10 tūkst. bakterijų 1 ml pieno.
13
Dažniausiai bakterijos į pieną patenka, kai nesilaikoma melžimo higienos: blogai melžimui paruoštas tešmuo (nustatyta, jog vandens lašelyje ant karvės tešmens gali būti iki 30 mlrd. bakterijų), nenumelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės, nešvariai išplauta melžimo įranga ar pienui skirti indai, nešvari melžimo vieta ir kita.
Prieš kiekvieną melžimą tešmenį būtina nuvalyti ir melžiklius uždėti ant švarių sausų spenių. Patartina naudoti individualias pašluostes, nes, naudojant vieną pašluostę visoms karvėms, nuo sergančios karvės sveikajai pernešami pavojingi tešmens uždegimo sukėlėjai (pvz., auksinis stafilokokas). Nuvalius tešmenį, į specialų indelį su juodu įdėklu numelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės ir įsitikinama, ar karvė neserga klinikiniu tešmens uždegimu, nes tokių karvių piene būna ypač daug patogeninių bakterijų.
Europos Sąjungos reglamento nr. 853/2004 priede B nurodoma, kad pienas nedelsiant turi būti atvėsinamas iki ne aukštesnės kaip 8ᵒC temperatūros (jei jis surenkamas kasdien) arba iki ne aukštesnės kaip 6ᵒC temperatūros (jei surenkamas ne kasdien) (Japertienė ir kt., 2011).
Norma laikomas užterštumas bakterijomis, ne daugiau kaip 100 tūkst./cm3 . Pieno
kokybės rodiklių vertinimui taikomos šios viršutinės ribos: bendram bakteriniam užterštumui 300
tūkst./cm3. (ŽŪM ministro įsakymas nr. 146., 2009).
1.2.2 Somatinių ląstelių skaičius piene
Visose išvystytos pienininkystės šalyse, siekiant įvertinti, ar pienas gautas iš sveikų, nesergančių tešmens ligomis karvių, tiriamas somatinių ląstelių skaičius (SLS). Tai yra pats lengviausias ir pigiausias tyrimas, siekiant įvertinti ar pienas tinkamas vartoti.
Yra dvi tešmens uždegimo formos: slaptasis (subklinikinis) ir klinikinis. Klinikinio mastito požymiai: pakilusi tešmens temperatūra, paraudęs, patinęs ir skausmingas pažeistas tešmens ketvirtis, pakitusi pieno išvaizda.
Karvei sergant slaptuoju tešmens uždegimu, piene ir tešmenyje iš pirmo žvilgsnio jokių pakitimų nematyti, tačiau pieno gamyba sumažėja ir pakinta jo sudėtis bei padidėja somatinių ląstelių skaičius, piene randama mikroorganizmų ir jų išskirtų toksinų. Karvių sergamumas slaptuoju mastitu Lietuvoje pastaruosius metus didėja, juo jau serga apie 56 proc. laktuojančių karvių. Vertinant atskirus pieno ūkius, nustatoma nuo 5 iki 85 proc. sergančių karvių. Dėl šios ligos vidutiniškai iš karvės per laktaciją prarandama apie 650 kg pieno (Japertienė ir kt., 2011).
Mastitu karvės dažniau serga tvartiniu laikotarpiu. Tam turi įtakos bloga tvartų ventiliacija, nes šilta ir drėgna aplinka sudaro sąlygas daugintis bakterijoms (Gaidžiūnienė, 2007).
14
Kad karvės serga slaptuoju mastitu, galima įtarti, jei sumažėja pieno gamyba, pakinta jo sudėtis bei padaugėja somatinių ląstelių, piene randama mikroorganizmų. Uždegimas pasireiškia, kai mikroorganizmai patenka į pieno liauką pro spenio kanalą ir pradeda tešmenyje daugintis. Kaip organizmo atsakas į tešmenį įsiskverbusiems mikroorganizmams iš kraujo į pieno liauką patenka leukocitai, kad sunaikintų mikroorganizmus, kurie ardo pieną gaminančias ląsteles.
Iš kraujo į tešmenį patekę leukocitai ir yra vadinami somatinėmis ląstelėmis, kurių sveikos karvės piene gali būti tik iki 200 tūkstančių 1 ml pieno ( vidutiniškai 50-75 tūkst./ml). Karvei susirgus tešmens uždegimu, somatinių ląstelių skaičius 1 ml pieno padaugėja šimtais tūkstančių ar net milijonais. Didesnis kaip 200 tūkst./ml somatinių ląstelių skaičius – pagrindinis indikatorius, rodantis, kad karvė jau serga slaptuoju tešmens uždegimu (mastitu). Ši ligos forma neturi jokių klinikinių požymių ir nustatoma tik tiriant SLS.
Uždegiminė reakcija tešmenyje (mastitas) lemia pieno kiekybinius ir kokybinius pokyčius. Uždegimo metu padidėja kraujagyslių pralaidumas, dėl to kraujo baltymai, kitos sudėtinės dalys ir uždegiminės (somatinės) ląstelės iš kraujo patenka į pieną. Dėl ligos pieną gaminančios tešmens epitelio ląstelės tampa mažiau produktyvios (primilžis sumažėja 10-20 proc. per laktaciją). Šioms ląstelėms suirus, į pieną patenka jų fermentai, kurie ypač blogina pieno kokybę (Japertienė ir kt., 2011).
Norma laikomas somatinių ląstelių skaičius ne daugiau kaip 400tūkst./ cm3. Viršutinė riba – 800 tūkst./cm3. (ŽŪM ministro įsakymas nr. 146., 2009).
1.2.3 Inhibitorinės medžiagos
Natūraliame piene neturi būti pašalinių medžiagų – antibiotikų ir kitų medikamentų, konservuojančių bei dezinfekuojančių medžiagų. Visos šios medžiagos vadinamos inhibitorinėmis medžiagomis. Pienas su inhibitorinėmis medžiagomis kenksmingas žmonių sveikatai, tai yra nuodas. Todėl į pieninę pristatytas pienas tiriamas ar neturi šių medžiagų.
Vartojant pieną su inhibitorinėmis medžiagomis, pakinta virškinamojo trakto mikroflora, atsiranda antibiotikams atsparių bakterijų ir kitų parazitų, kurių neveikia žmonių gydymui skiriami medikamentai. Žmogaus organizmas pasidaro alergiškas šioms medžiagoms. Daugelis inhibitorinių medžiagų pasižymi kancerogeniniu poveikiu. Be to, šios medžiagos silpnina imuninę sistemą, kas sąlygoja ir riziką susirgti infekcinėmis ligomis. Taip pat inhibitorinės medžiagos stabdo pieno rūgšties bakterijų, naudojamų rūgštiems pieno produktams ir sūriams gaminti, dauginimąsi.
15
Pieną su inhibitorinėmis medžiagomis draudžiama vartoti kaip maistą ar gyvūnų šėrimui, toks pienas kompostuojamas komposto gamybos įmonėje arba pieno ūkio mėšlidėje, naudojamas biologinių dujų gamybai arba perdirbamas kituose teisės aktuose numatyta tvarka. Problema yra tame, kad antibiotikai ir kitos inhibitorinės medžiagos iš gyvulio organizmo visiškai neišsiskiria ir jame kaupiasi, o žmonėms juos suvalgius tos medžiagos kaupiasi organizme. Pieną su antibiotikų likučiais ir kitomis inhibitorinėmis medžiagomis griežtai draudžiama parduoti ir pieno perdirbėjams (Japertienė ir kt., 2011).
Superkame žaliame karvių piene dažniausiai nustatomos šios inhibitorinės medžiagos: amoksicilinas, ampicilinas, cefazolinas, ceftiofuras + metabolitai, cefchinomas, cefapirinas, kloksacilinas, dikloksacilinas, nafcilinas, oksacilinas, penetamatas, penicilinas G bei kiti antibiotikai (Gudonis , 2007).
1.2.4 Pieno užšalimo temperatūra
Pienas yra pieno liaukų sekretas, susidedantis iš vandens (87,5 proc.) ir sausųjų medžiagų (12,5 proc.). Sausosios medžiagos tai: riebalai, baltymai, laktozės ir mineralinės medžiagos. Pieno sausosios medžiagos gaminasi tešmenyje iš kraujyje esančių pieno pirmtakų, o vanduo ir mineralinės medžiagos iš kraujo laisvai patenka į tešmenį.
Karvių pieno sudėtis (sausųjų medžiagų kiekis piene) labai skiriasi. Ji priklauso nuo metų laiko, aplinkos temperatūros, karvių veislės, amžiaus, laktacijos laikotarpio, produktyvumo ir ypač mitybos. Pieno užšalimo temperatūra priklauso nuo sausųjų medžiagų, o ypač laktozės bei mineralinių medžiagų kiekio piene, nes jos yra ištirpusios pieno vandenyje. Kuo šių medžiagų piene daugiau tuo užšalimo temperatūra žemesnė. Priklausomai nuo pieno cheminės sudėties, pieno užšalimo temperatūra gali svyruoti nuo -0,515 iki -0,560 ºC (Japertienė ir kt., 2011).
Pieno užšalimo temperatūra tiksliausiai apibūdina jo natūralumą. Ji priklauso nuo pieno osmosinio slėgio, kurį sudaro laktozė ir mineralinės medžiagos. Pieno užšalimo temperatūrai įtakos neturi riebalai, o baltymų įtaka yra nedidelė (Gudonis, 2009).
Pieno užšalimo temperatūra padidėja:
Kai karvių šėrimo racione trūksta maisto medžiagų, reikalingų gaminti pieną,
Kai racione netinkamas santykis tarp angliavandenių ir baltymų, trūksta lengvai virškinamų angliavandenių,
Kai pašaro davinyje trūksta mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, natrio, kobalto, mangano ir kitų),
16
Kai karvės šeriamos prastos kokybės silosu, šienainiu ar kitais raugintais pašarais, kuriuose yra daug sviesto ar kitų organinių rūgščių,
Karvėms sergant tešmens uždegimu ar jas trūkinant, Dėl įvairių virškinimo organų, o ypač kepenų, ligų,
Dėl per aukštos aplinkos temperatūros ir didelio oro drėgnumo, Dėl dalinio pieno užšaldymo,
Patekus likutiniam pieno linijų plovimo vandeniui į pieną.
Labai svarbu, kad karvės būtų šeriamos pašarais, užtikrinančiais reikalingą energijos,
baltymų ir mineralinių medžiagų kiekį (Japertienė ir kt., 2011).
1.3 MIKROKLIMATAS IR JO ĮTAKA PIENO KOKYBEI
Mikroklimatas – patalpos terminių ir oro švaros rodiklių visuma, apšviestumas, triukšmas. Terminiams rodikliams priskiriama oro temperatūra, jo judėjimo greitis, santykinis drėgnis. Oro švarą apibūdina kenksmingų dujų (amoniako, anglies dioksido, sieros vandenilio ir kt.), dulkių ir mikroorganizmų koncentracijos (Bleizgys ir kt.,2012).
1.3.1 Mikroklimato rodikliai
Mikroklimato rodiklių grupės yra šios: 1) Terminiai (šalčio-šilumos):
a) oro temperatūra, b) oro drėgnis,
c) oro judėjimo greitis,
d) paviršių, supančių gyvulį, (svarbiausia – guoliavietės paviršiaus) temperatūra. 2) Oro švaros rodikliai:
17
a) amoniako, anglies dioksido ir sieros vandenilio koncentracija, b) dulkėtumas,
c) mikroorganizmų koncentracija, 3) Apšviestumas.
4) Triukšmas (Sederevičius., 2006).
Oro temperatūra. Vienas svarbiausių mikroklimato veiksnių yra oro temperatūra, kuri dažniausiai turi įtakos kitiems mikroklimato veiksniams. Kai patalpos temperatūra +25 °C ir aukštesnė, labai padidėja drėgmės kiekis ore, dėl to gali perkaisti gyvulio organizmas. Ilgesnį laiką veikiant padidintam drėgnumui, sutrinka visos gyvulio organizmo funkcijos, gyvulys gali gauti šilumos smūgį. (Bleizgys ir kt.,2012).
Labai pakilus aplinkos oro temperatūrai ir santykiniam oro drėgniui, smarkiai sumažėja šilumos išskyrimas konvekcijos būdu, tada sutrinka termoreguliacija ir organizmas perkaista. Norint, kad gyvuliai neperkaistų, tvartuose reikia sumažinti santykinį drėgnį, padidinti oro judėjimo greitį. Karštomis dienomis gyvuliai turi turėti galimybę pasislėpti pavėsinėse arba medžių paunksnėje. Galvijų sveikata ir produktyvumas labai priklauso nuo tvartų mikroklimato. Šaltose, drėgnose ir blogai vėdinamose patalpose laikomi gyvuliai suėda daugiau pašarų, bet yra mažiau produktyvūs, dažniau serga kvėpavimo takų, tešmens ir kitomis ligomis. Skirtingų veislių ir skirtingo produktyvumo galvijai į aplinkos temperatūros pokyčius reaguoja nevienodai. Juodmargės karvės mažiau jautrios šalčiui už džerses.
Daug pieno duodančioms ir gausiai šeriamoms karvėms labiau tinka vėsesni tvartai, mažapienėms ir skurdžiau šeriamomis – šiltesni. Daug pieno duodančių karvių organizme pasigamina daugiau šilumos. Nustatyta, kad 500 kg sverianti karvė ir 25 kg pieno per parą duodanti karvė kas valandą į aplinką išskiria po 1050–1060 kcal šilumos, o tokio pat svorio, bet 5 kg duodanti karvė aplinkai per valandą išskiria tik 800–850 kcal. Šaltoje aplinkoje pašarų sąnaudos gerokai padidėja, bet kai temperatūra nukrinta iki -14–15 °C arba pakyla daugiau nei 28–30 °C, labai mažėja ir pašarų sąnaudos, ir primilžis.
Palaidiems galvijams temperatūra gali svyruoti nuo -7 iki +17 °C, tačiau visais
atvejais galvijai turi turėti sausas ir šiltas guoliavietes (Skurdenienė ir kt., 2007).
Šiluminis stresas (šilumos sukeltas stresas) galvijus veikia labiau nei šalčio sukeltas stresas (Federation of Animal Science Societies, 2010). Šiluminis stresas dažniausiai pasitaiko rytinės ir centrinės Europos šalyse, kur aukšta temperatūra ir didelė oro drėgmė (Jan Brouček,
18
2009). Šalčio sukeltas stresas pasiteiko rečiau nei šiluminis, nes pieniniai galvijai žiemą dažniausiai laikomi tvartuose, kuriuose sąlygos būna optimalios.
Atlikus tyrimus net 6 atvejais iš 14 ,dėl šiluminio streso, kuris veikė karves ilgą laiką, pastebėtas ženklus pieno riebumo kritimas. Taip pat dėl pastovaus šiluminio streso mažėja ir baltymų kiekis piene. Penkiuose iš šešių tyrimų, somatinių ląstelių skaičius buvo didesnis piene kuris gautas iš šiluminį stresą patiriančių karvių, nei iš optimaliomis sąlygomis laikomų karvių. Dviejuose iš penkių tyrimų pastebėta, kad somatinių ląstelių skaičius buvo ženkliai didesnis (Staples ir kt., 2011).
Nuomonių apie optimalią oro temperatūrą karvei yra įvairių. Apibendrinus įvairių mokslininkų atliktų tyrimų rezultatus, galima teigti, kad optimali produktyvių karvių laikymo temperatūrą yra nuo –7 iki +22 ºC. Šie rezultatai gauti ištyrus įvairių veislių galvijų laikymą esant skirtingoms temperatūroms (Bleizgys ir kt.,2012).
Oro drėgnis. Žemės ūkio paskirties gyvūnai labai jautrūs drėgmei. Drėgno oro laidumas šilumai yra daug didesnis negu sauso. Dėl to šaltame ir drėgname tvarte gyvulys netenka kur kas daugiau šilumos negu sausame. Jei aplinkos temperatūra aukšta, drėgnas oras stabdo prakaito garavimą ir šilumos išskyrimą, todėl galvijai gali perkaisti. Be to, drėgnose patalpose susidaro daug palankesnės sąlygos įvairiems mikroorganizmams (tarp jų ir patogenams) daugintis. Drėgname ore kybančios dalelės (bakterijos ir kt.) gali virsti kondensacijos taškais, aplink kuriuos kaupiasi tvartų ore esantys vandens garai. Taip ore atsiranda smulkučių lašelių su bakterijomis. Būdami rutuliuko formos jie lengvai nurieda per kvėpavimo takus dengiantį epitelį net į plaučių alveoles, o su sausu oru įkvepiamas dulkes bei mikroorganizmus kvėpavimo takų epitelio plaukeliai
nesunkiai sulaiko (Skurdenienė ir kt., 2007).
Oro drėgnumo poveikis gyvulių produktyvumui yra netiesioginis. Drėgname ore greičiau vystosi grybelinės ligos, susirgę gyvuliai tampa neramūs dėl niežėjimo, mažėja jų produktyvumas. Drėgnuose tvartuose gyvuliai dažnai serga. Nustatyta, kad padidėjus karvidėje drėgnumui iki 90%, sumažėja primilžis 1,4 kg, o esant 100 % drėgnumui, primilžis sumažėja 4,3 kg. Esant dideliam drėgnumui ir sumažintai oro temperatūrai, gyvulių odos temperatūra būna žemesnė 21–30 %, pulsas dažnesnis 4–9 %, hemoglobino kiekis mažesnis 10–18 %, eritrocitų – 9–13 %. Kai per mažas oro drėgnumas, gyvuliai serga pneumonija. Ypač žalingas aukštas oro drėgnumas esant žemai oro temperatūrai, jei gyvulių kailis nuolat drėgnas. Tai viena peršalimo ligų ar net gyvulių kritimo priežasčių. Didelis oro drėgnumas esant karštam orui sukelia tvankumo jausmą, gyvuliai neišspinduliuoja pakankamo šilumos kiekio, nes per daug drėgname ore sunku išgarinti kūno drėgmę. Gyvuliai nori gerti. Jeigu laiku neatvėsinamos patalpos (pavyzdžiui,
19
intensyviai ventiliuojant), gyvuliai gali gauti šilumos smūgį. Kai labai drėgna, pavojinga, kad kondensuosis vandens garai ir drėks pastato konstrukcijos. Kai drėgnis mažas – padidėja dulkėtumas (Bleizgys ir kt.,2012).
Vidutiniškai 500 kg masės karvė, duodanti 10–15 kg pieno per parą, išskiria apie 10 kg vandens garų. Nuo 1 m² karvės kūno paviršiaus išsiskiria 0,2 kg/h drėgmės.
Norint sumažinti santykinį drėgnį uždarose patalpose, reikia laiku apšiltinti tvartų statybines konstrukcijas, naudoti sausą kraiką, reguliariai šalinti mėšlą. Drėgmę mažina tvarkingai ir gerai veikianti ventiliacija. Kraikui reikia naudoti higroskopines medžiagas: šiaudus, sausas durpes, pjuvenas. Oro drėgmei tvartuose sumažinti naudojamos negesintos kalkės.
Mažiausias leidžiamas gyvulių laikymo patalpos santykinis drėgnis yra 40 %
(Skurdenienė ir kt., 2007).
Oro judėjimo greitis. Sudėtinė mikroklimato dalis yra oro judėjimas, turintis įtakos organizmo termoreguliacijai. Žinoma, kad oras tvartuose nuolat cirkuliuoja (Bakutis, „Galvijų gerovės kokybės ir elgsenos pokyčiai, laikant juos skirtingose sąlygose“). Kai aplinkos oro temperatūra aukšta, oro srautai apsaugo gyvulius nuo perkaitimo, o kai žema – padidėja gyvulių peršalimo galimybė (Skurdenienė ir kt., 2007).
Jeigu oro judėjimo greitis gyvulio zonoje labai mažas (0,01–0,05m/s), tai rodo, kad oro apykaita ir vėdinimas patalpoje nepakankama. Oro judėjimo greičio padidėjimas nuo 0,1 iki 0,4m/s tolygus temperatūros sumažėjimui 5°C (Bleizgys ir kt.,2012).
Nešildomuose tvartuose oro judėjimo greitis tinkamiausias nuo 0,15 iki 0,3 m/s, šildomose – 0,5 m/s, esant optimaliai temperatūrai ir drėgmei. Vasarą oro judėjimo greitis padidinamas iki 0,5–1,6 m/s. Šilumos išskyrimo intensyvumui didelę įtaką daro oro judėjimo greitis tvartuose. Jei oras juda labai lėtai, iš gyvulio organizmo išsiskirianti šiluma sušildo aplink jį esantį oro sluoksnį. Jis padeda gyvuliui apsisaugoti nuo peršalimo.
Kai tvarte šalta, oro judėjimo greitis turėtų neviršyti 0,15 m/s. Šaltuoju metų laikotarpiu tvartuose ypač kenksmingi skersvėjai. Jie susidaro priešingose pusėse atidarius langus, duris, arba jei priešpriešiniuose tvartų languose, duryse arba sienose yra daug plyšių. Vasarą, kai aplinkos temperatūra pasiekia 25–30 °C ar daugiau šilumos, intensyvesnis oro judėjimas gyvuliui padeda apsisaugoti nuo perkaitimo, todėl šiuo metų laiku leistinas didesnis oro judėjimo greitis (Skurdenienė ir kt., 2007).
Gyvūnų sveikata bei produktyvumas ypač priklauso nuo guoliaviečių grindų. Gulėdami ant lentinių grindų, jei tos lentos nekreikiamos ir dar šlapios, gyvuliai labiau sušąla nei gulėdami ant cementinių grindų, apklotų 8–10 cm storio sausų šiaudų sluoksniu. Gulėdami ant nekreikiamų guminių paklotų arba ant nekreikiamų cementinių grindų, gyvuliai šilumos praranda
20
3–5 kartus daugiau nei gulėdami ant kreikiamų. Dėl to labai svarbu sukaupti sausų pakratų atsargų žiemai. Jei pakratų stokojama, juos visų pirma reikia skirti veršeliams. Jei ūkis turi pakankamai pakratų, reikia gausiai kreikti visų gyvulių guoliavietes. Gausiai kreikiant, pašiltėja gyvulių guolis, tvarte gerokai sumažėja drėgmės ir amoniako dujų koncentracija, tvartų aplinka mažiau teršiama srutomis (Skurdenienė ir kt., 2007).
Oro švaros rodikliai. Gyvulininkystės patalpų cheminė oro sudėtis labai skiriasi nuo atmosferos oro. Oro kokybę labai blogina gyvulių iškvepiamas oras, nes iškvėptame ore yra 2–4 %
CO2. Dėl to patalpose didėja CO2
ir sumažėja deguonies kiekis. Pūvant organinėms medžiagoms (mėšlui, pakratams, srutoms), į orą
išsiskiria NH3 ir H2S dujos, taip pat indolas, skatolas, ketonai, riebiosios rūgštys, etanolis,
metanolis, propanas, butanas, heksanas, propanas, organinės rūgštys ir kita.
Amoniako, sieros vandenilio bei kitų gyvulių ir žmonių sveikatai kenksmingų dujų tvartų ore atsiranda, anaerobinėms bakterijoms skaidant gyvulių išmatas ir šlapimą. Šių dujų susidarymo intensyvumas priklauso nuo pašarų sudėties, gyvulių amžiaus, mėšlo šalinimo iš tvarto dažnumo, tvarto oro temperatūros ir kitų veiksnių. Kuo tvarte šilčiau, tuo intensyvesnė bakterijų veikla, tuo daugiau susidaro amoniako. Gausiau kreikiant ir dažniau šalinant iš tvarto mėšlą, patalpos mikroklimatas gerėja. Norint apsaugoti galvijus nuo žalingų aplinkos veiksnių, rekomenduojama laikytis pagrindinių mikroklimato reikalavimų.
Taip pat svarbus anglies dioksidas (CO2). Tvartuose nebūna tokios CO2
koncentracijos, kuri toksiškai paveiktų organizmą. Tačiau jei CO2 kiekis pakiltų 0,5–1 %, gyvuliai
gali apsinuodyti. Tada jie pasidaro apatiški, sumažėja produktyvumas, atsparumas ligoms. Mirtina
koncentracija – 12–14 %. Iš CO2 kiekio tvartų ore galima spręsti apie oro kokybę ir apie
ventiliuojamą oro apykaitą. Tvartuose CO2 kiekis neturėtų viršyti 0,2–0,25 %.
Amoniakas (NH3) – bespalvės, aštraus kvapo, lengvesnės už orą, gerai tirpstančios
vandenyje dujos. Tankis esant 0 °C temperatūrai – 0,7714 kg/m³. Tvarte intensyviausiai garuoja iš gyvulio šlapimo. Mažinant amoniako emisiją ir koncentraciją patalpose, būtina neviršyti baltymų kiekio pašaruose, mažinti patalpose mėšluotų paviršių plotą, gausiai naudoti kraiką, taikyti šaltesnį
gyvulių laikymo būdą. NH3 koncentracija gyvulininkystės pastatuose priklauso nuo ventiliacijos
efektyvumo, sanitarinės būklės, gyvulių skaičiaus. Ribinė NH3 koncentracija suaugusių gyvulių
patalpose – 20 mg/m³, o prieauglio – 10 mg/m³. Mirtina dozė – 3 mg/l (0,4 %).
Sieros vandenilis (H2S) – labai nuodingos, bespalvės, sugedusių kiaušinių kvapo,
sunkesnės už orą dujos. Tankis esant 0°C – 1,5392 kg/m³. Jos išsiskiria, pūvant mėšlo, pašarų baltymams. Taikant kraikinę gyvulių laikymo technologiją ir dažnai šalinant mėšlą, sieros vandenilio tvarto ore nebūna. Sieros vandenilis išsiskiria maišant ilgai stovėjusį skystąjį mėšlą,
21
todėl tokio mėšlo maišymo įrengimai turi būti už tvarto ribų ir atskirti nuo tvarto hidrauline užtvara (Skurdenienė ir kt., 2007).
Oro dulkėtumas. Labiausiai dulkės kenkia kvėpavimo organams. Dulkių sudėtis labai įvairi: be pašarų ir išdžiūvusių ekskrementų dalelių, suragėjusių odos epitelio ląstelių, jose būna sudėtingų kombinuotųjų pašarų sudedamųjų dalių, mikroorganizmų, grybų ir jų veiklos produktų (endotoksinų, mikotoksinų). Oro dulkėtumas labai padidėja (21,5–43,6 kg/m³) šeriant gyvulius sausaisiais pašarais. Pavojingiausios dulkės yra 0,2–5,0 μm (mikrometrų) dydžio (Skurdenienė ir kt., 2007).
Nemaža tyrimų atlikta, nustatant dulkių koncentracijas įvairių gyvulių rūšių tvartuose. Teigiama, kad dulkių koncentracijos svyruoja priklausomai nuo patalpų oro temperatūros, drėgmės, oro judėjimo bei ventiliacijos intensyvumo, nuo patalpose vykstančios darbinės veiklos, nuo pašaro tipo, mėšlo tvarkymo sistemos ir gyvulių laikymo būdo bei metų sezono.
Didelės dulkių, mikroorganizmų ir dujų koncentracijos slopina apsaugines kvėpavimo sistemos funkcijas, todėl teigiama, kad minėti gyvulių patalpų teršalai yra laikomi respiratorinių ligų rizikos veiksniu. Konstatuojamas dulkių vaidmuo pernešant infekcines ligas bei akcentuojamas dulkių toksinis ir alerginis poveikis (Bakutis, „Galvijų gerovės kokybės ir elgsenos pokyčiai, laikant juos skirtingose sąlygose“).
Oro mikroorganizmai. Mikroorganizmai gyvulininkystės patalpų ore atsiranda gyvuliams kvėpuojant, kosint ir čiaudint į aplinkos orą patenka smulkūs seilių ir drėgmės lašeliai. Taip pat daug mikroorganizmų patenka į orą iš mėšlo, ypač tvarkant mėšlą ir srutas (valant, transportuojant). Mikroorganizmų kiekis tvartų ore nuolat kinta, ir tai priklauso nuo paros laiko bei sezono, taip pat nuo gyvulių rūšies ir laikymo būdo. Stambūs, 0,1 mm skersmens ir didesni lašeliai ore išsilaiko 30–60 s, o pakibę smulkūs lašeliai gali ore išbūti nuo 5–6 val. iki 1 paros, o judėdami su oro srovėmis, plačiai paplisti.
Patalpų oro pagrindinę mikroorganizmų masę sudaro saprofitai, gausu įvairių kokų ir pelėsinių grybų (Aspergillus, Alternaria, Penicillium, Mucor, Stachybotrys, Fusarium). Iš patogeninių mikroorganizmų dažniausiai pasitaiko tuberkuliozės, raudonligės, paratifo, pastereliozės ir kitų ligų sukėlėjų. Mikroorganizmų kiekis ir sudėtis ore priklauso nuo to, kaip valomos, dezinfekuojamos ir ventiliuojamos patalpos. Norint sumažinti mikroorganizmų kiekį tvarto ore, reikia griežtai laikytis higieninių sanitarinių reikalavimų (Skurdenienė ir kt., 2007).
Apšvietimas. Pastatuose gyvūnai neturi būti laikomi nuolatinėje tamsoje arba vien dirbtinėje šviesoje be atitinkamos poilsio pertraukos (Bleizgys ir kt.,2012).
Saulės šviesa per akių rageną ir odos receptorius veikia gyvulių nervų sistemą, o per ją stimuliuoja daugelį svarbių organizmo funkcijų. Patamsyje laikomų karvių servis periodas pailgėja, padažnėja bergždumų atvejų. Nepakankamai apšviestuose tvartuose laikomi veršeliai dažnai
22
suserga rachitu, mažakraujyste ir kitomis ligomis. Šviesos trūkumas per ilgesnį laiką gali sukelti depresiją, sumažinti atsparumą užkrečiamoms ligoms. Dėl to galvijų laikymo patalpos turi būti natūraliai apšviestos. Jei melžiant karvės tešmuo nepakankamai apšviestas, melžėjai beveik neįmanoma jo švariai nuplauti ir nešvarumai patenka į pieną. Jei tvarte nepakankamai šviesu, numelžus pirmąsias čiurkšles, sunku pastebėti dėl tešmens ligų atsirandančius pieno pokyčius (suskystėjęs, papilkėjęs pienas, krešulių, gleivių, kraujo pėdsakai ir kt.). Toks pienas gali užteršti visą likusį. Be to, sunkiau pastebėti, kada pienas baigia tekėti iš spenių, todėl nepakankamai apšviestame tvarte neretai melžikliai nuo spenių nuimami pavėluotai ir taip gadinami speniai.
Natūraliai patalpos apšviečiamos per langus sienose. Šaltuose ir pusiau šaltuose tvartuose be pastogių patalpos apšviečiamos per šviesą praleidžiančias užuolaidas ant angų sienose ir per skaidrias dangas stoge (Skurdenienė ir kt., 2007). Jei gyvūnų fiziologinėms ir etologinėms reikmėms tenkinti nepakanka esamos natūralios šviesos, turi būti įrengiamas dirbtinis apšvietimas
(Bleizgys ir kt.,2012). Naudojamas dirbtinis patalpų apšvietimas kaitrinėmis arba
liuminescencinėmis lempomis. Kad karvių tešmenys būtų pakankamai apšviesti, šviestuvai išdėstomi virš melžėjų tako (Skurdenienė ir kt., 2007).
Dirbtinio apšviestumo normos melžimo vietoje pririštų karvių tvarte yra 120 Lx, o palaidų karvių melžykloje, tešmens lygiu 200-400 Lx (Bleizgys ir kt.,2012), šėryklose – 75 Lx, boksai, gardai – 50 Lx (Skurdenienė ir kt., 2007).
Triukšmas. Didžiausias leidžiamas pastovaus triukšmo lygis, kuris veikia gyvulius – 70 dB. Trumpam laikui leidžiamas triukšmo lygis negali viršyti 85 dB (Skurdenienė ir kt., 2007).
1.3.2 Tvartų aplinkos veiksnių poveikis karvių produktyvumui ir produkcijos kokybei
Mikroklimatinių veiksnių įtaką gyvulių produktyvumui ir produkcijos kokybei detaliai apžvelgę daugelis mokslininkų pabrėžia, kad šiuo požiūriu svarbi tvarto aplinkos temperatūra. Tai galioja tiek paukščiams, tiek kiaulėms ir galvijams. Tačiau ypatingai aiškiai tai parodo melžiamų karvių primilžis.
J. Brouček ir kitų duomenimis, aukštesnė nei 23°C temperatūra neigiamai veikia karvių pieno primilžį. Kiti autoriai nurodo, kad aukštesnėnei 35°C temperatūra pieno primilžį sumažina iki 50%.
Nurodoma, kad +2...+13°C temperatūra nesumažina primilžio, jei energijos sunaudojimas kompensuojamas pakankamu kiekiu geros kokybės pašarų. Autoriai pateikėtyrimų duomenis, nurodančius, kad esant pieno primilžiui virš 30 kg per dieną bei laikant karves apšiltintuose patalpose (5-8°C temperatūroje), karvei reikėjo 29,1 kg geros kokybės pašaro, kai tuo
23
tarpu melžiamos karvės, laikomos šaltame tvarte, tam pačiam primilžiui turėjo gauti 35,8 kg kokybiško pašaro. Pabrėžiama, kad tai parodo teigiamą apšiltintų pastatų struktūrų poveikį, mažinant geros kokybės pašarų suvartojimą tam pačiam primilžiui.
Anderson nurodo, jog nėra pakankamai mokslinių įrodymų apie šaltose karvidėse laikomų melžiamų karvių produktyvumo sumažėjimą, lyginant su karvėmis, laikomomis apšiltintuose pastatuose. Panašius rezultatus pateikia J. Brouček ir kt., kurie nustatė, kad karvių pieningumas laikant jas apšiltintuose ir šaltuose tvartuose eksperimento metu skyrėsi nežymiai (32,7 kg ir 30,96 kg per parą), tačiau karvių, laikomų šaltame tvarte, pieno riebumas buvo didesnis.
Tirkkonen, apžvelgdamas Suomijos mokslininkų tyrimų duomenis nurodo, kad šaltose karvidėse laikomų karvių piene somatinių ląstelių skaičius yra didesnis, o pieno gamyba ir riebumas mažesni, negu tradicinėse sistemose laikomų gyvulių, tačiau nebuvo nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai, o studijoje dalyvavusių ūkių skaičius buvo per mažas. Autorius mano, kad pagrindinė tokių rezultatų priežastis buvo ne šaltis, o ūkio valdymas.
Melžiamos karvės yra jautrios aplinkos pasikeitimams, todėl bandos judėjimas nuo vienos aplinkos iki kitos, kuri pakeičia šėrimo, melžimo ir laikymo režimą, gali nepalankiai paveikti pieno primilžį ir pieno sudėtį.
Lietuvoje mikroklimatinių veiksnių poveikis karvių pieningumui ir pieno sudėties rodikliams netirtas, todėl būtina atlikti detalius tyrimus šioje srityje, siekiant išsiaiškinti tvartų aplinkos veiksnių įtaką produkcijai (Bakutis, „Galvijų gerovės kokybės ir elgsenos pokyčiai, laikant juos skirtingose sąlygose“).
24
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Darbas buvo atliktas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Veterinarijos Akademijoje, Veterinarijos fakultete, maisto saugos ir kokybės katedroje bei Kelmės ir Šilalės rajonuose esančiuose pieno ūkiuose, 2011 – 2013 magistrantūros studijų metais.
Tiriamajam darbui atlikti pasirinkau devynis pieno ūkius esančius Kelmės ir Šilalės rajonuose. Pasirinktuose ūkiuose melžiamos karvės buvo laikomos trimis būdais : pririštos ant betoninių grindų, pririštos ant gilaus kraiko, palaidos boksuose. Juose buvo matuojami tvartų mikroklimatiniai parametrai. Taip pat darbui gauti duomenys vadovaujantis VĮ „Pieno tyrimai“ tyrimų protokolais.
Siekiant tikslingai įvykdyti tikslus ir uždavinius darbas buvo suskirstytas į tris etapus: Atlikta specialiosios literatūros bei kitų šaltinių analizė, susisteminta
informacija.
Surinkti duomenys iš VĮ „Pieno Tyrimai“, bei atlikti ūkių mikroklimato parametrų matavimai, surinkti kiti reikalingi duomenys iš ūkių. Ūkiai buvo suskirtyti į tris grupes. Kiekvienoje grupėje buvo po tris ūkius.
Išanalizuoti ir apibendrinti tiriamų rezultatų duomenis, pateikti išvadas ir pasiūlymus.
Pieno kokybinių rodiklių duomenys buvo surinkti iš VĮ „Pieno tyrimai“ tyrimų protokolų. Pieno kokybinių rodiklių nustatymui VĮ „Pieno tyrimai“ naudoja šiuos metodus:
Somatinių ląstelių skaičiaus tyrimas atliekamas naudojant matuoklį Somascope, dirbantį srauto citometrijos principu.
Bendras bakterijų skaičius nustatomas tiesioginės epifluorescensinės filtravimo technikos metodu ir tėkmės citometrijos metodu, naudojant matuoklį Bentley Bactocount IBC.
Inhibitorinės medžiagos piene nustatomos naudojant įmonėje pagamintą testą LPT ir LPT 2. Mikrobiologinis inhibitorių testas, skirtas plataus spektro antimikrobinių medžiagų aptikimui žaliame piene, yra ruošiamas pagal LST ISO/TS 26844:2010 reikalavimus. Dauginantis terpėje esančioms jautrioms antibiotikams ir sulfamidams kultūros Geobacillus stearothermophilus ATCC 10149 sporoms susidaro rūgštis, pakeičianti terpės spalvą iš violetinės į geltoną. LPT ir LPT 2 testai skiriasi vienas nuo kito terpės pH, naudojamais priedais ir jautrumu antibiotikams.
Pieno užšalimo temperatūros patikrinimas atliekamas matuokliais Lactoscope FTIR. Šis pieno užšalimo temperatūros nustatymo metodas priskiriamas rūšiavimo metodui ir yra naudojamas atrinkti mėginius, kuriuose įtariamas pašalinio vandens buvimas. Pieno mėginių
25
užšalimo temperatūra nustatoma atrinktus mėginius ištyrus termistorinio krioskopo metodu pagal LST EN ISO 5764:2009.
Pieno ūkiuose buvo atliekami šie mikroklimato rodiklių matavimai:
oro temperatūra; oro drėgnis; oro judėjimo greitis; guoliavietės paviršiaus temperatūra; amoniako kiekis ore; apšviestumas.
Oro temperatūra, oro drėgnis, guoliavietės paviršiaus temperatūra buvo matuojami Veterinarijos Akademijoje esančiu aparatu ALMEMO 2290-8. Oro judėjimo greitis matuotas sparneliniu anemometru, patalpų apšviestumas – liuksmetru, amoniako kiekis ore, matuotas kalorimetriniu metodu, naudojant prietaisą UG-2. Taip pat buvo renkama informacija apie mėšlo šalinimą, ventiliavimo sistemas, pasitaikančias ligas ir kt.
Tvartų mikroklimato rodiklių matavimai buvo atlikti per 4 dienas. Oro temperatūra lauke buvo apie 1-4 laipsnius šilumos.oro sąlygos visas dienas buvo pastovios. Visuose ūkiuose atliekami matavimai buvo vykdomi prisilaikant metodinių reikalavimų.
Oro temperatūros, oro drėgnio, guoliavietės paviršiaus temperatūros, oro judėjimo greičio ir patalpų apšviestumo matavimai buvo atliekami kiekviename tvarte. Kiekvienas rodiklis buvo matuojamas po 5 kartus, matavimus atliekant vis kitoje tvarto vietoje, kas 15 minučių. Patalpose esantis amoniakas buvo matuojamas po tris kartus.
26
3.
TYRIMŲ REZULTATAI
3.1 Pieno kokybiniai rodikliai ūkiuose
Tyrimams pasirinkti 9 ūkiai buvo suskirstyti į 3 grupes po tris ūkius, pagal karvių laikymo būdą:
1 grupė (pririštos ant betoninių grindų). Šioje grupėje ūkininkai karves laiko ant betoninių grindų, kraiko kreikia minimaliai, karvės melžiamos 3 kartus dienoje su melžimo įranga. Šiai grupei priskirti ūkiai sunumeruoti: ūkis 1; ūkis 2; ūkis 3.
2 grupė (pririštos ant gilaus kraiko). Šiuose ūkiuose karvės yra pririštos ir laikomos ant gilaus kraiko. Kraikui naudojami šiaudai. Visuose ūkiuose karvės melžiamos 2 kartus dienoje, rankomis. Jai priskiriami ūkis 4, ūkis 5, ūkis 6.
3 grupė (palaidos boksuose). Karvės laikomos palaidos boksuose, kreikiama minimaliai. Melžiama 3 kartus dienoje su melžimo įranga. Yra mėšlo šalinimo takai. Priskiriami: ūkis 7, ūkis 8 ir ūkis 9.
Pieno kokybinių rodiklių duomenys buvo surinkti iš VĮ „Pieno Tyrimai“ tyrimų protokolų. Buvo imami tik tvartinio laikotarpio, kada gyvuliai buvo laikomi tvartuose, duomenys. t.y. nuo lapkričio pradžios iki kovo pabaigos laikotarpių. Duomenys surinkti iš 2010-2011, 2011-2012 ir 2012-2013 tvartinių laikotarpių. Trijų metų laikotarpis pasirinktas nes norima įsitikinti, kad pieno kokybės rodikliai visus tris metus išliko panašūs. To imtasi, nes visuose ūkiuose, trijų metų laikotarpiu, niekas nebuvo keista, nedaryti jokie pakeitimai, kurie galėtų pakeisti patalpų mikroklimato rodiklius. Taigi stengiamasi įsitikinti, kad nėra kitų galimų veiksnių įtakos, pieno kokybei.
Somatinių ląstelių skaičius. Duomenys buvo imami iš du kartus per mėnesį daromų somatinių ląstelių skaičiaus nustatymo tyrimų. (Tyrimuose maksimali somatinių ląstelių skaičiaus
riba buvo 800 tūkst./cm3. Todėl jei tyrimų metu ir buvo nustatyta, jog ši riba yra viršijama, VĮ
„Pieno tyrimai“ žymi kaip maksimalų SLS kiekį, t.y. 800 tūkst., todėl atliekant duomenų skaičiavimus ir buvo imamas šis skaičius.) Surinkus duomenis buvo apskaičiuotas somatinių ląstelių skaičiaus aritmetinis vidurkis, kiekviename iš ūkių, 2010-2011, 2011-2012 ir 2012-2013 metų tvartiniais laikotarpiais. Gauti duomenys suskirstyti į grupes, pagal laikymo būdą (1 lentelė).
27
1 lentelė. Somatinių ląstelių skaičius ūkiuose tvartiniu laikotarpiu
Ūkis \ Metai 2010-2011 2011-2012 2012-2013 1 grupė 1 ūkis 439,25 411,74 422,6 Somat inių ląstelių skaičius, tūkst. /cm3 2 ūkis 371,87 334,5 317,24 3 ūkis 374,02 368,55 408,66 2 grupė 4 ūkis 251,4 310,83 368,98 5 ūkis 480,14 460,88 418,12 6 ūkis 366,62 315,32 339,8 3 grupė 7 ūkis 146,01 168,77 136,6 8 ūkis 220,1 203,25 199,87 9 ūkis 274,21 260,23 233,2
Nustatytas vidutinis somątinių ląstelių skaičius grupese. Iš gautų duomenų galima stebėti, kaip grupėse kito somatinių ląstelių skaičius, 2010-2013 metų laikotarpyje.
2 lentelė. Somatinių ląstelių skaičius tyrimo grupėse tvartiniu laikotarpiu
Grupė \ Metai 2010-2011 2011-2012 2012-2013 1 grupė 395,05 371,6 382,83 Somat inių ląstelių skaičius, tūkst./cm3 2 grupė 366,05 362,34 375,63 3 grupė 213,44 210,75 189,89
1 pav. Somatinių ląstelių skaičiaus kaita grupėse, skirtingais laikymo metais
Iš duomenų ir grafiko matome, kad mažiausias somatinių ląstelių skaičius nustatytas 3
28
(395,05 tūkst./cm3). Antroje grupėje somatinių ląstelių skaičius truputį mažesnis nei pirmos grupės.
Visose grupėse somatinių ląstelių skaičius bėgant metams kito nežymiai.
Bendro bakterinio užterštumo duomenys. Surinkti duomenys apie bendrą bakterinį pieno užterštumą ūkiuose 2010-2013 metais, buvo išanalizuoti ir apibendrinti. (Tyrimuose
maksimalus bendro bakterijų skaičiaus riba buvo 300 tūkst./cm3 , skaičiavimai atlikti kaip ir SLS).
Nustatyti aritmetiniai vidurkiai, bendro bakterijų skaičiaus, kiekvienam ūkiui atskirai (3 lentelė). Imti duomenys iš trijų metų tvartinių laikotarpių. Apibendrinus duomenis, palygintas bendras
vidutinis bakterijų skaičius, kiekvienoje iš grupių, tūkst./cm3. (4 lentelė, 2 pav.).
3 lentelė. Bendras bakterijų skaičius ūkiuose tvartiniu laikotarpiu
4 lentelė. Bendras bakterijų skaičius tyrimo grupėse tvartiniu laikotarpiu
Grupė \ Metai 2010-2011 2011-2012 2012-2013 1 grupė 87,66 75,75 83,53 Bendras bakterij ų skaičius, tūkst./cm3 2 grupė 89,68 91,05 86,14 3 grupė 31,25 31,52 28,65
2 pav. Bendro bakterijų skaičiaus kaita grupėse, skirtingais laikymo metais
Ūkis \ Metai 2010-2011 2011-2012 2012-2013 1 grupė 1 ūkis 120,32 103,21 94,58 Bendras bakterij ų skaičiu s, tūkst./cm 3 . 2 ūkis 87,69 75,44 91,63 3 ūkis 54,98 48,6 64,38 2 grupė 4 ūkis 67,85 74,57 77,61 5 ūkis 128,89 140,23 119,6 6 ūkis 72,3 58,36 61,22 3 grupė 7 ūkis 43,82 36,67 37,78 8 ūkis 17,8 22,87 19,24 9 ūkis 32,14 35,01 28,93
29
Iš duomenų pastebima, kad bendro bakterijų skaičiaus kitimas grupėse, skirtingais metais, nėra žymus. Mažiausias bendras bakterijų skaičius nustatytas trečioje grupėje, kurioje karvės buvo laikomos palaidos boksuose, o didžiausias – antroje grupėje, kurioje karvės laikomos pririštos ant gilaus kraiko. Pirmojoje grupėje gauti panašūs į antrąją rezultatai.
Pieno užšalimo temperatūra. Pieno užšalimo taško matavimai buvo daromi 2 kartus per metus, esant reikalui - dažniau. Iš tyrimų rezultatų buvo nustatytas kiekvienos grupės vidurkis. 5 lentelė. Vidutinė pieno užšalimo temperatūra grupėse
Iš duomenų pastebima, kad pieno užšalimo temperatūra nedaug kinta, reikšmingų kitimų nepastebima.
Inhibitorinės medžiagos. Inhibitorinių medžiagų nebuvo nustatyta ūkiuose.
Grupė \ Metai 2010-2011 2011-2012 2012-2013
1 grupė -0,528°C -0,530°C -0,527°C
2 grupė -0,523°C -0,529°C -0,532°C
30 3.2 Mikroklimatiniai rodikliai ūkiuose
Mikroklimato rodiklių matavimai buvo atliekami po penkis kartus kiekvienas, išskyrus, amoniako kiekio ore matavimas atliktas po tris kartus. Surinkti duomenys buvo perskaičiuoti ir pateiktas aritmetinis rodiklių vidurkis (6 lentelė).
6 lentelė. Ūkių mikroklimato rodiklių duomenys
ŪKIS \ RODIKLIS Oro temperatūra °C Oro drėgnis, % Apšviestumas, Lx Oro judėjimo greitis, m/s Guoliavietės paviršiaus temperatūra °C Amoniako konc., mg/m3 1 grupė 1 ūkis 15,2 86,8 15 0,3 12,6 10 2 ūkis 18,7 100 40 0,1 13,9 45 3 ūkis 14,6 74,6 120 0,7 10,5 20 2 grupė 4 ūkis 12,9 89,6 50 0,3 9,2 10 5 ūkis 17,8 76,3 10 0,8 12,6 35 6 ūkis 18,9 78 30 0,9 12,1 25 3 grupė 7 ūkis 8,2 74,3 130 1 7,4 10 8 ūkis 9,1 56,7 160 0,5 8 5 9 ūkis 10,7 66,1 150 0,6 7,6 5
Pastebima, kad pirmos ir antros grupės ūkiuose oro temperatūra buvo didesnė nei trečios grupės ūkiuose, ko pasekoje, buvo didesni ir oro drėgnis, bei amoniako koncentracija. Trečioje grupėje, kurioje karvės laikomos palaidos boksuose, oro temperatūra buvo optimalesnė, oro drėgnis bei amoniako koncentracija buvo normos ribose.
Pastebima, kad oro drėgnis yra didesnis ten, kur yra didesnė temperatūra. Trečios grupės ūkiuose, kuriuose yra skysto mėšlo šalinimo sistema ir yra įrengta vėdinimo sistema oro drėgnis yra mažesnis, nes ore esanti drėgmė pašalinama lauk.
Apšviestumas trečioje grupėje yra optimalus. Antroje ir pirmoje grupėje patalpų apšvietimas yra per mažas, nes patalpose yra mažai natūralios ir dirbtinės šviesos.
Guoliavietės paviršiaus temperatūra žemiausia yra trečios grupės ūkiuose, nes juose yra šalčiausia patalpos temperatūra, bei dėl esančių vėdinimo sistemų vėjo greitis siekia net iki
1 m/s. Pirmos ir antros grupės ūkiuose, guoliavietės temperatūra siekė apie 12°C.
Didžiausia amoniako koncentracija užfiksuota 2 ūkyje. Šiame ūkyje oro temperatūra
buvo didelė (18,7°C) ir nebuvo patalpų vėdinimo sistemų (ventiliacija vyko natūraliai), todėl oro
drėgnis buvo 100%. Dėl didelės patalpos temperatūros, mažo oro judėjimo greičio ir didėlio oro drėgnio, amoniako koncentracija buvo didžiausia. Ji galėjo būti dar didesnė, tačiau ūkininkas tris kartus dienoje rankiniu būdu šalindavo mėšlą. Kituose ūkiuose, kurie buvo panašūs į antrąjį, pastebima tokia pati tendencija, esant dideliai temperatūrai, bei kitiems veiksniams, buna didelė ir amoniako koncentracija.
31 3.3 Rodiklių palyginimai
Palyginus įvairius rodiklius galima pamatyti tendencijas, kaip vienas rodiklis veikia kitą, ir ar išvis veikia. Grafiškai pateikiami duomenys yra lengviau suprantami ir analizuojami.
Palyginus ūkių patalpų oro temperatūrą, su bendru bakterijų skaičiumi, pastebima jog kylant patalpų temperatūrai, didėja ir bakterinis pieno užterštumas (3 pav.). Ūkiuose nustatyta oro temperatūra buvo palyginta su bendru bakterijų skaičiumi iš ūkių 2012-2013. Pastebėta, kuo oro temperatūra ūkiuose aukštesnė, tuo didesnis ir bendro bakterijų skaičius.
3 pav. Bendro bakterijų skaičiaus ir oro temperatūros kaita ūkiuose
4 pav. Somatinių ląstelių skaičiaus ir oro temperatūros kaita ūkiuose
Taip pat oro temperatūra ūkiuose buvo palygintas su somatinių ląstelių skaičiumi
ūkiuose (4 pav.). Šioje grafike pastebėta, kad kylant temperatūrai, didėjo ir somatinių ląstelių
32
Palyginus oro drėgnį ūkiuose, bei bendrajį bakterijų skaičių, pastebėta, kad kuo patalpose didesnė oro drėgmė, tuo didesnis ir bakterijų skaičius piene (5 pav.).
5 pav. Bendro bakterijų skaičiaus ir oro drėgnio kaita ūkiuose
Taip pat palyginus pastebėta, kad guoliavietės paviršiaus temperatūra ir bendras bakterijų skaičius taip pat turi priklausomybę, vienas nuo kito (6 pav.).
6 pav. Bendro bakterijų skaičiaus ir guoliavietės paviršiaus temperatūros kaita ūkiuose
Visuose keturiuose palyginimuose esančios priklausomybės buvo statistiškai įvertintos ir yra statistiškai patikimos (p<0,05). Kadangi nuo patalpos temperatūros priklauso ir amoniako
koncentracija ore, lyginant amoniaką su bendru bakterijų skaičiumi ir somatinių ląstelių skaičiumi pastebėta, jog taip pat yra teigiama priklausomybė tarp rodiklių (p<0,05).
