LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDRA

Rita Švaikauskaitė

SKIRTINGOS SUDĖTIES RACIONŲ ĮTAKA KARVIŲ SVEIKATAI IR PRODUKTYVUMUI

THE INFLUENCE OF DIFFERENCE FEEDING RATIONS ON COWS HEALTH AND THE PRODUCTION QUALITY

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė: doc.dr. Janina Černauskienė

DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Skirtingos sudėties racionų įtaka karvių sveikatai ir produktyvumui“.

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiau visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

TURINYS

1.2. Galvijų prieskrandžių veikla ... 10

1.2.1. Biocheminiai procesai prieskrandžiuose ... 11

1.2.2. Azotinių medžiagų apykaita didžiajame prieskrandyje ... 13

1.2.3. Riebalų apykaita ... 14

1.3. Karvių pašarai ... 15

1.3.1. Stambieji pašarai ... 16

1.3.2. Sultingieji pašarai ... 17

1.3.3. Koncentruotieji pašarai ... 18

1.3.4. Mineraliniai priedai pašaruose ... 19

1.4. Medžiagų apykaitos sutrikimų sukeliamos ligos ... 19

1.4.1. Acidozė ... 20

1.4.2. Ketozė ... 21

1.4.3. Alkalozė ... 22

1.4.4. Ganyklinė tetanija ... 23

1.4.5. Pogimdyvinė parezė ... 23

2. TYRIMO METODIKA ... 29

2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos ... 29

2.1.1. Karvių šėrimo ir laikymo sąlygos ... 30

2.2. Pieno tyrimai ... 32

2.2.1. Karvių produktyvumo kitimas ... 32

2.2.2 Karvių pieno baltymų kitimas ... 33

2.2.3. Karvių pieno riebalų kitimas ... 34

2.2.4. Karvių pieno urėjos kiekio kitimas ... 35

2.2.5. Karvių pieno laktozės kiekio kitimas ... 36

2.2.6. Karvių pieno somatinių ląstelių skaičiaus kitimas ... 37

2.3. Kraujo biocheminiai tyrimai ... 38

2.3.1. Bendrųjų baltymų kiekis kraujo serume ... 38

2.3.2. Gliukozės kiekis kraujo serume ... 39

2.3.3. Magnio kiekis kraujo serume... 40

2.3.4. Kalcio kiekis kraujo serume ... 41

2.3.5. Fosforo kiekis kraujo serume... 43

TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 44

IŠVADOS ... 48

SANTRAUKA

Darbo apimtis: 55 lapai, pateiktos 9 lentelės, 5 diagramos, buvo panaudoti 70 literatūros šaltinių.

Darbo tikslas: Nustatyti skirtingos sudėties racionų įtaką karvių sveikatai ir produktyvumui.

Darbo uždaviniai: Įvertinti karvių šėrimui naudojamus pašarus, apskaičiuoti racionų energinę ir maistinę vertę. Atlikti karvių produktyvumo ir pieno sudėties analizę. Įvertinti skirtingų racionų poveikį karvių sveikatai.

Tyrimo atlikimo vieta ir metodika: Tyrimas buvo atliktas 2013 metų gruodžio – vasario mėnesiais Utenos rajono, dviejų ūkininkų ūkiuose (ūkis A ir ūkis B). Pasirinktas ūkis A yra įprastinis pieno ūkis, o ūkis B – ekologinis pieno ūkis. Ūkyje A laikomos Lietuvos juodmargės ir Lietuvos žalosios karvės, ūkyje B taip pat laikoma Lietuvos juodmargės ir Lietuvos žalosios karvės, bei Lietuvos šėmosios ir Lietuvos baltnugarės pieninės karvės.

Karvės ūkyje A šeriamos kukurūzų silosu, šienu, šienainiu, kombinuotaisiais pašarais, o ūkyje B karvės gauna šieno, šiaudų, šienainio, avižų ir rugių miltų.

2013 metų ūkio A vidutinis bandos produktyvumas – 6082,89 kg pieno, vidutinis pieno riebumas – 4,45 proc., vidutinis pieno baltymingumas – 3,41 proc. Ūkio B vidutinis bandos produktyvumas buvo 4125,85 kg pieno, vidutinis pieno riebumas – 3,97 proc., vidutinis pieno baltymingumas – 3,27 proc.

Tyrimo rezultatai: Atlikti pieno tyrimai parodė, kad ūkyje A karvių pieno baltymų kiekis buvo 3,68 proc. (p>0,05), pieno riebalų – 4,58 proc. (p<0,05), urėjos kiekis – 20,3 mg/proc. (p<0,05), laktozės kiekis – 4,6 proc. (p<0,05) ir somatinių ląstelių kiekis – 277 tūkst./ml (p<0,01). Ūkyje B pieno baltymų buvo 3,67 proc., pieno riebalų – 4,71 proc., urėjos – 17,72 mg/proc., laktozės – 4,51 proc., somatinių ląstelių – 122,7 tūkst./ml.

Kraujo tyrimo metu ūkyje A karvių kraujo serume nustatyta bendrųjų baltymų kiekis – 76,1 g/l (p<0,01), gliukozės kiekis – 3,45mmol/l (p<0,01), magnio kiekis – 0,99 mmol/l (p<0,05), kalcio kiekis – 2,42 mmol/l (p<0,01), fosforo kiekis – 1,38 mmol/l (p<0,01). Ūkyje B karvių kraujo serume buvo rasta bendrųjų baltymų – 78,9 g/l, gliukozės – 3,29 mmol/l, magnio – 0,83 mmol/l, kalcio – 2,20 mmol/l, fosforo – 1,52 mmol/l.

SUMMARY

Volume of the work: 55 pages, 9 tables, 5 charts are given, 70 literature sources were used.

Objective of the work: To establish the influence of rations with different compositions on health and productivity of cows.

Tasks of the work: To assess the forage used for cow feeding, to estimate the nutrition and energy value of rations. To carry out the analysis of cow productivity and milk composition. To assess the influence of different rations on cow health.

Location and methods of the study: The study was carried out from February to December 2013 in the farms of two farmers in Utena region (farm A and farm B). Farm A is a usual dairy farm, and farm B is an eco-friendly dairy farm. Farm A keeps the Lithuanian Black-And-White cows and the Lithuanian Red cows, farm B also keeps the Lithuanian Black-And-White cows and the Lithuanian Red cows as well as the Lithuanian Ash-Grey and the Lithuanian White-Backed dairy cows.

Cows in farm A are fed with maize silage, hay, haylage, mixed feed, while in farm B, cows get hay, straw, haylage, milled oat and rye grain.

The average herd productivity in farm A in 2013 was 6,082.89 kg of milk, the average fat content of milk – 4.45 %, the average protein content of milk – 3.41 %. The average herd productivity in farm B was 4,125.85 kg of milk, the average fat content of milk – 3.97 %, the average protein content of milk – 3.27 %.

Results of the study: Milk analyses showed that the protein content of milk of cows kept in farm A was 3.68 % (p>0.05), milk fat – 4.58 % (p<0.05), urea content – 20,3 mg/% (p<0.05), lactose content – 4.6 % (p>0.05) and somatic cell count – 277 thousand/ml (p<0.01). In farm B, milk proteins – 3.67 %, milk fat – 4.71 %, urea – 17,72 mg/%, lactose – 4.51 %, somatic cells – 122.7 thousand/ml.

Blood analyses showed that the blood serum of cows kept in farm A contains: total proteins – 76.1 g/l (p<0.01), glucose – 3.45 mmol/l (p<0.01), magnesium – 0.99 mmol/l (p<0.05), calcium – 2.42 mmol/l (p<0.01), phosphorus – 1.38 mmol/l (p<0.01). The blood serum of cows kept in farm B contains: total proteins – 78.9 g/l, glucose – 3.29 mmol/l, magnesium – 0.83 mmol/l, calcium – 2.20 mmol/l, phosphorus – 1.52 mmol/l.

ĮVADAS

Lietuva – žemės ūkio šalis, čia ypač palankios sąlygos gyvulininkystei ir augalininkystei (Kliučinskas, 2004). Mūsų šalyje tradiciniai tvartiniai galvijų racionai sudaryti iš įvairiarūšių ūkiuose išaugintų pašarų, kurie pasižymi skirtingomis fizinėmis bei cheminėmis savybėmis (Tarvydas, 2005). Karvių, ypač produktyvių, šėrimo organizavimas itin sudėtinga veterinarinės priežiūros sritis. Žinant bendrus karvių mitybos dėsningumus, pagal sudarytas technologines gyvulių grupes galima prognozuoti karvių sveikatą. Karvių produktyvumas tiesiogiai nesietinas su sveikatos būkle, nes sveikata priklauso ir nuo laikymo sąlygų (Žilaitis, 2008). Karvių mityba ir sveikata – neatsiejamos. Reprodukcija sutrinka, kai organizmui trūksta energinių medžiagų arba yra jų perteklius. Jei trūksta energinių medžiagų, kraujo serume ims trūkti mineralinių medžiagų, nes tai susiję su nevisaverte mityba (Žilaitis ir kt., 2006).

Pieningas karves sudėtingiau prižiūrėti, ir todėl sveikatos būklė netiesiogiai siejama su produktyvumu. Pieno ūkio produkcija yra pienas ir prieauglis. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys karvės produktyvumą, yra paveldimumas, mityba ir karvės sveikata (Žilaitis, 2008). Metinis pieningumas didėja iki 8 metų, (nors vyresnių, kaip 5 metų karvių, jis didėja labai menkai) paskui pradeda mažėti. Normaliomis naudojimo sąlygomis, karvių pieningumas didėja iki V-VI laktacijos (iki 6–8 m. amžiaus), priklausomai nuo veislės brendimo greitumo (Špakauskienė, 2002).

Šiuolaikinių veislių karvių genetinis potencialas (produktyvumo atžvilgiu) yra gana tobulas. Didelis produktyvumo galimybės nesiejamos su gera karvės sveikata. Praktiškai pastebimas atvirkštinis reiškinys: kuo produktyvesnė karvė, tuo ji jautresnė medžiagų apykaitos ir reprodukcinės sistemos sutrikimams. Tobulėjant laikymo ir priežiūros metodams, paveldimumo įtaka sveikatai nėra pagrindinis etiologinis veiksnys. Vyrauja nuomonė, kad karvių sveikata labiausiai priklauso nuo mitybos. Kuo karvė pieningesnė, tuo sudėtingiau ją tinkamai prižiūrėti ir šerti. Pastebėta, kad netaikant ar ribotai taikant pažangias laikymo ir priežiūros technologijas, karvių produktyvumo didėjimas turi teigiamą ryšį su veterinarinių paslaugų didėjimo mastu. Taigi susidaro įspūdis, kad kuo karvė produktyvesnė, tuo labiau ji linkusi sirgti (Žilaitis, 2008).

Pieną ir iš jo pagamintus pieno gaminius žmonės vartojo nuo seno, kai prisijaukino žinduolius gyvulius (Gudonis, 2009). Pieno gamyba yra viena sudėtingiausių žemės ūkio gamybos šakų. Pieno ūkio pelningumą apsprendžia daugybė veiksnių. Bet kurio sudėtingos pieno gamybos technologijos elemento ignoravimas mažina jos pelningumą. Svarbiausieji veiksniai, lemiantys pieno gamybos ekonominį efektyvumą, yra gyvulių genetinis potencialas, pašarai ir šėrimas, laikymo ir priežiūros technologijos (Kulpys, 2010). Norint gaminti konkurencingą pieną, reikia apsirūpinti aukštos kokybės žoliniais pašarais, kurie yra pigiausi ir racionaliausiai panaudojami pieno sintezei. Koncentruotieji pašarai yra brangūs ir jų karvės racione tirėtų būti tiek, kiek reikia raciono subalansavimui pagal energijos ir proteinų poreikį. Kuo aukštesnio produktyvumo gyvuliai, tuo kruopščiau reikia subalansuoti racionus (Kulpys, 2010).

Šio darbo tikslas buvo išsiaiškinti skirtingų racionų įtaką karvių sveikatai ir produktyvumui.

Tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai:

1. Įvertinti karvių šėrimui naudojamus pašarus, apskaičiuoti racionų energinę ir maistinę vertę;

2. Atlikti karvių produktyvumo ir pieno sudėties analizę; 3. Įvertinti skirtingų racionų poveikį karvių sveikatai.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Atrajotojų virškinimas

Karvė priklauso atrajotojų šeimai, jos virškinimo sistema yra ypač sudėtinga (Monkevičienė, 2008). Didžiąja dalimi atrajotojų virškinimo sistema labai panaši į kitų žinduolių, tačiau skrandžio tipas skiriasi nuo monogastrinių gyvūnų (Caceci, 2012). Atrajotojai iš kitų gyvūnų skiriasi, kad jų skrandis sudarytas iš 4 kamerų: trijų prieskrandžių (didžiojo prieskrandžio, tinklainio bei knygenų) ir tikrojo skrandžio, arba šliužo (Monkevičienė, 2008). Monogastriniams gyvūnams, skrandžio funkcijos apsiriboja laikinu, sukramtyto iki vientisos masės, maisto saugojimu, kuomet yra maža arba visai nėra maisto medžiagų absorbcijos. Atrajotojų skrandis kartu su įprastomis funkcijomis turi ir gerą absorbcijos funkciją. Sėkminga evoliucija atrajotojams lėmė tai, kad atrajotojų virškinimo sistema pagrįsta efektyvia gavyba iš prastos kokybės pašarų. Atrajotojų virškinimo sistemos veiklos efektyvumo esmė yra simbiotiniai mikroorganizmai. Šie mikroorganizmai geba skaidyti augaluose esančią celiuliozę (Caceci, 2012). Didysis prieskrandis yra pirmasis skyrius, į kurį patenka iš burnos ertmės per stemplę, dalinai ir visiškai sukramtytas pašaras, nurijus pašaras atryjamas ir vėl nuryjamas (taip kelis kartus) (Radunz, 2012). Tai didžiausias skrandžio skyrius (Caceci, 2012). Jo talpa 100 — 200 litrų (Sutkevičius, 2003). Atrajotojų didžiajame prieskrandyje pašaras apdorojamas fiziškai (jį varo ir maišo stiprūs raumenų judesiai), chemiškai (skaido fermentai) ir mikrobiologiškai (apdoroja mikroorganizmai) (Monkevičienė, Želvytė, 2008). Tinklainis yra antrasis skrandžio skyrius. Jis dar yra vadinamas "medaus koriu", dėl jo sienelių struktūros (Radunz, 2012). Tinklainis guli žemiau didžiojo prieskrandžio ties diafragma. Pagrindinė tinklainio funkcija surinkti mažesnes daleles ir perkelti jas į didesnį skrandžių skyrių, knygenas, o per didelės dalelės lieka didžiajame prieskrandyje tolesniam virškinimui. Tinklainis taip pat yra spąstai sunkiesiems objektams, kuriuos praryja gyvūnai. Kai vinis, viela ar kitas aštrus daiktas patenka į prieskrandžius, labai tikėtina, kad jie pateks į tinklainį (Parish, 2011). Knygenos trečiasis skyrius, jos yra sferinės, prijungtos prie tinklainio trumpu tuneliu. Knygenos turi daug raukšlių, kurios panašios į knygos lapus. Raukšlės padidina paviršiaus plotą, nuo kurio

priklauso sugeriamų maisto medžiagų kiekis (Parish, 2009). Šliužas yra ketvirtasis prieskrandžių skyrius. Jis dar vadinamas „tikruoju skrandžiu“, jo talpa apie 27 litrai. Šis skyrius iš esmės atlieka tas pačias funkcijas kaip ir paprastas monogastrų gyvūnų, pavyzdžiui, kiaulių ar žmonių, skrandis. Būtent čia karvės skrandžio rūgštys ir fermentai naudojami tolesniam suvartotų pašarų išskaidymui, kol jie patenka į plonąjį žarnyną (Ondarza, 2000).

1.2. Galvijų prieskrandžių veikla

Galvijų prieskrandžių veikla yra labai įvairi ir sudėtinga. Juose vyksta rezorbcija, mikrobiologiniai, biocheminiai (fermentiniai) ir kitokie fiziologiniai procesai (Bakūnas, 2004).

Galvijų didžiajame prieskrandyje yra labai daug įvairių mikroorganizmų, kurie dauginasi dėl pastovios temperatūros, drėgmės ir silpnai rūgščios reakcijos (Kulpys, 2010). Tai daugiausia dideli (0,8-1,2µ) ir maži (0,3-0,4µ) kokai, judrios arba nejudrios gaminančios sporas mažos lazdelės ir kt. (Bakūnas, 2004). Mikroorganizmai skrandyje išskiria specialias medžiagas – fermentus, kurie dalyvauja rūgimo procese. Didžiajame prieskrandyje stambūs pašarai suminkštėja ir skaidosi, ląsteliena skyla į cukrų bei lakiąsias riebalų rūgštis, kurias lengvai įsisavina organizmo audiniai, dalyvaujantys pieno sintezėje (Kulpys, 2010). Didžiojo prieskrandžio anaerobinės mikrofloros populiacija, susijusi su fermentiniu virškinimu, yra labai didelė, tad užtikrina maksimalų pašaro komponentų skaidymą (Krause, 2002; Ozutsumi et al., 2005).

Didžiojo prieskrandžio pH yra labai svarbus rodiklis, nuo kurio priklauso prieskrandžio mikroorganizmų veikla ir fermentacijos procesas. Normalu, kai šis rodiklis yra 5,5–7,3 ribose. Tokia aplinka yra palanki didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai. Optimalus karvių didžiojo prieskrandžio turinio pH yra 6,3–6,8. Ląstelieną skaidantys mikroorganizmai aktyviausi būna, kai priekrandžio pH yra 6,0–6,8, o krakmolą skaidantys mikroorganizmai – kai 5,5–6,0 (Paulauskas, 2010).

Bakterijos galvijams yra svarbesnės nei infuzorijos. Daugiausia pieno riebalų, baltymų ir cukraus sudedamųjų dalių suaugusių galvijų organizme susidaro dėl bakterijų veiklos prieskrandžiuose. Didžiojo prieskrandžio bakterijos yra specifiškos. Pagal jų virškinamas medžiagas jas galima suskirstyti į atitinkamas grupes, iš kurių paminėtos

celiuliozę skaidančios, amilolitinės, proteolitinės, gliukozę bei pieno rūgštį skaidančios ir dalyvaujančios metano sintezėje. Iš minėtų bakterijų galvijams pačios svarbiausios yra didžiajame prieskrandyje skaidančios celiuliozę. (Kulpys, 2010). Šių bakterijų svarbiausi medžiagų apykaitos produktai yra gintaro, acto, skruzdžių, sviesto ir propiono rūgštys (Langenhoff, 2002; Bakūnas, 2004).

Didžiojo prieskrandžio mikrobų negalima apkrauti fermentacijos energija. Tai gali nutikti, jei, pavyzdžiui, kasdien galvijai šeriami pašarais, kurių pagrindą sudaro grūdai, ypač jei jie smulkiai sumalti. Tada didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai labai greitai įsisavina teikiamą energiją ir pasigamina daug fermentacijos rūgščių, ypač propiono, nuo kurių didžiojo prieskrandžio turinys pasidaro per rūgštus, o tai savo ruožtu sumažina mikroorganizmų aktyvumą ir jų skaičių. Blogiausiu atveju karvė susirgs, bet dažniausiai dėl to tik sumažės produktyvumas, kadangi sulėtės ląstelienos virškinimas. Todėl visada reikia stengtis išlaikyti stabilią didžiojo prieskrandžio veiklą, t. y., koncentruotaisiais pašarais reikia šerti mažiausiai du kartus per dieną ir vienodais kiekiais vitaminų (Kulpys, 2010).

Pirmuonys, galvijų didžiojo prieskrandžio turinyje, sudaro apie trečdalį visų mikroorganizmų. Kaip nurodo Bartkevičiūtė (2005) ir Paulauskas (2010) jie skaido krakmolą, celiuliozę ir hemiceliuliozę ir yra labai jautrūs aplinkos pH kitimui. Žuvusios infuzorijos yra mikrobinių baltymų dalis. Tai visaverčiai baltymai (Paulauskas, 2010). Galvijų didžiajame prieskrandyje mikroflora gali suskaidyti iki 99 proc. su pašarais patekusio krakmolo (Bartkevičiūtė, 2005). Kai karvėms duodama daugiau koncentruotųjų pašarų kelis kartus per dieną, pirmuonių skaičius didžiajame prieskrandyje gali sumažėti. Tačiau karvių produktyvumas labai priklauso nuo koncentruotųjų pašarų. Todėl labai svarbu subalansuoti racioną, kad jame būtų krakmolo (Kulpys, 2010).

1.2.1. Biocheminiai procesai prieskrandžiuose

Atrajotojų didžiajame prieskrandyje vyksta angliavandenių fermentacija, užtikrinanti reikiamą energijos kiekį įvairiems organizmo procesams vykti. (Želvytė, 2003). Galvijų didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai sudėtingus angliavandenius (ląstelieną, krakmolą ir kt.) skaido iki paprastesnių junginių (cukrų), kurie toliau paverčiami acto, propiono, sviesto ir kitomis rūgštimis. Pašarų angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis. Iš racione

esančių angliavandenių galvijai gauna iki 85 proc. reikiamo energijos kiekio. Pašarų cukrų organizmui lengviausia panaudoti kaip energijos šaltinį (Kulpys, 2005).

Atrajotojų didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai pasižymi dideliu aktyvumu: medžiagas, kurių nevirškina gyvulio organizmo išskiriami fermentai, suskaido mikrobiniai fermentai. Taip suskaidoma 70–80 proc. sunkiai virškinamų maisto medžiagų, kurios paverčiamos mikrobine biomase ir mikrobinės fermentacijos galutinių produktų – lakiosiomis riebalų rūgštimis (Želvytė, 2012).

Didžioji augalų organinės medžiagos dalis susideda iš angliavandenių. Pagrindinė augalų angliavandenių funkcija – būti rezervine medžiaga (pvz., krakmolas javų grūduose ir bulvėse) ir struktūriniu elementu (pvz., celiuliozė – augalų ląstelės sienelės sudėtinė dalis) (Jeroch, 2004). Lakiosios riebalų rūgštys (acto, propiono, sviesto) didžiajame prieskrandyje susidaro, skylant angliavandeniams (vykstant rūgimo procesui), taip pat dezaminuojantis aminorūgštims (Bakūnas, 2004). Lakiosios riebalų rūgštys yra pagrindinis energijos šaltinis karvėms. Iš jų karvės gauna apie 70 proc. energijos. Jos susidaro didžiajame prieskrandyje, vykstant fermentacijai. Veikiant mikroorganizmams, prieskrandyje angliavandeniai rūgsta, skyla aminorūgštys ir vyksta kiti procesai. Riebalų lakiųjų rūgščių koncentracija didžiajame prieskrandyje svyruoja nuo 60 iki 150 mmol/l. Tai labai priklauso nuo raciono sudėties. Kai racione trūksta angliavandenių arba karvės šeriamos nepakankamai, lakiųjų riebalų rūgščių išsiskiria mažiau negu norma (Paulauskas, 2010). Maždaug pusė riebalų sintetinama iš didžiajame prieskrandyje susidariusių acto ir sviesto rūgščių, kita pusė – iš riebalų rūgščių, patekusių į kraują iš plonųjų žarnų (Stankevičius, 2011).

1. Acto rūgštis. Tai – svarbiausia sudedamoji lakiųjų riebalų rūgščių dalis didžiajame prieskrandyje. Karvių organizmas iš acto rūgšties gamina pieno riebalus (Kulpys, 2005). Acto rūgštis yra galutiniai siloso produktai (Daniel, 2012). Ji susidaro skylant polisacharidams. Turinčiais daug celiuliozės pašarais šeriamų gyvulių didžiajame prieskrandyje šios rūgšties būna daugiau, o granuliuotais pašarais – mažiau. Rezorbuota į kraują acto rūgštis pirmiausia panaudojama pieno riebalų sintezei. Todėl, kai didžiajame prieskrandyje gaminasi mažiau acto rūgšties, gali labai sumažėti ir pieno riebumas. Yra nustatyta, kad šeriamų nedaug ląstelienos ir lengvai virškinamų angliavandenių turinčiais pašarais galvijų didžiajame prieskrandyje acto rūgšties sumažėja (Bakūnas, 2004).

2. Propiono rūgštis. Iš lakiųjų riebalų rūgščių didelę dalį sudaro propiono rūgštis (Bartkevičiūtė, 2005). Jei pašaruose yra mažai ląstelienos (celiuliozės) ir daug lengvai virškinamų angliavandenių, ypač krakmolo, didžiajame prieskrandyje propiono rūgšties pasigamina gana daug (Bakūnas, 2004). Atrajotojų didžiajame prieskrandyje krakmolas fermentuojamas iki propiono rūgšties, kuri reikalinga pieno cukrui susidaryti, organizmo audiniams sintetinti (Šimkienė, 2009). Ją kraujas nuneša į kepenis, kuriose rūgštis virsta gliukoze. Ši medžiaga gali būti atidedama organizme kaip atsarga, kuri vėliau naudojama kaip energijos šaltinis, o taip pat pieno laktozei sintetinti (Bartkevičiūtė, 2005).

3. Sviesto ir valerijono rūgštys. Didžiajame prieskrandyje jos susidaro, susijungus dviem acto rūgšties molekulėms arba acto ir propiono rūgšties molekulėms. Sviesto rūgšties padaugėja (iki 35%) šeriamų baltymingais pašarais galvijų organizme (Bakūnas, 2004). Karvių virškinimo ir azoto balanso tyrimai parodė, kad vien valerijono rūgštis padidino sausųjų, organinių medžiagų, ląstelienos ir laisvojo azoto virškinamumą. Valerijono rūgštis viena ar kartu su izo- valerijono rūgštimi sumažino išskiriamo su šlapimu azoto kiekį (Lassiter, 2012).

Pagrindinis tirpiųjų angliavandenių fermentacijos produktas – pieno rūgštis. Dalis šios rūgšties veikiant Veillonelle alcalescens, Megasphaera elsdenii, Selenomonas ruminantium bakterijoms ir pirmuonims virsta lakiosiomis riebalų rūgštimis, kita dalis – rezorbuojasi į kraują (Želvytė, 2003).

1.2.2. Azotinių medžiagų apykaita didžiajame prieskrandyje

Baltymai yra stambiamolekuliniai junginiai, kurių monomeriniai vienetai yra aminorūgštys. Augaliniuose pašaruose yra nebaltyminių azoto junginių. Tai laisvosios aminorūgštys, alkaloidai, amidai, amonio druskos, betainas, cholinas, nitratai, nitritai, purinai ir kt. (Jeroch, 2004). Tikrųjų baltymų organizme būna daugiausia. Veikiami bakterijų fermentų, tikrieji baltymai didžiajame prieskrandyje suskyla į peptidus ir aminorūgštis (Bakūnas, 2004) .

Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai sintetina savo ląstelių baltymus iš amoniako, kuris pasigamina, suskaidžius pašarų baltymus. Vėliau karvių plonosiose žarnose mikrobiniai baltymai suskaidomi iki aminorūgščių, rezorbuojami į kraują ir panaudojami

gyvulio reikmėms (Ramanauskienė, 2010). Trūkstant baltymų, silpsta karvės prieskrandžio mikroorganizmų veikla, lėčiau virškinama ląsteliena (Samalionienė, 2014). Karvė mažiau ėda, atsiranda neigiamų pieno produktyvumo pokyčių ir sveikatos problemų. Baltymų stokos priežastis gali būti ir labai didelis, selekcijos nulemtas karvių produktyvumas. Tuomet prieskrandžių mikroorganizmai tiesiog nepajėgia pagaminti tiek aminorūgščių, kiek reikėtų galimam produktyvumui pasiekti. Bet šerti pieningą karvę daug prieskrandyje skaidomo baltymo turinčiu pašaru nėra teisingas sprendimas (Ramanauskienė, 2010). Amoniako koncentracija didžiojo prieskrandžio turinyje priklauso nuo baltymingų pašarų rūšies, pavyzdžiui, šeriamų jauna žole galvijų prieskrandžiuose jo esti daugiau negu šeriamų sena. Jeigu gyvuliai šeriami pašarais, kuriuose yra daug lengvai tirpstančių baltymų, amoniako didžiajame prieskrandyje greitai padaugėja (Bakūnas, 2004). Mikroorganizmai nesugebės pasisavinti viso susidariusio amoniako, o nepanaudota jo dalis pasišalins iš organizmo. Racione turi būti ir pašarų, kurių baltymai neskaidomi didžiajame prieskrandyje, jie nepakitę keliauja į plonąjį žarnyną ir ten rezorbuojami. Tokių baltymų yra rapsų sėklų išspaudose ir sojų pupelių rupiniuose (Ramanauskienė, 2010) .

1.2.3. Riebalų apykaita

Kad karvė gamintų pieną, jai reikia energijos, kurią gauna su pašaru. Ėsdama žolę, ji gauna reikalingo augalinio aliejaus, tačiau dėl sudėtingos virškinimo trakto struktūros jo įsisavina labai mažai. Be to, aliejus didžiajame prieskrandyje neigiamai veikia angliavandenių fermentaciją. Kad netrikdytų didžiojo prieskrandžio veiklos, o patektų į plonąją žarną ir ten būtų virškinami, riebalai turi būti apsaugoti nuo skilimo (Paulauskas, 2010). Pašarų riebalus didžiajame prieskrandyje skaido mikroorganizmų lipolitiniai fermentai. Riebalai suskyla į gliceriną ir aukštesniąsias riebiąsias rūgštis. Šiame riebalų apykaitos etape, be daugybės bakterijų, dalyvauja ir kai kurių rūšių infuzorijos. Didžiojo prieskrandžio bakterijos riebiųjų rūgščių apykaitoje svarbios todėl, kad jos gali pakeisti šių rūgščių konfigūraciją. Be to, yra nustatyta, kad didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų riebiųjų rūgščių sandara yra panaši į galvijų kūno riebalų ir pieno riebiųjų rūgščių sandarą (Bakūnas, 2004).

Racionams energija papildyti tinka riebalai, ypač apsaugotieji, kurių sudėties pagrindas sočiosios riebalų rūgštys. Riebalai turi apie 2,25 karto daugiau energijos negu

angliavandeniai ir baltymai (atitinkamai 9,2 kcal/g, 4,1 kcal/g ir 4,1 kcal/g). Beje, riebalai gali sudaryti 3–5 proc. (ne daugiau kaip 8 proc.) raciono sausosios medžiagos. Per didelis riebalų kiekis racione sumažina struktūrinės ląstelienos virškinimą, apetitą, sukelia viduriavimą, piene sumažėja riebalų ir baltymų koncentracija. Nesočiųjų riebalų rūgščių perteklius racione toksiškai veikia prieskrandžio bakterijas ir daro neigiamą poveikį fermentacijos procesams. Riebalų rūgštys susijungusios su kalciu sudaro muilą. Todėl duodant karvėms riebalų, kalcis turi sudaryti 0,9– 1 proc. raciono sausosios medžiagos. Organizmui labai svarbios riebalų rūgštys, kurių molekulinėje grandinėje yra 18 ir 20 anglies atomų. Šių rūgščių organizmas nesintetina. Jas gyvuliai turi gauti su pašarais (Paulauskas, 2010).

1.3. Karvių pašarai

Pašarais vadinami augaliniai, gyvuliniai, mineraliniai ir dirbtiniu būdu gauti produktai gyvuliams šerti. Pašaro norma vadinamas pašaro kiekis, būtinas gyvulio virškinamojo trakto normaliai veiklai. Ji priklauso nuo gyvulio masės ir produktyvumo, pašaro sausųjų medžiagų virškinimo greičio, šėrimo dažnumo, pašaro brinkimo, įtakos produkcijos kiekiui ir kokybei (Gudonis, 2009, Jeroch ir kt., 2010). Pašarai yra maistinių medžiagų šaltinis gyvūnų mitybai, kaip ir gyvūno organizmas, gyvūniniai produktai (pienas, kiaušiniai, mėsa ir kt.) susideda iš tų pačių medžiagų. Juose yra vandens, angliavandenių, riebalų (lipidų), baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Be vertingų sudedamųjų medžiagų pašarinėse žaliavose yra medžiagų, neturinčių maistinės vertės – tai antrinės sudedamosios medžiagos. Augalams jos svarbios, tačiau tam tikra jų koncentracija pašaruose gali neigiamai veikti gyvūnų produktyvumą, sveikatą, gyvūninių produktų kokybę. Todėl antrinės medžiagos, pasižyminčios neigiamu poveikiu, vadinamos antimaistinėmis medžiagomis (Matusevičius, 2010).

Palankios klimato sąlygos Lietuvoje leidžia pasigaminti pakankamai žolinių pašarų žiemai, o vasarą gyvuliams pakanka pigių ganyklų ar kitų žalienų žolės. Mūsų sąlygomis šėrimo sistema, paremta žoliniais pašarais turi būti vyraujanti pieninėje galvijininkystėje.

Karvių šėrimui žiemą iš įvairių žolių ruošiamas šienas ir silosas. Šie pašarai gaminami iš natūralių ir kultūrinių pievų, ganyklų bei ariamoje žemėje išaugintos daugiamečių ir vienmečių varpinių bei ankštinių augalų žolės. Vertingas pašaras

melžiamoms karvėms yra šakniavaisiai (pašariniai ir puscukriniai runkeliai, ropės, morkos). Gyvuliai juos noriai ėda, jie gerina apetitą, lengvai virškinami. Tačiau šakniavaisiai yra brangus pašaras, todėl jie racione dažniausiai keičiami silosu. Kombinuotieji ir kiti koncentruotieji pašarai padeda subalansuoti karvių racionus pagal energijos ir maisto medžiagų poreikį. Šių pašarų daugiau skiriama produktyvioms karvėms, kurioms dėl riboto stambiųjų ir sultingųjų pašarų ėdamumo nebepakanka maisto medžiagų (Kulpys, Stankevičius, 2010).

Galvijų šėrimui naudojami stambieji (šienas, vasarinių javų šiaudai, pelai), sultingieji (žolė, silosas, šienainis, šakniavaisiai, rečiau stiebagumbiai), koncentruotieji, visaverčiai (kombinuotieji) pašarai, biologiškai aktyvios medžiagos (vitaminai, fermentai) ir kt. (Baranauskas , 2009; Jeroch ir kt., 2010).

Ekologiniuose ūkiuose, apėmingieji pašarai turi sudaryti ne mažiau kaip 60 proc. viso raciono sausųjų medžiagų kiekio. Naudoti genetiškai modifikuotus organizmus ir jų produktus bei sintetines aminorūgštis draudžiama. Tam tikri apribojimai keliami ir indų plovimo bei dezinfekcijos priemonėms (Ray M. et al., 2006).

1.3.1. Stambieji pašarai

Stambiaisiais pašarais laikomi tokie pašarai, kuriuose daugiau kaip 20 proc. ląstelienos

ir mažiau kaip 40 proc. vandens. Šių pašarų grupei priskiriami šienas, šiaudai, pelai ir kt. (Baranauskas, 2009).

Ląsteliena, kaip ir kiekviena pašare esanti maisto medžiaga, gyvūnų mityboje atlieka svarbų vaidmenį, nors skirtingų rūšių gyvūnams jos reikšmė nevienoda. Ląsteliena, palyginti su kitomis pašaro maisto medžiagomis, yra daug sunkiau virškinama, todėl tik gyvuliai atrajotojai gali ją efektyviai pasisavinti (Bartkevičiūtė, 2006). Ląsteliena yra pagrindinė augalų ląstelių sienelių medžiaga. Pirminiai ląstelienos komponentai yra celiuliozė, hemiceliuliozė ir ligninas. Žalia ląsteliena nėra konkretus cheminis junginys. Tai ląstelių sienelės frakcija, kurios nesuardo stiprios rūgštys ir šarmai. Ją sudaro dalis lignino ir celiuliozės. Šiuo metu plačiausiai naudojama ląstelienos frakcionavimo sistema yra Van Soesto analizavimo metodas. Šia procedūra nustatomas dvi ląstelienos frakcijos: rūgščių

tirpale išplauta ląsteliena ADF, bei neutraliame tirpale išplauta ląsteliena NDF, talpinanti visą ląstelių sienelių struktūrinę medžiagą (Butkutė, 2006).

Neutraliais tirpalais išplauta ląsteliena (sutrumpintai žymima NDF). Ji dar vadinama ląstelių sienelės ląsteliena. Ji nustatoma, virinant pašaro mėginį neutraliuose (pH 7) tirpaluose, kuriuose ištirpsta cukrus, krakmolas, proteinai, o ląsteliena, sudaryta iš hemiceliuliozės, celiuliozės, lignino, netirpsta ir lieka nepakitusi. Kuo labiau subrendę ir vėliau pjaunami augalai, tuo tvirtesnės jų ląstelės sienelės, tuo daugiau yra NDF.

Rūgštiniais tirpalais išplauta ląsteliena (sutrumpintai žymima ADF) (Bartkevičiūtė,2006). Rūgščių tirpale išplauta ląsteliena ADF, susideda iš celiuliozės, lignino, karščio pažeistų (denatūruotų) baltymų ir rugštyse neištirpusių pelenų. Dažnai vietoj ADF nustatoma kita forma – MADF, t.y. modifikuotame rūgščių tirpale išplauta ląsteliena. Po tokio išplovimo likusios ląstelienos kiekis plačiai naudojamas apskaičiuojant virškinamumą bei apykaitos energiją (Paplauskienė, 2006).

Ūkiuose galvijų šėrimui labai tinka geros kokybės šienas. Vertingiausias yra ankštinių žolių (dobilų, liucernų) bei varpinių ir ankštinių žolių mišinio šienas. Trūkstant šieno, dalį jo galima pakeisti šiaudais (ypač nelabai pieningoms karvėms ir penimiems galvijams) (Skurdenienė, 2013). Tačiau šiaudai, ypač žieminių javų, nėra maistingi, nes juose daug ląstelienos, kuri sunkiai virškinama. Be to, ji dar trukdo pasisavinti visas maisto medžiagas bei mažina energinę pašaro vertę. Gyvulių šėrimui daugiausia naudojami vasarinių javų šiaudai: avižų, miežių ir kviečių, nes jie yra maistingesni, noriai gyvulių ėdami. Pupinių javų šiaudai (virkščios) turi daugiau proteinų nei miglinių javų, tačiau jie dažnai būna apsikrėtę pelėsiais ir yra pavojingi gyvuliams (Baranauskas, 2009).

1.3.2. Sultingieji pašarai

Daugiausiai maisto medžiagų turi šviežia žolė, tačiau ganyklinis laikotarpis trunka tik 5 mėn., o 7 mėnesius galvijus tenka šerti konservuotais žoliniais pašarais. Vadinasi, gaminant žolinius pašarus žiemai, turime pasirinkti tokias technologijas, kurios labiausiai išsaugotų maisto medžiagas. Lietuvoje tradiciškai populiari šieno gamyba yra pati nuostolinga. Labai daug maisto medžiagų prarandama ir „nokinant" žolę iki žydėjimo. Nors tokios žolės sausų medžiagų derlius ir didėja, bet po plaukėjimo ima sparčiai mažėti žolės virškinamumas ir maistingumas. Taigi, siekiant kiekybės, prarandama kokybė.

Vienintelis visų geriausių žolių maistinių savybių išsaugojimo būdas – šienainio ir siloso gamyba, reikalui esant panaudojus ir konservantus. Dabartinis nedidelių ryšulių technologijos leidžia gaminti silosą ir šienainį net ir nedideliuose ūkiuose (Klimas, 2007). Pašarų konservavimas sudaro sąlygas aprūpinti gyvulius pašarais ištisus metus. Pašarų konservavimas – tai būdas geriau išnaudoti žolynus, kai jie auga labai intensyviai ir jų nespėjama nuganyti, neleisti žolėms peraugti, kai labai sumažėja energinė ir maistinė vertė. Taigi konservuoti pašarai užtikrina tolygų gyvulių šėrimą ištisus metus. Vienas iš silosavimo privalumų – jį galima gaminti ne tik iš žolių, bet ir iš kitų žalių augalų bei maisto pramonės perdirbimo atliekų (Jatkauskas ir kt., 2003).

Karvių šėrimui žiemą silosas ruošiamas iš įvairių žolių. Šis pašaras gaminamas iš natūralių ir kultūrinių pievų, ganyklų bei ariamoje žemėje išaugintos daugiamečių ir vienmečių varpinių bei ankštinių augalų žolės (Kulpys, Stankevičius, 2010).

Melžiamų karvių vertingas pašaras yra šakniavaisiai (pašariniai ir puscukriniai runkeliai, ropės, morkos). Gyvuliai juos noriai ėda, jie gerina apetitą, lengvai virškinami. Tačiau šakniavaisiai yra brangus pašaras, todėl jie racione dažniausiai keičiami silosu (Kulpys, Stankevičius, 2010).

1.3.3. Koncentruotieji pašarai

Koncentruotuosiuose pašaruose yra ne daugiau kaip 19 proc. ląstelienos ir 40 proc. vandens. Koncentruotieji pašarai yra pakankamai maistingi. Jais dažniausiai papildomi galvijų racionai. Gyvuliams šerti ūkiuose auginami miglinių (varpinių) javų grūdai ir pupinių (ankštinių) augalų sėklos. Dėl savo cheminės sudėties šie koncentruotieji pašarai (ypač miglinių javų) grūdai yra niekuo nepakeičiamas pašaras galvijų racionuose. Jų sausosiose medžiagose yra daug energijos ir maisto medžiagų, todėl pašariniai grūdai panaudojami galvijų racionams pagal energiją, proteinus bei kitas medžiagas suderinti (Baranauskas ir kt., 2009). Grūdai turėtų būti rupiai sumalti arba geriausia traiškyti (Linartienė, 2006). Sudarant racionus pieningoms karvėms, svarbu žinoti pašarų proteinų skaidomumo lygį. Daugelyje pašarų neskaidomų proteinų yra mažai. Žolėje, žolių silose, šiene, miežių, avižų, kviečių grūduose jų yra tik apie 15 proc. Su pašaru karvės turi gauti prieskrandyje skaidomų ir neskaidomų proteinų. Skaidomus proteinus didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai suardo iki amoniako ir naudoja savo audinių baltymams gaminti. Žarnyno fermentai juos

suskaido iki aminorūgščių, kurios yra naudojamos visoms organizmo reikmėms patenkinti, taip pat ir pienui gaminti (Bartkevičiūtė, 2003).

Didelio produktyvumo karvėms reikalingi labai koncentruoti racionai. Šerdami tokias karves gyvulių augintojai dažnai padaro klaidų, pavyzdžiui, per gausiai šeriamos vėlyvosios laktacijos ar užtrūkintos karvės gali nutukti. Tai sukelia medžiagų apykaitos susirgimus - ketozę ir acidozę. Dėl šių ligų patiriama ypač daug nuostolių, nes ne tik sumažėja primilžiai, bet ir sutrinka reprodukcija (Budvytis, 2011).

1.3.4. Mineraliniai priedai pašaruose

Pašarinėse žaliavose natūraliai yra makroelementų, tačiau jų kiekio daugeliu atvejų nepakanka ūkinės paskirties gyvūnų reikmėms visiškai patenkinti. Be to, gyvybiškai svarbių elementų santykis daugelyje pašarinių žaliavų neatitinka gyvūnų reikmių (Jeroch, 2010). Gerai sveikatos būklei ir aukštiems primilžiams, karvėms turi būti duodama tinkamas kiekis mineralų ir vitaminų, tačiau daug veiksnių turi įtakos mineralų ir vitaminų prieinamumui (Weiss, 2012). Pašarų racionams papildyti mikroelementais Ca, P, Na ir Mg galima naudoti 40 įvairių pašarinių žaliavų. Įvairios mineralinės pašarinės žaliavos naudojamos kaip atskiri priedai, mineralinių papildų ar kombinuotųjų pašarų (visaverčių pašarų, pašarų papildų) komponentai (Jeroch ir kt., 2010). Ekologiniame ūkyje gyvūnų pašarų priedai gali būti valgomoji druska ir mikroelementai, kurių sąrašas pateikiamas „Ekologinio žemės ūkio taisyklių“ prieduose (Jeroch ir kt., 2010). Mineralai yra neorganiniai (ne augalinės ar gyvūninės kilmės) elementai, kurių reikalaujama optimaliam augimui ir tinkamoms raumenų ir nervų funkcijoms. Be to, jie yra esminiai kūno komponentai organizmo fermentams, hormonams ir ląstelėms. Rekomenduojamas mineralų lygis nėra pastovus, jis skiriasi nuo kūno dydžio, aplinkos ir kitų mitybos veiksnių (Schroeder, 2012).

1.4. Medžiagų apykaitos sutrikimų sukeliamos ligos

Mineralai, kaip ir vitaminai, yra būtini gyvūnų organizmui. Jų reikia organizme vykstančioms gyvybinėms reakcijoms, fermentų, vitaminų, hormonų, vandens apykaitai, nervų sistemos veiklai, kraujo ląstelių gamybai, širdies, raumenų darbui. Gaunant pakankamai mineralinių medžiagų didėja organizmo atsparumas infekcijoms. Mineralai

svarbūs kaulų, dantų formavimuisi, augimui (Matusevičius ir kt., 2012). Visi gyvūnai reikalauja mineralų tokių kaip kalcis, magnis ir fosforas augimui, reprodukcijai ir laktacijai, kurie dažnai veikia konkrečius poreikius ir tarnauja kaip katalizinis fermentų komponentas ar reguliuoja kelių mechanizmų, susijusių tiesiogiai su nėštumo ir laktacijos laikotarpiu (Piccione ir kt., 2012). Ypač daug mineralinių elementų reikia pieninių veislių karvėms, nes kiekviename kilograme pieno vidutiniškai yra 1,2 g kalcio, 0,95g fosforo, 0,135 g magnio, 0,63 g natrio ir 1,15 g chloro. Produktyvios karvės per laktaciją iš organizmo išskiria apie 8– 9 kg kalcio, 6–7 kg fosforo, 0,9–1,4 kg magnio ir kitų elementų (Bartkevičiūtė, 2004).

Pagrindinis mineralinių medžiagų šaltinis yra augaliniai pašarai, bet juose esančių mineralų pakanka tik mažo arba vidutinio produktyvumo karvėms. Mineralinių elementų kiekis pašaruose kinta nuo įvairių aplinkos sąlygų. Aprūpinimui mineralais įtakos turi ir atskirų pašarų santykis racione, ruošimo būdas bei kiti veiksniai. Pašarai mikromineralų mišiniais dažnai papildomi, kai juose nėra pakankamai mineralų arba mikroelementai pašaro sudedamosiose dalyse yra biologiškai nenaudingos gyvūnams formos. Būtiniausiems organizmo apykaitos ir mitybos poreikiams patenkinti kartu su pašarais duodami organiniai arba neorganiniai mineraliniai papildai, turintys visų reikalingų mikroelementų. Produktyviems gyvuliams reikia duoti mineralinių mišinių, turinčių visų būtinų mineralų, ypač mikroelementų – cinko, mangano, vario, jodo, kobalto ir seleno (Špakauskas, 2010).

Dėl mineralų stokos ar netinkamo santykio pakinta biocheminiai procesai galvijo organizme, išsivysto sunkūs susirgimai: ganyklinė ir tvartinė tetanija, parezė ir koma po apsiveršiavimo, eklamsija, rachitas, osteodistrofija ir kt. Mineralų trūkumas sutrikdo normalią medžiagų apykaitą, dėl to sumažėja gyvulių produktyvumas, atsparumas susirgimams, susilpnėja veisimosi funkcijos, pablogėja pieno kokybė (Matusevičius ir kt., 2012).

1.4.1. Acidozė

Tai gyvulių liga, kai organizme padaugėja rūgščių, sutrikus rūgščių ir šarmų pusiausvyrai. Metaboline acidoze karvės suserga į organizmą su pašarais patekus daug neorganinių rūgštinių elementų (Cl, P, S) ar organinių rugščių (acto, pieno, oksalo) ir mažai šarminių elementų (Na, K, Ca, Mg) (Kulpys, 2010). Pagrindinė susirgimo priežastis – per didelė grūdų dalis racione arba per didelis sušeriamų koncentruotų pašarų kiekis vieno

šėrimo metu, ypač „tuščiu skrandžiu“, o ne po žolinių pašarų. Grūduose yra labai daug greitai fermentuojamo krakmolo, kuris skyla iki propiono rūgšties. Kai didžiajame prieskrandyje susidaro toks šios rūgšties kiekis, kad ji nespėja visa absorbuotis pro prieskrandžio sienelę į kraują, rūgštis pradeda kauptis prieskrandžio turinyje ir sumažėja jo pH (Minkevičius, 2008).

Atrajotojams mirtiną acidozę sukelia persiėdimas varpiniais grūdais ar jų produktais, cukriniais runkeliais. Acidoze suserga ir badaujantys gyvuliai, kai organizme trūksta angliavandenių ir yra skaidomi audinių riebalai ir baltymai. Labai pieningos karvės suserga ir tuomet, kai racionuose ilgiau trūksta energinių medžiagų (Kulpys, 2010). Poūmė prieskrandžio acidozė labiausiai paplitusi ir ekonomiškai svarbi problema pieniniams galvijams. Klinikiniai požymiai melžiamoms karvėms gali būti subtilūs ir sunkiai pastebimi (Garrett, 1999). Ūmi ir poūmė acidozė yra panašios etiologija, tačiau skiriasi klinikiniais požymiais. Ūmios acidozės klinikiniai požymiai yra anoreksija, pilvo skausmas, tachikardija, padažnėjęs kvėpavimas, viduriavimas, mieguistumas, svirduliavimas, gulima padėtis ir mirtis. Sergančių acidoze karvių išmatos pasidaro skystos, gleivėtos, su dujų burbuliukais, matosi nesuvirškintų grūdų, žolinio pašaro dalelių. Tokie gyvuliai būna apatiški, pablogėjus virškinamumui, pablogėja atrajojimas, sumažėja apetitas arba jis būna nepastovus (Krause, 2006).

1.4.2. Ketozė

Ketozė arba acetonemija yra angliavandenių ir riebalų apykaitos sutrikimas, kuriam būdinga padidėjusi ketoninių kūnų koncentracija kraujyje (ketonemija), šlapime (ketonurija), piene (ketolaktija) ir kituose organizmo skysčiuose (Langlois, 2003). Gyvuliai suserga, kai jų organizme pagausėja ketoninių medžiagų (acetono, acetilacto ir β – oksisviesto rūgščių). Dažniausiai šia liga serga labai produktyvios karvės paskutinį mėnesį prieš ir 2 mėnesius po apsiveršiavimo (Kulpys, 2010). Dažna ketozės priežastis yra gyvulių šėrimas, neatsižvelgiant į organizmo poreikius, kai aukšto produktyvumo karvės gauna su pašarais nepakankamai energijos. Tai atsitinka, kai tinkamai nesubalansuojamas karvių racionas, kai pašaruose yra netinkamas baltymų ir angliavandenių santykis, kai duodami prastos kokybės pašarai ir ypač silosas ar šienainis (Vinikas, 2013). Šeriant gyvulius daug energijos turinčiais koncentruotaisiais pašarais, juose esantys lengvai virškinami angliavandeniai skaidomi labai

greitai ir prieskrandžiuose gali susikaupti daug tarpinių apykaitos produktų, sukeliančių medžiagų apykaitos sutrikimus kaip acidozė, ketozė, išputimas ir kt. (Kleen et al., 2003; Želvytė, 2000).

Pirmas ketozės požymis – sumažėjęs apetitas, ypač karvės pradeda neėsti koncentruotų pašarų. Kartais susilpnėja didžiojo prieskrandžio judesiai, sergančių karvių mėšlas būna sausesnės konsistencijos. Dažniausiai karvės atrodo truputį apsnūdusios, stovi išlinkusiomis nugaromis, įtrauktais pilvais ir pakišusios užpakalines kojas po pilvu (Žilaitis, 2007). Daugeliui karvių pasireiškia depresija, jos nustoja ėsti, stovi toliau nuo bandos. Kai kuriems gyvūnams iš burnos sklinda acetono kvapas (Langlois, 2003). Odos elastingumas sumažėja, pasišiaušia plaukai. Karvės pradeda laižyti ir ėsti įvairius neėdamus daiktus (laižligė), griežti dantimis ir greitai liesėti, todėl ši dažniausiai pasitaikanti forma vadinama liesėjimo ketoze. Pasitaiko, kad karvės suserga nervinė ketozės forma, kai labai padidėja gyvulio dirglumas, jis nekoordinuoja judesių: eina ratu, vaikšto be tikslo, laiko galvą atrėmęs į sieną ar ėdžias, nuolat laižo savo odą ir aplinkinius daiktus, akys išvirsta, blizga, padidėja seilėtekis. Padidėjęs dirglumas po trijų dienų pereina į visišką apatiją. Dar viena ketozės forma – pašarinė. Ji gali pasitaikyti ūkiuose, kuriuose karvių racione per daug baltymų ir riebalų, per mažai angliavandenių, pavyzdžiui, jos gauna pernelyg daug rapsų išspaudų arba ganosi jaunoje žolėje. Taip pat ketozę gali sukelti ir pernelyg didelis cukringų pašarų (melasa, cukriniai runkeliai) kiekis racione (Minkevičius, 2006). Ketozės profilaktikai labai svarbu lėtinti kepenų riebalėjimo procesą, lėtinti riebalų mobilizaciją ir skatinti gliukozės metabolizmą (Žilaitis, 2007).

1.4.3. Alkalozė

Sutrikus pH reguliacijai didžiojo prieskrandžio turinio reakcija būna šarminė, susikaupia daug šarminių elementų, galvijai suserga didžiojo prieskrandžio alkaloze. Didžiojo prieskrandžio alkaloze galvijai suserga, kai pašaruose yra daug baltymų ir mažai lengvai virškinamų angliavandenių, kai galvijai gauna daug nebaltymingų azotinių junginių (amonio karbonato, šlapalo), staiga pakeitus pašarus, kai racionuose daug sunkiai virškinamos ląstelienos, kuomet galvijai šeriami blogos kokybės silosu, ganyklinio laikotarpio pradžioje perėjus prie žalių baltymingų pašarų (Bakūnas 2004).

1.4.4. Ganyklinė tetanija

Ganyklinio laikotarpio pradžioje, kai šėrimo racione trūksta magnio, gana dažnai pieningos karvės suserga ganykline, vadinamąja žoline, tetanija. Tai daugiausia pieningų karvių liga, pasireiškianti traukuliais, magnio ir kalcio kiekio sumažėjimu kraujyje (Japertas, Japertienė, 2007). Karvės šia liga dažniau suserga tuose ūkiuose, kur ganyklos gausiai tręšiamos kalio ir azoto trąšomis. Šiose ganyklose išaugusioje žolėje susikaupia pernelyg daug kalio. Kalio perteklių gyvuliai šalina per inkstus kartu su magniu ir natriu, o jaunoje žolėje šių elementų yra mažai (Kulpys ir kt., 2010). Taip magnis greitai išeikvojamas, nes jo atsargos karvės organizme mažos, o vešlioje pavasario žolėje šio mikroelemento yra du kartus mažiau negu vasaros ar rudens žolėje. Be to, magnio pasisavinimą žarnyne neigiamai veikia ir amonio perteklius žolėje. Amonio ypač padaugėja, ganyklas gausiai tręšiant azoto trąšomis. Magnio pasisavinimą gerina natris, tačiau jį iš organizmo gali išstumti kalio perteklius. Vis dėlto, gaudami daugiau valgomosios druskos, gyvuliai tetanija serga rečiau. Karvės šia liga dažniau suserga atvėsus orui (vakare, naktį) ir trūkstant energetinių pašarų (Japertas, Japertienė, 2007).

Susirgimo profilaktikai laukus ir ganyklas reikia saikingai tręšti azoto bei kalio ir magnio trąšomis: degtu magnezitu, magnio oksidu, magnio sulfatu. Siūloma ganyklas nupurkšti 2% magnio sulfato tirpalu arba kasdien prieš išgenant karvėms duoti po 50 g magnio oksido (Kulpys, 2010).

1.4.5. Pogimdyvinė parezė

Melžiamų karvių dažniausiai pasitaikanti ir geriausiai žinoma liga, pasireiškianti dėl kalcio ir fosforo trūkumo, yra parezė po veršelio atvedimo, arba pieno karštinė. Karvių parezė po apsiveršiavimo yra kompleksinis medžiagų apykaitos sutrikimas, dažniausiai karvės suserga besiveršiuodamos arba tuoj pat po apsiveršiavimo ir prasidėjus laktacijai (Matusevičius, 2012). Tuo metu karvei trūksta pagrindinių maisto ir mineralinių medžiagų, dažnai nusilpsta jų imunitetas. Šeriant karves dažnai yra pamirštami mineraliniai priedai. Neretai duodami mineraliniai priedai nėra pačios geriausios sudėties ir kokybės, jau nekalbant apie visišką jų nedavimą karvėms. Užtrūkusioms karvėms yra būtini geros

kokybės mineralai prieš apsiveršiavimą. Dažna parezių priežastis yra karvių pašare (šiene, silose, šienainyje), esantis elementas – kalis (Antanaitis, 2010).

Per didelis kalio kiekis karvių racionuose paskutiniu užtrūkinimo laikotarpiu po apsiveršiavimo sukelia karvėms pogimdyminę parezę. Kalis ir natris yra šarminiai elementai – katijonai. Esant karvių racionuose per dideliam jų kiekiui, padidėja kraujo šarmingumas, sumažėja kalcio absorbcija iš žarnų ir kaulų, todėl susergama pogimdymine pareze (Gailevičius, 2010). Karvių išsivysčiusios metabolinės ligos koreliuoja su produkcijos kiekiu ir karvių amžiumi, ir yra rizikos faktorius kitoms ligoms. Kaip teigia Goff (2004), karvei susirgus pareze padidėja nuovalų užsilaikymo ir gimdos iškritimo tikimybė.

1.5. Pieno sudėtis ir kokybiniai rodikliai

Pienas – baltas, neskaidrus skystis. Karves ganant ganyklose pienas gali įgauti gelsvą spalvą. Jis yra tipiško, švelnaus, specifinio skonio ir kvapo, homogeniškos konsistencijos, be dribsnių ir krešulių (Šernienė, 2013). Tai daugiakomponentė nepastovios sudėties ir sudėtinga sistema, kurios dispersinėje terpėje, t. y. vandenyje, yra ištirpusi ir nevienodai pasiskirsčiusi dispersinė fazė; t. y. sausosios pieno medžiagos (Gudonis, 2002). Pieną sudarančios medžiagos skirstomos į pagrindines, piene sudarančias didžiąją dalį jo kiekio (baltymai, riebalai, angliavandeniai ir vanduo), gretutines, piene aptinkamas nedideliais kiekiais (fermentai, mineralinės medžiagos, vitaminai ir kt.) ir pašalines (Šernienė, 2013). Jis turi maistinių, biologinių ir energinių savybių. Tą apsprendžia cheminė jo sudėtis ir didelė biologinė vertė (Stankūnienė ir kt., 2008).

Pienas yra sudėtingas, maistingas produktas, sudarytas iš daugiau nei 100 sudėtinių medžiagų (Wattiaux, 2012). Pavyzdžiui:

 Kazeinas yra pagrindinis pieno baltymas, sudarantis 75 – 80 % visų pieno baltymų. Kazeiną sudaro α, β, γ ir κ frakcijos. Jos piene išsidėstę tvarkingais, griežtos struktūros 40 – 300 nm skersmens sferiniais kompleksais – micelėmis (Staniškienė, Šernienė, 2007).

 Riebalai ir riebaluose tirpūs vitaminai piene yra emulsijos pavidalo, tai mažų skystųjų dalelių suspensija, kuri nesusimaišo su vandeniu, esančiu piene .

 Laktozė (pieno cukrus), dalis baltymų (išrūgų baltymai), mineralinės druskos ir kitos medžiagos yra tirpios, jos visiškai ištirpsta vandenyje, kuris yra pieno sudedamoji dalis.

Pieno sudėtis priklauso nuo karvės veislės, laktacijos periodo, pašarų, sezoniškumo ir daugelio kitų veiksnių (Wattiaux, 2012). Lietuvoje galvijų tvartinis laikotarpis trunka 210 — 229, o ganyklinis 145 — 155 dienas. Todėl labai svarbu pereinamuoju iš tvartinio į ganyklinį laikotarpiu karves tinkamai šerti, nes keičiantis šėrimo tipui gali sumažėti jų pieningumas ir riebumas (Kulpys, 2004). Galvijų racionų pagrindą visais metų laikais sudaro žoliniai pašarai, tvartiniu laikotarpiu juos naudojame silosuotus (vytintos žolės silosą, kukurūzų silosa, javainį) arba išdžiovintus (šieną, šiaudus). Karvės su pašaru turi gauti tiek maisto medžiagų, kiek sunaudoja savo gyvybiniams poreikiams ir produkcijos sintezei (pienas, priesvoris, vaisius). Su pašaru per parą gyvuliai turi gauti tiek energijos, baltymų, mineralų, vitaminų ir vandens, kiek minėtiems poreikiams jų sunaudoja per parą. Racionus tikslinga sudaryti atskiroms karvių grupėms, atsižvelgiant į laktacijos periodą (Samalionienė, 2014).

Ūkininkai dažnai skundžiasi, kad ganiavos pradžioje sumažėja karvių primilžiai ir net pieno riebumas. Taip atsitinka dėl to, kad jaunoje žolėje yra daug tirpiųjų azoto junginių, iš jų net 40 proc. sudaro nebaltyminės medžiagos. Be to, joje yra tik apie 15 proc. ląstelienos ir mažai cukraus. Taigi jaunos žolės azoto junginiai dėl jų netinkamo santykio su ląsteliena ir angliavandeniais karvės virškinimo trakte suskyla iki amoniako. Šis kaupiasi karvių organizme sutrikdo medžiagų apykaitą, ypač mineralinių, ir karvės suserga ganykline tetanija (Kulpys, 2004).

Pieno sintezei karvės sunaudoja didžiąją dalį pašaruose esančių maisto medžiagų, todėl labai svarbu šerti vertingais pašarais. Tik sočiai ir vertingais pašarais šeriamos karvės duoda daugiau ir geresnės sudėties pieną. Pieno kiekiui, jo sudėčiai ir savybėms didelės reikšmės turi raciono maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų kiekis ir jų tarpusavio santykius. Tik šeriant visaverčiais pašarais pieno sudėtis ir savybės visada yra optimalios (Staniškienė, Šernienė, 2007).

Pieno riebalai. Riebalai karvių racione taip pat yra svarbūs. Su pašaru į gyvulio organizmą patenka polinesočiosios riebalų rūgštys. Veikiant prieskrandžio mikroorganizmus, dalis jų virsta sočiosiomis, kitos suskaidomos į lakiąsias riebalų rūgštis, o dar kita dalis – suskaidoma ir rezorbuojama plonosiose žarnose. Pieno riebalai susidaro iš dviejų šaltinių. Maždaug pusė visų riebalų sintetinama iš acto ir sviesto rūgščių, o kita dalis – iš pašaro riebalų, suskaidytų plonosiose žarnose (Bartkevičiūtė, 2003). Pieno lipidai yra labiausiai kintanti pieno sudėtinė dalis. Jos kiekis svyruoja tarp 3,2 proc. ir 6,0 proc.

Svyravimo amplitudė priklauso nuo gyvulių veislės, pašarų, laikymo sąlygų, priežiūros ir sveikatos būklės (Staniškienė, 2007).

Pieno riebumas mažėja, racione esant dideliam koncentratų ir mažam ląstelienos kiekiui. Nesočiosios pašaro riebalų rūgštys (linolo ir linoleno) į pieną pereina nepakitusios. Todėl racionuose naudojant pašarus, turinčius lipidų, gali keistis ir pieno riebalų sudėtis. Pieno riebumas mažėja, kai karvės šeriamos prastu šienu, rūgščių pievų žole, pašariniais kopūstais ir raugintais griežiniais. Pienas būna riebesnis, kai karvių racionuose subalansuotas jodo, cinko, kobalto ir kitų mikroelementų kiekis (Urbšienė, 2013).

Pieno baltymai. Baltymai yra makromolekuliniai junginiai, sudaryti iš α-aminorūgščių (Staniškienė, 2007). Baltymai sintetinami pieno liaukoje iš α-aminorūgščių, kurias čia atneša kraujas. Piene yra daugiau kaip 20 įvairių baltymų. Juos galima skirstyti į atskiras grupes: kazeiną ir jo frakcijas, išrūginius baltymus (laktoalbuminą ir globuliną) ir jų frakcijas, riebalų rutulėlių plėvelių ir kitus baltymus. Pieno baltymuose yra visų nepakeičiamų aminorūgščių (Urbšienė, 2013).

Kraujyje esančios laisvosios aminorūgštys, polipeptidai ir kraujo baltymai yra pagrindiniai baltymų pradmenys. Todėl jei karvės tinkamai veisiamos, šeriamos ir laikomos, gali padidėti ne tik primilžiai, bet ir pieno baltymingumas. Nustatyta, kad baltymų piene pagausėja, kai karvės šeriamos pašarais, turinčiais biologiškai vertingų baltymų (sojų pupelių, rapsų, saulėgrąžų, sėmenų rupinių, žirnių, pašarinių pupų). Baltymų piene sumažėja, jei karvės šeriamos vien tik iš varpinių augalų (miežių, kviečių, kvietrugių, rugių) pagamintais pašarais. Šiuose augaluose yra nepakankamai virškinamųjų azoto junginių (Japertas, 2006). Racione trūkstant baltymų arba energijos, mažėja pieno primilžiai, keičiasi pieno sudėtinių dalių santykiai, mažėja riebalų, baltymų, kazeino kiekiai piene, blogėja pieno jusliniai rodikliai, technologinės savybės (Urbšienė, 2013).

Pieno baltymų kiekis priklauso ir nuo laktacijos laikotarpio. Kai primilžiai didžiausi, pieno baltymų, paprastai, būna mažiausiai. Tada pieno baltymų sintezei neužtenka mikrobinių baltymų ir, norint padidinti aprūpinimą aminorūgštimis, racioną reikia papildyti didžiajame prieskrandyje neskaidomais baltymais. Šiuo laikotarpiu karves rekomenduojama šerti didžiajame prieskrandyje daugiausiai neskaidomų baltymų turinčiais pašarais: sojų pupelių rupiniais (apie 35 proc. didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų), rapsais,

saulėgrąžų rupiniais ir išspaudomis (apie 25 proc. didžiajame prieskrandyje neskaidomų baltymų). (Japertas, 2006).

Karvių organizme baltymų atsargų nėra, todėl baltymingi pašarai racione būtini. Šeriamo vertingais pašarais suaugusio sveiko gyvulio organizme yra azoto pusiausvyra, t. y. su pašaru gauto azoto kiekis lygus išsiskyrusio azoto kiekiui. Tai rodo normalią baltymų apykaitą (Sederevičius, 2008).

Prie pieno baltymų priskiriami fermentai, kai kurie hormonai bei riebalų apvalkalėlių baltymai. Piene taip pat aptinkami baltymų skilimo produktai ir nebaltyminis azotas (urėja). Urėja (šlapalas, arba karbamidas) yra galutinis azoto apykaitos organizme produktas. Jos kiekis piene parodo azoto pusiausvyrą organizme, baltymingų ir energinių pašarų santykį karvių racione (Staniškienė, 2007). Kad didysis prieskrandis gerai virškintų, jame turi būti pakankamai energetinių (kukurūzų, grūdinių augalų ir kt.) ir baltymingų pašarų (žolės, išspaudų, rupinių ar kt.), taip pat ląstelienos (reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp žolinių ir koncentruotų pašarų). Pagal urėjos kiekį galima spręsti, ar didžiajame prieskrandyje netrūksta energijos ir azoto.

Didžiajame prieskrandyje pasigamina ne urėja, o amoniakas, kuris su krauju patenka į kepenis. Jose amoniakas „perdirbamas“ į urėją. Vėliau dalis šios medžiagos pašalinama su šlapimu ir pienu, kita – su seilėmis vėl pasisavinama. Taigi urėjos kiekis yra maisto medžiagų pusiausvyros didžiajame prieskrandyje ir kepenų veiklos indikatorius. Jei piene urėjos nustatoma mažiau kaip 15 mg%, reiškia, kad karvių racione trūksta baltymingų pašarų (Japertas, 2003). Padidėjęs (kaip ir mažas) urėjos kiekis piene yra požymis, kad karvė dažniau sirgs reprodukcinės sistemos ligomis (Skurdenienė, 2009).

Pieno cukrus (laktozė). Pagrindinis pieno disacharidas yra laktozė (pieno cukrus). Ji sudaro 90 % visų piene esančių angliavandenių. Piene jos yra nuo 4,5 % iki 5,2 % (Staniškienė, 2007). Pieno cukraus būna tik piene. Piene jis yra ištirpęs, o išskirtas iš pieno jis esti kristalų pavidalu (Šernienė, 2013).

Pagal laktozės kiekį piene galima spręsti apie karvių šėrimą, sveikatingumą, pieno kokybę. Laktozės kiekis piene mažėja, kai racione trūksta maisto medžiagų, reikalingų pieno sintzei, kai yra netinkamas angliavandenių ir baltymų santykis pašare, kai karvės šeriamos prastos kokybės silosu, šienainiu ir kitais pašarais, kuriuose yra daug sviesto ar kitų

organinių rūgščių. Taip pat laktozės kiekis mažesnis ir tų karvių, kurios serga mastitu, virškinimo organų ir kepenų ligomis (Gudonis, 2006).

Somatinės ląstelės piene. Tai biologinės kilmės pieno priemaišos, išskiriamos tešmens liaukų pūslelėse ir latakuose: atplyšusios epitelio ląstelės, leukocitai, limfocitai ir raudonieji kraujo kūneliai (Gudonis, 2002). Jos randamos sveikų ir sergančių karvių piene. Sveikų karvių piene SL skaičius svyruoja nuo kelių dešimčių iki tūkstančių 1 cm³ pieno, o sergančių siekia milijonus ir dešimtis milijonų 1 cm³ pieno (Staniškienė ir kt., 2007).

SLS piene gali svyruoti nuo 10 tūkst./ml iki 10 mln/ml ir daugiau. Tai priklauso nuo daugelio dalykų:

 Karvės organizmo atsparumo, sugebėjimo kovoti su įvairiais dirgikliais (SLS piene didina bet kuri liga, ypač pasireiškianti sisteminiais simptomais, traumos, pasikeitusios aplinkos ar šėrimo sąlygos);

 Laktacijos laikotarpio (SLS būna didelis pirmomis dienomis po veršiavimosi, mažiausias, esant didžiausiam produktyvumui iki laktacijos vidurio, o didžiausias – karvei užtrūkus);

 Karvės amžiaus (SLS laipsniškai auga po kiekvienos laktacijos);

 Metų laiko (SLS piene vasarą paprastai būna didesnis, nes šiluma ir drėgmė sukelia karvei papildomą stresą);

 Karvių bandos dydžio (pasauliniu mąsteliu lyginant, SLS piene mažesnis būna didelėse karvių bandose, kuriose galima užtikrinti gerą bandų valdymo kokybę. Lietuvoje SLS mažesnis mažose (iki 100 karvių) privačiose bandose;

 Šėrimo (SLS piene padidėja, šeriant karves nekokybiškais pašarais, nesubalansuotai racionais);

 Melžimo (SLS piene didina melžimo higienos bei technologinių reikalavimų nesilaikymas);

 Laikymo sąlygų (SLS piene didina antisanitarinės karvių laikymo sąlygos, blogas karvidžių mikroklimatas, per žema tvartų temperatūra, šlapi pakratai, skersvėjai) (Urbšienė, 2012).

2.

TYRIMO METODIKA

2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos

Bandymas buvo atliktas 2013 m. gruodžio – vasario mėnesiais Utenos rajono, dviejų ūkininkų ūkiuose (A ūkis ir B ūkis). A ūkis yra įprastinis pieno ūkis, o B ūkis – ekologinis pieno ūkis. Darbo tikslas buvo nustatyti skirtingo šėrimo įtaką karvių sveikatai, produktyvumui ir pieno sudėčiai. Bandymui, analogų principu (pagal amžių, produktyvumą, laktacijos tarpsnį), kiekviename ūkyje atrinkta po 10 karvių.

Bandymas atliktas, laikantis 1997 11 06 „Lietuvos respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo“ Nr. 8 – 500 ir poįstatyminių aktų – LR Valstybinės ir veterinarinės tarnybos įsakymų: Dėl laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų (1998 12 31, Nr. 4 – 31) ir Dėl laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams (1999 01 18, Nr. 4 – 16).

Primelžto pieno kiekis tyrimo metu buvo nustatytas kontrolinio melžimo metu (LST EN ISO 707:1999+P:2003 Pienas ir pieno produktų ėmimo taisyklės). Paėmus pieno mėginius buvo tiriami šie rodikliai:

 Pieno baltymų kiekis;  Pieno riebalų kiekis;  Pieno cukrus (laktozė);  Urėjos koncentracija piene;  Somatinių ląstelių skaičius piene.

Ūkiuose paimti pieno mėginiai buvo tirti VĮ „Pieno tyrimai“. Pieno riebalų, baltymų, laktozės ir urėjos kiekio tyrimas atliekamas infraraudonosios spinduliuotės vidurinės srities matuokliu „LactoScopeFTIR“. Somatinių ląstelių skaičius piene buvo nustatomas naudojant matuoklį „Somascope“, dirbantį srauto citometrijos principu.

Kraujo tyrimui imti kraujo mėginiai. Kraujas imtas iš uodegos venos į „Venosafe“ mėgintuvėlius, kurių užpildas Clot aktyvatorius, jis skatina koaguliacijos procesą. Kraujo mėginiai į laboratoriją buvo pristatyti per 1 valandą, centrifuguojami 5 minutes 3000 kartų per minutę apsisukimu. Atskirtas kraujo serumas tirtas pusiau automatiniu biocheminiu analizatoriumi „Eos bravo“ (Hospitex, Italy), panaudojant firmos HOSPITEX diagnostic reagentus. Makroelementų kiekiams (kalcio, magnio ir fosforo) kraujo serume nustatyti

panaudota jų transformacija į spalvotą junginį reaguojant su atitinkamais reagentais. Kraujo serumo bendrųjų baltymų ir gliukozės koncentracija nustatyta „Hitachi 705“ (Hitachi, Japonija) analizatoriumi, su DiaSys (Vokietija) reagentai.

Karvių pašarų cheminė sudėtis tirta Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijoje (Juškienė, 2003). Racionų energinė ir maistinė vertė apskaičiuota LSMU VA, Gyvūnų veisimo ir mitybos katedroje, kompiuterine šėrimo programa HYBRIMIN Futter 2008.

Tyrimo duomenys apdoroti statistiniu paketu SPSS statistics 20 ir skaičiuokle Exel. Skaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai, vidurkių paklaidos. Aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas nustatytas pagal Stjudentą. Rezultatai patikimi kai P< 0,05.

2.1.1. Karvių šėrimo ir laikymo sąlygos

Ūkyje A laikomos dvi karvių veislės: Lietuvos žalosios ir Lietuvos juodmargės. 2013 metais vidutinis bandos produktyvumas buvo 6082,89 kg pieno, vidutinis pieno riebumas - 4,45 proc., vidutinis pieno baltymingumas - 3,41 proc.

Ekologiniame ūkyje B laikomos Lietuvos šėmosios, Lietuvos baltnugarės, Lietuvos žalosios, Lietuvos juodmargės pieninės karvės. 2013 metais vidutinis bandos produktyvumas buvo 4125,85 kg pieno, vidutinis pieno riebumas – 3,97 proc., vidutinis pieno baltymingumas – 3,27 proc.

Karvės abiejuose ūkiuose laikomos pririštos saitais. Gyvulių stovėjimo vietos trumpos (1,11,3 m pločio, ir 1,61,8 m ilgio). Karvės šeriamos du kartus per parą automatizuotai ir rankiniu būdu, girdyklos automatinės. Ūkyje A melžiama automatizuotai į pieno linijas, o ūkyje B melžiama pusiau automatizuotai į bidonus.

1 lentelė. Karvių šėrimo charakteristika tvartiniu laikotarpiu.

Laikotarpis Karvių skaičius Šėrimo charakteristika

Ūkis A 10 Kukurūzų silosas, šienas, šienainis,

kombinuotieji pašarai, druska;

Ūkis B 10 Šienas, šiaudai, šienainis, avižų, rugių,

žirnių miltai, druska.

2 lentelė. Melžiamų karvių tvartinio laikotarpio racionas (A ūkis).

Eil. Nr. Pašarai Kiekis, kg

1. Šienas (pupinių ir miglinių žolių) 4,0

2. Šienainis 18,0

3 Kukurūzų silosas 8,0

4. Melžiamų karvių kombinuotasis pašaras 3,0

5. Galvijų laižalas 0,05

1 kg raciono sausųjų medžiagų yra:

NEL, MJ 6,45

Žalių baltymų, proc. 15,1

Žalios ląstelienos, proc. 23,9

Krakmolo, proc. 23,0

Ruminalinis azoto balansas (RNB) +16,28

Kalcio santykis su fosforu 2,2 : 1

Kiekviena A ūkio bandomoji karvė vidutiniškai per parą ėdė po 4 kg šieno, 18 kg šienainio, 8 kg kukurūzų siloso, 3,0 kg kombinuotojo pašaro ir 50 g laižalų. Kiekviename kilograme raciono sausųjų medžiagų buvo 6,45 MJ NEL, 15,1 proc. žalių baltymų, 23,9 proc. žalios ląstelienos. Ruminalinis azoto balansas + 16,28.

3 lentelė. Ekologinio ūkio melžiamų karvių tvartinio laikotarpio racionas (B ūkis).

Eil. Nr. Pašarai Kiekis, kg

1. Kviečių šiaudai 2,0

2. Šienas (miglinių ir pupinių žolių) 3,0

3 Šienainis 25,0

4. Rugių miltai 1,5

5. Avižų miltai 1,5

6. Druska 0,1

1 kg raciono sausųjų medžiagų yra:

NEL, MJ 6,19

Žalių baltymų, proc. 14,0

Žalios ląstelienos, proc. 25,0

Ruminalinis azoto balansas (RNB) +12,12

Kalcio santykis su fosforu 1,7 : 1

Kiekviena ekologinio B ūkio bandomoji karvė vidutiniškai per parą ėdė po 2 kg kviečių šiaudų, 3 kg šieno, 25 kg šienainio, po 3 kg rugių, avižų miltų mišinio ir 100 g druskos. Kiekviename kilograme raciono sausųjų medžiagų buvo 6,19 MJ NEL, 14,0 proc. žalių baltymų, 25,0 proc. žalios ląstelienos. Ruminalinis azoto balansas + 12,12.

2.2. Pieno tyrimai

2.2.1. Karvių produktyvumo kitimas

Kiekvieno pieno ūkio savininko tikslas – auginti sveikas karves ir gauti kuo daugiau kokybiškos produkcijos. Nuo to, kaip sugebėsime parinkti kiekvienai karvei tinkamą racioną, priklausys, ar visos jos genetinės produktyvumo galimybės bus realizuotos (Živatkauskienė, 2011). Pieno kiekis, sudėtis ir savybės priklauso nuo įvairių veiksnių. Juos galima skirstyti į fiziologinius, patologinius, išorinius, susijusius su pieno gavimu. Pieno kiekiui ir savybėms turi įtakos šie fiziologiniai veiksniai: karvės veislė, amžius, individualios savybės, laktacijos periodas, ruja ir kt. (Urbšienė, 2013). Šėrimas turi daugiau įtakos melžiamų karvių produktyvumui nei kokie nors kiti veiksniai. Norint teisingai šerti galvijus,