GINTARĖ VALUNTONYTĖ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra

GINTARĖ VALUNTONYTĖ

AUKLĖJIMO STILIAUS IR VAIKO ELGESIO

BEI EMOCINIŲ SUNKUMŲ SĄSAJOS

Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas

Leidžiama ginti

____________________

Rengimo komisijos pirmininkė prof. dr. Nida Žemaitienė

Studentė ____________________________________ Gintarė Valuntonytė Darbo vadovė ________________________________ doc. dr. Giedrė Širvinskienė __________________________________________ Data

2

SANTRAUKA

AUKLĖJIMO STILIAUS IR VAIKO ELGESIO BEI EMOCINIŲ SUNKUMŲ SĄSAJOS

Valuntonytė, G. (2018). Auklėjimo stiliaus ir vaiko elgesio bei emocinių sunkumų sąsajos (Visuomenės sveikatos magistro baigiamasis darbas). Mokslinė vadovė: doc. dr. Giedrė Širvinskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas – 60 p.

Šio darbo tikslas buvo nustatyti sąsajas tarp tėvų naudojamų auklėjimo stilių ir vaikų elgesio ir emocinių sunkumų. Tyrime dalyvavo 181 tiriamasis – 3-5 metų amžiaus vaikų motinos. Tiriamųjų naudojami tėvų auklėjimo stiliai buvo matuojami „Tėvų auklėjimo stilių klausimynu“ (The Parenting Styles and Dimensions Questionnaire – PSDQ) (Robinson ir kt., 2001). Tiriamųjų vaikų elgesio bei emociniams sunkumams nustatyti buvo naudojama „Galių ir sunkumų klausimyno“ (Strenghts and Difficulties Questionnaire – SDQ) (Goodman, 1997) adaptuota lietuviška forma (Gintilienė ir kt., 2004). Rezultatų analizė parodė, kad berniukams problemos su bendraamžiais pasireikšdavo dažniau nei mergaitėms, taip pat vaikai gyvenantys miesteliuose turėjo daugiau problemų su bendraamžiais nei tie vaikai, kurie auga didmiestyje. Autoritetingų tėvų vaikai pasižymėjo mažesniu hiperaktyvumu, turėjo mažiau socialumo problemų ir problemų su bendraamžiais nei kitais auklėjimo stiliais auklėti vaikai. Autoritariškų tėvų vaikai turėjo daugiau problemų su bendraamžiais nei tie vaikai, kurie buvo auklėti kitais stiliais. Atlaidžiai auklėti vaikai pasižymėjo didesniu hiperaktyvumu, turėjo daugiau elgesio bei socialumo problemų, nei tie vaikai, kurie buvo auklėti kitais auklėjimo stiliais. Autoritetingai ir autoritariškai auklėti vaikai pasižymėjo hiperaktyvumu. Atlaidžiai auklėti vaikai turėjo problemų su bendraamžiais.

3

SUMMARY

ASSOCIATIONS OF PARENTING STYLES WITH CHILD‘S EMOTIONAL AND BEHAVIORAL DIFFICULTIES

Valuntonytė, G. (2018). Associations of parenting styles with child‘s emotional and behavioral difficulties (A Masters Thesis in Public Health). Supervisor: doc. dr. Giedrė Širvinskienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas – 60 p.

The purpose of this study was to determine the links between parenting styles and a child’s emotional and behavioral difficulties. The study included 181 participants – the mothers of 3-5 year old’s. The participants’ parenting style was measured using “The Parenting Styles and Dimensions Questionnaire“ – PSDQ (Robinson et al., 2001). The child‘s emotional and behavioral difficulties were measured using the „Strenghts and Difficulties Questionnaire“ – SDQ (Goodman, 1997) form that was adapted for lithuanian use (Gintilienė ir kt., 2004). Result analysis has shown that boys had more problems with their peers than girls, and that children living in an urban areas had more problems with peers than children who are growing up in an urban area. The results also show that children of authoritative parents weren‘t as hyperactive and had less social problems and problems with their peers as the children who were brought up by parents who used different parenting styles. The children of authoritarian parents had more problems with their peers than the children who were raised by parents using the other parenting styles. Parents using permissive parenting style had children who were more hyperactive, had more behavioral and social problems than the children who were raised using the other parenting styles. Authoritative and authoritarian parents were raising children who were hyperactive. Permissive parents were raising children who had problems with their peers.

4

Turinys

1.2. Tyrimo problema, aktualumas ir naujumas ... 9

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 10

1.4. Literatūros apžvalga ... 11

1.4.1. Tėvų auklėjimo stilius ... 11

1.4.2. Vaiko emociniai ir elgesio sunkumai ... 15

1.4.3. Tėvų auklėjimo stiliaus ir ... 17

vaiko emocinių bei elgesio sunkumų sąsajos... 17

2. TYRIMO METODAI ... 30

2.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 30

2.2. Tyrimo instrumentai ... 31

2.3. Duomenų analizės metodai ... 33

3. REZULTATAI... 34

3.1. Tėvų auklėjimo stilius ... 34

3.2. Vaiko elgesio ir emociniai sunkumai ... 36

3.3. Auklėjimo stilių ir vaiko emocinių bei elgesio sunkumų sąsajos ... 39

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 46

IŠVADOS ... 52

5

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Tėvų auklėjimo stilius – Baumrind (1971) išskyrė tris auklėjimo stilius: autoritarišką, autoritetingą ir atlaidų.

Autokratiškas auklėjimo stilius – auklėjimo stilius kuomet tėvai yra labai griežti, iš savo vaikų tikisi visiško paklusimo ir parodo savo galią kai vaikai nusikalsta (Spera, 2005).

Autoritetingas auklėjimo stilius – tėvai yra labai įsitraukę į vaiko gyvenimą, tačiau taip pat skatina vaikus būti savarankiškais. Tokie tėvai puikiai balansuoja tarp šilumos, palaikymo ir kontrolės (Spera, 2005).

Atlaidus auklėjimo stilius – kai tėvai yra visiškai atlaidūs ir savo vaikams nekelia jokių lūkesčių, nieko iš jų nesitiki. Kai bendrauja su savo vaikais, šie tėvai yra atsipalaidavę ir nesirūpinantys (Spera, 2005).

Elgesio (eksternalios) ir emocinės (internalios) problemos apima vaikų netinkamą elgesį, hiperaktyvumą, emocinius simptomus, probleminį bendravimą su bendraamžiais bei socialaus elgesio sunkumus (Gintilienė ir kt., 2004).

6

SANTRUMPOS

ADS – aktyvumo ir dėmesio sutrikimas PSDQ – Tėvų auklėjimo stilių klausimynas SDQ – Galių ir sunkumų klausimynas EQ – emocinis intelektas

Statistikos terminų santrumpos

Proc. – procentai

SD – standartinis nuokrypis Min – mažiausia reikšmė Max – didžiausia reikšmė B – koeficientų įverčiai

Beta koef. – standartizuotas koeficientas VIF – dispersijos mažėjimo daugiklis R2 _{– determinacijos koeficientas}

7

PADĖKA

Už bendradarbiavimą ir pagalbą atliekant tyrimą padėka skiriama Vilniaus lopšelio-darželio „Puriena“ direiktorei, Vilniaus darželio „Kodėlčiukas“ direktorei, Vilniaus darželio „Berželis“ direktorės pavaduotojai, Pagirių darželio „Pelėdžiukas“ direktorei, Nemenčinės „Nemenčinės vaikų darželio“ direktorei. Nuoširdžiai dėkoju.

Už pagalbą ir konsultacijas atliekant darbą padėka skiriama darbo vadovei doc. dr. Giedrei Širvinskienei.

8

1. ĮVADAS

1.1. Įžanga

Mažų vaikų elgesio ir emocinės problemos yra opi problema visuomenėje. Šias problemas analizuoti yra verta. Be jokio mokslinio pagrindimo visuomenėje iki šiol vis dar tikima, kad vaikų problemos yra trumpalaikės. Artimieji dažnai mano, kad vaikui užaugus šių problemų nebeliks.

Visgi su vaikais artimai bendraujantys specialistai (pvz., mokytojai, psichologai ar gydytojai) pastebi, kad problemos, kankinusios vaikus jauname amžiuje, dažnai randa kelią ir į vėlesnius vaiko raidos laikotarpius (Nasvytienė, 2005; Bao ir kt., 2016). Šios problemos neretai sudaro neigiamą įtaką tam, kaip vaikas jaučiasi. Nors mažamečiai vaikai yra labai sparčiai besikeičiantys, šios problemos gali pristabdyti vaiko raidą bei sukelti nenorimą elgesį (Nasvytienė, 2005).

Kadangi mažų vaikų elgesio ir emocijų sunkumai savaime neišsisprendžia ir gali tęstis ilgą laiką, juos ypač svarbu identifikuoti kuo anksčiau bei užkirsti jiems kelią (Nasvytienė, 2005). Šiuo metu pasaulyje vis daugiau dėmesio yra pradedama skirti žmonių, o ypač vaikų, psichinei sveikatai. Tyrėjai, ypač psichologai, ieško įvairių būdų galimai prevencijai (Gintilienė ir kt., 2004). Tai yra išties reikalinga, nes net daugiau nei 20 proc. vaikų moderniose šalyse kenčia nuo elgesio ir emocinių problemų (Egger, Angold, 2006; Bao ir kt., 2016).

Pasak Nasvytienės (2005) kad vaikas sėkmingai tobulėtų ir į tolimesnes raidos stadijas nesineštų nereikalingo sunkumų bagažo, tėvams gali būti pravartu pasitarti su specialistais. Dažnai tėvai nežino ar tam tikras probleminis vaiko elgesys yra normalus tokio amžiaus vaikui ar tai jau yra ženklas signalizuojantis susirūpinti. Laiku specialistų ištiesta pagalbos ranka vaikui ir šeimai gali garantuoti adekvačią tolimesnę vaiko asmenybės raidą (Nasvytienė, 2005).

Pasak Kaffemanienės ir Tereikienės (2003), nemokėdamas komunikuoti vaikas pagalbos gali prašyti išskirtiniu elgesiu. Daugelis mažų vaikų dar negali efektyviai bendrauti su tėvais, dažnai jie tiesiog „nesusikalba“, todėl savo jausmus vaikai išreiškia per netinkamą elgesį (Kaffemanienė, Tereikienė, 2003; Biliūnienė, Miltenienė, 2013).

Kiekvieno vaiko raida yra tiesiogiai priklausoma nuo tėvų taikomo vaikų auklėjimo stiliaus. Nesvarbu kokį auklėjimo būdą tėvai bepasirinktų – jie savo atžalas formuoja ir fiziškai, ir psichologiškai (Baumrind, 1967). Vaiko energingumas, tyrinėjimo troškimas bei noras patirti aplinką, savikontrolė,

9 socializacijos būdai, net jo charakteris yra formuojami jo artimiausios aplinkos, t.y. tėvų (Baumrind, 1967; Žukauskienė, 2012).

Šiame darbe minimas terminas „elgesio ir emocinės problemos“ apims vaikų netinkamą elgesį, hiperaktyvumą, emocinius simptomus, probleminį bendravimą su bendraamžiais bei socialaus elgesio sunkumus (Gintilienė ir kt., 2004). Taip pat, bus aptariami Baumrind 1971 metais išskirti trys tėvų auklėjimo stiliai – autoritariškas, autoritetingas ir atlaidusis (Baumrind, 1971).

1.2. Tyrimo problema, aktualumas ir naujumas

Rescorla ir kolegos 2011 metais 24 šalyse atlikto tarpkultūrinį 1½ – 5 metų amžiaus vaikų emocijų ir elgesio sunkumų tyrimą, kuriame dalyvavo 19850 1½ – 5 metų vaikai. Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kad Lietuvos vaikų emocijų ir elgesio sunkumų rodikliai yra aukštesni nei tarpkultūrinis bendrų sunkumų vidurkis – dėl to Lietuva atsiduria 23 vietoje tarp 24 tyrime dalyvavusių šalių (Rescorla ir kt., 2011).

Šio tyrimo rezultatuose matoma, kad atskiruose tiriamuose rodikliuose, kaip vaikų emocionalumas, dėmesio sunkumai ir dėmesio trūkumas bei hiperaktyvumas, Lietuvos vaikų imtis yra aukščiausioje vietoje (Rescorla ir kt., 2011).

Taip pat, pagal tarpkultūrines vaikų nuo 1½ iki 5 metų bendrų sunkumų (kurios apima ir elgesio, ir emocijų sunkumus) normas Lietuva buvo priskirta aukščiausios rizikos grupei (Ivanova ir kt., 2010).

Vis dėlto per pastaruosius keletą metų yra pastebėta, kad vis daugiau ir daugiau dėmesio yra skiriama vaikų psichologinei sveikatai gerinti. Taip pat, yra daug įrodymų, kad šias vaikų problemas gali lemti tėvų naudojamas auklėjimo stilius. Šią temą nagrinėjančių tyrimų yra išties daug, ypač vakarų pasaulio valstybėse, o rezultatų įvairovė dar didesnė (Kaffemanienė, Tereikienė, 2003; Biliūnienė, Miltenienė, 2013; Nasvytienė, 2005).

Taigi, vaikų emocijų ir elgesio problemų paplitimo tyrimai rodo, kad vaikų emocijų ir elgesio sunkumų pasireiškimas yra aktuali problema, ypač Lietuvoje, todėl yra svarbu tyrinėti šių sunkumų rizikos ir apsaugos veiksnius.

10

Tyrimo aktualumas

Tyrimo tema yra aktuali šiuolaikinėje visuomenėje, kur vaiko psichologinė sveikata tampa svarbesne nei kada nors anksčiau. Tyrėjų nuomone, tai yra išties svarbi problema, nes nesprendžiamos ikimokyklinio amžiaus vaikų emocinės ir elgesio problemos dažniausiai pasiekia ir kitus vaiko raidos etapus, t.y. nuo jų vaikas kenčia ir vėlesniame amžiuje, kur minėtosios problemos dažnai intensyvėja (Nasvytienė, 2005; Kaffemanienė, Tereikienė, 2003; Biliūnienė, Miltenienė, 2013). Ikimokyklinio amžiaus vaikų grupė yra viena iš pažeidžiamiausių, todėl būtina užtikrinti, kad tėvai naudotų tinkamą vaikų auklėjimo elgesį. Egzistuoja daug tyrimų, kurių rezultatai įrodo, kad tėvų auklėjimo stilius turi didelę įtaką šių problemų atsiradimui (Biliūnienė, Miltenienė, 2013; Herm, 2004; Nasvytienė, 2005; Huguet ir kt., 2017).

Tyrimo naujumas

Moksliniuose tyrimuose skiriamas didelis dėmesys tėvų auklėjimo stiliams ir jų sąsajoms su įvairiais vaiko raidos aspektais. Tačiau visuomenės pokyčių kontekste yra svarbu įvertinti, kokius auklėjimo metodus taiko šiuolaikiniai tėvai. Lietuvoje yra nemažai 10 ir daugiau metų senumo tyrimų, kuriuose buvo analizuojamos ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ir elgesio sunkumų bei tėvų auklėjimo stiliaus sąsajos, o pastaraisiais metais tokių tyrimų trūksta. Nors auklėjimo stilius yra analizuojamas reiškinys, tyrimai dažnai telkiasi ties kitomis amžiaus grupėmis. Šis tyrimas yra svarbus tuo, kad padės įvertinti, kuris tėvų auklėjimo stilius gali būti vaikų emocijų ir elgesio sunkumų rizikos veiksnys ir koks tėvų auklėjimo stilius siejasi su geriausiais vaiko elgesio rodikliais.

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai

Tikslas – Nustatyti sąsajas tarp tėvų naudojamų auklėjimo stilių ir vaikų elgesio ir emocinių sunkumų.

Uždaviniai:

1. Nustatyti tėvų naudojamus auklėjimo stilius. 2. Įvertinti vaikų elgesio ir emocinius sunkumus.

11

1.4. Literatūros apžvalga

1.4.1. Tėvų auklėjimo stilius

Psichologai tėvų daromą įtaką vaiko elgesio ir emociniam vystymuisi tyrinėja jau labai ilgai. Vaiko auklėjimas – iš ties svarbus ir sunkus darbas, nes tai formuoja kito žmogaus asmenybę. Dauguma psichologų mano, kad vaikus veikia ne pavieniai tėvų veiksmai juos auklėjant, tačiau visas tėvų pasirinktas auklėjimo stilius (Darling, 1999).

Sveikas vaiko auklėjimo stilius gali būti traktuojamas kaip stilius, kurį renkasi tėvai, nenaudojantys fizinio ar psichologinio smurto prieš savo vaikus. Toliau šis tėvų auklėjimo stilius susideda iš kitų, taip pat svarbių elementų, kaip šiluma ir palaikymas, demokratiškas įsitraukimas į vaiko gyvenimą ir jo supažindinimas su taisyklėmis (Robinson ir kt., 2010).

Šiame darbe bus aprašomas patikimas ir vienas iš žymiausių Baumrind (1971) tėvų auklejimo stilių modelis. Pagal Baumrind (1971), tėvų auklėjimo stilių sudaro – reiklumo/nereiklumo bei reagavimo/nereagavimo derinys. Autorė nurodė, kad reiklūs tėvai yra ypač įsitraukę, puikiai nutuokia, kas vyksta vaiko gyvenime, kur jis lankosi ir su kuo bendrauja, kada vaikas atliks darbus ir užduotis, jie labai vertina discipliną, siekia, kad vaikas būtų brandus. Reaguojantys tėvai būna išties šilti, vaiką palaiko, stengiasi, kad visi vaiko poreikiai ir norai būtų įgyvendinti. Iš šių dviejų savybių tipų atsiranda trys tėvų auklėjimo stiliai – autoritariškas, autoritetingas ir atlaidus, dar kartais vadinamas liberaliu stiliumi (Baumrind, 1971). Šiame darbe bus aptariamas Baumrind (1971) modelis ir jame aprašyti trys tėvų auklėjimo stiliai: autoritetingas, autoritariškas ir atlaidus.

Toliau jie bus aptarti plačiau.

1. 4. 1. 1. Autoritetingas tėvų auklėjimo stilius

Autoritetingo stiliaus tėvai – savo vaikui kelia reikalavimus, tačiau vaikas gauna ir paramą (Enten, Golan, 2008). Tokie tėvai vaikui yra šilti, mėgsta įsitraukti į vaiko gyvenimą. Vaikai iš jų sulaukia daug meilės ir yra palaikomi, kuomet vaikas nori siekti kažkokių tikslų. Šie tėvai iš savo atžalų reikalauja aukšto brandos lygio, pvz., tokių tėvų vaikai, visada turi stengtis siekti aukštų pasiekimų įvairiose srityse (Spera, 2005).

Su vaikais šie tėvai bendrauja labai aktyviai ir atvirai, tėvai paaiškina vaikams, ko iš jų tikisi, jiems būna paaiškinama, kodėl to yra reikalaujama, vaikai turi lygias teises dalyvauti šeimos nutarimuose. Šie tėvai dažnai naudoja monitoringą. Autoritetingi tėvai yra ypač įsitraukę į vaiko

12 gyvenimą, nors tuo pat metu vaikai yra skatinami būti savarankiški. Šiuo stiliumi besinaudojantys tėvai puikiai jaučia pusiausvyrą tarp šilumos, palaikymo ir kontrolės (Spera, 2005).

Autoritetingi tėvai, kurie tuo pat metu yra įsitraukę ir reikalaujantys, savo vaikus baudžia rečiau, dažniausiai renkasi naudoti atvirą tarpusavio bendravimą ir susitarimą – todėl šių tėvų vaikai yra labiau linkę paisyti taisyklių (McKinney ir kt. 2011).

Autoritetingų tėvų lūkesčiai jų vaikams gali daryti teigiamą įtaką. Dėka šių lūkesčių autoritetingų tėvų vaikai rodo didelę pagarbą ne tik savo tėvams, bet ir kitoms svarbioms figūroms, kaip pedagogai. Šių tėvų naudojamos bausmės nėra fizinės, tačiau vaikams visuomet paaiškinama, kodėl jie nusikalto, kodėl jiems reikės imtis bausmės ir kaip jos išvengti sekantį kartą (Olowodunoye, Titus, 2011).

1. 4. 1. 2. Autoritariškas tėvų auklėjimo stilius

Autoritariško stiliaus tėvai – ypač reiklūs ir savo vaikui nesuteikia reikiamos paramos (Enten, Golan, 2008). Šiuo stiliumi besinaudojančių tėvų nebūtų galima pavadinti nei šiltais, nei įsitraukusiais. Šie tėvai iš savo vaikų bet kokia kaina reikalauja brandos, nes negali toleruoti nederamo vaikų elgesio. Šie tėvai yra griežti, iš savo atžalų tikisi absoliutaus paklusnumo ir savo galią bei pranašumą įrodo vaikui nusikaltus. Autoritariškų tėvų savitas bendravimas su savo vaikais dažniausiai yra taisyklių ir įsakymų nustatinėjimas, taip pat, savo vaikams jie dažniausiai nepaaiškina, kodėl šios taisyklės egzistuoja. Tokie tėvai yra šalti, tarp vaiko ir jo tėvų nėra abipusio bendravimo (Spera, 2005).

Autoritarišką stilių naudojantys tėvai yra labai konkretūs – nusikaltusius vaikus mėgsta bausti taip mokydami juos skaudžių pamokų (Buri, 1991). Šie tėvai taiko griežtą discipliną, kuomet vaikas bus paklusnus arba nubaustas (McKinney ir kt., 2011).

Autoritarišku stiliumi auklėjami vaikai gali susidurti su sunkumais imantis iniciatyvos, nes yra pratę daryti tai, kas liepiama. Tačiau visa tai gali pasisukti ir į kitą pusę – kiti autoritariškai auklėjami vaikai daro visiškai skirtingai negu jiems yra liepiama taip bandydami atgauti savo laisvę ir savarankiškumą (Olowodunoye, Titus, 2011).

1. 4. 1. 3. Atlaidus tėvų auklėjimo stilius

Atlaidaus stiliaus tėvai savo vaikui suteikia per daug paramos ir yra nepakankamai ar visai nereiklūs (Enten, Golan, 2008).

13 Tokį tėvų auklėjimo stilių pasirenkantys tėvai yra gan įvairūs atsižvelgiant į jų įsitraukimą į vaiko gyvenimą. Kai kurie į savo vaikų gyvenimą įsitraukia giliau, o kai kurie atvirkščiai. Šie tėvai vaikams yra nuolaidžiaujantys ir iš jų nieko nesitiki, vaikams nebūna iškelti reikalavimai. Bendraujant su savo atžalomis, šio tipo tėvai yra atsipalaidavę ir nerūpestingi. Jų įsitraukimas į vaiko gyvenimą yra gan vidutinis, jų vaikai neprivalo būti brandūs, jie beveik nekontroliuojami (Spera, 2005).

Kadangi atlaidūs tėvai iš savo vaikų nieko nereikalauja, bausmių už savo prasižengimus vaikai sulaukia labai retai, todėl jie gali elgtis kaip nori ir sulaukti mažų ar visai jokių pasekmių (Buri, 1991).

Šie tėvai savo vaikus paverčia savo gyvenimo centru, viską daro už juos. Dažnai dėl šios priežasties vaikai neišmoksta būti savarankiškais. Šie tėvai nori patikti savo vaikams, nori būti jų draugais. Dėl to jie yra tikrai artimi ir jų santykiai dažnai šilti. Kita vertus šie vaikai savo tėvų nemato kaip autoriteto, į tėvus žiūri kaip į bendraamžius (Olowodunoye, Titus, 2011).

Vietoje to, kad už nusižengimus vaikas būtų nubaustas, šie tėvai linkę patenkinti kiekvieną vaiko troškimą. Norint, kad vaikas klausytu ir elgtųsi tam tikru būdų, šie tėvai dažnai naudoja papirkimą – vaikai gauna kažk, ko labai nori, jei elgiasi taip, kaip buvo paprašyti (Olowodunoye, Titus, 2011).

Kadangi tėvai visada juos perdėtai saugo, vaikai išėję į darželį gali susidurti su sunkumais, nes nebus pratę, kad jis nėra visko centras, jiems bus sunku efektyviai bendrauti su bendraamžiais (Olowodunoye, Titus, 2011).

Didžiausias pastebimas skirtumas tarp autoritariško ir autoritetingo tėvų auklėjimo stilių yra kontrolės elementas. Abu šie auklėjimo stiliai iš tėvų reikalauja reiklumo atsižvelgiant į jų vaikus. Šie stiliai skiriasi tuo, kad autoritetingi tėvai iš savo vaikų reikalauja besąlygiško paklusnumo. Šie vaikai savo tėvams turi paklusti be jokių klausimų, kai tuo atveju autoritetingi tėvai reikalauja paklusnumo ir su vaikais apie tai kalba. Vaikams yra nurodoma, kodėl reikia laikytis tam tikrų taisyklių, viskas yra aptariama tarpusavyje, su vaikais diskutuojama (Darling, 1999).

Kitaip tariant, nors abu išvardinti tėvų auklėjimo stiliai iš vaikų reikalauja paklusnumo, norint išsaugoti pozityvius tėvų-vaikų santykius, būtina apie tai su vaiku diskutuoti – jam paaiškinti, kodėl to iš jų tikimasi ir kokios pasekmės jų gali laukti, jei jie nesilaikys šių kartu nustatytų taisyklių.

Fizinis smurtas t.y. vaiko mušimas ar sugriebimas, gali turėti įtakos vaiko psichinei sveikatai. Tai įrodo 2015 metais duRivage ir kolegų atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo šešios Europos šalys (4957 tiriamieji) – tarp jų ir Lietuva (1112 tiriamieji).

14 Tyrimo rezultatai atskleidė, kad iš šešių tyrime dalyvavusių valstybių, Turkija ir Lietuva yra tos dvi šalys, kuriose fizinės bausmės vaikams yra taikomos dažniausiai. Taip gali būti todėl, kad fizinės bausmės šiose šalyse vis dar yra legalios. duRivage ir kolegų (2015) tyrimo rezultatai rodo, kad fizinės bausmės iš tiesų sukelia įvarius psichinius sunkumus, tokius kaip atsiskyrimo ir bendrąjį nerimą, fobijas, aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (toliau ADS) bei depresiją (duRivage ir kt., 2015).

Remiantis šiame straipsnyje pateikta informacija, galima teigti, kad fizinės bausmės tikrai turėtų būti nebenaudojamos, ypač atsižvelgiant į tai, kad tose šalyse, kur jos yra nelegalios, bausmės išties yra naudojamos rečiau, nei tose šalyse, kur jos yra legalios – įskaitant ir Lietuvą.

Apie vaiko mušimą 2014 metais buvo atliktas dar vienas tyrimas. Coley ir kolegių (2014) tyrimo rezultatai atskleidė, kad nors vaiko mušimas ikimokykliniame amžiuje tam tikram laikui sumažino vaikų elgesio problemas, tolimesnis vaiko mušimas ir vėlesniame amžiuje buvo nustatytas kaip veiksnys, sukeliantis elgesio ir emocijų problemas (Coley ir kt., 2014).

Taigi, nors vaikų mušimas gali suteikti trumpalaikių rezultatų, tai atsiliepia tolimesnėje vaiko raidoje – pasak šio tyrimo rezultatų, šis elgesys sukelia vaiko elgesio ir emocinius sunkumus.

Kitas svarbus tėvų auklėjimo stiliaus elementas yra kontrolė. Visi tėvų auklėjimo stiliai naudoja tam tikrą kontrolės lygį, tačiau kartais jos būna per daug, o kartais per mažai (Robinson ir kt., 2010).

Nors dauguma tyrimų rodo, kad būtent autoritariškas tėvų auklėjimo stilius yra pats pažangiausias ir pozityviausias, o autoritariškas ir atlaidus yra negatyvūs, 2009 metais atliktas tyrimas rodo ir kitokius rezultatus. Gracia ir Gracia (2009) tyrimo rezultatai rodo, kad autoritetingas ir atlaidus tėvų auklėjimo stiliai yra optimaliausi – bene vienodi atsižvelgiant į šiais tėvų auklėjimo stiliais auklėtų vaikų pažangumą (Gracia, Gracia, 2009).

Tėvų pasirinkto vaikų auklėjimo stiliaus pasekmės vaiko raidai daro didelę įtaką. Nėra svarbu, kurį auklėjimo stilių tėvai naudoja, jie šiuo savo pasirinkimu vaikus formuoja tiek fiziškai, tiek psichologiškai (Baumrind, 1967). Vaiko judrumas, noras tirti aplinką ir ją suprasti bei savikontrolės, socializacijos įgūdžiai, vaiko charakteris yra formuojami būtent jo tėvų (Baumrind, 1967).

Kaip matoma, tėvai daro labai didelę įtaką vaikui, ypač ikimokyklinio amžiaus tarpsnyje. Koks vaikas bus tolimesnėse jo raidos stadijose apsprendžia būtent tėvų naudojamas auklėjimo stilius.

Baumrind (1989) savo tyrimuose nustatė, kad autoritetingu tėvų auklėjimo stiliumi auklėti vaikai gyvenime pasiekia geresnius rezultatus nei kitais stiliais auklėti vaikai pvz., jie puikiai socializuojasi, jų mąstymas išlavėjęs kur kas geriau, akademiniai pasiekimai aukštesni, jie yra labiau savimi pasitikintys ir socialiai prisitaikę (Baumrind, 1989). Tuo tarpu vaikai, kurie buvo auklėjami autoritarišku ir atlaidžiu

15 stiliumi, yra kur kas labiau linkę į psichopatologiją bei įvairius išsišokimus iš normos (Shelton ir kt., 1996; Baumrind,1989).

Dauguma mokslininkų, kurie yra gilinęsi į šią problemą, sutinka – autoritetingas tėvų auklėjimo stilius pasiekia geriausių rezultatų ir yra pozityviausias iš visų tėvų auklėjimo stilių, o tuo tarpu autoritariškas yra laikomas darančiu didžiausią žalą.

Panašius rezultatus rodo ir naujesnis straipsnis. 2011 metais atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad autoritariško stiliaus (t.y. mažai paramos, daug kontrolės) tėvai dažnai emociškai smurtauja prieš vaikus, dėl šios priežasties jie yra labiau linkę į psichopatologiją vėlesniame amžiuje (Young ir kt., 2011).

Daugelis tyrėjų, susitelkusių ties vaikų elgesiu ir psichologija, sutinka, kad autoritetingas tėvų auklėjimo stilius pelno geriausius rezultatus ir yra sėkmingiausias vaiko raidoje. Šio stiliaus taikymas vaikui yra pozityviausias ir mažametystėje, kuomet už jo auklėjimą vis dar yra atsakingi tėvai, ir vyresniame amžiuje, kuomet vaikai nuo jų atsiskiria. Tuo tarpu autoritarinis stilius yra laikomas per griežtu, įvardijamas netgi kaip žalingas, tuo tarpu atlaidų stilių taikantys tėvai yra per daug nerūpestingi. Būtent dėl šios priežasties mažamečių tėvai turėtų siekti savo vaikus auklėti autoritetingai ir vengti autoritariško ir atlaidaus tėvų auklėjimo stilių.

1.4.2. Vaiko emociniai ir elgesio sunkumai

Kadangi ankstyvajame amžiuje yra labai sunku nustatyti emocinius ar elgesio sunkumus, dažnai tokie vaikai tiesiog vadinami „sunkiais“. Tuo tarpu dauguma autorių mano, kad kiekvieno mažamečio vaikystėje pasireiškia tam tikri sunkumai, tačiau tai dar nereiškia, kad tie vaikai yra turintys sutrikimų (Biliūnienė, Miltenienė, 2013; Herm, 2004).

Mūsų visuomenėje vaikai dažnai susiduria su tokiomis situacijomis, kurios gali daryti neigiamą poveikį vaiko socialiniam ir emociniam vystymuisi. Taip pat tyrimai rodo, kad patirtos problemos ikimokykliniame amžiuje dažnai seka ir į paauglystę (Buzgar ir kt., 2013). Būtent todėl yra labai svarbu vaikui sudaryti pozityvią aplinką, kur jis, kaip žmogus, augtų visose šiose srityse.

Žmogaus raidos eigoje ikimokyklinio amžiaus vaikai savo agresijos protrūkių dažnumu yra gana agresyvūs (Cairns, 1989; cit. pagal Nasvytienė, 2005). Psichologinėje literatūroje yra nurodoma, kad agresyvus elgesys yra toks, kuriuo siekiama pakenkti, todėl nevalingas mažųjų elgesys skiriasi nuo piktybiško vyresniųjų atsikalbinėjimo (Nasvytienė, 2005).

Manoma, kad dauguma vaikų išties nėra „sunkūs“ – jie paprasčiausiai nemoka bendrauti su tėvais arba atvirkščiai – tėvai su jais. Dažnai stebima, kad vaikai puikiai bendrauja su kitais bendraamžiais,

16 pedagogais, tačiau tik grįžę namo tampa nepaklusnūs. Tyrėjai mano, kad vaiko netinkamas elgesys gali kilti dėl nemokėjimo „susikalbėti“ (Herm, 2004; Kaffemanienė, Tereikienė, 2003; Biliūnienė, Miltenienė, 2013).

Toliau pateikti vaikų patiriamų emocijų ir elgesio sunkumų aprašymai.

1. 4. 2. 1. Emociniai sunkumai

Emociniai sunkumai – tai tokios vaiko emocinės savybės, tokio kaip atsitraukimas ar atsiribojimas nuo kitų žmonių, trukdantys, nerimą keliantys jausmai. Pasak Beauchaine ir McNulty (2013) emociniams sutrikimams taip pat priklauso internalių sunkumų spektras – nerimo ir depresiškumo simptomai, net somatiniai sutrikimai kaip valgymo sutrikimai, taip pat socialinis atskirtumas (Beauchaine, McNulty, 2013; Calleo, Stanley, 2008; Patel, Fancher, 2013; Heim ir kt., 2008; Rubin ir kt., 2009). Tai gali būti ir rimtesni simptomai – depresyvus elgesys, nenoras ar net fobija eiti į darželį ir bendrauti su bendraamžiais, nerimas (Beauchaine & McNulty, 2013).

1. 4. 2. 2. Elgesio sunkumai

Pasak diagnostinės ir statistinės psichikos sutrikimų klasifikacijos (American Psychiatric Association, 2013) vaiko elgesio sutrikimai yra apibrėžiami kaip nuolatinis, vis pasikartojantys elgesys, kuris yra išreikštas kitų žmonių teisių nepaisymu (American Psychiatric Association, 2013). Tais pačiais metais Beauchaine ir McNulty (2013) atliktame tyrime galima rasti, kad elgesio sutrikimams taip pat priklauso eksternalių sunkumų spektras (taisykles laužantis elgesys, antisocialinis elgesys, maištavimas, įsitraukimas į fizinius ar verbalinius konfliktus) (Beauchaine & McNulty, 2013; Boggs ir kt., 1990).

1. 4. 2. 3. Bendravimo sunkumai

Bendravimo sunkumai – socialiniai įgūdžiai, kurie netinka vaiko amžiui, yra per daug infantilūs. Vaiko bendravimas su bendraamžiais taip pat yra svarbus faktorius vaiko bendravimo sunkumams nustatyti. Pasak Acar ir kolegų (2015) neigiami santykiai su bendraamžiais gali būti asocijuojami su agresyvumu, drovumu, negatyviu savęs vaizdu, kai tuo tarpu teigiami santykiai su bendraamžiais yra

17 svarbūs norint išmokti teigiamai socializuotis, reguliuoti emocijas ir net pagerina kognityvinius sugebėjimus (Acar ir kt., 2015). Bendravimo sunkumai, pasak Runjic ir kolegių, yra priskiriami emociniams sunkumams (Runjic ir kt., 2015).

1. 4. 2. 4. Aktyvumo ir dėlmesio sutrikimas

Dėmesio stoka ir dezorganizacija vaikams gali sukelti daug sunkumų norint nuolat išlaikyti dėmesį, ypač užduotims, kurios nėra labai motyvuojančios. Vaikams su ADS sunku prisiminti ir sekti instrukcijas, užbaigti pradėtas užduotis. Šie vaikai dažnai išsiblaškę, veikia tai, ką nori, o ne ką reikia, greitai pameta savo daiktus (Thapar ir kt., 2013).

Nuo ADS kenčiantys vaikai dažniausiai negali nusėdėti vienoje vietoje, nuolat kažką veikia, juda, keičia veiklas. Kartais gali atrodyti, kad šie vaikai elgiasi netinkamai savo amžiui. Nors šie simptomai gali vaiką sekti į paauglystę ir suaugystę, jie dažniausiai silpnėja su amžiumi (Huguet ir kt., 2017).

Pasak Rakickienės ir Girdzijauskienės 2014 metais atlikto tyrimo rezultatų, hiperaktyvumas ir nedėmesingumas yra tiesiogiai susieti su vaiko akademiniais pasiekimais (Rakickienė, Girdzijauskienė, 2014).

Taip pat, pasak Keyes ir kolegų (2014) vaikai su ADS yra labiau linkę netyčia užsigauti, o tai yra pagrindinis vaikų mirštamumo rodiklis Europoje (Keyes ir kt., 2014). Pasak Austerman (2015) ADS yra priskiriamas elgesio sunkumams (Austerman, 2015).

Apibedrinant, daugelis mažamečių vaikų turi elgesio ir emocinių sunkumų. Šie sunkumai dažnai gali sutrikdyti vaiko raidą, todėl labai svarbu juos išpręsti kuo anksčiau, nes dažnas vaikas šiuos sunkumus „nešasi“ ir į tolimesnius raidos etapus, kur jie gali peraugti į kur kas problematiškesnį elgesį, pvz., delinkventiškumą.

1.4.3. Tėvų auklėjimo stiliaus ir

vaiko emocinių bei elgesio sunkumų sąsajos

Yra nemažai mokslinių duomenų apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, turinčius elgesio ir emocijų sunkumus – netinkamas elgesys, hiperaktyvumas, probleminis bendravimas, emociniai sunkumai ir pan. Šie sunkumai kartais kyla dėl organinio pobūdžio pažeidimų, socialinės aplinkos faktorių, tokių kaip nepriteklius, nepriežiūra ir t.t., visgi dažniausiai jie kyla dėl tėvų pasirinkto auklėjimo stiliaus (Ališauskienė, 2005; Nasvytienė, 2005; Kaffemanienė, Tereikienė, 2003; Biliūnienė, Miltenienė, 2013).

18 Pasak Ališauskienės (2005) norint, kad vaiko elgesys pagerėtų, drausminami turėtų būti ne vaikai, o tėvai. Tėvams reikia padėti, juos mokyti ne disciplinuoti vaiką, tačiau su juo nuoširdžiai bendrauti. Vaiko pasikeitimai turėtų būti matuojami ne trumpalaikiais elgesio pakitimais, bet pagerėjusia šeimos savijauta, teisingu vaiko ir bendraamžių santykių pasikeitimu (Ališauskienė, 2005).

Kitaip tariant, norimą rezultatą galima pasiekti autoritarišką – baudžiamąjį, stilių keičiant autoritetingu stiliumi, kurio esmė yra bendras susitarimas ir šiltas šeimos klimatas.

Taip pat, pasak Ališauskienės (2005), šeima turi galimybę apsaugoti vaiką nuo emocinių ir elgesio sunkumų. Pasak jos, vaikui gali padėti saugus prieraišumas, šilti tėvų-vaiko santykiai, namuose abiejų šalių sukurtos taisyklės ir pan. (Ališauskienė, 2005).

Dar kartą reikėtų pabrėžti, kad šios šeimos savybės nusako būtent autoritetingą vaikų auklėjimo būdą. Vaikams siekiama sukurti taisykles, vengiant bausmių, kurias dažnai pasitelkia autoritariški tėvai.

Vėlgi, tikėtina, kad vaikas yra auklėjamas netinkamu tėvų auklėjimo stiliumi. Jei vaikas puikiai bendrauja su bendraamžiais ir pedagogais ne namų aplinkoje, tačiau grįžęs namo ima nepaklusti, tikriausiai šeimos klimatas vaikui yra netinkamas, gali būti, kad reikėtų keisti auklėjimo stilių, o su juo, tikėtina, keisis ir santykiai bei pats vaikas.

Pasak Kaffemanienės ir Tereikienės (2003), vaikams, turintiems emocinių ir elgesio sunkumų, tėvai gali padėti modifikuodami ar keisdami naudojamą auklėjimo stilių. Autorės teigia, kad pati geriausia intervencija yra santykio tarp vaiko ir tėvų pakitimas. Šie naujieji santykiai turėtų būti supratingi, nuoširdūs, šilti ir empatiški. Kaffemanienė ir Tereikienė (2003) teigia, kad tėvai turėtų skatinti gerą vaiko elgesį per savo paties rodomą pavyzdį bei aiškiai nustatytas taisykles (Kaffemanienė, Tereikienė, 2003).

Kaip jau buvo minėta anksčiau, aiškių taisyklių, kurių vaikui reikia laikytis, nustatymas yra būtent autoritetingų tėvų įrankis. Taip pat autoritetingi tėvai pasižymi suprantingumu, santykių su vaiku šiltumu ir nuoširdumu.

1. 4. 3. 1. Auklėjimo stilius ir socialumo bei bendravimo problemos

Pasak tėvų auklėjimo stilių paradigmos kūrėjos Baumrind (1991), autoritetingu auklėjimo stiliumi auginti vaikai yra žymiai geriau prisitaikę visuomenėje ir yra socialesni nei vaikai, auginti naudojant kitus du tėvų auklėjimo stilius (Baumrind, 1991; Darling, 1999; Miller ir kt., 1993). Taip pat, šis tyrimas parodė, kad atlaidų auklėjimo stilių pasitelkiančių tėvų vaikai prastai įsisavina mokymosi

19 medžiagą, juose pasireiškia probleminis elgesys, tačiau jų depresiškumo lygis yra mažesnis nei kitų vaikų, taip pat jų savivertės jausmas gan aukštas (Baumrind, 1991).

Pasak Chang ir kolegų (2003) autoritariškų tėvų bendravimo stilius su savo vaikais turi įtakos vaikų socialiniam elgesiui. Maži vaikai atkartoja tokį socialinio elgesio modelį, kokį mato namuose, todėl šiuo stiliumi auklėjamų vaikų socializacijos įgūdžiai yra žymiai prastesni, be to, šie vaikai yra labiau linkę į agresyvų konfliktų sprendimą (Chang ir kt., 2003). Taip pat šie tyrėjai nustatė, kad tėvai yra labiau linkę autoritetingai auginti mergaites, tuo tarpu berniukai dažniausiai auklėjami autoritariškai (Chang ir kt., 2003; Carson, Parke, 1996).

Kaip matoma šiuose straipsniuose, vaiko socialiniam elgesiui tėvų auklėjimo stilius daro tikrai didelę įtaką. Vaikas su bendraamžiais pritaiko tą patį bendravimo modelį, kokį patiria namie.

2001 metais Engels ir kolegų atliktame tyrime galima rasti įrodymų, kad sąsajų tarp tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus ir vaikų emocinio prisitaikymo tikrai yra. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad tėvų auklėjimo stilius yra reikšmingai susijęs su vaiko teigiamais socialiniais įgūdžiais. Tie tėvai, kurie su savo vaikais bendravo atvirai ir daug, kurių santykiai buvo pagrįsti pasitikėjimu, tačiau ir tam tikrų taisyklių sekimu (kitaip tariant – autoritarišku stiliumi auklėjantys tėvai), pastebėjo, kad jų vaikai yra itin socialūs su savo bendraamžiais ir su suaugusiaisiais (Engels, 2001; Connell, Prinz, 2002).

Apžvelgus šį tyrimą, galima susidaryti nuomonę, kad nuoširdumas tėvų-vaikų santykiuose reiškia daug – taip auklėjami vaikai yra pasitikintys savimi, socialūs.

2005 metais Anthony ir kolegos tyrinėjo tėvų auklėjimo stiliaus ir streso sąsajas su socialine kompetencija ikimokyklinio amžiaus vaikuose. Pasak šio tyrimo rezultatų, tėvai, patiriantys daug streso, susijusio su tėvyste, dažnai renkasi neigiamus tėvų auklėjimo stilius ir to rezultate šių tėvų vaikų socialinė kompetencija yra žymiai žemesnė nei kitų vaikų (Anthony ir kt., 2005; Hutchison ir kt., 2016).

Kitaip tariant, tėvai, kurie galimai patiria daug streso, dažniau rinksis autoritariškąjį ar atlaidų stilių, o kaip žinoma, šie stiliai vaikui daro neigiamą įtaką, dėl to vaikui gali būti sunku išmokti teigiamai socializuotis su bendraamžiais.

Pasak kito tyrimo, kurį atliko Hutchison ir kolegos (2016), daugiausiai streso susijusio su tėvyste patiria atlaidų auklėjimo stilių pasirenkantys tėvai (Hutchison ir kt., 2016).

Todėl, remiantis šiais tyrimais, galima matyti sąsajas tarp per daug atlaidžių tėvų ir neigiamos socialinės kompetencijos jų vaikuose.

Bartholomeu ir kolegų (2016) tyrimo rezultatai rodo, kad teigiamas – autoritetingas – tėvų auklėjimo stilius yra vaikų altruistiškumo priežastis, kai tuo tarpu neigiami – autoritariškas ir atlaidus – tėvų auklėjimo stiliai lėmė vaikų nepasitikėjimą savimi, bendravimo ir socialinių įgūdžių problemas.

20 Vaikai su geriausiais socialiniais įgūdžiais buvo tie, kurių tėvai naudojo pozityvų monitoringą, nenaudojo fizinių bausmių ir mokė vaikus būti moraliais (Bartholomeu ir kt., 2016).

Visa tai yra priskiriama autoritetingą auklėjimo stilių naudojantiems tėvams, kas ir vėl įrodo, kad šiuo tėvų auklėjimo stiliumi auklėjami vaikai yra pranašesni šioje srityje už autoritariškai ar atlaidžiai auklėjamus vaikus.

Remiantis Amirabadi 2011 metais atliktu tyrimu, matoma, kad tėvų pasirinktas auklėjimo stilius daro įtaką ne tik vaiko supratimui, kurie elgesio modeliai yra teisingi, bet ir vaiko vertybėms, požiūriams. Pasak Amirabadi, autoritetingų tėvų vaikai yra visokeriopai geriau prisitaikę negu kitais tėvų auklėjimo stiliais auklėjami vaikai (Amirabadi, 2011, cit. pagal Farrell, 2015). Šie vaikai turi puikius įgūdžius spręsti problemas, priimti tvirtus sprendimus ir sėkmingai funkcionuoti savo aplinkoje (Olowodunoye, Titus, 2011).

Tuo tarpu, autoritarišku ir atlaidžiu stiliumi auklėjami vaikai, pasak daugelio autorių, yra susiję su negatyviais rezultatais. Šie vaikai susiduria su eksternaliais ir internaliais sunkumais, padidėjusiu nerimastingumu, prastu socialiniu elgesiu ir mažesne emocine gerove (Wang ir kt., 2007; Knafo, Plomin, 2006).

Apžvelgus šiuos straipsnius, vėl galima matyti autoritetingo tėvų auklėjimo stiliaus pasirinkimo svarbą vaiko psichologinei sveikatai. Autoritetingai auklėti vaikai yra geriau prisitaikę, turi daug įgūdžių, yra sėkmingi socializuojantis. Tuo tarpu autoritariškai auginti vaikai susiduria su įvairiais sunkumais, kitaip nei autoritetingai auklėti vaikai.

2017 metais Ball ir kolegų atliktame tyrime buvo rasta, kad griežtas priešmokyklinio amžiaus vaikų motinų drausmingumas buvo susijęs su žemomis vaiko moralės normomis ir socialiazacija su bendraamžiais. Tokie pat rezultatai buvo pastebėti ir tuose vaikuose, kurių motinos vis keitė ir neturėjo vieno nusistovėjusio tėvų auklėjimo stiliaus (Ball ir kt., 2017).

Kaip matoma, apžvelgus šį straipsnį, motinų auklėjimo stilius tokiame jauname vaiko amžiuje jau daro įtaką vaiko moralės normų suvokimui. Šiuos įgūdžius vaikas jau taiko darželyje su bendraamžiais, todėl yra labai svarbu pasirinkti tinkamą tėvų auklėjimo stilių ir mokyti vaiką teisingų moralinių vertybių.

1. 4. 3. 2. Auklėjimo stilius ir emociniai simptomai

Pasak Samokhvalova (2016) tyrimo rezultatų, tėvų, kurie nėra pasirinkę vieno tėvų auklėjimo stiliaus ir dažnai jį keičia, vaikai turi emocinių problemų, yra liūdnesni, mažiau socialūs su savo

21 bendraamžiais. Nenustatytos ribos, moralinės normos ir taisyklės vaikui nutiesia kelią į chaotišką gyvenimo būdą, kur vaikas savo emocijas iškomunikuoja pykčiu, agresija ir dominavimu (Samakhvalova, 2016).

Kaip matoma šiame naujame tyrime, dažnai keisti tėvų auklėjimo stilių taip pat yra nepatartina – vaikas nežino, ko iš jo tikimasi. Iš visiškai atlaidaus stiliaus perėjus prie kupino taisyklių autoritariško stiliaus gali būti labai sunku ir atvirkščiai. Tuo tarpu niekada nevėlu iš neigiamų auklėjimo stilių pereiti prie poztyviausiojo, t.y. autoritetingojo.

Engels ir kolegų 2001 metais atlikto tyrimo rezultatuose buvo galima matyti, kad vaikai, kurie jaučiasi prisirišę prie savo tėvų, – autoritetingų ir atlaidžių tėvų vaikai – turi didesnius pasitikėjimo savimi rodiklius ir mažesnius depresiškumo rodiklius nei kiti vaikai (Engels ir kt., 2001).

Ir vėl matomas tam tikras tendencingumas tarp autoritetingo tėvų auklėjimo stiliaus ir teigiamų psichologinių aspektų vaikuose – autoritetingi tėvai užaugina socialius, savimi pasitikinčius vaikus. Remiantis šio tyrimo rezultatais, galima matyti, kad ir atlaidus stilius turi tam tikrų pliusų.

Pasak Alegre (2012), tos motinos, kurios su savo vaikais praleidžia daug laiko kartu, ypač užsiimant įvairiomis veiklomis, augina vaikus, kurie pasižymi aukštu emociniu intelektu (toliau EQ). Alegre savo tyrime įrodo, kad laikas, kurį motinos praleidžia su savo vaikais, ir laiko praleidimo kokybiškumas teigiamai veikia vaiko EQ (Alegre, 2012).

Šiame tyrime aptariamos motinos pasižymi tuo, kad vaikus augina autoritetingu auklėjimo stiliumi. Remiantis šiuo tyrimu, galima teigti, kad autoritetingos motinos prisideda prie vaiko EQ formavimo ir gerinimo. Tuo tarpu aukštas EQ yra susijęs su teigiamai socialiniais įgūdžiais, emocinių ir elgesio problemų nebuvimu.

Taip pat, pasak Kafetsios 2004 metais atlikto tyrimo rezultatų, tėvų, naudojančių autoritetingą auklėjimo stilių, kuris pasižymi saugiu prisirišimu ir rūpestingumu, vaikai pasižymi aukštesniu EQ nei kitais stiliais auklėjami vaikai (Kafetsios, 2004).

Šie vaikai puikiai supranta savo emocijas, moka jas tinkamai išreikšti. Šie vaikystėje įgyti įgūdžiai kartu keliauja ir į paauglystę, kuomet paaugliai aukšto EQ dėka savo tėvams gali parodyti pagarbą ir palaikyti šiltus santykius.

Panašius rezultatus galime matyti ir Asghari ir Besharat (2011) tyrime. Šie tyrėjai teigia, kad autoritariškas ir atlaidus tėvų auklėjimo stiliai turi neigiamą poveikį vaiko EQ. Tuo tarpu autoritetingi tėvai augina vaikus, kurių EQ yra aukštas (Asghari, Besharat, 2011).

Vaikai, kurių EQ yra aukštas, dažnai puikiai susitvarko su įvairiomis socialinėmis situacijomis, jų emocinė sveikata žymiai geresnė nei kitais stiliais auklėtų vaikų.

22 Lazarus ir kolegos savo 2016 metais atliktame tyrime ieškojo sąsajų tarp nerimastingumo ir tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus. Pasak šio tyrimo (2016) rezultatų, motinos, kurios su vaikais bendravo naudodamos grubumą, konkurencingumą ir patyčias, augino vaikus, kurie jautė didelį nerimastingumą (Lazarus ir kt., 2016).

Kaip matoma, tiek senesni, tiek nauji (kaip šis) straipsniai teigia tą patį – autoritariškas stilius tikrai gali lemti vaiko emocines problemas, tarp jų – nerimastingumą.

Ajilchi ir kolegų 2013 metais atliktame tyrime, kur buvo tiriamos sąsajos tarp motinų auklėjimo stilių ir jų vaikų pasitikėjimo savimi, rezultatai rodo, kad autoritariškas ir atlaidus tėvų auklėjimo stiliai neigiamai veikia vaiko pasitikėjimą savimi, kur motinos, pasirinkusios autoritetingą auklėjimo stilių, augina vaikus, kurių pasitikėjimas savimi yra didesnis nei kitų vaikų (Ajilchi ir kt., 2013).

Kaip žinoma, pasitikėjimo savimi jausmas yra vienas iš elementų, susijusių su elgesio problemomis, kuris vystosi būtent šeimos sistemoje. Ši svarbi užduotis krinta ant tėvų pečių – jie turi užauginti vaikus, kurie pasitiki savimi ir yra pasiruošę adekvačiai socializuotis.

Pasak Matejevic ir kolegių (2015) atlikto tyrimo rezultatų, tos šeimos, kuriose motinos buvo pernelyg kontroliuojančios ir nesuteikiančios emocinės šilumos (t.y. autoritariškos), augino vaikus, kurie buvo depresiški. Tą patį buvo galima matyti ir šeimose, kuriose nebuvo pusiausvyros, t.y. motinos buvo atstumiančios ir vėl emociškai šiltos – kitaip tariant – neapsisprendusios, kuriuo auklėjimo stiliumi auklėti savo vaikus (Matejevic ir kt., 2015).

Taigi, apibendrinant šį straipsnį, autoritariškas tėvų auklėjimo stilius yra toks pat pavojingas kaip ir tėvų neapsisprendimas, ties kuriuo tėvų auklėjimo stiliumi apsistoti, ir jo nuolatinis keitimas. Tai gali sukelti vaiko depresiškumą.

Nikolaev ir kolegos (2015) atliko tyrimą, kur buvo tiriamos sąsajos tarp tėvų auklėjimo stiliaus ir vaiko psichinės sveikatos. Pasak tyrimo rezultatų, elgesio ir emociniai sunkumai buvo pastebimi priešmokyklinio amžiaus berniukuose, kuriuos motinos auklėjo autoritarišku ar atlaidžiu tėvų auklėjimo stiliumi ir nepakankamai įvertino šilto emocinio kontakto svarbą. Taip pat, šie vaikai augo šeimose, kur buvo taikomos fizinės bausmės (Nikolaev ir kt., 2015).

Apžvelgus šį straipsnį, galima matyti, kad autoritarišku stiliumi auklėjančios motinos dažnai pasitelkia fizines bausmes ir neįvertina šiltų santykių su vaiko svarbos, dėl to vaikas, pasak straipsnio, patiria elgesio ir emocinius sunkumus.

Metais vėliau Park ir kolegos (2016) atliko panašų tyrimą, kuriame ieškojo sąsajų tarp tėvų auklėjimo stilių ir depresiškumo simptomų vaikuose. Tyrimo rezultatai rodo, kad motinos, auklėjančios atlaidžiu tėvų auklėjimo stiliumi, augino dukras, kurios turėjo daugiau depresiškumo simptomų bei

23 negatyvių automatinių minčių ir pasižymėjo tik nepasitikėjimu savimi. Tuo tarpu atlaidžiai auklėjančių motinų sūnūs pasižymėjo nepasitikėjimu savimi – depresiškumo simptomų neturėjo (Park ir kt., 2016). Kaip matoma, peržiūrėjus šį tyrimą, atlaidžiu tėvų auklėjimo stiliumi auklėjančios motinos taip pat daro žalą savo vaikams. Jų dukros yra jautresnės – labiau linkusios į nepasitikėjimą savimi ir depresiškumą – kaip ir jų sūnūs.

Vasilyeva ir Shcherbakov (2016) tyrimo rezultatai rodo, kad tos motinos, kurios priima vaiką tokį, koks jis yra, gerbia jo asmenybę, skatina siekti savo interesų ir su juo praleidžia daug laiko (t.y. autoritetingos motinos) augina vaikus, kurie neturi nerimastingumo problemų. Tuo tarpu autoritariškos motinos, kurios reikalauja visiško paklusnumo, augina vaikus, kurie turi pasitikėjimo savimi problemų. Nepasitikėjimas savimi šiuose vaikuose išreikštas jo baime būti atstumtam, baime išreikšti savo nuomonę ir bet kokia kaina išvengti nesėkmės (Vasilyeva, Shcherbakov, 2016).

Išvardytos pasekmės auginant vaiką autoritarišku tėvų auklėjimo stiliumi tikrai neramina. Tai yra tik dar vienas įrodymas, kad autoritariškasis tėvų auklėjimo stilius yra negatyvus ir, remiantis šio straipsnio rezultatais, vietoje jo vertėtų rinktis autoritetingąjį.

Zakeri ir kolegų 2010 metais atliktas tyrimas ieškojo sąsajų tarp tėvų auklėjimo stiliaus ir vaiko atsparumo. Atsparumas – tai vaiko sugebėjimo atsigauti po nesėkmės, adaptuotis ir matyti teigiamus rezultatus net rizikingose situacijose. Šio tyrimo rezultatai rodo, kad vaikai, auklėti autoritetingu tėvų auklėjimo stiliumi, yra kur kas atsparesni ir geriau prisitaikę negu tie vaikai, kurie buvo auklėti autoritarišku ar atlaidžiu auklėjimo stiliumi (Zakeri ir kt., 2010).

Remiantis šiuo straipsniu autoritetingas stilius ir vėl yra parodomas kaip pats pozityviausias iš tėvų auklėjimo stilių – šiuo stiliumi auklėjami vaikai yra kur kas atsparesni nesėkmėms ir yra geriau prisitaikę nei kitais stiliais auklėti vaikai.

Vieneriais metais anksčiau Betts ir kolegos (2009) nustatė, kad autoritariškas stilius išties vaikui gali pakenkti. Vaikas gali tapti depresišku, sunkiai pasitikintis kitais žmonėmis. Taip pat, šiems vaikams gali būti ypač sunku užmegzti artimą ryšį su aplinkiniais, jie tampa atsiskyrę, kas vėlesniuose raidos etapuose gali pastūmėti link delinkventiškumo (Betts ir kt., 2009).

Remiantis žiniomis, įgytomis analizuojant šį tyrimą, galima teigti, kad autoritariškas stilius tikrai yra negatyviausias tėvų auklėjimo stilius, kurio pasekmės gali būti itin neigiamos vaiko socialiniams gebėjimams ir psichinei sveikatai – delinventiškumas.

Pasak Yaghoubidoust ir Enayat (2014) tyrimo rezultatų, namuose, kur tėvų auklėjimo stilius yra nestabilus ar dažnai keičiamas, dažnai galima pamatyti fizinių bausmių, kurios gali iššaukti vaiko emocines ar elgesio problemas. Autoritariškai auklėti vaikai, pasak autorių, taip pat dažnai mušami. Tuo

24 tarpu kitas auklėjimo stilius – autoritetingas – taip pat naudoja bausmes kaip vaiko drausminimo būdą, tačiau, žinoma, ne fizines. Pasak autorių, šis tėvų auklėjimo stilius bei atlaidus tėvų auklėjimo stilius yra optimaliausi ir palankiausi, nes nenaudoja fizinių bausmių (Yaghoubidoust, Enayat, 2014).

Kitaip tariant, šis straipsnis ir vėl įrodo, kad autoritariškas tėvų auklėjimo stilius (šiuo atveju – fizinės bausmės) daro didelę žalą vaiko emocinei sveikatai bei sukelia elgesio problemas. Tokias pat problemas gali sukelti ir dažnas tėvų auklėjimo stilių keitimas.

Lidhout ir kolegos 2009 metais atliko tyrimą, kur buvo ieškoma sąsajų taip tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus ir sunkaus vaikų temperamento. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikai, auklėti negatyviais tėvų auklėjimo stiliais – neskatino vaiko autonomiškumo, labai kontroliavo, – buvo labiau emocionalūs ir drovūs, dėl ko šie vaikai turėjo vaikystės nerimo sutrikimų. Taip pat šie vaikai patyrė sunkumų socialinėse situacijose su bendraamžiais. Šie vaikai jautėsi vieniši, dažnai jautėsi, kad negali vieni susidoroti su iškylančiomis situacijomis (Lindhout ir kt., 2009).

Šis straipsnis parodo, kaip svarbu yra pasirinkti tinkamą auklėjimo stilių. Peržiūrėjus šį straipsnį, galima matyti, jog tėvų auklėjimo stilius daro didelę įtaką vaiko temperamento susiformavimui, o pastarasis – vaiko emocinei sveikatai.

Steinberg 2001 metais atliktas longitudinis tyrimas nustatė autoritetingą stilių naudojančių tėvų sėkmę kelerių metų bėgyje. Remiantis šiuo tyrimu, galima teigti, kad vaikų kompetentingumui ir psichologinei gerovei įtaką daro būtent autoritetingas tėvų auklėjimo stilius. Vaikų, auklėtų kitais dviem stiliais, t.y. autoritarišku ir atlaidžiu, pasiekimai buvo vaizdžiai prastesni nei vaikų, auklėtų autoritetingu auklėjimo stiliumi – visa tai pastebima laikui bėgant, o ne iš karto (Steinberg, 2001).

Būtent todėl galima teigti, kad nuo labai jauno amžiaus auklėjant autoritetingu auklėjimo stiliumi tėvai veda savo vaikus link su laiku vis gerėjančio kompetentingumo ir psichologinės gerovės. Tuo tarpu neigiamais stiliais auklėjami vaikai su laiku turi tik daugiau emocinių sunkumų.

1. 4. 3. 3. Auklėjimo stilius ir elgesio sunkumai

Remiantis 2017 metų metaanalize, kur buvo apžvelgti 1435 straipsniai ir kurioje buvo vertinta tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus įtaka vaiko eksternalioms problemoms, matoma, kad šilti santykiai su vaiku, lengva vaiko elgesio kontrolė, autonomiškumo vaikui suteikimas ir, apskritai, autoritetingas tėvų auklėjimo stilius neturi įtakos vaiko eksternaliems sunkumams. Tuo tarpu griežta kontrolė, autoritariškas ir atlaidus tėvų auklėjimo stiliai buvo siejami su aukštesniu eksernalių problemų lygiu. Didžiausią įtaką tam daro griežta psichologinė kontrolė (Pinquart, 2017).

25 Remiantis šia tikrai plačia metaanalize galima teigti, kad šioje srityje autoritetingų tėvų vaikai ir vėl išsiveržia į priekį – jie turi mažiau problemų, kur autoritariškai ir atlaidžiai auklėjami vaikai tikrai išryškėja kaip turintys daugiau eksternalių sunkumų, kurie buvo aptarti anksčiau.

Azimi ir kolegos 2012 metais atliko tyrimą, kur buvo tiriamas motinos auklėjimo stilius ir vaiko agresyvus elgesys. Atlaidų ir autoritetingą auklėjimo stilių naudojančių motinų vaikai nebuvo linkę į agresyvų elgesį. Tuo tarpu, pasak tyrėjų, motinos, kurios naudoja fizines bausmes, dažnai augina vaikus, kurie yra linkę į agresyvų elgesį (Azimi ir kt., 2012).

Reikėtų prabrėžti, kad fizinės bausmės yra naudojamos autoritariškų tėvų. Kaip žinia, vaikai, namie matydami tokį problemų sprendimo būdą, dažniausiai ir patys jį pritaiko socialinėse situacijose, t.y. mokosi problemas spręsti iš tėvų.

Pasak Pettit ir kolegų (2001) motinos, naudojančios autoritetingą auklėjimo stilių bei pozityvų monitoringą, pastebėjo, kad jų vaikai neturi eksternalių problemų. Tuo tarpu tie vaikai, kurių motinos naudojosi griežta psichologine kontrole, buvo labiau linkę į elgesio problemas nei kiti vaikai. Taip pat šie vaikai buvo labiau nerimastingi ir pasižymėjo depresiškumo simptomais (Pettit ir kt., 2001).

Kaip žinoma, griežtą kontrolę naudoja autoritarišku stiliumi auklėjantys tėvai. Pasak šio straipsnio, minėta kontrolė gali vesti vaikus prie netinkamo elgesio.

Pasak Young ir kolegų 2010 metais atlikto tyrimo rezultatų, berniukai pasižymėjo didesnėmis eksternaliomis ir internaliomis problemomis lyginant su tyrime dalyvavusiomis mergaitėmis (Young ir kt., 2010).

Taip pat, pasak vėlesnio tyrimo, atlikto Sarfnaz ir kolegų (2012), rezultatų, berniukai pasižymėjo didesnėmis elgesio problemomis nei mergaitės su viena išimtimi – ir berniukai, ir mergaitės pasižymėjo panašiu hiperaktyvumu. Tyrėjai teigia, kad šios problemos kyla dėl įvairių priežasčių, tačiau svarbiausia iš jų – auklėjimo stilius (Sarfnaz ir kt., 2012).

Remiantis šiais dviem tyrimais, galime matyti, kad berniukai yra problematiškesni – ypač daugiau turi elgesio sunkumų.

2008 metais Pereira ir kolegių atliktame tyrime buvo ieškoma sąsajų tarp tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus ir vaiko eksternalių ir internalių problemų. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad tėvai, auklėjantys negatyviu – žemo palaikymo ir aukšto kontroliavimo – auklėjimo stiliumi, augino vaikus, kurie turėjo daugiau elgesio problemų nei tie vaikai, kurie buvo auginami naudojant teigiamą auklėjimo stilių – aukšto palaikymo ir palaikančio kontroliavimo (Pereira ir kt., 2008).

Išanalizavus šį straipsnį matoma, jog autoritariškasis tėvų auklėjimo stilius yra negatyvus ir nepalankus vaikui. Tuo tarpu autoritetingas ir atlaidus auklėjimo stiliai elgesio problemų nesukelia.

26 2017 metais Moudgil ir Moudgil atliko tyrimą, kuriame tyrė tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus pasėkmes vaiko agresyvumui. Atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad autoritetingu ir atlaidžiu tėvų auklėjimo stiliumi pasižymintys tėvai augina vaikus, kurie pasižymi agresyvumu ir žema saviverte. Tuo tarpu autoritetingų tėvų vaikai pasižymėjo pasitikėjimu savimi ir nebuvo agresyvūs (Moudgil, Moudgil, 2017). Kaip matoma ir iš šio naujo tyrimo rezultatų – autoritariškasis ir atlaidus auklėjimo stiliai yra neigiami ir sukelia eksternalių bei internalių problemų. Tuo tarpu autoritetingas tėvų auklėjimo stilius ir vėl yra nurodomas kaip teigiamiausias stilius, kuriuo auklėti vaikai nėra agresyvūs bei pasižymi dideliu pasitikėjimu savimi.

Pasak Elgar ir kolegų (2003), vaikai, gyvenantys mažuose miesteliuose, yra labiau linkę į elgesio sunkumus nei tie vaikai, kurie gyvena didmiesčiuose (Elgar ir kt., 2003; Hope, Bierman, 1998; Reijneveld ir kt., 2009).

Vaikai iš autoritariškų šeimų yra gerokai depresiškesni nei kiti vaikai, jų savivertė bei socialiniai įgūdžiai prastesni. Tačiau šie vaikai neįsivelia į probleminį elgesį, jų akademiniai pasiekimai yra puikūs. Visa tai galima stebėti ir priešmokyklinio amžiaus vaikuose ir tolimesniuose jų brandos etapuose (Baumrind, 1991).

Tuo tarpu yra ir kitokių nuomonių – 2011 metais atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad nei autoritetingas, nei autoritariškas tėvų auklėjimo stilius neturėjo teigiamo poveikio vaiko akademiniams pasiekimams ir elgesio problemoms. Atlaidaus stiliaus tėvų poveikis vaiko pasiekimams išvis nebuvo statistiškai reikšmingas (Besharat ir kt., 2011).

Kaip matoma iš šių dviejų straipsnių rezultatų, šioje srityje tikrai reikia daugiau tyrimų, kad būtų galima susidaryti detalesnę nuomonę. Senas straipsnis teigia, kad autoritariškas stilius nėra toks negatyvus ir daug elgesio sunkumų nesukelia, tačiau naujo straipsnio rezultatai rodo ką kitą – autoritariškas stilius sukelia elgesio sunkumus.

1. 4. 3. 4. Auklėjimo stilius ir hiperaktyvumas

Norvilitis ir Fang (2014) nustatė, kad priešmokyklinio amžiaus vaikai su ADS nuo šio sutrikimo kenčia net iki suaugystės. Šis sutrikimas gali vaikui trukdyto jo akademinėje veikloje, socializacijoje su bendraamžiais ir emociniame kontekste (Norvilitis, Fang, 2014).

Tyrėjų Alizadeh ir Andries (2002) tyrimo rezultatai parodė, jog ryšio tarp autoritetingo tėvų auklėjimo stiliaus ir vaiko ADS nėra, bet ryšys tarp autoritariško stiliaus ir vaiko ADS tikrai buvo rastas. Ryšys tarp vaiko ADS ir atlaidaus stiliaus nebuvo statistiškai reikšmingas (Alizadeh, Andries, 2002).

27 Tiriami vaikai su ADS dažniausiai buvo auklėjami autoritariškai, todėl galima manyti, kad šis tėvų auklėjimo stilius sukelia nemažą dalį su elgesio sunkumais susijusių pasekmių, tokių kaip ADS.

Pinquart 2016 metų metaanalizė, kur buvo apžvelgti 308 straipsniai, kurioje vertinta tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus įtaka vaiko ADS ir akademiniams pasiekimams. Matoma, kad tėvų reagavimas, šilti santykiai, lengva elgesio kontrolė, autonomiškumo vaikui suteikimas ir autoritetingas tėvų auklėjimo stilius buvo susijęs su geresniais akademiniais pasiekimais. Tuo tarpu griežta psichologinė kontrolė, autoritariškas ir atlaidus stiliai buvo siejami su žemais akademiniais rezultatais (Pinquart, 2016).

Atsižvelgus ir šią plačią metaanalizę, galima sutikti su ankstesniais pastebėjimais – autoritetingų tėvų vaikai pirmauja akademinėje veikloje, kur autoritariškų ir atlaidžių tėvų vaikai (būtent dėl jų tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus pasirinkimo) atsilieka.

Taip pat, pasak Gau ir Chang 2012 metais atlikto tyrimo rezultatų, kur buvo ieškoma sąsajų tarp motinų naudojamų auklėjimo stilių ir vaiko ADS: tie vaikai, kurių motinos juos auklėjo mažai šilumos ir daug kontrolės pasižyminčiu – autoritarišku – stiliumi, pasižymėjo ADS, kur kitų motinų vaikai nuo ADS nekentėjo (Gau, Chang, 2012).

Kaip buvo matoma ir šiame gana naujame straipsnyje, auklėjimo stilius gali lemti vaiko ADS – autoritariškos motinos augino vaikus, kurie pasižymėjo ADS.

Pasak Moghaddam ir kolegų 2013 metais atliko tyrimo rezultatų, kur buvo ieškoma sąsajų tarp tėvų naudojamų auklėjimo stilių ir vaiko ADS, buvo matoma, kad tos šeimos, kurios auklėjo vaikus naudojant autoritariškąjį stilių, augino vaikus su ADS. Tuo tarpu kontrolinė tyrimo grupė, kurioje dalyvavo vaikai, neturintys ADS, pasižymėjo tuo, kad buvo auginti autoritetinguoju auklėjimo stiliumi (Moghaddam ir kt., 2013).

Remiantis šio tyrimo rezultatais, galima teigti, kad autoritariškas stilius turi turėtį įtakos vaiko ADS, tuo tarpu tėvams, autoritetingai auklėjantiems vaiką, ADS neatsiranda. Kaip jau buvo minėta anksčiau, autoritariški tėvai vaikus disciplinuoja per baimę – šie vaikai bijo nusižengti. Kita vertus, tai juos skatina gerai elgtis ir stengtis akademinėje veikloje. Autoritetingu auklėjimo stiliumi auklėjami vaikai yra autonomiški ir individualūs, tačiau taip pat siekia laikytis su tėvais susikurtų taisyklių, bijo nusižengti akademinėje veikloje ir ši baimė gali sukelti ADS. Tai dar kartą įrodo, kad autoritetingas stilius yra iš ties vertingiausias pačiam vaikui ir visai šeimos sistemai.

Pasak Tancred ir Greeff 2015 metais atlikto tyrimo, kur buvo tiriamas motinos naudojamas auklėjimo stilius ir vaiko ADS, buvo rasta, kad norint sumažinti vaiko ADS simptomus, motinos vertėtų auklėjimo stilių pakeisti į autortitetingąjį (Tancred, Greeff, 2015).

28 Remiantis šio tyrimo rezultatais, matoma, kad tie vaikai, kurie turi ADS, buvo auginti kitais dviem auklėjimo stiliais. Pasak autorių, tėvams vertėtų tai pergalvoti – autoritetingas auklėjimo stilius gali padėti sumažinti ADS simptomus.

Apibendrinant literatūros analizę, galima teigti, kad autoritetingas tėvų auklėjimo stilius yra pozityviausias iš visų tėvų auklėjimo stilių. Tai galima įrodyti remiantis ir tokiais senais užsienio tyrėjų straipsniais, kaip Darling ir Steinberg (1993) bei Miller ir kolegų (1993), ir naujesniais lietuvių (Ališauskienė, 2005; Biliūnienė, Miltenienė, 2013) bei užsienio (Vasilyeva, Shcherbakov, 2016; Nikolaev ir kt., 2015) autorių straipsniais.

Autoritariškasis tėvų auklėjimo stilius yra vadinamas žalingiausiu tėvų auklėjimo stiliumi (Olowodunoye, Titus, 2011; McKinney ir kt., 2011; Spera, 2005; Enten, Golan, 2008).

Apžvelgus literatūros analizę dėl atlaidaus auklėjimo stiliaus, mokslininkai gali nesutarti. Viena vertus, dauguma autorių atlaidųjį tėvų auklėjimo stilių priskiria prie negatyviųjų stilių (Olowodunoye, Titus, 2011; duRivage ir kt., 2015; Coley ir kt., 2014; Robinson ir kt., 2010), kita vertus – Gracia ir Gracia (2009) siūlo šį stilių priskirti prie pozityviųjų.

Vaikai, turintys emocinių sunkumų, dažnai yra atsitraukę, atsiriboję nuo kitų. Jie patiria nerimo ir depresiškumo simptomus. Taip pat vaikai, turintys socializacijos sunkumų, dažnai nemoka bendrauti su aplinkiniais, o tai gali pasireikšti agresyvumu ar drovumu. Vaikas, turintis elgesio sunkumų, dažnai nepaisys taisyklių. Toks vaikas gali elgtis antisocialiai, muštis ar veltis į verbalinius konfliktus. Prie elgesio sunkumų priskiriamas ir hiperaktyvumo sutrikimas. Šis sutrikimas vaikui neleidžia susikoncentruoti į esamą užduotį, išlaikyti dėmesio, sekti instrukcijų. Šie vaikai labai išsiblaškę (American Psychiatric Association, 2013; Beauchaine, McNulty, 2013; Biliūnienė, Miltenienė, 2013; Herm, 2004).

Atsižvelgiant į literatūros analizę, galima teigti, kad tėvų naudojamas auklėjimo stilius turi didelės įtakos vaiko emociniams bei elgesio sunkumams.

Autoritariškasis auklėjimo stilius yra pozityviausias ir daugiausiai naudos vaikui duodantis stilius – šiuo stiliumi auklėjami vaikai yra pažangesni, geriau prisitaikę, komunikabilesni ir turi mažiau elgesio bei emocinių problemų nei kitais stiliais auklėjami vaikai (Ališauskienė, 2005; Biliūnienė, Miltenienė, 2013; Vasilyeva, Shcherbakov, 2016; Nikolaev ir kt., 2015).

Tuo tarpu autoritariškojo auklėjimo stiliaus žalą vaikui galima matyti apžvelgus kitus tyrimus. Literatūros analizėje galima matyti, kad autoritariškų tėvų vaikai pasižymi prastesniu prisitaikymu,

29 žemesniu emociniu intelektu, turi daugiau emocinių ir elgesiu sunkumų nei kitais auklėjimo stiliais auklėti vaikai (Olowodunoye, Titus, 2011; McKinney ir kt., 2011; Spera, 2005; Enten, Golan, 2008).

Atlaidus auklėjimo stilius taip pat dažniausiai yra priskiriamas prie negatyviųjų auklėjimo stilių – šio stiliaus tėvai vaikų už nusižengimus nebaudžia, juos paverčia gyvenimo centru, todėl tokie vaikai dažnai būna nesavarankiški, turi prastus socialinius įgūdžius, daugiau emocinių bei elgesio problemų (Buri, 1991; Olowodunoye, Titus, 2011; duRivage ir kt., 2015; Coley ir kt., 2014; Robinson ir kt., 2010).

30

2. TYRIMO METODAI

2.1. Tyrimo eiga ir imtis

Tyrimas buvo atliktas Vilniaus miesto vaikų darželiuose – „Kodėlčiukas“, „Berželis“ ir „Puriena“, Pagirio miestelio darželyje „Pelėdžiukas“ bei Nemenčinės miestelio „Nemenčinės vaikų darželis“.

Į darželių vadovybes buvo kreiptasi 2018 metų sausio mėnesį el.paštu (žr. Priedas 4). Tyrimas buvo pradėtas 2018 metų sausį ir tęsėsi iki kovo mėnesio.

Tiriamieji buvo informuoti apie tyrimo tikslą, jiems buvo pateiktos anketos, paaiškinta pildymo procedūra, taip pat paaiškinta, kad instrukcija taip pat yra pateikta ir anketoje. Tiriamieji buvo informuoti apie anonimiškumą ir konfidencialumą. Anketų pildymo trukmė nebuvo ribojama. Anketos buvo pildomos tyloje, tam kad tiriamosios galėtų nuoširdžiai užpildyti klausimyną, tačiau buvo informuotos, kad jei iškils klausimų į juos bus galima atsakyti.

Tyrimo dalyvės – 3-5 metų amžiaus vaikus auginančios mamos, sutikusios dalyvauti tyrime. Viso anketų išdalinta apie 350. Užpildytų anketų sugrįžo 218, iš jų analizei naudota 181 tiriamųjų kokybiškai užpildyta anketa.

Tiriamųjų vaikų amžius svyravo nuo 3 iki 5 metų. Iš jų berniukų buvo 85 (47 proc.), mergaičių 96 (53 proc.). Daugiau nei pusė vaikų gyvena sostinėje (54 proc.), likę vaikai gyvena mažuose miesteliuose (46 proc.) (žr. 1 lentelė).

1 lentelė. Tiriamųjų vaikų charakteristikos.

Tiriamųjų vaikų

lytis N Tiriamųjų vaikų amžius N (proc.) Gyvenamoji vietovė N

Berniukai 85 3 57 (31,5) Didmiestis 97

Mergaitės 96 4 76 (42,0) Miestelis 84

5 48 (26,5)

Leidimas atlikti tyrimą buvo gautas iš LSMU biotetikos centro Kaune. Leidimo Nr. BEC-SP (M)-67 (žr. Priedas 1).

31

2.2. Tyrimo instrumentai

Šiame tyrime buvo naudojamos toliau išvardintos metodikos:

1. Tėvų auklėjimo stilių klausimynas (The Parenting Styles and Dimensions Questionnaire, toliau PSDQ).

2. Galių ir sunkumų klausimynas (Strenghts and Difficulties Questionnaire, toliau SDQ) (žr. Priedas 2).

Tėvų auklėjimo stilių klausimynas (Robinson ir kt., 2001)

Leidimas šiam klausimynui naudoti ir jį keisti buvo gautas iš autoriaus Robinson elektroniniu paštu (žr Priedas 3). Kadangi metodika buvo gauta originalo (anglų) kalba, buvo atliekamas dvigubas vertimas į lietuvių kalbą.

PSDQ yra 32 teiginių klausimynas. Metodika buvo sukurta besiremiant Baumrind tėvų auklėjimo stiliaus modeliu, kuriame buvo aprašyti trys auklėjimo stiliai – autoritariškas, autoritetingas ir atlaidus.

Šis klausimynas turi 3 skales – autoritariškumo, autoritetingumo ir atlaidumo. Šios skalės dar yra skirstomos į subskales. Autoritetingumo skalė (teiginio pavyzdys: „Aš skatinu savo vaiką kalbėti apie savo rūpesčius“) skirstoma į šilumos ir palaikymo; reguliacijos ir autonomiškumo suteikimo subskales. Autoritariškumo skalė (teiginio pavyzdys: „Aš naudoju fizines bausmes kaip vaiko drausminimo būdą“) skirstoma į fizinės prievartos, žodinio priešiškumo ir bausmių subskales. Atlaidumo skalė (teiginio pavyzdys: „Aš lepinu savo vaiką“) turi vieną subskalę – nuolaidžiavimo.

Tiriamieji teiginius galėjo vertinti 5 balų Likert skalėje, kur 1 – Niekada, 2 – Retkarčiais, 3 – Pusiau dažnai, 4 – Labai dažnai, 5 –Visada.

Metodika yra validi, jos skalių patikimumas yra aukštas – Autoritetingumo skalė – Cronbacho α = .86, Autoritariškumo skalė – Cronbacho α = .82 ir Atlaidumo skalė – Cronbacho α = .64 (Robinson ir kt., 2001). Lietuviškos šiame tyrime naudotos skalės patikimumo rodikliai nurodyti 2 lentelėje.

2 lentelė. Tėvų auklėjimo klausimyno skalių patikimumas.

Skalės Teiginių skaičius Vidinio suderinamumo koeficientas

Autoritetingumo skalė 15 .86

Autoritariškumo skalė 12 .85

Atlaidumo skalė 5 .68

Tėvų auklėjimo stilių klausimyno skalė „Autoritetingumas“ vertinama pagal galimą didžiausią 75 įvertį, mažiausią 15 įvertį (nes kiekvienas iš penkiolikos teiginių gali turėti mažiausią 1 ir didžiausią