Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas Veterinarijos Fakultetas
Veterinarijos Akademija Anatomijos ir fiziologijos katedra
Magistro studijų baigiamasis darbas
„Gyvačių auginimo, laikymo, mitybos reikalavimų analiz÷ ir ligų prevencija“
Darbo vadov÷ Dr. Prof. Judita Žymantien÷ Darbą atliko Rūta Par÷dnyt÷,
Turinys Įvadas ... 4 Literatūros apžvalga ... 5 Kolubridai ...6 Boidai ...8 Mikroklimatin÷s sąlygos ...10 N÷rimasis ...15
Tyrimo metodai ir medžiagos ...18
Tyrimo rezultatai ir aptarimas ...22
Ligos, dažniausiai pasireiškiančios gyvat÷ms Lietuvoje ...38
Rezultatų aptarimas ...40
Išvados ...42
Naudota literatūra ...44
Magistrinis baigiamasis darbas atliktas 2011 - 2013 mm., augintojų kolekcijoje A, B, C ir LSMU VA Anatomijos ir fiziologijos katedroje.
Įvadas
Gyvat÷s ir kiti egzotiniai gyvūnai, kaip keturpirčiai ežiai, šeškai, graužikai, v÷žliai ar egzotiniai paukščiai, sparčiai atranda kelią ne tik į zoologijos sodus, bet ir į netradicinių gyvūnų myl÷tojų namus bei privačias kolekcijas. Šie gyvūnai gali sirgti specifin÷mis ligomis, kurios dažnai nebūdingos smulkiems gyvūnams. Neretai veterinarijos gydytojams trūksta teorinių žinių ir praktikos d÷l šios srities naujumo auginat min÷tų rūšių gyvūnus. Net Jungtin÷se Amerikos Valstijose, kur šie gyvūnai labai įprasti namų augintiniai, n÷ra griežtų ir neginčijamų mitybinių rekomedacijų, hematologinių parametrų normų. Tod÷l veterinarijos gydytojui n÷ra lengva, atsižvelgiant ir į klinikinius požymius bei šeimininkų suteiktą informaciją apie susirgusį gyvūną, paskirti tinkamą gydymą. Šis darbas aktualus aegzotinių gyvūnų augintojams, biologams, veterinarijos ir kitų sričių specialistams.
Darbe siekiama išanalizuoti optimaliausias gyvačių auginimo, mikroklimatines sąlygas, terariumų įrengimo specifiškumą, grunto parinkimą mikroklimatines sąlygas, mitybos ypatumus bei hematologinių rodiklių parametrus.
Gyvat÷s priskiriamos ektoterminiams gyvūnams, kurių temperatūra priklauso nuo aplinkos, nepalaiko pastovios kūno temperatūros homeostaz÷s būdu kaip šiltakraujai gyvūnai. Nesilaikant optimalių gyvūnų rūšiai būdingų sąlygų, sudaromos palankios sąlygos vystytis ligoms; vienas iš darbo tikslų yra ir panagrin÷ti dažniausiai Lietuvos gyvačių augintojų kolekcijose pasitaikančias ligas bei jų prevenciją.
Darbo tikslas. Išanalizuoti gyvačių auginimo ypatumus, dažniausiai pasireiškiančias ligas ir mitybos ypatumus.
Darbo uždaviniai:
1.Nustatyti gyvačių auginamų kolekcijose A, B, C ligas ir jų pasireiškimo priežastis (2008-2012 m).
2.Įvertinti gyvačių auginimo, laikymo, elgesio ypatumus jų n÷rimosi metu ir palyginti su literatūrinias duomenimis.
3.Ištirti graužikų naudojamų gyvačių mityboje cheminę sud÷tį ir maistinę vertę. 4.Ištirti gyvačių kraujyje hemoglobino, eritrocitų ir leukocitų kiekį.
Literatūros apžvalga
Gamtoje paplitę maždaug 3400 gyvačių rūšių, 925 iš jų nuodingos, o 250 mirtinai pavojingos žmogui (Conant, Collins, 1998). Augintojų kolekcijose nelaisv÷je laikoma nemaža gyvačių rūšių įvairov÷, daugelis jų nenuodingos. Nuodingas gyvates įvežti, dauginti ir auginti privatiems asmenims draudžia Lietuvos Respublikos įstatymas. Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje jos taip pat draudžiamos d÷l gr÷sm÷s pačiam augintojui, aplinkiniams, jei gyvūnas netyčia pab÷gtų. Nenuodingų gyvačių laikymo Lietuvos Respublikos įstatymai mažai reglamentuoti, nors ir praktikoje šių gyvūnų auginama vis dažniau augintojų kolekcijose. Detalesnei analizei pasirinktos dažniausiai terariumuose sutinkamos gyvačių rūšys, tokiomis tapę d÷l lengvos aklimatizacijos nelaisv÷je, nelabai sud÷tingų priežiūros sąlygų, ramaus temperamento ir patogaus dydžio. Geriausias pavyzdys – karališkas pitonas (Python regius), užaugantis vidutiniškai iki 120-140 cm ilgio, gero charakterio (nelinkęs pulti, neagresyvus, dažnai išimamas iš terariumo pripranta prie žmogaus), s÷kmingai veisiamas nelaisv÷je ir pasižymintis įvairiausiais gimtin÷je Afrikoje neaptinkamais spalviniais variantais ( Campbell,
Darbas apjungia nemažai teorinių žinių, įgytų stebint, kaip realiai įvairūs gyvačių augintojai prižiūri savo gyvūnus, kaip dirbama su didesn÷mis kolekcijomis (20 - 50 individų, priklausančių ne mažiau nei 11 rūšių) bei sistemizuojant mokslinę literatūrą, taikant asmeninę patirtį ir praktinius pasteb÷jimus bei susijusias veterinarines temas. Privačiose kolekcijose labiausiai paplitę gyvat÷s, priklausančios dviems šeimoms. Kolubridai – sąlyginai modernios, evoliuciškai jaunesn÷s gyvat÷s, priklausančios šeimai Colubridea, ir boidai (Boidae), labiau primityvios ir evoliuciškai senesn÷s gyvat÷s.
Kolubridai
Kalifornijos karališka gyvat÷ Lampropeltis getulus Californiae
Gyvenamoji vieta: Kalifornija, Oregonas, Nevada, Arizona. Dydis: jauniklių dydis 25-38 cm. Suaug÷lių dydis 60-120 cm. Yra išimčių - kartais jų dydis siekia net ~180 cm. Gyvenimo trukm÷: apytiksliai 12 - 15 metų, tačiau nelaisv÷je gyvena ir iki 20 ar net ilgiau (Aleksander, Burbrink, 2009).
Apgyvendinimas: Kalifornijos karališkosios gyvat÷s yra mažos, jaunikliai gyventi nedideliame terariume, kurio dydis 30x20x20 cm. Suaugusiems individams reik÷tų didesnio terariumo. Atsižvelgiant į gyvat÷s dydį, terariumas gal÷tų būti 70x40x40 cm. Tai dienin÷s, labai aktyvios ir stiprios gyvat÷s, gebančios pab÷gti net pro mažiausius plyšelius. Terariumo apšiltinimui galima naudoti šildymo kabelius, kilim÷lius ar lemputes. Terariumo temperatūra dieną tur÷tų būti 25 - 29°C, naktį tur÷tų būti mažinama iki 24°C (Behler, King, 1976). Substratui rekomenduotina naudoti drebul÷s drožles, bet kokio lapuočio medžio pjuvenas, buko drožles. Terariumo substratą patartina keisti kartą per du m÷nesius, kad neprad÷tų veistis kenksmingos bakterijos. Šioms gyvat÷ms laikraščiai ir rankšluosčiai netinkamas substratas, nes atima galimybę rausti. Terariume privaloma parūpinti keletą sl÷ptuvių: vieną šiltajame terariumo kampe, kitą v÷siajame, tada gyvat÷ gal÷s pasirinkti, kur jai patogiau, bei ten būti. Šios gyvat÷s, negaudamos sl÷ptuvių, dažniausiai pradeda stresuoti ir atsisako pašaro. Indas su švariu vandeniu turi būti didelis, kad gyvat÷ gal÷tų pasinerti į visą indą prieš n÷rimąsi ir turi būti sunkus, kad neapverstų. Karališkos gyvat÷s maitinasi pel÷mis, žiurk÷mis, kitomis gyvat÷mis, paukščiais, driežais. Kanibalizmas joms labai įprastas reiškinys, tad gyvūnus patartina laikyti atkirai ir suleisti tik poravimuisi (Kluge, 1991; Mitchell, 2001).
Dauginimas. Norint, kad karališkosios gyvat÷s poruotųsi, joms būtina sudaryti sąlygas dirbtiniam žiemojimui. M÷nesį reikia palaipsniui trumpinti dienos apšvietimą nuo 14 iki 8 valandų. Visą tą laiką gyvačių nebemaitinti, bet šviežas ir švarus vanduo inde visada turi būti. Dvi dienas gyvates reikia palaikyti neapšviestame ir
nešildomame terariume, o po 2 – 3 dienų įd÷ti į drobinį maišelį ir patalpinti žiemos miegui į šaldytuvą ar rūsį (temperatūra turi būti ne žemesn÷ kaip + 6 +12°С). Kas 4 – 5 dienas gyvates atsargiai reiktų apžiūr÷ti. Žemoje temperatūroje gilus gyvačių trunka nuo dviejų savaičių iki dviejų m÷nesių. Po žiemojimo pirmiausia reikia prižadinti patinus. Juos galima iš karto patalpinti į šildomą (+26°С) terariumą (Mortimer, 1997).
Po dviejų dienų pas patiną reikia įkelti patelę. Stambios, geromis sąlygomis laikytos gyvat÷s poruotis pradeda iš karto, o jaunesni ir silpnesni individai poruotis ima po 2 – 5 dienų. Karališkųjų gyvačių poravimasis kiek kitoks, nei kitų rūšių gyvačių. Patinas, didesnis ir stambesnis už patelę, agresyviai ją persekioja, bandydamas sugriebti dantimis už nugaros ar sprando. Kai jam tai pavyksta, jis apsisuka apie patel÷s kūną ir poruojasi. Per m÷nesį poravimasis pasikartoja kelis kartus. M÷nesio pabaigoje visame patel÷s kūne matosi įkandimai. D÷l tos priežasties terariume būtinai turi būti keletas sl÷ptuvių (medžio žiev÷s, apverstų vazonų, plokščių akmenų). Pasibaigus poravimosi periodui, patiną būtina iškelti, kadangi patelei būtinas padidintas pašaro kiekis, o patinas dažnai atima iš patel÷s grobį. Po 40 – 45 dienų tiesiai ant grunto patel÷ padeda 6 – 14 baltus kiaušinius minkštu lukštu. Kad kiaušiniai neišdžiūtų, substratą prieš kiaušinių sud÷jimą galima pakeisti šviežiu, dr÷gnu gruntu (Ross, Gerald, Marzec, 1990).
Kukurūzinis žaltys Pantherophis guttata (Elaphe guttata)
Kukurūziniai žalčiai plačiai paplitę Šiaur÷s Amerikoje. Natūralioje gamtoje m÷gsta įsikurti aukštose vietose, dažniausiai jų galima rasti pušynuose, miegančius prieš saulę ir kabančius ant šakų. Jie užauga iki 150 cm. Šios rūšies žalčiai yra aktyvūs ir dieną, ir naktį, bet tik esant aukštai temperatūrai. Rekomenduojama temperatūra dieną 25-28°C (karštajame kampe dieną +30), naktį 18-20°C. Kukurūziniai žalčiai labai gerai išvystę laipiojimo įgūdžius: laisvai gali jud÷ti vertikaliais medžiais. Auginant namuose labai draugiški, judrūs, lengvai prijaukinami prie rankų (Denardo, Wozniek, 1997). Poravimasis ir dauginimasis prasideda pavasarį. Šiems žalčiams
prieš poravimąsi žiemos miegas n÷ra būtinas, tačiau po miego patelių apvaisinimas būna s÷kmingesnis. Žiemos miegas tur÷tų trukti 3 m÷nesius esant 12° C. Viename lizde dažniausiai pasitaiko 8 - 20 kiaušinių d÷čių. V÷lyvą gegužę arba ankstyvą birželį patel÷ juos sudeda lizdą ir rugs÷jį arba spalį pradeda ristis žalčiukai. Ką tik išvydę pasaulį jaunikliai jau pasiruošę medžioti mažus graužikus. Kadangi nelaisv÷je dauginasi lengvai, yra išveista įvairiausių spalvinių variantų. Dažniausiai gamtoje įsirausia po žeme ir tyko ten gyvenančių graužikų. Kartais įsiropščia į medį ir bando medžioti paukščius. Namuose auginamiems žalčiams daugeliu atvejų duodamos pel÷s, stambesni individai ÷da ir žiurkes bei žiurk÷nus, paukščius. Neblogai ÷da ir šaldytą maistą, turi apetitą (Savitzky, Hutchins, Jackson, 2004; Krysko, Smith, 2005).
Terariumas tur÷tų būti erdvus ir aukštas, medinio tipo, nes šie žalčiai linkę daug jud÷ti. Vienam žalčiui rekomenduojamas minimalus terariumo dydis - 70x40x40cm. Jame būtinos tinkamai impregnuotos šakos be aštrių spyglių, atsikišimų. Kukurūziniai žalčiai jomis laipioja. Rekomenduojama UVA lempa. Substratui geriausiai tinka dr÷gnos kokoso durp÷s, smulkinta drebul÷s žiev÷.
Boidai
Karališkas pitonas Python regius
Karališkas pitonas Python regius – puikus gyvūnas pradedančiajam gyvačių augintojui. Jis užauga iki 100-150 cm ilgio, yra mažesnis negu dauguma namuose laikomų pitonų, gana ramaus būdo ir lengvai prižiūrimas. Nelaisv÷je veisiami šie gyvūnai gerai auga, jei jais tinkamai rūpinamasi ir gali išgyventi iki 20-30 metų. Angliškai jie vadinami Ball pythons (kamuoliniai pitonai), nes išgąsdinti jie susisuka į tvirtą kamuolį. Afrikoje jie ne÷da pelių: jie ÷da smiltpeles ir kitus smulkius žinduolius, kas sukelia daug problemų šiai išrankiai rūšiai nelaisv÷je. Taip apsisaugoma ir nuo parazitų, kurių turi laisv÷je gyvenančios gyvat÷s. Karališkieji pitonai n÷ra labai aktyvios gyvat÷s, jiems užtenka ir nedidelio terariumo, suaugusiems tiks 100x60x60cm dydžio terariumas. Būtina pasirūpinti, kad dangtis būtų sandarus, nes jie gali pab÷gti. Geras substratas - sutrupinta medžio žiev÷,
popierius, dirbtin÷ veja. Terariumo aplinkai tinka tvirtos šakos ir tamsios sl÷ptuv÷s (šie pitonai m÷gsta sl÷ptis saugiai įsitaisę ankštoje vietoje, tod÷l rinkit÷s tik tokią sl÷ptuvę, kuri atitinka pitono dydį). Rekomenduojama temperatūra 27 – 29° C dienos metu su karštesniu pasišildymo plotu (32° C). Nakties metu temperatūra gali būri mažinama iki 23 -24° C, tačiau šiltesnis plotas taip pat turi būti terariume. Tam naudojami šildymo kilim÷liai, o kintamą temperatūrą galima reguliuoti kaitrin÷mis lemput÷mis. Karališkieji pitonai – naktiniai gyvūnai, nereikalauja ypatingai ryškaus apšvietimo. Geriausiai tinka raudonos, m÷lynos ar žalios lemput÷s. Vandens indas turi būti pakankamai didelis, kad pitonas gal÷tų į jį įlįsti, nors pasteb÷ta, kad labai retai tai daro. Šie pitonai išrankūs pašarui, bet įpratinti maitinasi pel÷mis bei žiurk÷mis. Kartais karališki pitonai nesimaitina iki kelių m÷nesių, bet jei gyvūnui n÷ra dehidratacijos požymių ir neišlies÷jęs , geriau nesukelti streso dirbtiniu š÷rimu, o skirti narūralaus „ gyvo“ pašaro (Scuett, 1997).
Vaivorykštinis smauglys Epicrates cenchria cenchria
Epicrates cenchria cenchria – dažniausiai laikomas smauglys namuose iš Epicrates cenchria rūšies. Šis smauglių porūšis yra labai patrauklus margu kūno
raštu. Jeigu saul÷ šio nuostabaus gyvūno odą apšviečia spinduliais, odoje matosi vaivorykšt÷s spalvos. Tai vidutinio dydžio smauglys, galintis užaugti iki 120 cm – 150 cm. Taip pat yra rasta smauglių, kurie siek÷ 2 m ir daugiau. Pašaras tur÷tų būti pel÷s, žiurk÷nai, paukščiai. Duodamo pašaro dydis tur÷tų būti šiek tiek mažesnis, nei storiausia smauglio kūno vieta. Gyvatei reikalingas erdvus terariumas. Noriai laipioja šakomis arba šliaužioja ant žem÷s. Terariumas turi būti sandariai uždarytas, nes šie smaugliai sugeba pab÷gti pro mažiausią tarpelį. Būtinai turi stov÷ti indas arba terariume įrengtas baseinas su g÷lu, geriamu vandeniu, kaičiamu kas 1-2 dienos. (Mattison, 1990; Mader, 1996,). Naktį temperatūra terariume netur÷tų būti žemiau 23° C, o dieną laikytis apie 29° C. Šiltajame kampe 34° laipsnių temperatūra yra gera, bet per daug ilgai laikyti tokią temperatūrą n÷ra sveika smaugliui. Vaivorykštiniams smaugliams reikalinga 75 – 80% dr÷gm÷. Tai nesunku padaryti kas
antrą dieną tiesiog apipurškiant substratą. Patogiausia šiam smaugliui rinktis kokoso durpes d÷l dr÷gmę sugeriančių savybių. Šiuos smauglius gana lengva veisti. Abu smaugliai turi būti 3 metų, bet geriau 4 metų amžiaus. Jaunesn÷s patel÷s gali būti apvaisinamos tik zondo pagalba. Patel÷ turi sverti bent 1, 36 kg ir būti ne mažesn÷ nei 1, 50 m ilgio. Po apvaisinimo patel÷s dažnai ne÷da pašaro arba su÷da labai mažą auką. „N÷štumo“ pabaigoje patel÷s kaudalinis trečdalis ženkliai padid÷ja iki kol atsivedami jaunikliai. Jauniklių gali būti nuo 2 iki 30, bet dažniausiai 12 – 20. Jie būna apie 40 cm ilgio ir maitinami naujagimiais peliukais ( Redrobe, 1999; Blouin-Demers, Weatherhead, 2001).
Mikroklimatin÷s sąlygos
Terariumai, kuriuose gyvat÷s auginamos po vieną individą, gali būti 3 tipų: žeminis, medinis ir pusiau vandeninis. Žeminio terariumo dugno plotas turi būti pusantro karto didesnis nei aukštis. Tokio tipo terariumuose laikomos rūšys, kurios natūralioje aplinkoje gyvena lygumose, savanose, pavyzdžiui, Lampropeltis gettula,
L. triangulum, P. regius, B. constrictor.
Medinio - (nuo žodžio “medis”) tipo terariumo aukštis turi viršyti plotį ir ilgį, jame būtina tvirtai įtaisyti 2-3 šakas ar kitas dekoracijas gyvatei laipioti, parūpinti sl÷ptuvių įvairiame aukštyje. Tai gali puikiai atlikti natūralūs ar dirbtiniai augalai, drev÷s, atitinkamo svorio komercin÷s sl÷ptuv÷s, tinka net ir kokoso kevalai, jei gyvat÷ jauna ir smulki. Tokie terariumai turi būti gerai aprūpinti ventiliacija ir impregnuoti, kad d÷l didel÷s dr÷gm÷s neimtų pūti, nesiveistų pel÷siniai grybai. Tokie turi būti Corallus
caninus, Morelia viridis, Panterophis guttata rūšių terariumai.
Pusiau vandeninis tipas, kuriuose gyvena Nerodia fasciata, turi tur÷ti trečdalį sausumos (akmenų, inpregnuotų šakų ar komercinę platformą) gyvūnui pasirinkti. Būtinas filtras vandeniui valyti, sandarus stiklinis ar plastikinis terariumas su vandens temperatūros reguliavimo įranga (Boyter, 1987; Divers, Cooper, 2000; Daniels, 2002; Hubbs, 2009).
Terariumai gali būti gaminami iš stiklo, plastiko, medžio ar impregnuotos medžio pluošto plokšt÷s. Stikliniai yra geriausiai pritaikyti dezinfekcijai, dekoratyviausiai atrodantys. Minusai – sunkūs ir reikalaujantys ypatingo gamintojo preciziškumo, ypač sujungiant ventiliacines groteles, stiklo plokštes ir terariumo uždarymą. Plastikiniai konteineriai, nesunkiai randami prekybos centruose, gyvūnui ir šeimininkui labai patogūs (pats dažniausias veislynų pasirinkimas), patogu pačiam įsirengti reikiamą ventiliaciją, tvirtai įtaisyti šakas. Medžio ir medžio plokščių terariumai mažiausiai rekomenduojami d÷l por÷tos struktūros, idealios bakterijoms kauptis ir vandenį sugeriančių savybių. Tokie terariumai retai būna ilgaamžiai.
Gyvat÷s ir kiti ropliai auga visą gyvenimą, jei tik jiems suteikiamos palankios sąlygos. Gamtoje aptinkamos atokiose vietov÷se gigantiški šių rūšių atstovai. Nelaisv÷je augimui, be mitybos, turi įtakos jų augimui ir narvo dydis. Rekomenduojama gyvatę auginant ją vis perkelti į didesnį terariumą, tai svarbu tokioms rūšims: Amūro, Taivano smailiauodegiams, kurkurūziniams žalčiams ir vaivorykštiniams pitonams. Minimalus plotas, reikalingas vienai gyvatei – kad terariume per visą ilgį gal÷tų išsitiesti. Suaugusiai gyvatei geriau kiek įmanoma didesn÷ erdv÷, tačiau jaunikliams per dideliame plote kyla stresas ir jie gali nerasti pašaro (Hoge, Romano, Cordeiro, 1980; Burnie, Wilsion, 2001).
Temperatūra. Visos baigiamajame darbe minimos augintojų laikomos gyvat÷s reikalauja papildomo apšildymo terariumuose, kuris būdingas konkrečiai rūšiai. Tai užtikrinama derinant įvairaus galingumo termokabelius, kaitrines lemputes, šildomus kilim÷lius (jų viduje taip pat įtaisytas termokabelis), šildomus akmenis. Pastarieji yra pats blogiausias pasirinkimas, nes labai dažnai nudegina gyvat÷s kūną. Remiantis duomeninis, dažniausi kūno nudegimai sukelti būtent šildomų akmenų ir kaitrinių lempučių, kurios nebuvo padengtos apsauginiu barjeru.
Gyvat÷ms reikalingas ir dienos – nakties gradientas, 5-10° C skirtumas tarp dienos ir nakties temperatūrų. Tai patogiausiai praktiškai įgyvendinama terariumui parinkus ramią, skersv÷jų neperpučiamą vietą kambaryje, idealiausia, paskyrus atskirą kambarį
(didesn÷s roplių kolekcijos tik taip ir turi būti išd÷stomos). Ant polistireno, padengto aliuminio folija, kilm÷lio, nesunkiai prieinamo rinkoje, išklojamas termokabelis, vienoje pus÷je tankiau nei kitoje. Ant jo statomas terariumas. Aliuminio folija turi savybę atspind÷ti šilumą, tad būtent ta pus÷ turi būti nukreipta į terariumo dugną. Taip sutaupoma šiluma gyvūnui ir ekonomiškiau naudojama elektros energija. Padengus terariumo dugną pasirinktu substratu ir leidus kabeliui visiškai įkaisti (2-4 val.), termometru matuojama temperatūra. Jei pasirinktai rūšiai ji per maža, turi būti įtaisyta ir lemput÷ gyvūnui šildytis šiltame kampe (kuris buvo tamkiau išklotas kabeliu). Terariume turi būti įrengtos dvi šilumin÷s zonos. Pavyzdžiui, karališkam pitonui v÷siajame kampe turi būti dieną 26 -28° C, naktį 22 - 24° C, o šiltajame 30-32° C dieną ir šiltesnis plotelis naktį, savaime susidarantis d÷l termokabelio.
Dienin÷ms gyvat÷ms geriau vietoje kaitrin÷s lemput÷s sukti specialią UVB spindulius skleidžiančią lempą, nes negaunant šių spindulių, sutrinka vitamino D3 metabolizmas ir gali susirgti metaboline kaulų liga. Nors ji dažnesn÷ driežams, pasitaiko ir gyvat÷ms. Naktin÷ms gyvat÷ms ši lempa nereikalinga ir žalinga, nes sutrikdo dienos – nakties ciklą. Naktin÷ms gyvat÷ms rekomenduojama rinktis prigesintų spalvų lemputes, kad intensyvi šviesa netrikdytų gyvūnų. Patogiausiai šeiminkui ir sveikiausia augintiniui lempas jungti per laikmatį, nustatytą pastovaus 12-12 val. fotoperiodui.
Terariumo dekoracijos labiausiai priklauso nuo konkrečios rūšies gyvenimo būdo. Medžiuose gyvenantiems žalčiams būtinos šakos, augalai, o savanų, lygumų gyvūnams labiau reikia įvairesnio reljefo. Visoms gyvat÷ms turi būti šviežio nešalto vandens indas, jame gyvat÷s turi tur÷ti galimybę gerti ir tilpti išsimaudyti. Sl÷ptuv÷s abiejose šilumos zonose turi būti, kad gyvūnas jaustųsi saugiai ir jam nekiltų stresas. Dauguma gyvačių grobio tyko iš pasalų, ir atvirų plotų vengia, didesnę dalį laiko praleidžia pasisl÷pusios. Sl÷ptuv÷ turi būti tokio dydžio, kad gyvat÷ ten gal÷tų tilpti ir neužstrigtų, nor÷dama iššliaužti. Puikiai tinka drev÷s, žiev÷s, šakos, moliniai vazoniai, komercin÷s sl÷ptuv÷s. Natūralias sąlygas imituoti
m÷gstantys augintojai neretai naudoja akmenis, žieves ir šakas iš gamtos. Pakaitintos 100 - 150° C temperatūroje 1 val. ir impregnuotos, šios medžiagos puikiai tinka naudoti. Terariume būtinai turi būti ir šiurkštesnių, grubesnių paviršių, kurių gyvat÷ms reikia n÷rimosi metu. Gyvi augalai gali būti naudojami estetiniais ir hidroreguliaciniais tikslais, tik reikia pasirinkti tvirtalapę, tačiau nenuodingą ir nepavojingą gyvūnui rūšį (Centers for disease control and prevention, 2012).
Dr÷gm÷ – ypatingai svarbus gyvačių mikroklimato rodiklis ir turetų būti matuojama hidrometru terariume. Dr÷gm÷ turi būti 40 – 80 proc. priklausomai nuo rūšies ir palaikoma vandeniui garuojant iš vandens indo, apiburškiant susbtratą vandeniu. Dr÷gmę stabilizuoti gerai padeda augalai, natūraliai ją išskiriantys fotosintez÷s metu.
Substratai, naudojami terariume, gali būti įvairūs. Pagrindiniai reikalavimai substratui yra dr÷gm÷s sulaikymas ir netoksiškumas. Dažnai substratui naudojamos kokoso durp÷s, puikiai sulaikančios dr÷gmę, natūraliai atrodančios, tačiau švelnios struktūros ir patogi terp÷ mikroorganizmams veistis. Jas lengva pakeisti valant terariumą. Smulkūs gabaliukai gali būti praryjami, jei gyvat÷ maitinama terariume. Pjuvenos gali būti naudojamos, bet turi būti nekv÷pintos dirbtiniais kvapais ir ne spygliuočių medžių, nes šie turi lakiųjų medžiagų ir eterinių aliejų, kurie ropliams toksiški. Pjuvenas lengva pakeisti valant terariumą nuo išmatų, jos vidutiniškai sulaiko dr÷gmę, ir, jeigu per smuklios, gali dirginti kloaką, patekę į ją. Pjuvenos turi būti 1-3 cm dydžio ir nedulkančios, kad nekeltų kv÷pavimo takų sudirginimo (Brown, Martain, 1991; Aleksander, Burbrink, 2009).
Laikraščiai, nors ir neatrodo estetiškai, yra neretas augintojų, ypač didesnių veislynų, pasirinkimas. Jie pigūs, lengva pakeisti nešvarias vietas, bet greit sušlampa išsiliejus vandeniui ir blogai išlaiko dr÷gmę. Sušlapę suyra ir gali prilipti prie gyvūno odos, kelti diskomfortą. Švinas, esantis spaustuvių dažų sudedamoji dalis, yra potencialiai toksiškas ir linkęs kauptis organizme, tačiau per odą jis neįsisavinamas. Nerasta literatūroje duomenų apie gyvačių apsinuodijimą švinu.
Laikraščiai kaip substratas netinka rausti linkusioms gyvat÷ms (L.gettula), nes atima galimybę tai daryti. Popieriniai rankšluosčiai geriau sugeria dr÷gmę ir dažnai naudojami jauniklių terariumuose d÷l tų pačių priežasčių, kaip ir laikraščiai. Abi šios komercin÷s kilm÷s medžiagos higieniškos, nes yra dažnai keičiamos ir sudaro mažiau galimybių veistis pel÷siams ar bakterijos. Dirbtin÷ veja neretas pasirinkimas terariumuose d÷l higienos – ją lengva išimti, išdezinkefuoti, bet ji gali sukelti alergijas ir paraudimus gyvūno ventralin÷je pus÷je d÷l šiurkštaus paviršiaus. Medžio žiev÷s ir kokoso durpių mišinio substratas patogus žeminio tipo terariumas d÷l geros dr÷gm÷s absorbcijos ir gero šiurkštumo santykio, jį galima rausti ir atrodo natūraliai. Nors ir sudaro patogias sąlygas mikroorganizmas ir grybeliams veistis, Lietuvos augintojų terariumuose tai - populiariausias substratas.
Gyvat÷s visos be išimties yra m÷s÷d÷s. Priklausomai nuo rūšies, skiriasi jų m÷giamiausias grobis. Pavyzdžiui, karališkos gyvat÷s gali maitintis driežais, kitomis gyvat÷mis, smulkiais graužikais, paukščiais. Nelaisv÷je gyvat÷s dažniausiai maitinamos naujagimiais ir kelių dienų peliukais, žiurkiukais, suaugusiomis pel÷mis, žiurk÷mis, jaunikliais viščiukais. Nelaisv÷je jaunos gyvat÷s šeriamos 1-2 kartus per savaitę, o suagusios rečiau, kas 2- 4 svaites. Grobis tur÷tų būti neviršijantis gyvat÷s kūno apimties ir gerai atšildytas. Gyvates geriausia šerti atskirame plastikiniame konteineryje, kad su pašaru neprarytų substrato. D÷l sveikatos ir iš humaniškų paskatų rekomenduojama gyvates šerti šaldytu ir prieš š÷rimą atšildytu grobiu. Jei gyvat÷ atsisako maitintis šaldytu grobiu, galima duoti “gyvą” grobį. Jauniklius reiktų parinkti 1-10 dienų amžiaus, kol dar neišsivystę dantys ir nagai, ir šerti po kelis, proporcingai gyvat÷s svorui. Juos rekomenduojama apibarstyti mineraliniais papildais, kad būtų kompensuotas galimas mineralų trūkumas, susidarantis d÷l dietos vienodumo. Gyvas suaugusias peles, žiurkes ir viščiukus reikia apsvaiginti, kad gindamiesi nesužalotų augintinio. Nerekomenduojama d÷l gyvūnų gerov÷s ir gyvat÷s apasaugos palikti gyvos žiurk÷s terariume kartu su gyvate.
N÷rimasis
Normali roplių, kaip ir kitų gyvūnų, oda yra didžiausią plotą užimantis organas, kurio pagrindin÷s funkcijos apsaugoti gyvūną nuo išdžiūvimo, sudaryti barjerą, saugantį nuo ektoparazitų, grybelių, mikroorganizmų, fizinių sužalojimų ir nepalankių aplinkos sąlygų, kaip karštis, šaltis, nepageidaujamas saul÷s spindulių poveikis. Oda sudaryta iš 2 sluoksnių: epidermio ir tikrosios odos. Roplių epidermis visiškai padengia gyvūno išorę keratinizuotų ląstelių sluoksniu, kurį sudaro žvynai ir jungtys (Madder, 1996). Žvynų forma, kietumas, išsid÷stymas skiriasi, lyginant gyvačių rūšis, ir dažnai yra laikomas vienu iš taksonominių požymių (Aleksander, burbrink, 2009). Remiantis moksliniais tyrimais, Nerodia sp. žvynai kietesni, daugiau prisodrinti keratino, galimai tai susiję su prisitaikymu gyventi vandenyje. Baltymas keratinas saugomas epidermio epitelinių ląstelių citoplazmoje, kurios išsid÷stę plonais vienas kitą dengiančiais sluoksneliais, kiekvienas iš jų, esantis arčiau kūno išor÷s, vis tankiau pripildytas keratino.
Vidinis odos sluoksnis – dermis – sudarytas iš bazalinio arba vadinamo germinatyvinio sluoksnio epiteliocitų, kurie ir gamina keratiną. Jis išsid÷stęs ant plono jungiamojo audinio sluoksnio, kuriama dar galima rasti pigmentinių ląstelių. Gyvačių oda labai elastinga ir vertinama kaip prabangos produktas. Mokslininkai Indonezijos tropiniuose miškuose Birmos pitonus, ilgesnius nei 6 metrų, aptinka tik išimtiniais atvejai, nes šie gyvūnai intensyviai medžiojami odos pramonei (Behler, King 1979; Cranfield, Graczyk, 1996; savitzky, Hutchins, 2004).
Gyvatei augant, keratinizuotas epidermis neauga, tod÷l gyvat÷s, kaip ir visi ropliai, periodiškai neriasi. Šis ciklas vyksta visą gyvat÷s gyvenimą. Gyvat÷s išnara turi būti permatoma, su aiškiomis žvynų ribomis, vientisa. Rūpestingas šeimininkas visada turi patikrinti išnarą, ar joje yra matomi akių žvynai, kloakos kontūrai ventralin÷je pus÷je (ilgesni, lygiagrečiai vienas kitam išsidestę ilgi žvynai), o pas smauglius ir pitonus dar ir ventralinių ataugų kontūrai. Didieji pitonai, siekiantys 3 - 6 ir daugiau metrų, gali nertis su įtrūkimais. N÷rimosi dažnumą įtakoja daug veiksnių – gyvat÷s
rūšis, amžius, lytis, fiziologin÷ ir reprodukcin÷ būsena, mityba, sveikatingumas, hormoninis balansas, mikroklimatin÷s sąlygos. Jaunos kliniškai sveikos gyvat÷s vidutiniškai neriasi kas 3-4 savaites d÷l aktyvesnio metabolizmo, o suaugę individai vidutiniškai 1 –3 m÷nesius. Normaliomis sąlygomis vykstant n÷rimuisi, tarpin÷je zonoje tarp germinatyvinio sluoksnio ir epidermio apatin÷s ląstelių ribos, bazalinio sluoksnio ląstel÷s replikuojasi, ir susidaro trijų sluoksnių naujas epidermis. Kai šis procesas galutinai baigiasi, į tarpinę zoną difunduoja limfa, tada gyvat÷ būna papilk÷jusi ir m÷lynai balkšvomis akimis, dirglesn÷. Gyvat÷s reg÷jimas labai silpnas ir gali pasitaikyti netik÷tų puolimų, ypač agresyvesnio temperamento augintinių tarpe, kaip Python curtys, Corallus caninnus, Python reticulata, Python molurus
bivittatus. D÷l limfoje esančių fermentų veiklos formuojasi skilimo zona. Per kitas 2 -
4 dienas akys ir kūnas nuskaidr÷ja, limfa susigeria atgal į gyvat÷s audinius, ir gyvūnas ima intensyviai trintis į šiurkštesnes terariumo dekoracijas. Išsin÷rimo procesas prasideda nuo nosies landų ar žandikaulio ventralin÷s dalies, toliau apimdamas likusią kūno dalį. Gyvat÷s išsineria išversdamos senąją odą išvirkščiai kaip kojinę. Visas pasiruošimo ir išsin÷rimo procesas trunka 7- 14 dienų, priklausomai nuo rūšies ir mikroklimatinių sąlygų. Šiuo kritišku augintiniui periodu, šeimininkas tur÷tų mažiau kontaktuoti su gyvate, nesukelti jai streso, skerv÷jų ir nešerti augintinio. Gyvat÷s n÷rimosi metu nesimaitina, tod÷l priverstinai jų šerti nereikia (Burleson et al., 1992; Guney, 1993; Denardo, Wozniek, 1997;).
Sutrikdytas n÷rimasis (dysecdysis)
Nustatyta, kad n÷rimosi metu gyvat÷s labiau jautrios antiparazitiniams preparatams, purškiamiems ant odos, ir kad silpno įmitimo gyvūnai dažnai linkę nertis nevientisais gabalais ir ilgiau (Behler, King, 1979; Boyter, 1987). Teigiama, kad „hipoproteinemiški“ gyvūnai nepaj÷gia pagaminti viso komplekso reikalingų fermentų senos ir naujos odos ryšio nutraukimui. N÷rimasis sutrinka esant ektoparazitų, kaip erkių, invazijai, vystantis pataloginiam procesui (Denardo, Wozniek, 1997; Kluge, 1991). N÷rimosi sutrikimai gali būti ir pirmas nespecifinis
užsl÷ptos ligos požymis. Vis tik dažniausia sutrikdyto n÷rimosi priežastis - optimalių auginimo mikroklimatinių sąlygų nesilaikymas, ypač dr÷gm÷s. Pasteb÷jus, kad gyvat÷ ruošasi n÷rimuisi, šeimininkas tur÷tų padidinti dr÷gmę terariume arba įd÷ti sl÷ptuvę su dr÷gnomis samanomis. Šiuo periodu maudymas taip pat efektyvus palengvinti n÷rimuisi. Oda šiuo periodu labai jautri, ir imti gyvūną į rankas reikia atsargiau. Grubiai elgiantis gali likti žym÷s ant naujai besiformuojančios odos, sutrikti senosios atsiskyrimas.
Pasteb÷jus, kad gyvat÷ neriasi ne vientisa išnara, rekomenduojama gyvūną patalpinti į šiltą vandenį pusei valandos su priežiūra. Svarbu prižiūr÷ti, kad vandens nebūtų per daug ir gyvūnas nenuskęstų, arba įd÷ti akmenį, kad gyvat÷ tur÷tų atramą kūnui ir nepervargtų. Vanduo suminkština seną odą ir šis paprastas metodas dažniausiai veiksmingas (Campbell, 1996; Conant, Collins, 1998; Redrobe, Macdonalds, 1999).
Didel÷ problema yra spektakl÷s užsilaikymas. Spektakl÷ – antras ir trečias vokas, evoliucijos eigoje susilieję į vieną skaidrią žvyno pavidalo struktūrą, kuri išvagota smulkiomis kraujagysl÷mis ir per nazolakrimalinį kanalą turi sasają su Jakobsono organu. Spektakl÷ turi nusinerti su išnara. Taip nenutikus, akivaizdžiai matomos išsipl÷tę kraujagysl÷s ant gyvat÷s akies. Dažniausios spektakl÷s užsilaikymo priežastys yra per sausa aplinka terariume, gyvačių erkių Ophionyssus natricis invazija (žvynuose aplink akis erkių rasti tikimyb÷ didžiausia) ir prasid÷jęs uždegiminis procesas (Groves, 1978; Denardo, Wozniek, 1997). Tiesiai po spektakle yra akies ragena, tad būtina labai atsargiai elgtis, bandant struktūrą pašalinti. Tokiu atveju gyvatę reikia 24 valandoms reikia patalpinti į mažą, bet gyvat÷s dydžiui proporcingą, konteinerį su dr÷gna servet÷le ir laikyti 1-2 laipsniais šilčiau nei jos įprasta dienos ir nakties temperatūra. Kitą dieną švelniai nubraukti akis dr÷gna medvilnine servet÷le. Jei spektakl÷ nepasišalina tokiu būdu, rekomenduojama palaukti iki kito n÷rimosi. Chirurginiu būdu spektakl÷ šalinama tik kraštutiniu atveju – jei užsilaiko kelių n÷rimųsi metu. Steriliu įrankiu dr÷gnoje ir šiltoje patalpoje struktūra pašalinama. Jei buvo, uždegimin÷ zona nuplaunama fiziologiniu tirpalu.
Šios patologijos prevencija yra reikalingų pagal normas mikroklimatinių sąlygų palaikymas.
II. Tyrimo metodai ir medžiagos.
Hematologiniai tyrimai
Tirta augintojų kolekcijų A, B kukurūzinių žalčių (Elaphe guttata guttata) kraujo m÷giniai ( n=4). Nekeliant sutrikimų gyvat÷s sveikatai, galima paimti 5-8 proc. kraujo kūno mas÷s. Iš kukurūzinių žalčių buvo paimta po 1 ml kraujo su heparinu į spec. m÷gintuv÷lį. Gyvat÷ms kraujas gali būti imtas iš ventralin÷s uodegos venos.
Morfologiniams kraujo tyrimams atlikti buvo paruošti 4 tepin÷liai. Sterilus objektinis stiklelis paimamas smiliumi ir rodomuoju pirštais už briaunų. 1-2 cm nuo galo arčiau nykščio pipete ties objektinio stiklelio viduriu užlašinta 2-3 lašai kraujo, į jį kitos rankos pirštais įmerkiama dengiamojo stiklelio kraštin÷ ir palaukiama, kol kraujas pasklis po ją visą. Tada dengiamąjį stiklelį pakreipus 30 - 45 laipsnių kampu, juo tolygiai, vienodu greičiu braukiama per visą objektinį stiklelį. Kraujo tepin÷lis tur÷tų sudaryti du trečdalius objektinio stiklelio ploto. Tepin÷liai džiovinti termostate. Po to tepin÷liai paros eigoje buvo fiksuoti ir nudažyti. Tepin÷lių fiksavimo esm÷ – denatūruoti ląstelių baltymus. Tokiu būdu išlaikoma gyvai ląstelei būdinga struktūra ir ląstel÷s pritvirtinamos prie stiklelio. Kraujo tepin÷liai fiksuojami cheminiu būdu fiksatorių pilant tiesiai ant stiklelio. Kaip fiksuojančios medžiagos naudojamas grynas metilo spiritas (fiksavimo laikas 5 min.), etilo spiritas ( fiksavimo laikas 30 min.), lygių dalių etilo spirito ir eterio mišinys, vadinamas Nikiforovo tirpalu (fiksavimo laikas 10-20 min.) arba acetonas (5 min.). Fiksuoti tepin÷liai dažyti Gimzos – Romanovskio metodu.
Spiritinis koncentruotų dažų tirpalas skiedžiamas neutraliu distiliuotu vandeniu. ( 1-2 lašai ir 1 ml distiliuoto vandens arba 5 ml dažų su 95 ml distiliuoto vandens). Objektiniai stikleliai su kraujo tepin÷liais d÷ti ant stiklinio r÷melio kiuvet÷je. Ant jų storu sluoksniu pilta praskiestų dažų. Vienam tepin÷liui nudažyti reik÷jo 3-5 ml
dažų vidutiniškai 15-20 min, o žiemą ar šaltesn÷je patalpoje reikia 30-45 min. Tepin÷lis nuplautas distiliuotu (išgrynintu) vandeniu, džiovintas ore arba švelniai nuspaustas sugeriamuoju popieriumi. Gerai nusidažęs tepin÷lis būna rožiškai violetinis, nepakankamai nudažytas – rožiškai raudonas, perdažytas – tamsiai violetinis. Tepin÷liai buvo analizuoti ir vertinti VA mikroskopijos mokomojoje patalpoje mikroskopu (OLYMPUS). Ant stiklelio tepin÷lio užlašinamas lašas imersinio aliejaus. Objektinis stiklelis su tepin÷liu fiksuojamas mikroskopo kryžminiame stalelyje ir į imersinio aliejaus lašą įleidžiamas 90 kartų didinantis mikroskopo objektyvas. Tinkamai nustačius ryškumą, kraujo ląstel÷s matomos ir 40 kartų padidinimu be imersinio aliejaus. Pasirenkami 5 matymo laukai, juose atidžiai suskaičiuojami leukocitai, eritrocitai, trombocitai. Rezultatai apskaičiuojami ir išreiškiami procentine išraiška.
Tepin÷lių vertinimas atliktas pagal Elaphe obsoleta quadivittata, artimo Elaphe
gutatta gutatta giminačio, kraujo forminių elementų nuotraukas iš John M. Syeks ir
Erick Klaphake straipsnio Reptile Hematology, 2008, publikuoto Veterinary Clinics of North America: Exotic Animal Practise žurnale.
Eritrocitai – ovalios ląstel÷s su branduoliu, viena jų (trikampis) turi intraląstelinį parazitą hemogregariną.
Limfocitas ( mažoji rodykl÷) Azurofilas (didžioji rodykl÷)
Trombocitas (didžioji rodykl÷) Mažasis leukocitas (mažoji rodykl÷)
Pašaro vertinimas atliktas laboratorijoje X, tiriant cheminę sud÷tį klasikiniais metodais. Tirta toks gyvačių pašaras: 16 jauniklių pelių, 7 jauniklių žiurkių ir suaugusios žiurk÷s m÷giniai. Cheminių medžiagų analizei buvo atrinkti dažniausi nelaisv÷je auginamų gyvačių pašarai – gyvi naujagimiai peliukai iš šaltinio A ir B, gyvi naujagimiai žiurkiukai iš šaltinio B, suaugusios šaldytos žiurk÷s iš šaltinio C.
Tyrimams buvo atrinkti sveiki peliukai bei žiurkiukai prieš sv÷rimą ir džiovinimą eutanazuoti CO2 metodu. Naujagimių peliukų ir žiurkiukų maistingumui nustatyti tirti pasirinkti bendrieji m÷giniai (peliukų svorio vidurkis 0,67 g po džiovinimo, o žiurkiukų 1,4 g, svoris nesudar÷ minimalaus vieno parametro tyrimo svorio). Vienas naujagimių peliukų bendrasis m÷ginys sudar÷ 58 gramus, jame buvo 16 peliukų. Naujagimių žiurkiukų vidutiniškai bendrasis m÷ginys sv÷r÷ 62 gramus, jame buvo 7 žiurkiukai. Žiurkių mas÷ po džiovinimo sv÷r÷ 64 gramus, tod÷l viena žiurk÷ jau laikoma atskiruoju m÷giniu. Visi pašarai po džiovinimo suvo susmulkinami į 1-3 mm dydžio gabaliukus, sumaišomi, tada sveriami į m÷ginio tarą konkrečiam parametrui tirti.
Laboratorijoje X nustatyta higroskopin÷ dr÷gm÷ tiriamojo pašaro m÷ginyje, orasausę tiriamąją medžiagą džiovinant termostate 100 - 105°C temperatūroje iki pastovaus svorio. Medžiaga išdžiovinta 100 – 105° C temperatūroje ir išreikšta pirmin÷s medžiagos mas÷s procentais, vadinama sausąja pašaro mase. Sausųjų medžiagų kiekis nustatytas džiovinimo metodu. Pirmiausia pasvertas sausas, švarus metalinis indelis. Metaliniame indelyje 1 miligramo paklaidos tikslumu analitin÷mis svarstykl÷mis pasverta 3- 5 gramai pašaro ir lygiai paskleista indelio dugnu efektyvesniam džiūvimui.
Kaip maistingąsias medžiagas gyvačių organizmas pasisavina sausąją medžiagą. Ją sudaro baltymai, riebalai, mineralai, angliavandeniai, ląsteliena. Patarosios gyvūniniame pašare ieškoti netikslinga, nes tai pagrindin÷ augalinių ląstelių sienelių sudedamoji dalis. Jos būtų tik÷tina rasti tik nežymų kiekių suaugusių žiurkių m÷ginyje; naujagimiai peliukai ir žiurkiukai minta motinos pienu.
Dr÷gm÷ apskaičiuota at÷mus sausąją medžiagą po orasausio džiovinimo 100 -105° C termostate iš pirmin÷s pašaro iki džiovinimo mas÷s ir išreišta procentais.
Žalieji pelenai – tai pelenai, likę po pašaro deginimo, su priemaišomis. Priemaišomis laikoma sm÷lis, molis, nesudegusi anglis. Tyrimams pasirinkti švarūs gyvūnai be plika akimi matomų priemaišų, pjuvenų. Žalieji pelenai analizuoti sausu būdu deginant mufelin÷je krosnyje. Į prieš tyrimą išdegintą porcelianinę l÷kštelę analitin÷mis svarstykl÷mis pasverta 3 – 5 gramai susmulkintos homogeniškos tiriamosios medžiagos. L÷kštel÷ mufelin÷je krosnyje ir deginta 550° C su 5 laipsnių paklaida temperatūroje 3, 5 valandos iki kol pelenai buvo baltos, šviesiai pilkos spalvos. Po deginimo l÷kštel÷ patalpinta į eksikatorių atv÷sti, v÷liau sverta. Žaliųjų pelenų kiekis suskaičiuotas pagal formulę ir išreiškštas procentais.
Žaliųjų pelenų skaičius nurodo mineralinių medžiagų kiekį tiriamajame pašare.
Žalieji baltymai – baltymai ir azotin÷s nebaltymin÷s medžiagos kaip aminorūgštys, glikozidai, organin÷s baz÷s, amidai ir amonio junginiai. Žaliųjų baltymų kiekis
nustatytas klasikiniu Kjeldalio metodu. 1 gramas m÷ginio analitin÷se svarstykl÷se ant specialaus popieriaus atsargiai pasvertas +- 0, 0010 gramo paklaida. Suvyniotas į spec. popieriaus lapelį m÷ginys d÷tas į Kjeldalio kolbą. Joje kartu su katalizatoriumi ir 25 ml sieros rūgšties m÷ginys įstatytas į virimo aparatą virta iki kol tirpalas pasidar÷ žalsvai melsvos spalvos. Kjeldalio kolba atv÷sinama ir iš jos distiliuojamas amoniakas, surenkamas į žinomą kiekį sieros rūgšties. Jos perteklius titruotas 0, 2 normalingumo natrio šarmu (NaOH) iki kol spalva iš rožin÷s pasikeit÷ į geltoną. Žalių baltymų (kitaip dar vadinamų proteinais) kiekis apskaičiuojamas pagal formulę.
Žalieji riebalai – tai visos pašare esančios medžiagos, kurias tyrimo metu ištirpina pasirinktas tirpiklis. Žaliuosius riebalus sudaro gryni riebalai ir priemaišos kaip riebalų rūgštys, fosfatidai, vaškai, dažomosios medžiagos. Tirpiklis gali būti reikiamas organinis junginys, pavyzdžiui, etilo alkoholis, acetonas, benzinas, petrolio eteris. Žalieji riebalai pašare išgauti ekstrakcin÷s analiz÷s metodu naudojant petrolio eterį. Kolbos paruošiamos iš anksto: išdžiovinamos 75° C temperatūroje, 3 – 4 valandas, atv÷sinamos eksikatoriuje ir pasveriamos. Analitin÷mis svarstykl÷mis į gofruotą filtrinį popierių 0, 0010 paklaida atsveriama 2, 5 gramo m÷ginio dalelių. Filtrinis popierius užlankstomas, kad m÷ginio dalel÷s neišbyr÷tų ir dedamas į hulzę ekstahavimui 250 ml petrolio eteriu 6 valandas. Pasibaigus šiam etapui, kolbos orasausiai išdžiovinamos 30-40 minučių ir dedamos į termostatą, įkaitintą iki 100 - 130° C temperatūros 30 minučių. Iš÷mus iš termostato, kolbos patalpinamos į eksikatorių atv÷sti ir po to sveriamos. Žaliųjų riebalų kiekis apskaičiuojamas pagal formulę.
Tyrimo rezultatai ir aptarimas.
Augintojo B kolekcijos gyvūnų sveikatingumo įvertinimas
Smulkesni (30 – 200 cm) šaltakraujai gyvūnai šeriami 2 kartus per savaitę vietoje auginamais gyvais laboratorinių pelių (Mus musculus) ir laboratorinių žiurkių (Rattus
žiurkiukų kiekis vienam individui labiausiai priklauso nuo gyvūno svorio, fiziologin÷s būsenos, sezono. Sergantiems individams papildomas vitaminų kursas skiriamas oraliai kartą per savaitę. Vidutinio dydžio ir suaugę individai šeriami apsvaigintomis žiurk÷mis, racionas esant galimybei paįvairinamas apsvaigintais 1-5 dienų viščiukais 2 kartus per savaitę. Stambiausi tinkliniai pitonai šeriami kartą per 1 – 3 savaites apsvaigintais triušiais arba vištomis, jų racionais paįvairinamas ir suaugusiomis žiurk÷mis.
Vanduo induose keičiamas kasdien, laikomasi higienos. Ypatingos saugos laikomasi su tinkliniais pitonais d÷l temperamento ir didel÷s rizikos personalui.
Per tyrimo laikotarpį 2011-2013 mm. augintojo B kolekcijoje nustatytos šios gyvūnų ligos:
Dažniausios gaišimo priežastys – pneumonija (7 atvejai), įvairūs kepenų pažeidimai (7 atvejai), virškinimo trakto uždegiminiai ir v÷žiniai procesai ( 7 atvejai), širdies dilatacija (3 atvejai). Rečiau pasitaik÷ podagra (2 atvejai), įvairios traumos (2 atvejai) ir distocija (1 atvejis). Kadangi gyvat÷s bei žalčiai gyvena šiltomis sąlygomis, jų gaišenos labai greitai autolizuojasi, ir tada gaišimo priežasties nustatyti tiksliai nebeįmanoma d÷l pakitusios organų spalvos bei struktūros (2 atvejai). 1 gyvat÷ buvo eutanazuota esant blogai dujin÷s gangrenos pažeistos kloakos gydymo prognozei.
1, 2, 3 lentel÷je pateikta naujagimių graužikų, kuriais šeriamos gyvat÷s, chemin÷ sud÷tis.
Lentel÷ 1. Naujagimių peliukų (Mus musculus) chemin÷ sud÷tis. Pavyzdžio numeris Dr÷gm÷ (proc.) Sausoji medžiaga (g) Žalieji proteinai (proc.) Žalieji riebalai (proc.) Žalieji pelenai (proc) Grup÷ 1 64, 83 14, 31 42, 67 46, 42 6, 76 Grup÷ 2 64, 92 14, 8 42, 41 46, 82 6, 88 Vidurkis 64, 87 14, 55 42, 54 46, 62 6, 82
Lentel÷ 2. Naujagimių žiurkiukų (Rattus norvegicus) chemin÷ sud÷tis. Pavyzdžio numeris Dr÷gm÷ (proc.) Sausoji medžiaga (proc.) Žalieji proteinai (proc.) Žalieji riebalai (proc.) Žalieji pelenai (proc) Grup÷ 1 80, 77 83, 99 65, 91 17, 51 11, 22 Grup÷ 2 81, 25 82, 17 65, 09 16, 99 11, 46 Vidurkis 81, 51 83, 08 65, 50 17, 25 11, 34
Lentel÷ 3. Suagusių žiurkių (Rattus norvegicus) chemin÷ sud÷tis. Pavyzdžio numeris Dr÷gm÷ (proc.) Sausoji medžiaga (proc.) Žalieji proteinai (proc.) Žalieji riebalai (proc.) Žalieji pelenai (proc.) Grup÷ 1 68, 33 75, 94 69, 06 7, 65 16, 52 Grup÷ 2 68, 91 76, 04 69, 35 8, 23 16, 66 Vidurkis 68, 62 75, 99 69, 20 7, 94 16, 59
4 lentel÷je pateikta gyvūnų užsikr÷timo erkut÷mis rezultatai.
Lentel÷ 4. Erkut÷s (Ophionyssus natricis) ant gyvūno kūno paviršiaus. (Kolekcija B)
Nustatyta užkr÷stų ektoparazitais (Ophionyssus natricis) terariumuose gyvūnų skaičius. Skaičiuotas bendras ektoparazitų skaičius ant 1 gyvūno, būdingiausios įsisiurbimo vietos ant šeiminko. Erkių morfologija, išsivystymo faz÷ įvertinta mikroskopu. M÷nuo Erkių skaičius ant Boa constrictor patel÷s (2 m.) Erkių skaičius ant Boa constrictor patin÷lio (2 m.) Erkių skaičius ant Lampropeltis getulla californiae (8 m.) Erkių skaičius ant Pantherophis guttatus (11 m.) Taikytos gydymo ir profilaktikos priemon÷s Birželis 15 6 19 13 Maudymas 28° C vandenyje kartą per savaitę, mechaninis nuvalymas
baltu popieriumi, gyvūno ištepimas vazelino aliejumi. Terariumų dezinfekcija. Liepa 21 16 12 28 Maudymas 28° C vandenyje, mechaninis nuvalymas baltu popieriumi, gyvūno ištepimas vazelino aliejumi. Terariumų dezinfekcija. Visiems gyvūnams sugirdyta po 2 lašus Multivit Complex vitaminų profilaktikai d÷l išlies÷jimo. Rugpjūtis 8 5 20 0 Maudymas 28° C vandenyje, mechaninis nuvalymas baltu popieriumi, gyvūno ištepimas vazelino aliejumi. Terariumų
dezinfekcija. Rugs÷jis 7 3 4 0 Maudymas 28° C vandenyje, mechaninis nuvalymas baltu popieriumi, gyvūno ištepimas vazelino aliejumi. Terariumų dezinfekcija. Spalis 10 11 0 0 Maudymas 28° C vandenyje, mechaninis nuvalymas baltu popieriumi, gyvūno ištepimas vazelino aliejumi. Terariumų dezinfekcija. Lapkritis 18 24 0 0 Maudymas 28° C vandenyje kartą per savairę, mechaninis nuvalymas baltu popieriumi, gyvūno ištepimas vazelino aliejumi. Terariumų dezinfekcija Smaugliams
sugirdoma po 3 lašus vitaminų kas savaitę. Gruodis 32 30 0 0 Maudymas 28° C vandenyje, mechaninis nuvalymas baltu popieriumi, gyvūno ištepimas vazelino aliejumi. Terariumų dezinfekcija. Vitaminai oraliai po 3 lašus kas savaitę. Sausis 0 0 0 0 Maudymas kartą per savaitę, ištepimas vazelinu. Smaugliai perkelti į naują terariumą, stiklinį.
Etograma. Karališkas pitonas (Python regius, 2 m.) atidžiai steb÷tas 12 m÷nesių. Bendrus pasteb÷jimus apie veiklą galima objektyviai apibr÷žti imant savaitę ne n÷rimosi metu.
Pirmadienis.
8.00 - Įjungiama kaitrin÷ lemput÷. Pitonas iššliaužia iš savo m÷gstamos sl÷ptuv÷s keraminiame vazone, dengiančiame kaitrinę lemputę, ir susirango kitoje sl÷ptuv÷je v÷siajame kampe (26-27° C).
9.00 - 17.00 Guli susirangęs sl÷ptuv÷je, ilsisi.
18.00 - Pitonas šeriamas 4 gyvais naujagimiais peliukais. Medžioja, ryja grobį.
19. 00 - Jei liko užsikasęs substrate peliukas toliau nuo pagrindin÷s maitinimo vietos, sumedžioja.
20.00 - Ilsisi šiltajame kampe (30-32° C) sl÷ptuv÷je, virškina pašarą. 21.00 – guli, virškina, ilsisi. Išsijungia kaitrin÷ lempa.
22.0 – Nelabai intensyviai šliaužioja po terariumą, domisi aplinka.
23.00 - Intensyviau šliaužioja 10 minučių, susirango šiltajame kampe po žiev÷mis toliau virškinti.
00.00 – Guli, ilsisi.
01.00 – 03.00 - Judina terariume įd÷tas šakas, intensyviau šliaužioja po terariumą. Antradienis
8.00 - Įjungiama kaitrin÷ lemput÷. Pitonas guli sl÷ptuv÷je v÷siajame kampe (26-27° C).
9.00 – 17.00 - Guli sl÷ptuv÷je tiesiai už terariumo stiklo, ilsisi. Kas 30 min vidutiniškai pakeičia kūno pad÷tį joje.
18.00 - Pitonas ilsisi.
19.00 – Persikelia į kitą terariumo kampą.
20.00 - Ilsisi. Pakeičiamas vanduo keraminiame duben÷lyje, purškikliu sudr÷kinamas terariumo substratas (kokoso durp÷s). Pitonas po 5-10 minučių nuo šio veiksmo išlenda iš sl÷ptuv÷s, aktyviai domisi aplinka, įsitaiso šiltajame kampe (30-32° C) sl÷ptuv÷je.
21.00 – guli po šakomis sl÷ptuv÷je, ilsisi. Išsijungia kaitrin÷ lempa.
22.00 – Nelabai intensyviai, bet pastoviai šliaužioja po terariumą, aiškiai domisi aplinka. Ypač daug šliaužioja aplink stumdomų stiklų sudūrimą, dažniau nei paprastai kaišioja liežuvį (Jakobsono organą ) aplink tą vietą.
23.00 - Intensyviau pašliaužioja ant akmenų, šakų apie 25 minutes, susirango šiltajame kampe po žiev÷mis, pailsi.
24.00 - Guli terariume, atv÷rus terariumo stumdomus stiklus po 15 minučių išlenda pasižvalgyti, ant rankų laikomas apie 30 minčių.
01.00 – 03.00. Įdedamas atgal į terariumą, jame judina įd÷tas šakas, šliaužioja po terariumą, įlenda į sl÷ptuvę.
Trečiadienis.
8.00 - Įjungiama kaitrin÷ lemput÷. Pitonas iššliaužia iš po keraminio vazono, dengiančio lemputę, įlenda į sl÷ptuvę v÷siajame kampe (26-27° C). Dienos eigoje persikelia į šiltąją m÷gstamą sl÷ptuvę.
9.00 – 17.00 - Guli sl÷ptuv÷je tiesiai už terariumo stiklo, ilsisi. Kas 30 minučių vidutiniškai pakeičia kūno pad÷tį joje.
18.00 – 19.00 - Poilsis.
20.00 - Poilsis. Pakeičiamas vanduo keraminiame duben÷lyje šviežiu, patikrinamas substratas (kokoso durp÷s) aplink vandens duben÷lį, ar n÷ra išsilaistę ir ne per šlapia. Pitonas iš sl÷ptuv÷s stebi, kaišioja liežuvį.
21.00 – Patikrina vandenį, negeria, tačiau retkarčiais trumpam įmerkia dalį kūno į vandenį. Toliau ilsisi sl÷ptuv÷je. Išsijungia kaitrin÷ lempa.
22.00 – Nušliaužia į kitą terariumo pusę, guli už vazono (vienos iš 4 sl÷ptuvių). 23.00 – Aktyviai šliaužioja po terariumą, domisi stiklų sudūrimu. Po val. guli
v÷siame sl÷ptuv÷s kampe. Atidarius stiklus, noriai iššliaužia ant rankų. Laikomas 20-50 minučių.
24.00 - Guli pasirinktoje vietoje. Poilsis.
01.00 – 03.00 - Kartais išlenda išliaužioti po terariumą.
Ketvirtadienis
8.00 - Įjungiama kaitrin÷ lemput÷. Pitonas guli susirangęs sl÷ptuv÷je šiltajame kampe (30-32° C).
9.00 – 17.00 Guli sl÷ptuv÷je tiesiai už terariumo stiklo, ilsisi. Kas 40 min. vidutiniškai kaitalioja kūno pad÷tį joje.
20.00 - Toliau ilsisi. Pakeičiamas vanduo keraminiame duben÷lyje, purškikliu sudr÷kinamas terariumo substratas. Gyvūnas iškiša galvą pauostin÷ti, apsižvalgyti. 21.00 – Guli sl÷ptuv÷je v÷siajame kampe, kartais kūno pad÷tį pakeisdamas, ilsisi. Išsijungia kaitrin÷ lempa.
22.00 – Ilsisi toliau.
23.00 - L÷čiau pašliaužioja ant akmenų, šakų apie 15 minučių, pasimankština, susirango šiltajame kampe po žiev÷mis pails÷ti.
24.00 - Guli toliau, ilsisi.
01.00 – 03.00 - Pašliaužioja po terariumą ir susirango aplink išjungtą kaitrinę lamputę. Aktyviau domisi aplinka, rodo norą iššliaužti iš terariumo. Galiausiai įsitaiso m÷gstamoje sl÷ptuv÷je aplink kaitrinę lemputę.
Penktadienis
8.00 - Įjungiama kaitrin÷ lemput÷. Pitonui nuo sąlyčio su kaistančiu stiklu pasidaro per kartšta, ir jis išsirango iš m÷gstamos sl÷ptuv÷s. Toliau guli susirangęs sl÷ptuv÷je v÷siajame kampe ( 26-27° C) prie pat stiklo.
9.00 – 17.00 - Guli sl÷ptuv÷je tiesiai už terariumo stiklo kompaktiškai susirangęs, ilsisi. Kas 50 min. vidutiniškai pataiso kūno pad÷tį joje.
18.00 – 19.00. - Pitonas toliau ilsisi.
20.00 - Pakeičiamas vanduo keraminiame duben÷lyje, purškikliu švelniai sudr÷kinamas terariumo substratas (kokoso durp÷s). Pitonas po 5-10 min. nuo šio veiksmo išlenda iš sl÷ptuv÷s, aktyviai domisi aplinka, nerimsta ir yra išimamas ant rankų.
21.00 – Su priežiūra tyrin÷ja kambario objektus, kol pails÷ti įsitaiso ant odos ir guli apie 30 minučių. Išsijungia kaitrin÷ lempa.
22.00 – Paleistas atgal į terariumą domisi aplinka, susiranda norimą sl÷ptuvę ir įsitaiso toliau ils÷tis.
23.00 - Ilsisi.
24.00 - Guli toliau, truputį pakeitęs kūno pad÷tį. 01.00 – 03.00 Ilsisi v÷siajme kampe.
Šeštadienis
8.00 - Įjungiama kaitrin÷ lemput÷. Pitonas tebeguli susirangęs sl÷ptuv÷je vesiajame kampe (26-27° C).
9.00 – 17.00 - Guli sl÷ptuv÷je tiesiai už terariumo stiklo, ilsisi. Kas 50 min. vidutiniškai pataiso kūno pad÷tį joje.
18. 00 – 19.00- Pitonas ilsisi.
20.00 - Ilsisi. Pakeičiamas vanduo keraminiame duben÷lyje, patikrinamos durp÷s aplink jį, pitonas išimamas profilaktiškai paplaukioti šiltame vandenyje. Plaukioja plačiame inde 10 minučių, profilaktiškai apžiūrimas d÷l odos paraudimų, nudegimų. Po maudymosi pitonas aktyviai šliaužioja ant rankų, domisi kambario aplinka.
21.00 - Išsijungia kaitrin÷ lempa. Gyvūnas paleidžiamas į terariumą, kuriame ypač intensyviai šliaužioja apie stiklų sudūrimą. Po to įsitaiso pails÷ti ant substrato tarp akmenų.
22.00 – Pastoviai šliaužioja po terariumą, aiškiai domisi aplinka, nori ištrūkti.
23.00 - Intensyviau pašliaužioja ant akmenų, šakų apie 20 minučių, juda, susirango šiltajame kampe po žiev÷mis pails÷ti.
24.00 -03.00 - Ilsisi susirangęs sl÷ptuv÷je.
Sekmadienis
8.00 - Įjungiama kaitrin÷ lemput÷. Pitonas guli susirangęs sl÷ptuv÷je šiltajame kampe po žiev÷mis.
9.00 – 17.00 guli sl÷ptuv÷je kelias valandas, kartais pataiso kūno pad÷tį. 18.00 – 19.00. - Pitonas ilsisi.
20.00 - Ilsisi. Pakeičiamas vanduo keraminiame duben÷lyje, purškikliu sudr÷kinamas terariumo substratas (kokoso durp÷s), išvalomos išmatos ir balti uratų gumul÷liai. Pitonas aktyviai domisi aplinka, seka veiksmus, iš sl÷ptuv÷s iškiša galvą. Toliau apžiūri terariumo pakeitimus, šliaužioja po terariumą.
22.00 – Nelabai intensyviai, bet pastoviai šliaužioja po terariumą, domisi aplinka. Ypač daug šliaužioja aplink stumdomų stiklų sudūrimą, dažniau nei paprastai kaišioja liežuvį aplink tą vietą. Poilsis apie 30 minučių.
23.00 - Intensyviau pašliaužioja ant akmenų, šakų apie 15 minučių, po to susirango šiltajame kampe po žiev÷mis pails÷ti.
24.00 - Guli toliau, atv÷rus terariumo stumdomus stiklus po 15 minučių išlenda. Trumpai (10 min.) palaikomas ant rankų, nes ūmesnis, baikštesnis, alkanas.
01.00 - 03.00 - Įdedamas atgal į terariuma, nedaug pašliaužioja po terariumą iki kol įsitaiso vienoje iš sl÷ptuvių nakčiai.
N÷rimasis. Karališkas pitonas (2 m.) steb÷tas n÷rimosi metu ir sudaryta išorinių pakitimų ir elgesio lentel÷.
Laikotarpis (dienos)
Akys Oda Papilv÷ Elgesys
1 Skaidrios, tamsiai rudos, matoma tik rūšiai būdingas suskilin÷jęs akį dengiantis žvynas Sausa, tamsesn÷, geltonos ir rudos spalvų kontrastas silpnesnis Matomas 1 cm pločio rausvas dryžis per visą pilvą. Žvynai nepažeisti, oda nenudeginta lokaliai Gyvūnas ramesnis, visą dieną praleidžia ils÷damasis sl÷ptuv÷je, vakare mažiau šliaužioja po terariumą. 2 Akys truputį susidrumstę, nebeskaidrios. Sausa, su balkšva su matiniu atspalviu. Spalvų kontastas dar mažesnis, oda atrodo tamsesn÷ nei 1 dieną. Rausvumas mažiau intensyvus, ribos paplat÷jo iki 1,5 cm per visą pilvą. Ramus, visą dieną ir vakarą guli. Pardr÷kinus substratą nušliauž÷ į dr÷gnesnes vietas. 3 Akys baltai melsvos, matin÷s. Sausa, balkšva, tamsiai rusva su balšvu Rausvumas išsipl÷t÷ iki 2,5 cm pločio, per Gyvūnas ilsisi visą dieną, daugiau laiko
atspalviu. visą baltais žvynais išklotą papilvę ir šonus. praleidžia dr÷gnesn÷je sl÷ptuv÷je. Ūmesnis, dirglesnis nei įprastai. 4 Akys visiškai matin÷s, ne taip intensyviai melsvos. Sausa, įtempta tamsiai rusva, mažiau balsvo atspalvio. Rausvumas akivaizdus per visą papilvę. Gyvūnas dirglesnis, retkarčiais trina galvą į grubias terariumo sienas. Daugiausiai laiko ilsisi dr÷gnoje tamsioje sl÷ptuv÷je. 5 Akys matin÷s, neskaidrios, juodos spalvos. Sausa, įtempta, balsvas atspalvis beveik išnykęs. Odos raukšl÷s labiau pastebimos, kai gyvūnas susisukęs į kamuolį. Rausvumas išnyko, papilv÷ nešvariai baltos spalvos.
Ilsisi visą dieną šiltajame kampe, labai mažai aktyvus. Retkarčiais trina galvą į šiurkščias sienas. 6 Akys nuskaidr÷jo, natūraliai tamsiai rudos spalvos. Oda sausa, nuskaidr÷jusi. Rausvumas išnyko, pilvas skaidresnis. Ilsisi šiltajame kampe vis nežymiai pakeisdama kūno pad÷tį. 7 Akys nuskaidr÷jo. Oda dar skaidresn÷, labiau prigludusi, sausa. Pilvas baltas, skaidrus. Gyvūnas ils÷josi šiltajame kampe, vis pasitrindamas į šiukščias sienas. 21 val. Prad÷jo nertis, intensyviai trintis į sienas,
šiurkštų akmenį. Aktyvus n÷rimasis truko 3 valandas. 8 Akys natūralios rudos spalvos, ryškios, skaidrios, dengiantis žvynas (spektakl÷) be įtrūkimų, susiraukšl÷jimų. Oda minkšta, dr÷gnesn÷, skaisti, ryški, rudos, baltos ir geltonos spalvų kontrastas ryškus, gyvūnas pailg÷jo 4 cm, padid÷jo galvos ir kūno apimtys. Pilvas baltas, be d÷melių bei nubrozdinimų, žvynai tolygūs ir darnūs. Išnara vientisa, su rudimentiniais „pentinais“ prie kloakos, abiejomis spektakl÷mis. Žvynų ant pitono kūno neliko.
Augintojo B gyvačių gaišimų analiz÷ ( 2008-2012).
Išanalizuoti 27 gaišenų aktai, jų duomenys pateikti lentel÷je.
Data Gyvūno nacional÷ Gaišimo priežastis.
2008.02.05 Lampropeltis triangulum
sinoloae, Sinolojos pieniškoji
gyvat÷, patel÷, 5 metai.
Kepenų riebalin÷ degeneracija, hepatitas
2008.02.27 Elaphe radiata, Spindulinis žaltys, patinas, 8 metai
Širdies išsipl÷timas ir distrofija
2008.06.27 Lampropeltis gettula californiae, Kalifornijos karališkoji gyvat÷, patel÷, 6 metai
Hepatitas, enteritas
2008.07.11 Elaphe teniura, Taivano
smailiauodegis žaltys, patel÷, 2 metai
Distocija
2008.07.28 Epicrates cenchria cenchria, vaivorykštinis žaltys, patinas, 9 metai
Per daug autolizuotas nustatyti priežasčiai
2008.08.20 Eunectes notaeus, Paragvajaus anakonda, patinas, 17 metų, 6, 2 kg
Įtrūkęs prieširdis, įtariamas grybinis susirgimas
patel÷, 12 metų uždegimas, koprostaz÷, kepenų degeneracija
2008.11.19 Elaphe guttata guttata, kukurūzinis žaltys, patinas, 4 metai
Įtarimas grybinis susirgimas
2009.02.28 Elaphe schrenckii, Amūro žaltys Per daug autolizuotas nustatyti priežasčiai
2009.03.16 Lampropeltis gettula splendida, dykumin÷ karališkoji gyvat÷, patel÷, 5 metai
Traumatizmas
2009.03.16 Elaphe schrenckii, Amūro žaltys, patel÷, 7 metai
Hepatitas, enteritas, įtariamas grybelinis susirgimas
2009.04.24 Elaphe guttata guttata, kukurūzinis žaltys, patinas, 9 metai
Pneumonija
2009.06.21 Lampropeltis gettula splendida, dykumin÷ karališkoji gyvat÷, patinas, 5 metai
Pneumonija, inkstų podagra
2009.09.04 Elaphe schrenckii, Amūro žaltys, patinas, 6 m÷nesiai
Per daug autolizuotas nustatyti priežasčiai
2009.10.27 Elaphe obsoleta lindheimeri,
žiurkinis žaltys, patinas, 2 metai Traumatizmas 2010.02.07 Epicrates cenchria cenchria,
vaivorykštinis žaltys, patel÷, 10 metų
Širdies dilatacija, 6 cm skersmens navikas žarnų pasaite
2010.04.02 Lampropeltis gettula splendida, dykumin÷ karališkoji gyvat÷, patel÷, 5 metai
Eutanazuota d÷l dujin÷s gangrenos kloakoje
2010.05.05 Elaphe teniura, Taivano
smailiauodegis žaltys, patinas, 6 metai
Pneumonija
2010.05.06 Elaphe guttata guttata,
kukurūzinis žaltys, patel÷, 2 metai
Pneumonija
2010.07.27 Boa constrictor constrictor, paprastasis smauglys, lytis nežinoma, 2 m÷nesiai
Kepenų atrofija
2010.08.11 Elaphe schrenckii, Amūro žaltys, patinas, 11 metų
Sepsis
2010.08.16 Elaphe teniura, Taivano
smailiauodegis žaltys, patinas, 1 metai
Kepenų toksin÷ distrofija
kukurūzinis žaltys, patinas, 4 metai
2011.03.14 Lampropeltis gettula californiae, Kalifornijos karališkoji gyvat÷, patel÷, 4 metai
Pneumonija, skrandžio vartų v÷žin÷ sąauga, širdies dilatacija
2011.03.15 Elaphe guttata guttata, kukurūzinis žaltys, patinas, 5 metai
Pneumonija, ūmus faringitas, katarinis gastritas, ūmus nefritas
2011.01.15 Lampropeltis gettula gettula, Karališka gyvat÷, lytis
nenustatyta, 5 m÷nesiai
Širdies dilatacija, apsigimimas
2012.01.15 Lampropeltis triangulum
triangulum, pieniškoji gyvat÷,
lytis nežinoma, 2 metai
Pneumonija, katarinis enterokolitas
Išanalizuotos ir pateiktos augintojo B gyvačių auginimo sąlygos.
Gyvat÷s rūšis, individų skaičius Vidutin÷ temperatūra dieną, C Santykin÷ dr÷gm÷ Terariumo tipas, apšildymas Terariumo interjeras Lampropeltis gettulus californiae, Kalifornijos karališka gyvat÷, 1 gyvat÷ terariume 24 Higrometro n÷ra, substratas vidutiniškai dr÷gnas Žeminio tipo stiklinis terariumas, šildoma kaitrine lempute Yra vandens indas, sl÷ptuv÷, naudojamas kokoso durpių substratas. Lampropeltis triangulum, pienin÷ gyvat÷, 6 individai, laikomi po 1 terariumuose 24 Higrometro n÷ra, substratas silpnai dr÷gnas Žeminio tipo plastikinis terariumas, šildoma kaitrine lempute Yra vandens indas, po 2 sl÷ptuves, naudojamas kokoso durpių substratas Elaphe guttata guttata, kukurūzinis žaltys, laikomi 3 žalčiai 1 terariume 32 Higrometro n÷ra, substratas vidutiniškai dr÷gnas Žeminio tipo medinis terariumas, apšildomas kaitrine lempute Yra vandens indas, 4 sl÷ptuv÷s skirtingose vietose, šaka, naudojamas kokoso durpių substratas
schrenckii, Amūro žaltys, laikomi 2 individai 1 terariume n÷ra, substratas silpnai dr÷gnas medinis terariumas, apšildomas kaitrine lempute indas, 2 sl÷ptuv÷s skirtingose vietose, 2 storos šakos, naudojamas kokoso durpių substratas Elaphe teniura, Taivano laibauodegis žaltys, 1 individas terariume, kitame terariume 2 individai 26 Higrometro n÷ra, substratas vidutiniškai dr÷gnas Medinio tipo stiklinis terariumas, apšildomas kaitrine ir UVB lempomis. Yra vandens indas, 3 sl÷ptuv÷s skirtingose vietose, šakos įtaisytos visame aukštyje, naudojamas kokoso durpių substratas. Boa constrictor, Paprastasis smauglys, 2 individai 1 terariume, 1 naujas individas kitame (karantinuojamas) 26 Higrometro n÷ra, substratas sausas Žeminio tipo stiklinis terariumas, šildoma kaitrine lempute Yra vandens indas, 1 sl÷ptuv÷, naudojamas laikraštis (užsikr÷tę gyvačių erk÷mis) Pyhon regius, Karališkas pitonas, 2 individai 1 terariume 26 Higrometro n÷ra, substratas silpnai dr÷gnas Žeminio tipo stiklinis terariumas, šildoma kaitrine lempute Yra vandens indas, 2 skirtingos sl÷ptuves, naudojamas kokoso durpių substratas Elaphe climacophora, Saliniai žalčiai, 2 individai 1 terariume 25 Higrometro n÷ra, substratas dr÷gnas Medinio tipo stiklinis terariumas, apšildomas kaitrine ir UVB lempomis Yra gilus vandens indas, 3 skirtingos sl÷ptuves, daug šakų per visą terariumo aukštį, naudojamas kokoso durpių substratas
Python reticulatus, tinklinis pitonas, 2 individai 1 terariume 27 Higrometro n÷ra, substratas dr÷gnas, pilnas vandens tekinys Žeminio tipo stiklinis terariumas, apšildomas kaitrine ir UVB lempomis Įrengtos vietos šildytis, 1 sl÷ptuv÷, gilus vandens telkinys, stambi šaka. Substrato nedaug, naudojamos kokoso durp÷s. Elaphe obsoleta lindheimeri, žiurkinis žaltys, 3 individai 1 terariume 26 Higrometro n÷ra, substratas dr÷gnas Žeminio tipo stiklinis terariumas, apšildomas kaitrine ir UVB lempomis Yra vandens indas, 2 skirtingo dydžio sl÷ptuves, 2 stambios šakos, naudojamas kokoso durpių substratas
Kraujo morfologinių tyrimų rezultatai ( n=4) Ląstel÷s Tepin÷lio 1 % Tepin÷lio 2 % Tepin÷lio 3 % Tepin÷lio 4% Vidurkis % Bazofilai 0.48 0.72 0.38 1.8 0.85 Eozinofilai 1.69 4.80 2.58 0.83 2.47 Monocitai 1.20 1.02 0.13 2.30 1.16 Trombocitai 0.48 1.02 0.38 1.05 0.73 Erirtrocitai 96.13 92.41 96.51 96.20 95.31
Ligos, dažniausiai pasireiškiančios gyvat÷ms Lietuvoje
Ektoparazitai. Dažniausiai Lietuvoje paplitę Erk÷s Ophionyssus natricis, mintančios driežų ir gyvačių krauju. Gyvačių erk÷s Ophionyssus natricis dažniausiai randamos įsisiurbusios odoje tarp žvynų žandikaulių jungtyje, apatinio žandikaulio ventralin÷je dalyje, tarp žvynų aplink akis, taip pat pavien÷s ant viso kūno, gausiau aptinkamos odoje aplink kloaką. Suaugusios gausiai prisisiurbusios erk÷s akivaizdžiai matomos plika akimi kaip išpampę 1 mm dydžio apvalūs juodi d÷l suvirškinto kraujo taškeliai, lengvai nubraukiami popieriumi. Jaunesn÷s bei mažiau kraujo prisisiurbę
nimfos būna įsisiurbę giliau odoje tarp žvynų ir aptinkamos sunkiau. Pakelti pavieniai žvynai indikuoja erkių įsisiurbimą, nes normalios fiziologin÷s būsenos gyvačių žvynai turi būti glaudžiai prigludę prie kūno, dalinai dengiantys vienas kitą. Pasteb÷ta, kad erk÷s dažniau atsiranda vasarą, kai terariume temperatūra būna žemesn÷ (d÷l išjungtų šildymo pietaisų), o dr÷gm÷ aukštesn÷. Erk÷s deda kiaušinius į substratą, dekoracijas, medžio žieves. Kiaušin÷liai ir 1 kartos nimfos vystosi aplinkoje. Erkes įtarti galima ir jei gyvat÷ intensyviau brauko galvą į dekoracijas, sienas.
Gyvačių erk÷s pašalinamos mechaniniu būdu, gyvatę maudant ne trumpiau nei 30 minučių. Per tą laiko tarpą didesn÷s erk÷s uždūsta ir atsiskiria nuo kūno. Tada gyvūnas nuvalomas popieriumi ar medvilnine skepet÷le, ištepamas vazelino aliejumi ir po 2- 3 valandų v÷l nuvalomas. Gydymas ilgalaikis ne visada efektyvus.
Pneumonija. Pneumonija gali būti sukeliama daugelio faktorių: stresorių aplinkoje, blogos ventiliacijos, per didel÷s dr÷gm÷s, bakterininių ir plaučių parazitinių infekcijų, tačiau svarbiausia – hipotermijos. Pneumonija gali pasireikšti ir Paramyxovirus infekcija, būdinga kolobridams, boidams ir vepridams. Pagrindiniai klinikiniai požymiai – dispn÷ja, putos iš nosies ertm÷s, šniukščiantis garsas iš kv÷pavimo takų, paburkusi gerkl÷. Pirmiausia ir svarbiausia terapin÷ priemon÷ yra pakelti temperatūrą terariume, optimizuoti dr÷gmę. Skiriami antibiotikai, kuriems jautrus suk÷l÷jas arba antiparazitiniai vaistai.
Stomatitas. Stomatito dažniausios priežastys yra traumos, per šalta temperatūra, bakterin÷s infekcijos, gali būti ir podagros pasekm÷. Gyvat÷s snukis būna nepilnai užsidaręs, žandikauliai patinę, padid÷jęs seil÷jimasis, paraudusi burnos gleivin÷, gali būti randama ir abscesų. Gyvat÷ paprastai atsisako maitintis. Be mikroklimatinių sąlygų optimizavimo, skiriami plataus spektro antibiotikai, jei gyvat÷ labai išlies÷jusi, ir skysčių terapija.
