LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Elvinas Andziulaitis
Kalakutų eimeriozės paplitimas ir palyginamasis
įvertinimas „X“ ūkyje
The prevalence and comparative analysis of turkeys Eimeria spp.
in “X” farm
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kalakutų eimeriozės paplitimas ir palyginamasis įvertinimas „X“ ūkyje“.
1. Yra atliktas mano paties.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
Elvinas Andziulaitis
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Elvinas Andziulaitis
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Prof. habil. dr. Saulius
Petkevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Turinys
SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1. Kalakutų eimeriozės sukėlėjai ... 9
1.2. Sukėlėjų taksonominė klasifikacija ... 10
1.3. Morfologija ... 10
1.4. Epidemiologiniai duomenys ... 12
1.5. Gydymas ir profilaktika ... 14
1.6. Diagnostika ... 16
2. TYRIMŲ MEDŽIAGA IR METODIKA ... 17
2.1. Modifikuotas McMaster metodas ... 17
2.2. Darbo eiga……….………...18
2.3. Statistinė analizė………..………20
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 21
3.1. Vidutinis Eimeria oocistų skaičius, skirtingose amžiaus grupėse ... 21
3.2. Eimeria paplitimas skirtingose amžiaus grupėse……….22
3.3. Eimeria spp. paplitimas tarp lyčių, skirtingose amžiaus grupėse ... 23
3.4. Eimeria spp. rūšių paplitimas, tarp lyčių skirtingose amžiaus grupėse ... 26
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS ... 29
IŠVADOS ... 32
REKOMENDACIJOS ... 33
4
SANTRUMPOS
Eimeria spp .- Eimeria rūšys
E. meleagrimittis – Eimeria meleagrimittis E. meleagridis – Eimeria meleagridis E. dispersa – Eimeria dispersa
Polimerazės grandininė reakcija - (PGR) Oocistų skaičius grame išmatų – (OSG)
5
SANTRAUKA
Kalakutų eimeriozės paplitimas ir palyginamasis įvertinimas „X“ ūkyje
Elvinas Andziulaitis Magistro baigiamasis darbas
Magistro baigiamąjį darbą sudaro įvadas, literatūros apžvalga, tyrimui naudotos medžiagos ir metodai, tyrimo rezultatai, tyrimų rezultatų aptarimas, išvados, rekomendacijos ir literatūros sąrašas. Darbo apimtis - 36 psl., panaudota 40 literatūros šaltinių. Tyrimo rezultatai pateikiami 8 lentelėse ir 6 paveiksluose. Pagrindinis darbo tikslas – remiantis laboratoriniais tyrimais nustatyti kalakutų eimeriozės paplitimą ir atlikti palyginamąjį įvertinimą, t.y. ištirti eimerijų paplitimą tarp skirtingų kalakutų amžiaus ir lyčių grupių; nustatyti eimerijų paplitimą kalakutų fermų kraike; Identifikuoti labiausiai paplitusias kalakutų eimerijų rūšis.
Tyrimai buvo atlikti X“ ūkyje nuo 2018 m. balandžio iki 2018 m. rugsėjo mėn. Šiuo laikotarpiu X“ ūkyje atsitiktine tvarka buvo surinkta ir ištirta 411 kalakutų išmatų mėginių bei 150 kraiko mėginių, naudojant McMaster modifikuotą metodą. Atlikto tyrimo metu išmatų mėginiuose buvo identifikuotos trys kalakutų Eimeria rūšys - E. meleagrimitis, E. meleagridis ir E. dispersa. Iš 411 išmatų mėginių, teigiami buvo 65 (15,81 proc.). Atlikus 150 kraiko mėginių analizę, teigiamų mėginių nustatyta 17 (11,33 proc.). Atliktų tyrimų metu nustatyta, kad eimerijų oocistų išskyrimas su amžiumi pas kalakutus ženkliai sumažėja, t.y. pas 14-21 sav. kalakutus eimerijų oocistų skaičius išmatose buvo 2,5 karto mažesnis lyginant su 0-7 sav. amžiaus kalakutais. Nustatyta, jog Eimeria
spp. išmatose, labiausiai buvo paplitusi buvo tarp 0-7 sav. kalakutų amžiaus grupės (21,09 proc.);
mažiau paplitusi 7-14 sav. amžiaus grupėje (15,43 proc.); ir mažiausiai paplitusi, buvo vyriausioje 14-21 sav. amžiaus kalakutų grupėje (9,56 proc.). Ištirta, kad Eimeria spp. išmatose, labiausiai paplitusi buvo tarp patelių 0-7 sav. amžiaus grupėje (28,37 proc.), kai toje pačioje amžiaus grupėje paplitimas pas patinus siekė tik 13,69 proc. Kiek mažesnis eimerijų paplitimas išmatose buvo 7-14 sav. amžiaus grupėje, pas pateles (20,83 proc.), o pas patinus 10,38 proc. Tyrimo metu nustatyta, jog rečiausiai Eimeria spp. buvo paplitusi 14-21 sav. amžiaus grupėje, pas patinus (3,80 proc.) ir pas pateles (17,50 proc.).
6
SUMMARY
The prevalence and comparative analysis of turkeys Eimeria spp. in “X” farm
Elvinas Andziulaitis Master‘s thesis
Master‘s thesis consists of introduction, review of literature, materials and methods, results, discussion, conclusions, recommendations and list of literature. The thesis consists of 36 pages and 40 sources of literature were used. The data is presented in 8 tables and 6 pictures. The main goal of the research was to investigate the prevalence and to determine the common species of turkeys
Eimeria spp. in Lithuania “X” farm. In addition, the influence of birds age, sex on infection
intensivity and litter contamination with Eimeria was investigated.
The study was performed from April to September of 2018 and lasted for 21 week, when one generation of turkeys was grown. In random order 411 turkey faecal samples and 150 litter samples were investigated using modified McMaster technique. Three species of Eimeria in turkeys in Lithuania „X“ farm were identified - E. meleagrimitis, E. meleagridis and E. dispersa. It was shown, that 65 (15,8 %) of faecal samples and 17 (11.3%) of litter samples were positive to
Eimeria infection. More often Eimeria occured in faeces of 0-7 weeks turkeys (21.1 %) compared
to groups of 7-14 weeks (15.4 %) and 14-21 weeks of age (9.6%), respectively. In addition, amount of excreated Eimeria oocysts in faeces significantly decreased with age, e.g. in turkeys of 14-21 weeks OPG was 2.5 times lower compred to turkeys of 0-7 weeks. Finally, in turkey females of 0-7 weeks Eimeria spp. were more common (28.4% of positive faecal samples) compared to turkey males at the same age - 13.7% of positive faecal samples.
7
ĮVADAS
Paukštininkystė yra viena rentabiliausių žemės ūkio šakos dalių, nes paukštiena yra greičiausiai užauginama ir pigiausia mėsa. Naudojant modernias technologijas broileriui išauginti užtenka 6 savaičių. Tuo tarpu kalakutai užauginami per 20-22 savaites. Kalakutienos šalyje suvartojama kasmet vis daugiau. Tai siejama su sveiko maitinimosi plitimu, nes dėl baltymų, vitaminų, mineralinių medžiagų gausos, bei mažo riebalų kiekio kalakutiena yra pati geriausia paukštienos rūšis. Lietuvos žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo informacijos centro duomenimis 2018 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje buvo laikoma apie 240 tūkst. kalakutų. Dėl didėjančios šviežios kalakutienos paklausos ir kainos vidaus rinkoje kalakutienos gamyba Lietuvoje per kelis metus padidėjo 25,6 proc. Lietuvoje pradėtos diegti ir naudoti modernios užsienyje taikomos inovatyvios, kompiuterizuotos technologijos, kai paukščiai auga specialiai pritaikytose fermose ir gali išeiti į lauką (1).
Tačiau mokslinių tyrimų apie kalakutų tarpe plintančias invazines ligas labai trūksta. Viena iš didžiausių problemų pauštininkystėje yra eimeriozė. Paukščių eimeriozė – plačiai paplitusi naminių ir laukinių paukščių ypač broilerių virškinamojo trakto parazitinė liga, kurios profilaktikai, gydymui ir vakcinacijai vien tik Europoje kasmet išleidžiami milijonai Eurų. Pastaraisiais metais buvo atlikta nemažai mokslinių tyrimų apie vištų ir broilerių Eimeria genties pirmuonių sukeliamas parazitines ligas. Kalakutų eimeriozė lyginant su broileriais ne tokia patogeniška ir rečiau pasitaikanti parazitinė liga, todėl yra gana mažai ištirta ir trūksta tiek epidemiologinių, t.y. kalakutų eimeriozės paplitimo, tiek kontrolės ir profilaktikos priemonių mokslinių tyrimų. Pasaulyje yra užregistruotos septynios kalakutų Eimerijų rūšys iš kurių tik trys yra patogeniškos (2). Nepaisant, kad dažnai užsikrėtę kalakutai neturi jokių klinikinių ligos požymių, dėl ženkliai sumažėjusio pašaro įsisavinimo, kūno svorio nepriaugimo, pažeistos maisto medžiagų absorbcijos ir galimų kritimų gaunami nemaži ekonominiai nuostoliai. Dažniausiai kalakutų eimeriozės kontrolė ir profilaktika yra atliekama remiantis broilerių tyrimų rezultatais, kas dažnai būna neefektyvu, nes broileriams taikomos eimeriozės kovos priemonės dažniausiai yra per intensyvios ir netinkamos kalakutams (3). Duomenų apie kalakutų fermose esančią eimeriozės situaciją labai trūksta, o apie kalakutų eimeriozės situaciją ir paplitimą Lietuvoje jokios mokslinės informacijos nepavyko surasti.
8 Darbo tikslas: Nustatyti kalakutų eimeriozės paplitimą ir ir atlikti palyginamąjį
įvertinimą „X“ ūkyje.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti kalakutų eimerijų paplitimą X ūkyje.
2. Palyginti eimerijų paplitimą tarp skirtingų kalakutų amžiaus ir lyčių grupių. 3. Ištirti eimerijų paplitimą kalakutų fermų kraike.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kalakutų eimeriozės sukėlėjai
Pasaulyje pas naminius ir laukinius kalakutus yra identifikuotos septynios Eimeria spp. rūšys iš kurių patogeniškos yra trys E. meleagrimitis, E. adenoeides ir E. gallopavonis (2). Esant šiųrūšių paplitimui pas kalakutus ženkliai išauga gaištamumas bei sumažėja priesvoriai. Imliausi yra jauni kalakučiukai kuriems praėjus 5-7 dienoms po inkubacijos pasireiškia plonosios žarnos uždegimas – enteritas (4). Esant E. meleagrimitis infekcijai pasireiškia katarinis enteritas, tuštinamasi vandeningomis išmatomis; E. gallopavonis sukelia klubinės žarnos hemoragijas, yra siejama su dideliu gaištamumu. Ištirta, kad esant E. adenoeides infekcijai pasireiškia aklosios ir klubinės žarnos edema, hemoragija, žarnų sienelės taškinės kraujosruvos. Nepatogeniškos rūšys E.
meleagridis, E. innocua, ir E. subrotunda, pagrįstos klinikių požymių nepasireiškimu, net atlikus
paukščių užkrėtimą dideliais kiekiais. Paskutinioji vidutiniškai patogeniška rūšis – E. dispersa, kurios užsikrėtimo metu klinikiniai požymiai nepasireiškia, yra įrodyta jog didelis kiekis šių parazitų mažina klubinės ir tuščiosios žarnos epitelio gaurelių ilgį. Literatūroje rašoma, jog dažniausiai į rizikos grupę patenka 3-8 savaičių kalakučiukai, tačiau kartais sergamumas pasireiškia ir vyresnėse nei 3 mėnesių paukščių grupėse (5).
10
1.2. Sukėlėjų taksonominė klasifikacija
Būrys: Protozoa Pobūris: Sporozoa Klasė: Coccidia Gentis: Eimeria Rūšis: E. meleagrimitis E. adenoeides E. gallopavonis E. meleagridis, E. innocua, E. subrotunda E. dispersa
1.3. Morfologija
Eimeria spp – pirmuonys, priklausantys Coccidia klasei, parazituoja šeimininko plonajame
žarnyne. Eimerijos būna elipsės, ovalios arba pailgos formos. Vidutinis sporuliavusios oocistos dydis yra (24.9 μm x 17.0 μm). Būdingas tiesioginis vystymasis nėra tarpinio šeimininko. Inkubacinis periodas patekus pas šeiminiką trunka 3-5 dienas, priklausomai nuo Eimeria genties patogeniškumo. Eimerijų vystymosi ciklą sudaro trys etapai: šizogonija, gametagonija, oocistų formavimasis – sporogonija (2). Vystymosi ciklas susideda iš lytinio ir nelytinio dauginimosi, kuriam yra reikalingas stuburinis šeimininkas. Sporuliuota oocista patekusi į parazito šeimininko skrandį, suyra ir išleidžia sporocistas, kurios virškinamajame trakte veikiamos virškinimo fermentų bei tulžies suyra ir išleidžia sporozoitus. Šie lengvai prasiskverbia į virškinamojo trakto epitelį, kuriame formuoja šizontus, vyksta viduląstelinis dauginimasis, vadinamas šizogonija – (nelytinis dauginimasis) (9). Po dauginimosi virškinamojo trakto epitelio ląstelėse, šizontai plyšta iš jų išsilaisvine sporozoitai, palieka mirusias-žuvusias ląsteles, skverbiasi į kitas ir formuoja antros kartos šizontus. Pasibaigus šizogonijai, kiekviena antros kartos šizontų užkrėsta ląstelė vystosi į vyrišką (mikrogameta) arba moterišką (makrogameta), šioms susiliejus susiformuoja oocista (10). Formavimosi metu, eozinofiliniai kūneliai, nesporuliuotoje oocistoje formuoja storą, apsauginę, sienelę. Su išmatomis iš šeimininko į aplinką, pasišalinusios oocistos, praeina paskutinę - sporogonijos stadiją, ir tampa sporuliavusia oocista. Sporuliavusi oocista turi 4 sporocistas, kiekvienoje sporocistoje yra 2 sporozoitai, t.y. 8 sporozoitai, vienoje sporuliavusioje oocistoje.
11 Oocistos geriausiai sporuliuojasi esant +25-30°C temperatūrai, ir kai aplinkoje yra 40-70% drėgmės. Oocistos naujiems šeimininkams gali būti perduodamos fekaliniu oraliniu būdu arba tiesiogiai iš aplinkos arba per rezervuarinius šeimininkus. Nuo Eimeria rūšies priklauso oocistų atsiradimas išmatose; E. dispersa išmatose aptinkama po inkubacijos praėjus 4 dienoms, E.
meleagrimitis, ir E. adenoeides išmatose aptinkamos praėjus 5 dienoms, po užsikrėtimo (9, 10, 11).
1. Lentelė. Eimeria spp. morfologija, inkubacinio periodo trukmė, bei lokalizacija (12).
Rūšis Dydis, μm Forma Lokalizacija Inkubacija
E.meleagrimitis 18.0x15.3 1 19.2x16.3 1 20.3x16.4 2 26.1x21.0 2
Ovali Tuščioji žarna, dvylikapirštė žarna, tiesioji bei aklosios žarnos.
120-120h
E. dispersa 25.1x19.7 1 26.1x21.0 2
Ovali Nuo dvylikapirštės plinta žarnynu žemyn iki aklųjų žarnų.
114-120h
E. adenoeides 25.6x16.3 1 25.6x16.6 2
Elipsės Aklosiose žarnose, tiesiojoje žarnoje. 114-132h E. gallopavonis 26.3x16.9 2 26.6x16.4 1 27.1x17.2 1 29.5x19.5 2
Elipsės Galinė dalis Aklųjų žarnų, klubinės ir tiesiosios žarnos. 126-132h E. meleagridis 22.5x16.3 1 22.9x16.6 2 23.8x17.4 1 24.4x18.1 1 27.1x17.2 2
Ovali Vidurinėje dalyje aklųjų žarnų, ir tuščiojoje žarnoje. Tiesiojoje žarnoje. 102-108h E. innocua 21.2x18.51 22.4x20.9 1 23.9x20.9 2 Ovali Dvylikapirštėje, tuščiojoje žarnose, ir aukštesnėje klubinės žarnos dalyje. 108-114h
E. subrotunda 21.8x19.8 1 Ovali Dvylikapirštėje, tuščiojoje žarnose, ir aukštesnėje klubinės žarnos dalyje.
12
1.4. Epidemiologiniai duomenys
Manoma, kad 1895 m. Eimeria oocistas pirmą kartą, studijuodamas histomonozę aptiko T.Smith, kalakuto aklojoje žarnoje (10). Oocistų forma ir struktūra, priminė Coccidium oviforme ir
Coccidium tenellum, pastaroji buvo aptikta vištų plonajame žarnyne, po kurio laiko buvo pervadinta
į Eimeria tenella. Vėliau, T. Smith 1916 metais oocistas identifikavo nugaišusių kalakutų išmatose. W. Johnson 1923 m. nustatė, kad kalakutų oocistų forma yra skirtinga lyginant su vištų eimerijų oocistomis. Kalakutų kokcidiozės tyrimų pradininkai yra 19 amžiaus pabaigoje - 20 amžiaus pradžioje dirbę Š. Amerikos mokslininkai E.E. Tyzzer, E.N. Moore, M.J. Clarkson. M.J. Clarkson pirmas detaliai aprašė E. adenoeides, E. meleagridis, ir E. Meleagrimitis rūšis, taip pat atskleidė ir papildė, prieštai originaliuose aprašymuose neaprašytas šizontų stadijas. Buvo atrasta neatitikimų prieš tai aprašytų E. meleagrimitis, E. dispersa, ir E. gallopavonis rūšių šizogonijų ir gametogijų cikluose, jų dydžiuose, vystymosi ciklų laike.
Tyrimų apie eimeriozės paplitimą kalakutų ūkiuose palyginti su vištomis atlikta labai mažai ir jie daugiausia atliekami Š. Amerikoje bei Pietų Europoje (6). Tyrimuose atliktuose JAV nustatyta, kad komerciniuose kalakutų auginimo ūkiuose Eimeria spp. paplitimas siekia 40–60 proc. ir didelę dalį sudaro patogeniškos rūšys (13). Panaši situacija nustatyta ir Didžiojoje Britanijoje. Kanadoje 2017-2018 buvo atliktas kalakutų eimeriozės tyrimas, 5 regionuose: Ontario, Saskačevane, Britų Kolumbijoje, Albertoje, Naujojoje Škotijoje. Tyrimas atliktas 27 komerciniuose paukštynuose.
Eimeria spp. oocistos buvo mikroskopiškai identifikuotos net 84,6 proc. mėginių. Atlikus PGR
tyrimą mėginiuose buvo aptiktos 6 rūšys eimerijų - E. adenoeides, E. dispersa, E. gallopavonis, E.
13 2 lentelė. Eimeria spp. rūšių paplitimas keturiuose Turkijos regionų paukštynuose (15).
Paukštynai Iš viso 1 2 3 4 Mėginių skaičius 33 6 87 35 161 Skaičius užsikrėtusių (proc.) 5 (15.2) 4 (66.7) 2 (2.3) 17 (48.6) 28 (17.4) E.adenoeides - - - 1 (5.9) 1 (3.6) E.meleagridis 2 (40.0) 3 (75.0) - - 5 (17.9) E. meleagrimitis 2 (40.0) - 1 (50.0) 11 (64.7) 14 (50.0) E. meleagridis 1 (20.0) 1 (25.0) − 3 (17.6) 5 (17.8) E. meleagrimitis E. adenoeides - - 1 (50.0) 1 (5.9) 2 (7.1) E. meleagrimitis E. meleagrimitis - - - 1 (5.9) 1 (3.6) E. subrotunda
2 lentelėje pateikti rezultatai iš 161 mėginių, atliktų keturiuose Turkijos regionų paukštynuose. Ištirta, kad 28 (17,4 proc.) mėginių buvo teigiami. Nustatyta, kad 20 (71,4 proc.) iš teigiamų mėginių buvo nustatyta monovazija, o 8 (28,6 proc.) buvo nustatyta mišri eimerijų invazija. Mėginiuose buvo identifikuotos 3 Eimeria spp. rūšys, dažniausiai tai buvo mišri E.
meleagridis ir E. meleagrimitis invazija. Šio tyrimo tikslas remiantis rezultatais palyginti Eimeria spp. paplitimą ir rūšių įvairovę naminiuose kalakutuose skirtinguose tarp Turkijos ir Bulgarijos
regionuose.
Atliktuose tyrimuose nustatyta, kad 586 (54,4 proc.) iš 1077 mėginių rasta Eimeria spp. oocistų (15). Ištirta, kad 365 (62,3 proc.) teigiamų mėginių buvo rasta vienos rūšies eimerijų, ir 200 (34,1 proc.) buvo identifikuotos 2 rūšys eimerijų, o likusiuose (3,6 proc.) mėginiuose rastos 3 rūšys eimerijų. Nustatyta, kad labiausiai paplitusios buvo E. adenoeides ir E. meleagridis. Ištirta, kad 371 (63,6 proc.) užsikrėtusių paukščių infekcijos intesyvumas buvo žemas (iki 50 oocistų 1g išmatų). Didelis infekcijos intensyvumas nustatytas 5 (0.01 proc.) mėginiuose (nuo 500 iki 8200 oocistų 1g išmatų). Remiantis minėtų tyrimų rezultatais buvo nustatyta, kad Eimeria spp. paplitimas Turkijoje buvo mažesnis nei kaimyninėje Bulgarijoje, taip pat Bulgarijoje buvo identifikuota daugiau Eimeria spp. rūšių.
14
1.5. Gydymas ir profilaktika
Veiksminga kalakutų kokcidiozės kontrolės-profilaktikos programa apima antikokcidinius vaistus, gyvas vakcinas bei augalines medžiagas (13). Kalakutų kokcidiozė auginimo pramonėje 2017 m. pagal atliktus tyrimus JAV, užima 6 vietą, iš 36 ligų saraše (13). Kokcidiostatikai - produktai skirti sustabdyti kokcidiozės plitimą pramoniniuose kalakutų ūkiuose. Š. Amerikoje, JAV maisto ir vaistų administracijos (FDA) patvirtinti preparatai yra skirstomi į skirtingas grupes : dvivalenčiai jonoforai - lasalocidas (Avatec), ir vienvalenčiai jonoforai – monensinas (Coban) yra dažniausiai naudojami imuniteto stimuliavimo preparatai; Sintetiniai antikokcidiostatikai – tokie kaip zoalenas (Zoamix®); sulfadimetoksinas + ormetoprimas (RofenAid®) gali būti naudojami ištisus metus, vykdant rotacijos programa, taip pat gali būti maišomi su jonoforais. Rotacijos programa reguliariai keičiant skirtingus preparatus naudojama, siekiant išvengti antikokcidinio rezistensiškumo Eimeria. Tačiau rotuojant tik kelias preparatų klases, pasiekti ilgalaikį eimeriozės situacijos valdymą, gali nepavykti, dėl per ilgą laiko tarpą besivystančio Eimeria rezistensiškumo, todėl į rotacinę programą gali būti įterpiama „Shuttle“ programa. JAV komerciniuose ūkiuose kokcidiostatikai į pašarą pradedami dėti nuo 1 dienos amžiaus, ir baigiami kai kalakutai yra 9-12 savaičių. Gamintojas užtikrina imuniteto susidarymą per šį laikotarpį (3).
Europos Sąjungoje yra 2 licenzijuoti kokcidiocidiniai produktai skirti gydymui, o ne kokcidiozės profilaktikai. Amproliumas (Coccibal; Vetsonic) užtikrina efektyvumą nuo visų
Eimeria rūšių, yra skiriamas su geriamuoju vandeniu, 5-7 dienas iš eilės, dozavimas 20mg/kg.
Išlaukos laikotarpis mėsoje 0 dienų (16, 17). Taip pat yra naudojamas toltrazurilis (Toltra-K; Vetsonic) licenzijuotas gydymui tik nuo E adenoides ir E.meleagrimitis. Toltra-K rekomenduojama dozė - 7mg/kg; naudojamas 2 dienas iš eilės, su geriamuoju vandeniu, išlaukos laikotarpis 16 dienų (18). Atsižvelgiant į vis didėjantį atsparumą vaistams, ateties komercinė kalakutienos pramonė, gali priklausyti nuo gyvų kokcidiozės vakcinų. Dabartinės vakcinos yra skirstomos į dvi grupes : a) gyvos Eimeria vakcinos ir b) negyvos vietinės vakcinos. Tačiau šiuo metu rinkoje galima rasti tik gyvas Eimeria vakcinas. Gyvos vakcinos dar yra skirstomos į susilpnintas gyvas ir nesusilpnintas gyvas vakcinas (19). Nesusilpnintos vakcinos yra sudarytos iš nepakitusio parazito izoliato. Naudingiausias vakcinavimas yra kai naudojama mažesnė dozė nesusilpnintos kokcidiozės vakcinos, visam pulkui, ankstyvame kalakučiukų amžiuje, sukelianti tik silpną žarnyno pažeidimą (20). Gyvos susilpnintos vakcinos susideda iš izoliuoto parazito. Viena vakcina gali būti sudaryta iš 2-4 Eimeria rušių izoliatų. Nesusilpnintos vakcinos yra randamos ir patvirtintos tik Kanadoje ir JAV. Europos Sąjungos šalyse nesusilpnintų vakcinų naudojimas įstatymiškai neleidžiamas. Immucox® T – vienintelė patvirtinta vakcina JAV, turinti E. meleagrimitis ir E. Adenoides izoliatų (16). Vakcinavimo būdų yra įvairių, gali būti naudojamos vakcinavimo spintos, valgomasis gelis,
15 pašarų apipurškimas vakcina, vandens tiekimas kartu su sumaišyta vakcina, priklausomai nuo paukščių amžiaus ir vakcinos rūšies (21). Vienadieniai kalakučiukai dažniausiai yra vakcinuojami inkubatoriuje-dėžutėse, naudojant krentačio gelio lašus „Gelio lašo panaudojimas“. Tai pusiau automatinis, konvejerio tipo įrenginys, kuriame yra 33 adatos, lašinančios vakciną, gelio pavidalu, ant kalakučiukų. Ši technologija užtikrina, kad 90-95 proc. paukščiukų gautų reikiama vakcinos dozę (22, 23).
2 pav. Vienadienių paukščiukų vakcinavimas, naudojant automatizuotą konvejerio tipo įrenginį (22).
Sporuliavusių oocistų pašalinimas ir inaktyvavimas iš aplinkos yra labai svarbus etapas, norint užkirsti kelią eimeriozei. Yra įrodyta jog reguliariai valant – dezinfekuojant paukštidžių girdyklas – vandens lovius, yra mažinama tikimybė užsikrėsti kokcidioze (24). Eimeria spp. oocistos yra labai atsparios, įprastai naudojamiems cheminiams dezinfekantams. Tačiau amonio hidroksidas, amoniakas, vandenilio peroksidas ir anglies disulfido junginiai yra veiksmingi naudojant didelėmis koncentracijomis (25). Kraiko kiekio didinimas ir kaupimas paukštidėje gali neigiamai paveikti oocistų sporuliacija, dėl deguonies stygiaus. Susidaręs didelis kiekis amoniako, žudo oocistas. Tačiau padidėjus amoniako kiekiui kraike, slopinamas paukščių apetitas, pažeidžiami kvėpavimo takai ir predisponuojamos kvėpavimo takų infekcijos. Į kraiką pridėjus gesintų kalkių (5 kg/100 m2 grindų ploto) arba superfosfato (50-100 gm/m2 grindų ploto), kraikas sausėja ir slopinamas urėjos skilimas iki amoniako; gesintos kalkės taip pat naikina eimerijų oocistas kraike. Kitas svarbus etapas, dėl mažo dydžio kalakučiukai šėrimo metu, gali įšokti į lesyklas ir jas užteršti išmatomis, o šios su oocistomis, gali patekti i sveikų paukščių organizmą. Literatūroje yra rašoma, jog reikėtų atkreipti dėmėsį į nutekančius vandens sistemos taškus – vietas, kuriose yra didelis kiekis drėgmės, ir yra tinkama terpė oocistų sporuliacijai (26, 27). Taip pat buvo įrodyta, jog
16 ozonas inaktyvuoja oocistas (25). Norint išvengti mechaninio perdavimo tarp pulkų, veterinarijos gydytojai ir prižiūrėtojai turėtų keisti savo aprangą, bei vienkartinius antbačius. Kiekvienam
pastatui rekomenduojama skirti atskirą aptarnaujantį personalą (24).
1.6. Diagnostika
Eimeria oocistų aptikimui – nustatymui išmatose, yra naudojamas flotacijos ir McMasterio
metodai. Jei išmatose yra randama Eimeria spp. oocistų, reikėtų diferencijuoti ir identifikuoti ar rūšis yra patogeniška, pagal rūšies patogeniškumą, skirti gydymą ir profilaktiką. Kadangi mikroskopuojant yra sudėtinga nustatyti eimeria spp. rūšį, papildomai gali būti daroma polimerazės grandinės reakcija (PGR). Rūšis yra nustatinėjama, norint įvertinti atsparumą vaistams, siekiant skirti veiksmingus vaistus (4). Šiuo metu labiausiai paplitęs ir efektyviausias būdas nustatyti oocistų skaičių išmatose yra modifikuotas McMasterio metodas. Tai yra kokybinis metodas, kurio metu eimerijų oocisotos atsiskiria nuo nuosėdų, ir McMasterio kameroje dėl flotacijos tirpalo ir oocistų tankio skirtumo iškyla į viršų (28). Šiuo metu, mokslinėje literatūroje galima atrasti įvairių šio metodo modifikacijų, bei atnaujinimų, pagrindiniai skirtumai yra išmatų svoris, flotacinis tirpalas, kameros langelių skaičius, užpildomasis tūris ir centrifugavimo laikas. Remiantis Lietuvoje atliktu McMaster metodo modifikacijų vertinimo moksliniu tyrimų, buvo nustatyta, kad efektyviausia ir labiausiai moksliniams tyrimams tinkanti modifikacija dėl patikimesnių rezultatų yra S. A. Henriksen ir K. Aagaard (1976). Išmatų ir vandens santykis yra (1:14). Modifikacijos jautrumas iki 20 kiaušinėlių viename grame išmatų (29). Šiuo metu dažniausiai naudojamas su fermentais susijęs imunosorbentinis testas (ELISA) paremtas merozoitu antigenais.Tačiau, šio testo pagalba, aptikti imunoglobulinai IgG ar IgY šeimininko organizme, nurodo jog, parazitas jau yra replikavesis ir gerai įsitvirtinęs. ELISA testas yra naudingas antrinio imuninio atsako nustatymui po vakcinacijos, bei pulko imuniteto įvertinimui (10).
17
2. TYRIMŲ MEDŽIAGA IR METODIKA
Tyrimai buvo atlikti nuo 2018 m. balandžio iki 2018 m. rugsėjo mėn. kalakutų auginančiame „X“ ūkyje, kuriame buvo laikoma 18340 kalakutų. Išmatų ir kraiko mėginiai buvo imami individualiai, naudojant vienkartinius plastikinius, užsegamus maišelius, ant kurių buvo užrašoma mėginio ėmimo data, paukštidės numeris, ir paukščių amžius. Mėginiai buvo laikomi laboratorijos šaldytuve +4°C temperatūroje, ne ilgiau kaip savaitę.
Kalakutų Eimeria spp. paplitimo įvertinimui „X“ ūkyje, Išmatų ir kraiko mėginiai buvo imami tiems patiems kalakutams reguliariai kas antrą savaitę. Vėliau pagal tame ūkyje naudojamą kalakutų auginimo sistemą, mėginiai buvo skirstomi pagal kalakuto amžių į tris amžiaus grupes: 0-7 sav., 7-14 sav. ir 14-21 sav. Iš kiekvienos amžiaus grupės buvo ištirta apie 150 mėginių. Viso ištirta 411 mėginių. Taip pat iš kiekvienos amžiaus grupės buvo paimta po 50 kraiko mėginių. Viso ištirta 150 kraiko mėginių. Tyrimai buvo atlikti laikantis visų gyvūnų gerovės reikalavimų reglamentuotų teisės aktų. Laboratoriniai tyrimai buvo atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) Veterinarinės akademijos (VA) Veterinarinės Patobiologijos katedros, parazitologijos laboratorijoje. Eimeria spp. oocistų identifikavimui ir tiksliam skaičiui nustatyti naudojome MacMasterio modifikuotą metodą.
2.1. Modifikuotas McMaster metodas
Tyrimams atlikti buvo pasirinktas modifikuotas MacMaster metodas S. A. Henriksen ir K. Aagaard (1976). Tai yra standartinis, kiekybinis išmatų praskiedimo ir jose esančių kiaušinėlių flotacijos metodas, naudojant specialias MacMaster kameras. Dėl skirtingo eimerijų oocistų ir flotacinio tirpalo tankio, oocistos MacMaster kameroje iškyla prie viršutinės kameros paviršiaus, todėl atsiskyrusias oocistas yra lengviau suskaičiuoti. Išsamus metodo aprašymas pateikiamas tolesniame darbo eigoje aprašyme – dalyje 2.2. Darbo eiga.
18
2.2. Darbo eiga
(Paukštidėje) Priemonės:
vienkartinės guminės pirštinės
plastikiniai maišeliai
antbačiai
vienkartinis kombinezonas
vienkartinė kepurėlė
šaltkrepšis (mėginiams transportuoti)
plastikiniai šauktšteliai (išmatoms paimti)
Darbo eiga:
1. Prieš užeidami į paukštidę turime pereiti per dezinfekcinį kilimėlį;
2. Įėję į patalpas, persirengimo zonoje paliekame savo rūbus, apsivelkame vienkartinį kombinezoną, antbačius ir kepurėlę;
3. Iš persirengimo patalpos einame į paukštidę, prieš įeidami pereiname per dar vieną dezinfekcinį kilimėlį;
4. Paukštidėje pradedame rinkti mėginius eidami vienu iš paukštidės kraštų, kad apeitume visą ratą;
5. Apėję paukštidę ratu ir surinkę mėginius, einame iš vienos paukštidės kampo, į kitą įstrižai, rinkdami mėginius;
6. Mėginiams imti naudojame vienkartinius plastikinius šaukštelius ir šaltkrepšį jiems laikyti;
7. Tyrimams buvo imtos skystos konsistencijos, kartais su kraujo priemaišomis kalakutų išmatos;
8. Mėginiai buvo imami laikantis mėginių ėmimo taisyklių, eidami į sekančią paukštidę, keisdavome kombinezoną, antbačius bei kepurėlę naujais;
9. Mėginiai į laboratoriją būdavo pristatomi nuosavu transportu;
10. Tyrimus atlikdavome iš karto, arba laikydavome šaldytuve +4C, ne ilgiau kaip 3 dienas.
19 (Laboratorijoje)
Priemonės:
flotacinis tirpalas
platsmasiniai indeliai (70-80 ml. talpos)
marlė MacMasterio kamera centrifuginiai mėgintuvėliai centrifugos aparatas pipetė filtrinis popierius
medinė mentelė (maišymui)
mikroskopas Darbo eiga:
1. Atsveriama 4,0 gramai šviežiai paimtų išmatų arba kraiko, 0,1 g. tikslumu ir įdedama į plastmasinį indelį;
2. Ant mėginio užpilama 56,0 ml. vandens, proporcija 1,0 g. išmatų – 14,0 ml. vandens; 3. Išmatos gerai išmaišomos vandenyje ir paliekama stovėti 30 min.;
4. Mišinys pakartotinai išmaišomas ir filtruojamas per marlę į kitą plastmasinį indelį; 5. Išmaišius filtratą, 10 ml. netrukus įpilama į centrifuginį mėgintuvėlį;
6. Centrifuguojama 1200 aps./min. dažniu 7 minutes ir pipete nutraukiamas paviršinis skystis paliekant mėgintuvėlyje nuosėdas;
7. Mėgintuvėlis su nuosėdomis papildomas flotaciniu tirpalu iki 4 ml.;
8. Gerai išmaišoma ir pipete netrukus užpildomas abi MacMasterio kameros pusės; 9. Mikroskopuojama praėjus nemažiau 2-3 minutėms, 40 x padidinimu;
10. Kiaušinėlių skaičius 1-ame grame išmatų = kiaušinėlių skaičiaus suma abejose kameros pusėse x 20;
11. MacMasterio kamera išplaunama vandeniu ir kruopščiai nusausinama filtriniu popieriumi.
20
2.3. Statistinė analizė
Duomenys apie eimeriozės paplitimą išanalizuoti „Microsoft Office Excel“ programa. Apskaičiuotas aritmetinis vidurkis, maksimalios ir minimalios reikšmės, standartinis nuokrypis, vidurkio paklaida. Nustatytas statistinis patikimumas, patikima laikoma kai P<0,05.
21
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Tyrimai kalakutų „X“ ūkyje“ buvo atlikti nuo 2018 m. balandžio iki 2018 m. rugsėjo mėn, visą kalakutų augimo laikotarpį, nuo vienadienių paukščiukų iki priešskerdiminio amžiaus 105–150 dienų. „X“ ūkyje buvo laikoma 18340 kalakutų.
3.1. Vidutinis Eimeria oocistų skaičius, skirtingose amžiaus grupėse
3 pav. Eimeria spp. oocistų vidutinis skaičius viename grame, skirtingose amžiaus grupėse.
Kaip nurodoma 3 pav., didžiausias vidutinis Eimeria spp. oocistų skaičius grame (OSG) išmatų buvo nustatytas 0-7 sav. amžiaus grupėje 14,5 ±5,8tūkst. Lyginant 0-7 sav. (vidutiniškas OSG - 10,8 tūkst.) ir 14-21 sav. (vidutiniškas OSG - 5,8 tūkst.) kalakutų amžiaus grupes, vyriausioje amžiaus grupėje, buvo nustatytas ženklus oocistų skaičiaus grame sumažėjimas, vidutinis oocistų skaičius 14-21 sav. amžiaus grupėje buvo 2,5 karto mažesnis (P<0,05).
14500 10800 5800 0 2000 4000 6000 8000 10000 12000 14000 16000 Amžiaus grupės o o ci stų /1 g ra me.
22
3.2. Eimeria spp. paplitimas skirtingose amžiaus grupėse
4. lentelė. Eimeria spp. paplitimas 0-7 sav. kalakutų išmatose ir kraike. Amžiaus grupė: 0-7 sav.
Mėginių skaičius Teigiami mėginiai Paplitimas proc. (PI)
Išmatų mėginiai 147 31 21,09 (14,08-28,6)
Kraiko mėginiai 50 6 12,0 (4,53-24,3)
Iš viso: 197 37 18,78
Remiantis 4 lentelėje pateiktais 0-7 sav. amžiaus grupės, kalakutų išmatų ir kraiko mėginių duomenimis, buvo nustatyta, kad šioje amžiaus grupėje eimeriozės paplitimas sudaro 21,09 proc. Nustatyti sporadiniai viduriavimo atvejai, kai kurie paukščiai atrodė apatiški. Ištyrus šios amžiaus grupės kraiko mėginius, aptiktos Eimeria spp. oocistos sudarė 12 proc. tirtų mėginių. Išmatų ir kraiko mėginiuose buvo identifikuotos trys rūšys eimerijų: patogeniška E. meleagrimitis, nepatogeniška E. meleagridis ir vidutiniškai patogeniška E. dispersa.
5. lentelė. Eimeria spp. paplitimas 7-14 sav. kalakutų išmatose ir kraike. Amžiaus grupė: 7-14 sav.
Mėginių skaičius Teigiami mėginiai Paplitimas proc. (PI)
Išmatų mėginiai 149 23 15,43 (10,0-22,3)
Kraiko mėginiai 50 7 14,0 (5,8-26,7)
Iš viso: 199 30 15,07
Lyginant 4 ir 5 lentelės duomenis, 7-14 sav. amžiaus grupėje Eimeria spp. paplitimas išmatose lyginant su 0-7 sav. amžiaus grupe buvo sumažėjęs 5,65 proc. (P>0,05). Lyginant kraiko mėginius, paplitimas 7-14 sav. amžiaus grupėje buvo padidėjęs 2 proc. Šios amžiaus grupės kalakutų viduriavimas sumažėjęs. Išmatų ir kraiko mėginiuose kaip ir 0-7 sav. grupėje buvo identifikuotos šios eimerijos: patogeniška E. meleagrimitis, nepatogeniška E. meleagridis. Vidutiniškai patogeniška E. dispersa šioje amžiaus grupėje nebuvo aptikta
23 6. lentelė. Eimeria spp. paplitimas 14-21 sav. kalakutų išmatose ir kraike.
Amžiaus grupė: 14-21 sav.
Mėginių skaičius Teigiami mėginiai Paplitimas proc. (PI)
Išmatų mėginiai 145 11 7,58 (3,85-13,2)
Kraiko mėginiai 50 4 8,0 (2,2-19,2)
Iš viso: 165 14 8,48
Lyginant šios amžiaus grupės kalakutų Eimeria spp. paplitimą tiek išmatose, tiek kraike remiantis 6 lentelės duomenimis, matome ženklų paplitimo sumažėjimą. Eimeria spp. oocistų, išmatų mėginiuose yra 13,51 proc. mažiau nei 0-7 sav. amžiaus grupėje (P<0,05); kraiko mėginiuose oocistų kiekis sumažėjęs 6 proc. lyginant su jauniausia amžiaus grupe.
3.3. Eimeria spp. paplitimas tarp lyčių, skirtingose amžiaus grupėse
Tiriamajame ūkyje, 5 savaičių amžiaus sulaukę kalakutai, buvo atskirti pagal lytį. Paukštidė buvo padalinta į dvi dalis, vienoje pusėje buvo laikomos patelės, kitoje pusėje laikomi patinai, kadangi patelės yra skerdžiamos sulaukus 105-110 dienų, o patinai skerdžiami 150 dienų. Buvo nuspręsta ištirti Eimeria spp. paplitimą išmatų ir kraiko mėginiuose, pas patinus ir pateles, įvertinti paplitimą tarp lyčių.
7 lentelė. Kalakutų Eimeria spp. paplitimo pasiskirstymas pagal lytį 0-7 sav. amžiaus grupėje. Amžiaus grupė: 0-7 sav.
Lytis Išmatų mėginių skaičius Teigiamų mėginių skaičius Paplitimas išmatose proc. (PI) Kraiko mėginių skaičius Teigiamų mėginių skaičius Paplitimas kraike proc. (PI) Patelės 74 21 (18,5-40,0) 28,38 25 4 (4,54-36,1) 16,0 Patinai 73 10 13,70 (6,77-23,8) 25 2 8,0 (1,0-26,0) Iš viso: 147 31 21,09 50 6 12,0
24 Atlikus tyrimą 0-7 sav. amžiaus grupėje buvo nustatyta, jog Eimeria spp. paplitimas išmatose pas pateles buvo didesnis daugiau kaip 2 kartus (P>0,05); paplitimas kraike buvo didesnis 2 kartus (P>0,05). Remiantis 7 lentelėje pateiktais duomenimis, nustatyta jog Eimeria spp. paplitimas išmatose pas pateles buvo didesnis 14,68 proc.; paplitimas kraike buvo didesnis 8,0 proc.
8. lentelė. Kalakutų Eimeria spp. paplitimo pasiskirstymas pagal lytį 7-14 sav. amžiaus grupėje. Amžiaus grupė: 7-14 sav.
Lytis Išmatų mėginių skaičius Teigiamų mėginių skaičius Paplitimas išmatose proc. (PI) Kraiko mėginių skaičius Teigiamų mėginių skaičius Paplitimas kraike proc. (PI) Patelės 72 15 20,83 (12,1-32,0) 25 5 20,0 (6,83-40,7 Patinai 77 8 (4,6-19,4) 10,38 25 2 8,0 (1,0-26,0) Iš viso: 149 23 15,43 50 7 14
Lyginant 7-14 sav. amžiaus grupės Eimeria spp. paplitimą tarp lyčių, nustatėme, jog paplitimas išmatose pas pateles buvo 10,45 proc. didesnis nei pas patinus (P>0,05). Remiantis kraiko mėginių rezultatais, taip pat nustatyta, jog Eimeria spp. paplitimas pas pateles buvo didesnis 12 proc.. Palyginus 7 ir 8 lentelės duomenis, matoma ,kad Eimeria paplitimas, pas 0-7 sav. amžiaus grupės pateles yra 7,54 proc. didesnis, nei 7-14 sav. amžiaus grupės pateles (P>0,05). Paplitimas kraike buvo didesnis 7,54 proc. vyresnėje kalakutų patelių amžiaus grupėje. Kalakutų patinų 7-14 sav. amžiaus grupės eimerijų paplitimas išmatose, lyginant su 0-7 sav. amžiaus grupe, buvo sumažėjęs 3,31 proc. Nustatyta, kad kraiko užkrėtimas eimerijomis buvo nepakitęs.
25 9. lentelė. Kalakutų Eimeria spp. paplitimo pasiskirstymas pagal lytį 14-21 sav. amžiaus grupėje.
Amžiaus grupė: 14-21 sav. Lytis Išmatų mėginių skaičius Teigiamų mėginių skaičius Paplitimas išmatose proc. (PI) Kraiko mėginių skaičius Teigiamų mėginių skaičius Paplitimas Kraike proc. (PI) Patelės 40 7 (7,34-32,8) 17,5 25 3 (2,60-31,2) 12,0 Patinai 105 4 3,80 (1,0-9,5) 25 1 4,0 (1,0-20,3) Iš viso: 145 11 7,58 50 4 8,0
Kalakutų 14-21 sav. amžiaus grupėje, eimerijų paplitimas išmatose buvo didesnis pas pateles 13,7 proc. (P>0,05). Eimerijų paplitimas kraike, taip pat buvo didesnis 8 proc. pas pateles. Lyginant šios amžiaus grupės kalakutų pateles, su 7-14 sav. amžiaus grupės patelėmis, nustatyta, jog eimerijų paplitimas išmatose buvo 3,33 proc. mažesnis, o paplitimas kraike 8,0 proc. taip pat mažesnis (P>0,05), nei 7-14 sav. amžiaus grupėje. Palyginus 14-21 sav. ir 0-7 sav. amžiaus grupes nustatyta, jog paplitimas pas pateles išmatose jauniausioje amžiaus grupėje yra 7,5 karto didesnis lyginant sus 14-21 sav. patinais (P<0,05). Eimerijų paplitimas išmatose vyriausioje amžiaus grupėje yra sumažėjęs 10,87 proc. ir 4 proc. sumažėjęs paplitimas kraike. Kalakutų patinų 14-21 sav. amžiaus grupėje, eimerijų paplitimas išmatose yra sumažėjęs lyginant su kitomis patinų amžiaus grupėmis: 9,89 proc. mažesnis nei 0-7 sav. ir 6,58 proc. mažesnis nei 14-21 sav; Eimeria spp. paplitimas tarp kalakutų patinų kraike, šioje amžiaus grupėję buvo 4 proc. mažesnis, nei 0-7 sav. ir 7-14 sav. amžiaus grupėse.
26
3.4. Eimeria spp. rūšių paplitimas, tarp lyčių skirtingose amžiaus grupėse
Ištyrus išmatų mėginius buvo identifikuotos Eimeria spp. rūšys. Buvo įvertintas patogeniškų ir nepatogeniškų eimerijų rūšių paplitimą tarp kalakutų lyčių ir skirtingų amžiaus grupių. Iš kiekvienos amžiaus grupės, atsitiktiniu metodu buvo paimta 10 proc. mėginių, Eimeria
spp. rūšių identifikavimui.
4. pav. Eimeria spp. rūšiu paplitimas 0-7 sav. kalakutų amžiaus grupėse.
4 paveiksle pateikiamas eimerijų rūšių pasiskirstymas 0-7 sav. kalakutų patinų ir patelių grupėje. Tyrimo metu nustatyta, jog pas patinus ir pateles, labiausiai paplitusi rūšis buvo nepatogeniška E. meleagridis, kuri patinų išmatų mėginiuose sudarė 50,0 proc. visų rūšių paplitimo, o pas pateles 42,85 proc. Patogeniška E. meleagrimitis pas patinus sudarė 20 proc., o pas pateles 23,80 proc. Vidutiniškai patogeniška rūšis - E. dispersa, kurios paplitimas tarp lyčių buvo panašus ir siekė 30,0-33,33 proc.
20 30 50 23,8 33,33 42,85 0 10 20 30 40 50 60
E. meleagrimittis E. dispersa E. meleagridis
p ro ce n ta i Patinai Patelės
27 5. pav. Eimeria spp. rūšių paplitimas (proc.) 7-14 sav. kalakutų amžiaus grupėse.
Kaip matome 5 pav., tiek pas patinus tiek pas pateles vyraujanti eimerijų rūšis yra E.
meleagridis, kurios lyginant su 0-7 sav. amžiaus grupe pas patinus ir pateles padidėjo 12,5 proc. ir
17,15 proc. Lyginant šios amžiaus grupės eimerijų rūšių paplitimą su 0-7 sav. amžiaus grupe, matoma jog E. meleagrimittis pas patinus ir pateles sumažėjo 7,5 proc. ir 10,47 proc., o E.
dispersa rūšies kiekis pas patinus sumažėjo 5,0 proc., o pas pateles 6,67 proc.
12,5 25 62,5 13,33 26,66 60 0 10 20 30 40 50 60 70
E. meleagrimittis E. dispersa E. meleagridis
Pr o ce n ta i Patinai Patelės
28 6.pav. Eimeria spp. rūšių paplitimas 14-21 sav. kalakutų amžiaus grupėse.
Vyriausioje kalakutų amžiaus grupėje (6 pav.), tyrimo metu išmatų mėginiuose patogeniškos
E. meleagrimitis identifikuota nebuvo, nei pas pateles, nei pas patinus. Nustatyta, kad E. dispersa
ir E. meleagridis paplitimas šioje amžiaus grupėje skyrėsi nežymiai ir siekė 3,5 proc. Lyginant šią amžiaus grupę su 0-7 sav. amžiaus grupe matomas nepatogeniškos E. meleagridis rūšies ženklus padidėjimas, pas patinus 25,0 proc. ir pas pateles - 28,57 proc.
0 25 75 0 28,57 71,42 0 10 20 30 40 50 60 70 80
E. meleagrimittis E. dispersa E. meleagridis
p ro ce n ta i Patinai Patelės
29
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimų metu buvo ištirti kalakutų išmatų ir kraiko mėginiai, nustatytas eimerijų invazijos intensyvumas bei identifikuotos paplitusios Eimeria rūšys tarp kalakutų skirtingų lyčių ir skirtingose amžiaus grupėse. Kalakutų Eimeria spp. invazijos intensyvumo ir paplitimo įvertinimui, kalakutai buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: 0-7 sav. 7-14 sav; ir 14-21 sav. Iš 411 išmatų mėginių, teigiami buvo 65 (15,81 proc.). Atlikus 150 kraiko mėginių analizę, teigiamų mėginių nustatyta 17 (11,33 proc.). Atitinkamas kalakutų eimeriozės paplitimas nustatytas tyrimuose atliktuose Turkijoje, kur buvo atliktas tyrimas įvertinant kalakutų Eimeria spp. paplitimą 4 skirtinguose šalies regionuose. Minėtuose tyrimuose nustatytas 15,2 – 48,6 proc. (vidut. 17,4 proc.) kalakutų eimeriozės paplitimas (15). Taip pat atitinkami rezultatai gauti ištyrus 26 kalakutų ūkius Nigerijoje, kur nustatytas 14,6 proc. eimeriozės paplitimas (30).
Atliktų tyrimų metu nustatyta, kad eimerijų išskyrimas su amžiumi pas kalakutus ženkliai sumažėja. Eimerijų OSG išmatų 0-7 sav. amžiaus grupėje buvo vidutiniškai 14,5 tūkst, 7-14 sav. - 10,8 tūkst. OSG, o 14-21 sav. -- 5,8 tūkst. OSG, t.y. 2,5 karto mažesnis (P<0,05). Atitinkami rezultatai buvo nustatyti Vokietijoje, kur su amžiumi kalakutų išskiriamų eimerijų skaičius ženkliai sumažėjo (4).
Norėdami įvertinti eimerijų paplitimą tarp lyčių, kalakutus suskirstėme į patinus ir pateles. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, jog Eimeria spp. išmatose, labiausiai paplitusi buvo tarp patelių 0-7 sav. amžiaus grupėje (28,37 proc.), kai toje pačioje amžiaus grupėje paplitimas pas patinus siekė tik 13,69 proc. Kiek mažesnis eimerijų paplitimas išmatose buvo 7-14 sav. amžiaus grupėje, pas pateles (20,83 proc.), o pas patinus 10,38 proc. Tyrimo metu nustatyta, jog rečiausiai Eimeria spp. buvo paplitus 14-21 sav. amžiaus grupėje, pas patinus (3,80 proc.) ir pas pateles (17,50 proc.). Atitinkami rezultatai nustatyti Malaizijoje atliktuose tyrimuose, kur kalakutų fermose užsikrėtimas eimerioze pas įvairaus amžiaus pateles buvo ženkliai aukštesnis negu pas patinus (31).
Atlikę tyrimą „X“ ūkyje, nustatėme, jog Eimeria spp. išmatose, labiausiai paplitusi buvo tarp 0-7 sav. kalakutų amžiaus grupės (21,09 proc.); mažiau paplitusi 7-14 sav. amžiaus grupėje (15,43 proc.); ir mažiausiai paplitusi, buvo vyriausioje 14-21 sav. amžiaus kalakutų grupėje (9,56 proc.). Atitinkami rezultatai gauti atliktuose tyrimuose JAV, kur buvo nustatyta, kad dėl dalinio nesterilaus imuniteto pas vyresnio negu 10 savaičių amžiaus kalakutus eimerijų oocistų išskyrimas pradeda mažėti (2). Autorius pažymi, kad tą yra sunku moksliškai pagrįsti ir be imuniteto, kaip vieną iš galimų faktorių nurodo žarnyno ‘‘perpildymo’’ oocistomis efektą. Be to, Kanadoje ir JAV atliktuose tyrimuose nustatyta, kad oocistų išskyrimo mažėjimas su amžiumi yra labai būdingas vištoms, bet pasitaiko ir pas kalakutus (20).
30 Ištyrus kraiko mėginius nustatėme, jog didžiausias Eimeria spp. paplitimas kraike, buvo 7-14 sav. kalakutų amžiaus grupėje (7-14,0 proc.). Jauniausioje 0-7 sav. amžiaus grupėje eimerijų paplitimas kraike buvo 12 proc., o vyriausioje 14-21 sav. amžiaus grupėje paplitimas buvo mažiausias ir sudarė 8 proc. Atitinkami tyrimų rezultatai gauti Didžiojoje Britanijoje, kur nustatyta, kad didžiausias oocistų skaičius pas kalakutus kraike randamas 4-6 kalakučiukų amžiaus savaitę (32). Taip pat, tai atitinka mokslinių tyrimų rezultatus, kad pas vyresnius kalakutus kraike nustatomas ženklus eimerijų skaičiaus sumažėjimas (33, 34). Kitų atliktų tyrimų rezultatuose nurodoma, kad to priežastimi gali būti kalakutų išskiriamų eimerijų sumažėjimas bei kraiko keitimas ir papildymas nauju (35).
Daugelio autorių teigimu, kalakutų Eimeria spp. rūšių paplitusių naminiuose kalakutuose yra 7 rūšys: E. meleagrimitis, E. adenoeides, E. gallopavonis, E. meleagridis, E. innocua, E.
subrotunda, E. dispersa (2). Tačiau mūsų tyrimo metu išmatų mėginiuose buvo identifikuotos trys
kalakutų Eimeria rūšys - E. meleagrimitis, E. meleagridis ir E. dispersa. Remiantis literatūros duomenimis kalakutams labiausiai patogeniška yra E. meleagrimitis, vidutiniškai patogeniška - E.
dispersa ir mažiausiai patogeniška E. meleagridis (36).
Jauniausioje 0-7 sav. amžiaus grupėje labiausiai paplitusi buvo nepatogeniška rūšis - E.
meleagridis pas patinus sudarė 50 proc. visų rūšių, o pas pateles (42,85 proc.). Vidutiniškai
patogeniška E. dispersa pas patinus buvo paplitusi 30 proc. o pas pateles 33,33 proc. Labiausiai patogeniška rūšis buvo E. meleagrimittis, kuri pas patinus sudarė 20 proc. o pas pateles 23,8 proc. Mūsų atliktų tyrimų ezultatai patvirtino anksčiau atliktus tyrimus, kad net ir esant labiausiai patogeniškos rūšies E. meleagrimittis invazijai, pas kalakučiukus dažniausiai nepasireiškia jokie klinikiniai eimeriozės požymiai ir tik kai kuriais atvejais matome sporadinius diarėjos atvejus (37). Vyresnėje 7-14 sav. amžiaus grupėje nepatogeniška E. meleagridis tap pat buvo labiausiai paplitusi iš visų identifikuotų rūšių, jos paplitimas pas patinus sudarė net 62,5 proc. o pas pateles 60,0 proc..
E. dispersa patinų grupėje sudarė 25,0 proc.; pas pateles (26,66 proc.). Patogeniškiausia rūšis - E . meleagrimittis, šioje amžiaus grupėje, pas patinus sudarė tik 12,5 proc. paplitusių rūšių; o patelių
grupėje (13,33 proc.). Remiantis literatūros duomenimis patogeniškos rūšies E . meleagrimittis paplitimas su amžiumi mažėja dėl imunologinių kalakutų organizmo savybių, nes patogeniškai eimerijų rūšiai imunitetas formuojasi greičiau negu nepatogeniškai, t.y. E. meleagridis (38, 39). Vyriausioje 14-21 sav. amžiaus grupėje E. meleagridis paplitimas dar labiau išaugo ir patinų grupėje tarp paplitusių Eimeria spp. rūšių sudarė net 75 proc.; pas pateles ši rūšis taip pat sudarė didžiąją dalį (71,42 proc.) Vidutiniškai patogeniškos E. dispersa paplitimas pas patinus buvo toks pats kaip ir jaunesnėje amžiaus grupėje (25,0 proc.) o pas pateles šiek tiek didesnis (28,57 proc.). Mūsų atliktų tyrimų rezultatai atitinka kituose tyrimuose gautus duomenis, kad su kalakutų amžiumi
31 mažėja labiau patogeniškų kalakutų eimerijų rūšių - E. meleagrimitis ir E. dispersa paplitimas ir vyraujančia eimerijų rūšimi tampa mažiausiai patogeniška E. meleagridis (40).
Mūsų tiriamajame ūkyje eimeriozė nebuvo laikoma kalakutų problematišku susirgimu, kadangi tai nesukėlė gaištamumo, ir tik mažai daliai kalakutų pasireiškė klinikiniai požymiai – viduriavimas. Pasak kalakutų ūkyje dirbančio veterinarijos gydytojo, eimeriozės laboratoriniai tyrimai nebuvo atlikti daugiau nei 3 metus. Tačiau, mūsų nuomone, eimeriozės tyrimai minėtame ūkyje turėtų būti reguliariai atliekami, mažiausiai 2 kartus metuose. Reikalinga stebėti situaciją, įvertinti rizikos faktorius, bei atsižvelgti į galimus eimeriozės sukeliamus ekonominius nuostolius.
32
IŠVADOS
1. Ištirta, kad išmatų mėginiuose buvo identifikuotos trys kalakutų Eimeria rūšys: E. meleagrimitis, E.
meleagridis ir E. dispersa.
2. Kalakutų auginimo ciklo metu (trunka 0-21 sav.) vidutiniškai 15,8 proc ištirtų kalakutų. ir 11,3 proc. ištirtų fermos pakratų buvo rastos eimerijų oocistos.
3. Nustatyta, kad eimerijų oocistų išskyrimas (OSG) pas kalakutus su amžiumi ženkliai sumažėja, t.y. 14-21 sav. kalakutų eimerijų oocistų išmatose buvo 2,5 karto mažiau lyginant su 0-7 sav. amžiaus kalakutais (P<0,05).
4. Nustatyta, kad eimeriozė labiausiai buvo paplitusi buvo tarp 0-7 sav. amžiaus kalakutų (21,1 proc. paukščių buvo teigiami), o tarp 7-14 sav. ir 14-21 sav. amžiaus kalakutų teigiami buvo 15,4 proc. ir 9,6 proc. paukščių.
5. Ištirta, kad kalakutų patelės buvo statistiškai dažniau užsikrėtę eimerioze lyginant su patinais, ypač ženklus skirtumas buvo 0-7 sav. amžiaus grupėje.
33
REKOMENDACIJOS
Nepaisant, kad eimeriozės situacija „X“ ūkyje buvo patenkinama, rekomenduojame eimeriozės tyrimus atlikti reguliariai, t.y. kalakutų auginimo ciklo metu 3 kartus (0-7 sav., 7-14 sav. ir 14-21 sav.). Manome, kad 0-7 sav. kalakutų amžiaus grupėje eimeriozės tyrimai turėtų būti privalomi. Reikalinga pastoviai stebėti situaciją, ar nepasireiškia jokie klinikiniai požymiai, pvz. viduriavimas bei vertinti papildomus rizikos faktorius - pašarus, dezinfekciją, dezinvaziją, bendrą kalakutų būklę.
34
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Sossidou, E.N., Bosco, A.D., Elson, H.A., Fontes, C.M. (2011). Pasture- based systems for poultry production: Implications and perspectives. World Poultry Science Journal, 67, 47-58.
2. Chapman, H. D. (2008). Avian Pathology, 37, 205-223.
3. Clark, S.R. (2017). Future of coccidiosis management in turkeys, Devenish Nutrition, 1-7. 4. Daugschies, A. (2018). Eimeria. In book: Parasitic Protozoa of Farm Animals and Pets.
Leipzig, Germany, DOI: 10.1007/978-3-319-70132-5_3.
5. Peek, H.W., Landman, W.J.M. (2011). Coccidiosis in poultry: Anticoccidial products, vaccines and other prevention strategies. Veterinary Quarterly, 31, 143-161.
6. McDougald, R., Fitz-Coy, S.H. (2008). Coccidiosis. In: Diseases of Poultry, 12 ed. 1067-1121. 7. Belli, S.I., Smith, N.C., Ferguson, D.J.P., (2006). The coccidian oocyst: a tough nut
to crack! Trends Parasitology, 22, 416-423.
8. Tewari, A.K. , Maharana, B.R. (2011). Control of poultry coccidiosis: Changing trends. Journal of Parasitic Diseases. 35, 10-17.
9. Matsler, P. L., Chapman, H. D. (2006). Characterization of a Strain of Eimeria meleagridis from the Turkey. Avian Diseases, 50, 599-604.
10. Mehlhorn, H. (2015). Encyclopedia of Parasitology. Springer-Verlag Berlin Heidelberg, 811-818.
11. Poplstein, M., Vrba, V. (2011). Description of the two strains of turkey coccidia Eimeria adenoeides with remarkable morphological variability. Parasitology. 138, 1211-1216.
12. Vrba V, Pakandl M. (2014). Coccidia of turkey: from isolation, characterization and comparison to molecular phylogeny and molecular diagnostics. International Journal of Parasitology, 44: 985-1000.
13. Clark, S.R. (2017). Current health and industry issues facing the US turkey industry. Proceedings 121st Annual Meeting of the USAHA, San Diego, 12-18.
14. Florin – Christensen, M., Schnittger, L. (2018). Parasitic protozoa of farm animals and pets. Springer International Publishing, 78-79.
15. Koinarski, V. T., Prelezov N., Okursoy, S., Koinarski, V. (2009). Comparative studies on some epidemiological aspects of eimeriosis in turkeys between some regions in Bulgaria and Turkey. .Bulgarian Journal of Veterinary Medicine, 12, 143−148.
16. Poplstein, M., Vrba, V. (2011). Description of the two strains of turkey coccidia Eimeria adenoeides with remarkable morphological variability. Parasitology, 138, 1211–1216.
35 17. Whitehead, M..L., Roberts, V. (2014). Backyard poultry: legislation, zoonoses and disease
prevention. Journal of Small Animal Practice, 55, 487-496.
18. Rathinam, T., Chapman, H.D. (2009). Sensitivity of isolates of Eimeria from turkeyflocks to the anticoccidials drugs amprolium, clopidol, diclazuril, andmonensin. Avian Disease, 53, 405–408. 19. Peek, H. V., Landman, W.J. (2011). Coccidiosis in poultry: anticoccidial products, vaccines and
other prevention strategies. The Veterinary quarterly, 143-161. 20. Saif, Y. M. et al (2008). Diseases of Poultry (12th edition): 1080-1083.
21. Fanatico, A. (2006). Parasite Management for Natural and Organic Poultry: Coccidiosis. 1-12.
22. Dasgupta, T., Lee, E.H. (2000)., A Gel-Delivery System for Coccidiosis Vaccine: Uniformity of Distribution of Oocysts, Canadian Veterinary Journal, 613-616.
23. Chapman H. D., Roberts, B., Shirley, M.V., Williams, R. B. (2005). Guidelines for evaluating the efficacy and safety of live anticoccidial vaccines, and obtaining approval for their use in chickens and turkeys. Avian Pathology, 34,279-290.
24. Bangoura B, Mundt H.C, Schmäschke R, Westphal B, Daugschies A. (2012). Prevalence of Eimeria bovis and Eimeria zuernii in German cattle herds and factors influencing oocyst excretion. Parasitology Research, 110, 875-81.
25. Shahiduzzaman M, Dyachenko V, Keidel J, Schmäschke R, Daugschies A. (2010).
Combination of cell culture and quantitative PCR (cc-qPCR) to assess disinfectants efficacy on Cryptosporidium oocysts under standardized conditions. Veterinary Parasitology, 167, 43–49. 26. Stamp Dawkins, M.,. Donnelly, C.A., Jones, T.A. (2004). Chicken welfare is influence more by
housing conditions than by stocking density. Nature, 427, 342-344.
27. Matsler, P.L, Chapman, H.D. (2006). Characterization of a strain of Eimeria meleagridis from the turkey. Avian Diseases. 50, 599-60.
28. Zajac, A.Z., Conboy, G.A. (2012). Veterinary Clinical Parasitology 8th Edition, 8-11. 29. Vyšniauskas, A., Pereckienė, A., Kaziūnaitė, V. (2005) Mcmaster metodo modifikacijų
lyginamasis įvertinimas. Veterinarija ir zootechnika, 29, 61-64.
30. Jatau, I.D., Adamu, S., Yusuf, K.H., Okubanjo, O.O., Natala, A.J., Lawal, A.I. (2016).
Prevalence and identification of Eimieria species in turkeys raised under different management systems in Zaria, Kaduna State, Nigeria. Nigeria Poultry Science Journal 12: 35-39.
31. Zarith, M., Suhaila, A. H., Izzauddin, N.A. Khadijan, S. (2017). Parasites prevalence in poultry: focusing on free range turkeys (Meleagris gallopavo). Malaysian Journal of Veterinary
36 32. Mathis, G.F. (1989). Epidemiology of coccidia isolated from turkey farms on an amprolium
anticoccidial program. Poultry Science, 68 (Suppl. 1), 90.
33. Long, P.L., Millard, B.J. (1977). Coccidiosis in turkeys: evaluation of infection by the examination of turkey broiler house litter for oocysts. Avian Pathology, 6, 227-233. 34. Long, P. L. , Millard, B. J. (1979). Studies on Eimeria dispersa Tyzzer 1929 in turkeys.
Parasitology 78, 41-51.
35. Islam, A.F., Walkden-Brown, S.W., Wells,B. (2013). Litter pasteurization: effects of cover and moisture level on the temperature of the litter heap. Proceedings Australian Poultry Science Symposium, 21, 179‒182.
36. Rathinam, T., Gadde, U., Chapman, H.D., (2015). Molecular detection of field isolatesof turkey Eimeria by polymerase chain reaction amplification of thecytochrome c oxidase I gene.
Parasitology Research, 114, 2795–2799.
37. Chapman, H.D. (2014). Milestones in avian coccidiosis research: A review. Poultry Science,. 93, 501-511.
38. Price, K., Barta, J.R. (2010). Immunological control of coccidiosis in poultry. Studies by Undergraduate Researchers at Guelph, 4, 101-108.
39. Matsler, P.L., Chapman, H.D. (2006). Characterization of a strain of Eimeria meleagridis from the turkey. Avian Diseases, 50, 599- 604
40. Blake, D., Tomley, F.M. (2014). Securing poultry production from the ever-present Eimeria challenge. Trends in Parasitology, 30, 12-19.
