LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Karina Džermeikaitė
Afrikinio kiaulių maro pasireiškimas Marijampolės apskrityje ir patomorfologiniai pakitimai
Occurence of African swine fever in Marijampolė county and pathomorphological changes
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Albina Aniulienė
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Afrikinio kiaulių maro pasireiškimas Marijampolės apskrityje ir patomorfologiniai pakitimai“:
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurių nėra nurodytų darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašai) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 7
ĮVADAS ... 8
1.
LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1.
Afrikinis kiaulių maras ... 10
1.2.
AKMV patekimas į Lietuvą ir plitimas ... 11
1.3.
AKM etiologija ... 12
1.4.
AKM patogenezė ... 13
1.5.
AKM epidemiologiniai duomenys ... 14
1.5.1. Imlūs organizmai ... 14
1.5.2. Viruso perdavimo būdai ... 14
1.6.
AKM klinikiniai požymiai ir hematologiniai kitimai ... 15
1.7.
AKM patologiniai anatominiai pakitimai ... 17
1.8.
Histopatologiniai pakitimai ... 18
1.9.
Diagnostikos būdai ... 19
1.10.
Diferencinė diagnostika ... 20
1.11.
Gydymas ir profilaktika ... 20
1.12.
Kontrolės ir biosaugos užtikrinimas ... 20
2.
TYRIMŲ METODAI IR MEDŽIAGA ... 22
2.1. Duomenų surinkimas VMVT Marijampolės departamente ... 22
2.2. Patologiniai morfologiniai ir histomorfometriniai tyrimai ... 23
3.
TYRIMŲ REZULTATAI ... 25
3.1.
AKM pasireiškimas Marijampolės apskrityje ... 25
3.2.
Tiriamųjų kiaulių morfologiniai organų pakitimai ... 27
3.3.
Limfinių mazgų folikulų histomorfometriniai tyrimai ... 39
4.
TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS ... 42
4
PASIŪLYMAI/REKOMENDACIJOS ... 46
PADĖKA ... 47
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 48
5 AFRIKINIO KIAULIŲ MARO PASIREIŠKIMAS MARIJAMPOLĖS APSKIRTYJE IR
PATOMORFOLOGINIAI PAKITIMAI Karina Džermeikaitė
Magistro baigiamasisi darbas
SANTRAUKA
Darbo tikslas buvo išanalizuoti afrikinio kiaulių maro (AKM) pasireiškimą Marijampolės apskrityje bei nustatyti patomorfologinius pakitimus sirgusių kiaulių organuose bei audiniuose.
Tyrimo metu buvo išanalizuota AKM pasireiškimas Marijampolės apskrityje. Patomorfologiniai tyrimai atlikti 30 kiaulių (10 kiaulių kontrolinėje grupėje ir 20 kiaulių tiriamojoje grupėje), kurioms laboratoriniais tyrimais buvo patvirtinta AKM infekcija Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute (NMVRVI). Paimta medžiaga histopatologiniams tyrimams. Mėginiai nudažyti hematoksiliniu ir eozinu. Atlikti paviršinių kaklo, žandinių, plaučių ir dubens limfinių mazgų folikulų histomorfometriniai tyrimai. Tyrimo rezultatai. Marijampolės apskirtyje pirmą kartą nustatytas AKMV buvo 2018 m. nekomerciniame kiaulių ūkyje. 2018 m. nustatyti 3 protrūkiai, o 2019 m. 12 AKM židinių apskrityje. Per dvejus metus Kazlų Rūdos sav. AKM protrūkiai sudarė 53,3 proc., Marijampolės sav. 33,3 proc. ir Šakių sav. 13,3 proc. (p<0,05). Dėl AKM paplitimo Marijampolės apskrityje sumažėjo kiaulių ūkių ir juose auginamų kiaulių. Kiaulėms, kurioms buvo patvirtinta AKM buvo nustatyta cianozė galūnių, ausų, menčių ir nugaros srityse, hipereminė splenomegalija, limfinių mazgų hiperemija ir padidėjimas, itin pasaito, žandinių, plaučių, dubens ir paviršinių kaklo. Histopatologinio tyrimo metu nustatyta, kad blužnyje, limfiniuose mazguose ir tonzilėse vyravo hiperemija ir limfinių folikulų ištuštėjimas dėl nekrozės ir apoptozės, plaučiuose vyravo edema ir hiperemija, nefrozė, hepatozė. Mažiausiai pakitimų nustatyta širdyje. Rečiausiai nustatyta kraujagyslių degeneracinių, uždegiminių pakitimų. Pagal nustatytus patomorfologinius pakitimus galima teigti, kad sergančiųjų grupėje vyravo ūmi ir poūmė ligos eigos, kurias galėjo sukelti didelio ir vidutinio virulentiškumo AKM virusai. Histomorfometriniais tyrimais nustatyta, kad AKM sergančių kaklo paviršinių, žandinių, dubens limfinių mazgų folikulų skersmuo buvo ženkliai didesni nei sveikų (p<0,05). Plaučių limfinių mazgų folikulai sergančioms kiaulėms buvo mažesni dėl stipresnės ir intesyvesnės jų nekrozės.
6 OCCURENCE OF AFRICAN SWINE FEVER IN MARIJAMPOLĖ COUNTY AND
PATHOMORPHOLOGICAL CHANGES Karina Džermeikaitė
Master‘s Thesis
SUMMARY
The aim of the thesis was to analyze the occurrence of African swine fever (ASF) in Marijampolė county and to identify pathomorphological changes in the organs and tissues of pigs.
During the research, the occurrence of ASF in Marijampolė county was analyzed. Pathomorphological studies were performed on 30 pigs (10 pigs in the control group and 20 pigs in the experimental group) for laboratory – confirmed ASF infection at the National Institute for Food and Veterinary Risk Assessment. Samples for histopathological examination were stained with haematoxylic and eosin. Histomorphometric examinations of lymph node follicles were performed.
The results of the study. First case of ASF in Marijampole county was determined in non – commercial pig farm in 2018. Three outbreaks were detected in 2018 and 12 ASF outbreaks in Marijampolė county in 2019. During two years 53,3 % ASF outbreaks established in Kazlų Rūda, 33,3 % in Marijampolė municipality and 13,3 % in Šakiai municipality (p<0,05). In pigs with ASF were found limb, ears, shoulders and back cyanosis, hyperaemic splenomegaly, lymph node hyperemia and enlargement. Histopathological examination revealed hyperemia and depletion of lymph follicles due to necrosis and apoptosis in the spleen, lymph nodes, and tonsils; edema and hyperemia in the lungs; nephrosis and hepatosis. The least changes were found in the heart. Degenerative, inflammatory changes of blood vessels were uncommon. According to pathomorphological changes we estimate acute and subacute forms of the ASF disease, which may have been caused by high and moderate virulence of ASF viruses. Histomorphometric study shows that diameter of the follicles in neck superficial submandibular and pelvic lymph nodes with ASF was significantly larger than in lymph nodes of healthy pigs (p <0.05). Pulmonary lymph node follicles in diseased pigs were smaller due to stronger and more intense necrosis.
7
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
AKM – afrikinis kiaulių maras;
AKMV – afrikinio kiaulių maro virusas; DNR – deoksiribonukleininė rūgštis; EMST – Europos maisto saugos tarnyba; ES – Europos Sąjunga;
IFA – imunofermentinė analizė; IPT – imunoperoksidazės reakcija;
IVK – išplitusi vidukraujagyslinė koaguliopatija;
NMVRVI – Nacionalinis maisto ir veterinarijos vertinimo rizikos institutas;
OIE – (ang. World Organisation for Animal Health) – Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija; p – patikimumo rodmuo;
PGR – polimerazės grandinininė reakcija; PI – pasikliautinis intervalas
Proc. – procentai;
TNF – (ang. tumor necrosis factor) – audinių nekrozės faktorius; μm – mikrometrai.
8
ĮVADAS
Afrikinis kiaulių maras (AKM) yra viena iš svarbiausių ir pavojingiausių naminių/laukinių kiaulių (Suidae) bei šernų (Sus scrofa ferus) užkrečiamųjų virusinių ligų, sukelianti didelį kiaulių gaištamumą, apie kurį nuolat praneša Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija (OIE) (1). Ją privaloma informuoti apie visus AKMV nustatytus atvejus, nes ši liga kelia rimtą pavojų ne tik prekybai kiauliena visame pasaulyje, bet ir žemės ūkiui (2). Šios infekcinės ligos požymiai gali pasireikšti nuo lėtinių iki ūminių hemoraginių simptomų ir gali sukelti 100 proc. gaišimą, nepriklausomai nuo gyvūno amžiaus ar lyties (1). Nors AKM pirmą kartą buvo diagnozuota ir aprašyta beveik prieš šimtmetį, tačiau šios ligos suvaldymas pasirodė tikras iššūkis (3). Per pastarąjį dešimtmetį ši liga išplito keliose Europos ir Azijos šalyse ir tapo viena didžiausių grėsmių kiaulininkystės pramonėje visame pasaulyje, nes sukelia didelius ekonominius nuostolius (4). Kadangi šiuo metu vis dar nėra sukurtos licencijuotos vakcinos bei jokių kitų gydymo priemonių, todėl reikia laikytis itin griežtų sanitarinių kontrolės priemonių (5). Kiti svarbūs aspektai padedantys kontroliuoti šios ligos plitimą yra išsiaiškinti galimus AKMV perdavimo šaltinius, plitimo kelius, naikinti gyvūnus turėjusius kontaktą su sergančiais, kontroliuoti gyvūnų judėjimą, vykdyti gyvūnų atsekamumą (1, 3). Tačiau labiausiai AKM paveikia smulkius nekomercinius ūkius, kadangi juose dažniausiai būna žemas biologinis saugumo lygis (2). Taip pat svarbus paveiktų zonų karantinavimas ir užkrėstų kiaulių skerdimas ir saugus utilizavimas (6).
Augant globalizacijai, žmonių ir gyvūnų infekcinės ligos vis labiau kelia grėsmę visuomenės ir gyvulių sveikatai, prekybai gyvūnais ir jų produktais bei maisto saugai. Visame pasaulyje kiaulininkystės pramonė nuolat auga, atsižvelgiant į augančia paklausą (1). Remiantis Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis kiauliena yra labiausiai vartojama mėsa pasaulyje (37 proc.), antroje vietoje vištiena (35,2 proc.) ir trečioje – jautiena (21,6 proc.), tai 2013 m. duomenys (7). Nepaisant to, ši ekonomikos šaka yra itin jautri gamybos mažėjimui dėl įvairių tarpvalstybiniu būdu plintančių užkrečiamų ligų, tarp kurių AKM šiuo metu kelia didžiausią susirūpinimą (1). Vienos iš geriausių AKMV plitimo sustabdymo strategijų: stiprinti pasienio kontrolę, informuoti visuomenę, kiaulių augintojus, didinti biologinę saugą kiaulininkystės ūkiuose bei atlikti laboratorinius tyrimus sumedžiotiems šernams, tiekti į rinką tik saugią ir patikrintą produkciją (2). Kontroliuojant AKM labai svarbu laiku nustatyti ligos klinikinius, ir patomorfologinius pokyčius, kurie labai priklauso nuo ligos eigos ir viruso virulentiškumo. Lietuvoje išsamių mokslinių patomorfologinių tyrimų nedaryta, todėl pasirinkome šią temą. Pasirinkome vieną apskritį (Marijampolės), kurioje norėjome išsiaiškinti šios ligos atsiradimo ir plitimo aspektus.
Darbo tikslas: Išanalizuoti afrikinio kiaulių maro pasireiškimą Marijampolės apskrityje bei nustatyti patomorfologinius pakitimus susirgusių kiaulių organuose bei audiniuose.
9 Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti afrikinio kiaulių maro pasireiškimo ir plitimo aspektus Marijampolės apskrityje.
2. Įvertinti tiriamųjų kiaulių organų ir audinių makroskopinius pokyčius. 3. Nustatyti histopatologinius pakitimus sergančių kiaulių organuose.
4. Atlikti žandinių, paviršinių kaklo, plaučių ir dubens limfinių mazgų folikulų histomorfometrinius tyrimus.
10
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Afrikinis kiaulių maras
Afrikinis kiaulių maras (AKM) – tai viena iš daugiausiai ekonominių nuostolių atnešančių užkrečiamų virusinių ligų, kuriai būdinga hemoraginė karštinė ir aukštas gaištamumo lygis, galintis siekti iki 90 – 100 proc. (1, 6). Ekspermentiškai užkrėstų šernų gaištamumas taip pat labai didelis, nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo lyties (8). AKMV rezervuaruose dažniausiai infekcija būna besimptomė, dažnai tampa nuolatinė. Užsikrėtusioms naminėms kiaulėms – priešingai – pastebimas letalinis karščiavimas ir hemoragijos (6).
Pirmą kartą pasaulyje AKM užsikrėtimas buvo nustatytas Kenijoje 1920 m. (6). Pastebėtas ūmus karščiavimas ir hemoragijos, dėl to nugaišo beveik visos užsikrėtusios kiaulės (9). Kenijoje ir Pietų Afrikoje manoma, jog AKMV buvo susijęs su naminių kiaulių tiesioginiu kontaktu su afrikiniu karpočiu (angl. warthogs, lot. Phacochoerus africanus), todėl visos kontrolės priemonės pirmiausia buvo pasirenkamos taip, kad atskirtų šias dvi gyvūnų rūšis nuo tiesioginio kontakto (10). Nuo to laiko infekcijos sukėlėjas išplito į pietus nuo Sacharos (9). AKM viruso tarpkontinentinis plitimas įvyko pirmiausia iš Afrikos į Portugaliją. 1957 m. – buvo likviduotas, 1960 m. užsikrėtimas pasikartojo Portugalijoje, po to Ispanijoje. Iš šio židinio virusas pateko į kitas Europos šalis, tame tarpe ir į Prancūziją (1964 m.), Italiją (1967 m., 1969 m.), Sardinijos salą (1978 m.), Maltą (1978 m.), Belgiją (1985 m.) ir Nyderlandus (1986 m.). Toliau iš Europos AKMV plito į Lotynų Ameriką, įskaitant Braziliją (1978 m.), Kubą (1971 m., 1980 m.), Dominikos Respubliką (1978 m.) ir Haitį (1979 m.). Iki 1990 m. AKMV buvo išnaikintas ir sukontroliuotas visose šalyse, išskyrus Portugaliją, Sardinijos salą ir Ispaniją, kuriose išliko virusas endeminis iki 1995 m. (11). Tačiau 2007 m. AKM iš Afrikos pateko į Kaukazą, Gruziją, vėliau išplito į Rusijos Federaciją, Ukrainą (2012 m.), Baltarusiją (2013 m.), o 2014 m. jau pasiekė ir Rytų Europą – Baltijos šalis ir Lenkiją (5, 6, 9). AKM virusas iki 2018 m. jau buvo pasiekęs Belgiją, Serbiją, Bulgariją, Rumuniją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją. 2018 m. rugpjūčio mėnesį padėtis pasaulyje dar labiau pablogėjo, kai virusas pirmą kartą buvo paskelbtas Kinijoje, kurioje yra pusė viso pasaulio kiaulių ūkių populiacijos (5, 9, 12). Nuo to laiko jis paplito kitose Azijos šalyse, įskaitant Vietnamą, Mongoliją, Kambodžą, Laosą ir Šiaurės Korėją, šiuose regionuose taip pat aptikti užsikrėtę šernai (13). Daugelyje anksčiau minėtų regionų (ypač Vietname) kiaulių augintojai užkrėstus nugaišusius gyvūnus išmėtė į vietines upes, krūmus ir tokiu būdu platindami virusą. Vietname buvo nustatyta, jog AKMV iki 2019 m. spalio mėn. išplito visose 63/63 Vietnamo provincijų ir nugaišo > 5 mln. kiaulių. Remiantis šiuo tyrimu, paaiškėjo, jog pirmasis AKM protrūkis buvo aptiktas ir diagnozuotas mažame šeimos ūkyje. Tokie rezultatai tik parodo ir patvirtina, jog AKM plinta greitai ir lengvai, ypač tuose regionuose, kur yra prastos higienos sąlygos ir visiškai arba prastai laikomasi biologinių saugos reikalavimų (14).
11 2019 m. liepos 28 d. vienas iš kiaulių ūkių Serbijoje pranešė apie įtarimus dėl AKM, kurie vėliau buvo patvirtinti. Iki tol Serbija buvo priskiriama prie valstybių laisvų nuo AKM. Nors kaimyninėse šalyse ši infekcinė liga buvo patvirtinta, tačiau Serbija laikėsi griežtų kontrolės priemonių: biologinio saugumo užtikrinimas kiaulių ūkiuose, intensyvus šernų ir naminių kiaulių stebėjimas, prevencija. Serbijoje tais pačiais metais rugpjūti buvo užregistruoti dar trys protrūkiai. Iš viso užkrėstose zonose nugaišo 270 kiaulių iš 18 ūkių, o dar 339 gyvūnai buvo utilizuojami iš apsaugos zonų (15). Manoma, jog toliau AKM išplis Azijoje ir kitose teritorijose (9). Dabartinė AKMV epidemiologinė situacija kelia rimtą grėsmę gyvūnų sveikatai, kiaulių auginimui, visų pasaulio šalių ekonomikai, net ir kaimyninių, kuriose AKMV nėra patvirtintas, kadangi būtina laikytis griežtų kontrolės ir profilaktikos priemonių. Vis dar AKMV išlieka endeminis užsikrėtimas Afrikos šalyse į pietus nuo Sacharos. Remiantis moksliniais tyrimais, AKMV nėra pavojingas žmonių sveikatai, tačiau šis virusas yra svarbus socialiniu ir ekonominiu aspektu. Dėl šios priežasties, mažėja kiaulienos, šalutinių kiaulienos produktų prekyba, gyventojų aprūpinimas maistu, ypač šalyse, kuriose kiauliena yra vienas iš pagrindinių maisto šaltinių (16, 17).
1.2.
AKMV patekimas į Lietuvą ir plitimas
2007 m. AKMV po ilgo laiko vėl pateko ar buvo įvežtas į Gruziją (18). Manoma, kad virusas į Gruziją pateko per užkrėstą kiaulieną, gabenamą iš Rytų Afrikos laivais (12). Tuo metu pastebėti protrūkiai nebuvo tinkamai kontroliuojami ir infekcijos židinys išplito į aplinkines šalis, įskaitant Rusiją, Baltarusiją bei Ukrainą (18). Manoma, jog virusas iš Rusijos plito toliau (19). 2012 m. pasiekė Ukrainą, o 2013 m. – Baltarusiją (20). 2014 m. – pateko ir į visas Baltijos regiono Europos Sąjungos (ES) valstybės nares: Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją. Nuo šių protrūkių ES valstybės pradėjo taikyti ir taiko bendrą informavimo politiką ir dalijasi visais protrūkių duomenimis. Svarbų vaidmenį vaidina šernų populiacijos, laikomos vienu iš pagrindinių infekcijos šaltinių, kuriuos yra svarbu bei labai sunku sukontroliuoti. Remiantis Chenais ir kt. (18) duomenimis, per 2016 m. Baltijos šalyse iš visų tirtų nugaišusių šernų < 85 proc. buvo teigiami AKMV atžvilgiu. Tačiau sumedžiotų šernų viruso paplitimas ženkliai žemesnis 0,5 – 3 proc. (18). Šiuo metu susirgimas diagnozuojamas beveik visose ES šalys.
Lietuvoje pirmas AKM protrūkis nustatytas 2014 m. sausio 24 d. dviejų šernų skerdenose Varėnos rajone. Pirmoji skerdena buvo rasta 40 km nuo Baltarusijos sienos, o antroji 5 km atstumu. Abu atvejus patvirtino Europos Sąjungos etaloninė afrikinio kiaulių maro laboratorija. Antrasis protrūkis Lietuvoje buvo nustatytas 2014 m. liepos 24 d. dideliame naminių kiaulių ūkyje (laikomi 19137 gyvūnai) Ignalinos ir Utenos rajonuose. Šis ūkis turėjo aukšto lygio biologinio saugumo priemones. Manoma, kad antrasis protrūkis įvyko dėl galimos žmonių/darbuotojų biologinės saugos nesilaikymo (21). 2020 metais AKM nustatytas palyginti anksti – balandžio mėnesį, ankstesniais
12 metais dažniausiai buvo nustatomas birželio – rugpjūčio mėnesiais (1 pav.). Komerciniuose ir nekomerciniuose Lietuvos kiaulių ūkiuose AKM dažniausiai nustatomas vasaros metu, o šernams – ištisus metus (22). 2020 metais komerciniuose kiaulių ūkiuose užfiksuotas 1 protrūkis, kurio metu sunaikintos 8 555 kiaulės, o nekomerciniuose ūkiuose – 2 protrūkiai, kurių metu sunaikintos 8 kiaulės (23).
1 pav. AKM pasireiškimo atvejai Lietuvoje nuo 2014 m. iki 2020 m. (22)
1.3.
AKM etiologija
AKMV – tai vienintelis Asfarviridae šeimos Asfivirus rūšies atstovas, apgaubtas dvigrande deoksiribonukleinine rūgštimi (DNR), kuris yra perduodamas nariuotakojų – Ornithodoros genties erkių, bei dažniausiai dauginasi makrofagocitų citoplazmoje (6). Nors AKMV replikacija dažniausiai vyksta makrofagocitų citoplazmoje – ankstyva replikacija vyksta ir branduolyje (16). Taip pat AKMV yra vienintelis žinomas DNR arbovirusas (24). Šio viruso šeimininkai yra įvairaus amžiaus naminių ir laukinių kiaulių (Suidae) šeimos nariai bei šernai (6). AKMV yra nuo labai patogeniškų padermių, galinčių užkrėsti visą bandą, iki mažiau virulentiškų izoliatų, sukeliančių švelnesnį nespecifinį užsikrėtimą, kurį sunku atpažinti ir diferencijuoti nuo kitų susirgimų. 2007 m. Kaukaze identifikuotas virusas priklausė II genotipui, o 1960 m. Sardinijoje (Italija), kurioje buvo endeminis susirgimas, yra I genotipo. Šiuo metu Eurazijoje vyraujantis II genotipo virusas yra labai virulentiškas, nors atsiranda sporadiškų protrūkių ir pranešimų apie mažiau virulentiškus virusus (13, 25). AKMV genomas yra dvigubos grandinės DNR molekulė, kurios dydis svyruoja nuo 170 iki 193 kbp, priklausomai nuo viruso padermės (9). AKMV turi daugiasluoksnę struktūrą su ikosaedrine morfologija ir diametro dydis yra apie 200 nm. Virusas susideda iš genomo, turinčio nukleoidą, kurį apvynioja storas baltyminis šerdinis apvalkalas, toliau yra lipidinė membrana, ikosaedrinė baltymo kapsidė ir išorinė lipidų membrana. AKMV patenka į kiaulių monocitus ir makrofagocitus (24). Tokiu būdu sukeliama apoptozė užkrėstose ląstelėse ir neinfekuotuose kiaulių limfocituose (26). Įrodyta, kad AKMV atsparumas aplinkos sąlygoms yra didelis ir išlieka stabilus, esant žemesnei nei 0º arba 4ºC
13 temperatūrai. Aukštesnėje temperatūroje AKMV audiniuose gana greitai inaktyvinamas: 37ºC temperatūroje gyvybingo viruso pėdsakų buvo galima rasti po 22 dienų, 56ºC – po 1 valandos, bet 60ºC – ne ilgiau kaip po 15 min. AKMV gali išgyventi daugelį užšalimo – atšildymo ciklų, be to, jis yra stabilus, esant pH nuo 3,9 iki 13,4. Dėl didelio stabilumo AKMV ilgą laiką gali išlikti užterštuose daiktuose ar mėsoje, todėl jie gali plisti tarpvalstybiniu ar tarpkontinentiniu keliu. Toks plitimo kelias yra pagrindinis AKMV įvežimo į kitas teritorijas būdas. Taip pat virusas gali ilgai išlikti stabilus skerdenoje, todėl didele plitimo priežastimi tampa šernų skerdenos, kurias radus būtina užsikrėtimą identifikuoti ir tinkamai utilizuoti skerdenas (1).
1.4.
AKM patogenezė
Užsikrėtus AKMV virusuas patenka į tonziles ar ryklės gleivinę, iš kurių į apatinio žandikaulio arba retrofaringinius limfinius mazgus, jei gyvūnui virusas perduotas ne per erkes (19). Pirminė AKMV replikacija įvyksta monocituose (16). Viremija įvyksta per 24 val. nuo užsikrėtimo (27). Kitų autorių teigimu, virusas per 2 – 3 dienas per limfą ir kraują plinta į antrinius replikacijos organus ir audinius (7). AKMV dauginasi makrofagocituose ir monocituose, tokiu būdu sukeldamas apoptozę užkrėstose ląstelėse ir neinfekuotuose kiaulių limfocituose (26). Makrofagocitai pagrindinės infekuojamos ląstelės, ypač subrendę, ekspresuoja CD163 ir CD107a. Virusiniai glikoproteinai p12, p30 ir p54 prisijungia prie makrofagocitų ir tokiu būdu patenka į jų vidų (28). AKMV dauginimasis pastebimas hepatocituose, neutrofiliniuose granuliocituose, tonzilių epitelio ląstelėse, inkstų kanalėlių epitelio ląstelėse (16, 28). Anot Gomez-Villamandos ir kt (29), esant ūmiai AKM formai vidurinėje ir paskutinėje šios formos fazėje, viruso replikacija nevyksta epitelinėse, mezenchiminėse ląstelėse. Remiantis atliktais moksliniais tyrimais, iš pradžių buvo manoma, jog endotelio pažeidimas pagrindinė kraujavimo priežastis (AKMV tiesiogiai paveikia endotelio ląsteles). Tačiau atlikus daugiau tyrimų buvo pastebėta, kad kiaulėms užsikrėtus virulentiškomis AKM padermėmis, kai kraujavimas pastebimas limfiniuose mazguose ir inkstuose, nėra jokių įrodymų, jog infekcija ar viruso replikacija vyksta šių organų kraujagyslių endotelinėse ląstelėse. Tačiau paskutinėse ligos stadijose, kai kapiliarų endotelyje nustatoma viruso replikacija, kraujavimas gali būti pastebimas (29). In vitro tyrimas parodė, kad TNF mRNR ekspresija padidėja AKMV infekuotuose alveoliniuose makrofagocituose netrukus po užsikrėtimo, o užkrėstose ląstelėse nustatytas didelis TNF baltymo kiekis. Dėl šios priežasties, TNF baltymas yra svarbus AKM patogenezėje (26). Hemadsorbuojantys AKMV izoliatai daugiausiai randami eritrocituose, limfocituose ir neutrofiliniuose granuliocituose. Hemoraginių pažeidimų mechanizmas iki šiol vis dar išlieka neaiškus. Kai kurie tyrimai rodo, kad šie pažeidimai gali būti susiję su viruso replikacija ir endotelinių ląstelių pažeidimu (19). AKMV sukelia užkrėstų ląstelių replikaciją ir sekrecijos aktyvaciją, padidėja priešuždegiminių citokinų IL – 1, IL – 6 ir naviko nekrozės faktorius – alfa (28).
14 Trombocitopenija būdinga paskutinėje ūmios ligos fazėje. Įvyksta trombocitų koaguliopatija, nes virusas tiesiogiai veikia megakariocitus. Taip pat būdinga limfopenija, dėl įvykusios limfocitų apoptozės (19). Pastebimas neutrofilinių granuliocitų sumažėjimas – neutrofilija (26).
Natūraliai užsikrėtus inkubacinis laikotarpis yra 4 – 19 dienų, o ekspermentiškai užkrėstų gyvūnų inkubacinis laikotarpis 2 – 5 dienos (13, 16). Antikūnai susidaro praėjus 7 – 12 dienų esant ūminiei infekcijai. Antikūnai išlieka pas serologiškai teigiamas paršavedes ir su pienu perduodami paršeliams. Tačiau jie neapsaugo nuo užsikrėtimo ir viruso dauginimosi (27).
1.5.
AKM epidemiologiniai duomenys
1.5.1. Imlūs organizmai
AKM paveikia kiaulių šeimos narius (lot. Suidae). Taip pat jautrūs infekcijai, yra naminės kiaulės ir šernai (abu lot. Sus scrofa porūšiai), karpočiai (lot. Phacochoerus spp.), krūmines kiaulės (lot. Potamochoerus larvatus ir Potamochoerus porcus) ir milžiniški miško šernai (lot. Hylochoerus spp.) (13). Tačiau klinikianiai simptomai pastebimi tik naminėms, laukinėms kiaulėms ir europiniams šernams (2). Nėra duomenų, kad AKMV užsikrečia žmonės (13). Užsikrėtusios Ornithodoros rūšies minkštosios erkės virusą gali nešioti ilgą laiką ir būti kaip viruso rezervuaras (12). Ekspermentiškai buvo įrodyta, kad Stomoxys musės gali pernešti AKMV naminėms kiaulėms. Tačiau Lietuvos ūkiuose tirtos šios musės buvo AKMV neigiamos (30).
1.5.2. Viruso perdavimo būdai
Pagrindiniai AKMV perdavimo būdai: tiesioginis kontaktas tarp jautrių ir sergančių gyvūnų ar jų skysčių/išskyrų; netiesioginis kontaktas per užkrėstą pašarą, kiaulienos mėsą ir jos produktus, transporto priemones, žmonių biosaugos nesilaikymas ir perdavimas per drabužius, įrankius ar kitą naudojamą įrangą (1). Endeminėse vietose AKMV taip pat gali būti platinamas per minkštąsias Ornithodoros genties erkes, todėl jos gali aktyviai dalyvauti epidemiologijoje, nes virusą perduoda netiesiogiai stuburinių šeimos gyvūnams. Šių erkių geografinis paplitimas yra tik Afrikoje ir Pietų Europoje. Kadangi AKMV yra nuolat išskiriamas, jis lengvai užteršia aplinką, nes didžiausia viruso koncentracija randama kraujyje, tačiau yra ir kituose kūno skysčiuose/išskyrose, tarp jų šlapimas, seilės, prakaitas (12). Užteršta aplinka vėliau gali būti kaip viruso plitimo šaltinis. Naujausi tyrimai parodė, kad stabilus AKMV išmatose, priklausomai nuo aplinkos temperatūros, gali išlikti įvairiai: 8 dienas 4ºC temperatūroje, 3 – 4 dienas 37ºC temperatūroje. Šlapime gyvybingų virusų gali būti iki 15 dienų 4ºC temperatūroje, 5 dienas 21ºC temperatūroje ir 2 – 3 dienas 37ºC temperatūroje. (1).
AKMV lengviausiai į kiaulių organizmą patenka per gleivines, kai gyvūnai tiesiogiai kontaktuoja su užsikrėtusiomis kiaulėmis ar aplinka, tačiau manoma, jog didžiausias viruso
15 patekimas į organizmą yra įkvėpus ar nurijus. Įkvėpimo metu viruso kiekis gali būti mažesnis, negu nurijus, bet ligą vis tiek sukels. AKMV audiniuose gali išlikti ir po nugaišimo. Šis virusas gali būti platinamas, kai kiaulės yra šeriamos prastai termiškai apdorota kiauliena.Taip pat atvejų padaugėja, kai ūkyje vyrauja kanibalizmas (13). Manoma, jog plitimas šernų tarpe padidėja per užterštas skerdenas (12). Pasak Panasiuk ir kt. (1), užsikrėtimas AKMV, jei jautrus gyvūnas neturi tiesioginio kontakto su sergančiojo krauju, yra vidutinis. Taip pat teigiama, jog AKMV užsikrėtimas užterštu pašaru gali vykti iki 30 dienų. Tačiau, remiantis Paniusk ir kt. (1), užteršto skysčio vartojimas oraliai padidina riziką greičiau užsikrėsti nei vartojant kietą pašarą.
Po AKM infekcijos pasveikusios kiaulės virusą dar gali platinti keletą mėnesių (9). Atsižvelgiant į atliktus tyrimus pasveikusioms kiaulėms, kurios sirgo ūmine arba poūme infekcijos forma, virusas kraujyje gali išlikti iki 78 dienų (3). Nors remiantis kitais tyrimais, toks viruso perdavimo būdas jau yra ribotas ir tikimybė užsikrėsti nuo pasveikusio gyvūno yra mažesnė (12). Priešingai, anot Schulz ir kt. (8), pasveikę nuo AKM tampa ilgalaikiais nešiotojais. Laimei, AKM nėra perduodamas žmonėms tiesioginio kontakto metu su sergančiomis kiaulėmis ar šernais. AKM yra tik kiaulių šeimos narių infekcinė liga, ji nekelia pavojaus žmonėms ar gyvūnams. Jie dalyvauja, tik kaip viruso pernešėjai (31).
1.6.
AKM klinikiniai požymiai ir hematologiniai kitimai
Ligai dažniausiai būdingas staigus kiaulių gaišimas, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties. Ligos plitimas ūkyje gali užtrukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių, priklausomai nuo ūkininkavimo tipo, valdymo ir biosaugos priemonių užtikrinimo efektyvumo (2). Nuo to laiko, kai buvo nustatytas pirmas užsikrėtimas AKMV kiaulėms ir šernams, pastebėtos kelios ligos eigos (formos) (12). AKM gali pasireikšti ūmia, poūme ar lėtine eiga, o kai kurie gyvūnai gali serokonvertuoti ir nesusirgti (13). Anksčiau buvo manoma, jog AKM formos priklauso tik nuo izoliato virulentiškumo (32). Tačiau kiti tyrimai atskleidė, jog infekcijos požymiai priklauso ir nuo izoliato virulentiškumo, ekspozicijos dozės individualaus gyvūno bei infekcijos patekimo kelio (16). Labai virulentiški viruso izoliatai sukelia persistuojančią ir ūmią ligą, dėl kurios gyvūnai gaišta (12). Vidutiniškai virulentiški izoliatai gali sukelti daugybę klinikinių požymių: ūmius, poūmius, lėtinius arba nepastebimus. Mažai virulentiški izoliatai gali sukelti poūmius, lėtinius arba visai nepastebimus klinikinius požymius (16). Ligos eiga paprastai yra susijusi su viruso virulentiškumu, nors tam tikras virusas gali sukelti daugiau nei vieną formą (13). Hiperemija, limfinių mazgų padidėjimas ir splenomegalija – tai yra pirmieji AKM infekcijos požymiai. Tačiau reikia nepamiršti, jog sergantys lėtine forma gali tokių požymių ir neturėti (32). Ligai progresuojant, gyvūnai gali nustoti ėsti, tapti vangesni, stebimas viduriavimas su kraujo priemaišomis, vėmimas ar abortas (12). Vienas iš pirmutinių požymių – karščiavimas, kūno
16 temperatūra pakyla daugiau nei 40ºC (21). Gyvūnams išgyvenusiems ilgiau nei 6 – 20 dienų, gali atsirasti nerviniai simptomai (27).
Ūmiais atvejais būdingas karščiavimas, anoreksija, letargija, silpnumas ir recidyva. Eritema gali būti matoma ir labiausiai pastebima baltosioms kiaulėms. Kai kurioms kiaulėms atsiranda cianozinės odos pleiskanojimas, ypač ant ausų, uodegos, blauzdų ar šlaunų. Kiaulėms taip pat gali pasireikšti viduriavimas, vidurių užkietėjimas ar vėmimas ir (arba) gali atsirasti pilvo skausmo požymių (13). Viduriavimas galimas su gleivių ar kraujo priemaišomis (melena) (34). Hemoragijų gali būti įvairiose kūno vietose, įskaitant knyslę ir odą (13). Kiaulėms pasireiškia kvėpavimo sutrikimai (dusulys) dėl plaučių edemos, kurią sukelia labai patogeniški AKMV izoliatai (7). Paršingos kiaulės dažniausiai abortuoja. Laboratoriniais tyrimais gali būti nustatyta įvairaus sunkumo leukopenija ir trombocitopenija. Gaišimas dažnai įvyksta per 7 – 10 dienų (13). Ūminę AKM formą lydi didelis sergamumas ir gaištamumas, kuris gali siekti 100 proc. Gaištamumas sumažėja, kai AKM yra subklinikinis arba lėtinis 0 – 60 proc. (21).
Poūmio AKM metu būna mažiau išreikšti klinikiniai požymiai (13). Šiai klinikinei formai būdingas užsikrėtimas vidutinio virulentiškumo izoliatais (7). Tempertatūros pakilimas, trombocitopenija, leukopenija gali būti trumpalaikė. Abortai dažniausiai yra pirmasis šios formos požymis (13). Gaištamumas siekia 30 – 70 proc. Remiantis statistiniais duomenimis nustatyta, jog kraujosruvos ir edema poūmės ligos formoje yra intensyvesni ir dažnesni nei sergant ūmine forma. Post mortem tyrimo metu pastebimas hidroperikarditas, ascitas, daugiažidininė edema. Kai kuriais atvejais būdinga hemoraginė splenomegalija, tačiau dažniausiai ji būna dalinė ir matomi atskirai paveiktos blužnies dalys su sveikos blužnies ribomis (7).
Lėtinės formos metu klinikiniai simptomai nespecifiniai, būdingas protarpinis karščiavimas, apetito sumažėjimas ir depresija (13). Tačiau kai kuriais atvejais gali sutrikti kvėpavimo sistema, padažnėja kosulys, patinsta sąnariai, pastebimas išsekimas, retkarčiais galimi odos pažeidimai (27). Jaunikliams būdingas sulėtėjęs augimas, paršingos kiaulėms nustatyti gana dažni abortai. Šią klinikinę formą sukelia žemo virulentiškumo izoliatai. Yra iškelta hipotezė, jog šie žemo virulentiškumo izoliatai yra atsiradę iš ankstesniuose tyrimuose kuriamų vakcinų prieš AKM, kurie buvo atlikti dar 1960 m. Pirėnų pusiasalyje (7). AKM užsikrėtimo metu pastebimi ir hematologiniai paktimai. Sumažėja vidutinis kraujo ląstelių tūris, hemoglobinas, hematokritas. Taip pat kinta ir kraujo biocheminiai rodikliai. Nustatoma bilirubinemija, padidėjęs laktato dehidrogenazės ir aspartato aminotransferazės kiekiai. Šlapimo biocheminiai tyrimai parodo bilirubinemiją, proteinuriją. Šie pokyčiai atspindi stiprius inkstų pažeidimus, galimą glomerulonefritą (35). Atsižvelgiant į kitus biocheminius rodiklius: gliukozę, šlapalą, kreatinkinazę, kreatininą, GGT, cholesterolį, kalcį ir fosforą, šie rodikliai, esant AKM nepakinta ir nesiskiria nuo sveikų gyvūnų (33).
17
1.7.
AKM patologiniai anatominiai pakitimai
Patomorfologiniai pakitimai gali būti daugeliu atvejų skirtingi ir tai priklauso nuo sukėlėjo virulentiškumo bei ligos eigos. Priklausomai nuo to, ar gyvūnas serga ūmiu ar poūmiu AKM, organų/audinių pažeidimai bus skirtingo laipsnio (12). Tipiškiausias AKM pažeidimas – hemoraginė arba hipereminė splenomegalija. Šio pažeidimo sunkumas gali skirtis, atsižvelgiant į izoliato virulentiškumo laipsnį (7). Nepaisant to, daugumai pastebimas kraujavimas iš nosies, eritemos ant nugaros, pilvo srityje, pastebimas hemoperitoneumas, hemototraksas (36). Taip pat pastebima hemoraginis viduriavimas, kraujosruvos virškinamajame trakte. Pagrindiniai vidaus organų pakitimai atsiranda blužnyje, limfiniuose mazguose, inkstuose, širdyje (2 pav.). Gyvūnams, užsikrėtus labai virulentiškais izoliatais, būdinga hipereminė splenomegalija, blužnis purios konsistencijos, spalva gali kisti nuo tamsiai raudonos iki juodos (13, 37). Skrodimo metu blužnis pjūvyje skilinėja ir plečiasi, pilvo ertmėje užima didelę dalį vietos (7). Kitais užsikrėtimo atvejais pastebima splenomegalija, tačiau konsistencija bei spalva išlieka nepakitusi. Limfinių mazgų pastebimas padidėjimas, hemoragijos, jie gali atrodyti kaip kraujo krešuliai (13). Dėl kraujo išsiliejimo limfiniuose mazguose patologiniam anatominiam tyrime, atliekant limfinių mazgų pjūvį matomas marmurinis vaizdas (16). Labiausiai pažeidžiami gastrohepatiniai, mezenteriniai ir inkstų limfiniai mazgai (2 pav. C), (7). Inkstų žievėje dažnos petechijos, galima perirenalinė edema (2 pav. A, B). Hemoragijos, petechijos, kraujavimas nustatomas ir kituose organuose: šlapimo pūslėje (2 pav. D), plaučiuose (galima edema) (2 pav. E), skrandyje (38). Pilvo ertmėje, perikarde, pilvaplėvės ertmėse aptinkamas gelsvas ar kraujingas skystis, kurio kiekis gali būti įvairūs (20). Smegenys, smegenų dangalai – edemiški, hemoraginiai, perpildyti smegenų skysčio (13). Kiti pažeidimai: fibrininis pleuritas, pleuros sąaugos, limfoidinio audinio hiperplazija, fibrininis perikarditas (16).
AKM lėtinės formos atveju sulėtėja gyvūno augimas, jie išsenka, randamos išplitusios židininės odos nekrozės, opos, būdingas plaučių uždegimas, fibrininis perikarditas, pleuros adhezija, sąnarių patinimas, generalizuota limfodenopatija (12, 13). Svarbu paminėti, jog kai kurie pažeidimai gali atsirasti dėl antrinių infekcijų, kurios lengvai atsiranda dėl nusilpusio imuniteto. Lėtinės formos metu abortuotų vaisių kepenys gali būti margos, randamos echimozės odoje bei miokarde, petechijos pastebimos placentoje (13). Anot Dixon ir kt. (12), esant lėtinei ligos formai gaištamumas yra palyginti žemas ir šiuo atveju nėra ryškių kraujagyslių pažeidimų.
18
2 pav. A, B – inkstai su daugybe petechijų; C – padidėję ir hemoragiški mezenteriniai limfiniai
mazgai; D – petechijos šlapimo pūslėje; E – edema plaučiuose (19)
Mokslininkų teigimu AKM sukelia kardiomiopatijas, kurios pasireiškia hidroperikardu, hemoperikardu ar fibrininiu perikarditu. Dažniausiai šios širdies patologijos pasireiškia lėtinės ligos eigoje. Manoma, jog tokius pokyčius sukelia patiriamas stresas ir ischemija (39).
1.8.
Histopatologiniai pakitimai
AKM yra susijęs su limfocitopenija ir trombocitopenija, kraujagyslių endotelio pažeidimu, dėl to atsiranda vaskulitai (12). Taip pat sumažėja krešėjimo faktorių (39). Bendrai gyvūnams pasireiškia imunodeficito būklė (7). Karalyan ir kt. (34) nustatė, jog AKM metu smegenyse būdingi mikroskopiniai infarktai bei raudonjųjų kraujo ląstelių ir leukocitų infiltracija smegenų dangaluose. Histopatologinio tyrimo metu pastebimos kraujosruvos organuose. Inkstuose matyti vingiuotų kanalėlių degeneraciniai, nekroziniai pakitimai, židininės agregacijos monoklearinėmis uždegiminėmis ląstelėmis, limfiniuose mazguose fiksuojamas kraujo išsiliejimas iš kraujagyslių, limfoidinio audinio pakitimai (3 pav.). Histologiškai matoma kraujagyslių endotelio pažeidimai, kapiliarų sienelių vientisumo praradimas (36, 39).
3 pav. A – inkstų vingiuotieji kanalėliai; B – limfinio mazgo audinys (36)
Tipiškiausias AKM pokytis – hemoraginė splenomegalija. Histopatologiniame blužnies vaizde matoma didelė eritrocitų infiltracija ir baltosios pulpos nykimas (7). Taip pat blužnyje būna
19 nekrozinių pakitimų (40). Plaučiuose nustatoma priešuždegiminių citokinų gausi gamyba, kurie sukelia chemotaksinį aktyvumą, padidina endotelio pralaidumą, o tokie pokyčiai skatina intersticinio skysčio nutekėjimą į tarpalveolines pertvaras (7). Tokiu būdu sukeliama intersticinė pneumonija (40). Kepenyse įvyksta funkciniai sutrikimai, randami daugiažidininiai periportaliniai uždegimo židiniai, edema, hemoragijos (4 pav.) (7). Jose daugiausiai kaupiasi uždegimo ląstelės tokios kaip makrofagocitai, limfocitai bei plazminės ląstelės (14). Remiantis tyrimų duomenimis, AKM metu galimi hemoraginiai pakitimai įvairiose virškinamojo trakto vietose: skrandžio lamina propria sluoksnyje hemoragijos su edema, plonosios žarnos raumeniniame sluoksnyje pavienės, įvairaus dydžio hemoragijos (40).
4 pav. A – hemoragijos kepenyse (pažymėtos); B, C – eritrocitai kepenų parenchimoje; D –
leukocitų infiltracija (35)
1.9.
Diagnostikos būdai
Jeigu kyla įtarimas, jog kiaulė gali būti užsikrėtusi AKMV, nedelsiant privaloma atlikti diagnostinius tyrimus bei riboti bet kokį kiaulių judėjimą. Laboratoriniai diagnostiniai tyrimai yra būtini, nes tik iš klinikinių simptomų AKMV diagnozuoti negalima (16). Tyrimams mėginiai imami iš gyvų gyvūnų ir gaišenų. Imamas kraujas, audinių gabalėliai. Kalbant apie ekskrementus ir sekretus, buvo įrodyta, jog eutanazijos dieną juose gali būti gyvybingų virusų (1). Blužnyje, limfiniuose mazguose dažniausiai būna didžiausia viruso koncentracija, o viruso DNR blužnyje gali išlikti ilgiausiai po nugaišimo nei kituose vidaus organuose. Kaulų čiulpuose taip pat gali būti aptinkamos
20 viruso nukleorūgštys, kurios yra naudingos diagnozuojant, kai nėra kitų tinkamų skerdenos audinių. Lėtinės formos metu yra tiriami sąnariai (13).
Viruso užkrėstų ląstalių aptikimo metodai yra polimerazės grandinininė reakcija (PGR) ir imunofermentinė analizė (IFA) (13). PGR laboratorinis tyrimas yra specifinis, jautrus ir greitai atliekamas. IFA tinkamas regionuose, kur AKM yra endeminė, ilgalaikio stebėjimo sistemoms įgyvendinti (36). Ūmiomis ligomis sergančios kiaulės dažnai nugaišta prieš pradėdamos gaminti antikūnus. Susidarę antikūnai prieš ASFV gyvūnams išlieka ilgą laiką. Afrikiniam kiaulių marui diagnozuoti buvo sukurta daugybė serologinių tyrimų, tačiau tik keli buvo standartizuoti įprastiniam naudojimui diagnostinėse laboratorijose. Šiuo metu naudojami imunoblotų, IFA ir netiesioginės imunoperoksidazės (IPT) tyrimai (13).
1.10.
Diferencinė diagnostika
Pirmieji klinikiniai požymiai, kurie pastebimi AKM sergančiomis kiaulėmis yra apatija, liesėjimas bei karščiavimas, jie yra nespecifiniai ir lengva supainioti su kitais karščiavimu pasireiškiančiais susirgimais ar infekcinėmis ligomis, itin su klasikiniu kiaulių maru (36). Dėl šios priežasties ankstyvą diagnozę sunku nustatyti, ypač tuo atveju, jei AKM pasireiškė pirmą kartą tam tikrame regione. Todėl prieš pradedant kontroliuoti protrūkį svarbu sukontroliuoti plitimą (12). Kitos ligos, kurias reikėtų atskirti nuo AKM yra kiaulių reprodukcinis ir kvėpavimo sindromas, salmoneliozė, raudonligė, pastereliozė (27).
1.11.
Gydymas ir profilaktika
Per daugelį metų AKMV stabilumui buvo skirta daug dėmesio ir atlikta daugybė eksperimentų. Dar 1921 m. buvo įrodyta, kad AKMV yra ypač atsparus aukštai temperatūrai, puvimui, džiūvimui. Vėliau remiantis atliktais moksliniais tyrimais buvo nustatytas aukštas viruso atsparumas cheminėms medžiagoms – tripsinui ir EDTA; fizikiniam gydymui – užšalimui/atšaldymui bei ultragarso bangoms (1).
AKM yra negydoma ir nepagydoma virusinė kiaulių šeimos virusinė liga, kuriai gali būti taikomas tik palaikomasis simptominis gydymas (13). Kol kas nėra sukurta efektyvių vakcinų bei antivirusinių gydymo priemonių, o griežto karantino ir sanitarijos taikymas tebėra pagrindiniai AKM plitimo kontrolės būdai (19, 41). Pirmas bandymas sukurti gyvas atenuotas vakcinas buvo 1963 m. Portugalijoje, tačiau buvo nesėkmingas. Nuo to laiko vis bandoma sukurti vakciną, tačiau iki šiol dar niekam nepavyko (16).
1.12.
Kontrolės ir biosaugos užtikrinimas
Svarbu įvesti biologinio saugumo priemones (ūkio apribojimas užtvarais, griežta darbuotojų kontrolė, higienos taisyklių laikymasis, avalynės dezinfekcija arba pasirinkti specialią, kaip naujų
21 gyvūnų karantinavimas, uždaras bandos laikymas ir t.t.), kurios padės išvengti staigių protrūkių bei viruso patekimo į ūkį (13). Pagrindinė efektyvi kontrolės politika yra pagrįsta ankstyvu užsikrėtusių kiaulių nustatymu, karantinavimu ir skerdimu (36). Vienas iš svarbiausių dalykų, kuris privalo būti taikomas – bandos atskyrimas ir visiško kontakto nebuvimas su laukiniais gyvūnais bei išvengti bet kokios tikimybės, kad virusą gali įnešti žmogus, todėl svarbu kontroliuoti darbuotojų judėjimą (13).
Daugelis įprastų dezinfekavimo priemonių neveiksmingos prieš AKMV. Dezinfekcines priemones reikia naudoti atsargiai ir tik specialias, tinkančias šiam virusui sunaikinti. Skelbiama, kad natrio hipochloritas, citrinos rūgštis, jodas ir kai kurie ketvirtiniai amonio junginiai naikina AKMV (13). Remiantis Europos maisto saugos tarnyba (EMST) duomenimis, galima teigti, jog dezinfekcinės priemonės, kurios pasižymi geru efektyvumu prieš kitus DNR apgaubtus virusus, yra veiksmingos ir prieš AKMV (5).
Neapdorota mėsa turi būti 30 min pakaitinama bent 70ºC temperatūroje, kad būtų inaktyvuotas AKMV. Serumas bei kiti kūno skysčiai – 30 min 60ºC temperatūroje inaktyvinami (13).
Nustačius ar įtarus AKM privaloma pranešti kompetentingoms institucijoms, kad ją tiksliai diagnozuotų (12). Patvirtinus AKM būtina informuoti PGSO, kadangi ši liga kelia grėsmę ne tik kiaulių gyvybei, tačiau kartu ir kelia rimtą pavojų žemės ūkio sektoriui bei kiaulienos prekybai visame pasaulyje (2). Kontrolei užtikrinti yra parengta Tarybos direktyva 2002/60 EB ir Komisijos sprendimai 2014/709 ES ir 2018/2015 ES, kurie nusako kontrolės zonas (3 km ir 10 km zonos). Taip pat šiuose dokumentuose pateikta informacija apie gyvūnų judėjimo apribojimus, kontrolės priemones, taikomas gyvūnams užsikrėtusiems AKM, tokios mėsos ir jos produktų naudojimui. Kaip buvo minėta anksčiau, Kinija po pirmojo AKM protrūkio 2018 m. skubiai ėmėsi visų įmanomų kontrolės priemonių: zonų suskirstymas, negyvų gyvūnų, skerdenų, jų produktų, užterštų įvairių medžiagų šalinimas ir tinkamas utilizavimas, griežtas protrūkio stebėjimas, kiaulių judėjimo apropojimai. Taip pat pradėtos naudoti įvairios sanitarinės priemonės, užkrėstą mėsą netiekti žmonių maistui, nustatyti ankstyvą infekciją ne tik pagal klinikinius požymius, bet remtis ir laboratoriniais tyrimais, užkrėstų patalpų, įrangos dezinfekcija. Atliekami epidemiologiniai tyrimai, kurie padėtų užtikrinti griežtą biologinį saugumą AKM atžvilgiu. Dar vienas aspektas, kuris yra svarbus AKM kontrolei ir biosaugai užtikrinti – importo politika, siekti, jog nebūtų užkrėsti gyvūnai ar maisto produktai tiekiami kitoms šalims (12, 42). Tokias arba panašias priemones taiko ir Lietuva. Neseniai atlikta apklausa užsienio šalyse parodė, jog daugelis Rusijos, Bulgarijos ir Vokietijos ūkininkų mano, kad pranešę apie AKM protrūkį savo ūkyje veterinarijos tarnyboms, jog turės tiesioginį poveikį jų reputacijai bei mano, kad AKM atvejus gali sukontroliuoti patys (30). Būtina sustiprinti AKM stebėjimą ne tik paveiktose šalyse, kad būtų išvengta ligos protrūkių kitose neužkrėstose šalyse, jas taip pat privaloma stebėti (36). Todėl svarbu taikyti prevencijos priemones šalyse, kurios yra laisvos nuo AKM, t. y. taikyti importo politikos ir biologinio saugumo priemones (43).
22
2.
TYRIMŲ METODAI IR MEDŽIAGA
Siekiant įvertinti AKM patomorfologinius pokyčius, tyrimas buvo atliekamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Patologijos centre, o siekiant išsiaiškinti AKM pasireiškimą Marijampolės apskrityje buvo renkama informacija Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamente 2019 – 2020 m. (5 pav).
5 pav. Tyrimo schema
2.1. Duomenų surinkimas VMVT Marijampolės departamente
Tyrimų medžiaga: iš VMVT Marijampolės departamento buvo gauta medžiaga apie AKM pasireiškimą Marijampolės apskrityje per 2018 – 2019 metus. Išanalizuotas 2019 – 06 – 18 m. Marijampolės apskrities X kiaulių ūkio epizootinio tyrimo aktas. Marijampolės departamente buvo siekiama išsiaiškinti: kada ir kur buvo nustatytas pirmasis AKM židinys apskrityje, kokios buvo taikytos priemonės jam likviduoti ir sukontroliuoti; kaip toliau plito liga. Surinkta informacija apie
TYRIMŲ SCHEMOS
Duomenų rinkimas Marijampolės VMVT departamente apie AKM pasireiškimą Marijampolės apskrityje
Makroskopinis AKM sergančių kiaulių organų tyrimas
Surinktų duomenų analizė
Histopatologinis AKM sergančių kiaulių organų tyrimas
Atliktų tyrimų statistinė duomenų analizė.
Histomorfometrinis limfinių mazgų folikulų tyrimas
23 ūkius kiek kiaulių buvo auginama Marijampolės paskirtyje iki kiaulių maro pasireiškimo, kiek apskrityje buvo kiaulių ūkių, kiek iš šių ūkių buvo didelių, vidutinių ir mažų, atsižvelgiant į kiaulių skaičių ūkyje. Surinkta informacija apie ūkius, kuriuose buvo nustatytas AKM ir kiek jų užsidarė, o kiek turėjo užsidaryti dėl taikomų apribojimų ir karantino įvedimo. Išanalizuota informacija apie AKM dažnumą pagal metus Marijampolės apskrityje. Išanalizuota informacija apie AKM pasireiškimą šernuose ir kiek jų sumedžiojama. Gauta informacija iš VMVT Marijampolės departamento buvo susisteminta, naudojant Microsoft Office Excel programą.
2.2. Patologiniai morfologiniai ir histomorfometriniai tyrimai
Šis etapas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete veterinarijos akademijoje Patologijos centre.
Tyrimų medžiaga: buvo tiriama iš viso 30 kiaulių, iš kurių 10 (5 patelės ir 5 patinėliai) buvo priskirtos kontrolinei grupei (jos sveikos buvo paskerstos skerdykloje), 20 (10 patinėlių ir 10 patelių) AKM sergančių grupei priskirtos kiaulės, kurioms laboratoriniais tyrimais NMVRVI buvo patvirtintas AKM. Kontrolinės grupės amžiaus vidurkis buvo 7,6 mėn., svorio vidurkis 87,0 kg, o AKM sergančiųjų amžius buvo 5,2 mėn., svorio vidurkis – 74,0 kg. Kontrolinės grupės reikšmingo skirtumo tarp grupių nenustatyta (p>0,05). Kadangi LSMU VA patologijos centre AKM sergančių kiaulių tirti negalima, iš NMVRVI buvo paprašyta medžiagos makroskopiniam ir histopatologiniam tyrimams. Makroskopiniai tyrimai atlikti naudojant gautas fotonuotraukas. Histopatologiniams tyrimams buvo gauta į kasetes įlieta medžiaga. Iš kiekvienos gaišenos buvo tiriami paviršiniai kaklo, žandiniai, dubens ir plaučių limfiniai mazgai, blužnis, plaučiai, inkstai, širdis, kepenys, čiobrialiaukė. Kiekvienai gaišenai priskirtas unikalus numeris, kuris leido sulyginti makroskopinius požymius su mikroskopiniais pakitimais.
Histopatologiniai tyrimai: Kontrolinės grupės kiaulių organų ir audinių mėginiai buvo paimti iš skerdenų, kurių histopatologiniai preparatai buvo paruošti LSMU veterinarijos akademijos, Patologijos centre, histologijos laboratorijoje. Organų mėginiai su identifikavimo numeriu fiksuoti 10 proc. formalino fosfatiniame buferyje (pH – 7,4). Po fiksacijos mėginiai supjaustomi ir sudedami į biopsines kasetes bei 24 val. plaunami tekančiu, šaltu vandeniu. Po paros laiko biopsinės kasetės su tiriamaisiais mėginiais sudedamos į „Shandon Pathcentre“ (Thermo Scientific, JAV) – audinių įmirkimo procesorius, kuriame užtikrinamas 24 val. mėginių dehidratacijos ciklas. Šis etapas prasideda naudojant silpniausią etilo alkoholio koncentraciją 60º, 80º ir 96º ir taip mirkoma kiekvienoje koncentracijoje po 1 val. ir 30 min. Tris kartus iš eilės po 1 val. 30 min. mėginiai skaidrinami izoprpopanolyje, vėliau po tiek pat ir chloroforme. Tuomet mėginiai impregnuojami 60ºC temperatūroje parafinu 4 val. 30 min. Pasibaigus šiam etapui, mėginiai yra įliejami į parafininius blokus, naudojant „Tess 99“ (MEDITE, JAV) įliejimo įrangą. Po užliejimo parafinu kasetė
24 atvėsinama ant šaldomojo stalelio „Accu – Cut SRM“ (Sakura, Japonija). Tiek kontrolinės, tiek sergančiųjų AKM užlieti mėginiai buvo pjaustomi rotaciniu mikrotomu 4 μm storio pjūviais. Gautas pjūvis buvo įdedamas į termostatinę vonelę su 37ºC temperatūros, joje mėginys įgauna tiesią formą ir objektinį stiklelį panardinus į vandenį ir pakišus po mėginiu yra uždedamas ant viršaus. Toks objektinis stiklelis su mėginiu yra padedamas sustingimui ant 37ºC temperatūros plokšte „Hotplate“ (Thermo Scientific, JAV). Vėliau 24 val. yra džiovinamas 37ºC temperatūros termostate. Išdžiovinti mėginiai dažomi hematoksilinu – eozinu. Hematoksilinas nudažo ląstelių branduolius, jų vidines struktūras, o eozino dažai – ląstelių citoplazmą. LSMU Patologijos centre, histopatologijos laboratorijoje yra naudojamas „Tissue – Tek DRS“ (Sakura, Japonija) automatinis dažymo aparatas. Dažymo eiga prasideda nuo deparafinavimo – procesas, kurio metu iš audinių yra pašalinamas parafinas, šiam tikslui pasiekti yra naudojamas ksilenas. Tai atliekama, du kartus po 6 min. ir 7 min., 2 min. izopropanoliu ir 4 min. 96º etilo alkoholiu rehidratuojami mėginiai., 3 min. prieš dažymą skalaujama vandeniu, kad būtų pašalinamas alkoholis. Dažymo procesas: 5 min. hematoksilinas, 5 min vanduo, 2 min. 96º etilo alkoholis, 5 min. vanduo, 5 min. eozino dažai, 1 min. plaunama vandeniu. Pasibaigus dažymo etapui dehidratuojama 1 min. 96º etilo alkoholiu, praskaidrinami 1 min. izopropanoliu ir 1 min. ksilenu, tada pjūvis uždengiamas dengiamuoju stikleliu.
Histopatologinių mėginių vertinimas: histopatologiniai preparatai buvo vertinami naudojantis Olympus mikroskopu su 100 x didinančiu objektyvu bei skaitmeniniu vaizdo analizės monitoriumi prijungtu prie mikroskopo.
Histomorfometriniai tyrimai: Buvo atlikti kontrolinės ir sergančių grupių limfinių mazgų folikulų matavimai. Kiekvieno limfinio mazgo folikulų skersmuo buvo matuojamas su skaitmenine vaisdų analizės sistema naudojant Olimpus mikroskopą su Olympus DP72 vaizdų kamera ir CellSensDimnetion programine įranga. Kiekviename limfiniame mazge buvo matuojamas 100 folikulų skersmuo μm.
Statistinė duomenų analizė: atlikta naudojantis statistinių duomenų apdorojimo programa – SPSS (angl. Statistical Package for Social Science). Buvo apskaičiuotas organų patologijų pasireiškimo dažnumas ir standartinis 95 proc. pasikliautinis intervalas (PI). Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai p<0,05. Duomenys grafiškai ir skritulinėmis diagramomis pateikti, panaudojant Microsoft Office Exel (2013) programą.
25
3.
TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. AKM pasireiškimas Marijampolės apskrityje
Marijampolės apskrityje iki AKM pasireiškimo (2019 – 01 – 01 statistiniai duomenys), buvo deklaruota 51 384 kiaulių. Šiame regione oficialiai įteisinti ir deklaruoti – 2 656 kiaulių ūkiai. Šie visi ūkiai yra suskirstyti pagal laikomų kiaulių skaičių: dideli (4 ūkiai), vidutiniai (66 ūkiai) ir maži (2 586 ūkiai). Apskrityje vyrauja maži ir vidutiniai ūkiai (6 pav.).
6 pav. Kiaulių ūkių pasiskirstymas pagal dydį Marijampolės apskrityje (2019 – 01 – 01 m.
duomenys)
Šioje apskrityje iki 2020 – 01 – 01 buvo deklaruota jau tik 1 881 kiaulių ūkis, kuriuose iš viso buvo auginama 47 102 kiaulės. Per vienerius metus buvo panaikinta 775 (29,18 proc.) kiaulių ūkių, todėl kiaulių sumažėjo 8,34 proc. Remiantis šiais gautais rezultatais, matome akivaizdų kiaulių ūkių skaičiaus sumažėjimą per vienerius metus.
Pirmasis AKM protrūkis Marijampolės apskrityje nustatytas kiaulei 2018 m. liepos 19 d. Prūselių k., Šakių raj. sav. (7 pav.) Šiame ūkyje buvo auginamos kartu 4 kiaulės. Viena kiaulė nugaišo, o 3 buvo nužudytos. Joms visoms buvo patvirtintas AKM.
2019 metais pirmasis AKM protrūkis nustatytas Šakių r. sav. Bunikėlių k. ūkyje, kur buvo auginamos 2 kiaulės. Šis protrūkis galimai buvo sukontroliuotas, nes šios kiaulės buvo saugiai ir atitinkamai utilizuotos, nuo protrūkio židinio nustatyta 3 km apsaugos ir 10 km priežiūros zona, į šias zonas įeinančiuose ūkiuose buvo taikyti atitinkami apribojimai ir gyvūnų priežiūra bei kontrolė. Į 3 km apsaugos zoną pateko 19 ūkių, į 10 km priežiūros zoną pateko 88 ūkiai.
Iš viso 2019 metais Marijampolės apskrityje buvo 12 AKM židinių ir užkrėstuose ūkiuose sunaikinta apie 180 kiaulių. Iš šių visų ūkių vidutiniai buvo 2, o maži kiaulių ūkiai 10. Tačiau dėl taikytų apribojimų kitiems kiaulių ūkiams nėra žinoma, kiek buvo utilizuota kiaulių. Visuose
97,36 proc.
2,48 proc. 0,15 proc.
Kiaulių ūkių pasiskirstymas
Marijampolės apskrityje
Maži ūkiai Viduriniai ūkiai Dideli ūkiai Vidutiniai ūkiai
26 užkrėstuose AKM ūkiuose buvo atliekami kiaulių kraujo serologiniai tyrimai, parenchiminių vidaus organų PGR ir IPT tyrimai. Taigi 2019 metais užsidarė 12 kiaulių ūkių, tai yra visi ūkiai, kuriuose buvo kiaulėms nustatytas AKM. Be to, dėl taikytų griežtų apribojimų ir kontrolės priemonių turėjo užsidaryti apie 130 kiaulių ūkių visoje Marijampolės apskrityje.
Žemiau 7 paveikslėlyje yra pateikta informacija, kurioje nurodoma, kiek AKM atvejų kiekvienais metais yra užfiksuota Marijampolės apskrityje kiaulėms įvairaus dydžio ūkiuose. Nustatyta, jog didžiausi AKM užfiksuoti protrūkiai buvo 2019 m. (12 atvejų). Šiais, 2020 m., AKM atvejų nebuvo nustatyta, todėl tiriamojoje apskrityje nėra galiojančių apribojimo zonų (informacija gauta iki 2020 – 06 – 01).
7 pav. AKM pasireiškimo dažnumas Marijampolės apskrityje pagal metus
Apačioje žemėlapyje, 8 paveikslėlyje, pateikta vaizdinė medžiaga, kurioje pažymėti AKM atvejai 2018 m. ir 2019 m. Marijampolės apskrities kiaulių ūkiuose, nepriklausomai nuo jų dydžio. Iš viso per šiuos dvejus metus buvo Marijampolės apskrityje buvo pastebėta ir užregistruota 15 AKM protrūkio židinių. Galime aiškiai matyti, jog daugiausiai AKM protrūkių užregistruota Kazlų Rūdos sav. – 8 atvejai 2019 m. ir tai sudarė 53,3 proc. (95 proc. PI 27 – 79), Marijampolės sav. 2 atvejai 2018 m. ir 3 atvejai 2019 m. ir sudarė 33,3 proc. (95 proc. PI 12 – 62), mažiausiai atvejų Šakių sav. – 1 atvejis 2018 m. ir 1 atvejis 2019 m. – 13,3 proc. (95 proc. PI 2 – 4). Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp protrūkių skaičiaus Kazlų Rūdos savivaldybėje ir Šakių savivaldybėje bei tarp Marijampolės sav. ir Šakių sav. (p<0,05).
0 2 4 6 8 10 12 2017 m. 2018 m. 2019 m. 2020 m. P asir eišk im o d až n u m as Metai
AKM pasireiškimas
27
8 pav. Vietos, kuriose iki 2020 – 06 – 01 buvo AKM židiniai kiaulių ūkiuose ( - 2019 m. atvejai, - 2018 m. atvejai)
Taip pat iš VMVT Marijampolės departamento buvo gauti duomenys apie AKM situaciją šernų populiacijoje visoje Marijampolės savivaldybėje. Nuo AKM pasireiškimo pradžios 2018 m. sumedžioti 369 šernai, 2019 m. – 50 šernų, 2020 m. per 5 mėn. sumedžiota 18 šernų. Apie kitas savivaldybes informacija apie sumedžiotus šernus nebuvo renkama.
2019 m. rasta 136 apsikrėtę AKM šernai, daugiausia patvirtintų atvejų buvo pastebima sausio – gegužės mėnesiais. Iki 2020 – 06 – 01 buvo sumedžioti 2 šernai, kuriems buvo nustatytas teigiamas AKMV ir jie buvo priskiriami Kazlų Rūdos sav.
3.2. Tiriamųjų kiaulių morfologiniai organų pakitimai
Tyrimo metu buvo atrinkta iš viso 30 kiaulių, iš kurių 20 sudarė AKM susirgusios kiaulėms (joms NMVRVI institute Vilniuje buvo patvirtinta AKM infekcija) ir kontrolinei grupei priskirta 10 kiaulių, kurios buvo sveikos paskerstos skerdykloje (9 pav.). Visoms kiaulėms atkikti organų histopatologiniai tyrimai. Kadangi AKM sirgusių kiaulių tame pačiame organe dažniausiai buvo rastos kelios patologijos, todėl patologijų skaičius paveikslėliuose bus mtomas didesnis nei mėginių skaičius.
28
9 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal sergamumą AKM
Žemiau paveikslėlyje pateiktas sergančių AKM kiaulių ir kontrolinės grupės svorio pasiskirstymas (10 pav.). Kontrolinės grupės svorio vidurkis 87,0 kg, o sergančių 74,0 kg. Reikšmingo skirtumo tarp grupių nenustatyta.
10 pav. Tyrime dalyvavusių kiaulių svorio pasiskirstymas tarp grupių
Visoms kiaulėms, kurioms buvo patvirtintas AKM, buvo rastos cianozės ausų, galūnių, nugaros, menčių srityse, papilvėje pavienės įvairių formų ir diametro petechijos.
Išanalizavus makroskopinius AKM sergančių kiaulių blužnies pakitimus, nustatyta, jog blužnis padidėjusi purios konsistencijos, tamsiai raudonos spalvos, suapvalėjusiais kraštais, pilvo ertmėje užima didelę dalį vietos (12 pav. A).
Atlikus AKM grupės blužnies histopatologinius tyrimus nustatyta, kad tiek hiperemija, tiek baltosios pulpos nykimas dėl nekrozės ir apoptozės rasta po 85 proc. (95 proc. PI 62 – 97) mėginių. Raudonoji pulpa hiperemiška, gausiai užpildyta eritrocitais, randama fibrino ir žuvusių ląstelių liekanų. Vienuose mėginiuose baltosios pulpos išnykimas buvo labai ryškus, kituose vidutiniškai arba mažai išreikštas. Baltojoje pulpoje pasireiškė limfocitolizė, apoptozė, makrofagocitų nekrozė (12 pav. B, C, D). Kraujosruvos rastos 50 proc. (95 proc. PI 27 – 73), mažiausiai nustatyta kraujgyslių degeneracinių pakitimų – 25 proc. (95 proc. PI 9 – 49). Iš degeneracinių pakitimų vyravo kraujagyslių
33%
67%
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal
sergamumą
Kontrolė Patvirtintas AKM 65,0 70,0 75,0 80,0 85,0 90,0Sveika Serganti AKM
S
vor
is, k
g
Sveikų ir sergančių AKM svorio
pasiskirstymas
29 endotelio ląstelių išnykimas, rečiau fibrinoidinė degeneracija. Statistiškai reikšmingas skirtumas yra tarp hiperemijos ir baltosios pulpos nykimo ir kraujagyslių degeneracinių pakitimų (p<0,05) (11 pav.).
11 pav. AKM sergančių blužnies histopatologiniai pakitimai
12 pav. A – kiaulės splenomegalijos makroskopinis vaizdas; B – baltosios pulpos ląstelių
kariopiknozė, lyzė ir apoptozė, C – folikulo tuštėjimas ir plazmocitų infiltracija, endotelio išnykimas, D – baltoji pulpa beveik išnykusi, jos vietą užima eritrocitai ir fibrinas, HE, x100.
(Makro nuotrauka gauta iš VMVT) A D C * 0 5 10 15 20
Hiperemija Baltosios pulpos nykimas Kraujosruvos Kraujagyslių degeneraciniai pakitimai AK M se rgan čių k iau li ų sk aičiu s
AKM sergančių kiaulių blužnies pakitimai
30 Kitas iš labiausiai pažeidžiamų organų AKM metu yra limfiniai mazgai. Patologinio tyrimo metu buvo nustatyta mezenterinių, kaklo paviršinių, dubens, plaučių, žandinių limfinių mazgų padidėjimas, dauguma jų buvo tamsiai raudonos/juodos spalvos.
Histopatologinio tyrimo metu limfiniuose mazguose buvo stebima įvairi patologija, vienuose labai intensyvi hiperemija ir pavienės kraujosruvos, kituose ryškios kraujosruvos, kraujagyslių pakitimai, išplitusi vidukraujagyslinė koaguliopatija (IVK), limfocitų, plazmocitų apoptozė, nekrozė, kurios požymiai yra kariopiknozė, karioreksė, kariolyzė limfiniuose folikuluose (14 pav.). Žandiniuose ir kaklo paviršiniuose limfiniuose mazguose rasti pakitimai buvo panašūs.
Atlikus statistinius paskaičiavimus nustatyta, kad vyravo limfinių folikulų nekroziniai, jų tuštėjimo pakitimai – 95 proc. (95 proc. PI 73 – 100). Kitos dažnos patologijos buvo hiperemija, kuri sudarė 90 proc. (95 proc. PI 68 – 97) ir kraujosruvos – 60 proc. (95 proc. PI 36 – 81), mažiausiai nustatyta kraujagyslių degeneracinių, uždegiminių pakitimų – 25 proc. (95 proc. PI 9 – 49) ir IVK 20 proc. (95 proc. PI 6 – 44). Iš degeneracinių pakitimų vyravo kraujagyslių endotelio ląstelių išnykimas, rečiau fibrinoidinė degeneracija (13 pav.). Statistiškai reikšmingas skirtumas yra tarp limfinių folikulų nykimo ir kraujagyslių degeneracinių, uždegiminių pakitimų bei IVK (p<0,05).
13 pav. AKM sirgusių kiaulių limfinių mazgų histopatologiniai pakitimai
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20
Hiperemija Kraujosruvos Limfinių
folikulų minimalus ištuštėjimas Limfinių folikulų stiprus ištuštėjimas ir nekrozė Kraujagyslių degeneraciniai, uždegiminiai pakitimai IVK G yvūnų ska ič ius
31
14 pav. A – ūmus AKM, hemoraginiai ir padidėję mezenteriniai limfiniai mazgai, B – limfinio
mazgo hiperemija, C – kraujsoruvos, D – hiperplazija ir ištuštėjimas, E – nekrozė, F – perivaskulitas ir kraujagyslės degeneracija, HE, x100 B, x200 C, D, E. (Makro nuotrauka gauta iš
VMVT). B A C E F D
32 Tonzilėse taip pat nustatytas limfocitų nykimas folikuluose (15, 16 pav.). Pastaroji patologija sudarė 35 proc. (95 proc. PI 15 – 59). Kita dažnesnė patologija buvo hiperemija – 30 proc. (95 proc. PI 12 – 54). Retai rastos kraujosruvos – 5 proc. (95 proc. PI 0 – 25). Keliuose mėginiuose buvo rastos bakterijų kolonijos. Po lygiai nustatyta kraujagyslių degeneracinių pakitimų ir bakterijų kolonijų po 25 proc. (95 proc. PI 9 – 49). Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp patologija nerasta (p>0,05).
15 pav. AKM sirgusių tonzilių histopatologiniai pakitimai
16 pav. Tonzilėse A – bakterijų kolonijos, B – limfocitų nykimas folikule, HE, x100 A, x200 B
AKM sergančių kiaulių inkstai makroskopinio tyrimo metu dažnai buvo padidėję, suminkštėję, pašviesėję su pavienėmis, įvairaus dydžio petechijomis žievėje, inksto šerdinė dalis tamsesnė, inksto geldelė drėgna.
Dažniausiai nustatoma patologija inkstuose buvo inkstų kanalėlių epitelinių ląstelių hidropinė degeneracija ir pavienių epiteliocitų nekrozė (nefrozė) – 63 proc. (95 proc. PI 41 – 85). Kitos patologijos buvo hiperemija, kuri sudarė 50 proc. (95 proc. PI 27 – 73), kraujosruvos rastos tik 20 proc. (95 proc. PI 6 – 44). Panašiai kaip kituose organuose nustatyti kraujagyslių endotelio pakitimai (išnykimas) ir IVK. Inkstuose rasta net stambių kraujagyslių trombozė. Dveim atvejais rastas
0 1 2 3 4 5 6 7 8 Limfinių folikulų ištuštėjimas Hiperemija Kraujagyslių degeneraciniai pakitimai Bakterijų kolonijos Kraujosruvos Gy vūnų ska ičius
AKM sergančių kiaulių tonzilių pakitmai
B A
33 memebraninis glomerulonefritas – 10 proc. (95 proc. PI 1 – 32) (17, 18 pav.). Šis pokytis rodo, kad kiaulė AKM sirgusi gana ilgai. Statistiškai reikšmingas skirtumas gautas tarp nefrozinių pokyčių ir membraninio glomerulonefrito (p<0,05).
17 pav. AKM sirgusių inkstų histopatologiniai pakitimai
0 2 4 6 8 10 12 14
Nefrozė Hiperemija Kraujagyslių endotelio pažeidimai IVK Kraujosruvos Membraninis glomerulonefritas
Gyvūnų skaičius
34
18 pav. AKM, A – inksto šerdinės dalies hiperemija; B – IVK ir hiperemija inkste, C – inksto
kanalėlių degeneracija, D – kraujagyslės trombozė inkste, E – membraninis glomerulonefritas, HE, x200. (Makro nuotrauka gauta iš VMVT)
AKM metu labai pažeidžiami plaučiai, makroskopinio tyrimo metu nustatoma plaučių intersticinė ir alveolinė edema, hemoragijos, dažnai pakinta plaučių spalva – ji tamsiai raudonos spalvos. Konsistencija įvairi – nuo standžios iki minkštos, purios, tracėjoje ir plaučių pjūvyje gausiai nuteka putotas skystis.
A B
C D
35 Mikroskopiškai tiriant plaučiuose dažniausiai nustatyta hiperemija ir edema – po 80 proc. (95 proc. PI 56 – 94), taip pat rastos difuzinės ir peribronchinės limfocitų ir plazmocitų infiltracijos 50 proc. (95 proc. PI 27 – 73). Kraujosruvų, kraujagyslių degeneracinių pakitimų ir trombozės aptikta po lygiai – po 25 proc. (95 proc. PI 9 – 49). Šių pokyčių rasta statistiškai reikšmingai mažiau nei hiperemijos ir edemos (p<0,05). Iš retesnių pakitimų nustatyta endotelio ląstelių hipertrofija, kurios atsidalinusios su kitomis žuvusiomis ląstelėmis užpildo kraujagyslės spindį (19, 20 pav.).
19 pav. AKM sirgusių plaučių histopatologiniai pakitimai
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18
Hiperemija Edema Limfocitų, plazmocitų infiltracija Kraujosruvos Kraujagyslių degeneraciniai pakitimai IVK
Gyvūnų skaičius
36
20 pav. A – makroskopinis plaučių vaizdas skrodimo metu: emfizema, hiperemija; B – plaučių
hiperemija, edema, kraujagyslių trombozė, limfocitų ir plazmocitų infiltracija, C – limfocitų susikaupimas peribronchiniame audinyje, D – endotelio ląstelių hipertrofija ir atsidalinimas,
HE, x100. (Makro nuotrauka gauta iš VMVT)
Atliekant tyrimą buvo pastebėta, jog kai kuriais atvejais sergančiom kiaulėm AKM diagnozuojamas žarnų gleivinės uždegimas, dėl to histopatologiniuose mėginiuose buvo matoma gleivinės infiltracija uždegiminėmis ląstelėmis – limfocitais ir plazmocitais, eozinofilais, žarnų gaurelių nekrozė, aiškiai matoma kraujagyslių hiperemija, rečiau trombozė (21, 22 pav.).
21 pav. AKM sirgusių žarnų histopatologiniai pakitimai
0 2 4 6 8 10
Limfocitų, plazmocitų infiltracija Hiperemija Edema
Gyvūnų skaičius
AKM sergančių kiaulių žarnų pakitimai
B
D C
