LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Auksė Markuckaitė
KAMPILOBAKTERIJŲ PAPLITIMAS PAUKŠTYNO
APLINKOJE
THE PREVALENCE OF CAMPYLOBACTER SPP. IN THE
ENVIRONMENT OF THE POULTRY FARM
Veterinarinės maisto saugos nuolatinių studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: lekt. dr. Aistė Kabašinskienė
2 DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas baigiamasis darbas „Kampilobakterijų paplitimas paukštyno aplinkoje“:
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sarašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO TEIKIMO GYNIMUI
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3
TURINYS
SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 101.1. Campylobacter spp. - paplitęs ţmonių ţarnyno infekcijų sukėlėjas ... 10
1.2. Kampilobakterijų šaltiniai ... 11
1.3. Kampilobakterijų šaltiniai paukštynų aplinkoje ... 13
1.4. Kampilobakteriozės epidemiologija Lietuvoje ir pasaulyje ... 15
1.5. Kampilobakterijų profilaktika ir kontrolė paukštyno aplinkoje... 17
1.6. Higienos reikalavimai viščiukų broilerių laikymui ir auginimui ... 20
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGOS ... 23
2.1. Mėginių rinkimas, grynų kampilobakterijų kultūrų išskyrimas ir uţšaldymas ... 23
2.2. DNR išskyrimas ir identifikavimas ... 25
2.3. Statistinis duomenų apdorojimas ... 26
3. REZULTATAI ... 27
3.1. Kampilobakterijų paplitimas paukštyno išorės ir vidaus aplinkos objektuose ... 27
3.2. Kampilobakterijų paplitimas tirtose paukštidėse ... 30
3.3. Kampilobakterijų paplitimas tirtuose viščiukų broilerių pulkuose ... 32
3.4. Paukštyno aplinkoje identifikuotų kampilobakterijų rūšys... 34
4. REZULTATŲ APTARIMAS... 36
IŠVADOS ... 40
4 SANTRUMPOS
µl – mikrolitrai µm – mikrometrai
DNR – deoksiribonukleorūgštis
EFSA – Europos maisto saugos tarnyba ES – Europos Sąjunga
FAO – Jungtinių Tautų maisto ir ţemės ūkio organizacija
NMVRVI – Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas PGR– polimerazinė grandininė reakcija
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija ULAC – Uţkrečiamųjų ligų ir AIDS centras
5 SANTRAUKA
Magistro baigiamojo darbo autorė Auksė Markuckaitė. Darbo vadovė lekt. dr. Aistė Kabašinskienė. Magistro darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Maisto saugos ir kokybės katedroje, Mikrobiologijos laboratorijoje per 2013–2015 metų laikotarpį. Darbas susideda iš: 46 puslapių, 4 lentelių, 14 paveikslų, 64 literatūros šaltinių.
Darbo pavadinimas. Kampilobakterijų paplitimas paukštyno aplinkoje.
Tyrimo tikslas. Įvertinti kampilobakterijų paplitimą paukštyno aplinkoje skirtingais metų laikais ir identifikuoti aptiktas Campylobacter spp. rūšis.
Metodai ir medţiagos. Tyrimams buvo pasirinktos 4 paukštidės, priklausančios vienam Lietuvos paukštynui. Mėginiai kampilobakterijoms aptikti buvo renkami vienerių metų laikotarpyje iš specifinių paukštyno vietų: išorės (aplinkos aplink paukštides, vandens sankaupų (balų) aplink jas, musių, laukinių gyvūnų išmatų) ir vidaus aplinkos (kraiko, personalo patalpų, vandentiekio vandens) objektų. Per tiriamąjį laikotarpį surinktas ir ištirtas 521 mėginys. Kampilobakterijų kultūrų išskyrimui mėginiai buvo sėjami ant mCCDA terpės, persėjami ant kraujo agaro, su 15 proc. arklio kraujo ir inkubuojami 48 val., 37ºC temperatūroje mikroaerofilinėmis sąlygomis. DNR išskyrimas buvo atliekamas „Chelex‖ metodu. Kampilobakterijų rūšys identifikuotos PGR metodu. Gauti duomenys apdoroti Microsoft Office Excel ´07 programa. Rezultatų įvertinimui naudotas Chi kvadrato kriterijus (x2). Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
Rezultatai. Rezultatai parodė, kad daugiau nei pusė (58,33 proc.) kampilobakterijoms teigiamų mėginių buvo aptinkama paukštyno išorės aplinkoje. Didţiausiais kampilobakterijų šaltiniais paukštyno išorės aplinkoje buvo ţolės plotai aplink paukštides (36,7 proc.) ir musės (30,6 proc.). Paukštyno vidaus aplinkoje labiausiai kampilobakterijomis buvo uţterštas kraikas (85,7 proc.). Be to, nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp kampilobakterijų paplitimo paukštidţių kraike ir personalo patalpose (p<0,05, x2=16,4427). Daugiausiai (41,0 proc.) kampilobakterijomis uţkrėstų išorinės ir vidinės aplinkos mėginių buvo nustatyta paukštidėje Nr. 3. Šios paukštidės personalo patalpos buvo 100 proc. uţkrėstos kampilobakterijomis. Daugiausiai (69,05 proc.) kampilobakterijoms teigiamų mėginių visose tirtose paukštidėse nustatyta vasaros sezono metu. 98,5 proc. tirtų mėginių visais metų laikais identifikuota C. jejuni, C. coli aptikta tik 1,5 proc. birţelio ir liepos mėnesiais surinktų mėginių.
Išvados. Galime daryti prielaidą, jog kampilobakterijų paplitimui paukštyno aplinkoje daugiausiai įtakos turi personalas, iš kurio patalpų kampilobakterijos patenka į kraiką. Taip pat kampilobakterijų paplitimą lemia aplinkos temperatūra. Vasaros sezono metu kampilobakterijų visų paukštidţių aplinkoje aptinkama daugiausiai.
6 SUMMARY
The author of this Master work is Auksė Markuckaitė. Work advisor: Lekt. dr. Aistė Kabašinskienė. The Master work was completed in Lithuanian university of health sciences, Veterinary Academy, Department of food safety and quality, Microbiology laboratory, during 2013–2015 period. Work consists of: 46 pages, 4 tables, 14 illustrations, 64 literature resources.
Title of the thesis. The prevalence of Campylobacter spp. in the environment of the poultry farm.
Objektives. The aim of this research was to evaluate the prevalence of Campylobacter spp. in the environment of the poultry farm during different seasons and to identify the isolated species of
Campylobacter spp.
Materials and methods. Four poultry houses owned by one Lithuanian poultry farm were selected for the research. The samples were collected during one-year period, from the outside (environment, water collections, flies, stools of wild animals) and inside (litter, staff rooms, tap water) environment of the poultry houses. In total 521 samples were collected and analyzed. The samples for Campylobacter spp. isolation were inoculated on mCCDA and on the blood agar, consisting 15% of horse blood and were incubated in 37ºC for 48h under the microaerophilic conditions. DNA isolation was carried by the „Chelex― method. Campylobacter species were identified by PCA method. The data were processed with Microsoft Office Excel ´07 software. Chi square criterion (x2) was used for evaluation of the results. Data were considered statistically reliable, when p<0.05.
Results. The results showed, that more than a half (58.33%) of the Campylobacter spp. positive samples were detected in the outside environment of the poultry houses. The highest contamination of the samples from the outside environment was found in the samples of the grass (36.7%) and flies (30.6%) The highest contamination of the samples from the inside environment was found in the samples of the bedding (85.7%). Furthermore, statistically meaning ful relationship between the prevalence of Campylobacter spp. in the samples of poultry bedding and staff rooms (p<0.05, x2=16.4427) was detected. The highest number (41.0%) of positive samples were found in poultry house No. 3. Contamination of the samples from the staff room there was as high as 100%. 69.05% of the positive samples from different outside and inside environment objects of the poultry houses were found in summer time. C. jejuni was identified in 98.5% of the tested samples during all seasons, whereas C. coli was identified only in 1.5% of the samples, collected during June and July.
7 Conclusions. It can be concluded that C. jejuni are the mostly found in the environment of the poultry farm. The prevalence of Campylobacter spp. in the inside environment of the poultry houses is the mostly influenced by the staff. In summer the prevalence of Campylobacter spp. is the highest in all environment of the poultry farm.
8 ĮVADAS
Sparčiai didėjant ţmonių populiacijai, augant jų pajamoms, vykstant urbanizacijai, keičiantis mitybos įpročiams, nenumaldomai didėja mėsos gamyba, prekyba ir suvartojimas. Dėl šių pieţasčių Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje paskerdţiama dideli kiekiai paukščių. Siekiant, vartotojams peteikti tik saugius ir kokybiškus maisto produktus, kiekviename jų gamybos etape atliekama jų kokybės kontrolė, tačiau net ir taikant visas būtiniausiais kontrolės priemones nepavyksta išvengti įvairių zoonozių, kuriomis uţsikrečia paukščiai, o vėliau gali uţsikrėsti ir ţmogus. Šiuo metu yra ţinoma daugiau nei 250 įvairių maisto kilmės ligų. Dauguma iš jų yra infekcinės ligos, kurių prieţastimi gali būti su maistu į ţmogaus organizmą patekę mikroorganizmai bei parazitai [1].
Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) duomenimis, kampilobakteriozė – viena ir daţniausiai paplitusių virškinamojo trakto infekcijų pasaulyje, sukelianti sunkų apsinuodijimą ţmonėms ir gyvūnams bei pasireiškianti įvairioms komplikacijoms, tokiomis, kaip Miller – Fisher ar Guillan – Barre sindromai. Išsivysčiusiose šalyse kampilobakteriozės pasireiškimo daţnis 1000 gyventojų siekia 4,4 – 9,3. Daugelyje šalių, kampilobakteriozės susirgimų skaičius viršija sergamumą salmonelioze [2]. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kampilobakteriozė – antra pagal daţnumą bakterijų sukeliama infekcija po salmoneliozės, sukelianti daugiau kaip 2,5 milijono susirgimų atvejų kiekvienais metais [3]. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje kasmet nustatoma dvigubai maţiau (570,000 atv./metus) kampilobakteriozės susirgimų atvejų [4]. Campylobacter infekcija Lietuvoje – viena iš trijų labiausiai paplitusių per maistą plintančių ţarnyno infekcijų. Kampilobakteriozės sergamumo rodiklis 2010 metais Lietuvoje padidėjo 16,3 proc., atitinkamai nuo 26,3 atv./ 100 tūkst. gyv. 2011 m. iki 30,6 – 2012 metais [5]. Pastaraisiais metais ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse sergamumas kampilobakterioze turi didėjimo tendenciją, kurios prieţastys nėra gerai ţinomos.
Mokslinėje literatūroje pagrindinės šios infekcijos sukėlėjos minimos kampilobakterijos. Mus supančioje aplinkoje gausu uţsikrėtimo kampilobakterijomis šaltinių. Potencialūs rizikos veiksniai – naminiai (galvijai, kiaulės, avys, katės, šunys, naminiai paukščiai) ir laukiniai gyvūnai. Vienas pagrindinių šios infekcijos šaltinių minimas vištienos vartojimas, sukeliantis 50 – 80 proc. visų kampilobakteriozės susirgimų atvejų.
PSO, FAO, EFSA ir kitų institucijų atsakingų uţ aukštą visuomenės sveikatos lygio uţtikrinimą, pagrindinis uţdavinys – kontroliuoti infekcijos sukelėjų, Campylobacter spp., paplitimą viščiukų broilerių pulkuose, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą nuo kampilobakteriozės [6]. Rizikos veiksnių, susijusių su kampilobakterijų paplitimu galima aptikti visoje paukštyno aplinkoje: paukščių auginimo pastatuose, kraike, stovinčiame vandenyje,
9 vandentiekio vandenyje, girdyklose ar įmonės teritorijos ribose, todėl norint sumaţinti ar kontroliuoti ligos paplitimą vištienos produktuose, būtina pradėti taikyti prevencines priemones, apimančias kampilobakterijų kontrolę viščiukų broilerių pulkuose – grieţtų higienos reikalavimų laikymosi ir biosaugos barjerų sudarymo paukštidės vidinėje ir išorinėje aplinkoje.
Daugelyje išsivysčiusių šalių kampilobakterijų paplitimas viščiukų broilerių pulkuose yra aukštas, pavyzdţiui, Prancūzijoje pulkų uţterštumas siekia 80,2 proc., o Slovėnijoje – 75,3 proc. Lietuvoje nuo 2009 m. atlikta tik keletas tyrimų, kurių metu buvo vertinamas Campylobacter spp. paplitimas viščiukų broilerių pulkuose ir jų gyvenamojoje aplinkoje. Nustatyta, jog 2009 m. mūsų šalyje viščiukų broilerių pulkų uţterštumas Campyloabacter spp. siekė 85 – 90 proc. [7].
Mokslinių darbų, kurių metu būtų tiriamas kampilobakterijų paplitimas paukštyno išorės ir lauko aplinkoje per pastaruosius metus Lietuvoje atlikta maţai, todėl siekiant gauti naujesnius tyrimo rezultatus, išsiaiškinti daţniausius kampilobakterijų paplitimo šaltinius paukštyno aplinkoje, nustatyti pagrindinius veiksnius, lemiančius didelį Campylobacter spp. paplitimą Lietuvos paukštynų aplinkoje, buvo atliktas šis tyrimas.
Darbo tikslas: įvertinti kampilobakterijų paplitimą paukštyno aplinkoje. Darbo uţdaviniai:
1. Nustatyti Campylobacter spp. paplitimą paukštyno išorės ir vidaus aplinkose. 2. Įvertinti sezoniškumo įtaką Campylobacter spp. paplitimui paukštyno aplinkoje. 3. Identifikuoti Campylobacter spp., aptinkamas paukštyno aplinkoje.
10 1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Campylobacter spp. – paplitęs ţmonių ţarnyno infekcijų sukėlėjas
Zoonozės – tai labiausiai paplitusios ligos ir/arba infekcijos, kurias natūraliu būdu tiesiogiai arba netiesiogiai gyvūnai gali perduoti ţmonėms. Ţmonės jomis uţsikrečia tiesiogiai nuo gyvūnų, liečiantis prie jų arba vartodami uţkrėstus maisto produktus ir vandenį [8]. Remiantis mokslinės literatūros duomenimis, iš visų ţinomų sukėlėjų, kurie gali sukelti infekciją ţmogui, net 75 proc. sukelia zoonozes [9].
Kampilobakteriozė – viena daţniausiai per maistą plintančių infekcijų pasaulyje [10]. Ligos sukėlėjas – Campylobacteriaceae šeimai priklausanti bakterija Campylobacter spp. [11]. Teigiama, kad pirmą kartą Campylobacter spp. buvo aprašytos 1886 metais, vokiečių bakteriologo Theodore Escherich, kuris jas pamatė kaip spiralės formos mikroorganizmus [8]. Campylobacteriaceae šeimai priklauso 18 rūšių, šeši porūšiai ir du biovariantai. Per 35 šių bakterijų aktyvaus tyrinėjimo metus, nustatyta, kad Campylobacter jejuni (1 pav.) ir Campylobacter coli yra pagrindinės rūšys sukeliančios ūmias ţmonių skrandţio ir ţarnyno ligas, todėl yra svarbiausios maisto saugos poţiūriu [11]. Tai – maţos (0,2–0,9 μm pločio ir 0,2–5,0 μm ilgio), spiralės formos, sporų neformuojančios, termofilinės bakterijos, geriausiai gebančios augti mikroaerofilinėmis sąlygomis, kai atmosferos sudėtyje yra maţdaug 10 proc. anglies dioksido, 5 proc. deguoniesir 85 proc. azoto [12]. Įvairių autorių duomenimis, kampilobakterijų optimali augimo temperatūra 42ºC, tačiau bakterijos gali augti ir 30ºC temperatūroje. Jos jautrios šilumos poveikiui, dţiovinimui, švitinimui, šaldymui, tačiau gali išgyventi 5ºC temperatūroje [13; 14].
1 pav. Campylobacter jejuni
Campylobacter spp. yra įprasta gyvūnų (paukščių, kiaulių, galvijų) ţarnyno mikrofloros
sudedamoji dalis, todėl jų sukeliama infekcija gali būti lengvai perduodama ţmonėms per uţterštus maisto produktus [15].
Kampilobakterinė infekcija – tai daţniausiai registruojama maistinės kilmės infekcija Europos Sąjungoje. Kasmet čia nustatoma daugiau nei 190 tūkst. ţmonių kampilobakteriozės atvejų. Tačiau tikima, kad faktiškai uţfiksuotų atvejų skaičius gali būti apie 9 milijonus kiekvienais metais. Europos maisto saugos tarnyba apskaičiuoja, kad kampilobakteriozės kaina visuomenės sveikatos
11 sistemoms bei prarastam produktyvumui Europos Sąjungoje (ES) yra maţdaug 2,4 milijardų eurų kasmet [16].
1.2. Kampilobakterijų šaltiniai
Kampilobakteriozės sukėlėjai (kampilobakterijos) plačiai paplitę aplinkoje. Sukėlėjai į ţmonėms vartoti skirtus produktus gali patekti įvairiais būdais. Daţniausiai susiję šaltiniai – naminiai gyvūnai, naminiai paukščiai, geriamasis vanduo (1 lentelė) [17; 11]. Kampilobakterijų vystymuisi taip pat palanki terpė – vištų, kalakutų, putpelių ir net musių organizmai [18]. Pacha ir kt. (1998) nustatė, jog kampilobakterijų šaltiniais gali tapti naminių paukščių, tokių kaip Kanadietiškos antys auginimas ţmonių gyvenamojoje aplinkoje. Taip auginami paukščiai skatina C.
jejuni paplitimą, o šie mikroorganizmai sukelia grėsmę gaminamo maisto uţteršimui [19].
Remiantis mokslininko Evans (1993) duomenimis, kampilobakteriozės paplitimui, ypač vasaros sezono metu turi įtakos ir šuniukų laikomų namuose gimimas [20].
1 lentelė. Kampilobakterijų rūšys ir jų šaltiniai
Nr. Kampilobakterijų rūšis Šaltinis
1. Campylobacter avium Naminiai paukščiai
2. Campylobacter coli Kiaulės, naminiai paukščiai, stručiai, galvijai,
avys
3. Campylobacter concisus Ţmonės, naminiai gyvūnai
4. Campylobacter cuniculorum Triušiai
5. Campylobacter curvus Ţmonės
6. Campylobacter fetus subsp. Fetus Galvijai, avys, ropliai
7. Campylobacter fetus subsp. Venerealis Galvijai, avys
8. Campylobacter gracilis Ţmonės
9. Campylobacter helveticus Šunys, katės
10. Campylobacter hominis Ţmonės
11. Campylobacter hyointestinalis
subsp.Hyointestinalis Galvijai, elniai, kiaulės, ţiurkėnai
12. Campylobacter hyointestinalis subsp.
Lawsonii Kiaulės
13. Campylobacter insulaenigrae Ruoniai, jūrų kiulės
14. Campylobacter jejuni subsp. Doylei Ţmonės
15. Campylobacter jejuni subsp. Jejuni Naminiai paukščiai, galvijai, kiaulės, stručiai,
laukiniai paukščiai
16. Campylobacter lanienae Galvijai
17. Campylobacter lari subsp. Concheus Kiaukutiniai
18. Campylobacter lari subsp. Lari Laukiniai paukščiai, šunys, naminiai paukščiai, vėţiagyviai, arkliai
19. Campylobacter mucosalis Kiaulės
20. Campylobacter peloridis Kiaukutiniai
21. Campylobacter rectus Ţmonės
12
23. Campylobacter sputorum Ţmonės, galvijai, kiaulės, avys
24. Campylobacter subantarcticus Paukščiai
25. Campylobacter upsaliensis Šunys, katės
26. Campylobacter ureolyticus Ţmonės
27. Campylobacter volucris Juodieji – gūţiniai kirai
Kampilobakterijų paplitimui didelę įtaką turi metų laikas [12]. Manoma, kad dėl ryškesnio sezoniškumo kampilobakteriozė daţniau paplitusi Pietų Europoje nei Šiaurės Eurpoje [13]. Remiantis Humphrey ir kt. (2007) nustatyta, kad didţiausias kampilobakterijų paplitimas stebimas pavasario pabaigoje ir vasaros pradţioje (birţelio – liepos mėnesiais). Manoma, kad tam įtakos turi 4 aplinkos veiksniai – oro temperatūra, krituliai, santykinis oro drėgnumas ir saulės šviesa [12].
Apie 80 milijonų ţmonių iš išsivysčiusių šalių, kasmet keliauja į Afriką, Aziją ir Ramiojo vandenyno salas, toli nutolusias nuo Europos [21]. Ypač didelė rizika susirgti keliaujantiems į Centrinę ir Pietų Ameriką – čia tikimybė uţsikrėsti padidėja 10 kartų, o keliaujant į Naujają Zelandiją – 3 kartus [16]. 25–50 proc. keliaujančių į šias sritis turi didelę tikimybę patirti diarėją. Teigiama, kad apie 80 proc. visų viduriavimo atvejų sukelia Campylobacter bakterijos [21]. PSO duomenimis, maţiausiai 2 milijardai ţmonių, iš jų 1,5 milijardo vaikų, kasmet suserga nuo uţteršto maisto. Kasmet nuo diarėjos pasaulyje miršta apie 3 mln. vaikų [22].
Pastaraisias metais EFSA mokslininkams nekyla abejonių, kad vienas svarbiausių kampilobakteriozės uţsikrėtimo rizikos veiksnių yra vištiena [6], kurią vartojant įvyksta 50–80 proc. visų kampilobakteriozės susirgimo atvejų [23]. Suzuki (2009) duomenimis pasaulyje 58 proc. viščiukų broilerių yra uţsikrėtę kamilobakterijomis [24]. EFSA 2010 metų duomenimis vien ES uţkrėstų švieţių viščiukų broilerių skredenos sudarė vidutiniškai 78,5 proc. [6]. Lietuvoje 2010 metais atliktų tyrimų duomenimis švieţių viščiukų broilerių mėsos uţterštumas siekė daugiau kaip 40 proc. [25].
Kaip daţniausiai susiję maisto produktai minima netinkamai apdorota, ţalia ar virta vištiena, kepti ant grotelų skirta vištiena bei vištiena skirta ruošti „barbekue―. Minimi ir kiti maisto produktai, kuriuos vartojant rizikuojama uţsikrėsti kampilobakterioze, tačiau tokie susirgimai būna pavieniai. Vieni tokių produktų – naminių paukščių kepenys, grilio/„barbekue― mėsa (kai produktas po apdorojimo išlieka raudonos spalvos), neiškepusi mėsa, ţalias (nepasterizuotas) pienas, mineralinis vanduo buteliuose, darţovių salotos, vynuogės [12; 22].
Blaser ir kt. (1980) teigia, kad kampilobakterijos gali išgyventi keletą savaičių vandenyje. Jos gali patekti į gruntinius ar paviršinius vandenis [26]. Nustatyta padidėjusi rizika uţsikrėsti kampilobakterijomis vartojant neapdorotą, lietaus vandenį ar rekreacinės paskirties – upių, eţerų vandenį [12]. Upeliai, esantys netoliese gyvulių ganyklų gali būti uţteršti C. coli ir C. jejuni padermėmis. Tyrimas atliktas Lenkijoje parodė, kad 70 proc. Varšuvos regiono upių ir eţerų yra
13 uţteršti termofilinėmis Campylobacter spp., iš jų 65 proc. sudarė C. jejuni, 22 proc. – C. coli, 13 proc. – C. lari [27].
Nuo seno gruntiniai vandenys buvo laikomi mikrobiologiškai švariais vandens rezervuarais, tačiau bėgant metams jų mikrobiologinis uţterštumas pasikeitė. Pastaruoju metu teigiama, kad gruntiniai vandenys yra uţteršti kampilobakterijomis, todėl būtent per juos gali būti uţkrečiami naminių paukščių pulkai, jei jų auginimui naudojamas vanduo yra iš šulinių ar gręţinių, kurie gali būti potencialiai uţteršti patogeniniais mikoorganizmais. Ši rizika susijusi ir su netinkama nuotekų sistemos eksplotacija ūkiuose [27].
Kampilobakterijos C. coli ir C. jejuni yra aptinkamos galvijų, avių ir kiaulių organizmuose. Galvijų organizme C. jejuni daţniausiai (49 proc.) lokalizuojasi tulţies pūslės, kepenų audinuose [12; 22]. Manoma, kad jie uţsikrėčia nuo salyčio su uţteršta aplinka. Nustatytas ryšys tarp geriamojo vandens iš gamtinių šaltinių naudojimo ir melţiamų karvių uţsikrėtimo kampilobakterijomis. Didelė dalis melţiamų karvių būna uţkrėstos šiomis bakterijomis, todėl didėlė tikimybė, kad bus uţteršta ir jų produkcija, pavyzdţiui pienas [12; 27]. Bendras uţsikrėtusių gyvūnų kiekis atspindi aplinkos uţterštumą bakterijomis. Siekiant sumaţinti ūkio gyvūnų sergamumą, būtina taikyti prevencines priemones, maţinančias aplinkos uţterštumą.
Taigi, siekiant išvengti kampilobakteriozės infekcijos atvejų, būtina pašalinti potencialius rizikos veiksnius, galinčius turėti įtakos infekcijos plitimui maisto produktuose, skirtuose vartoti ţmonėms [12].
1.3. Kampilobakterijų šaltiniai paukštynų aplinkoje
Rizikos veiksnių, susijusių su kampilobakterijų paplitimu galima aptikti visoje paukštyno aplinkoje: balose, esančiose paukštyno teritorijoje, balose esančiose aplink auginimo pastatus, negyvuose paukščiuose ar kituose gyvūnuose esančiuose paukštyno teritorijoje ar paukščių auginimo pastatuose, vandentiekio vandenyje, girdyklose ar įmonės teritorijos ribose. Transporto priemonės ir įranga taip pat gali būti potencialūs šaltiniai kampilobakterijoms patekti į paukščių pulkus. Jų galima aptikti įrenginiuose, įėjimuose ir išėjimuose iš paukščių auginimo (laikymo) ir administracinių pastatų [12; 13]. Šie mikroorganizmai sugeba išgyventi tokioje fermų aplinkoje, kuri yra izoliuota nuo dirvoţemio, vandens, dulkių, statybinių medţiagų, oro [28].
Kampilobakterijos gali išgyventi naminių paukščių, taip pat ir broilerių pakratuose. Mokslinių tyrimų duomenims, jei panaudotas kraikas yra sukrautas maţiau kaip 200 metrų atstumu nuo paukštidės, tada rizika uţkrėsti pulką kampilobakterijomis padidėja 5 kartus ir daugiau [29]. Teigiama, kad šlapias, drėgnas kraikas padidina uţterštumo riziką 2 kartus, todėl būtina uţtikrinti tinkamą jo eksploatavimą, pašalinimą ir nukenksminimą iš paukščių auginimo pastatų [18; 13].
14 Riziką uţsikrėsti padidina ir negyvų (kritusių) paukščių buvimas paukštidės aplinkoje. Tokie paukščiai gali tapti nuolatiniu kampilobakterijų šaltiniu [18].
Tyrimai rodo, kad paukštynuose dirbantys asmenys – potencialūs rizikos veiksniai, susiję su kampilobakteriozės paplitimu paukštyno aplinkoje. Riziką padidina, darbuotojų, vaikščiojančių nuo vienų paukščių auginimo pastatų į kitus, skaičius, ir jų apsilankymų pastatuose per dieną kiekis. Infekcijos sukėlėjus į paukščių auginimo patalpas jie gali uţnešti iš išorinės aplinkos per dėvimus drabuţius, avalynę, nešvarias rankas [18].
Tyrimų, atliktų Prancūzijoje ir Olandijoje duomenimis, paukštidţių skaičius viename ūkyje taip gali tapti svarbiu rizikos veiksniu, susijusiu su kampilobakteriozės infekcija. Teigiama, kad
Campylobacter infekcijos rizika didėja, jei viename ūkyje yra daugiau kaip 5 paukštidės [13].
Hermans ir kt. (2012) tyrimais nustatė, kad jei paukštidėje yra maţdaug 20,000 paukščių, po kontakto su vienu uţkrėstu Campylobacter paukščiu (nepriklausomai nuo jo amţiaus), tikimybė per 7 dienas uţkrėsti visą pulką padidėja iki 95 proc. [30].
Termofilinės kampilobakterijos gali augti aplinkoje, kai optimali aplinkos temperatūra yra 42ºC. Daugumos naminių paukščių, įskaitant broilerius kūno temperatūra yra aukšta (42ºC), todėl čia bakterijoms yra palanki terpė daugintis.
Newell ir kt. (2003) nustatė 37 rizikos veiksnius galinčius turėti įtakos Campylobacter spp. paplitimui viščiukų broilerių pulkuose. Svarbiausi iš jų – paukščių būrio dydis, paukščių amţius, vabzdţiai pulko aplinkoje, geriamojo vandens sistemos būklė, pašarai [22; 18]. Taip pat prie jų buvo priskirti higienos reikalavimai darbuotojams ir paukščių auginimo pastatams [22]. Vis dėlto, didţiausia tikimybė Campylobacter spp. patekti į paukščių pulkus išlieka per uţterštą vandenį, kraiką, vabzdţius, paukščius, grauţikus, kontaktu su išmatomis, personalui per avalynę [10].
Kampilobakterijomis daţnai būna uţsikrėtę šunys ir katės. Vyraujančios rūšys tarp jų –
Campylobacter upsaliensis ir C. helveticus, tačiau aptinkama ir C. jejuni. Daţniausiai (22 proc.) C.
jejuni aptinkama jaunų kačių ir šunų ţarnyne iki 1–2 metų amţiaus [22].
Laukiniai paukščiai gali būti susiję su Campylobacter spp. paplitimu viščiukų broilerių pukuose [28]. Horrocks ir kt. (2009) nustatė, kad 39,3 proc. laukinių paukščių (šarkos, varnos, balandţiai, kuosos) gali būti uţsikrėtę kampilobakterijomis. Stovintis vanduo tampa daţniausiu laukinių paukščių uţsikrėtimo šaltiniu.
Skirtingai nuo paukščių ir galvijų, C. coli – daţniausiai pasitaikanti kampilobakterijų rūšis kiaulių organizmuose. Didţiausias jų paplitimas – paršavedţių ir nujunkytų paršelių organizmuose (atitinkamai 89 proc. ir 82 proc.). 99 proc. šių mikroorganizmų išskiriamos iš kiaulių išmatų.
15 Grauţikai tai pat minimi kaip potencialūs Campylobacter uţsikrėtimo šaltiniai, perduodami ţemės ūkio gyvūnams ir paukščiams. Stern ir kt. aptiko Campylobacter spp. pelių organizme, o po 4 savaičių infekcija paplito į paukščių pulkus [22].
Nuo seno ţinoma, kad musės ir kiti vabzdţiai bei jų lervos yra natūralūs daugelio ligų sukėlėjai, įskaitant virusinius, grybelinius, bakterinius ir parazitinius susirgimus [23; 18]. Tyrimai rodo, kad skirtingos vabzdţių rūšys gali platinti 100 rūšių patogeninių mikroorganizmų, kurie gali sukelti daugiau kaip 65 įvairiais ligas ţmonėms ir gyvūnams. Musės daţnai koncentruojasi gyvūnų mėšle, ţmogaus išmatose, pakratuose, pūvančiose organinėse medţiagose ir visur kitur, kur gausu bakterijų. Musės, esančios mus supančioje aplinkoje gali būti Shigella spp., Vibrio cholerae,
Escherichia coli, Aeromonas caviae ir Campylobacter spp. bakterijų platintojos.
Pastebėta, kad musės paukštyno aplinkoje yra svarbus rizikos veiksnys susijęs su kampilobakterijų paplitimu broilerių pulkuose ir paukštienoje. Didesnis kampilobakterijų paplitimas paukštyno aplinkoje nustatomas vasaros laikotarpiu. Tyrimas Danijoje parodė, kad didţiausią grėsmę musės kelia broilerių pulkams balandţio – spalio mėnesiais, kai musių aktyvumas aplinkoje būna pats stipriausias metuose [31]. Moksliniais duomenimis, musių paukštyno aplinkoje galima aptikti ir natūraliomis sąlygomis, kadangi, šimtai jų per dieną patenka pro ventiliacijos angas ar atidarytas duris į viščiukų broilerių auginimo patalpas. Tyrimo Danijoje duomenimis, 8,2 proc. jų, gali būti C. jejuni nešiotojos. Labiausiai paukštynų aplinkoje paplitusios Musca domestica rūšis [23; 31]. Tyrimas Danijoje parodė, kad tinkleliai nuo musių gali apsaugoti paukščių pulkus iki 60 proc. nuo infekcijos paplitimo. Šią praktiką rekomenduojama naudoti ir kitose šalyse [18].
1.4. Kampilobakteriozės epidemiologija Lietuvoje ir pasaulyje
Yra ţinoma daugiau nei 250 įvairių maisto kilmės ligų. Dauguma iš jų yra infekcinės ligos, kurių prieţastimi gali būti su maistu į ţmogaus organizmą patekę mikroorganizmai bei parazitai. Per maistą plintančios uţkrečiamosios ligos pasireiškia įvairiais poţymiais. Kadangi šios grupės ligų sukėlėjai patenka pirmiausia į skrandį, ligos daţniausiai pasireiškia pykinimu, vėmimu, pilvo skausmu, viduriavimu [34].
Kampilobakteriozė – viena iš daţniausių ţmonių ţarnyno infekcinių ligų prieţastis pasaulyje, ţmonių susirgimų skaičiumi lenkianti salmoneliozę ir šigeliozę [32]. 2009 metais vien 35 ES šalyse buvo uţregistruota 200,000 kamilobakteriozės atvejų [16]. EFSA duomenimis, 2014 metais ES šalyse buvo uţregistruoti 214,268 patvirtintų ţmonių susirgimų atvejai [33].
Skirtingai nuo kitų infekcinių ligų, pavyzdţiui, salmoneliozės ar šigeliozės, pastaraisiais metais ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse kampilobakteriozės infekcija turi didėjimo tendenciją, kurios prieţastys nėra gerai ţinomos [34].
16 362,5 410,8 436,9 440 530,4 596,4 478,4 562,4 546,9 561,4 699 653,3 610,5 0 100 200 300 400 500 600 700 800 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 Rodi kl is 10 0 tūks t. gy ve nt oj ų Metai
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kampilobakteriozė – antra pagal daţnumą bakterijų sukeliama infekcija po salmoneliozės, sukelianti daugiau kaip 2,5 milijono susirgimų atvejų kiekvienais metais [3]. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje kasmet nustatoma dvigubai maţiau (570,000 atv./metus) kampilobakteriozės susirgimų atvejų [4].
Lietuvoje kasmet vidutiniškai uţregistruojama apie 20 tūkst. per maistą ir vandenį plintančių ţarnyno infekcinių ligų atvejų. Šių infekcinių ligų lyginamoji dalis visų uţkrečiamųjų ligų struktūroje vidutiniškai sudaro apie 3 proc..
Remiantis Lietuvos uţkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (toliau – ULAC) informacija, maistu plintančios infekcijos ir sergamumas jomis Lietuvoje vis dar yra aktuali visuomenės sveikatos problema. Sergamumas bakterijų sukeltomis ţarnyno infekcijomis per pastaruosius 12 metų neturi tendencijos maţėti (2 pav.) [34].
2 pav. Sergamumo ţarnyno infekcinėmis ligomis tendencija Lietuvoje 2001–2013 m.
Campylobacter spp. infekcija Lietuvoje – viena iš trijų labiausiai paplitusių per maistą
plintančių ţarnyno infekcijų. Dauguma susirgimų atvejų yra sporadiniai. Didţiausi sergamumo rodikliai nustatomi vaikų iki 3 m. amţiaus grupėje [1]. ULAC 2010 duomenimis, kampilobakteriozė turi aiškiai išreikštą sezoniškumą: daugiausia susirgimų registruojama geguţės – rugsėjo mėnesiais [5].
Sergamumo kampilobakterioze rodiklis 2010 metais Lietuvoje padidėjo 16,3 proc., atitinkamai nuo 26,3atv./100 tūkst. gyv. 2011 m. iki 30,6–2012 metais. 2010 m. Bendras ES šalių sergamumo kampilobakterioze rodiklis buvo 56,95 atv./ 100 tūkst. gyventojų.
17 ULAC duomenimis, 2013 metais Lietuvoje buvo uţregistruoti 1142 atvejai susirgimų kampilobakterioze. Neţymiai, bet didesnis susirgimų skaičius uţregistruotas vyrų (612), nei moterų tarpe (522) [1].
EFSA 2009 metų duomenimis, daugiau kaip 90 proc. kampilobakteriozės susirgimų sukelia
Campylobacter jejuni rūšis. Campylobacter coli, Campylobacter lari ir Campylobacter upsaliensis
sudaro atitinkamai tik 2,5 proc., 0,2 proc. ir 0,01 proc. sukeliamų susirgimų skaičiaus [35; 30]. Didţiausias kampilobakterijų infekcijos šaltinis – vištiena ir jos produktai, be to uţsikrėsti pakanka net maţos bakterijų dozės (10-5
ksv/g) [36; 3].
Ligos inkubacinis periodas svyruoja nuo 1 iki 7 dienų. Pagrindiniai ligos simptomai – pykinimas, vėmimas, vandeningas viduriavimas, kraujo atsiradimas išmatose, karščiavimas, pilvo ir galvos skausmai [3; 13]. Ligos simptomai gali trukti nuo 3 iki 6 dienų. Kampilobakteriozė praeina savaime, tačiau jei ligonis negydomas antibakteriniais vaistais, kampilobakteriozės simptomai gali testis 2–3 savaites. Ligai komplikuojantis gali pasireikšti sepsis (bakterijų patekimas į kraują), kepenų, kasos, sąnarių uţdegimas, paralyţiai, Miller – Fisher sindromas [3]. 1 iš 1000 pacientų sirgusių kampilobakteriozės infekcija pasireiškia sunki ligos komplikacija – Guillan – Barre sindromas, susijęs su neurologiniais sutrikimais. 20 proc. šia liga sergančių pacientų reikalinga intensyvi prieţiūra. Reaktyvusis artritas arba Krono liga taip pat susijusi su šia infekcija, pasireiškianti ūmiais virškinamojo trakto paţeidimais [2].
Mirštamumas nuo kampilobakteriozės yra labai retas. Didţiausia rizika numirti išlieka praėjus 30 dienų po uţsikrėtimo [16]. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vidutinis mirštamumas nuo kampilobakteriozės sudaro tik 0,04 proc. 100,000 populiacijos, tačiau infekcija labiausiai pavojinga maţiems vaikams (nuo 2 iki 5 metų), senyvo amţiaus asmenims ar suaugusiems, sergantiems kitomis ligomis, pavyzdţiui AIDS [34; 16].
1.5. Kampilobakterijų profilaktika ir kontrolė paukštyno aplinkoje
Siekiant aukšto šalies visuomenės sveikatos lygio, būtina kontroliuoti kampilobakterijų paplitimą visuose maisto tvarkymo etapuose, taikant įvairias prevencines priemones infekcijos profilaktikai, tokiu būdu siekiant sumaţinti ţmonių sergamumą kampilobakterioze [15; 13].
Kadangi 50 – 80 proc. kampilobakteriozės susirgimų atvejų sukelia vištiena, infekcijos kontrolė turi būti pradedama nuo infekcijos sukėlėjų pašalinimo iš viščiukų broilerių pulkų [23; 13]. Aukšta higienos kontrolė (valymas ir dezinfekcija) – tai pagrindinė apsaugos priemonė, kuri turėtų būti išlaikyta visos paukštienos gamybos metu, siekiant apsaugoti vištienos produktus nuo uţterštumo. Kontrolės priemonės turi būti taikomos visuose paukščių laikymo, transportavimo,
18 skerdimo, perdirbimo etapuose. Pirmiausia kontrolės priemonės turi būti pradėtos taikyti paukščių pirminės gamybos metu, kuri apima paukščių auginimo procedūras [13].
Egzistuoja daug kampilobakteriozės profilaktikos paukščių pulkuose taisyklių:
Higiena. Pastebėta, kad kampilobakterijos į paukštyną patenka iš išorinės aplinkos, todėl
svarbiausia kontrolės priemonė yra neleisti ar apriboti kontaktą su išorine aplinka. Viena iš apsaugos priemonių – higienos barjerų taikymas paukštidėje [35]. Rekomenduojama įrengti atskiras patalpas skirtas darbuotojų persirengimui prieš įeinant į paukštidę [13]. Jose turėtų būti visos priemonės reikalingos saugumo uţtikrinimui: antbačiai, apsauginiai drabuţiai, pirštinės, kepurės, rankų plovimo įrenginiai, vonelės batų dezinfekcijai [18, 35]. EFSA mokslininkų teigimu, batų dezinfekcijos vonelės turi būti įrengtos prieš įeinant į pagrindinį pastatą ir paukštidės prieškambariuose [35]. Pasak Gibbens ir kt. (2001) batų dezinfekcija gali padėti sumaţinti infekcijos riziką pulkuose iki 50 proc. [37]. Gieţta darbuotojų higienos kontrolė padeda išvengti uţterštumo iki 50 proc. [18].
Geriamojo vandens valymas. Vandens chloravimas, filtravimas, veikimas UV spinduliais yra
efektyvi priemonė prieš kampilobakterijų paplitimo riziką, tačiau šių intervencijų poveikis iki šiol lieka iki galo neaiškus [35]. Organinių rūgščių panaudojimas geriamojo vandens valymui paukščių ūkiuose, gali padėti išvengti infekcijos plitimo ir perdavimo. Pieno rūgšties, kaprilo rūgšties ir monokaprino rūgšties naudojimas geriamajame vandenyje prieš paukščių skerdimą, gali padėti sumaţinti kampilobakterijų kiekį viščiukuose. Atlikti tyrimai in vitro parodė, kad naudojant kitas rūgštis (propiono, acto, druskos ir skruzdţių) geriamojo vandens valymui, jų poveikis prieš
Campylobacter spp. yra efektyviausias, kai vandens pH siekia maţdaug 4,0. Taip pat įrodyta, kad
rūgščių panaudojimas valant vandenį, neturi neigiamos įtakos paukščių sveikatai ir gerovei, todėl jas saugu naudoti [13].
Transporto valymas ir dezinfekavimas. Transportuojant paukščius iš ūkių į skerdyklas galimas
kryţminis uţteršimas, nes paukščiai laikomi vieni šalia kitų, tose pačiose laikymo vietose, kaip ir ankstesnio transportavimo metu, o tai gali kelti padidintą riziką uţkrėsti pulkus. Transporto priemonės po jų išvalymo, gali likti uţterštos ir kelti pavojų Campylobacter spp. infekcijos perdavimui. Belén (2013) įrodė, kad kampilobakterijos gali išgyventi paukščių transportavimo saugyklose, praėjus maţiau kaip trims valandoms po jų plovimo, o per šį laikotarpį transporto priemonės gali būti toliau naudojamos paukščių perveţimui, todėl galimas kampilobakterijų perdavimas [13]. Yra taikomos įvairios transporto priemonių valymo dezinfekavimo medţiagos, kurių pagrindinė sudedamoji dalis – jodas. Teigiama, jog purškiamos valymo priemonės gali padėti sumaţinti kampilobakterijų skaičių, tačiau jų naudojimas ne visada gali pašalinti visus patogenus
19 nuo valomų paviršių. Pastaruoju metu, mokslininkai siekia sukurti efektyvias transporto valymo ir dezinfekavimo priemones, kurios leistų sumaţinti patogenų paplitimo pavojų ūkiuose [35].
Vakcinacija. Vakcinų kūrimas – svarbus veiksnys, ţmonių ir gyvūnų gerovės kūrimui.
Pirmasis teigiamą antikūnų įtaką skiepijant viščiukus, įrodė Stern ir kt., 1990 metais. Paukščių vakcinacija gali padėti sustabdyti Campylobacter spp. patogenų patekimą į maisto grandinę ir supančią aplinką. Kaip kontrolės priemonė nuo kampilobakteriozės gali būti naudojama ţmonių, paukščių ir kitų gyvūnų vakcinacija, tačiau per ilgus vakcinų nuo kampilobakteriozės kūrimo metus, vakcina nuo kampilobakteriozės iki šiol nebuvo sukurta, o tradiciniai skiepai yra neefektyvūs. Sėkminga vakcina turėtų būti saugi, efektyvi ir gaminama dideliais kiekiais. Tai pasiekti mokslininkams tampa vis sunkiau, nes atsiranda atsparios antibiotikams bakterijų rūšys [13].
Bakteriocinų naudojimas. Bakteriocinai – tai maţos molekulinės masės (5–6kDa) peptidai
gaminami bakterijų ribosomų. Tai kompleksiniai, biologiškai aktyvūs baltymai, pasiţymintys antibakteriniu poveikiu prieš giminingas producentui bakterijų rūšis. Lins (2009) pastebėjo teigiamą poveikį bakteriocinų, naudojant juos siekiant sumaţinti Campylobacter spp. (C. coli ir C. jejuni) skaičių broilerių pulkuose [38]. Remiantis naujausios mokslinės literatūros duomenimis, bakteriocinų naudojimas viščiukų broilerių pulkuose gali visiškai pašalinti 90 proc. patogenų arba sumaţinti jų lygį (skaičių) pulkuose iki 1mln. kartų ir daugiau [39].
Bakteriofagų panaudojimas. Jie taip pat gali būti naudojami kaip profilaktikos priemonė,
siekiant pašalinti Campylobakter spp. Tokie fagai paprastai turi siaurą priimantį spektrą (angl. „narrow host spectrum―) ir nesąveikauja su kitomis bakterijų rūšimis (pavyzdţiui, ţarnyno floros bakterijomis). Fagai prisitvirtina ir patenka į bakterijų ląsteles per receptorius (pavyzdţiui, baltymai, lipooligosacharidai (LOS)). Prasideda fagų dauginimasis ir fagų palikuonys yra atpalaiduojami yrant bakterijai šeimininkei, uţkrečiant (infekuojant) kitus šeimininkus (ar kitas bakterijas šeimininkes). Jeigu receptorius pasikeičia, Campylobacter spp. gali tapti atspari fagui. Tačiau, priešingai nei antimikrobinės medţiagos, fagai yra ne statiniai (nepastovūs, kintantys) organizmai ir sparčiai vystosi kartu su jų bakterijų šeimininkais, kas gali paaiškinti, kodėl atsparios
Campylobacter išlieka maţos populiacijos fagais veiktuose viščiukuose (arba aplinkoje) [35].
Bakteriofagų naudojimas pastaruoju metu siūlomas kaip gydomoji, o ne profilaktikos kontrolės priemonė prieš Campylobacter spp. Tokią intervencijos strategiją, teigiamuose
Campylobacter spp. viščiukų broilerių pulkuose, siūloma taikyti likus 2–3 dienoms iki paukščių
skerdimo. Daroma prielaida, jei taikant šią metodiką, po gydymo bakteriofagais, paplitimas
Campylobacter spp. išliks nepakitęs broilerių pulkuose, tai bent bus sumaţinamas jų skaičius
20 priklauso nuo Campylobacter spp. jautrumo, todėl taikant terapiją ankstyvose kampilobakterijų kolonizacijos stadijose, gydymo veiksmingumas gali sumaţėti.
EFSA (2011), nurodo ir kitas biosaugos priemones paukštidėje: dulkių šalinimas iš aplinkos pūtimo būdu; vidinių paviršių valymas dezinfekuojant (dţiovinimo periodas tarp plovimo ir dezinfekavimo turi būti nemaţesnis kaip 6 val.); paukščių namų dţiovinimas prieš dezinfekuojant; įrenginių plovimo ir dezinfekavimo procedūrų atlikimas tuo pačiu metu; gretimų kambarių esančių paukštidėje plovimas ir dezinfekavimas; vandens sistemos valymas; atvirų betono aikštelių dezinfekavimas prieš kraigo patalpinimą į paukštidę; švarios kreidos (angl. „chalk line“) plotai prieškambariuose šalia įėjimo į paukščių namus; biologinio saugumo priemonių ţinynų pildymas, kuriuos pildo darbuotojai įrašant visas biologinio saugumo priemones, kurių buvo imtasi auginant paukščius ir kt. [35].
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) bei ULAC epidemiologinio skyriaus specialistai įspėja vartotojus, jog norint išvengti uţsikrėtimo kampilobakterijomis namuose, būtina laikytis kelių prevencijos priemonių reikalavimų:
vartoti tik gerai termiškai apdorotą mėsą ir jos produktus (ypač paukštieną): efektyvus kampilobakteriozės sukelėjų iš uţteršto maisto pašalinimo būdas – apdorojimas karščiu (kepimas, virimas, pasterizavimas);
vengti kryţminio maisto uţteršimo virtuvėje: termiškai neapdorotą paukštieną laikyti atskirai nuo termiškai apdoroto, paruošto vartojimui maisto;
naudoti atskiras pjaustymo lenteles paukštienai ir jos produktams, o po naudojimo jas kruopščiai nuplauti;
vartoti tik kokybišką geriamąjį vandenį;
vengti vartoti nepasterizuotą, nevirintą pieną ir jo produktus; pirkti maisto produktus tik įteisintuose prekybos vietose;
švariai plauti rankas prieš ruošiant valgį, po gyvūninės kilmės maisto ruošimo;
tinkamai priţiūrėti namų augintinius: kruopščiai plauti rankas po kontakto su jais [40].
1.6. Higienos reikalavimai viščiukų broilerių laikymui ir auginimui
Remiantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos informacija, Lietuvoje viščiukų broilerių auginimo ir prieţiūros reikalavimus reglamentuoja šie Lietuvos Respublikos teisės aktai ir norminiai dokumentai:
21 Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymas
„Dėl viščiukų broilerių laikymo reikalavimų patvirtinimo― 2010 m. balandţio 27 d. Nr. B1-173, Vilnius
Tarybos direktyva 2007/43/EB 2007 m. birţelio 28 d. nustatanti būtiniausias broilerių apsaugos taisykles [40].
Remiantis minėta direktyva, visose paukštidėse turi būti taikomi šio dokumento I priede nustatyti reikalavimai:
Girdyklos. Girdyklos įrengiamos ir priţiūrimos taip, kad būtų sumaţinta vandens išsiliejimo
galimybė.
Lesinimas. Lesalai tiekiami nuolat arba tam tikrais laiko tarpais, ir broilerių negalima palikti
be lesalų likus daugiau nei 12 valandų iki numatyto skerdimo laiko.
Pakratai. Visiems broileriams nuolatos prieinami paviršiuje sausi ir purūs pakratai.
Ventiliacija ir šildymas. Ventiliacija yra pakankama, kad būtų išvengta perkaitimo ir, jei
reikia, ji derinama su šildymo sistemomis drėgmės pertekliui pašalinti.
Triukšmas. Garso lygis turi būti sumaţintas iki minimalaus. Ventiliatoriai, šėrimo įrenginiai
arba kita įranga projektuojami, įrengiami, eksploatuojami ir priţiūrimi taip, kad keltų kuo maţiau triukšmo.
Šviesa. Visose paukštidėse šviesiuoju laikotarpiu yra ne maţesnis kaip 20 liuksų apšvietimo
intensyvumas, matuojamas broilerio akies lygyje ir apšviečiantis ne maţiau kaip 80 proc. naudojamo ploto. Jei būtina, veterinarijos gydytojui patarus gali būti leista laikinai sumaţinti apšvietimo lygį. Septynias dienas nuo broilerių patalpinimo paukštidėje ir tris dienas iki numatyto skerdimo laiko paukštidės turi būti apšviečiamos laikantis 24 valandų ritmo, įtraukiant iš viso bent 6 valandas trunkančius tamsiuosius laikotarpius, iš kurių bent vienas nepertraukiamas tamsusis laikotarpis būtų netrumpesnis kaip 4 valandos, neįskaitant uţtemdytos šviesos laikotarpių.
Tikrinimas. Visi laikymo vietoje laikomi broileriai privalo būti tikrinami bent du kartus per
dieną. Turėtų būti atkreiptas ypatingas dėmesys į poţymius, rodančius sumaţėjusį broilerių gerovės ir (arba) sveikatos lygį. Broileriai, kurie yra rimtai suţeisti arba turi aiškių sveikatos sutrikimo poţymių, pavyzdţiui, sunkiai vaikšto, serga sunkiu ascitu arba yra stipriai išsigimę, ir greičiausiai kenčia, tinkamai gydomi arba iškart eutanazuojami. Prireikus kreipiamasi į veterinarijos gydytoją.
Valymas. Tos paukštidţių, įrangos ar reikmenų dalys, prie kurių broileriai liečiasi, kiekvieną
kartą po galutinės depopuliacijos kruopščiai valomos ir dezinfekuojamos prieš į paukštides įleidţiant naują pulką. Paukštidėse atlikus galutinę depopuliaciją, turi būti pašalinami visi pakratai ir parūpinama švarių pakratų.
22
Duomenų registravimas. Savininkas arba laikytojas registruoja kiekvienos laikymo vietos
paukštidės: patalpintų broilerių skaičių; naudojamą plotą; broilerių hibridus arba veislę, jei ţinoma; po kiekvienos kontrolės rastų nugaišusių broilerių skaičių nurodant prieţastis, jei jos ţinomos, bei dėl tam tikros prieţasties nuţudytų paukščių skaičių; po parduoti arba skersti atskirtų broilerių pulke likusių broilerių skaičių. Šie įrašai saugomi bent trejus metus ir pateikiami kompetentingai institucijai tikrinimo metu arba kitu atveju paprašius.
Chirurginės intervencijos. Visos ne terapiniais ar diagnostiniais tikslais atliekamos
chirurginės intervencijos, kurios ţaloja jautrią kūno dalį arba kurių metu jos netenkama arba pakinta kaulų struktūra, draudţiamos. Visas paukščių auginimo metu reikalingas chirurgines intervencijas atlieka specialų mokymą baigęs personalas.
Viščiukų broilerių laikymo reikalavimų tikslas – nustatyti intensyviai auginamų viščiukų broilerių minimalius laikymo reikalavimus, apibrėţti viščiukus broilerius priţiūrinčiųjų asmenų kompetenciją, siekiant uţtikrinti viščiukų broilerių gerovę ir sveikatingumą [41].
23 2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGOS
Tyrimo mėginiai buvo renkami iš vienos Lietuvos paukščių auginimo ir vištienos perdirbimo įmonės 2013 metų spalio – 2014 metų rugsėjo mėnesiais. Mikrobiologiniai mėginių tyrimai buvo atliekami Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos Akademijoje, Maisto saugos ir kokybės katedros Mikrobiologijos laboratorijoje.
2.1. Mėginių rinkimas, grynų kampilobakterijų kultūrų išskyrimas ir uţšaldymas Mėginių rinkimas. Mėginiai buvo renkami laikantis mėginių ėmimo taisyklių. Mėginių rinkimui buvo naudojamos šios priemonės: apsauginiai drabuţiai, vienkartinės pirštinės, dvi poros antbačių (t.y. vienai paukštidei po 4 drėgmę sugeriančius antbačius) maunamų ant avalynės, vienkartiniai maišeliai mėginiams laikyti, tirpalas antbačiams suvilgyti. Paimti mėginiai į laboratoriją buvo atgabenami nuosavu transportu per 30 min. nuo jų paėmimo, naudojant šaldymo įrenginį, kuriame palaikoma ne aukštesnė kaip 4ºC temperatūra. Mėginių mikrobiologiniai tyrimai buvo pradedami iš karto, vos atgabenus juos į Maisto saugos ir kokybės katedros Mikrobiologijos laboratoriją.
Tyrimo metu siekiant nustatyti, kampilobakterijų paplitimą viščiukų broilerių auginimo pastatuose, atsitiktinai buvo pasirinktos 4 paukštidės – Nr.2, Nr.3, Nr.4, Nr.10, kuriose per tiriamąjį laikotarpį buvo auginami 6 viščiukų broilerių pulkai. Vieną kartą per savaitę iš šių paukštidţių vidinės ir išorinės aplinkos buvo imami mėginiai kampilobakterijoms nustatyti. Iš viso per tiriamąjį laikotarpį buvo surinktas ir ištirtas 521 mėginys iš 6 viščiukų broilerių pulkų auginimo aplinkos (2 lentelė).
2 lentelė. Tyrimo metu paimtų mėginių vieta ir kiekis
Mėginio paėmimo vieta Mėginių sk. Mėginių sk.
(%) Vidinė paukštyno
aplinka
Kraikas 151 61,63%
Vandentiekio vanduo 44 17,96%
Personalo patalpos (prieškambaris) 50 20,41%
Iš viso: 245 100%
Išorinė paukštyno aplinka
Vandens sankaupos (balos) 90 32,61%
Aplinka aplink paukštides (ţolės plotai) 109 39,49%
Laukinių gyvūnų išmatos 35 12,68%
Vabzdţiai (musės) 42 15,22%
Iš viso: 276 100%
Bendras mėginių skaičius išorės ir vidaus aplnikoje: 521 100% Grynų kampilobakterijų kultūrų išskyrimas ir uţšaldymas. Kiekvienas paimtas vidaus aplinkos (kraiko, personalo patalpų) ir išorės aplinkos (aplinkos zonų apie kiekvieną paukštidę,
24 laukinių gyvūnų išmatų) mėginys (nešvarūs antbačiai) buvo įdedamas į sterilų vienkartinį maišelį, uţpilamas 200ml MRD (Maximum Recovery Broth) tirpalo ir rankiniu būdu sumaišomas apie 1 min. Paukštidţių aplinkoje paimti vabzdţių (musių) mėginiai buvo patalpinami į 1,8ml talpos epindorfus, uţpilami Exeter (Bolton Broth) tirpalu ir mikrobiologine kilpele mechaniškai susmulkinamas jų turinys.
Į sterilias vienkartines Petri lėkšteles, paruoštas su selektyvia mCCDA terpe, su vienkartine mikrobiologine kilpele buvo sėjama iš kiekvieno paruošto mėginio. Uţsėtos lėkštelės buvo inkubuojamos termostate 48 val., 37ºC temperatūroje, mikroaerofilinėmis sąlygomis (85 proc. azoto, 10 proc. anglies dioksido ir 5 proc. deguonies). Po inkubacijos, buvo atrenkamos būdingos kampilobakterijų kolonijos, kurios buvo įvertinamos vizualiai ir po mikroskopu. Po to, iš kiekvienos lėkštelės buvo atrenkama iki 5 kolonijų ir kiekviena jų buvo pasėjama ant kraujo agaro (Blood based agar No. 2), praturtinto 15 proc. arklio kraujo. Lėštelės buvo inkubuojamos 48 val., 37ºC temperatūroje, mikroaerofilinėmis sąlygomis. Po inkubavimo, išaugusios grynos kampilobakterijų kultūros buvo uţšaldomos 1,8ml tūrio epindorfuose su 1ml BHI sultinio, turinčio 30 proc. glicerolio ir laikomos šaldytuve –70ºC temperatūroje iki DNR išskyrimo „Chelex‖ metodu. Paukštyno aplinkoje surinkti vandens (kiekvienos paukštidės vandentiekio vanduo ir vandens sankaupos (balos) paukštyno teritorijoje) mėginiai buvo nudistiliuojami, o filtrai įdedami į sterilų vienkartinį maišelį ir uţlipami po 100ml Exeter (Bolton Broth) tirpalo. Taip paruošti mėginiai buvo pasėjami ant selektyvios mCCDA terpės. Vienkartiniai maišeliai su filtrais ir uţsėtomis lėkštelėmis inkubuoti mikroaerofilinėmis sąlygomis. Kampilobakterijų išskyrimas ir uţšaldymas atliktas taip pat, kaip aprašyta anksčiau.
Siekiant gauti tikslesnius tyrimo rezultatus, kiekvienas paukštyno vidaus ir lauko aplinkoje paimtas mėginys buvo atitinkamai pagausinamas Exeter (Bolton Broth) sultinyje. Jeigu kampilobakterijų nebuvo randama iš tiesioginio sėjimo ant mCCDA agaro, buvo atliekami sėjimai iš pagausinimo. Į sterilius mėgintuvėlius su 10ml Exeter (Bolton Broth) sultinio buvo įpilama po 1ml pradinio paruošto mėginio. Visi paruošti pagausinimo mėgintuvėliai buvo inkubuojami termostate 48 val., 37ºC temperatūroje, mikroaerofilinėmis sąlygomis. Po to, iš kiekvieno mėgintuvėlio su vienkartine kilpele buvo pasėjama ant selektyvios mCCDA terpės. Po inkubacijos buvo atrenkamos būdingos kampilobakterijų kolonijos, kurios buvo įvertinamos vizualiai ir po mikroskopu. Tuomet iš kiekvienos lėkštelės buvo atrenkama iki 5 kolonijų ir kiekviena jų pasėjama ant kraujo agaro (Blood based agar No. 2), praturtinto 15 proc. arklio kraujo. Lėštelės buvo inkubuojamos 48 val., 37ºC temperatūroje, mikroaerofilinėmis sąlygomis. Po inkubacijos, kampilobakterijų uţšaldymas atliktas taip pat, kaip aprašyta anksčiau.
25 2.2. DNR išskyrimas ir identifikavimas
DNR išskyrimas. DNR išskyrimas buvo atliekamas „Chelex‖ metodu. Iš lėkštelių su kraujo agaru buvo surenkama po pilną kilpelę grynos kampilobaklterijų kultūros ir perkeliama į sterilų mėgintuvėlį su 250µl 1xTAE tirpalo. Paruoštas tirpalas centrifūguojamas 5 min, 14000 aps./min. Po centrifūgavimo, mėgintuvėlyje paliekama nedidelė dalis (~0,1ml) gauto mišinio ir įpilama 250µl Chelex tirpalo. Paruoštas mišinys kaitinamas termomikseryje 45 min. 56ºC temperatūroje, 700aps./min. greičiu, o po to 15 min. 99ºC temperatūroje, 700aps./min. greičiu. Po šio etapo, mėgintuvėlis vėl centrifūguojamas 5 min, 14 000 aps./min. Po centifūgavimo 100µl gauto produkto perkeliama į naują mėgintuvėlį. Taip išskirta DNR iš karto naudojama PGR rekacijai atlikti arba uţšaldoma –20º C temperatūroje iki tyrimo.
Kampilobakterijų identifikavimas polimerazės grandinine reakcija (PGR) [42]. Per visą tyrimo atlikimo laikotarpį (nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. spalio mėn.) buvo uţšaldyti 166 grynų kampilobakterijų kultūrų mėginiai.
Kampilobakterijos buvo identifikuojamos nustatant jų rūšis, panaudojant pradmenis. C. jejuni amplifikuoto fragmento ilgis 161bp, o C. coli – 132bp, tyrimams buvo naudojamas pradmenų oligonukleotidų mišinys (pradmenų Mix‗as) CJF, CJR, CJF, CCR, 23SF, 23SR.
Reakcijai buvo ruošiamas PGR reakcijos mišinys, kurį sudarė minėtas pradmenų Mix‗as, sterilus bidistiliuotas vanduo, 10XPCR buferis, 25mM MgCl2, 5 U/µl Hot start Taq polimerazė
(Maxima Hot start ―Fermentas‖), 2mM dNTP Mix‘as. Vienai PGR reakcijai atlikti, buvo naudojami tokie reagentų kiekiai: 2,5µl 10XPCR buferio, 2,5µl 25mM MgCl2, 2,0µl 2mM dNTP Mix‘o, 1,0µl
pradmenų Mix‗o, 0,25 µl 5 U/µl Hot start Taq polimerazė (Maxima), 15,75µl sterilaus bidistiliuoto vandens. Visi reagentai sumaišomi jų kiekių maţėjimo tvarka, o 5 U/µl Hot start Taq polimerazė (Maxima) pilama paskutinė.
Po to, į suţymėtus naujus PGR mėgintuvėlius buvo išpilstoma po 24µl pasigaminto PGR reakcijos mišinio ir į kiekvieną iš jų įpilama po 1,0µl atšildytos DNR. Visi reagentai prieš atliekant reakciją buvo atšildomi, o pati reakcija atliekama sudėjus PGR mėgintuvėlius ant šaltį palaikančio stovo. Atlikus minėtas procedūras, PGR mėgintuvėliai buvo patalpinami į termociklerį, nustačius programą, kurios sąlygos buvo:
a. 95ºC – 6,0 min. b. 95ºC – 0,5 min. c. 53ºC – 0,5 min. d. 72ºC – 0,5 min. e. 72ºC – 7,0 min.
26 f. 4ºC – ∞
g. Reakcijos pabaiga.
Iki tyrimo elektroforezės gelyje, PGR produktai buvo laikomi 4ºC temperatūroje.
PGR produktai buvo analizuojami elektroforezės gelyje. Gelis buvo gaminamas iš 1,9g agarozės miltelių ir 140ml 1xTAE buferio. Mišinys buvo kaitinamas mikrobangų krosnelėje apie 3 min., po to atvėsinamas vandens vonelėje iki 60ºC temperatūros ir iš karto į jį įpilama 6,5µl Ecchidium bromide tirpalo. Gelis atsargiai pamaišomas, supilamas į paruoštą geliui vonelę su šukomis ir 20 min. leidţiama sustingti. Po to nuimamos šukos, gelis uţpilamas 1xTAE buferiu, kad jis būtų apsemtas bent 2mm. Po 11µl kiekvieno PGR produkto buvo sumaišoma su 2,5µl 6xLoading Dye (6xLD) Petri lėkštelėje ir įleidţiama į agarozės gelio šulinėlius. Į pirmąjį ir paskutinį gelio šulinėlius patalpinamas 3µl GenerRuler 100bp markeris. Vykdoma elektroforezė, kurios sąlygos – 50 min., 105V. Po elektroforezės reakcijos, gelis analizuojamas naudojant gelių dokumentavimo kompiuterinę programą.
2.3. Statistinis duomenų apdorojimas
Gauti duomenys buvo apdoroti naudojantis Microsoft Office Excel 2007 programa. Procentiniam poţymių pasiskirstymui tarp atskirų grupių paskaičiuoti buvo taikoma aprašomoji statistika (daţnių lentelės). Rezultatų statistiniam patikimumui įvertinti buvo naudojamas Chi kvadrato kriterijus (x2). Duomenys buvo laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
27 3. REZULTATAI
3.1. Kampilobakterijų paplitimas paukštyno išorės ir vidaus aplinkos objektuose
Atlikto tyrimo metu siekta išsiaiškinti paukštyno lauko ir vidaus aplinkos uţterštumą
Campylobacter spp. bakterijomis. Rezultatai parodė, kad daugiau nei pusė (58,33 proc.) teigiamų
kampilobakterijoms mėginių buvo aptinkama paukštyno išorės aplinkoje. Tačiau nemaţas uţterštumas (41,67 proc.) kampilobakterijomis nustatytas ir paukštyno vidaus aplinkos mėginiuose. Didţiausiais kampilobakterijų šaltiniais paukštyno išorės aplinkoje buvo ţolės plotai aplink paukštides (36,7 proc.), o maţiausiai uţkrėsti – laukinių gyvūnų išmatų mėginiai (6,1 proc.). Tuo tarpu paukštyno vidaus aplinkoje labiausiai kampilobakterijomis uţterštas buvo kraikas (85,7 proc.), o paukštidţių vandentiekio vandenyje kampilobakterijų visai neaptikta (3 lentelė).
3 lentelė. Kampilobakterijų paplitimas (proc.) skirtinguose paukštyno aplinkos objektuose
Mėginio paėmimo vieta mėginių sk. Teigiamų
Teigiamų mėginių sk. (%) Vidinė paukštyno aplinka Kraikas 30 85,7%
Personalo patalpos (prieškambaris) 5 14,3%
Vandentiekio vanduo 0 0,0%
Iš viso: 35 100,0%
Išorinė paukštyno aplinka
Vandens sankaupos (balos) 13 26,5%
Laukinių gyvūnų išmatos 3 6,1%
Aplinka aplink paukštides (ţolės plotai) 18 36,7%
Vabzdţiai (musės) 15 30,6%
Iš viso: 49 100,0%
Tyrimo metu nustatyta, jog kampilobakterijų paplitimui paukštyno išorės ir vidaus aplinkoje turėjo įtakos sezoniškumas. Daugiausiai teigiamų kampilobakterijoms mėginių nustatyta vasaros sezono metu (69,05 proc.), rudenį jis buvo 57,15 proc., pavasarį 55,95 proc., o ţiemą 63,1 proc. maţesnis nei vasarą.
Paukštyno išorės aplinkoje didţiausias kampilobakterijų paplitimas buvo pastebėtas birţelio (26,5 proc) mėnesį, liepą jis buvo 4,1 proc., o rugpjūtį 6,1 proc. maţesnis, nei birţelį. Tuo tarpu vidaus aplinkoje kampilobakterijų kolonizacija liepos mėnesį buvo 14,2 proc. didesnė nei birţelį (22,9 proc.) ir beveik 4,5 karto didesnė nei rupgjūčio mėnesį (8,6 proc.). Tačiau kampilobakterijų paplitimas skirtingais vasaros mėnesiais nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05, x2
=16,5872) (3 pav.).
28 2,0% 4,1% 2,0% 4,1% 2,0% 26,5% 22,4% 20,4% 10,2% 2,0% 4,1% 0,0% 5,7% 0,0% 5,7% 0,0% 14,3% 22,9% 37,1% 8,6% 0,0% 0,0% 5,7% 0,0% 5,0% 10,0% 15,0% 20,0% 25,0% 30,0% 35,0% 40,0% 45,0% 50,0% K am pil obak te ri jų pap li ti m as, % Paukštyno išorės aplinka Paukštyno vidaus aplinka 6,7% 0,0% 6,7% 0,0% 13,3% 23,3% 36,7% 6,7% 0,0% 0,0% 6,7% 0,0% 0,0% 0,0% 20,0% 20,0% 40,0% 20,0% 0,0% 0,0% 0,0% 0,0% 0,0% 0,0% 5,0% 10,0% 15,0% 20,0% 25,0% 30,0% 35,0% 40,0% 45,0% K am pi loba kt er ij ų pap li ti m as , % Kraikas Personalo patalpos (prieškambaris) Vandentiekio vanduo
3 pav. Kampilobakterijų paplitimas (proc.) paukštyno išorės ir vidaus aplinkoje skirtingais mėnesiais
Analizavome kampilobakterijų paplitimą skirtinguose vidaus aplinkos objektuose skirtingais metų laikais. Nustatėme, jog visi paukštyno vandentiekio vandens mėginiai visais sezonais buvo neigiami kampilobakterijų atţvilgiu. Tiriant paukštidţių prieškambarių patalpas ir paukštidţių kraiką daugiausiai kampilobakterijoms teigiamų mėginių buvo pastebėta vasaros sezono mėnesiais: liepos mėnesį paplitimas personalo patalpose buvo 3,3 proc. didesnis, nei paukštidţių kraiko mėginiuose (36,7 proc.), o rugpjūčio mėnesį 13,3 proc. didesnis tuose pačiuose objektuose. Tačiau šie duomenys nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05, x2
=3,1774) (4 pav.).
4 pav. Kampilobakterijų paplitimas (proc.) paukštyno vidaus aplinkoje skirtingais metų mėnesiais
29 0,0% 15,4% 0,0% 0,0% 0,0% 30,8% 23,1% 15,4% 0,0% 7,7% 7,7% 0,0% 0,0% 33,3% 33,3% 33,3% 0,0% 0,0% 5,6% 5,6% 38,9% 22,2% 11,1% 16,7% 13,3% 6,7% 6,7% 20,0% 13,3% 6,7% 0,0% 5,0% 10,0% 15,0% 20,0% 25,0% 30,0% 35,0% 40,0% 45,0% K am pil obak te ri jų pap li ti m as, % Vandens sąnkaupos (balos) Laukinių gyvūnų išmatos Aplinka aplink paukštides (ţolės plotai) Vabzdţiai (musės)
Tyrimo metu taip pat analizavome kampilobakterijų paplitimą skirtinguose išorės aplinkos objektuose skirtingais metų laikais. Nustatėme, jog išorės aplinkoje daugiausiai teigiamų kampilobakterijoms mėginių taip pat buvo vasaros sezono metu: aplinkos (ţolės plotų) aplink paukštides mėginiuose birţelio mėnesį paplitimas buvo 5,6 proc. didesnis, nei laukinių gyvūnų išmatose (33,3 proc.) ir 8,1 proc. didesnis, nei vandens sankaupų (balų) mėginiuose (30,8 proc.), tuo tarpu rugpjūčio mėnesį aplinkos aplink paukštides mėginiuose paplitimas buvo 22,2 proc. maţenis, nei laukinių gyvūnų išmatų mėginiuose (33,3 proc.) ir 4,3 proc. maţesnis, nei vandens sankaupose (balose) (15,4 proc.). Liepos mėnesį paplitimas laukinių gyvūnų išmatose išliko didţiausias, o kituose vidaus aplinkos objektuose jis svyravo nuo 20,0 proc. iki 23,1 proc. (5 pav.). Statistiškai reikšmingos įtakos kampilobakterijų paplitimui paukštyno išorės aplinkos objektuose sezoniškumas neturėjo (p>0,05, x2
=16,0023).
5 pav. Kampilobakterijų paplitimas (proc.) paukštyno išorės aplinkoje skirtingais metų mėnesiais
Šio tyrimo metu siekta išsiaiškinti pagrindinius veiksnius, lemiančius kampilobakterijų paplitimą paukštyno išorės ir vidaus aplinkoje. Tyrimo metu nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp kampilobakterijų paplitimo skirtingais metų mėnesiais paukštidţių kraike ir personalo patalpose (prieškambariuose) (p<0,05, x2
30 26,2% 41,0% 16,4% 16,4% 0,0% 5,0% 10,0% 15,0% 20,0% 25,0% 30,0% 35,0% 40,0% 45,0% Nr. 2 Nr. 3 Nr. 4 Nr. 10 K am pi lobak teri jų papl it im as, % 33,3% 26,7% 0% 25,0% 44,4% 26,7% 100% 50,0% 5,6% 26,7% 0% 12,5% 16,7% 20,0% 0% 12,5% 0,0% 10,0% 20,0% 30,0% 40,0% 50,0% 60,0% 70,0% 80,0% 90,0% 100,0% Aplinka aplink paukštides (ţolės plotai)
Kraikas Personalo patalpos
(prieškambaris) Vandens sankaupos (balos)
K am pil obak te ri jų pap li ti m as , % Nr. 2 Nr. 3 Nr. 4 Nr. 10
3.2. Kampilobakterijų paplitimas tirtose paukštidėse
Tyrimo metu norėjome išanalizuoti atskirų paukštidţių uţkrėstumą kampilobakterijomis ir veiksnius lemiančius bakterijų paplitimą jose. Rezultatai parodė, jog daugiausiai kampilobakterijomis uţkrėstų mėginių, paimtų visuose tirtuose išorės ir lauko aplinkos objektuose buvo nustatyta paukštidėje Nr. 3 (41,0 proc.). Paukštidėje Nr. 2 uţterštumas buvo 14,8 proc., o paukštidėse Nr. 4 ir Nr. 10 24,6 proc. maţesnis, nei Nr. 3 (6 pav.).
6 pav. Kampilobakterijų paplitimas (proc.) skirtingose paukšidėse
Remiantis tyrimo duomenimis, pastebėjome, jog vandens sankaupose (balose) aptiktose aplink paukštidę Nr. 3 uţterštumas kampilobakterijomis buvo du kartus didesnis, nei aplink paukštidę Nr. 2 (25,0 proc.) ir 4 kartus didesnis nei aplink paukštides Nr. 4 ir Nr.10 (po 12,5 proc.) (7 pav.) Taip pat iš pateiktos diagramos matyti, jog aplinkos ţolės plotai aplink paukštidę Nr. 3 buvo uţteršti 11,1 proc. daugiau nei paukštidės Nr. 2 (33,3 proc.), 38,8 proc. daugiau nei paukštidės Nr. 4 (5,6 proc.) bei 27,7 proc. daugiau negu paukštidės Nr.10 (16,7 proc.).
31 0,0% 0,0% 12,5% 87,5% 0,0% 7,7% 15,4% 76,9% 12,5% 12,5% 37,5% 37,5% 16,7% 0,0% 16,7% 66,7% 0,0% 10,0% 20,0% 30,0% 40,0% 50,0% 60,0% 70,0% 80,0% 90,0% 100,0%
Ruduo Ţiema Pavasaris Vasara
K am pil obak te ri jų pap li ti m as, % Nr. 2 Nr. 3 Nr. 4 Nr. 10
Išanalizavus kampilobakterijų paplitimą skirtinguose paukštyno išorės ir vidaus aplinkos objektuose, nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp kampilobakterijų paplitimo paukštidţių kraike ir personalo patalpose (prieškambariuose) (p<0,05, x2=9,8717). Rezultatai parodė, kad
paukštidės Nr. 3 personalo patalpos (prieškambaris) (100 proc.) buvo labiausiai uţkrėstos kampilobakterijomis, lyginant su kitomis paukštidėmis. Galime daryti prielaidą, jog kampilobakterijos į kraiką galėjo patekti iš personalo patalpų.
Vertinome ir sezoniškumo įtaką kampilobakterijų paplitimui skirtingose paukštidėse. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad kampilobakterijų paplitimui turėjo įtakos metų laikas: visose paukštidėse daugiausia teigiamų kampilobakterijoms mėginių nustatyta vasaros sezono metu (p<0,05, x2=17,3525). Pastebėta, kad daugiausiai kampilobakterijoms teigiamų mėginių vasaros sezono metu buvo rasta paukštidėje Nr. 2 (87,5 proc.), tačiau kitose tirtose paukštidėje šis skaičius taip pat buvo aukštas (8 pav.).
8 pav. Kampilobakterijų paplitimas (proc.) paukštidėse skirtingais metų laikais
Lyginant kampilobakterijų paplitimą skirtingose paukštidėse matoma aiški tendencija, jog didţiausias kampilobakterijų paplitimas visose paukštidėse vyravo liepos mėnesį: paukštidėje Nr. 3 paplitimas buvo 1,0 proc. didesnis nei Nr. 2 (37,5 proc.), o paukštidėje Nr. 10 - dvigubai didesnis nei paukštidėje Nr. 4 (25,0 proc.). Tačiau kampilobakterijų paplitimo rezultatai skirtingais mėnesiais nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05, x2
