LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ IR INFORMATIKOS KATEDRA
Genovaitė Jankauskaitė
VADYBINIŲ GEBĖJIMŲ SVARBA BENDROSIOS
PRAKTIKOS VETERINARIJOS GYDYTOJŲ VEIKLOJE
Magistro darbas
LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ IR INFORMATIKOS KATEDRA
Magistro darbas atliktas 2005 – 2006 metais Lietuvos veterinarijos akademijos socialinių mokslų ir informatikos katedroje.
Magistro darbą paruošė: Genovaitė Jankauskaitė
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro darbo vadovė: doc. dr. Adelė Astromskienė
(LVA Socialinių mokslų ir informatikos katedra) (parašas)
Recenzentė: doc. dr. Marija Stankevičienė
SUTRUMPINIMAI
LVA – Lietuvos veterinarijos akademija
VMVT – Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba NVL – Nacionalinė veterinarijos laboratorija
LVGA – Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija
TURINYS
ĮVADAS...5
1. VETERINARINĖS VEIKLOS VADYBINIAI ASPEKTAI...7
1.1 Veterinarinių paslaugų teorinis pagrindimas...7
1.2 Veterinarinių paslaugų vadybiniai požymiai...8
1.3 Veterinarinių paslaugų sistemos Lietuvoje...11
2. VETERINARO - VERSLININKO VEIKLOS YPATUMAI...15
2.1 Veterinaro - verslininko apibūdinimas ir svarbiausi jo bruožai...16
2.2 Veterinarijos gydytojo verslinės veiklos kriterijai...17
2.3 Veterinarijos gydytojo verslinės savybės...19
2.4 Bendravimo su klientais svarba veterinarijos gydytojo verslinei veiklai...23
3. TYRIMO METODIKA...30
3.1 Tyrimo tikslas ir uždaviniai...30
3.2 Tyrimo metodai ir organizavimas...31
3.3 Veterinarijos gydytojų tęstinio profesinio mokymo proceso analizė...34
3.4 Mokymo kursų organizavimo analizė ir vertinimas...37
3.5 Mokymo tematikos aktualumo analizė ir vertinimas...41
3.6 Vadybos temų aktualumo vertinimas...45
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI...51
NAUDOTŲ LEIDINIŲ SĄRAŠAS...56
ĮVADAS
Gyvulininkystės verslo sėkmė priklauso nuo gyvulių sveikatingumo. Tik sveiki gyvuliai pasižymi dideliu produktyvumu, o tai vienas iš svarbiausių faktorių lemiančių ūkio pelningumą. Gyvulių sveikatingumas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie priklauso nuo pačio ūkininko (šėrimas, laikymas ir t.t.), tačiau didelę įtaka turi ir gyvulių veterinarinė priežiūra, už kurią atsakingi veterinarijos gydytojai, t.y. asmenys, turintys veterinarijos gydytojo kvalifikaciją.
Veterinarija - mokslo ir praktinės veiklos sritis, apimanti gyvulių priežiūrą bei apsaugą, susirgimų diagnostiką ir sergančių gyvulių gydymą, ligų prevenciją, gyvulinių produktų gamybos ir perdirbimo valstybinę priežiūrą, veterinarijos medikamentų ir biologinių preparatų, pašarinių priedų gamybą bei naudojimą, Lietuvos Respublikos teritorijos apsaugą nuo gyvulių užkrečiamųjų ligų patekimo (Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas, 1992).
Temos naujumas. Veterinarijos specialistai glaudžiai bendradarbiauja su
gyvulininkystės technologais, kartu sudarinėja gyvulininkystės ūkio plėtros planus, rūpinasi gyvulių laikymu, priežiūra, šėrimu, veisimu, ligų profilaktika ir daugeliu kitų dalykų. Tačiau jų verslinė veikla, vadybiniai gebėjimai praktiškai nėra nagrinėti.
Temos aktualumas. Bet kuris veterinarijos gydytojas, siekdamas savo tikslo –
pastovaus veiklos pelningumo turi nuolat rūpintis ne tik pacientais, bet ir dirbti su klientais – gyvūnų augintojais. Veterinarijos gydytojams reikia ne tik profesinių įgūdžių veterinarinės medicinos srityje, bet ir vadybinių gebėjimų, kad galėtų sėkmingai plėtoti savo verslą, kuris priskiriamas paslaugų sektoriui.
Veterinarijos gydytojų veikla reikšminga ne tik gyvulių sveikatingumo srityje, bet ir ženkliai įtakoja ūkių pelningumą. Jie teikia išankstinius patarimus, kurie užkerta kelią ligoms, netektims, tuo sumažindami ūkininkų išlaidas gyvulių gydymui. Iš kitos pusės veterinarinė veikla yra verslinė veikla. Tačiau problema yra ta, kad už ūkininkų konsultavimą, kaip padidinti ūkio pelningumą, mažinant išlaidas, veterinarijos gydytojai atlygio negauna.
Tyrimo problema. Šiame darbe veterinarinė veikla nagrinėjama paslaugų vadybos
Tyrimo tikslas - identifikuoti vadybinių gebėjimų svarbą bendrosios praktikos
veterinarijos gydytojų verslinėje veikloje.
Tyrimo tikslas įgyvendinamas sprendžiant šiuos uždavinius:
1. Teoriškai pagrįsti ir atskleisti veterinarinių paslaugų esmę ir vietą paslaugų sistemoje;
2. Išsiaiškinti veterinaro – verslininko veiklos ypatumus;
3. Parinkti veterinarijos gydytojų profesinės ir vadybinės kvalifikacijos tobulinimo organizavimo problemų tyrimo instrumentarijų;
4. Išanalizuoti veterinarijos gydytojų kvalifikacijos kėlimo organizavimo problemas; 5. Įvertinti vadybinių gebėjimų tobulinimo aktualumą.
Tyrimo metodai ir metodika. Teoriniams tyrimams, siekiant pagrįsti vadybinių
1. VETERINARINĖS VEIKLOS VADYBINIAI ASPEKTAI
1.1 Veterinarinių paslaugų teorinis pagrindimas
Veterinarijos gydytojo veikla savo esme yra priskiriama paslaugų sferai, susijusia su žemės ūkiu.
Šiuolaikinėje ekonomikoje paslaugos yra tapusios viena iš pagrindinių ir nuolat besivystančių veiklos rūšių. Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį paslaugos tapo pagrindine veiklos sfera, kuriančia naujas darbo vietas bei didėjančią BVP dalį (Apalainienė, 2000).
Paslaugos, kaip ekonominės veiklos rūšys, egzistuoja seniai. Bet apibrėžti paslaugą pasirodė nebuvo lengva. C. Gronroosas mano, kad tik dešimtajame dešimtmetyje ekonomistai nenoriai pasirinko vieną paslaugų apibrėžimų. Kitas mokslininkas – H. Voračekas, - teigia, kad nė vienas bandymas apibrėžti paslaugą nebuvo sėkmingas.
Ligi šiol ekonomikos literatūroje yra įvairių paslaugos apibrėžimų; vėliau pateikti keli tipiškiausi. Įdomų apibrėžimą pateikia R. Malerie: „Paslaugos – tai nematerialiniai aktyvai, gaminami realizavimo tikslais“. Pagal apibrėžimą nematerialiniai aktyvai (ar neapčiuopiamos vertybės) – tai vertybės, kurios nėra fiziniai ar daiktiniai objektai, bet turi piniginę vertę. C. Gronrooso nuomone, paslauga – tai procesas, susidedantis iš neapčiuopiamų veiksmų sekos, kurie, esant būtinumui, vyksta sąveikaujant pirkėjui ar aptarnavimo personalui, fiziniams ištekliams, paslaugą teikiančios įmonės sistemoms. Šis procesas orientuotas į paslaugos pirkėjų problemų sprendimą. Šis apibrėžimas gana tiksliai aprašo paslaugą, tačiau kai kurios paslaugos gali būti apčiuopiamos.
Galima teigti kad, šiuo metu apibrėžiant paslaugas nėra vieningos nuomonės. Tam yra keletas priežasčių.
Viena svarbiausių tai, kad veiksmų, kuriuos galima pavadinti paslaugomis, yra daug ir jie įvairūs, kaip ir objektai, į kuriuos nukreipti šie veiksmai. Dažnai įsigyjant prekę teikiamos paslaugos ir beveik visada kartu su paslauga gaunamos ir prekės.
Kita priežastis – oficiali statistika priskiria šiuos veiksmus prie vienos paslaugų klasės, o mokslininkai ieško bendrų bruožų reiškinių, kuriuos registruoja oficiali statistika.
gali būti paverstas paslauga, jei pardavėjas bando derinti sprendimą su esamo kliento poreikiais“, - teisingai sako C. Gronroosas.
J. Batesonas irgi pabrėžė, kad riba tarp prekių ir paslaugų priklauso nuo to, kaip į tai žiūri prekių teikėjas ir vartotojai. Į tą patį objektą, susidedantį iš fizinių daiktų ir vykdytojo aptarnavimo personalo veiksmų sekos, vartotojas gali žiūrėti ir kaip į materialinę prekę, ir kaip į paslaugą.
Remiantis pateiktais apibrėžimais ir klasifikacijomis, galima pabrėžti šitaip: paslaugos – tai ekonominė gėrybė veiklos pavidalu; tai yra veiksmas (ar veiksmų seka), kurio (-ių) tikslas didinti vartotojišką objekto, į kurį nukreiptas šis veiksmas, naudingumą, o uždavinys – veikti šį objektą.
1.4 Veterinarinių paslaugų vadybiniai požymiai
Kai kurie mokslininkai (pvz. C. Gronroosas ir J. Batesonas) mano, kad produktyviau aprašyti paslaugos savybes, nei bandyti sukurti apibrėžimą. Visada atsiranda veiklos rūšių, kurios visuotinai pripažįstamos paslaugomis, tačiau į vieno ar kito autoriaus siūlomą apibrėžimą netelpa.
Paprastai paslaugos apibrėžimuose akcentuojama viena ar kelios paslaugų savybės, kurias kai kurie autoriai laiko universaliomis. Paprastai tokiomis laikomos:
Neapčiuopiamumas; Epizodiškumas; Neatskiriamumas; Heterogeniškumas (nevienodumas). Neapčiuopiamumas Neatskiriamumas Epizodiškumas Pasl Heterogeniškumas
1 pav. Pagrindinės paslaugų savybės Šaltinis: Adaptuota pagal V. Pranulį, A. Pajuodį ir kt.
Neapčiuopiamumas. Daug informacijos apie prekes potencialūs pirkėjai gauna per
regėjimą; matydamas žmogus vertina prekės dydį, formą, spalvą ir kitas išoriškai pastebimas savybes.
Kitaip yra su paslaugomis. Veterinarinės paslaugos yra neapčiuopiamos fizine prasme, neišmatuojamos konkrečiais mato vienetais, taigi jų negalima pavaizduoti. Netgi papasakoti apie šias paslaugas yra kur kas sunkiau, nes pasakojant negalima remtis vaizdais, įprasta bet kokio pasakojimo „statybine medžiaga“. Tokiu atveju klientas susiduria su tam tikra nežinomybe ir siekdamas sumažinti abejones jis ieškos kokybę užtikrinančių ženklų.
Tipiškas marketingo sprendimas siekiant įveikti veterinarijos paslaugų neapčiuopiamumo keliamus sunkumus – rasti ir išryškinti su jom susijusius regimus materialius dalykus, suteikiant jai apčiuopiamumą. Pavyzdžiui, klinika ypatingą dėmesį gali kreipti į pastato fasadą, patalpų išplanavimą bei interjerą, personalo išvaizdą, jų kvalifikaciją ir kt. Veterinarinių paslaugų tiekėjų tikslas – sukelti vartotojo pasitikėjimą, atskleidžiant paslaugos naudą. Šiam tikslui naudojama žiniasklaida, radijas, televizija, brošiūros, klinikiniai susitikimai su veisėjais, pokalbiai su ūkininkais.
Epizodiškumas. Veterinarinių paslaugų negalima sukaupti, jos nelaikomos ir
nesandėliuojamos, jos „gaminamos“ ir vartojamos tuo pačiu metu, t.y. kliento ir veterinarijos gydytojo sąveikos metu. Tai reiškia, kad turi sutapti paslaugų paklausos bei pasiūlos vieta ir laikas. Toks vienalaikiškumas, gaminant ir vartojant, lemia didelę vartotojo priklausomybę nuo gamintojo. Todėl be veterinarinėms paslaugoms sukurtų reikalingų techninių priemonių (patalpų, įrangos ir kt.), šių paslaugų kūrimo ir pardavimo procese ypatingą reikšmę įgauna veterinarijos gydytojų patyrimas, paslaugumas, nuoširdumas, dėmesys.
Veterinarinių paslaugų paklausos bei pasiūlos vietos sutapimas reiškia, kad potencialūs klientai turi būti ten, kur jie galėtų pasinaudoti paslauga. Taigi veterinarinių paslaugų vartotojai turi užeiti į veterinarijos kliniką, kitaip jų paslauga nepasieks.
Šią problemą siekiama nugalėti įvairiomis ryšių priemonėmis. Šiuo metu ypatingą įtaką turi internetas, kurio dėka galima pasiekti labai nutolusius vartotojus. Kiekvienas veterinarijos gydytojas darbo vietoje privalėtų turėti kompiuterį ir priėjimą prie interneto. Klinika gali susikurti savo tinklalapį internete, kuriame pateiktų informaciją apie savo siūlomas paslaugas (Slahor, 2005).
Tai padaryti padeda kainų diferencijavimas t.y., kai perteklinės paklausos laikotarpiais kainos būna didesnės, nepakankamos paklausos metu – mažesnės. Veterinarijos praktikoje jei kainą padidinsim 10 proc., galima atsisakyti 33 proc. klientų ir likti su tuo pačiu pelnu. Jei kainą sumažinsim 10 proc. reikia padidinti klientų skaičių 100 proc., kad liktų tas pats pelnas. Kainos turi nuolat kilti bent 5 proc. į ketvirtį, nes prie mažų įkainių išlaidos yra didesnės, o prie didelių – galima sutaupyti laiko, pasitobulinti.
Neatskiriamumas. Veterinarines paslaugas teikia konkretus asmuo, t.y. veterinarijos
gydytojas arba jų grupė, ją vartoja taip pat tam tikras asmuo arba jų grupė. Atskirti paslaugą nuo ją teikiančių asmenų beveik neįmanoma, o marketingo prasme tai turi ir savų privalumų ir trūkumų.
Kai paslaugą teikia tik vienas konkretus asmuo – veterinarijos gydytojas, paslaugos kokybė priklauso tik nuo jo vieno sugebėjimų ir galbūt fizinės ar emocinės būsenos paslaugos teikimo metu. Tokią paslaugą klientai beveik sutapatina su tam tikru asmeniu. Todėl garsūs veterinarijos srities specialistai gali drąsiai reklamuoti ne tiek paslaugos savybes, kiek kurti savo, kaip profesionalo, įvaizdį. Tačiau tai apriboja paslaugų kiekio augimo galimybę, nes kiekvienai iš jų suteikti naudojamas to paties gydytojo darbo laikas. Vienas iš sprendimų – grupinis paslaugų teikimas.
Heterogeniškumas (nevienodumas). Net kai veterinarines paslaugas teikia vienas ir
tas pats gydytojas, jų kokybę lemia kaskart vis kiti veiksniai, ir rezultatas gali būti skirtingas. Kartais susiklosto nevienoda kliento ir veterinarijos gydytojo sąveika jos teikimo metu. Dar daugiau sunkumų atsiranda, jei klinikoje dirba daugiau asmenų, teikiančių tokias pat paslaugas. Pavyzdžiui, kelios veterinarijos gydytojų pamainos. Visas jas sudaro daugiau ar mažiau skirtingi žmonės. Kadangi paslaugos neatskiriamos nuo kiekvieno iš tų žmonių, toje pačioje klinikoje klientai gali būti aptarnauti nevienodai. Natūralu, kad tai sukelia prieštaringų ir dažnai neigiamų klinikos vertinimų. Veterinarinių paslaugų kokybės nepastovumas yra viena svarbiausių konfliktų priežasčių tarp paslaugos tiekėjų ir klientų.
1.3 Veterinarinių paslaugų sistemos Lietuvoje
Veterinarinės paslaugos yra įvairios. Lietuvos Respublikos veterinarinė veikla nuosavybės požiūriu yra skirstoma į valstybinį ir privatų sektorių.
2 pav. Valstybinės veterinarinės veiklos schema
Valstybės politiką veterinarijos srityje įgyvendina Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Ši tarnyba atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas gyvūnų sveikatingumo ir gerovės, maisto saugos kontrolės, vartotojų apsaugos funkcijas ir įgyvendina valstybės politiką šiose srityse.
Likviduoja pavojingų užkrečiamųjų ligų židinius
Duoda gyvulių savininkams privalomus nurodymus dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos
Atlieka klinikinius, laboratorinius ir kitus tyrimus
Analizuoja gyvulių, kitų gyvūnų susirgimo neužkrečiamomis ligomis ir
gaišimo priežastis, rengia rekomendacijas jų profilaktikai, gydo sergančius
Prižiūri gyvulinių maisto produktų gamybą,įvertina gyvulinių produktų tinkamumą žmonių maistui; sprendžia, ar žmonių maistui netinkami produktai tinka
gyvuliams šerti Valstybinė veterinarinė veikla Tiria gyvulinius maisto produktus turgavietėse Kontroliuoja visų gyvulininkystės objektų, įmonių, turgaviečių, žaliavų sandėlių veterinarinę sanitarinę būklę Kontroliuoja veterinarinių medikamentų, kitų preparatų naudojimą gyvulininkystėje ir veterinarijoje Realizuoja veterinarines profilaktikos priemonės Kontroliuoja, kad eksportuojamų gyvulių, gyvuliniai produktai, žaliavos atitiktų importuojančios šalies veterinarinius reikalavimus Kontroliuoja ir koordinuoja visose valstybinėse ir privačiose įmonėse bei
organizacijose dirbančių veterinarijos specialistų veiklą Pagal savo kompetenciją leidžia įsakymus ir įsakymais patvirtintus teisės aktus Vykdo galvijų, kiaulių,
arklių, avių, ožkų, triušių, kailinių žvėrelių, paukščių
ir laboratoriniams bandymams auginamų gyvūnų gerovės apsaugos
3 pav. Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos struktūra Šaltinis: http://www.laei.lt/liet/pdfinf/atnj/vets.pdf. Prieiga per internetą 2006 sausio 20 d.
Šių institucijų darbuotojai be savo tiesioginių funkcijų priima strateginius, aktualius visai šaliai sprendimus, atlieka koordinacinį darbą valstybės deleguotų funkcijų srityse.
Strateginių sprendimų įgyvendinimu atskiruose Lietuvos rajonuose užsiima VMVT teritoriniai padaliniai, t.y. apskričių, miestų bei rajonų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos.
Šios tarnybos tikrina, kaip vidaus rinkai ir eksportui skirti gyvūnų ir maisto produktai atitinka saugos, ženklinimo ir kitus privalomuosius reikalavimus, kaip laikomasi gyvūninių atliekų tvarkymo bei transportavimo reikalavimų. Be to, tarnybos tikrina įmonių savikontrolės sistemas, vykdo įmonių kontrolę ir priežiūrą bei atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas.
Žemiausias vadybinis lygmuo, veikiančių paslaugų sistemoje, atitenka veterinarijos gydytojui (4 pav.).
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ MAISTO IR VETERINARIJOS TARNYBA (CENTRINĖ) Nacionalinė veterinarijos laboratorija Valstybinė veterinarijos preparatų inspekcija Valstybinė pasienio ir transporto veterinarijos tarnyba Maisto ir veterinarijos audito tarnyba
4 pav. Skirtingų vadybinių lygių darbų turinys ir apimtys Šaltinis: Adaptuota pagal Husein J.
Veterinarijos gydytojai įgyvendina aukštesnių institucijų priimtus strateginius bei taktinius sprendimus (5 pav.), tačiau dalis šių sprendimų tenka ir jų veiklai, t.y. jų verslui. Privačioje veterinarijos gydytojų praktikoje visi šie vaidmenys susilieja. Veterinarijos verslo savininkas savarankiškai disponuoja nuosavu ir skolintu kapitalu, vadovauja savo verslo įmonei, siekia pragyventi iš savo verslo, tuo pačiu pasiryžęs jį plėsti bei vystyti. Tai apima visą vadybos procesą.
5 pav. Privačios veterinarinės veiklos schema Diagnozuoja ligas ir gydo
gyvulius, išskyrus sergančius ligomis,
kurioms taikomas karantinas arba specialūs
apribojimai Profilaktiškai vakcinuoja gyvulius ir kitus gyvūnus, konsultuojagyvulių savininkus Išduoda veterinarinius dokumentus apie gyvulių
sveikatosbūklę
Kilus gyvulių užkrečiamųjų ligų grėsmei, uždrausti įvežti į objektą arba išvežti iš jo gyvulius, gyvulinius produktus bei žaliavas, pašarus
Veterinarijos praktikoje, asmenys norintys pradėti ir vykdyti veterinarinę veiklą turi turėti atitinkamą išsilavinimą. Jie turi turėti diplomą, pažymėjimą ar kitą veterinarijos gydytojo kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, nurodytą diplomų, pažymėjimų ir kitų veterinarijos gydytojo kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų pripažinimo taisyklių priede, to reikalauja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (www.vet.lt . Prieiga per internetą 2005 m vasario 2 d.).
Veterinarijos gydytojai įsigiję atitinkamą išsilavinimą nuolat turi tobulintis ir kelti savo kvalifikaciją. Jie savo žinias gali tobulinti savarankiškai arba įvairiuose seminaruose ir pasitobulinimo kursuose. Tuo Lietuvoje rūpinasi Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija bei jos sekcijos. Sekcijų organizuojami seminarai ir konferencijos labiau atitinka veterinarijos gydytojų pageidavimus, nes čia galima nagrinėti specifinius klausimus ir tematikas. Taip pat, asociacija bendradarbiauja su užsienio asociacijomis bei partneriais, firmomis bei mokslo įstaigomis, LVA tęstinio mokymo centru. Veterinarijos gydytojai yra nuolat skatinami savo darbo vietoje turėti kompiuterį ir naudotis internetu, kuriame galima rasti sau daug naudingos informacijos iš Lietuvos ir užsienio.
Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija yra savanoriškas ne pelno siekiantis susivienijimas, jungiantis juridinius ir fizinius asmenis ir vykdantis įstatuose numatytus jos narių mokymo, ūkinius, ekonominius, socialinius uždavinius bei funkcijas.
LVGA tikslas - jungti veterinarijos gydytojus, remti veterinarijos mokslą, švietimą ir praktiką, informuoti visuomenę apie veterinarinės medicinos pasiekimus, ginti asociacijos narių profesinius, socialinius, ekonominius ir akademinius interesus (www.lva.lt/lvga/. Prieiga per internetą 2005m sausio 28 d.).
2. VETERINARO - VERSLININKO VEIKLOS YPATUMAI
Privati veterinarinė veikla yra priskiriama smulkiam verslui. Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje sudaro didžiąją dalį visų įmonių. Didėjant konkurencijai rinkoje tenka ieškoti kitokių, gudresnių būdų, kaip išlikti ir pasiūlyti vartotojui reikalingą produktą ar paslaugą (Žalioji knyga,Žinių ekonomikos forumas, 2004 – 2005).
Privati nuosavybė skatina veterinarijos gydytoją veiksmingai naudoti turimą turtą, ugdo šeimininko jausmą, skatina žmogaus veiklumą. Nuosavybė garantuoja asmens laisvę ir galimybę laisvai tvarkyti savo gyvenimą.
Be veiklos laisvės negali būti rinkos, kaip ir be rinkos – veiklos laisvės. Veterinaras - verslininkas turi pats nuspręsti ką jam veikti, kokias paslaugas teikti, kaip ir kokius klientus aptarnauti.
Konkurencija dažniausiai suprantama kaip verslininkų, siūlančių tam tikras prekes ar teikiančių tam tikras paslaugas, kova dėl vartotojų. Konkurencija yra svarbiausias akstinas, skatinantis veterinarijos gydytoją gerinti paslaugų kokybę, kurti naujas paslaugas, mažinti kainas, diegti naujas medžiagas ir technologijas. Konkurencijos dėka daugelyje veterinarijos klinikų yra platesnė gydymo paslaugų kokybė. Konkurencijos dėka naudą gauna ir klientas. Pirmiausiai jis turi galimybę rinktis vietą, kainą, o už tą pačią kainą rinktis gydymo paslaugų paketą.
Verslas ir jį atspindinčios sąvokos nėra visapusiškai suvoktos bei paaiškintos Lietuvos mokslinėje literatūroje. Tai suprantama, nes verslo problemos teoriniu, ir praktiniu pobūdžiu yra mums naujos. Be to, ir užsienio ekonominėje literatūroje galima aptikti pačių įvairiausių, kartais visiškai priešingų nuomonių apie vieną ar kitą verslo sąvoką (Lydeka, 2001).
Bendriausia prasme verslas traktuojamas, kaip ūkinė veikla, kuri apima prekių gamybą ar paslaugų tiekimą ir komerciją (pirkimą – pardavimą), konkreti ūkininkavimo sfera, forma.
2.1 Veterinaro - verslininko apibūdinimas ir svarbiausi jo bruožai
Veterinarijos verslas, kaip ir bet kuris verslas, suprantamas kaip ūkinė veikla, kuri apima veterinarinių paslaugų teikimą, veterinarinių preparatų pardavimą. Didelę dalį šio darbo sudaro profilaktinė priežiūra, kad būtų užtikrinta gyvūnų sveikata. Pasak LVA rektoriaus, prof. habil. dr. Vidmanto Bižoko veterinarijos gydytojo darbo pobūdis – tai visų rūšių gyvūnų, paukščių bei žuvų ligų profilaktika, diagnostika bei gydymas, gyvūninės kilmės maisto produktų kokybės kontrolė. Anot jo, tai labai plati mokslo, laboratorinių tyrimų, praktinės veiklos sritis, kuri nuolat papildoma naujomis mokslo žiniomis (Kandrotas, 2000).
Privati veterinarijos veikla, verslo požiūriu atitinka individualų verslą, kur naudojamos išlaidos, siekiama gauti pelno. Savarankiškas verslas – tai aktyvių, veržlių, bendraujančių ir dėmesingų klientų poreikiams žmonių užsiėmimas, veikla (Astromskienė, 2004).
Veterinarijos verslo gyvavimas bei jo sėkmingumas priklauso nuo verslininko – veterinarijos gydytojo. Tai žmogus, kuris sujungia ir padaro veiksmingais visus gamybos veiksnius.
Verslininkas – žmogus, pasižymintis iniciatyva, rezultatyviai organizuojant socialinių, ekonominių mechanizmų funkcinę raišką pelnui didinti. Veikdamas ekonominėmis rizikos sąlygomis, jis visiškai atsako už galimą nesėkmę ir nuostolius (Žalioji knyga, Žinių ekonomikos forumas, 2004 – 2005).
Veterinarijos gydytojas turi mokėti sujungti į visumą turimą kapitalą, savo turimas žinias, darbą, gamtinius išteklius, mokėti organizuoti veterinarijos verslą, domėtis ir mokėti pasinaudoti naujovėmis šioje srityje ir nebijoti rizikuoti siekiant pelno.
JAV mokslininkai pastebėjo, kad apie 80 proc. verslų žlunga, kai jų savininkas – verslininkas į pirmąją vietą iškelia pelno siekimą.
Veterinarijos versle yra normalu, jei veterinarijos gydytojas pirmus tris darbo metus turi nuostolių, tačiau jis turi analizuoti iš kur jie atsirado, kokios buvo to priežastys. Didžiausia verslininko klaida yra ta, kad jis mano kad viską žino ir niekuo nesidomi.
Šiuo metu bet kuris verslas, kuris konkuruoja, nori to ar ne, bet yra priverstas būti imliu žinioms verslu (Žalioji knyga, Žinių ekonomikos forumas, 2004 – 2005). Veterinarijos verslas taip pat ne išimtis.
apie geriausias Europos verslo tradicijas“. Jo žodžiais, europietiško išsilavinimo, aukšto lygio vadybos poreikis Lietuvoje šiuo metu didžiulis (Grižibauskienė, 2004).
Veterinarijos gydytojas turi pradėti vertinti žinias kaip tą išteklių, kuris didina jo konkurencingumą rinkoje, kuris padeda įžvelgti naujus vadybos būdus, naujus veiklos organizavimo būdus. Naujų idėjų paieška ir jų įgyvendinimas - tai vienas iš sudėtingiausių verslininko uždavinių (Žalioji knyga, Žinių ekonomikos forumas, 2004 – 2005).
Kaip ir visame žmogiškojo kapitalo ugdymo procese, taip ir veterinarijos gydytojų gebėjimų ugdymo ir konkurencingumo darbo rinkoje didinimo procese, pirmiausia pastebima profesijų kaitos raida, kurią radikaliai veikia trys pagrindiniai išoriniai veiksniai – atviros informacinės visuomenės kūrimas, mokslo ir technologijų pažanga, ekonomikos internacionalizacija. Tai patvirtina ir Lietuvos veterinarijos akademijos absolventų apklausos duomenys, kur respondentai nurodo, kad labiausiai jiems trūksta naujų teisinių, vadybinių, ekonominių žinių (Astromskienė, 2005).
Šių žinių poreikis yra didelis, nes veterinaro karjera yra daugiau nei gyvūnų priežiūra. Veterinarijos gydytojo veikla nukreipta ir tam tikrų grupių vartotojų poreikių tenkinimui. Jis vienu metu atlieka keletą vadybinių vaidmenų:
9 Verslininkas – per parduodamas prekes ir paslaugas teikiantis visuomenės nariams naudą ir iš šios veiklos gaunantis pelną;
9 Savininkas – nuosavybės teisėmis disponuojantis veiklai reikalingais ištekliais ir gautomis pajamomis;
9 Vadovas – veiklos koordinatorius, priimtų sprendimų įgyvendintojas.
Sujungdamas į vieną visumą visas savo profesines bei vadybines žinias, veterinarijos gydytojas iš savo verslo gauna materialinę bei socialinę naudą.
2.2 Veterinarijos gydytojo verslinės veiklos kriterijai
Veterinarijos gydytojas negali egzistuoti negaudamas pelno iš savo įdėtų pastangų. Tikras verslininkas supranta svarbiausią verslo formulę:
pelnas = pajamos – verslo išlaidos
Pelnas yra verslo veiklos pasekmė – rezultatas. Pelnas yra pajamos, kurios atitenka veterinarijos gydytojui už jo veiklą. Tai atlyginimas už iniciatyvą ir riziką. Veterinarai, gydantys didelius gyvūnus, turi daug transporto išlaidų, taip pat praranda daug laiko važinėdami iš savo ofiso į fermas. Be to jie dirba lauke įvairiomis oro sąlygomis ir gali būti, apžiūri ir gydo gyvūnus antisanitarinėmis sąlygomis. Dirbdami su išgąsdintais ar sergančiais gyvūnais rizikuoja būti apkandžioti, sumindžioti ar sužeisti. Akivaizdu, kad veterinarijos gydytojai taip pat tikisi gauti pelno už savo teikiamas paslaugas, kurios reikalauja rizikos ir iniciatyvos.
Veterinarinėje praktikoje pelnas išlaiko gydytojo šeimą, iš jo mokamas atlyginimas personalo darbuotojams. Taip pat pelnas yra investuojamas į praktiką, kad įsigyti geresnę įrangą ir medikamentų, padidinti atlyginimams ir investuojama į savo kvalifikacijos kėlimą. Visa tai, kad suteikti geresnę pagalbą visiems pacientams (Zekoff, Felsted, 2004).
Norint gauti pelną, reikia pajamų, o jos iš veterinarijos verslo gaunamos tik tada, kai yra patenkinami klientų poreikiai. Pagrindinis šiuo verslu užsiimančio verslininko tikslas – sėkmingas veterinarijos paslaugų kūrimas ir pardavimas, nuolatinis rūpinimasis teikiamų paslaugų kokybe ir jos gerinimu. Šiandieninis veterinarijos verslo intensyvumas, efektyvumas ir sėkmė priklauso nuo veterinarijos gydytojų sugebėjimo suvokti, ko pageidaus būsimi klientai (Astromskienė, 2004).
Šiuolaikinis verslininkas – novatorius, kuriantis naujas technologijas. Taigi, šiuolaikiniame pasaulyje nebėra tokio dalyko, kaip „tradicinis verslas“ (Žalioji knyga, Žinių ekonomikos forumas, 2004 – 2005).
Šiuolaikinis veterinarijos gydytojas taip pat turi neatsilikti su laiku, įgyti daug žinių ir patyrimo.
2.3 Veterinarijos gydytojo verslinės savybės
Didžioji dalis naujai pradėtų verslų dar ir dabar užsidaro atnešdami nuostolių. Tie, kuriems pasisekė išsilaikyti, užsibrėžtą tikslą pasiekė, regis, tik todėl, kad pasižymėjo verslumu ir vadovavosi laiko patikrintais verslo principais, skatinančiais naujovių kūrimą (Turneris, 2005).
Verslumas – tai verslininko sugebėjimas aktyviai ir veržliai dirbti.
Verslumas – tai ne vien norėjimas, bet ir mokėjimas, taip pat galėjimas novatoriškai mastyti ir aktyviai bei rizikingai veikti ūkiniame gyvenime. Verslumas reiškia sugebėjimą panaudoti vidinį potencialą bei situacijos palankumą naudos sukūrimui (turo gausinimui).
Verslumas = norėjimas + mokėjimas + galėjimas
Tam tikra prasme verslumas yra žmogaus potencialas, tikėjimas sėkminga savo veikla nuolatos besikeičiančioje aplinkoje (Astromskienė, 2004). Veterinaras taip pat turi tikėti viskuo ką daro, tikėti sėkminga savo veikla.
Verslumas yra įgimtos ir įgytos žmogaus savybės leidžiančios jam novatoriškai mąstyti ir aktyviai bei rizikingai veikti.
Pagal Zigmą Lydeką prie įgimtų verslumo savybių būtų galima priskirti tokias, kaip intuicija, azartiškumas, karjerizmas, aviantūrizmas, reakcija, garbės troškimas, pasitikėjimas savimi, noras gyventi „plačiai“ ir kt. Pastarąsias savybes iš prigimties turi nedaugelis žmonių ir jas būtų galima pavadinti asmenybinėmis. Kaip tik šiuo faktu galima paaiškinti, kodėl mažuma, o ne dauguma žmonių yra verslininkai, įkūrę savo firmas ir užtikrinę sėkmingą jų veiklą. Privatus veterinarijos gydytojas turi turėti visas šias savybes, kad galėtų sėkmingai pradėti savo verslą.
Įgytomis savybėmis galima laikyti visas tas, kurias asmuo įgyja besimokydamas ar praktiškai veikdamas – tai pirmiausia žinios ir praktinis patyrimas, suformuojantys universalius bei specialius įgūdžius. Pastarąsias savybes galima būtų pavadinti profesinėmis (dalykinėmis) (Lydeka, 2001). Šias savybes veterinarijos gydytojai įgyja mokydamiesi Lietuvos veterinarijos akademijoje bei toliau tobulindamiesi įvairiuose kursuose ar seminaruose.
Sėkmė smulkiame versle, tame tarpe ir veterinarijos, priklauso nuo šių pagrindinių faktorių:
9 Verslininko gabumai;
9 Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė; 9 Vyriausybės skatinimas;
9 Pakankamas kapitalas; 9 Verslo galimybės;
9 Darbuotojų bendradarbiavimas.
Kaip matome, verslininko gabumai, pažiūros, motyvai ir asmenybė yra pirmoje vietoje. JAV mokslininkas dr. J. Husein pateikia sėkmingai dirbančio verslininko bruožų sąrašą: 9 Visiškas įsipareigojimas, aktualumas, ištvermingumas;
9 Noras pasiekti ir augti;
9 Orientacija į palankias progas ir tikslus; 9 Iniciatyvos ėmimasis ir asmeninė atsakomybė; 9 Atkaklus problemų sprendimas;
9 Realizavimas ir humoro jausmas;
9 Siekimas ir pasinaudojimas atgaliniu ryšiu; 9 Vidinė kontrolė;
9 Žemas poreikis padėčiai ir valdžiai; 9 Dorumas ir patikimumas (Husein, 1993).
Esminių verslininko skiriamųjų savybių tyrimams yra skirta nemažai darbų (V. Gronskas (1995), R. Jucevičius (1998), Z. Lydeka (2000), A. Kličius (2001), R. L. Daft (1997)). Juose nurodoma, jog verslininkai – dažniausiai darbštūs, aktyvūs, praktiški, racionaliai mąstantys, puikiai išmanantys verslo specifiką, protingai rizikuojantys žmonės (6 pav.).
6 pav. Verslininko bruožų ypatumai Šaltinis: Adaptuota pagal J. Andriuščenka
Atlikus Vidurio Europos verslo organizacijų vadovų apklausą (5500 stebėjimų), buvo išsiaiškinta, jog komfortui, stabiliai asmeninei padėčiai ir tarpasmeniniams santykiams teikiama kur kas mažesnė reikšmė, nei tokiems tikslams kaip pripažinimas, valdžia ir savarankiškumas (7 pav.) (Andriuščenka, 2002).
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 1 2 3 4 5 6
1 – Komfortas; 2 – Tvirta padėtis; 3 – Tarpasmeniniai santykiai; 4 – Pripažinimas ir statusas; 5 – Valdžia; 6 – Savarankiškumas
7 pav. Europos verslo organizacijų vadovų tikslų rangavimo vidutiniai
Neabejotinai šiomis savybėmis turi pasižymėti ir veterinarai. Jie turi būti gerai išprusę moksle, kad galėtų diagnozuoti problemas ir rekomenduoti sprendimus. Reikalingas universitetinis specializuotas veterinarijos mediko išsilavinimas Jie turi turėti kantrybės dirbdami su gyvūnais, kurie negali pasakyti kas jiems blogai. Jiems reikia ir žmogiško išprusimo, dirbant su veterinarijos technikais, gyvūnų savininkais, kitais veterinarais ir visais kitais žmonėmis, kurie bendrauja su veterinarais kasdien.Reikalingidarbo rankomis įgūdžiai, susikaupimas ir tikslumas, greitos reakcijos ir sprendimai, sugebėjimas organizuoti savo darbą ir sugebėjimas mokytis.
Įstojus į ES, veterinarijos gydytojo profesija įgavo dar didesnę vertę ir aktualumą. Gyvūnų kontrolės svarbą įrodė pastaruoju metu pasaulyje plintantis paukščių gripas, snukio ir nagų bei kitos ligos, atnešusios didžiulius ekonominius nuostolius valstybėms. Maisto sauga, neatsiejama nuo veterinarijos gydytojo darbo, tampa vis reikšmingesnė visose išsivysčiusiose šalyse. Veterinarai, kurie yra maisto produktų inspektoriai, tikrina augintojus, perdirbėjus, produktus ir ruošia valstybines instrukcijas dėl maisto ir gyvūnų laikymo tvarkos.
Taip pat Lietuvai įstojus į Europos sąjungą, atsivėrė visos Europos šalių sienos, padidėjo įvežamų ir išvežamų gyvūnų skaičius, veterinarijos gydytojas turi bendrauti su tų gyvūnų savininkais užsieniečiais, todėl jis turi mokėti bent keletą užsienio kalbų, daugiau domėtis retų gyvūnų ligomis, jų priežiūra, elgesiu.
ES valstybėse profesinė kompetencija traktuojama kaip:
9 Būtinų žinių ir gebėjimų turėjimas, sugebėjimas atlikti praktinius veiksmus darbo vietoje;
9 Sugebėjimas atlikti ką nors gerai ir efektyviai;
9 Gebėjimas taikyti žinias, įgūdžius ir supratimą, atliekant darbą pagal darbdavių reikalaujamus standartus (Astromskienė, 2004).
Veterinarai taip pat gali daug prisidėti prie žmogaus sveikatos problemų sprendimo. Pvz. veterinarai tyrinėjo maliariją ir geltonąją karštinę, atskleidė botulizmo paslaptį, pagamino antikoaguliantą, turėjo galimybę stebėti kai kuriuos žmones su širdies ligomis, vystė klubo ir kelio sąnarių keitimo, organų persodinimo chirurginius metodus. Kai kurie nustatinėja preparatų terapijos, antibiotikų ar naujų chirurginių metodų efektyvumą, išbandydami juos su gyvūnais.
gyvūnų rūšim. Negalima stebėtis, mes manome kad tai yra geriausia karjera pasaulyje“ teigia Dr.Crimi praktikos veterinarė ir Amerikos gyvūnų ligoninių asociacijos prezidentė.
Tai įdomus darbas“ sako Dr.Crimi. „Tu esi mokslininkas, vadovas, socialinis darbuotojas ir sveikatos priežiūros specialistas. Tu esi tarsi pediatras, bet tu turi žinoti ir galėti gydyti įvairiausias gyvūnų rūšis.“
Veterinaro karjera yra daugiau nei gyvūnų priežiūra, tam reikia laiko ir pasiaukojimo. „Būti veterinaru yra nuostabus darbas, tačiau jame yra daugybė iššūkių“, teigia moteris „Jūs dirbate su gyvūnų savininkais, kurie patiria daugybę stresų, laiko gyvūnus, kurie būna pavojingi ir visa tai susimaišo su personalo vadyba, finansais, technine įranga ir fiziniais faktoriais“.
Veterinarijos srities paslaugos skirtos gyvūnams, o klientas yra paslaugos pirkėjas. Todėl šiame versle mokėjimas bendrauti su klientais – viena iš svarbiausių verslo sėkmės prielaidų.
2.4 Bendravimo su klientais svarba veterinarijos gydytojo verslinei veiklai
Daugiau kaip pusė veterinarų gydo išimtinai tik mažus gyvūnus. Jie įprastai gydo tokius gyvūnus, kaip šunys ir katės, taip pat gydo paukščius, reptilijas, triušius ir kitus gyvūnus, kurie gali būti priskirti prie naminių gyvūnų.Išduotų licencijų skaičius 2004 10-2005 09 rodo, kad šiuo metu Lietuvoje smulkiems gyvūnams gydyti yra išduotos 26 licenzijos (Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija.
http://www.lva.lt/lvga/apie/veikla-2005.pdf . Prieiga per internetą 2005m. gruodžio 28 d.). Apie vieną ketvirtį visų veterinarų įvairiais metodais gydo tokius gyvūnus kaip kiaulės, ožkos, avys ir kai kurie laukiniai gyvūnai.
Nedidelė dalis veterinarų dirba tik su dideliais gyvūnais, susikoncentruodami ties arkliais ir galvijais. Taip pat kai kurie rūpinasi įvairių rūšių gyvūnais. Tokie veterinarai važiuoja į fermas, kad suteiktų veterinarines paslaugas bandoms ar atskiriems gyvūnams.
2004 10-2005 09 laikotarpyje bendrąja veterinarine praktika užsiimti išduotos 807 licenzijos (Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija. http://www.lva.lt/lvga/apie/veikla-2005.pdf. Prieiga per internetą 2005m. gruodžio 28 d.).
ligomis. Kiti dirba tyrinėdami teorinių žinių galimybes, plėtoja tų žinių pritaikymą. Kiti veterinarai prižiūri zooparkus, akvariumus ar laboratorinius gyvūnus. Veterinarijos gydytojas visada kontaktuoja su klientu, kad ir kokia veikla jis užsiimtų.
Veterinarijos srityje pelningumą lemia ne vien sergančių gyvūnų skaičius, bet ir veterinarijos gydytojo etika, bendravimas su sergančių gyvūnų savininkais, veterinarijos gydytojo turimos žinios ir patirtis bei kiti veiksniai, kurie susiję su žmogiškaisiais resursais. Čia ir susiduriama su įvairiomis problemomis.
Klientui veterinaro išrinkimas tai asmeninis pasirinkimas, lygiai taip pat, kaip šeimos gydytojo. Kriterijai, kuriais jis vadovaujasi - tokie patys. Kas klientui svarbiausia? Vieta? Patogus darbo laikas ? Draugiškumas? Mokesčiai? Visi jie turi būti įvertinti.
Renkantis veterinarą, kliento tikslas - surasti gydytoją, kuris labiausiai supranta jo poreikius ir nori ilgą laiką bendrauti. Veterinaras ves gyvūno ligos istoriją, įskaitant ataskaitas apie sveikatą, kurios detalizuoja imunitetą, reakciją į gydymą, elgesio bruožus ir t.t. Klientui patogu turėti vieną veterinarą visiems jo laikomiems gyvūnams. Gydytojas žino, individualiai kiekvienam jo gyvūnui, geriausią profilaktinę ir kritinę priežiūrą (The Humane Society of the United States, 2005).
Svarbiausias aspektas kaip padidinti veterinarijos verslo pelningumą yra bendravimas su klientais, klientų pritraukimas į savo verslą (Milani, 1995). Bendravimas – svarbiausias ryšio tarp kliento ir verslininko įrankis. Ypač tai aktualu veterinarijos gydytojams, kurie dirba sveikatos apsaugos ar tyrinėjimų srityse, nes jie daugiausia savo laiko praleidžia su žmonėmis, o ne su gyvūnais.
Auksinė verslo taisyklė: Pasirūpink savo klientais,o rinka pasirūpins tavimi. Užsienio verslininkų sėkmės formulė atrodo paprastai:
Sėkmė = Profesionalumas + Padorumas (Grižibauskienė, 2004).
Neabejotinai, susitelkimas į bendravimą profesionalioje veterinarijos programoje ir kasdieninėje veterinarijos praktikoje yra reikalingas. Veterinarijos gydytojo bendravimas su klientais turi didelės įtakos ne tik verslui, bet ir profesiniam įvaizdžiui.
Sunku įgyti gerą reputaciją – tam sugaištami ne vieneri metai, o prarasti ją galima akimirksniu ir dažniausiai dėl menkniekio: laiku neatsakius į telefono skambutį ar laišką, neišsiuntus fakso, kurio laukiama, kaip nors kitaip parodžius savo neišsiauklėjimą.
Bendravimas veterinarijos praktikoje yra labai svarbus. Pagal Cecilia Soares „Nepilnavertis bendravimas tarp veterinaro profesionalo ir klientų yra viena iš pagrindinių kliento nepasitenkinimo priežasčių“. Pasak profesionalios veterinarinės įmonės atsakingo asmens, David‘o McConnell‘o, nepasisekusio bendravimo priežastys yra veterinarijos gydytojo nekompetencija. Jis sako, kad ypač daug pretenzijų atsiranda, kai yra nepakankamas ryšys tarp veterinaro ir klientų.
Bet koks bendravimo procesas turi tris pagrindinius elementus. Pirmasis yra siuntėjas - žmogus, kuris kalba (praneša informaciją). Antrasis elementas yra pati informacija, tai paprastai yra idėja, nuomonė ar emocijos. Trečias elementas yra priėmėjas – žmogus, kuriam skirta informacija (klausytojas ar stebėtojas). Kai tarp trijų elementų, siuntėjo – informacijos – priėmėjo, tarpusavio santykiai yra efektyvūs, atsiranda grįžtamasis ryšys. Siuntėjas ir gavėjas keičiasi rolėmis ir informacija, siunčiama vienam, turi įtakos kito siunčiamai informacijai. Žinutės yra interpretuojamos pagal siuntėją, kuris lemia, kad pridedamas žodis, sentencija, gestas keičia kito asmens siunčiamą informaciją. Interpretacija vaidina svarbią rolę bendravime.
8 pav. Bendravimo procesas. Grįžtamasis ryšys
Bendravimo veiksmingumas tiesiogiai vertinamas perduotos ir suvoktos informacijos kiekiu (Astromskienė, 2004). Bendraujant reikia žinoti, kad mes girdime tik puse to ką mums pasako, suprantame tik puse to ką išgirdome, tikime tik puse to ką supratome ir prisimename tik puse to kuo patikėjome.
Pavyzdžiui, per pokalbį, kuris truko vieną valandą, jūs paprastai girdite tik puse to ką jums pasako, galbūt todėl, kad užsisvajojote, sunkiai mokate klausytis, ar buvo akustiniai
15 minučių mes nesuprantame. Iš likusių valandos 15 minučių mes prarandame dar 7 ½ minutes, nes netikime puse to ką išgirdome ir supratome. Lieka 7 ½ minutės iš valandos. Iš to, mes prarandame dar 33/4 minutes, nes mes prisimename tik puse to ką mes išgirdome, supratome ir patikėjome. Todėl čia yra tik 33/4 minutės produktyvaus bendravimo per vienos valandos pokalbį. Jei mes gauname tik 33/4 minutes iš vienos valandos, mes tikriausiai esame ne su svarbiais mums žmonėmis (Schramm, 1999).
Tačiau jei informacija klientams perduodama tiesiogiai, ne per tarpininkus, informacijos nuostoliai žymiai sumažėja:
9 pav. Penkių kanalų ryšiu informacijos perdavimo efektyvumo schema Šaltinis: Adaptuota pagal A. Astromskienę
Dėl šios priežasties veterinarijos gydytojai turėtų rengti savo paslaugų pristatymus, prezentacijas, į kurias sukviečiami potencialūs klientai. Jie turėtų su klientais bendrauti tiesiogiai, ne per tarpininkus.
Pirmas susitikimas su klientu yra svarbiausias momentas, dažnai nulemiantis visą tolesnį bendravimą tarp veterinarijos gydytojo ir kliento.
Norint sudaryti gerą įspūdį, pirmiausia reikia pasirūpinti savo išvaizda ir apranga. Ji turi būti švari, netinka dėvėti suplyšusius drabužius, avėti nuklypusius batus. Nemaloniai nuteikia neplauti, besidraikantys plaukai, nešvarūs nagai ir net dantys. Jeigu apie savo darbą ir klientus veterinaras galvos blogai, tai matysis iš jo veido. Klientai labai greitai pajunta, kaip gydytojas nusiteikęs jų atžvilgiu. Jie mėgsta bendrauti su besišypsančiais, kupinais optimizmo, maloniais veterinarijos gydytojais (Astromskienė, 2004).
Veterinarijos praktikoje į efektyvų bendravimą įeina: kliento išklausymas, jo klausinėjimas ir informacijos teikimas klientui.
Veterinarijos gydytojui svarbu nepamiršti, kad mokėti klausyti yra daug svarbiau, negu mokėti pasakoti. Dėmesingai ir atidžiai klausyti yra toks menas, kurio reikia nepaliaujamai mokytis. Geram klausytojui reikalinga lavinti įsijautimo gabumus. Įsijautimas yra gebėjimas suprasti kaip kitas asmuo jaučia savo pasaulį.
Pagrindiniai klausytojo elgsenos bruožai:
¾ Atrodyti atsipalaidavusiam, ramiam, patikimam, atidžiam ir užjaučiančiam; ¾ Būti lygiaverčiam su klientu;
¾ Būti nutolusiam per tam tikrą atstumą nuo kliento (per stalą ar kėdę). Tai fizinis barjeras, tačiau turi būti akių kontaktas;
¾ Kad klausote demonstruoti linkčiojimu, veido išraiška ir mimikomis. Klausinėjimas naudojamas aktyviam klausymui:
¾ Klausimai: „Ką jūs turite omenyje?“; „Ką jūs tuo norite pasakyti?“; „Galite man pasakyti apie tai daugiau?“ parodo kad jūs kliento tikrai klausote;
¾ Paremti pareiškimams naudojamos frazės: „Aš suprantu“; „Tęskite“; „Tai įdomu“; „Aš sutinku“;
¾ Jei nesupratote ką klientas norėjo pasakyti, paklauskite jo dar kartą. Kada klientui suteikiate informaciją:
¾ Reikia pritaikyti informaciją pagal kliento supratimą ir patirtį;
¾ Paaiškinti paprastai, paprasta kalba, jei klientas neturi medicininių ar biologinių žinių; ¾ Kad paaiškinti kai kuriuos dalykus naudokite paveikslus, diagramas ar pavyzdžius; ¾ Atmintis yra ribota, ypač naujai informacijai, todėl pakartokite ir užrašykite svarbius dalykus.
Veterinarijos klinikoje visas personalas turi būti šiltas, draugiškas ir domėtis abiem, tiek klientu, tiek jo gyvūnu. Klientas turi pajausti, kad tai yra saugi jam vieta, jis turi tikėti, kad jis gaus atitinkamą dėmesį, jausti energiją ir entuziazmą, net jeigu veterinarijos gydytojas yra susirūpinęs ar pavargęs (Milani, 1995). Klientai turi pasitikėti veterinaru, turi tikėti jo sugebėjimais ir sąžiningumu. Atskirais atvejais, veterinarijos gydytojas turi pabūti patarėju ar net psichologu, ypač kaimo vietovėse, kur žmonės gyvena toliau vienas nuo kito.
Frazės, kurios kelia ūkininkams nepasitikėjimą veterinarijos gydytojais:
Ūkininkai niekada nenori girdėti: Patarimas, kaip veterinarijos gydytojas galėtų pasakyti: „Aš tik pradėjau dirbti“ arba
„Aš nežinau“
„Aš tuojau susitiksiu su žmogumi, kuris galės padėti išspręsti šią problemą“
„Aš turiu tai pasitikslinti“ – tai skamba, taip, jog ūkininkas trukdo ir sudaro sunkumus
„Gal galite truputį luktelėti, kol surasiu jums reikalingą informaciją“
„Šiuo metu visi išėję, gal galite paskambinti vėliau“
„Gydytojas trumpam išvykęs, bet palikite savo telefono numerį, kai tik grįš, jums paskambins“
„Aš negaliu to padaryti“ „Aš labai norėčiau padėti, bet galiu tai padaryti tik tiek...“
„Palaukite...“ „Minutėlę, aš tuoj surasiu jums reikiamą informaciją“
Žodelio „NE“ sakinio pradžioje Žodį „NE“ galima pasakyti, tačiau sakinys turi būti
pratęstas, kad būtų aišku, kodėl taip sakoma
Nuoširdus atsiprašymas, net jei problema iškilo ir ne dėl gydytojo kaltės, reiškia pagarbą klientui.
Ūkininkai būna nepatenkinti dėl to, kad jie negauna aiškių paaiškinimų apie diagnozę ar būklės priežastį, apie gydymo parinkimą, riziką, todėl klientas jaučiasi sumišęs ir abejojantis. Taip pat jei ūkininkai nedrįsta paklausti, kas jam aktualu ir gydytojo paaiškinimai yra skuboti, jiems nebuvo parodyta pagarba ir dėmesys.
Ne mažiau svarbus aspektas, norint išlaikyti klientą, yra darbo laiko suplanavimas. Reikia stengtis, kad ūkininkui nereikėtų ilgai laukti veterinarijos gydytojo vizito. Ypač jei yra susitarta iš anksto. Gydytojams dažnai yra problema atvažiuoti susitartu laiku, nes jie turi dideles aptarnavimo teritorijas, keliai, ypač kaimuose, ne visada būna geros kokybės. Nustatyta, kad optimalus laukimo laikas yra apie 15 minučių (Wilson, 2005).
Smulkių gyvūnėlių augintojai pas gydytoją dažniausiai atvažiuoja patys. Jie yra priversti laukti vizito pas gydytoją veterinarinės klinikos laukiamajame. Čia laukimo trukmė priklauso nuo aplinkos, kurioje žmogus priverstas laukti.
atvirukais, ar geriausia turėti didelį nuotraukų albumą su gyvūnais padovanotą jų šeimininkų. Laukiamajame pravartu turėti skelbimų lentą bendrai informacijai, apie teikiamas paslaugas, klinikos padėtį, taip pat skelbimams apie gyvūnus, kuriems reikia namų, šeimas, kurios norėtų gyvūnėlio, dingusius gyvūnus ir panašiai. Vaikams priėmimo kambarį turėtų būti žaidimų kampelis. Tai leis vaikams jaustis geriau ir ramiau. Paveikslų knyga apie gyvūnus leis vaikams geriau su jais susipažinti (Milani, 1995).
Nuolatinė klientų pasitenkinimo ar nepasitenkinimo kontrolė padeda pastebėti nukrypimus nuo pageidaujamo kokybės lygio ir imtis reikiamų veiksmų. Skundai, priekaištai ir pastabos padeda pastebėti tik didžiausius nepasitenkinimo atvejus, nes dalis klientų savo nuomonės darbuotojams neišsako arba ji nėra tinkamai užfiksuojama. Todėl kuriamos informacinės sistemos, kurios būtų patogios nepatenkintiems klientams ir užtikrintų, kad jų nepasitenkinimas bus pastebėtas. Be to, organizuojami specialūs klientų pasitenkinimo tyrimai, kurie vykdomi daugiausia apklausos būdu.
Apklausos rezultatus gydytojas turi pranešti savo darbuotojams, kokie jie bebūtų, geri ar blogi. Išskyrus tokį atvejį, kai blogi apklausos rezultatai susiję su vienu ar dviem darbuotojais, tai reikėtų aptarti individualiai.
Tokios apklausos dėka, galima išsiaiškinti esamas problemas ir taip patobulinti savo darbą su klientais. Toks motyvavimas neturi būti vienkartinis, jis turi būti vykdomas kas mėnesį arba kas 2 – 3 mėnesius (Survey clients to learn where you can improve, 2005).
3. TYRIMO METODIKA
3.1 Tyrimo tikslas ir uždaviniai
Europa neginčijamai įžengė į Žinių amžių. Tai turės įtakos kultūriniam, ekonominiam bei socialiniam gyvenimui. Prireikus naujų profesinių įgūdžių, pastarąjį dešimtmetį iškilo žemės ūkio darbuotojų švietimo, profesinio mokymo sistemos kūrimo, naujų suaugusiųjų mokymo formų rengimo ir įgyvendinimo poreikis. Sparčiai keičiantis žemės ūkio ekonominei veiklai, dažnai anksčiau įgytos kvalifikacijos žmonėms nepakanka.
Stambėjant pieno ūkiams, daugėjant mėsai auginamų galvijų, arklių, kiaulių, broilerių ir neįprastų Lietuvai gyvūnų (kalakutų, stručių, šinšilų, mėsinių karvelių, aptvaruose auginamų šernų, elnių ir kt.) augintojų skaičiui, vystantis arklininkystės verslui, veterinarijos gydytojai yra priversti tobulinti kvalifikaciją, specializuotis, būti gerais savo srities specialistais ir konsultantais (Sederevičius A., Palubinskas G., 2005).
Dėl naujų žinių, informacijos ir naujų praktinių įgūdžių poreikio 2004 metais LVA tęstinio mokymo centras suorganizavo kvalifikacijos kėlimo kursus bendrosios praktikos veterinarijos gydytojams.
Tyrimo tikslas – identifikuoti veterinarijos gydytojų profesinės ir vadybinės
kvalifikacijos tobulinimo organizavimo problemas.
Tyrimo objektas – respondentai iš Utenos, Šilutės, Vilniaus, Panevėžio, Rokiškio,
Raseinių, Alytaus, Pakruojo, Šiaulių, Kauno, Marijampolės, Telšių, Kretingos, Tauragės rajonų, kurie užsiima veterinarine praktika.
Šio tyrimo uždaviniai:
o Sugrupuoti ar veterinarinė praktika respondentams yra pagrindinis ar šalutinis užsiėmimas;
o Išsiaiškinti veterinarijos gydytojams kursų laiko tinkamumą;
o Išanalizuoti veterinarijos gydytojams kvalifikacijos kėlimo kursų temų aktualumą; o Įvertinti veterinarijos gydytojams vadybos temos aktualumą.
3.2 Tyrimo metodai ir organizavimas
Sudarant tyrimo programą, pirmiausia buvo iškelti tyrimo uždaviniai ir pasirinkti informacijos rinkimo, kaupimo, ir analizės metodai.
Tyrimo eigoje buvo atlikta mokslinės literatūros bei periodinių leidinių analizė, kurios metu buvo surinkti antriniai duomenys reikalingi tiriamam klausimui aprašyti bei paaiškinti.
Pirminės tyrimo informacijos rinkimui buvo pasirinktas rašytinės apklausos metodas, kurios pagrindinis įrankis buvo iš anksto sudarytas klausimynas - anketa. Tai vienas populiariausių sociologinių tyrimo metodų, įgalinantis surinkti pirminę informaciją tiesiogiai iš tyrimo respondentų. Pagal procedūrą vykdant individualią rašytinę apklausą, atsakymus į klausimus registruoja pats respondentas.
Apklausoje dalyvavę respondentai buvo pasirinkti atsitiktinės atrankos metodu, t.y. iš visų Lietuvoje esančių veterinarijos gydytojų, apklausai buvo pasirinkti tie, kurie dalyvavo kursuose. Šios atrankos tikslas buvo gauti informacijos tam, kad būtų galima nustatyti apibendrintas, visos Lietuvos bendrosios praktikos veterinarijos gydytojų, profesines ir vadybines kvalifikacijos tobulinimo organizavimo problemas. Tokia atranka leidžia surinkti dagiau informacijos per trumpesnį laiką mažesnėmis materialinėmis ir darbo sąnaudomis.
Kursų metu buvo studijuojamos šios temos: 1 lentelė. Kursų temų turinys ir apimtis
Nr. Tema Akademinių
valandų skaičius
Struktūra, proc.
1. Galvijų medžiagų apykaitos ligos 4 16,7
2. Infekcinės galvijų ir kiaulių prieauglio virškinimo ir
kvėpavimo organų ligos. Gydymas ir profilaktika 4 16,7 3. Somatinių ląstelių skaičiaus piene mažinimo
priemonės. Alimentinės kilmės ir vasaros mastitai. Mastito sukėlėjo identifikavimas gamybos sąlygomis
5 20,8 4. Arklių ligos (plaučių emfizema, paralyžinė
mioglubinurija, dusulys, diegliai). Infuzinės terapijos
arkliams taikymas 4 16,7
5. Gyvūnų apsinuodijimas pašarais ir kitomis medžiagomis. Diagnozavimas, priešnuodžiai,
gydymas 5 20,8
6. Svarbiausios nuostatos pradedant savo verslą.
Bendravimo su klientais ir verslo partneriais ypatumai 2 8,3
Viso: 24 100,0
Rezultatams tyrėjo asmenybė nedarė įtakos. Apklausos anonimiškumas leido tikėtis veterinarijos gydytojų atvirumo ir atsakymų objektyvumo. Anketoje pateikti tiesioginiai, uždaro ar atviro tipo klausimai, prašantys pateikti kiekybinius ir kokybinius įvertinimus.
Dauguma klausimų yra kokybinio pobūdžio, nėra atsakymų laipsniavimo, todėl duomenų apdorojimui negalima taikyti tokių metodų, kurie tinka tolydinių duomenų apdorojimui (pvz. koreliacinės analizės metodas).
Anketą sudarė 11 klausimų (žr. 1 priedą). Dauguma klausimų buvo apie kursų kokybę. Taip pat respondentai vertino dėstytojų, kurie skaitė paskaitas kursų metu, kompetenciją. Tokiu būdu siekta sužinoti respondento nuomonę vienu ar kitu klausimu ir ateityje organizuoti kokybiškesnius kursus aktualiomis temomis.
Dalis šių klausimų (6 klausimai) yra apie kursų kokybę. Buvo norima sužinoti respondentų nuomonę ar reikėtų ką pakeisti kursų metu, kad pagerėtų jų kokybė, ar LVA tęstinio mokymo centro darbuotojai efektyviai dirba, kad kursai būtų aukštos kokybės. Šie klausimai yra uždaro tipo, tai yra, po klausimu pateikiami trys atsakymo variantai (taip, ne, iš dalies), iš kurių respondentas išrenka vieną jam labiausiai tinkantį atsakymą. Uždaro tipo klausimai palengvina respondentams atsakymus, jiems nereikia daug galvoti, kad prisiminti tam tikrus duomenis. Į šiuos klausimus atsakymai yra labai vertingi, nes jie nėra subjektyvūs, orientuoja atsakantįjį į daugumos priimtinus variantus, padeda išryškinti klausimo esmę. Uždari klausimai leidžia tiksliau interpretuoti atsakymus.
Mažesnioji klausimų dalis (3 klausimai) yra atviro tipo. Tokie klausimai suteikia galimybę gauti įvairesnės informacijos, čia respondentas gali išsakyti savo nuomonę apie kursus, bei apie kursų organizatorių darbą. Tačiau atsakymai į tokius klausimus dažnai būna subjektyvesni, įvairesni ir juos sunkiau apibendrinti. Pateikus tokio tipo klausimus buvo norima sužinoti apie veterinarijos gydytojų problemas, su kuriomis susiduria darbo praktikoje, bei kokių temų pageidautų ateityje organizuojamuose kursuose.
Taip pat buvo prašoma respondentų, kad įvertintų dėstytojų kompetenciją. Pagal atsakymus buvo norima sužinoti ar dėstytojas yra tinkamas skaityti paskaitas kursų metu. Bei pagal atsakymus buvo galima spręsti ar tema, kuri buvo dėstoma, buvo aktuali respondentui.
Šio tyrimo uždaviniams įgyvendinti buvo panaudoti ne visi anketos klausimai. Buvo pasirinkti tie, kurie davė daugiausia informacijos nagrinėjamu klausimu:
1. Ar kursuose dėstytos temos Jums aktualios?;
5. Apie ką pageidaujate išgirsti sekančių tęstinio mokymo kursų metu (aktualiausi klausimai ir temos).
Tyrimo metu buvo susidurta su tam tikromis kliūtimis: 1. Dalis anketų buvo negrąžinta;
2. Respondentas neatsakė į klausimą, nes gal nesuprato ko jo klausiama; 2. Neatsakė į klausimą, nes gal nenorėjo atsakyti;
4. Neišsakė savo nuomonės, nors anonimiškumas buvo garantuotas; 5. Neįvertino dėstytojų, nes gal neatrodė jam tai svarbu.
Tyrimo metu buvo gautos 634 anketos. Anketos susistemintos, sugrupuotos Microsoft Office Excel pagalba. Susistemintų duomenų analizei buvo naudojami tokie statistiniai metodai kaip lyginamoji analizė, kriterijų vertinimo metodas, aritmetinio vidurkio skaičiavimo bei reprezentatyvumo metodas.
Gautų rezultatų palyginimui buvo naudotas palyginimo metodas. Šis metodas tyrime suteikia galimybę įvairiu lygiu ne tik tikslinti socialinių dėsningumų raišką įvairiomis socialinėmis sąlygomis, bet ir įnešti svarų indėlį į hipotezių verifikaciją, metodikų unifikavimą ir standartizavimą.
Stebėjimų duomenų grupavimai pateikiami statistinėse lentelėse, tai pagal tam tikrą eilučių ir stulpelių sistemą išdėstyta statistinė informacija apie nagrinėjamą klausimą. Tai leidžia duomenis pateikti aiškiau ir vaizdingiau, be to jose rodikliai išdėstomi logiškiau ir nuoseklesne forma.
Statistinio paketo „STATISTICA for Windows“ pagalba apskaičiuoti pagrindiniai statistiniai rodikliai: mediana, maksimumas, minimumas. Dalis grafinės analizės atlikta naudojant Box – Whisker diagramas (10 pav.).
10 pav. Box – Whisker diagrama
Maksimali
75 % percentilis (trečiasis kvartilis) Mediana
Duomenų patikimumui patikrinti, pagal formulę: K = n / N * 100 %; kur n – imties dydis; N – populiacijos dydis, buvo skaičiuojamas reprezentatyvumo rodiklis.
Reprezentatyvumas atsako į klausimą, ar galima ir kaip tiksliai galima dalies objektų matavimo rezultatus taikyti visai duotų objektų klasei.
3.3 Veterinarijos gydytojų tęstinio profesinio mokymo proceso analizė
Šiandieniniai veterinarijos gydytojai gyvena sudėtingame socialiniame ir politiniame pasaulyje. Iš jų tikimasi aktyvios visuomeninės veiklos. Jie privalo mokytis gyventi ne tik kultūrinės, etninės ir kalbinės įvairovės, bet ir globalizacijos proceso išdavoje kylančių naujų grėsmių gyvūnų sveikatai, sąlygomis. Švietimas plačiąja prasme yra svarbiausias dalykas, mokantis ir suprantant, kaip priimti šiuos iššūkius (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2000)11 pav. Veterinarijos gydytojų švietimo sistema
Šiuo metu veterinarijos gydytojų švietimui, informavimui organizuojamos konferencijos, seminarai, kurių metu perduodama aktualiausia informacija, leidžiami informaciniai leidiniai, taip pat organizuojamos parodos, mugės, kurių metu organizuojami renginiai naujovių sklaidos ir kitais aktualiais klausimais; vykdomas veterinarijos gydytojų informavimas aktualiais klausimais šalies periodiniuose leidiniuose, žurnaluose, televizijos laidose.
Mokymo procesas turi būti organizuojamas įvertinant veterinarijos gydytojų lūkesčius, jų darbo specifiką, jiems aktualias temas, veterinarijos gydytojams tinkamą kursų rengimo laiką, vietą ir pan.
2004 m. surengtuose kursuose buvo apmokyti 702 privatūs veterinarijos gydytojai iš įvairių šalies rajonų. Iš jų 634 dalyvavo apklausoje(12 pav.).
- kursų organizavimo vieta
45 - kursuose dalyvavusių veterinarijos gydytojų skaičius
12 pav. Suorganizuotų kursų, skirtų bendrosios praktikos veterinarijos
gydytojams, geografinis pasiskirstymas 2004 m.
Kursus rengiant atskiruose rajonuose yra sudaromos mokymosi sąlygos kuo arčiau besimokančiųjų, jų bendruomenėse. Tokiu būdu yra apmokoma kuo daugiau veterinarijos
Žmonių bendruomenės ir regionai teikia pasitikėjimo ir sukuria visuomeninius ryšius. Šie resursai svarbūs, nes suteikia prasmę mokymuisi ir paremia pozityvius mokymosi rezultatus. Todėl labai svarbu mobilizuoti regiono ir vietos valdžią paremti mokymąsi visą gyvenimą (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2005).
Atskira problema suaugusiųjų tęstinio mokymo procese yra kursų organizavimas. Neaišku, kas planuoja mokymo poreikį ir kokiu būdu kaupiami duomenys apie atskirų sričių mokymą. Kai kursų klausytojų poreikis didesnis nei planuojamas, kursų organizatoriai, panaudodami esamus finansinius išteklius, apmoko daugiau veterinarijos gydytojų. Tačiau gali būti ir atvirkščiai – susidomėjusių kai kurių sričių mokymu gali būti mažiau nei planuota. Tokiu atveju mokymui skirti ištekliai nebus panaudoti arba bus panaudoti neefektyviai, ne tiems klausytojams, kuriems jų reikia. Šią problemą galima spręsti keliais būdais:
1. Prieš skelbdama mokymo konkursus, užsakyti vienai iš mokslo ir mokymo institucijų tiriamąjį darbą, t.y. atlikti išsamią veterinarijos gydytojų tęstinio mokymo poreikio nustatymo studiją. Tuo turėtų pasirūpinti VMVT.
2. Surinkti informaciją, išplatinus anketas apie tęstinio mokymo poreikį vietinėje spaudoje.
3. Kursų metu įpareigoti kursų vadovus išplatinti mokymosi poreikio anketas.
4. Įpareigoti rajonų veterinarinių tarnybų skyrių darbuotojus atlikti savo rajono poreikio analizę.
13 pav. Gyvulininkystės specialistų ir veterinarijos darbuotojų tęstinio mokymo ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
Veterinarijos gydytojų asociacija
Kursų dalyviai
Užsakymai Derinimas
Tvirtinimas
Konsultavimasis VMVT, NVL
Tęstinio mokymo programų registravimas
Valstybinis mokymo programų registras, ŽŪM MMC LVA TĘSTINIO MOKYMO CENTRAS
LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Pasiūlymai
Kursų organizavimo problemų išsprendimas yra vienas iš veiksnių lemiantis mokymo kokybę.
3.4 Mokymo kursų organizavimo analizė ir vertinimas
Įvairios ir vietose prieinamos mokymosi visą gyvenimą galimybės padeda užtikrinti, kad žmonėms nereikės palikti savo namų ir išvykti mokytis. Toks mobilumas pats savaime yra pozityvi mokymosi patirtis. Artėjant mokymuisi prie namų, teks pertvarkyti resursus, kad būtų sukurti atitinkami mokymosi centrai (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2005).
Apklausos metu buvo pateiktas klausimas ar gerai išdėstytas kursų laikas (viena diena per savaitę), respondentai į šį klausimą galėjo pasirinkti tris atsakymo variantus – taip, ne, iš dalies. Gauti duomenys buvo nagrinėjami tarp dviejų respondentų grupių, t.y. tarp veterinarijos gydytojų, kuriems veterinarinis darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, ir tarp jų kolegų, kuriems šis darbas yra tik šalutinis užsiėmimas. Taip pat respondentų atsakymai buvo sugrupuoti pagal atskirus Lietuvos rajonus, t.y., pagal veterinarijos gydytojų darbo zonas.
2 lentelėje pateikiami rezultatai, gauti iš respondentų, kuriems veterinarijos darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
2 lentelė. Kursų laiko tinkamumo pasiskirstymas, kai veterinarijos darbas yra
Tarp šių respondentų į klausimą apie kursų laiko tinkamumą neatsakė 1,4 proc. respondentų.
Atlikus grafinę analizę pagal atskirus rajonus nustatyta, kad vidutinis kursų laiko tinkamumo procentas buvo Me = 91,65 proc. (14 pav.). Tai rodo, kad šiems respondentams kursų laikas buvo tinkamas.
Max = 97,3 Min = 73,9 75% = 94,6 25% = 87,9 Medianos reikšmė Me = 91,65 72 76 80 84 88 92 96 100 Procentai
14 pav. Tinkamo kursų laiko Box – Whisker sklaidos diagrama, kai veterinarijos
darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis
Iki pirmojo kvartilio reikšmės svyruoja nuo 73,9 iki 87,9 proc. Į šį intervalą patenka Utenos, Raseinių, Kauno bei Telšių rajono veterinarijos gydytojų atsakymai. Šių rajonų veterinarijos gydytojams kursų laikas buvo mažiau tinkamas nei jų kolegoms iš kitų rajonų. Nuo pirmojo iki trečiojo kvartilio reikšmės svyruoja nuo 87,9 iki 94,6 proc. Į šį intervalą patenka likusieji rajonai, išskyrus Panevėžio, Alytaus ir Pakruojo rajonus, nes iš šių rajonų veterinarijos gydytojams kursų laikas buvo labiausiai tinkamas. Nustatyta maksimali reikšmė – 97,3 proc. Toks procentas veterinarijos gydytojų Pakruojo rajone atsakė, kad jiems kursų laikas yra tinkamas.
Apskaičiavus šių duomenų reprezentatyvumo rodiklį, nustatyta K = 91,1 proc. reikšmė. Tai rodo, kad apklaustų veterinarijos gydytojų, kuriems veterinarijos darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, skaičius yra pakankamas. Tai leidžia daryti patikimas išvadas.
3 lentelėje pateikiami išanalizuoti duomenys, tarp respondentų, kuriems veterinarijos darbas yra šalutinis pragyvenimo šaltinis. Į klausimą apie kursų laiko tinkamumą neatsakė 6,3 proc. šios grupės respondentų.
3 lentelė. Kursų laiko tinkamumo pasiskirstymas, kai veterinarijos darbas yra
šalutinis pragyvenimo šaltinis
Vietovė Šalutinis darbas Tinkamas kursų laikas Iš dalies tinkamas kursų laikas Netinkamas kursų laikas n % n % n % n % Utena 14 23,0 13 92,9 0 0 0 0 Šilutė 1 6,7 1 100,0 0 0 0 0 Vilnius 14 25,0 13 92,9 0 0 0 0 Panevėžys 12 16,2 9 75,0 2 16,7 0 0 Rokiškis 4 12,5 4 100 0 0 0 0 Raseiniai 3 11,5 2 66,7 0 0 0 0 Alytus 2 5,9 2 100 0 0 0 0 Pakruojis 14 27,5 12 85,7 2 14,3 0 0 Šiauliai 16 22,5 14 87,5 1 6,3 0 0 Kaunas 10 29,4 9 90,0 0 0 1 10,0 Marijampolė 7 15,9 6 85,7 1 14,3 0 0 Telšiai 12 26,7 8 66,7 0 0 1 8,3 Kretinga 7 16,7 5 71,4 1 14,3 1 14,3 Tauragė 12 24,5 10 83,3 1 8,3 1 8,3 Viso: 128 x = 18,9 108 x = 85,6 8 x = 5,3 4 x = 2,9
15 pav. Tinkamo kursų laiko Box – Whisker sklaidos diagrama kai veterinarijos
darbas yra šalutinis pragyvenimo šaltinis
Apskaičiavus šių duomenų reprezentatyvumo rodiklį, nustatyta K = 78,9 proc. reikšmė. Tai rodo, kad apklaustų veterinarijos gydytojų, kuriems veterinarijos darbas yra šalutinis pragyvenimo šaltinis, skaičius yra patikimas.
Buvo gautos išskirtinai didelės reikšmės – 100 proc., tačiau šios reikšmės buvo atmestos, dėl nepakankamo veterinarijos gydytojų skaičiaus. Apskaičiavus šių duomenų reprezentatyvumo rodiklį, nustatyta K = 5,5 proc. Mažas rodiklis neleidžia daryti patikimų išvadų apie kursų laiko tinkamumą šių rajonų veterinarijos gydytojams, kuriems veterinarijos darbas yra šalutinis pragyvenimo šaltinis.
Vidutiniškai 5,3 proc. respondentų iš įvairių rajonų, kuriems veterinarijos darbas yra šalutinis, atsakė, kad kursų laikas buvo tinkamas tik iš dalies, ir vidutiniškai 2,9 proc. atsakė, kad kursų laikas buvo netinkamas (3 lentelė).
Apibendrinat gautus rezultatus nustatyta, kad kursų efektyvumui didelę reikšmę turi akademinis veiksnys, t.y. tinkamai parinktas kursų laikas. Į tai reikėtų atsižvelgti ateityje organizuojant tęstinio mokymo kursus.
Reikėtų atsižvelgti ir į kursų klausytojų pasiūlymus, kad kursai būtų organizuojami žiemos ar rudens laikotarpiais, kai veterinarijos gydytojai yra mažiau užsiėmę.
Viską apimanti partnerystė ir integruotas požiūris į mokymąsi visą gyvenimą geriau pasiekia (potencialius) mokinius ir atitinkamai tenkina jų mokymosi poreikius bei
3.5 Mokymo tematikos aktualumo analizė ir vertinimas
Tyrimo metu išdalintoje anoniminėje anketoje buvo pateiktas klausimas apie kursų metu pateiktų temų aktualumą. Atsakymai į tokį klausimą padeda LVA tęstinio mokymo centrui ateityje organizuoti kokybiškesnius kursus, aktualiomis temomis.
Šie duomenys taip pat buvo nagrinėti dviejose respondentų grupėse pagal atskirus rajonus.
4 lentelėje pateikiami duomenys, kurie buvo surinkti iš veterinarijos gydytojų, kuriems veterinarijos darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Nustatyta, kad 0,6 proc. šių respondentų neatsakė į klausimą ar jiems kursų temos buvo aktualios.
4 lentelė. Temų aktualumo pasiskirstymas, kai veterinarijos darbas yra pagrindinis
pragyvenimo šaltinis
Pagrindinis darbas Aktualios kursų
temos Iš dalies aktualios kursų temos Vietovė n % n % n % Utena 47 77,0 38 80,9 8 17,0 Šilutė 14 93,3 11 78,6 3 21,4 Vilnius 42 75,0 34 81,0 8 19,0 Panevėžys 62 83,8 58 93,5 4 6,5 Rokiškis 28 87,5 22 78,6 6 21,4 Raseiniai 23 88,5 19 82,6 4 17,4 Alytus 32 94,1 26 81,3 6 18,8 Pakruojis 37 72,5 24 64,9 13 35,1 Šiauliai 55 77,5 39 70,9 16 29,1 Kaunas 24 70,6 21 87,5 2 8,3 Marijampolė 37 84,1 33 89,2 3 8,1 Telšiai 33 73,3 23 69,7 10 30,3 Kretinga 35 83,3 22 62,9 13 37,1 Tauragė 37 75,5 30 81,1 7 18,9 Viso: 506 x¯ = 81,1 400 x¯= 78,8 103 x¯= 20,6
16 pav. Aktualių kursų temų Box – Whisker sklaidos diagrama kai veterinarijos
darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis
Tarp pirmojo ir trečiojo kvartilių procentas svyruoja labiau - nuo 70,9 iki 82,6 proc. Į šį intervalą patenka Utenos, Šilutės, Vilniaus, Rokiškio, Raseinių, Alytaus, Tauragės rajonų respondentų atsakymų procentas. Maksimali nustatyta reikšmė, priskiriama trečiajam kvartiliui, buvo 93,5 proc. Aktualiausios kursų temos buvo Panevėžio rajono veterinarijos gydytojams. Šiame rajone dėl didelio žemių našumo balo (46.60), Panevėžio rajone yra palankios sąlygos vystytis įvairioms gyvulininkystės šakoms, ypač pieninei galvijininkystei. Todėl šio rajono veterinarijos gydytojams buvo aktualios į kursų programą įtrauktos temos apie galvijų ligas bei jų gydymą.
Apskaičiavus šių duomenų reprezentatyvumo rodiklį, nustatyta K = 79,1 proc. reikšmė. Tai rodo, kad apklaustų veterinarijos gydytojų, kuriems veterinarijos darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, skaičius yra patikimas.
Daliai veterinarijos gydytojų, kurių darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, kursų temos buvo tik iš dalies aktualios (4 lentelė). Buvo nustatyta, kad Kretingos rajone daugiausia respondentų (37,1 proc.) atsakė, kad jiems kursų temos buvo tik iš dalies aktualios. Šiame rajone žemės našumo balas yra mažas – 38.40, todėl sąlygos ūkininkauti šiose vietovėse yra nepalankios, mažas gyvulių skaičius, todėl ir veterinarijos gydytojams temos apie stambiųjų gyvulių ligas bei gydymą nepasirodė labai aktualios.
Kitaip duomenys pasiskirstė tarp tų respondentų, kuriems veterinarijos darbas yra
