LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
Violeta Puidokait÷
Amžiaus ir aplinkos temperatūros įtaka paršavedžių reprodukcijai
Veterinarin÷s medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. V. Žilaitis
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas
Amžiaus ir aplinkos temperatūros įtaka paršavedžių reprodukcijai Yra atliktas mano paties/pačios;
1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
2. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Violeta Puidokait÷ (data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Violeta Puidokait÷ (data) (autoriaus vardas,
pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO Vytuolis Žilaitis
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (Gynimo komisijos sekretor÷s/riaus vardas, pavard÷) (parašas)
(gynimokomisijos sekretor÷s/riaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
Turinys
SUMMARY...6
SANTRUMPOS………...………8
ĮVADAS...9
1. LITERATŪROS APŽVALGA...11
1.1 Paršavedžių reprodukcinių organų anatomija ir fiziologija...11
1.1.1 Paršavedžių reprodukcinį produktyvumą įtakojantys faktoriai………...…..13
1.1.2 Paršavedžių lytin÷s sistemos iššivystymas………..13
1.1.3 Ūkio vadyba ir darbo organizavimas……….14
1.1.4 Ovuliacijos lygis (ovulation rate)……….………...15
1.1.5 Kiaušidžių hipofunkcija………...………15
1.1.6 Paršavedžių nevaisingumas……….17
1.1.7 Paveldimi faktoriai………..…….18
1.1.8 Embrionų mirtingumas……….………..19
1.1.9 Adaptacija ir stresas...20
1.1.10 Veisl÷s įtaka paršavedžių reprodukcin÷ms savyb÷ms...20
1.2 Aplinkos temperatūros įtaka paršavedžių reprodukcijai……….……..21
1.2.1 Temperatūros įtaka paršaved÷ms...22
1.2.2 Temperatūros įtaka apvaisinimui………..…….22
1.2.3 Sumaž÷jęs apsiparšiavimo intensyvumas………..…….23
1.2.4 Padid÷jęs laiko intervalas nuo atjunkymo iki rujos………..………24
1.3 Amžiaus įtaka paršavedžių reprodukcin÷ms savyb÷ms...24
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA……….……26
3.1 Aplinkos temperatūros įtaka laikui iki rujos...28
3.2 Aplinkos temperatūros įtaka vados dydžiui...29
3.3 Aplinkos temperatūros įtaka paršingumo trukmei...30
3.4 Paršavedžių amžiaus įtaka laikui iki rujos...31
3.5 Paršavedžių amžiaus įtaka vados dydžiui...32
3.6 Paršavedžių amžiaus įtaka paršingumo trukmei...33
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS………..…34
5. IŠVADOS...36
SUMMARY
Mūsų tyrimo tikslas buvo įvertinti aplinkos temperatūros ir amžiaus įtaką paršavedžių reprodukcijai. Atlikto tyrimo metu buvo vertinta skirtingų aplinkos temperatūrų bei amžiaus įtaka laikui nuo paršelių atjunkymo iki rujos pasireiškimo, vados dydžiui ir paršingumo trukmei.
Tyrimui naudotos mišrūn÷s paršaved÷s laikytos vienodomis sąlygomis, šertos sausais kombinuotaisias pašarais, pagamintais ūkyje, girdytos iš automatinių čiulptukinių girdyklų, s÷klintos ūkyje auginamų kuilių sperma. Taikytas ankstyvasis paršelių nujunkymas 30 parą nuo atvedimo. Ištisus metus fermoje kiaul÷s išleidžiamos mociono į lauke esančius aptvarus, kuriuose praleidžia 6 valandas.
Aplinkos temperatūra, kurioje paršaved÷s išleidžiamos mociono, suskirstyta į tris grupes: neigiamą (-3 - -2,5º C), iki 10 laipsnių pagal Celsijų (1,5 - 10º C) ir į aukščiausią – 10 – 16,5º C. Aplinkos temperatūra, matuota termometru TA20 ryte 7 valandą ir vakare 19 valandą, laipsniais pagal Celsijų. Išvestas kiekvieno m÷nesio aplinkos temperatūros vidurkis.
Geriausi vaisingumo rodikliai pasteb÷ti esant iki 10 laipsnių pagal Celsijų temperatūrai, jai kylant, prast÷ja apsivaisinimas, atvedama mažiau paršelių, ruja po atjunkymo pasireiškia v÷liau.
Tyrimui paimtos 6088 paršaved÷s, kurios pagal amžių buvo suskirstytos į tris grupes pagal vadų skaičių - 1 vados 1793 paršaved÷s, 2 – 5 vadų 3671 paršaved÷, ir 6 – 8 vadų 624 paršaved÷s. Pirma vada prilygsta vidutiniškai 7 – 8 m÷nesių kiaulei, 2 – 5 vidutiniškai 1 – 3,5 metų kiaulei, 6 – 8 vada – 3,9 – 4,8 metų paršavedei.
Tyrimo rezultatai parod÷, kad geriausiomis reprodukcin÷mis savybemis pasižymi 2 – 5 vadų paršaved÷s, did÷jant amžiui šios savyb÷s prast÷ja.
SUMMARY
Our study was designed to assess the environmental temperature and age on the reproductive sows. The survey was designed to evaluate different environmental temperature and age on the time from weaning to estrus, litter size and gestation period.
The study used crossbred sows kept under identical conditions, fed with dry compound feed produced on the farm, biting girdytos from automatic drinkers, farm inseminated semen. Applied early weaning piglets at 30 days after birth. Year-round farm pigs are released into the constitutional ration of outdoor enclosures, which spends 6 hours.
The ambient temperature in which the sows spent constitutional ration, divided into three groups: negative (-3 - 2.5 ° C) to 10 degrees Celsius (1.5 - 10 ° C) and the highest - 10 to 16.5 ° C. Ambient temperature was measured with a thermometer TA20 morning at 7 o'clock in the evening and 19 hour degrees Fahrenheit. Derived monthly average ambient temperature.
The best fertility rates observed at temperatures up to 10 degrees Celsius temperature, it rises, fertility decline, is brought fewer piglets after weaning estrus occurs later.
The study taken from 6088 sows, which were divided by age into three groups according to the number of litters - 1 1793 litter sows 2-5 Chiefs 3671 sow, and 6-8 litters 624 sows. The first litter is equivalent to an average of 7-8 months pigs, 2-5 average of 1 to 3.5 years of pig 6-8 litter - 3.9 - 4.8 years sow.
The results showed that the best reproductive qualities have 2-5 litters sows with increasing age, these properties deteriorate.
SANTRUMPOS
AKTH - adrenokortikotropinis hormonas ARL – atjunkymo – rujos laikotarpis FSH – folikulus stimuliuojantis hormonas LH – liuteinizuojantis hormonas
LNPAIR – laikotarpis nuo paršelių atjunkymo iki rujos TV – tarptautiniai vienetai
Įvadas
Kiaulininkyst÷s ūkiai d÷l paršavedžių apsivaisinimo problemų patiria didelius nuostolius. Nuostoliai gali būti trumpalaikiai, kai sekantis apvaisinimas būna s÷kmingas arba ilgalaikiai – kai po keleto kergimų ir neapsivaisinimo paršaved÷s yra brokuojamos. Pagrindiniai ir dažniausiai stebimi sutrikusio apsivaisinimo požymiai yra: pasikartojanti ruja po s÷klinimo, ne laiku pasikartojanti ruja, ruja su neryškiais požymiais bei mažos paršelių vados. Pagrindin÷s reprodukcin÷s problemos yra susijusios su neįvykusiu ar nevisaverčiu apsivaisinimu ir ankstyva embrionų žūtimi (Heinoen M. et al., 1998, Karvelien÷ B. ir kt., 2006; Kertenis D. ir kt., 2007).
Kiaul÷ vienintel÷ iš stambių žem÷s ūkio gyvulių atvedanti vienoje vadoje daug palikuonių (Chung W.B. et al., 2002). Paršavedžių reprodukciniam produktyvumui turi įtakos daugelis veiksnių: metų laikas, gamtin÷s klimatin÷s sąlygos, šviesos režimas, paršavedžių lytin÷s sistemos išsivystymas, amžius, paveldimi faktoriai. (Shukken Y.H et al., 1994, Drickamer L. C. et al., 1997, Kertenis D. ir kt., 2007).
Nors daugeliui naminių gyvulių prijaukinimo eigoje reprodukcinis sezoniškumas išnyko, kiaul÷ms jis išliko gana ryškus. Daug mokslinių tyrimų parodo, kad vasarą ir ankstyvą rudenį, kai aplinkos temperatūra būna aukščiausia, paršavedžių vaisingumas ženkliai sumaž÷ja, tuo suteikdamas ūkiams nemažai nuostolių. Didžiausių nuostolių sukelia prastas apsivasinimas, padid÷jęs embrionų mirtingumas, pailg÷jęs laikas nuo atjunkymo iki rujos, sumaž÷jęs atvestų paršelių skaičius. (Almond G. V., 1992; Kertenis D. ir kt., 2007).
Manoma, kad geriausia reprodukcija pasižymi antro-penkto paršiavimosi kiaul÷s. Pirmą kartą apsiparšiavusios kiaul÷s atveda 25 % mažiau paršelių, jų pieningumas mažesnis 37 % o nujunkomi paršeliai sveria 24 % mažiau. ( Riškevičien÷ V., 1995).
Vyresnių kaip 5 apsiparšiavimų kiaulių reprodukciniai rodikliai blog÷ja d÷l riebalų ir baltymų stokos organizme, d÷l to blog÷ja jų apsivaisinimas, pasireiškia galūnių ligos. (Earter R. A., 1989).
Darbo tikslas: Patikslinti aplinkos temperatūros,amžiaus ir kiaul÷s geb÷jimo apsivaisinti sąryšį. Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti paršavedžių reprodukciją ir jos produktyvumą įtakojančius faktorius; 2. Nustatyti aplinkos temperatūros įtaką paršavedžių reprodukcijai;
1.
Literatūros apžvalga
1.2 Paršavedžių reprodukcinių organų anatomija ir fiziologija
Kiaulių lytinių organų anatomija. Kiaulių kiaušid÷s prisitaikę vienu metu subrandinti daug folikulų, o po apvaisinimo gimdoje vystosi keletas embrionų, tod÷l jų dauginimosi organai anatomiškai skiriasi nuo kitų žem÷s ūkio gyvulių.
Kiaulių lytinius organus sudaro: kiaušid÷s, kiaušintakiai, gimda ir kopuliacijos organas – makštis (pav. Nr1 , nr 2).
Gimdos ragai
Gimdos kaklelis
Makštis
Gimdos ragai
Kiaušid÷s
Gimdos kaklelis
Pav nr 2. Paršavedžių reprodukciniai organai (Violeta Puidokait÷, 2012)
Paršavedžių hormonų gamybą ir lytinių liaukų veiklą reguliuoja galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žiev÷ per tarpnių smegenų centrus ir hipofizį (kiaušid÷s reguliuoja hormonų stovį). Kiaušidžių funkcionavimas (ovogenez÷) prasideda nuo kiaulaičių lytin÷s brandos (5-6m÷nesių). Jos rujoja apie 38 valandas( apie 2-3 paras). Kiaulių lytinis ciklas priskiriamas policikliniam, nes jis kartojasi vienas po kito ir trunka apie 19 – 21 parą.
Kiaušidžių funkcijas reguliuoja nervų ir humoralin÷ sistema. Juose gaminasi hormonai, kurie vadinami gonadiniais, jiems priklauso: estrogenai (estradiolis, estronas, estriolis). Jie gaminami kiaušidžių folikuluose ir sukelia draiką bei rują. Progesteronas, tai geltonkūnio hormonas, stimuliuojantis gemalo implantaciją ir mitybą. Relaksiną gamina geltonkūnis, o jam veikiant prieš paršiavimąsi atpalaiduojami dubens raiščiai (Karvelien÷ B. ir kt., 2006).
Paršavedžių lytinis ciklas skirstomas į priešrujį, rują, porujį ir ramybę.
Priešrujis trunka apie 2 – 3 paras. Tuo metu kiaušid÷se bręsta folikulai, išsiskiria daug estrogeninių hormonų. Kiaul÷ms folikulai padid÷ja nuo 2 – 3 iki 7 – 8 mm dydžio.
Ruja trunka 40-70 valandų ir kartojasi kas 18-21 dieną (gali būti ir kas 16-25 dienų). Po nujunkymo apie 70 procentų kiaulių pradeda rujoti 4-10 dieną. Jei paršeliai anksti nujunkomi arba
nugaišta, tokias kiaules reikia seklinti ne anksčiau kaip 21 dieną po apsiparšiavimo, nors jos rujotų ir anksčiau (paršeliai paprastai atjunkomi 35-42 dieną).
Porujis – paršavedžių aktyvumas ir seksualin÷ reakcija kuiliui maž÷ja. Taip pat pranyksta lytinių organų paraudimas, gimdos liaukos nebegamina sekreto. Stadijos metu formuojasi geltonasis kūnas – po ovuliacijos sprogusio folikulo vietoje lieka kraujo krešulys, kurį pamažu užpildo geltonos spalvos folikulin÷s (liuteinin÷s) ląstel÷s. Tai trunka 6 – 8 dienas.
Ramyb÷s stadijoje – neįvykus apvaisinimui kiaušid÷se rezorbuojasi geltonasis kūnas ir pradeda augti, bręsti nauji folikulai (Šveistys J. ir kiti 2005m).
Veiksniai, turintys įtakos normaliai ovuliacijai ir kiaušialąsčių skaičiui:
1. Amžius. Vyresn÷s paršaved÷s paprastai ovuliuoja 18 - 20 kiaušialąsčių, jaunos kiaulait÷s 12-14 kiaušialąsčių.
2. Mityba. Padidintas energijos kiekis prieš rują gali padidinti ovuliacijos normą, bet galutiniam vados dydžiui didel÷s įtakos neturi.
3. Veisl÷. Jorkšyrų (Anglijos didžiųjų baltųjų) veisl÷s ovuliacijų norma paprastai didesn÷. Mišrūnių kiaulių ovuliacijos koficientas didesnis nei jų t÷vų, kurie abu buvo tos pačios veisl÷s.
(http://www.ansc.purdue.edu/swine/porkpage/repro/physiol/reppaper.htm)
1.1.1 Paršavedžių reprodukcinį produktyvumą įtakojantys faktoriai
1.1.2 Paršavedžių lytin÷s sistemos iššivystymas
Pakitus normaliam santykiniam hormonų kiekiui ar sutrikus jų išskyrimui, tarpusavio ryšiui ir reguliacijai neišsivysto lytiniai organai, sutrinka lytinis ciklas (Tummaruk P., Lundeheim N. 2000). Vados dydis (vislumas) priklauso nuo lytinių organų dydžio, paršavedžių amžiaus, mas÷s – tai sąlygoja kiaulaičių auginimo sąlygos.
Kiaulininkyst÷s praktikoje pasiteisina veislinio prieauglio auginimo technologija veislynuose (kuo įvairesnis racionas, mocionas, vasarą auginimas stovyklose). Pramoniniuose kompleksuose
augintų pakaitinių kiaulaičių kiaušidžių funkcijos silpnesn÷s, kiaušidžių mas÷ mažesn÷ ir brandinamas mažesnis folikulų skaičius, nes tai įtakoja didesn÷ gyvulių koncentracija, kiaulait÷s auginamos uždarose patalpose be mociono, taikomas koncentratinis š÷rimo tipas.
Lytin÷ branda. Lytiškai subręstama tada, kai patinų ir patelių lytin÷s liaukos pradeda gaminti lytines ląsteles. Paprastai kiaulait÷s surujoja maždaug 8 m÷nesių amžiaus. Lytin÷se liaukose gaminasi hormonai, kurie daro poveikį visam organizmui. Lytinio subrendimo laikas priklauso nuo veisl÷s, lyties, klimato, š÷rimo ir laikymo sąlygų. Kiaul÷s lytiškai subręsta gerokai anksčiau, negu pasibaigia viso organizmo augimas ir vystymasis, tod÷l tik ką lytiškai subrendusių kiaulaičių dar negalima apvaisinti, nes jos turi augti. Auginant kiaulaites, bandoje tur÷tų būti standartizuojamas š÷rimo lygis, laikymo sąlygos, laikymo grupių dydis, nes tai turi didel÷s įtakos lytinei brandai. Lytin÷s brandos paveldimumo koeficientas - 0,3 (Hughes A. et al., 1982m.; Rydhmer L. et al., 1994 m; http://www.thepigsite.com/stockstds/39/the-signs-of-oestrus ).
1.1.3 Ūkio vadyba ir darbo organizavimas
Vertinant kiekvieno faktoriaus įtaką, ūkio reikšm÷ apsivaisinimui yra bene didžiausia. Priežastimi gal÷tų būti didelis problemų, priskiriamų ūkiui, skaičius. Keletas vadybos ir darbo organizavimo ūkiuose problemų:
1. Paršavedžių atranka. Paršavedžių vaisingumui bei paršelių skaičiui turi reikšm÷s paršavedžių kūno sud÷jimas (Shukken Y. H. et al., 1994), genetin÷ atranka, pirmojo s÷klinimo laikas ir paršavedžių amžius (Drickamer L.C. et al., 1997). Aukštos profesin÷s kompetencijos asmuo turi atrinkti apsivaisinimui tinkamą paršavedę pagal visus min÷tus parametrus, kuo mažiau nuo jų nukrypstant. Paršavedžių amžius, pirmojo s÷klinimo laikas ir kt. svarbus parametrai turi būti dokumentuojami pagal ūkiui būdingą sistemą (Kertenis D. ir kt., 2007).
2. Paršavedžių pergrupavimas prieš s÷klinant ir aps÷klinus. Pergrupavimo metu patiriamas stresas ir traumos sąlygoja ankstyvą embrioninį mirtingumą, abortus, d÷l kurių padid÷ja rujos pasikartojimo procentas, sumaž÷ja vadų dydis (Sinclair I. et al., 2001).
3. Atjunkymo laikas. Žindymo metu paršavedžių kiaušid÷s yra anestrus būkl÷s, kurios metu vyksta ir gimdos involiucija. Skubotas atjunkymas gali sukelti nepilnavertę rują, d÷l nesibaigusios gimdos involiucijos suprast÷ja embrionų implantacijos sąlygos. Paršeliai dažniausiai nujunkomi 18- 21 dienų.
(http://www.thepigsite.com/articles/5/housing-and-environment/290/environmental-housing-requirements-climatic-needs-and-responses-of-pigs;
http://www.aasv.org/shap/issues/v5n2/v5n2p49.pdf, Jankevičiūt÷ N. ir kt., 2002).
4. Rujos stimuliavimas. Ruja gali būti stimuliuojama kuilio pagalba arba hormoniniais preparatais. Stimuliuojamasis poveikis pasireiškia geresne ruja ir vados dydžiu, ypač kiaulait÷ms, tačiau hormoniniai preparatai veiksmingi tik tuomet, kai paršaved÷s yra ginekologiškai sveikos ir tinkamai prižiūrimos (Merks J. et al. 2000, Kertenis D. ir kt., 2007).
1.1.4 Ovuliacijos lygis (ovulation rate)
Ovuliacijos lygis priklauso nuo veisimo metodo. Naudojant giminingą veisimą ovuliuojančių kiaušialąsčių skaičius maž÷ja, skirtingų veislių kryžminimo atveju – did÷ja. Suaugusių paršavedžių ovuliacijos lygis aukštesnis nei jaunų ir maksimalus būna paršiuojantis 4 - 5 kartą. Ovuliacijos gerinimui gali būti naudojami hormoniniai preaparatai, dažniausiai naudojamas kumelingų kumelių kraujo serumas, sukeliantis superovuliaciją, kurios metu išsiskiria 30 ir daugiau subrendusių kiaušialąsčių. Didžiausiu vaisingumu pasižymi 1 - 2 vadų paršaved÷s jos per vieną ciklą subrandina 10 - 15 kiaušialąsčių, atveda 8 - 12 jauniklių. Didel÷ ovuliacijos norma nelemia didesnio paršelių skaičiaus. Vados dydis n÷ra paveldimas, didžiausią įtaką jam turi veisl÷. Naujausi tyrimai rodo, kad vaisingumas gali būti susijęs su konkrečiu estrogenų receptorių buvimu. Didesnę ovuliacijos normą sąlygoja ir geri pašarai- suvartoto pašaro kiekis laktacijos metu užtikrina gerą pieno gamybą, didesnį atjunkytų paršelių svorį, trumpesnį atjunkymo- rujos intervalą (http://cal.vet.upenn.edu/projects/swine/bio/fem/estr/ovulation.html).
1.1.5 Kiaušidžių hipofunkcija
Kiaušidžių hipofunkciją (rujos nebuvimą) lemia daug veiksnių:
a) d÷l hipofizio funkcijos sumaž÷jimo nepasireiškia ruja arba ji būna “rami”. Tai sąlygoja rujos kartojimąsi po s÷klinimo arba nevaisingumą. Kiaul÷, kuri buvo s÷klinta du ir daugiau kartų geros kokyb÷s sperma, bet neapsivaisino, yra brokuojama, nors jos kiaušidžių funkcija ir n÷ra sutrikusi. Tokius paršavedžių reprodukcijos sutrikimus sukelia ne kiaušidžių pažeidimai, bet egzogeninių veiksnių ir prastos vadybos sukeltas hormoninis disbalansas paršaved÷s organizme. Kraujyje cirkuliuojantys hormonai, išskiriami hipofiz÷s ir lytinių liaukų, kontroliuoja kiaušidžių ir gimdos
ciklus, ir taip užtikrina kiaulių organizme normalias reprodukcines funkcijas. Jei neuroendokrinin÷ koordinacija sutrinka, pakinta normalus reprodukcinis ciklas (Lucy M. C. et al., 2001; Chung W. B. et al., 2002).
b) gausus paršavedžių pieningumas sąlygoja jų fiziologinio stovio pablog÷jimą ir rujos slopinimą, nes su pienu ji isškiria daugiau maistinių ir mineralinių medžiagų nei gauna. Nusistovi neigiamas balansas ir paršaved÷ praranda daug kūno mas÷s. D÷l to stebima kiaušidžių funkcijų depresija ir rujos nepasireiškimas.
c) š÷rimo klaidos. Didelį d÷mesį kiaulininkyst÷s fermose reikia skirti paršingų paršavedžių š÷rimui. Tyrimais yra nustatyta, kad netinkamas tik sukergtų paršavedžių š÷rimas sumažina embrionų gyvybingumą. Priežastis, kuri kritiškai veikia embrionų išgyvenimą, yra netinkamas laikas, kada pakeičiamas paršavedžių š÷rimas (Gerulis G., 2003). Reprodukcines funkcijas prastina nepakankamas baltymų ir gausus angliavandeningų pašarų kiekis racione, fosforo, mangano bei A ir B vitaminų trūkumas, mociono stoka. (Yang H. et al., 2000).
Pastaraisiais metais fiziologams, nagrin÷jantiems mitybos klausimus, pavyko patelių organizme nustatyti glaudų riebalų sankaupų ir reprodukcinių funkcijų ryšį. Šį ryšį lemia riebalinio audinio funkcijos: riebalai saugo nuo nepageidaujamo aplinkos poveikio ir užtikrina svarbių hormonų sankaupą. Riebalai pirmaparšių organizme reikalingi kaip atsarga apykaitai palaikyti, kai to tinkamai neatlieka suvartojamo pašaro kiekis. Tai dažniausiai atsitinka vasarą ir pirmosios laktacijos pradžioje. Riebalų ląstel÷s (adipocitai) gamina hormoną leptiną. Leptinas skatina dauginimosi hormonų sekreciją, kurie veikia lytinę brandą ir reguliuoja paršavedžių lytinį ciklą (rujos pradžią, jos trukmę ir reguliarų rujos kartojimąsi). Nepakankamos riebalų atsargos kiaulaičių organizme sutrikdo riebalinių ląstelių, gaminančių hormoną leptiną, veiklą. Kraujyje sumaž÷ja leptino kiekis, o tai neigiamai veikia kiaulių reprodukciją (lytinę brandą, rują, paršingumą, paršiavimąsi). D÷l riebalų trūkumo lytin÷s funkcijos gali iš viso išnykti. Kad nesutriktų lytinis ciklas ir padid÷tų produktyvumas, kiaulait÷s nuo 95 kilogramų ir iki pirmojo s÷klinimo, kai jų mažiausias svoris 130 kilogramai, turi su÷sti 3 kg pašaro per parą. Svarbu sudaromo raciono vitaminų, makro- ir mikroelementų kiekis, nes ir jų trūkumas, ir perteklius mažina kiaulaičių produktyvumą. Mažiausias vitamino A kiekis 1 kilograme pašaro yra tik 2 000 TV. Dešimteriopai, palyginti su norma, padidinus vitamino A, sumaž÷ja vitamino E pasisavinimas, sutrinka embrionų augimas, kiaul÷s šlubuoja, pažeidžiamos jų kepenys. Gyvybiškai svarbios mineralin÷s medžiagos – kalcis ir fosforas, taip pat cinkas, manganas ir varis – būtinos kiaulaičių griaučiams formuotis, jos apsaugo nuo kojų pažeidimų (Černauskien÷ J., 2008).
1.1.6 Paršavedžių nevaisingumas
Rujos pasikartojimo procentas priklauso nuo paršavedžių:
a) reprodukcinių funkcijų atsistatymo nuo paršelių nujunkymo. Laikotarpis nuo paršelių atjunkymo iki rujos (LNPAIR) požymių pasireiškimo kartais dar vadinamas servis periodu. Manoma, kad optimalus kiaulių apsivaisinimo laikotarpis yra 3–5 dienos po paršelių atjunkymo. Pirmaparš÷s kiaul÷s turi ilgesnį LNPAIR negu daugiaparš÷s kiaul÷s ir tik 45–60 proc. pirmaparšių ruja prasideda per 7–10 dienų po paršelių atjunkymo (Vesseur P. C., 1994). Įrodyta, kad pailg÷jęs LNPAIR neigiamai veikia paršaved÷s lizdo dydį ir apsiparšiavimų per metus skaičių, nes užsitęsęs laikotarpis nuo paršelių atjunkymo iki rujos požymių pasireiškimo smarkiai įtakoja tolimesnę paršaved÷s reprodukcinę būklę (Marois D. et al., 2000). Dažnai užsitęsęs LNPAIR yra siejamas su anoestrus būkle, kurios metu kiaušid÷se nevyksta jokie fiziologiniai pokyčiai: neauga folikulai, nebręsta kaiušialąst÷s, nevyksta ovuliacija ir nesusidaro nauji geltonieji kūneliai. Tai rodo, kad patel÷s organizme sutriko lytinis ciklas. (Vesseur P. C., 1994; Marois D. et al., 2000).
b) paršelių nujunkymo laiko. Norint, kad kiaul÷ apsiparšiuotų du kartus per metus, paršaved÷ tuojau po nujunkymo turi būti sukergta. Jei kiaul÷ žindymo metu per daug nesulies÷ja, ji paprastai surujoja pirmą savaitę po nujunkymo (Juškien÷ V. ir kt.,2003).
Žindymo metu paršavedžių kiaušid÷s yra anestrus būkl÷s, gimdoje vyksta involiucija. Skubotas atjunkymas gali sukelti nepilnavertę rują, d÷l nesibaigusios gimdos involiucijos suprast÷ja embrionų implantacijos sąlygos (http://www.thepigsite.com/articles/5/housing-and-environment/290/environmental-housing-requirements-climatic-needs-and-responses-of-pigs;
Jankevičiūt÷ N. ir kt., 2002).
c) tikslaus rujos pradžios laiko nustatymo. Patikimiausia rują nustayti kuiliu- bandytoju, bet šis metodas labiau tinka didesn÷ms kiaulių fermoms. Kiaulių rujos pasireiškimo požymių aiškumas yra paveldimas. Paveld÷jimo koeficientas priešrujo trukmei - 0,2, rujos trukmei - 0,2, stov÷jimo reflekso pasireiškimui - 0,3, lyties organų rujos požymiams 0,2. (Rydhmer L. et al., 1994).
d) spermos kokyb÷s. Kiaulių reprodukcijai labai svarbu veislin÷s medžiagos kokyb÷. S÷klinimui vartojama sperma turi būti kokybiška, didel÷s apvaisinamosios galios ir genetiškai vertinga. Spermos kokyb÷ priklauso nuo daugelio veiksnių: gyvulio veisl÷s, amžiaus, naudojimo intensyvumo, bendros organizmo būkl÷s, š÷rimo ir laikymo sąlygų, sezono ir kt. ( Jankevičiūt÷ N., Žilinskas H., 2002). Taip pat prievaisos kokybę gali įtakoti technologiniai spermos apdirbimo būdai. B. Kilovanovo metodu
deguonimi apdorota sperma prieš s÷klinimą l÷m÷ stambesnių ir geriau išsivysčiusių paršelių gavimą. Poltavos kiaulininkyst÷s mokslinių tyrimų institute bandymais nustatyta, kad paršeliai, gauti iš s÷klinimui naudotos gilaus šaldymo spermos, gimsta stambesni. Aiškinama tuo, kad veikiant neigiamiems faktoriams užšaldant ir atšildant spermatozoidų išeiga sudaro 50 – 60 procentų , bet išlieka stipriausi ir gauti paršeliai geriau auga ir vystosi postembrioniniame laikotarpyje.
e) s÷klinimo technikos. Su apvaisinimo procedūra susijusios paršavedžių reprodukcijos problemos iš esm÷s priklauso nuo dviejų elementų: s÷klinimo klaidų bei netinkamo kuilio spermos naudojimo. Pasitaikančios s÷klinimo klaidos yra: s÷klinamos nerodančios ryškių rujos požymių kiaul÷s, s÷klinimo nestimuliuojant kuiliu ar jo kvapu, neteisingas kateterio įkišimas, per greitas spermos sušvirkštimas, per greitas kateterio ištraukimas, grubus elgesys su paršaved÷mis, higienos nesilaikymas, ginekologin÷mis ligomis sergančių paršavedžių s÷klinimas, ne laiku atliktas ar pakartotas s÷klinimas (Drickamer L. C. et al., 1997; Kirkwood T., 2006).
f) optimalaus s÷klinimo laiko. Rujos metu hipofiz÷ išskiria oksitociną, kuris dalyvauja spermos nešime, o kraujyje padaug÷ja estrogenų. Ovuliacijos metu subrendę dideli folikulai kiaušid÷se iššaukia estrogenų piką kraujyje, bei tuo pačiu metu pakyla LH banga. Folikulai sprogsta maždaug 42 val laikotarpyje po LH bangos. Ankščiau ovuliacijos pasireiškia per 24 h, o v÷liausiai per – 60 h nuo rujos piko. Tai yra svarbu, nes ovuliavę kiaušin÷liai gyvena tik 8 – 12 val. Geriausia kiaules s÷klinti 12 val. prieš ovuliaciją. Rekomenduojama s÷klinti 2 kartus ir 12 val. tarpu prieš ovuliaciją ir pakartoti po 24 val. Jei po kergimo ar s÷klinimo praeina daugiau kaip 24 val., sumaž÷ja spermatozoidų aktyvumas apvaisinti kiaušin÷lius (Klimas R., 1999).
1.1.7 Paveldimi faktoriai
Informaciją iš kartos į kartą perduodantys faktoriai gali sutrikdyti paršavedžių reprodukcin÷s sistemos anatomiją arba fiziologiją. Išsigimimai, kurie gali likti nepasteb÷ti iki pat apvaisinimo, gali iki minimumo sumažinti paršavedžių reprodukcinį paj÷gumą. Be to, genetiniai faktoriai įtakoja kuilių spermos rodiklius, paršavedžių apetitą bei svorį (Wiseman R., 2006). Požymio paveld÷jimas išreiškiamas paveld÷jimo koeficientu. Paveld÷jimo koeficientas parodo, kokia dalis požymio išsivystymo priklauso nuo gyvulio paveldimųjų savybių arba genotipo (Kerzien÷ S. ir kt. 2000m).
1.1.8 Embrionų mirtingumas
Embrionų mirtingumo priežastys glaudžiai susijusios su reprodukcijos priežastimis, kurios yra infekcin÷s ir neinfekcin÷s kilm÷s, pažeidžiančios embrionų ir vaisiaus vystymąsi. Dažniausiai genitalinio trakto pažeidimai įvyksta pra÷jus apie 4 dienoms po apvaisinimo, kai embrionai laisvai plaukioja gimdoje iki implantacijos, kuri įvyksta 14 – tą ciklo dieną, tod÷l 18 – 24 dienomis po kergimo ar s÷klinimo pasireiškia reguliari ruja (Biksi I. 2002m.; Razmait÷ V. ir kt. 2001). Embrionai, žuvę iki 40 dienos organizme rezorbuojami, nes dar neprasid÷jusi jų kalcifikacija. Vaisiai, žuvę po kalcifikacijos, mumifikuojami. Yprastai žūva apie 35% ovuliavusių kiaušialąsčių, iš jų 75% apvaisintos iki 21 dienų amžiaus.
Embrioninį mirtingumą didina ir s÷klinimas ilgai laikyta sperma, infekcijos patekimas į gimdą s÷klinimo ar kergimo metu.
Vaisiaus gyvybingumą neabejotinai sąlygoja genetiniai faktoriai, rezus faktorius, inbrydingo depresija, t÷vų imunogenetinis suderinamumas, trauminiai abortai, š÷rimas, hormonin÷s pusiausvyros pažeidimai.
Embrionų žuvimą sukelia paršavedžių laikymas didel÷se bandose ar n÷štumo metu perk÷limas į kitą vietą (Biksi I. 2002).
Embrionų ar vaisių žuvimą gali sukelti ir įvarūs virusai ar bakterijos, gimdos kaklelio infekcijos. Tokie susirgimai gali pasireikšti įvairaus amžiaus kiaul÷ms, bet dažniau suserga vyresn÷s, ypač tur÷jusios pogimdyvinių susirgimų, kurie tęs÷si ilgiau negu 6 dienas. Dažniausia pasireiškianti liga- kiaulių chlamidioz÷. Jei infekcija į organizmą pateko paskutiniosiomis paršingumo dienomis, įvyksta v÷lyvas vaisiaus žuvimas ir autoliz÷ (Bagdonas J., 1998; Biksi I. 2002,
http://www.ansc.purdue.edu/swine/porkpager/repro/physion/physiol/reppeper.htm).
Kai kuriais atvejais paršaved÷ms gali pasireikšti pseudon÷štumas, t.y nepasireiškia ruja iki 90 – 115 paršingumo dienos.
Didelį d÷mesį kiaulininkyst÷s fermose reikia skirti paršingų paršavedžių š÷rimui. Tyrimais yra nustatyta, kad netinkamas tik sukergtų paršavedžių š÷rimas sumažina embrionų gyvybingumą. Priežastis, kuri kritiškai veikia embrionų išgyvenimą, yra netinkamas laikas, kada pakeičiamas paršavedžių š÷rimas (Gerulis G., 2003).
1.1.9 Adaptacija ir stresas
Adaptacija – prisitaikymas naujomis laikymo sąlygomis - neigiamai veikia reprodukcinius rodiklius. Ypač pramoninių kompleksų sąlygomis, nupirktų iš veislynų bandos pakaitai veislinių kiaulaičių pirmaisiais metais išbrokuojama apie 33% procentus. Gyvulys, patekęs į naujas sąlygas pirmiausia siekia išgyventi. Adaptacija, kaip ir dauginimasis, yra nukreiptas į išlikimą. Jei sąlygos tinkamos, tai visi procesai vyksta net ger÷jimo kryptimi, o jei prisieina daugiau energijos atiduoti išlikimui, tai gyvulio produktyvumas labai suprast÷ja. Pirmiausia nukenčia labai produktyvūs gyvuliai. Stresas. Ypač pramonin÷s technologijos sąlygomis, kur gausu technikos, įrengimų, didel÷ gyvulių koncentracija, grupavimai, kiaul÷ms tenka prisitaikyti. Kaip atsakas į neįprastai stiprius nepageidaujamus faktorius organizme išsivysto ypatingas stovis – adaptacija, vadinama stresu. Streso faktorius- tai vienas iš stipriausių veiksnių veikiančių kiaulių lytines funkcijas. Stresiniam sindromui diagnozuoti naudojamas specifinis DNR markeris - Hal genas. Lietuvos veislin÷se bandose vidutiniškai 97,26 % Lietuvos baltųjų kiaulių yra atsparios stresui, o 2,74% kiaulių yra šio geno nešiotojos. Švedijos jorkšyrų vidutiniškai 93,42 % yra atsparios stresui, o 6,58% kiaulių yra šio geno nešiotojos. Vokiečių landrasų vidutiniškai 72,5 % yra atsparios stresui, o 26,1% kiaulių yra šio geno nešiotojos. 1,3 % m÷sinio tipo kiaulių yra jautrios stresui. D÷l streso kiaulių kraujyje padaug÷ja adrenalino kiekis, o tai blokuoja lytinių hormonų išsiskyrimą. Stresas per centrinę nervų sistemą, endokrininę, imuninę sistemas veikia kiaulių biologiją ir vienas ryškesnių jo pasireiškimo požymių — pablog÷jusios kiaulių reprodukcin÷s savyb÷s: didesnis kiaulių embrioninis mirtingumas, daugiau negyvų paršelių, tod÷l maž÷ja vislumas, sunkiau pastebima ruja ir subrendimo amžius (Miceikien÷ I., 2005; Jokubka R. 2001).
1.1.10 Veisl÷s įtaka paršavedžių reprodukcin÷ms savyb÷ms
Labai svarbus reprodukcijos veiksnys yra paršaved÷s ir kuilio veisl÷. Ji įtakoja atvestų paršelių skaičių, paršingumo trukmę, paršaved÷s naudojimo reprodukcijai laiką. (Tummaruk P. et al., 2000; Tummaruk P., 2001; Holm R. et al., 2004).
Tyrimais įrodyta, kad landrasų ir jorkšyrų veisl÷s kiaul÷s atsiveda didesnius palikuonis negu diurokų ar hempšyrų paršaved÷s. Tantasuparukas V. įrod÷ reprodukcinių rodiklių skirtumus tarp landrasų ir jorkšyrų veislių kiaulių. Pavyzdžiui landrasų paršelių lizdo dydis buvo didesnis negu jorkšyrų, o pastarosios veisl÷s paršavedžių atjunkymo-rujos laikotarpis (ARL) buvo 0,3 dienos trumpesnis negu landrasų. Nustatyta, kad jorkšyrų veisl÷s paršavedžių kiaušid÷se susiformuoja
daugiau geltonųjų kūnų negu landrasų. Vidutinis jų skaičius atitinkamai siek÷ 10 – 20 ir 8 – 19 geltonkūnių (Karvelien÷ B., 2010).
Didžiausią dalį Lietuvoje veisiamų kiaulių sudaro Lietuvos baltosios (37 proc.), landrasai (25 proc.), jorkšyrai (17 proc.) ir didžiosios baltosios (16 proc.). Šių veislių kiaul÷s naudojamos veisimui, nes jos pasižymi geromis reprodukcijos savyb÷mis. Tačiau moksliniais tyrimais įrodyta, kad mišrintų kiaulių reprodukcija geresn÷. Dažnai grynaveisl÷s paršaved÷s atsiveda mažesnius ir mažiau paršelių negu mišrūn÷s kiaul÷s.
1.2 Aplinkos temperatūros įtaka paršavedžių reprodukcijai
Vasarą ir ankstyvą rudenį aplinkos temperatūrai pakilus 10 - 25°C blog÷ja kiaulių reprodukcin÷s savyb÷s. Pasteb÷ta, kad birželio- rugpjūčio m÷nesiais laikotarpis nuo paršelių atjunkymo iki apvaisinimo pailg÷ja 10 dienų. Aplinkos temperatūros pokyčiams jautresn÷s pirmaparš÷s kiaulait÷s. Esant žemai aplinkos temperatūrai (-15- -18ºC) kiaulių apsivaisinimo ir vislumo sumaž÷jimo nepasteb÷ta (www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf).
Pramoniniuose kompleksuose yra pasteb÷ta, kad metų laikas didel÷s reikšm÷s paršingumui neturi. Atliktas tyrimas ir duomenų analiz÷ rodo, kad vasaros periodu apvaisintų paršavedžių yra apie 70 – 75%, o žiemos periodu apie 89%. Manoma, kad neigiamą įtaką reprodukcijai turi ir dienos pailg÷jimas iki 12 – 16 valandų. Per parą 18 val. apšvietimo sąlygomis, turi geriau išreikštą lytinį cikliškumą, efektyvesnis apvaisinimas. Šviesa skatina gonadotropinių hormonų išsiskyrimą, tad gerina vislumą (Lazaraitis B. 1988m.).
Sezoninį kiaulių nevaisingumą parodo šie požymiai: v÷lesnis kiaulaičių subrendimas, ankstyvi abortai, pailg÷jęs ARL (atjunkymo-rujos laikotarpis). Kiaul÷s, atjunkytos liepos – rugs÷jo m÷nesiais, sunkiau rujoja ir palyginti su kitu metų laiku atjunkytomis kiaul÷mis, jos ilgiau nerujoja, t. y. anoestrus būkl÷ ilgesn÷. Vasaros laikotarpiu sumaž÷ja atvedamų paršelių skaičius ir svoris, mažiau kiaulių apsivaisina, padid÷ja išbrokuojamų kiaulių skaičius. Tiek paršaved÷s tiek kuiliai nukenčia nuo ilgo buvimo aukštoje temperatūroje ar esant aukštai santykinei oro dr÷gmei. Dažniausiai aukštos temperatūros neigiama įtaka stebima esant aukštesnei negu 26 °C temperatūrai.
Neigiamą sezono efektą kiaulių organizmui sukelia kintantis dienos ilgis. Pailg÷jęs šviesusis paros tarpsnis mažina melatonino gamybą kankor÷žin÷je liaukoje. Kintantis jo kiekis neigiamai veikia organizmo imuninę sistemą. Manoma, kad melatoninas – tai hormonas, stabdantis lytinių liaukų vystymąsi ir funkciją. Jis veikia visų adenohipofiz÷s išskiriamų hormonų – liuteinizuojančio hormono
(LH), folikulus stimuliuojančio hormono (FSH), prolaktino, adrenokortikotropinio hormono (AKTH), augimo hormono sekreciją, nes yra jų antagonistas. Melatoninas taip pat l÷tina estrogeno gamybą kiaušid÷se. Vieninga mokslininkų nuomone, melatoninas yra fotoperiodo svyravimų sukeliamo endokrinin÷s sistemos atsako pagrindinis mediatorius.
Temperatūra svyruoja nesandariuose, neapšiltintuose tvartuose ankstyvą pavasarį ar rudenį. Karštą vasarą, ypač prastai v÷dinamuose tvartuose, temperatūra gali pakilti iki 30°C ar aukščiau. Tada padid÷ja embrioninis mirtingumas, sutrump÷ja spermatozoidų išgyvenimo laikas paršaved÷s lytiniuose takuose. Esant aukštai temperatūrai padaug÷ja anestrinių paršavedžių, d÷l to nelaiku pasireiškia iškreipto ciklo, pav÷luotos, be ryškių požymių rujos. D÷l šių priežasčių sutrinka ar neįvyksta ovuliacija, suprast÷ja apsivaisinimo galimyb÷s, apvaisinama mažiau kiaušialąsčių.D÷l padid÷jusio embrioninio mirtingumo sumaž÷ja vadų dydis, ruja pasikartoja po s÷klinimo pra÷jus 27–35 dienoms (Rozeboom K. et al., 2000; Karvelien÷ B. 2010). Reprodukcinę sistemą labiausiai, o kartais ir negrįžtamai paveikia ilgalaik÷ aukšta temperatūra. Šiuos simptomus lydi apatija, raumenų dreb÷jimas, sumaž÷jęs apetitas ir agalaktija (Kertenis D. ir kt., 2007).
1.2.1 Temperatūros įtaka paršaved÷ms
Normaliomis sąlygomis visos organų sistemos funkcionuoja įprastai. Pernelyg aukšta aplinkos temperatūra paršavedžių organizmui sukelia stresą, nes organizmas užprogramuotas pirmiausia išgyventi ir tik po to daugintis. Kiekvieno gyvulio jautrumas aukštai aplinkos temperatūrai yra skirtingas. Paršavedžių reprodukciją paveikus aukšta aplinkos temperatūra jos atstatymui reikia daug žinių ir laiko sąnaudų. Įrodyta, kad žiemą, kai aplinkos temperatūra normalizuojasi, parsavedžių ruja tampa nuosekli ir reguliari. (Gourdine J. L. et al., 2006).
Norint nustatyti, ar aplinkos temperatūra paršavedei kenksminga, reikia ramyb÷s būsenoje suskaičiuoti kiaul÷s įkv÷pimų skaičių per minutę. Esant normalioms aplinkos sąlygoms šis skaičius neviršija 25. Jei kiaul÷ įkvepia 40 kartų per minutę reiškia, kad aplinkos temperatūra paršavedei jau yra kenksminga. (Bloemhof S. et al., 2007).
1.2.2 Temperatūros įtaka apvaisinimui
Tyrimai parod÷, kad vasarą ne tik pailg÷ja paršavedžių servis periodas, bet pablog÷ja ir apsivaisinimas. Birželį - liepą s÷klintos kiaul÷s abortuojasi daugiausiai. Australijoje atlikti tyrimai
parod÷, kad 19,7% paršavedžių, suporuotų esant 28 °C, apvaisinimas buvo nes÷kmingas. Tuo tarpu šie procentai žymiai sumaž÷jo sumažinus temperatūrą iki 20 - 24° C – 12,7 %. Manoma, kad tai įtakoja šilumos stresas, nes lytin÷ sistema labai jautri temperaturų svyravimams. Embrioninins mirtingumas padid÷ja d÷l endokrinin÷s sistemos dirginimo šiluma, kuri reguliuoja gimdos funkcijas (Levis D. G., 2002; Riškevičien÷ V., 1995).
Kiaulait÷ms ir pirmaparš÷ms paršaved÷ms pasireiškia užsitęsęs intervalas nuo rujos iki rujos, tod÷l kiaul÷ms, suporuotoms nevaisingumo intervale ruja pasireiškia po daugiau negu 24 dienų. Paršaved÷ms stebimi du grįžtančios rujos laikotarpiai, pirmasis 22 - 37 dienomis, antrasis 44 – 53 dienomis po suporavimo. Iš min÷tų skaičių nesunku pasteb÷ti, kad skirtumas tarp abiejų laikotarpių yra būtent vieno lytinio ciklo dydžio. Tai parodo, kad ruja paršavedei pasireiškia tik po vieno ciklo laikotarpio. Šis etapas bandomas aiškinti ankstyvąja embrionų žūtimi, sukelta aukštos temperatūros, tod÷l stebima dažniausiai vasaros - rudens laikotarpiu (Tast A., 2003).
1.2.3 Sumaž÷jęs apsiparšiavimo intensyvumas
Apsiparšiavimo intensyvumas - tai santykis tarp sukergtų paršavedžių kiekio ir paršavedžių, kurios paršiuojasi. Siekiant padidinti apsiparšiavimo intensyvumą, pakartotinai apvaisintos paršaved÷s tos pačios rujos metu yra skaičiuojamos kaip vieno apvaisinimo. Sumaž÷jęs apsiparšiavimo intensyvumas dažniausiai siejamas su kintančia aplinkos temperatūra skirtingais metų m÷nesiais. Šis reiškinys pasireiškia įvairiose pasaulio valstyb÷se. Vasaros - rudens laikotarpiu Didžiojoje Britanijoje yra stebimas nuo 3 - 5 % iki 40 %, rudens laikotarpiu Šiaur÷s Amerikoje – 3%, Suomijoje – nuo 5 iki 10%, o vasarą Italijoje 37 % sukergtų paršavedžių apsiparšiavimo intensyvumo sumaž÷jimas. Australijoje rudenį sukergtų paršavedžių apsiparšiavimo intensyvumas buvo sumaž÷jęs net iki 50%. Siekiant įrodytį aplinkos temperatūros įtaką buvo naudojamas oestrono sulfatas kaip n÷štumo indikatorius. Nustatyta, kad 25 – 30% paršingų paršavedžių rudenį nesiparšiavo, tuo tarpu pavasarį tokių aptikta tik 4% (Virolainen J., 2005). Paršiavimosi sumaž÷jimo problema gali būti sprendžiama laikant kiekvieną kiaulę atskirai, ne grup÷mis, taip užtikrinant didesnį su÷sto pašaro kiekį, kas gal÷tų sumažinti paršiavimosi intensyvumo kritimą, bet šis metodas praktikoje netaikomas d÷l per didelių tokio kiaulių laikymo sąnaudų (Bettencourt C. M. V. et al., 1998).
1.2.4 Padid÷jęs laiko intervalas nuo atjunkymo iki rujos
Rujos pasireiškimas po paršelių atjunkymo priklauso nuo organizmo funkcijų homeostaz÷s ir neuroendokrininio balanso. 95 proc. paršavedžių ruja pasireiškia per 3 - 8 dienas po paršelių atjunkymo (Knox R. V. and Rodriguez Z., 2001).
A. Tast (2003) ir kiti mokslininkai teigia, kad normalus intervalas nuo paršelių atjunkymo iki rujos tur÷tų būti mažesnis nei 10 dienų. Dažniausiai 90 - 95% du ir daugiau kartų aps÷klintų bei 85 - 90% pirmaparšių paršavedžių ruja pasireiškia po 7 dienų nuo atjunkymo.
Tačiau ne visos kiaul÷s pra÷jus šiam laikotarpiui pradeda rujoti. Per dvi savaites nuo paršelių atjunkymo nepasireiškus rujai teigiama, kad kiaul÷ yra anestrus būkl÷s o tokios kiaul÷s dažniausiai brokuojamos (Bishop D. K., 2003). Rujos pasireiškimą veikia daug faktorių: sezonas, aplinkos temperatūra, fotoperiodas, nesubalansuotas racionas, stresas, laktacijos trukm÷, vadyba (Karvelien÷ B., Riškevičien÷ V., 2006).
Nors daugeliui kiaulių ruja pasireiškia būtent per šį laikotarpį, yra nemažai faktų, kad šis intervalas gali pailg÷ti vasaros - rudens laikotarpiu šilto klimato šalyse. Sezonin÷ įtaka intervalui nuo atjunkymo iki rujos dažniausiai stebimas pirmaparš÷ms paršaved÷ms, nepaisant, kad paršiavimosi greitis yra pakankamai aukštas. Pagrindinis reiškinys, susijęs su sezoniniškumu, yra kūno mas÷s maž÷jimas laktacijos metu. Būtent d÷l šios priežasties ilgesnis laikas yra reikalingas atsistatant paršavedei iš neigiamos būsenos, kas savo ruožtu pailgina laikotarpį nuo atjunkymo iki rujos (Tast A., 2003).
Karšto klimato zonose d÷l aukštos temperatūros kūno mas÷ gali sumaž÷ti jau pavasario pabaigoje, tod÷l kritinis sezoniškumo periodas pailg÷ja ir apima vasarą ir rudenį. Remiantis tyrimais, atliktais Skandinavijos šalyse (oro temperatūros n÷ra aukštos), prie temperatūrin÷s įtakos galima prid÷ti ir tai intervalo variacijai, kad nuo atjunkymo iki rujos reikšm÷s turi ir fotoperiodas – šviesus paros metas. Šioje šalyje fotoperiodas nulemia už sumaž÷jusi l÷tą pašaro pasisavinimą. Vidutiniškai 10–30 proc. paršavedžių, atjunkius paršelius iš viso nerujoja, o nemaža dalis s÷klintų kiaulių d÷l nevisavert÷s ovuliacijos ar s÷klinimo klaidų neapsivaisina (Willis H. J. et al., 2003).
1.3 Amžiaus įtaka paršavedžių reprodukcin÷ms savyb÷ms
Paršaved÷s reprodukcinių savybių sumaž÷jimas dažniausiai aiškinamas progresuojančių riebalų ir baltymų atsargų išsekimu kiaul÷s organizme, o likusių atsargų nepakanka normaliai ovuliacijai ir
n÷štumui palaikyti. Yra nustatyta, kad veislin÷s kiaulait÷s, atrinktos iš 2 - 4 – tos vados pasižymi geresn÷mis reprodukcin÷mis savyb÷mis. Jų prieauglis geriau penisi ir m÷sa yra geresn÷s kokyb÷s.
Manoma, kad paršaved÷ gali atsivesti vidutiniškai 12 paršelių vadą, tačiau jau po 5- ojo apsiparšiavimo 60 - 70 % paršavedžių yra išbrokuojama. Dažniausios išbrokavimo priežastys gali būti galūnių, tešmens ligos, mažas apsivaisinimo procentas, priverstinis paskerdimas (Lazaraitis B. 1988 m.). Manoma, kad geriausia reprodukcija pasižymi antro-penkto paršiavimosi kiaul÷s. Pirmą kartą apsiparšiavusios kiaul÷s atveda 25 % mažiau paršelių, jų pieningumas mažesnis 37 % o nujunkomi paršeliai sveria 24 % mažiau. ( Riškevičien÷ V., 1995).
Vyresnių kaip 5 apsiparšiavimų kiaulių reprodukciniai rodikliai blog÷ja d÷l riebalų ir baltymų stokos organizme, d÷l to blog÷ja jų apsivaisinimas, pasireiškia galūnių ligos (Earter R. A., 1989).
2. Darbo atlikimo vieta ir metodika
Tyrimai atlikti X kiaulių ūkyje 2010 07 01 – 2011 07 01, naudojant kiaulių fermos reprodukcinius duomenis, apdorotus programa Agrosoft WinPig.
Tyrimui naudotos mišrūn÷s paršaved÷s laikytos vienodomis sąlygomis, šertos sausais kombinuotaisias pašarais, pagamintais ūkyje, girdytos iš automatinių čiulptukinių girdyklų, s÷klintos ūkyje auginamų kuilių sperma. Paršingos paršaved÷s laikytos mažomis grup÷mis po šešias garde, žindamos individualiuse, specializuotose apsiparšiavimo garduose kartu su paršeliais. Taikytas ankstyvasis paršelių nujunkymas 30 parą nuo atvedimo. Ištisus metus fermoje kiaul÷s išleidžiamos mociono į lauke esančius aptvarus, kuriuose praleidžia 6 valandas.
Aplinkos temperatūra, kurioje paršaved÷s išleidžiamos mociono, suskirstyta į tris grupes: neigiamą (-3 - -2,5º C), iki 10 laipsnių pagal Celsijų (1,5 - 10º C) ir į aukščiausią – 10 – 16,5º C. Aplinkos temperatūra matuota termometru TA20 ryte 7 valandą ir vakare 19 valandą laipsniais pagal Celsijų. Išvestas kiekvieno m÷nesio aplinkos temperatūros vidurkis.
Iš viso tirtos 6088 paršaved÷s, jos buvo suskirstytos į tris grupes pagal vadų skaičių - 1 vados 1793 paršaved÷s, 2 – 5 vadų 3671 paršaved÷, ir 6 – 8 vadų 624 paršaved÷s. Pirma vada prilygsta vidutiniškai 7 – 8 m÷nesių kiaulei, 2 – 5 vidutiniškai 1 – 3,5 metų kiaulei, 6 – 8 vada – 3,9 – 4,8 metų paršavedei.
Tyrimo metu įvertinti šie rodikliai:
Rujos laikas po atjunkymo – laikas paromis nuo paršelių atjunkymo iki rujos pasireiškimo. Vados dydis – paršelių skaičius lizde.
Paršingumo trukm÷ – laikas nuo s÷klinimo iki paršavimosi paromis.
Vertinta skirtingų aplinkos temperatūrų bei amžiaus įtaka laikui nuo paršelių atjunkymo iki rujos pasireiškimo, vados dydžiui ir paršingumo trukmei.
Statistin÷ duomenų analiz÷ atlikta SPSS (Statistical Package for Social Science) statistinio paketo Nr. 9 versija (SPSS for Windows 9.0, SPSS Inc., Chicago, H., JAV 1989 – 1999) programa.
Analizuojami duomenys buvo aprašomi naudojantis aprašomąja statistika (aritmetinis vidurkis, standartinis nuokrypis).
Veiksnių reikšmingumas buvo tikrinamas iškeliant hipotezę, kad tie faktoriai pasirinktam kintamajam įtakos neturi. Veiksniai, kurių reikšm÷s buvo mažesn÷s už nustatytą ribą (p=0,05), buvo laikomi kaip turintys įtakos. Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai p≤0,05.
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1 Aplinkos temperatūros įtaka laikui iki rujos
Kaip matyti 3.1.1 pav., esant neigiamai aplinkos temperatūrai (-3 - -2,5º C) laikas nuo paršelių atjunkymo iki rujos buvo 4,3± 0,5 paros, esant 1,5 - 10º C – 4,4± 0,4 paros, o temperatūrai esant 10 – 16,5º C laikotarpis truko trumpiausiai ir siek÷ 4,2± 0,7 parų.
Greičiausiai ruja po atjunkymo pasireišk÷ esant 10 – 16,5º C aplinkos temperatūrai, tai yra 2,2 proc. greičiau, nei esant neigiamai aplinkos temperatūrai (-3 - -2,5ºC) ir 4,5 proc greičiau, nei esant 1,5 - 10ºC.
Aplinkos temperatūra turi įtakos laikui paromis nuo paršelių atjunkymo iki rujos pasireiškimo.
Aplinkos temperatūros įtaka rujos pasireiškimui nuo atjunkinimo 4.1 4.15 4.2 4.25 4.3 4.35 4.4 -3--2.5 1.5-10 10-16.5
Aplinkos temperatūra (laipsniais pagal Celsijų)
R u jo s p a s ir e iš k im a s n u o a tj u n k in im o p a ro m is
3.1.1pav. Aplinkos temperatūros įtaka rujos pasireiškimui nuo atjunkymo. (a: b p < 0 ,05. b:c p<0,05; a:c p<0,05. )
3.2 Aplinkos temperatūros įtaka vados dydžiui
Kaip matyti 3.2.1.pav., esant neigiamai aplinkos temperatūrai (-3 - -2,5ºC) s÷klintų kiaulių vados dydis 15,0 ± 0,81 paršelių. Temperatūrai kylant ir esant 1,5 - 10ºC, atvesta paršelių – 15,3 ± 0,72. Esant 10 – 16,5ºC paršelių kiekis vadoje yra 15,06 ± 0,68 paršelio.
Daugiausiai paršelių atved÷ kiaul÷s, s÷klintos esant 1,5 - 10ºC aplinkos temperatūrai, 1,9 proc daugiau negu esant -3 - -2,5ºC temparatūrai ir 1,5 proc daugiau negu esant 10 – 16,5ºC temperatūrai. Aplinkos temperatūra paršavedžių s÷klinimo metu tur÷jo įtakos vados dydžiui.
Aplinkos temperatūros įtaka vados dydžiui
14.85 14.9 14.95 15 15.05 15.1 15.15 15.2 15.25 15.3 15.35 -3--2.5 1.5-10 10-16.5
Aplinkos temperatūra (laipsniais pagal Celsijų)
V a d o s d y d is
3.2.1 pav. Aplinkos temperatūros įtaka vados dydžiui. (a:b, b:c, a:c p<0,05)
3.3 Aplinkos temperatūros įtaka paršingumo trukmei
Kaip matome 3.3.1 pav., esant -3 - -2,5ºC paršingumas truko 117, 06 ± 0,37 parų. Esant 1,5 - 10ºC aplinkos temperatūrai paršingumas truko 117,28 ± 0,26 parų. Temperatūrai kylant, paršingumo parų skaičius vadoje maž÷jo ir esant 10 – 16,5 ºC buvo 117,18 ± 0,31 parų.
Ilgiausiai paršingumas truko prie 1,5 - 10ºC temperatūros, 0,08 proc ilgiau lyginant su 10 – 16,5 ºC temperatūra ir 0,1 proc ilgiau, nei prie -3 - -2,5ºC temperatūros. (p<0,05)
Aplinkos temperatūra turi įtakos paršingumo trukmei.
Aplinkos temperatūros įtaka paršingumo trukmei
116.95 117 117.05 117.1 117.15 117.2 117.25 117.3 -3--2.5 1.5-10 10-16.5
Aplinkos temperatūra (laipsniais pagal Celsijų)
P a rš in g u m o p a ro s v a d o je
3.3.1pav. Aplinkos temperatūros įtaka paršingumo trukmei (a: b, b:c, p<0,05.)
3.4 Paršavedžių amžiaus įtaka laikui iki rujos
. Kaip matome 3.4 1 pav., pirmavedžių kiaulių ruja pasireišk÷ pra÷jus 4,6 ± 0,4 paroms po paršelių atjunkymo, 2-5 vadų po 4,1±0,64 parų, o 6-8 vadų paršaved÷ms po 4,09 ± 0,53 parų.
Greičiausiai ruja po paršelių atjunkymo pasireišk÷ 6-8 vadų paršaved÷ms, 0,2 proc greičiau negu 2-5 vadų kiaul÷ms ir 12,9 proc greičiau negu pirmaved÷ms. (p>0,05)
Paršavedžių amžius rujos pasireiškimui nuo paršelių atjunkymo paromis didel÷s įtakos netur÷jo.
3.4 1 pav. Paršavedžių amžiaus įtaka laikui iki rujos (a:b, b:c, a:c p> 0,05.)
3.5 Paršavedžių amžiaus įtaka vados dydžiui
Kaip matome 3.5.1 pav., 1 vadoje vidutinis atvestų paršelių skaičius buvo 14,75 ± 0,79, 2 – 5 vadose 15,48 ± 0,39 paršelių, o 6 – 8 vadose 15,0 ± 0,73 paršelių.
Daugiausia paršelių atvesta 2 – 5 vadose, 3,1 proc daugiau nei 6 – 8 vadose ir 4,7 proc daugiau lyginant su 1 vados paršaved÷mis. (p<0,05)
Paršaved÷s amžius turi įtakos vados dydžiui.
3.5.1 pav. Amžiaus įtaka vados dydžiui. (a:b p < 0,05; b:c p <0,05; a:c p<0,05)
Amžiaus įtaka vados dydžiui
14.2 14.4 14.6 14.8 15 15.2 15.4 15.6
1 vada 2 - 5 vada 6 - 8 vada
Paršavedžių amžius pagal vadas
V a d o s d y d is
3.6 Paršavedžių amžiaus įtaka paršingumo trukmei
Kaip matome 3.6 1pav., pirmavedžių paršingumas truko 116,98 ± 0,27 parų, 2-5 vadų 117,28 ± 0,23 parų, o 6-8 vadų paršavedžių paršingumas truko 117,36 ± 0,38 parų.
Trumpiausiai paršingumas truko pirmavedžių kiaulių, 0,3 proc trumpiau negu 2-5 vadų ir 0,4 proc trumpiau nei 6-8 vadų paršavedžių. (p>0,05)
Paršaved÷s amžius paršingumo trukmei įtakos netur÷jo.
3.5 1pav. Paršavedžių amžiaus įtaka paršingumo trukmei (a:b, b:c, a:c p>0,05.)
4. Tyrimų rezultatų apibendrinimas
Mūsų tyrimo duomenimis aplinkos temperatūra rujos pasireiškimui nuo paršelių atjunkymo laikui įtakos netur÷jo, statistiškai šis tyrimas n÷ra patikimas (p>0,05). Po paršelių atjunkymo ruja greičiausiai pasireišk÷ esant aukščiausiai aplinkos temperatūrai (10 – 16,5º C), tai yra 2 valandomis ir 24 minut÷mis greičiau nei esant minusinei temperatūrai ir 4 valandomis bei 48 minut÷mis greičiau nei esant optimaliai 1,5 - 10ºC temperatūrai.
V. Riškevičien÷s (1995) tyrimas parod÷, kad vasarą per 10 dienų po nujunkymo rujojo 11,1 proc mažiau kiaulių negu žiemą, 4,6 proc mažiau, negu pavasarį ir 0,73 proc mažiau, negu rudenį.
Tyrimai parod÷, kad aplinkos temperatūra tur÷jo įtakos atvestų paršelių skaičiui. Vasaros metu esant 10 - 16,5ºC temperatūrai s÷klintos kiaul÷s atved÷ 1,5 proc mažiau paršelių (15,06) negu s÷klintos pavasarį, esant 1,5 - 10ºC temperatūrai (15,3) ir beveik nesiskyr÷ nuo žiemą s÷klintų kiaulių atvestų paršelių (15,0), kai aplinkos temperatūra buvo -3 - -2,5ºC. (p<0,05) Tokius tyrimus gavo ir Mike A. Varley (2001). Jis teigia, kad vasaros ir ankstyvo rudens m÷nesiais s÷klintos paršaved÷s atveda 1-3 paršeliais mažiau lyginant su s÷klintomis pavasarį ar žiemą. Tai siejama su aukštesn÷s temeratūros žalingu poveikiu embrionams, nes sukelia jų mirtingumą sutrikdydamas kraujotaką gimdoje ir taip paveikdamas paršaved÷s lytinių organų fiziologiją.
L. Firkins (1999) teigimu, esant aukštesnei temperatūrai sutrinka ar neįvyksta ovuliacija, suprast÷ja apvaisinimas, apvaisinama mažiau kiaušialąsčių.
Aplinkos temperatūra didel÷s įtakos paršingumo trukmei netur÷jo. Mūsų duomenimis paršavedes veikiant skirtingai aplinkos temperatūrai paršingumo trukm÷ skyr÷si tik keletu valandų. Paršingumo trukm÷s skirtumas tarp minusin÷je temperatūroje paršingų kiaulių ir kiaulių, kurios buvo paršingos esant aukščiausiai aplinkos temperatūrai (10 – 16,5 ºC) siek÷ 3 valandas ir 48 minutes, tarp minusin÷s temperatūros ir 1,5 - 10ºC aplinkos temperatūros – 5 valandas ir 28 minutes, o tarp 1,5 - 10ºC ir 10 – 16,5 ºC – 2 valandos ir 48 minut÷s. (p<0.05)
H. Heitmano ir E. H. Hugho (2000) tyrimai parod÷, kad paršingumo trukmei aplinkos temperatūra didel÷s įtakos netur÷jo ir esant minusinei temperatūrai truko apytiksliai 1 para trumpiau nei esant aukštesnei temperatūrai.
V. Riškevičien÷s (1995) teigimu vasaros m÷nesiais, ypač liepą, žymiai sumaž÷ja paršavedžių vislumas.
Mūsų tyrimo duomenimis paršavedžių amžius įtakos rujos pasireiškimui po paršelių atjunkymo laikui netur÷jo. Blogiausi rodikliai pirmaparšių kiaulių, tai yra ruja pasireišk÷ po 0,51 paros ilgiau nei 6-8 vadų paršaved÷ms ir 0,5 paros ilgiau negu 2-5 vadų paršaved÷ms. Statistiškai šie duomenys n÷ra patikimi (p>0,05), tod÷l laikoma, kad veiksnys įtakos netur÷jo.
Tyrimas parod÷, kad paršavedžių amžius tur÷jo nežymios įtakos atvestų paršelių skaičiui. Didžiausių vadų sulauk÷me iš 2 – 5 apsiparšiavimo kiaulių (15,48 ± 0,39 paršelių) tai yra 3,1 proc daugiau nei iš 6 – 8 apsiparšiavimo kiaulių (15,0 ± 0,73 paršelių) ir net 4,7 proc daugiau lyginant su 1 vados paršaved÷mis (14,75 ± 0,79) (p<0,05).
Vados dydis paprastai yra mažiausias pirmos vados, antros- penktos vados būna didžiausias ir toliaus išlieka pastovus arba neženkliai maž÷ja (http://www.thepigsite.com/articles/?Display=304).
Atlikto tyrimo duomenimis paršaved÷s amžius įtakos paršingumo trukmei beveik netur÷jo. Trumpiausiai paršingumas truko pirmavedžių kiaulių, 2 valandomis ir 24 minut÷mis trumpiau negu 2-5 vadų ir 4 valandomis ir 48 minut÷mis trumpiau nei 6-8 vadų paršavedžių. Statistiškai šie duomenys n÷ra patikimi (p>0,05), tod÷l laikoma, kad veiksnys įtakos netur÷jo.
V. Riškevičien÷ (1995) teigia, kad geriausi reprodukcijos rezultatai yra 2 – 5 apsiparšiavimo kiaulių. Pirmaparš÷s atveda iki 25 proc mažiau paršelių nei 2 – 5 apsiparšiavimo kiaul÷s. Vyresnių kaip 5 apsiparšiavimo kiaulių reprodukciniai rodikliai blog÷ja.
Aukštesn÷je temperatūroje laikomos kiaul÷s atved÷ mažiau paršelių, bet kitiems reprodukciniams rodikliams didel÷s įtakos netur÷jo.
5. IŠVADOS
1. Paršavedžių reprodukcija priklauso nuo daug faktorių: lytin÷s sistemos iššivystymas, ūkio vadyba ir darbo organizavimas, ovuliacijos lygis (ovulation rate), kiaušidžių hipofunkcija, paršavedžių nevaisingumas, paveldimi faktoriai, embrioninis mirtingumas, adaptacija ir stresas, veisl÷.
2. Aplinkos temperatūra tur÷jo įtakos paršavedžių reprodukcijai, nors gauti rezultatai statistiškai nepatikimi. Greičiausiai ruja po atjunkymo pasireišk÷ esant 10 – 16,5º C aplinkos temperatūrai, tai yra 2,2 proc. greičiau, nei esant neigiamai aplinkos temperatūrai (-3 - -2,5ºC) ir 4,5 proc greičiau, nei esant 1,5 - 10ºC.
Daugiausiai paršelių atved÷ kiaul÷s, s÷klintos esant 1,5 - 10ºC aplinkos temperatūrai, 1,9 proc daugiau negu esant -3 - -2,5ºC temparatūrai ir 1,5 proc daugiau negu esant 10 – 16,5ºC temperatūrai. Ilgiausiai paršingumas truko prie 1.5 - 10ºC temperatūros, 0,08 proc ilgiau lyginant su 10 – 16,5 ºC temperatūra ir 0,1 proc ilgiau, nei prie -3 - -2,5ºC temperatūros.
3. Paršavedžių amžius reikšmingos įtakos reprodukcijai netur÷jo. Greičiausiai ruja po paršelių atjunkymo pasireišk÷ 6-8 vadų paršaved÷ms, 0,2 proc greičiau negu 2-5 vadų kiaul÷ms ir 12,9 proc greičiau negu pirmaved÷ms. Gauti rezultatai statistiškai nepatikimi.
Daugiausia paršelių atvesta 2 – 5 vadose, 3,1 proc daugiau nei 6 – 8 vadose ir 4,7 proc daugiau lyginant su 1 vados paršaved÷mis.
Trumpiausiai paršingumas truko pirmavedžių kiaulių, 0,3 proc trumpiau negu 2-5 vadų ir 0,4 proc trumpiau nei 6-8 vadų paršavedžių.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Almond G. W. Seasonal infertility in female pigs. Seminaro medžiaga. North Carolina State University, 1992. http://mark.asci.ncsu.edu/HealthyHogs/book1992/almond1.htm. Prieiga per internetą 2012 11 03
2. Bagdonas J. „ Kiaulių chlamidioz÷ ir jos diferencin÷ diagnostika“ Kaunas, 1998m. P. 6 – 27.
3. Bettencourt C. M. V., Chaveiro M. P. L., Matos C.A.P. Effects of season of birth and boar exposure on age at puberty in Iberian gilts. 49th Annual Meeting of the European Association for Animal Production. Session I: Animal Physiology Warsaw, 1998. P. 1 – 5.
4. Biksi I. Some aspects of urogenital trach diseases of female breeding spine // Szent Istvan Eguetem Alatorvos – tudomanyi doctori Iskola, Budapest, 2002m., P. 7 – 42;
5. Bishop D. K. Reproductive management: A scientist in production clothing. Advances in Pork Production, 2003. Vol. 14. P. 263 - 268.
6. Bloemhof S., Van der Waaij E. H., Knol E. F. Heat stress and reproductive capacity of sows in Spain. Colloquium Animal Breeding and Genomics Centre. The Netherlands, 2007.
http://www.abg.wur.nl/NR/rdonlyres/39AB7BBB-2055-417C-8B7F-CCE817F91CD3/43363/saskia_bloemhof_jun2007.pdf. Prieiga per internetą 2012 03 17.
7. Černiauskien÷ J., Kiaulių š÷rimas pagal reprodukcijos tarpsnius. // Mano ūkis. 2008/kovas. P. 38-48.
8. Chung W. B., Cheng W. F., Wu L. S., Yang P. C. The use of plasma progesterone profiles to predict the reproductive status of anestrous gilts and sows. Theriogenology, 2002. Vol. 1. No. 58(6). P. 1165– 1174.
9. Drickamer L. C., Arthur R. D., Rosenthal T. L. Conception failure in swine: Importance of the sex ratio of a females birth litter and test of other factors. Journal of animal science. Southern Illinois University, 1997. Vol. 75. P. 2192 – 2196.
11. Firkins L. Seasonal infertility in swine. Stations University of Illinois College of Veterinary Medicine. 1999. http://www.cvm.uiuc.edu/ope/enotes/showarticle.cfm?id=43 Prieiga per internetą 2012 12 02.
12. Gerulis G. „Kiaulių chlamidijoz÷s paplitimas ir diagnostikos metodų palyginamasis įvertinimas“ 2003m., Disertacija P. 25;
13. Gourdine J. L., Bidanel J. P., Noblet J., Renaudeau D. Effects of season and breed on the feeding behavior of multiparous lactating sows in a tropical humid climate. Journal of animal science. 2006. Vol. 84. P. 360 – 480.
14. Heinonen M., Leppavouri A., Pyorala S. Evaluation of reproductive failure of female pigs based on slaughterhouse material and herd record survey. Anim Reprod Sci., 1998. Vol. 11. No. 52 (3). P. 235 - 244.
15. Yang H., Foxcroft R. G., Pettigrew E. J., Johnston L. J., Shurson G. C., Costa A. N., Zak L. J. Impact of dietary lysine intake during lactation on follicular development and oocyte maturation after weaning in primiparous sows. J. Anim. Sci., 2000. Vol. 78. P. 993 – 1000.
16. Jankevičiūt÷ N., Žilinskas H. Kai kurių veiksnių įtaka įvairių veislių kuilių spermos kokybei. Veterinarija ir zootechnika. 2002. T.19 (41). P. 15 – 19.
17. Jokubka R., Miceikiene I. Streso geno paplitimas tarp Lietuvos veislininkystes imonese veisiamu kuiliu. Veterinarija ir zootechnika. Kaunas. 2001. T. 14 (36). 67–72 p.
18. Juškien÷ V., Razmait÷ V., Šiukštus A., Juška R., „Kiaulių auginimas“ Vet info LVA Lietuvos gyvulininkyst÷s institutas 2003. Nr. 8/19, P.17- 28, 47-49.
19. Karvelien÷ B., Riškevičien÷ V. Paršavedžių reprodukcinių organų kitimas lytinio ciklo metu. Veterinarija ir zootechnika. 2006. T. 34 (56). P. 11 – 17.
20. Karvelien÷ B., Žilinskas H., Sutkevičien÷ N., Riškevičien÷ V. Paršavedžių gimdos endometriumo pokyčiai sutrikusio lytinio ciklo ir anoestrus metu. Veterinarija ir zootechnika. 2009. T. 47 (69). 2009 21. Kertenis D., Žilinskas H., Januškauskas A., Kai kurių veiksnių įtakos paršavedžių apsivaisinimo rodikliams įvertinimas. Vet. ir Zoo., 2007. T. 37 (59). P. 34-39
22. Kerzien÷ S., Juozaitien÷ V., Lietuvos baltųjų veisl÷s kiaulių reprodukcinių savybių selekciniai- genetiniai parametrai. Vet. ir Zoo., 2002. T. 17. (39). P. 78-82.
23. Knox R. V. and Rodriguez Zas. Factors influencing estrus and ovulation in weaned sows as determined by transrectal ultrasound. J. Anim. Sci., 2001. Vol. 79. P. 2957 - 2963.
24. Kulpys J. „ Veislinių paršavedžių š÷rimo ypatumai " // Vetinfo 2002/3 P. 12-15; 25. Kulpys J. Kas žinotina kiaules auginančiam ūkininkui. Žem÷s ūkis. 2006. N.3. p. 17 26. Lazaraitis B. „Gyvulių veisimas“ Vilnius, 1988 m.
27. Levis D. G. What’s New with Seasonal Infertility. 2002.
http://porkinfo.osu.edu/Word%20Documents /seasonalfertilityDL.doc. Prieiga per internetą 2012 10 05.
28. Lucy M. C., Liu J., Boyd C. K., Bracken C. J. Ovarian follicular growth in sows. Reprod. Suppl., 2001. No. 58. P. 31 - 45.
29. Marois D. , Brisbane J. R., and Laforest J. P. Accounting for lactation length and weaningto-conception interval in genetic evaluations for litter size in swine. J. Anim. Sci., 2000.Vol. 78.P.1796-1810.
30. Merks J., Ducro-Steverink D., Feitsma H. Management and genetic factors affecting fertillity in sows. Reproduction domestical animal. 2000. N. 35. P. 261–266.
31. Miceikien÷ I. , Kriauzien÷ J. , Pečiulait÷ N., Baltr÷nait÷ L. „Kiaulių veisimas ir genetika„ Kaunas 2007m.
32. Reproduction in farm animals Autorius (-iai): B. Hafez,Elsayed Saad Eldin Hafez P.16-28 33. Riškevičien÷ V. Kiaulių reprodukciją lemiantys veiksniai. Gyvulininkyst÷. 1995. N
27. P. 85.
34. Rozeboom K., See T., Flowers B. Coping with seasonal infertility in the sow herd: Part I. Swine news. 2000. Vol. 23. N. 3. http://mark.asci.ncsu.edu/Swine_News/ 2000/sn_v2303.htm. Prieiga per internetą 2012 12 14.
35. Shukken Y. H., Buurman J., Huirne R. B. M., Willemse A. H., Vernooy J. C. M., Broek J., Verheijden J. H. M. Evaluation of optimal age at first conception in gilts from data collected in commercial swine herds. Journal of animal science. 1994. N.72. P. 1387 – 1392.
36. Šveistys J., Razmait÷ V., Juškien÷ V., Juška R., „Kiaulių auginimas“ ,Vilnius 2005. P. 35- 39, 44 - 47.
37. Tummaruk P., Lundeheim N. Einarrson S. and Dalin A. M. Reproductive performance of purebred Swedish Ladrace and Swedish Yorkshire sows: I. Seasonal variation and parity influence. Acta Agric. Scand., Sect. A, Animal Sci., 2000. Vol. 50. P. 205-280.
38. Tast A. Endocrinological basis of seasonal infertility in pigs. Academic dissertation. ISBN 952 – 10 – 0655 - 2. 2003. P. 9 – 28.
39. Tast A., Halli O., Ahlstro S., Andersson H., Love R. J., Peltoniemi O. A. T. Seasonal alterations in circadian melatonin rhythms of the European wild boar and domestic gilt. Journal of Pineal Research. Finland, 2001. Vol. 30. P. 43 – 49.
40. Virolainen J. Post - breeding effects of feeding on reproduction in gilts and sows. Academic dissertation. ISBN 952 - 10 - 2432 - 1. 2005. P. 12 – 20
41. Vesseur P.C., Kemp B., den Harog, L. A. Factors affecting the weaning- to-estrus interval in the sow. J. Anim. Physio. Anim. Nutr., 1994. Vol. 72. P. 225-233.
42. Willis H. J., Zak L. J., Foxcroft. G. R. Duration of lactation, endocrine and metabolic state, and fertility of primiparous sows. Journal of animal science. University of Alberta. Canada, 2003. Vol. 81. P. 2088 – 2102.
43. http://cal.vet.upenn.edu/projects/swine/bio/fem/estr/ovulation.html. Prieiga per internetą 2012 08 24
44. http://www.aasv.org/shap/issues/v5n2/v5n2p49.pdf Prieiga per internetą 2011 12 28 45. www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf Prieiga per internetą 2012 09 15
46. http://ressources.ciheam.org/om/pdf/s20/CI010918.pdf Prieiga per internetą 2012 10 29
47. http://www.journalofanimalscience.org/content/8/2/171.full.pdf Prieiga per internetą 2012 11 12 48. (http://www.ansc.purdue.edu/swine/porkpage/repro/physiol/reppaper.htm) Prieiga per internetą 2012 12 02
