LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Živilė Džiaukštienė
Mitybos ir aplinkos sąlygų įtaka melžiamų karvių nagų sveikatingumui
N
UTRITION AND ENVIRONMENTAL CONDITIONS INFLUENCE FOR DAIRY COWS HEALTHVeterinarin
ės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika
1 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKA
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Mitybos ir aplinkos sąlygų įtaka melžiamų karvių nagų sveikatingumui“
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
2
TURINYS
SANTRAUKA...3
SUMMARY...3
ĮVADAS...4
1. LITERATŪROS APŽVALGA...6
1.1. Nagos anatominė sandara...6
1.2. Nagos histologija...7
1.3. Karvių pirštų srities ligų atsiradimo veiksniai...10
1.4. Pagrindiniai kriterijai tvartui kuriame laikomos karvės...10
1.4.1. Grindys...12
1.4.2. Guoliavietės...12
1.4.3. Mėšlo šalinio sistema...14
1.5. Mitybos svarba medžiagų apykaitos ligoms ir jų pasekmės kojų sveikatingumui...16
1.5.1. Angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos ligos...17
1.6. Dažniausiai diagnozuojamos karvių pirštų ligos...19
1.6.1. Nagos gyvuonies uždegimas – laminitas...20
1.6.2. Pado opa...21
1.6.3. Tarpupirščio odos uždegimas...22
1.6.4. Pirštų odos uždegimas – dermatitas...22
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI...24
3. TYRIMO REZULTATAI...26
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...31
5. IŠVADOS...34
6. REKOMENDACIJOS...35
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS...36
3
SANTRAUKA
Baigiamojo darbo autorė: Živilė Džiaukštienė.
Baigiamojo darbo tema: Mitybos ir aplinkos sąlygų įtaka melžiamų karvių nagų sveikatingumui. Baigiamojo darbo tikslas: Išnagrinėti ir apibendrinti melžiamų karvių nagų sveikatingumą
lemiančius veiksnius.
Tyrimo metodika: Atlikti du tyrimai - 2014 m. sausio mėn. ir 2014m. gegužės - rugpjūčio mėn.
dviejuose melžiamų karvių ūkiuose „A“ ir „B“, esančiuose Šakių rajone. Pirmojo tyrimo metu buvo
renkami duomenys apie tvartų higienines sąlygas ir jų įtaką karvių nagų sveikatingumui, antrojo
tyrimo metu buvo analizuojamas pašarų racionas, jo įtaka medžiagų apykaitos ligų atsiradimui ir
ryšys su nagų sveikatingumu.
Rezultatai ir išvados: Nustatyta, kad ūkyje „A“ higieninės sąlygos ir pašarų racionas atitinka visus
reikalavimus, to pasekoje buvo diagnozuotos tik pavienės nagų ligos. Ūkyje „B“ situacija prastesnė:
netinkamai funkcionavo mėšlo šalinimo sistema, santykinis drėgnis viršijo normas, pašarų racionas
buvo per daug koncentruotas ir rūgštus, todėl buvo nustatyta medžiagų apykaitos sutrikimai,
diagnozuota daugiau nagų ligų (nekrobakteriozė, piršto ir tarpupirščio dermatitas, pado opa, ir
laminitas).
Raktiniai žodžiai: tvarto higieninės sąlygos, karvių nagų ligos, pašarai, ketozė, acidozė.
SUMMARY
Author of the thesis: Živilė Džiaukštienė.Theme of the thesis: The environmental and eating habit effects on the healthiness of cow nails. Point of the thesis: To analyze and summarize the factors that effect the nail health condition in
milked cows.
How it was analized: Two experiments were made one in 2014-01 and the other in 2014-08. In two
farms that specialize in cow milking – farm ”A” and ”B”, located in the Šakių district. During the
first experiment data was collected about the sanitary conditions of barns and their effects on the health of cow nails, The second experiment analized the fodder of cows and how they cause metabolism disorders and how these disorders are connected with the nail healt.
Results and conclusions:Research showed that the sanitary and fodder conditions in farm ”A”
meet all of the requirements therefore only a handful of nail diseases were diagnosed. However the sitaution in farm ”B” was much worse: The defecation clean up system wasn’t working properly, the humidity level exceeded limitations, the fodder was too concentrated and acidic from which various metabolism disorders and nail diseases originated from.
4
ĮVADAS
Karvės yra produkcijos gyvūnai, kurie mums teikia ekonominę naudą, tačiau kaip ir
kiekvienas gyvas organizmas neretai serga įvairiomis ligomis. Subalansuota mityba ir tinkamos
laikymo sąlygos, bei pastovus gyvenimo sąlygų gerinimas suteikia gyvūnui gerą savijautą ir mažina
tam tikrų ligų atsiradimą.
Tyrinėjant pieninių karvių laikymą, šėrimą ir jų teikiamą ekonominę naudą, dažnai
susiduriame su rimtomis karvių sveikatos problemomis: sutrikusia medžiagų apykaita,
pagausėjusiomis pirštų ligomis. Todėl ši tema ypač aktuali pieno ūkį prižiūrintiems specialistams
bei ūkio savininkams. Šiandienos ūkiuose aštrėja nagų sveikatingumo problema: karvės šlubuoja,
daug guli, sunkiai juda, o gulinčios ir lėtai judančios yra žalojamos kitų karvių. Dalis karvių
augintojų per mažai dėmesio skiria karvių nagų sveikatingumo klausimui, nesusimąsto, kad
daugelis tolimesnių sveikatos sutrikimų pradeda vystytis būtent dėl šios priežasties: karvė jausdama
diskomfortą, skausmą kojoje ar jos apačioje – nagoje, visą laiką būna apatiška, atsiranda apetito
stoka, sutrinka virškinimas ima liesėti ir mažėja produktyvumas.
Pasak literatūros šaltinių, pagrindinė karvių šlubavimo priežastis yra nagų ligos, darančios
neigiamą poveikį gamybai, nes sumažina pieno primilžį, vaisingumą ir didina priverstinio skerdimo
riziką (1). Taigi mažėjantis produktyvumas yra lygus sumažėjusiai pieno produkcijai, kas teikia
didelius ekonominius nuostolius ūkio savininkams.
Karvių sveikatingumui įtakos turi aplinkos ir higieninės sąlygos kuriose jos nuolat laikomos:
laikymo vieta, jos plotas, grindys, mėšlo šalinimo sistema, poilsio kokybė ir ar yra galimybė patirti
stresą (2). Taigi gyvūno laikytojui ir prižiūrintiems darbuotojams labai svarbu užtikrinti tokias
sąlygas, kad jos nekenktų gyvulio sveikatingumui ir atitiktų Lietuvos Respublikos
reglamentuojančius teisės aktus, gyvūnų gerovės įstatymų reikalavimus.
Užtikrinus tinkamas laikymo sąlygas, norint užkirsti kelią medžiagų apykaitos ligų
atsiradimui, dėmesys turėtų būti nukreiptas į karvių šėrimą. Vienas pagrindinių galvijų augintojų
uždavinių turėtų būti taisyklingų racionų, bei melžiamų karvių teisingos kondicijos užtikrinimas
kiekvieno laktacijos bei užtrūkimo periodo metu (3). Karvė gaudama tinkamai subalansuotą racioną
jaučiasi gerai, organizme normaliai vyksta fiziologiniai procesai, tačiau jei raciono sudėtis
neatitinka organizmo poreikių, sutrikdoma medžiagų apykaita ir karvė patiria stresą, susilpnėja jos
imunitetas, todėl patiriama labai didelių produkcijos nuostolių, išauga veterinarinės išlaidos,
padidėja darbo sąnaudos.Teisingai sudarant racionus galima užtikrinti gerą gyvulių sveikatingumą
5
Mes pastebėjome, kad melžiamų karvių laikytojai ne tiek daug dėmesio skiria karvės laikymo
vietai, darančiai tiesioginę įtaką rastis nagų ligoms. Atsiradus ženkliam pieno kiekio kritimui ar
reprodukcinių savybių sutrikimams, pirmiausia galvojama apie vidaus ligas, po to apie
reprodukcijos ir medžiagų apykaitos sutrikimus. Tuo tarpu apie kojų ligas pradedama galvoti tik
tada, kai nagose aptinkamas laminitas, pado opa, tarpupirščio odos uždegimas ir kitos nagų ligos. Darbo tikslas: Išnagrinėti ir apibendrinti melžiamų karvių nagų sveikatingumą lemiančius
veiksnius.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti ir įvertinti karvių laikymo higienines sąlygas.
2. Atlikti karvių ortopedinį tyrimą ir nustatyti karvių nagų ligas.
3. Išanalizuoti šėrimo racionų struktūrą bei įtaką karvių bendram ir nagų sveikatingumui.
4. Palyginti nagų ligų struktūrą remiantis dviejuose panašaus dydžio ūkiuose nustatytomis
6
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Nagos anatominė sandara
Kiekviena karvės koja baigiasi keturiais pirštais iš kurių du yra rudimentiniai, nesiremiantieji -
antrasis vidinis ir penktasis išorinis, bei likusieji du yra gerai išsivystę ir funkcionuojantys - trečiasis
vidinis ir ketvirtasis išorinis.
• Nesiremiantieji - rudimentiniai pirštai sudaryti iš 1–2 pirštakaulių yra padengti ragine
kapsule, bet neturi sąnarinės jungties su pagrindiniu kojos skeletu.
• Iš išorės funkcionuojantys pirštai proksimalinėje dalyje padengti oda ir atrodo tarsi
vienas pirštas, tačiau šių pirštų apatiniai pirštakauliai yra atsiskyrę ir pasidengę ragine
kapsule. Šio piršto dalis ir yra vadinama naga ( paraungula).
Piršto skeletą sudaro keturi kaulai: trys pirštakauliai: viršutnis, vidurinis ir apatnis (čiurnos,
apynagės ir nagos) bei distalinis sezamiškasis kaulas. Visi jie susijungdami tarpusavyje suformuoja:
plaštakaulinį pirštų – čiurnos sąnarį, viršutinį tarppirštakaulinį – apynagės sąnarį ir apatinį
tarppirštakaulinį – nagos sąnarį (1 pav.).
7
1 – Sulcus longitudinalis dorsalis et
palmaris – išilginė, priekinė ir uţpakalinė
vaga.
2 – Canalis metacarpi distalis – distalinis plaštakos kaulas.
3 – Caput – galva.
4 –Incisura intercapitalis – tarpgalvinė įlanka.
5 – Ossa sesamoidea proximalia – proksimaliniai sezamiškieji kaulai.
6 – Eminentia palmaris – uţpakalinė pakyla.
7 – Phalanx proximalis [os compedale] – artimasis pirštakaulis, čiurnikaulis.
8 – Phalanx media [os coronale] – vidurinis pirštakaulis, apynagės kaulas.
9 – Basis phalangis mediae – apynagės
kaulo pamatas.
10 – Corpus phalangis mediae – apynagės
kaulo kūnas.
11 – Caput phalangis mediae – apynagės
kaulo galva.
12 – Phalanx distalis [os ungiuculare] – tolimasis pirštakaulis, nagos kaulas.
13 – Foramen abaxiale – neašinė anga.
14 – Foramen axiale – ašinė anga.
15 – Sulcus parietalis – sienos vaga.
16 – Tuberositas flexoria – lenkiamoji šiurkštuma.
17 – Os sesamoideum distale – distalinis sezamiškasis kaulas.
18 – Facies articularis – sąnarinis paviršius.
19 – Procesus extensorius – tiesiamoji atauga.
20 – Tuberculum flexorium – lenkiamasis gumburėlis
Judėjimo metu nagos keičia savo formą, atsirėmimo metu nagos šiek tiek skečiasi kampinių
sienelių srityje užpenčiai pasiduoda į užpakalį, o padas šiek tiek nusileidžia. Tuo metu medialinė ir
lateralinė nagos viena nuo kitos nutolsta ir tarpas tarp nagų praplatėja (5).
1.2. Nagos histologija
Histologiškai nagoje skiriami trys sluoksniai: paviršinis odos sluoksnis (epidermis), tikroji oda (dermis, corium) ir poodis (tela subcutanea). Skirtingose nagos vietose jų išsivystymas, struktūra ir
8 2 pav. Galvijo nagos skersinis pjūvis (52)
• Nagos epidermį sudaro gyvosios ląstelės, esančios pamatiniame ir dygliuotajame
sluoksniuose, bei mirusios ląstelės sudarančios nagos raginę kapsulę.
• Raginėje kapsulėje yra raginė briauna, sienelė, padas ir užpenčiai. Briauna yra šviesiai
pilkos spalvos apie 4–7 mm pločio, nagos rago juosta esanti tarp piršto odos ir nagos raginės
sienelės.
• Raginė sienelė yra žemiau raginės briaunos esanti nagos raginės kapsulės dalis išsidėsčiusi
iš priekio ir šonų. Apačioje raginė sienelė susijungia su raginiu padu ir sudaro nagos
minamąjį kraštą. Yra dvi raginės sienelės - vidinė (aksialinė) ir išorinė (abaksialinė),
užpakalinėje nagos dalyje sujungtos apvaliais raginiais užpenčiais. Kiekviena sienelė
sudaryta iš trijų rago sluoksnių: išorinio ploniausiojo sluoksnio - glaisto, viduriniojo
storiausiojo ir tvirčiausiojo sluoksnio ir vidinio minkščiausio rago sluoksnio. Skirtinguose
nagos raginės sienelės vietose raginės kapsulės storis skiriasi. Storiausia raginė sienelė yra
nagos priekyje, ji plonėja užpenčių link. Vidinė sienelė yra įgaubta, o išorinė sienelė
išgaubta. Raginė sienelė skirstoma į sritis: vieną priekinę, dvi šonines (vidinę ir išorinę) bei
dvi kampines (vidinę ir išorinę). Kampinės sienelės nagos užpakalinėje dalyje pereina į
užpenčius.
• Raginis padas tai nagos raginės kapsulės dalis, dengianti nagos kaulą iš apačios. Jis yra
vamzdinės struktūros, užima santykinai siaurą pado dalį – apie du trečdalius atsirėmime
dalyvaujančio pado. Likusią pado dalį užima raginiai užpenčiai. Raginiame pade yra baltoji
linija, tai vieta kur susijungia nagos sienelės plokštelinis ragas su vamzdiniu pado ragu.
9 • Raginiai užpenčiai – tai likusi nagos kapsulės dalis, kuri sudaro apie vieną trečdalį viso
pado. Raginių užpenčių ragas taip pat vamzdinės struktūros, tačiau minkštesnis ir
elastingesnis nei pado ragas, turi daugiau vandens, yra plonesnis ir dėl to yra silpnesnis.
Po ragine nagos kapsule tarp jos ir nagos kaulo yra išsidėsčiusi tikroji oda arba gyvuonis.
Savo paviršiuje tikroji oda turi savybę gaminti didelį kiekį raginio audinio ir yra sudaryta iš trijų
sluoksnių: paviršinio, kraujagyslinio ir antkaulinio. Paviršinis sluoksnis gali būti spenelinės arba
plokštelinės struktūros. Kadangi naga suskirstyta sritimis tai ir gyvuonis – tikroji oda skirstoma į
dalis: briaunos gyvuonį, apynagės gyvuonį, sienelių gyvuonį, pado ir užpenčių gyvuonį.
• Briaunos gyvuonis yra spenelinės struktūros audinys, puslankiu juosia nagos proksimalinę
dalį, o išplatėja nagos užpakalinės dalies link ir be ryškios ribos pereina į užpenčių gyvuonį.
Briaunos gyvuonies speneliai nukreipti žemyn gamina išorinį raginės sienelės sluoksnį –
glaistą, be to ši gyvuonis neturi antkaulio sluoksnio, tačiau po ja yra gerai išvystęs poodinis
sluoksnis.
• Apynagės gyvuonis yra puslankio formos spenelinės struktūros audinys, esantis po ragine
kapsule, žemiau briaunos gyvuonies, juosia nagos kaulo viršutinę dalį. Apynagės gyvuonies
speneliai nukreipti žemyn gamina storiausią ir tvirčiausią nagos sienelės rago vidurinį
sluoksnį. Ši gyvuonis taip pat neturi antkaulinio sluoksnio, bet po ja yra gerai išvystęs
poodinis sluoksnis.
• Sienelės gyvuonis – tai plokštelinės struktūros audinys, tiesiogiai supantis nagos kaulą iš
vidinės, priekinės ir išorinės pusės. Jos gamina vidinį minkščiausią raginės kapsulės sienelės
plokštelinį ragą. Ši gyvuonis turi antkaulinį sluoksnį, bet po ja nėra poodinio sluoksnio. • Pado gyvuonis yra spenelinės struktūros audinys, kuris gamina šiek tiek minkštesnį
vamzdinės struktūros pado ir užpenčių ragą. Ši gyvuonis taip pat neturi antkaulio sluoksnio,
bet turi ypač gerai išvystytą poodinį sluoksnį.
Poodinis jungiamasis audinys nagoje yra tik tam tikrose vietose: po briaunos ir apynagės
gyvuonimi, užpenčių srityje ir mažai pado srityje – prie užpenčių. Daugiausia šio audinio yra
užpenčiuose, čia jis sudaro nagos minkštimą (torus paraungulae). Minkštimas sudarytas iš
tarpusavyje besikryžiuojančių stiprių elastinių ir kalogeninių skaidulų bei riebalinio audinio, kuris
užpildo tarpus tarp jų. Pats nagos minkštimas yra kylio formos, jo smaigalys nukreiptas į nagos
10
1.3. Karvių pirštų srities ligų atsiradimo veiksniai
Melžiamų karvių bandos sveikatingumą lemia išoriniai ir vidiniai veiksniai. Nuolat
besikeičiantis oras, aktyvi ventiliacija, sausos, minkštos guoliavietės, nesaitinis laikymo metodas,
pagal reikalavimus įrengta vaikščiojimo takų konstrukcija, dienotvarkės ritmas, tinkama
temperatūra, teisingas melžimas, šėrimas, ligų prevencijos priemonės – tai tik nedaugelis rodiklių,
darančių įtaką galvijų bandos sveikatingumui.
Didelę įtaką daro streso padariniai, kurių veikimo metu pakinta karvės fiziologinė būklė,
blogėja produkcijos kokybė, kenčia visas organizmas. Stresą gali sukelti:
• netinkamai išplanuotas tvartų vidus (trumpos ir siauros stovėjimo vietos, grindų būklė);
• dažnas karvių pergrupavimas, mociono stoka, grubus elgesys su jomis;
• padidėjusi amoniako, sieros vandenilio, anglies dioksido ar kitų kenksmingų dujų
koncentracija tvarte;
• prastas arba visai nevalomas tvartas, neįrengti arba neveikiantys mėšlo šalinimo įrenginiai
(transporteriai), nuolatinis srutų ir mėšlo buvimas karvių laikymo vietose;
• nustatyta, kad nagų ligoms rastis turi įtakos racionas, kuriame gausu koncentratų (blogos
kokybės pašarai, nesubalansuotas pašaras);
• prasta nagų priežiūra, netinkama arba visai netaikoma prevencija nagų ligų atžvilgiu.
Visos šios priežastys daro didelę įtaką rastis karvių nagų ligoms, dėl to labai svarbu užtikrinti
tinkamas laikymo sąlygas, tinkamą racioną bei kokybišką ir efektyvią prevenciją išvengti šių ligų
pasireiškimo (8).
1.4. Pagrindiniai kriterijai tvartui kuriame laikomos karvės
Kiekvienas pastatas, kuriame laikomi gyvi organizmai, turi atitikti įstatymuose numatytus
reikalavimus. Ne išimtis ir tvartai. kuriuose laikomos melžiamos karvės. Pastatas pirmiausia turi
būti saugus gyvūnui, taip pat ten dirbančiam personalui. Jis turi atitikti statybos reglamente
apibrėžtus reikalavimus (tinkamas stogas, grindys, sienos, apšvietimas, durys, langai ir t. t). Tik
tvarte laikomos karvės turi būti apsaugotos nuo šalčio, skersvėjų, sudarant optimalų mikroklimatą ir
11
Gyvulininkystės pastatai turi būti statomi tokioje vietoje, kad gyvūnų neveiktų neigiamas
aplinkos poveikis: triukšmas, vibracija, atmosferos užterštumas. Vietos parinkimas tvartams ir jų
išplanavimas turi atitikti respublikines statybos normas ir tipines projektavimo normas(10). Pastatų
dizainas, konstrukcijos, įrenginiai pasirenkami tokie, kad būtų galima užtikrinti geras higienines
sąlygas, sumažinti gyvūnų ligų ir sužalojimų riziką ir būtų patogu apžiūrėti gyvūnus. Tvartų
statybai ir jų įrenginiams gaminti naudojamos medžiagos turi būti nekenksmingos gyvūnams,
lengvai plaunamos ir dezinfekuojamos, reikia vengti aštrių konstrukcijų kampų. Visa tai nusako
gyvūnų laikymo taisyklės, paruoštos vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo
ir naudojimo įstatymu (11). Projektuojant ar pertvarkant tvartus reikia atsižvelgti į vienam gyvūnui
reikalingą plotą tvarte (1 lentelė).
1 lentelė. Patalpos plotas reikalingas skirtingų grupių galvijams (10).
Galvijų grupė Galvijų svoris, kg Reikalingas patalpų plotas, m2 Mociono plotas, m2
Iki 100 1,5 1,3
Iki 200 2,5 1,9
Iki 350 4,0 3,0
Veisliniai ir penimi galvijai
Daugiau kaip 350 5,0 (mažiausiai 1 m2 /100 kg) 3,7 (mažiausiai 0,75 m2 /100 kg)
Melžiamos karvės - 6 4,5
Taip pat turi atitikti sanitarinius reikalavimus kuriuos nusako higienos įstatymas (vanduo,
apsauga nuo graužikų, vabzdžių, vėjo, dezinfekcijos, dezinsekcijos, ore esančių dujų koncentracijos,
mėšlo šalinimo sistemos ir t. t ), bei gyvūnų gerovės įstatymo numatytus reikalavimus (12). Tačiau
šiame darbe aptarsime pagrindinius reikalavimus kriterijams, kurie daro didžiausią įtaką nagų
ligoms rastis: tai grindų sistema, guoliavietės bei mėšlo šalinimo sistema, kadangi šios tvarto
konstrukcijos dalys pastoviai turi sąlytį su nagomis ir tiesiogiai veikia jų fiziologinę ir anatominę
sandarą.
Karves laikant palaidas, jas galima laikyti įvairiais būdais: palaidas laikymas ant gilaus kraiko;
palaidas laikymas ant pusiau gilaus kraiko; palaidas laikymas ant kraiko su nuolaidžiomis nutrypiamomis grindimis; palaidas laikymas boksuose (kombinuotose boksuose).
Palaidų karvių laikymas reikalauja mažiau darbo sąnaudų – nereikia karvių raišioti bei
paleidinėti, kiti technologiniai procesai yra mechanizuojami (šėrimas, girdymas, mėšlo šalinimas ir
kt.). Laikant karves tvarte palaidas, jos suskirstomos į grupes: melžiamos, užtrūkusios ir
12 1.4.1. Grindys
Kiekvienai karvei turėtų tekti ne mažiau kaip 6 m2 grindų ploto ir apie 70–80 cm. ėdžių ilgio.
Ekologiniuose ūkiuose karvių negalima laikyti ant grotelinių grindų. Pastaruoju metu vis
populiaresnis palaidas (boksinis) karvių laikymo būdas. Tradiciniai boksai padaromi iš 50 mm
skersmens cinkuotų vamzdžių. Pagrindiniai bokso parametrai pateikiami lentelėje (2 lentelė). 2 lentelė. Pagrindiniai bokso parametrai (10)
Populiaresnis palaidas (boksinis) karvių laikymo būdas. Bokso grindys gali būti betoninės
arba suplūktos iš žemės ir kreidos, padarytos su 3–5 proc. nuolydžiu į mėšlo tako pusę ir 15–20 cm
iškeltos virš jo. Boksas kreikiamas arba išklojamas guminiais kilimėliais. Kraikui geriausiai naudoti
smulkintus šiaudus, nes jie sugeria 25 proc. daugiau srutų. Mažiausias šiaudų sluoksnio storis – 5
cm. Galima naudoti ir kitas kraiko rūšis: pjuvenas, medžio drožles, smėlį. Karvės gali būti laikomos
ir pririštos. Rišamoms karvėms stovėjimo vietos gali būti įrengiamos trumpos (1,1–1,3 m. pločio ir
1,6–1,8 m. ilgio) ir ilgos (1,2–1,5 m. pločio ir 1,9–2,25 m. ilgio). Įrengti trumpą stovėjimo vietą
pigiau, tačiau dėl per trumpų guoliaviečių žalojami karvių speniai, dažnai iškrenta makštis, jos
suserga sąnarių, lyties organų ligomis. Nustatant optimalų stovėjimo vietos ilgį, prie įstrižo liemens
ilgio (L) pridedama 10 cm (X). Karvės yra rišamos Grabnerio saitu.
1.4.2. Guoliavietės
Guoliavietė – galvijų sveikatos veidrodis. Didelę reikšmę karvių sveikatai ir produktyvumui
turi guoliavietės grindų būklės stovis. Jeigu medinės grindys nekreikiamos, drėgnos, tai geriau
karves laikyti ant cementinių grindų, tačiau jas rekomenduojama padengti 10 cm. storio sausais
šiaudais. Jeigu karvės guli ant guminių paklotų, o jie nepakreikti, tai šilumos prarandama 5 kartus
Rodiklis Mato vienetai
Ilgis 200–220 cm
Plotis 105–120 cm
Grindų nuolydis 3–5 proc.
Mėšlo tako gylis 20–25 cm
Šoninės pertvaros ilgis 180–200 cm Šoninės pertvaros aukštis 90–100 cm Šoninės pertvaros nuotolis nuo mėšlo tako 10–20 cm Bokso gylio ribotuvo nuotolis nuo mėšlo tako 130–160 cm
13
daugiau, nei juos pakreikus. Gausus kraikas ant grindų dangos padidina karvių produktyvumą, nes
sumažina drėgmės kiekį, o tuo pačiu ir amoniako dujų koncentraciją ore.
Boksiniuose tvartuose laikomų karvių boksas turi būti pakankamai platus, kad karvė galėtų
patogiai gulėti ir keisti padėtį nesusižeisdama, tačiau ir ne pernelyg platus, kad negalėtų jame
apsisukti. Boksas turi būti gana ilgas, kad karvė galėtų patogiai atsigulti, bet ne per ilgas, kad
mėšlas ir šlapimas patektų ant mėšlo tako. Guldamasi karvė iki galo nekontroliuoja šio judesio,
todėl svarbu, kad ji neatsitrenktų į pertvarą ir nesusižeistų. Kai trūksta vietos pajudėti į priekį,
karvei sunku pakilti ant užpakalinių kojų. Tada ji iš pradžių stojasi ant priekinių kojų (kaip arklys)
ir dėl to gali susižeisti kojas.
Boksų matmenys nustatomi pagal karvių svorį, atsižvelgiant į boksų išdėstymą tvarte (boksas
prie išorinės sienos, viduje tvarto viena eile ar boksas prieš boksą). Bokso guoliavietės paviršius turi
būti elastingas ir išlikti sausas (3 lentelė). 3 lentelė. Boksų parametrai (10)
Gyvulio masė, kg Bokso plotis, cm Bokso ilgis, m
vidinis Išorinis( prie sienos)*
500 115 2,05 2,35
600 120 2,15 2,40
700 125 2,20 2,50
* boksą reikia pailginti apie 30 cm (palyginti su trumpais boksais), kad besigulančios karvės galva
nesiremtų į sieną.
Įrengiant karvių poilsio zoną, rekomenduojama numatyti 5 proc. daugiau boksų, negu
planuojama laikyti karvių. Perpildžius tvartą, nepakanka vietos prie pašarų, karvės buriasi prie
girdyklų. Tvarte neturėtų likti aklaviečių, nes tokiose vietose gali kilti „konfliktai“ tarp karvių. Kad
aklaviečių nesusidarytų, boksų eilių galuose ir kas 18–25 m. reikia įrengti skersinius takus. Mėšlo
tako tarp boksų eilių plotis turėtų būti ne mažesnis kaip 3 m. Šėrimo takas neturėtų būti siauresnis
kaip 4 m. pločio. Vidiniame tvarto take įrengtose girdyklose karvės išgeria 40 proc. viso girdyti
skirto vandens, todėl rekomenduojama viduryje tvarto įrengti papildomą 4–4,5 m. taką su
girdyklomis abiejose pusėse.
Guoliaviečių danga ir grindys
Bokso grindys turėtų būti įrengiamos 15–20 cm aukščiau mėšlo tako. Šį aukštį reikia nustatyti
pagal mėšlo šalinimo būdą (skreperį, prie traktoriaus sumontuotą verstuvą ar kitą įrangą). Bokso
14
tuo daugiau kraiko lieka guoliavietėje. Geriausia guoliavietės danga – smėlis ir smulkinta guma
pripildyti čiužiniai. Minkštesnis guoliavietės paviršius karvėms patogesnis. Kai karvės laikomos ant
tokio paviršiaus, mažiau serga nagų ligomis. Įėjimo į boksus suformuojamas bortelis, dėl kurio
karvėms nepatogu gulėti ne boksuose. Bortelis neturi būti aukštas, kad karvės nevengtų lipti į
boksus ir lipdamos nesusižeistų tešmenų. Jeigu mėšlo takai ilgi, reikėtų įrengti aukštesnį bortelį,
kad mėšlą valant jo nepatektų į boksus. Ant betono arba gerai suplūktos žemės tiesiami elastingi čiužiniai. Guminiai kilimėliai ne taip tinka patogiam guoliui. Kad čiužinio paviršius būtų sausas, o
karvės švarios, ant viršaus paklojama nedaug smulkintų šiaudų. Kad karvės nesusižeistų kojų,
rekomenduojamas 8–10 cm. storio kraikas.
Pastaruoju metu palaido laikymo boksiniuose tvartuose pastebimai padaugėjo šlubuojančių
karvių. Vienas iš būdų pagerinti karvių komfortą – įrengti gumines grindis arba ant betoninių grindų
pakloti guminius kilimėlius. Guminės grindys galėtų būti įrengiamos karvių vaikščiojimo takuose,
melžimo aikštelėje ir išėjimuose iš melžimo aikštelės, t. y. ten, kur karvės daug vaikščioja. Guma
turėtų būti kuo minkštesnė, kad sumažintų spaudimą į karvių nagas ir kojas. Šlubuojančios karvės,
atėjusios į gulėjimo vietą, dažnai dar ilgai pastovi ir tik tada bando gultis. Kol karvė atsigula,
praeina iki 30 min., o karvių gulėjimo laikas sutrumpėja iki 4 valandų per dieną. Kad karvės
greičiau atsigultų, reikėtų jų gulėjimo vietas įrengti kuo minkštesnes ir patogesnes (13).
1.4.3. Mėšlo šalinio sistema
Tam, kad būtų sudarytos tinkamos higieninės karvių laikymo ir gyvulininkystės pastatuose
dirbančiųjų darbo sąlygos bei apsaugota pagaminta produkcija, būtinas reguliarus mėšlo šalinimas.
Iš seklių tvartų mėšlas turi būti šalinamas kasdien. Iš pusiau gilių tvartų mėšlas gali būti šalinamas
periodiškai (priklausomai nuo gyvūnų amžiaus, technologinės grupės, laikymo būdo) – 1–2 kartus
per savaitę, mėnesį, ar kartą per 3 mėnesius, arba sutapatinant periodiškumą su gyvūnų
technologinės grupės auginimo ciklu). Iš gilių tvartų mėšlas šalinamas 1 ar 2 kartus per metus.
Giliuose tvartuose, kur įrengtos karvių šėrimo zonos, nuo pastarųjų mėšlas šalinamas kasdien, kaip
ir melžimo aikštelėse bei varymo takuose. Mėšlas iš tvartų turi būti šalinamas, transportuojamas ir
laikomas, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu (kaip nurodo Lietuvos ir Europos Sąjungos įstatymai), kad neterštų ūkio ir aplinkinių teritorijų, kad nuo taršos būtų apsaugoma dirva ir
paviršiai bei gruntiniai vandenys (14).
Kraikinio mėšlo šalinimo technologijos
Iš gilių tvartų kraikinis mėšlas šalinamas mobiliais krautuvais išvežant jį tiesiai į tręšiamus
laukus, kur paskleidžiamas mėšlakratėmis ir užariamas ne vėliau kaip per 12 valandų. Pašalinus
15
Iš pusiau gilių tvartų tirštas kraikinis mėšlas šalinamas mobiliais krautuvais arba buldozeriais į
kraikinio mėšlo mėšlides.
Iš seklių kreikiamų tvartų (individualių laikymo vietų, perdarynių ir gardų) kasdieninės
priežiūros metu mėšlas gali būti mėžiamas šakėmis ir mobiliomis priemonėmis išvežamas į mėšlidę
ar grandikliniais, skreperiniais, pneumatiniais transporteriais, buldozeriais išmetamas ar nustumiamas į mėšlidę. Mėšlą šalinant iš tvartų buldozeriais, valymo metu karvės arba išvaromos iš
patalpų į diendaržius, ganyklas, arba atskiriamos kitoje gardo dalyje (kitose tvartų perdarynėse), –
pailginant perdarynes bent 5–10 proc. nei numatyta normatyvuose.
Iš diendaržių ir mociono aikštelių mėšlas šalinamas buldozeriais, rečiau skreperiais (15). Bekraikio ar pusiau skysto mėšlo šalinimo technologijos
Tvartuose nenaudojant kraiko arba jo naudojant labai mažai (smulkintų šiaudų, pjuvenų),
mėšlas turi būti šalinamas kasdien ar periodiškai kas 1–2 mėn., jei jis sukaupiamas skysto mėšlo
kanaluose. Bekraikis mėšlas gali būti šalinamas, naudojant grandiklinius transporterius, įrengtus
atvirame ar grotelėmis uždengtame kanale mėšlo šalinimo take. Iš seklių gyvulių ėdimo ir mėšlo
šalinimo takų (zonų) mėšlasgali būti šalinamas buldozeriais arba skreperiniais transporteriais.
Skystas mėšlas, susirenkantis po grotomis dengtuose periodinio veikimo kanaluose, šalinamas
savitaka, siurbliais ar nuplaunamas technologiniu vandeniu ar mėšlo srautu. Naudojant
recirkuliacinio mėšlo plovimo būdą, kai skystas mėšlas nuplaunamas srutomis iš rinktuvo, turi būti
efektyvi ventiliacinė sistema. Higienos požiūriu skysto mėšlo nuplovimas srutomis
nerekomenduojamas, nes į tvartų orą patenka daug amoniako, be to, naudojant srutas iš bendros
tvartų talpyklos, jei jos nenukenksmintos ir nenusistovėjusios, gali pasklisti ligų sukėlėjai.
Tiesioginis mėšlo plovimas technologiniu vandeniu yra nerekomenduojamas ir nepriskiriamas
prie darniųjų technologijų dėl didelio kiekio vandens, kaip brangaus gamtos ištekliaus, naudojimo.
Zoohigieniniu požiūriu ši technologija prasta, nes gyvūnų laikymo patalpose labai padidėja oro
drėgnis. Ekonominiu požiūriu technologija prasta dėl didelio praskiesto mėšlo kiekio, kuriam
reikalingos papildomos talpos, didelės išvežimo ir paskleidimo laukuose sąnaudos, nedidelė
tręšiamoji vertė.
Bekraikio mėšlo, sukaupto kanaluose po takais ar gardais, nereikėtų kaupti ilgiau kaip 3
savaites, nes vėliau aktyvėja biologiniai procesai, kurių metu kyla mėšlo temperatūra ir pradeda
gausiai išsiskirti kenksmingos dujos. Skystą mėšlą transportuojant į siurblinę transporteriais,
16
Brangi technologija, kai skystas mėšlas visą kaupimo laikotarpį laikomas giliuose, po tvartu įrengtuose, kanaluose. Toks mėšlas nemaišomas, tik prieš išvežant į tręšimo laukus
homogenizuojamas specialiu maišytuvu. Tokiuose tvartuose mėšlo maišymo ir išvežimo metu gali
išsiskirti pavojingas sveikatai ar gyvybei nuodingų dujų kiekis, todėl patalpose neturi būti gyvūnų,
privalo veikti visos tvartų vėdinimo sistemos, atidaryti vartai ir langai, o uždarius įėjimą į patalpas,
privalomi įspėjamieji ženklai (16).
1.5. Mitybos svarba medžiagų apykaitos ligoms
ir jų pasekmės kojų sveikatingumui
Žemės ūkio gyvūnai gana dažnai serga medžiagų apykaitos ligomis. Pagal nuostolingumą šios
ligos užima vieną pirmųjų vietų. Pagrindinius nuostolius sudaro produkcijos netekimas, brangus ir
ilgas gydymas bei ilgalaikis gyvūno sveikatos sutrikimas su visais padariniais.
Kiekviename gyvame organizme vyksta medžiagų apykaita, t. y. įvairios medžiagos, tiek
patenkančios iš aplinkos, tiek susidarančios organizme, kinta vykstant biocheminėms reakcijoms.
Normaliai medžiagų apykaitai reikia, kad į organizmą nuolat patektų iš aplinkos reikiamų
neorganinių ir organinių medžiagų, kad jos būtų virškinamos, panaudojamos ir pašalinami
nereikalingi skilimo produktai. Nuo medžiagų apykaitos priklauso gyvūnų augimas, vystymasis,
reprodukcija ir produktyvumas. Dauguma organinių junginių normaliai funkcionuojančiame
organizme sintezuojasi viduląstelinės medžiagų apykaitos eigoje iš paprastų cheminių medžiagų.
Kitos medžiagos kartu su visais neorganiniais junginiais turi būti pateiktos organizmui su pašaru.
Žemės ūkio gyvūnams reikia virš 50 nepakeičiamų atskirų organinių bei neorganinių pašaruose
esančių junginių. Vienos tokios medžiagos trūkumas organizme sukelia tipiškus medžiagų
apykaitos sutrikimus (17).
Kartu su baltymais, angliavandeniais ir riebalais medžiagų apykaitoje dalyvauja daugybė
mineralinių medžiagų, vitaminų. Kad organizmas šias medžiagas galėtų pasisavinti, reikalingas
vanduo. Jo mūsų sąlygomis naminiams gyvūnams retai kada trūksta. Pirmiausia suserga
produktyviausios karvės ir prieauglis. Gyvūnams kenkia ne tik kai kurių medžiagų trūkumas, bet ir
jų perteklius, netinkamas santykis racione (angliavandenių su baltymais, kalcio ir fosforo, kalio su
natriu ir kt.). Medžiagų apykaitos ligas pridisponuoja ir blogos laikymo sąlygos, deguonies stoka,
drėgmė, šaltis, infekcinės ir invazinės ligos (18).
Kartais medžiagų apykaita gali sutrikti dėl endokrininių liaukų ir nervinių centrų,
reguliuojančių medžiagų apykaitą, ligų arba jų funkcinio nepakankamumo, pvz., dėl kasos ligų
17
Visos žemės ūkio gyvūnų medžiagų apykaitos ligos skirstomos į mineralinių medžiagų
apykaitos ligas, vitaminų apykaitos ligas, angliavandenių, riebalų bei baltymų apykaitos ligas.
Didelėse karvių bandose medžiagų apykaitos sutrikimų diagnozavimas, gydymas ir
profilaktika atliekama bandos mastu. Vadinasi, nustačius šiuos sutrikimus tam tikros grupės
individams (gyvūnams indikatoriams), laikoma, kad serga visos bandos karvės. Pats medžiagų
apykaitos sutrikimas gali būti slaptasis (subklinikinis), t. y. be sveikatos sutrikimo požymių ir
nustatomas tik iš kraujo, šlapimo, pieno bei audinių sudėties pakitimų, ir klinikinis, t. y. su
klinikiniais ligos požymiais. Melžiamų karvių bandoje indikatoriais parenkamos pačios
produktyviausios karvės ir tiriamos tada, kai duoda daugiausia pieno (2–4 ir 5–8 savaitę po
apsiveršiavimo) bei užtrūkimo antroje pusėje. Medžiagų apykaitos sutrikimams diagnozuoti
naudojami ir paskerstų gyvūnų kaulai bei kepenys.
1.5.1. Angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos ligos
Ketozė: dažnai diagnozuojama liga, atsirandanti dėl ketonų padaugėjimo kraujyje ir kituose
audiniuose. Ketonais vadinami acetonas, acetilacto rūgštis ir β-oksisviesto rūgštis. Šie ketonai
atsiranda kepenyse ir didžiojo prieskrandžio epitelyje. Kepenyse jie gaminasi iš riebalų ir dalinai iš
baltymų – ketogeninių aminorūgščių (tirozino, leucino, izoleucino ir kt.), o didžiojo prieskrandžio
epitelyje – iš acto ir sviesto rūgščių. Pagal kai kuriuos autorius ketogenezė vyksta ir pieno liaukoje
(19).
Ketonai yra medžiagos, visada aptinkamos ir sveikos karvės organizme. β-oksisviesto rūgštis
visuomet randama sveikų karvių kraujyje. Ji kaip ir acto rūgštis naudojama pieno riebalams
gaminti. Sveikos karvės organizme ketonų būna nedaug ir jie spėja oksiduotis raumenyse, inkstuose
bei plaučiuose. Ketonai sudaro 5–7 proc. organizmo energijos poreikio.
Kitaip būna karvei susirgus ketoze. Ketonų atsiranda tiek daug, kad jų nebegalima sunaudoti
raumenyse ir kituose audiniuose. Todėl ketonai kaupiasi organizme ir jį apnuodija. Padaugėjus
ketonų kraujyje, jie pereina į šlapimą bei pieną ir ten juos galima rasti. Kadangi acetonas lakus, tai
jo būna ir iškvėptame karvės ore.
Kai karvės su šlapimu ar pienu išskiria ketonus, bet pačios atrodo sveikos, tai tokią ketonuriją
ir ketonlaktiją vadiname subklinikine ketoze. Ją reikia laikyti klinikinės ketozės pradžia, kuri dažnai
būna labai produktyvioms ir badaujančioms karvėms.
Ketoze karvės labiau linkusios sirgti dėl keleto priežasčių: didelės pieno produkcijos ir
dažnesnių virškinimo sutrikimų. Be to jų kraujyje yra mažiau gliukozės nei kitų gyvūnų kraujyje.
Jei karvė pieninga, laktacijos metu jos organizme esančių gliukozės ir glikogeno atsargų gali
18
karvėms iš kepenų pranyksta beveik visas glikogenas, o kraujyje sumažėja gliukozės
(hipoglikemija), ir jos suserga vadinamąja laktacine ketoze(20).
Kitokios kilmės ketozė, vadinamoji pašarinė ketozė, atsiranda, kai racione būna per daug
baltymų ir riebalų bei per mažai angliavandenių. Esant tokiai maisto medžiagų disproporcijai
pašaruose, prieskrandžiuose gaminasi mažai propiono ir daug acto bei sviesto rūgšties.
Tiek laktacinė, tiek ir pašarinė ketozės vadinamos pirminėmis ketozėmis, nes joms esant,
vyrauja apsinuodijimo ketonais simptomai. Ketonų padaugėjimas, karvei susirgus kitomis ligomis,
sukeliančiomis neėdimą ir virškinimo sutrikimus, vadinamas antrinėmis ketozėmis. Šių ketozių
priežastis yra karvės badavimas ir, joms esant, vyrauja pirminės ligos simptomai. Etiologinės
reikšmės turi ir nagų ligos: pakanka, kad karvės 3 dienas neėstų ir joms atsiranda ketozė bei
suriebėja kepenys.
Kai racione per daug baltymų, prieskrandžių mikrobai nespėja sunaudoti visų amino rūgščių,
amoniako ir kitų baltymų skilimo produktų. Tada iš amino r. pasigaminęs histaminas ir amoniakas
absorbuojami į kraują ir sukelia prieskrandžių atoniją. Iki amoniako suskaldoma 50–70 proc. pašaro
baltymų.
Karvėms ketozę sukelia vienašališkas šėrimas cukringais pašarais (cukriniai runkeliai, melasa)
ir blogu silosu, nes prieskrandžių mikrobams reikia, kad racione būtų ne mažiau kaip 9 proc.
natūralaus proteino.
Visais šiais atvejais pakinta gliukogeninių ir ketogeninių rūgščių santykis prieskrandžiuose.
Kad karvės nesirgtų acetonemija, jų prieskrandžių turinyje acto ir propiono rūgščių santykis turi
būti 2:1. Be to toks santykis palankus pieno gamybai (19).
Acidozė: tai liga, kuria sergant įvyksta organizmo parūgštėjimas. Normalus prieskrandžio pH
yra 6,5–7,0. Organizmo terpė parūgštėja, kai pH nukrenta žemiau 5,5. Kartais pH būna dar
mažesnis. Ši organizmo būklė ir vadinama acidoze. Subklinikinė acidozė diagnozuojama, kai pH
nukrenta žemiau 6, o klinikinė iki 5,2.
Dėl sumažėjusio pH (padidėjusio rūgštingumo) sutrinka prieskrandžio darbas, sulėtėja
motorika. Prieskrandis pasidaro atoniškas. Todėl sumažėja karvės apetitas ir produktyvumas.
Tačiau tai tik vienas iš neigiamų poveikių (21).
Dėl padidėjusio rūgštingumo pasikeičia prieskrandžio mikrofloros sudėtis, pradeda intensyviai
daugintis žemo pH nebijančios pieno rūgštį gaminančios bakterijos, o jos dauginasi daug greičiau
negu įprasta prieskrandžio mikroflora. Pieno rūgštis yra apie dešimt kartų stipresnė už kitas didžiojo
prieskrandžio lakiąsias riebalų rūgštis (acto, propiono ir sviesto), todėl net ir nedidelis jos kiekis gali
labai sumažinti prieskrandžio pH. Šioms medžiagoms iš prieskrandžio patekus į kraują, tampa
aktyvios kraujo buferinės sistemos, kurios bando kompensuoti padidėjusį rūgštingumą. Sustiprėja
19
Audinių hormonas histaminas plečia kraujagysles ir didina jų pralaidumą. Histaminas išsiskiria ir
dėl streso, traumų, patekusio užkrato, todėl esant nepalankioms aplinkos sąlygoms acidozė gali dar
labiau paūmėti, ja sergančios karvės gali nugaišti (22).
Dažniausiai pirminė acidozės priežastis yra per didelė grūdų dalis racione arba per didelis
sušeriamų koncentruotų pašarų kiekis vieno šėrimo metu, ypač jei prieskrandis tuščias, t. y.
koncentratus karvės gauna pirmiau negu žolinius pašarus.
Bene dažniausiai liga pastebima ankstyvuoju laktacijos periodu, kuomet keičiamas šėrimo
tipas (racionas), staiga padidinus koncentratų kiekį. Radikalus raciono pasikeitimas po
apsiveršiavimo (be pereinamojo laikotarpio) gali turėti įtakos acidozei pasireikšti (23).
Kita acidozės priežastis yra virškinamos ląstelienos trūkumas ir per smulkios pašaro dalelės.
Pastaroji priežastis dažniausiai nustatoma pienininkystės ūkiuose, kuriuose pašarų mišiniams
gaminti naudojami dalytuvai. Per smulkus mišinys gaunamas tuomet, kai pakrauti į dalytuvą pašarai
smulkinami per ilgai, mišinys tampa vienalyte mase, šienainio ar šiaudų dalelės per daug
susmulkinamos, neatitinka smulkinimo dydžio normų, o karvės ėsdamos tokį pašarą neišskiria
pakankamai seilių, kurios reikalingos optimaliam pH palaikyti. Ypač dažnai pašaras per daug
susmulkinamas, jei ūkyje naudojami pašarų dalytuvai, kurie komplektuojami su pašarų
paėmimo-smulkinimo freza. Naudojant tokį dalytuvą, pašarai jame smulkinami paėmimo iš kaupo metu
(silosas) ir dar smulkinami maišymo metu (24).
Acidozės priežastimi taip pat gali tapti per drėgnas pašaras. Tokiu atveju karvės irgi neišskiria
pakankamai seilių pH lygiui palaikyti.
Dar viena acidozės priežastimi gali būti kai kurie mikotoksinai, esantys pašaruose (kukurūzų
silosas, grūdai). Tai patvirtina faktas, kad acidozė ir laminitai pasireiškia ūkiuose, kurių pašaruose
randami nemaži mikotoksinų kiekiai (25).
1.6. Dažniausiai diagnozuojamos karvių pirštų ligos
Galvijų pirštų ligas galima skirstyti pagal įvairius kriterijus: laikymo būdui būdingas ligas, kai
laikoma palaidu laikymo būdu, taikant ganyklinį ir tvartinį laikymo būdą arba tik pririštu laikymo
būdu (26).
Taip pat galima skirstyti pagal kilmę – klasifikuojamos į pirmines ir antrines pirštų ligas.
Pirminės ligos dažniausiai susijusios su atsitiktinėmis traumomis tokiomis kaip durtinės pado ar
užpenčių žaizdos, pirštakaulių lūžiai, nagos sąnario išnirimas, patempimas.
Antrinės kilmės ligos susijusios su patologijomis ar sistemų pažeidimais kituose organuose,
20
Reikia pripažinti jog pirštų ligų yra daug, tačiau dažniausiai diagnozuojamos ir masiškai
pasireiškia nagos gyvuonies uždegimas (laminitas), pado opa, tarpupirščio odos uždegimas, pirštų
odos uždegimas. Laiku negydant šių ligų laikui bėgant atsiranda komplikacijos – užpenčių rago
erozija, baltosios linijos atsiskyrimas, nagos sąnario pūlingas uždegimas, giliojo pirštų lenkiamojo
raumens sausgyslės uždegimas ir nekrozė ar jos makšties uždegimas, bei kitos įvairios
komplikacijos (28).
1.6.1. Nagos gyvuonies uždegimas - laminitas
Nagos gyvuonies uždegimas yra viena dažniausiai diagnozuojama nagų liga, priskiriama
neužkrečiamųjų nagų ligų grupei. Nagos gyvuonis yra apsupta iš išorės ragine kapsule, tačiau tai
neapsaugo nuo įvairių rizikos faktorių, kurie daro įtaką ligos pasireiškimui. Tokie faktoriai kaip:
karves supanti aplinka, bandos vadyba ir šėrimas - veikiami pavieniui arba kartu sutrikdo
metabolinius procesus karvės organizme, sukeldami nagos gyvuonies uždegimą (29).
Atsižvelgiant į uždegimo išplitimą, eigą ir kitus požymius, nagos gyvuonies uždegimas
skirstomas į keletą formų: aseptinį vietinį nagos gyvuonies uždegimą, aseptinį išplitusį nagos
gyvuonies uždegimą, lėtinį aseptinį nagos gyvuonies uždegimą, pūlingą nagos gyvuonies uždegimą
bei gangreninį nagos gyvuonies uždegimą (30).
Aseptinis vietinis nagos gyvuonies uždegimas dažniausiai pasitaiko užpakalinėse nagose,
dėl pado ir užpenčių sumušimo, suspaudimo ar judant kietais ir akmenuotais takais. Serga dažniau
karvės su deformuotomis nagomis: smailias, per daug nuaugusias nagas, plokščiapades, arba
siaurėjančias nagas turinčios karvės. Taip pat įtakos turi per daug nuplonintas pado ragas per nagų
karpymo procedūras, pasekmė būna ta, kad į tarpupirštį pakliuvę akmenukai ar grumstai taip pat
sukelia vietinį aseptinį gyvuonies uždegimą. Liga pasireiškia tuo, kad po traumos plyšta gyvuonies
kraujagyslinis sluoksnis (kapiliarai) ir gyvuonis ribotame plote infiltruojama krauju, vėliau kyla
uždegiminė eksudacija, ima plisti uždegiminė edema, tačiau dėl anatominės nagos sandaros
ypatumo neturi kur išplisti, nes plotą riboja du kieti ir nepaslankūs paviršiai (nagos kaulo apatinis
paviršius ir raginė kapsulė) dėl to gyvuonis būna spaudžiama. Kadangi gyvuonyje yra daug nervinių
receptorių, to eigoje karvė nagoje junta didžiulį skausmą. Karvė apšlumba, pasireiškia šlubavimas
atsiremiant, ji stengiasi mažiau vaikščioti, daugiau guli. Tai atsiliepia duodamai produkcijai,
sumažėja pieno primilžis. Pas tokias karves per rutininius nagų karpymus dažnai randamas antras
padas (dvigubas padas).
Aseptinis išplitęs nago gyvuonies uždegimas - tai nagos gyvuonies struktūrų (spenelių ir
21
gyvuonyje apimantis didelį nagos plotą sukeldamas negrįžtamus pakitimus. Dažnai pažeidžiamos
abi užpakalinės ir neretai visos keturios nagos. Šios ligos pasekmės dažniausiai yra šėrimo
paklaidos, genetika pridisponuoja džersių veislės galvijams. Taip pat dažniau serga palaido laikymo
tipo tvartuose laikomos karvės, priverstos ilgai stovėti dėl vietos trūkumo (per mažas skaičius
guoliaviečių). Taip pat pridisponuoja kietos ir nelygios grindys, ilgai trunkantis transportavimas.
Pati ligos etiologija tiksliai dar neišaiškinta, bet nustatyta įtaka kraujyje cirkuliuojančių medžiagų,
tokių kaip histaminas, endotoksinai, serotoninas, bradikininas. Taip pat nustatyta streso, šėrimo
paklaidų sergant sistemine liga bei laktacijos įtaka. Esant šioms priežastims, ar bent vienai iš jų,
keičiasi nagos gyvuonies kraujagyslinio sluoksnio kapiliarų skersmuo, jis susiaurėja dėl to
pažiedžiamas endotelis. To pasekoje gyvuonyje sumažėja kraujotaka dėl ko vėliau padidėja raginės
kapsulės spaudimas viduje (pačioje nagoje), ragas tampa silpnas, o nagos jautrios(31).
Lėtinis aseptinis išplitęs nagos gyvuonies uždegimas - liga apimanti kelių kojų nagas,
dažniausia priežastis - ūmiu aseptiniu difuziniu nagos gyvuonies uždegimu sirgusios karvės
pavėluotas, neteisingas gydymas. Klinika pasireiškia nežymiai, dėl to tik sunkiais ligos atvejais
galima pastebėti išskirtinius požymius: išlinksta nugara, raumenų frigidiškumas, atsargi eisena,
šlubavimas, deformuotos (smailios) nagos, nagos kaule įvyksta rotacija.
Pūlingas nagos gyvuonies uždegimas - ligą sukelia užkratas, patekę pro pažeistą apynagę,
tarpupirštį ar raginę kapsulę. Ligos pradžioje apynagės ir tarpupirščio oda parausta ir patinsta, karvė
labai šlubuoja. Pažeidimo vietoje tarp gyvuonies ir raginės kapsulės kaupiasi pūlinis eksudatas. Gangreninis nagos gyvuonies uždegimas - tai šlapias pado, sienelių gyvuonies irimas į
pažeistą gyvuonį papuolus anaerobams. Gangreninis uždegimas vystosi dėl gilių, siaurų kanalų,
esant daug sutraiškytų nagos minkštųjų audinių. Kai patenka mikrobai, gyvuonyje sutrinka
kraujotaka, maistinių medžiagų transportas. Dėl to audiniai apmiršta, nekroziniai procesai vyksta
taip greit, kad nespėja susidaryti demarkacinis barjeras. Todėl laiku nesuteikus pagalbos karvė gali
greitai nugaišti. Klinika pasireiškia bloga karvės savijauta, aukšta kūno temperatūra, šlubavimu
atsiremiant, prakaitavimu, sutrinka širdies darbas dėl intoksikacijos. Vietiškai jaučiama sustiprėjusi
pirštų arterijų pulsacija, pastebimas apynagės sutinimas iki čiurnos sąnario. 1.6.2. Pado opa
Pado opa yra dažna nagų liga, priskiriama prie neužkrečiamųjų nagų ligų. Tai specifinis pado
ir užpenčių ribos pažeidimas, prasidedantis pado gyvuonies pakraujavimu, vėliau lydimas pado rago
praradimu šioje vietoje ir galiausiai baigiasi fistulės ar opos susidarymu. Patį opėjimą sukelia pado
22
odos-epidermio sąveikos vieta (pamatinės membranos ir bazinis epidermio sluoksnis). Raginio
sluoksnio ląstelių gamybos pažeidimas yra sukeltas spaudimo, įtempto trečiojo pirštakaulio, dėl
neteisingo kūno svorio paskirstymo, kylančio nagos raginės kapsulės viduje. Opėjimas dažniausiai įvyksta tipiškoje vietoje – tiesiogiai ties giliojo pirštų lenkiamojo raumens sausgyslės tvirtinimosi
ant gumburo trečiajame pirštakaulyje vieta, kur minkštas užpenčių ragas sutinka pado ragą.
Opėjimas kojos piršto srityje gali būti sukeltas trečiojo pirštakaulio viršūnės sukimosi, bet besaikis
nagos rago dėvėjimas ar pašalinimas gali taip pat sukelti pažeidimus šioje vietoje (32).
Pagal kliniką vieni iš pagrindinių simptomų pagal kurios galima diagnozuoti ligą yra
charakteringa karvės stovėsena, šlubavimas ir pado rago defektas specifinėje pado srityje bei
kraujavimas iš jo.
1.6.3. Tarpupirščio odos uždegimas
Tai ūmus arba lėtinis odos epidermio uždegimas dorsalinėje, palmarinėje, plantarinėje
tarpupirščio srities dalyje nepažeidžiant gilesniųjų odos sluoksnių. Ūmios eigos atveju klinikos
nebūna, uždegimas būna paviršinis, o lėtinės eigos metu į uždegimą įtraukiami nagos ragą
gaminantys audiniai, dėl to užpenčių srityje atsiranda rago erozijos. Liga dažniausiai pasireiškia
visų kojų tarpupirščiuose, retai kada tik vienoje kojoje. Ligos atsiradimo priežastys nėra tiksliai
išaiškintos, tačiau įtaką daro nuolatinė drėgmė, kurios eigoje išmirksta tarpupirščio oda, jos
dirginimas ir puikių sąlygų sudarymas infekcijoms vystytis, taigi ligos etiologijoje yra svarbi
drėgmė ir antisanitarija, kuri leidžia vystytis gram neigiamiems anaerobams(33).
Pati liga pasireiškia taip: išmirksta tarpupirščio oda, patenka anaerobai, pažeidžia odos
epidermį, kuris storėja ir parausta. Bakterijos skverbiasi gilyn iki pamatinės membranos, tačiau jos
nepereina, tuo tarpu odoje formuojasi hiperkeratozė bei parakeratozė, o užpenčių srityje suardomas
ragas. Tuo pačiu metu dorsalinė tarpupirščio sritis pasidengia šašu dėl vykstančios tarpupirštyje
eksudacijos. Viso šio vyksmo eigoje supleišėjusiame rage kaupiasi mėšlas, negydant liga pereina į
lėtinę formą, kuri galiausiai sukelia komplikacijas, viena iš jų - pado opa ir t. t. (34). 1.6.4. Pirštų odos uždegimas - dermatitas
Tai dar viena dažniausiai pasitaikančių užkrečiamų pirštų odos ligų aptinkamų galvijų ūkiuose, dar kitaip žinoma kaip Mortelaro liga. Liga išplitusi visame pasaulyje ir kai kuriuose
šalyse pasireiškia endeminiu protrūkiu. Pasireiškus šiam protrūkiui, bandoje gali sirgti iki 90 proc.
bandos karvių. Įprastu atveju serga apie 20 proc. bandos karvių. Pasak Jungtinės Karalystės pateiktų
23
pasireiškia odos uždegimu, apribotu paviršiniu odos išopėjimu užpenčių srityje, ties apynage,
kartais aukščiau apynagės ar net tarpupirščio srityje, sukelianti stiprų šlubavimą (36).
Liga skirstoma į dvi pasireiškimo formas, pirmoji - kai būna apribotos erozijos, antrasis -
besiplėtojantys proliferaciniai procesai su karpų formavimusi. Pažeidimai būna visose kojose (jų
pirštuose), tačiau dažniausiai pastebima užpakalinėse kojose. Pasak Olandijos tyrinėtojų atliktų
tyrimų šiai ligai jautresnės grynaveislės ir mišrūnės Holšteino Fryzų veislės karvės, bei telyčios ir
šviežiapienės karvės (37).
Pačios ligos atsiradimo priežastis dar nėra visiškai išaiškinta, tačiau manoma, jog sukėlėjas
yra bakterinės kilmės, kadangi mikroskopuojant mėginius pastebimi siūlinės formos
mikroorganizmai, išskiriamos spirochetos, priklausančios Treponema genčiai. Taip pat įvairūs
šaltiniai teikia informaciją, kad karpinę formą gali sukelti popova virusų tipai, tačiau tai vis dar
24
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
Siekiant išsiaiškinti mitybos ir aplinkos sąlygų įtaką melžiamų karvių nagų sveikatingumui
buvo atlikti du tyrimai.
Pirmasis tyrimas buvo atliktas 2014 m. sausio mėnesį dviejuose melžiamų karvių ūkiuose „A“
ir „B“ esančiuose Šakių rajone.
Tyrimui buvo renkami duomenys apie ūkiuose laikomų karvių skaičių, tvarto tipą, higienines
sąlygas tvarte, jų užtikrinimą, karvių nagų sveikatingumą.
Tvarto higieninių sąlygų įvertinimui rinkti duomenys apie mėšlo šalinimo dažnumą ir būdą,
kokio tipo guoliai ir kraikas naudojamas ūkyje, tvarto dezinfekcijos priemonės ir jų naudojimo
dažnumą. Patalpų temperatūra matuota termometru; įvertinta ventiliacijos sistema (ar jaučiamas
skersvėjis); santykinis oro drėgnumas nustatytas psichrometru; CO, CO2, NH3 dujų kiekis tvarto
ore matuotas dujų analizatoriumi Pac700.
Iš atskirų grupių (besiveršiuojančių ir melžiamų karvių) tirta atsitiktinai pasirinktų 100 vienetų
karvių. Siekiant nustatyti nagų būklę, kuriai įtakos galėjo turėti karvidės higieninės sąlygos, tyrimui
atrinktoms karvėms atliktas bendrasis klinikinis tyrimas: įvertinta bendra karvės išvaizda, įmitimas,
kailio būklė, elgsena, judėjimas, nagų sveikatingumas (39).
Vertinant nagų sveikatingumą, atlikta profilaktinė nagų apžiūra ir įvairios manipuliacijos:
nagų replėmis, specialiu nagų peiliu ir specialiu diskiniu šlifuokliu pjaustytas, karpytas ir šlifuotas
nagų ragas pažeidimams nustatyti ir suteiktas nagoms tinkamas dydis bei forma (40).
Antrasis tyrimas buvo atliktas 2014 m. gegužės-rugpjūčio mėn. Buvo renkami duomenys
apie pašarus, jų kokybę ir raciono sudarymą. Taip pat buvo stebima melžiamų karvių bendra
sveikatos būklė, kreipiamas dėmesys į karvių nagas ir jų sveikatingumą.
„A“ ir „B“ ūkio karvės buvo šeriamos vietoje auginamu ir pačių gaminamu pašaru, o
tinkamam racionui sudaryti buvo pirktos mineralinės medžiagos, įvairūs priedai. Racionus sudarė
gyvulininkystės specialistai, dirbantys ūkiuose „A“ ir „B“, naudodamiesi kompiuterinėmis
programomis. Ūkis „A“ naudojo „DelPro Farm Manager“ programą, kuri geba automatiškai
atnaujinti individualius karvių racionus pagal produktyvumą, o ūkis „B“ naudojo „Dairy Feeder“
šėrimo sistemą, kuri optimizuoja šėrimo procesą ir užtikrina stabilų pašarų pateikimą bei leidžia
stebėti ir prižiūrėti pašarų raciono įvykdymą.
Remiantis veterinarijos gydytojo suteikta informacija, bei atlikus bendrąjį klinikinį tyrimą,
tiriant kraujo mėginius ketonų ir gliukozės kiekiui nustatyti, buvo įvertintas bendras karvių bandos
25
pieno kiekis- apie 30 kg., prietaisu „Optium Xeed“ naudojant specialias juosteles OptiumPlus- gliukozei (GLU) ir Optium-β-Ketone – ketonams (BHB) nustatyti.
Nagų sveikatingumą vertinome ir analizavome atlikdami atrinktoms karvėms profilaktinę
apžiūrą, kurios metu įvairiais įrankiais - nagų replėmis ir peiliu kartu su diskiniu šlifuokliu
tvarkėme nagas suteikdami joms formą ir tinkamą dydį (41,42).
Tyrimai atlikti prisilaikant 2012-10-03 „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir
naudojimo įsakymo“ Nr. XI-2271 ir kitų aktų, reglamentuojančių gyvūnų naudojimą
eksperimentams (43).
Surinktų duomenų statistinei analizei naudotos Microsoft World 2010 ir Microsoft Excel
26
3. TYRIMO REZULTATAI
Pirmojo tyrimo metu ūkyje “A“ nustatyta, kad tvartas yra pusiau šilto tipo, jame laikyta 700
karvių, palaido laikymo tipe vyrauja ir ganyklinis laikotarpis. 430 ūkio karvių yra melžiamos, kitą
dalį sudaro prieauglis ir besiveršiuojančios karvės.
Tvarte visiškai nesijaučia skersvėjų. Karvės laikomos ant kilimine danga išklotų šildomų
grindų, guoliavietėse įtaisytos šiaudų lovos, o prieauglis laikomas ant gilaus kraiko.
Karvidėje mėšlas šalinamas 24 val. per parą įrengtomis mėšlo šalinimo tranšėjomis, mėšlas
stumiamas transporteriais į srutų duobę ir vežamas į srutų rezervuarus.
Tvarto sienose įmontuotos uždaromos užuolaidos žiemai, o šiltuoju laikotarpiu jos atviros. Įmontuotas grindinis šildymas, palaikantis pastovią temperatūrą +23 laipsniai (norma +16–+18
laipsnių), santykinis drėgnis siekia 67 proc., (norma 50–70 proc.), CO - 7 mg/m³ (norma 5–20
mg/m³), CO2 - 0,05 proc. (norma 0,015–0,25 proc.), NH3 - 10 mg/m³ (norma 5–20 mg/m³) (44).
Profilaktinė tvarto dezinfekcija atliekama vieną kartą į metus, prieš tvartinį laikotarpį.
Naudojama šlapia dezinfekcija - plaunamos guoliavietės, sienos, lubos. Šiltuoju metų laiku
aldehidais, biocidais palaikoma vabzdžių kontrolė, o deratizacijos metodu naikinami graužikai.
Karvių nagos šiltuoju metų laikotarpiu apdorojamos 3 proc. vario sulfato tirpalo vonioje vieną
kartą per savaitę.
Ortopediniam tyrimui atrinktų 100 galvijų, 50 karvių buvo besiveršiuojančios ir 50 antros
laktacijos melžiamų karvių. Profilaktinės apžiūros metu nustatyta keletas nagų patologijų (3 pav.).
Besiveršiuojančios II laktacijos 2 1 6 6 10 Netaisyklingos formos nagos Pado opa Lėtinis laminitas Piršto odos uždegimas
27 Ūkyje „B“ tvartas taip pat yra pusiau šilto tipo, jame laikyta 900 karvių, palaido laikymo tipe
vyrauja tik tvartinis laikotarpis. 638 ūkio karvių yra melžiamos, kitą dalį sudaro prieauglis ir
besiveršiuojančios karvės.
Tvarto dalyje, užtrūkusių karvių grupėje, jaučiamas skersvėjis, kitose grupėse to nenustatyta.
Karvės laikomos ant kilimine danga išklotų grindų, guoliavietėse taip pat esti guminiai kilimai, o
prieauglis laikomas ant gilaus kraiko kaip ir ūkyje “A“.
Karvidėje mėšlas šalinamas du kartus per savaitę, mėšlo šalinimo tranšėjomis mėšlas
stumiamas į lauką traktoriaus pagalba ir vežamas į mėšlidę.
Tvarto sienose įmontuoti mediniai langai su stiklo paketu. Šiltuoju laikotarpiu išimami stiklo
paketai ir langai būna atviri. Tvarte nėra pastovaus šildymo, todėl pastovi temperatūra žiemos
laikotarpiu +10–+14 laipsnių (norma +16–+18 laipsnių), santykinis drėgnis siekia 80 proc., (norma
50–70 proc.), CO - 13 mg/m³ (norma 5–20 mg/m³), CO2 - 0,1 proc. (norma 0,015–0,25 proc.), NH3
- 15 mg/m³ (norma 5–20 mg/m³) (44).
Profilaktinė tvarto dezinfekcija atliekama vieną kartą į metus, vasaros laikotarpiu.
Naudojama šlapia dezinfekcija - plaunamos guoliavietės, sienos, lubos. Šiltuoju metų laiku
aldehidais, biocidais palaikoma vabzdžių kontrolė, o deratizacijos metodu naikinami graužikai
nuolatos. Karvių nagos šiltuoju metų laikotarpiu apdorojamos 5 proc. vandenilio peroksido tirpalo
vonioje du kartus per savaitę.
Ortopediniam tyrimui buvo atrinkta 100 vienetų galvijų., 50 vnt. besiveršiuojančių karvių ir
50 vnt. antros laktacijos melžiamų karvių. Profilaktinės apžiūros metu nustatytos įvairios nagų ligos
(4 pav.). Besiveršiuojančios II laktacijos 3 6 5 4 13 6 4 3 3 12 Netaisyklingos formos nagos Nekrobakteriozė Pado opa Lėtinis laminitas
Piršto odos uždegimas
28 Ūkyje „A“ iš dviejų skirtingų galvijų grupių ištyrus nagų sveikatingumą nustatyta, kad
besiveršiuojančių karvių grupėje iš 50 karvių pas 2 karves rastas lėtinis laminitas, kuris
lokalizavęsis priekinės dešinės kojos nagoje; 1 pado opa galinėje dešinėje nagoje; 6 netaisyklingos
formos nagos.
Iš 50-ties II laktacijos melžiamų karvių grupės 10 karvių nustatytos netaisyklingos formos
nagos, bei 6 piršto odos uždegimo atvejai, kurių 3 priekinėje kairėje kojoje, 2 galinėje dešinėje
kojoje ir 1 priekinėje dešinėje kojoje (p<0,01).
Ūkyje „B“ nustatyta šiek tiek daugiau patologijų. Besiveršiuojančių karvių grupėje 3 karvėms
galinėse kojose nustatytas piršto odos uždegimas (5 pav.), 6 lėtinio laminito atvejai priekinės
dešinės ir kairės kojos lateralinėje ir medialinėje nagoje, 4 nekrobakteriozės atvejai, 5 pado opos,
bei 13 karvių rastos netaisyklingos nagos.
Antros laktacijos 6 melžiamoms karvėms nustatėme piršto odos uždegimą, 4 lėtinio laminito
atvejus, 3 pado opas, 3 nekrobakteriozės atvejus bei 12 karvių su netaisyklingomis nagomis,
(p<0,01).
5 pav. Piršto odos uždegimas (nuotrauka autorės)
Antrojo tyrimo metu nustatyta, kad ūkyje „A“ taikomas pusiau koncentruotas šėrimo tipas,
kadangi racionas susideda iš smulkintų kvietinių šiaudų sudarančių 15 proc. viso raciono, šienainio,
kurio sudėtyje varpinės žolės sudarė 20 proc., bei 30 proc. kukurūzų siloso pagaminto iš smulkintų
kukurūzų. Stambieji pašarai papildyti avižomis, cukrinių runkelių granulėmis, rapso rupiniais, sojų
29
Levucell, apsaugotais riebalais Bergafat-100 kurie sudarė 35 proc. raciono. Visame racione
azotiniai junginiai sudarė 16,5 proc., riebalai 4 proc., angliavandeniai 25 proc. sausojoje
medžiagoje, ląsteliena sausojoje medžiagoje 15 proc. (45).
Ūkyje „B“ melžiamoms karvėms taikomas koncentruotasis šėrimo tipas. Racioną sudaro
šienainis iš varpinių žolių 20 proc., kukurūzų siloso 40 proc. ir mišinio kurio sudėtyje buvo: rapsų
rupiniai, kvietruginiai miltai, soja, melasa, NaCl, mielės Levocell, Magnio oksidas, grūdainis
(traiškyti kukurūzų grūdai su konservantu), Covarap (Kemp) papildas sudarantys 40 proc. viso
gaunamo raciono. Šiame racione azotiniai junginiai sudarė 13 proc., riebalai 6 proc.,
angliavandeniai sausojoje medžiagoje 35 proc., o ląsteliena sausojoje medžiagoje 15 proc. Atlikus
ketonų ir gliukozės kiekio matavimus kraujyje buvo nustatyta, kad ūkyje „A“ ketonų virš normos
rasta 3 karvėms (6 proc. bandos), o gliukozės koncentracijos padidėjimas 2 karvėms, (4,2 proc.
bandos). Gauti kraujo tyrimų rezultatai yra statistiškai patikimi, (p<0,01).
Ūkyje „B“ tirtų karvių kraujo mėginiuose per didelis ketonų kiekis rastas 15 karvių (30 proc.
bandos), o gliukozės padidėjimas nustatytas 5 karvių kraujo mėginiuose (14,2 proc. bandos),
(p<0,01).
Sveikų karvių kraujyje ketonų (BHB) norma yra nuo 0–1 mg %, gliukozės (GLU) kiekis 2,5–
3,5 mmol/l.
Atlikus ortopedinį karvių tyrimą ūkyje „A“ buvo rasta 5 proc. karvių su pado opomis, bei 1
proc. karvių su sutrūkinėjusiu nagos paviršiumi ir laminito pėdsakais. Šiame ūkyje 3 proc. karvių
prie sveikosios nagos klijuotas specialus ortopedinis padas (6 pav.), 41 proc. karvių tvarkyta nagų
forma (7 pav.).
30
7 pav. Netaisyklinga nagų forma prieš tvarkymą ir po sutvarkymo (nuotrauka autorės)
Ūkyje „B“ nagų ligų diagnozuota daugiau: 10 proc. tirtų karvių diagnozuotas laminitas, 5
proc. karvių nustatytas tarpupirščio dermatitas, 3 proc. karvių tarpupirščio srities žaizdos. Šio ūkio
2 proc. karvių klijuotas ortopedinis padas, 30 proc. tirtų karvių reikėjo ir buvo atliktas rutininis
