LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Aurelija Zalikaitė
Eimeria spp. paplitimas Kauno apskrities avių ūkiuose
Prevalence of Eimeria spp. in sheep farms in Kaunas
district
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: lekt. dr. Inga Stadalienė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Eimeria spp. paplitimas Kauno apskrities avių ūkiuose“:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė)
3
TURINYS
TURINYS ... 3 SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1 Bendras eimerijų apibūdinimas ... 9
1.2 Eimerijų oocistų morfologija ... 9
1.3 Vystymosi ciklas ... 11
1.4 Patogeniškos ir nepatogeniškos eimerijų rūšys... 12
1.5 Klinikiniai simptomai ... 13
1.6 Eimerijų paplitimas pasaulyje ... 14
1.7 Pomirtiniai lavoniniai pokyčiai ... 15
1.8 Diagnozė ... 16
1.9 Gydymas ... 16
1.10 Prevencija ... 17
2. METODIKA... 18
2.1. Modifikuotas MacMaster metodas ... 18
2.2. Oocistų sporuliacija ... 19
2.3. Flotacijos metodas ... 20
2.4. Statistinė duomenų analizė ... 20
3. REZULTATAI ... 21
3.1. Anketinės apklausos duomenys ... 21
3.2. Bendras užsikrėtimas virškinamojo trakto parazitais ... 22
3.3. Užsikrėtimas eimerijomis ... 23
3.4. Laikymo sąlygų įtaka eimerijų plitimui ... 25
3.5. Eimerijų paplitimas tarp amžiaus grupių ... 26
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 29
5. IŠVADOS... 31
6. REKOMENDACIJOS ... 32
7. PADĖKA ... 33
4
SANTRAUKA
Eimeria spp. paplitimas Kauno apskrities avių ūkiuose Aurelija Zalikaitė
Magistro baigiamasis darbas
Šiame darbe aprašomas patogeniškų ir nepatogeniškų eimerijų rūšių apibūdinimas, jų oocistų morfologija, pasireiškimas ir geografinis paplitimas, simptomai, diagnozė, gydymas bei prevencija. Tyrime nagrinėjamas eimerijų pasireiškimas pasirinktuose ūkiuose Kauno apskrityje. Tyrimams buvo renkama išmatų mėginiai, iš viso surinkta 171 mėginys iš 7 ūkių, 2018 metais birželio-rugpjūčio mėnesiais. Amžiaus grupės buvo suskirstytos į vyresnius nei 1 metų amžiaus gyvūnus ir jaunesnius nei 6 mėnesių amžiaus gyvūnus. Tyrime buvo naudotas modifikuotas MacMaster‘io metodas ir flotacijos metodas mėgintuvėlyje. Ūkininkai taip pat atsakė į anketinius klausimus.
Tiriant MacMaster‘io metodu išmatų mėginuose aptikti avių virškinamojo trakto parazitai: pirmuonys - Eimeria spp. (84proc.), nematodai: strongiliatai (4,6 proc.) ir Nematodirus spp. (0,4 proc.), bei cestodai - Moniezia spp. (11 proc.). 6 aptiktos parazitų rūšys dažniau pasireiškė jauniems gyvūnams, nei suaugusiems. Eimerijų pasireiškimas sudarė 84proc. viso bendro užsikrėtimo virškinamojo trakto parazitais. Nustatyta, jog avių ganymo plotas turi mažą įtaką eimerijų pasireiškimui. Tyrimo metu identifikuota 11 eimerijų rūšių, patogeniškiausios rūšys E. crandalis ir E. ovinoidalis dažniausiai pasireiškia jauniems gyvūnams. E. weybridgensis dažniausiai pasitaikanti eimerijų rūšis tirtuose ūkiuose Kauno apskrityje.
5
SUMMARY
Prevalence of Eimeria spp. In sheep farms in Kaunas district Aurelija Zalikaitė
Master’s Thesis
This work describes sheep Eimeria spp. pathogenic and nonpathogenic species, oocyst morphology, prevalence and geographical distribution, clinical signs, diagnosis, treatment and prevention. Study analyze Eimeria spp. prevalence in sheep farms in Kaunas district. Material for this work was collected in 7 sheep farms. The study period was from June 2018 till August 2018. In total it was collected 171 faecal samples. Samples were divided by age into two groups: first group was older than 1 year old sheep, second group was younger than 6 month old lambs. Modified MacMaster method was used to count gastrointestinal parasites eggs and oocysts, and flotation method was used to differentiate Eimeria spp species. Farmers also responded to the questionnaire.
Using modified MacMaster method 3 different groups of gastrointestinal parasites were found: protozoa - Eimeria spp. (84%), nematodes: strongiliates (4,6%) and Nematodirus spp. (0,4%) and cestodes - Moniezia spp. (11%). 6 species were more often found in lambs. Eimeria spp. prevalence was 84%. Established that pasture area has small influence of Eimeria prevalence. It total was identified 11 diferent Eimeria spp. species of which most pathogenic were E. crandalis and E. ovinoidalis more frequently detected in lambs. The most common species of Eimeria found in farms was E. weybridgensis.
6
SANTRUMPOS
Proc.– procentai
VT- virškinamasis traktas
KSG- kiaušinėlių skaičius 1 grame išmatų E.- Eimeria
7
ĮVADAS
Kokcidiozė tai pasauliniu mastu paplitusi liga, kuri avininkystės šakoje kelia didelę ekonominę grėsmę. Ja gali sirgti bet kurios rūšies ir bet kokio amžiaus avys (1). Kokcidiozę sukelia intraląsteliniai pirmuonys- eimerijos. Eimerijų oocistas nedideliais kiekiais išskiria ir sveikos avys (2). Pasaulyje nustatyta 15 rūšių eimerijų, galinčių užkrėsti avis (3), 14 iš jų randama žarnyne ir 1- šliuže (4). Lietuvoje kol kas nebuvo atlikti jokie tyrimai, norint nustatyti paplitusias eimerijų rūšis.
Pirmieji pasireiškiantys kokcidiozės požymiai tai sumažėjęs gyvūno svorio priaugimas, sumažėjusi pieno produkcija ir imuniteto nusilpimas, bei padidėjusi rizika užsikrėsti antrine bakterine infekcija. Sergantys ėriukai būna nusilpę, jų vilna pasidaro šiurkšti, aplink išangę ir ant kojų vilna būna užteršta išmatomis. Sumažėja apetitas, prasideda kraujingas viduriavimas, dehidratacija, gyvūnai gali gaišti (5). Pagrindiniai faktoriai, nuo kurių priklauso ėriukų užsikrėtimas eimerijomis tai ganyklų užterštumas, bei paties gyvūno imuninis atsakas. Taip pat užsikrėtimo riziką padidina didelis gyvūnų tankumas. Labai didelė rizika užsikrėsti atsiranda tada, kai gyvūnai iš švarių ganyklų yra pervaromi į gausiai užkrėstas eimerijų oocistomis. Ėriukai dažniausiai jau gimsta užkrėstoje aplinkoje ir pirmąjį kontaktą su eimerijomis turi jau pirmomis savo gyvenimo dienomis. Tuo metu pagrindinis oocistų šaltinis tai užteršti ėriavedžių speniai (6).
Kokcidiozė gali būti gydoma naudojant dekokvinatą ir lasalocidą. Amproliumas taip pat naudojamas gydyti avims. Kiti vaistai tokie kaip monenzimas, toltrazurilis bei diklazurilis, taip pat yra veiksmingi gydant eimerijozę. Dekokvinatas, toltrazurilis ir diklazurilis sudaryti iš molekulių, kurios veikia visą vystymosi ciklo laiką, taigi jie tinka tiek gydymui tiek prevencijai (7). Kokcidiozės prevencija orientuota į higieninių sąlygų kontrolę, streso dirgiklių mažinimą, subalansuotą šėrimą ir antikokcidinių vaistų naudojimą (8).
Eimerijų paplitimas kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, pasireiškia gyvūnų liesėjimu ar sulėtėjusiu svorio priaugimu bei viduriavimu. Tai sukelia didelius ekonominius nuostolius ūkininkams eksploatuojant produkciją, taip pat išauga gydymo sąnaudos. Lietuvoje nėra atliktų tyrimų apie eimerijų paplitimą avių ūkiuose. Ypatingai svarbu tinkamai nustatyti paplitusias rūšis, bei skirti teisingą gydymą ir profilaktikos priemones, norint išvengti avių klinikinio kokcidiozės pasireiškimo.
Darbo tikslas:
nustatyti Eimeria genties pirmuonių paplitimą ir užsikrėtimo gausumą avių ūkiuose, esančiuose Kauno apskrityje.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti bendrą užsikrėtimą virškinamojo trakto parazitais; 2. Nustatyti Eimeria spp. užsikrėtimo gausumą avių ūkiuose;
8
3. Išanalizuoti ir palyginti avių laikymo sąlygų įtaką Eimeria spp. paplitimui skirtinguose ūkiuose;
4. Išanalizuoti ir palyginti Eimeria spp. paplitimą skirtingose avių amžiaus grupėse; 5. Nustatyti Eimeria spp. rūšių paplitimą avių ūkiuose.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Bendras eimerijų apibūdinimas
Avys gali būti užsikrėtusios įvairiausių rūšių parazitais. Žinoma daugiau kaip 150 rūšių įvairių vidaus ir išorės parazitų kuriais užsikrečia avys (9). Kokcidiozė- tai rimta atrajotojų parazitinė infekcija, apimanti visą pasaulį. Ją sukelia Eimeria genties pirmuonys, kurie gausiai paplitę tiek tvarte laikomų, tiek ir laukuose ganomų avių virškinamąjame trakte (10). Eimerijų oocistos mažais kiekiais randamos visų sveikų avių išmatose. Ligos protrūkiai pasireiškia tada, kuomet imlūs gyvūnai užsikrečia patogeninėmis rūšimis. Ši liga sukelia ekonominius nuostolius tiek esant klinkinei, subklinikinei ar lėtinei infekcijos formai. Liga pasireiškia mirtimi, sulėtėjusiu augimu bei sumažėjusiu produktyvumu (2). Priklausomai nuo geografinės vietos yra išskiriama 11-15 eimerijų rūšių, iš kurių pačia patogeniškiausia laikoma E. ovinoidalis ir E. crandallis. Užsikrėtimas E. crandallis dažniausiai būna silpnas, tačiau gali sukelti sunkius pažeidimus. Užsikrėtusių ėriukų sulėtėjęs augimas, jie viduriuoja išskirdami didelius oocistų kiekius (11). Kitos eimerijų rūšys paplitusios avių virškinamajame trakte tai: E. pallida, E. parva, E. marsica, E. weybridgensis, E. faurei, E. bakuensis, E. ahsata, E. granulosa ir E. intricata (6). Ilgai buvo manoma, jog kokcidijų rūšys ožkoms ir avims yra tos pačios. Tačiau tyrimai parodė, jog kokcidijos yra būdingos rūšiai ir nesukelia zoonozių, bei nesukelia kryžminio užsikrėtimo tarp avių ir ožkų. (12).
1.2 Eimerijų oocistų morfologija
Anksčiau išvardintos 11 eimerijų rūšių gali būti identifikuojamos pagal oocistų morfologiją. Pagal dydį išskiriamos mažos oocistos (E.pallida, E. parva), vidutinės (E. faurei, E. arlongi, E. granulosa) ir didelės (E. intricata). Forma varijuoja nuo elipsės iki apvalios, gali būti siauros elipsės formos, vištos kiaušinio ar urnos formos. Pagal spalvą eimerijų oocistos yra bespalvės, gelsovs ar blyškios, taip pat gali būti šviesiai rausvos ar gelsvai rusvos, bei tamsios ir nepermatomos. Permatomą ar šviesiai gelsvą sienelę turi visos rūšys, ji plona, kaikurių rūšių ruožuota (E. intricata). Kaikurios rūšys turi „kepurėlę“. Mikropilė yra visur, tik ne visur yra įžiūrima ir ryški, taip pat gali būti uždengta kepurėlės (13).
E. crandallis: plačios elipsės formos, gali būti su poliniais dangteliais ar be jų, sporocista labai plati, su sporocistų liekanomis. 22x19 mikrometrų dydžio.
E. ovinoidalis: elipsės formos, su labai neryškia mikropile, bespalvė ar išblukusios gelsvos spalvos, su sporocistų liekana. 23x18 mikrometrų dydžio.
E. ahsata: kiaušinio formos, su ryškiu poliniu dangteliu, gelsvai rudos spalvos, nėra oocistų liekanų, 33x23 mikrometrų dydžio.
10
E. bakuensis: elipsės formos, su poliniu dangteliu, blyški, gelsvai ruda, su sporocistų liekana. 31x20 mikrometrų dydžio.
E. faurei: kiaušinio formos, blyški, gelsvai ruda. 32x23 mikrometrų dydžio.
E. granulosa: urnos formos, plačiąjame gale turi dangtelį, gelsvai rudos spalvos. 29x21 mikrometrų dydžio.
E. intricata: elipsės formos, stora skersai rožuota sienelė, rudos spalvos. 48x34 mikrometrų dydžio. E. marsica: elipsės formos, su nepastebima mikropile, bespalvė ar blyškios gelsvos spalvos. 19x13 mikrometrų dydžio.
E. parva: apvalios ar beveik apvalios formos, bespalvė. 17x14 mikrometrų dydžio.
E. pallida: elipsės formos su plona sienele, nuo bespalvės iki šviesiai gelsvos spalvos. 14x10 mikrometrų dydžio.
E. weybridgensis: plačios elipsės formos, mikropilė su ar be polinių dangtelių. 24x17 mikrometrų dydžio (14).
1 pav. Eimerijų oocistos. (a) E. ahsata, (b) E.ahsata sporuliavusi oocista, (c) E. crandalis, (d) E. ovinoidalis (15).
11
2 pav. Eimerijų oocistos. (a) E. pallida, (b) E. parva, (c) E. granulosa, (d) E. intricata (15).
1.3 Vystymosi ciklas
Labai svarbu suprasti eimerijų patogenezę bei vystymosi ciklą, tam kad būtų pastebėta parazitų daroma įtaka gyvūnų organizme. Kokcidijos- tai ląsteliniai parazitai, kurie vystosi žarnyno epitelio ląstelių citoplazmoje ir sukelia šių ląstelių hiperplaziją bei mirtį. Vystymosi mechanizmas ir ląstelės pažeidimo laipsnis priklauso nuo eimerijų rūšies, infekcijos intensyvumo oocistomis, streso ir įvairių kitų, su šeimininku susijusių faktorių- amžiaus, fizinės būklės, genetinio jautrumo, ir imuniteto stiprumo, kuris susiformavo dėl anksčiau pasireiškusių infekcijų. Dėl lėto žarnyno epitelio ląstelių keitimosi, jauni gyvūnai yra imliausi šiai ligai (16).
Eimerijų vystymosi ciklas apima tris replikacijos stadijas:
Šizogonija- ši nelytinio dauginimosi stadija užima vietą šeimininko organizme;
Gametogonija- tai lytinio dauginimosi stadija, kurios metu produkuojamos oocistos;
Sporogonija- tai paprastesnė nelytinio dauginimosi stadija oocistoje, kuomet ji patenka į aplinką.
Sporogonijos metu apvaisintos ląstelės dalijasi į keturias poras sporozoitų (dukterinių ląstelių). Kiekviena sporozoitų pora turi gaubiančią sienelę- sporocistą. Taigi, kiekviena eimerijų oocista turi
12
keturias sporocistas, kurių viduje yra po du sporozoitus. Šioje stadijoje sporuliavusios ocistos gali užkrėsti kitą šeimininką. Sporuliavusi oocista yra nuryjama tinkamo šeimininko, oocistos viduje esantys sporozoitai yra išlaisvinami ir kiekvienas iš jų apima skirtingas epitelio ląsteles. Kiekvienos stadijos metu, kiekvienai eimerijų rūšiai būdingas savitas vietos pasirinkimas virškinamąjame trakte. Parazitas auga kartu su šeimininko ląstelėmis ir dauginasi dalijimosi būdu (šizogonija). Šioje stadijoje suformuojama daugybė banano formos dukterinių ląstelių – merozoitų, kurios sudaro šizontą. Šeimininko epitelio ląstelės suyra ir merozoitai pasklinda užkrėsdami kitas epitelio ląsteles. Kiekviena eimerijų rūšis turi nustatytą šizogonijų ciklo skaičių. Dažniausiai 2-4. Priklausomai nuo rūšies ir užkrėtimo laipsnio merozoitai vystosi į kitą šizontą arba pereina į kitą stadiją- gametogoniją. Gametogonija prasideda kuomet merozoitai diferencijuojasi į moterišką makrogametocitą kuri užimą beveik visą ląstelės tūrį ir vyrišką mikrogametocitą, kuris turi judėjimo organus. Plyšus epitelio ląstelei mikrogametocitai yra išlaisvinami ir apvaisina makrogametocitus. Aplink zigotą susidaro apsauginis apvalkalėlis, susiformuoja oocista. Ooocistos keliauja kartu su žarnų turiniu. Jos nėra invazyvios, kol nesporuliuoja, o sporuliuoja tik patekusios į aplinką. Sporogonijos stadijai labai svarbu temperatūra. Oocistos sporuliuojasi jei turi pakankamai drėgmės ir deguonies. Toliau perdavimas kitam šeimininkui vyksta fekaliniu-oraliniu būdu (17).
1.4 Patogeniškos ir nepatogeniškos eimerijų rūšys
Anksčiau avių užsikrėtimas eimerijomis nebuvo laikomas patogeniškas ir taip buvo manoma iki pat 1960 metų, kuomet prasidėjo didelės problemos Didžiosios Britanijos avių ūkiuose (12). Patogeniškiausiomis eimerijų rūšimis laikomos E. crandallis ir E. ovinoidalis (5). E. ahsata ir E. bakuensis yra santykinai patogeniškos rūšys, kurios sukelia klinikinius simptomus tik esant gausiam užkrėstumui (18). Abi patogeniškiausios rūšys turi stadijas, kurios apima tiek plonąjį tiek storąjį žarnyną, taip pažeisdamos didelį virškinamojo trakto plotą (12).
Kokcidiozė dažniausiai pasireiškia mišria invazija, kuomet išmatose randama nuo 3 iki 5 eimerijų rūšių. Patogeniškumų skirtumas tarp skirtingų rūšių priklauso nuo keletos faktorių: virškinamojo trakto (VT) vietos, kurioje parazituoja eimerijos, apimamų ląstelių tipo, skirtingų vystymosi stadijų, kurios infekuoja ląsteles, infekuotos ląstelės funkcijos. Taip pat viduržemio jūros regionuose pastebėta, jog per pastaruosius kelerius metus kokcidiozės skaičius ženkliai išaugo, dėl intensyvaus ūkininkavimo, didelio gyvūnų tankumo ir didinamos produkcijos (5).
Patogeniškiausios eimerijų rūšys pažeidžia storųjų žarnų sienelės gleivinės kriptų ląsteles. Taip yra dėl to, jog atrajotojų plonosios žarnos yra labai ilgos, jose gaminama gausybė epitelio ląstelių, todėl parazitų dauginimasis jose praeina be didesnės žalos. Jei maisto medžiagų absorbcija plonosiose žarnose yra sutrikusi, storoji žarna gali dalinai tai kompensuoti. Rūšys pažeidžiančios storąsias žarnas sukelia patologinius pakitimus, ypač jei per trumpą laiką nuryjamas didelis oocistų kiekis. Čia ląstelių
13
virsmas daug mažesnis ir nėra kompensacinio efekto iš kitų žarnyno vietų. Gausiai užkrėstiems ėriukams, gleivinė pasidaro visiškai nuoga, dėl ko kyla sunki hemoragija, sutrikusi vandens resorbcija, prasideda viduriavimas, dehidratacija, bei kaikuriais atvejais gali ištikti mirtis. Lengvesniais atvejais, sutrinka vietinė žarnyno absorbcija. Rūšys kurios daugiau paplitusios plonajame žarnyne, sukelia ląstelių formos pakitimus: sumažėja epitelinių ląstelių aukštis, sutrumpėja šerelių kraštas, gleivinė pasidaro lygi. Susiaurėja absorbuojamasis žarnyno plotas, dėl to sumažėja gyvūnų apetitas (14).
1.5 Klinikiniai simptomai
Eimerijomis gali užsikrėsti įvairaus amžiaus gyvūnai, tačiau tai pagrindinė ėriukų liga, pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais. Esant užsikrėtimui, labai greit susiformuoja imunitetas ir organizmas yra apsaugomas nuo pasikartojančios infekcijos. Dažniausiai užsikrėtimo požymiai yra labai neryškūs, daugeliu atveju jie nepasireiškia. Ligos pasireiškimas priklauso nuo daugybės faktorių. Suaugę gyvūnai yra pakankamai atsparūs, tačiau infekcijų vis tiek pasitaiko. Jei užsikrėtimas yra gausus, tai gali pakeisti subalansuotą imuninę sistemą ir jauniems gyvūnams prasideda stiprūs klinikiniai požymiai. Pasireiškia apetito stoka ar anoreksija, tačiau dažniausiai tai pastebėti sunku. Taip pat sumažėja svorio priaugimas, gyvūnai liesėja. Kartais išmatos minkštesnės nei normaliai, neformuotos, pasireiškia viduriavimas, kartais su krauju. Retais atvejais ištinka mirtis.
Tiek avims tiek ožkoms nusilpus imunitetui, rizika užsikrėsti kitais parazitais išauga. Atsiranda parazitinis gastroenteritas, nematodirozė, hemonchozė. Esant nusilpusioms organizmo apsauginėms funkcijoms prasideda vitaminų ir mineralų disbalansas, nes suprastėja mityba ir maisto medžiagų pasisavinimas, taip pat padidėja rizika kvėpavimo takų infekcijoms (12,19).
Eksperimentinių tyrimų apžvalga rodo, jog užsikrėtimo gausumas neturi įtakos klinikinių požymių pasireiškimui, tačiau ligos pradžia ir simptomų sunkumas priklauso nuo to, kaip stipriai gyvūnai užkrėsti (8). Pagrindinis simptomas- viduriavimas, kuris dažniausiai būna hemoraginis avims, bet mažiau nei galvijams, kai tuo tarpu ožkoms jis būna vandeningas bet nekraujingas. Daugeliu atveju išmatos yra gleivingos ir spalva kinta nuo rudos iki geltonos ar labai tamsios (20). Viduriavimo laikotarpiu gyvūnai iškarto dehidratuoja, konjuktyvos pasidaro blyškios, gyvūnai vangūs, pasireiškia pilvo skausmai, tenezmai. Dėl sumažėjusio apetito blogėja bendra gyvūno būklė. Tam tikrais atvejais kokcidiozė gali sukelti mirtį be pirminių virškinamojo trakto sutrikimo ženklų. Dažniausiai tai nutinka 2-4 mėnesių amžiaus prieaugliui. Sutrikęs augimas yra pagrindinis subklinikinės kokcidiozės požymis (21).
14
1.6 Eimerijų paplitimas pasaulyje
Smulkiųjų atrajotojų kokcidijozė plačiai paplitusi visame pasaulyje ir yra labai sunku nustatyti, kurioje geografinėje zonoje, kokia rūšis paplitusi labiausiai. Nors ir daugelis eimerijų rūšių gali infekuoti avis, tik keletas iš jų laikomos labai patogeniškos. Per paskutinius dvidešimt metų atlikta įvairų tyrimų apie eimerijų pasireiškimą pasaulyje (1 lentelė). Remiantis šiais tyrimais, eimerijų rūšių paplitimo įvairovė gali priklausyti nuo ūkių tipo, higieninių sąlygų, temperatūrų skirtumo, klimato sąlygų, oro sąlygų, gyvūnų imuninės sistemos, bandų dydžio (8).
1 lentelė. Eimerijų rūšių paplitimas įvairiose šalyse (22,23,24,6,25,26)
Šalis Rūšis ir jos paplitimas
Ispanija E. ovinoidalis (97.0%), E. parva/E.pallida (97.0%), E. weybridgensis (90.9%) and E. crandallis (89.4%)
Turkija (Karso sritis)
E. ovinoidalis (47,7%), E. bakuensis (46,6%), E.parva (37,1%), E. granulosa (27,7%).
Turkija
(Antakijos sritis)
E. crandalis (64,9%), E. ovinoidalis (55,2%), E. bakuensis (38,7%), E. weybridgensis (30,2%).
Vokietija E. ovinoidalis (46,6%), E. weybridgensis/crandalis (34,4%), E. parva (21,6%), E. bakuensis (20,6%)
Austrija E. ovinoidalis (28.3%), E. weybridgensis/crandalis (27,3%), E. ahsata (19,1%), E. bakuensis (18,4%)
Islandija E. ovinoidalis (40,7%), E. bakuensis (18,9%), E. weybridgensis (11,1%)
Mažas sergamumas siejamas su griežtomis higieninėmis sąlygomis ūkyje, naudojamomis dehelmintizavimo priemonėmis, taip pat ir įvairiais šėrimo būdais, stiprinančiais imuninę sistemą (8). Blogos higieninės sąlygos yra vertinamos kaip rizikos faktorius kokcidiozei vystytis, nes tai gali padidinti infekcijos riziką ir sukelti sergamumą, oocistoms plintant per užterštą vandenį ir pašrą. Taip pat buvo nustatyta, jog dėl per didelio gyvūnų tankumo bandoje gali padidėti infekcijos rizika, ypatingai jei gyvūnai laikomi uždarame tvarte (27). Irane taip pat buvo atliekami tyrimai rizikos faktoriams įvertinti ir nustatyta, jog patelės yra labiau imlios infekcijai nei patinai. Taip gali būti dėl su lytimi susijusių faktorių įtakos, tokių kaip fiziologinis stresas nėštumo metu. Atvedimas ir laktacija taip pat gali kelti didesnę infekcijos riziką (28,29).
Manoma, jog gyvūnų kūno sudėjimas taip pat turi įtakos eimerijų užsikrėtimo stiprumui. Pakistane atlikti tyrimai, nurodė jog įtakos užsikrėtimui turi avių amžius lytis, sezoniškumas, laikymo sąlygos, grindinys, girdymo sistema, bei bandos dydis. Taip pat pastebėta jog, gausiau užsikrėtusios avys kurių kūno sudėjimas prastesnis nei tos, kurių svoris normalus. Taip gali būti dėl silpnos
15
imuninės sistemos, taip pat blogos mitybos ir kitų parazitinių infekcijų kurios sukelia imunosupresiją (29).
1.7 Pomirtiniai lavoniniai pokyčiai
Patologiniai pažeidimai priklauso nuo šeimininko rūšies, parazitų rūšies ir žarnyno pažeidimo vietos. Pažeidimai varijuoja nuo proliferacinių avims ir ožkoms iki nekrotinių-hemoraginių galvijams, paukščiams, šunims ir katėms (8).
Smulkiems atrajotojams kokcidijų sukelta enterocitų hiperplazija sąlygoja mazgelių formavimąsi ir žarnos sienelės plonėjimą, dėl ko sumažėja maisto medžiagų absorbcija, gyvūnai išsenka, sumažėja riebalų kiekis, prasideda viduriavimas ir dehidratacija. Pažeidimai net gausiai užsikrėtusiems gyvūnams gali būti minimalūs. Minimalūs ar vidutiniai pokyčiai apibūdinami žarnų sienelės suplonėjimu su keliais išsidėsčiusiais 1-22mm dydžio mazgeliais. Kartais matomi kaikurių rūšių dideli šizontai.
3pav. Patologiniai anatominiai pakitimai ėriuko žarnyne (30)
Pagrindiniai pažeidimai jaunoms avims ir ožkoms tai išsibarsčiusios balkšvos plokštelės ar mazgeliai ant gleivinės plonosiose žarnose. Sunkesniais atvejais pasireiškia daugiažidininiai pažeidimai, kurie gali net koalescuoti, žarnos tampa standžios „susilanksto“ ar „susigarankštyja“(3 pav). Šie mazgai kartais „vaikšto“ ir apie 0,3-1,5cm jų apimamo ploto sudaro kriptų-gaurelių dalys, kuriose kiekviena epitelio ląstelė yra užkrėsta gametocitinėmis kokcidijų stadijomis (30).
16
1.8 Diagnozė
Kokcidijozės diagnozavimas labai priklauso nuo klinikinių simptomų: viduriavimo, dehidratacijos ir progresuojančio liesėjimo. Kokcidiozė diagnozuojama esant dideliam kiekiui oocistų išmatose, taip pat jau po mirties atlikus skrodimą esant žarnų pažeidimams (8). Kokcidiozės diagnozavimas nėra lengvas, nes sveiki gyvūnai taip pat išskiria oocistas. Taip pat žarnynas gali būti pažeistas dar prieš oocistoms pradedant išsiskirti su išmatomis. Eimeria spp. rūšių stadijų vystymasis žarnyno ląstelėse gali būti nustatomas Gimzos būdu dažytuose žarnų skutmenų tepinėliuose ir hematoksilinu-eozinu nudažius histologinius preparatus. Patologinis anatominis tyrimas atliktas iš kart po mirties yra geriausias būdas patvirtinti diagnozę. Žarnos gali būti lengvai paraudusios ir pilnos skysčio, bet pagrindinis kokcidiozės bruožas tai smulkūs daugybiniai balti mazgeliai 1-2 mm spindžio žarnų sienelėje (30).
Mikroskopuojant išmatų mėginius galima suskaičiuoti oocistų kiekį viename grame išmatų. Tai gali būti pagalbinis metodas norint diagnozuoti ligą, tačiau jis nėra pakankamai informatyvus, nes didžioji dalis avių išskiria oocistas nesant ligai. Tačiau esant labai dideliam oocistų kiekiui išmatose ir kartu pasireiškus klinikiniams simptomams tai gali būti diagnozuojama kaip liga (8).
Eimerijų rūšių identifikacija turi būti atliekama remiantis oocistų morfologija, dažniausiai po sporuliacijos (išmatos laikomos kambario temperatūroje 2-3 dienas ar po skiedimo 2% kalio bichromate inkubuojamos 25°C temperatūroje). Tačiau daugelis avių eimerijų gali būti nustatomos iš nesporuliavusių oocistų (19). Labai svarbu tiksliai nustatyti infekciją sukeliančią rūšį. Tradiciniai diagnostiniai metodai yra ne tik labai subjektyvūs ir atimantys daug laiko, bet ir labai nepatikimi, nes skirtingos eimerijų rūšys turi panašias savybes. Taip pat oocistų atpažinimas išmatose pagal morfologinius požymius reikalauja daug darbo jėgos ir gerų įgūdžių, todėl svarbu atrasti greitesnį patogesnį ir tikslesnį diagnostikos metodą. Taigi, neseniai buvo įrodyta, jog molekuliniai tyrimai yra tinkami rūšies identifikavimui siekiant įveikti limituotas tradicinių būdų galimybes. Taip pat šis tyrimas parodo filogenezinę kiekvienos eimerijų rūšies poziciją ir šeimininko-parazito santykį (31,32). Buvo atlikta daug molekulinių tyrimų siekiant nustatyti eimerijų rūšis išskiriant kokcidijas iš paukščių, bet yra labai mažai informacijos apie eimerijų rūšis atrajotojų organizme (33).
1.9 Gydymas
Gydymas turi būti atliktas kiek įmanoma anksčiau ir apimti visą gyvūnų grupę. Nors gyvūnai ir nerodo akivaizdžių simptomų, jie gali užkrėsti aplinką išskirdami oocistas su išmatomis. Svarbiausias gydymo uždavinys perkelti gyvūnus į švarią aplinką (21). Kokcidiozė gali būti gydoma naudojant dekokvinatą (0,5mg/kg) ir lasalocidą (25-100mg/kg). Sulfonamidai (25-35 mg/kg) smulkiems atrajotojams mažiausiai 15 dienų yra efektyvūs. Kombinacija iš chlortetraciklino ir sulfonamidų turi salyginę apsaugą ėriukams. Amproliumas taip pat naudojamas gydyti avims (50
17
mg/kg), jį skiriant 21 dieną. Kiti vaistai įskaitant monenzimą ir toltrazurilį skiriant vieną kartą (20mg/kg) ir diklazurilį skiriant du kartus (2mg/kg) yra veiksmingi. Dekokvinatas, toltrazurilis ir diklazurilis sudaryti iš molekulių, kurios veikia visą ciklo laiką, taigi jie tinka tiek gydymui tiek prevencijai (7).
Higienos priemonės padeda sumažinti infekciją, bet tam tikromis sąlygomis, jas kartais sunku panaudoti. Antikokcidinių preparatų naudojimas gali padėti kontroliuoti atsirandančią infekciją. Buvo atliktas tyrimas, kuriame toltrazurilis buvo ištirpintas komerciniame vaiste su ivermektinu, levamizolu ir albendazolu. Dozė gydymui buvo skiriama 0,26ml/kg. Kas sudaro 20mg/kg toltrazurilo, 0,2 mg/kg ivermektino, 7,5mg/kg levamisolo ir 5mg/kg albendazolo. Kontrolinė grupė buvo gydoma komerciniais preparatais be toltrazurilio ir anksčiau gydyta nebuvo. Pirmąją dieną išmatos buvo surinktos tiesiai iš rectum ir oocistų kiekis buvo nustatomos naudojan modifikuotą MacMaster metodą. Ėriukai buvo suskirstyti į dvi atskiras grupes. Grupė A gydyta vienkartine doze su toltrazuriliu ir Trimix. Grupė B- kontrolinė, gydyta vien tik su Trimix. Išmatos buvo renkamos 0, 5, 10 ir 20 dieną po gydymo. Abi grupės buvo laikomos vienodomis sąlygomis. Grupėje A efektyvumas buvo 90,0 proc. - 5 dieną, 99,4 proc. - 10 dieną ir 87,3 proc. - 20 dieną (34).
1.10 Prevencija
Kokcidiozės kontrolė turi didelę svarbą jauniems ėriukams. Prevencija paremta higieninių sąlygų kontrole, stresorių mažinimu, tinkamu maitinimu ir antikokcidinių vaistų naudojimu. Norint išvengti infekcijų ėriukų aptvarai turėtų būti gerai sausinami ir laikomi kiek įmanoma švariau. Gardai tur būti dažnai valomi, kad oocistos negalėtų daugintis sporuliuoti ir infekuoti. Prie motinos vienu metu gali būti tik vienas ar keli gyvūnai. Gardų valymas ir dezinfekavimas turi būti atliekamas su verdančiu vandeniu, aukšto slėgio srove ir dujiniu amoniaku (21).
Ilgas ėriavimosi sezonas predisponuoja aplinkos užterštumą kokcidijomis ir amžiaus grupių maišymas labai didina riziką klinikinei kokcidiozei pasireikšti. Šioje situacijoje pagrindinis tikslas- auginti vėliau gimusius ėriukus kitose ganyklose, nei anksčiau gimę ėriukai (21).
Visos priemonės, kurios sumažina užterštumą fekalijomis vilnoje, turi būti atliekamos reguliariai. Šėrimo ir girdymo vietos turėtų būti pakankamai aukštai, norint išvengti fekalinio užterštumo. Jei įmanoma, reikėtų gyvūnų nešerti ant žemės ypatingai kai bandos yra pergrūstos. Ėriukų grupėse ganyklose, ganyklų rotacija taip pat padėtų kontroliuoti infekcijas (8).
Norint sumažinti riziką gyvūnams užsikrėsti reikia apsvarstyti keletą dalykų: banda turi būti patikrinta dėl infekuotų gyvūnų, kurie su išmatomis išskiria ar gali išskirti oocistas. Remiantis tyrimais gyvūnai su persistuojančia infekcija, kurie nerodo jokio atsako į gydymą, turi būti likviduojami, norint sumažinti riziką kitiems gyvūnams užsikrėsti. Norint kontroliuoti ligą, gyvūnams gali būti duodami kokcidiostatikai su vandeniu ar pašaru (8).
18
2. METODIKA
Tyrimui buvo pasirinkti avių ūkiai esantys Kauno apskrityje (2 ūkiai Kėdainių r., 2- Prienų r., 1- Kaišiadorių r., 2- Kauno r.), kuriuose auginama ne mažiau kaip 30 avių.
Atvykus į ūkį buvo detaliau apklausiami ūkininkai, pagal iš anksto paruoštą anketą. Avių augintojai turėjo nurodyti laikomų avių skaičių, jų ganymo plotą, taip pat ar gyvūnai turi priėjimą prie atvirų vandens telkinių ar gyvūnai nakčiai pargenami į tvartą, ar naudojama dehelmintizacija, bei ar ūkiuose pasitaiko pavasarinių viduriavimų.
Tyrimui pasirinkti 7 avių ūkiai, kuriuose buvo apsilankyta vieną kartą. Išmatos buvo imamos iš tiesiosios žarnos arba šviežios nuo žemės. Ūkyje paimta 10-20 mėginių iš ėriukų iki 6 mėn. amžiaus ir 10-15 mėginių iš suaugusių avių- vyresnių kaip 1 metų amžiaus. Tyrimo laikotarpis 2018 birželio- 2018 rugsėjo mėnesiai. Viso buvo paimta 171 mėginys, iš kurių 76 mėginiai buvo ėriukų iki 6 mėn. amžiaus ir 95 mėginiai suaugusių avių vyresnių kaip 1 metų amžiaus.
Mėginiai buvo imami į polietileninius maišelius, ant kurių buvo užrašoma gyvūnų amžius bei savininkas, gabenant mėginiai buvo laikomi šaltkrepšiuose, sukuriant artimą aplinką +4°C. Iki tyrimų mėginiai buvo laikomi +4°C. Tyrimai atlikti Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos akademijoje, Dr. Leono Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje ir veterinarinės patobiologijos katedros parazitologijos laboratorijoje. Tyrimo metu buvo naudoti kiekybinis modifikuotas MacMaster metodas ir flotacijos metodas oocistų diferenciavimui. Tyrimo schema pavaizduota 4 paveiksle:
4 pav. Tyrimo schema
2.1. Modifikuotas MacMaster metodas
MacMaster metodo paskirtis nustatyti kiaušinėlių skaičių viename grame išmatų (KSG). Naudojant šį metodą, galima nustatyti nematodų kiaušinėlių ir eimerijų oocistų skaičių. Kiaušinėliai
Mėginių surinkimas, suskirstymas pagal amžiaus grupes
Modifikuotas Mac‘Master metodas, kiaušlinėlių ir oocistų skaičiavimas
Oocistų sporuliavimas
Flotacijos metodas oocistų diferenciavimui iki rūšių
19
skaičiuojami žinomame flotacinio tirpalo kiekyje, kuriuo užpildomos abi MacMasterio kameros pusės. Reikalingos priemonės: Plastikiniai indeliai; Svarstyklės; Maišymo mentelė; Flotacinis tirpalas; Centrifuga; Mėgintuvėliai;
Matavimo cilindras su vandeniu;
Marlė;
Pipetės;
MacMaster kamera;
Mikroskopas.
Flotacinio tirpalo ruošimas:
Flotacinis tirpalas gaminamas iš NaCl kristalinės druskos, kuri tirpinama distiliuotame vandenyje tol, kol netirpsta ir susidaro kristalinės nuosėdos. Flotacinio tirpalo tankis turi būti ne mažesnis nei 1,2 ir vadinamas prisotintu druskos flotaciniu tirpalu.
Tyrimo eiga:
Atsveriama 4g mėginio, sveriama 0,1 g tikslumu. Išmatos dedamos į plastikinį indelį. Atsvertas mėginys užpilamas vandeniu 1g išmatų skiriant 14 ml vandens. Viskas gerai išmaišoma ir leidžiama pastovėti 30 minučių. Mišinys dar kartą išmaišomas ir per marlę filtruojamas į kitą plastikinį indelį. Iš indelio 10 ml filtrato perpilama į centrifuginį mėgintuvėlį. Centrifuguojama 1200 apsisukimų per minutę, 7 minutes. Iš mėgintuvėlio nutraukiamas skystis ir paliekamos tik nuosėdos, kurios užpilamos flotaciniu tirpalu iki 4 ml žymos. Viskas gerai išmaišoma ir pipete užpildomos abi MacMasterio kameros pusės. Mikroskopuojama 10x4 padidinimu, suskaičiavus kiaušinėlius abiejose kameros pusėse, gautas skaičius dauginamas iš 20 ir taip gaunamas KSG. MacMasterio kamera išplaunama vandeniu, nusausinama, kamerų vidus sausinamas filtriniu popieriumi.
2.2. Oocistų sporuliacija
Prieš tiriant flotacijos metodu oocistos buvo sporuliuojamos. Atsveriama 4g išmatų, jos dedamos į plastikinį indą ir užpilamos 2proc. Kalio bichromatu (K2Cr2O7). Mėginiai laikomi kambario temperatūroje keletą dienų, kad oocistos sporuliuotų.
20
2.3. Flotacijos metodas
Flotacijos metodas - tai kokybinis aptikimo metodas, kuris naudojamas nematodų, cestodų kiaušinėlių , eimerijų ir izosporų oocistų aptikimui.
Reikalingos priemonės:
Plastikiniai indeliai;
Marlė;
Mėgintuvėliai;
Objektinis ir dengiamasis stiklelis;
Mikroskopas. Tyrimo eiga:
Po sporuliacijos mėginiai perkošiami per marlę į kitą plastikinį vienkartinį indelį. Filtratas perpilamas į mėgintuvėlį ir užpilama flotacinio tirpalo taip, jog viršuje susidarytų iškilęs meniskas. Ant mėgintuvėlio uždedamas dengiamasis stiklelis ir laikoma 20 minučių, per šį laiką oocistos iškyla ir koncentruojasi po dengiamuoju stikleliu. Vėliau dengiamasis stiklelis atsargiai nuimamas ir uždedamas ant objektyvinio stiklelio. Mikroskopuojama 10x10 ir 40x10 padidinimu. Esant daugiau kaip 50 oocistų skaičiuojamos tik 50, jei yra mažiau kaip 50 skaičiuojamos visos eimerijų oocistos ir jos identifikuojamos pagal morfologinius skirtumus.
2.4. Statistinė duomenų analizė
Duomenys apdoroti bei statistinės reikšmės buvo skaičiuojamos Microsoft Excel 2013 programa. Apskaičiuoti užsikrėtimo virškinamojo trakto parazitais gausumo vidurkiai ėriukų ir suaugusių avių grupėse, procentinis eimerijų rūšių paplitimas. Statistiniai metodai kaip Stjudento t kriterijus ir pasikliautinis intervalas (PI) buvo naudojami norint įvertinti užsikrėtimo skirtumų patikimumą. Rezultatai laikomi patikimais, kai p<0,05.
21
3. REZULTATAI
3.1. Anketinės apklausos duomenys
Apklausoje dalyvavo visi 7 ūkiai (2 lentelė). Ūkininkai turėjo atsakyti į 6 klausimus: koks avių skaičius laikomas ūkyje, koks avių ganymo plotas, ar gyvūnai turi priėjimą prie atvirų vandens telkinių, ar nakčiai avys parvedamos į tvartą, ar ūkyje gyvūnai dehelmintizuojami, bei ar pasitaiko pavasarinių viduriavimų. Visuose ūkiuose laikoma ne mažiau kaip 30 avių. Mažiausias avių skaičius yra antrame ūkyje- 38, didžiausias 1 ūkyje- 184 avys. Didžiausias ganymosi plotas tenkantis avims yra 1 ir 5 ūkiuose, šiuose ūkiuose avys ganosi 50ha plote. Mažiausias ganymosi plotas yra antrame ūkyje- 2ha. Tik viename iš 7 ūkių gyvūnai turi priėjimą prie atvirų vandens telkinių. 4 iš 7 ūkių gyvūnai nakčiai yra parvaromi į tvartus. Visuose ūkiuose avys dehelmintizuojamos bent kartą metuose ir 2 ūkiuose iš 7 viduriavimų pavasariais nepasitaiko.
2 lentelė. Anketinių apklausų duomenys
1 ūkis 2 ūkis 3 ūkis 4 ūkis 5 ūkis 6 ūkis 7 ūkis
Avių skaičius ūkyje 184 38 123 110 53 58 85
Avių ganymo
plotas (ha) 50 2 10 3 50 10 10
Ar yra priėjimas prie atvirų vandens
telkinių?
Ne Ne Ne Ne Ne Taip Ne
Ar nakčiai avys pargenamos į
tvartą?
Taip Ne Ne Ne Taip Taip Taip
Ar gyvūnai
dehelmintizuojami? Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip
Ar ūkyje pasitaiko pavasarinių viduriavimų?
22
3.2. Bendras užsikrėtimas virškinamojo trakto parazitais
Tiriant modifikuotu MacMaster‘io metodu, buvo apskaičiuotas bendras avių užsikrėtimas virškinamojo trakto parazitais. Ūkiuose buvo rasta nematodų, cestodų ir pirmuonių (5 pav.).
5 pav. Vidutinis kiaušinėlių ir oocistų kiekis 1 grame išmatų visuose ūkiuose, abiejose amžiaus grupėse
Taigi, tiek suaugusių avių, tiek ėriukų tarpe daugiausiai buvo rasta pirmuonių. Žymiai daugiau jų buvo rasta jauniems gyvūnams nei suaugusiems. Nematodų ir cestodų taip pat daugiausiai pasireiškė gyvūnams iki 6 mėnesių amžiaus. Nematodų tarpe rasti strongiliatų ir nematodirus spp. kiaušinėliai. Bendras didžiausias strongiliatų kiekis suaugusių avių išmatose buvo rastas ūkyje Nr. 1 ir tai sudarė net 84proc. ūkiuose rastų strongiliatų kiaušinėlių skaičiaus suaugusių avių išmatose. Jaunų avių tarpe iki 6 mėnesių amžiaus, didžiausias bendras strongiliatų kiekis taip pat nustatytas ūkyje Nr. 1 ir tai sudarė 48proc. visų ūkiuose rastų strongiliatų kiaušinėlių skaičiaus jaunų avių tarpe. Vienintelė gentis kurią galima identifikuoti MacMaster‘io metodu yra Nematodirus. Bendras didžiausias Nematodirus genties parazitų kiaušinėlių kiekis rastas ūkyje Nr.1 ir sudarė 78proc. visų rastų Nematodirus genties kiaušinėlių. 4 ūkiuose iš 7 Nematodirus spp. kiaušinėlių nebuvo aptikta visai. Vienintelė cestodų gentis rasta avių išmatose - Moniezia spp. Viename ūkyje kiaušinėlių nebuvo aptikta visai, dar viename rasta ir pas suaugusias avis ir pas jauniklius ir likusiuose 5 ūkiuose Moniezia spp. aptikta tik jaunų avių išmatose. Daugiausia Moniezia spp. kiaušinėlių jauniklių išmatose rasta ūkyje Nr. 1 ir tai sudarė 65proc. visų Moniezia spp. kiaušinėlių skaičiaus išskirtų iš avių jaunesnių kaip 6 mėnesių amžiaus.
553,05 1,05 109,89 7882,89 1120,55 116,58 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 7000 8000 9000
Pirmuonys Cestodai Nematodai
Vid utin is k iau šin ėlių ir o ocist ų sk aičiu s 1 gr am e iš m atų Parazitų tipas Suaugusios avys Ėriukai
23
3.3. Užsikrėtimas eimerijomis
Tiriant MacMaster‘io metodu, visuose ūkiuose, tiek suaugusių tiek jaunesnių nei 6mėn. amžiaus avių išmatose buvo aptikta Eimeria spp. oocistų.
6 pav. Procentinis VT parazitų pasiskirstymas visuose ūkiuose.
7 pav. Vidutinis Eimeria spp. oocistų skaičius kiekviename ūkyje
Eimeria spp. pirmuonys tirtuose ūkiuose sudaro 84proc. (p<0,05) visų rastų avių VT parazitų (6 pav.). Didžiausias eimerijų oocistų kiekis buvo aptiktas ūkyje Nr. 1 ir ūkyje Nr. 3. Tai sudaro
84,0%
11,0%
0,4%
4,6% 5,0%
Eimeria spp. Moniezia spp. Nematodirus spp. Strongiliatai
17,8 tūkst. 6,3 tūkst. 20,0 tūkst. 1,7 tūkst 2,1 tūkst. 1,1 tūkst. 1,9 tūkst. 0 5000 10000 15000 20000 25000
1 ūkis 2 ūkis 3 ūkis 4 ūkis 5 ūkis 6 ūkis 7 ūkis
Vid utin is o ocist ų sk aičiu s 1 gr am e iš m atų Ūkis
24
35proc. ir 39proc. bendro užkrėstumo eimerijomis. Didžiausias oocistų kiekis buvo rastas 3 ūkyje, kuriame viename grame išmatų aptikta 20015 oocistų (7 pav.). 1, 3 ir 7 ūkiuose, bent viename iš mėginių eimerijų oocistų aptikta nebuvo. Iš tirto 171 mėgino užkrėsti eimerijomis buvo 95proc. (p<0,05) ir neužkrėsti 5proc. (p<0,05) mėginių (8 pav).
8 pav. Eimerijomis užsikrėtusių ir neužsikrėtusių avių procentinė išraiška 7 ūkiuose gautuose mėginiuose buvo aptiktos 11 skirtingų eimerijų rūšių (3 lentelė). 3 lentelė. Eimerijų rūšių vidurkis proc. ir didžiausia reikšmė aptikta ūkiuose
Rūšis Vidurkis % Didžiausia reikšmė %
E. weybridgensis 28,1 75 E. crandallis 25,5 75 E. intricata 0,8 18 E. pallida 4,5 31 E. parva 12,1 57 E. ovinoidalis 22,2 100 E. marsica 0,2 8 E. bakuensis 3,4 80 E. granulosa 0,5 25 E. faurei 0,6 20 E. ashata 1,1 26
Viename išmatų mėginyje buvo aptinkama nuo 2 iki 8 skirtingų eimerijų rūšių. Dažniausiai pasitaikanti eimerijų rūšis tai E. weybridgensis, kuri sudaro 28,1proc., E. crandalis, kuri sudaro 25,5proc. ir E. ovinoidalis, kuri sudaro 22,2proc. visų rastų eimerijų rūšių. Daugiausia E. weybridgensis rasta 1 ir 3-iame ūkiuose, E. crandalis 3 ir 4-ame ūkiuose, o E. ovinoidalis 2 ir 4-ame ūkiuose. 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%
Užsikrėtę Eimeria spp. Neužsikrėtę Eimeria spp.
P
ro
ce
n
25
3.4. Laikymo sąlygų įtaka eimerijų plitimui
Eimerijų plitimui įtakos turi gyvūnų tankumas. Pagal gautus duomenis (9 pav.) nustatyta, jog koreliacija tarp avių užkrėstumo atskiruose ūkiuose ir vienai aviai tenkančio ganymo ploto yra silpnai neigiama. 1 ir 3 ūkiuose esant mažam vienai aviai tenkančiam plotui, užsikrėtimas ūkyje yra gausus. 5 ūkyje esant dideliam vienai aviai tenkančiam plotui, užsikrėtimo gausumas yra mažas (p>0,05).
9 pav. Priklausomybė tarp užkrėstumo eimerijomis ūkiuose ir avių ganymo ploto. Ūkininkai anketinėje apklausoje nurodė ar nakčiai pargina gyvūnus į tvartą. 4 ūkiuose iš 7, naktį avys praleidžia tvartuose ir likusiuose trijuose avys visą parą būna ganyklose. Avių suvarymas nakčiai ir užkrėstumas ūkiuose koreliuoja labai silpnai, tai reiškia, jog šios dvi reikšmės yra
statistiškai nepriklausomos viena nuo kitos (p>0,05).
0 0,1 0,2 0,3 0,4 0,5 0,6 0,7 0,8 0,9 1 0 5000 10000 15000 20000 25000 1 2 3 4 5 6 7 P lo tas ( h a) Vid utin is o ocist ų sk aičiu s 1 gr am e iš m atų Ūkio nr.
26
3.5. Eimerijų paplitimas tarp amžiaus grupių
Avių amžius yra vienas iš rizikos veiksnių, lemiančių užsikrėtimą eimerijomis.
10 pav. Eimerijų procentinis pasiskirstymas tarp amžiaus grupių Ėriukų užsikrėtimas Eimeria spp. sudaro 92 proc. (p<0,05) viso bendro užkrėstumo eimerijomis. Tai net 11,4 karto gausesnis užsikrėtimas nei suaugusios avys, kurių užsikrėtimas sudaro 8 proc. (p<0,05) viso užkrėstumo eimerijomis (10 pav.).
11 pav. Eimerijų rūšių pasireiškimo viduris kiekvienoje amžiaus grupėje
Pagal gautus rezultatus (11 pav.) 6 eimerijų rūšimis ėriukai užsikrėtę gausiau nei suagusios avys (p>0,05). Gausiausiai jauni gyvūnai užsikrėtę tokiomis rūšimis kaip E. weybridgensis, kuri sudaro 28,4 proc. viso užkrėstumo , E. crandalis, kuri sudaro 19,4 proc. ir E. ovinoidalis, kuri sudaro 20,8 proc. viso užkrėstumo eimerijomis jaunų gyvūnų tarpe. E. marsica aptikta tik jauniklių išmatose ir kartu su E. granulosa sudarė mažiausią užkrėstumą jauniklių tarpe - 0.4 proc. E. intricata, E. parva,
Suaugusios avys 8%
Ėriukai 92%
Suaugusios avys Ėriukai
0,0% 5,0% 10,0% 15,0% 20,0% 25,0% 30,0% E. weybridgensis E. crandallis E. intricata E. pallida E. parva E. ovinoidalis E. marsica E. bakuensis E. granulosa E. faurei E. ashata Procentai E im er ij ų rū šis Suaugusios Ėriukai
27
E. ovinoidalis, E. granulosa ir E.faurei- rūšys suaugusioms avims pasireiškusios dažniau nei jaunikliams. Kaip ir jaunesnių nei 6 mėn. amžiaus avims, suaugusių avių tarpe dažniausiai rastos rūšys E. weybridgensis (24,3 proc.), E. crandalis (19,4 proc.) ir E. ovinoidalis (25,7 proc.). E. ahsata buvo rečiausiai aptinkama suaugusių avių išmatose ir sudarė tik 0,6 proc.
Patogeniškiausios eimerijų rūšys laikomos E. crandalis ir E. ovinoidalis. E. ahsata ir E. bakuensis yra salyginai patogeniškos rūšys, kurios sukelia klinikinius simptomus, tik esant gausiam užkrėstumui. Palygintas patogeniškų eimerijų rūšių pasireiškimas tarp amžiaus grupių (12 pav.).
12 pav. E. crandalis ir E. ovinoidalis pasireiškimo dažnumas tarp abiejų amžiaus grupių E. crandalis jaunikliams pasireiškė 1,2 karto dažniau nei E. ovinoidalis, tačiau E. ovinodalis suaugusias avis užkrėtė 1,3 karto dažniau nei E.crandalis. Abiejomis patogeniškomis rūšimis ėriukai užsikrėtę gausiau nei suaugusios avys (p<0,05). Lyginant patogeniškas eimerijų rūšis amžiaus grupėse, ėriukų jaunesnių kaip 6 mėn. amžiaus užsikrėtimas E. crandalis sudaro 87 proc., o suaugusių avių tarpe 13 proc. Užsikrėtimas E. ovinoidalis sudaro 80,1proc. jaunų gyvūnų tarpe ir 19,9 proc. suaugusių gyvūnų tarpe.
13 pav. Patogeniškų E. crandalis ir E. ovinoidalis rūšių pasireiškimas kiekviename ūkyje
0,0% 10,0% 20,0% 30,0% 40,0% 50,0% 60,0% 70,0% 80,0% 90,0% 100,0% E. crandalis E. ovinoidalis P ro ce n tai Suaugusios Jaunikliai 2 1 ,9 % 1 0 ,1 % 2 5 ,0 % 1 2 ,6 % 9 ,5 % 1 0 ,1 % 1 0 ,9 % 21% 18% 18% 17% 10% 6% 10% 6 ,1 % 5 5 ,6 % 5 ,1 % 10 ,1 % 1 2 ,1 % 9 ,1 % 2 ,0 % 6 ,1 % 5 5 ,3 % 5 ,3 % 7 ,6 % 2 2 ,0 % 3 ,0 % 0 ,8 % 0,0% 10,0% 20,0% 30,0% 40,0% 50,0% 60,0%
1 ūkis 2 ūkis 3 ūkis 4 ūkis 5 ūkis 6 ūkis 7 ūkis E. crandalis ėriukai E. ovinoidalis ėriukai E. crandalis suaugusios avys E. ovinoidalis suaugusios avys
28
Palyginus patogeniškas rūšis kiekviename ūkyje (13 pav.) matome, jog didžiausias užsikrėtimas E. crandalis stebimas trečiame ūkyje (25 proc.) jauniklių tarpe ir antrame ūkyje (55,6 proc.) suaugusių avių tarpe. E. ovinoidalis jaunų gyvūnų VT daugiausiai rasta pirmame ūkyje (21 proc.) ir antrame ūkyje (55,3 proc.) suaugusių gyvūnų VT.
29
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Eimerijozė labai gausiai pasaulyje paplitusi avių parazitozė, kuri pasireiškia beveik visose klimatinėse zonose, yra duomenų net apie nustatytus eimerijozės atvejus poliarinėse srityse. Lietuvos praktikoje nėra duomenų apie nustatytas eimerijų rūšis parazituojančias avių virškinamąjame trakte. Duomenų trūkumas neleidžia susidaryti teisingos nuomonės apie visoje Lietuvoje esantį užsikrėtimo gausumą, bei epidemiologinę situaciją. Tyrimui atlikti buvo ištirta 171 avių išmatų mėginys.
Mūsų gautuose tyrimuose 95 proc. tiriamųjų yra užsikrėtę įvairiomis eimerijų rūšimis. Pasaulyje užsikrėtimas eimerijomis yra labai įvairus. Graikijoje atlikti tyrimai rodo, kad avių užkrėstumas siekia 48,7 proc. (11). Tyrimų duomenimis, kurie buvo atlikti Vokietijoje avių užkrėstumas eimerijomis yra didesnis negu pusė ir siekia 66,4 proc., ir 56,7 proc. (6,35), Kroatijoje užkrėstumas siekia 75,5 proc. (5), o atlikti tyrimai Turkijoje nurodo, jog avių užkrėstumas eimerijomis siekia 93,9 proc. (23). Toks užsikrėtimų skirtumas gali priklausyti nuo keletos faktorių: imties dydžio, kurioje buvo atliktas tyrimas, metų laiko - kada buvo atliekami tyrimai, taip pat skirtingų ūkininkavimo tipų.
Mūsų atliktuose tyrimuose dažniausiai sutiktos eimerijų rūšys buvo E. weybridgensis (28,1 proc.), E. crandalis (25,5 proc.), E. ovinoidalis (22,2 proc.). Ispanijoje atliktas tyrimas, kuriame buvo nustatomos eimerijų rūšys esančios avių VT. Dažniausiai pasitaikiusios rūšys buvo E. ovinoidalis, E. parva/pallida, E. weybridgensis ir E. crandalis (22). Vokietijos mokslininkų atliktuose tyrimuose taip pat dažniausiai aptiktos rūšys buvo E. ovinoidalis, E. weybridgensis/crandalis. Taip pat vokietijoje gausiau paplitusios E. parva ir E. bakuensis (6). Austrijos tyrimuose nustatytos tos pačios dažniausiai pasitaikančios rūšys E. ovinoidalis ir E. crandalis/weybridgensis (25).
Mūsų atliktuose tyrimuose pastebėtas silpnas ryšys tarp avių ganymosi ploto ir užkrėstumo eimerijomis (p>0,05). Atlikus tyrimus Ispanijoje ir įvertinus gyvūnų tankumą ir ūkio dydį nustatytas vidutinis ryšys tarp šių dviejų rodiklių (22). Pakistane atlikti tyrimai nurodo, jog bandos dydis yra susijęs rizikos faktorius, kuris lemia užsikrėtimo gausumą eimerijomis. Didelėse bandose eimerijos buvo aptiktos dažniau nei mažesnėse. Taip pat to pačio tyrimo metu mokslininkai nustatė, jog uždara laikymo sistema turi įtakos didesniam užsikrėtimui pirmuonimis (29), kai tuo tarpu mūsų gautuose tyrimuose gyvūnų suvarymas į tvartus nakčiai neturi priklausomybės gyvūnų stipresniam užsikrėtimui.
Mūsų gautuose tyrimuose, ėriukai eimerijomis užsikrėtę daug gausiau (92 proc.) nei suaugusios avys (8 proc.) (p<0,05). Brazilijos mokslininkai teigia, jog jauni gyvūnai serga dažniau negu suaugę (36). Irane atlikti tyrimai taip pat nurodo, jog jauni gyvūnai užsikrėtę dažniau nei suaugusios avys (28). Mūsų atliktame tyrime jaunų gyvūnų išmatose aptikta ir daugiausia dažniausiai pasireiškiančių eimerijų rūšių: E. weybridgensis, E. crandalis ir E. ovinoidalis. Ispanijoje atlikti tyrimai, kuriuose
30
nustatyta jog dvi pagrindinės rūšys, kurios gausiausiai aptinkamos jaunų gyvūnų tarpe tai E. weybridgensis ir E. ovinoidalis (22).
Atlikus tyrimus, viename išmatų mėginyje aptikta nuo 2 iki 8 skirtingų eimerijų rūšių. Irano tyrimai taip pat rodo, jog vienas mėginys buvo užkrėstas 2-8 skirtingomis eimerijų rūšimis (2). Graikijoje viena avis užsikrėtusi iki 5 skirtingų rūšių ir labai retai pasitaiko tik viena rūšis (11), o Ispanijoje buvo aptikta net ir visos 11 rūšių viename mėginyje (22).
Mūsų gautuose tyrimuose E. ovinoidalis ir E. crandalis nustatytos kaip vienos dažniausiai pasireiškusių eimerijų rūšių jauniems gyvūnams. Jos aptiktos visuose ūkiuose, taip pat iš gautų apklausos rezultatų, matome, jog viduriavimai pasireiškė didžiojoje ūkių dalyje, kuriuos galimai ir sukėlė patogeniškos eimerijų rūšys. Vokietijoje 2005 metais atlikti tyrimai nustatė, jog E. ovinoidalis ir E. crandalis pas jaunus ėriukus dauginasi daug greičiau nei kitos eimerijų rūšys ir pasiekia net 100 proc. sergamumą, kuomet kitos rūšys per tą patį laiką pasidaugina daug mažiau. Šis greitas E. ovinoidalis ir E. crandalis plitimas ir nulemia jų patogeniškumą bei gausumą avių ūkiuose (35).
31
5. IŠVADOS
1. Ištyrus avių išmatų mėginius, nustatyta, kad dažniausiai avys užsikrėtusios pirmuonimis - Eimeria spp. (p<0,05) ir sudaro 84proc., mažiau Moniezia spp. (11 proc.) ir strongiliatais (4,6proc.).
2. Avys buvo gausiai užsikrėtusios Eimeria spp. pirmuonimis, tačiau atskiruose ūkiuose užsikrėtimo gausumas svyruoja nuo 1100 iki 20015 oocistų/g.
3. Nustatyta, jog avių ganymo plotas, bei jų suvarymas nakčiai į tvartus turėjo mažai įtakos avių užsikrėtimo eimerijomis gausumui (p>0,05).
4. Avių amžius turėjo įtakos užsikrėtimo Eimeria spp. dažnumui ir gausumui. Ženkliai dažniau ėriukai užsikrėtę pirmuonimis (92proc.) nei suaugusios avys (8 proc.). Ėriukai iki 6 mėn. amžiaus gausiau užsikrėtę pirmuonimis (7882,89 oocistų/g) lyginant su avimis, vyresnėmis nei vieneri metai (553,05 oocistų/g).
5. Identifikuota 11 rūšių eimerijų, tačiau dažniausiai aptinkamos eimerijų rūšys buvo E. weybridgensis, kuri sudarė 28,1 proc., E. crandalis, kuri sudarė 25,5 proc. ir E. ovinoidalis, kuri sudarė 22,2 proc. iš visų tirtų mėginių. Vienas individas buvo užsikrėtęs 2-8 eimerijų rūšimis.
32
6. REKOMENDACIJOS
1. Norint išvengti klinikinio kokcidiozės pasireiškimo rekomenduojame ūkiuose įvesti rotacijos sistemas, tam kad ką tik atvestiems ėriukams kaip įmanoma labiau būtų sumažinta rizika užsikrėsti eimerijomis.
2. Rekomenduojame gyvūnus girdyti ir šerti pakeltose girdyklose ir šėryklose, tam kad būtų sumažinta pašaro ir vandens kontaminacija oocistomis nuo žemės.
3. Taip pat rekomenduojame sumažinti gyvūų tankumą ganymosi plotuose.
4. Rekomenduojame taikyti profilaktikos priemones: kiek įmanoma laikytis higieninių sąlygų tvartuose, jei reikalinga, naudoti kokcidiostatikus.
33
7. PADĖKA
Noriu širdingai padėkoti darbo vadovei dr. Ingai Stadalienei už visokeriopą palaikymą bei pagalbą, kantrybę ir patarimus suteiktus rašant magistro baigiamajį darbą. Taip pat už pagalbą renkant mėginius norėčiau padėkoti lekt. Tomui Kupčinskui. Esu dėkinga visiems 7 ūkių savininkams, kurie suteikė galimybę surinkti bei ištirti jų ūkiuose auginamų avių mėginius.
34
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Toulah F. H. Prevalence and Comparative Morphological Study of Four Eimeria sp. of Sheep in Jeddah Area, Saudi arabia. Journal of Biological Sciences. 2007: p. 413-416.
2. Hashemnia M., Rezaei F., Chalechale A., Kakaei S., Gheichivand S. Prevalence and Intensity of Eimeria Infection in Sheep in Western Iran. International Journal of Livestock Research. 2014 Jan: p. 107-112.
3. Oyewusi J. A., Oyewusi I. K., Takeet O. V. A., Mustapha O. A., Awoyomi O. J. Olurode S.A. Ovine Coccidiosis: A Case Report. Journal of Veterinary Advances. 2015 Jan: p. 1023-1028.
4. Yakhchali M. Zarei M. R. Prevalence of Eimeria infection in sheep of Tabriz suburb, Iran. Iranian Journal of Veterinary Research. 2008: p. 277-280.
5. Šarić T., Beck R., Bosnić S., Župan I., Šaran T., Aćimov D. et al.. Species identification and prevalence of Eimeria spp. coccidial parasites in sheep from the North Dalmatia (Croatia). In Proceedings of XXII International Congress of Mediterranean Federation for Health and Production of Ruminants; 2015. p. 351-354.
6. Gauly M., Reeg J., Bauer C., Erhardt G. Influence of production systems in lambs on the Eimeria oocyst output and weight gain. Small Ruminant Research. 2004 Oct: p. 159-167.
7. Taylor M. A., Catchpole J., Marshall J., Marshall R. N., Hoeben D. Histopathological observations on the activity of diclazuril (Vecoxan) against the endogenous stages of Eimeria crandallis in sheep. Veterinary Parasitology. 2003 Oct: p. 305-314.
8. Khodakaram-Tafti A., M. Hashemnia M. An overview of intestinal coccidiosis in sheep and goats. Revue Méd. Vét. 2017: p. 1-2, 9-20.
9. M.A. T. Parasitological examinations in sheep health management. Veterinary Parasitology. 2010 Aug: p. 120-125.
10. Kyriánová I. A., Vadlejch J., Langrová I. Eimeriosis Seasonal Dynamics Patterns at an Organic Sheep Farm in the Czech Republic. Scientia agriculturae bohemica. 2017 Jun: p. 70-75.
11. Saratsis A., Joachimb A., Alexandrosa S., Sotiraki S. Lamb coccidiosis dynamics in different dairy production systems. Veterinary parasitology. 2011 Sep: p. 131-138.
12. A.H. A. Some aspects of coccidiosis in sheep and goats. Small Ruminant Research. 2013 Mar: p. 93-95.
13. F. CJ. Species Differentiation in the Coccidia from the Domestic Sheep. The Journal of Parasitology. 1938 Oct: p. 453-467.
14. Taylor M. A., Coop R. L., Wall R. L. Veterinary parasitology. 4th ed. Wiley-Blackwell , editor. Hoboken, United States: John Wiley and Sons Ltd; 2015.
35
15. Mohamaden W. I., Sallam N. H., Abouelhassan E. M. Prevalence of Eimeria species among sheep and goats in Suez Governorate, Egypt. International Journal of Veterinary Science and Medicine. 2018 Jun: p. 65-72.
16. Jolley W. R., Bardsley K. D. Ruminant Coccidiosis. Veterinary Clinics of North America: Food Animal Practice. 2006 Nov: p. 613-621.
17. Jacobs D., Fox M., Gibbons L., Hermosilla C. Principles of veterinary Parasitology. 1st ed. Blackwell W, editor.; 2015.
18. Oddena A., Denwood M. J., Stuen S., Robertson L. J., Ruiz A., Hamnes I. F. et al. Field evaluation of anticoccidial efficacy: A novel approach demonstrates reduced efficacy of toltrazuril against ovine Eimeria spp. in Norway. International Journal for Parasitology. 2018 Aug: p. 304-311.
19. Samuel Engidaw, Mulugeta Anteneh and Chekol Demis. Coccidiosis in Small Ruminants. African Journal of Basic & Applied Sciences. 2015: p. 311-319.
20. J. FW. Coccidiosis and Cryptosporidiosis in Sheep and Goats. Veterinary Clinics of North America: Food Animal Practice. 1990 Nov: p. 655-670.
21. Chartier C., Paraud C. Coccidiosis due to Eimeria in sheep and goats, a review. Small Ruminant Research. 2012 Mar: p. 84-92.
22. Carrau T., Silva L. M. R., Pérez D., Failing K., Martínez-Carrasco C., Macías J. et al. Associated risk factors influencing ovine Eimeria infections in southern Spain. Veterinary Parasitology. 2018 Nov: p. 54-58.
23. Arsian M. O., Umur S., Kara M. The Prevalence of Coccidian Species in Sheep in Kars Province of Turkey. Tropical Animal Health and Production. 1999 Jun: p. 161-165.
24. G. K. Prevalence of Eimeria Species in Lambs in Antakya Province. Turk J Vet Anim Sci. 2004: p. 687-692.
25. Platzer B., Prosl H., Cieslicki M., Joachim A. Epidemiology of Eimeria infections in an Austrian milking sheep flock and control with diclazuril. Veterinary parasitology. 2005 Apr: p. 1-9.
26. K. S. Eimeria spp. (Coccidia, Protozoa) infections in a flock of sheep in Iceland: Species composition and seasonal abundance. ICEL. AGRIC. SCI. 2007: p. 73-80.
27. Reshi A. A., Tak H. The Study of Some Potential Risk Factors Associated with Coccidiosis (Eimeria) in Sheep in Kashmir Valley. Journal of Agriculture and Veterinary Science. 2014 Jan: p. 11-13.
28. Yakhchali M., Golami E. Eimeria infection (Coccidia: Eimeriidae) in sheep of different age groups in Sanandaj city, Iran. Veterinarski arhiv. 2008: p. 57-64.
29. Khan M. N., Rehman T., Iqbal Z., Sajid M. S., Ahmad M., Riaz M. Prevalence and Associated Risk Factors of Eimeria in Sheep of Punjab, Pakistan. World Academy of Science, Engineering and Technology. 2011 Jul: p. 1329-1334.
36
30. Tafti A. K., Mansourian M. Pathologic lesions of naturally occurring coccidiosis in sheep and goats. Comparative clinical pathology. 2008 May: p. 87-91.
31. Morrison D. A., Bornstein S., Thebo P., Wernery U., Kinne J., Mattsson J. G.. The current status of the small subunit rRNA phylogeny of the coccidia (Sporozoa). International Journal for Parasitology. 2004 Mar: p. 501-514.
32. Zhao X., Duszynski D. W., Loker E. S. Phylogenetic position of Eimeria antrozoi, a bat coccidium (apicomplexa: eimeriidae) and its relationship to morphologically similar Eimeria spp. from bats and rodents based on nuclear 18s and plastid 23s rDNA seqences. Journal of Parasitology. 2001: p. 1120-1123.
33. Kawahara F. ZG,MCN,TY,KM,OMea. Genetic analysis and development of species-specific PCR assays based on ITS1 region of rRNA in bovine Eimeria parasites. Veterinary Parasitology. 2010 Nov: p. 49-57.
34. Rodrigues F. S., Tavares L. E. R., Paiva F. Efficacy of treatments with toltrazuril 7.5% and lasalocid sodium in sheep naturally infected with Eimeria spp. Revista brasileira de parasitologia veterinaria. 2016 May: p. 293-298.
35. Reeg K. J., Gauly M., Bauer C., Mertens C., Erhardt G., Zahner H. Coccidial infections in housed lambs: oocyst excretion, antibody levels and genetic influences on the infection. Veterinary parasitology. 2005 Feb: p. 209-219.
36. Souza L. E. B.,Cruz J. F., Rezende M., Neto T., Albuquerque G. R., Melo A. D. B. et al. Epidemiology of Eimeria infections in sheep raised extensively in a semiarid region of Brazil. Rev. Bras. Parasitol. Vet. 2015 Dec: p. 410-415.
