LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Indrė Ilonytė
Arklių traumatizmas: priežastys, traumos lokalizacija ir
traumuoto arklio gydymas
Injuries in horses: etiology, injury localization and
treatment of traumatized horse
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika
2
DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių traumatizmas: priežastys, traumos
lokalizacija ir traumuoto arklio gydymas“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
4
Turinys
1. SANTRAUKA ... 5
2. ĮVADAS ... 7
3. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
3.1. Arklių žaizdų gijimo būdai ... 9
3.2. Dažniausiai pasitaikančių traumų lokalizacija ... 10
3.3. Galvos traumos ... 11
3.4. Krūtinės traumos ... 13
3.5. Kumelių lytinių organų traumos ... 13
3.6. Kojų traumos ... 15
4. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 18
5. REZULTATAI ... 20
5.1. Galvos traumos ...21
5.2. Krūtinės srities traumos ...24
5.3. Kojų srities traumos ...24
5.4. Lytinių organų traumos ...33
6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
7. IŠVADOS ... 39
5
1. SANTRAUKA
Tiriamojo darbo tema: „Arklių traumatizmas: priežastys, traumos lokalizacija ir traumuoto arklio gydymas“. Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas (LSMU), Veterinarijos akademija (VA), Neužkrečiamųjų ligų katedra. Tyrimai atlikti LSMU VA stambių gyvulių klinikoje ir smulkiuose Panevėžio rajono žirgynuose. Darbo apimtis 39 puslapiai, jame pateiktos 2 lentelės ir 21 paveikslas. Naudoti 30 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas: Nustatyti arklių traumavimosi priežastis, įvertinti traumos sunkumą, skirti adekvatų gydymą.
Buvo atliktas tyrimas 26 traumuotų arklių, kurie dėl tam tikrų priežasčių įvairiose kūno srityse patyrė tam tikro pobūdžio traumas; vykdyta traumuotų arklių stebėsena ir analizuoti gydymo būdai. Įvertinta arklių lyties, amžiaus, bei paskirties įtaka traumų atsiradimui. Nustatyta dažniausiai traumuojama arklio kūno sritis.
Tyrimų rezultatai ir išvados: nustatėme, jog dažniausiai traumuojama arklio kūno sritis yra arklių kojos (73 proc.), iš jų galinės (73,7 proc.) ir distalinė kojų dalis (100 proc.). Dažniausiai patiriamos plėštinės žaizdos (42,3 proc.) įvairiuose kūno srityse. Arkliai dažniausiai traumuojasi poilsio metu ganyklose ir garduose. Dažniau traumuojasi vyriškos lyties (57,7 proc.) atstovai. Dažniausiai susižeidžia 6–8 metų amžiaus arkliai (46,2 proc.), o mažiausiai 14–18 metų (7,2 proc.). Arklio paskirtis daro reikšmingą įtaką jo traumavimuisi: daugiausiai (96,2 proc.) traumų patiria sportiniai žirgai. Traumuoti arkliai gydomi adekvačiai traumos sunkumui ir pobūdžiui. Taikomas medikamentinis (NVNU, SVNU, antibiotikai, vietiniai antiseptikai) ir chirurginis (negyvybingų audinių šalinimas, žaizdos valymas, aseptizavimas, siuvimas) gydymas.
6
SUMMARY
The topic: „Injuries in horses: etiology, injury localization and treatment of traumatized horse“. Lithuanian University of Health Sciences (LUHS), Veterinary academy (VA), Department of Non-infectious diseases. Researche was carried out in LUHS VA large animal clinic and in small stud farms of Panevezys district. The size of the work – 39 pages, the work contains 2 tables and 21 pictures. 30 literature sources have been used.
The objective of the research - Identify the cause injury in horse, to assess the severity of the injury, to use an adequate treatment.
A study was conducted with 26 injured horses, who for some reason had suffered some form of injury in different areas of the body. Monitoring and analysis of treatments were carried out. The influence of sex, age, purpose influence on injuries occurace was analyzed. The most commonly traumatized body area of a horse was determined.
Results and conclusions: we found that the most frequently traumatized body part of a horse is leg area (73 %), back (73.7 %) and the distal part of the leg (100 %). The most common traumas are lacerations (42.3 %) in various areas of the body. Usually injuries incurred during rest in pastures and stalls. Males were more often injured (57,7 %). The most commonly injured horses are 6-8 years old (46.2 %), and the least - 14-18 years (7.2 %). The purpose of a horse has a significant influence on his injuries: most (96.2 %) injuries incurred in sports horses. Traumatized horses treated according to the seriousness and nature of the injury. Applied drugs were NSAID, SAID, antibiotics, local antiseptics along with surgical treatment (debridement, wound cleansing, asepsis, suture).
7
2. ĮVADAS
Arkliai senovėje žmonių gyvenime turėjo didelės reikšmės. Manoma, kad jie buvo prijaukinti daugiau nei prieš 5000 metų su tikslu tenkinti žmonių poreikius. Su arkliais buvo jojama į karą, arkliais įdirbdavo žemę, jie tempdavo vežimus, buvo pagrindinė transporto ir susisiekimo priemonė, taip pat buvo naudojami ir maistui. Pasikeitus laikams, kare arklius išstūmė technika (Levine, 2005). Bet tuo arklių naudojimas nesibaigė. Jie ir toliau buvo naudojami žemės dirbimui. Pradėta domėtis žirginiu sportu. Žirginiu sportu laikomos visos sporto rūšys, kuriose žirgas panaudojamas kaip jojimo arba traukiamasis gyvulys. Vėliau išpopuliarėjo jojamųjų žirgų lenktynės, ristūnų lenktynės, dailusis jojimas, klasikinis jojimas, konkūrai, ištvermės rungtys, polo, rodeo ir daug kitokių žirginio sporto šakų, kurių metu žirgai patiria nemažai traumų įvairiose kūno srityse, t. y. galvos, krūtinės, kojų, pilvo, nugaros, lytinių organų ir kitur.
Traumos gali būti įvairiausio pobūdžio - nuo mažiausio odos įdrėskimo iki kaulų lūžio. Dažniausiai žirgai patiria lengvo pobūdžio paviršinius odos pažeidimus. Sportiniams žirgams gan dažnai pasitaiko įvairių vietų sumušimai, durtinės žaizdos, nelygiais kraštais plėštinės žaizdos, kurias reikia siūti ar gydyti atviru būdu, naudojant gijimą skatinančius vaistus (Hojnacki, 2012). Žemės ūkyje darbui naudojami arkliai patiria traumas neatsakingai vadeliojami arba pasibaidę susižeidžia į padargus.
Taip pat arkliai traumas gali patirti ir vienas nuo kito, nes arklys yra bandos gyvūnas. Arklys bandoje, kaimenėje stengiasi užimti kuo aukštesnę hierarchinę padėtį, dėl kurios kovoja, o pajutęs gentainio grėsmę, nuo jo ginasi spyriu. Arkliai mažiau sužeidžia vienas kitą, kai jie yra nekaustyti, nes pakaustyti arkliai turi didesnę žalojančiąją jėgą ir kelia riziką rimtiems sužalojimams. Skirtingai nuo spyrio, įkandimus sąlygoja arklio pyktis, įžeidumas, kuris dažniausiai pasireiškia kergimo metu ir ganantis, ieškant pašaro (Knubben et al., 2008).
Darbo aktualumas: šio darbo metu norėjome atskleisti dažniausiai pasitaikančių arklių traumų pobūdį, traumuotų arklių gydymo metodus, nustatyti kokios priemonės yra dažniausiai taikomos praktinėje veikloje ir sulyginti su literatūroje pateikta informacija. Manome, jog ši tema yra aktuali, nes žirgai gana dažnai patiria įvairias traumas, jiems dažnai yra reikalinga veterinarinė pagalba. Taip pat asmeniškai tikiuosi, kad nagrinėdama šią temą aš geriau suprasiu arklių traumavimosi priežastis, jų gydymo metodus, kas man padės ateityje profesionaliau atlikti veterinarinį gydomąjį darbą. Šiais laikais žirgininkystė pasidarė populiari sporto šaka, kurios metu dažnai arkliai patiria traumas. Žirgas yra brangus gyvūnas, reikalaujantis didelio dėmesio, priežiūros. Žirgų gydymas taip pat yra aktualus arklių savininkams. Jie trokšta, kad gydymas būtų
8
kuo veiksmingesnis, po traumos žirgas patirtų kuo mažiau diskomforto ir kiek galima greičiau būtų sugražintas į buvusią sportinę būklę.
Darbo tikslas: Nustatyti arklių traumavimosi priežastis, įvertinti traumos sunkumą, skirti adekvatų gydymą.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti literatūrą apie arklių traumatizmą.
2. Nustatyti dažniausiai traumuojamą arklio kūno sritį ir traumos pobūdį.
3. Išnagrinėti arklių traumas įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėmis (treniruočių, varžybų metu, transportuojant, ganantis, kergiant ir kt. atvejais), įvertinti traumos sunkumą ir traumuoto arklio būseną.
4. Įvertinus traumos sunkumą ir arklio būseną, taikyti optimalų gydymą ir vykdyti gydomo arklio stebėseną.
9
3. LITERATŪROS APŽVALGA 3.1. Arklių žaizdų gijimo būdai 1. Pirminis sukibimas:
Žaizda pirminiu sukibimu gyja, kai lygūs jos kraštai ir sienų paviršiai glaudžiai susiliečia, o odos tempimas būna minimalus (Pollock, Schumacher, 2013). Žaizda turi būti švari, gali būti minimalus žaizdos užteršimas ir nedidelis odos trūkumas, netrukdantis suartinti žaizdos kraštų (Coomer, 2008). Siekiant užtikrinti žaizdos gijimą pirminiu sukibimu, reikia suartinti švarios žaizdos kraštus juos susiuvant (Pollock, Schumacher, 2013).
2. Atidėtas pirminis žaizdos sukibimas:
Taip gyja žaizdos, kai jos yra užterštos/užkrėstos ir yra minimalus odos defektas. Tokia žaizda turi būti išvaloma, ir tik po to ją galima susiūti. Kai žaizda išsivalo, nebėra žaizdos užteršimo ir kai uždegiminis atsakas būna didžiausias, apie 4–7 dieną, jos kraštai yra suartinami juos susiuvant ir žaizda gyja pirminio sukibimo būdu (Coomer, 2008). Žaizdos kraštų sukibimas dažniausiai prasideda 4–5 dieną po traumos (Pollock, Schumacher, 2013).
3. Antrinis žaizdos sukibimas:
Taip gyja žaizdos, kai netenkama dalies odos ar žaizdos yra stipriai užterštos. Dėl šių priežasčių jos paliekamos gyti antriniu sukibimu. Tokios žaizdos nėra siuvamos. Pradžioje, po žaizdos revizijos ir išvalymo, ji yra paliekama gyti. Taip gyjanti žaizda praeina tokius fiziologinius etapus: granuliavimo, epitelizacijos ir žaizdos susitraukimo (randavimo) (Coomer, 2008). Ponių žaizdos tokiu sukibimu gyja greičiau nei arklių (Pollock, Schumacher, 2013).
Kai kurie tyrėjai, remdamiesi sukeltais klinikiniais požymiais, arklių traumas klasifikuoja į kategorijas (žr. 1 lentelę).
1 lentelė. Arklių sužeidimų kategorijos (Mejdell et al., 2010)
Kategor ija
Traumos pobūdis Požymiai
1
Netenkama dalies plaukų (dėl įkandimų), paviršinių odos sužeidimų nėra.
10
2
Paviršiniai odos pažeidimai, sumušimai, kurių metu gali būti netenkama dalies plaukų.
3
Smulkios plėštinės žaizdos (įpjovimai) ir/arba didesni sumušimai su pastebimu patinimu.
4
Plėštinės žaizdos gilesniuose sluoksniuose (raumenų, sausgyslių) arba žaizdos be matomų pažeidimų pagrindiniuose audiniuose.
5
Sunkios traumos, kurios gali sukelti tų audinių funkcijų sutrikimus (plėštinės žaizdos su minkštųjų audinių pažeidimais, sausgyslių pažeidimai, sąnarių pažeidimai, kaulų lūžiai) ar ištikti mirtis.
Literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad lauke laikomi arkliai daugiausia patiria 1 ir 2 kategorijos traumas, rečiau 3 kategorijos, o 4 ir 5 kategorijos traumų praktiškai neregistruojama. Daugiausia traumuojasi jauni arkliai, o iš jų - daugiausiai eržiliukai (Mejdell et al., 2010).
3.2. Dažniausiai pasitaikančių traumų lokalizacija
Dažniausiai traumos arkliams pasitaiko kojų srityje, kurių metu yra sužalojami minkštieji audiniai ir/arba pasitaiko kaulų lūžiai (McCrory, 2005). Dažniausiai pasitaiko kojos distalinės dalies traumos, truputį rečiau kojos proksimalinės dalies. Distalinėje kojų dalyje yra mažiau minkštųjų audinių, dėl to kojos yra minimaliai apsaugotos nuo sunkesnių traumų, mažiau negu proksimalinė kojos dalis ir liemuo. Atlikto 377 traumuotų arklių tyrimo duomenys patvirtina, jog arklio kojos yra dažniausia traumavimo vieta (Owen et al., 2011) (žr. 2 lentelę).
11
2 lentelė. Dažniausiai traumuojamos arklių sritys (Owen et al., 2011) Traumuota kūno dalis Arklių skaičius
n = 377
Arklių skaičius procentais (%)
Distalinė kojos dalis 169 45
Proksimalinė kojos dalis 62 17
Kanopa 45 12 Nugara 34 9 Galva 28 7 Kaklas 15 4 Užpakalinė galūnė 12 3 Akys 9 2 Liemuo 3 1 3.3. Galvos traumos
Sužeidimai galvos srityje arkliams pasitaiko gana dažnai. Dalis jų gali atsirasti tramdant arklį, dedant jam apynasrį (Stashak et al., 2008). Arklys galvą gali susižeisti į automatines girdyklas, ėdžias, atsikišusius aštrius daiktus (Owen et al., 2011). Taip pat arkliai gali susižeisti transportavimo metu, transportavimo priemonėje esant aštrių daiktų, pvz., išlindusios vinys (Marcella, 2005). Iš visų galvoje pasireiškiančių sužeidimų dažniausios yra plėštinės žaizdos. Čia taip pat pasitaiko kąstinės, kirstinės, pjautinės žaizdos, galvos smegenų sumušimai, sutrenkimai ir kt. (Stashak et al., 2008).
Galvos srities žaizdas yra lengviau gydyti, nes jos yra mažiau užterštos pašalinėmis medžiagomis, dažniausiai jos neturi tiesioginio kontakto su žeme, išmatomis. Todėl galvos srityje yra didesnės galimybės pasiekti žaizdų gijimo pirminiu sukibimu, kas yra sunkiau pasiekiama esant sužeidimams arklio korpuse ir ypač kojose (Stashak et al., 2008). Galvos srityje audiniai yra labai gerai aprūpinti krauju, yra mažai puraus jungiamojo audinio, tai sąlygoja greitą žaizdų gijimą (Larson, 2013).
Galvos traumos pagal vietą yra skirstomos į šias sritis: dažniausiai pasitaikančios - akių, kaktos, nosies; retai pasitaikančios - lūpų, liežuvio, ausų, šnervių (Stashak et al., 2008).
12
Kaktos sužeidimai - vieni dažniausių galvos srityje. Dažniausiai pasitaiko V formos plėštinės žaizdos. Dažniausiai arkliai susižeidžia arklidėse ir transportavimo priemonėse į atsikišusius aštrius daiktus (Stashak et al., 2008).
Gydymas. Šviežios žaizdos dažniausiai būna mažai užterštos, o žaizdą galima susiūti stovinčiam arkliui, naudojant sedaciją ir vietinę anesteziją (Stashak et al, 2008). Nors vietinė anestezija veikia neigiamai žaizdos gijimą, sumažindama leukocitų migraciją į žaizdą, bet šis poveikis yra minimalus (Pollock, Schumacher, 2013). Žaizdos kraštams suartinti naudojama mazginė arti-toli-toli-arti siūlė. Drenas dažniausiai tokiais atvejais nereikalingas (Stashak et al., 2008).
Senos žaizdos dažniausiai lydimos svetimkūnių ir nekrozuotų audinių dėl pasikartojančios mechaninės traumos buvimo. Gydymo efektyvumą sąlygoja šių priežasčių tinkamas pašalinimas. Tokios žaizdos dažniausiai jau būna užterštos, išdžiūvusios, žaizdos kraštai susiraukšlėją. Susiūti kelių dienų senumo žaizdą yra sudėtingiau, nes žaizdos kraštai jau būna susitraukę, taip sumažindami odos plotą, kuris reikalingas padengti visą žaizdos paviršių. Trūkstant odos žaizdos susiuvimui, yra daroma odos plastika, kurios metu atpreparuojama apie 2–3 cm odos ruoželis nuo žaizdos kraštų. Gydant tokias žaizdas dažniausiai yra reikalingas drenas, padedantis ištekėti susikaupusiems skysčiams (Stashak et al., 2008).
Lūpų žaizdos padaromos aštriais daiktais. Kiaurines lūpų žaizdas reikia siūti, nes kitaip burnos ertmėje nesilaikys pašaras, pasireikš seilėtekis, arklys jaus diskomfortą (Stashak et al., 2008).
Gydymas. Šviežios žaizdos po apdorojimo siuvamos 0 arba 1-0 vienagysliu netirpiu siūlu, siuvama mazgine kilpine vertikaliąja siūle su voleliais, kad būtų sumažintas odos tempimas (Stashak et al., 2008).
Senos lūpų žaizdos būna pradėjusios gyti antriniu sukibimu, todėl skalpeliu yra atidalinama gleivinė nuo odos ir pašalinama randuota raumens dalis, tada atliekamas siuvimas mazgine vertikaliąja siūle su voleliais. Siūlių atstumas nuo žaizdos krašto turi būti ne mažesnis nei 2 cm. Po operacijos yra naudojami antibiotikai ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) 3–4 dienas ar ilgiau jei reikia. Siūlės gali būti pašalintos po 7–10 dienų (Stashak et al., 2008).
Ausų sužeidimai dažniausiai atsiranda įkandus kitam arkliui, dėl įpjovimų, nušalimo. Dažniausiai tokie pažeidimai būna kumeliukams. Sužeidimo vietoje netenkama dalies plaukų, odos, pažeidžiama ausies kaušelio kremzlė (Stashak et al., 2008).
13
Gydymas. Žaizda yra siuvama, tačiau siūti galima tik ausies odą, neperveriant kremzlės. Kitais atvejais ausis kartu su viršutine galvos dalimi yra bandažuojama tol, kol ausies kremzlė pasidengia granuliaciniu audiniu. Naudojami antibiotikai ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (Stashak et al., 2008).
3.4. Krūtinės traumos
Arklių krūtinės srityje traumos pasitaiko retai. Jos gali būti buko pobūdžio arba kiaurinio (durtinės žaizdos) pobūdžio. Pastarojo pobūdžio traumos gali būti pavojingos gyvybei. Dažniausiai arkliai krūtinę traumuoja susidurdami su tam tikrais daiktais (Radcliffe et al., 2009), tokiais kaip medis, tvora ar kitais objektais (Hanson, 2008). Dėl sunkių krūtinės traumų gali kilti įvairios komplikacijos: pneumotoraksas, galintis kilti ne tik dėl kiaurinės durtinės žaizdos, bet ir dėl bukos traumos (Peroni, 2011); poodinė emfizema, hematoraksas, pleuritas, diafragmos išvarža, gali būti pažeisti plaučiai, širdis, kraujagyslės. Sunkių krūtinės traumų prognozė yra bloga, o pažeidus tik paviršinius audinius - prognozė gera. Prie paviršinių pažeidimų priskiriami minkštųjų audinių sužalojimai, šonkaulių lūžiai, kraujagyslių pažeidimai (Radcliffe et al., 2009).
Gydymas. Kai yra pažasties srities trauma, dažniausiai pažeidžiami gilieji audiniai, todėl kyla poodinio audinio emfizema (Radcliffe et al., 2009). Tokią žaizdą geriausiai būtų uždengti su sterilia marle ar bandažuoti, kad į pažeistus audinius nesiskverbtų oras (Hanson, 2008). Tvarstį ar marlę reikia keisti kas 24–48 val. kol žaizdoje susidarys granuliacinis audinys. Arkliam apribojamas judėjimas (Radcliffe et al., 2009). Dideles žaizdas rekomenduojama drenuoti. Drenas padeda ištekėti susidariusiam skysčiui. Dažniausiai krūtinės ir pilvo srityje yra naudojamos tempimą mažinančios siūlės (Radcliffe et al., 2009). Kai lateralinės krūtinės sienos dalyje žaizda yra didelė ir jos negalima susiūti dėl odos dalies netekimo – naudojama odos Z plastika (Radcliffe et al., 2009).
3.5. Kumelių lytinių organų traumos
Lytinių organų traumos dažniausiai pasitaiko kumeliavimosi metu, dažniau pirmą kartą besikumeliuojančioms kumelėms. Kumeliuko kanopėlės užkabina skersinę makšties prieangio raukšlę ir kumelė atvedimo metu dėl stiprių stangų stumia kumeliuką, kojomis atsirėmusį į prieangio dorsalinę dalį (Kazemi et al., 2010). Taip pat ir dėl netaisyklingos kumeliuko galvos padėties, stumiant vaisių lauk, gali būti pradurta ar kitaip sužalota pertvara, skirianti makštį nuo tiesiosios žarnos ir taip komplikuotis rektovaginos susiformavimu. Lytinių organų traumos gali kilti kergimo ar operacijos metu (chirurginė trauma), įspyrus kitam arkliui, kas sąlygoja hematomos ir patinimo susidarymą vulvos ir tarpvietės srityje (Knottenbelt, Pascoe, 1999).
14
Kai trauma yra didelė, žaizdai gyjant pasireiškia audinių fibrozė, sąlygojanti rando susidarymą makšties sienelėje, dėl ko yra prarandamas elastingumas (Knottenbelt, Pascoe, 1999).
Pagal traumos sunkumą, pažeistų audinių plotą, rektovagina yra klasifikuojama į 3 laipsnius: pirmo, antro ir trečio laipsnio.
1. Pirmam laipsniui priskiriama plėštinė žaizda – pažeista makšties ir prieangio gleivinė bei lytinių lūpų oda.
2. Antram laipsniui priskiriama plėštinė žaizda – pažeidžiama prieangio gleivinė ir pogleivis, dorsalinės vulvos dalies oda, tarpvietės raumenys, bet nėra tiesiosios žarnos gleivinės pažeidimo.
3. Trečiam laipsniui priskiriama plėštinė žaizda – pažeidžiama pertvara tarp prieangio ir tiesiosios žarnos, taip pat ir jų raumenys. Dėl tokios traumos kumelė gali tapti nevaisinga, nes negydant gali išsivystyti endometritas. Kai siekiama, jog ateityje kumelė būtų vaisinga - būtina kuo greičiau gydyti. Negyvybingi audiniai, uždegimas, susidariusi edema kartu su išmatomis sukelia kliūtį žaizdai sugyti (Kazemi et al., 2010).
Gydymas. Nėra vieningos nuomonės, kaip tinkamai reikia gydyti kumelę su rektovagina. Vieni autoriai teigia, jog žaizdą reikia siūti iš karto po traumos, o kiti praktikuojantys gydytojai sako, jog reikia mažiausiai 4–6 savaitėm palikti gyti antrinio sukibimo būdu, ir tik po to atlikti chirurgines manipuliacijas (Kazemi et al., 2010).
Kai suplėšyti lytinių takų audiniai siuvami ne iš karto, o vėliau, dažnai naudojama Goetezės technika. Kumelė yra nešeriama 48 val. prieš operaciją ir po operacijos apie 3 dienas; į veną atliekama Ringerio ir dekstrozės tirpalų infuzija. Trečią dieną po operacijos kumelė pradedama šerti šienu ir 10 dienų duodama mineralinio aliejaus. 3–5 dienas po operacijos švirkščiamas penicilino prokainas (antibiotikai) ir fluniksinas (NVNU) (Kazemi et al., 2010).
Operacijos technika: daromas pjūvis išilgai susidariusio rando, pašalinamas visas randinis audinys, jungiantis tiesiąją žarną su makštimi. Susidariusios žaizdos kraštai siuvami 2–0 storio absorbuojamuoju siūlu, daromos 6 siūlės. Kitos siūlės naudojamos tarpvietės odai ir poodžiui susiūti. Po operacijos toje srityje matomas nedidelis patinimas. Gali pasireikšti pooperacinės komplikacijos - tenezmai (skausmingas dažnas noras tuštintis) ir vidurių užkietėjimai. Kad nebūtų siūlių tempimo ir nebūtų dirginama, išmatos turi būti minkštos konsistencijos mažiausiai 2 savaites.
15
Kai pooperaciniu laikotarpiu nesilaikoma kumelės šėrimo taisyklių – neretai susiūta žaizda išplyšta (Kazemi et al., 2010).
3.6. Kojų traumos
Arklių priekinės kojos traumuojamos dažniau nei galinės (Singer et al., 2006). Dažniausiai yra pažeidžiama distalinė kojų dalis (Gomez et al., 2003), t. y. nuo plaštakos (metacarpus) ir pėdos (metatarsus) proksimalinės srities iki apatinės kojų dalies. Ši lokalizacijos vieta sudaro apie 60% visų patiriamų kūno srities traumų. Šios kojų vietos dažniausiai traumuojamos įsipainiojus į spygliuotą vielą, įspiriant, atsitrenkiant ar užlipant ant pašalinio daikto, šokant per tvorą, kurios metu dažniausiai patiriama buka trauma dorsaliniame riešo paviršiuje. Po tokios traumos gali formuotis hematoma ar higroma. Sužeidimo laipsnis gali būti įvairus: nuo paviršinių odos pažeidimų iki gilesnių audinių (Stashak et al., 2008).
Arklių patiriamų kojų traumų pobūdis taip pat priklauso nuo arklio paskirties ir jo laikymo būdo (Stashak et al., 2008).
Distalinėje kojų srityje dažniausiai pasitaiko plėštinės žaizdos (Eastman, 2006). Apie 82% patiriamų traumų arkliai patiria žirginio sporto metu (lenktynėse), iš jų 46% sudaro sausgyslių ir raiščių pažeidimai, dėl ko arkliai dažniausiai baigia sportinę karjerą (Thorpe, 2010). Sausgyslių ir raiščių pažeidimai atsiranda dėl per didelio krūvio kojom atliekant sunkius darbus, kurie vargina pirštų lenkiamuosius raumenis. Dalinis raiščių trūkimas gali pereiti į visišką nutrūkimą, kas sąlygoja arklio funkcijų sumažėjimą, pvz., trūkus tarpkaulinio raumens sausgyslės šakom (kitaip vadinamas čiurnos pakabinamasis raištis), gali dislokuotis proksimaliniai sezamiškieji kauliukai (Ferraro et al., 2009).
Trūkus raiščiui, toje vietoje matomas patinimas, palpuojant jaučiamas karštis, sukeliamas skausmas. Pradžioje, po traumos arklys gali nešlubuoti, vėliau, prasidėjus uždegimui – arklys šlubuos (Ferraro et al., 2009). Sausgyslių ir raiščių pažeidimas nustatomas ultragarso pagalba. Dažniausiai diagnozuojama priekinės kojos paviršinio pirštų lenkiamojo raumens sausgyslės trauma (Thorpe, 2010).
Trūkę raiščiai gali sugyti ir atsistatyti jų funkcija, o arklys turi galimybę grįžti į buvusią sportinę būklę. Tačiau raiščių pažeidimai dėl mažo kiekio kraujagyslių ir su tuo susijusio prasto srities aprūpinimo krauju, ilgiau trunkančių nereikalingų dalelių pašalinimo iš pažeidimo vietos, gyja ilgai (Ferraro et al., 2009).
16
Sausgyslių ir raiščių pažeidimo vietoje sukeliamas lėtinis uždegimas, sąlygojantis granuliacinio audinio vešėjimą (Commer, 2008), todėl vėliau formuojasi randas (Thorpe, 2010). Granuliacinis audinys normaliai pradeda augti maždaug po 4 dienų nuo traumos patyrimo.
Nustatyta, jog daugiausiai traumų patiria 6–8 metų arkliai: patinai dažniau nei kumelės ir jaunesni arkliai. Nustatyta - kuo vyresnis arklys – tuo jis rečiau traumuojasi (Ely et al., 2009).
Gydymas. Atviros traumos atveju, šviežią, atsilapojusiais kraštais žaizdą, įsitikinus jog ji nėra užteršta ir nepažeista sąnario kapsulė, reikia susiūti. Po operacijos naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (Stashak et al., 2008).
Esančias žaizdas distalinėje kojų dalyje susiūti yra sunku ar neįmanoma, todėl jos dažniausiai yra paliekamos gyti antrinio sukibimo būdu (Gomez et al., 2003).
Esant senai žaizdai, jos negalima iš karto siūti, nes tokia žaizda dažniausiai būna užteršta, todėl žaizda yra paliekama atidėtam pirminiam žaizdos gijimui. Žaizdą galima siūti po 2–3 dienų. Prieš susiuvant, žaizda yra plaunama fiziologiniu, elektrolitų tirpalu ar antiseptiniu tirpalu. Žaizda bandažuojama. Naudojami plataus spektro antibiotikai, jie ypač reikalingi, kai yra pažeista ir sąnario kapsulė. Naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) (Stashak et al., 2008).
Senos nedidelės žaizdos šioje kojų dalyje dažnai paliekamos gyti antrinio sukibimo būdu, bet tokiu atveju pažeistą sritį yra būtina bandažuoti, taip kontroliuojant granuliacinio audinio augimą. Esant granuliacinio audinio pertekliui, jis yra šalinamas skalpeliu, išpjaunant nereikalingus audinius taip, kad žaizdos kraštai pasidarytų lygūs su visos žaizdos paviršiumi. Patariama naudoti trumpo veikimo kortikosteroidus, (pvz., hidrokortizoną, kuris leidžiamas kartą per 7–14 dienų). Bet SVNU reikia naudoti atsakingai, nes jie slopina žaizdos gijimą, jos epitelizaciją (Commer, 2008).
Esant sąnario kapsulės pažeidimui, nors žaizda atrodo švari, ją patariama palikti nesiūtą, siuvimą atidėti kelioms dienoms. Praplovus sinovinę ertmę fiziologiniu tirpalu ir išvalius žaizdą, sritis yra bandažuojama, o po kelių dienų siuvama. Odai siūti naudojama 0 ar 1 storio vienagyslia i nailono ar polipropileno siūlai, tempimą mažinanti mazginė vertikalioji kilpinė siūlė su voleliais ar be jų. Kad geriau gytų žaizda, geriausia tą sritį imobilizuoti (Stashak et al., 2008).
Sausgyslių ir raiščių mechaniniam pažeidimui gydyti rekomenduojamas naujas gydymo būdas, kurio esmė yra tokia: iš krūtinkaulio srities adata ištraukiama apie 60 ml kaulų čiulpų, kurių 6 ml yra sušvirkščiama į pažeidimo vietą, t. y. į sausgyslę ar raištį (Herthel, 2001). Jei kaulų čiulpai yra naudojami iš karto juos paėmus, tai antikoaguliantas nėra reikalingas (Fortier et al., 2008). Kai mėginys yra naudojamas po kiek laiko, tai, kad ilgiau išsilaikytų, naudojamas antikoaguliantas, pvz., heparinas (Godwin et al., 2011). Kaulų čiulpai yra švirkščiami naudojantis ultragarso pagalba (ultrasonografija). Mokslininkai pateikia gerus tokio gydymo rezultatus: praėjus 6 mėn. po gydymo iš 100 arklių 84 arkliai pasveiko visiškai, jiems raiščiai sugijo, arkliai sugrįžo į savo buvusią
17
kondiciją, toliau naudojami darbui; 8 arkliai liko silpnai šlubuojantys; 5 arkliai liko stipriai šlubuojantys, jie nebetinkami sportui ar fiziniam darbui. Taigi, apie 90% taip gydomų arklių rodė teigiamus rezultatus (Herthel, 2001).
Vienas standartinio gydymo būdų yra srities šaldymas (šalto vandens, ledo naudojimas), bandažavimas ir arklio laikymas ramybės būsenoje. Terapijos esmė yra sumažinti uždegimą, edemą, sugrąžinti normalią sausgyslės struktūrą ir apsaugoti nuo kitų traumų (Dowling et al., 2000).
Pirmas 5–7 dienas po traumos yra naudojami vietiniai ir sisteminiai vaistai nuo uždegimo (fenilbutazonas, dimetilsulfoksidas - DMSO). Taip pat taikoma šalčio ar šalto vandens 20–30 min. terapija du kartus dienoje. Bandažuojama norint sumažinti skysčių pritekėjimą. Tolimesniam gydymui naudojama hialurono rūgštis, kuri yra švirkščiama į pačią sausgyslę, naudojantis ultragarso pagalba. Hialurono rūgštis veikia kaip antiuždegiminis vaistas, taip pat turi tiesioginį stimuliuojantį poveikį kolageno ląstelių gamyboje. Toks gydymo metodas labiau tinkamas arkliui šviežios traumos atveju (Dabareiner et al., 2000).
Chirurginis gydymas: po senos traumos, paviršinio pirštų lenkiamojo raumens sausgyslės apkrovai sumažinti taikoma priedinio raiščio desmotomija. Naudojant tokią techniką 52–82 proc. arklių sėkmingai grįžo į sportinę būklę (Dowling et al., 2000).
Taip pat galimas gydymo būdas yra sausgyslės atskyrimas (splitingas), kuomet ultragarso pagalba yra atskiriamos sausgyslės skaidulos, sumažinama žala sveikai sausgyslės daliai. Prie sausgyslės yra patenkama odoje padarius pjūvį skalpeliu, toliau vieta nustatoma ultragarso pagalba. Baigus procedūrą siūlių nereikia, bet operacijos vieta yra bandažuojama steriliu tvarsčiu ir keičiamas tvarstis po 24 val. Tvarstis laikomas kol žaizda sugyja. Apie 7 dienas po operacijos naudojamas fenilbutazonas. Buvo manoma, kad šis metodas pagerina vaskuliarizaciją ir geriau taikyti esant šviežiai traumai nei senai. Naudojant šią techniką esant senai traumai yra rizika formuotis granuliaciniam audiniui, nevyksta kolageno gamyba ir sąlygoja šlubavimo išsivystymą. O esant šviežiai žaizdai šis metodas skatina kolageno gamybą. Buvo nustatyta, jog 68 proc. gydytų arklių pasveiko ir galėjo grįžti į sportinę būklę (Dowling et al., 2000).
18
4. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
Duomenys apie traumuotus arklius buvo rinkti 2011 m. rugsėjo mėn. – 2013 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu. Didesnioji duomenų dalis apie traumas patyrusius arklius buvo rinkta LSMU VA Stambių gyvulių klinikoje. Mažesnioji duomenų dalis buvo surinkta iš smulkesnių žirgynų Panevėžio rajone, laisvu nuo paskaitų metu. Dalyvauta keliuose žirgynų treniruotėse ir varžybose. Arkliai pagal patirtos traumos lokalizaciją buvo suskirstyti į tokias grupes: pirmai grupei priskyrėme galvos dalyje patirtas traumas, antrai grupei – krūtinės srities traumas, trečiai grupei – kojų traumas ir ketvirtai grupei – lytinių organų traumas. Buvo sudaryta anketa-klausimynas, pagal kurio klausimus buvo rinkta ir registruota informacija apie kiekvieną traumuotą arklį: surinkti anamnezės duomenys, išsiaiškinta traumavimosi priežastis, dalyvauta ir padėta gydymo procedūrose, stebėta gijimo eiga ir gijimo baigtis. Pildytos ligos istorijos.
Visiems traumuotiems arkliams buvo atliktas bendrasis klinikinis tyrimas. Sunkių traumų atveju, esant abejonėms, buvo taikomi specialieji tyrimo metodai ultragarsu ir rentgeno spinduliais.
Tyrimas ultragarsu. Ultragarso aparatas generuoja aukšto dažnio garso bangos diapazoną nuo 2 iki 18 MHz (megahercų), tai yra šimtą kartų aukštesnį, nei žmogaus ausis gali išgirsti. Ultragarso bangas generuoja rankinis ultragarso prietaisas, kuriuo galima tirti bet kurią norimą arklio kūno vietą. Kaulai, riebalai, raumenys, organai yra skirtingo tankio, todėl ultragarso bangos jas atspindi skirtingai. Jie yra paverčiami matoma nespalvoto vaizdo informacija, kuriuos vaizdus matome monitoriuje. Kai audiniai yra skirtingo tankio, tai monitoriuje matomi skirtingo šviesumo plotai, kas leidžia atpažinti organus ar audinius. Kaulai atsispindi šviesiai balta spalva, skysčių pilni organai atsispindi juoda spalva. Atliekant ultragarsinį tyrimą arklį nebūtina seduoti, bet patartina jį sutramdyti ypač tiriant užpakalinę kūno dalį. Pavyzdžiui, tiriant tarpkaulinio raumens sausgyslę, plaukai tyrimo vietoje gali būti pašalinti arba jie nešalinami, ta vieta yra ištepama geliu, kas padeda ultragarso bangoms prasiskverbti pro paviršinius audinius.
Tyrimas rentgeno spinduliais. Buvo naudotas mobilus rentgeno aparatas, kurio veikimo principas yra pagrįstas rentgeno spindulių generavimu. Rentgeno aparatas nukreipiamas į tiriamąjį kūno sritį. Dalis rentgeno spindulių, prasiskverbia per švitinamą objektą. Apšvitinimo metu gaunamas šešėlinis vaizdas fiksuojamas kasetėje. Išryškinus nuotrauką matomas tiriamųjų audinių vaizdas.
Arkliai patyrę traumas buvo gydyti antibiotikais, naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, vitaminai, tepalai uždegimui ir patinimams malšinti.
19
Statistiniai duomenys buvo apdoroti naudojant Microsoft Office Excel 2007 programą. Atliekant statistinę analizę buvo siekiama nustatyti arklių lyties, amžiaus, lokalizacijos, arklio paskirties įtaką traumos pasireiškimui. Tyrimas buvo laikomas patikimu, kai p<0,05, o nepatikimu, kai p>0,05.
Rodikliai, pagal kuriuos paskaičiuotas statistinis patikimumas: 1. Arklių lytis (patelė, patinas);
2. Arklių amžius (2 sav.–2 m., 3–5 m., 6–8 m., 9–13 m., 14–18 m.);
3. Arklių traumos lokalizacija (galvos, krūtinės, lytinių organų, kojų sritis; Iš kojų srities užpakalinės, priekinės kojos ir proksimalinė, distalinė kojos dalis);
4. Arklio paskirtis (darbinis, jojamasis).
Tyrimai atlikti prisilaikant 2012-10-03 „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įsakymo“ Nr. XI-2271.
20
5. REZULTATAI
Tyrimai buvo atliekami nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. Duomenys buvo surinkti stebint gyvulio gydymo etapus, jo baigtis, išsiaiškinant nutikusios traumos priežastis, patirtos traumos pobūdį.
Per visą tyrimo atlikimo laiką, mes registravome ir ištyrėme 26 įvairaus amžiaus, lyties ir paskirties arklius, patyrusius traumas keturiose kūno srityse (galvos, krūtinės, kojų ir lytinių organų). Galvos srities traumą patyrė 4 arkliai (15,4 proc.), krūtinės srityje 2 arkliai (7,7 proc.), kojų srityje 19 arklių (73 proc.), o lytinių organų traumą patyrė 1 arklys (kumelė) (3,9 proc.) (p<0,05)(1 pav.).
1 pav. Traumos lokalizacija kūno srityje (n=26)
Tyrimo atlikimo metu mes tyrėme, diagnozavome ir gydėme arklius, patyrusius įvairaus pobūdžio traumas: 11 arklių (42,3 proc.) buvo nustatytos plėštinės žaizdos, 7 arkliams (26,9 proc.) kirstinės žaizdos, 5 arkliams (19,3 proc.) paviršiniai odos pažeidimai, 2 arkliams (7,7 proc.) sumušimai ir 1 arkliui (3,8 proc.) nustatėme sausgyslės plyšimą (2 pav.) (p<0,05).
21
2 pav. Dažniausiai pasitaikančios traumos (n=26)
Šioje dalyje aptarsiu keletą pasitaikiusių traumų iš kiekvienos kūno dalies: diagnozę, anamnezę, status praesens, gydymo metodus ir ligos baigtis.
5.1. Galvos traumos
Mes tyrėme ir gydėme 4 arklius, patyrusius įvairaus pobūdžio traumas galvos srityje. Patirtos traumos varijavo nuo paviršinių odos pažeidimų iki plėštinių-kirstinių žaizdų kaktos srityje su ausų pažeidimais.
1 ligos istorija
Diagnozė: kaktos srities kirstinė žaizda
Anamnezė: Lietuvos jojamųjų veislės 6 mėnesių amžiaus juodbėros spalvos kumelaitė vardu Feridė dieną kartu su kumele ganosi ganykloje, o kiekvieną vakarą vedama atgal į arklides. Vėlų vakarą kumelę vedant iš ganyklos, kumelaitę partrenkė lengvasis automobilis. Kaktos srityje gili kraujuojanti kirstinė žaizda. Pradiniam gydymui kumelaitės savininkė naudojo pantenolį.
Status praesens: kairiojoje kaktos pusėje ties smilkinkauliu atsivėrusi apie 15 cm ilgio gili žaizda iš kurios kraujuoja. Žaizda vertikalios krypties, eina protuberantio occipitalis link, praeina ją ir baigiasi už jos žemai ties squama occipitalis. Pažeisti ausies skydelio raumenys, m. semispinalis
22
3 pav. Kirstinė žaizda kaktos srityje (nuotrauka I. Ilonytės) Gydymas
Pirma diena: kumelaitė seduota naudojant Cepesedan 10 mg/ml injekcinio tirpalo 1 ml į veną, kad būtų galima apžiūrėti žaizdą ir atlikti tam tikras manipuliacijas.
Su skaitmeniniu mobiliuoju rentgeno aparatu atlikta galvos srities rentgenografija. Rentgenogramose kaulų pažeidimų nenustatyta.
Vietiškai skausmas malšintas 1% Novokaino tirpalu, jį švirkšiant po oda 60,0 ml. Žaizda aseptizuota su 0,05% chlorheksidino tirpalu, pašalinti kraujo krešuliai. Aseptizavus žaizdą, aplyginti jos kraštai. Žaizda siūta dviejų eilių siūlėmis. Pirmąja eile siūti nukirsti raumenys, naudojant absorbuojamąjį siūlą, o oda siūta neabsorbuojamuoju siūlu mazginėmis siūlėmis (4 pav.). Į žaizdą įdėtas aktyvusis marlinis drenas su 10% NaCl tirpalu, kad galėtų pasišalinti susikaupę skysčiai. Naudoti medikamentai: Pen-Strep po 10,0 ml į raumenis 3 dienas iš eilės. Taip pat naudotas 1,0 ml į raumenis Depedin veyx injekcinė suspensija, steroidinis priešuždegiminis vaistas. Mastisept plus 30,0 ml tepalu ištepta aplink pažeidimo vietą, tepama 4 dienas iš eilės (tepalas minkština odą, veikia antiuždegimiškai, gerina kraujotaką).
23
4 pav. Susiūta kirstinė žaizda (nuotrauka I.Ilonytės)
Antra diena: savijauta patenkinama, truputį ėda šieną, atsargiai ir iš lėto žindo kumelę. Kumelaitė rami. Nežymiai patinusi kairioji smilkinkaulio pusė, šiek tiek nulinkusi kairioji ausis. Švirkščiamas Flunixin injekcinis tirpalas nuo uždegimo 4,0 ml į veną, 3 dienas iš eilės.
Trečia diena: ryte kumelaitė stovėjo rami, paraginta nenoriai juda iš vietos, judesiai atsargūs, traumuota vieta patinusi. Išimamas drenas, pūlių kvapo nėra. Naujas drenas nebuvo dėtas. Žaizda praplauta 0,05% chlorheksidino tirpalu. Kairioji ausis aseptizuota ir išpurkšta Pederipra spray purškalu, kurio sudėtyje yra chlortetraciklinas.
Iš klinikų kumelaitė išleista į namus po 3 dienų, toliau gydyta namuose. Ligos baigtis: kumelaitė pasveiko.
2 ligos istorija
Diagnozė: kaktos odos paviršinė žaizda.
Anamnezė: Lietuvos jojamųjų veislės, 4 m. amžiaus kumelė (nemokanti laikyti pusiausvyros) transportavimo metu galva siekė galinę priekabos sieną, kur buvo atsikišęs varžtas. Kumelė kaktos sritimi įsirėžė į jį taip sukeldama paviršinę odos žaizdą.
Status praesens: pažeista oda iki poodžio. Horizontalus įbrėžimas siekė apie 3 cm, o vertikalus apie 2 cm ilgį.
24
Gydymas: oda nebuvo siūta. Palikta gyti antrinio sukibimo būdu. Žaizda plauta 0,05% chlorheksidino tirpalu.
Naudoti medikamentai: Alamycin (oksitetraciklinas) odos purškalas. Ligos baigtis: paviršiniai odos pažeidimai sugijo be jokio matomo rando.
5.2. Krūtinės srities traumos 1 ligos istorija
Diagnozė: plėštinė žaizda krūtinės priekinėje dalyje.
Anamnezė: 6 metų žemaitukų veislės eržilas, ganymosi metu, šokdamas per tvorą, persiplėšė odą krūtinės priekinėje dalyje.
Status praesens: pažeidimas priekinėje krūtinės dalyje, lateralinėje pusėje, arčiau priekinės dešinės kojos pusės. Žaizdos ilgis maždaug 15 cm. Poodinis audinys nepažeistas.
Gydymas: eržilas seduotas, atliktas žaizdos plovimas 0,05% chlorheksidino tirpalu. Krūtinės srities žaizdos kraštai atnaujinti skalpeliu ir žaizda susiūta neabsorbuojamuoju siūlu mazginėmis siūlėmis.
Ligos baigtis: žaizda sugijo.
5.3. Kojų srities traumos
Kaip minėta anksčiau, mes nustatėme įvairias kojų traumas. Čia aprašomi keli atvejai iš pasitaikiusiųjų.
1 ligos istorija
Diagnozė: granuliacijos čiurnos sąnario srityje.
Anamnezė: 8 metų amžiaus anglų grynakraujų veislės kastratas vardu Polis. Naudojamas kaip sportinis jojamasis žirgas, dalyvauja varžybose, poilsio metu laikomas garde. Sena žaizda: besivartydamas garde susižeidė galinę dešinę koją čiurnos srityje. Žaizda gydyta. Augo granuliacijos, kurios buvo išpjautos, bet po to vėl atsinaujino ir po 6 mėnesių ataugo dar didesnės.
25
Status praesens: du trečdaliai slėsnos ir čiurnos sritis sustorėjusi. Čiurnos sąnario srityje iš lateralinės pusės kumščio dydžio grublėtos, nelygios granuliacijos (5 pav.). Tarpuose tarp granuliacijų esantis sekretas stipriai dvokia.
5 pav. Granuliacijos dešinėje galinėje kojoje, čiurnos sąnario srityje (nuotrauka I. Ilonytės) Gydymas: žirgo nuraminimui ir anestezijai sukelti 6,0 ml Apaurino tirpalo švirkšta į veną, po to švirkšta Thiopentalio tirpalo ir 5,0 ml Sedivet į veną. Kastratas guldytas ant operacinio stalo. Naudojama inhaliacinė narkozė. Atliktas srities aseptizavimas ir granuliomos revizija. Nustatyta, kad granuliacijos pagrindas yra siauras (2 lt monetos dydžio). Atsargiai su skalpeliu pašalintos granuliomos. Pašalinimo vieta prideginta karšta geležimi. Uždėtas tvarstis su streptocido milteliais. Į raumenis švirkšta 20,0 ml antibiotiko Duplocillin (sukėlėjai jautrūs penicilinui) ir Depedin veyx 10,0 ml. Į veną švirkšta 13,0 ml Finadyne injekcinio tirpalo.
Po 4 dienų nuimtas tvarstis, žaizda atrodo gražiai, sausas paviršius. Digitalinė makštis pilna skysčio, slėsnos sritis sustorėjusi, žaizda tepta tepalu Vulketan, kuris užkerta kelią granuliacinio audinio viršnorminiam vešėjimui. Aplink žaizdą ištepta mastisepto tepalu patinimui mažinti. Žaizda palikta neaprišta.
Sekančią dieną slėsnos apačioje pastebėta susiformavusi edema. Slėsna ir čiurna įtrinta mastisepto tepalu.
26
6 pav. Žaizda po operacijos praėjus 1 savaitei (nuotrauka I.Ilonytės)
Atlikti papildomi tyrimai. Tirtas pašalintas granuliacinis audinys. Histologiškai nustatytas navikas (sarkoma).
Ligos baigtis: žaizda sugijo.
2 ligos istorija
Diagnozė: išbujojusios granuliacijos užpenčių srityje.
Anamnezė: 8 metų amžiaus bėros spalvos holšteinų veislės eržilas vardu Aironas. Prieš 4 mėnesius ganykloje prasikirto galinės kairės kojos užpentį. Susidarė granuliacijos.
Status praesens: galinės kairės kojos užpenčių srities lateralinėje pusėje matomos graikiško riešuto dydžio išaugusios granuliacijos. Granuliacijų apačia siekia užpenčių vagą (7 pav., 8 pav.).
27
7 pav. Granuliacijos užpenčių srityje 8 pav. Granuliacijos (nuotrauka I.Ilonytės) (nuotrauka I.Ilonytės)
Gydymas: naudota inhaliacinė narkozė, žirgas guldytas ant operacinio stalo. Granuliacijos pašalintos skalpeliu (9 pav.). Granuliacijų pagrindas sudaro maždaug 5 centų monetos dydį. Žaizda prideginta karšta geležimi. Dėtas tvarstis su streptocido milteliais (10 pav.). Žaizdos aplinka ištepta mastisepto tepalu.
9 pav. Chirurginiu būdu pašalintos granuliacijos 10 pav. Sutvarstyta žaizda (nuotraukos I.Ilonytės)
3 ligos istorija
28
Anamnezė: anglų grynakraujų veislės 18 metų, sartos spalvos kumelė vardu Gulbė, ganykloje susižeidė priekines kairę ir dešinę kojas. Dešinėje kojoje matoma gili žaizda.
Status praesens: kumelė nerami, dreba. Priekinės kairės kojos riešo srityje tvarstis prisisunkęs kraujo. Po tvarsčiu žaizda einanti iš priekio įstrižai per visą riešą apie 12 cm ilgio (11 pav.). Poodiniai audiniai taip pat pažeisti, bet kaulo nesiekia. Priekinės dešinės kojos ties alkūnkauliu žaizda 2x3 cm (12 pav.). Gylis apie 5–6 cm.
11 pav. Riešo srities žaizda 12 pav. Alkūnės srities žaizda (nuotraukos I.Ilonytės) Gydymas: kumelės sedacijai lengvai analgezijai sukelti naudojamas Cepesedan 10 mg/ml ir 1,0 ml į veną. Pašalintas krauju persisunkęs tvarstis. Žaizda plauta 0,05% chlorheksidino tirpalu. Vietinei nejautrai, periferinių nervų laidinė anestezija sukelta lidokaino 2% tirpalu 20,0 ml. Žaizda siūta neabsorbuojamaisiais siūlais (13 pav.). Žaizda sutvarstyta 3–4 dienom.
29
Priekinės kairės kojos riešo sąnario žaizda su „kišene“ į apačią. „Kišenė“ susiūta tirpiais siūlais, sukabinus sausgyslės makšties kraštus. Priekinės dešinės kojos alkūnės srities žaizdos kraštai suartinti viena mazgine siūle. Siūta žaizda išpurkšta Pederipa spray purškalu.
Naudojami medikamentai: švirkščiamas Pen-Strep 20,0 ml į raumenis 3 dienas iš eilės ir Flunixin 10,0 ml į veną 4 dienas iš eilės.
Kitą dieną pastebėta, jog iš dešinės kojos teka eksudatas, kas rodo jog žaizda valosi.
Po 14 dienų išimtos siūlės. Apatiniame žaizdos trečdalyje nedidelis plyšelis tarp odos kraštų, kuris padengtas granuliaciniu audiniu. Žaizda išvalyta, išplauta. Tvarstis nededamas.
Ligos baigtis: žaizda sugijo.
4 ligos istorija
Diagnozė: sausgyslės plyšimas
Anamnezė: 15 m. amžiaus trakėnų veislės, juodbėros spalvos žirgas, vardu Ringas, pradėjo šlubuoti prieš 2–3 metus. Buvo operuotas (nupjautas) žiedinis čiurnos raištis. Po operacijos galinėje kairės kojos čiurnos sąnario srityje laikėsi tynis, kuris padidėjo. Tyrimo metu žirgas šlubuoja, yra atsivėrusi žaizda.
Status praesens: žirgas ramus, domisi aplinka, leidžiasi apžiūrimas. Galinė kairė koja sutinusi, 10 cm aukščiau išorinio pupkaulio jaučiamas kietas darinys.
Gydymas: čiurnos ir slėsnos sritis sutepta ichtiolo tepalu. Praėjus porai dienų – tynio storis nesikeičia. Atliktas ultragarsinis tyrimas: pastebėtas sausgyslės laisvumas. Lateralinis pupkaulio kraštas laisvas, prie kurio nesitvirtino raištis. Lateralinė sausgyslės kojytė atplėšta ir patempta į viršų. Į sausgyslės makštį švirkšta 4% 2,0 ml gentamicino. Į veną švirkšta 12,0 ml Finadyne injekcinio tirpalo. Dedamas šildantis tvarstis su ichtiolu, kuris kas 3–4 dienas keičiamas.
Praėjus 9 dienom nuo ultragarsinio tyrimo žirgas nežymiai šlubuoja. Bėgant risčia pasireiškia antro laipsnio šlubavimas.
Dar po 6 dienų žirgas jau žvalus, gerai ėda, šlapinasi, tuštinasi. Suleisti vaistai į sausgyslės makštį: Gentamicinas ir Kenolog 1,0 ml (steroidinis vaistas nuo uždegimo). Dedamas tvarstis su ichtiolo tepalu.
30
Po 3 dienų nuimtas tvarstis, žirgas nebešlubuoja. Tvarstis nebededamas. Koja nepatinusi. Eidamas žingsniu ir bėgdamas risčia nebešlubuoja.
Profilaktikai: 2 mėnesius žirgui leidžiamas tik minimalus krūvis. Nuo 5 mėnesių turi būti pravedžiojamas žingsniu per dieną, risčia iki 15 minučių per dieną. Tuo laikotarpiu naudojamas DMSO (dimetilsulfoksidas) tepalas (patinimo ir uždegimo mažinimui).
Ligos baigtis: pasveiko.
5 ligos istorija
Diagnozė: kulno sąnario uždegimas
Anamnezė: 8 metų amžiaus anglų grynakraujis, bėros spalvos eržilas vardu Tiradė. Prieš 3 savaites jam įspyrė kitas žirgas į dešinę galinę koją ties kulno sąnariu. Atsirado žaizda. Buvo gydyta tepalais ir purškalu. Žaizda užgijo. Po gijimo sutino kulno sąnarys.
Status praesens: galinės dešinės kojos sutinimas ties kulno sąnario sritimi, tynis karštas. Gydymas: atlikta kulno sąnario punkcija į vidinį dorsalinį sąnario maišelį ir gautas eksudatas su kraujo priemaišom. Į kulno sąnarį švirkšta gentamicino 2,0 ml. Į raumenis švirkšta Pen–Strep 20,0 ml 5 dienas iš eilės. Sutinęs kulno sąnarys suteptas 20% ichtiolo tepalu.
Kitą dieną eržilas apatiškas, mažai reaguoja į aplinką, apetitas geras, tuštinasi, šlapinasi rausvos spalvos šlapimu. Keistas tvarstis, į sąnario ertmę sušvirkšta gentamicino 2,0 ml ir kenolog 1,0 ml. Į raumenis švirkšta 10,0 ml vitaminų AD3E, o į veną 2 dienas iš eilės švirkšta Finadyne
tirpalas.
Po 3 dienų keistas tvarstis. Tynis sumažėjęs. Gerai mina dešinę galinę koją. Ligos baigtis: po mėnesio nuo gydymo pradžios arklys pasveiko.
6 ligos istorija
31
Anamnezė: 2 savaičių amžiaus anglų grynakraujų veislės, bėros spalvos, kumeliukas. Prieš savaitę atsirado žaizdos užpakalinėse kojose.
Status praesens: abiejų užpakalinių kojų kulnų srityje, jų lateralinėse pusėse verpstės formos apie 10x5 cm dydžio paviršinės odos žaizdos. Kairysis kulnas pastorėjąs, kulno sąnario divertikulai išpūsti (14 pav.).
14 pav. Galinės kairės kojos kulno srities paviršinė žaizda (nuotrauka I.Ilonytės)
Gydymas: atlikta sąnario punkcija, gautas gelsvas, truputį drumstas sąnario skystis, jis iš sąnario išleistas. Į sąnarį švirkščiama penicilino. Ant kairio kulno dėtas tvarstis su Beneocin milteliais, o ant dešinės kojos kulno tvarstis su streptocido milteliais. Į raumenis sušvirkšta „Zinacef“ injekcinio tirpalo 0,6 ml 2 kartus per dieną, 0,3 ml ryte ir vakare 6 dienas iš eilės. Naudojamas jodo purškalas „PVP jod“ žaizdos paviršiui aseptizuoti. Tvarsčiai keičiami kas 3–4 dienas.
Po 6 dienų nuėmus tvarstį žaizdos dydis nepasikeitęs, nėra epitelizacijos, žaizda ištepta šaltalankio aliejumi. Iš kulno sąnario išleista apie 40 ml gelsvo eksudato. Ant kairės kojos kulno dėtas tvarstis su tepalu Vulketan, dėl šiek tiek padidėjusio granuliacinio audinio. Į kulno sąnarį švirkšta gentamicino 2,0 ml. Uždėtas tvarstis su šaltalankio aliejumi.
Po 3 dienų į veną švirkšta „Ainil“. Kairysis kulno sąnarys vėl prisipildęs eksudato, žaizda žymiai sumažėjusi, o dešinės kojos kulno srities žaizda nemažėja. Dėtas tvarstis su šaltalankio aliejumi. Į raumenis švirkšta 5,0 ml Pen–Strep 3 dienas iš eilės ir vitaminai ADE 7,0 ml. Į sąnarį švirkšta gentamicino 2,0 ml.
32
Tvarstis su šaltalankiu keičiamas kiekvieną dieną. Prieš tai žaizda išplaunama 0,05% chlorheksidino tirpalu. Žaizdų plotas žymiai sumažėjęs.
Kumeliuko savijauta prasta, daug guli, keliamas griūna, nestovi ant kojų, dešinės kojos kulno apimtis padidėjusi, karšta, skausminga. Švirkšta Pen–Strep į ramenis po 5,0 ml 3 dienas iš eilės. Į veną švirkšta „Finadyne“ 1,5ml 2 dienas. Esant patinimui ir/ar uždegimui aplink žaizdą tepta mastisepto tepalu. Žaizda išpurkšta „Pederipra“ purškalu. Kulno srities apimtis sumažėjusi, neskausminga, nekaršta.
Kumeliukas klinikose buvo laikomas apie mėnesį laiko. Išvežtas su beveik sugijusiomis kojomis.
Ligos baigtis: žaizdos sugijo.
Mes nustatėme, jog iš 19 arklių, kurie patyrė traumas kojų srityje, 14 arklių (73,7 proc.) buvo traumuotos galinės kojos, priekinės kojos traumuotos 5 arkliams (26,3 proc.) (15 pav.) (p<0,05).
15 pav. Traumuotų kojų santykis (n=19)
Nustatėme, jog visų kojų traumas patyrusių – 19 arklių, traumos lokalizavosi distalinėje kojos dalyje (100 proc.) (16 pav.)(p<0,05).
33
16 pav. Traumos lokalizacija kojos dalyje (n=19)
5.4. Lytinių organų traumos 1 ligos istorija
Diagnozė: rektovagina
Anamnezė: 7 metų amžiaus anglų grynakraujų veislės kumelė, vardu Dangara. Ryte į gardą atėjęs darbuotojas rado šalia kumelės gyvą kumeliuką (naktį kumeliavosi) ir pastebėjo kumelės makšties bei tiesiosios žarnos plyšimą.
Status praesens: tiesiojoje žarnoje apie 12–15 cm plėštinė žaizda. Išplyšusi sienelė skyrusi makštį nuo tiesiosios žarnos. Plėštinė žaizda apie 17 cm pločio ir apie 15 cm gylio (17 pav.).
34
Gydymas: Atlikta epidurinė-sakrinė anestezija. Iš pažeidimo vietos buvo pašalinti negyvi audiniai. Žaizda aseptizuota. Naudojamos dviejų eilių siūlės. Pirmiausia absorbuojamuoju siūlu susiūta tiesiąją žarną ir makštį skirianti siena. Po to neabsorbuojamuoju siūlu susiūta plyšusi tarpvietė (18 pav.). Švirkšta Pen-Strep 20,0 ml į raumenis, 3 dienas iš eilės. Flunixin 10,0 ml tirpalo į veną, 2 dienas iš eilės, Turbogesic 1,0 ml į veną, skausmo malšinimui.
18 pav. Susiūta žaizda (nuotrauka I.Ilonytės) Prognozė: abejotina.
Analizuodami arklio lyties daromą įtaką traumavimosi dažniui mes nustatėme, kad eržilai ir kastratai traumuojasi dažniau nei kumelės, atitinkamai 15 (57,7 proc.) vyriškos lyties individų ir 11 (42,3 proc.) moteriškos lyties individų (19 pav.) (p<0,05).
35
Analizuodami ryšį tarp arklio amžiaus ir traumų dažnio, mes nustatėme, jog arklių amžius turėjo įtakos jų traumavimosi dažniui. Traumas patyrusių arklių amžius labai varijavo: nuo 2 savaičių iki 18 metų. Mes nustatėme, jog nuo 2 savaičių iki 2 metų amžiaus susižeidė 4 arkliai (15,4 proc.), iš jų buvo 3 kumeliukai iki 1 metų amžiaus. Nuo 3 iki 5 metų, traumavosi taip pat 4 arkliai (15,4 proc.), tiek pat traumų patyrė arkliai nuo 9 iki 13 metų. Nuo 6 iki 8 metų nustatytas didžiausias skaičius – 12 arklių (46,2 proc.), patyrusių traumas. Mažiausiai traumų – 2 (7,6 proc.) patyrė nuo 14 iki 18 metų amžiaus arkliai (20 pav.) (p>0,05).
20 pav. Žirgo amžiaus įtaka traumų atsiradimui (n=26)
Per visą tyrimo laikotarpį tyrėme ir gydėme tik vieną (3,8 proc.) traumuotą darbinį arklį, o visi kiti 25 arkliai (96,2 proc.) buvo sportinės paskirties (21 pav.) (p>0,05).
36
6. REZULTATŲ APTARIMAS
Išanalizavę tyrimo duomenis mes nustatėme, kad dažniausiai traumuojama arklio kūno sritis yra jo kojos. Iš 26 tirtų arklių, 19 buvo su įvairiomis kojų traumomis. Mūsų tyrimo rezultatai atitinka užsienio autorių pateiktus duomenis. Tačiau užsienio autoriai teigia, jog arkliai dažniausiai patiria traumas priekinėse kojose (Singer et al., 2006). Tai nesutampa su mūsų atlikto tyrimo rezultatais, kadangi mes nustatėme, jog arkliai dažniausiai traumuoja galines kojas. Viso 19 arklių, traumavusių kojas, iš jų galines kojas buvo susižeidę 14 arklių (73,7 proc.).
Remiantis užsienio literatūros duomenimis, viena dažnesnių sportinių žirgų traumų kojų srityje yra sausgyslės patempimas, įtrūkimas ar pilnas plyšimas (Thorpe, 2010). Nors mūsų tyrimo metu, tokio pobūdžio traumos pasitaikė tik vienas atvejis, bet dėl to negalime teigti, jog šių traumų dažnis nėra didelis.
Arklių su krūtinės srities ir lytinių organų traumomis tyrimo laikotarpiu pasitaikė mažiausiai. Lytinių organų srities traumavimo registravome tik vieną atvejį. Trauma atsitiko dėl netinkamos kumeliuko padėties atvedimo metu. Ši priežastis atitinka užsienio autorių pateiktą vieną pagrindinių tokios traumos atsiradimo priežastį. Taip pat ji buvo pagrindinė priežastis atsirasti rektovaginai. Šie gauti duomenys atitinka užsienio autorių pateiktą literatūrinę medžiagą.
Remdamiesi tyrimo rezultatais galime tvirtinti, jog plėštinės žaizdos įvairiose kūno srityse yra dažniausias arklių patiriamas traumos pobūdis. Jas nustatėme 11 arklių (42,3 proc., (n=26), p<0,05). Arklių traumatizmo klausimais dirbantys pasaulio mokslininkai teigia, jog arkliai dažniausiai patiria paviršinius odos pažeidimus (Mejdell et al., 2010). Reikia pripažinti, kad šiuo klausimu mūsų nustatyti ir literatūroje skelbiami duomenys nežymiai skiriasi. Mes manome, kad šis neatitikimas yra dėl to, jog paviršinius arklio odos pažeidimus arklių savininkai dažniausiai gydosi savarankiškai namuose, apie tai nepranešdami veterinarijos gydytojui, todėl jų mes registruoti neturėjome galimybės. Tuo tarpu didesnioji dalis į Stambiųjų gyvulių kliniką gydymui pristatytų arklių buvo patyrę sunkesnes traumas, jiems buvo reikalinga kvalifikuota veterinarijos gydytojo chirurginė pagalba. Ryšium su tuo, mūsų nustatytą faktą, jog arkliai dažniau patiria plėštines žaizdas nei paviršinį odos pažeidimą, teigiame su rezervuotu atsargumu.
Mes turėjome uždavinį išnagrinėti sąlygas ir aplinkybes, kuriomis arkliai patiria traumas. Taigi mes pradėjome lankytis keliuose žirgynuose treniruočių metu, stebėjome jų eigą, taip pat stebėjome žirginio sporto varžybas. Džiaugiamės, kad jų metu neteko matyti ir registruoti traumą patyrusio žirgo. Rinkdami žinias (anamnezę) apie traumuotą arklį ir analizuodami ligos istorijas,
37
mes nustatėme, jog arkliai dažniausiai traumuojasi ganydamiesi ganykloje arba ilsėdamiesi uždaryti garduose, t. y. – poilsio metu, o ne darbo ar sportavimo metu.
Mes manome, jog arkliai tokiose vietose traumas patiria dėl netinkamo gardų išplanavimo, dėl netinkamai įrengtų patalpų, t. y. yra atsikišusių aštrių daiktų, netinkamai įrengtų girdyklų ir kt. Ganyklose arkliai susižeidžia taip pat dėl netinkamos jų priežiūros: ganykloje yra išbarstytų įvairių pašalinių daiktų, daug įvairaus dydžio aštriomis briaunomis akmenų.
Taip pat arklių susižeidimui gali turėti įtakos ir netinkamas jų sugrupavimas. Į vieną kaimenę suleidus skirtingo charakterio arklius, gali kilti vienų arklių nepasitenkinimas kitais. Užsienio autoriai teigia, kad vieni arkliai gali būti pikti, kurie nori įrodyti savo hierarchinę padėtį parodydami savo jėgą (Knubben et al., 2008).
Nors ir reti, bet mūsų registruoti žirgų traumavimosi atvejai transportavimo metu rodo, jog ne visuomet transporto priemonės yra tinkamai paruošiamos žirgo gabenimui, neužtikrinamas transporto priemonės saugumas arba netinkamai transportavimui paruošiamas žirgas. Žirgai yra pratę būti atviroje vietoje, todėl uždara patalpa juos gąsdina, sukelia stresą, kas sąlygoja arklio pusiausvyros nelaikymą ir susižeidimus (Marlin, 2007).
Vertindami arklio lyties įtaką traumavimosi dažnumui mes nustatėme, jog patinai (eržilai, kastratai) dažniau (57,7 proc.) nei kumelės (42,3 proc.) patiria traumą. Šie duomenys atitinka užsienio autorių pateiktus rezultatus.
Analizuodami registracijos duomenis mes teigiame, jog sunkių traumų dažnumui įtaką daro arklio/žirgo paskirtis. Mes nustatėme, kad dažniausiai į VA Stambių gyvulių kliniką gydymui pristatomi žirginiame sporte naudojami arkliai. Mūsų tyrimo laikotarpiu tyrėme ir gydėme tik vieną darbinį arklį iš 26 traumuotų. Manome, jog sportiniai arkliai dažniau patiria traumas, nes jie yra karštesnio būdo ir dažnai jie yra laikomi ir ganomi grupėmis. Darbui naudojami arkliai dažniausiai laikomi po vieną, todėl nepatiria gentainio neapykantos.
Mes nustatėme, kad traumų atsiradimui įtakos turi arklio amžius. Išanalizavę skirtingų amžiaus grupių arklių traumatizmo atvejus teigiame, jog 6–8 metų amžiaus grupės arkliai traumuojasi dažniau – 12 arklių (46,2 proc.) (n=26), nei jaunesni ar vyresni. Gauti rezultatai apie amžiaus įtaką traumos pasireiškimui sutampa su užsienio autorių rezultatais.
38
Išanalizavus užsienio autorių pateiktą informaciją buvo susipažinta su vienu iš sausgyslių gydymo būdų, t. y. gydymas kaulų čiulpais (Herthel, 2001). Tenka apgailestauti, jog toks gydymas mūsų tyrimo metu nebuvo taikytas, nors užsienio autoriai teigia, jog jis yra veiksmingas.
39
7. IŠVADOS
1. Dažniausiai traumuojama arklio kūno sritis yra kojos (73 proc.), iš jų galinės (73,7 proc.) distalinėje kojų dalyje (100 proc.).
2. Dažniausias traumos pobūdis yra plėštinė žaizda (42,3 proc.) įvairiuose kūno srityse. Chirurginis gydymas yra efektyviausias tokią traumą patyrusio arklio gydymo metodas. 3. Traumas arkliai dažniausiai patiria poilsio metu – ganydamiesi ganykloje ir ilsėdamiesi
garde.
4. Sportui naudojami (96,2 proc.), vyriškos lyties (57,7 proc.) 6–8 metų amžiaus (46,2 proc.) arkliai traumuojasi dažniausiai.
40
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Commer P.C.R. Management of traumatic wounds in horses. Iranian journal of veterinary surgery. 2008. P. 151–157.
2. Dabareiner R.M., Carter K.G., Chaffin M.K. How to perform ultrasound-guided tendon splitting and intralesional tendon injections in the standing horse. Proceedings of the Annual Convention of the AAEP. 2000. Vol. 46. P. 176–179.
3. Dowling B.A., Dart A.J., Hodgson D.R., Smith R.K.W. Superficial Digital flexor tendonitis in the horse. Equine veterinary journal. 2000. 32 (5). P. 369–378.
4. Eastman G.T. Management of wounds in horses. Bay Area Equestrian Network. 2006.
5. Ely R.E., Avella S.C., Price S.J., Smith R.K.W., Wood L.J.N., Verheyen P.L.K. Descriptive epidemiology of fracture, tendon and suspensory ligament injuries in National Hunt racehorses in training. Equine veterinary journal. 2009. 41 (6). P. 372–378.
6. Ferraro G.L., Stover S.M., WhitcombM.B. Suspensory ligament injuries in horses. School of veterinary medicine. University of California. 2009. P. 5–21.
7. Fortier L.A., Smith R.K.W. Regenerative medicine for tendinous and ligamentous injuries of sport horses. Veterinary clinics Equine practice. 2008. 24. P. 191–201.
8. Godwin E.E., Young N.J., Dudhia J., Beamish I.C., Smith R.K.W. Implantation of bone marrow-derived mesenchymal stem cells demonstrates improved outcome in horses with overstrain injury of the superficial digital flexor tendon. Equine veterinary journal. 2011. 44. P. 25–32.
9. Gomez H.J., Schumacher J., Lauten S.D., Sartin E.A., Hathcock T.L., Swaim S.F. Effects of 3 biologic dressings on healing of cutaneous wounds on the limbs of horses. The Canadian Journal of Veterinary Research. 2004. 68. P.49–55.
10. Hanson R.R. Complication of equine wound management and dermatologic sur gery. Veterinary clinics of north america. Equine practice. 2008. Vol. 24. P. 677–680.
11. Herthel J.D. Enhanced Suspensory Ligament Healing in 100 Horses by Stem Cells and Other Bone Marrow Components. Lameness in athletic horse. 2001. Vol. 47. P. 319–321.
12. Kazemi M.H., Sardari K., Emami M.R. Surgical repair of third-degree perineal laceration by Goetz technique in the mare: 7 cases (2000–2005). Iranian Journal of Veterinary Research, Shiraz University. 2010. Vol. 11. No. 2. P. 184–188.
41
14. Knubben M.J., Fürst A., Gygax L., Stauffacher M. Bite and kick injuries in horses: Prevalence, risk factors and prevention. Equine veterinary journal. 2008. 40 (3). P. 219–223. 15. Levine M.A. Domestication and early history of the horse. The Domestic Horse: The Origins,
Development and Management of Its Behaviour. 2005. P. 5–9; 24.
16. McCrory P., Turner M. Equestrian injuries. Epidemiology of Pediatric Sports Injuries. Individual Sports. Med Sport Sci. 2005. Vol. 48. P. 8–17.
17. Mejdell M.C., Jorgensen G.H.M., Rehn T., Fremstad K., Keeling L., Boe K.E. Reliability of an injury scoring system for horses. Acta veterinaria scandinavica. 2010. P. 52–68.
18. Owen R.K., Singer R.E., Clegg D.P., Ireland L.J., Pinchbeck L.G. Identification of risk factors for traumatic injury in the general horse population of north-west England, Midlands and northWales. Equine veterinary journal. 2011. P. 143–148.
19. Peroni J., Thoracic trauma: Gasping for air. 2011. Vol. 11–152. P. 52–54.
20. Radcliffe R.M., Ducharme N.G., Divers T.J., Gleed R.D. Treating thoracic injuries. Compendium Equine: Continuing Education for Veterinarians. 2009. P. 208–223.
21. Schumacher J., Pollock P.J., Mar T., Love S., Smith R., Frazer G. Equine medicine, surgery and reproduction. Second edition. 2013. P. 474–480.
22. Singer R.E., Barnes J., Saxby F., Murray K.J. Injuries in the event horse: Training versus competition. The veterinary journal. 2008. Vol. 175. P. 76–81.
23. Singer J.A., Clark A.F.R. Cutaneous wound healing. The new england journal of medicine. 1999. P. 738–746.
24. Stashak S.T., Theoret L.Ch. Equine wound management. Second edition. 2008. 679 p.
25. Thorpe C.T., Clegg P.D., Birch H.L. A review of tendon injury: Why is the equine superficial digital flexor tendon most at risk? Equine veterinary journal. 2010. 42 (2). P. 174–180.
26. Westgate S.J., Percival S.L., Clegg P.D., Knottenbelt D.C., Cochrane C.A. Evidence and significance of biofilms in chronic wounds in horses. 2011. P. 143–144.
27. Hojnacki J. Avoiding the 4 Most Common Equine Wounds.
http://info.mannapro.com/mannaproanimalcareblog/bid/121269/. Prieiga per internetą:
2013–09–12.
28. Larson E. Treating Head Injuries in Horses.
http://www.thehorse.com/articles/31639/treating-head-injuries-in-horses. Prieiga prie
42
29. Marcella K.L. Head wounds.
http://veterinarynews.dvm360.com/dvm/Veterinary+Equine/Head-
wounds/ArticleStandard/Article/detail/156653. Prieiga per internetą: 2013–06–10.
30. Marlin D. Transporting horses.
http://www.davidmarlin.co.uk/PDFs/transporting%20horses.pdf. Prieiga prie interneto:
