Kai kurių Lietuvos

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Eglė Razulienė

Kai kurių Lietuvos smulkiųjų gyvūnų klinikų veterinarijos gydytojų

atsakingo antimikrobinių vaistų naudojimo įpročių anketinis tyrimas

(The survey of the questionnaire of the veterinarians’ habits of the

responsible usage of antimicrobial drugs in some small animal clinics in

Lithuania)

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas:

doc. dr. Gintaras Daunoras

Darbas atliktas 2015–2017 metais Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje.

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kai kurių Lietuvos smulkiųjų gyvūnų klinikų veterinarijos gydytojų atsakingo antimikrobinių vaistų naudojimo įpročių anketinis tyrimas“:

1. yra atliktas mano pačios;

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje;

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavardė)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2017-12-06 Eglė Razulienė

(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavardė)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

Darbas atitinka reikalavimams ir gali būti teikiamas ginti.

2017-12-06 Gintaras Daunoras

(data) (parašas) (darbo vadovo vardas, pavardė)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (parašas) (klinikos vadovės vardas, pavardė)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

TURINYS

SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 6 SANTRUMPOS ... 8 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9

1.1. Antimikrobinių vaistų ypatumai ... 9

1.1.1. Veikimo spektras ... 9

1.1.2. Veikimo būdas ... 9

1.1.3. Veikimo mechanizmas ... 10

1.2. Atsakingas antimikrobinių medţiagų naudojimas veterinarinėje praktikoje ... 12

1.2.1. Vykdyti infekcinių ligų kontrolę ir prevenciją ... 12

1.2.2. Naudoti antimikrobinius preparatus tik tiksliai nustačius diagnozę ... 12

1.2.3. Parinkti tinkamą antimikrobinį preparatą, jo dozę bei gydymo trukmę ... 13

1.2.4. Antimikrobinio vaisto dozė ... 13

1.2.5. Gydymo trukmė ... 13

1.2.6. Naudoti siauro veikimo spektro antimikrobinius vaistus ... 13

1.2.7 Maţinti profilaktinį antimikrobinių vaistų naudojimą ... 14

1.2.8. Vengti naudoti antimikrobinius vaistus ne pagal nustatytus nurodymus ... 14

1.2.9. Antimikrobinis gydymas turi būti grindţiamas bakterijų jautrumo tyrimo rezultatais, kai tik tai yra įmanoma ... 15

1.2.10. Bakterijų jautrumo nustatymo būdai ... 15

2. TYRIMO METODIKA ... 17 3. REZULTATAI ... 19 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 30 5. IŠVADOS ... 34 6. REKOMENDACIJOS ... 35 7. PADĖKA ... 36 8. INTERESŲ KONFLIKTAS ... 36 9. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 37 10. PRIEDAI ... 41

SANTRAUKA

Kai kurių Lietuvos smulkiųjų gyvūnų klinikų veterinarijos gydytojų atsakingo antimikrobinių vaistų naudojimo įpročių anketinis tyrimas

Eglė Razulienė Magistro baigiamasis darbas

Plačiai naudojant antimikrobines medţiagas daugiau nei 50 metų, nuolat didėjantis atsparumas joms yra laikomas viena svarbiausių visuomenės sveikatos problemų. Siekiant išsiaiškinti smulkiųjų gyvūnų klinikų veterinarijos gydytojų atsakingo antimikrobinių vaistų naudojimo įpročius tyrimui atlikti buvo pasirinktas anketinis metodas. Tyrimo metu buvo apklausti 63 veterinarijos gydytojai, dirbantys smulkių gyvūnų klinikose įvairiuose Lietuvos miestuose. Dalis Lietuvoje dirbančių veterinarijos gydytojų turi nepakankamai ţinių apie antimikrobinius vaistus, nes 71,43 proc. apklaustų veterinarijos gydytojų neţino, kuri antibiotikų grupė priklauso chinolonams, o 15,87 proc. apklaustųjų neţino, kuri iš pateiktų β−laktaminių antibiotikų grupių priklauso natūraliesiems penicilinams. Lyginant su kitų šalių analogiškų tyrimų rezultatais, Lietuvos veterinarijos gydytojai labiau linkę atlikti antibiotikų jautrumo tyrimą ir paskirti empirinį gydymą, kol gaunami rezultatai, nei kitų šalių veterinarijos gydytojai. Tačiau ir Lietuvos ir kitų šalių veterinarijos gydytojai panašiai naudoja antimikrobinius vaistus ne pagal anotacijoje esančius nurodymus, nors tai ir nėra rekomenduotina.

Reikšminiai ţodţiai: antimikrobinės medţiagos, mikroorganizmų atsparumas, smulkiųjų gyvūnų

SUMMARY

The survey of the questionnaire of the veterinarians’ habits of the responsible usage of antimicrobial drugs in some small animal clinics in Lithuania

Eglė Razulienė Master‘s Thesis

Widespread use of antimicrobial agents for more than 50 years, the ever increasing resistance to them is considered one of the most important society health problems. The survey of the veterinarians’ habits of the responsible usage of antimicrobial drugs in some small animal clinics in Lithuania was carried out in order to find out about the responsible use of antimicrobial drugs. A questionnaire interview method was chosen to fulfil a quantitative research. Sixty three veterinarians working in different cities of Lithuania were questionnaired during the research. Some veterinarians working in Lithuania have insufficient knowledge about antimicrobial drugs, as 71,43 % the interviewed veterinarians do not know which antibiotic belongs to quinolones, and 15,87 % of the respondents do not know which of the β−lactam antibiotic groups belong to natural penicillins. Comparing to the results of similar studies in other countries, Lithuanian veterinarians are more likely to perform an antibiotic susceptibility test and apply empirical treatment until the results are obtained than veterinarians from other countries. However, either veterinarians from Lithuania or other countries use antimicrobial drugs not according to the instructions of the annotation similarly, although this is not recommended.

Key words: antimicrobials, resistance of microorganisms, veterinary medicine for small animals,

ĮVADAS

Antimikrobiniai vaistai yra pagrindiniai vaistai, skirti gydyti infekcijas. Jie atnešė didelę naudą ţmonėms ir gyvūnams, suteikdami galimybę gydyti ligas, kurios anksčiau kėlė didelį sergamumą ir mirtingumą (1). Nors antimikrobinių medţiagų naudojimas ţmonių ir gyvūnų ligų prevencijai, kontrolei bei gydymui yra ypač svarbus daugiau nei 50 metų, plačiai naudojant antimikrobines medţiagas, bakterijos tampa joms atsparios. Dėl to per pastaruosius keletą dešimtmečių nuolat didėjantis atsparumas antimikrobinėms medţiagoms yra laikomas vienu svarbiausių visuomenės sveikatos problemų (2). Ţmonėms skirti antimikrobiniai preparatai, kurie naudojami medicinoje, daugeliu atvejų yra tokie patys ar susiję su antimikrobiniais vaistiniais preparatais, kurie naudojami veterinarinėje medicinoje, todėl manoma, kad atsiradęs atsparumas antimikrobiniams vaistams yra susijęs su antibakterinių vaistų per dideliu ir netinkamu naudojimu veterinarijoje (1). Rizika didėja, jeigu antimikrobinės medţiagos naudojamos netinkamai, netikslingai (pvz., grupinis gydymas arba antimikrobinių medţiagų naudojimas gydant nejautrių mikroorganizmų sukeltas infekcijas), subterapinėmis dozėmis, pakartotinai arba netinkamą laikotarpį. Kita problema, kad jau kurį laiką naujų antimikrobinių medţiagų sukuriama maţai, apsiribojama jau esamų rūšių naujais sintetinamais dariniais, kurie yra panašūs į savo pirmtakus. Tokiu būdu antimikrobinių medţiagų veikiamos bakterijos greičiau prisitaiko prie nepalankių sąlygų, nes daugelis iš jų turi reikiamos genetinės informacijos atsparumui išsivystyti (3).

Racionalaus antimikrobinių medţiagų naudojimo veterinarinėje praktikoje studentai mokomi studijų, o gydytojai − praktikai kvalifikacijos kėlimo seminarų ir konferencijų metu. Pastaraisiais metais daugelis nacionalinių bei tarptautininių veterinarijos organizacijų ima taikyti „Atsakingo antimikrobinių vaistų naudojimo gaires“, siekdamos optimizuoti antimikrobinių vaistų naudojimą ir sumaţinti atsparumą, bei apriboti atsparių bakterijų plitimą (4,5,6). Siūlomos priemonės apima grieţtus veterinariniam naudojimui skirtų antimikrobinių medţiagų registravimo ir pateikimo į rinką reikalavimus, antimikrobinių medţiagų klasių, kurios yra svarbios ţmogaus medicinai, naudojimą ir veterinarų švietimą, apribojimus, susijusius su apdairiu antimikrobinių medţiagų naudojimu. Nors atsparių bakterijų plitimui apriboti skirtos rekomendacijos nėra privalomos, tačiau sėkmė priklauso tik nuo veterinarijos gydytojų poţiūrio į atsakingą antimikrobinių vaistų naudojimą praktikoje (3). Ţinant, jog antimikrobiniai vaistai yra viena pagrindinių vaistų grupių gyvūnams gydyti ir turėdami galimybę anketavimo ir gydytojų savianalizės būdu apklausti daugelio Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų, atlikome šią momentinę stebėseną. Tai turėtų pasitarnauti esamai situacijai apie antimikrobinių vaistų naudojimą veterinarijoje Lietuvoje įvertinti ir tobulinti.

Darbo tikslas:

Išsiaiškinti smulkiųjų gyvūnų klinikų veterinarijos gydytojų atsakingo antimikrobinių vaistų naudojimo įpročius.

Darbo uţdaviniai:

1. išanalizavus ir apibendrinus aktualiąją mokslinę literatūrą apie smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų antimikrobinių vaistų naudojimą sukurti anketą, apimančią tris probleminių klausimų grupes;

2. atlikti anketinį tyrimą ir apibendrinus rezultatus, išsiaiškinti smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų antimikrobinių vaistų naudojimo situaciją Lietuvoje;

3. palyginti atlikto tyrimo rezultatus su kitų autorių analogiškų ar panašių tyrimų rezultatais; 4. remiantis gautais rezultatais pateikti rekomendacijas.

SANTRUMPOS

BSGVA – Britanijos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos asociacija, angl. BSAVA – British small animals

veterinary assocciation;

EPRUMA – Atsakingo medikamentų naudojimo veterinarijoje Europos platforma, angl. European

Platform for the responsible use of medicines in animals;

EVGF – Europos Veterinarijos gydytojų federacija, angl. FVE − Federation of Veterinarians of

Europe;

PGSO – Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija, angl. OIE − World Organisation for Animal Health; Gr+ – gramteigiamos bakterijos;

Gr- – gramneigiamos bakterijos;

ksv/ml – kolonijas sudarantys vienetai viename mililitre; μg/ml – mikrogramai viename mililitre;

mRNR − RNR, kuri neša iš branduolio (eukariotų atveju) į baltymų sintezės vietą (citoplazmoje

esančias ribosomas) informaciją apie baltymo pirminę struktūrą;

tRNR − 74−93 nt ilgio ribonukleorūgštis, kuri transportuoja aminorūgštis į baltymų sintezės

(transliacijos) vietą;

S – sedimentacijos konstanta, svedbergais;

DNR − nukleorūgštis, esanti kiekvienoje eukariotinėje ląstelėje, daugiausia jos branduolyje; RNR − biopolimeras, sudarytas iš kovalentiniais ryšiais sujungtų nukleotidų;

mm – milimetras, tūkstantoji metro dalis;

1. LITERATŪROS APŢVALGA

Sąvoka antimikrobiniai vaistai – kilusi iš graikų kalbos ţodţių anti (liet. prieš), mikros (maţas) ir

bios (gyvybė), ir reiškia visas medţiagas, kurios veikia mikrobinius organizmus. Antimikrobinėms

medţiagoms priskiriamos bet kokios natūralios, pusiau sintetinės arba sintetinės medţiagos, kurios naikina arba slopina mikroorganizmų augimą, bet tuo pačiu maţai arba visai nepaţeidţia šeimininko (7). Jos skirtomos pagal fizines, chemines, farmakologines savybes, antibakterinės veiklos spektrą bei veikimo mechanizmą (8). Norint iš esmės suprasti racionalų ir apdairų antimikrobinių medţiagų naudojimą veterinarinėje praktikoje, pirmiausia būtina susipaţinti su jų skirstymu ir veikimo mechanizmu.

1.1. Antimikrobinių vaistų ypatumai

1.1.1. Veikimo spektras

Jis nurodo bakterijų tipų kiekį, kurį gali veikti vienas vaistas. Veikimo spektras gali būti siauras, vidutinis ir platus (9). Siauro veikimo spektro antimikrobiniai vaistai slopina tik gramteigiamas arba tik gramneigiamas bakterijas. Tokius vaistus rekomenduojama naudoti tuo atveju, kai specifinis patogenas yra ţinomas ir toks naudojimas sumaţins riziką antimikrobinio atsparumo atsiradimui, pvz., kloksacilinas, kuris veikia daugiausiai Gr+ bakterijas. Vidutinio veikimo spektro antimikrobiniai vaistai daugiausiai naudojami Gr− organizmams slopinti, tačiau jie turi poveikį ir Gr+ bakterijoms ir atvirkščiai (10). Plataus spektro antimikrobiniai vaistai slopina tiek Gr+, tiek Gr− bakterijas. Jie trukdo skirtingų tipų bakterijų gyvavimo ciklą maţiau specifiniu būdu, yra skiriami tais atvejais, kai specifinis mikroorganizmo tipas nėra ţinomas, empiriškai (2). Plataus veikimo spektro antimikrobiniams vaistams priklauso tetraciklinai, fenikoliai, fluorochinolonai, „trečiosios kartos“ ir „ketvirtosios kartos“ cefalosporinai (10).

1.1.2. Veikimo būdas

Veikimo būdas nurodo galutinį poveikį bakterijų kultūroms in vitro sąlygoms, kuris gali būti bakteriostatis, baktericidis ar bakteriolizis:

 antimikrobiniai vaistai, kurie veikia bakteriostatiškai stabdo bakterijų augimą, taip išlaikydami jas nesikeičiančioje augimo fazėje, pavyzdţiui, tetraciklinai, makrolidai bei amfenikoliai;

 antimikrobiniai vaistai veikiantys baktericidiniai ţudo bakterinius patogenus, pvz., ląstelių sienelės sintezės inhibitoriai (penicilinai ir cefalosporinai) sukelia bakterijų lizę, kai šios auga arba yra veikiamos hipertoninės ar hipotoninės aplinkos (10);

 bakterioliziniai antimikrobiniai preparatai ne tik nuţudo bakterijas, neleidţia joms daugintis bei augti, bet ir aktyvina autolizino inicijuojamą autolizę, sukeliančią bakterijų lizę. Bakterijos,

turinčios peptidoglikano, natūraliai gamina autolizinus, kurie skaido peptidoglikano sluoksnį, prieš įterpdami naujus statybinius blokus, ruošiantis bakterijai dalintis (13).

1.1.3. Veikimo mechanizmas

1.1.3.1. Ląstelių sienelės sintezės slopinimas

Ląstelės sienelė yra labai svarbi bakterijų ląstelėms, nes suteikia formą, apsaugo nuo lizės dėl didelio citoplazminio osmosinio slėgio ir leidţia uţfiksuoti membranos komponentus ir ekstraląstelinius baltymus, pvz., adhezinus (14). Todėl vaistas, veikiantis ląstelės sienelę, gali selektyviai nuţudyti ar slopinti bakterijų veikimą. Tokie yra penicilinai, cefalosporinai, bacitracinas ir vankomicinas. Daţniausiai naudojamos antimikrobinės medţiagos, kurios slopina ląstelių sienelių biosintezę, yra beta-laktaminiai antibiotikai, tokie kaip penicilinai ir cefalosporinai. Šie antibiotikai sąveikauja ir efektyviai slopina bakterijų transpeptidazes. Tokie beta−laktamai, transpeptidazės slopikliai, blokuoja peptidoglikano virsmą iš nesubrendusio į brandų, todėl šie fermentai daţnai vadinami penicilinus prijungiančiais baltymais. Jie gali tai padaryti dėl beta laktaminio fragmento stereocheminio panašumo su D-alanino substratu. Prisijungus prie transpeptidazės susidaro kovalentinis peniciloidų ir fermentų kompleksas, kuris blokuoja įprastą transpeptidacijos reakciją. Dėl to susidaro silpnai sujungtas peptidoglikanas, dėl kurio formuojasi daug bakterijų jautrių lizei, po kurios jos ţūva (15).

1.1.3.2. Ląstelių membranos funkcijos slopinimas

Ląstelių membranos atskiria ir reguliuoja gyvybiškai svarbių medţiagų vidinį ir išorinį srautą. Jis susideda iš dvigubo lipidų sluoksnio su įterptais baltymais (16). Esant paţeistam barjerui gali išsilaisvinti svarbūs likučiai, būtini ląstelės išgyvenimui. Ląstelės tampa jautrios osmosiniam slėgiui, nes membranos praranda vientisumą. Ląstelė nebegali kontroliuoti, kas į ją patenka ir išteka (17). Šio veikimo pobūdţio antibiotikų kategorija yra unikali tuo, kad yra baktericidė, net jei bakterijos aktyviai neauga. Taip veikia, pvz., polimiksinas B ir kolistinas, skiriami vietinėms infekcijoms arba infekcijoms virškinimo trakte gydyti (18).

1.1.3.3. Ląstelių baltymų sintezės slopinimas

Keleto klasių antimikrobiniai vaistai veikia slopindami bakterijų baltymų sintezę (ribosomų funkciją). Joms priklauso aminoglikozidai, makrolidai, tetraciklinai, linkozamidai, ketolidai, streptograminai, oksazolidinonai ir amfenikoliai (19). Mikrobų baltymų sintezė vyksta ribosomose kartu su citoplazminiais veiksniais, kurie tam tikru metu jungiasi su dalelėmis iniciacijos, pailgėjimo ir nutraukimo fazėse. Mikrobų ribosomose yra 70S dalelių, apimančių du subvienetus – 50S ir 30S, kurie jungiasi baltymo inicijavimo etape ir atsiskiria nutraukimo etape. Antimikrobiniai preparatai blokuoja

skirtingus bakterijų baltymų sintezės etapus, trukdydami citoplazminių veiksnių ar ribosomų funkcijai. Inhibitoriai, kurie jungiasi prie 30S ribosominio subvieneto, pirmiausia trukdo inicijuoti, nors kai kurie trukdo mRNR kodono susiejimui su AA−tRNR antikodonu, dėl to pablogėja pailgėjimas. Inhibitoriai, kurie jungiasi prie 50S ribosominio subvieneto arba prie pailgėjimo veiksnio, kurie laikinai susiję su ribosomomis tam tikru ciklo etapu, trukdo veiksniams, susijusiems su pailgėjimo procesu (20). Aminoglikozidai veikia kartu su specifiniais ribosominiais subvienetais. Spektinomicinas yra aminociklitolio antimikrobinis darinys, kuris giminingas su aminoglikozidais. Jis jungiasi prie skirtingų baltymų ribosomoje ir veikia bakteriostatiškai, bet ne baktericidiškai. Kitos medţiagos, kurios jungiasi prie 30S ribosomų, yra tetraciklinai. Atrodo, kad jie slopina amino−acil−tRNR prisijungimo bakterijų ribosomoje A vietą. Tetraciklino prisijungimas yra trumpalaikis, todėl šie vaistai yra bakteriostatinės medţiagos. Nepaisant to, jie slopina daugybę bakterijų, chlamidijų ir mikoplazmų ir yra nepaprastai veiksmingos medţiagos (21).

1.1.3.5. Nukleorūgščių sintezės slopinimas

DNR ir RNR yra visų gyvų formų, įskaitant bakterijas, replikacijos raktas. Kai kurie antimikrobiniai vaistai slopina komponentus, būtinus DNR arba RNR sintezės procese, todėl trikdo įprastus ląstelių procesus, kas galiausiai sumaţina bakterijų dauginimąsi ir išgyvenimą (7). Antimikrobiniai preparatai gali trukdyti nukleorūgščių sintezei keliais skirtingais lygmenimis. Jie gali slopinti nukleotidų sintezę arba tarpusavio konversiją, jie gali uţkirsti kelią DNR veikimui, ar gali trukdyti polimerazėms, susijusioms su DNR replikacija ir transkripcija (21). Taip veikia chinolonai, metronidazolas ir rifampinas (7). Antimikrobiniai vaistai, tokie kaip fluorochinolonai ir rifampinas, slopina nukleorūgščių sintezę. Kai kurie antimikrobiniai preparatai, tokie kaip fluorochinolonai, įsiterpia prie dvigubos DNR grandinės, jos sintezės metu, ir sukelia dvigubos DNR grandinės lūţį replikacijos metu. Antimikrobiniai vaistai, tokie kaip rifampinas, jungiasi prie DNR priklausomos RNR polimerazės, blokuojančios RNR sintezę, ir lemia ląstelių mirtį (22).

1.1.3.6. Metabolizmo slopinimas

Kai kurie sintetiniai antibakteriniai vaistai kontroliuoja bakterines infekcijas, veikdami kaip antimetabolitai, bakterijų metabolinių fermentų inhibitoriai. Sulfonamidai yra seniausi sintetiniai antibakteriniai preparatai slopinantys metabolinių procesų veikimą. Slopindami dihidrofolio rūgšties gamybai naudojamą fermentą, sulfonamidai blokuoja folio rūgšties bakterijų biosintezę ir vėliau pirimidinus bei purinus, reikalingus nukleorūgščių sintezei. Trimetoprimas veikia folio rūgšties sintezę velesnėje stadijoje nei sulfonamidai. Trimetoprimas ir sulfonamidai daţnai naudojami kartu. Jie nuosekliai blokuoja folio rūgšties sintezę ir turi sinerginį poveikį. Šis veikimo mechanizmas bakteriostatiškai slopina augimą daugybei gramteigiamų ir gramneigiamų patogenų (23).

1.2. Atsakingas antimikrobinių medţiagų naudojimas veterinarinėje praktikoje

Atsakingas antimikrobinių vaistų naudojimas, taip pat dar vadinamas racionaliu naudojimu (6). Apdairus antimikrobinių vaistų skyrimas yra neatskiriama geros veterinarinės praktikos dalis; tai poţiūris, kaip maksimaliai padidinti gydomąjį veiksmingumą ir sumaţinti atsparių mikroorganizmų atranką (24). Daţnai jis apibrėţiamas kaip optimalus vaisto, jo dozės ir antimikrobinio gydymo trukmės pasirinkimas, maţinant netinkamą ir pernelyg ilgą naudojimą, kaip būdas pasiekti geriausių klinikinių rezultatų, tuo pačiu maţinant antimikrobinio atsparumo atsiradimą (25).

Įvairios nacionalinės, Europos ir tarptautinės institucijos (BSVA (26), EPRUMA (27), FVGE (28), PGSO (29)) sukūrė daugybę antibiotikų atsakingo naudojimo strategijų, rekomendacijų ir gydymo gairių. Šių strategijų tikslas – paskatinti veterinarijos gydytojus atsakingai ir atsargiai naudoti vaistus, taip pat sumaţinti antibiotikų skyrimą. Norint, kad tokia strategija būtų efektyvi, būtina suprasti veiksnius, įtakojančius veterinarinių antibiotikų skyrimą.

1.2.1. Vykdyti infekcinių ligų kontrolę ir prevenciją

Prevencija geriau nei gydymas (30). Antimikrobinių preparatų naudojimo kontrolė yra labai svarbi, tačiau savaime nepakanka atsparumo antimikrobinėms medţiagoms plitimo kontrolei. Bakterinių ligų (pvz., vakcinuojant) plitimo kontrolė yra labai veiksmingas antimikrobinių medţiagų poreikio maţinimo būdas. Infekcijų prevencijos ir kontrolės sistemos yra esminiai atsparumo sulaikymo elementai (31). Negalima pamiršti ir vakcinacijos, atliekant antimikrobinių medţiagų pasirinkimą, vaidmens. Gyvūnų uţkrečiamųjų ligų paplitimo maţėjimas sumaţina poreikį ir antimikrobinių medţiagų naudojimą. Tai netaikoma tik bakterinėms ligoms. Vakcinacija nuo virusinių ligų gali sumaţinti antrinės bakterinės ligos plitimą bei pasireiškimo daţnumą, kuri gali reikalauti antimikrobinio gydymo. Imunomoduliatoriai ir imunostimuliatoriai yra vienas iš būdų skirtas ligų prevencijai, tačiau dar trūksta klinikinių tyrimų apie jų funkcionalumą gyvūnams augintiniams (10).

1.2.2. Naudoti antimikrobinius preparatus tik tiksliai nustačius diagnozę

Antimikrobinių medţiagų naudojimas veterinarijos gydytojų praktikoje visada turėtų būti grindţiamas klinikinio atvejo tyrimu, laboratorine diagnostika, bakterinės infekcijos diagnoze, jautrumo testų rezultatais ir kliniškai veiksmingos antimikrobinės medţiagos parinkimu. Kiek įmanoma reikia vengti naudoti amtimikrobinius vaistus empiriškai (33). Prieš pradedant antimikrobinį gydymą, net ir teisingo diagnozavimo atveju gydytojas turėtų įsitikinti ar toks gydymas yra pagrįstas. Geriausia, jog sergančiam gyvūnui gydymas būtų kiek įmanoma individualus (34).

1.2.3. Parinkti tinkamą antimikrobinį preparatą, jo dozę bei gydymo trukmę

Daugelio infekcijų gydymo trukmė jau seniai buvo grindţiama gydytojo asmeniniu patyrimu ir ekspertų nuomone. Atsiţvelgiant į antimikrobininių vaistų veikimo trukmę, įskaitant galimų nepageidaujamų reakcijų, susilpnėjimo, antibiotikams atsparių organizmų plitimą bei dideles gydymo sąnaudas, daugelyje mokslinių tyrimų vis dar bandoma nustatyti optimalią gydymo trukmę, akcentuojant trumpesnį gydymo kursą (35). Nacionalinėse ir tarptautinėse antimikrobinių vaistų naudojimo gairėse pateikiamos rekomendacijos veterinarijos gydytojams apie antimikrobinių vaistų optimizuotą parinkimą, dozavimą, naudojimo būdą, antimikrobinio gydymo pradţią bei trukmę (36).

1.2.4. Antimikrobinio vaisto dozė

Svarbu skirti parinktą antimikrobinį preparatą pagal rekomenduojamą dozavimą ir gydymo kursą, kad būtų išvengta gydymo subterapinėmis dozėmis, kurios gali sumaţinti veiksmingumą, o kai kuriais atvejais – padidinti atsparumo riziką (30). Tiksliai paskirta antimikrobinio vaisto dozė leidţia sumaţinti gydymo nesėkmes, išnaudoti vaisto veiksmingumo potencialą ir laikytis rekomenduojamos išlaukos (33). Daugelio antibiotikų naudojimas kasdien ar net du kartus per parą gerokai padidina preparato koncentraciją audiniuose nei vienkartinė ilgalaikio veikimo preparato dozė (37).

1.2.5. Gydymo trukmė

Antimikrobinio gydymo sėkmė priklauso nuo daugkartinės antimikrobinių vaistų dozės, tinkamų vaisto dozių intervalo, naudojimo, kurio metu prieţastiniai patogeniniai mikroorganizmai yra jautrūs infuzijos vietoje susidariusioms koncentracijoms, taip pat ir nuo gydymo trukmės (10). Esant ūminei infekcijai per 2–3 dienas tampa aišku, ar paskirta antimikrobinė terapija yra kliniškai veiksminga. Jei iki to laiko nebus matomas atsakas, diagnozė ir gydymas turėtų būti persvarstyti. Dauguma gyvūnų, turinčių normalų imuninį atsaką, esant infekcijai, organizmas tinkamai reaguoja į 5–10 dienų antibiotikų terapiją. Apskritai, gydymas antimikrobiniais vaistais turėtų tęstis 1–2 paras po išryškėjusių klinikinių poţymių. Lėtinės infekcijos, odos infekcijos, osteomielitas ir infekcijos su viduląsteliniais patogenais daţnai reikalauja ţymiai ilgesnių gydymo kursų ir paprastai gydymas turėtų tęstis 1–2 savaites, pasireiškus klinikiniams poţymiams. Svarbu, kad gydymas nebūtų tęsiamas ilgiau, nei būtina, norint išvengti nereikalingo antibiotikų skyrimo. Jei naudojamas ilgalaikis gydymas, rekomenduojama reguliariai persvarstyti ligos procesą ir aktyviai išplėsti gydymą (34).

1.2.6. Naudoti siauro veikimo spektro antimikrobinius vaistus

Siauro spektro antibiotikai yra naudojami specifinei infekcijai gydyti, kai ţinomas ją sukėlęs organizmas. Taigi, dėl to maţėja galimybė sukelti superinfekciją. Tokio spektro antibiotikai sukelia

maţesnį bakterijų atsparumą, nes naudojant tokio tipo antibiotikus, jie veikia tik konkrečias bakterijas (38).

1.2.7. Maţinti profilaktinį antimikrobinių vaistų naudojimą

Pageidautina vengti profilaktinio antibiotikų naudojimo, tačiau yra konkretūs atvejai, kada juos tinkama naudoti (39). Profilaktinis antibakterinių vaistų naudojimas apima antibakterinių vaistų naudojimą, kai nėra infekcijos, siekiant uţkirsti jai kelią. Tinkamas profilaktinis antibiotikų naudojamas turi būti veiksmingas nuo mikroorganizmų, kurie gali sukelti infekciją, pasiekti tinkamą vietos audinių koncentraciją, kelti minimalų šalutinį poveikį, būti santykinai nebrangus ir nebūti kenksmingas organizmui (40). Labiausiai paplitęs profilaktinis antibakterinių preparatų naudojimas smulkių gyvūnų veterinarijos praktikoje yra infekcijos prevencija perioperaciniu laikotarpiu. Tačiau jų naudojimas taip pat gali būti tinkamas tam tikrose kitose medicininėse situacijose, pvz., jei manoma, kad gyvūnui yra padidėjusi rizika dėl sutampančios ligos ar imunosupresinio gydymo ir yra kontaktas su uţsikrėtusiais gyvūnais. Idealiu atveju profilaktinis antibakterinių preparatų naudojimas turėtų būti pagrįstas kruopščiu rizikos vertinimu. Bet kokiam rizikos vertinimui svarbu įvertinti infekcijos išsivystymo pavojų kiekvienam gyvūnui ir riziką selekcionuoti atsparias bakterijas. Vertinant antibakterinės profilaktikos poreikį, taip pat reikėtų atsiţvelgti į atskirų gyvūnų sveikatą, nes gyvūnai, kurių imuninė sistema yra sutrikusi dėl sisteminių sąlygų ar kartu skiriamų vaistų, yra labiau jautrūs infekcijai. Buvo nustatyta, kad naminiams gyvūnams, esant endokrinopatijai, infekcijos rizika gali padidėti net aštuonis kartus (41).

1.2.8. Vengti naudoti antimikrobinius vaistus ne pagal nustatytus nurodymus

Vaisto naudojimas ne pagal vaisto apraše esančius nurodymus numato veterinarinio vaisto naudojimą gyvūnui tokiu būdu, kuris neatitinka patvirtintų nuostatų. Tai apima naudojimą gyvūnams, kurių rūšys nėra išvardintos apraše, naudojimą indikacijoms (ligoms ar klinikinėms būsenoms), nenurodytoms indikacijų skyriuje, skyrimą dozėmis, daţniais ar būdais, išskyrus tuos, kurie nurodyti ir nuokrypį nuo išlaukos (42). Visi antimikrobiniai vaistai yra licencijuoti daugelyje šalių naudoti tik tam tikrais tikslais ir tik pagal konkrečias dozes, kaip nurodyta registruotojo (10). Tačiau daugelyje šalių antimikrobiniai vaistai, skirti ţmonėms, yra skiriami ir gyvūnams. Kartais veterinariniai produktai yra naudojami gyvūnų rūšims, kurios nėra nurodytos veterinarinio vaisto apraše (34). Pasaulinė sveikatos organizacija (43) bei Europos veterinarijos gydytojų asociacija (30)numato, jog esant išskirtinėmis aplinkybėms, kai nėra tinkamo antimikrobinio vaisto, tam tikrai rūšiai arba konkrečiai indikacijai, leidţiama naudoti kitai rūšiai ar kitai indikacijai skirtą preparatą tik su grieţta veterinarine prieţiūra. Taip pat veterinarijos gydytojas turi gyvūno laikytojui (kartais raštu) pateikti reikiamą informaciją apie dozę, naudojimo būdą, daţnumą, trukmę ir išlauką (jei taikytina), kad būtų išvengta bet kokio pavojaus ţmonių sveikatai (44).

1.2.9. Antimikrobinis gydymas turi būti grindţiamas bakterijų jautrumo tyrimo rezultatais, kai tik tai yra įmanoma

Empirinis antimikrobinių medţiagų naudojimas praktikoje apskritai nepageidautinas, kai tai yra įmanoma, ir gydymas antimikrobiniais vaistais pageidautina, turi būti paskirtas remiantis laboratorine diagnoze ir jautrumo antimikrobinėms medţiagoms tyrimų rezultatais (34). Atsiţvelgiant į vis

didėjantį bakterijų atsparumą, kurios yra išskirtos iš smulkių gyvūnų, jautrumo antimikrobinėms medţiagoms nustatymas gali būti toks pat svarbus ar net svarbesnis nei infekcijos veiksnys. Antimikrobinių preparatų jautrumo testų rezultatai paprastai gaunami per dvi ar tris dienas po mėginio

pateikimo. Gyvūnui kritiškai sergant, gali būti naudojama empirinė antimikrobinių vaistų terapija, kol

bus gauti jautrumo testo rezultatai. Jautrumo tyrimo rezultatai gali parodyti, jog organizmas yra atsparus naudojamam vaistui, tuo atveju vaistas turi būti pakeistas kitu, kuriam organizmas yra jautrus. Jautrumo testo rezultatai taip pat gali nurodyti, jog organizmas yra jautrus labiau siauro veikimo spektro (paprastai pigesniems) antimikrobiniam vaistui, kuris buvo išrašytas iš pradţių, tokiu atveju spektras turėtų būti susiaurintas iki minimumo ir tokiu būdu taip pat maţinamas antimikrobinis atsparumas (45).

1.2.10. Bakterijų jautrumo nustatymo būdai 1.2.10.1. Skiedimo metodas

Tai vienas iš pirmųjų antimikrobinio jautrumo nustatymo metodų. Sultinio ir agaro metodai naudojami nustatyti minimalią koncentraciją, kuri paprastai matuojama antimikrobinės veikliosios medţiagos mikrogramais mililitre.

1.2.10.1.1. Skiedimo metodas sultinio mitybinėje terpėje

Sultinio skiedimo metodas susijęs su dvigubu antibiotikų (pvz., 1, 2, 4, 8 ir 16 μg/ml) skiedimu skystojoje auginimo terpėje paruoštuose mėgintuvėliuose (46). Mėgintuvėliuose su antibiotikais patalpinama standartizuota bakterinė suspensija 1–5×105 ksv/ml. Toliau atliekama inkubacija 35 °C temperatūroje per naktį. Tuomet mėgintuvėliuose ištiriamas bakterijų augimas, kurį rodo drumstumas. Maţiausia antibiotikų koncentracija, stabdanti augimą, parodo minimalią slopinančiąją koncentraciją. Sultinio skiedimo metodu galima ištirti bakterijų jautrumą daugybei antibiotikų vienu metu (47).

1.2.10.2. Skiedimo metodas agaro mitybinėje terpėje

Taip pat atliekamas ir skiedimo agare metodas bakterijų jautrumui nustatyti. Agaro skiedimas yra tyrėjų naudojamas metodas nustatyti bakterijų atsparumą antibiotikams. Tai yra skiedimo būdas, daţniausiai naudojamas naujų antibiotikų veiksmingumo tikrinimui (48). Bandomasis antibiotikas dedamas į agarą, kuris po to dedamas į skiedimo lėkšteles ir praskiedţiamas įvairiu vandens kiekiu. Prie kiekvienos lėkštelės pridedama kontrolinė lėkštelė, kurioje antibiotikų nėra. Praskiestos lėkštelės

inkubuojamos 37 °C temperatūroje šešiolika−aštuoniolika valandų. Po inkubacijos lėkštelės tiriamos, siekiant nustatyti bakterijų augimą. Maţiausia antibiotikų koncentracija, stabdţiusi bakterijų plitimą, laikoma minimalia bakterijų slopinimo koncentracija (49). Be to, galima išbandyti iki trisdešimt patogenų mėginių kartu su dviem kontroliniais mėginiais, todėl agaro praskiedimas yra naudingas norint atlikti keliasdešimt mėginių apimantį tyrimą (48).

1.2.10.3. Diskų difuzijos metodas

Disko difuzijos jautrumo metodas dar vadinamas Kirby−Bauer testu, yra paprastas, praktiškas ir gerai standartizuotas (45). Tyrimas atliekamas sėjant maţdaug 1−2 × 108 ksv/ml bakterijų į dideles (150 mm skersmens) Mueller−Hinton agaro lėkšteles. Iki 12 komerciškai paruoštų fiksuotų koncentracijų popieriniai antibiotikai dedami ant inokuliuoto agaro paviršiaus. Plokštės inkubuojamos 16–24 val. 35 °C temperatūroje. Kiekvieno antibiotiko disko augimo slopinimo zonos matuojamos iki artimiausio milimetro. Antimikrobinės medţiagos plitimas vyksta aplink impregnuotą diską per agarą, jo koncentracija maţėja logaritminiu būdu, tolstant nuo disko. Gauti duomenys pateikiami kaip minimali slopinančioji koncentracija (MSK), tai yra maţiausia antibiotiko, slopinančio matomą mikroorganizmo augimą, koncentracija ir laboratorija ją interpretuoja pagal Klinikinių ir laboratorinių standartų instituto kriterijus kaip „jautrią“, „atsparią“ arba „tarpinę“ (35,46). Diskų difuzija gali būti naudojama tik sparčiai besivystančių organizmų, kurie turi pastovius augimo rodiklius, nustatymui, kurių zonų dydţių kriterijai yra aiškūs ir tikslūs (45).

2. TYRIMO METODIKA

Magistro darbas buvo atliktas 2015−2017 m. Tyrimo pradţioje studijuoti moksliniai straipsniai susiję su pasirinkta magistro tema. Atlikta mokslinės literatūros analizė. Ja remiantis, buvo parengtas 23 klausimų kokybinio tyrimo instrumentas – anketa (1 priedas).

Siekiant išaiaiškinti smulkių gyvūnų klinikų veterinarijos gydytojų antimikrobinių vaistų naudojimo įpročius, tyrimo objektas buvo jose dirbantys veterinarijos gydytojai. Apklausa buvo vykdoma skirtinguose Lietuvos miestuose, apimant daugelį rajonų.

Anketą sudarė 23 uţdarojo tipo klausimai, kuriuos rengiant buvo stengiamasi išlaikyti bendruosius anketavimo reikalavimus: klausimai turi būtų konkretūs, aiškūs, atsakymų variantai – suprantami. Taip pat skirtas dėmesys ir anketos apimčiai ir turiniui (50). Siekiant palengvinti respondentų anketos pildymo procesą, buvo paaiškinta, kaip teisingai ją uţpildyti, pasirenkant atsakymo variantą. Anoniminę anketą sudaro 23 uţdarojo tipo klausimai, kurie suskirstyti į 3 dalis:

a) respondento demografiniai duomenys; b) bendrieji klausimai;

c) praktiniai klausimai.

Anketavimas buvo atliekamas 2017 metų geguţės – rugpjūčio mėnesiais. Iš viso buvo išdalintos popierinės 63 anketos, visos jos per trumpą laiką buvo pilnai uţpildytos, atsakytos ir susigrąţintos. Tyrimo metu buvo apklausti 63 veterinarijos gydytojai, dirbantys įvairių Lietuvos miestų smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose. Veterinarijos gydytojų demografiniai duomenys pateikti 1 lentelėje.

Duomenų analizė. Duomenis bendrinome, rodiklius skaičiavome, grafikus ir lenteles

sudarėme naudodamiesi Microsoft Office Excel 2010 programa. Apskaičiuotos imtys, grupių vidurkiai bei procentinis pasiskirstymas. Nutarta kitokių statistinių rodiklių neskaičiuoti, nes jie nebūtų informatyvūs.

Iš 1 lentelės duomenų matyti, jog didţiąją dalį respondentų sudarė moterys (69,84 proc.). Tyrimo metu buvo vertinamas ir respondentų amţius: didţiausią dalį sudarė 20–30 metų – 38,1 proc. ir 30–40 metų respondentai – 41,27 proc. Atitinkamai pagal apklaustųjų amţių, daugelio jų darbo staţas yra 1–10 metų (49 veterinarijos gydytojų, kurie sudarė 77,78 proc. visų apklaustųjų respondentų). 11 respondentų nurodė, kad jų darbo staţas yra 10–20 metų, o 3 apklaustųjų darbo staţas siekia 20 ir daugiau metų. Didţioji dalis respondentų dirba samdomais veterinarijos gydytojais 85,71 proc., kiti jų uţsiima privačia praktika 12,70 proc. ir maţiausią dalį sudaro dirbantys universitete, – vos 1,59 proc.

1 lentelė. Veterinarijos gydytojų demografiniai duomenys. Demografiniai duomenys n (%) Lytis Vyras 19 (30,19 %) Moteris 44 (69,84 %) Amţius 20–30 metų 24 (38,10 %) 30–40 metų 26 (41,27 %) 40–50 metų 12 (19,05 %) 50 ir daugiau metų 1 (1,59 %) Darbo staţas 1–10 metų 49 (77,78 %) 10–20metų 11 (17,46 %) 20 ir daugiau 3 (4,76 %) Praktikos rūšis Darbas universitete 1 (1,59 %) Privati praktika 8 (12,70 %) Samdomas veterinarijos gydytojas 54 (85,71 %)

Geografinis respondentų pasiskirstymas. 19 respondentų dirbo Vilniaus, 16 – Kauno krašto

smulkių gyvūnų klinikose. 7 veterinarijos gydytojai, sutikę dalyvauti apklausoje, dirbo Klaipėdos, 5 – Šiaulių, 4 – Panevėţio miesto smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose. Taip pat tyrime dalyvavo 4 respondentai iš Tauragės, 3 – Šilutės, 2 – Rokiškio, 1 – Trakų, 1 – Joniškio ir 1 – Ignalinos rajonų.

3. REZULTATAI

Remiantis 3.1 lentelėje pateiktais tyrimo rezultatais, matyti, jog dalis veterinarijos gydytojų (42,86 proc.), dirbančių smulkių gyvūnų klinikose, jaučiasi uţtikrintai ir teigia, jog turi daug ţinių praktiniam darbui, susijusiam su antibiotikų terapija. Tačiau nemaţa dalis veterinarų (39,68 proc.) pripaţino, jog kartais jaučiasi neuţtikrinai priimdami sprendimus, susijusius su klinikinėmis situacijomis, kai naudojami antibiotikai. Nedidelė dalis respondentų (15,87 proc.) taip pat pripaţino jaučiantys, jog turi nepakankamai ţinių antibiotikų farmakologijos klausimais ir tik vienas respondentas (1,59 proc.) neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

3.1. lentelė. Veterinarijos gydytojų nuomonė apie jų turimas žinias, susijusias su antibiotikų

farmakologija. Klausimas Taip, turiu daug ţinių ir jaučiuosi uţtikrintai Kartais jaučiuosi neuţtikrintai priimdama/s sprendimus Ne, kartais jaučiu, jog trūksta ţinių antibiotikų farmakologijos klausimais Neţinau Nesuprantu klausimo n (%) n (%) n (%) n (%) n (%) Kaip manote, ar turite pakankamai

ţinių praktiniam darbui, susijusiam su antibiotikų farmakologija?

27 25 10 1 0

42,86% 39,68% 15,87% 1,59% 0,00%

3.1 pav. Jei atvykus pacientui pirmą kartą reikalingi antimikrobiniai vaistai, kuriam vaistų

pasirinkimui teikiate pirmenybę?

Kaip pavaizduota aukščiau (3.1 pav.), matome, jog daugiausia veterinarijos gydytojų (60,32 proc.), laukdami antibiogramos rezultatų, atlieka empirinį gydymą. Dalis jų (39,68 proc.) pirmiausiai atlieka empirinį gydymą, o pasirinkusių antibiogramos atlikimą ir tik tuomet antibiotikų skyrimą nebuvo. Empirinis (iš patirties) pirmiausia 39,68% Antibiograma pirmiausia 0,0% Iš patirties pirmiausia, kol atliekama antibiograma 60,32%

3.2 pav. Ar prieš paskirdami gydymą sveriate gyvūną ?

3.2 paveikslėlyje pavaizduota, kaip pasiskirstė veterinarijos gydytojų atsakymai, kai jie buvo paklausti, ar sveria savo pacientus, prieš paskirdami gydymą. Pagal gauto tyrimo rezultatus, labai didelė dalis apklaustųjų (92,06 proc.) teigė, jog, kiekvieną kartą prieš skirdami antimikrobinius vaistus pacientams, juos pasveria, daţnai, bet ne visada tai daro 6,35 proc. apklaustųjų, kartais tik 1,59 proc., o nesveriančių savo pacientų respondentų nebuvo.

3.3 pav. Veterinarijos gydytojų antimikrobinių preparatų pasirinkimo kriterijai kasdienėje

praktikoje.

Pagal 3.3 paveiksle pateiktus duomenis matyti, jog didţiausia dalis gydytojų antimikrobinius vaistus renkasi pagal surinktą anamnezę (36,51 proc.), nemaţa dalis jų smulkiems gyvūnams gydyti antimikrobinius preparatus renkasi pagal jautrumo tyrimo rezultatus (26,98 proc.). Maţesnė veterinarijos gydytojų dalis, teigia, jog, esant antimikrobinių vaistų poreikiui, renkasi juos pagal paciento klinikinius poţymius (17,46 proc.). Po lygiai pasiskirstė likusių 12 veterinarijos gydytojų

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Taip, visada Taip, daţnai Taip, kartais Ne 92,06% 6,35% 1,59% _0,0% 9,52% 17,46% 26,98% 36,51% 9,52% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% Pagal paţeistą organą Pagal klinikinius poţymius Pagal antimikrobinio tyrimo rezultatus Pagal gyvūno klinikinę istoriją Pagal ankstesnę darbo patirtį

Kriterijai, lemiantys antimikrobinių vaistų pasirinkimą kasdienėje praktikoje

nuomonė – 6 gydytojai teigia, jog pirmiausią antimikrobinius vaistus renkasi pagal paţeistą organą (9,52 proc.) ir likę 6 teigia, jog daro tai vadovaudamiesi ankstesne darbo patirtimi (9,52 proc.).

Taip pat apklausoje buvo klausiama, ar veterinarijos gydytojai daro antibiogramas tuo atveju, kai nesiseka išgydyti gyvūno paskyrus pirminį gydymą antimikrobiniais vaistais. Iš gautų tyrimo rezultatų, 3.4 paveikslėlyje matome, jog daugelis veterinarijos gydytojų (98,41 proc.) atlieka jautrumo testus, norėdami išsiaiškinti, kodėl neveikia antimikrobiniai vaistai, ir paskirti kitus efektyvesnius ir tik 1,59 proc., t.y. 1 respondentas, teigė, jog, ir nesisekant paciento išgydyti, nesirenka atlikti jautrumo tyrimo.

3.4 pav. Ar Jūs įprastai darote antibiogramą, kai gyvūno nesiseka išgydyti?

3.5. pav. Ar naudojate antimikrobinių vaistų derinius?

Taip pat veterinarijos gydytojų buvo klausiama, ar jie, esant poreikiui, naudoja antimikrobinių vaistų derinius. 74,60 proc. respondentų teigia, naudojantys antimikrobinių vaistų derinius, o 25,40 proc. teigė, jog gydymui niekada nesirenka antimikrobinių vaistų derinių (3.5. pav.).

0% 20% 40% 60% 80% 100% Taip Ne 98,41% 1,59%

Ar Jūs įprastai darote antibiogramą, kai gyvūno nesiseka išgydyti?

Taip 74,60 % Ne

3.6 pav. Jei naudojate antimikrobinių vaistų derinius, kaip dažnai tai darote?

Respondentų, kurie atsakė, jog gydymui naudoja antimikrobinių vaistų derinius, buvo paklausta, kaip daţnai juos renkasi. Veterinarijos gydytojų pasirinkimai pavaizduoti 3.6 paveikslėlyje. Didţioji dalis respondentų teigia, jog antimikrobinių vaistų derinius renkasi tik kartais (91,49 proc.) ir tik nedidelė dalis respondentų (8,51 proc.) juos renkasi daţnai.

3.2 lentelėje pavaizduoti smulkių gyvūnų klinikų veterinarijos gydytojų veiksmai pasireiškus nepalankiam šalutiniam poveikiui po antimikrobinių vaistų skyrimo. Kaip matyti, daugelis apklaustųjų (84,1 proc.), pasireiškus nepageidaujamam šalutiniam antimikrobinių vaistų poveikiui, nesiima jokių veiksmų ir nedalyvauja farmakologinio budrumo sistemoje. Nedidelė dalis respondentų (12,7 proc.) praneša apie tai vaistą parduodančiai įmonei, o tik 3,2 proc. apklaustųjų praneša Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.

3.2 lentelė. Veterinarijos gydytojų veiksmai pasireiškus nepageidaujamiems šalutiniams

poveikiams po antimikrobinių vaistų naudojimo?

Klausimas Pranešate Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai Pranešate vaistą parduodančiai įmonei Nesiimate jokių veiksmų n (%) n (%) n (%) Jūsų veiksmai pasireiškus

nepalankiam šalutiniam poveikiui po antimikrobinių vaistų naudojimo?

2 3,2% 8 12,7% 53 84,1%

Siekiant išsiaiškinti veterinarijos gydytojų ţinias, susijusias su antimikrobinių vaistų terapija, praktinėje klausimyno dalyje buvo klausiama apie veterinarinių antimikrobinių vaistų grupes, jiems

Kartais 91,49 % Daţnai

priklausančius preparatus, jų ypatybes, antrojo pasirinkimo antibiotikus bei jų pasirenkamas antibiotikų klases gyvūnams sergant odos, kvėpavimo, virškinamojo trakto ir šlapimo takų infekcijomis.

3.3 lentelė. Kuris iš žemiau paminėtų antibiotikų, veterinarijos gydytojų nuomone, yra

chinolonas? Klausimas Enroflok-sacinas Rifampi-cinas Cefuroksi-mas Oksitetracik-linas Ofloksaci-nas Aš neţi-nau n (%) n (%) n (%) n (%) n (%) n (%) Kuris iš ţemiau

paminėtų antibiotikų yra chinolonas? 40 63,49 % 3 4,76 % 0 0,00 % 0 0,00 % 18 28,57 % 2 3,17 %

Pagal 3.3 lentelėje pateiktus duomenis didţioji dauguma respondentų (63,49 proc.) į klausimą, kuris iš išvardintų antibiotikų yra chinolonas, rinkosi atsakymo variantą – enrofloksacinas (28,57 proc.). Maţa dalis respondentų (4,76 proc.) mano, jog chinolonams priklauso rifampicinas, o 3,17 proc. apklaustųjų teigia, neţinantys, kuris iš išvardintų antibiotikų priklauso chinolonams. Pasirinkusių cefuroksimą ar oksitetracikliną nebuvo.

3.4 lentelė. Kas yra praplėstro spektro β-laktamazė?

Klausimas Mielių fermentas, kuris katalizuoja praplėsto spektro β-laktamų biosintezę β-laktaminis antibiotikas, turintis platų poveikio spektrą Bakterijų fermentas, hidrolizuojantis β-laktaminius antibiotikus Aš neţinau n (%) n (%) n (%) n (%) Kas yra praplėstro

spektro β-laktamazė?

9 2 49 3

14,29% 3,17% 77,78% 4,76%

Taip pat veterinarijos gydytojų buvo paklausta, kas, jų nuomone, yra praplėstro spektro laktamazė (3.4 lent.). 49 gydytojai atsakė, jog tai yra bakterijų fermentas, hidrolizuojantis

laktaminius antibiotikus. 9 jų mano, jog tai mielių fermentas, kuris katalizuoja praplėsto spektro β-laktamų biosintezę. 3 veterinarijos gydytojai pasirinko atsakymą, jog neţino, kas yra praplėstro spektro β-laktamazė, o 2 respondentai mano, jog tai yra β-laktaminis antibiotikas, turintis platų poveikio spektrą.

3.7 pav. Kuris iš nurodytų β-laktaminių antibiotikų priklauso natūraliesiems penicilinams?

Pagal aukščiau 3.7 paveikslėlyje pavaizduotą skritulinę diagramą matome, jog veterinarijos gydytojų paklausus, kuris iš išvardintų β−laktaminių antibiotikų priklauso natūraliesiems penicilinams, daugelis (84,13 proc.) pasirinko, jog tai benzilpenicilino prokaino druska. 9,52 proc. respondentų rinkosi, jog tai ampicilinas. 4,76 proc. apklaustųjų teigia neţinantys, kuris iš išvardintų β-laktaminių antibiotikų priklauso natūraliesiems penicilinams. 1,59 proc. manė, jog tai yra kloksacilino natrio druska, o manančių, jog tai amoksicilino trihidratas, nebuvo.

3.5 lentelė. Kuris iš nurodytų antibiotikų priklauso β-laktamazių slopikliams?

Klausimas

Klavulano rūgštis

Amoksicilino

trichidratas Ampicilinas Pivmecilinas

Aš neţinau n % n % n % n % n % Kuris iš nurodytų

antibiotikų priklauso β-laktamazių slopikliams? 55 87,30% 0 0,00% 0 0,00% 3 4,76% 5 7,94% Benzilpenicilino prokaino druska 84,13% Ampicilinas 9,52 % Kloksacilino natrio druska 1,59% Amoksicilino trihidratas 0% Aš neţinau 4,76%

Kuris iš ţemiau nurodytų β-laktaminių antibiotikų

priklauso natūraliesiems penicilinams ?

Taip pat respondentų buvo klausiama, kuris iš nurodytų antibiotikų priklauso β−laktamazių slopikliams. Didţioji dalis respondentų (87,30 proc.) manė, jog tai klavulano rūgštis, 7,94 proc. respondentų teigė neţinantys atsakymo į šį klausimą, o tik 4,76 proc. respondentų manė, jog tai pivmecilinas.

Kiekvienas veterinarijos gydytojas kasdien naudoja vienas ar kitas antimikrobines medţiagas pacientų gydymui, todėl jų buvo klausiama, kokios antibiotikų klasės turėtų būti laikomos antrojo pasirinkimo ir rezervuojamos komplikuotų infekcijų gydymui (3.8 pav.).

3.8 pav. Veterinarijos gydytojų nuomonė apie antrojo pasirinkimo antibiotikų klases,

rezervuojamas komplikuotoms infekcijoms gydyti

Daugelis smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų (52,38 proc.) antrojo pasirinkimo antibiotikų klasei priskyrė pirmos kartos cefalosporinus. Komplikuotų infekcijų gydymui makrolidus rinkosi 25,40 proc., o linkozamidus – 22,22 proc. veterinarijos gydytojų. Pasirinkusių aminopenicilinų ar fluorochinolonų grupių antibiotikus, kaip antrojo pasirinkimo antibiotikus, nebuvo.

Pirmos kartos cefalosporinai (pvz., cefaleksinas) 52,38 % Linkozamidai (pvz., klindamicinas) 22,22 % Aminopenicilinai (pvz., amoksicilinas) 0,00 % Makrolidai (pvz., eritromicinas) 25,40 % Fluorochinolonai (pvz., enrofloksacinas) 0,00 % Aš neţinau 0,00 %

3.9 pav. Veterinarijos gydytojų antimikrobinių vaistų pasirinkimo ne pagal anotacijoje esančius

nurodymus dažnis

Pagal aukščiau pavaizduotą 3.9 pav. matyti, jog 74,6 proc. veterinarijos gydytojų skiria antimikrobinius vaistus ne pagal anotacijoje esančius nurodymus kartais, niekada to nedaro 23,81 proc. veterinarų, o 1,59 proc. specialistų tai atlieka daţnai.

3.6 lentelė. Kuri iš žemiau nurodytų strategijų nedera su racionalaus antibiotikų naudojimo

koncepcija? Klausimas Naudoti/išrašyti antibotikus maţiausia gamintojo rekomenduojama doze Maksimaliai naudoti vietinį gydymą gydant odos infekcijas Naudoti/išrašyti antibiotikus galimam trumpiausiam gydymo antibiotikais kursui Pirmiausia atlikti bakteriologinį tyrimą ir jautrumo tyrimus ir tik tuomet naudoti antibiotikus gydymui Maţinti ţmonių medicinoje, labai svarbių, naudojamų antibioti- kų skyrimą Aš neţinau n (%) n (%) n (%) n (%) n (%) n (%)

Kuri iš ţemiau nurodytų strategijų nedera su racionalaus antibiotikų naudojimo koncepcija? 28 44,44% 5 7,94% 7 11,11% 0 0,00% 23 36,51% 0 0,00%

Taip pat veterinarijos gydytojų buvo klausta, kokia jų nuomone iš nurodytų strategijų nedera su racionalaus antibiotikų naudojimo koncepcija (3.6 lent.). Didţioji dalis respondentų (44,44 proc.)

23,81% 74,60% 1,59% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80%

Niekada Kartais Daţnai

Kaip daţnai skiriate vaistus ne pagal anotacijoje esančius nurodymus?

manė, jog naudoti ir (ar) išrašyti antibiotikus maţiausia gamintojo rekomenduojama doze nedera su racionalaus antibiotikų naudojimo koncepcija. 36,51 proc. mano, jog maţinti ţmonių medicinoje, naudojamų labai svarbių, antibiotikų skyrimą, o 11,11 proc. respondentų manė, jog naudoti ir (ar) išrašyti antibiotikus galimam trumpiausiam gydymo antibiotikais kursui strategija nedera su jau anksčiau minėta antibiotikų naudojimo koncepcija. Nedidelė dalis apklaustųjų (7,94 proc.) mano, jog maksimaliai naudoti vietinį gydymą, gydant odos infekcijas, nėra tinkama racionalaus antibiotikų naudojimo koncepcija.

3.7 lentelė. Antimikrobinių medžiagų grupės, kurioms veterinarijos gydytojai teikia pirmenybę

gydyti skirtingų organų sistemų infekcines ligas

Pe n icili n ai Flu or oc h in olon ai Ce falosp or in ai T etr ac ik li n ai M ak roli d ai L in k oz am id ai Nitr oimid az olai Am in ogli k oz id ai S u lfon am id a i Ki ti n n n n n n n n n n % % % % % % % % % % Š lap imo t ak ų in fe k cijos 19 24 12 1 0 0 0 6 1 0 30,16% 38,1% 19,05% 1,59% 0,00% 0,00% 0,00% 9,52% 1,59% 0,00% Od os i n fe k cijos 20 4 24 9 2 3 1 0 0 0 31,75% 6,35% 38,1% 14,29% 3,17% 4,76% 1,59% 0,00% 0,00% 0,00%

Kvėpa vimo takų _infe

k

ci

33,33% 9,52% 3,17% 19,05 % 26,98 % 7,94% 0,00% 0,00% 0,00% 0,00% Vir šk in am ojo tr ak to in fe k cijos 7 7 0 15 10 1 1 4 17 1 11,11% 11,11% 0,00% 23,81 % 15,87 % 1,59% 1,59% 6,35% 26,98 % 1,59%

Pagal 3.7 lentelėje pateiktus duomenis galima teigti, jog (38,1 proc. gydytojų) šlapimo takų infekcijoms gydyti daugiausiai renkasi fluorochinolonų grupei priklausančius antibiotikus. Taip pat nemaţa dalis veterinarijos gydytojų (30,16 proc.) renkasi penicilinų grupei priklausančius preparatus. Esant šlapimo takų infekcijoms 19,05 proc. veterinarijos gydytojų renkasi cefalosporinų grupės antibiotikus. Perpus maţiau gydytojų (9,52 proc.) pirmenybę teikia aminoglikozidų grupės antimikrobinėms medţiagoms. Sulfonamidų ir tetraciklinų grupės antimikrobinius vaistus šlapimo takų infekcijoms gydyti renkasi vos po 1,59 proc. veterinarų.

Apklausoje buvo klausiama ir kokioms antimikrobinių vaistų grupėms veterinarijos gydytojai teikia pirmenybę gydydami odos infekcijas. Pasirodė, kad 38,1 proc. teikia pirmenybę cefalosporinų grupės antimikrobinėms medţiagoms. 31,75 proc. respondentų teigia, jog pirmiausia, esant reikalui, renkasi penicilinų grupės preparatus. 14,29 proc. respondentų pirmenybę teikia tetraciklinų grupės preparatams. 6,35 proc. apklaustųjų teigia, jog pirmenybę teikia fluorochinolonų, o 4,76 proc. − linkozamidų grupės antibiotikams. Nedidelė dalis apklaustųjų (3,17 proc.) pirmenybę teikia makrolidų, o 1,59 % − nitroimidazolų grupės antimikrobiniams vaistams.

Atsakydami į klausimą apie kvėpavimo takų infekcijų gydymui pirmiausiai skiriamus antimikrobinius vaistus, respondentai taip pat nebuvo vieningos nuomonės. 33,33 proc. teigė, jog pirmiausia renkasi penicilinų grupės antimikrobinius preparatus. Taip pat nemaţa dalis apklaustųjų (26,98 proc.), pirmenybę teikia makrolidų grupės antibiotikams. 19,05 proc. pirmiausiai renkasi tetraciklinų grupei priklausančius antibiotikus. 9,52 proc. respondentų renkasi fluorochinolonų, o 7,94 proc. – linkozamidų grupės antimikrobines medţagas. Maţiausia dalis apklaustųjų (3,17 proc.) kvėpavimo takų infekcijoms gydyti pirmiausiai renkasi cafalosporinų grupės antimikrobinius vaistus.

Taip pat veterinarijos gydytojų buvo klausiama kokioms antmikrobinių vaistų grupėms teikia pirmenybę gydydami virškinamojo trakto infekcijas. Didţiausia dalis respondentų (26,98 proc.) pirmiausiai renkasi sulfonamidų grupės preparatus. Taip pat nemaţa dalis respondentų (23,81 proc.) rinkosi tetraciklinų grupės antimikrobinius vaistus. 15,87 proc. respondentų, esant virškinamojo trakto

infekcijoms, pirmiausiai renkasi tetraciklinų grupės antimikrobinius preparatus. Vienodas kiekis respondentų – po 11,11 proc. pirmenybę teikia penicilinų ir fluorochinolonų grupių antimikrobiniams vaistams. 6,35 proc. virškinamojo trakto infekcijoms gydyti renkasi aminoglikozidų grupės antibiotikus. Nedidelė dalis respondentų (1,59 proc.), esant reikalui, pirmiausia renkasi lindozamidų, nitroimidazolų ar kitų antimikrobinių vaistų grupių preparatus.

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Apibendrinus tyrimo rezultatus, matyti, kad 2017 m. Lietuvos smulkiųjų gyvūnų klinikų veterinarijos gydytojai, atvykus pacientui pirmą kartą, kuriam reikalingas gydymas antimikrobiniais vaistais, daugiausiai (60,32 proc.) laukdami antibiogramos rezultatų, taiko empirinį gydymą. Dalis jų (39,68 proc.) pirmiausiai gydo empiriškai, o pasirinkusių antibiogramos atlikimą ir tik tuomet antibiotikų skyrimą nebuvo. Pagal 2011 metais Australijoje atlikto tyrimo rezultatus, pusė respondentų (50,0 proc.) atsakė, jog, pirmą kartą atvykus pacientui, kuriam reikalingas gydymas antimikrobiniais vaistais, renkasi empirinį gydymą, 26,0 proc. apklaustųjų teigė, jog pirmiausia atlieka bakterijų jautrumo tyrimą ir tik tuomet skiria gydymą, o 24,0 proc. respondentų taiko empirinį gydymą, kol gaunami bakterijų jautrumo tyrimo rezultatai (51). 2013 metais Pietų Afrikoje atlikto tyrimo duomenimis, didţiausia dalis veterinarijos gydytojų (91,16 proc.) taiko empirinį gydymą, 8,29 proc., laukdami antibiogramos rezultatų, atlieka empirinį gydymą, o tik labai maţa dalis veterinarų (0,55 proc.) pirmiausia atlieka antimikrobinių medţiagų jautrumo tyrimą (52). Atlikus tyrimą, galima teigti, jog Lietuvos veterinarijos gydytojai labiau linkę atlikti antibiotikų jautrumo tyrimą ir paskirti empirinį gydymą, kol gaunami rezultatai, nei kitų šalių veterinarijos gydytojai.

Pagal mūsų tyrimo rezultatus, labai didelė dalis apklaustųjų (92,06 proc.) teigė, jog kiekvieną kartą, prieš skirdami antimikrobinius vaistus pacientams, juos pasveria, daţnai, bet ne visada tai daro 6,35 proc. apklaustųjų, kartais - tik 1,59 proc., o nesveriančių savo pacientų respondentų nebuvo. 2015 metais Italijoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog 74,0 proc. veterinarų, prieš paskirdami vaistus, visada pasveria pacientą, 19,0 proc. tai daro daţnai, bet ne visada, 6,0 proc. − kartais ir tik 1,0 proc. respondentų nesveria gyvūno paskirdami gydymą (2). Mūsų šalies veterinarijos gydytojai, labiau nei kitų, linkę įprastai visada pasverti gyvūną, prieš paskirdami antimikrobinio vaisto gydymo dozę ir kursą.

Didţioji dalis smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų teigia, jog kai nesiseka išgydyti gyvūno paskyrus pirminį gydymą antimikrobiniais vaistais (98,41 proc.), atlieka jautrumo testą, norėdami išsiaiškinti, kodėl neveikia antimikrobiniai vaistai, ir paskirti kitus efektyvesniam gydymui ir tik 1,59 proc., t.y. 1 respondentas, teigė, jog, ir nesisekant paciento išgydyti, nesirenka atlikti jautrumo tyrimo. Tyrimo, atlikto 2012 metais, rezultatai parodė, jog skirtingose Europos valstybėse 89,9 proc. respondentų rinkosi atlikti jautrumo tyrimą, kai paskirtas pirminis gydymas nėra efektyvus (53). Atliktų tyrimų duomenimis, Lietuvoje dirbantys veterinarijos gydytojai, panašiai kaip ir Europoje, taip pat yra linkę atlikti antibiotikų jautrumo tyrimą, kai pirminė antimikrobinė terapija nėra veiksminga.

Remiantis atliktos apklausos duomenimis, daugiausia veterinarijos gydytojų, net 60,32 proc., atlikę bakterijų antimikrobiniams vaistams jautrumo testą ir laukdami rezultatų, naudoja antimikrobinius vaistus empiriškai. 39,68 proc. veterinarų atlieka paciento gydymą empiriškai, o

atliekančių antibiogramą ir skiriančių antimikrobinius preparatus, tik gavus rezultatus, gydytojų nebuvo. Tyrimo, atlikto Italijoje (2015m.) rezultatatai rodo, kad net 75,0 proc. veterinarijos gydytojų pirmiausia atlieka antibiogramą ir, kol laukiama rezultatų, paskiria antibiotikus, 16,0 proc. atlieka tik antibiogramą ir, tik gavus tyrimo rezultatu, paskiria gydymą antimikrobiniais preparatais, o likę 9,0 proc. apklaustųjų atlieka empirinį gydymą (2). Panašiai kaip Italijoje, taip ir Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog daugelis veterinarijos gydytojų pirmiausia, paskirdami antimikrobinę terapiją, atlieka bakterijų jautrumo tyrimą ir, laukdami rezultatų, naudoja antibiotikus empiriškai, bet, priešingai nei Italijoje, mūsų šalies veterinarijos gydytojai daţniau naudoja empirinę antibiotikų terapiją.

Didţioji dalis veterinarijos gydytojų (52,38 proc.) nurodė, jog kaip antro pasirinkimo ir rezervuojami komplikuotų infekcijų gydymui turėtų būti naudojami pirmos kartos cefalosporinų grupės antimikrobiniai vaistai. 25,40 proc. respondentų – makrolidų, o 22,22 proc. − linkozamidų grupės antibiotikus nurodė kaip antro pasirinkimo antibiotikus, naudojamus komplikuotų infekcijų gydymui.

Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, 74,6 proc. respondentų antibiotikus ne pagal anotacijoje esančius nurodymus naudoja kartais, niekada to nedaro 23,81 proc., o daţnai tik 1,59 proc. respondentų. Pagal Olandijoje atliktus tyrimus, net 74,6 proc. veterinarijos gydytojų skiria antimikrobinius vaistus ne pagal anotacijoje esančius nurodymus, 23,81 proc. respondentų to nedaro niekada, o tik 1,59 proc. daro tai daţnai. Pagal Pietų Afrikoje atliktus tyrimus, didţioji dalis veterinarijos gydytojų (73,48 proc.) skiria antimikrobinius vaistus ne pagal anotacijoje esančius nurodymus, 13,81 proc. to nedaro niekada, o 12,71 proc. tai daro kartais (52). Remiantis 2015 metais Italijoje atlikto tyrimo rezultatais, 66,0 proc. veterinarijos gydytojų antibiotikus ne pagal anotacijoje esančius nurodymus naudoja kartais, 12,0 proc. – daţnai, o 22,0 proc. apklaustųjų nenaudoja niekada (2). Lyginant gautus tyrimo rezultatus su uţsienyje atliktų tyrimų rezultatais, paaiškėjo, kad panašus skaičius veterinarijos gydytojų tiek Lietuvoje, tiek Europoje kartais naudoja antimikrobinius vaistus ne pagal anotacijoje esančius nurodymus, nors tai yra nerekomenduojama.

38,1 proc. Lietuvos veterinarijos gydytojų šlapimo takų infekcijų gydymui daugiausiai renkasi fluorochinolonų grupei priklausančius antibiotikus. Taip pat nemaţa dalis veterinarijos gydytojų (30,16 proc.) renkasi penicilinų grupei priklausančius preparatus. Esant šlapimo takų infekcijoms 19,05 proc. veterinarijos gydytojų renkasi cefalosporinų grupės antibiotikus. Perpus maţiau gydytojų (9,52 proc.) pirmenybę teikia aminoglikozidų grupės antimikrobinėms medţiagoms. Sulfonamidų ir tetraciklinų grupės antimikrobinius vaistus šlapimo takų infekcijoms gydyti renkasi vos po 1,59 proc. veterinarų. 2007 metais Italijoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog 62,7 proc. veterinarų šlapimo takų infekcijų gydymui pirmiausiai renkasi fluorochinolonų grupei priklausančius antibiotikus, 22,0 proc. respondentų renkasi penicilinų grupei priklausančius preparatus. 4,7 proc. smulkių gyvūnų

veterinarijos gydytojų renkasi cefalosporinų, 4,7 proc. − tetraciklinų, 4,0 proc. sulfonamidų, 0,7 proc. − linkozamidų, 0,7 proc. − nitroimidazolų, 0,5 proc. − aminoglikozidų grupės preparatus (2).

Gydydami odos infekcijas 38,1 proc. apklausoje dalyvavusių veterinarijos gydytojų teikė pirmenybę cefalosporinų grupės antimikrobinėms medţiagoms. 31,75 proc. respondentų pirmiausia renkasi penicilinų grupės preparatus. 14,29 proc. respondentų pirmenybę teikia tetraciklinų grupės preparatams. 6,35 proc. apklaustųjų teigia, jog pirmenybę teikia fluorochinolonų, o 4,76 proc. − linkozamidų grupės antibiotikams. Nedidelė dalis apklaustųjų (3,17 proc.) pirmenybę teikia makrolidų, o 1,59 proc. − nitroimidazolų grupės antimikrobiniams vaistams. Tyrimo, atlikto Italijoje (2015 m.), rezultatatai rodo, kad gydant odos infekcijas didţioji dalis veterinarijos gydytojų (48,49 proc.) renkasi cefalosporinų grupės antimikrobinius preparatus, maţesnė jų dalis (39,47 proc.) renkasi penicilinų grupės praparatus, dalis veterinarijos gydytojų (6,01 proc.) nurodė, jog renkasi kitus, apklausos variantuose nenurodytus antimikrobinius preparatus. Taip pat nedidelė dalis veterinarijos gydytojų (3,0 proc.) pirmenybę gydydami odos infekcijas teikia fluorochinolų grupės preparatams. 1,12 proc. respondentų gydymui renkasi makrolidų ir linkozamidų, o 0,37 proc. − tetraciklinų ir animoglikozidų grupės antimikrobinius vaistus (2).

Paklausti apie skiriamus antimikrobinius vaistus kvėpavimo takų infekcijų gydymui, respondentai taip pat nebuvo vieningos nuomonės. Didţiausia dalis jų (33,33 proc.) pirmiausia renkasi penicilinų grupės antimikrobinius preparatus. Taip pat nemaţa dalis apklaustųjų (26,98 proc.), pirmenybę teikia makrolidų grupės antibiotikams. 19,05 proc. pirmiausiai renkasi tetraciklinų grupei priklausančius antibiotikus. 9,52 proc. respondentų teikia fluorochinolonų, o 7,94 proc. − linkozamidų grupės antimikrobinėms medţagoms. Maţiausia dalis apklaustųjų (3,17 proc.) kvėpavimo takų infekcijoms gydyti pirmiausiai renkasi cafalosporinų grupės antimikrobinius vaistus. Tyrimo, atlikto Italijoje (2015m.) rezultatai rodo, kad gydant kvėpavimo takų infekcijas didţiausia dalis veterinarijos gydytojų (46,24 proc.) renkasi penicilinų grupės antibiotikus. Tetraciklinus renkasi 24,43 proc., fluorochinolonus – 14,28 proc., cefalosporinus −10,52 proc. respondentų. Nedidelė dalis veterinarijos gydytojų (2,63 proc.) nurodė, jog renkasi kitas, nenurodytas antimikrobinių preparatų grupes. Kvėpavimo takų infekcijos gydyti makrolidus ir sulfonamidus renkasi 0,75 proc. veterinarų, o tik 0,37 proc. − animoglikozidus (2).

Virškinamojo trakto infekcijoms 26,98 proc. respondentų pirmiausiai renkasi sulfonamidų, o 23,81 proc. renkasi tetraciklinų grupės antimikrobinius vaistus. 15,87 proc. respondentų esant virškinamojo trakto infekcijoms pirmiausiai renkasi tetraciklinų grupės antimikrobinius preparatus. Vienodas respondentų skaičius, 11,11 proc., pirmenybę teikia penicilinų ir fluorochinolonų grupių antimikrobiniams vaistams. 6,35 proc. virškinamojo trakto infekcijoms gydyti renkasi aminoglikozidų grupės antibiotikus. Nedidelė dalis respondentų (1,59 proc., esant reikalui, pirmiausia renkasi lindozamidų, nitroimidazolų ar kitų antimikrobinių vaistų grupių preparatus. Tyrimo, atlikto Italijoje

(2015 m.), rezultatatai rodo, jog didţioji dalis veterinarijos gydytojų (49,62 proc.) renkasi penicilinų, o 21,42 proc. − fluorochinolonų grupės preparatus. Vienodas kiekis respondentų (6,76 proc.) rinkosi nitroimidazolų ir kitas, nenurodytas antimikrobinių preparatų grupes. Taip pat nedidelė dalis veterinarijos gydytojų (6,01 proc.) renkasi cefalosporinų, o 4,13 proc. − makrolidų grupės antimikrobinius preparatus. 1,5 proc. veterinarijos gydytojų renkasi tetraciklinų ir linkozamidų, o 0,37 proc. − aminoglikozidų, sulfonamidų ar ciklosporinų grupės antibiotikus (2). Apibendrinant literatūros ir mūsų gautus duomenis, matyti, kad daugumoje atvejų, pastarųjų metų, veterinarijos gydytojų antimikrobinės terapijos įpročiai sutampa.

5. IŠVADOS

1. Sudarius išsamią 3 tipų klausimų anketą, pirmą kartą Lietuvoje anoniminės apklausos būdu gauti reprezentatyvūs smulkiųjų gyvūnų klinikų veterinarijos gydytojų iš įvairių šalies regionų antimikrobinės terapijos įpročių 2017 m. duomenys;

2. Dalis Lietuvoje dirbančių veterinarijos gydytojų turi nepakankamai ţinių apie antimikrobinius vaistus, nes:

2.1. 71,43 proc. apklaustų veterinarijos gydytojų neţino, kuri antibiotikų grupė priklauso chinolonams;

2.2. 15,87 proc. apklaustųjų neţino, kuri iš pateiktų β−laktaminių antibiotikų grupių priklauso natūraliesiems penicilinams;

2.3. 12,7 proc. apklaustųjų neteisingai pasirinko antibiotikų grupę, kuriai priklauso β-laktamazių slopikliai.

3. Lyginant su kitų šalių analogiškų tyrimų rezultatais, Lietuvos veterinarijos gydytojai:

3.1. labiau linkę atlikti antibiotikų jautrumo tyrimą ir paskirti empirinį gydymą, kol gaunami rezultatai, nei kitų šalių veterinarijos gydytojai;

3.2. labiau nei kitų šalių gydytojai linkę įprastai visada pasverti gyvūną, prieš paskirdami antimikrobinio vaisto dozę;

3.3. panašiai naudoja antimikrobinius vaistus ne pagal anotacijoje esančius nurodymus, nors tai ir nėra rekomenduotina.

4. Atsiţvelgus į gauto tyrimo rezultatus, veterinarijos gydytojams reikia keisti kai kuriuos neracionalius įpročius ir skirti antimikrobinius preparatus, remiantis tiksliausia ir naujausia informacija, pranešti apie bet kokį ţalingą antimikrobinių vaistų poveikį, taip pat apie jų neveiksmingumą bei vengti naudoti veterinarijoje nepatvirtintas antimikrobines medţiagas nemaistiniams gyvūnams gydyti ne pagal indikacijas.

6. REKOMENDACIJOS

Atsiţvelgus į mūsų nuomone, pakankamai reprezentatyvius, smulkiųjų gyvūnų klinikų veterinarijos gydytojų antimikrobinės terapijos įpročių anketinio tyrimo rezultatus, veterinarijos gydytojams rekomenduojama:

a) skirti antimikrobinius preparatus, remiantis tiksliausia ir naujausia informacija apie farmakodinamiką ir farmakokinetiką bei apie įvairioms grupėms priklausančių antimikrobinių medţiagų veikimą;

b) pranešti kompetentingai institucijai apie bet kokį ţalingą antimikrobinių vaistų poveikį, taip pat apie jų neveiksmingumą;

c) vengti naudoti veterinarijoje nepatvirtintas antimikrobines medţiagas nemaistiniams gyvūnams gydyti ne pagal indikacijas.

Valstybinėms institucijoms rekomenduojama:

a) rengti gyvūnų sveikatos programas, grindţiamas gerąja higienos praktika ir kitomis prevencinėmis priemonėmis, kad būtų skatinama netaikyti reguliarios profilaktikos antimikrobiniais vaistais;

b) rengti veterinarijos gydytojų kvalifikacijos kėlimo programas, susijusias su atsakingu antimikrobinių vaistų naudojimu.