LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Monika Kurlytė
Kaklo traumą patyrusių žirgų gydymo ypatumai ir baigtys
Treatment methods of horse neck injury and its outcomes
Veterinarijos medicinos vientisųjų studijų
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika
2
DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE. PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kaklo traumą patyrusių žirgų gydymo ypatumai ir baigtys“.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltiniu, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visa naudotos literatūros sąrašą. (data) (autoriaus vardas, pavardė_) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuviu kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė_) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė_) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
(aprobacijos data) klinikos vedėjo )vardas, pavardė_)(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė_) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Turinys
SANTRAUKA SUMMARY SANTRUMPOS ĮVADAS 1. LITERATŪROS APŽVALGA...8 1.1. Anatomija...8 1.1.1. Kaklo slanksteliai...8 1.1.2. Kaklo raumenys...9 1.1.3. Kraujagysles...9 1.1.4. Raiščiai...10 1.1.5. Nervai...10 1.2. Traumų požymiai ...101.3. Kaklo traumų priežastys...12
1.4. Traumų pobūdis...12
1.5. Gydymas...14
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA...19
3. TYRIMO REZULTATAI...20
4. REZULTATŲ APTARIMAS ...29
IŠVADOS...30
4
SANTRAUKA
Kaklo traumą patyrusių žirgų gydymo ypatumai ir baigtys Monika Kurlytė
Magistro baigiamasis darbas
Darbo apimtis: 34 puslapiai, 5 paveikslai, 1 lentelė, 48 literatūros šaltiniai.
Šiuo darbu buvo siekiama išnagrinėti sportinių žirgų kaklo srities traumos pobūdį, klinikinių požymių ypatumus bei diagnozavimą, gydymo planą ir ligos baigtį. Tyrimui medžiaga rinkta ir kaupta lankantis įvairiuose vakarų Lietuvos žirgynuose, žirginio sporto įvairių rungčių varžybose, vykusiose įvairiose Lietuvos vietovėse laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2017 metų. Dalis informacijos surinkta iš LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikos ir vykdant žirgų augintojų ir žirginio sporto atstovų apklausą.
Kaklo traumą patyrusiems žirgams atliktas bendrasis klinikinis, o neaiškiais atvejais arba diagnozės patikslinimui taikyti specialieji tyrimai (tyrimas rentgeno spinduliais, ultragarsu). Gauti duomenys apdoroti MS Office 2007 m. programa.
Apibendrinę 19 traumuotų žirgų duomenis nustatėme, jog trakėnų bei holšteinų veislės (43 proc.) atstovai ir kastratai (53 proc.) traumas kaklo srityje patiria žymiai dažniau nei kitos veislės ir lyties žirgai. Kaklo srityje traumuojami įvairios struktūros audiniai (kaulai, raumenys, raiščiai, kraujagyslės), todėl diagnozuojami įvairaus pobūdžio patologiniai procesai. Minkštieji audiniai, raumenys traumuojami dažniausiai (52,63 proc.), o abscesas yra dažniausiai (21,05 proc.) diagnozuojama patologijos rūšis, kai yra indikuotina chirurginė intervencija. Skyrus traumai adekvatų konservatyvųjį gydymą, tokios traumos baigiasi gera baigtimi, žirgas pasveiksta ir gali tęsti tolimesnę savo karjerą. Retai pasitaikančios kaklo slankstelių traumuos didžiąja dalimi turi blogą prognozę - žirgai lieka luoši arba eutanazuojami.
5
SUMMARY
Treatment methods of horse neck injury and its outcomes Monika Kurlytė
The Master‘s thesis
Thesis consist of: 34 pages, 5 figures, 1 table, 48 literature sources.
The aim of this work was to investigate the nature of trauma of the sports horse's neck area, clinical features and diagnosis, treatment plan and outcome of the disease. The material was collected and collected by visiting various west Lithuanian areas of horse riding competitions, horse racing competitions held in different regions of Lithuania from 2015 to 2017. A part of the information was collected from the LSMU VA Animal Hospital and a survey of horse-breeders and horse-drawn-out sports.
A general clinical trial was carried out on neck trauma horses and special studies (x-ray, ultrasound examination) were used for unclear cases or for diagnosis. The received data is processed in MS Office 2007 program.
A total of 19 traumatized horses data showed that trakėnų and holstein breed (43%) and castrated (53%) have a much more common neck injury than other breeds and sex horses. The tissues of various structures (bones, muscles, ligaments, blood vessels) are traumatized in the neck area, thus diagnosing various types of pathological processes. Soft tissues, muscles are usually traumatized (52.63%), and the abscess is the most common (21.05%) type of pathology when there is an indicative surgical intervention. Having traumatic enough conservative treatment, such trauma ends with a good ending, the horse is healed and can continue its career. Rarely occurring neck-traumatic injuries are to a large extent badly predicted - horses remain loose or euthanized.
6
SANTRUMPOS
A. – arterija
Lig. – Ligamentum, raištis m. – metai M. – muscule mėn. – mėnesis min. – minutė N. – nervas V. – vena
7
ĮVADAS
Traumos kaip ir bet kokiame sporte deja, bet yra neatsiejama sporto dalis. Jos pasitaiko įvairiose kūno srityse, taip pat įvairaus pobūdžio: nuo lengvų nudrėskimų iki kaulų lūžių. Šiai dienai yra išpopuliarintos tokios žirginio sporto šakos: lygiosios lenktynės, klasikinis jojimas, dailusis jojimas, konkūras, ištvermės rungtis, polo, rodeo ir daug kitokių žirginio sporto šakų, kurių metu žirgai patiria įvairių traumų. Pagrindinės žirginio sporto industrijoje pasitaikančios traumos yra susijusios su galūnėmis. Vėliau pagal statistiką eina kanopų, nugaros, galvos, kaklo ir akių ligos bei traumavimas. Žirginiame sporte kaklo traumos yra įtraukiamos į dešimtuką, pagal dažniausiai pasitaikančias traumas. Nors pirmąją vietą užima kojų ligos ir traumos, tačiau žirgas yra vientisas organizmas, kuris visas yra susijęs ir kiekviena kūno dalis yra labai svarbi. Kaklas, jo sritis yra labai svarbi, tačiau rečiau tiriama, o tai yra neteisinga.
Lietuvių kalba leidžiamoje veterinarinės medicinos literatūroje yra labai skurdžiai aprašoma ir gilinamasi į kaklo srities traumas, todėl visa pagrindinė literatūrinė medžiaga buvo grindžiama užsienio knygomis bei straipsniais, nagrinėjančiais šią problemą, buvo atlikta retrospektyvi analizė.
Darbo aktualumas: šiuo darbu siekta išsiaiškinti dažniausiai pasitaikančias sportinių žirgų kaklo traumų rūšis, jų pobūdį, ypatybes, pasekmes ir taikytinus gydymo metodus, jų efektyvumą bei ligos baigtis.
Darbo tikslas: Ištirti sportinių žirgų kaklo srities traumų pobūdį, ypatumus ir baigtis.
Darbo uždaviniai:
1. Įsisavinti traumuoto žirgo tyrimo metodus. 2. Nustatyti dažniausias kaklo srities ligas. 3. Įvertinti diagnostinių metodų patikimumą.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Pirmasis įspūdis apie arklį nevalingai mums visiems net nesusimąstant susidaro dažniausiai atkreipiant žvilgsnį į priekinę arklio kūno dalį, t.y. jo kaklą bei galvą ir tik vėliau įvertiname jo visą sudėjimą. Žiūrint ir vertinant jo raumeningumą, pastebime, kaip kaklas nuo galvos pradžios tolygiai ir gracingai nusidriekia iki pečių lanko. Sporte ypač daug dėmesio yra skiriama žirgo kaklo padėčiai, kartais net nesusimąstant, kokį svarbų vaidmenį atlieka jame esantys ir toliau išsišakojantys nervai bei raumenys [1,2].
Kaklo judesio amplitudės stoka, prastas ėdimas, įvairūs elgsenos sutrikimai, suprastėję sportiniai rezultatai ir daugybė kitokių problemų gali kilti dėl kaklo srityje esančios patologijos, kuri ir yra pirminė priežastis tolimesnių sutrikimų. Dėl šios priežasties labai svarbu puikiai žinoti kaklo anatomiją ir suvokti sudėtingą kaklo struktūrą ne tik anatominiu, bet ir funkciniu požiūriu. Nes bet kurioje kaklo dalyje – raumenyse, kauluose, sąnariuose, raiščiuose ar nervuose gali kilti kaklo traumos [1,3].
1.1. Anatomija
1.1.1. Kaklo slanksteliai
Tai pagrindinis atraminis kaklo struktūros vienetas, turintis ypač didelės reikšmės kaklo funkcionavimui. Kaklas yra sudarytas iš septynių slankstelių.
Pirmasis kaklo slankstelis – atlantas (lot. atlas) turi didelius, šiek tiek žemyn palinkusius sparnus, kurie yra sustorėję. Atlanto duobė didelė. Netoli kranialinio krašto per sparnus eina sparninė skylutė (lot. for. alare). Ties ja per lankelį į stuburo kanalą eina lateralinė slankstelio skylutė (lot. for. vertebrale laterale). O kaudaliau vidurio sparnus perveria skersinė skylutė (lot. for.
transversarium) [4].
Antrasis kaklo slankstelis epistrofėjus (lot. epistropheus) turi ilgą kūną, kurio priekiniame gale yra dantinė atauga (lot. dens epistophei). Jo keterinė atauga aukšta ir ilga. Padalyta į dvi šakas, kurios suaugusios su kaudalinėmis sąnarinėmis ataugomis. Kaudalinė lankelio įlanka (lot. incis.
vertebralis caudalis) gili. Kranialinė perkirsta kaulinio tiltelio, todėl susidaro lateralinė slankstelio
9
Likusieji penki slanksteliai yra visi panašūs, šakotos formos, jų keterinės ataugos žemos, tik septintojo šiek tiek aukštesnė. Skersinės ataugos neryškiai perskirtos į šakas, tik šeštasis slankstelis turi ryškesnį perskyrimą. Viena skersinės ataugos šaka pakrypusi į priekį, kita į užpakalį [4].
Dažniausiai pasitaikančios kaklo slankstelių traumos būna dėl neapskaičiuoto krūvio treniruočių ar varžybų metu, ilgalaikio pervargimo. Dažniausiai pasitaiko lūžiai taip pat įskilimai [5].
1.1.2. Kaklo raumenys
Žirgo kaklo raumeninę struktūrą sudaro daugybė raumenų. Norint užtikrinti tinkamą kaklo funkcionavimą, kaklo raumenys privalo pasižymėti tokiomis pagrindinėmis savybėmis:
gebėti reaguoti į stimuliavimus, t. y. dirglumas; atlikti impulsų pralaidumą;
gebėti cheminę medžiagų energiją paversti mechaniniu veiksmu, t. y. gebėjimas įsitempti (izometriškai, koncentriškai ir ekscentriškai);
adaptuotis prie įprasto ir specifinio fizinio krūvio [6,7].
Visų raumenų veiklą valdo nervų sistema. Iš galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės motorinės zonos ląstelių jaudinimu, nerviniai impulsai motoneuronais siunčiami į raumenis. Todėl, raumenys yra pagrindinį vaidmenį atliekantys sporto veikloje, kuriems yra skiriama daugiausia laiko treniruočių metu. Dėl to būtina gerai pažinti pagrindinį treniravimo objektą, jo sandarą ir funkciją. O atsirandant sutrikimams atsiranda raumenų funkcijų pakitimai ar jų pranykimas, kurių pasekoje įvyksta įvairios traumos: kaip patempimai, raumenų įplyšimai, sumušimai, raumens skaidulų nuplyšimai [6,7].
Dažniausios traumos yra susijusios su tokiais raumenimis splenius, trepezius, rhomboideus,
semispinalis ir brachiocephalius [7,8].
1.1.3. Kraujagyslės
Dažniausiai pasitaikančios problemos būna su a. occipitalis, v. maxillaris externa, v.
jungularis, kurios leidžiant vaistus būna pažeidžiamos ir atsiranda stiprūs uždegiminiai procesai,
kurių pasekoje kraujagyslių sienelės dažniausiai silpnėja, plonėja ir plyšta arba vyksta kraujagyslių užkalkėjimas [9].
10 1.1.4.Raisčiai
Raiščiai jungia kaulus ir stiprina sąnarių sutvirtinimo funkcijas. Tai yra tankus jungiamasis audinys, sudarytas iš kolageno, elastino, proteoglikano, vandens ir fibroblastų. Proteininiai kolagenai ir elastinai sintezuojasi ir sudaro fibroblastinus, kurie yra atsparūs mechaniniam poveikiui. Kolageninė skaidula yra pagrindinis elementas, išlaikantis tempimą [10].
Raiščių traumos dažniausiai atsiranda griūnant, per greitai ir netaisyklingai atliekant tam tikrus pratimus. Taipogi, per didelės apkrovos laikotarpyje, kai atsiranda lėtinis organizmo pervargimas. Sąnariams staiga praradus funkcionalumą, galima įtarti raiščių plyšimą. Ir jei traumos srityje atsiranda uždegiminiai procesai, tinimas, skausmo jutimas, karščiavimas, būna pažeidžiamas audinių vientisumas ir atsiranda vidinis kraujavimas bei sąstingis [11].
Raiščių patempimas, tai nedidelis skaidulų įtrūkimas. Joms plyštant ne iki galo, įvyksta I laipsnio raiščių skaidulų mikrotrauma. Tuo metu yra jaučiamas nedidelis skausmas, traumuotoji vieta šiek tiek patinsta, bet sąnario funkcija nesutrinka. Esant raiščių plyšimui, kai plyšta daugiau raiščio skaidulų, yra vadinama II laipsnio raiščių pažeidimu. Skausmas didesnis, labiau matomas patinimas traumuotoje vietoje, sąnarys tampa iš dalies nejudrus ir šiek tiek nestabilus. Plyštant visoms arba beveik visoms raiščio skaiduloms, toks plyšimas yra priskiriamas III laipsnio raiščių pažeidimui. Skausmas būna labai didelis, smarkiai ištinsta traumuotoji vieta. Žirgo kaklo srityje dažniausiai pažeidžiamas sprando raištis (ligamentum nuchae). Įvykus raiščių traumai sutrinka raumenų ir sąnarių funkcijos, kurių pasekoje žirgas nebegali normaliai ištiesti ar sulenkti kaklo, atsiranda skausmas [12].
1.1.5. Nervai
Esant nervų užspaudimams, pažeidimams ar uždegimui yra sutrikdomos kaklo funkcijos. Kaklas dėl n. auricularis magnus, 2nd cervical nerve ir n. accessorius bei kitų sunkiau funkcionuoja, yra skausmingas [13].
1.2. Traumų požymiai
Kad arklys turi kaklo skausmą, dažnai ženklai yra akivaizdūs ir lengvai pastebimi: jautrumas kramtymui, priešinimasis esant raiteliui ant nugaros, neįprastas prakaitavimas manipuliuojant kaklu ir nugara, taip pat ženkliai sumažėja darbingumas [14]. Kaklo traumų požymių gali būti įvairių, tačiau vieni iš pagrindinių simptomų yra šie:
11
• Nesugebėjimas pakelti, nuleisti ar į šonus pasukti ir sulenkti kaklą, pavyzdžiui, ganantis arklys negali ropšnoti žolės;
• Vietinis patinimas, kaklo prakaitavimas, pavyzdžiui, tam tikroje lokalizuotoje kaklo vietoje ar atsirandantys raumenų spazmai;
• Žandikaulio skausmas, problemos su kramtymu, jojant žąslų nepriėmimas, snukio „sustingimas“;
• Nuolatinis ir nebūdingas galvos kraipymas, tarsi jos purtymas;
• Prastas priėmimas galvos ir kaklo pozicionavime, pavyzdžiui, negalėjimas paeiti atbulom arkliui;
• Padidėjęs jautrumas sąnariuose, minkštųjų audinių, pavyzdžiui, raumenų atsiradęs jautrumas;
• Pakitusi eisena, pavyzdžiui, kompensaciniai spazmai esantys krūtinės srityje ir priekinių galūnių pozicijoje [8,15].
Renkant anamnezę svarbu įvertinti visą su žirgu susijusią istoriją, norint įvertinti galimus kaklo srities skausmus bei sužinoti ar prieš tai nebuvo atsiradusių tokių požymių:
Netikėto gyvūno priešinimosi atvejų; Ausų kraipymo ir laikymo priešiškai; Kritimo;
Žolės ėdimo visada tik vieną koją atkišus i priekį ir visada tą pačią; Vizualiai matomos raumens atrofijos;
Atlikti kai kurias diagnostines manipuliacijas:
Kaklo palpaciją dėl simetriškumo ar dėl kaulų netaisyklingo išsidėstymo; Palpaciją skausmingų taškų;
Kaklo lankstumo testą (į dešinę, į kairę); Neurologinius testus;
12
Akupunktūra;
Jei reikia atlikti išsamius specialiuosius diagnostinius tyrimus rentgenu, ultragarsu, skeleto scintigrafiją [7,16,17].
1.3. Kaklo traumų priežastys
Kaklo traumų priežastys gali būti: Žirgo kritimas, pvz., traukimas žirgą eiti atbulom ar kamanų perveržimas; Ėjimas aukštai iškėlus galvą, nebūdinga žirgams, kurį sukelia raitelis; Prastas raumenų suformavimas [18];
Raumenų sustingimas, dėl netinkamo inventoriaus, ypač perspaudimo kamanų; Blogas kaklo pozicionavimas jojant ar dirbant su žirgu;
Nugaros raiščio desmopatija (stiprios elastinės juostos struktūros uždegimas, einantis išilgai kaklo slankstelio viršaus į kaukolę);
Traumos;
Neurolginės patologijos, tokios ligos kaip: arklių herpes virusas, vakarų Nilo virusas (encefalitas), Woblerio sindromas kaklo (slankstelių suspaudimo mielopatija), stuburo trauma, nervų sistemos navikai ir arklių degeneracinė mielopatija [15,19].
1.4. Traumų pobūdis
Endogeninės traumos įvyksta dėl nepakankamo pasirengimo, nuovargio, žirgo pajėgumo pervertinimo, neatsargumo, treniravimosi pilnu skrandžiu, ligos, ūminės arba lėtinės negalios, vaistų, netaisyklingos statinės laikysenos, netinkamos treniruotės, nevisiškai išgydytos traumos [20].
Trauma arba sužeidimas yra išorinės jėgos faktoriaus sukeltas organizmo pažeidimas, sužalojant audinius arba organus. Susižeidus audiniuose ir organuose atsiranda anatominių ir fiziologinių pakitimų, kurie sukelia vietinę ir bendrąją organizmo reakciją. Trauma gali būti
13
apibūdinama, kaip būklė, kuriai esant pakeičiama, atidedama ar visai nutraukiama žirgo sportinė veikla [21].
Trauma yra skirstoma pagal žalojančių faktorių į rūšis. Ji gali būti mechaninė (pvz., sužeidimas autoavarijoje), terminė (pvz., nušalimas), cheminė (pvz., apsinuodijimas šarmais), elektros (įvairus sužalojimas elektros srove), psichinė (pvz., po stipraus išgąsčio).
Trauma taip pat gali būti atvira bei uždara. Uždara, kai nepažeidžiamas odos ir gleivinės vientisumas, ir atvira – žaizda, kuri klasifikuoja pagal ją sukėlusį veiksnį: pjautinės, muštinės, kąstinės, nudegiminės, taip pat pagal gylį – paviršutinės, gilios, kiaurinės. Gijimo laikotarpį – ūminės arba lėtinės. Bei užsiteršimą mikroorganizmais – aseptinės, užterštos, infekuotos [22].
Esant ūminei traumai, traumuojantis faktorius veikia staiga ir trumpą laiką, esant lėtinei – nuolat ir ilgai.
Kai kurios traumos, tokios kaip išnirimas, kaulų lūžis, sumušimas, sukelia didelius anatominius pakitimus, kitos (pvz., vidaus organų suspaudimas) labai sutrikdo organizmo funkcijas [23].
Sumušimas - gali būti įvairus tiek audinių, tiek kraujagyslių [24].
Patempimas tai trauma, kuri gali būti raiščių, sausgyslių ar raumenų, tai dalinis jų skaidulų įplyšimas. Patempimo pobūdžio trauma dažnai priskiriama mažajam traumatizmui.
Raumenų trūkimas – raumens skaidulų nuplyšimas.
Kaklo slankstelių pažeidimas – tai įgimti dalykai, dėl traumos atsitikimo, jų išsikreipimas, nesimetriškas išsidėstymas taip pat anatomiški pakitimai, sandaros pakitimai [25].
Daugelis minkštųjų audinių traumų yra priskiriama uždarųjų sužalojimų tipui, išskyrus sumušimus. Uždarosios minkštųjų audinių traumos – tai kraujagyslių, nervų, raumenų sužalojimai dėl stiprių smūgių ir kritimų.
Mokslininkų teigimu, tarp uždarųjų traumų dažniausios pasitaikančios traumos būna sumušimas arba kontūzija. Sumušimas – tai tokia smūgio trauma, kai minkštasis audinys nukenčia patekęs tarp smūgio ir žemiau esančio kaulo. Kraujagyslės sutraiškomos ir iš jų kraujas teka tarp audinių, kurie paburksta ir pakeičia spalvą. Raumeninio audinio kaulėjimą (osifikuojantį miozitą) gali sukelti pakartotiniai smūgiai į tą pačią vietą [26].
14
Sportiniams žirgams dažniausiai pasitaiko persitreniravimo sindromas – raumuo traumuojamas ir įvyksta sisteminis jo uždegimas. Persitreniravimas siejamas su didelio intensyvumo ir ilgos trukmės treniruočių krūvių sukeltomis pakartotinėmis raumenų sistemos traumomis. Nepakankamu poilsio paskyrimu ir laiko skyrimu atsigavimui [27].
Raumenų pažeidimų prevencijos esmę sudaro sinchronizuotas veiksmas tarp agonisto, kaip pirminio judesio iniciatorius, ir antagonisto relaksacijos fazės [28].
1.5. Gydymas
Dauguma gydymo metodų vis dar koncentruojasi į skausmo ir klinikinių simptomų malšinimą, o ne patologinio proceso slopinimą. Taip pat taikytinas konservatyvusis gydymas, gydymas neoperaciniu būdu, siekiant pataisyti, atgaivinti ar atstatyti tam tikrą pažeidimą ar esamą traumą. Netradicinė medicina yra viena iš labiausiai prieštaringų ir neapibrėžiamų veterinarinėje medicinoje gydymų būdų.
Akupunktūra – alternatyvios medicinos gydymo metodas, paremtas tam tikrų taškų, meridianų stimuliavimu tam specialiai skirtomis adatomis. Akupunktūra yra taikoma gyvūnams tradicine kinų veterinarine medicina [29].
Segmentinė analgezija - Sammons sakė, kad tai pagrindinis mechanizmas, pagal kurį akupunktūra numalšina skausmą. Adatos siunčia tam tikrus signalus į nugaros smegenis, galiausiai sumažindamos atsaką į skausmingus dirgiklius bet kurioje kūno dalyje, susijusioje su stuburu [30].
Žmonių medicinoje akupunktūra yra gan populiari kaip alternatyvioji ar papildoma gydymo priemonė. Gyvūnų savininkai taip pat noriai mėgina šią gydymo priemonę savo augintiniams. O tai įrodo šiandieninis padidėjęs domėjimasis ja bei taikymas gyvūnams ir vis dažnesnis rodymasis žiniasklaidoje tarp gydomosios priemonės gyvūnams.
Akupunktūra yra paremta tam tikrų kūno taškų dirginimu specialiai tam skirtomis adatomis ar kitokiais elementais stimuliuojant apibrėžtą odos lauko plotą. Adatos stimuliuoja nervų pluoštus, esančius odoje ir raumenyje aplink įterpimo tašką. Dėl to padidėja kraujo tekėjimas (kuris gali padėti gydyti) artimiausioje aplinkoje, taip pat gilesniuose audiniuose, pagerėja vietinių liaukų funkcija.
Į šį terminą taip pat yra įtraukiama ir elektropunktūra, lazerinė akupunktūra, vandens akupunktūra bei akupresūra [30,31].
15
Šių terapinių požiūrių pagrindinis principas yra tai, kad sutrikimai, susiję su "Chi ir Qi" srautu (Kinijos žodis perskaičiuojamas kaip "gyvybinė jėga" arba "energija") gali būti gydant stimuliuojant atitinkamus taškus ant kūno paviršiaus. Neurofiziologiniu požiūriu akupunktūros poveikis, bent jau dalinis, yra susijęs su endorfinų ir monoaminų kaskadomis [29,30].
Veterinarinė bei žmonių medicinoje taikoma akupunktūra skiriasi. Dėl skirtingų akupunktūrinių taškų, kurių lokalizacija ir indikacija kiekvienai gyvūno rūšiai gydyti yra skirtinga. Žirgų akupunktūroje, skirtingai nuo žmogaus kūno, yra žinomi 176 taškai, kurie nėra susieti jokiais kanalais, todėl išmanyti ir praktikuoti tradicinę žirgų akupunktūrą yra daug sudėtingiau [32].
Dažniausias metodas akupunktūros yra naudojamas sausomis adatomis bei elektropunktūra. Veterinarinėje medicinoje akupunktūra dažniausiai yra taikoma naudojant adatas. Specialios adatos yra smeigiamos į specialųjį tašką. Dūrimo kampas yra pritaikomas atsižvelgiant į gyvūno anatominę sandarą, jo amžių, sveikatos būklę. Įdurtoji adata yra paliekama maždaug 20–30 min [33].
Veterinarinė akupunktūra pasižymi gydomuoju poveikiu skeleto-raumenų traumoms ir sutrikimams, neurologiniams ir kvėpavimo sutrikimams. Šia netradicine gydomąja priemone yra slopinamas nocicepcinis signalų perdavimas, taip pat uždegimas, kartu aktyvinant kraujotaką, kuri įtakoja raumenų įsitempimą, taip sumažindama raumenų įtempimą ir spazmus. Palaipsniui atsistato taisyklinga laikysena. Atstatomi proprioreceptoriniai mechanizmai [29,32,34].
Veterinarinėje medicinoje akupunktūra dažniausiai pasitelkiama norint sumažinti ūmų ir lėtinį skausmą.
Tačiau, kad ir kaip patraukliai akupunktūros terminas skambėtų, jos negalima taikyti kai bus taikomas chirurginis planinis gydymas r žinant jog ji nebus efektyvi. Nederėtų taipogi akupunktūros taikyti užkrėstoje arba uždegiminėje odos vietoje, esant sutrikusiam kraujo krešėjimui, taip pat esant navikiniams dariniams bei lūžių ar žaizdos vietose [35].
Chiropraktika
Chiropraktika, dar kitaip vadinama manualinė terapija, tai senas gydymo būdas, holistinio požiūrio, kuris judesio pagalba padeda atstatyti stuburo funkcijų sutrikimus. Manualinė terapija šiai dienai sulaukia vis didesnio susidomėjimo kaip alternatyvioji medicinos rūšis. Visas gydymas yra paremtas sveikatos priežiūros sistema, pagrindžiant judėjimu ir simetrija kūne. Tai gydymas, kurį praktikuojančiųjų teigimu, atstatant stuburo slankstelius į jų vietą, atsistato bei susireguliuoja neurologinė sritis, o jos pasekoje ir visas organizmo raumenynas bei bendroji savijauta [36].
16
Į chiropraktikus dažniausiai kreipiamasi, kai yra pastebimi šie simptomai: elgesio pokyčiai, kurie atsiranda esant nuolatiniam skausmo šaltiniui. Nebūdinga, keista žirgo laikysena, sumažėjęs darbingumas, nebesugeba ištverti jam skiriamo darbo krūvio, kuris anksčiau buvo lengvai atliekamas. Nervingas ausų kraipymas bei kandžiojimasis, kai yra mėginamas pabalnoti darbui. Neįprastas galvos pozicionavimas, ypač stiprus palenkimas ir laikymas po savimi, net tarp kojų. Taipogi, atsisakyti šuoliui per kliūtį. Sunkus judėjimas šonu, bei žirgo sugrupavimas. Sudėtingas dirbimas tikslingai dirbant į vieną pusę. Atsiradęs padidėjęs jautrumas prisilietimui, kuomet arklys yra valomas. Kitos priežastys – atsiradęs lėtinis pastovus svorio kritimas, raumenų ir kaulų sutrikimai, ar kaip šalia naudojama gydymo priemonė atsistatant po įvairių traumų, šalia einant su tradicine medicina [36,37,38].
Chiropraktikas, norėdamas profesionaliai atlikti manualinę terapiją, turi turėti ypač geras anatomijos žinias apie raumenų, nervų, sausgyslių, raiščių ir kraujagyslių lokalizaciją. Taip pat labai svarbu, kad suprastų gyvūnų biomechaniką, osteokinematiką ir artrokinematiką. Gydant sąnarius yra pritaikomi atitinkami judesiai, dažniausiai atkartojantys natūralių sąnarinių paviršių judesių amplitudę. Pasirenkant tik atitinkamą ir kiekvienam pacientui skirtingą stiprumą, judesių amplitudę bei pozicionavimą, padedama atstatyti prarastus neurolginius refleksus, raumenų persitempimą, panaikinant skausmą ir atstatant įprastą sąnarių judėjimą [39,40].
Šoko bangų terapija (Smūginė bangų terapija)
Šoko bangų terapija. Tai ekstrakorporalinė šoko bangos terapija (anglų kalboje Extracorporeal shock wave therapy (ESWT)) sutelkia labai koncentruotą, galingą akustinį (garsų) energijos šaltinį į židinį. Šoko bangos skatina kaulus gaminančių ląstelių aktyvumą ir taip pat gali padidinti apytaką židinyje. Dėl to židinio srityje daug greičiau atsiranda gijimo procesas, nei traumuotos vietos palikimas savaiminiam gijimui. Smūginių bangų terapijos metu nefokusuotos bangos prasiskverbia pro odą ir audinyje pasiskirsto radialiniu būdu. Bangos prasiskverbimo gylis siekia 35 mm. Organizmas į gydymą atsako suaktyvėjusia medžiagų apykaita aplink skausmo esančią sritį. Šiuo būdu yra greitinamas gijimas, malšinamas skausmas, sumažinamas audinių tempimas, gerinama audinių kraujotaka, ko pasekoje pagerėja audinių apsirūpinimas maistinėmis medžiagomis. Tinkamai nutaikius bangas į pažeistą vietą, aplink esantys audiniai, kuriems yra nereikalingas gydymas negauna jokio žalojimo [41,42].
Šoko bangų terapijos metu bangos taip pat skatina kolageno sintezę, greitina kaulų gijimą bei atsinaujinimą.
17
Gydymas taikytinas esant jungiamojo audinio ar raumenų ligoms ir pažeidimams, sąnario uždegimui, kaulų pažeidimams, raumenų skausmams ar sukalkėjimui. Taip pat efektyvus esant sausgyslių uždegimams [43,44].
Šio gydymo metodo teigiama savybė – pagreitėjęs gijimo procesas ir organizmo tausojimas nuo medikamentų [41,44].
Ultragarso terapija
Ultragarsinė terapija yra efektyvus gydymo metodas, taikytinas gydant sausgyslių patempimą, randinio bei fibrozinio audinio išvešėjimą, kaulų sumušimą, skausmo slopinimui, raumenų spazmų atpalaidavimui, edemų mažinimui, žaizdų gijimui [45].
Tai metodas, kai gydoma fizinės aplinkos mechaniniais svyravimais plintančiomis bangomis, kurių dažnis pastoviai palaikomas tarp 16,000 ir 18,000 pulsų per sekundę. Kuris žmogaus ausiai nėra girdimas, tačiau skatina audinių susispaudimą ir išsitempimą. Tokiu būdu šios neinvazinės procedūros metu pacientas jaučia švelnią šilumą [46,47].
Ultragarso terapijos veikimo mechanizmas: mechaninis poveikis – kinta membranų laidumas, greitėja difuzija ir osmosas, gerėja trofika, spartėja medžiagų apykaita. Šiluminis poveikis – ultragarso bangų energiją sugeriančiuose audiniuose yra kaupiama šiluma. Tai skatina intensyvesnę kraujotaką. Fizinis-cheminis poveikis, kurio metu veikiamas jungiamasis audinys, gerinama kaulinio audinio konsolidacija [48].
Elektros stimuliacija
Tai yra gydymas impulsinėmis srovėmis, kurios yra panaudojamos audinių funkcijai aktyvinti bei stiprinti. Elektros stimuliacijos terapija gali būti taikoma nuolatine ir kintamąja elektros srove. Priklausomai nuo stimuliuojamųjų audinių jautrumo ir funkcinės būklės [46,48].
Pagrindinis šio metodo privalumas – sužadinti audinių funkciją, naudojant kuo mažesnę srovę. Elektros stimuliacija skatina kraujotakos suaktyvinimą, kurios pasekoje atsiranda tromboembolinių komplikacijų prevencija, koreguojamas raumenų tonusas. Tokiu būdu gydoma hipokinezė, periferinės nervų sistemos ligos [41,46].
18
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimui naudoti duomenys apie kaklo traumas patyrusius žirgus, jų gydymą ir baigtis, buvo surinkti daugiausia Lietuvos arklidėse, laikotarpyje nuo 2015 metų iki 2017 metų. Taip pat rinkta informacija iš LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikos, nuo 2013 metų iki 2016 metų. Per šį laikotarpį dalyvavau įvairiuose su žirginiu sportu susijusiuose renginiuose, varžybose ir treniruotėse. Vykdžiau apklausą, kurios metu konsultavausi su daugiametę patirtį turinčiais žirginio sporto atstovais: jojikais, treneriais, veterinarijos gydytojais. Taip pat pildžiau klausimyną – anketą. Kuri buvo pildoma anonimiškai. Joje buvo sužymima ir surašoma informacija ir anamnezė apie traumuotų žirgų traumų priežastis, gijimo eigą ir jos baigtį.
Tyrimo metu buvo užfiksuota 19 atvejų, kurie buvo susiję su žirgų kaklo traumomis. 10 traumos atvejų, buvo fiksuoti pačios, o 9 surinkta LSMU VA Stambiųjų gyvulių klinikoje. Žirgai buvo skirtingų veislių, lyties ir amžiaus. Taip pat skyrėsi ir sportinių šakų rūšys.
Kartu su gydytoju tyrimo metu žirgams buvo atliekamas bendras klinikinis tyrimas o esant poreikiui taikomi ir specialieji tyrimai. Specialieji tyrimai buvo naudojami tokie: tyrimas ultragarsu, rentgeno spinduliais. Tyrimo metu buvo laikomasi gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų, kuris rėmėsi „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įsakymo“ Nr. XI-2271.
Bendrasis klinikinis tyrimas.
Bendrojo klinikinio tyrimo metu surenkama anamnezė apie traumuotą žirgą, reikalingi duomenys diagnozei nustatyti. Tiriama gyvūno kūno temperatūra, pulsas. Klausomas širdies darbas, kvėpavimas, gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo greitis.
Specialieji tyrimo būdai: Tyrimas ultragarsu.
Tyrimas rentgeno spinduliais.
Buvo naudotas mobilus rentgeno aparatas, kurio veikimo principas yra pagrįstas rentgeno spindulių generavimu.
Taip pat traumas patyrę sportiniai žirgai buvo gydomi nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, antibiotikais, tepalais ir vitaminais.
19
Rezultatų duomenys buvo suvedami ir apdorojami pasitelkiant MS Office programas. Atliekant analizę buvo stengiamasi išanalizuoti amžiaus, lyties, veislės įtaką. Taip pat mėginama išsiaiškinti traumos vietos pobūdį. Tyrimas buvo laikomas patikimu, kai p <0,05.
20
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrimai daugiausia buvo atliekami vakarų Lietuvos žirgynuose, taip pat varžybose, vykusiose įvairiose Lietuvos vietovėse laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2017 metų. Surinkta informacija iš LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikos. Iš viso buvo surinkta 19 atvejų retrospektyvių ir pačios matytų. 10 atvejų aprašyta plačiau, likę paminėti.
Ligos istorija Nr. 1
Žirgas – trakėnų veislės. Lytis - kumelė. Amžius – 6 metų. Sporto šaka – konkūras.
Kumelei prieš kelias dienas buvo daroma injekcija į kaklo raumenį. Injekcijos vieta buvo prastai pasirinkta, o medikamentus leido arklio prižiūrėtojas apatinėje kaklo dalyje, netoli jungo venos, tačiau, į veną nebuvo pataikyta. Atsirado kietas darinys, iš pradžių nebuvo kviečiamas veterinarijos gydytojas, o buvo gydoma šildomaisiais tepalais, skatinant darinį išsivaikščioti. Tačiau, tai buvo neveiksminga, todėl buvo iškviestas veterinarijos gydytojas. Jam atvykus buvo surinka anamnezė, atliktas bendras klinikinis tyrimas ir ultragarso pagalba peržiūrėtas kaklas.
Ultragarso aparato pagalba buvo įsitikinta, kad susiformavęs kietas darinys yra skysčio pagrindu. Todėl darinys buvo punktuotas, imamas mėginys. Tyrimai parodė, kad tai bakterinės kilmės abscesas, kuris buvo atvertas ir drenuojamas.
Diagnozė – abscesas. Ligos baigtis - gera.
Ligos istorija Nr. 2
Žirgas – trakėnų veislės. Lytis – kastratas. Amžius – 3 metų. Sporto šaka – konkūras.
Treniruotės metu žirgas buvo šokdinamas uždaroje patalpoje, manieže. Šokdinamas buvo per kliūtis be raitelio, iš šono stebint sportinės šakos atstovams. Šuolio metu priekinėmis kojomis žirgas kliudė kliūtį bei leisdamasis ant žemės parklupo, vertėse per kaklą ir liko gulėti ant grunto.
Griuvimo metu lūžo antrasis kaklo slankstelis – epistrofėjus. Diagnozė – antrojo kaklo slankstelio lūžis.
21 Ligos istorija Nr. 3
Žirgas – grynakraujis jojamasis. Lytis – kumelė. Amžius – 6 metų. Sporto šaka – ištvermės rungtis.
Žirgas sportinis - jojamas šešis kartus per savaitę. Raitelis yra pastovus, kuris taip pat yra žirgo šeimininkas. Prieš treniruotę, žirgo savininkas atkreipė dėmesį, jog žirgas tą dieną buvo nekantrus, irzlesnis nei įprastai. Valomas nuolat trypčiojo, irzlingai judino uodegą ir kraipė ausis. Nors šiaip arklys stovi ypač ramiai.
Treniruotės metu žirgas buvo sunkiau valdomas, nenoriai vykdė komandas bei nėjo niekaip sutelkti darbui. Sekančias kelias dienas viskas tik progresavo, atsirado padidėjęs prakaitavimas ir priešinimasis kaklo judinimui ir jo lenkimui darant posūkį.
Žirgo apžiūrai buvo iškviestas veterinarijos gydytojas. Apžiūros metu buvo surinkta anamnezė, atliktas bendras klinikinis tyrimas.
Apčiuopos metu buvo nustatytas padidėjęs jautrumas kaklo srityje, bei raumens įtempimas. Todėl buvo atliekama papildoma žirgo manipuliacija judesiu. Nustatyta, jog kumelė sunkiai kraipo galvą ir kaklą į šonus. Tačiau, ilgiau masažuojant ir atliekant judesio pagalba manipuliacija apšildant raumenis, kaklo judesiai tapo lengvesni.
Diagnozė – diržinio kaklo raumens (lotyniškai – m. splenius) uždegimas.
Dėl šios priežasties žirgui buvo skirtas poilsio režimas taip pat paskirta kaklo sričiai nesteroidiniai šildomieji tepalai, kuriuos reikdavo masažo pagalba įtrinti į skaudamą vietą, šoko bangų terapija. Žirgo judėjimas buvo kontroliuojamas tik vaikant žirgą ant ilgos virvės po 40 minučių į dieną ir vedžiojimas žingsniu kas antrą dieną. Tokiu būdu žirgas buvo prižiūrimas savaitę laiko, po kurios įvedamas iš lėto į jam įprastą ritmą iš naujo.
Gydymo baigtis – gera. Kumelė pasveiko.
Ligos istorija Nr. 4
Žirgas – Lenkijos jojamasis. Lytis – kastratas. Amžius – 11 metų. Sporto šaka – konkūras. Varžybų metu, prieš išjojimą į aikštę buvo atliekamas apšilimas. Apšilimo metu žirgas kartu su raiteliu užeidinėjo kliūtį. Šoko kliūtį iš tolo nepakankamai atsispyrus ir kliudė kartį. Užkliudęs kartį žirgas neišlaikė pusiausvyros, krito, raitelis taip pat. Raitelis atsistojo be sužalojimų, tačiau
22
žirgui atsistojus buvo matomas kaklo susukimas į dešiniąją pusę. Apžiūrėjus arklį buvo nuspręsta atlikti rentgeno nuotrauką, kurios pagalba buvo patvirtintas gydytojo spėjimas dėl kaklo slankstelių ketvirto – šešto pokrypio.
Diagnozė – kaklo slankstelių deformacija.
Žirgui buvo taikomi masažai, specialiai skirti tampomieji pratimai. Tačiau niekas nepadėjo jis pusmetį jojamas negalėdavo pilnai pasukti galvos ir kaklo į kairiąją pusę. Visados vaikščiodavo su šiek tiek pakreiptu kaklu į dešinę pusę.
Šeimininko sprendimu po pusmečio žirgas buvo išgabentas į užsienį, kur jam buvo pritaikoma manualinė terapija, tačiau pagerėjimo nebuvo.
Baigtis – nežinoma.
Ligos istorija Nr. 5
Žirgas – Hanoverio veislės. Lytis – eržilas. Amžius – 9 metų. Sporto šaka – konkūras.
Žirgui atsigaudinėjant po sunkios traumos į veną buvo leidžiami medikamentai. Tačiau po trijų dienų buvo pastebėtas sustorėjimas arklio kairiojoje kaklo pusėje. Sustorėjimas buvo kietas ir nepaslankus. Buvo iškviestas veterinarijos gydytojas, kuris, surinkęs anamnezę nustatė, kad esantis sustorėjimas tai blogai suleisto preparato procese susiformavęs tromboflebitas.
Diagnozė – tromboflebitas.
Žirgui buvo paskirtas medikamentinis gydymas ir apribotas fizinis aktyvumas. Taip pat paskirti šildomieji tepalai. Tačiau gydymas nebuvo veiksmingas. Ir po 4 savaičių laiko žirgas buvo išvežtas į Vokietiją pratęsti gydymą.
Ligos baigtis – neaiški.
Ligos istorija Nr. 6
Žirgas – belgų šiltakraujis. Lytis – kastratas. Amžius – 7 metų. Sporto šaka – konkūras. Po medikamentų injekcijos, kaklo srityje atsirado guzai.
23
Iškvietus veterinarijos gydytoją ir jam surinkus anamnezę bei atlikus bendrą klinikinį tyrimą, buvo nustatytas žirgo kaklo srities skausmingumas, ypač padidėjęs jautrumas vietomis ties guzais. Guzai buvo nepaslankūs ir tvirtos konsistencijos.
Diagnozė – židininis miozitas.
Buvo paskirtas gydymas nesteroidiniais tepamaisiais tepalais. Po kelių dienų guzai pradėjo trauktis bei mažėti. Skausmingumas dingo. Ir po devynių dienų jie iš viso pranyko.
Ligos baigtis – gera.
Ligos istorija Nr. 7
Žirgas – Oldenburgo veislės. Lytis – kastratas. Amžius – 4 metų. Sporto šaka – konkūras. Žirgas buvo atgabentas iš Vokietijos. Neapjotas ir ypač baikštus. Tiek garde, levadoje ar lakstant manieže elgdavosi neįprastai. Nuolat purtydavo galvą. Dažnai ją nešdavo net risnodamas nebūdingai žirgų judesiui galvą žemyn ir ištiestu kaklu. Stovėdamas dažnai purtydavo, sunkiau judindavo į šonus. Buvo sunkiai pripratinamas prie kamanų. Po poros mėnesių darbo jo elgesys nepakito. Iškviestas veterinarijos gydytojas surinko anamnezę, atliko bendrą klinikinį tyrimą, taip pat ir specialiuosius tyrimus (rentgeninį, ultragarsinį). Rentgeno pagalba buvo pastebėtas lengvas nuokrypis kaklo trečio ir ketvirto slankstelio. Atliekant bendrąją apžiūrą, jaučiamas netolygus kaklo raumenų tonusas.
Diagnozė – kaklo slankstelių lengvas pokrypis.
Informavus savininkus, žirgas buvo išgabentas atgal į Vokietiją. Kur jam buvo taikoma manualinė terapija.
Baigtis – gera.
Ligos istorija Nr. 8
Žirgas – holšteinas. Lytis – kastratas. Amžius – 9 metų. Sporto šaka – dailusis jojimas, laisvalaikio žirgas.
Arklys buvo jojamas kaip įprastai keturis kartus į savaitę ir 3 kartus per savaitę skiriamas mocionas levadoje ar vaikymas ant kordo.
24
Tačiau ilgainiui buvo pastebėta, jog žirgas darosi apatiškesnis esant poilsio laikui. Dirbant su arkliu buvo matoma sunkesnis darbas, nervingas elgesys, padidėjęs prakaitavimas, sunkus „surinkimas“ kaklo pozicijos.
Iškviestas veterinarijos gydytojas atlikęs bendrąja apžiūrą nusprendė atlikti specialiuosius tyrimus. Pirmasis buvo rentgeno nuotrauka, kuri ir parodė matomus pirmuosius požymius: kaklo slankstelių sukalkėjimą, sumažėjusius tarpus tarp slankstelių.
Diagnozė – osteochondrozė.
Buvo paskirti priešuždegiminiai vaistai, tačiau žirgo liga progresavo. Tačiau greitu metu žirgas buvo parduotas.
Ligos baigtis – nežinoma.
Ligos istorija Nr. 9
Žirgas – trakėnas. Lytis – kastratas. Amžius – 3 metų. Sporto šaka – laisvalaikio jojimas. Žirgas turi ilgesnio tipo kaklą, kuris yra itin liesas ir neproporcingas kūno masei. Žirgui laisvai bėgant yra pastebima sutrikusi koordinacija. Žingsnių amplitudė sumažėjusi.
Diagnozė – kaklo raumenų atrofija.
Nuspręsta paskirti specialią treniruočių programą, kurios metu bus stengiamasi kuo labiau sustiprinti kaklo raumenis. Taip pat prie treniruočių programos paskirta masažų terapija, šoko bangų terapija, kurių metu bus skatinamas raumenų aktyvumas, jų gausesnis aprūpinimas maistinėmis medžiagomis.
Po pusmečio buvo matomas žirgo kaklo raumenų tonuso padidėjimas. Atsiradusi didesnė jėga kaklo srityje. Taip pat koordinacijos pagerėjimas, nebepastebimas dažnas kliuvimas priekinėmis kojomis.
Ligos baigtis – gera.
Ligos istorija Nr. 10
Žirgas – holšteinas. Lytis – eržilas. Amžius – 5 metų. Sporto šaka – konkūras – dailusis jojimas.
25
Buvo atgabentas iš užsienio. Atvykus žirgui, vedant jį iš furgono pastebėta duobė dešinėje kaklo pusėje. Tačiau žirgui ji nebuvo skausminga ar jautri. Darbo metu žirgas taip pat puikiai jautėsi ir jokių išskirtinių simptomų nesimatė. Iškvietus veterinarijos gydytoją ir apžiūrėjus įdubą bei atlikus bendrąjį klinikinį tyrimą ir surinkus visą anamnezę nustatyta, kad eržilas prieš atvykstant turėjo raumens plyšimą.
Diagnozė – raumens M. branchiocephalicus plyšimas.
Tačiau šiai dienai raumens plyšimas yra sugijęs ir likęs tik įdubimas, kuris estetiškai neatrodo gražiai, bet gyvūno sveikatai jokios įtakos neturi.
Ligos baigtis – gera.
Dalis informacijos apie kaklo traumą patyrusius žirgus yra ribota ir pateikta 1 lentelėje. 1 lentelė. Ribotos informacijos traumuotų žirgų suvestinė.
Ligos istorijos Nr.
Žirgo veislė Lytis Diagnozė Ligos baigtis
11 Prancūzų ristūnas Eržilas Kvėpavimo takų ligos
Gera
12 Stambusis
žemaitukas
Kastratas Kaklo slankstelių raisčių patempimas
Bloga, eutanazija
13 Anglų
grynakraujis
Kumelė Plėštinė žaizda Gera
14 Latvijos jojamasis Kumelė Kaklo slankstelių patologija
Nežinoma
15 Trakėnas Eržilas Abscesas Gera
16 Holšteinas Kumelė Abscesas Gera
17 Žemaitukas Kumelė Abscesas Gera
18 Hanoveris Kastratas Bursitas Nežinoma
19 Holšteinas Kastratas Raumens ir venos plyšimas
26
Ištyrėme 19 žirgų (n=19) iš kurių buvo 5 kumelės, 4 eržilai ir 10 kastratų (1 pav.).
1 pav. Tirtų žirgų pasiskirstymas pagal lytį.
Nustatėme, kad daugiausiai kaklo sužalojimų patyrė trakėnų ir holšteinų veislės žirgai (n=8), jie apima beveik pusę visos tiriamųjų imties. Sekantys pagal dažnumą veislės atžvilgiu buvo Lenkijos jojamieji bei hanoverio veislės žirgai (2 pav.).
27
Dažniausiai patologinis procesas dėl traumos lokalizuojasi kaklo raumenų srityje (n=10, arba 52,63 proc. visos tyrimo imties) (3 pav.).
3 pav. Dažniausiai traumuojami kaklo audiniai ir organai.
4 pav. Kaklo srityje diagnozuotos ligos
Dažniausiai diagnozuota liga kaklo srityje buvo abscesas, jis sudarė 21,05 proc. viso tyrimo imties; raumens uždegiminiai procesai n = 2, slankstelių pasikreipimas iš jiems anatomiškai įprastos
28
vietos, raumens plyšimas diagnozuoti rečiau. Pastebime, kad dažniausiai patologiniai procesai dėl traumos kyla minkštuosiuose audiniuose (4 pav.).
29
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad žirgų kaklo srities traumos ir jų pasėkoje kilusios ligos nėra ypač retas reiškinys, kaip buvo galvota, tačiau lyginant statistiškai su kitose kūno srityse arkliams pasitaikančiomis traumomis, trauma kaklo srityje nėra itin dažna.
Tyrimo metu, kuris buvo vykdomas 2015–2017 metų laikotarpyje, buvo užfiksuota ir plačiau išnagrinėta 10 pasitaikiusių kaklo traumos atvejų, o kiti 9 kaklo traumą patyrę žirgai apibendrinti siauriau.
Tačiau atliekant apklausą ir bendraujant su žirginio sporto atstovais pastebėjome, jog jie į žirgo kaklo sritį kreipia mažesnį dėmesį. Dažnai lengvas raumenų patempimas ar uždegimas būna praleidžiamas pro akis.
Tyrimo metu nustatėme, kad kastratai traumas kaklo srityje patiria žymiai dažniau nei eržilai. Tam įtakos galėjo turėti mažesnė eržilų populiacija tiriamojoje aplinkoje.
Nustatėme, kad žirgai dažniausiai traumuoja kaklo minkštuosius audinius. Skyrus traumai adekvatų konservatyvųjį gydymą, kaip taisyklė, tokios traumos baigiasi gera baigtimi, žirgas pasveiksta ir gali tęsti tolimesnę savo karjerą.
Retai pasitaikančios kaklo slankstelių traumuos didžiąja dalimi turi blogą prognozę: žirgai lieka luoši arba eutanazuojami.
30
IŠVADOS
1. Abscesas yra dažniausiai (21,05 proc.) diagnozuota liga žirgų kaklo srityje.
2. Ultragarsins tyrimas, rentgenografija ir punkcija yra dažniausiai taikomi ir patikimi diagnostiniai metodai žirgų kaklo srities patologijos pobūdžiui identifikuoti.
31
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Lesté-Lasserre Ch. The Incredible Equine Neck; 2016-07-11. [žiūrėta 2017 05 28]. Prieiga per internetą: http://www.thehorse.com/articles/35123/the-incredible-equine-neck.
2. Hinchcliff KW, Kaneps AJ, Geor RJ. Equine Sports Medicine and Surgery: Basic and clinical sciences of the equine athlete. Second Edition. China: Saunders Elsevier; 2014. P. 1217, 1225, 1231.
3. Bergerb A., Mullarda E. J., Dyson S. Can the presence of musculoskeletal pain be determined from the facial expressions of ridden horses (FEReq)? Journal of Veterinary Behavior: Clinical Applications and Research. 2017 May – June. Vol. 19. P. 78 – 89. 4. Sellnow L. Anatomy -- The Head and Neck; 2008-04-04. [žiūrėta 2017 07 08]. Prieiga per
internetą: http://www.thehorse.com/free-reports/30145/anatomy-the-head-and-neck.
5. Sellnow L. Basic Horse Anatomy and Physiology. 2005-05-01. [žiūrėta 2017 05 16]. Prieiga per internetą: http://www.thehorse.com/articles/15786/basic-horse-anatomy-and-physiology. 6. Budras K. D., Rock S., Anatomy of the Horse. Germany. 2009. P. 52, 54, 56 – 58.
7. Larson E. Diagnosing and Treating Equine Neck and Back Pain; 2016-07-04.[žiūrėta 2017- 05-28]. Prieiga per internetą: http://www.thehorse.com/articles/37653/diagnosing-and-treating-equine-neck-and-back-pain.
8. Ryder E. Neck Problems in Sport Horses; 2008-04-11. [žiūrėta 2017 05 28]. Prieiga per internetą: http://www.thehorse.com/articles/21083/neck-problems-in-sport-horses.
9. Richardson E., McMillan M. A case of airway obstruction caused by probable nasotracheal tube cuff herniation in a horse. Journal of Veterinary Anaesthesia and Analgesia.2017. Vol. 44. Issue 1. P. 191–192.
10. McGreevy P. D., Harman A., McLean A., Hawson L. Over-flexing the horse's neck: A modern equestrian obsession? Journal of Veterinary Behavior: Clinical Applications and Research. 2010. Vol. 5. Issue 4. P. 180-186.
11. Harman P. A., McLeanc A., Hawsona L. Over-flexing the horse's neck: A modern equestrian obsession? Journal of Veterinary Behavior: Clinical Applications and Research. 2010. Vol. 5, Issue 4, P. 180-186.
12. Zsoldosa R. T., Lickabc F. The equine neck and its function during movement and locomotion. Journal of Zoology. 2015. Vol. 118, Issue 5. P. 364-376.
13. Clayton H. Core Training and Rehabilitation in Horses. 20116. Vol. 32. Issue 1. P. 49-71. 14. Stacey O. Managing Neck and Back Pain in Sport Horses; 2012-04-11. [žiūrėta
2016-08-18]. Prieiga per internetą: http://www.thehorse.com/articles/28531/managing-neck-and-back-pain-in-sport-horses.
32
15. Suckle N. Equine Injuries of the neck and forelimb. Journal of HORSES and PEOPLE. 2010. No. 5. P. 76 - 79.
16. McGowan CM. Equine physiotherapy: a comparative view of the science underlying the profession. Equine veterinary Journal 39 (1); 2007. P. 90.
17. Lethbridge E. Knowing Your Horse: A Guide to Equine Learning, Training and Behaviour. UK: Blackwell Publishing; 2009. P. 1, 3 - 9.
18. Casie B. TMJ Disorder in Horses. 2014-02-27. [žiūrėta 2016-03-25]. Prieiga per internetą:
http://thenaturallyhealthyhorse.com/tmj-disorders-horses/.
19. Beckstett A. Diagnosing Equine Neck Conditions. 2012-10-22. [žiūrėta 2017 09 05]. Prieiga per internetą: http://www.thehorse.com/articles/29899/diagnosing-equine-neck-conditions. 20. Hanson R., Munsterman S. Trauma and Wound Management: Gunshot Wounds in Horses. Jornal of Veterinary Clinics of North America: Equine Practice. 2014. Vol. 30. Issue 2. P. 453-466.
21. Zsoldos R. The equine neck and its function during movement and locomotion. Jornal of Zoology. 2015. Vol. 118. Issue 5. P. 354 – 376.
22. Rimdeika R., Kubilius D., Kazanavičius M., Pilipaitytė L. Žaizdų gydymas. Specialus numeris, Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas; 2007. T – XI, Nr. 10. P. 719-721. 23. Golf L. Physiotherapy Assessment for the Equine Athlete. Journal Veterinary Clinics of
North America: Equine Practice. 2016. Vol. 32, Issue 1. P. 31-47.
24. Sprayberry K. A., Barrett E. J. Thoracic Trauma in Horses. Journal Veterinary Clinics of North America: Equine Practice. 2015. Vol. 31, Issue 1. P. 199-219.
25. Kędzierskia W., Janczarekb I., Stachurskab A., Wilkb I.Comparison of Effects of Different Relaxing Massage Frequencies and Different Music Hours on Reducing Stress Level in Race Horses. Journal of Equine Veterinary Science. 2017. Vol. 53, P. 100 – 107. 26. Peters F. D., RombachFg N. Robinson's Current Therapy in Equine Medicine (Seven
Edition). Elsevier Publishing; 2015. P. 97–100.
27. Janice W. T., Yeunga P., MakaColin K., Grahama K., Timothy P. T., Rainer H. Five year analysis of Jockey Club horse-related injuries presenting to a trauma centre in Hong Kong. Journal of Injury. 2007. Vol. 38. Issue 1. P. 98-103.
28. Larson E.How Does Acupuncture Work? [žiūrėta 2017-12-01]. Prieiga per internetą:
http://www.thehorse.com/articles/37685/how-does-acupuncture-work.
29. Butvilas D. Akupunktūros pripažinimas UNESCO. [žiūrėta 2016-12-15]. Prieiga per internetą: http://www.kinumedicina.lt/lt/informacija/akupunkt%C5%ABros-pripa%C 5%Beinimas-nesco .
33
30. Cantwell S. L. Traditional Chinese Veterinary Medicine: The Mechanism and Management of Acupuncture for Chronic Pain. Gainesville, Florida, USA: Elsevier Inc.; 2010. Vol 25, No 1, February. P. 53 – 56.
31. Habacher G., Pittler M. H., Ernst E. Effectiveness of Acupuncture in Veterinary Medicine. Journal of Veterinary Internal Medicine; 2006. Vol 20, P. 480 – 488.
32. Kim DH, Cho SH, Song KH, et al. Electroacupunctureanalgesia for surgery in cattle. Am J Chin Med. 2004. Vol. 32, P. 131–14.
33. Skarda RT, Muir WW. Comparison of electroacupunctureand butorphanol on respiratory and cardiovascular effects andrectal pain threshold after controlled rectal distention in mares. Jornal of Veterinary Research; 2003. No. 64. P. 137–144.
34. Sprayberry KA, Robinson NE. Robinson‘s Current Therapy in Equine Medicine. Seventh Edition. United States: Elsevier Saunders; 2015. P. 69.
35. Fry L. M., Nearly S. M., Sharrock J., Rychel J. K. Acupuncture for Analgesia in Veterinary Medicine. Topics in Companion Animal Medicine 29; 2014. P. 35.
36. Gaynor J. S., William M. W. Handbook of Veterinary Pain Management. Third edition. United States of America: Elsevier Mosby Publishing; 2015. P. 365 – 369.
37. Lethbridge E. Knowing Your Horse: A Guide to Equine Learning, Training and Behaviour. UK: Blackwell Publishing; 2009. P. 1, 3 - 9.
38. Yates T.The Benefits of Chiropractic Care for Your Horse; 2015-10-05 [žiūrėta 2017-04-27]. Prieiga per internetą:
http://www.thehorse.com/articles/36568/the-benefits-of-chiropractic-care-for-your-horse.
39. Hesbach AL. Manual Therapy in Veterinary Rehabilitation. Topics in Companion Animal Medicine. Elsevier; 2014. No 29. P. 21.
40. Robert MJ. Effectiveness of Massage Therapy on Horses. International Academy of Massage; 2011 September 19. P. 3, 10.
41. Swerdlin S. Shock Wave Therapy -- Does It Work?2003-09-01 [žiūrėta 2016 11 17]. Prieiga per internetą: http://www.thehorse.com/articles/14086/shock-wave-therapy-does-it-work.
42. Boldt E. Veterinary Acupuncture and Chiropractic: What, When, Who? 2007-09-11 [žiūrėta 2017 11 17]. Prieiga per internetą: http://www.thehorse.com/articles/19627/veterinary-acupuncture-and-chiropractic-what-when-who.
43. Casey RA. Clinical Problems Associated with the intensive management of performance horses. Netherlands: Kluwer Academic Publishers; 2002. P. 25.
44. Paulekas R. Principles and Practice of Therapeutic Exercise for Horses. Journal of Equine Veterinary Science; 2009. Vol 29, No 12. P. 870 – 876.
34
45. Rizzo M., Arfusoa F., Giudic E., Abbate F., Longoc F., Piccionea G. Core and Surface Temperature Modification During Road Transport and Physical Exercise in Horse After Acupuncture Needle Stimulation. Journal of Equine Veterinary Science. 2017. Vol. 55. P. 87-89.
46. By Mimi Porter Nov 1, 1998.[žiūrėta 2017-12-02]. Prieiga per internetą:
http://www.thehorse.com/articles/10531/therapeutic-ultrasound.
47. Bistrup I. It’s a Painin the Neck. Journal Hoofbeats; 2013. No. 6. P. 34 – 38
48. Haussler K. Current Status of Integrative Medicine Techniques Used in Equine Practice. Journal of Equine Veterinary Science; 2009. Vol 29, No 8. P. 639 – 641.
