KAMPILOBAKTERIJŲ PAPLITIMAS NAMINIŲ AUGINTINIŲ BEI MIESTO LAUKINIŲ PAUKŠČIŲ TARPE KAUNO MIESTE BEI RŪŠINö ĮVAIROVö

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARINöS MEDICINOS FAKULTETAS

MAISTO SAUGOS IR KOKYBöS KATEDRA

JULIJA ŽVIRZDINAITö

KAMPILOBAKTERIJŲ PAPLITIMAS NAMINIŲ AUGINTINIŲ

BEI MIESTO LAUKINIŲ PAUKŠČIŲ TARPE KAUNO MIESTE

BEI RŪŠINö ĮVAIROVö

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. M. Malakauskas

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Kampilobakterijų paplitimas naminių augintinių bei miesto laukinių paukščių tarpe Kauno mieste bei rūšin÷ įvairov÷.

1. Yra atliktas mano paties/pačios:

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. 2013 01 25 Julija Žvirzdinait÷

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ

LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2013 01 25 Julija Žvirzdinait÷

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO

VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO 2013 01 25 Mindaugas Malakauskas

(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

APROBUOTAS KATEDROJE

2013 01 25 Mindaugas Malakauskas

(data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus)parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

2.2 Žmonių kampilobakterioz÷s epidemiologija Lietuvoje ir Europoje ... 12

2.3 Kampilobakterijų paplitimas įvairiuose šaltiniuose ... 16

2.3.1 Paukštienos gamybos grandin÷je ... 16

2.3.2 Kiaulienoje ... 18

2.3.3 Kampilobakterijos galvijų m÷soje ... 19

2.3.4 Kampilobakterijos piene... 20

2.3.4 Kampilobakterijos vandenyje ... 20

2.3.5 Kampilobakterijos miesto laukiniuose paukščiuose... 21

2.3.6 Kampilobakterijos kat÷se ir šunyse ... 22

3. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS ... 25

3.1 Tyrimo modelis ... 25

3.2 Kampilobakterijų aptikimas ir išskyrimas... 25

3.3 DNR išskyrimas... 26

3.4 Kampilobakterijų identifikavimas daugin÷s PGR metodu... 26

4. TYRIMO REZULTATAI... 28

4.1 Naminių augintinių užsikr÷timas kampilobakterijomis ... 28

4.2 Miesto laukinių paukščių užsikr÷timas kampilobakterijomis... 29

4.3 Identifikuotos kampilobakterijų rūšys daugin÷s PGR metodu ... 31

4.3.1 Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ šunų ir kačių tarpe ... 31

4

5. REZULTATŲ APTARIMAS... 36

6. IŠVADOS ... 40

7. PASIŪLYMAI ... 41

5

SUMMARY

Julija Žvirzdinait÷

Prevalence of Campylobacter spp. in domestic pets and wild birds in Kaunas and diversity

Master thesis

Work instructor: prof. dr. Mindaugas Malakauskas Lithuanian Health Science University

Veterinary Academy

Faculty of Veterinary Medicine Department of food safety and quality Kaunas, 2012

The coverage of the work 47 pages, 2 tables and 14 figures.

Wild birds and pets play an important role in the epidemilogy of Campylobacter spp. Therefore this study was aimed to examine occurrence of Campyloabcter spp. in wild birds, cats and dogs and to determine species diversity.

Within one year period individual faecal samples of crows, doves, cats and dogs were collected for examination. Doves and crows droppings were collected twice in a week in parks and squares in Kaunas. Cats and dogs faecal samples were at Leonas Kriaučeliūnas small animal clinic. In total 360 individual samples were collected for further examination and from these 246 were from wild birds and 96 from domestic animals. Thermophilic Campylobacter spp. were isolated by direct plating on mCCDA selective agar and after enrichment in Bolton broth. Presumptive campulobacters colonies were purified and late identified by multiplex-PCR method up to species level.

The study results showed that thermophilic Campylobacter spp. is widely prevalent in wild birds samples. Faecel samples of doves and crows were more frequently contaminated with C.jejuni – 83,33%, much infrequently with C.coli -3,2 %, both campylobacters species were found in 6,25 % of tested samples. Besides 7,29 % isolates from faecal samples of wild birds samples were other campylobacters species then C. jejuni or C. coli.

6

tribe. Identified parted campylobacter sorts from domestic animals C.jejuni was determined 25 %, C.coli – 37, 5 % and it was not determined campylobacter sorts 37, 5 %.

Campylobacters were found in 8,57 % of cats and 8,2 % of dogs faecel samples, respectively. Out of three contaminated cats samples C. coli was found in 2 samples and in the third sample other species then C. jejuni or C. coli. Dogs faeces were contaminated with C. jejuni (two samples), C. coli (one sample) and in the last two samples other then C. jejuni or C. coli species.

The study revealed that doves and crows in the city are more often contaminated with Campylobacter spp. than dogs or cats. Based on the study results we can speculate that, that in parks, where people and especially kids are feeding wild birds and play in the area contaminated with these birds faeces, it is possibility to get infection through unwashed hands or other transmission routes if hygiene rules are not strictly followed.

7

SANTRUMPOS

AFLP – ampfilikuoto fragmento ilgio polimorfizmo tyrimas

bp – bazių poros

DNR - deoksiribonukleorūgštis

dNTP‘s – deoksinukleozido trifosfato mišinys EFSA – Europos maisto saugos tarnyba ES – Europos Sąjunga

Ksv – kolonijas sudarantys vienetai µl – mikrolitrai

mCCDA – McConkey terp÷

PGR - polimerazin÷ grandinin÷ reakcija PSO – Pasaulio sveikatos organizacija ULAC – užkrečiamų ligų ir AIDS centras

8

1. ĮVADAS

Kampilobakterijos – mikroorganizmai sukeliantys žmonių susirgimus kampilobakterioze. Kiekvienais metais Europos Sąjungoje (ES) užregistruojama vis daugiau žmonių susirgimų atvejų. 2010 m. ES šalyse tai buvo viena iš dažniausiai nustatomų žmonių zoonozių, t.y., užregistruota net 212064 atvejai. Žmon÷ms kampilobakterioz÷ gali pasireikšti vandeningu, kartais su krauju, viduriavimu, pilvo skausmais, karščiavimu, pykinimu, galvos skausmais. Dažniausiai susirgimas praeina savaime per kelias dienas. Retai, infekcijos metu ar po infekcijos, tačiau gali sukelti tokias komplikacijas kaip artritas, neurologiniai sutrikimai. Nustatyta, kad C. jejuni sukelia Guillain-Barre sindromą, sukeliantį paralyžių, taip pat gali sukelti kv÷pavimo nepakankamumą, sunkią neurologinę disfunkciją ir net mirtį (EFSA, 2012).

Nuo 2006 m. iki 2010 m. ES užsikr÷timų kampilobakterioze žmonių skaičius padid÷jo 1,2 karto. Europos Sąjungos šalyse 2010 metais buvo užregistruota 6,7 % daugiau žmonių kampilobakterioz÷s atvejų nei 2009 metais. Žmonių sergamumas kampilobakterioze 2009 m. padid÷jo nuo 45,6 atvejų iki 48,6 atvejų tenkančių 100000 gyventojų 2010 m. Nuo kampilobakterioz÷s mir÷ 266 žmon÷s. Dažniausiai užsikr÷timo šaltinis buvo broilerių m÷sa ir kiti m÷sos produktai (EFSA, 2012).

Termotolerantin÷s kampilobakterijos yra plačiai paplitusios gamtoje. Pagrindinis kampilobakterijų rezervuaras yra užsikr÷tusių naminių ir laukinių paukščių ir žinduolių, šunų, kačių, kiaulių, galvijų bei kitų gyvūnų virškinamasis traktas. Į aplinką kampilobakterijos patenka su šių gyvūnų išmatomis. Kampilobakterioze galima užsikr÷sti, kai vartojama žalia arba nepakankamai termiškai apdorota m÷sa, o ypač paukštiena ir jos produktai, nepasterizuotas pienas, kampilobakterijomis užkr÷stas vanduo (Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, 2008). Įprasta, kad kampilobakterijos esančios paukščių žarnyne nesukelia jokių susirgimo požymių ir paukščiai atrodo visiškai sveiki. Žmon÷ms dažniausiai kampilobakteriozę sukelia C. jejuni, rečiau C. coli ir C. lari rūšys, kurių šaltinis yra naminiai gyvūnai, o ypač dažnai C. jejuni būna užsikr÷tę broileriai. Žmogui užsikr÷sti kampilobakterioze reikia palyginti nedidelio bakterijų kiekio, tai yra apie 500 bakterijų. Toks bakterijų kiekis gali būti viename žalios paukštienos sultinio laše, o tai sudaro sąlygas užsikr÷timui kontaktiniu būdu, ypač nesilaikant higienos reikalavimų maisto ruošos metu (National Center for Emerging and Zoonotic Infectious Diseases, 2010). Didesn÷ rizika užsikr÷sti kampilobakterijomis yra mažiems vaikams, kurių imunin÷ sistema dar n÷ra pilnai susiformavusi, o taip pat pagyvenusiems žmon÷ms ir tiems, kurių nusilpęs imunitetas.

9

Kadangi kampilobakterioz÷ šiuo metu yra viena iš labiausiai paplitusių zoonozių, kuria galima užsikr÷sti ne tik vartojant maisto produktus, bet ir kontaktuojant su gyvūnais, tod÷l ir buvo atlikti tyrimai siekiant nustatyti kampilobakterijų paplitimą laukinių miesto paukščių bei kačių ir šunų tarpe. Tokių tyrimų Lietuvoje nebuvo atlikta ir žinių apie šių gyvūnų, kaip galimo žmonių kampilobakterioz÷s šaltinio, užsikr÷timą kampilobakterijomis labai trūksta.

Darbo tikslas: Nustatyti kampilobakterijų paplitimą ir rūšinę įvairovę laukinių paukščių bei kačių ir šunų tarpe.

Darbo uždaviniai:

1) Įsisavinti kampilobakterijų aptikimo ir identifikavimo metodus.

2) Nustatyti į LSMU VA Kriaučeliūno klinikas pristatomų kačių ir šunų užsikr÷timą kampilobakterijomis.

3) Nustatyti Kauno mieste parkuose ir skveruose esančių balandžių ir varnų užsikr÷timą kampilobakterijomis.

4) Nustatyti kampilobakterijų, išskirtų iš naminių augintinių, balandžių ir varnų, rūšinę įvairovę daugin÷s polimeraz÷s grandin÷s metodu.

10

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1 Kampilobakterijos ir jų klasifikacija

Kampilobakterijų rūšies istorija prasid÷jo nuo Theodor Escherich, kuris 1886 metais aptiko panašius į kampilobakterijas organizmus viduriuojančių vaikų išmatose. 1913 m. McFaydean ir Stockman identifikavo kampilobakterijas iš abortavusių avių vaisiaus vandenų (Butzler ir lt., 2004; Skirrow ir kt., 2006). 1963 m. Sebald ir Veron pervadino dvi Vibrio rūšis, Vibrio fetus ir Vibrio bubulus, į naują Campylobacter rūšį kaip Campylobacter fetus ir Campylobacter bubulus. 1927 m., Smith ir Orcutt pavadino grupę bakterijų, išskirtų iš viduriuojančių galvijų fekalijų, kaip Vibrio jejuni. Po septyniolikos metų, 1944 m., Doyle iš viduriuojančių kiaulių fekalijų išskyr÷ vibrionus, kuriuos pavadino Vibrio coli (Vandamme ir kt., 2010). 1972 m. klinikų mikrobiologai iš Belgijos pirmieji išskyr÷ kampilobaktrijas iš sergančiųjų diar÷ja išmatų m÷ginių. 1970 m. laboratorijose prad÷ta tirti daugiau išmatų m÷ginių, kuriuose nustatytas kampilobakterijų buvimas. Dažnas kampilobakterijų nustatymas m÷giniuose leido jas pripažinti, kaip dažnai pasitaikantį žmonių patogeną.

Kampilobakterijos yra žinomos kaip gyvūnų ligų suk÷l÷jos jau nuo 1909 m., o pripažintos, kaip galinčios žmogui sukelti ligą, tik apytiksliai nuo 1980 m. Campylobckter jejuni infekcija dabar yra pagrindin÷ bakterinio gastroenterito priežastimi Jungtin÷se Valstijose ir Europoje. 1996 m. laboratorijos patvirtino, kad 46 % Jungtin÷se Valstijose nustatyti bakterinio gastroenterito atvejai buvo sukelti Campylobacter rūšies bakterijų. Panašūs sergamumo rodikliai buvo nustatomi Jungtin÷je Karalyst÷je ir likusioje Europos dalyje (Altekruse ir kt., 1999).

Dauguma Campylobacter rūšių, kaip C. jejuni, C. coli, C. lari ir C. upsaliensis, parodo genetinį jų įvairumą. Natūralios transformacijos ir intragenomin÷s DNR pertvarkymai prisideda prie šios įvairov÷s (Boer ir kt., 2002). Skirtingos kampilobakterijų rūšys kolonizuojasi pas žmones, kiaules, naminius augintinius, paukščius ir tai parodo jų genetinę įvairovę.

Campylobacteraceae šeimai priklauso Campylobacter ir Arcobacter bei Sulfurospirillum gentys ir pirmiausia jos pasireiškia kaip komensalai ar parazitai žmonių ir naminių gyvūnų organizme (Vandamme, 2000). Kampilobakerijos yra mažos (0,2-0,8µm × 0,5-5µm), plonos, lenktos, spiral÷s, žuv÷dros, kabliuko ar „S“ raid÷s formos, judrios, nes turi žiuželius, kurių pagalba juda, lazdel÷s (Silva ir kt., 2011). Kampilobakterijos yra Gramneigiamos, polimorfiškos, sporų ir kapsulių nesudarančios bakterijos (žr. 1 ir 2 pav.). Kadangi jos yra chemoorganotrofai,

11

mikroaerofilai (anaerobai), tod÷l geriausiai auga atmosferoje, kur yra apie 10% CO

2 ir maždaug 5% O

2 (Humphrey ir kt., 2007). Gerai auga mitybin÷je terp÷je, kurioje yra 5 - 10% kraujo ir mažas deguonies kiekis. Optimali augimo temperatūra yra nuo 30 iki 37 0C, bet atsparesni žemai temperatūrai, nei aukštai. Optimalus pH 7,0 – 7,2, esant žemesniam nei 4,9 pH, kampilobakterijos nebeauga. Bakterijos yra neatsparios džiovinimui, kaitinimui, šaldymui, dezinfekantams, jų augimą slopina rūgštin÷ terp÷, žūva ten, kur yra pakankamas deguonies kiekis.

Šiuo metu yra 16 kampilobakterijų rūšių, 6 porūšiai ir trys biotipai, kurių dauguma turi svarbią klinikinę ir ekonominę reikšmę.

1 pav. Campylobacter jejuni 2 pav. Campylobacter coli

Campylobacter coli buvo pirmoji išskirta kampilobakterijų rūšis iš kiaulių su dizenterijos požymiais. Kai kurie C. coli patogenai buvo rasti ir pas galvijus, naminius paukščius, stručius ir šunis. C. hyoilei (Vandamme ir kt., 2000) buvo išskirta iš kiaulių, sergančių kiaulių proliferaciniu enteritu. Atlikus PGR ir AFLP tyrimus, buvo identifikuota C. hyoilei paderm÷ kaip C. coli (Duim ir kt., 2001; On ir Jordan, 2003). C. concisus rūšis buvo pirmoji išskirta iš žmonių, sergančių paradontoze, burnos ertm÷s. Nei pas vieną gyvūną nebuvo nustatyta C. concisus. C. curvus ir C. gracilis. Jie buvo taip pat išskirti iš žmonių burnos ertm÷s (Smibert ir Holdeman, 1976). C. fetus sudaro du porūšiai. C. fetus subsp. fetus randamos galvijų ir avių žarnose. Taip pat yra nustatyta, kad šios bakterijos sukelia sporadinius abortus abiem šių gyvūnų grup÷m (Skirrow ir kt., 1994). Žmon÷ms šios rūšies kampilobakterija gali sukelti diar÷ją, abortą, bakteriaemiją, endokarditą ir meningitą (Skirrow ir kt., 1994). C. fetus subsp. veneralis labiau prisitaikęs gyventi karvių ir avių lytiniuose takuose ir sukelia joms nevaisingumą (Skirrow ir kt., 1994). C. helveticus buvo išskirta iš sveikų ir sergančių diar÷ja, šunų ir kačių išmatų. C. hyointestinalis sudarytas iš dvejų porūšių. C.

12

hyointestinalis subsp. hyointestinalis yra kilm÷s iš žarnų, pirmą kartą išskirta iš kiaulių žarnų. Nuo to laiko jų buvo rasta pas sveikus ir sergančius diar÷ja galvijus, žiurk÷nus, beždžiones (Hänninen ir kt. 2002 ), elnius ir dramblius. C. jejuni sudaro du porūšiai. C. jejuni subsp. jejuni pripažinta dažniausia žmonių gastroenterito priežastimi (Skirrow ir kt., 1994). C. jejuni subsp. jejuni gyvena kaip komensalas vištos, galvijo, kat÷s, šuns, avies, kiaul÷s, stručio organizme ir jos dominavimas maisto gyvūnuose, daro ją vienu iš svarbiausių maisto patogenų. Ši rūšis labai greit kinta genetiškai, tod÷l gerai adaptuojasi prie nepalankių gyvenimo sąlygų (Murphy ir kt., 2006). C. jejuni subsp. doylei nebuvo rasta nei pas vieną gyvūną, ji buvo nustatyta pas žmones, sergančiuosius enteritu, gastritu ir septicemija (Lastovica ir Skirrow, 2000). C. lanienae rasta pas kiaules ir galvijus (Inglis ir Kalischuk, 2003). C. lari pirmą kartą buvo išskirta iš kirų. Manoma, kad C. rectus yra patogenas, galintis sukelti žmon÷ms periodonto ligas (Macuch ir Tanner, 2000). C. upasliensis pirmas izoliatas išskirtas iš šunų išmatų.

2.2 Žmonių kampilobakterioz÷s epidemiologija Lietuvoje ir Europoje

Europos maisto saugos tarnybos duomenimis, Europos Sąjungos šalyse užregistruoti ir patvirtinti 200507 žmonių susirgimo kampilobakterioze atvejai. Lietuvoje 2008 m. kampilobakterioz÷ diagnozuota 639 žmon÷ms. Išsivysčiusiose šalyse didžiausias sergamumas kampilobakterioze užregistruotas 5-mečių ir vyresnių asmenų amžiaus grup÷se. Besivystančiose šalyse – kampilobakterioz÷ patvirtinta dar jaunesnei vaikų amžiaus grupei: kūdikiams ir vaikams iki 2-jų metų. Asmenims, kurių organizmo atsparumas sumaž÷jęs, rizika susirgti kampilobakterioze yra didesn÷. Didžiausias pavienių atvejų skaičius registruojamas šiltesniuoju metų laiku.

2010 metais kaip ir 2005 metais kampilobakterijos ir toliau yra dažniausiai nustatomos patogenin÷s virškinamojo trakto bakterijos, sukeliančios žmon÷ms diar÷ją, pykinimą, galvos svaigimą, pilvo spazmus. Per pastaruosius penkerius metus (2006 - 2010 m.) ES padaug÷jo pranešimų apie kampilobakterioz÷s atvejus. Akivaizdus padid÷jimas įvyko 2008 m. Ši did÷jimo tendencija buvo pasteb÷ta tarp 24 Europos šalių, kurios nuosekliai teik÷ pranešimus per pastaruosius penkerius metus. Ryškus kampilobakterioz÷s atvejų tenkančių 100000 gyventojų padid÷jimas 2006 - 2010 m. buvo pasteb÷tas Kipre (nuo 2 iki 55), Estijoje (nuo 124 iki 197), Prancūzijoje (nuo 2,7 iki 4,3), Liuksemburge (nuo 285 iki 600), Maltoje (nuo 54 iki 204), Nyderlanduose (nuo 3,2 iki 4) ir Lenkijoje (nuo 157 iki 367), o maž÷jimo tendencija pasteb÷ta Belgijoje (nuo 5,8 iki 3) ir Bulgarijoje (nuo 75 iki 6).

13

Kaip ir ankstesniais metais, taip ir pastaraisiais metais,, vaikų iki 5 metų amžiaus sergamumas. yra didžiausias(126,8 atvejai 100 000 gyventojų). Tačiau šis rodiklis buvo šiek tiek mažesnis nei 2009 m. (128/ 100 000 gyventojų). Kampilobakterioz÷s atvejų daug÷jo visose amžiaus grup÷se, bet ypač amžiaus grup÷se, nuo 15 iki 64 metų. Tačiau 2010 m. mirštamumo santykis buvo mažas, 0,22 %.

Kampilobakterioz÷s plitimui turi įtakos sezoniškumas. Didžiausias žmonių užsikr÷timas kampilobakterijomis registruojamas vasaros m÷nesiais, nuo birželio iki rugpjūčio, o nuo rugs÷jo iki gruodžio, pranešimų skaičius apie kampilobakteriozę palaipsniui maž÷ja (žr. 3 pav.).

3 pav. Per m÷nesį patvirtinti kampilobakterioz÷s atvejai 100 000 vartotojų 2010 m. (EFSA, 2012)

Dažniausiai Europos šalyse žmonių bakterinę diar÷ją sukelia C. jejuni rūšies bakterijos, kaip ir 2009 m. (36,4 %). 2010 m. dažniausiai registruojama kampilobakterijų rūšis taip pat buvo C. jejuni (35,7 %), kuri suk÷l÷ 93,4 % patvirtintų kampilobakterioz÷s atvejų. Užsikr÷timų 2010 m. C. coli (2,3 %) rūšies bakterijomis šiek tiek sumaž÷jo, palyginus su 2009 m. (2,5 %). O kitos rūšys, kaip C. lariir C. upsaliensistesudar÷ 0,22 % ir 0,006 %.

Campylobacter spp., įskaitant C. jejuni, C. coli ir C. upsaliensis dažnai išskiriamos iš viduriuojančių arba ne, naminių gyvūnų (Burnens ir kt., 1992). Šie užsikr÷tę gyvūnai

14

yra laikomi vienu iš dažniausiai pasitaikančių žmonių užsikr÷timo kampilobakterijomis šaltiniu. Tačiau pats pagrindinis užsikr÷timų šaltinis yra naminiai paukščiai ir jų produktai (Broman ir kt., 2000). Viščiukų broilerių m÷sos užsikr÷timas C. jejuni visada buvo gana didelis. Pavyzdžiui, 2006 m. broilerių m÷sos užsikr÷timas siek÷ net 30,4 %, 2007 m. šiek tiek sumaž÷jo iki 26,0 %, o 2009 m. šoktel÷jo iki 31,0 % ir galiausiai 2010 m. tik labai nežymiai sumaž÷jo (iki 29,6 %) (žr. 4 pav.). Palyginus broilerių m÷sos ir šviežios kiaulienos užsikr÷timą kampilobakterijomis pamatysime, kad kiaulienos užsikr÷timas siekia tik 0,6 % ir šis rodiklis buvo pastovus visus pastaruosius penkerius metus.

4 pav. Šviežios broilerių m÷sos užkr÷stumas kampilobakterijomis 2006-2010 m. ES šalyse

Lietuvoje kampilobakterioz÷ prad÷ta diagnozuoti nuo 1995 metų, o registruoti – nuo 1998 metų. Ši zoonoz÷ pagal registruojamų žmonių susirgimų skaičių yra antroje vietoje po salmonelioz÷s. Sergamumas kampilobakterioze padid÷jo nuo 0,8/100 000 gyventojų 1996 metais iki 2,9/100 000 gyventojų 2010 m. Dažniausias sergamumas diagnozuojamas vaikams nuo 3 metų, kadangi jų imunin÷ sistema n÷ra pilnai susiformavusi ir jie yra jautrūs bakterijoms, taip pat didesnis pavojus užsikr÷sti senyvo amžiaus žmon÷ms ir tiems, kurių nusilpusi imunin÷ sistema.

Lietuvoje kampilobakterioz÷s atvejų kiekvienais metais vis daug÷ja. 2008 m. buvo užregistruoti 762 susirgimo atvejai kampilobakterioze, o 2009 m. jų padaug÷jo iki 812 atvejų, t.y., 50 atvejų daugiau. Tačiau buvo laikotarpis nuo 2005 iki 2007 m., kai kampilobakterioz÷s susirgimo atvejų skaičius sumaž÷jo nuo 694 iki 564 (18,73 %). Šis laikotarpis truko ne ilgai ir 2010 m.

15

susirgimų skaičius šoktel÷jo iki 1,1 atvejų, palyginus su 2005 m., jis padid÷jo 36,62 %, o lyginant su 2009 m. – 25,84 % (EFSA, 2012).

Lyginant užsikr÷timo dažnumą tarp moterų ir vyrų, dažniau užsikrečia kampilobakterijomis vyrai. 2009 m. užsikr÷tusių vyrų buvo 400, o moterų – 306, 2011 m. ir moterim, ir vyram padaug÷jo užsikr÷timų, tačiau vyrų tarpe jų buvo daugiau 18,41 %. Pasteb÷ta tendencija, kad kaime gyvenantys žmon÷s yra atsparesni kampilobakteriozei ir yra linkę mažiau užsikr÷sti kampilobakterijomis, nei žmon÷s, kurie gyvena mieste. 2009 m. mieste užsikr÷timo atvejų užfiksuota 568, o kaime tik 138, taip pat ir 2010 m. bei 2011 m., susirgimų skaičius miesto gyventojų buvo ženkliai didesnis nei kaime gyvenančių net 73,43 %.

Kampilobakterioz÷s paplitimas taip pat priklauso ir nuo sezoniškumo, ji dažniau pasireiškia vasaros m÷nesiais nei žiemos, kadangi tuo metu nustatomas didžiausias šių patogenų paplitimas gyvūnų tarpe. Kampilobakterioz÷s atvejų padažn÷jimas prasideda geguž÷s m÷nesį, o aukščiausią tašką pasiekia liepą - rugpjūtį (žr. 5 pav.).

5 pav. Lietuvoje registruotų kampilobakterioz÷s susirgimų vidurkis 2009 – 2011 metais (ULAC)

Lietuvoje didelių kampilobakterioz÷s protrūkių nebuvo, registruojami tik pavieniai užsikr÷timai, kadangi kampilobakterijos nesidaugina maiste, tod÷l dažniausiai ir nesukelia protrūkių. Tačiau tikroji pad÷tis n÷ra aiškini, nes ne visi žmon÷s kreipiasi pas gydytojus, kadangi liga gali praeiti ir per porą dienų be jokio gydymo (inkubacinis periodas nuo 2 iki 5 dienų)

16

(NMVRVI, 2008 – 2012). Tačiau tokie užsikr÷tę žmon÷s nei patys to nežinodami platina kampiobakterijas. Jautresni žmon÷s, kaip maži vaikai ir vyresnio amžiaus sulaukę senoliai, pajutę ligos simptomus, kreipiasi pas gydytojus, o vaikais besirūpinantys t÷vai, iš karto pastebi sergančius ir taip pat kreipiasi į gydytojus. Galbūt statistiniai duomenys ir rodo, kad šių amžiaus grupių asmenys labiau linkę sirgti kampilobakterioze, nes kitų grupių asmenys nesikreipia į gydytojus ir n÷ra užregistruojami kaip sirgę kampilobakterioze.

2.3 Kampilobakterijų paplitimas įvairiuose šaltiniuose

2.3.1 Paukštienos gamybos grandin÷je

Kampilobakterijos yra plačiai paplitusios įvairių paukščių ir žinduolių žarnyne, kaip komensalai, įskaitant ir naminius gyvūnus, auginamus m÷sai. Tačiau daugiausiai termofilin÷s Campylobacter spp., C. jejuni ir C. coli rūšys kolonizuojasi broilerių žarnyne ir užkrečia naminių paukščių produktus, kurie gali būti per maistą plintančių ligų priežastis (Wagenaar ir kt., 2008). Paukštienos dorojimas ir vartojimas, užterštos zoonozių suk÷l÷jų skerdimo ir skerdenų apdorojimo metu yra dažnas kelias užsikr÷sti kampilobakterijomis (Rahimi ir kt., 2010). Iki 80 % žmonių susirgimų kampilobakterioze yra siejama su vištiena ir jos produktais.

Paukštiena, kaip ir kitų gyvūnų m÷sa, gali būti užkr÷sta mikroorganizmais endogneniniu ir egzogeniu būdu. Sveikų paukščių organai ir audiniai užsikrečia mikroorganizmais juos pristatant į skerdyklas, nes pakinta jų įprastin÷ aplinka, jie patiria stresą, nuovargį, nusilpsta organizmas ir susidaro palankios sąlygos daugintis mikroorganizmams.

Endogeniniu būdu mikroorganizmai į m÷są patenka skerdžiant infekcin÷m ligom segančius paukščius, kurių audiniuose ir organuose yra patogeninių mikroorganizmų. Egzogeniškai paukščių skerden÷l÷s yra užteršiamos mikroorganizmais pjovimo metu ir atliekant tolimesnį technologinį apdorojimą. Daugiausiai skerdenos užsikrečia mikroorganizmais plikinant, pešant plunksnas, išimant vidaus organus.

Norint palengvinti skerdenos plunksnų pešimą, jos yra plikomos vandeniu arba karštais vandens garais. Panardintos skerdenos į karštą vandenį, ant plunksnų ir pūkų esančiomis organin÷mis medžiagomis ir mikroorganizmais, užteršia vandenį. Nekeičiant vandens, per kelias valandas plikinimo vonioje esantys mikroorganizmai dauginasi ir padaug÷ja jų net 100 ir daugiau kartų, tod÷l po plikinimo skerdenų mikrobin÷ tarša ne sumaž÷ja, bet gali padid÷ti 2 – 7 kartus.

17

Norint sumažinti mikroorganizmų skaičių plikinimo vonioje, galima į plikinimo vandenį įpilti 0,004 % HCl ir ne rečiau kaip kartą į pamainą keisti plikinimo vonios vandenį.

Po nuplikinimo reikia kuo skubiau nupešti plunksnas, nes v÷liau grįžta jų prisitvirtinimo j÷ga ir plunksnos odoje laikosi stipriau. Jas pešant, dažnai oda įtrūksta ir atsiranda žaizdelių, įbr÷žimų, per tas pažeistas vietas mikroorganizmai ir patenka į skerden÷l÷s poodinius audinius ir raumenis, taip jas užteršdami.

Dar vienas svarbus procesas, kurio metu dažnai užkrečiamos paukščių skerden÷l÷s mikroorganizmais yra skrodimas ir vidaus organų šalinimas. Labai svarbu, kad skrodimo metu nebūtų pažeidžiami vidaus organai, o ypač žarnynas, nes tuomet skerdena užsikr÷s mikroorganizmais, patekusiais iš žarnų turinio (Masteikien÷, 2007).

Yra nustatyta, kad C. jejuni kolonizuojasi viščiukų broilerių žarnyne, o ypač daug kampilobakterijų randama aklojoje žarnoje (apie 106 ar 108 ksv / g) (Meade ir kt., 2009). Jos kolonizuojasi išimtinai tik žarnų gleivin÷s sluoksniuose, aklosios žarnos, storųjų žarnų ir kloakos epitelinių ląstelių kriptose Jos kolonizuojasi išimtinai tik žarnų gleivin÷s sluoksniuose, aklosios žarnos, storųjų žarnų ir kloakos epitelinių ląstelių kriptose (Park, 2002). Viščiukams prarijus vos 35 C. jejuni rūšies bakterijas, jos gali s÷kmingai kolonizuotis jų virškinamajame trakte (Stern ir kt., 2003). Kampilobakterijų optimali augimo temperatūra yra 420 C, o viščiukų žarnyne laikosi kaip tik tokia temperatūra, tod÷l nenuostabu, kad toks didžiulis kampilobakterijų skaičius paukščių tarpe. Po maisto su bakterijomis nurijimo, jos patenka į akląją žarną ir ten dauginasi. Po 24 valandų nuo patekimo į paukščio organizmą, galima nustatyti kampilobakterijų kolonijas aklojoje žarnoje (Coward ir kt., 2008). Dauguma pulkų gali užsikr÷sti kampilobakterijomis būdam dviejų ar keturių savaičių amžiaus (van Gerwe ir kt., 2009). Taip yra tikriausiai d÷l to, kad maži viščiukai turi apsaugą, kurią gauna su antikūniais iš motinos. Jei paukščių pulke užsikrečia nors vienas kampilobakterioze, tai dauguma (> 95 %) to pulko paukščių užsikr÷s per kelias dienas ir bus užsikr÷tę iki paskerdimo (Coward ir kt., 2008).

Pirminis broilerių užsikr÷timas horizontaliu būdu vyksta iš aplinkos. Potencialūs užsikr÷timo šaltiniai ir užterštumo vektoriai yra užsikr÷tę gyvuliai ir laisv÷je gyvenantys gyvūnai (Ellis-Iversen ir kt., 2009; Zweifel ir kt., 2008), graužikai ir vabzdžiai, užterštas paviršinis vanduo (Messens ir kt., 2009), personalas ir žem÷s ūkio technika (Ramabu ir kt., 2004). Tai gali paaiškinti išaugusį C. jejuni užkr÷stumą naminių paukščių tarpe, nes jos plačiai paplitusios aplinkoje. Dažniausiai kampilobakterioze galima užsikr÷sti, kai vartojame žalią arba nepakankamai termiškai apdorotą m÷są, ypač, paukštieną ir jos produktus, nepasterizuotą pieną, kampilobakterijomis užterštą vandenį. Termiškai apdorotas arba vartojimui paruoštas maistas gali būti užkr÷stas

18

kampilobakterijomis laikant jį kartu su žalia paukštiena. Į maistą kampilobakterijos gali patekti nuo virtuv÷s įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta žalia paukštiena. Taip pat nesilaikant higienos reikalavimų, neplaunant rankų.

2.3.2 Kiaulienoje

2010 m. buvo pateikti duomenys, kad penkiose valstyb÷se nar÷se ir vienoje ne nar÷je rastos kampilobakterijos kiaulienoje. Kiaulių užsikr÷timas kampilobakterijomis valstyb÷se nar÷se svyravo nuo 1,8 % iki 66,7 %. Vokietija ir Ispanija praneš÷, kad jų tirtose kiaulių bandose rasta 34,5 % ir 59,9 % užsikr÷tusių kampilobakterijomis kiaulių. Vengrijoje kampilobakterijų paplitimas gyvūnų tarpe svyravo nuo 23,6 % 2008 m. iki 61,2 % 2009 m. 2009 - 2010 m. kampilobakterijų paplitimas kiaulių bandose Vokietijoje svyravo tarp 34,5 % ir 43,9 %, o Ispanijoje tarp 59,9 % ir 67,6 % (EFSA, 2012).

Kiaul÷s, taip pat kaip ir kiti šiltakraujai gyvūnai, yra kampilobakterijų nešiotojos. Dažniausiai jos būna užsikr÷tusios C. coli ir C. jejuni rūšies bakterijomis. Užsikrečia kiaul÷s kontaktuodamos su užkr÷sta aplinka (Humphrey ir kt., 2007). Humphrey ir Beckett atskleid÷, kad natūraliuose gamtiniuose šaltiniuose taip pat yra kampilobakterijų, tod÷l geriant tokį vandenį galima užsikr÷sti kampilobakterioze. Tačiau kiekvieno gyvūno organizmo atsparumas yra skirtingas ir kampilobakterijos ne būtinai kolonizuojasi jo žarnyne. Yra žinoma, kad dideli kampilobakterijų kiekiai randami kiaulių fekalijose, jei kiaul÷s laikomos prastomis zoohigienin÷mis sąlygomis ir retai valomos jų fekalijos bei keičiamas geriamas vanduo ir pašaras tai jie gali būti užkr÷sti kampilobakterijomis nuo patekusių į pašarą ar vandenį fekalijų. Maži paršeliai laikomi kartu su paršaved÷mis, gali užsikr÷sti kampilobakterioze horizontaliu būdu (Jensen ir kt., 2006).

Kiaulių skerdenų užkr÷stumas Campylobacter spp. yra daug dažnesnis nei avių ar jautienos. Tai labiausiai tik÷tina tod÷l, kad kiaul÷s yra plikomos ir išdorojamos paliekant odą ant skerdenos (Moore ir kt., 2005). Skerdžiant kiaules būtina laikytis higienos sąlygų, kiekvieną kiaulę pjauti skirtingais peiliais. Daug kampilobakterijų gali būti ant kiaulių odos, tod÷l reikia atsargiai išdoroti skerdeną, kad nuo odos per peilį nepatektų bakterijos ant m÷sos. Būtina dezinfekuoti peilius, personalas tur÷tų d÷v÷ti specialią aprangą, nevaikščioti po patalpas pašaliniai asmenys bei gyvūnai, kiaulių laikymo patalpose tur÷tų būti vykdoma deratizacija, kadangi kiaul÷s visa÷d÷s ir su÷dusios žiurkes ar peles, gali nuo jų užsikr÷sti kampilobakterioze.

19

2.3.3 Kampilobakterijos galvijų m÷soje

Kampilobakterioz÷ gana plačiai paplitusi ir galvijų tarpe. 2010 m. Austrijoje galvijų užsikr÷timas kampilobakterioze siek÷ 27,4 %, tačiau šis skaičius yra mažesnis nei 2008 m., kai užsikr÷timas buvo nežymiai didesnis ir siek÷ 28,5 %. Tačiau 2009 m. užsikr÷tusių galvijų nebuvo nustatyta. Labiausiai galvijai užsikr÷tę kampilobakterioze buvo Ispanijoje, nuo 2008 m. iki 2010 m. skaičius padid÷jo 29,5 %, nuo 37,5 % pakilo iki 67 %. Kitose valstyb÷se nar÷se šie skaičiai yra nedideli arba užsikr÷timų net n÷ra (EFSA, 2012) .

Dažniausiai galvijų organizme randama C. jejuni ir C. coli bakterijų (Boes ir kt., 2005). Kampilobakterijų kolonizacija piene ir galvijų m÷soje susijusi net tik su melžimo ir skerdimo procesu, kurių metu jos gal÷jo patekti, bet ir su aplinka, skerdyklų nuotekų vandenimis, kuriose gali kolonizuotis bakterijos, taip pat tvartuose esančiomis srutomis. Didelę įtaką turi ir šalia laikomi broilerių pulkai, nuo kurių greitai gali pasklisti infekcija. Nustatyta ryšys tarp gamtinių vandens šaltinių ir karvių užsikr÷timų kampilobakterijomis (Humphrey ir Beckett, 1987). Karv÷ms, laikomoms lauke, užsikr÷timo rizika kampilobakterioze yra didesn÷, nei laikomoms tvartuose. Kadangi gyvūnų organizmai yra skirtingi, tod÷l patekusios kampilobakterijos ne būtinai gali sukelti ligą, jos gali būti kaip natūrali žarnyno mikroflora. Dar n÷ra jokių apsaugos priemonių, kad galvijai, laikomi lauke, neužsikr÷stų kampilobakterijomis, tačiau dabar daugiausia d÷mesio skiriama aplinkos higienos sąlygoms gerinti melžimo metu, taip pat pieno pasterizacijai ir skerdimui.

Dar yra ne daug žinių, leidžiančių manyti, kad galvijų m÷sa yra svarbus rizikos veiksnys žmogui užsikr÷sti kampilobakterioze ( Stern ir kt., 2003). Tačiau buvo įrodyta, kad gyvūnai po transportavimo patyrę stresą yra daugiau linkę užsikr÷sti kampilobakterioze. Skerdenos mikrobinio užterštumo rizika padid÷ja šalinant vidaus organus ir žarnyną, bet didžiausia rizika užkr÷sti skerdena yra šalinant odą, kada įvyksta kryžminis skerdenos užteršimas per rankas ir skerdimo priemones (Gannon ir kt., 1999).

Raudona m÷sa labiausiai apsaugoma nuo kampilobakterijų ją užšaldant ir apdorojant aukštoje temperatūroje, taip pat laikantis personalui higienos reikalavimų. Norint sumažinti kampilobakterijų skaičių skerdenoje, galima ją džiovinti ir sūdyti. Sunkiai išgyvena kampilobakterijos fermentuotoje m÷soje (Bostan ir kt., 2001), bet trūksta duomenų šiai hipotezei patvirtinti.

20

2.3.4 Kampilobakterijos piene

Kampilobakterijų buvimas pieninių gyvulių žarnyne reiškia, kad pienas gali būti užterštas fekalijomis kryžminiu būdu melžimo metu. Tinkama higiena melžiant gali sumažinti užkr÷stumą ir kampilobakterijų patekimą į pieną, tešmuo prieš melžimą turi būti švariai nuplautas ir nusausintas, tačiau ši kontrol÷s priemon÷ n÷ra visiškai veiksminga. Vienintelis būdas, kad žmon÷s neužsikr÷stų kampilobakterioze gerdami pieną, yra pasterizacija, jei ji tinkamai atliekama, tai sunaikina kampilobakterijas piene. Įvykę užsikr÷timai pasterizuotu pienu gal÷jo atsitikti d÷l netinkamos pasterizacijos, kai žalias pienas apdorojamas nepakankamai aukštoje temperatūroje, arba pieno užteršimas po pasterizacijos nuo darbuotojų ar aplink esančių daiktų ar gyvūnų. Žinoma labai mažai užsikr÷timo atvejų kampiobakterioze nuo fermentuotų pieno produktų. Nors jei C. jejuni ir yra tolerantiška žemam pH, bet buvo įrodyta, kad blogai išgyvena tokiose produktuose su žemu pH, kaip pvz., sūriuose (Bachmann ir Spahr, 1995) ir jogurtuose (Cuk ir kt., 1987).

2010 m. valstyb÷se nar÷se buvo rastos kampilobakterijos piene ir jo produktuose. Pieno m÷giniuose kampilobakterijų buvo rasta nuo 0 % iki 2,7 % tirtų m÷ginių. Buvo tiriami žalias pienas, mažai termiškai apdoroti žalio pieno produktai, pienas talpyklose, kuris skirtas tolimesniam terminiam apdorojimui. Iš valstybių ne narių buvo gauta žinių, kad 25 ar net daugiau pasterizuoto pieno m÷giniai užkr÷sti. Belgijoje ir Italijoje buvo aptiktos kampilobakterijos pieno produktuose, pagamintuose iš įvairių rūšių pieno, 4,1 % bandomosiose sūrių partijose, kurie pagaminti iš žalio arba mažai termiškai apdoroto karv÷s pieno ir 2,4 % sūrių, pagamintų iš nepatikslinto pieno (EFSA, 2012).

2.3.4 Kampilobakterijos vandenyje

Švarus geriamasis vanduo yra labai svarbus žmonių sveikatai, užterštas geriamasis vanduo gali sukelti rimtų sveikatos problemų (PSO, 2004). Ryšys tarp vandens kokyb÷s ir ligos buvo pripažintas daugiau nei prieš šimtą metų, bet vis dar per vandenį plintančios ligos yra pagrindin÷ visuomen÷s sveikatos problema (Hrudey ir Hrudey, 2007). Industrializuotų šalių gyventojams švaraus vandens prieinamumas yra savaime suprantamas dalykas, tačiau išsaugojimas sveiko ir geros kokyb÷s geriamojo vandens, reikalauja nuolatinio budrumo (Percival ir kt., 2000).

Viena iš labiausiai paplitusių vandens bakterijų yra C. jejuni. Tai patogenin÷ bakterija sukelianti dauguma ūmių gastroenteritų pasaulyje (Tatchou-Nyamsi-König ir kt., 2006). Dauguma

21

C. jejuni infekcijų yra atsitiktin÷s ir daugeliu atvejų infekcijos šaltiniai lieka nežinomi (Friedman ir kt., 2000). Tačiau dažnai kylantys kampilobakterioz÷s protrūkia yra susijami su geriamojo vandens fekaliniu užterštumu (Friedman ir kt., 2000.; Hänninen ir kt., 2003), paviršinių vandenų užteršimu nuot÷komis po lietaus, nuot÷kų vamzdžio nutek÷jimu šalia geriamojo vandens vamzdynų (Thomas ir kt., 1999). Geriamojo vandens užterštumas C. jejuni yra dažnas reiškinys šiaur÷s šalyse, Švedijoje, Norvegijoje ir Suomijoje ir ypač retai apgyvendinamuose rajonuose, kurių paviršiniai vandenys n÷ra dezinfekuojami.

Kampilobakterijos kolonizuojasi įvairiuose šeimininkuose, naminiuose gyvūnuose, laukiniuose paukščiuose, jos išsiskiria per jų išmatas ir patekusios išmatos į vandenį, jį užteršia, į upelius, ežerus, upes bakterijos patenka iš nuotekų, išleidžiamų iš valymo įrengimų, taip pat iš ganyklų po lietaus ir tiesiogiai užteršia laukiniai paukščiai (Jones ir kt., 2001). Kampilobakterijos sugeba išgyventi keletą dienų dr÷gnoje, v÷sioje aplinkoje, įskaitant šulinius ir požeminius vandenis. Maža infekcin÷ doz÷ geriamajame vandenyje, turinčiame kelis šimtus gyvybingų kampilobakterijų, padidina galimybę užsikr÷sti kampilobakterioze.

Visame pasaulyje, geriamojo vandens užteršimas fekalijomis yra didel÷ visuomen÷s sveikatos problema. Daugelyje besivystančių šalių tai yra realyb÷ (PSO, 2004). Geriamasis vanduo saugomas nuo fekalinio užterštumo atliekant valymo ir dezinfekavimo procedūras, tačiau nepaisant šių priemonių, vis vien pasitaiko kampilobakterioz÷s protrūkių net išsivysčiusiose pramonin÷se šalyse, kuriose yra centralizuotas vandens tiekimas (Neumann ir kt., 2005).

2.3.5 Kampilobakterijos miesto laukiniuose paukščiuose

Paukščių kūno temperatūra yra optimali augti termofilin÷ms Campylobacter spp. genties bakterijoms. D÷l šios priežasties gerai prisitaiko gyventi paukščių žarnyne kaip komensalas (Lee ir Newell, 2006). Kampilobakterijos randamos pas įvairių rūšių paukščius, bet dažniausiai pas laukinius. Campylobacter spp. buvo išskirtos iš daugelio paukščių rūšių. Gauti rezultatai svyravo nuo 0 % iki 100 % (Colles ir kt., 2008), tokie skirtumai atsirado d÷l paukščių rūšies, mitybos, gyvenamosios vietos, migracijos kelių. Laukiniai paukščiai yra pripažinti kaip galimi kampilobakterijų rezervuariniai šeimininkai ir po sąlyčio su žem÷s ūkio gyvūnais, maistiniais gyvūnais, gali juos užkr÷sti (Horrocks ir kt., 2009, Kwan ir kt., 2008, Colles ir kt., 2003 m.), išnešioti užkratą po apylinkes. Laukiniai paukščiai gali paltinti ligas pagal migracijos maršrutus, bei su savo išmatomis perduoti zoonotines bakterijas įvairiose pasaulio šalyse (Benskin ir kt., 2009). Jungtin÷se Amerikos Valstijose buvo atlikti keli tyrimai, susiję su Campylobacter paplitimą tarp laukinių paukščių.

22

Kampilobakterijos pirmiausia plinta fekaliniu - oraliniu keliu paukščių ir žmonių populiacijose, taip pat svarbus infekcijos šaltinis yra vanduo, užterštas fekalijomis (Willey ir kt., 2008 m.). Maža kampilobakterijų doz÷ gali pakenti žmogaus sveikatai labiau nei buvo nustatyta (Byrne ir kt., 2007; McDowell ir kt., 2008; Medeiros ir kt., 2008). D÷l žinių trūkumo apie potencialų kampilobakterijų paplitimą laukinių paukščių tarpe, bei galimybę pakenti žmonių sveikatai, buvo atlikti tyrimai paimant m÷ginius iš laukinių paukščių vidurio Atlanto regione Jungtin÷se Valstijose. Buvo įvertintos trys kampilobakterijų rūšys C. jejuni, C. coli ir C. laris, galinčios sukelti žmon÷m kampilobakteriozę.

Laukinių paukščių išmatų m÷giniai rinkti nuo balandžio iki rugs÷jo m÷nesio trijose šalyse Newarke, Delaware ir Jungtin÷se Amerikos Valstijose. Iš 333 surinktų paukščių fekalijų m÷ginių buvo išskirta 7,2 % (24) C. jejuni iš šešių paukščių rūšių. Kitų kampilobakterijų rūšių nepavyko identifikuoti. Naujausi tyrimai parod÷, kad C. jejuni paderm÷s, išskirtos iš paukščių išmatų, yra panašios į žmonių kampilobakteriozę (Colles ir kt., 2009; French ir kt., 2009a; Hughes ir kt., 2009; Broman ir kt., 2000).

2.3.6 Kampilobakterijos kat÷se ir šunyse

Kampilobakterijų skirtingos rūšys kolonizuojasi pas kates ir šunis, tai jau yra ištirta (Koene ir kt., 2004; Shen ir kt., 2001), bet trūksta duomenų apie sergamumą ir kapilobakterijų rūšių įvairovę naminiuose gyvūnuose. Tokia informacija yra svarbi vykdant epidemiologinius tyrimus ir gali pad÷ti įvertinti Campylobacter spp. vaidmenį, sukeliant gyvūnam ligas. Kad kampilobakterijos gali sukelti kat÷ms ir šunims viduriavimą, tyrimai dar galutinai neišsiaiškino (Sandberg ir kt., 2002). Atsižvelgiant į klinikinę reikšmę, naminių gyvūnų užsikr÷timas kampilobakterijomis kelia susidom÷jimą d÷l to, kad tai gali būti žmonių užsikr÷timo šaltinis. Kontaktas su prijaukintais gyvūnais yra įvertintas kaip rizikos veiksnys Campylobacter sukeliamiems žmonių susirgimams (Wolfs ir kt., 2001).

Vienas iš dažniausių kampilobakterioz÷s užsikr÷timo šaltinių yra kontaktas su kampilobakterijomis užsikr÷tusiais gyvūnais. Namuose auginami maži šuniukai, yra svarbus rizikos veiksnys užsikr÷sti kampilobakterioze, ypač vaikams (Tenkate ir Stafford, 2001). Šunys yra laikomi svarbiu C. upsaliensis rezervuaru, tai katalazei neigiama arba silpnai teigiama kampilobakterijų rūšis. Įrodyta, kad kat÷s yra C. helveticus rezervuariniai šeimininkai (Shen ir kt., 2001), tai termofilinių kampiobakterijų rūšis, kurią yra sunku atskirti biocheminiais testais nuo C. upsaliensis. Iki šiol n÷ra reprezentatyvių duomenų apie C. helveticus paplitimą naminiuose augintiniuose ir n÷ra daug duomenų apie jos sukeliamą infekciją žmonių tarpe.

23

Siekiant patikrinti rūšinį pasiskirstymą ir įvertinti erdvinį ir laikiną giminingumą tarp izoliatų, C. jejuni ir C. upsaliensis, C. helveticus izoliatai buvo analizuojami naudojant fluorescencinį amplifikuoto fragmento ilgio polimorfizmo (AFLP) metodą (Duim ir kt., 2000).

Per metus laiko vykusį tyrimą buvo surinkta 634 sveikų šunų ir 596 sveikų kačių m÷giniai. Gyvūnų pasiskirstymas pagal amžių svyravo nuo 2 m÷nesių iki 17 metų šunims ir nuo 2 m÷nesių iki 19 metų kat÷ms. Šunų amžiaus vidurkis buvo 63 m÷nesiai, kat÷ms amžiaus vidurkis buvo 57 m÷nesiai. Iš visų tirtų šunų, 261 m÷ginys su buvo teigiamas (41,2 %), iš kurių pas 21 gyvūną buvo dvi skirtingos Campylobacter spp biologin÷s rūšys. Iš kačių m÷ginių, 250 buvo teigiami (41,9 %), iš kurių pas 16 kačių buvo dvi skirtingos biologin÷s Campylobacter rūšys.. Atlikus fenotipinį testą, iš visų išskirtų Campylobacter spp izoliatų, 73,5 % (403/548) buvo identifikuotos kaip C. upsaliensis/C. helveticus ir C. jejuni sudar÷ 10,9 % (60/548) visų izoliatų (žr. 1 lentelę).

1 lentel÷. Termofilinių Campylobacter rūšių paplitimas šunyse ir kat÷se Šveicarijoje (iš 21

šunų ir iš 16 kačių buvo išskirtos dvi skirtingos Campylobacter rūšys)

Buvo atrinkti rizikos veiksniai, kurie gal÷jo tur÷ti įtakos C. upsaliensis/C. helveticus plitimui gyvūnų tarpe: amžius, viduriavimas per pra÷jusias 2 savaites, gyvūno laikymo trukm÷, g÷rimas iš balų ar plaukimas. Paskutinis modelis su reikšmingais faktoriais (P <0,05) atskleid÷, kad šunys, 1 amžiaus grup÷s (0 – 12 m÷nesių) buvo užsikr÷tę C. upsaliensis/C. helveticus 3,3%,o 2 amžiaus grup÷s (13 – 36 m÷nesiai) šunys – 2,3 %. Jie tur÷jo žymiai didesnę galimybę būti užsikr÷tusiais kampilobakterijomis. Kent÷ję nuo viduriavimo per pastarąsias 14 dienų, užsikr÷tę C. upsaliensis/C. helveticus buvo tik 0,4 %.

Norint išskirti C. jejuni iš šunų, buvo pasirinkti rizikos veiksniai kaip amžius, viduriavimas, mityba, reguliarius ryšius su šunimis, ryšys su paukščiais arba naminiais paukščiais, gyvenančiais

Šunys (n = 634) Kat÷s (n = 596) n Paplitima s (%) Tikslus 95% CI N Papliti mas % Tikslus 95% CI C. jejuni 36 5,7 4,0 – 7,8 24 4 2,6 – 5,9 C. coli 7 1,1 0,4 – 2,3 5 0,8 0,3 – 1,9 C. lari 6 0,9 0,3 – 2,0 0 0 0 – 0,6 C. upsaliensis/C. helveticus 193 30,4 26,9 – 34,2 210 35,2 31,4 – 39,2 Campylobacter spp. 40 6,3 4,5 – 8,5 27 4,5 3,0 – 6,5 Visi užsikr÷tę gyvūnai 261 41,2 37,3 – 45,1 250 41,9 37,9 – 46,0

24

mieste, veislynas, šeimininko viduriavimas, sezonas, ar gyvena arti vandens telkinio. Reikšmingiausias rizikos veiksnys apsikr÷sti C. jejuni buvo reguliarus kontaktas su laukiniais ar naminiais paukščiais 2,9 %, o š÷rimas vištiena ar jos produktais galimybę užsikr÷sti tesudar÷ 0,2 %. Amžius ir viduriavimas netur÷jo jokios įtakos užsikr÷timui C. jejuni.

Tokia pat tyrimų analiz÷, kaip ir su šunimis, buvo atlikta su kat÷mis, pasirinkti tokie pat rizikos veiksniai. Pirmai ir antrai amžiaus grup÷ms buvo didesn÷ galimyb÷ (atitinkamai 2,3 % ir 1,8%) užsikr÷sti C. upsaliensis ir C. helveticus. Kačių m÷giniai rinkti pavasarį (0,3 %) ir vasarą (0,6 %), buvo mažiau užkr÷sti kampilobakterijomis, nei imti žiemą. Kat÷s, kurios tur÷jo galimybę išeiti į lauką ir nereguliariai buvo naudojamas kačių kraikas, tur÷jo didesnę galimybę būti rezervuariniais šeimininkais kampilobakterijoms, nei tos, kurios laikytos kambaryje. C. jejuni paplitimui nebuvo statistiškai reikšmingų veiksnių.

Dažniausiai žmon÷ms kampilobakteriozę sukelia C. jejuni apie 90 %, maždaug 10 % kampilobakterioz÷s atvejų kyla d÷l C. coli, mažiausiai paplitusios rūšys yra C. Laris ir C. upsaliensis (Newell ir kt., 2000).Kat÷m ir šunimCampylobacter spp. sukelia besimptomę infekciją, tačiau gali sukelti ir virškinamojo trakto sutrikimus (Wieland ir kt., 2005).

Airijoje buvo tirtas penkių Campylobacter spp. rūšių, Campylobacter jejuni, C. coli, C. upsaliensis, C. lari ir C. helveticus, paplitimas kat÷se ir šunyse. 361 m÷giniai paimti iš tiesiosios žarnos tampon÷lių pagalba ir gautos kultūros buvo identifikuojamos PGR metodu. 163 m÷giniai (45,2 %) buvo užkr÷sti Campylobacter spp. bakterijomis. Atlikus visus tyrimus buvo nustatyta, kad daugumą kampilobakterijų rūšių sudar÷ C. upsaliensis (50,0 %) ir C. jejuni (41,9 %), mažesnį skaičių sudar÷ C. coli(2,6 %), C. laris(1,5 %)irC. helveticus(1,1 %).

25

3. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS

3.1 Tyrimo modelis

Mūsų tyrimo tikslas buvo įvertinti varnų, balandžių bei kačių ir šunų užsikr÷timą kampilobakterijomis ir jų rūšinę įvairovę. Tyrimams m÷giniai buvo renkami nuo 2011 m. spalio iki 2012 m. spalio m÷nesio. Varnų ir balandžių šviežių išmatų m÷giniai buvo renkami Kauno parkuose ir skveruose, t.y. vietose, kur dažniausiai laikosi šie paukščiai ir yra didesn÷ tikimyb÷ užsikr÷sti žmon÷ms nesilaikant higienos reikalavimų, o kačių ir šunų m÷giniai buvo renkami Veterinarijos akademijos teritorijoje esančioje Leono Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje, imant juos iš tiesiosios žarnos tampon÷lių pagalba. Varnų, balandžių m÷giniai buvo tiriami kampilobakterijų atžvilgiu du kartus į m÷nesį, per vieną kartą surenkant 10 varnų ir 10 balandžių išmatų m÷ginių, o kačių ir šunų m÷giniai – kelis kartus į savaitę, jų skaičius priklaus÷ nuo klinikoje buvusių gyvūnų skaičiaus.

3.2 Kampilobakterijų aptikimas ir išskyrimas

Varnų ir balandžių šviežių išmatų m÷giniai buvo paimti tampon÷lių pagalba ir tiesiogiai s÷ti pa÷mimo vietoje į vienkartines l÷kšteles su selektyvia McConkey (mCCDA) terpe bei į m÷gintuv÷liuose esantį Bolton pagausinimo sultinį.

Kačių ir šunų m÷giniai buvo imti iš tiesiosios žarnos tampon÷lių pagalba. Taip pat kaip ir paukščių m÷giniai, pas÷ti pa÷mimo vietoje į selektyvia mCCDA terpę ir į m÷gintuv÷liuose esantį Boltono pagausinimo sultinį.

Pas÷tos l÷kštel÷s su mCCDA terpe buvo inkubuojamos 37oC temperatūroje, 48 val., mikroaerofilin÷mis sąlygomis (85 % azoto, 10 % anglies dioksido ir 5% deguonies, Campygen CN25; Oxoid Ltd, Anglija). Po inkubacijos nuo l÷kštelių su mCCDA buvo atrenkamos kampilobakterijoms būdingos kolonijos, kurios buvo patikrinamos mikroskopu, vertinant jų morfologiją ir judrumą. Po to, iš kiekvienos l÷kšteles buvo atrenkama iki 2 kolonijų ir kiekviena kolonija pas÷jama į l÷kšteles su kraujo agaru (Blood Agar Base No. 2 (Liolfilchem, Italy)), praturtintu 5 % arklio krauju ir inkubuojama 37oC, 48 val. Po inkubavimo grynos kampilobakterijų

26

paderm÷s buvo saugomos – 80°C, BHI sultinyje (BHI; Oxoid Ltd., Basingstoke, UK) turinčiame 30 % glicerolio ("Stanlab" Poland).

Užs÷ti m÷gintuv÷liai su selektyviu Bolton pagausinimo sultiniu (CM0983; Oxoid Ltd., Anglija), selektyviu Bolton sultinio priedu (SR0183E; Oxoid Ltd., Anglija) ir 5 % arklio krauju (SR0048; OxoidLtd., Anglija) buvo inkubuojami mikroaerofilin÷mis sąlygomis, 42oC, 24h. Po inkubacijos 0,1 ml sultinio buvo s÷jama į l÷kšteles su mCCDA agaru. Kampilobakterijų nustatymas ir išgryninimas atliekamas taip pat kaip buvo aprašyta anksčiau.

Išskirti kampilobakterijų izoliatai buvo identifikuojami iki rūšies, taikant daugin÷s polimeraz÷s grandin÷s reakcijos (PGR) metodą aprašyta pagal Wang ir kt. (2002), su nedideliais pakeitimais (žr. sk. 3.4).

3.3 DNR išskyrimas

Nuo 48 val. inkubuotos l÷kštel÷s su krauju buvo surenkama pilna kilpel÷ (apie 1 µl) grynos kampilobakterijų kultūros ir perkeliama į m÷gintuv÷lį su 200 µl PrepMan reagentu. M÷gintuv÷liai buvo maišomi naudojant Vortex tipo pustyklę 10 - 30 sekundžių, kad kultūra ištirptų skiediklyje. Tuomet, taip paruoštas tirpalas buvo kaitinamas termomikseryje 1000 C, 10 min., po to 3 min. centrifuguojamas 16 000 aps./min. greičiu. Gautas supernatantas buvo perkeliamas į naują m÷gintuv÷lį ir užšaldomas -200 C iki tolesnio tyrimo.

3.4 Kampilobakterijų identifikavimas daugin÷s PGR metodu

Kampilobakterijos buvo identifikuojamos iki rūšies naudojant šiek tiek pakeistą Wang ir kt. (2002) aprašytą metodą ir pradmenis. Atliekant dauginę PGR yra naudojamos dvi ir daugiau pradmenų poros viename m÷gintuv÷lyje.

Bendras PGR reakcijos mišinio kiekis, reikalingas vienam m÷giniui buvo 25 µl. Kiekvienas PGR mišinys buvo ruošiamas iš: 2,5 µl 10 X PGR buferio; 2,5 µl 25 mM MgCl2; 2,0 µl 2 mM deoksinukleozido trifosfato mišinio (dNTP`s); 1 µl pradmenų mišinio, kuris susideda iš CJF, CJR, CCF, CCR, 23SF ir 23SR pradmenų, sumaišytų atitinkamais kiekiais; 0,25 µl Maxima Hot Star polimeraz÷s, 15,75 µl sterilaus bidistiliuoto H2O. Visi reagentai (išskyrus polimerazę) prieš reakciją buvo atšildomi. PGR mišinys buvo gaminamas ant šaltį palaikančio stovo. Pirmiausia buvo pilami tie reagentai, kurių tūriai yra didžiausi. Maxima Hot Star polimeraz÷ buvo pilama paskutin÷ (iš - 200 C buvo išimta tik prieš pat naudojimą). Pasigamintas mišinys buvo išpilstomas po 24 µl į sužym÷tus PGR m÷gintuv÷lius, sud÷tus ant šaltį palaikančio stovo. Į kiekvieną PGR m÷gintuv÷lį maišant

27

antgaliu buvo pridedama 1 µl atšildytos DNR. Po to, PGR m÷gintuv÷liai buvo patalpinti į termociklerį ir jame kaitinami.

Gauti PGR produktai buvo analizuojami 1,3 % agaroz÷s gelyje elektroforez÷s pagalba. Agaroz÷s gelis buvo paruošiamas maždaug 30 min. prieš baigiantis PGR reakcijai. Vienuolika µl PGR produkto buvo sumaišoma su specialiais dažais (6xLoading Dey) ir iš karto perkeliama į 1,3 % agaroz÷s gelio šulin÷lius, sudarytus specialiomis „šukomis“. Į vidurinį šulin÷lį buvo dedama 3 µl markerio. Pripildžius visus šulin÷lius, buvo uždengiamas dangtis, prijungiami laidai ir atliekama elektroforez÷ (50 min., 105V). PGR rezultatai buvo vertinami padarius nuotraukas UV spindulių šviesoje ir nustatant DNR fragmentų dydį su GeneRulerTM 100 bp DNA Ladder (MBI, Fermentas). Galimi produktai: 323 bp (C. jejuni), 126 bp (C. coli), 650 bp (Campylobacter spp.).

Kampilobakterijų gentis buvo nustatoma naudojant 23S geno pradmenis, skirtus amplifikuoti 650 bp fragmentą, kuris būdingas visoms kampilobakterijų rūšyms. C. jejuni rūšis nustatyta amplifikuojant hipO geno 323 bp DNR fragmentą, o C. coli glyA geno 126 bp DNR fragmentą.

28

4. TYRIMO REZULTATAI

Per visą m÷ginių rinkimo laikotarpį iš viso buvo surinkti 360 varnų ir balandžių šviežių išmatų m÷giniai bei šunų ir kačių m÷giniai iš tiesiosios žarnos. Iš šių visų m÷ginių 96 priklaus÷ šunims ir kat÷ms, o likusieji 264 buvo varnų ir balandžių. Šunų ir kačių m÷giniai sudar÷ 26,67 %, o varnų ir balandžių 73,33 %. (žr. 6 pav.).

6 pav. Tyrimams surinktų šunų, kačių bei varnų ir balandžių m÷giniai

4.1 Naminių augintinių užsikr÷timas kampilobakterijomis

Tyrimo metu buvo surinkti 61 (63,54 %) šunų ir 35 (36,46 %) kačių išmatų m÷giniai.

Iš 35 kačių m÷ginių termofilin÷s kampilobakterijos buvo rastos 8,57 % m÷ginių. 66,67 % kampilobakterijų izoliatų aptikti po tiesioginio s÷jimo ant mCCDA agaro, o atlikus lygiagrečiai s÷jimą į m÷gintuv÷lį su Boltono pagausinimo sultiniu, dar 33,33 % m÷ginių buvo aptiktos kampilobakterijos.

29 Tyrimo metu buvo pas÷tas 61 šunų išmatų m÷ginys. Iš jų 5 m÷giniai buvo užkr÷sti kampilobakterijomis (8,2 %). Pas÷jus m÷ginius tiesiogiai ant mCCDA agaro ir lygiagrečiai į Boltono sultinį, kampilobakterijos aptiktos tuose pačiuose m÷giniuose (žr. 7 pav.).

7 pav. Užkr÷sti kampilobakerijomis kačių ir šunų m÷giniai taikant skirtingas aptikimo metodikas

4.2 Miesto laukinių paukščių užsikr÷timas kampilobakterijomis

Tyrimo laikotarpiu iš viso buvo surinkti 264 laukinių miesto paukščių m÷giniai. Pagrindin÷s paukščių buvimo vietos buvo Griunvaldo parkas, Kauno senamiestis ir Veterinarijos akademijos kiemas. Iš surinktų m÷ginių 50 % sudar÷ varnų ir 50 % balandžių šviežių išmatų m÷giniai.

Kampilobakterijos buvo rastos 58 varnų šviežių išmatų m÷giniuose iš 132 m÷ginių (43,9 %). Iš l÷kštelių su mCCDA agaru Campylobacter spp. išskirta buvo 27,27 %, o lygiagrečiai pas÷jus į m÷gintuv÷lius su Boltono sultiniu išskirta dar papildomai 34,85 % teigiamų m÷ginių.

Balandžių išmatų m÷giniuose kampilobakterijų rasta mažiau nei pas varnas, tai yra 28,79 % m÷ginių. Po tiesioginio s÷jimo rasta 17,42 % užkr÷stų balandžių m÷ginių, o iš po pagausinimo dar 23,48 % kampilobakterijomis užsikr÷sti m÷giniai (žr. 8 pav.).

30

8 pav. Užkr÷sti kampilobakerijomis varnų ir balandžių m÷giniai taikant skirtingas aptikimo metodikas

Atlikus kampilobakterijų aptikimo tyrimus galime pasakyti, kad labiausiai užsikr÷tusios yra varnos (43,9 %), balandžiai (28,79 %) ir ženkliai rečiau kat÷s (8,57 %) ir šunys (8,2 %) (žr. 9 pav.).

31

4.3 Identifikuotos kampilobakterijų rūšys daugin÷s PGR metodu

Atlikus daugin÷s PGR reakciją, buvo identifikuotos dvi kampilobakterijų rūšys: C. jejuni ir C. coli, kurios yra vienos iš pagrindinių kampilobakterioz÷s suk÷l÷jų (žr. 10 pav.).

10 pav. Daugin÷s polimerazin÷s grandinin÷s reakcijos pagalba identifikuotos kampilobakterijų rūšys (M - DNR ilgio standartas nuo 100 bp iki 1000 bp (MBI, Fermentas); 1, 2, 9, 10, 11, 12, 13 – Campylobacter spp. 3, 4, 5, 6, 7, 8, 16, 17 ir 18 - C. jejuni; 14 ir 15 - C. coli

Kampilobakterijų rūšių pasiskirstymas tarp laukinių miesto paukščių ir naminių augintinių buvo gana nevienodas.

4.3.1 Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ šunų ir kačių tarpe

Iš 8 užkr÷stų naminių augintinių išmatų m÷ginių buvo identifikuotos šios kampilobakterijų rūšys (žr. 11 pav.):

• C.coli (3 m÷giniai);

• C. jejuni (2 m÷giniai);

32

11 pav. Kampilobakterijų rūšių paplitimas naminiuose augintiniuose

Pagal 2 lentel÷s duomenis matome, kad iš užkr÷stų m÷ginių 3 priklaus÷ kat÷ms, o likusieji 5 – šunims.

Kačių išmatų m÷giniuose rūšin÷ įvairov÷ nebuvo didel÷, 2 m÷giniuose rasta C. coli ir viename m÷ginys nenustatytos rūšies kampilobakterijos.

2 lentel÷. Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ naminių augintinių ir miesto laukinių paukščių m÷giniuose C. jejuni m÷ginių sk. % C. coli m÷ginių sk. % C. spp m÷ginių sk. % C. jejuni/C. coli m÷ginių sk. % Naminiai augintiniai 2 25 3 37,5 3 37,5 Miesto laukiniai paukščiai 80 83,33 3 3,2 7 7,29 6 6,25 Iš viso: 82 78,85 6 2,88 10 6,73 6 5,77

33

Penkiuose šunų išmatų m÷giniuose buvo kampilobakterijos. Atlikus daugin÷s PGR buvo aptiktos 2 C. jejuni, viena C. coli ir du izoliatai, kurie priklaus÷ C spp. genčiai.

4.3.2 Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ varnų ir balandžių tarpe

Devyniasdešimt šešiuose miesto laukinių paukščių m÷giniuose buvo rasta (žr. 12 pav.):

• C.coli (3 m÷ginių);

• C. jejuni (80 m÷ginių);

• C. spp (7 m÷giniai);

• C. jejuni/ C.coli (6 m÷giniai).

12 pav. Kampilobakterijų rūšių paplitimas miesto laukiniuose paukščiuose

Didžiausią tirtų m÷ginių dalį sudar÷ C. jejuni, tai yra 78,85 % visų aptiktų rūšių, C.coli sudar÷ 2,88 %, C. jejuni/C.coli – 5,77%, o C. spp – 6,73 %. (žr. 2 lentel÷).

34

Iš viso užkr÷stų kampilobakterijomis m÷ginių buvo 96, iš kurių 58 priklaus÷ varnoms, o 38 – balandžiams.

Daugin÷s PGR d÷ka 58 varnų m÷giniuose buvo aptikta: C. jejuni - 46 m÷giniuose, C. coli - 3 m÷giniuose, C. jejuni/C. coli - 4 m÷giniuose ir C. spp - 5 m÷giniuose. (žr. 13. pav.)

13 pav. Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ varnų išmatų m÷giniuose

Iš 38 kampilobakterijoms užkr÷stų išmatų m÷ginių buvo identifikuotos 34 C. jejuni rūšys, 2 - C. jejuni/C. coli ir du izoliatai, priklausantys Campylobacter genčiai (žr. 14 pav.).

35

36

5. REZULTATŲ APTARIMAS

Europos šalyse kampilobakterijos per pastaruosius penkerius metus išlieka labiausiai paplitusios gastroenteritus sukeliančios bakterijos. Pagal naujausius EFSA duomenis Austrijoje 2010 m. užregistruoti 52,6 atvejai 100000 gyventojų, Čekijoje – 200,6/100 000 gyventojų, Danijoje – 72,9/100 000 gyventojų, Vokietijoje – 79,6/100 000 gyventojų. Ši liga yra viena iš labiausiai paplitusių ne tik Europoje, bet taip pat yra antra pagal registruojamus žmonių susirgimus Lietuvoje po salmonelioz÷s ir sergamumo rodiklis siekia 32,89 atvejų 100000 atvejų gyventojų (EFSA, 2012). Nors kampilobakterijų paplitimas Lietuvoje (28,89%), lyginant su kitomis Europos šalimis, n÷ra toks didelis, tačiau kiekvienais metais kampilobakterioz÷s atvejų vis daug÷ja. Mūsų tyrimai parod÷, kad ne tik viščiukų broilerių m÷sa, bet ir laukiniai miesto paukščiai bei naminiai augintiniai yra šios zoonoz÷s platintojai. Remiantis kitų tyrimų duomenimis kampilobakterioze žmon÷s dažniausiai užsikrečia po kontakto su užsikr÷tusiais gyvūnais ir ypač nesilaikant higienos reikalavimų, vartojant nepasterizuotą pieną, netinkamai termiškai apdorotą m÷są, nevirintą vandenį (Altekruse ir Tollefson, 2003). Tai susiję su tuo, kad kampilobakterijos patenka į aplinką bei maisto žaliavas ir produktus nuo gyvūnų išmatų. Be to, užtenka nedidelio šių bakterijų skaičiaus, kad žmogus ne tik užsikr÷stų, bet susirgtų, nors susirgimai retais atvejais gali baigtis mirtimi (Janssen ir kt., 2008; Skirrow ir kt., 1994).

Mes atlikome tyrimą, kurio metu siek÷me nustatyti kampilobakterijų paplitimą miesto laukiniuose paukščiuos ir naminiuose augintiniuose bei jų rūšinę įvairovę. Pasirinkti šie paukščiai tod÷l, kad jie dažniausiai būna žmonių lankomose vietose, o šunys ir kat÷s, nes visada būna šalia žmogaus. Tyrimo laikotarpiu buvo surinkta 360 išmatų m÷ginių: 35 kačių (9,72 %), 61 šunų (16,94 %), 132 varnų (36,67 %) ir 132 balandžių (36,67 %). Šie procentai yra tokie skirtingi, kadangi varnų ir balandžių m÷giniai buvo renkami reguliariai kas antrą savaitę po 10 m÷ginių, o kačių ir šunų m÷ginių skaičius priklaus÷ nuo gyvūnų apsilankymo Leono Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje.

Ištyrus 35 kačių išmatų m÷ginius nustat÷me, kad kampilobakterijomis užsikr÷tę buvo 8,57 % m÷ginių. Tokie tyrimai atlikti ir Airijoje 2008 m., jų metu buvo nustatyta, kad kačių užsikr÷timas kampilobakterijomis gali siekti 49,58 % (Acke ir kt., 2009). Oland÷ Miriam 2009 m. ištyr÷ ir nustat÷, kad Olandijoje 15 % kačių yra užsikr÷tusios kampilobakterijomis. Šiaurin÷je Kalifornijos dalyje kačių užsikr÷timą kampilobakterioz÷ ištyr÷ Queen (2012), jo gauti duomenys parod÷, kad 56,5% kačių yra užsikr÷tusios kampilobakterijomis. Lyginant, mūsų tyrimo metu gautus duomenis

37

su kitomis šalimis, matome, kad Lietuvoje kačių užsikr÷timas kampilobakteriomis yra daug mažesnis.

Surinkus ir ištyrus 61 šunų fekalijų m÷ginį, nustatyta, kad Kauno rajone šunų užsikr÷timas kampilobakterijomis yra 8,2 %. Iš gautų rezultatų matome, kad ir kačių, ir šunų tarpe kampilobakterijos paplitusios vienodai. Kitose šalyse kaip, pavyzdžiui Italija, atlikus tyrimą su šunimis paaišk÷jo, kad kampilobakterijomis užsikr÷tę yra 27,9 % Italijos šunų (Rossi ir kt., 2008). Kaip ir su kat÷mis, taip ir su šunimis Airijoje buvo atlikti tyrimai kampilobakterijų kampilobakterijų atžvilgiu. Atlikus tyrimą gauti rezultatai parod÷, kad šunų užsikr÷timas kampilobakterijomis buvo 50,42 % (Acke ir kt., 2009) ir palyginus su Airijos kačių užsikr÷timu kampilobakterijomis, gauti rezultatai labai panašūs. Lietuvoje, kaip ir Airijoje, kačių ir šunų užsikr÷timas kampilobakterijomis yra labai panašus. Palyginus, Lietuvos naminių augintinių tarpe kampilobakterijos n÷ra labai paplitusios, jos sudaro 7,7 % ir yra gana panašiai paplitusios kaip ir Olandijoje.

Atlikti tyrimai parod÷, kad kampilobakterijų paplitimas tarp šunų ir kačių yra labai vienodas, 8,57 % kačių ir 8,2 % šunų tarpe. Šis užsikr÷timo skaičius tikrai n÷ra didelis, tod÷l net ir dažnesnis kontaktavimas su šiais gyvūnais n÷ra toks rizikingas ir nesukelia didel÷s tikimyb÷s užsikr÷sti kampilobakterioze. Tačiau reikia laikytis higienos ir po kontakto su naminiais gyvūnais plauti rankas, tai ypač aktualu mažiems vaikams, kurie neturi išugdytų higienos reikalavimų ir yra imlesni infekcijoms.

Šio tyrimo metu buvo surinkti 264 laukinių miesto paukščių m÷giniai, iš kurių 132 buvo varnų ir tiek pat balandžių. Tačiau iš šių, surinktų m÷ginių, kampilobakterijomis užsikr÷tę buvo 43,93 % varnų išmatų m÷ginių. Gauti tyrimo rezultatai leido palyginti kampilobakterijų paplitimą varnų ir balandžių tarpe, gauti duomenys parod÷, kad balandžių m÷ginių užsikr÷timas kampilobakterijomis yra mažesnis (28,79 %), nei varnų išmatų m÷ginių. Panašūs tyrimai buvo atlikti ir Šiaur÷s Anglijoje, jie tęs÷si dvejus metus. Šių tyrimų metu buvo nustatyta, kad kampilobakterijų paplitimas laukiniuose paukščiuose vyravo nuo 2 iki 50 % (Hughes ir kt., 2009), Švedijoje tokius pat tyrimus atliko Waldenströmas (2007), iš viso buvo surinkęs 247 laukinių paukščių išmatų m÷ginius, iš kurių užsikr÷tę kampilobakterijomis buvo 52,3 % m÷ginių, Atlanto regione, JAV iš iš 333 paukščių fekalijų m÷ginių teigiami buvo 7,2% (Keller ir kt., 2011). Atlikus kampilobakterijų aptikimo tyrimą laukinių paukščių išmatų m÷giniuose, buvo pasteb÷ta, kad kampilobakterioz÷ Lietuvoje yra gana paplitusi laukinių paukščių tarpe, kaip ir Anglijoje, Švedijoje, o JAV laukiniai paukščiai n÷ra labai smarkiai užkr÷sti kampilobakterijomis.

Aptariant kampilobakterijų rūšinę įvairovę naminių augintinių tarpe, rezultatai parod÷, kad C. coli rūšis sudaro 37,5 %, o C. jejuni - 25 % nuo išskirtų izoliuotų. Likusi dalis izoliuotų priskiriama

38

Campylobacter spp. genčiai. Šunų tarpe dažniausiai identifikuota kampilobakterijų rūšis buvo C. jejuni – 40 %, C. coli – 20 %, o likusieji izoliatai kitoms kampilobakterijų rūšims. Švedijoje atlikti tyrimai d÷l kampilobakterijų paplitimo šunų populiacijoje, kai iš 51 teigiamo šunų m÷ginio PGR metodu buvo identifikuotos kampilobakterijų rūšys: C. jejuni – 19,6 %, C. coli – 3,9 %, C. upsaliensis sudar÷ net 76,47 % (Engval ir kt., 2003). Danijoje buvo identifikuotos kampilobakterijos iš jaunų šunų fekalijų, tyrimo rezultatai parod÷, kad didžiausias užsikr÷timas buvo C. upsaliensis rūšies bakterijomis (75,0 %), po to - C. jejuni (19,4%), C. coli (0,7%) ir kitomis

C. spp. genčiai priklausančiomis rūšimis (Hald ir kt, 2004). Airijoje identifikuota C. upsaliensis (50,0%) ir C. jejuni (41,9 %), o C. coli buvo nedidelis procentas (2,6 %). Palyginus mūsų gautus tyrimo rezultatus ir kitų tyr÷jų darbus matome, kad dažniausiai išskiriamos iš šunų fekalijų m÷ginių yra C. upsaliensis, tačiau mes šitos rūšies neidentifikavome, kadangi tyrimų tikslas buvo įvertinti dažniausiai žmon÷ms susirgimus sukeliančių kampilobakterijų paplitimą tirtuose šaltiniuose. Tačiau C. jejuni ir C. coli rūšių paplitimas tirtuose šaltiniuose yra panašus kaip ir kitų autorių skelbiami duomenys.

Atlikus tyrimus su kačių išmatų m÷giniais, nustat÷me, kad C.coli aptikta net 66,67 % visų užkr÷stų kampilobakterijoms m÷ginių, o likusieji aptikti izoliatai priklaus÷ kitoms kapmilobakterijų rūšims. Baker (2008) atliko tyrimą Australijoje su kačių išmatomis ir nustat÷, kad jose labiausiai paplitusi kampilobakterijų rūšis yra C. upsaliensis - 11%, C. jejuni - 4%, o C. coli rūšies visiškai nebuvo išskirta. Šveicarijoje tyrimai parod÷, kad iš kačių fekalijų izoliatų daugiausiai išskirta C. upsaliensis/C. helveticus rūšies bakterijų 35,2 %, C. jejuni - 4 %, C. coli – 0,8 % (Wieland ir kt., 2005). Mūsų tyrimų metu identifikuotos kampilobakterijų rūšys visiškai skyr÷si nuo analizuotos literatūros rezultatų, kai kačių išmatų m÷giniuose buvo identifkuotas didelis procentas C. upsaliensis rūšies bakterijų, , o mūsų tyrimų metu didžiausią procentą rūšių sudar÷ C.coli.

Kampilobakterijų paplitimas laukinių paukščių išmatų m÷giniuose sudar÷ 36,37 %. Iš jų 60,4 % priskiriami varnoms, o balandžiams – 39,6 %. Kalbant apie kampilobakterijų rūšinę įvairovę varnų išmatų m÷giniuose, tai didžiausią procentą sudar÷ C. jejuni – 79,3 %, C. jejuni/C. coli – 6,9 % (šios abi rūšys rastos viename m÷gintuv÷lyje), C. coli tesudar÷ tik 5,2 %, o likusi dalis priklaus÷ nenustatytai kampilobakterijų genčiai. Balandžių m÷ginių rūšinę įvairovę sudar÷ C. jejuni – 89,5 %, C. jejuni/C. coli – 5,26 %, o likę procentai liko nenustatytos kampilobakterijų genties.

Rachel Sippy atliko tyrimą JAV su laukiniais paukščiais, šis tyrimas prasid÷jo nuo 2009 m. rudens ir tęs÷si iki 2010 m. rudens. Per šį tyrimo laikotarpį buvo surinkta 188 išmatų m÷ginių, iš kurių užkr÷sti sudar÷ tik 4,79%. Iš šių teigiamų m÷ginių didžiausią dalį, net 77,78 % sudar÷ C. jejuni, o C. coli – 22,22 %. Šie tyrimo rezultatai buvo panašūs į kitų tyrimų rezultatus (1,4 – 12,5%), (Keller ir kt., 2011; Siembieda ir kt., 2011).