• Non ci sono risultati.

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA VETERINARIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA Karolina Liutkevičiūt÷ Skirtingų racionų įtaka karvių sveikatai ir produktyvumui

N/A
N/A
Protected

Academic year: 2021

Condividi "LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA VETERINARIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA Karolina Liutkevičiūt÷ Skirtingų racionų įtaka karvių sveikatai ir produktyvumui"

Copied!
56
0
0

Testo completo

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

Karolina Liutkevičiūt÷

Skirtingų racionų įtaka karvių sveikatai ir produktyvumui

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas: doc. dr. J. Černiauskien÷

(2)

1 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Energinių priedų poveikis melžiamų karvių sveikatai ir produktyvumui“:

1. Yra atlikta mano pačios: Karolinos Liutkevičiūt÷s

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ar užsienyje: Karolina Liutkevičiūt÷

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

2013.01.28 Karolina Liutkevičiūt÷ (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2013.01.28 Karolina Liutkevičiūt÷ (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO

2013.01.28 doc. dr. Janina Černauskien÷ (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros ved÷jo/jos vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s(-riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimų komisijos įvertinimas

(3)

2

TURINYS

SANTRAUKA ... 4

ĮVADAS ... 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8

1.1. Karvių virškinimo sistemos ypatumai ... 8

1.1.1. Pašarų fermentuojamų angliavandenių konversija karv÷s organizme... 9

1.1.2. Pašaro baltymų konversija atrajotojų didžiajame prieskrandyje ... 11

1.1.3. Pašarų riebalai, mineralin÷s medžiagos, vitaminai... 13

1.2. Galvijų pašarų maistingumą įtakojantys veiksniai ... 14

1.3. Mitybinių veiksnių įtaka karvių pieningumui, pieno sud÷čiai ir pieno kokybiniams rodikliams ... 16

1.3.1. Pieno baltymai ... 16

1.3.2. Pieno riebalai ... 17

1.3.3. Ur÷jos koncentracija piene ... 18

1.3.4. Laktoz÷s koncentracija piene... 19

1.3.5. Somatinių ląstelių skaičius (SLS) piene ... 20

1.4. Karvių medžiagų apykaitos sutrikimai: klinikiniai požymiai, diagnozavimas ... 21

1.4.1. Acidoz÷... 23

1.4.2. Ketoz÷... 25

1.4.3. Ganyklin÷ tetanija... 27

1.4.4. Parez÷ po atsivedimo ... 28

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 31

2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos ... 31

2.2. Karvių š÷rimo ir laikymo sąlygos... 32

2.3. Pieno tyrimai ... 37

2.3.1. Karvių produktyvumo kitimas... 37

2.3.2. Karvių pieno riebalų kitimas tiriamuoju laikotarpiu ... 37

2.3.3. Karvių pieno baltymų kitimas ... 38

2.3.4. Karvių pieno ur÷jos kitimas... 38

2.3.5. Tiriamųjų karvių piene somatinių ląstelių kitimas ... 39

2.3.6. Karvių pieno laktoz÷s kitimas tiriamuoju laikotarpiu ... 40

2.4.Tiriamųjų karvių kraujo biocheminiai rodikliai ... 40

(4)

3

2.4.2. Karvių kraujo fosforo ir kalcio kitimas tiriamuoju laikotarpiu ... 41

2.4.3. Tiriamųjų karvių gliukoz÷s kitimas kraujyje tiriamuoju laikotarpiu... 42

2.4.4. Tiriamųjų karvių ur÷jos kitimas kraujyje tiriamuoju laikotarpiu ... 43

2.4.5. Tiriamųjų karvių magnio kitimas kraujyje ... 44

TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS... 46

Išvados ... 48

REKOMENDACIJOS ... 50

(5)

4

SANTRAUKA

Darbo apimtis – 53 puslapių, pateikta 14 lentelių, ir 6 diagramos. Naudotasi 52 spaudiniais.

Darbo tikslas: Nustatyti skirtingos sud÷ties racionų įtaką karvių produktyvumui, produkcijos kokybei ir karvių sveiktai.

Darbo uždaviniai: Apskaičiuoti karv÷ms šeriamų racionų energinę ir maistinę vertę. Atlikti skirtingai šertų karvių produktyvumo ir pieno sud÷ties palyginimą. Įvertinti, skirtingai šertų karvių sveikatingumą.

Darbo atlikimo vieta ir metodika: Bandymas buvo atliktas 2012 m. kovo – geguž÷s m÷n. Ukmerg÷s rajone dviejų ūkininkų fermose (fermoje A ir B). Darbo tikslas buvo nustatyti skirtingos energin÷s ir maistin÷s vert÷s, ir skirtingos š÷rimo technologijos įtaką karvių produktyvumui, pieno cheminei sud÷čiai bei karvių sveikatai pirmaisiais laktacijos m÷nesiais. Bandose vyrauja Lietuvos juodmargiai ir Lietuvos žalieji galvijai. 2012 metais ūkyje A buvo 160 karvių, vidutinis bandos produktyvumas buvo 6993,7 kg pieno, vidutinis pieno riebumas - 3,8 proc., o baltymingumas - 3,6 proc. Ūkyje B karvių bandą sudar÷ 120 karvių, vidutinis produktyvumas buvo 5049,8 kg pieno, vidutinis pieno riebumas - 3,78 proc., o baltymingumas - 3,56 proc.

Atliekant darbą naudota mokslin÷s literatūros analiz÷s, tyrimų statistin÷s analiz÷s, duomenų sisteminimo ir apibendrinimo metodai.

SUMMARY

Karolina Liutkevičiūt÷– the Master student, the Faculty of Livestock Farming Technology.

The Associate Professor / Dr. J. Černauskien÷ – the Advisor.

Lithuanian Veterinary Academy, the Department of Animal Nutrition, Kaunas. The volume and structure of the final study. This final study “The influence of different feeding rations on cows' health, productivity and the production quality” is written in the Lithuanian language, containing 55 pages and includes the introduction, the reference literature review, the methodology, the results, the conclusions, the list of used literature including 53 references, and the appendix including 14 tables and 6 charts.

The aim of this work is to define the influence of different feeding rations on cows' health, productivity and the production quality.

(6)

5 - to calculate the amount of nutrients and energy value of the rations cows are fed on.

- to compare the productivity and the nutritional value of milk given by the cows which have been fed on different rations.

- To evaluate the health status of cows which have been fed on different rations. The methodology. The research was carried out and the material was collected in March-May 2012, in two private farms, located in the side district of Ukmerg÷. (The farms were called A and B). The aim of the research was to estimate the influence of feeding rations different in the amount of nutrients, energy value and the feeding technology on cows' health, productivity, the production quality and chemical composition of the milk during the first months of lactation. The Lithuanian black and white and the Lithuanian red cattle are the ones dominating in the local herds. In 2012 there were 160 cows on the farm A. The average productivity of the herd was 6993.7 kg of milk, the average fat amount of milk - 3.8 percent and the amount of protein - 3.6 percent. There were 120 cows on the farm B. The average productivity of the herd was 5049.8 kg of milk, the average amount of milk fat - 3.78 percent and the amount of protein - 3.56 percent.

The nature of the work is analytical and comparative. The scientific literature analysis, the methods of summarizing and working out the data structure have been used during the work.

The Results of the Survey. The results of the survey have shown that the feeding rations of both the farm A and B should be adjusted in order to avoid diet-related diseases. The milk and blood tests have shown that the feeding ration on farm A diet includes the inadequate amount of crude protein and minerals which are necessary for the indoor and the grazing period. Besides, there is no balance between calcium and phosphorus ratio - 0.87: 1 and 2.02:1. the feeding ration on farm B includes insufficient quantities of crude protein and a high calcium and phosphorus ratio of 2, 24:1.

It is recommended to adjust the nutrition of feeding rations by changing their quantity and the ingredients. This will help to provide the cows with all the deficient or missing nutrients of their diets. The cows will give higher quality of food products and will be able to avoid a large number of possible diseases.

(7)

6

ĮVADAS

Pienininkyst÷ Lietuvoje yra viena iš svarbiausių šalies žem÷s ūkio šakų, turinti ne tik ekonominę, bet ir socialinę reikšmę (Bendikas ir kt., 2001). Remiantis Žem÷s ūkio centro duomenimis pieno gamyba 2011 metais sudar÷ apie penktadalį visos žem÷s ūkio produkcijos. Viena iš svarbiausių priežasčių - palankios gamtin÷s sąlygos, nes pievos ir ganyklos sudaro 60 proc. visų žem÷s ūkio naudmenų, o ganyklinis pašaras yra pigiausias ir gyvuliui sveikiausias.

Iš viso Lietuvoje yra 35 tūkst. aktyvių pieno gamintojų. Pieno tarybos pos÷dyje konstatuota, kad situacija pieno sektoriuje dar nesitaiso taip greitai, kaip nor÷tųsi, tačiau įd÷tos pastangos duoda rezultatų (Žem÷s ūkio ministerijos informacija, 2012).

Literatūros analiz÷ atskleid÷, kad pastaraisiais metais vis labiau yra telkiami pieninių galvijų pasauliniai genetiniai ištekliai ir intensyviai pertvarkomas selekcijos darbas. Anot, mokslinių šaltinių jie yra pagrįsti naujausiomis technologijomis, kurios leidžia padidinti galvijų genetinį potencialą. Did÷jant melžiamų karvių genetiniam potencialui ir kylant pašarų kainoms, vis didesnę svarbą įgyja š÷rimo strategija. Jau nieko nestebina, kai iš karv÷s per laktaciją primelžiama 7 000 kg pieno, o bandose yra ir tokių karvių, kurios duoda 8 000 – 11 000 kg pieno (Živatkauskien÷, 2011).

Karvių, ypač produktyvių š÷rimo organizavimas itin sud÷tinga veterinarin÷s priežiūros sritis. Žinant bendrus karvių mitybos d÷sningumus, pagal technologines gyvulių grupes galima prognozuoti karvių sveikatą. Karvių racionai sudaromi iš pašarų, pasižyminčių skirtingomis fizin÷mis, mechanin÷mis bei chemin÷mis savyb÷mis ir tai leidžia užtikrinti š÷rimo visavertiškumą. Anot Lietuvos žem÷s ūkio konsultavimo tarnybos, pieno gamintojų netenkina pieno kainos, tad pastaruoju metu karvių š÷rimui prad÷ti plačiai naudoti viso raciono mišiniai (liet. VRM, angl. TMR), kurie geriau atitinka atrajotojų virškinimo fiziologiją, taip pat maž÷ja darbo sąnaudos gyvulių priežiūrai, racionaliau naudojami pašarai, gaunama pigesn÷ produkcija (Girdauskas, 2010).

Kad gal÷tume tinkamai šerti gyvulius ir racionaliai naudoti pašarus, turime gerai žinoti pašarų cheminę sud÷tį, pašarų maistingumą, juose esančių maisto medžiagų virškinimo, jų rezorbcijos ir medžiagų apykaitos procesus, maisto medžiagų reikmę gyvybiniams procesams palaikyti ir produkcijai gaminti (Bakutis, 2003). D÷l to šiuolaikiniuose pieno ūkiuose pagrindin÷ ir svarbiausia gyvulių priežiūros darbo grandis yra medžiagų apykaitos ligų prevencija ir profilaktika (Žilaitis, 2008).

(8)

7 Vert÷tų pamin÷ti, kad tinkamai subalansuotas racionas iš geros kokyb÷s pašarų garantuoja optimalų karvių didžiojo prieskrandžio turinio ekosistemos funkcionavimą ir fermentacijos procesų aktyvumą (Rutkauskas, 2012). Jeigu racione nepakanka energijos, maisto, mineralinių medžiagų, vitaminų, visko ima trūkti ir karv÷s organizme. D÷l to jos lies÷ja, pasireiškia medžiagų apykaitos ligos, kiaušid÷se susidaro geltonasis kūnas, cistos, sutrinka ruja, ji būna neryški, karv÷s apšlumba, pažeidžiamos nagos. D÷l vitamino E ir seleno trūkumo išsivysto mastitai. Esant vitamino C trūkumui, padid÷ja kraujagyslių pralaidumas, piene padaug÷ja somatinių ląstelių. D÷l didelio lengvai didžiajame prieskrandyje skaidomų proteinų kiekio racione susidaro daug amoniako, kuris nuodija gyvulį, šarmina organizmo skysčius, piene padid÷ja ur÷jos kiekis. Per gausiai šeriamos karv÷s nutunka, sunkiai veršiuojasi, joms dažniau susilaiko nuovalos, serga pareze. Natrio arba druskos trūkumas sukelia laižligę, karv÷s lies÷ja, maž÷ja pieno. Magnio trūkumas sukelia raumenų traukulius (Bartkevičiūt÷, 2007). Labai svarbu steb÷ti, kaip racionas veikia karvių sveikatą ir jų produktyvumą. Pasteb÷jus nepageidaujamų pokyčių, būtina kuo greičiau koreguoti gyvulių š÷rimą ir jų sud÷tį.

Darbo tikslas: Nustatyti skirtingos sud÷ties racionų įtaką karvių produktyvumui, produkcijos kokybei ir karvių sveiktai.

Tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai:

1. Apskaičiuoti karv÷ms šeriamų racionų energinę ir maistinę vertę.

2. Atlikti skirtingai šertų karvių produktyvumo ir pieno sud÷ties palyginimą. 3. Įvertinti, skirtingai šertų karvių sveikatingumą.

(9)

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Karvių virškinimo sistemos ypatumai

Pagrindines maisto medžiagas gyvuliai gauna su pašarais. Karv÷s virškinimo traktas yra labai sud÷tingas fabrikas, kurio veikla priklauso nuo to kiek ir kaip sušeriami, kokios kokyb÷s pašarai ir koks jų santykis (Jukna, 1998). Tod÷l produktyvi karv÷ turi tur÷ti sveiką didįjį prieskrandį, nes galvijų didysis prieskrandis – tai tarsi didžiul÷ gamykla, kurioje vyksta sud÷tingi biocheminiai procesai: pašaruose esančios medžiagos skaidomos į paprastesnes, o iš šių sintetinamos įvairios organin÷s medžiagos ir vitaminai (Bakūnas, 2004;). Be to didysis prieskrandis sudarytas iš keturių skyrių bei dorsalinio ir ventralinio maišų (Cheng and Mc Allister, 1997). Jis sudaro 58 proc. viso galvijų virškinimo trakto (Sederevičius ir kt., 2001).

Sveikas didysis prieskrandis – tai daug ląstelieną virškinančių mikroorganizmų. Mikroorganizmai ir aplinkos temperatūra sudaro palankias sąlygas pašaro fermentacijai. Didžiajame prieskrandyje yra labai daug mikroorganizmų, o visų jų mas÷ gali siekti 3,5 – 7,0 kg, d÷l to jie aktyviai dalyvauja didžiojo prieskrandžio fermentaciniuose procesuose ir galvijų organizmui yra labai svarbūs (Van Soest, 1994; Krause, 2002; Ozustumi et.al., 2005).

Nuo fermentinių procesų didžiajame prieskrandyje priklauso pašaro virškinamumas. Didžiajame prieskrandyje vykstančių fermentinių procesų intensyvumas, jų galutinių produktų kiekybinis ir kokybinis santykis priklauso nuo anaerobinių mikroorganizmų fermentacin÷s veiklos aktyvumo (Sederevičius, 2001).

Galvijų didžiajame prieskrandyje yra optimalios sąlygos anaerobinių, mikroorganizmų veiklai: neutralus pH, anaerobin÷ terp÷ +38 – 400C temperatūra ir nuolat su pašaru bei seil÷mis teikiamos maisto medžiagos (Sederevičius, 2001). Nustatyta, kad mikrobin÷s fermentacijos metu suskaldoma iki 60 – 75 procentų visų su pašarais patekusių sausųjų medžiagų (Monkevičien÷ ir kt., 1996). D÷l aktyvios mikroorganizmų veiklos, galvijo organizmas gauna 2/3 plastin÷s ir iki 70 proc. energetin÷s medžiagos, reikalingos gyvybiniams procesams palaikyti ir produkcijai gaminti (Sederevičius, 2001).

Nustatyta, kad galvijų didžiajame prieskrandyje yra labai daug įvairių rūšių bakterijų, kurios yra specifiškos. Litre tinkamai šeriamų gyvulių didžiojo prieskrandžio skysto turinio, yra 107 – 1013 bakterijų. Jų skaičius labai priklauso nuo pašarų sud÷ties ir kokyb÷s. Be to bakterijų skaičius priklauso ir nuo azoto bei energetinių medžiagų kiekio pašaruose, nuo š÷rimo r÷žimo ir galvijo fiziologin÷s būkl÷s. Daugiau jų būna ganykliniu laikotarpiu ir kai galvijai šeriami pašarais, kuriuose yra daug krakmolo.

Bakterijos yra reikalingos ir tiesiog nepakeičiamos didžiojo prieskrandžio funkcionavimui. Celiuliozę skaidančios bakterijos: medžiagų apykaitos produktai yra acto,

(10)

9 gintaro, skruzdžių, sviesto ir propiono rūgštys bei CH ir CO2. Kitos didžiojo prieskrandžio bakterijos skruzdžių rūgštį skaido iki vandenilio ir anglies dioksido arba metano, o gintaro iki propiono rūgšties ir anglies dioksido (Laugalis, 2005).

Didžiajame prieskrandyje galima rasti bakterijų kurios skaido krakmolą. Kitaip tariant, tai yra anaerobai, nors kai kurios, pavyzdžiui Streptococcus bovis, fakultatyvūs. Be krakmolo kai kurios iš jų skaido ir gliukozę. Svarbiausi krakmolą skaidančių bakterijų medžiagų apykaitos produktai yra acto, gintaro, skruzdžių, pieno bei propiono rūgštys ir CO2.

Didžiojo prieskrandžio miel÷s, kaip ir didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai (bakterijos, infuzorijos), galvijams yra labai svarbios. Didžiajame prieskrandyje jos raugina cukrų, šiam procesui naudodamos deguonį, kuris patenka į didįjį prieskrandį atrajojimo metu. Kartu miel÷s gamina CO2, tod÷l susidaro geros sąlygos anaerobin÷ms celiuliozę skaidančioms bakterijoms. Be to, jos sintetina amino rūgštis ir B grup÷s vitaminus.

Karvių didžiajame prieskrandyje randama apie 30 rūšių infuzorijų. Bendras infuzorijų skaičius didžiojo prieskrandžio turinyje priklauso nuo su÷stų pašarų kiekio, pašarų sud÷ties ir jų struktūros. Dažniau šeriamų galvijų didžiajame prieskrandyje infuzorijų daug÷ja, o šeriamų susmulkintais arba granuliuotais pašarais – maž÷ja. Infuzorijos pasižymi sava, nuo bakterijų nepriklausoma angliavandenių apykaita ir aktyviai dalyvauja didžiajame prieskrandyje vykstančiuose virškinimo procesuose (Bakūnas, 2004).

1.1.1. Pašarų fermentuojamų angliavandenių konversija karv÷s organizme Vert÷tų pamin÷ti, kad gyvūno organizme angliavandenių n÷ra daug, tačiau jie yra labai svarbi maisto medžiagų grup÷ ir jie yra pagrindinis energijos šaltinis (Jeroch ir kt., 2004). Iš raciono angliavandenių gyvuliai gauna iki 85 proc. reikiamo energijos kiekio (Juraitis ir kt., 2003). Angliavandeniai skirstomi į monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Vandenyje netirpūs pašarų angliavandeniai vadinami ląsteliena arba mediena, o vandenyje tirpūs – neazotin÷mis ekstraktin÷mis medžiagomis.

Sud÷tinguosius angliavandenius arba polisacharidus (ląstelieną, krakmolą ir kt.) didžiajame prieskrandyje mikroorganizmai skaido į paprastesnius oligosacharidų ir monosacharidų junginius (cukrų), kurie toliau virsta acto, propiono, sviesto ir kitomis rūgštimis (Juraitis ir kt., 2003).

Angliavandenių skaidymas, prieskrandyje labai priklauso nuo lengvai ir sunkiai virškinamų angliavandenių, tai pat nuo baltymų ir angliavandenių santykio, o celiulioz÷s – dar ir nuo to, kiek joje yra lignino, ir vidutiniškai trunka 3 – 4 dienas. Pavyzdžiui, jauni augalai, kuriuose yra mažai lignino, geriau virškinami negu seni, sumed÷ję augalai. Be to, celiulioz÷s

(11)

10 skaidymo laipsnis dar priklauso nuo to, kiek laiko pašarai buvo didžiajame prieskrandyje. Mat nuo pašaro rūšies ir jo paruošimo priklauso mikroorganizmų sud÷tis prieskrandžiuose. Smulkiai sumaltų arba granuliuotų pašarų celiulioz÷ skaidoma intensyviau, nes šie pašarai prieskrandžiuose esti trumpiau (Bakūnas, 2004).

Ląstelienos kiekis žaliuose pašaruose labai įvairus. Jis priklauso nuo augalų vegetacijos tarpsnio. Jauni augalai jos turi mažiau negu seni. Pvz., motiejukai plauk÷jimo metu ląstelienos turi apie 20 proc., o žyd÷jimo pabaigoje - 31 proc. sausosios medžiagos. Daugiausia ląstelienos yra stambiuosiuose pašaruose: šiauduose - 20 proc., šiene, žol÷s miltuose - 20 – 33 proc. Mažiau jos miglinių javų grūduose - 2 – 10 proc. ir šakniavaisiuose 0,4 – 2 proc.

Vert÷tų pabr÷žti, kad pagrindiniai angliavandeniai svarbūs karv÷s fermentacijai didžiajame prieskrandyje: ląsteliena, krakmolas ir cukrus. Nustatyta, kada atrajotojai geriausiai prisitaikę virškinti pašarus turinčius daug ląstelienos (nuo 16 iki 40 proc.). Ląsteliena jiems būtina kaip balastin÷ ir maisto medžiaga. Kad normaliai vyktų virškinimo procesas, suaugusių galvijų racione ląsteliena turi sudaryti 16 – 22 proc. sausosios medžiagos. Didesnis ląstelienos kiekis atrajotojų racione nereikalingas, nes jai suvirškinti sunaudojama daug energijos. Tačiau ląstelienos neturi būti ir per mažai, nes ji organizme svarbi fiziologiškai: padaro pašaro masę purią, dirgina skrandžio sieneles, yra acto rūgšties, pagrindin÷s pieno riebalų gamybos medžiagos, susidarymo šaltinis. Tod÷l karvių racione esant per mažai ląstelienos, sumaž÷ja acto rūgšties sintez÷ ir pieno riebumas. Toks reiškinys pastebimas pavasarį, išginus karves į ganyklą, nes jaunoje žol÷je nepakanka ląstelienos, arba rudenį šeriant didesniu šakniavaisių lapų kiekiu, kurie taip pat jos turi nedaug (Jukna, 1998).

Mažesnio produktyvumo ( iki 10 kg pieno per parą) karvių racionuose ląsteliena gali sudaryti iki 28 procentų sausųjų medžiagų, o labai produktyvių, kai pieno primelžiama daugiau kaip 30 kg per parą - 16 – 18 procentų, galvijų prieauglio racionuose - 18 – 24 procentai. Jei racione per daug ląstelienos, pašarų maisto medžiagos blogiau virškinamos, produkcijai gauti sunaudojama daugiau pašarų (Jeroch, 2010).

Cukrus, esantis pašaruose, sunaudojamas mikroorganizmų gyvybei palaikyti. Jis ištirpsta ir yra greitai suvirškinamas.

Viena iš sud÷tinių dalių taipogi yra krakmolas-tai yra polisacharidas, sudarytas iš daug gliukoz÷s molekulių. Jis yra augalų rezervin÷ medžiaga. S÷klose, grūduose jis sudaro iki 70 proc., o vaisiuose, gumbavaisiuose – iki 25 proc. visos mas÷s (Jeroch ir kt., 2004).

Krakmolo skaidymo produktai naudojami pienui sintetinti, taip pat teikia energiją didžiojo prieskrandžio mikroflorai ir visiems organizme vykstantiems apykaitos procesams. Galvijų didžiajame prieskrandyje mikroflora gali suskaidyti iki 99 proc. su pašarais patekusio

(12)

11 krakmolo. Skaidymo greičiui turi įtakos ir pašaro ruošimo būdas, cheminių medžiagų naudojimas, buvimo prieskrandyje trukm÷. Silosavimas, kaitinimas, garinimas veikia krakmolo grūdelių konfigūraciją ir palengvina jo skaidymą (Kulpys ir kt., 2003 ).

Fermentuojant pašarų krakmolą didžiajame prieskrandyje susidaro lakiosios riebalų rūgštys – acto, sviesto ir propiono. Krakmolas, kuris atsparus skaidymui didžiajame prieskrandyje, plonosiose žarnose, veikiant gyvulio fermentams, suvirškinamas iki gliukoz÷s. Čia jo virškinamumas siekia apie 70 proc.

Krakmolo kiekis racione ir jo skilimo greitis turi didelę reikšmę produktyvių karvių mityboje. Tvarkant jų š÷rimą, į tai būtina atsižvelgti d÷l kelių priežasčių, kurios siejamos su krakmolo skaidymo ir apykaitos ypatumais atrajotojų organizme. Pirmiausia, pieningos karv÷s su koncentratais gauna didelį krakmolo kiekį. Jeigu šis krakmolas lengvai suskaidomas didžiajame prieskrandyje, tai per trumpą laiką susikaupia labai daug lakiųjų riebalų rūgščių ir prieskrandžio turinys smarkiai parūgšt÷ja (iki 5,0–5,5 pH). Tokia terp÷ netinka prieskrandžio mikroorganizmams, nes jiems reikalinga beveik neutrali (6,5–6,8 pH) aplinka. D÷l pasikeitusių sąlygų jų aktyvumas silpsta, sutrinka dauginimasis, mikrobinių baltymų sintez÷ ir ląstelienos fermentacija. Jei tokia būkl÷ užtrunka, atsiranda virškinimo sistemos ir medžiagų apykaitos sutrikimų. Karv÷s prastai ÷da, mažai atrajoja, maž÷ja primilžis ir pieno riebumas, gali išsivystyti acidoz÷ (Bartkevičiūt÷ ir kt., 2003).

1.1.2. Pašaro baltymų konversija atrajotojų didžiajame prieskrandyje Baltymai – tai termamobilūs stambiamolekuliniai junginiai, kurie hidrolizuojami suskyla į aminorūgštis (Juškien÷ ir kt., 2007). Taigi pieno baltymų sintezę garantuoja du aminorūgščių šaltiniai mikrobiniai baltymai didžiajame prieskrandyje neskaidomi pašaro proteinai. Mikrobinių baltymų sintez÷ priklauso nuo didžiojo prieskrandžio organizmų veiklos. Jie aktyviai veikia ir vystosi tuomet, kai su pašarais gauna pakankamai lengvai fermentuojamos energijos ir skaidomų proteinų. Abu šie komponentai į prieskrandį turi patekti tuo pačiu metu ir tinkamu tarpusavio santykiu (Bartkevičiūt÷, 2004).

Pabr÷žtina, kad nepakeičiamųjų aminorūgščių organizmas pats nesintetina. Jų turi būti gaunama su pašaru (kaip pašarinių žaliavų sud÷tin÷s medžiagos, pašarų priedu). Atrajotojai d÷l savo prieskrandžių sistemos ir joje vykstančios bakterijų baltymų sintez÷s yra nepriklausomi nuo nepakeičiamųjų aminorūgščių priedų. Pakeičiamosios aminorūgštys gali susidaryti vykstant medžiagų apykaitai, kai pakanka angliavandenių ir tinkamų azoto junginių (Heinz Jeroch ir kt., 2004).

(13)

12 Jei pažvelgtume į mūsų šalies karvių š÷rimo žiemos racionus, pamatytume, kad jie neatitinka didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų poreikių. Tai reiškia, kad ląsteliena virškinama blogai, ir d÷l to karvių produktyvumas žiemą būna mažesnis nei vasarą. Pagrindin÷ š÷rimo problema yra baltymų ir fermentacijos energijos trūkumas pašaruose. Mikroorganizmai, naudodami fermentacijos energiją, baltymų azotą paverčia savo ląstel÷s baltymais. Esant min÷tam trūkumui, didžiajame prieskrandyje sumaž÷ja mikroorganizmų, sul÷t÷ja ląstelienos virškinimas ir tai sumažina pašaro slinkimo per didįjį prieskrandį greitį.

Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai sintetina savo „mikrobinius“ baltymus iš amoniako, kuris čia pasigamina suskaidžius pašarų baltymus. V÷liau karv÷s plonosiose žarnose mikrobiniai baltymai suvirškinami iki aminorūgščių. Jeigu labai pieningai karvei bus sušerta daug didžiajame prieskrandyje skaidomų baltymų, tai mikroorganizmai nesugeb÷s įsisavinti išsiskyrusio amoniako ir jis bus be naudos pašalintas iš organizmo. Tada karv÷ negaus pakankamai baltymų pienui sintetinti ir neduos tiek pieno, kiek gal÷tų pagaminti. Kad to neįvyktų, karves reikia šerti ir pašarais, kuriuose būtų didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų. Šie baltymai nepakitę iš didžiojo prieskrandžio keliauja tiesiai į žarną ir ten suvirškinami.

Kad mikroorganizmai didžiajame prieskrandyje intensyviai daugintųsi, taip pat reikalinga ir fermentacijos energija. Ši energija padeda mikroorganizmams panaudoti suskaidytų baltymų amoniaką ir sintetinti savo ląstelių mikrobinius baltymus. Jų fermentacijos energijos šaltinis yra pašaro krakmolas ir cukrus (Stankevičius ir kt., 2010).

Pieningų karvių aprūpinimas proteinais taip pat yra savitas. Su pašaru jos turi gauti prieskrandyje skaidomų ir neskaidomų proteinų. Skaidomus proteinus didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai suardo iki amoniako ir naudoja savo audinių baltymams gaminti. Tokie baltymai yra vadinami mikrobiniais baltymais.

Mikrobiniai baltymai, o taip pat didžiajame prieskrandyje nesuskaidyti pašarų proteinai kartu su slenkančia virškinimo traktu pašaro mase nukeliauja į plonąsias žarnas. Į šią žarnyno dalį patekę proteinai vadinami naudingaisiais žarnyno baltymais. Žarnyno fermentai juos suskaido iki aminorūgščių, kurios yra naudojamos visoms organizmo reikm÷ms patenkinti, taip pat ir pienui gaminti (Bartkevičiūt÷, 2009).

(14)

13 1.1.3. Pašarų riebalai, mineralin÷s medžiagos, vitaminai

Su pašaru į gyvulio organizmą patenka polinesočiosios riebalų rūgštys. Veikiant prieskrandžio mikroorganizmams dalis jų virsta sočiosiomis, kitos suskaidomos į lakiąsias riebalų rūgštis, o dar kita dalis suskaidoma ir rezorbuojama plonosiose žarnose.

Pieno riebalai susidaro iš dviejų šaltinių. Maždaug pus÷ visų riebalų sintetinama iš acto ir sviesto rūgščių, o kita dalis - iš pašaro riebalų, suskaidytų plonosiose žarnose (Gudonis, 2009).

Riebalų karvių racione netur÷tų būti per daug. Mat nesočiosios riebalų rūgštys neigiamai veikia didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų gyvybingumą. Esant daug riebalų, prasčiau skaidoma pašarų ląsteliena, did÷ja prieskrandžio turinio rūgštingumas, maž÷ja pieno riebumas (Baranauskas ir kt., 2009). Mažiau žalingos yra sočiosios gyvūnin÷s kilm÷s riebalų rūgštys. Leistina maksimali riebalų koncentracija raciono sausojoje medžiagoje yra 8 proc. arba ne daugiau kaip po 125 g. 100 kg kūno mas÷s. Be to, pageidautina, kad dalis riebalų būtų apsaugoti nuo skaidymo prieskrandyje t.y. tam tikru būdu apdoroti, tuomet racione jų gali būti daugiau (Bartkevičiūt÷, 2003; Kulpys ir kt., 2002).

Riebalai ypač reikalingi didelio produktyvumo karv÷ms, nes apie 50 proc. pieno riebalų gaminami iš pašarų riebalų. Jų trūkstant racione sumaž÷ja riebalų kiekis piene, organizmas daug blogiau įsisavina tirpius vitaminus A, D, E, K (Kulpys ir kt. 2003; Stankevičius, 2010).

Mineralin÷s medžiagos, kurių organizme yra daugiau, vadinamos makroelementais: kalcis, magnis, natris ir chloras, kalis ir siera. Tų, kurių organizme yra labai mažai, vadinamos mikroelementais: kobaltas, varis, jodas, geležis, manganas, molibdenas, selenas, cinkas, fluoras ir kt. (Paulauskas, 2012). Vert÷tų pabr÷žti, kad kiekvienas mineralinių medžiagų elementas veikia specifiškai ir negali būti pakeistas kitu. Gyvulio organizmas su pašarais nuolat turi gauti mineralinių medžiagų, nes iš organizmo jos šalinamos su šlapimu ir pienu (Juraitis ir kt., 2003).

Jų reikia apykaitos procesams karv÷s organizme, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai ir kokybiškam pienui gauti. Pieningoms karv÷ms itin svarbūs – kalcis, fosforas, magnis, kals, natris ir kiti. Šios mineralin÷s medžiagos tiesiogiai dalyvauja pieno sintez÷s procese ir yra pieno sud÷tin÷s dalys (Matusevičius, 2012).

Vitaminai - tai biologiškai aktyvūs sud÷tingi organiniai junginiai, be kurių neįmanoma normali gyvybin÷ organizmo veikla. Jie įeina į fermentų, hormonų sud÷tis ir kartu su jais dalyvauja būtini medžiagų apykaitos procesuose. Vitaminai n÷ra energijos šaltinis, tačiau yra fermentų sud÷tin÷ dalis, tod÷l tiesiogiai ir netiesiogiai veikia nemažai medžiagų apykaitos

(15)

14 procesų, padeda susidaryti daugeliui fiziologiškai svarbių medžiagų, didinančių organizmo atsparumą infekcin÷ms ligoms, patogeniniai mikroflorai, stresams ir kitiems neigiamiems aplinkos veiksniams. Vitaminai ne tik reguliuoja gyvulio organizmo ląstel÷se vykstančią apykaitą, bet gerina pašarų maisto medžiagų įsisavinimą. Vitaminų gyvuliams reikia labai mažai. Tačiau jų trūkstant sutrinka organizmo medžiagų apykaita (Kulpys ir kt., 2003).

1.2. Galvijų pašarų maistingumą įtakojantys veiksniai

Pašarai - tai specialiai pagamintos ir paruoštos gyvūnų mitybai reikalingos natūralios augalin÷s, gyvulin÷s, mineralin÷s ar dirbtiniu (cheminiu, biologiniu, mikrobiologiniu) būdu pagamintos žaliavos, nekenksmingos gyvūnams bei turinčios jiems priimtina forma energijos, maisto ir biologiškai aktyvių medžiagų teigiamai veikiančių fiziologinius procesus ir produkciją. Gyvūnams šerti naudojamų pašarų paskirtis, technologin÷s savyb÷s, maisto medžiagų kiekis ir poveikis organizmui skiriasi (Kulpys ir kt. 2003). D÷l to galvijų š÷rimui naudojami pašarai yra skirstomi į šias grupes:

 stambieji pašarai (šienas, šiaudai):

Stambiuosius pašarus sudaro daugiau kaip 20 proc. ląstelienos ir mažiau kaip 40 proc. vandens. Šių pašarų grupei priskiriami šienas, šiaudai. Tai vienas iš pagrindinių tvartinio laikotarpio pašarų, naudojamų galvijams šerti. Aukštos kokyb÷s šiene yra daug energijos, proteinų, ląstelienos, neazotinių ekstraktinių medžiagų (cukraus ir krakmolo), mineralinių medžiagų ir kt.

Taipogi, šienas svarbus fiziologiniu požiūriu, nes jame esanti ląsteliena svarbi galvijų virškinimo trakto (didžiojo prieskrandžio) veiklai. Taigi, šieno pašarin÷ vert÷, jo ÷damumas ir maisto medžiagų virškinamumas bei pasisavinimas priklauso nuo įvairių veiksnių: žolyno botanin÷s sud÷ties, pjaunamos žol÷s vegetacijos tarpsnio, pašarų ruošimo technologijos, žolyno tręšimo ir kt. (Baranauskas, 2009).

Iš įvairių žolių, nupjautų optimalios vegetacijos tarpsniu, pagaminto šieno sausose medžiagose būna net 20 – 22 proc. žalių proteinų. Tod÷l tokiu šienu šeriamiems galvijams reikia daug mažiau papildų ir jų š÷rimas kainuoja pigiau, nes pav÷luotai nupjovę žolę ūkininkai turi daug nuostolių (Kulpys, 2003).

Šiaudai - tai šalutinis produktas, gaunamas nuimant miglinius (varpinius) ir pupinius (ankštinius) javus. Jų energin÷ vert÷ prilygsta 40–50 proc. grūdų turimos energijos. Šiaudai naudojami kraikui ir pašarui (Baranauskas, 2009). Kaip teigia, Jeroch ir kt. (2004) šiaudais vadinamos subrendusių kultūrinių augalų (miglinių ir pupinių javų, aliejinių augalų, miglinių žolių) antžemin÷s dalys, iš kurių kuliant buvo pašalintos s÷klos. Šiaudai sudaryti daugiausiai

(16)

15 iš struktūrinių medžiagų (celiulioz÷s, hemiceliulioz÷s), dalies lignino (80 – 130 g/kg SM) ir kitų instruktacinių medžiagų (kutino, suberino, silicio rūgšties).

Miežiniai ir avižiniai šiaudai – iš visų vertingiausi, maistingi, gyvuliai juos noriai ÷da (Sederevičius ir kt., 2006). Šiaudų apdorojimo metodai skirstomi į fizikinius, cheminius ir biologinius. Pagrindinis šių metodų tikslas – padidinti energijos įsisavinimą iš šiaudų, atrajotojams su÷dus didesnį jį kiekį ir (arba) pagerinus šiaudų organinių medžiagų virškinamumą. Gyvuliai su÷da daugiau šiaudų, kai jie sukapojami arba sumalami ir po to granuliuojami (mažesnis pašaro tūris). Gyvuliams duoti galima tik nepriekaištingos higienos kokyb÷s šiaudų (Jeroch, 2010).

 sultingieji pašarai (silosas, šienainis, šakniavaisiai):

Tai žoliniai ir silosuoti pašarai, šakniavaisiai ir šakniagumbiai. Sultinguosiuose pašaruose yra daugiau kaip 40 proc. vandens. Sultingieji pašarai labai svarbūs, jų derlius didelis. Šie pašarai turi dietinių savybių, gerai virškinami ir visų gyvulių noriai ÷dami (Juraitis ir kt., 2003). Šakniavaisiuose gausu lengvai virškinamų bei turinčių įtaką pieno sekrecijai angliavandenių (sausoje medžiagoje) – cukraus (50 – 75 proc.), tačiau mažai baltymų, riebalų ir kt. medžiagų. Lietuvoje galvijai dažniausiai šeriami šakniavaisiais: pašariniais, cukriniais, puscukriniais runkeliai (Kulpys ir kt., 2003). Taigi silosas yra vienas iš geriausių pašarų žiemos laikotarpiu. Silosas gaminamas iš įvairių augalų žol÷s: kukurūzų, kultūrinių pievų ir ganyklų, dobilų, motiejukų, rapsų, vikių, avižų ir kt.

Siloso cheminę sud÷tį, jo pašarinę vertę lemia augalai, iš kurių jis gaminamas, augalų vegetacijos tarpsnis pjovimo metu, vytinimo trukm÷, mas÷s fermentacija ir kt. Fermentacijos s÷kmę nustato siloso kokyb÷s pagrindiniai rodikliai – pH, pieno ir sviesto rūgšties kiekiai, amoniakinio azoto kiekis ir kt. (Baranauskas, 2009). Geriausias silosas gaunamas, kai mas÷je gausu pieno rūgšties bakterijų. Jos raugina augaluose angliavandenius. Rūgimo metu susidaro pieno rūgštis, jos veikiamas silosas negenda. Siloso gamybos tikslas – išsaugoti kuo daugiau maisto medžiagų, esančių silosuojamoje žaliavoje (Sederevičius, 2006).

Lietuvoje ir užsienio šalyse atlikti bandymai parod÷, kad gerą silosą galima pagaminti iš kukurūzų žalios mas÷s. Tinkamiausi silosavimui kukurūzų hibridai ir veisl÷s, kurios derliaus nu÷mimo metu turi 25 – 30 proc. sausųjų medžiagų (Mikulionien÷, Stankevičius, 2002).

Šienainis- tai pašaras pagamintas iš susmulkintos (1,5 – 3 cm), apvytintos iki 40 – 60 proc. dr÷gnio žol÷s. Pagal fizikines ir chemines savybes šienainis užima tarpinę vietą tarp siloso ir šieno. Palyginus su silosu ir šienu, šienainis yra maistingesnis, tačiau palyginus su silosu, šienainyje yra 3 - 4 kartus mažiau organinių rūgščių. Be to, gaminant šienainį maisto medžiagų nuostoliai mažesni negu siloso ir šieno 10 – 15 proc. (Baranauskas, 2009).

(17)

16 Šienainio maistinę vertę lemia augalų kokyb÷, jų tręšimas, vegetacijos tarpinis pjaunant. Iš peraugusios žol÷s gero pašaro pagaminti neįmanoma. Jauna žol÷ turi būti ne aukštesn÷ kaip 30 cm. Tada ji yra maistinga, minkšta, ją lengva sl÷gti. Šienainio gamyba yra vienas iš labiausiai paplitusių ir perspektyviausių daugiamečių žolių ruošimo pašarų būdų. Jį galima gaminti gerokai nepalankesniu oru negu šieną (Kulpys, 2007).

 koncentruotieji pašarai

Koncentruotuosiuose pašaruose yra ne daugiau kaip 19 proc. ląstelienos ir 40 proc. vandens. Koncentruotieji pašarai yra pakankamai maistingi. Jais dažniausiai papildomi galvijų racionai. Gyvuliams šerti ūkiuose auginami miglinių (varpinių) javų grūdai ir pupinių (ankštinių) augalų s÷klos. D÷l savo chemin÷s sud÷ties šie koncentruotieji pašarai (ypač miglinių javų) grūdai yra niekuo nepakeičiamas pašaras galvijų racionuose. Jų sausosiose medžiagose yra daug energijos ir maisto medžiagų, tod÷l pašariniai grūdai panaudojami galvijų racionams pagal energiją, proteinus bei kitas medžiagas suderinti (Baranauskas, 2009).

1.3. Mitybinių veiksnių įtaka karvių pieningumui, pieno sud÷čiai ir pieno kokybiniams rodikliams

1.3.1. Pieno baltymai

Baltymai yra viena svarbiausių pieno sudedamųjų dalių. Baltymai yra makromolekuliniai junginiai, sudaryti iš aminorūgščių. Pieno baltymų kiekis priklauso nuo sušeriamų pašarų kiekio, sud÷ties ir svyruoja piene tarp 3,0-3,6 proc. Baltymų kiekis piene labai svarbus sūrių gamybai. Pieno baltymai n÷ra vienalyčiai, jie susideda iš dviejų didelių grupių - pieno kazeino ir serumo (išrūgų) baltymų. Pagrindinis pieno baltymas yra kazeinas, sudarantis 50–80 proc. visų pieno baltymų (Staniškien÷ ir kt., 2007).

Pieno baltymai – tai globuliniai baltymai, kurie gerai tirpsta vandenyje ir sudaro koloidinius tirpalus. Pagrindinis pieno baltymas kazeinas – tipiškas fosfoproteidas, kuriame fosfatin÷s grup÷s esterine jungtimi sujungtos su aminorūgšties serino radikalais. Per šias fosfatines grupes tarp kazeino submicelių susidaro kalcio fosfato tilteliai ir formuojasi kazeino – kalcio – fosfato kompleksas (KKFK). Kiekviena pieno baltymų frakcija turi savo genetinių variantų, kurie skiriasi pirmine struktūra, susijusia su paveld÷jimu ir nulemta genetiškai (Gudonis, 2006).

Baltymų kiekis piene labai priklauso ir nuo karvių raciono maisto medžiagų subalansavimo. Jei nesubalansuotas azoto kiekis (nepakanka energijos), azotas pasišalina iš organizmo (su šlapimu ir pienu) ur÷jos (šlapalo) pavidalu.

(18)

17 Daugumos karvių piene yra mažai baltymų, kadangi pašaruose nepakanka energijos ir baltymų. Padidinus energijos kiekį, šeriant daugiau varpinių grūdų miltų, iš pradžių pager÷ja mikrobinių baltymų sintez÷, ir su pašaru gaunamas azotas nepasišalina iš organizmo kaip amoniakas (Kulpys ir kt., 2009).

Pieno baltymų kiekis priklauso ir nuo laktacijos laikotarpio. Kai primilžiai didžiausi, pieno baltymų, paprastai, būna mažiausiai. Tada pieno baltymų sintezei neužtenka mikrobinių baltymų ir, norint padidinti aprūpinimą aminorūgštimis, racioną reikia papildyti didžiajame prieskrandyje neskaidomais baltymais (Gudonis, 2009).

Norint tinkamai subalansuoti racioną, melžiamoms karv÷ms reik÷tų riboti koncentruotas pašarines žaliavas. Jos turi įtakos maisto medžiagų reikm÷ms, pašaro ÷damumui, fiziologiniam poveikiui, sveikatai ir pieno kokybei. Reikia atsižvelgti į atskiroms pašarin÷ms žaliavoms būdingas sud÷tines medžiagas ir savybes: antimitybines medžiagas, toksinių medžiagų kiekį, pašaro konsistenciją, struktūrin÷s ląstelienos kiekį, vienpusišką maisto medžiagų kiekį bei sud÷tį, kvapą ir skonį (Japertien÷ ir kt., 2006).

1.3.2. Pieno riebalai

Norint išlaikyti pakankamą riebalų kiekį, reikia, kad pašarų davinyje būtų pakankamai virškinamosios ląstelienos, kurios gaunama šeriant geros kokyb÷s žol÷s silosu arba cukrinių runkelių griežiniais (Jeigu ląsteliena yra virškinama pvz., ląstelių celiulioz÷), ji suteikia energijos. Taip organizmas aprūpinamas energija kuri gaunama didžiajame prieskrandyje gaminantis acto ir sviesto rūgštims. Tos rūgštys skatina riebalų sintezę. Per kraują jos patenka į tešmenį, kur sintetinami riebalai (Pečiulionien÷, Pauliukas, 2004).

Pieno riebalų sintez÷ galima paskatinti racionus įtraukiant daugiau riebalų. Taip padidinamas didžiajame prieskrandyje nevirškinamos energijos kiekis. Didelis riebalų kiekis (daugiau kaip 6 proc. bendro raciono sausųjų medžiagų kiekio) gali sul÷tint mikroorganizmų veiklą didžiajame prieskrandyje. D÷l to bus prasčiau virškinama ląsteliena. Taigi riebalų turi būti pridedama ne daugiau kaip 6 proc. sausųjų medžiagų (Reist et al., 2000).

Kartais siekiant padidinti energijos kiekį ir paskatinti pieno riebalų sintezę yra naudojami vadinamieji „ apsaugoti riebalai“, t.y. riebalų ir kalcio druskų mišinys (Minkevičius, 2002).

Lipidais vadinami įvairios chemin÷s struktūros vandenyje netirpstantys organiniai junginiai. Pagal sud÷tį ir struktūrą jie skirstomi į paprastuosius ir sud÷tinius lipidus. Paprastiesiems lipidams priklauso acilogliceroliai (triacilgliceroliai, diacilgliceroliai ir monoacilgliceroliai), acilsteroliai ir vaškai, o sud÷tiniams – fosfolipidai ir glikolipidai.

(19)

18 Pieno lipidų savyb÷s priklauso nuo riebalų rūgščių sud÷ties ir nuo jų vietos acilglicerolių molekul÷se. Kai pieno acilgliceroliuose yra skirtingos riebalų rūgštys, šie acilgliceroliai vadinami mišriais. Mišrūs acilgliceroliai sudaro pagrindinę natūralaus pieno lipidų masę. Pieno lipiduose randama apie 140 skirtingų riebalų rūgščių. Fiziologiniu požiūriu karvių pieno lipidai žmogui labai vertingi, kadangi juos (iki 98 proc.) žmogus gerai pasisavina.

Pieno lipidai šviežiame šiltame arba pašildytame piene yra skysti, jie pieno plazmoje pasiskirstę mažais lašeliais ir sudaro emulsiją. Šaltame piene lipidai yra kieti, pieno plazmoje pasiskirstę mažomis kietomis sferin÷s formos dalel÷mis ir sudaro suspensiją. 1ml pieno vidutiniškai yra 1,5 – 3,0 mlrd. Lipidų rutul÷lių. Apie 80 proc. lipidų rutul÷lių yra 2,5 – 5,0 µ skersmens. Pieno lipidus gaubia daugiasluoksnis apvalkal÷lis, sudarytas iš vidinio fosfolipidinio ir išorinio baltyminio sluoksnio (Gudonis, 2006).

1.3.3. Ur÷jos koncentracija piene

Ur÷ja yra galutinis azoto apykaitos organizme produktas. Remiantis JAV specialistų duomenimis, fiziologin÷ ur÷jos koncentracija turi viršyti 1,7 mmol/l. Lietuvoje atliktais tyrimais nustatyta, kad kraujo serume ur÷jos kiekis svyruoja nuo 4,0 – 5,28 mmol/l. Kraujo ur÷ja gana greitai kintantis dydis, kuris priklauso nuo raciono maistingumo. Ur÷jos koncentracija kraujyje rodo energijos ir žalių proteinų balansą. D÷l sutrikusios baltymų ir angliavandenių apykaitos ur÷jos kiekis padid÷ja, karv÷s gali susirgti mastitu (Žilaitis, 2008).

Remiantys tyrimais, galima teigti, kad Lietuvos ūkiuose laikomų karvių piene ur÷jos koncentracija priklauso ir nuo ūkio struktūros. Paprastai mažesniuose ūkiuose (iki karvių) gaunamame piene ur÷jos daugiau, nes karv÷s šeriamos pašarais, kuriuose yra netinkamas angliavandenių ir baltymų santykis (Sederevičius ir kt., 2008).

Baltymų perteklius smulkiuose ūkiuose pagamintuose pašaruose nustatomas retai. Stambiuose ūkiuose laikomų karvių piene ur÷jos koncentracija padid÷ja d÷l intensyvių auginimo technologijų. Kad pieningumas būtų kuo didesnis, karv÷s šeriamos daug energijos turinčiais pašarais. Tai rodo ne tik padid÷jusi ur÷jos koncentracija, bet ir padid÷jęs pieno baltymingumas. Reikia atminti, kad padid÷jusi (taip pat ir sumaž÷jusi) ur÷jos koncentracija įsp÷ja, kad karv÷s dažniau sirgs reprodukcin÷s sistemos ligomis. Be to, pernelyg didelis ur÷jos kiekis biologiniuose skysčiuose turi įtakos gimdos atsistatymui ir ovuliacijai. Jei šlapimo koncentracija per maža, galima įtarti, kad racione trūksta baltymų, o tai nulems nevisavertį lytinį ciklą (Žilaitis, 2008).

Suderinti racionus pagal angliavandenių santykį yra lengviau, kai žinomas ur÷jos kiekis piene. Ur÷jos kiekis piene parodo azoto pusiausvyrą organizme, karvių „apsirūpinimą“

(20)

19 baltymingais ir energiniais pašarais. Nustatytas ur÷jos kiekis piene padeda gyvulių augintojams veiksmingai panaudoti pašarus, nes per didelis sušertų baltymingų pašarų kiekis didina pieno savikainą, o jų trūkstant, negaunama pakankamai produkcijos. Baltymų apykaita organizme normali, kai ur÷jos piene randama 15-30 mg/%. Jei ur÷jos nustatoma mažiau kaip 15 mg/%, gali būti, kad karvių š÷rimo racione trūksta baltymingų pašarų arba per didelis energijos kiekis. Padidinus jų kiekį, padaug÷s ne tik pieno, bet ir pager÷s jo baltymingumas. Be to, karv÷s mažiau sirgs medžiagų apykaitos ligomis. Kartais azoto pusiausvyra išlieka net ir tada, kai karv÷ gauna daugiau baltymų negu jų reikia sunaudotiems baltymams atstatyti (Legath et al., 2001).

Ur÷jos perteklius išsiskiria su pienu (piene ur÷jos randama daugiau kaip 30 mg/%.). Aukšta ur÷jos koncentracija gal÷tų būti sumažinta pridedant į racioną energijos turinčių koncentruotųjų pašarų, o žema- gal÷tų būti sureguliuoja šeriant labiau baltymingų pašarų racionu ( Stankevičius ir kt., 2010).

1.3.4. Laktoz÷s koncentracija piene

Pieno sudedamosios dalys n÷ra stabilios, jos priklauso nuo daugelio veiksnių. Viena pieno sudedamųjų dalių - laktoz÷. Ji išskirtinai sintezuojama tešmenyje, absorbuojant gliukozę iš kraujo ir randama žinduolių piene. Svarbi laktoz÷s savybe yra ta, kad veikiama pieno rūgšties bakterijų išskiriamų fermentų, ji skyla. Vyksta sud÷tingas laktoz÷s skilimo procesas- metabolizmas, vadinamas raugimu. Jis kryptingai atliekamas gaminant daugelį produktų (Šimkien÷ ir kt., 2007).

Laktoz÷s kiekis piene priklauso nuo karv÷s fiziologin÷s būkl÷s, jos individualių savybių ir per visą laktaciją yra gana pastovus. Natūraliame sveikų karvių piene randama 4,6 – 5,2 proc. laktoz÷s, kuri susidaro pieno liaukoje iš kraujo gliukoz÷s, jai susijungus su fosforilo galaktoze. Pagal laktoz÷s kiekį piene galima spręsti apie karvių š÷rimą, sveikatingumą, pieno kokybę ir jo falsifikavimą. Laktoz÷s kiekis piene maž÷ja, kai racione trūksta maisto medžiagų, reikalingų pieno sintezei, kai yra netinkamas angliavandenių ir baltymų santykis pašare, kai karv÷s šeriamos prastos kokybes silosu, šienainiu ir kitais pašarais, kuriuose yra daug sviesto ar kitų organinių rūgščių. Taip pat laktoz÷s kiekis yra mažesnis tų karvių, kurios serga mastitu ir įvairiomis virškinimo organų, ypač kepenų, ligomis. Nuo laktoz÷s ir mineralinių medžiagų kiekio priklauso pieno užšalimo temperatūra (Stankevičius ir kt., 2010).

Laktoz÷s kiekis mažai keičiasi palyginti su baltymais, tod÷l labiausiai reikia stengtis didinti pieno baltymų kiekį. Taip yra daroma tod÷l, kad laktoz÷s sintez÷ yra pagrindinis

(21)

20 primilžį lemiantis veiksnys. Taigi laktoz÷s sintez÷ ir su ja susijęs primilžio did÷jimas priklauso nuo gero karvių š÷rimo, ypač jų aprūpinimo energija (Minkevičius, 2002).

1.3.5. Somatinių ląstelių skaičius (SLS) piene

Somatin÷s ląstel÷s – tai leukocitai, limfocitai, eritrocitai (sudaro apie 85 proc. visų pieno somatinių ląstelių) ir pieno liaukos išskiriamųjų latakų epitelio ląstel÷s. Jos randamos sveikų ir sergančių karvių piene. Sveikų karvių piene SL skaičius svyruoja nuo kelių iki tūkstančių 1 cm3 pieno, o sergančių siekia milijonus ir dešimtis milijonų 1 m3 pieno (Žakas, 2002).

Somatinių ląstelių kiekį piene veikia įvairūs veiksniai: genetiniai ir negenetiniai. Genetiniai veiksniai siejami ir su tuo, kad skiriasi kai kurių karvių leukocitų (somatinių ląstelių) savyb÷s, nuo kurių priklauso greitesnis mikroorganizmų sunaikinimas. Karvių š÷rimą ir sveikatą gerai apibūdina SLS piene. Tai baltieji kraujo kūneliai, kūno ir sekrecijos ląstel÷s. Sveikų karvių piene somatinių ląstelių nedaug, nuo jų kiekio piene priklauso karvių bandos produktyvumas. D÷l padid÷jusio somatinių ląstelių skaičiaus piene labai sumaž÷ja kalcio. Lyginant su normaliu pienu, kalcio lieka tik trečdalis. Keičiasi ir pieno fizin÷s savyb÷s. Pieno pH padid÷ja 6,9 (normalus 6,6) ir net daugiau, nes į pieną patenka kraujo komponentų (Kulpys ir kt., 2010).

Anormaliu vadinamas pienas su krekenų, užtrūkusių karvių pieno priemaiša, tai pat su padid÷jusiu somatinių ląstelių skaičiumi. Somatinių ląstelių skaičius piene gali svyruoti nuo 10 tūkst./ml iki 10 mln./ml ir daugiau. Tai priklauso nuo daugelio dalykų:

• karv÷s organizmo atsparumo, sugeb÷jimo kovoti su įvairiais dirgikliais (SLS piene

didina bet kuri liga, ypač pasireiškianti sisteminiais simptomais, traumos, pasikeitusios aplinkos ar š÷rimo sąlygos);

• laktacijos laikotarpio (SLS būna didelis pirmomis dienomis po veršiavimosi,

mažiausias, esant didžiausiam produktyvumui iki laktacijos vidurio, o didžiausias – karvei užtrūkus);

• karv÷s amžiaus (SLS laipsniškai auga po kiekvienos laktacijos);

• metų laiko (SLS piene vasarą paprastai būna didesnis, nes šiluma ir dr÷gm÷ sukelia

karvei papildomą stresą);

• karvių bandos dydžio (pasauliniu masteliu lyginant, SLS piene mažesnis būna didel÷se

karvių bandose, kuriose galima užtikrinti gerą bandų valdymo kokybę. Lietuvoje SLS mažesnis mažose (iki 100 karvių) privačiose bandose;

• š÷rimo (SLS piene padid÷ja, šeriant karves nekokybiškais pašarais, nesubalansuotais

(22)

21

• melžimo (SLS piene didina melžimo higienos bei technologinių reikalavimų

nesilaikymas);

• laikymo sąlygų: SLS piene didina antisanitarin÷s karvių laikymo sąlygos, blogas

karvidžių mikroklimatas, per žema tvartų temperatūra, šlapi pakratai, skersv÷jai (Urbšien÷, 2012).

Somatinių ląstelių skaičius ypač padid÷ja sergant karvei mastitu. Mastitas- pieno liaukos uždegimas, sukeliamas kai nesilaikoma melžimo technikos reikalavimų (netinkamas tešmens paruošimas prieš melžiant, tuščiai melžiamas tešmuo, nesureguliuota melžimo įranga), esant blogoms zoohigienin÷ms sąlygoms (žema tvarto temperatūra, padid÷jusi tvarto dr÷gm÷, šlapi pakratai ir kt.), kai nepaisoma sanitarijos taisyklių (nešvara karvid÷je, blogai dezinfekuojami melžimo aparatai, pieno indai) (Staniškien÷ ir kt., 2007).

1.4. Karvių medžiagų apykaitos sutrikimai: klinikiniai požymiai, diagnozavimas Tiriant medžiagų apykaitos ligomis sirgusias karves, nustatyta: kuo didesnis genetiškai užprogramuotas karvių primilžis, tuo didesni pokyčiai vyksta ir organizme. Dažniausiai medžiagų apykaitos ligas sukelia energijos ir ląstelienos trūkumas racionuose bei kalcio metabolizmo sutrikimai. Gyvuliai d÷l sutrikusios medžiagų apykaitos patiria stresą, susilpn÷ja jų atsparumas, jie suserga kitomis ligomis, patiriama labai didelių nuostolių d÷l nevaisingumo, sumaž÷jusio produktyvumo, padid÷jusių veterinarinių išlaidų ir darbo sąnaudų. D÷l netinkamo šarminių ir rūgštinių pašarų, baltymų ir angliavandenių, makro bei mikroelementų santykio, jų trūkumo ar pertekliaus racione, vitaminų trūkumo išsivysto medžiagų apykaitos ligos.

Pagal medžiagų apykaitos ligas sukeliančias priežastis skiriamos trys jų grup÷s:

• su energijos trūkumu racionuose susijusios ligos-ketoz÷, nutukimo sindromas, nuovalų

užsilaikymas, nevaisingumas;

• D÷l ląstelienos trūkumo pasireiškiančios ligos-acitoz÷, laminitai (nagų ligos),

išputimas, šliužo užsisukimas, kepenų pūliniai;

• Kalcio metabolizmo sutrikimas-parez÷ po apsiveršiavimo.

Tai pat labai svarbu žinoti, kad medžiagų apykaitos ligos viena su kita labai susijusios ir dažnai pasireiškia kartu. Šis tarpusavio ryšys tik dar labiau išryškina profilaktikos priemonių, ypač užtrūkusių karvių š÷rimo ir jų priežiūros, svarbą (Minkevičius ir kt., 2006).

Osteomaliacija arba osteodistrofija. Tai dažniausiai pasitaikančios pieningų karvių ligos. Jomis karv÷s suserga d÷l nepakankamo kalcio ir fosforo kiekio racione arba netinkamo šių elementų santykio, trūkstant vitaminų A ir D, ypač laikant galvijus tvartuose ir

(23)

22 neišleidžiant jų į lauką. Norint, kad gyvuliai nesirgtų šia liga, reikia racionuose kontroliuoti kalcio ir fosforo santykį, kuris turi būti 1-2:1 (Skurdenien÷, 2007).

Ligos požymiai gali atsirasti ir iki veršiavimosi, ir veršiavimosi metu, ir po jo. Vieni iš būdingiausių parez÷s požymių yra šie: karv÷s nerimas, raumenų drebulys, gyvulys svirduliuoja, sunkiai valdo užpakalinę kūno dalį (Matusevičius ir kt., 1998).

Jei apsiveršiavusi karv÷ susirgo pareze, tai keturis kartus padid÷ja nuovalų užsilaikymo ir gimdos iškritimo tikimyb÷. Parez÷ redisponuoja šliužo slinkimąsi į kairę, o negyvo veršelio atsivedimas ir susirgimas pareze po veršiavimosi susieti su placentos užsilaikymu ir ketoze. Nuovalų užsilaikymas net šešiolika kartų didina pavojų susirgti ketoze. D÷l nepataisomai sutrikusios reprodukcin÷s veiklos buvę produktyvios karv÷s eliminuojamas iš bandos (Dorp et al., 1998; Fourichon et al., 2000; Goff, 2004).

Parez÷ – tai ūmi liga, kuria susirgus paralyžiuojamos ne tik apsiveršiavusios karv÷s galūn÷s, bet ir užpakalin÷ kūno dalis, rykl÷, liežuvis. Remiantis viena teorija, parezę sukelia sumaž÷jęs cukraus kiekis kraujyje, tai paaiškinama tuo, kad padid÷jus pieno gamybai, padid÷ja cukraus poreikis. Organizmas nesp÷ja prisitaikyti prie tokio staigaus pokyčio, kitos teorijos šalininkai aiškina, kad pareze suserga d÷l mikroelementų ( kalcio, fosforo, magnio) trūkumo, bet ir tai susiję su laktacijos pradžia, kuomet pienui gaminti organizmas turi gauti daugiau trūkumo, bet ir tai susiję su laktacijos pradžia, kuomet pienui gaminti organizmas turi gauti daugiau makroelementų. Organizmas yra tokia sud÷tinga sistema, kad sunku nuspręsti, kuri iš šių teorijų yra teisinga. Abi šios teorijos papildo vienas kitą ir galų gale galima suvesti į tai, kad pogimdymin÷ parez÷- tai kraujo cukraus ir makroelementų stygiaus pasekm÷, karv÷s organizmui nesp÷jus prisitaikyti prie padid÷jusių šių medžiagų poreikio. Laiku neprad÷jus gydyti, gyvulius ištinka koma ir jie nugaišta (Goff, 2004).

Apie medžiagų apykaitos būklę galima spręsti atlikus įvairius laboratorinius tyrimus. Sutrikus medžiagų apykaitai, visuose organuose randama morfologinių, histologinių, cheminių pakitimų, sutrinka normalios biologinių medžiagų oksidacin÷s ir redukcin÷s reakcijos, deaktyvuojami fermentai (Rajala-Schultz et al., 1999; Žilaitis ir kt., 2006).

Anot, R. Antanaičio ir kitų tyr÷jų (2010), norint užkirsti kelią „periodo po atvedimo ligų kompleksui, svarbu kuo anksčiau ir tiksliau įvertinti bandos sveikatos būklę. Vienas iš būdų – įvairūs kraujo ir pieno rodiklių tyrimai. Jie parodo energijos balansą ir yra reikšmingi produktyvių karvių bandų susirgimams išvengti, nes karvių kraujo biocheminiai rodikliai tiksliausiai atspindi mitybos ir medžiagų apykaitos būklę. Be to, pieno kokyb÷s rodikliai priklauso nuo š÷rimo lygio, melžimo reikalavimų užtikrinimo, nuo karv÷s sveikatos būkl÷s (Sloth et al., 2003).

(24)

23 Mineralin÷s medžiagos mitybai labai svarbios, nes yra piene, dalyvauja visuose organizme vykstančiuose apykaitos procesuose(Urbšien÷, 2012).

Pieningų karvių racionuose turi būti pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų. Jų reikia apykaitos procesams karv÷s organizme, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai ir kokybiškam pienui gauti. Pieningoms karv÷ms itin svarbūs – kalcis, fosforas, magnis ir kt., nes šios mineralin÷s medžiagos tiesiogiai dalyvauja pieno sintez÷s procesuose ir yra sud÷tin÷s pieno dalys (Bartkevičiūt÷, 2003).

Didel÷s produktyvumo galimyb÷s nesiejamos su gera karv÷s sveikata. Praktiškai pastebimas atvirkštinis reiškinys: kuo produktyvesn÷ karv÷, tuo ji jautresn÷ medžiagų apykaitos ir reprodukcin÷s sistemos sutrikimams. Tobul÷jant laikymo ir priežiūros metodams, paveldimumo įtaka sveikatai n÷ra pagrindinis etiologinis veiksnys. Vyrauja nuomon÷, kad karvių sveikata labiausiai priklauso nuo mitybos.

Mastito ir nevaisingumo priežastis taipogi yra medžiagų apykaitos sutrikimai. Egzistuoja ryšys tarp medžiagų apykaitos ir nevaisingumo. Dažniausia medžiagų apykaitos sutrikimų priežastis- sutrikusi kalcio apykaita. Kai ima trūkti kalcio, vystosi hipokalcemija: išsivysto nervų ir raumenų disfunkcija, ir karv÷ suserga pareze. D÷l nenormalios kalcio koncentracijos kraujyje sumaž÷ja tešmens rezentiškumas, tod÷l karv÷ suserga mastitu (Žilaitis, 2008).

Siekiant išvengti medžiagų apykaitos ligų, per tris savaites iki veršiavimosi karves reik÷tų šerti paruošiamuoju racionu. Yra nustatyta, kaip paruošiamojo š÷rimo laikotarpio trukm÷ veikia gyvulių sveikatingumą (Gailevičius, 2008).

Kiekviename organizme vyksta medžiagų apykaita. Nuo medžiagų apykaitos priklauso gyvulių augimas, vystymasis, veisimas ir produktyvumas. Medžiagų apykaitai organizme reikalingi baltymai, angliavandeniai, riebalai, įvairios mineralin÷s medžiagos, vitaminai. Normaliai apykaitai reikalingas tam tikras šių medžiagų santykis. Tod÷l gyvūnai turi gauti visaverčius racionus. Medžiagų apykaitos sutrikimus gali paskatinti blogos laikymo sąlygos, dr÷gm÷, šaltis, deguonies stoka. Kartais medžiagų apykaita sutrinka ir d÷l ją reguliuojančių endokrininių liaukų bei nervinių centrų funkcijų nepakankamumo (Štuikys, 2006).

1.4.1. Acidoz÷

Acidoz÷ - tai liga, kai gyvulio organizme padaug÷ja rūgščių, sutrikus rūgščių ir šarmų pusiausvyrai. Gyvulių kraujo pH palyginti vienodas: arklių ir galvijų - 7,40; kiaulių - 7,47. Pagal kraujo pH acidoz÷ skirstoma į kompensuotą ir nekompensuotą (dekompensuotą). Jei kraujo buferin÷s savyb÷s sumaž÷jusios, o pH nepakitęs, manoma, kad acidoz÷ kompensuota, o

(25)

24 kai pH sumaž÷jęs-acidoz÷ nekompensuota. Pagal kilmę acidoz÷ gali būti respiracin÷ (dujin÷) ir metabolitin÷. Respiracin÷ acidoz÷ atsiranda d÷l įvairių plaučių ligų, širdies nepakankamumo, gyvulių laikymo blogai v÷dinamose patalpose. D÷l šių priežasčių kraujyje pagaus÷ja anglies rūgšties, nes beveik visas CO2 virsta H2CO3.

Metaboline acidoze gyvuliai suserga, kai į organizmą su pašarais patenka daug neorganinių rūgštinių elementų (Cl, P, S) ar organinių rūgštinių (acto, pieno, oksalo), o šarminių elementų (Na, K, Ca, Mg) mažai. Atrajotojams mirtiną acidozę sukelia persi÷dimas varpinių grūdų ar jų produktų, cukrinių runkelių. Acitoze suserga badaujantys gyvuliai, kai organizme trūksta angliavandenių ir yra skaldomi audinių riebalai ir baltymai. Labai pieningos karv÷s suserga, kai racione trūksta energetinių medžiagų (Matusevičius, 1998).

Pagrindin÷s acidozę sukeliančios priežastys yra šios:

• Didelis koncentruotųjų pašarų kiekis racione (1l pieno daugiau kaip 250 g) racione; • Per smulkus pašaras. Stambios pašaro dalel÷s nesiekia 5 centimetrų;

• Rūgštūs pašarai (kukurūzai, žol÷s, silosas, cukrinių runkelių išspaudos ir kiti)

(Antanaitis ir kt., 2012).

Gyvuliai sergantys lengva acidoz÷s forma mažai ÷da, susilpn÷ja jų prieskrandžių motorika, sumaž÷ja produktyvumas, gyvuliai būna truputį apsnūdę, padažn÷ja jų kv÷pavimas ir širdies veikla. Sunkiausia ligos forma yra nekompensuota acidoz÷ (Lean ir kt., 2009).

Acidoz÷mis karv÷s dažniausia serga tuomet, kai sutrinka fermentacijos procesas d÷l pieno ir sviesto rūgščių disbalanso didžiajame prieskrandyje. Šia liga gali sirgti iki 22 proc. apsiveršiavusių karvių. D÷l jos ūkiai patiria didelių ekonominių nuostolių, nes karv÷s produktyvumas sumaž÷ja apie 400 kg pieno per 305 laktacijos dienas. Didesn÷ rizika susirgti acidoze yra pirmo-antro laktacijos periodo karv÷ms. Dažniausi klinikiniai acidoz÷s požymiai - d÷l mažesnio riebumo sumaž÷jęs pieno riebalų ir baltymų santykis. V÷liau karv÷s pradeda viduriuoti, rečiau ir trumpiau atrajoja negu įprastai. Ligai užsitęsus, atsiranda kojų ligos, karv÷s pradeda šlubuoti.

Gana dažna l÷tin÷ slapta acidoz÷s forma. Tokiu atveju sumaž÷ja karv÷s pieningumas (1-3 kg per dieną), išmatos būna skystesn÷s, jose taip pat randama nesuvirškintų pašarų detalių. Efektyviausios ir populiariausios acidoz÷s profilaktikos priemon÷s yra pagrįstos rūgščių neutralizavimu didžiajame prieskrandyje. Gana dažna priemone nuo acidoz÷s naudojama geriamoji soda (Antanaitis ir kt., 2012). Acidoz÷ išsivysto tada, kai karv÷s šeriamos nesuderintais, daugiausia rūgščiais pašarais. Be to, ši būkl÷ būna trūkstant mineralinių medžiagų, angliavandenių ir d÷l kitų priežasčių, tai pat d÷l širdies ir plaučių ligų. Galvijai dažnai serga latentine alimentine acidoze, kai yra šeriami koncentruotaisiais pašarais, kai

(26)

25 rūgštinių (P, S, C1) ir šarminių (Na, K, Ca) elementų santykis būna tai baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitos sutrikimas, d÷l kurio organizme padaug÷ja ketoninių medžiagų. Ši liga dar vadinama „bado liga“, bet ne d÷l to, kad karv÷ negauna pašarų, o tod÷l, kad įsisavina nepakankamai maisto medžiagų. Išskiriamos trys pagrindin÷s ketoz÷s priežastys. Pirmoji priežastis susijusi su karvių kūno įmitimu prieš apsiveršiavimą. Ketoze dažniau suserga tos karv÷s, kurios prieš apsiveršiavimą būna labai įmitusios ir po jo turi polinkį lies÷ti. Antroji ketoz÷s priežastis-angliavandenių trūkumas pašaruose. Tai mitybin÷s kilm÷s ketoz÷s forma, kuri lengvai išgydoma, pakoregavus racioną. Trečioji ketoz÷s priežastis - blogos kokyb÷s pašarai, ypač kukurūzų silosas, kuriame yra per daug acto rūgšties (Grant, 2003).

1.4.2. Ketoz÷

Karvių ketoz÷ pasireiškia ketonemija, ketonurija, hipoglikemija ir distrofiniais pokyčiais vidaus organuose. Gyvuliai suserga, kai jų organizme pagaus÷ja ketoninių medžiagų. Svarbiausia priežastis - karvių š÷rimas nesubalansuotais racionais, ypač kai trūksta angliavandenių. Ketozę sukelia gausus š÷rimas koncentruotaisiais ir rūgščiais, baltymingais pašarais, prastu silosu, kuriame yra daug rūgščių, ypač sviesto rūgšties (Matusevičius ir kt., 1998).

Karvei susirgus ketoze, pirmiausia pakinta pieno riebalų ir baltymų santykis, v÷liau ji lies÷ja, dar v÷liau pradeda maž÷ti pieno kiekis. Karv÷ nustoja ÷sti įprastus pašarus, net koncentruotus, pakinta pieno skonis(Goff, 2000).

Pagrindin÷ ketoz÷s priežastis yra neigiamas balansas tarp karv÷s primilžio ankstyvos laktacijos metu ir jos apetito, t.y. su dideliu pieno kiekiu jos atiduoda daugiau maisto medžiagų negu jų gauna su pašaru. Šis reiškinys vadinamas neigiamu energijos balansu.

Kaip jau buvo min÷ta, ketoze dažniausiai serga labai pieningos ir gerai įmitusios karv÷s, pra÷jus nuo vienos iki šešių savaičių po apsiveršiavimo. Didžiausias pavojus susirgti kyla trečiąją savaitę. Dauguma didelio produktyvumo karvių beveik visuomet laktacijos pradžioje gali susirgti ketoze, nes tuomet pieno primilžis būna didelis, o apetitas labai sumaž÷jęs, ir energijos poreikiui patenkinti naudojami kūno riebalai (Žilaitis ir kt., 2006).

Pirmas ketoz÷s požymis - sumaž÷jęs apetitas, ypač karv÷s pradeda ne÷sti koncentruotųjų pašarų. Kartais susilpn÷ja didžiojo prieskrandžio judesiai, sergančių karvių m÷šlas būna sausesn÷s konsistencijos. Dažniausiai karv÷s atrodo truputį apsnūdusios, stovi išlinkusiomis nugaromis, įtrauktais pilvais ir pakišusios užpakalines kojas po pilvu. Odos elastingumas sumaž÷ja, pasišiaušia plaukai. Karv÷s pradeda laižyti ir ÷sti įvairius ne÷damus daiktus, griežti dantimis ir greitai lies÷ti, tod÷l ši dažniausiai pasitaikanti forma vadinama lies÷jimo ketoze.

(27)

26 Pasitaiko, kad karv÷s suserga nervine ketoz÷s forma, kai labai padid÷ja gyvulio dirglumas, jis nekoordinuoja judesių: eina ratu, vaikšto be tikslo, laiko galvą atr÷męs į sieną ar ÷džias, nuolat laižo savo odą ir aplinkinius daiktus, akys išvirsta , blizga, padid÷ja seil÷tekis. Kartais oda tampa jautresn÷: glostoma karv÷ gali net subliauti (Minkevičius ir kt., 2006). Sergantys nervine forma gyvuliai netenka apetito, ne÷da koncentruotų pašarų, mieliau ÷da šieną, šakniavaisius, šiaudus. Prieskrandžių veikla susilpn÷ja, sul÷t÷ja defekacija, o kartais atvirkščiai – viduriuojama (Albright, 2001).

Dar viena ketoz÷s forma-pašarin÷. Ji gali pasitaikyti ūkiuose, kuriuose karvių racione per daug baltymų ir riebalų, per mažai angliavandenių. Tai pat ketozę gali sukelti ir pernelyg didelis cukringų pašarų kiekis racione. Susirgusios ketoze veršingos karv÷s atveda silpnus ir mažus veršelius, kurie būna neatsparūs ligoms, o apsiveršiavusios dažnai suserga nuovalų užsilaikymu, neuritu, kiaušidžių cistomis (Minkevičius ir kt., 2006).

Ketozei įveikti taikomos visos gydomosios priemon÷s, kurios didina gliukoz÷s kiekį kraujyje. Visų pirma, būtina intravenin÷s gliukoz÷s injekcijos. Kartu turi būti taikomi ir ilgesnio veikimo gydymo metodai (hormonų, skatinančių gliukoz÷s gamybą organizme injekcijos). Tai pat rekomenduojamos B grup÷s vitaminų (ypač svarbūs niacinas ir cholino chloridas) injekcijos, nes jie gerina kepenų veiklą ( Pikelis ir kt., 2006).

Ketoz÷s gydymui naudojama schema yra š÷rimo koregavimas (daug runkelių, bulvių, melasos, gero šieno), gliukoplastiniai junginiai (du kartus dienoje propileglikolis, propionatai), parenteraliai gliukokorikoidai, virškinimo gerinimo preparatai (deksametazonas, prednizolas, genabilis), gliukoz÷s intraveniniai tirpalai (Chose, 2001).

Šviežiapien÷s karv÷s, sergančios ketoze, dažnai pažeidžiamos kitų ligų-metritų, šliužo užsisukimo, mastitų ir reprodukcin÷s sistemos sutrikimų. Ar šviežiapien÷s karv÷s neserga ketoze, galima išsiaiškinti dviem būdais. Vienas iš jų – ketoninio kūno betahidroksibutirano nustatymas karvių serume ar šlapime. Kitas būdas – analizuoti pieno tyrimų duomenis. Šviežiapien÷s karv÷s, netenkančios daug svorio, paprastai gamina labai riebų pieną (Būdvytis, 2011). Ši liga gali išsivystyti netinkamai šeriant gyvulius, kai kraujyje d÷l baltymų, riebalų ir angliavandenių (cukraus) apykaitos sutrikimų, pagaus÷ja vadinamųjų ketoninių medžiagų.

Dažniausiai tai atsitinka šeriant karves pašarais, kuriuose yra sviesto ir daug acto rūgšties. Šių rūgščių atsiranda, pažeidus raugintų pašarų gamybos režimą. Liga išsivysto ir tada, kai racionuose, kuriuose gausu cukraus, arba baltymais turtingų pašarų, tad reikia kontroliuoti, kad racione nebūtų pažeistas cukraus ir baltymų santykis, kuris turi būti maždaug 1:1. Sergančių ketoze gyvulių iškvepiamas oras, prakaitas turi gendančių vaisių, acetono kvapą.

(28)

27 Pasikeičia ir pieno skonis. Karves nuo ketozių apsaugo šakniavaisiai, melasa, o silosas šį medžiagų apykaitos sutrikimą skatina (Skurdenien÷ ir kt., 2007).

Ligai būdingas sud÷tingas simptomų kompleksas, kur ketonemija ir ketonurija (vieni iš požymių) ryškūs ligos pradžioje, o ligai užsitęsus, gali būti nenustatomi. Klinikin÷ susirgimo eiga priklauso nuo ketoninių kūnų gausumo ir veikimo ilgumo, ketogenez÷s laipsnio, adaptacinių galimybių ir individualių gyvulio savybių. Susirgimo pradžioje kv÷pavimas ir pulsas stipriai padažn÷ja, širdies tonai silpni, dažnai sudvejinti, būna aritmija, o sumaž÷jus ketogenezei- normalizuojasi. Ligos pradžioje atsiradusius kv÷pavimo pakitimus, reikia skirti nuo bronchito ir pneumonijos metu kylančių kv÷pavimo sutrikimų. Dauguma gyvulių lies÷ja, maž÷ja jų produktyvumas, sutrinka reprodukcija (Bachman ir kt., 2003).

Ūkiuose, kuriuose d÷l vienokių ar kitokių priežasčių karv÷s serga ketoze, galima naudoti propilenglikolį po 200 – 300 g karvei per dieną arba kitus gliukoz÷s prekursorius (propionatus, dekstrozę ir kt.) (Žurauskien÷, 2012). Pasteb÷ta, kad karvei sergant ketoze, per laktaciją vidutiniškai netenkama iki 3 kg pieno per parą (Fourichon et al., 1999). Pieno produktyvumas sumaž÷ja 2 – 4 savaites prieš karvei susergant, tod÷l šis požymis gali būti svarus argumentas vertinant karv÷s sveikatą (Rajala – Schultz et al., 1999). Teigiama, kad ketoze sergančių karvių pienas riebesnis ir baltymingesnis (Duffield et al., 1997).

Ketoze serga, dažniausiai tvartuose laikomos gerai įmitusios pieningos karv÷s bei veršingos telyčios. D÷l šios ligos jos lieka bergždžios, ne tokios produktyvios. Pablog÷ja ir pieno kokyb÷. Sutrikus medžiagų apykaitai, kraujyje padaug÷ja ketoninių kūnų – acetono, acetilacto ir betaoksisviesto rūgšties. Laktacine ketoze gali susirgti prastai šeriamos šviežiapien÷s karv÷s, nes pienui susidaryti reikia labai daug pašare esančių maisto medžiagų, ypač gliukoz÷s. Pašarine ketoze karv÷s gali sirgti be aiškiai matomų požymių – jos dažniau lieka bergždžios, serga kitomis vidaus ligomis, veda negyvybingus veršelius, pasidaro labai jautrios. Ketoz÷s gydymas sud÷tingas. Karv÷s racione turi pakakti fosforo, kobalto bei jodo. Riebalingų ir baltymingų pašarų davinys turi būti saikingas. Kai trūksta angliavandenių, duodama cukrinių runkelių ar puscukrinių runkelių, bulvių, morkų. Rūgščiais pašarais šeriamiems gyvuliams duodama geriamosios sodos. Ligos išvengiama atsisakant prastos kokyb÷s siloso, neleidžiant nutukti užtrūkusioms karv÷ms. Žiemą joms leidžiama kasdien po 1 – 2 val. pasivaikščioti (Štuikys, 2006).

1.4.3. Ganyklin÷ tetanija

Ganykline tetanija dažnai serga pieningos karv÷s ganyklinio laikotarpio pradžioje, ypač staiga atšalus orams, kartais ir rudenį tuose ūkiuose, kur ganyklos gausiai tręšiamos

Riferimenti

Documenti correlati

Rudenį atlikus žem÷s riešutų tyrimus nustatyta 86,34% didesn÷ Penicillium genties tarša mikromicetais ant m÷ginių iš Prekybos miestelio „Urmas“, nei iš

Sąlygos lemia, kad „A“ ūkyje tik pavienės karvės serga nagų ligomis, o ūkyje „B“. pasteb ėta ženklus nagų ligų

Remiantis šiomis nuomonėmis, buvo nustatytos didžiausios leistinos koncentracijos grūduose, grūdų produktuose, džiovintose vynuogėse, skrudintose kavos pupelėse,

Didesnis skirtumas buvo pasteb÷tas žalių baltymų įsisavinimo lygyje, o kitos maisto medžiagos buvo įsisavinamos tiriamosios grup÷s kalių organizme tik šiek tiek

I grup÷s karvių produktyvumas (išreiškiant natūraliu pienu) buvo labiau panašus į kontrolin÷s grup÷s. Ir tai suprantama, kadangi jų racionai pagal baltymų

Manome, kad kraujo hematogeninius rodiklius nul÷m÷ š÷rimo būdas (kontrolin÷s grup÷s audinukai buvo šeriami natūraliu racionu, o bandomosios grup÷s sausais

Antrosios kontrolinės grupės kalytės buvo šertos Super Premium klasės pašarais, dėl geros pašarų kokybės augo sparčiau už tiriamosios grupės kalytes ir per

Prasčiausiais eksterjero rodikliais išsiskyrė Danijos juodmargių galvijų veislės karvės, kurių užpakalio plotis buvo siauriausias, užpakalinių kojų kampas šiek