LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

Gediminas Toliušis

RACIONŲ SU SKIRTINGU MAISTO MEDŽIAGŲ KIEKIU PANAUDOJIMAS AUDINIŲ PRIEAUGLIO ŠöRIMUI

Magistro darbas

Darbo vadovas:

Doc.dr. Algirdas Januškevičius

THE POSSIBILITY OF USING RATIONS WITH DIFFERENT AMOUNT OF ALIMENTARY STUFFS IN FODDERING MINKS JUNIOR

Magistro darbas atliktas 2007 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos, Gyvūnų mitybos katedroje, zootechnin÷s pašarų analiz÷s laboratorijoje, Lietuvos veterinarijos akademijos fiziologijos laboratorijoje, Lietuvos žv÷rininkyst÷s individualioje įmon÷je.

Magistro darbą paruoš÷: Gediminas Toliušis ... (parašas)

Magistro darbo vadovas : Doc. dr. Algirdas Januškevičius ... (parašas)

Recenzentas: ... (parašas)

Turinys

Įvadas 5

1. Literatūros apžvalga 7

1.1. Audinių virškinamojo trakto ypatumai 8

1.2. Maisto medžiagų svarba augimui, reprodukcijai ir kailio kokybei 9

1.2.1. Baltymų svarba bei poreikiai audinių š÷rime 10

1.2.2. Riebalų svarba ir poreikiai audinių š÷rime 12

1.2.3. Angliavandenių svarba ir poreikiai audinių š÷rime 14

1.2.4. Mineralinių medžiagų poreikiai ir svarba audinių mityboje 15

1.2.5. Biologiškai aktyvių medžiagų svarba ir poreikiai audinių š÷rime 18

1.3. Pašarai ir produktai vartojami audinių š÷rimui 20

1.3.1. Gyvūnin÷s kilm÷s pašarai 21

1.3.2. Augalin÷s kilm÷s pašarai ir daržov÷s 23

1.3.3. Žuvis ir jos perdirbimo atliekos 25

2. Bandymo atlikimo vieta ir metodika 25

2.1. Bandymo tikslas ir uždaviniai 25

2.2. Tyrimo atlikimo laikas ir vieta 26

2.3. Tyrimų metodai 26

3. Bandymas su audinių jaunikliais 28

4.1 Audinukų parinkimas ir bandymo schema 28

4.2. Kontrolinių audinukų š÷rimas 29

4.3. Bandomųjų audinių jauniklių š÷rimas 30

4.4. Stebimų audinukų svorio kitimas 32

4.5. Steb÷tų audinukų kailiukų kokyb÷s vertinimas 35

4.6. Audinukų kraujo tyrimo rezultatai 36

5. Tyrimų rezultatų aptarimas 38

6. Išvados ir pasiūlymai 40

7. Summary 42

1

Įvadas

Viena iš svarbių, bet ne esminių šakų gyvulininkyst÷je – žv÷rininkyst÷, kurios tikslas yra kailinių žv÷relių veisimas ir auginimas. Lietuvoje jau nuo seno auginami kailiniai žv÷reliai, bet pastaruoju metu kreipiamas vis dilesnis d÷mesys, nes kailių žaliavos kaina pasaulin÷je rinkoje kyla. Tuo tikslu susidom÷ta auginti kailinius žv÷relius ir Lietuvoje, didinant šių žv÷relių auginimo kiekius , skiriant vis didesnį d÷mesį vartojamų pašarų kokybei, nes tik pilnavertis š÷rimas gali duoti maksimaliausius gerų kailiukų kiekius ir kas labai svarbu žv÷rininkyst÷je – didesn÷s išmieros kailiukus.

Žv÷rininkyst÷ buvo prad÷ta pl÷toti XVII amžiuje Kanadoje Šv. Lauryno saloje. Čia buvo prad÷tos auginti juodsidabr÷s lap÷s. Iš čia žv÷relių auginimu buvo susidom÷ta ir kitose šalyse. Žv÷reliai buvo prad÷ti auginti JAV, Vakarų Europoje, Skandinavijos šalyse. Dabartiniu metu labiausiai žv÷rininkyst÷ išvystyta Danijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir NVS šalyse.

Užsienio šalyse egzistuoja dviejų tipų kailin÷s žv÷rininkyst÷s ūkiai: maži, kuriuose auginama iki 500 veislinių patelių, ir dideli, kuriuose auginama iki 5000 veislinių patelių. Mūsų šalyje žv÷relių augintojai augina nedideliais kiekiais kalinius žv÷relius, tod÷l vadinami ūkiai bus tik vidutinio dydžio.

Lietuvoje pirmoji juodsidabrių lapių ferma buvo įkurta 1929 metais netoli Kauno – Obelin÷je profesoriaus T.Ivanausko iniciatyva. Kažkada tai, Lietuvoje buvo penki dideli žv÷rininkyst÷s ūkiai ir kelios nedidel÷s fermos, skaičiuojant ne tik veislines pateles, bet susumuojant ir visą prieauglį. 1983 metus galima laikyti, kaip pirmuosius ir turtingiausius pagal paruoštų kailiukų kiekį: buvo paruošta 268000 audinių, 30000 žydrųjų lapių, 12500 juodsidabrių lapių kailiukų.

Formuojant kailinių žv÷relių veislines bandas, audin÷s buvo įvežamos iš užsienio šalių: Danijos, Suomijos, Švedijos, o taip pat iš kaimyninių šalių –Latvijos bei Rusijos.

Šiuo metu Lietuvos kailin÷je žv÷rininkyst÷je yra daug pasikeitimų. Nuo 1996 metų pradžios kailinių žv÷relių auginimas Lietuvoje priskiriamas žem÷s ūkio veiklai. Žv÷relius augina įmon÷s ir privatūs asmenys.

Lietuvos kailinių žv÷relių augintojai dalyvauja užsienio šalių (daugiausia Skandinavijos) organizuojamuose kailių pardavimo aukcionuose, o kaip žinome anksčiau šie aukcionai vykdavo

2 dabartin÷s Rusijos teritorijoje. Lietuvoje išaugintų kailių kokyb÷ dar nepilnai prilygsta užsienio standartams (atskirais atvejais net lenkia) ir keliamiems reikalavimams, tačiau jų kokyb÷ ir pirminis paruošimas yra tinkami.

Lietuvos kailinių žv÷relių augintojai priimami į Europos Žv÷relių Augintojų asociacijos Tarybą, kurioje yra gaunama visa informacija apie šio verslo pad÷tį pasaulyje ir net atskirose šalyse. Kiek užauginama kailinių žv÷relių realizacijai ir kiek jų laikoma privačiame sektoriuje pastaraisiais metais duomenų gauti nepavyksta. Paskutinieji patikimi duomenys apie pad÷tį Lietuvos žv÷rininkyst÷je buvo aptikti 1999 metais. Per šiuos metus Lietuvos žv÷rininkyst÷s ūkiuose buvo užauginta 39000 audinių, o kada yra palankios sąlygos, superkama apie 220000 audinių kailių. Dabartiniu metu Lietuvoje taikoma Europos kailinių žv÷relių augintojų patirtis, įvežami ir audinių bei kitų žv÷relių š÷rimui vartojami užsienyje pagaminti pašarai bei pašariniai priedai, skirti atskiriems žv÷relių auginimo periodams, taikomos naujos kailinių žv÷relių auginimo ir veisimo technologijos. Nors pastaruoju metu ir mūsų šalies perdirbimo įmon÷s siūlo žv÷relių augintojams jose pagamintus visaverčius pašarus, kurie yra s÷kmingai vartojami.

Norint gauti kokybiškus, užsienyje nustatytus standartus atitinkančius ir konkurentabilius užsienio šalyse pagamintiems, kailius, reikalinga žv÷relių auginimui taikyti racionalius veisimo ir auginimo, iš jų gaunamos produkcijos kokyb÷s gerinimo būdus. Tam reikia – žv÷relius šerti priklausomai nuo jų fiziologin÷s būkl÷s, amžiaus, kūno mas÷s, o svarbiausia auginimo tikslo visaverčiais pašarais, kurie būtų subalansuoti pagal vaisas maisto medžiagas ir jų sudedamąsias dalis ir gautų pakankamą kiekį apykaitos energijos.

Taigi, tas pagrindinis kriterijus, daug ką apsprendžiantis – pilnavertis racionas ir teisingas jo vartojimas, racionas turi būti nebrangus, nes pašarai smarkiai padidina kailiuko savikainą. Vartotini pašarai turi aprūpinti racioną visomis būtinomis maisto medžiagomis ir jos turi būti atitinkamame santykyje, kad audinių arba lapių organizmas gal÷tų jas kuo aukštesniu lygiu įsisavinti.

Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti audinukų po atjunkymo iki realizacijos laikotarpio š÷rimą bei jo ypatumus, panaudojant racionus su skirtingu maisto medžiagų santykiu, steb÷ti audinukų augimo spartą, gautų kailiukų kokybę, išsivystymą bei sveikatingumą.

3

2. Literatūros apžvalga

Pirmosios šalys, kuriose buvo prad÷ta auginti kailinius žv÷relius yra JAV, Kanada ir Rusija. 1914 metais kailinių žv÷relių veisimu susidom÷ta ir Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, kai į Norvegiją pirmą kartą iš Kanados buvo įvežtos sidabrin÷s lap÷s. Taigi, Norvegija tapo pirmąja Skandinavijos šalimi, kurioje buvo prad÷tos intensyviai veisti ir auginti lap÷s, o jau keturiolika metų v÷liau lapių veisimu susidom÷ta ir Danijoje. Audin÷s prad÷tos veisti intensyviai nuo 1930 m. Jų veisimo pradininkais laikomi Danijos žv÷relių augintojai.

Pirmosios didel÷s audinių fermos atsirado JAV, Kanadoje ir Rusijoje, o jau v÷liau Skandinavijos šalyse ir Didžiojoje Britanijoje. Buvo prad÷ta vykdyti tarptautin÷ apskaita ir 1953 metais pasauliniame ūkyje buvo priskaičiuota 4,2 mln. audinių prieauglio ir apie 1,3 mln. audinių patelių. 1983 m. Danijos kailinių žv÷relių fermose buvo auginama apie 6 mln. audinių, t.y. apie 22 proc. pasaulin÷s rinkos, o jau 2002 m., t.y. dvidešimties metų b÷gyje, jų kiekis šioje šalyje išaugo virš 12 mln.

2002 m. duomenimis pasaulin÷je rinkoje pagaminta daugiau kaip 28 mln. audinių kailiukų, iš kurių 39,5 proc. gauta Danijos fermose; 9,7 proc. Olandijoje; 8,7 proc. Rusijoje; 8,3 proc. JAV; 6,5 proc. Suomijoje; 5,5 proc. Kinijoje; 4,5 proc. Švedijoje; 3,9 proc. Kanadoje; 2,1 proc. Baltijos šalyse; 1,9 proc. Lenkijoje; 1,7 proc. Baltarusijoje ir 7,5 proc. kitose šalyse (Tauson et al., 2004).

Amerikiečių mokslininkų duomenimis pateikiama, kad pats paruoštų audinių kailiukų pikas buvo 1988 ir sudar÷ 42 mln., o 2007 metais buvo gauta 55,8 mln. audinių kailiukų. 2008 metais atskirose šalyse buvo paruošta audinių kailiukų: Danijoje 30,1 proc., Kinijoje 19,3 proc., Olandijoje 9,7 proc., Lenkijoje 7,9 proc., JAV 6,0 proc., Kanadoje 9 proc., Suomijoje 4,5 proc., Baltijos šalyse 3 proc., Rusijoje 2,8 proc., Švedijoje 2,6 proc., Baltarusijoje 1,3 proc., Norvegijoje 1,3 proc., kitose šalyse 5,3 proc. 2009 metais buvo planuojama pasaulinei rinkai pateikti 46,5 mln. audinių kailiukų (Hutt, Rasmussen, 2008).

4

2.1. Audinių virškinamojo trakto ypatumai

Kailiniai žv÷reliai, palyginus su kitais naminiais gyvūnais, prijaukinti neseniai, tod÷l jie mažai kuo skiriasi nuo savo laukinių prot÷vių. Tačiau prijaukintų žv÷relių pakito plaukuotumas ir plaukų spalva, taikant kryptingą atranką ir gerinant veislines savybes padid÷jo audinių vislumas, nameliuose laikomi žv÷reliai labiau priprato prie žmonių, susilpn÷jo jų savisaugos instinktai. Audin÷ms yra būdingi sezoniniai biologiniai ciklai, ribotas poravimosi laikas, sezoninis š÷rimasis ir maisto medžiagų poreikio kitimas keičiantis tiek metų laikams, tiek fiziologinei būklei (Skrede, Cheeke, 2005). Nors gal taip ir negalima teigti, bet žmogaus įsikišimas pakeit÷ audines ir mitybiniu aspektu. Taip iš prigimties audin÷ yra m÷s÷dis gyvūnas, o mes vykdydami š÷rimą, stengdamiesi pilnai subalansuoti racionus pagal maisto medžiagas ir kaitalioti jų santykius, šiuos žv÷relius pavert÷me visa÷džiais.

Daugiausia maisto medžiagų audin÷s suvartoja vasaros metu, poreikiai maisto medžiagoms ir jų sudedamosioms dalims rudens laikotarpiu ženkliai sumaž÷ja. Mažiausi maisto medžiagų poreikiai būna žiemą, o pavasarį jie pradeda did÷ti. Auginant žv÷relius narveliuose, jiems didelį poveikį daro ir tokie faktoriai, kaip šviesa, pašaro kiekis ir kokyb÷, oro temperatūra ir santykinis dr÷gnis. Kintant klimatui, kinta ir audinių biologin÷s savyb÷s.

Audin÷ms racionai sudaromi iš įvairių pašarų, bet pagrindą sudaro gyvūnin÷s kilm÷s pašarai, tokie kaip m÷sa ir subproduktai, žuvis ir jos produktai (Fink et al., 2005).

Audinių virškinamasis traktas skiriasi nuo kitų sunaminintų gyvūnų keliais svarbiais bruožais. Pl÷šrūnams yra būdinga tai, kad jie turi aštrius dantis, kuriais , būdami laisv÷je mieliau pl÷šo nei kramto maistą.

Audinių virškinamasis traktas yra palyginti trumpas, o jo ilgiausia dalis yra žarnynas, kuriame vyksta intensyvus maisto medžiagų įsisavinimas. Nustatyta, kad audinių virškinamasis traktas yra tik keturis kartus didesnis už kūno ilgį, kai, tuo tarpu, kiaulių ir galvijų virškinamasis traktas yra ilgesnis 14-20 kartų (Overland et al., 2006). Trumpas virškinamasis traktas yra nesud÷tingas, tod÷l maisto medžiagos jame išsilaiko neilgai ir žv÷reliai per trumpą laiką negali įsisavinti didelio kiekio maisto medžiagų. Per virškinamąjį traktą pašaro mas÷s praeina per 3-5 valandas, tai yra nustatyta daugkartiniais bandymais (Tauson et al., 2004).

5 Didžiausia pašarų maisto medžiagų dalis absorbuojama suskaldžius jas iki paprastų junginių: baltymus – iki aminorūgščių, riebalus – iki riebalų rūgščių ir t.t. (Skrede, Ahlstrom, 2002). Skrede ir Cheeke (2005) taip pat nurodo, kad sud÷tingų pašaruose esančių maisto medžiagų skaidyme iki paprastų junginių dalyvauja visa eil÷ specifinių fermentų bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Dauguma fermentų yra specifiniai ir gali atlikti tik tam tikrą funkciją, tačiau sąveikauja su kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis, tokiomis kaip vitaminai, mineralin÷s medžiagos gali atlikti ir kitas funkcijas. Kai kurie virškinimo fermentai yra arba gali būti sintezuojami pačiame virškinamajame trakte mikrofloros pagalba (Wamber, Tauson, Elnif, 1996).

Virškinamasis traktas yra vamzdinis organas, einantis per visą kūną. Maisto medžiagos patenka į organizmą per burnos ertmę, per ryklę, stemplę, skrandį, plonas ir storas žarnas. Virškinamajame trakte gausu liaukų, kurios gamina metaboliniams procesams reikalingas medžiagas. Burnos ertm÷s, rykl÷s ir stempl÷s funkcija yra mechaninis pašaro masių apdorojimas ir transportavimas į skrandį. Pašarai skrandyje yra maišomi mechaniškai bei veikiami skrandžio sulčių, kuriose gausu fermentų, druskos rūgšties bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų (Sidorovich et al., 1999; Rogers et al., 1997).

Intensyviausias medžiagų įsisavinimas vyksta plonosiose žarnose. Papildomai prie virškinimo sulčių, kurios kartu su pašaro mase slenka iš skrandžio, fermentus išskiria ir kasa bei tulžies pūsl÷. Storosiose žarnose taip pat vyksta dalinis maisto medžiagų absorbavimas bei formuojamos išmatos. Iki pašaro mas÷ms pasiekiant storųjų žarnų skyrių, beveik visos maisto medžiagos, suskaidytos iki paprastų junginių būna absorbuotos į organizmą. Prieš išmatų pašalinimą iš organizmo per storųjų žarnų sieneles vyksta vandens adsorbcija ir išmatos įgauna normalią konsistenciją. Per trumpas pašaro masių buvimas storųjų žarnų skyriuje gali sukelti diar÷ją, kadangi plonųjų žarnų turinyje gausu vandens.

Esant normalioms sąlygoms, iki paprastų junginių suskaldytos ir absorbuotos į kraują maisto medžiagos išnešiojamos po visą organizmą ir panaudojamos kaip statybin÷ medžiaga, kaip energijos šaltinis įvairiems organizme vykstantiems procesams (Hernesniemi, 2000).

6

2.2. Maisto medžiagų svarba augimui, reprodukcijai ir kailio

kokybei

Gyvybingumui, normaliai sveikatos būklei ir gražiam kailiui gauti, kalinių žv÷relių racionai turi būti subalansuoti pagal energijos kiekį bei baltymus, riebalus, angliavandenius, mineralines medžiagas, vitaminus ir kitas biologiškai aktyvias medžiagas. Maisto medžiagos turi būti pateikiamos aukšto įsisavinimo lygio, tarp pagrindinių maisto medžiagų turi būti išlaikomas atitinkamas santykis, nes atskirais atvejais viena maisto medžiaga kitos pakeisti negali. Kiekviena maisto medžiaga savo ruožtu yra svarbi, tod÷l būtina, kad žv÷reliai su pašaru gautų jų optimalius kiekius.

2.2.1. Baltymų svarba bei poreikiai audinių š÷rime

Baltymai audin÷ms sudaromuose racionuose turi būti atitinkamu kiekiu ir santykiu su kitomis maisto medžiagomis, kadangi tai pagrindin÷ statybin÷ medžiaga organizmo ląstel÷ms. Audin÷ms, kaip ir kitiems kailiniams žv÷reliams: šunims, kat÷ms, lap÷ms, baltymai yra energijos šaltinis, tačiau per didelis jų kiekis racione yra nepageidautinas, kadangi tai yra neefektyvu ir neekonomiška, nes baltymai pašare yra patys brangiausi. Norint išvengti tokių klaidų, reikia racionus sudaryti atsižvelgiant į žv÷relių produktyvumą ir fiziologinę būklę (Hansen et al., 2001; Hellwing et al., 2005; Krogdahl, Ahlstrom, Skrede, 2004).

Augalin÷s ir gyvūnin÷s kilm÷s pašaruose esančių baltymų kokyb÷ priklauso nuo juose esančių aminorūgščių. Žv÷reliai, skirtingai nei augalai, nesugeba sintetinti aminorūgščių, kurios jiems reikalingos palaikyti gyvybin÷ms funkcijoms, produktyvumui ir reprodukcijai, iš paprastų neorganinių junginių, kadangi jų organizme nesusidaro NH2 amino grup÷ (Damgaard, Clausen,

Borsting, 1998). Baltymo susidarymui jie turi gauti būtinas aminorūgštis iš augalų, kitų gyvūnų audinių. Audinių organizmas yra apribotas galimyb÷s, kad organizme viena aminorūgštis virstų kita. Tokie procesai vyksta kepenyse.

7 P. Rasmussen ir C. Borsting (2001) teigia, kad baltymų kokyb÷ priklauso nuo juose esančių aminorūgščių ir kad baltymų kiekis, reikalingas audin÷ms, priklauso nuo jų pilnavertiškumo bei jų biologin÷s vert÷s ir nuo to, kiek ir kokių racione yra riebalų bei angliavandenių. Taip pat priklauso nuo paties žv÷relio amžiaus, lyties, fiziologin÷s būkl÷s bei produktyvumo. Pašaruose angliavandenių turi būti tiek, kad audin÷s jų sąskaita gal÷tų patenkinti organizmo energinius poreikius, o baltymus gal÷tų panaudoti organizmo baltymų sintezei, kitaip sakant, raumeninio audinio kaupimui.

Audinių organizmas sugeba prisitaikyti prie mitybos režimo pasikeitimo, bet ne ypač staigaus. Pasitaiko atvejų, kad adaptacijos mechanizmas tinkamai nesuveikia ir baltymų pasisavinimas bei panaudojimas organizme sutrinka. Tai atsitinka tada, kai audin÷s gauna netinkamai apdorotus pašarus ir juose esančius tam tikru kiekiu baltymus. Tokiais atvejais iš didelio kiekio baltymų, aminorūgščių, esančių pašaruose, organizmas įsisavina tik nedidelę jų dalį.

Optimalus pilnaverčių baltymų kiekis audin÷ms yra toks, kai jie subalansuoti aminorūgščių atžvilgiu ir visiškai panaudojama organizmo bei sąlygoja geras reprodukcines ir produktyviąsias savybes: augimą, vystimąsi, kailio susidarymą ir kokybę. Visus šiuos poreikius geriausiai tenkina gyvūnin÷s kilm÷s pašarų baltymai (Storebakken el al., 2004; Szymeczko, Skrede, 2001).

Audinių š÷rimui vartojami ir pigūs subproduktai, kuriuose didžiąją dalį baltymų sudaro nepilnaverčiai baltymai – kolagenas, elastinas ir retikulinas.

M÷soje esančius baltymus audinių organizmas suvirškina 90 proc., o grūduose esančius baltymus – 15 – 65 proc. lygyje. Geriausiai virškinami raumeninio audinio baltymai, blogiau jungiamojo audinio, kremzlių ir kauluose esantys baltymai. Kuo gyvūnin÷s kilm÷s baltymuose daugiau kolageno, tuo blogiau jie virškinami (Fink, Borsting, 2002). Galvose, trach÷jose, knygenose, plaučiuose, paukštienos atliekose yra 30 – 60 proc. mažiau sieros turinčių aminorūgščių – metionino ir cistino, triptofano, lyginant su raumenų baltymais. Jei tokie pašarai vyrauja audinių racionuose, tai kritin÷mis aminorūgštimis, lemiančiomis kailio plaukų dangos susidarymą ir augimą, tampa metioninas ir cistinas bei triptofanas. Šių aminorūgščių poreikis plaukų dangos formavimui yra ne mažiau kaip 8 g virškinamųjų proteinų, kuriuose yra 50 mg triptofano ir 190 mg metionino bei cistino 100 kcal apykaitos energijos.

Suaugusioms audin÷ms ir pakaitiniam prieaugliui nuo spalio iki geguž÷s turi būti sudaromi racionai, kuriuose yra 10 – 22 g virškinamųjų proteinų 100-ui kcal. Veislinių audinių racionuose nuo liepos iki gruodžio triptofano turi būti ne mažiau nei 70 mg, o nuo sausio iki balandžio ne mažiau nei 85 mg, metionino atitinkamai ne mažiau nei 215 ir 280 mg 100-ui kcal apykaitos

8 energijos. Mažesni šių aminorūgščių kiekiai neigiamai veikia vislumą, nes gaunami mažiau skaitlingi palikuonių lizdai. Bendras metionino ir cistino kiekis visame pašaro davinyje turi būti 3,0 – 3,5 karto didesnis nei triptofano (Damgaard, 2003; Damgaard, Clausen, Borsting, 1998; Kerminen-Hakkio et al., 2000).

Proteinų sud÷tyje turi būti visos aminorūgštys, iš kurių 11 yra būtinos ir nusako proteinų kokybę ir biologinę vertę. Kuo didesnis jų kiekis ir optimalesnis santykis pašaruose, tuo didesn÷ pašaro maistin÷ vert÷, o tuo pačiu ir biologin÷ vert÷ (Fink et al., 2005).

Jei pašaruose yra trūkumas būtinų aminorūgščių, sumaž÷ja organizmo baltymų sintez÷, o aminorūgštys bus panaudojamos energiniams poreikiams patenkinti.

Aminorūgščių sud÷tis raumenyse atskirų rūšių gyvūnų skiriasi nedaug ir šis skirtumas yra apspręstas proteinų aminorūgščių kiekio skirtumais įvairiose kūno dalyse. Audin÷ms yra būtinos sieros turinčios aminorūgštys – metioninas ir cistinas. Šios rūgštys, esant tam tikromis sąlygomis, gali pakeisti viena kitą. Jos yra labai svarbios kailio susiformavime ir nemaža dalimi lemia jo kokybę. Audin÷ms šių aminorūgščių didesni kiekiai būtini d÷l kailio tankumo: pūko, akuotinių ir krypties plaukų kiekiui viename kvadratiniame centimetre, nes kailio kokybę nulemia ne tik jo dydis, bet ir plaukų dangos tankis.

2.2.2. Riebalų svarba ir poreikiai audinių š÷rime

Pagrindin÷ rezervin÷ medžiaga žv÷relių organizme – riebalai. Ši maisto medžiaga yra laikoma ir pigiu koncentruotu energijos šaltiniu. Suskaldžius 1 g baltymų gaunama 39,8 kJ apykaitos energijos, kai tuo tarpu iš 1 g baltymų gaunama 23,9 kJ, iš angliavandenių 17,5 kJ apykaitos energijos. Didinant riebalų kiekį pašaruose, sumaž÷ja sušeriamų pašarų apimtis, bet padid÷ja jo energin÷ vert÷. Stimuliuojantis augimą riebalų poveikis organizmui yra paaiškinamas jų aukšta energine verte, esant geram įsisavinimui.

Su riebalais žv÷relių organizmas gauna reikalingas metaboliniams procesams riebalų rūgštis: linolo, linoleno, arachido bei didžiąją dalį apykaitos energijos. Riebalai susideda iš glicerolio ir daugiau nei 20 lakiųjų riebalų rūgščių. Riebalų rūgštys gali būti sočios ir nesočios.

Skirtingų riebalų tipų virškinamumas skiriasi pagrinde sąveika tarp sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių. Virškinimui ypač palankios riebalų rūgštys, turinčios grandin÷je daugiau nei 18 anglies atomų (Mayntz et al., 2008).

9 Linolo, linoleno ir arachido rūgštys yra laikomos būtinosiomis, nes jos yra svarbios plaukų dangos vystimuisi ir augimui, bendram organizmo augimui, reprodukcijai ir produktyvumui, nes motinų pienas yra palyginti riebus – apie 8 proc., tai šiam lygiui palaikyti reikalingas atitinkamas kiekis ir išvardintų riebalų rūgščių (Tauson et al., 2005). Šios rūgštys nesintezuojamos organizme, tod÷l, esant jų trūkumui pašaruose, sutrinka prieauglio augimas ir bendras išsivystymas, o suaugusioms audin÷ms sutrinka reprodukcin÷s funkcijos, pasireiškia įvairūs odos susirgimai. Visi išvardinti pasireiškiantys požymiai smarkiai pablogina laukiamą galutinį rezultatą – kailiuko kokybę. Kad išvengti šių nepageidaujamų reiškinių, reikia optimizuoti audin÷ms skirtus racionus, pateikti atitinkamus min÷tų riebalų rūgščių kiekius: suaugusi audin÷ turi gauti 0,5 proc., vaikingos ir laktuojančios patel÷s – 1,5 proc. nuo pašaro bendro sausųjų medžiagų kiekio (Ahlstrom, 1992; Rouvinen, Mӓntysalo, 1999; Rouvinen et al., 2001). Taip pat rekomenduojama audin÷ms 100-ui kcal apykaitos energijos gruodžio – balandžio m÷nesiais duoti 2,5 – 3,7 g; geguž÷s – birželio – 3,7 – 4,9 g; liepos – spalio – 4,7 – 5,7 g ir lapkričio – 3,7- 4,5 g riebalų (National research council, 2000).

Kai kurie autoriai nurodo, kad esant audinių jaunikliams skirtuose racionuose daug riebalų, jiems reikia sušerti mažesnius pašaro kiekius, nes juose būna sukoncentruota daugiau energijos. Tokiu pašaru šeriamas prieauglis pasižymi spartesniu augimu, didesniais priesvoriais, iš jų gaunami didesnio ploto kailiukai (Rouvinen et al., 2001).

Audinių poravimosi metu patartina racionuose sumažinti riebalų kiekį, vengiant patelių nutukimo. Norint gauti kokybiškesnius kailius, patartina du m÷nesius iki mušimo sumažinti riebalų kiekį ir padidinti angliavandenių kiekį racionuose (Helwing et al., 2005).

Audin÷s gerai įsisavina žuvų, jūros gyvūnų ir augalinius riebalus (aliejus). Jų įsisavinimas siekia 95 – 97 proc. Linolo ir linoleno rūgštys pagrinde būna augalin÷s kilm÷s riebaluose, o arachido rūgštis – gyvūnin÷s kilm÷s riebaluose. Kiaulių ir pačių audinių riebalus audin÷s įsisavina 81 – 89 proc. Trūkstant natūraliai riebių pašarų, davinio riebalingumui padidinti tinka galvijų lajus, kiaulienos taukai ir lašiniai, riebūs subproduktai (Urlings et al., 19993; Urlings,Bijker, 1991).

Žuvies ir jūros gyvūnų taukai, augaliniai aliejai ir riebi arkliena turi daug nesočių riebalų rūgščių, kurios laikymo metu greitai oksiduojasi (Urlings, Bijker, 1991). Nesočiomis šios riebalų rūgštys yra vadinamos tod÷l, kad savo chemin÷je struktūroje jos turi vieną ar daugiau dvigubų jungčių, kurios lengvai sąveikauja su kitais junginiais bei oro deguonimi.

Oksiduoti riebalai yra pavojingi, nes sukelia intoksikacijas, virškinamojo trakto sutrikimus, skaido vitaminus, trikdo prieauglio augimą ir vystimąsi, neigiamai veikia plaukų dangos formavimąsi, padidina abortų riziką. Šeriant audines pašarais, kuriuose vyrauja nesočios riebalų

10 rūgštys, padid÷ja vitamino E poreikis, tod÷l papildomai į pašarą turi būti dedama po 10 – 15 mg vitamino E (Tuori et al., 2002).

Apdorojant pašarus aukšta temperatūra riebalai polimerizuojasi ir jų įsisavinimas sumaž÷ja 7 – 10 proc. Augalinių riebalų aukšta temperatūra taip nepaveikia. Riebalų virškinamumas priklauso nuo juos sudarančių riebalų rūgščių.

Riebalų rūgštys absorbuojamos per žarnų sieneles ir su krauju išnešiojamos po visą organizmą, kur panaudojamos kaip energijos šaltinis, pieno sintezei laktacijos metu arba deponuojami (Fink et al., 2004). Riebalai, norint sulaukti iš jų panaudojimo teigiamo efekto, turi būti lengvai virškinami. Ypatingai į tai reikia atkreipti d÷mesį sudarant racionus laktacijos laikotarpiui, prieaugliui ankstyvo ir intensyvaus augimo metu.

2.2.3. Angliavandenių svarba ir poreikiai audinių š÷rime

Angliavandeniai ne mažiau svarbūs audinių š÷rime nei baltymai ir riebalai. Žv÷reliams iš angliavandenių tinka krakmolas ir cukrus, netinka celiulioz÷, nes jie neturi turtingos mikrofloros, kad gal÷tų skaidyti ją ir negalime teigti, kad tai vienas iš labai svarbių maisto medžiagų komponentų. Grūduose ir bulv÷se yra apie 80 proc. krakmolo, kuris yra viena iš svarbiausių energinių medžiagų. Iš įvairių rūšių pašarų audin÷s įsisavina 91 – 96 proc. krakmolo. Grūdų angliavandenių įsisavinimas yra geresnis, kai jie yra smulkinami. Lengvai įsisavinami angliavandeniai pagerina baltymų ir riebalų įsisavinimą (Buddington et al., 2000).

Ilgesnį laiką trūkstant pašaruose lengvai įsisavinamų angliavandenių, žv÷reliai gali susirgti acidoze – medžiagų apykaitos sutrikimu. Labai ilgą laiką šeriant žv÷relius pašarais, kuriuose trūksta lengvai įsisavinamų angliavandenių, tinkamai neapdorojant pašaro ir jeigu juose vyrauja m÷s÷džių virškinamajam traktui netinkami angliavandeniai, sutrinka prieauglio augimas, patel÷s neprodukuoja pieno, gaunami prastesn÷s kokyb÷s kailiai (Hansen, 1997; Fink, Rasmussen, Tauson, 2007).

Didinant angliavandenių kiekį pašaruose, sumaž÷ja poreikis baltymams. Angliavandeniai racione gali sudaryti 10 – 35 proc. visų maisto medžiagų poreikio. Optimaliausias angliavandenių kiekis audinių racionuose yra 20 – 30 proc. nuo bendro pašarų kaloringumo (Fink et al., 2004; Wamberg et al., 1996).

11 Mažinant pašaro savikainą, didesnį kiekį angliavandenių (30 proc.) galima skirti audinių prieaugliui nuo liepos vidurio, duodant tokį patį kiekį riebalų ir 8 – 9 g virškinamųjų proteinų. Rugs÷jo – spalio m÷nesių laikotarpiu angliavandeniai turi sudaryti 5 – 7 g 100-ui kcal apykaitos energijos, sušeriant juos miltų ekstrudato ar koš÷s pavidalu. Jei angliavandeniai racione sudaro virš 50 proc., o riebalai – virš 20 proc., tai pasireiškia tokie nepageidaujami procesai, kaip sutrikęs prieauglio augimas, ko pasekoje gaunami mažesnio ploto ir prastesn÷s kokyb÷s kailiai.

Kailinių žv÷relių virškinamajame trakte blogiausiai skaldomas kukurūzų miltų krakmolas. Paskutiniu metu stengiamasi iš racionų išimti kukurūzus, nes daugeliu atvejų jie sukelia alergines reakcijas. Ypač prad÷ta nevertinti pramoninių pašarų šunims, kurių sud÷tyje , kaip komponentas, eina kukurūzai. Termiškai apdorojant šiuos populiarius pašarus jų angliavandenių įsisavinimas padid÷ja iki 85 – 90 proc. (Fink et al., 2005).

Palyginus su kitais gyvūnais audin÷s prastai virškina karbohidratus. Taip yra d÷l to, kad audinių virškinamajame trakte yra žema karbohidratus skaidančių fermentų gamyba bei d÷l to, kad pašarai greitai pereina per trumpą virškinamąjį traktą, tod÷l karbohidratų nesp÷ja suskaidyti fermentai ir bakterijos.

Karbohidratai skaidomi virškinamajame trakte iki gliukoz÷s ir organinių rūgščių. Taip suskaidyti jie rezorbuojasi į kraują per žarnų sieneles. Gliukoz÷ kepenyse paverčiama į glikogeną, kuris yra lengviausiai metabolizuojama energijos forma organizme. Net nedidelis kiekis glikogeno, sukaupto organizme (kepenyse), gali aprūpinti organizmą pakankamu kiekiu energijos trumpam laiko tarpui. Be to, gliukoz÷ ir organin÷s rūgštys gali būti paverčiami riebalais ir deponuotis kaip riebalinis energijos rezervas, gali būti išskirti su pienu laktoz÷s pavidalu laktacijos metu (Fink et al., 2005; Wamberg et al., 1996).

2.2.4. Mineralinių medžiagų poreikiai ir svarba audinių mityboje

Mineralin÷s medžiagos – tai organizmo struktūriniai elementai ir fermentų aktyvatoriai, dalyvaujantys medžiagų apykaitoje. Labai mažai tirta ir nustatyta apie audinių poreikius mineralin÷ms medžiagoms ir n÷ra žinoma – ar audin÷ gali įsisavinti mineralines medžiagas , kurias gauna su pašaru. Manoma, kad jų panaudojimas priklauso nuo tirpumo virškinamajame trakte ir nuo pašaro pra÷jimo greičio per virškinamąjį traktą, o pašaro mas÷s virškinamająme trakte užsibūna gana trumpą laiko tarpą.

12 Pašariniai priedai, tokie kaip neorganin÷s rūgštys, pen÷jimo agentai, konservantai ir kiti, dažnai gali surišti įvairius metalus taip stipriai, kad jie pilnai arba dalinai tampa neprieinami skaidymui, tai reiškia druskos n÷ra suskaidomos ir jų organizmas negali rezorbuoti į virškinamąjį traktą. Tod÷l audinių š÷rimui gali būti panaudojami tik žinomi ir pilnai ištirti priedai bei papildai (Thornburg, Ebinger, Hoekema, 1985; Hazwinkel, Van der Bron W., 2001).

Didžiausią reikšmę kailiniams žv÷reliams turi šie makroelementai: kalcis, fosforas, natris, chloras; mikroelementai: geležis ir varis. 99 proc. kalcio ir 80 proc. fosforo organizme yra kaupiama kauliniame audinyje. Prieaugliui ir laktuojančioms patel÷ms reikia: Ca – 0,15 – 0,25 g: P 0,12 – 0,18 g 100-ui kcal pašaro energin÷s vert÷s. (Skrude, Krogdahl, Austreng, 2003). Nedidelis kalcio likutis svarbus kraujo kreš÷jimui ir nervų sistemos funkcionavimui.

Kalcio įsisavinimo lygis organizme priklauso nuo audinių organizmo aprūpinimo vitaminu D, kalcio ir fosforo santykio pašaro davinyje, pH, nuo riebalų rūgščių įsisavinimo virškinamajame trakte.

Fosforas svarbus audinių organizmui, kurio 80 proc. randama kauluose, kaip jau buvo min÷ta, o 10 proc. organizmo baltymuose, riebaluose ir karbohidratuose. Min÷ti 10 proc. atlieka svarbų vaidmenį metabolizmo procesuose. Rezorbuoto iš pašaro fosforo kiekis priklauso nuo vitamino D, o taip pat nuo medžiagos fitino, kuri mažina fosforo įsisavinimą.

Pagal kalcio kiekį 5 g šviežių smulkintų kaulų prilygsta 1,5 g kaulų miltų; 7,4 g trikalciofosfato; 0,5 g kreidos.

Šeriant audines , duodama 12 – 15 g kaulų 100-ui kcal apykaitos energijos. Kalcio ir fosforo perteklius iš organizmo pašalinamas su šlapimu ir išmatomis. Didesnis kaulų kiekis duodamas atsižvelgiant į tai, kad dalis stambiau susmulkintų kaulų lieka nesu÷sta, iškrenta per narvo tinklo tarpus. Taupiau naudojant kaulus, patartina juos smulkiau susmulkinti – homogenizuoti.

Esant šių mineralinių elementų trūkumui pašaruose, organizmas panaudoja savo kauliniame audinyje sukauptą trūkstamą elementą, d÷l ko gali atsirasti su tuo susijusios ligos. Kalcio ir fosforo perteklius neigiamai veikia kailių kokybę. Tiek šių elementų perteklius, tiek ir jų trūkumas yra žalingas, lemia įvairių susirgimų atsiradimą, blogina produkcijos kokybę, sudaro daug ekonominių nuostolių, nes sumaž÷ja kailiukų prekin÷ vert÷ (Skrede, Krogdahl, Austreng, 2003).

Natris organizme kaupiamas nedideliais kiekiais, tod÷l jo poreikiai turi būti patenkinami kasdieniniais jo priedais pašaruose. Organizmas natrį panaudoja reguliavimui santykio tarp skysčio ląstel÷se ir už jų ribų. Bet koks šio elemento perteklius pašalinamas per inkstus su šlapimu.

13 Kalis kaip ir natris, reikalingas skysčių balansui, bet jeigu natrio yra pagrinde tarpląsteliniame skystyje, tai kalio – ląstel÷s viduje. (Joergensen, 1985). Šių abiejų elementų vienam žv÷reliui skiriama po 0,2 – 0,3 g druskų pavidale 100-ui kcal apykaitos energijos (Skrede, Krogdahl, Austreng, 2003; Süvegovi, Mirtin, Točka, 2000).

Valgomosios druskos kiekis perpus mažinamas gausiai šeriant žv÷relius sūdyta žuvimi ir m÷sa. Taip šeriant žv÷relius, būtinas pastovus jų aprūpinimas geriamu vandeniu, kadangi apsinuodijimas druska labai pavojingas.

Pagrindinis kalcio, fosforo, natrio, kalio bei chloro šaltinis yra m÷sos ir žuvies produktai. Svarbus yra ir magnis, nes jis aktyvuoja daugybę fermentų, kurie svarbūs maisto medžiagų metabolizmui. Magnio įsisavinimo laipsnis organizme priklauso nuo bendro jo kiekio pašare. Manoma, kad audin÷ms magnio poreikis yra patenkinamas natūraliu maisto kiekiu 0,04 – 0,06 proc. Geležies didžiausia dalis yra kaupiama kraujyje. Ji yra kraujo hemoglobino sud÷tin÷ dalis, taip pat įeina į daugyb÷s fermentų sud÷tį. Hemoglobino geležis veikia kaip depas, iš kurio audinių organizmas gali padengti savo poreikius įvairioms funkcijoms atlikti.

Kitos mineralin÷s medžiagos, tokios kaip cinkas, fosforas, kalcis, varis ir magnis, gali sumažinti geležies absorbciją organizme. Audin÷ms didelę reikšmę turi kai kurių žuvų rūšių organizme sukauptas trimetilaminoksidas, kurio skilimo produktai stabdo normalų pašaruose esančios geležies įsisavinimą (Wenzel, Vjatecheesta, Gunster, 1989).

Trūkstant pašaruose geležies arba sutrikus jos įsisavinimui, audin÷s gali susirgti anemija. Jos trūkumui ypač jautrus prieauglis. Anemija pasireiškia apetito nebuvimu, augimo sutrikimais, hemoglobino sumaž÷jimu kraujyje, silpnu pūko išsivystymu, nuslinkimu, reprodukcijos sutrikimais. Norint išvengti geležies trūkumo, reikia riboti tokių žuvų kaip menk÷ ir mintijus kiekius racionuose iki 30 proc. nuo bendro baltymų kiekio racione. Jei šios žuvies kiekis n÷ra mažinamas, tada į pašarų mišinius reikia įmaišyti preparatą – feroaminą, kurio sud÷tyje yra geležies ir kuri lengvai įsisavinama. Feroamino skiriama po 20 mg kas antrą dieną liepos – spalio laikotarpiu. Jei šio preparato n÷ra, galima į raumenis leisti po 30 – 50 mg ferogliukino.

Anemijos profilaktikai į pašarų mišinius galima prid÷ti 1,0 – 1,5 mg vario sulfato.

Cinkas laikomas būtinu mikroelementu ir rekomenduojama, kad jo būtų 20 mg vienam kilogramui paruošto pašaro mišinio.

Mangano poreikis audin÷ms yra rekomenduojamas – 15 mg vienam kilogramui paruošto pašaro mišinio.

14 Seleno poreikiai audin÷ms n÷ra tiksliai nustatyti, tačiau žinoma, kad yra sąveika tarp seleno ir vitamino E, kurie gali pakeisti vienas kitą esant tam tikrom sąlygom. Seleno kiekis audinių pašaruose pilnai patenkina poreikius, bet bandymais nustatyta, kad augaliniuose pašaruose esantis selenas įsisavinamas daug geriau nei gyvūnin÷s kilm÷s (Juraitis, Kulpys, 2003). Taip vadinama „gerov÷s liga“ – raumenų distrofija – kuomet didel÷s, išsivysčiusios audin÷s staiga gaišta be jokių išankstinių simptomų, yra susijusi su vitamino E ir seleno trūkumu.

Žuvies produktų naudojimas tur÷tų užtikrinti pakankamą jodo kiekį, kurio rekomenduojama norma yra 0,07 mg/kg paruošto pašaro mišinio.

Audin÷ms būtini ir kiti mikroelementai, tokie kaip Mb, Cr, Ni ir Co, bet jų kiekiai organizmo poreikiams patenkinti n÷ra tiksliai žinomi, tod÷l galima daryti išvadas, kad jų gaunama pakankamai su pašarais. Visi poreikiai mineralin÷mis medžiagomis yra patenkinami vykdant normuotą š÷rimą ir šeriant pilnaverčiais pašarais, kurių pagalba sudaromi pilnai subalansuoti pagal apykaitos energiją ir maisto medžiagas, racionai.

2.2.5. Biologiškai aktyvių medžiagų svarba ir poreikiai audinių š÷rime

Vitaminai labai svarbios biologiškai aktyvios medžiagos, reguliuojančios biocheminius procesus organizme. Visiems vitaminams yra bendra tai, kad jų reikia labai nedideliais kiekiais ir kad organizmas pats jų nesintezuoja. Kaip bebūtų, šiai taisyklei yra išimtis: vitaminas D sintezuojamas odoje saul÷s spindulių poveikyje, tam tikros virškinamojo trakto bakterijos gamina folinę rūgštį, biotiną ir vitaminą K.

Riebaluose tirpūs vitaminai atidedami riebalų depuose ir reikalui esant gali būti panaudojami. Vandenyje tirpūs vitaminai organizme nesikaupia, tod÷l gyvūnai turi jų gauti pakankamai su pašarais.

Tradicinis audinių pašaras turi daug vandens ir medžiagų – mikroelementų ir rūgščių, kurios veikia vitaminų stabilumą. Dr÷gnuose pašaruose vitamininiai priedai pasižymi labiau cheminiu, fermentiniu ir mikrobiniu aktyvumu, nei sausame pašare (Fink et al., 2005).

Pašaro maisto medžiagų skaidymas ir panaudojimas vyksta veikiant biologiniams katalizatoriams – fermentams, kuriuos sudaro specifiniai baltymai ir kofermentai, į kurių sud÷tį įeina vitaminai.

15 Dauguma gyvūnų organizme karotiną gali paversti vitaminu A, bet yra žinoma, kad audinių organizme toks procesas vyksta labai neintensyviai, o pagrindinis natūralus vitamino A šaltinis raciono sud÷tyje yra kepenys. Vitaminas A organizme deponuojamas gana dideliais kiekiais, tai priklauso nuo poreikių. Kad atsirastų audin÷ms šio vitamino deficitas, turi praeiti nemažas laiko tarpas.

Bandymai, atlikti vitamino A poreikiams nustatyti, parod÷ kad Skandinavijos šalyse norma – 500 TV jaunikliui per parą augimo metu ir 1000 TV patelei per parą poravimosi metu. Tai pilnai patenkina organizmo poreikius šiam vitaminui. Be to, sudarant racionus, į kurių sud÷tį įeina 10 – 20 proc. žuvies, pilnai patenkina šiuos poreikius. Kuomet naudojamas toks pašaras, vitamino A priedai reikalingi tik tam, kad užtikrinti reikiamus jo kiekius (Thode, 2001).

Vitamino A deficitas neigiamai veikia augimą, sukelia vištakumą bei nenormalų kailin÷s dangos formavimąsi, sausų, šiurkščių plaukų susidarymą ir pleiskanojančią odą. Didelis vitamino A trūkumas poravimosi metu gali iššaukti didesnius embrionų mirtingumus, patelių ir patinų sterilumą. Vitamino A perdozavimas lemia sumaž÷jusį apetitą, kaulų formavimosi pokyčius, nuplikimą.

Vitaminas D įtakoja kalcio ir fosforo absorbciją iš virškinamojo trakto ir yra būtinas kaulų formavimuisi. Šio vitamino poreikiai priklauso nuo kalcio ir fosforo kiekio pašaruose ir jų tarpusavio santykio (Ca : P). Jei jų santykis svyruoja 0,75:1,0 – 1,7:1,0; poreikiai vitaminui D patenkinami 100 TV per parą. Tipiškas vitamino D deficito simptomas yra rachitas, kuris pastebimas dažniau jaunų ir augančių gyvūnų tarpe, o depas – kepenys. Be to, šia liga sergantys gyvūnai nesugeba kaupti kalcį ir fosforą kauliniame audinyje, d÷l ko kaulai minkšt÷ja ir deformuojasi d÷l did÷jančio gyvūnų svorio. Vitamino D perdozavimas sukelia ir intoksikacijas.

Vitaminas B1 būtinas proteinų ir karbohidratų metabolizmui organizme (Zöllner, 2002). Šio

vitamino audin÷ms reikia 0,2 – 0,5 mg/parą. Audin÷ms dažnai pastebimas tiamino trūkumas, kuris atsiranda d÷l tiamino skilimo pašaruose, bei d÷l tiaminaz÷s veikimo sutrikimų. Tiaminaz÷s gausu g÷lų vandenų ir jūrų žuvyse. Tokios žuvies duodant daugiau nei 20 proc. nuo proteinų kiekio racione, atsiranda vitamino B1 avitaminoz÷, kas pasireiškia apetito nebuvimu, kūno svorio

maž÷jimu, kaustyta eisena, augimo ir vystimosi sutrikimais, neigiamai veikia kailio kokybę. Kai žv÷reliai gauna didesnius kiekius tiaminaz÷s turinčios žuvies, tikslinga kas m÷nesį atlikti 6 proc. tiamino tirpalo injekcijas po 0,5 ml į raumenis (Wenzel, Vjatecheesta, Gunster, 1989).

Vitaminas B2 reguliuoja riebalų bei aminorūgščių, karbohidratų metabolizmą. Audinei

16 kraujyje bei pilkos ir baltos paviln÷s atsiradimu. Vitaminas B6 svarbus baltymų sintezei organizme,

riebalų ir karbohidratų absorbavime. Augaliniai pašarai yra pagrindinis šio vitamino natūralus šaltinis. Jo poreikiai yra 0,45 mg/parą. Šio vitamino trūkumas sukelia apetito praradimą, augimo sutrikimus, žemą hemoglobino kiekį kraujyje ir sutrikimus nervin÷je bei reprodukcin÷je sistemose.

Biotinas svarbus energijos metabolizmui ir riebalų rūgščių sintezei organizme. Natūralus biotino šaltinis – augalinis pašaras. Biotino poreikiai yra 0,02 mg/parai. Jo stygius sukelia rimtus pokyčius odoje ir neigiamai veikia kailio plaukų dangos formavimąsi.

Nikotinin÷ rūgštis dalyvauja baltymų, riebalų ir angliavandenių metabolizme. Jos skiriama 1,5 – 3,0 mg/parą žv÷reliui. Tipinio audinių pašaro tyrimai parod÷, kad dažnai būna 2 – 3 kartus daugiau šios medžiagos nei reikalinga, tod÷l n÷ra būtina taikyti jos priedų audinių š÷rimui.

Pantoteno rūgštis svarbi energijos metabolizmui ir riebalų rūgščių formavimuisi organizme. Nustatyta, kad augimo metu audin÷ms reikia 0,06 mg/parai pantoteno rūgšties. Jos stygiaus atvejais pasireiškia svorio sumaž÷jimas, apetito nebuvimas, nuplikimas ir ekstremaliais atvejais – mirtis.

Folin÷ rūgštis reikalinga baltymų apykaitai ir kraujo formavimuisi. Jos reikia 0,04 – 0,06 mg/parą. Tipinis jos deficito simptomas – sutrikęs augimas, diar÷ja ir apetito stygius.

Vitaminas B12 – svarbus kraujo formavimuisi ir riebalų metabolizmui. Tikslūs jo poreikiai

n÷ra žinomi, tačiau įrodyta, kad 2 mg per parą patenkina poreikius. Esant trūkumui sutrinka augimas, išsivysto anemija, sumaž÷ja apetitas.

Vitaminas K didžiausią reikšmę turi kraujo kreš÷jimui. Tipiniuose audin÷ms sudaromuose racionuose jo yra daugiau nei reikia, tod÷l priedai nerekomenduojami. Vitaminas E pasižymi antioksiduojančiu poveikiu ir pagrindin÷ jo funkcija organizme yra apsaugoti riebalus ir kitus junginius nuo oksidacijos. Vitamino E trūkumas neigiamai veikia žv÷relių reprodukcines funkcijas. Trūkumas pasireiškia tada, kai racionuose vyrauja riebi žuvis ar arkliena. Kadangi audin÷s yra žv÷reliai linkę į nutukimą ir į kepenų riebalinę infiltraciją, tai patartina reguliariai į pašarų mišinius įtraukti vitamino E priedus. Natūralūs vitamino E šaltiniai – žalios augalų dalys, jauna žol÷, salotų lapai.

Vitaminas C reikalingas kolageno junginių formavimuisi ir veikia kaip antioksidantas. Jis gali būti sintezuojamas pačiame organizme. Normaliai šio vitamino pakanka tiek, kiek yra sintetinama pačiame audin÷s organizme. Vitaminas C apsaugo vitaminus A ir D nuo skilimo ir teigiamai įtakoja geležies absorbciją.

17 Kadangi kailiniams žv÷reliams labai svarbus aprūpinimas vitaminais, patartina racionus papildyti vitamininiais priedais 100 proc. viršijant jų nustatytas normas: vasarą E ir B1; žiemą ir

pavasarį – E ir visų B grup÷s bei vitamino C.

18

2.3. Pašarai ir produktai vartojami audinių š÷rimui

Audinių š÷rimui vartojami pašarai: gyvūnin÷s kilm÷s, augalin÷s kilm÷s ir pašariniai priedai. Gyvūnin÷s kilm÷s pašarai yra pagrindinis pilnaverčių baltymų ir riebalų šaltinis; augaliniai pašarai – angliavandenių šaltinis; įvairūs papildai praturtina pašaro davinį biologiškai aktyviomis bei mineralin÷mis medžiagomis.

Gyvūnin÷s kilm÷s pašarai skirstomi į: pieno, m÷sos ir žuvies produktus. Kai kuriais atvejais pieno produktais galima pakeisti iš dalies m÷sos ir žuvies produktus, tačiau tik laikinai. Pieno produktai ypač tinka prieauglio ir laktuojančių patelių š÷rimui, nes skatina pieno liaukos veiklą šiuo fiziologiniu laikotarpiu.

Augalin÷s kilm÷s pašarai skirstomi į koncentruotuosius ir sultinguosius. Koncentruotieji pašarai yra pagrindinis cukraus ir krakmolo šaltinis, o sultingieji – aprūpina audinių organizmą vitaminais bei veikia kaip skatinanti pieno susidarymą priemon÷. (Fink, Rasmussen, Tauson, 2007).

Kaip maistiniai priedai audinių š÷rimui naudojami žuvų taukai, miel÷s, geležies preparatai, multivitamininiai priedai, atskirų vitaminų, mineralinių medžiagų bei jų mišinių preparatai (Joergensen, 1985).

2.3.1. Gyvūnin÷s kilm÷s pašarai

Pagrindiniai gyvūnin÷s kilm÷s pašarai,, naudojami audinių š÷rime yra m÷sa, žuvis, pienas, jų subproduktai bei produktai.

Audin÷ms šerti tinka galvijiena, kiauliena, aviena, arkliena, paukštiena. Šių gyvūnų m÷soje yra visos nepakeičiamos aminorūgštys, pilnaverčiai baltymai. Žv÷relių š÷rimui tinka naudoti tos skerdienos dalys, kurios nenaudojamos žmonių maistui, o raumeninis audinys į racionus dedamas tik svarbiausiais fiziologiniais periodais: patel÷ms vaikingumo periodu, laktacijos metu, patinams prieš kergimą. Tačiau jei pagrindinę raciono dalį sudaro arkliena, nors šiuo metu tas beveik nepasitaiko, o maistin÷s žuvies jame yra ne mažiau nei 30 proc., raumeninio audinio į racioną galima neįtraukti. Raumeninis audinys reikalingas tam, nes iš jo geriausiai audinių organizmas įsisavina baltymus ir jų sudedamąsias dalis. O taip galima vartoti tik subproduktus. Literatūroje pavyko aptikti gana įdomius duomenis – ūkiai kuriuose laikoma 3000 audinių , jų š÷rimui per dieną

19 suvartoja 2 tonas pašaro. JAV audinių ūkiai metų b÷gyje suvartoja 200 tūkst. tonų pieno subproduktų. Tik Viskonsino valstija per metus audinių š÷rimui suvartoja apie 500 tonų kiaušinių melanžo (Ahlstrom, Skrede, Kingsley-Smith, 2003).

Vertingesn÷ m÷sa, tokia kaip galvijiena, kiauliena bei aviena, audinių š÷rimui naudojama tik priverstinai paskerstų, senų ir išlies÷jusių gyvulių, prieš š÷rimą ją termiškai apdorojus.

Visi subproduktai, kurie vartojami audinių š÷rimui, skirstomi į dvi grupes: - kepenys, m÷sos nuopjovos, diafragmos, tešmenys;

- sausgysl÷s, raiščiai, knygenos, skrandžiai, galvos, plaučiai, trach÷jos, lūpos, ausys. Vertingiausias subproduktas yra kepenys, nes jose gausu vitaminų bei mikroelementų. Šį subproduktą būtina įtraukti į racionus tokiais fiziologiniais periodais, kaip ruja, n÷štumas, laktacija. Žiemą visų grupių audin÷ms būtina skirti ne mažiau nei 5 proc. nuo pašaro mas÷s kepenų.

Skrandžiai audinių racionuose gali sudaryti iki 70 proc. visų baltymų kiekio pašare, nes tai pigus pašaras, nors maistingumu neprilygsta kepenims (Januškevičius, 2006).

Pagal baltymų pilnavertiškumą blužnys prilygsta kepenims ir raumenims. Šis produktas tinka prieauglio ir veislin÷s bandos š÷rimui. Plaučiai pagal baltymų pilnavertiškumą n÷ra labai vertingi, tačiau tinka audinių š÷rimui. Plaučiai prieš š÷rimą gerai išverdami ir susmulkinami, nes termiškai neapdorotus žv÷reliai nenoriai ÷da. Trach÷jos, ausys, lūpos š÷rimui naudojamos mišiniuose su kitais subproduktais ar raumeniniu audiniu.

Audinių š÷rimui vartojamas ir kraujas, nes jis turtingas maisto medžiagomis. Prieš š÷rimą kraujas termiškai apdorojamas ir sumaišomas su kitais pašarais. Mišinyje kraujo gali būti iki 10 proc. nuo bendros mišinio mas÷s. Galvos prieš suš÷rimą yra smulkinamos - homogenizuojamos. Audin÷ms sušeriamame mišinyje negali būti aštrių kaulų nuolaužų ir nuoskilų (Joergensen, 1985).

Paukštienos subproduktai turi būti termiškai apdorojami, nes paukščiai ir kailiniai žv÷reliai turi bendrų susirgimų. Audinių š÷rimui negali būti naudojama nežinomos kilm÷s paukštiena ir subproduktai.

Vaikingoms ir laktuojančioms patel÷ms, prieaugliui tinka nenugriebtas pienas, nes jame gausu pilnaverčių, lengvai įsisavinamų baltymų bei riebalų, vitamino A bei karotinoidų. Pieno skiriama po 20 – 30 ml vienam žv÷reliui. Sveikų karvių pienas duodamas nevirintas. Neaiškios kilm÷s pienas prieš šeriant virinamas, o norint išvengti žv÷relių viduriavimo, pienas yra rauginamas. Audin÷ms tinka pasukos bei išrūgos, nes šiuose produktuose yra užtektinai baltymų ir nedaug riebalų. Jų galima skirti iki 4 proc. nuo bendros pašaro mas÷s.

20 Į audinių pašarų mišinius galima įtraukti sausus pieno miltelius bei sausas pasukas. Visi pieno produktai bei pienas duodami sumaišyti su kitais pašarų komponentais.

Varšk÷ yra vienas iš vertingiausių pieno produktų, nes ja galima pakeisti net 50 proc. visų baltymų. Didesniais kiekiais varšk÷ duodama ir kaip profilaktin÷ priemon÷ prieš kepenų riebalinę infiltraciją, kadangi varšk÷je yra tokios medžiagos kaip cholinas ir metioninas, kurios pasižymi lipostatiniu veikimu. Kaip pašaras, taip pat tinka sūrių gamybos atliekos: trupiniai, nuolaužos, nuopjovos. Prieš š÷rimą jos yra išlydomos, pašalinamas druskingas skystis. Toks mažai druskingas sūris sumaišomas su kitais pašarais. Taip apdorotos sūrių gamybos atliekos vasaros – rudens laikotarpiu gali sudaryti 20 proc. bendrų pašaro mišinio baltymų kiekio. Visi pieno produktai, o ypač pats pienas yra vertingi dar ir tuo, kad mažina kitų pašarų toksinį poveikį.

Netinkami žmonių mitybai (su embrionų užuomazgomis, nestandartiniai, dužę), bet švieži kiaušiniai vartojami taip pat ir audinių š÷rimui, tačiau prieš šeriant jie yra verdami ir susmulkinami. Kiaušiniai dažniausiai šeriami jaunikliams, sergantiems žv÷reliams o taip pat taikant dietinį maitinimą. Rujos metu kiaušiniai būtinai įtraukiami į patinų reproduktorių racioną. Nepatartina duoti audin÷ms žalių kiaušinių dažnai, nes kiaušinio baltyme esanti medžiaga suriša pašarų biotiną, d÷l ko gali pasireikšti jo stygius. Ančių kiaušiniai audin÷ms duodami tik gerai termiškai apdoroti, vengiant audinių paratifo.

Audin÷ms šerti taip pat vartojami sausi gyvūnin÷s kilm÷s pašarai, tokie kaip žuvų miltai, šilkverpio l÷liukių ir hidrobiotino miltai, kaulų bei kraujo miltai. Tai pašarai, iš kurių gaunama papildomų baltymų. Priklausomai nuo maistin÷s vert÷s, žuvų miltai gali būti nuriebalinti ir nenuriebalinti. Tinkamesni audinių š÷rimui yra 20 proc. mineralinių medžiagų, 50 proc. baltymų, iki 10 proc. riebalų ir iki 5 proc. druskos turintys žuvų miltai. Tokio mišinio audin÷ms vasaros – rudens laikotarpiu galima skirti iki 50 proc., o žiemos laikotarpiu iki 30 proc. nuo pašarų mišinio baltymų bendro kiekio, nes kitą raciono dalį sudaro šviežia žuvis ir m÷sos subproduktai.

Audinių š÷rimui galima naudoti ir kailinių žv÷relių (lapių, audinių, nutrijų) skerden÷les. Skerden÷l÷s yra sumalamos ir sumaišomos su kitais pašarais. Patartina skerden÷les prieš malant termiškai apdoroti, ypač jei audin÷ms bus duodama audinių skerden÷l÷s. Reikia panaikinti kvapą. Toks pašaras gali sudaryti iki 25 proc. bendro raciono baltymų kiekio.

21

2.3.2. Augalin÷s kilm÷s pašarai ir daržov÷s

Augalin÷s kilm÷s pašarai yra pagrindinis angliavandenių šaltinis. Iš koncentruotųjų pašarų audin÷ms tinka avižos, rugiai, kviečiai, miežiai, kukurūzai, ankštinių augalų grūdai. Mažiausiai iš min÷tų pašarų audinių š÷rimui tinka rugiai, nes didesni jų kiekiai sukelia virškinamojo trakto sutrikimus, vidurių išpūtimą. Blogai įsisavinamos maisto medžiagos ir iš kukurūzų, jeigu jie n÷ra tinkamai apdoroti. Prieš š÷rimą jie būtinai verdami arba garinami. Kviečiuose yra ląstelienos, kas gali sukelti viduriavimą. Kviečiai audin÷ms duodami kaip profilaktin÷ priemon÷ nuo vidurių užkiet÷jimo, skiriant po 5 g kiekvienam žv÷reliui per parą.

Prieš š÷rimą grūdiniai pašarai yra smulkinami, kad būtų kuo daugiau suardytos ląstelių sienel÷s, kadangi juose esanti celiulioz÷ n÷ra virškinama m÷s÷džių virškinamajame trakte. Smulkinti grūdai yra verdami tam, kad padidinti juose esančių baltymų įsisavinimo lygį (Januškevičius ir kt., 2001).

Ankštinių kultūrų grūdai yra turtingi pilnaverčiais baltymais, jų sud÷tyje yra atitinkamas aminorūgščių sąstatas. Naudojami žirniai, pupos, soja. Jų suš÷rimo kiekiai labai ribojami. Didesni kiekiai žirnių sukelia vidurių išpūtimą, be to, žirniuose yra mažai triptofano ir cistino, kurie būtini kailiniams žv÷reliams. Sojoje yra medžiagų, kurios pablogina baltymų įsisavinimo lygį, tod÷l ji vartojama ribotai ir termiškai apdorota. Per gausiai šeriant žv÷relius soja, pastebimas neigiamas poveikis plaukų dangos formavimuisi, augimui ir pigmentacijai. Norint išvengti šių nepageidaujamų reiškinių, sojos galima sušerti iki 25 proc. nuo viso pašarų mišinio koncentruotųjų pašarų kiekio.

Audin÷ms šerti taip pat tinka saul÷grąžų, garintų žem÷s riešutų, s÷menų išspaudos bei rupiniai. Išspaudos yra turtingos baltymais, tod÷l jomis vasaros periodu galima pakeisti iki 50 proc. gyvūnin÷s kilm÷s pašarų. Išspaudose esantys riebalai teigiamai veikia apsipūkavimą, suteikia plaukui žvilgesio ir švelnumo. Paskutinį m÷nesį prieš mušimą patartina papildomai į racionus įtraukti po 5 – 7 g per parą išspaudų.

Audin÷ms šerti netinka sušutę, supeliję, apkr÷sti pel÷siniais grybeliais pašarai. Audin÷ms į racionus galima d÷ti duoną, duonos gamybos atliekas bei džiūv÷sius.

Galima šerti specialiais granuliuotais pašarais, į kurių sud÷tį įeina susmulkinti grūdai bei miel÷s. Audin÷ms negalima duoti paršeliams skirtų granuliuotų pašarų, nes juose esantys silikatai gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimus.

22 Trūkstant kombinuotųjų pašarų, juos dalinai galima pakeisti virtomis bulv÷mis, kurių, kaip pakaitalo, gali būti 50 – 70 proc. visų grūdinių kultūrų kiekio. Be bulvių audin÷ms tinka kopūstai, morkos, moliūgai, salotos, pomidorai, raudonieji burok÷liai arbūzai, aguročiai, agurkai, dilg÷l÷s, dobilai, ievų ir beržų lapai, obuoliai. Pamin÷ti komponentai duodami švieži arba silosuoti. Didesni jų kiekiai dažniausiai duodami du m÷nesius iki mušimo po 1,5 proc. nuo bendros pašaro mas÷s. Daržov÷s, prieš sušeriant jas, turi būti susmulkintos.

2.3.3. Žuvis ir jos perdirbimo atliekos

Audin÷ms tinka žmonių mitybai nenaudojama, mechaniškai pažeista, smulki, nerūšin÷ žuvis bei jos perdirbimo atliekos. Pagal metionino, triptofano, arginino ir izoleucino kiekį žuvis yra artima m÷sai. Atskirų rūšių žuvų maistin÷ vert÷ yra skirtinga, tačiau bendrai žuvis yra vitaminų A, D, B12, mineralinių medžiagų: kalcio, fosforo, kobalto, jodo šaltinis. Žuvyje n÷ra gausu geležies,

vario, cinko, magnio. Jeigu susmulkinta žuvis sudaro 30 proc. bendros raciono mas÷s - kailiniai žv÷reliai yra pilnai aprūpinami A ir B grup÷s vitaminais. Jei prieauglis yra šeriamas dideliu kiekiu riebios žuvies ir negauna pakankamai vitamino E, tai 2 – 4 m÷n. amžiuje žūsta. Tod÷l jaunikliams papildomai skiriama po 5 – 40 mg per parą vitamino E arba jo turinčių preparatų.

Jūros žuvyje yra medžiaga trimetilaminoksidas, kuris pašaruose esančią geležį paverčia neįsisavinamu junginiu, tod÷l organizmas negauna reikiamo šio elemento kiekio, ko pasekoje pastebimas patinų sterilumas, prieauglio augimo ir vystimosi sutrikimai, kurie pasireiškia silpnu apsipūkavimu ir nebūdinga spalva. Norint išvengti šių reiškinių, šeriant audines didesniais kiekiais jūros žuvies, būtina kaip priedą taikyti feroamino preparatą (Süvegovi, Mirtin, Točka, 2000).

Jūros ir g÷lųjų vandenų žuvyje yra fermentas tiaminaz÷, kuris skaido biotiną. Trūkstant šio vitamino, pas jauniklius išsivysto užpakalinių galūnių paralyžius, traukuliai. Tod÷l, tokią žuvį, kaip karpis, karosas, lynas, ešerys galima duoti tik termiškai apdorotą, nes fermentas tiaminaz÷ suyra esant 900 C temperatūrai. Termiškai neapdorota tokia žuvis gali sudaryti iki 25 proc. bendro pašarų baltymų kiekio. Šeriant audines gausiai liesa žuvimi, būtina pašaro davinį papildyti riebalais, kad išvengti jų stygiaus (Skrede, Cheeke, 2005).

23

3. Bandymo atlikimo vieta ir metodika

3.1. Bandymo tikslas ir uždaviniai

Tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstyb÷s žinios“, 1997 11 28, Nr.108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įsakymų „D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“(1998 12 31, Nr. 4-361) ir „D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4- -16).

Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti audinukų po atjunkymo iki realizacijos laikotarpio š÷rimą bei jo ypatumus, panaudojant racionus su skirtingu maisto medžiagų santykiu; steb÷ti audinukų augimo spartą, išsivystymą bei sveikatingumą.

Bandymo uždaviniai:

- atrinkti analoginius gyvūnus ir sudaryti analogines grupes; - sekti audinukų pašarų ÷damumą ir laikymo sąlygas;

- sekti audinukų augimo spartą ir išsivystymą, nes kiekvienos grup÷s audinukai buvo šeriami skirtingais racionais pagal maisto medžiagų santykį;

- steb÷ti audinukų sveikatingumo būklę; - įvertinti kailio kokybę;

- įvertinti pagrindinius kraujo rodiklius.

Užsibr÷žtiems tikslams įvykdyti mes atlikome mokslinį – ūkinį bandymą, pasinaudodami grupių periodų metodu su analogais kiekvienoje grup÷je. Bandymo metu steb÷jome audinukus, kad neliktų pašarų likučių, kad pašaro porcija būtų pilnai su÷dama arba kad kuo mažiau liktų pašarų likučių. Steb÷jome kūno mas÷s priaugimą nuo pat atjunkymo iki mušimo. Ištyr÷me kraujo biocheminius rodiklius, kad įvertinti sveikatos būklę. Įvertinome pagrindinį kailio kokyb÷s rodiklį – jo dydį.

24

3.2. Tyrimų atlikimo laikas ir vieta

Tyrimus atlikome Lietuvos žv÷rininkyst÷s individualiame ūkyje su audin÷mis Mustela vison. Audinukus atrinkome po atjunkymo nuo motinų, prisilaik÷me analogų principo. Pagal leidžiamas nukrypimo normas audinukai buvo parinkti pagal svorį, lytį, lizde esančių audinukų skaičių, sveikatos būklę, judrumą.

Tyrimą atlikome 2009 metų birželio – lapkričio m÷nesiais (dalinai dar ir gruodžio pradžioje).

3.3. Tyrimų metodai

Numatytiems tikslams įvykdyti naudojom÷s priimtais metodais, laikydamiesi visų reikalavimų ir standartų.

Žv÷relius parinkome analogų principu, kur skirtumas tarp rodiklių leidžiamas 3 proc. Prieš bandymą žv÷relius apžiūr÷jo veterinarijos gydytojas, taip pat pagal vedamus apskaitos žurnalus, patikrinome – ar žv÷reliai vakcinuoti nuo jiems būdingų susirgimų (Januškevičius, 1992). Kiekvienoje grup÷je buvo parinkta po 10 audinukų, buvo sudarytos keturios analogin÷s grup÷s.

Audinių jauniklių svorį nustat÷me bandymo pradžioje, atskirais auginimo periodais, kurių buvo du, ir bandymo pabaigoje. Audinukus š÷r÷me skirtingais racionais, kuriuose skyr÷si pagrindinių maisto medžiagų kiekiai ir santykiai tarp jų Š÷rimą vykd÷me atitinkamai sudarytais racionais griežtai normuojant sušeriamų pašarų kiekius, kad neliktų pašarų likučių. Pašarų cheminę analizę ir pašarų atskirų sudedamųjų galių tyrimus atlikome Lietuvos veterinarijos akademijos gyvūnų mitybos katedroje.

Pašarų tyrimus atlikome pagal priimtas metodikas (Juškien÷, 2003; Januškevičius, Mikulioniene S. 2004; Januškevičius, Vaičiulaitien÷, 2005):

- vandens ir sausų medžiagų kiekio nustatymą atlikome m÷ginius džiovindami iš pradžių termostate prie 60-65 0 C temperatūros, o v÷liau prie 100-105 0 C termostate iki pastovaus svorio; paskaičiavome bendrąjį pašaro dr÷gnį: pirmin÷s pašaro dr÷gm÷s ir higroskopin÷s pašaro dr÷gm÷s natūralaus dr÷gnumo pašare sumą; žinodami bendrąjį pašaro dr÷gnį, paskaičiavome sausas medžiagas; LST ISO 937-:2000;

25 - baltymus nustat÷me Kjeldalio metodu – pašarą paveik÷me koncentruota sieros

rūgštimi, t.y. sudeginome pašaro organinę dalį, išsiskyr÷ amoniakas, kuris susijung÷ su sieros rūgšties liekana ir susidar÷ amonio sulfatas; v÷liau šį junginį paveik÷me stipriu šarmu, kad atsiskirtų azotas ir susijungtų su decinormaline sieros rūgštimi; LST ISO 937:2000;

- riebalai buvo ekstrahuojami Soksleto aparate organinių tirpiklių poveikyje, riebalai buvo nustatomi absoliučiai sausoje medžiagoje; LST ISO 937:2000;

- mufelin÷je krosnyje deginome pelenus, tam pašarą patalpinome į tiglius ir deginome prie 550 0C temperatūros; nustačius žalius pelenus, paskaičiavome organines medžiagas; - ląstelieną nustat÷me pašaro m÷ginius virindami acto ir azoto rūgščių mišinyje,

praplov÷me karštu išgrynintu vandeniu, spiritu, eteriu ir išdžiovinome termostate prie 100-1050 C temperatūros;

- neazotines ekstraktines medžiagas išsiskaičiavome iš organin÷s pašaro dalies at÷m÷me žalius baltymus, žalius riebalus, žalią ląstelieną;

- apykaitos energiją paskaičiavome panaudodami maisto medžiagų kaloringumą, žinodami, kad 1 g baltymų duoda 23,9 kJ, 1 g riebalų – 39,8 kJ, 1 g angliavandenių (krakmolo, cukraus) - 17,5 kJ, 1 g ląstelienos – 20,1 kJ apykaitos energijos;

Kraujo biocheminiai rodikliai buvo nustatyti automatiniu biocheminiu analizatoriumi DIALAB Autolyzer 20010D;

Kailiukų kokybę vertinome juos apžiūr÷dami ir matuodami;

Statistinį bandymo rezultatų apdorojimą: aritmetinio vidurkio, aritmetinio vidurkio paklaidos, patikimumo kriterijaus paskaičiavimą bei patikimumo laipsnio nustatymą atlikome pagal studentą (Januškevičius, 1992).

4. Bandymas su audinių jaunikliais

4.1. Audinukų parinkimas ir bandymo schema

2009 m. birželio – gruodžio m÷nesių laikotarpiu atlikome bandymą su audinių prieaugliu. Audinukus parinkome iš skirtingų lizdų, pagal lytį – patin÷lius, ir steng÷m÷s, kad atjunkyti jaunikliai būtų maždaug vienos dienos gimimo.

26 Taigi, audinukai analogų principu parinkti ir suskirstyti į keturias grupes. Kiekvienoje grup÷je buvo po 10 jauniklių patin÷lių, kurie savo mase beveik nesiskyr÷, buvo visi sveiki , gyvybingi ir normaliai pripratinti prie jiems skirto pašaro, kuriuo jau buvo šeriami dar būdami prie motinos, kada dar gaudavo ir motinos pieną. Buvo trys grup÷s bandomosios ir viena kontrolin÷.

Audinių jaunikliai buvo šeriami granuliuotais pašarais, skirtais būtent jiems pagal atskiras amžiaus grupes.

Bandymą atlikome pagal sekančią schemą. 1 lentel÷. Bandymo schema

Grup÷ Š÷rimo racionas

Kontrolin÷ Įprastinis racionas, kuris keičiamas kas m÷nesį. I bandomoji Racionas su žemu baltymų kiekiu.

II bandomoji Racionas su vidutiniu baltymų kiekiu. III bandomoji Racionas su aukštu lygiu baltymų.

4.2. Kontrolinių audinių š÷rimas

Kontrolin÷s audin÷s buvo šeriamos įprastiniu – ūkyje vartojamu pašarų rinkiniu, kuriame subalansuotos maisto medžiagos, tenkinančios organizmo poreikius, kad audinukai normaliai augtų ir vystytųsi. Pašarai kontrolin÷ms audin÷ms buvo paruošiami kiekvienai dienai ir atitinkamam š÷rimo laikotarpiui. Tai pasvertą pašaro kiekį sud÷davome į atskiras d÷žutes, sud÷davome į šaldiklį, užšaldydavome, prieš š÷rimą iš vakaro išimdavome ir paros davinys būdavo sušeriamas sekančios dienos b÷gyje.

27 2 lentel÷. Racionai kontrolin÷s grup÷s audin÷ms

Pašarai, proc. Birželis-liepa Rogpjū-tis Rugs÷-jis Spalis Lapkri-tis Gruodis M÷sa 1,9 0,3 7,0 16,1 16,0 12,0 Plaučiai 4,1 4,1 3,7 2,1 5,0 6,0 Kraujas 5,7 3,2 3,5 3,2 4,0 7,0 Didysis prieskrandis 0,0 0,6 0,4 0,7 2,0 7,0 Jaučio kepenys 0,0 0,0 0,0 0,1 0,0 0,0 Kiauliniai taukai 1,2 1,4 1,8 1,1 0,0 0,0

Jūrin÷ žuvis (įvairi) 76,0 79,0 72,1 61,0 55,0 48,5

Miel÷s 0,5 0,9 0,4 0,1 0,5 0,0 Bulv÷s 0,3 0,0 0,0 2,0 3,5 1,0 Kvietin÷s s÷lenos 1,3 2,1 1,8 2,4 0,0 0,0 Ryžių s÷lenos 1,2 2,1 1,7 2,8 0,0 0,0 Kvietiniai miltai 3,4 2,7 3,8 3,9 7,5 11,0 Kepyklos atliekos 1,5 0,7 0,5 0,4 0,0 0,0 Pomidorai 2,3 2,6 2,9 3,8 6,5 7,0 Mineralinis priedas 0,5 0,3 0,3 0,3 0,0 0,0 Vitamino E aliejuje 0,1 0,0 0,1 0,0 0,0 0,0

Racionas kontrolin÷s grup÷s audinių prieaugliui m÷nesio eigoje kažkiek pasikeičia, nors maistin÷ ir energin÷ vert÷ išlieka mažai pakitusi. 100 kcal apykaitos energijos atskirais auginimo ir vystimosi periodais jaunikliai gauna skirtingus kiekius atskirų produktų, bet visumoje sušeriami jų kiekiai sudaro visais atvejais vieną porciją. Porcijų skaičius su amžiumi yra didinamas, nes did÷jant masei, energijos ir maisto medžiagų poreikiai taip pat did÷ja. Audin÷s jaunikliai pradeda suvartoti 2, 3 ir daugiau porcijų

28

4.3. Bandomųjų audinių jauniklių š÷rimas

Bandomųjų grupių audin÷ms šerti vartojome skirtingus racionus, kaip buvo numatyta bandymų schemoje. Pirmos grup÷s audinių racionas baltymų atžvilgiu buvo pats skurdžiausias, antros grup÷s audin÷ms baltymų atžvilgiu racioną pagerinome, o trečios bandomosios grup÷s audinių racione baltymų buvo pats didžiausias kiekis.

Bandomųjų grupių audinių jauniklių racionus pateikiame 3 lentel÷je.

3 lentel÷. Racionai bandomųjų grupių audinių jaunikliams Pašarai, proc. Racionas su žemu

baltymų lygiu Racionas su vidutiniu baltymų lygiu Racionas su aukštu baltymų lygiu Žuvų miltai 30,3 44,0 60,0 Virti kviečiai 17,3 12,7 7,4 Virtas bulvių krakmolas 34,4 25,3 14,6 Miel÷s 2,0 2,0 2,0 Liucernos miltai 4,0 4,0 4,0 Druska 0,4 0,4 0,4 Geležies papildas 0,3 0,3 0,3 Vitaminų papildas 0,2 0,2 0,2 Lajus 11,0 11,0 11,0 Antibiotikai 0,1 0,1 0,1 Viso: 100 100 100

Kaip matome iš pateikto raciono sud÷ties, skiriasi tik trijų komponentų kiekiai racionuose, o kita likusi raciono dalis išlieka visais trimis atvejais vienoda. Kad gauti skirtingus pagrindinių maisto medžiagų santykius, o mūsų darbo tiksle tas ir buvo numatyta, tai racione keisdami pirmųjų

29 trijų komponentų kiekius, mes ir gavome skirtingus baltymų, riebalų ir kitų maisto medžiagų kiekius ir jų santykius pačiame racione.

Daugiausia žuvų miltų buvo panaudojama trečios bandomosios grup÷s audin÷ms šerti, o buvo mažinami virtų kviečių ir bulvių krakmolo kiekiai. Šioje grup÷je žuvų miltai sudar÷ net 60 proc., antroje grup÷je 44 proc., pirmoje grup÷je tik virš 30 proc. Atskirais auginimo periodais buvo kaitaliojama komponentų kiekin÷ sud÷tis – I bandomosios grup÷s audinukams iki 31 proc. buvo sumažintas krakmolo kiekis, iki 15,6 proc. virtų kviečių kiekis, o padidintas lajaus kiekis iki 16 proc. Paskutiniame auginimo periode I bandomosios grup÷s audinukams virti kviečiai buvo sumažinti iki 13,9 proc., bulvių krakmolas iki 27,8 proc., o lajaus kiekis padidintas iki 21 proc.

II bandomosios grup÷s audinukams atskirais auginimo periodais irgi buvo kaitaliojamas sušeriamų komponentų santykis- virti kviečiai palaipsniui buvo mažinami - nuo 12,7 iki 9,4 proc., krakmolas nuo 25,3 iki 18,6 proc., o lajus didinamas – nuo 11 iki 21 proc.

III bandomojoje grup÷je tie patys komponentai irgi buvo arba mažinami, arba didinami. Virtų kviečių nuo 7,4 proc. buvo sumažinta iki 4,0 proc., krakmolo nuo 14,6 proc. – iki 8,0 proc.

Lajaus buvo toks pats padidinimas, kaip ir pirmose dvejose bandomosiose grup÷se.

Kaip pagrindinių komponentų kaitaliojimas, sudarant racionus atskirų grupių audinukams, atsilip÷ į racionų maistinę vertę pateikiame sekančioje lentel÷je.

4 lentel÷. Racionų maistin÷ vert÷ (100 g pašaro)

Maistin÷ ir energin÷ vert÷ I bandomoji II bandomoji III bandomoji

Sausoji medžiaga g 95,6 94,4 94,6

Organin÷ medžiaga g 88,7 85,7 83,7

Žali baltymai g 26,3 35,4 44,1

Žali riebalai g 13,0 15,2 14,9

Žalia ląsteliena g 1,3 1,2 0,9

Apykaitos energija kcal 498,75 494,04 497,19

Pagrindinių maisto medžiagų kiekiai visų trijų bandomųjų audinukų grupių skiriasi labai nežymiai. Apykaitos energijos kiekiai išlieka beveik tame pačiame lygyje. Šiek tiek mažiau apykaitos energijos yra II bandomosios grup÷s audinukų racione.