LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

ROBERTA MIKNIŪTĖ

ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ IR KVĖPAVIMO SISTEMŲ FUNKCINIŲ RODIKLIŲ BEI SUVOKIAMŲ PASTANGŲ SĄSAJŲ

NUSTATYMAS, TAIKANT AUKŠTO INTENSYVUMO PRATYBAS JAUNO AMŽIAUS MOTERIMS

Magistro studijų programos „SVEIKATINIMAS IR REABILITACIJA” (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas

Darbo vadovė:

dr. Ernesta Gurskienė

KAUNAS, 2017

TURINYS

SANTRAUKA ... 4

ABSTRACT ... 6

ĮVADAS ... 8

1 LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

1.1 Širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklių adaptacija į fizinį krūvį ...10

1.1.1 Širdies ir kraujagyslių sistemos reakcijų į fizinį krūvį tipai ... 11

1.1.2 Širdies susitraukimų dažnis ir jo reakcija į aukšto intensyvumo fizinį krūvį .. 12

1.1.3 Arterinis kraujo spaudimas ir jo reakcija į aukšto intensyvumo fizinį krūvį ... 14

1.2 Kvėpavimo sistemos rodiklių adaptacija į fizinį krūvį ...15

1.2.1 Gyvybinė plaučių talpa ir jos reakcija į didelio intensyvumo fizinį krūvį ... 16

1.2.2 Kvėpavime dalyvaujantys raumenys ir jų reakcija į didelio intensyvumo fizinį krūvį……… ... 17

1.3 Suvokiamos pastangos aukšto intensyvumo fizinio krūvio metu ...18

1.4 Aukšto intensyvumo treniruotė, jos poveikis organizmui ...19

1.4.1 „Tabata“ metodo koncepcija ... 19

1.5 „Tabata“ fizinio krūvio poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai...20

2 TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS ... 22

2.1 Tiriamieji ...22

2.2 Tyrimo organizavimas ...22

2.3 Tyrimo metodai ...23

2.3.1 Anketa ... 23

2.3.2 Širdies susitraukimų dažnio vertinimas ... 23

2.3.3 Arterinio kraujo spaudimo matavimas ... 25

2.3.4 Gyvybinės plaučių talpos matavimas ... 25

2.3.5 Kvėpuojamųjų raumenų jėgos matavimas ... 26

2.3.6 Suvokiamų pastangų vertinimas ... 27

2.3.7 Tabata garsinio signalo laikmatis ... 28

2.3.8 Taikyto fizinio krūvio programa pagal „Tabata“ metodą. ... 28

2.3.9 Statistinė duomenų analizė ... 32

3 TYRIMO REZULTATAI... 33

3.1 Tiriamųjų apklausos rezultatai...33

3.2 Arterinio kraujo spaudimo rodiklių prieš ir po fizinio krūvio bei atsistatymo vertinimo rezultatai ...34

3.3 Gyvybinės plaučių talpos rodiklių prieš ir po fizinio krūvio vertinimo rezultatai ...37

3.4 Kvėpavimo raumenų jėgos rodiklių prieš, iškart po fizinio krūvio ir praėjus 4 min. po fizinio krūvio vertinimo rezultatai ...38

3.5 Suvokiamų pastangų dydžio vertinimo rezultatai ...39

3.6 Širdies susitraukimų dažnio vertinimo rezultatai ...41

3.7 Jauno amžiaus moterų širdies ir kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų rodiklių bei suvokiamų pastangų sąsajos taikant didelio intensyvumo fizinį krūvį. ...43

REZULTATŲ APTARIMAS ... 47

IŠVADOS ... 50

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 51

MOKSLINĖ PUBLIKACIJA... 52

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 53

SANTRAUKA

Mikniūtė R. Širdies ir kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų funkcinių rodiklių bei suvokiamų pastangų sąsajų nustatymas, taikant aukšto intensyvumo pratybas jauno amžiaus moterims, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. Ernesta Gurskienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2017, - 60 psl.

Tyrimo objektas: jauno amžiaus moterų širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemų bei suvokiamų pastangų rodikliai ir jų sąsajos, taikant aukšto intensyvumo pratybas.

Darbo tikslas: nustatyti širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų funkcinių rodiklių bei suvokiamų pastangų sąsajas, taikant aukšto intensyvumo pratybas jauno amžiaus moterims.

Uždaviniai: 1) Įvertinti ir palyginti sportuojančių ir nesportuojančių jauno amžiaus moterų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rodiklius atliekant aukšto intensyvumo pratimus;

2) Įvertinti ir palyginti sportuojančių ir nesportuojančių jauno amžiaus moterų kvėpavimo sistemos funkcinius rodiklius prieš ir po aukšto intensyvumo pratimų atlikimo;

3) Įvertinti ir palyginti sportuojančių ir nesportuojančių jauno amžiaus moterų suvokiamų pastangų dydį atliekant didelio intensyvumo pratimus;

4) Nustatyti jauno amžiaus moterų širdies kraujagyslių, kvėpavimo sistemų funkcinių rodiklių bei suvokiamų pastangų sąsajas prieš ir po didelio intensyvumo pratimų programos.

Tyrimo metodika: Tyrime dalyvavo atrinktos 32 jauno amžiaus (18-30 m.), neturinčios širdies ir kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų sutrikimų moterys, kurios pagal anketos rezultatus buvo suskirstytos į dvi grupes: 1) 15 nesportuojančių moterų; 2) 17 reguliariai (≥ 6 mėn. ir daugiau) sportuojančių moterų. Taikyto fizinio krūvio programa buvo sudaryta pagal originalų „Tabata“

treniruotės metodą: 4 min. fizinis krūvis, iš kurių 20 sek. sudarė pratimo atlikimas, 10 sek. – poilsis (Tabata 1996). Tyrimo pradžioje dalyvėms buvo matuojamas AKS prieš, iškart po fizinio krūvio ir praėjus 3 min. ir 6 min. po fizinio krūvio, GPT buvo matuojama prieš ir iškart po fizinio krūvio, o kvėpavimo raumenų jėga - prieš, iškart po fizinio krūvio ir praėjus 4 min. po fizinio krūvio. ŠSD buvo fiksuojamas prieš fizinį krūvį, viso fizinio krūvio metu ir atsistatymas iki ramybės ŠSD. Subjektyvios suvokiamos pastangos buvo vertinamos fizinio krūvio viduryje ir iškart po fizinio krūvio. Statistinė duomenų analizė buvo atliekama SPSS 22.0 kompiuterine programa. Dviems nepriklausomoms imtims palyginti buvo naudotas Mano – Vitnio - Vilkoksono kriterijus, dviems priklausomoms imtims - Vilkoksono kriterijus. Trims priklausomoms imtims palyginti buvo naudotas Freedmano kriterijus. Ryšio stiprumui nustatyti buvo naudotas Spirmeno (Spearman’s) koreliacijos koeficientas.

Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p <0,05.

Išvados: 1. Nustatyta, kad sportuojančių ir nesportuojančių moterų sistolinis ir diastolinis kraujo spaudimas prieš fizinį krūvį, iškart po fizinio krūvio, praėjus 3 min. ir 6 min. po fizinio krūvio reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Taip pat buvo nustatyta, kad sportuojančių moterų širdies susitraukimų dažnis aukšto intensyvumo fizinio krūvio metu nepasiekė veiksmingiausios poveikio zonos (70-85 proc. ŠSD rezervo), o nesportuojančių moterų širdies susitraukimų dažnis buvo 70-85 proc. ŠSD rezervo ribose. 2. Nustatyta, kad sportuojančių ir nesportuojančių moterų gyvybinės plaučių talpos rodikliai ramybės metu ir po fizinio krūvio nesiskyrė (p>0,05). Taip pat nustatyta, kad nesportuojančių moterų kvėpavimo raumenų jėga padidėjo praėjus 4 min. po fizinio krūvio (p<0,05).

3. Nustatyta, kad sportuojančių moterų suvokiamų pastangų dydis fizinio krūvio viduryje buvo

statistiškai reikšmingai didesnis (p<0,05) nei nesportuojančių moterų. Nustatyta, kad

nesportuojančios moterys suvokiamų pastangų dydį po fizinio krūvio įvertino statistiškai reikšmingai

didesniu balu (p<0,05), nei sportuojančios moterys. Taip pat buvo nustatyta, jog sportuojančių ir

nesportuojančių moterų suvokiamų pastangų dydis po fizinio krūvio buvo įvertintas statistiškai

reikšmingai didesniu balu (p<0,05), nei fizinio krūvio viduryje. 4. Nustatyta, kad po fizinio krūvio

padidėjus nesportuojančių moterų sistoliniam arteriniam kraujo spaudimui, sumažėjo gyvybinė

plaučių talpa; fizinio krūvio viduryje didėjant sportuojančių moterų širdies susitraukimų dažniui

didėja ir suvokiamų pastangų balas; po aukšto intensyvumo fizinio krūvio padidėjus širdies

susitraukimų dažniui tiek sportuojančios, tiek nesportuojančios moterys adekvačiai nurodė ir

didesnes suvokiamas pastangas.

ABSTRACT

Mikniūtė R. Relationship between cardiovascular and respiratory systems functional indicators and perceived exertion rate after a high intensity training in young adult females / supervisor dr. Ernesta Gurskienė; Lithuanian University of Health Science; Faculty of Nursing;

Department of Sports. - Kaunas, 2017, - p. 61

Research object: relationship between cardiovascular, respiratory systems functional indicators and perceived exertion scale rate after high intensity training in young adult females.

The aim of this study is to establish the relationship between cardiovascular and respiratory systems functional indicators and perceived exerton rate after high intensity training in young adult females.

Objectives: 1) To establish and compare cardiovascular system functional indicators during high intensity training in untrained and regularly physical active females. 2) To establish and compare respiratory system functional indicators before and after high intensity training in untrained and regularly physical active females. 3) To establish and compare perceived exertion rates during and after high intensity training in untrained and regularly physical active females. 4) To establish a relationship between cardiovascular and respiratory systems functional indicators and perceived exertion scale rate before and after high intensity training in young adult female.

Methods: 32 young adult female (18-30 y.) without cardiovascular and respiratory system impairments took a part in the research study and were divided into two groups: 15 regularly not physically active females were in first group and 17 regularly physically active females were in second group. Original Tabata high intensity training was used in this research, which was considered of 4 min. training: 20 sec. active phase and 10 sec. passive phase (Tabata 1996). Blood pressure was measured before and after training and 3 min. and 6 min. after training. Forced vital capacity was measured before and after training. Respiratory muscle force was measured before, after training and 4 min. after training. Heart rate was measured before and during training and it’s change until it returns normal. The low back pain rainting was taken according to the numerical rating scale.

Furthermore, the lumbar mobility was measured by two inclinometers as well as trunk muscles endurance was assessed using the special muscle endurance tests. A perceived exertion rate was measured in the middle of the training and after training using OMNI perceived exertion scale.

Statistical analysis was done by SPSS 22.0 analysis system. Mann- Vitney- Vilcoxon test was used for analysis of two independent samples. Vilcoxon test was used for analysis of two related samples.

Freedmans test was used for analysis of three independent samples. Spearman’s correlation was used

for correlation analysis. Statistically significant as p<0,05.

Conclusion: 1) There was no significant difference between systolic and diastolic blood pressure

before and after training and after 3 min. and 6 min. after training (p≥0,05). Also heart rate was lower

than 70 percent of heart rate reserve in regularly physical active females, neither than untrained

females. 2) There was no significant difference between forced vital capacity before and after training

in untrained and regularly physical active females (p≥0,05). Also there was significant difference

between respiratory muscle force after training and after 4 min. training in untrained females

(p<0,05). 3) There was significant difference between perceived exertion rate in groups in the middle

of the training (p<0,05). Also a perceived exertion rate was significant higher in regular physically

active females in the middle of the training (p<0,05). Also a perveived exertion scale after training

was significant higher in untrained females. A perceived exertion rate was significant higher after

training in both groups (p<0,05). 4) There was reverse correlation between systolic blood pressure

and forved ital. capacity in untrained females. There was direct correlation between max. heart rate

in the middle of the training and peceived exertion rate in the middle of the training in regularly

physical active females. There was direct correlation between heart rate after training and perceived

exertion rate after training in both groups.

PADĖKA

Padėka skiriama magistrinį darbą rengti padėjusiai darbo vadovei gerb. dr. Ernestai Gurskienei už nuoširdų darbą padedant išgryninti magistro baigiamojo darbo temą, už pagalbą atliekant tyrimą, už tyrimui reikalingų priemonių parūpinimą ir pagalbą formuluojant mokslinius terminus. Taip pat dėkoju už palaikymą mokslinės konferencijos metu publikuojant tyrimą.

Taip pat padėka skiriama dr. Agnei Slapšinskaitei už pastebėjimus ir patarimus apie

suvokiamų pastangų dydį ir “Tabata” treniruotės metodą.

SANTRUMPOS

SAKS – sistolinis arterinis kraujos spaudimas DAKS – diastolinis arterinis kraujo spaudimas ŠSD – širdies susitraukimų dažnis

GPT – gyvybinė plaučių talpa KRJ – kvėpuojamųjų raumenų jėga SP- suvokiamos pastangos

ŠKS – širdies ir kraujagyslių sistema

KS – kvėpavimo sistema

ĮVADAS

Daugelyje mokslinių šaltinių teigiama, kad fizinis aktyvumas yra naudingas tiek fizinei, tiek ir psichinei sveikatai (1). Fizinis aktyvumas daro teigiamą poveikį ne tik širdies ir kraujagyslių sistemai ir metaboliniams procesams, bet ir pagerina nuotaiką, sumažina stresą, depresiją ir nerimą.

(2). Nepaisant šių teigiamų poveikių organizmui, trečdalis populiacijos gyvena sėsliau, todėl taip reikalingas fizinis aktyvumas labai sumažėjo, kas dažnai išryškina su neveiklumu susijusias sveikatos problemas (3). Norėdami išvengti nepageidaujamų sveikatos požymių ar juos pristabdyti, kai kurie žmonės vis dažniau į savo gyvenimą įtraukia ar bando įtraukti fizinį aktyvumą, kas tapo neatsiejama dalimi nuo sveiko gyvenimo būdo (4).

Vis dažniau tarp fiziškai aktyvių žmonių populiarėja terminas fitspiracija (angl. fitspiration).

Tai internetinė tendencija, kuri skatina žmones imtis sveikesnio gyvenimo būdo, kurio pagrindas yra sveika subalansuota mityba ir, žinoma, aukšto intensyvumo aerobinės treniruotės (5, 6). Kadangi dabar grožio kultas užima svarbią dalį visuomenėje, vis dažniau jauno amžiaus moterų nori atrodyti sveikos, lieknos ir gražios. Tyrimai rodo, kad bet koks aerobinino pobūdžio krūvis yra bendra nefarmakologinė intervencija norint sumažinti kūno svorį (7). Todėl neretai moterys, norėdamos pagerinti sveikatą ir pagražinti kūno formas, imasi įvairių fizinio aktyvumo formų. Vienos iš tokių fizinio aktyvumo formų gali būti aerobinio pobūdžio gana aukšto intensyvumo treniruotės, kurios gali būti pavienės arba įtraukiamos į grupinių treniruočių programą.

Pavienės aukšto intensyvumo treniruotės gali vykti prižiūrint specialistui arba ne.

Internetinėje erdvėje surasta aukšto intensyvumo pratybų programa atliekant be priežiūros gali būti žalinga organizmui ir iššaukti vienus ar kitus nepageidaujamus širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų požymius. Dažniausiai tokiu būdu atliekant treniruotę nebūna sekamas maksimalus širdies susitraukimų dažnis ir širdies susitraukimų dažnio rezervas, kas padėtų įvertinti adekvatų kiekvienam organizmui fizinio krūvio intensyvumą.

Organizmo adaptaciją į fizinį krūvį geriausiai galima pamatyti sekant širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos rodiklių kaitą (8). Širdies susitraukimų dažnio variabilumo įvertinimas yra labai svarbus, norint išanalizuoti autonominės sistemos veiklą, atliekant skirtingo pobūdžio fizinius krūvius (9). Aukšto intensyvumo fizinio krūvio metu pasiekiamas 80 – 90 proc. nuo maksimalaus širdies susitraukimų dažnio krūvio intensyvumas (10), todėl labai svarbu sekti organizmo rodiklius, norint išvengti nepageidaujamų organizmo reakcijų, tokių kaip galvos svaigimas, apalpimas, pykinimas, širdies permušimas.

Viena iš tokių populiarėjančių aukšto intensyvumo treniruočių formų yra “Tabata”

treniruotė, kurios pagrindinis principas yra 4 minučių fizinis krūvis, susidedantis iš 20 sekundžių

aktyvaus pratimo atlikimo ir 10 sekundžių poilsio (11). “Tabata” treniruotės pratimai nėra specifiniai, juos galima apibūdinti kaip bendriniais pratimais, lavinančiais tiek aerobinę, tiek anaerobinę ištvermę (12), todėl tokie pratimai ar jų deriniai neretai įtraukiami į aerobinio pobūdžio treniruotes sporto ir sveikatingumo klubuose, kur taip pat nėra sekama organizmo rodiklių kaita fizinio krūvio metu. Todėl atsiradus “Polar H7” pulsometrui, registruojančiam širdies susitraukimų dažnio kaitą viso fiznio krūvio metu individualiai buvo nuspręsta ištirti trumpalaikį “Tabata” pratybų poveikį organizmui.

Darbo tikslas: nustatyti širdies ir kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų funkcinių rodiklių bei suvokiamų pastangų sąsajas, taikant didelio intensyvumo pratybas jauno amžiaus moterims.

Uždaviniai:

1) Įvertinti ir palyginti sportuojančių ir nesportuojančių jauno amžiaus moterų širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinius rodiklius atliekant aukšto intensyvumo pratimus.

2) Įvertinti ir palyginti sportuojančių ir nesportuojančių jauno amžiaus moterų kvėpavimo sistemos funkcinius rodiklius prieš ir po aukšto intensyvumo pratimų atlikimo;

3) Įvertinti ir palyginti sportuojančių ir nesportuojančių jauno amžiaus moterų suvokiamų pastangų dydį atliekant didelio intensyvumo pratimus

4) Nustatyti jauno amžiaus moterų širdies kraujagyslių, kvėpavimo sistemų funkcinių rodiklių

bei suvokiamų pastangų sąsajas prieš ir po didelio intensyvumo pratimų programos.

1 LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklių adaptacija į fizinį krūvį

Pirminė šių sistemų sąveikos funkcija yra aprūpinti kūno struktūras deguonimi, maisto medžiagomis ir pašalinti medžiagų apykaitos produktus tam, kad sureguliuoti kūno temperatūrą ir palaikyti rūgščių ir šarmų bei hormonų pusiausvyrą. Fizinis aktyvumas didina skeleto raumenų pajėgumą, todėl padidėja periferinės kraujotakos laidumas. Taip pat padidėja ir kairiojo skilvelio kontraktiliškumas, ko pasekoje į periferiją išstumiama daugiau kraujo. Todėl bendrai padidėja organizmo pajėgumas fiziniam krūviui (13).

Kad širdies ir kraujagyslių sistema būtų naudinga, ji turi būti pajėgi adekvačiai reaguoti į padidėjusį griaučių raumenų sistemos deguonies poreikį ir suvartojimą, didinant susitraukimų skaičių arba stipriau susitraukiant ir greičiau atsipalaiduojant. Širdies ir kraujagyslių sistemos atsakui į fizinį krūvį svarbūs rodikliai yra tokie kaip išstumiamo kraujo kiekis vieno susitraukimo metu, išstumiamo kraujo kiekis per minutę ir širdies susitraukimų dažnis. Išstumiamas kraujo kiekis per minutę tiesiogiai priklauso nuo deguonies suvartojimo krūvio metu: didėjant fiziniam krūviui, didėja išstumiamo kraujo kiekis per minutę, tačiau tik iki maksimalaus pajėgumo (14).

Vienas iš metodų, kuriuo galime įvertinti išstumiamo kraujo kiekio vieno susitraukimo metu, išstumiamo kraujo kiekio per minutę ir širdies susitraukimų dažnio pokyčius didinant fizinį krūvį, yra veloergometrija. Vieno tyrimo metu buvo pastebėta, kad išstumiamo kraujo kiekis per minutę ir širdies susitraukimų dažnis didėjo intensyvėjant fiziniam krūviui, o išstumiamo kraujo kiekis vieno susitraukimo metu padidėjo tik iki 40-60 proc. VO

max. (pav. 1, 2, 3) (15).

2 pav. Širdies susitraukimų dažnio pokytis fizinio krūvio metu (Fisher, Jensen 1990) 1 pav. Išstumiamo kraujo kiekio

per minutę pokytis (Fisher, Jensen 1990)

3 pav. Išstumiamo kraujo kiekio pokytis vieno širdies susitraukimo metu (Fisher, Jensen 1990)

Taip pat ŠKS yra svarbi ir termoreguliacijos procesuose. Fizinio aktyvumo metu daugiau kraujo yra siunčiama dirbantiems raumenims ir pakilus kūno temperatūrai, kraujas siunčiamas iš gilesnių sluoksnių į paviršinius atvėsinimui. Šis procesas vyksta didėjant išstumiamo kraujo kiekiui per minutę ir perskirstant kraujo tėkmę – didesnis kraujo kiekis nukreipiamas aktyviems raumenims, sumažinant jo kiekį vidaus organuose. Toks procesas leidžia net apie 80 proc. išstumto kraujo kiekio per minutę pasiekti aktyvius raumenis ir odą intensyvaus fizinio krūvio metu (16).

Kitas rodiklis nusakantis ŠKS poveikį į fizinį krūvį yra arterinis kraujo spaudimas, kuris daugiau reaguoja į dinaminį fizinį krūvį, stipriai padidinant sistolinį kraujo spaudimą, nes diastolinis kraujo spaudimas mažai skiriasi nuo ramybės diastolinio kraujo spaudimo. Sveikiems asmenims sistolinis kraujo spaudimas tiesiogiai reaguoja į didėjantį fizinį krūvį, pasiekiant ribą tarp 200 ir 240 mmHg, nes arterinis kraujo spaudimas yra lygus išstumiamo kraujo kiekiui per minutę (17).

Norint suprasti širdies ir kraujagyslių sistemos reakciją į fizinį krūvį, svarbu suprasti šios sistemos mechanizmą ir jos svarbą organizmui.

1.1.1 Širdies ir kraujagyslių sistemos reakcijų į fizinį krūvį tipai

Labai svarbus mokslinių tyrimų sporto tema, uždavinys – įvertinti organizmo širdies ir

kraujagyslių sistemos greitąją ir lėtąją adaptaciją, atliekant fizinį krūvį. Tai susiję su organizmo

funkcinės būklės įvertinimu. Tačiau atskirai registruojami rodikliai fizinio krūvio metu rodo tik

vienos sistemos funkcinės būklės kaitą ir neparodo visų organizmo sistemų adaptacijos fiziniam

krūviui, o norint įvertinti asmens organizmo reakciją į fizinį krūvį, jį reikia vertinti kompleksiniu požiūriu. Pagal Žumbakytę – Šermukšnienę ir kitus autorius (2017 m.) analizuojant širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinių rodiklių kaitą fizinio krūvio metu ir jų atsigavimą išskiriamos penkios ŠKS reakcijos į fizinį krūvį: normotoninė, asteninės, hipertoninės, distoninės ir laiptinės.

 Normotoninės reakcijos į krūvį būdingi požymiai: ryškus ŠSD, kartu ir sistolinio AKS padidėjimas ir diastolinio AKS sumažėjmas. Praėjus 3-5 min. po fizinio krūvio, širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliai atsigauna. Atsigavimo laikas priklauso nuo fizinio krūvio mėginio. Tokia reakcija į fizinį krūvį yra fiziologinė ir būdinga treniruotiems asmenims. Hipotoninės reakcijos į krūvį požymis – labai ryškus ŠSD kilimas. Sistolinis AKS po krūvio didėja nežymiai, diastolinis išlieka nepakitęs arba šiek tiek pakyla po krūvio. ŠSD ir AKS atsigavimo trukmė ilgesnė – tai neracionali širdies reakcija į krūvį. Ji būdinga nesportuojantiems arba pradedantiems sportuoti ir neprisitaikiusiems prie fizinių krūvių asmenims.

 Hipertoninei reakcijai į krūvį būdingas ryškus sistolinio AKS pakilimas po krūvio iki 180-190 mm Hg ir daugiau, diastolinio AKS – iki 90 mm Hg ir daugiau bei ryškus ŠSD pakilimas.

AKS ir ŠSD atsigavimo po fizinio krūvio mėginio trukmė ilgėja. Ši reakcija rodo sportuojančio asmens persitreniravimą, nuovargį arba polinkį į kipertenziją. Tokiu atveju pirmiausia būtina koreguoti fizinį krūvį, skirti atsigavimo priemonių programą ir stebėti AKS pokyčius (19).

 Distoninės reakcijos į krūvį būdingas požymis – ŠSD ir sistolinio AKS ryškus pakilimas po fizinio krūvio ir diastolinio AKS sumažėjimas iki 0 mm Hg. Ši reakcija laikoma normalia paaugliams, didelio ūgio ir mažos kūno masės asmenims. Jei tokia reakcija atsiranda vos prasidėjus krūviui, reiškia, kad asmuo yra persitreniravęs arba yra po ligos, nes būna sumažėjusi adaptacija fiziniams krūviui.

 Laiptinės reakcijos į krūvį požymis – laiptinis sistolinio AKS pakilimas po fizinio krūvio mėginio 2-3 atsigavimo minutę. AKS ir ŠSD atsigavimo trukmė ilgesnė. Tai rodo nevisavertę kraujotakos reguliaciją, širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinių galimybių mažėjimą (18,19).

Todėl labai svarbu žinoti žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemos reakcijos į fizinį krūvį tipus, norint nustatyti fizinio krūvio intensyvumą.

1.1.2 Širdies susitraukimų dažnis ir jo reakcija į aukšto intensyvumo fizinį krūvį

Normalus širdies ritmas yra apsprendžiamas nervų sistemos, tai yra - sinusinio mazgo, iš

kurio elektrinis impulsas sklinda per prieširdį, per atrioventrikulinį mazgą, tada į Purkinjė skaidulas

ir į skilvelius, taip sukeldamas širdies kontrakciją. Sinusinio mazgo siunčiamas signalo stiprumas ir greitis gali kisti, todėl kiekvienas širdies susitraukimas yra skirtingas. Jaudinimo signalo kitimą nusako simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemų sąveika. Simpatinė nervų sistema greitina širdies darbą, o parasimpatinė – slopina. Tokia šių sistemų sąveika ir sukuria signalų įvairovę ir nenuspėjamą, kompleksinį širdies darbą (20).

Pagal Benson ir Conolly (2011) širdies susitraukimų dažnis yra dydis, geriausiai nusakantis fizinio krūvio intensyvumą ir padeda nusatyti saugaus organizmui treniravimosi ribą. Taip pat širdies susitraukimų dažnis yra dydis, nurodantis širdies susitraukimų skaičių per minutę. Ramybėje sportininkų širdies susitraukimų skaičius varijuoja nuo 35 iki 45 kartų per minutę, o nesportuojančių žmonių nuo 70 iki 90 kartų per minutę. Maksimalus ŠSD dydis susijęs su amžiumi ir gali būti apskaičiuojamas pagal formulę: 220 – amžius = ŠSD max. Širdies susitraukimų dažnis tiesiogiai susijęs su fiziniu krūviu, todėl pasiekus 40 proc. maksimalaus darbo (120 k./min.), jis tampa vieninteliu veiksniu, rodančiu padidėjusį širdies pajėgumą (21).

Širdies išstumiamo kraujo tūris daro didelę įtaką kontroliuojant širdies susitraukimų dažnį atliekant submaksimalų fizinį krūvį. Širdies susitraukimų dažnio pokyčiui gali daryti įtaką tokie veiksniai kaip nerimas, kūno temperatūra, aukštis virš jūros lygio, kraujo tūris, kūno padėtis bei atliekamo fizinio krūvio tipas. Atliekant nesudėtingus judesius, pavyzdžiui, kaip pasisukimai ar pakėlimai, kada aktyvinami mažesni raumenys, padidėja širdies susitraukimų dažnis dėl medžiagų apykaitos poreikio (22).

Autonominė nervų sistema yra vienas iš periferinės nervų sistemos komponentų, kontroliuojančių širdies raumens kontraktiliškumą, vidaus organų ir kūno liaukų aktyvumą.

Autonominė nervų sistema gali reguliuoti širdies susitraukimų dažnį, kraujospūdį, kvėpavimo dažnį, kūno temperatūrą, prakaitavimą, virškinamojo trakto judesius, sekreciją ir kitas vidaus organų funkcijas, reguliuojančias homeostazę (23).

Autonominė nervų sistema susideda iš simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos.

Simpatinė nervų sistema atpalaiduoja norepinefrino mokelules ir paruošia organizmą energijos išeikvojimui bei netikėtoms ir stresinėms situacijoms (24). Taip pat pagal keletas ŠSD didinančių veiksnių yra:

1) Centrinė nervų sistema, kol jaučiamas tikrasis suvartojamo deguonies poreikis.

2) Suaktyvinta antinksčių šerdis į kraują išskiria adrenaliną (epinefriną) ir norepinefriną, kurių poveikis panašus kaip simpatinės stimuliacijos.

3) Kūno dalių judėjimas taip pat didina ŠSD dėl proprioceptorių stimuliacijos.

4) Aortos chemoreceptorių stimuliacija didina širdies susitraukimų dažnį dėl reikalingos

medžiagų apykaitos (25).

5) Fizinio krūvio metu dėl padidėjusio veninio kraujo kiekio grįžimo, susijusio su raumenų aktyvacija, kraujagyslės būna ištempiamos priešinga kraujo tekėjimo kryptimi (angl. Bainbridge reflex), kad taip pat gali padidinti širdies susitraukimų dažnį (26).

Priešinga simpatinės nervų sistemos veiklai yra parasimpatinė nervų sistema, kuri veikia organizmą slopinančiu principu. Parasimpatinė nervų sistema organizmą veikia raminančiai po stresinių situacijų. Veikiant parasimpatinei nervų sistemai išskiriamas acetylcholinas (ACh), kuris slopina sinoatrialinį (SA) mazgą, todėl retėja ŠSD. Toks slopinimo būdas atsispindi aukšto lygio sportininkų organizme, kurių labai žemas širdies susitraukimų dažnis. Taip pat dėl parasimpatinės nervų sistemos poilsio ar miego metu netreniruotų asmenų širdies susitraukimų dažnis būna apytiksliai 60-75 kartai per minutę (27).

Kita slopinanti sistema yra baroreceptoriai, esantys miego arterijose ir aortoje. Mechaniškai veikiant baroreceptorius, gali būti slopinamas simpatinis širdies ir kraujagyslių centras smegenyse (28).

Taigi, širdies susitraukimų dažnis yra vienas svarbiausių žmogaus organizmo rodiklių tiek ramybėje, tiek fizinio krūvio metu. Fizinio krūvio metu širdies susitraukimų dažnis didėja, todėl šio rodiklio sekimas fizinio krūvio metu gali padėti nustatyti krūvio intensyvumą, kad sportuojančiam asmeniui krūvis būtų saugus.

1.1.3 Arterinis kraujo spaudimas ir jo reakcija į aukšto intensyvumo fizinį krūvį

Arterinis kraujo spaudimas yra vienas svarbiausių kontroliuojančių ir kontroliuojamų dydžių kraujotakos sistemoje. Šis rodiklis priklauso nuo širdies darbo ir periferinių kraujagyslių pasipriešinimo. Kūnas kraujo spaudimą per širdies ir kraujagyslių centrus reguliuoja širdies išstumiamo kraujo kiekį ir periferinį pasipriešinimą. Šio centro funkcija yra palaikyti arterinį kraujo spaudimą normaliose ribose. Atsistojus kraujas suteka į apatines galūnes ir kraujospūdis nukrenta, atsiranda baroreceptorių dirginimas, todėl didėja širdies susitraukimų dažnis, širdies susitraukimo jėga ir vazokonstrikcija apatinėse galūnėse. Jei dėl neaiškių priežasčių kraujagyslėse esantys receptoriai negali palaikyti kraujotakos smegenyse staiga atsistojus, žmogui gali svaigti galva arba jis gali apalpti dėl nepakankamo kraujo kiekio smegenyse (24).

Baroreceptoriai išsidėstę aortos lanke ir miego arterijų sinusuose. Šių receptorių funkcija labai svarbi kraujospūdžio reguliacijai. Baroreceptoriai aktyvuojami nukritus kraujo spaudimui, kada prisipildęs kraujo dešinysis prieširdis mechaniškai veikia aortos lanką ir miego arterijos sinusus.

Tačiau prieširdžiuose esantys receptoriai suaktyvėjus simpatinei nervų sistemai didina širdies

susitraukimų dažnį, todėl padidėja ir širdies išeiga ir sumažėja kraujo tūrio prieširdyje sukeltas slėgis (25).

Fizinio krūvio metu organizmą veikia simpatinė nervų sistema. Kraujospūdis fizinio krūvio metu didėja, kas rodo didėjantį išstumiamo kraujo kiekį. Paprastai, didėja tik sistolinis kraujo spaudimas, nes padidėjęs diastolinis spaudimas sumažintų išstumiamo kraujo kiekį. Todėl didėja pulsinis spaudimas arba skirtumas tarp sistolinio ir diastolinio kraujo spaudimo. Diastolinio kraujo spaudimo padidėjimas fizinio krūvio metu rodo nepakankamą reguliaciją, todėl krūvis turėtų būti nutrauktas pasiekus 100 mm Hg (29, 30).

Taip pat kraujo spaudimas labai susijęs su kvėpavimo dažniu, kuris tiesiogiai veikia širdies impulsų laiką, todėl didėjant širdies susitraukimų dažniui, dažnėja kvėpavimas, kas didina ir širdies darbo variabilumą (24).

Atliekant didelio intensyvumo pratybas sistolinis arterinis kraujo spaudimas taip pat didėja kaip ir širdies susitraukimų dažnis, todėl labai svarbu žinoti sistolinio ir diastolinio AKS kaitą fizinio krūvio metu, norint įvertinti organizmo adaptaciją į fizinį krūvį, ypatingai žinant, kad diastolinis arterinis kraujo spaudimas negali labai padidėti, kitu atveju tai parodo, kad fizinio krūvio intensyvumas tiriamajam yra per didelis.

1.2 Kvėpavimo sistemos rodiklių adaptacija į fizinį krūvį

Kvėpavimo sistema aprūpina ląsteles deguonimi ir pašalina iš organizmo anglies dioksidą ir kitus nereikalingus junginius, tokiu būdu gaunama raumenų darbui reikalinga energija. Kvėpavimas susideda iš trijų dujų apykaitos būdų: 1) dujų apykaitos tarp oro ir plaučių; 2) dujų apykaitos tarp plaučių ir kraujo; 3) dujų apykaitos tarp kraujo ir įvairių kūno audinių (31).

Kvėpavimo sistema iš karto pradeda reaguoti į fizinį krūvį, gavus stimuliaciją iš smegenų kamiene esančio kvėpavimo centro dėl siunčiamo aktyvių raumenų ir sąnarių atsako. Fizinio krūvio metu įkvėpimo ir iškvėpimo gylis ir dažnis padidėja, o labiau suaktyvinti tarpšonkauliniai raumenys padidina plaučių talpą. Be to, atliekant intensyvų fizinį krūvį plaučių alveolių dydis gali padidėti iki 70 proc., kas taip pat lemia greitesnę dujų apykaitą (32, 33).

Taip pat didelio intensyvumo treniruotės metu padidėja anglies dioksido ir vandenilio jonų

kiekis bei kūno ir kraujo temperatūra, kas sąlygoja plaučių ventiliaciją, todėl didėja kvėpavimo

dažnis. Pavyzdžiui, normalaus ūgio mažo fizinio aktyvumo suaugusio žmogaus plaučių ventiliacijos

kiekis gali varijuoti nuo 10 litrų per minutę ramybėje iki 100 litrų per minutę aukšto intensyvumo

pratybų metu, o sportininkų gali siekti net iki 200 litrų per minutę (34).

Vidutinio ar didelio intensyvumo krūvio metu iš judančių galūnių siunčiami signalai smegenų centrui, atsakingam už kvėpavimo reguliaciją, todėl sparčiai padažnėja kvėpavimas.

Atliekant submaksimalų fizinį darbą ventiliacijos lygis išlieka pasiekus pastovią būseną, tačiau maksimalaus fizinio krūvio metu ventiliacijos lygis didėja viso krūvio metu. Nutraukus fizinį krūvį iškvepiamas oro tūris labai greitai sumažėja (4 pav.) (15).

4 pav. Iškvepiamo oro tūrio kaita skirtingo intensyvumo fizinio krūvio metu (Fisher, Jensen 1990).

Neretai tyrimuose analizuojant kvėpavimo sistemos reakciją į fizinį krūvį yra vertinami tokie organizmo rodikliai kaip gyvybinė plaučių talpa ir kvėpavimo raumenų jėga. Norint atlikti šių rodiklių analizę, svarbu žinoti kvėpavimo sistemos mechanizmą, jos ryšį su kitomis organizmo sistemomis ir svarbu suprasti jos rodiklius ir jų vertinimo principus.

1.2.1 Gyvybinė plaučių talpa ir jos reakcija į didelio intensyvumo fizinį krūvį

Gyvybinė plaučių talpa (VC – vital capacity) – iškvėpto/įkvėpto oro tūris po gilaus įkvėpimo/iškvėpimo. Gyvybinė plaučių talpa skirstoma į:

1. Įkvėpimo gyvybinę plaučių talpą (angl. IVC – Inspiratory vital capacity) – maksimalus įkvėpto oro tūris po maksimalaus iškvėpimo.

2. Iškvėpimo gyvybinę plaučių talpą (angl. FVC – Forced vital capacity) – maksimalus forsuotai iškvėpto oro tūris po (35).

Gyvybinė plaučių talpa gali būti matuojama atliekant spirometriją. Plaučių funkcijos tyrimai užtikrina kokybinį ir kiekybinį vertinimą ir yra svarbūs vertinant žmogaus fiziologinį pajėgumą.

Spirometrija yra fiziologinis testas, kuris nustato, kokį oro tūrį žmogus įkvepia ir išvepia. Šis tyrimas

yra vienas populiariausių, norint objektyviai įvertinti kvėpavimo sistemos funkciją. Plaučių tūris gali būti gerai nustatomas pagal amžių, ūgį ir svorį, išskyrus sportininkus. Yra keletas fiziologinių paaiškinimų, kodėl sportininkų plaučių tūris būna didesnis, nei netreniruotų žmonių, tačiau tokių tyrimų vis dar labai trūksta (36).

Taigi, gyvybinė plaučių talpa objektyviai įvertina plaučių funkciją, parodančią įkvepiamo ir iškvepiamo oro srautą, bet kvėpavimo procese dalyvauja ir raumenys, kurių funkcija taip pat gali būti įvertinta specialiais metodais.

1.2.2 Kvėpavime dalyvaujantys raumenys ir jų reakcija į didelio intensyvumo fizinį krūvį

Ramybės būsenoje nusileidus diafragmai ir susitraukus išoriniams tarpšonkauliniams raumenims, padidėja plaučių tūris, todėl oras plūsta į plaučius iš aplinkos dėl slėgių skirtumo – taip vyksta įkvėpimas. Iškvėpimą sąlygoja diafragmos atsipalaidavimas (pakilimas) ir vidinių tarpšonkaulinių raumenų susitraukimas. Fizinio krūvio metu įkvepiamo ir iškvepiamo oro kiekis didėja dėl padidėjusio tarpšonkaulinių raumenų aktyvumo ir dėl didesnės diafragmos ekskursijos, kuri gali varijuoti nuo 1 iki 10 cm. Sunkaus fizinio krūvio metu organizmas kvėpavimą palengvina kompensaciniais mechanizmais. Įkvepiant galima pastebėti ir laiptinių bei galvos sukamojo raumens koaktyvaciją, o iškvėpimą gali palengvinti suaktyvinti pilvo raumenys (37).

Kvėpavimo raumenų jėga nustatoma matuojant maksimalaus įkvėpimo (angl. PImax) ir iškvėpimo (angl. PEmax) slėgį pneumotonometru. Šis matavimas paprastas, greitas, patikimas ir nebrangus (38). Pneumotonometras buvo sukurtas asmenų, sergančių lėtine obstrukcine plaučių liga, kvėpavimo procese dalyvaujančių raumenų jėgai išmatuoti (39,40) ir vėliau buvo pritaikytas tyrimuose sveikiems asmenims, atliekantiems įvairaus pobūdžio treniruotes.

Kvėpavime dalyvaujančių raumenų jėga neretai būna matuojama moksliniuose tyrimuose,

tačiau, mano manymu, šis rodiklis nėra labai tikslus dėl papildomų raumenų koaktyvacijos, Kadangi

fizinio krūvio metu kvėpavimo sistema suaktyvėja, dėl galimai silpnų tarpšonkaulinių raumenų

papildomai būna suaktyvinti kiti raumenys, todėl vien tik pneumotonometrijos metodo neužtenka

įvertinti tikslios kvėpavime dalyvaujančių raumenų jėgos.

1.3 Suvokiamos pastangos aukšto intensyvumo fizinio krūvio metu

Labai svarbus veiksnys žmogui užsiiminėjant sportu yra malonumas (34). Pagal emocinį atsaką sportuojant galima spręsti apie lankytinų treniruočių trukmę ir dažnį. Ilgai lankomos treniruotės neretai sukelia teigiamas emocijas, pagerina nuotaiką ir sumažina stresą (35, 36). Viena iš emocinio atsako dedamųjų sportuojant yra fizinio krūvio intensyvumas (37). Didelio intensyvumo fizinis krūvis sukelia daugiau neigiamas emocijas nei vidutinio ar mažo intensyvumo fiziniai krūviai (38, 39, 40 iš 41). Tačiau tokių mokslinių tyrimų trūksta.

Emocinis atsakas ir jaučiamas nuovargis fizinio krūvio metu yra labai susiję. Nuovargis yra kompleksinis ir daugialypis reiškinys, turintis daugybę galimų mechanizmų. Nuovargis turi daug skirtingų aprašymų, kurie dažnai priklauso nuo naudojamo eksperimentinio modelio ir (arba) sąlygų, kuriomis jie susidaro. Pagal Edwards nuovargis yra organizmo negebėjimas išlaikyti reikiamos ar tikėtinos jėgos (42). Nuovargis gali būti veikiamas stimuliuojančių veiksnių (valingų ar elektrinių) ir raumenų darbo (izometrinio, izotoninio, pertraukiamo ir nepertraukiamo - tęstinio) pobūdžio (43).

Subjektyviai suvokiamos pastangos apibūdinamos kaip subjektyvus pastangų intensyvumas, įtampa, diskomfortas ir (arba) nuovargis, kuris būna jaučiamas fizinio krūvio metu. (44). Eston (2012) subjektyvias suvokiamas pastangas apibūdina kaip intensyvumo įvertį ir homeostazės sutrikdymą fizinio krūvio metu (45). Muyor (2013) teigia, kad atlikti tyrimai rodo, kad stebimas stiprus ryšys tarp subjektyviai suvokiamų pastangų ir organizmo rodiklių, tokių kaip kraujo laktato kiekio pokyčio (46) ir maksimalaus deguonies suvartojimo (47,48). Kiti tyrimų rezultatai parodė, kad subjektyviai suvokiamos pastangos gali būti vertinamos fizinio krūvio intensyvumui nustatyti aukšto meistriškumo plaukikams (49), Australų fotbolininkams (50,51), treniruotiems vyrams bėgikams (52) ir dviratininkams (53).

Suvokiamų pastangų dydis gali būti vertinamas skalėmis, pavyzdžiui kaip Borg’o ir OMNI skalės. Tai psichofiziologinis metodas norint įvertinti subjektyviai suvokiamas pastangas fizinio krūvio metu (54,55). Šios skalės suteikia suvokiamą įvertį, nurodantį fizinio krūvio intensyvumą ir gali padėti stebint laipsniškų fizinio krūvio testų progresiją dirbant tiek klinikinėje, tiek sveikatinimo srityje. Tačiau Borg’o skalės apribojimai gali būti priskiriami trūkstamai konkrečiai fizinio aktyvumo formai, todėl tai gali kelti sunkumų naudojant tikslinį suvokiamų pastangų dydį norint reguliuoti krūvio intensyvumą. Manoma, kad suvokiamų pastangų dydžio įvertinimui aerobinio pobūdžio fizinio aktyvumo metu labiau tinkama naudoti yra OMNI skalė (56, 57, 58).

OMNI skalė buvo sukurta 1990 m. ir pripažinta viena geriausių subjektyvias suvokiamas

pastangas atspindinčių metodų. Žodis “OMNI” yra termino “OMNIBUS” trumpinys, kuris reiškia

metrikos pritaikomumą įvairiems fizinio aktyvumo nustatymams (59, 60). Atlikti tyrimai rodo, kad

OMNI skalė gali būti naudojama norint įvertinti subjektyvių suvokiamų pastangų dydį atliekant

įvairaus pobūdžio dinaminį fizinį krūvį, pavyzdžiui, ėjimas, bėgimas, laipiojimas, važiavimas dviračiu ir atliekant pratimus su pasipriešinimu. Unikali šios skalės ypatybė yra nuovargio stiprumą atspindintys piešiniai virš sugraduotos skalės, kas tiriamajam asmeniui padeda lengviau nuspręsti ir pasirinkti suvokiamų pastangų balą (61,62). Originali OMNI skalė buvo sukurta įvertinti vaikų suvokiamų pastangų dydį fizinių užsiėmimų metu. OMNI skalė buvo pranašesnė už kitas suvokiamas pastangas vertinančias skales dėl žodinio, skaitmeninė ir piktograminio formato (63, 64, 65).

Suvokiamų pastangų dydžio vertinimas fizinio krūvio metu yra labai svarbus, norint nustatyti, kaip asmuo suvokia įdedamas pastangas atlikti fizinį krūvį. Nors daugelyje tyrimų dažniau suvokiamų pastangų dydžiui nustatyti yra naudojama Borgo skalė, kaip minėta, OMNI skalė yra pranašesnė, todėl tyrimų, nagrinėjančių asmenų suvokiamas pastangas, atliekant fizinį krūvį yra mažai. Todėl šiam tyrimui ir buvo pasirinkta OMNI suvokiamų pastangų skalė dėl aiškesnio formato.

1.4 Aukšto intensyvumo treniruotė, jos poveikis organizmui

Aukšto intensyvumo treniruotė apibūdinama kaip fizinis krūvis, kuriam būdingas trumpalaikis, periodiškas staigus energijos panaudojimas. Tokia treniruotė susidaro iš besikeičiančios aktyvios fazės ir pasyvios, kuri gali susidėti iš visiško poilsio arba labai mažo intensyvumo fizinio krūvio. Tokio pobūdžio treniruotės gali skirtis trukme ir intervalų skaičiumi (66). Dažniausios ir populiariausios tokio tipo treniruotės yra intervalinės aukšto intensyvumo treniruotės (angl. HIIT), aerobika ir jos formos (pvz. step aerobika), Tabata treniruotės ir daugiau.

1.4.1 „Tabata“ metodo koncepcija

Aušto intensyvumo intervalinės treniruotės tampa vis dažniau populiaresnės. „Tabata“

treniruotės tikslas yra gauti tokią pačią naudą norint pagerinti anaerobinę ištvermę atliekant mažos trukmės didelio intensyvumo treniruotę (67).

„Tabata“ treniruotės metodiką 1996 metais pirmiausiai aprašė Japonų mokslininkas Izumi

Tabata. Mokslininkas su kolegomis atliko tyrimą, kuriame palygino 60 min. vidutinio intensyvumo

treniruotę (70 proc. maksimalaus deguonies suvartojimo) su 4 min. aukšto intensyvumo treniruote

(170 proc. maksimalaus deguonies suvartojimo), kurioje tiriamieji atliko 8 pratimus su poilsio

intervalais. Rezultatai parodė, jog abiejų pobūdžių treniruotės panašiai padidino aerobinį pajėgumą ir

28 proc. padidino anaerobinį pajėgumą. Todėl, remiantis šiuo tyrimu, buvo sukurta daug įvairių aukšto intensyvumo treniruotės programų (67).

Nors yra daug būdų atlikti aukšto intensyvumo treniruotę, tačiau visos programos yra paremtos viena metodika, apibūdinančią sunkaus, didelių pastangų reikalaujančio krūvio periodą ir visiško arba mažo intensyvumo atsipalaidavimo periodą, kitaip tai vadinama 20 s.-10 s. modeliu. Tačiau dar nėra tikslių tyrimų apie santykinį pratimų intensyvumą ir energijos išeikvojimą atliekant „Tabata“

treniruotę (68).

Aukšto intensyvumo treniruotė dažnai naudojama ne tik treniruoti atletams, bet ir fizinio aktyvumo palaikymui netreniruotiems asmenims ar gydymui sergantiems metaboliniu sindromu, II tipo diabetu bei turintiems širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų (69).

Nors aukšto intensyvumo treniruotės metu pagreitėja oksidacinės reakcijos, padidėja atsarginio glikogeno kiekis bei pagerėja periferinių kraujagyslių struktūra ir funkcijos, šis metodas labiau nuvargina žmogų nei vidutinio intensyvumo nepertraukiama treniruotė. Taigi, nesportuojantiems asmenims nebūtų įmanoma atlikti ilgos trukmės aukšto intensyvumo treniruotės, tačiau mokslininkai nustatė, kad vyrams šio metodo treniruotė yra malonesnė nei vidutinio intensyvumo nepertraukiama treniruotė, nepaisant didelio suvokiamų pastangų dydžio (70).

Vyrauja įvairių nuomonių apie aukšto intensyvumo treniruotės įtaką organizmui. Dažnai sveikatos priežiūros specialistai šio tipo treniruočių vengia dėl staigaus organizmo rodiklių, tokių kaip arterinis kraujos spaudimas, širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimo dažnis, padidėjimo. Tačiau atlikta daug tyrimų, rodančių “Tabata” treniruotės teigiamą poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai.

1.5 „Tabata“ fizinio krūvio poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai

Aerobinis krūvis, reikalaujantis maksimalaus deguonies suvartojimo, kartais pastebimas kaip

nepriklausomas žalojantis veiksnys sveikiems ir širdies kraujagyslių sistemos sutrikimų turintiems

asmenims. Kita vertus, kelių Kohortinių tyrimų rezultatai parodė, kad aukšto intensyvumo krūvis gali

būti ir kaip širdies vainikinių kraujagyslių ligos prevencinis veiksnys (71). Įrodyta, jog aukšto dažnio

intensyvumo intervalinis krūvis sveikiems ir turintiems širdies kraujagyslių sistemos sutrikimų

asmenims yra naudingesnis nei vidutinio intensyvumo nepertraukiamas krūvis norint pagerinti širdies

kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų darbą (72). Taip pat aukšto intensyvumo intervalinis krūvis gali

labiau sumažinti pulsinės bangos greitį hipertenzija sergantiems asmenims (73). Taip pat šio pobūdžio

krūvis gali būti naudingas norint pagerinti kraujagyslių endotelio funkciją, jautrumą insulinui,

gliukozei bei didelio tankio lipoproteinų cholesteroliui asmenims, sergantiems metaboliniu sindromu

(74).

Mokslininkai šį metodą pradėjo taikyti tyrinėjant širdies ir kraujagyslių ligas dėl poveikio širdies kraujagyslių, kvėpavimo bei griaučių raumenų sistemoms (75). Kai kurie tyrimų rezultatai rodo, kad aukšto intensyvumo treniruotė yra labiau toleruojama pacientų nei vidutinio intensyvumo nepertraukiama treniruotė. Aukšto intensyvumo treniruotė tokiems pacientams suteikia daug trumpos ir ilgalaikės centrinės ir periferinės adaptacijos. Stabilios būklės pacientams tokio pobūdžio treniruotė pagerina maksimalaus deguonies suvartojimo rodiklius, skilvelių ir kraujagyslių endotelio funkcijas bei gyvenimo kokybės rodiklius (71). Todėl aukšto intensyvumo treniruotė gali būti saugiai ir efektyviai naudojama kaip alternatyva gydant pacientus, sergančius širdies ligomis, pavyzdžiui, kaip širdies vainikinių kraujagyslių liga. Taip pat šį metodą galima naudoti asmenims, kuriems sudaryta griežta treniruočių programa dėl smulkių sveikatos sutrikimų (76).

Taigi, “Tabata” treniruotės, atliekamos pagal rekomendacijas ar prižiūrint specialistui, sekant

organizmo rodiklius, gali turėti teigiamą poveikį organizmui. Tačiau neretai asmenys, norintys

išbandyti kažką naujo, imasi internetinėje erdvėje pateiktų treniruočių metodų be fizinio pasiruošimo

ir individualaus krūvio parinkimo. Todėl šiame tyrime buvo nuspręsta įvertinti organizmo rodiklių

kaitą “Tabata” fizinio krūvio metu.

2 TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS

2.1 Tiriamieji

Tiriamųjų kontingentą sudarė 32 jauno amžiaus sportuojančios ir nesportuojančios moterys ir atitiko šiuos kriterijus:

 Amžius: 18-30 metų (jauno amžiaus moterys pagal PSO);

 Moterys, neturinčios rimtų širdies kraujagyslių, kvėpavimo ir griaučių raumenų sistemų sutrikimų (išsiaiškinta anketinės apklausos būdu);

 Aktyviai reguliariai 6 mėn ir daugiau sportuojančios ir nesportuojančios moterys (išsiaiškinta anketinės apklausos būdu);

 Nevartojančios medikamentų, galinčių daryti įtaką širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų rodikliams ir suvokimui (betablokatorių, psichotropinių vaistų ir kt.);

 Nerūkančios (išsiaiškinta anketinės apklausos būdu).

Atsitiktinai atrinktos tyrimo dalyvės buvo suskirstytos į dvi grupes: pirmoje grupėje – 15 nesportuojančių moterų, antroje – 17 aktyviai sportuojančių moterų. Pirmosios grupės moterų amžiaus vidurkis buvo 23,07 (1,44) metų. Antrosios grupės moterų amžiaus vidurkis buvo 22,35 (1,90) metų. Pimos grupės tiriamųjų KMI vidurkis buvo 20,78 (2,15) kg/m

. Antros grupės tiriamųjų KMI vidurkis buvo 22,16 (2,75) kg/m

. Grupės buvo homogeniškos pagal amžių ir kūno masės indeksą (p≥005).

2.2 Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliekamas 2 savaites LSMU Sporto institute, kuriame tyrimo dalyvės buvo

testuojamos prieš fizinį krūvį, viso krūvio metu ir po fizinio krūvio. Tyrimo pradžioje dalyvės turėjo

užpildyti tiriamojo informavimo formą ir buvo supažindinamos su tyrimo tikslais ir metodika. Tada

dalyvės turėjo atsakyti į pateiktus anketos klausimus, norint išsiaiškinti iškeltų tyrimo kriterijų

atitikimą ir suskirstyti į grupes. Vėliau buvo nustatomi antropometriniai rodikliai, matuojamas

arterinis kraujo spaudimas, kvėpuojamųjų raumenų jėga ir gyvybinė plaučių talpa ramybėje. Tuomet

buvo užsegamas „PolarH7“ pulsometras, kuriuo buvo nustatomas širdies susitraukimų dažnis

ramybės būsenoje ir sekamas viso fizino krūvio metu. Prieš taikant pagal “Tabata” metodą sukurtą

pratimų programą tyrimo dalyvės buvo apmokomos taisyklingo pratimų atlikimo. Taip pat

tiriamosios buvo supažindinamos su Tabata fizinio krūvio garsinio laikmačio principu. Atliekat fizinį krūvį tiriamosioms buvo pateikta vaizdinė pratimų programos priemonė, primenanti pratimus ir jų seką. Tiriamųjų buvo prašoma atlikti 4 min. „Tabata“ metodo fizinį krūvį, kurio viduryje ir pabaigoje tiriamosios turėjo pasakyti subjektyviai suvokiamų pastangų (SSP) balą nuo 0 iki 10. Po fizinio krūvio pulsometru buvo sekamas ŠSD atsistatymas laike iki ramybės būsenos rodiklio. Iškart po fizinio krūvio buvo matuojama gyvybinė plaučių talpa. Taip pat buvo matuojamas AKS iškart po fizinio krūvio, praėjus 3 min. ir 6 min. Kvėpuojamųjų raumenų jėga buvo fiksuojama iškart po fizinio krūvio ir praėjus 4 min.

Tyrimas buvo vykdomas nuo 2017 m. gegužės mėn. Prieš tai buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC – SR (M) -162. (1 priedas) tyrimo atlikimui, nusakantis tiriamųjų anonimiškumą, informacijos konfidencialumą bei etišką elgesį su tiriamosiomis. Tyrimo dalyvės buvo suskirstytos į dvi grupes: pirmoje – 15 nesportuojančių moterų, antroje – 17 reguliariai (> 6 mėn.) sportuojančių moterų. Abiejoms grupėms buvo taikytas 4 min. “Tabata” fizinio krūvio metodas ir fiksuoti organizmo sistemų rodikliai bei suvokiamų pastangų dydis balais.

2.3 Tyrimo metodai 2.3.1 Anketa

Anoniminė anketa buvo sudaryta paties autoriaus, atsižvelgiant į tyrimo tikslą ir uždavinius.

Anketos pradžioje tiriamoji buvo supažindinama su anketos tikslu, atsakymų žymėjimu ir konfidencialumu. Anketą sudarė 18 klausimų, iš kurių 3 klausimai buvo susiję su tiriamųjų fiziniu aktyvumu, 7 klausimai - su sveikata, 1 klausimas – su vartojamais medikamentais ir 4 klausimai – susiję su gyvenimo būdu. Atsakymai į anketos klausimus tyrėjui padėjo išsiaiškinti, ar tyrimo dalyvės atitinka iškeltus kriterijus ir tiriamasias suskirstyti į dvi sportuojančių ir nesportuojančių moterų grupes.

2.3.2 Širdies susitraukimų dažnio vertinimas

Širdies susitraukimų dažnis buvo fiksuojamas pulsometru „PolarH7“ individualiai kiekvienai tiriamajai. ŠSD fiksavimas pulsometru „PolarH7“ sistema, susidarė iš kelių etapų:

1. Kūno vieta kairiau nuo krūtinkaulio kardinės ataugos, ties širdies viršūne, buvo dezinfekuojama, kur buvo užsegamas dirželis su pritvirtintu išmaniuoju „PolarH7“

jutikliu, veikiančiu bluetooth internetiniu ryšiu (5 pav.).

Prieš fizinį

krūvį Viso fizinio

krūvio metu

Atsistatymas iki ramybės

širdies susitraukimų

dažnio

2. iPAD planšetiniame kompiuteryje suvedami tiriamosios duomenys ir kompiuterio ryšys susiejamas su išmaniuoju matuokliu.

3. Kiekvienai tiriamajai programėlėje automatiškai buvo apskaičiuojama maksimali ŠSD reikšmė fizinio krūvio saugumui įvertinti pagal formulę: 220-amžius (metais)= ŠSD maks.

4. Viso fizinio krūvio metu buvo fiksuojamas individualiai kiekvienos tiriamosios širdies susitraukimų dažnis ir jo atsistatymas iki ramybės būsenos rodiklio (6 pav.).

Tyrimo duomenų analizei iš nufilmuotos širdies susitraukimų dažnio rodiklio kaitos, atliekant fizinį krūvį, buvo išrenkama didžiausia ŠSD reikšmė kiekvieno pratimo atlikimo metu.

Norint nustatyti, kurioje poveikio zonoje daugiausiai treniravosi tyrimo dalyvės, buvo naudotos tokios formulės (77):

 ŠSD rezervas= ŠSD maks. – ŠSD ramybės

 Lavinamasis poveikis: 50 proc. ŠSD rezervo=ŠSD rezervo x 0,5 + ŠSD ramybės

 Veiksmingiausias (efektyviausias) poveikis:

 70 proc. ŠSD rezervo=ŠSD rezervo x 0,7 + ŠSD ramybės

 85 proc. ŠSD rezervo=ŠSD rezervo x 0,85 + ŠSD ramybės

5 pav. „ Polar H7“ ŠSD registratorius (paveikslas priklauso www.pulsometras.lt)

Širdies susitraukimų dažnis buvo vertinamas tokia seka:

6 pav. Individuali širdies susitraukimų

dažnio kaita

2.3.3 Arterinio kraujo spaudimo matavimas

Kraujospūdžio matavimui buvo pasirinktas riešinis „Medisana“ matuoklis (7 pav.), kuriuo buvo fiksuojamas tiek sistolinis, tiek diastolinis arterinis kraujo spaudimas. Arterinis kraujo spaudimas buvo matuojamas tyrimo dalyvėms atsistojus, siekiant suteikti vienodas sąlygas, nes po intensyvaus fizinio krūvio iš karto negalima sėdima padėtis. Riešinis matuoklis buvo pasirinktas dėl laiko limito ir komfortabilumo.

Sistolinis ir diastolinis arterinis kraujo spaudimas buvo matuotas tokia seka:

7 pav. riešinis „Medisana“ kraujospūdžio matuoklis (paveikslas priklauso www.medisana.com)

2.3.4 Gyvybinės plaučių talpos matavimas

Gyvybinei plaučių talpai (GPT) vertinti buvo naudotas spirometras – Micro Medical Limited, P.O. Box 6, Rochester, Kent ME1 2AZ ENGLAND (8 pav.). Tiriamųjų buvo prašoma tiesiai stovint maksimaliai giliai įkvėpti ir per 3-6 sek. maksimaliai, tolygiai iškvėpti į spirometro vamzdelį.

Iškvėpimo fazės metu buvo svarbu užtikrinti sandarumą tarp lūpų ir spirometro vamzdelio: svarbu, kad oras būtų pučiamas tik per burnos ertmę. Tyrimo metu burnos ertmėje negalėjo būti jokių artefaktų. Gyvybinės plaučių talpos vertinimas buvo atliekamas 2 kartus: prieš ir iškart po fizinio krūvio (78).

Prieš fizinį krūvį

Iškart po fizinio krūvio

Praėjus 3 min. po

fizinio krūvio

Praėjus 6 min. po

fizinio

krūvio

8 pav. Micro Medical Limited, P.O. Box 6 spirometras (paveikslas priklauso www.cardiologyoutlet.com)

Gyvybinė plaučių talpa buvo matuota tokia seka:

2.3.5 Kvėpuojamųjų raumenų jėgos matavimas

Kvėpavimo raumenų jėga nustatoma matuojant maksimalaus įkvėpimo (PImax) ir iškvėpimo (PEmax) slėgį pneumotonometru. Įkvėpimo ir iškvėpimo metu dirbančių raumenų jėgos vertinimui naudotas pneumotonometras – Micro RPM (9 pav.). Tiriamųjų buvo prašoma maksimaliai įkvėpti ir po to stipriai, staigiai iškvėpti į pneumotonometro vamzdelį, skirtą iškvėpimo fazei vertinti (angl. exhale), saugantis, kad oras neplūstų per kraštus. Po to vamzdelis buvo pakeičiamas į skirtą įkvėpimo fazei vertinti (angl. inhale) ir tiriamosios buvo prašoma maksimaliai įkvėpti per matuoklio vamzdelį. Tyrimas buvo atliekamas tiriamosioms sėdint. Iškvėpimo ir įkvėpimo fazės turėjo trukti ne trumpiau nei 1 – 2 sekundes (79).

Prieš fizinį krūvį Iškart po fizinio

krūvio

9 pav. Micro RPM pneumotonometras (paveikslas priklauso www.physiosuplies.eu)

Kvėpavimo raumenų jėga įkvėpimo ir iškvėpimo fazės metu buvo matuojama tokia seka:

2.3.6 Suvokiamų pastangų vertinimas

Suvokiamos pastangos buvo vertinamos „Omni“ skale (10 pav.). Tiriamųjų buvo prašoma išsirinkti skalėje vaizduojamą žmogų, vaizduojantį, kiek pastangų reikia įdėti atliekant fizinį krūvį ir įvertinti nuovargį, pasirenkant balą nuo 0 („labai labai lengva“) iki 10 („labai sunku“). Tyrimo dalyvėms prieš tyrimą nebuvo paaiškinama suvokiamų pastangų sąvoka, o buvo prašoma skalėje pasirinkti balą, įvertinus, kiek pastangų joms reikėjo įdėti atliekant pagal “Tabata” metodą sukurtą pratimų programą.

10 pav. Suaugusiųjų OMNI skalė (angl. Adult OMNI Walk/Run Scale (Utter et al., 2004)

Prieš fizinį

krūvį Iškart po

fizinio krūvio

Praėjus 4 min.

po fizinio

krūvio

Fizinio krūvio viduryje

Iškart po fizinio krūvio

Suvokiamų pastangų dydis buvo vertinamas tokia seka:

2.3.7 Tabata garsinio signalo laikmatis

Tyrimo dalyvėms atliekant pagal Tabata metodą sudarytą pratimų programą buvo naudojamas garsinis Tabata metodo garsinis laikmatis, diktuojantis pratimų atlikimo tempą. Viso laikmačio trukmė buvo 4 min. 10 sek., iš kurių pirmos 10 sek. buvo skiriamos fizinio krūvio pasiruošimui, o likusios 4 min. susidarė iš 20 sek. pratimo atlikimo ir 10 sek. poilsio fazių. Atliekant fizinį krūvį labai patogus laikmačio požymis yra garsinės komandos, diktuojančios pasiruošimo fazės laiką (angl.“get ready“), pratimo atlikimo laiką (angl. „exercise“) ir poilsio laiką (angl. „rest“) (11 pav. ).

11 pav. Garsinis „Tabata“ 4 min. fizinio krūvio laikmatis.

2.3.8 Taikyto fizinio krūvio programa pagal „Tabata“ metodą.

Fizinį krūvį sudarė aštuoni pratimai, dažniausiai naudojami aerobinio pobūdžio pratybose, remiantis „Tabata“ metodu. Prieš pradedant fizinį krūvį, tiriamosios buvo supažindinamos su

„Tabata“ metodu. Vėliau dalyvėms buvo paaiškintas ir parodytas pratimų atlikimas. Pratimai buvo

atliekami naudojant „Tabata“ 4 min. fizinio krūvio laikmatį (angl. „Online Tabata timer 4 minutes“), kuris diktuodavo pratimų atlikimo laiką ir tempą. Buvo atliekamas 4 min. krūvis, kurį sudarė 20 sek.

pratimo atlikimas ir 10 sek. poilsis (Tabata 1996).

Pratimų programa:

1. Šuoliukai į šalis su įtūpstais (angl. „Jumping squats‘).

Pradinė padėtis – stovint, pėdos klubų plotyje, rankų pirštai sunerti, delnai krūtinės aukštyje. Pratimo atlikimas: šuoliukai abiem kojomis į šalis su pritūpimais ir grįžimas į pradinę padėtį.

2. Šuoliukai į šalis su rankų mostais (angl. „Jumping Jacks“).

Pradinė padėtis – stovint, pėdos klubų plotyje, rankos nuleistos prie šonų. Pratimo atlikimas:

šuoliukai į šalis su rankų mostais aukštyn ir grįžimas į pradinę padėtį.

3. Padėties keitimas iš stovimos į atremtį delnais ir pėdomis į grindis pakaitomis pritraukiant kelius prie krūtinės. (angl. „Modified Burpee“).

Pradinė padėtis – stovint, pėdos klubų plotyje, rankos nuleistos prie šonų. Šis pratimas

susidarė iš kelių etapų. Pradžioje iš stovimos padėties tiriamoji turėjo pereiti į atremtį delnais ir

pėdomis į grindis, išlaikant stabile dubenį ir pakaitomis po vieną kartą pritraukti kairį kelį prie krūtinės, po to dešinį kelį ir grįžti į pradinę padėtį.

4. Bėgimas vietoje atremtyje delnais ir pėdomis į grindis (angl. „Mountain Climber“).

Pradinė padėtis – atremtis delnais ir pėdomis į grindis. Pratimo atlikimas: bėgimas vietoje.

5. Įtūpstai (angl. “Lunges“).

Pradinė padėtis – stovint, pėdos klubų plotyje, rankų pirštai sunerti, delnai krūtinės aukštyje.

Pratimo atlikimas: įtūpstai žengiant viena koja žingsnį pirmyn ir grįžimas į pradinę padėtį.

6. Liemens sukimas sėdint pakeltomis kojomis (angl. „Russian twist“).

Pradinė padėtis – sėdint ant kilimėlio nežymiai sulenktomis ir suglaustomis kojomis per kelius, rankų pirštai sunerti, delnai krūtinės aukštyje. Pratimo atlikimas: liemens sukimas į vieną ir į kitą pusę judesių, išlaikant nežymiai pakeltas pėdas virš kilimėlio.

7. Bėgimas keliant aukštai kelius stovimoje padėtyje (angl. „High knees“).

Pradinė padėtis – stovint, pėdos klubų plotyje, rankų pirštai sunerti, delnai krūtinės aukštyje.

Pratimo atlikimas: greitas bėgimas vietoje, keliant aukštai ir kelius.

8. Užšokimas, nušokimas ant pakylos (angl. „Box jumping“).

Pradinė padėtis – stovint, pėdos klubų plotyje, rankų pirštai sunerti, delnai krūtinės aukštyje.

Pratimo atlikimas: greitas užšokimas ir nušokimas nuo pakylos abiem kojomis vienu metu.

Prieš tyrimą tiriamųjų buvo prašoma pranešti apie bet kokį atsiradusį skausmą, galvos svaigimą, pykinimą ir kitas nepageidaujamas organizmo reakcijas atliekant fizinį krūvį.

2.3.9 Statistinė duomenų analizė

Aritmetiniai skaičiavimai ir statistinė duomenų analizė buvo atlikti su SPSS 22.0 kompiuterine programa. Duomenys pateikiami kaip mediana (minimali reikšmė; maksimali reikšmė;

vidurkis). Kadangi imtis buvo per maža, naudoti neparametriniai kriterijai. Dviems nepriklausomoms imtims palyginti buvo naudotas Mano – Vitnio - Vilkoksono kriterijus, dviems priklausomoms imtims - Vilkoksono kriterijus. Trims priklausomoms imtims palyginti buvo naudotas Freedmano kriterijus. Ryšio stiprumui nustatyti buvo naudotas Spirmeno (Spearman’s) koreliacijos koeficientas.

Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p<0,05.

3 TYRIMO REZULTATAI

3.1 Tiriamųjų apklausos rezultatai

Tyrimo pradžioje dalyvėms buvo pateikta tyrėjų sukurtas klausimynas, skirtas nustatyti, ar į tyrimą pakviestos dalyvės gali dalyauti tyrime, atsižvelgiant į tyrimo atmetimo kriterius. Į klausimą, ar daro rytinę mankštą, 6,3 proc. tiriamųjų atsakė, kad atlieka rytinę mankštą, 15,6 proc. tiriamųjų atsakė, kad kartais daro rytinę mankštą, o net 78,1 proc. tiriamųjų nedaro rytinės mankštos (12 pav.).

12 pav. 1 klausimas: ar darote rytinę mankštą?

Beveik pusė (46,88 proc.) visų tiriamųjų paklaustos, ar reguliariai sportuoja, lanko fizinio

aktyvumo užsiėmimus 6 mėn. ir daugiau atsakė, kad nesportuoja, o 53,13 proc. tiriamųjų atsakė, kad

reguliariai sportuoja 6 mėn. ir daugiau. Pagal šio klausimo rezultatus tiriamosios buvo suskirstytos į

nesportuojančių ir sportuojančių grupes (13 pav.).

13 pav. 2 klausimas: ar reguliariai sportuojate, užsiimate fiziniu aktyvumu 6 mėn. ir daugiau?

3.2 Arterinio kraujo spaudimo rodiklių prieš ir po fizinio krūvio bei atsistatymo vertinimo rezultatai

Pirmos grupės SAKS ramybės metu mediana buvo 128 (116; 143; 129,3) mm Hg iškart po fizinio krūvio 156 (130; 167; 153,1) mmHg praėjus 3 min. po fizinio krūvio 150 (119; 181; 146,4) mmHg, o praėjus 6 min. po fizinio krūvio 137 (117; 169; 137) mmHg. Antrosios grupės SAKS ramybės metu mediana buvo 121 (110; 138; 122,9) mmHg, iškart po fizinio krūvio 151 (134; 163; 148,5) mmHg, praėjus 3 min. po fizinio krūvio 140 (122; 157; 140,29) mmHg, o praėjus 6 min. po fizinio krūvio – 133 (115; 145; 131,8) mmHg.

Pirmosios ir antrosios grupių SAKS ramybės metu rodikliai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0,076; U=80), iškart po fizinio krūvio taip pat nerastas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,153;

U=89,5). Praėjus 3 min. po fizinio krūvio SAKS rodikliai tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0,165; U=90), o praėjus 6 min. po fizinio krūvio taip pat nebuvo rastas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,370; U=103,5).

Išanalizavus SAKS pokytį po fizinio krūvio ir praėjus 3 min. tarp grupių nerastas statistiškai

reikšmingas skirtumas (p=0,766; U=136). Taip pat statistiškai reikšmingai nesiskyrė SAKS rodiklių

pokytis praėjus 3 min. ir praėjus 6 min. po fizinio krūvio (p=0,882; U=132) (14 pav.). Gauti rezultatai

rodo, kad organizmo adaptacija į fizinį krūvį ir atsistatymas iki ramybės būsenos SAKS rodiklių atžvilgiu

yra panašiai vienoda abiejose grupėse.

14 pav. Nesportuojančių (1 gr.) ir sportuojančių (2 gr.) moterų SAKS rodiklių pokytis nuo fizinio krūvio pabaigos iki praėjus 3 min.po fizinio krūvio ir pokytis nuo praėjus 3 min.po fizinio krūvio iki

praėjus 6 min.

Pirmos grupės DAKS rodiklio ramybės metu mediana buvo 89 (76; 112; 90,5) mm Hg iškart po fizinio krūvio 98 (88; 115; 99,1) mmHg praėjus 3 min. po fizinio krūvio 89 (77; 128; 92,2) mmHg, o praėjus 6 min. po fizinio krūvio 83 (69; 133; 88,0) mmHg. Antrosios grupės DAKS ramybės metu mediana buvo 85 (67; 107; 87,4) mmHg, iškart po fizinio krūvio 101 (81; 111; 97,8) mmHg, praėjus 3 min. po fizinio krūvio 87 (72; 108; 91,06) mmHg, o praėjus 6 min. po fizinio krūvio – 87 (72; 109; 88,8) mmHg.

Pirmosios ir antrosios grupių DAKS ramybės metu rodikliai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0,433; U=106), iškart po fizinio krūvio taip pat nerastas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,882;

U=123,5). Praėjus 3 min. po fizinio krūvio DAKS rodikliai tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė