LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Laima Burškytė
Konkūrinių žirgų traumos varžybų ir treniruočių metu
Show – jumping horses injuries during competitions
and trainings
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika
2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Konkūrinių žirgų traumos varžybų ir treniruočių metu“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8 1.1. Šuolio mechanizmas ... 81.2. Žirgų traumas sukeliantys veiksniai ... 10
1.2.1. Fizinis parengimas ... 10
1.2.2. Sezonas ir gruntas ... 11
1.2.3. Transportavimas ... 11
1.3. Galimos žirgų traumos, jų etiologija ir gydymas ... 12
1.3.1. Giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslės patempimas, uždegimas ... 12
1.3.2. Žaizdos ir jų gijimo būdai ... 14
1.3.3. Bursitas ... 16
1.4. Traumuoto žirgo fizioterapija ir reabilitacija ... 17
1.4.1. Termoterapija... 17
1.4.2. Krioterapija ... 18
1.4.3. Hidroterapija ... 20
1.4.4. Akupunktūra ... 20
1.4.5. Ultragarso terapija ... 20
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 22
2.1 Statistinė analizė ... 23
3. REZULTATAI ... 24
3.1. Tyrimo metu užfiksuoti konkūrinių žirgų traumavimosi atvejai ... 24
3.1.1. Ligos istorijos ... 24 3.2. Apklausos rezultatai ... 30 4.REZULTATŲ APTARIMAS ... 35 IŠVADOS ... 37 REKOMENDACIJOS ... 38 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 39 PRIEDAI ... 41
4
SANTRAUKA
Konkūrinių žirgų traumos varžybų ir treniruočių metu Laima Burškytė
Magistro baigiamasis darbas
Darbas parengtas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete (LSMU), Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikoje. Darbo tikslas - įvertinti konkūro rungties žirgų traumas varžybų ir treniruočių metu, jų dažnumą, priežastis, traumą patyrusių žirgų gydymą. Tyrimas apėmė du etapus: klinikinį ir anketinį. Klinikinio etapo metu buvo stebimi žirgai treniruočių ir dalyje vykusių varžybų metu Lietuvoje, traumą patyrę žirgai buvo tiriami ir gydomi. Anketinio etapo metu apklausti su žirginiu sportu susiję 82 asmenys: žymiausi Lietuvos raiteliai, treneriai bei žirgų savininkai.
Nustatėme, jog konkūro rungties žirgai dažniausiai traumuojasi treniruotės metu (67 proc.) – klinikiniu tyrimu; 59,8 proc. – anketiniu tyrimu. Jauni (4–6 m.) kastratai traumuojasi dažniau, o priekinė ir galinė kojos yra dažniausiai traumuojama konkūro rungties žirgų kūno dalis; traumuoti žirgai gydyti adekvačiai traumos sunkumui ir pobūdžiui taikant konservatyvųjį ir ar chirurginį gydymą (klinikinis tyrimas).
Jauni (4–6 m.) eržilai dažniausiai traumuoja priekines kojas (anketinis tyrimas).
Treniruočių, varžybinės aikštės kokybiška danga (gruntas), konkūro sudėtingumui adekvatus žirgo fizinis paruošimas ir raitelio veiksmai yra svarbiausi veiksniai, galintys apsaugoti žirgą nuo traumos.
5
SUMMARY
Show – jumping horses‘ injuries during competitions and trainings Laima Burškytė
Master‘s Thesis
Work was prepared in Lithuanian University of Health Sciences (LUHS), Veterinary Academy Clinics of large animals. The goal of the work is to evaluate competition horses’ traumas, which occur during competitions and trainings, their frequency, reasons and methods of treatment. The research covered two stages: clinical and a questionnaire survey. During clinical stage horses were observed during their trainings and during competitions in Lithuania. Horses who suffered from traumas were examined and treated. During survey stage 82 people related to horse sport were interviewed: the most famous riders of Lithuania, trainers and horse owners.
It was determined that competition horses get most of their traumas during trainings (67%) – in clinical research; 59.8% in survey research. Young (4-6 years old) castrates got traumas more frequently, and front or rear legs are horse body part which most often were injured; traumatized horses were treated according to the nature and severity of their trauma by applying surgical of conservative treatment methods (clinical research).
Young (4-6 years old) stallions most frequently get traumas in their front legs (survey research).
The most important factors which could protect a horse from trauma are quality coating of training and competition ground (priming), physical preparation of a horse and rider‘s actions.
6
ĮVADAS
Konkūras (dirbtinių kliūčių įveikimas) – viena populiariausia klasikinių jojimo rungčių, kuomet nedidelėje aikštėje vertinamas žirgo ir raitelio sugebėjimas įveikti iki 160 cm aukščio griaunamų kliūčių ruožą (1, 2).
Jau nuo XX a. 8–9 dešimtmečio Lietuvos konkūrininkų komanda karaliavo Tarybų Sąjungos aikštėse. Šalies sportininkai patekdavo į TSRS rinktines ir dalyvavo Europos bei Pasaulio čempionatuose visose trijose klasikinėse jojimo rungtyse - konkūruose, dailiajame jojime ir trikovėje (3).
Todėl nuo seno buvo skiriamas didelis dėmesys žirgo fizinio pajėgumo bei elgesio vertinimui. Šios arklio savybės keičiasi nuo pat jo prijaukinimo, taip pat keičiasi ir reikalavimai jiems. Tai reiškia, kad arkliai intensyviai auginami ir treniruojami, siekiant maksimalių rezultatų yra fiziškai ir funkcionaliai jautrūs tam tikroms klinikinėms būklėms, ligoms ir traumoms. Dažniausiai tam tikros problemos yra išryškėjusios tarp tos žirgų grupės, kurie yra naudojami konkrečiai konkurencingai disciplinai, šiuo atveju konkūriniams žirgams (4).
Nepaisant didėjančiam informacijos kiekiui apie arklių traumas ir ligas, yra mažai atlikta tyrimų, susijusių su tokiomis žirgų problemomis. Ypač mažai aprašoma apie situacijas, kurios sukelia skausmą (4). Skausmo požymis kaip šlubavimas pasireiškia dažniausiai konkurencinėse varžybose dalyvaujantiems žirgams (23).
Darbo aktualumas: kadangi konkūras Lietuvoje sparčiai populiarėjanti sporto šaka, todėl manome, kad ši tema yra labai aktuali, nes tarp šios sporto šakos žirgų pakankamai dažnai patiriama įvairaus sunkumo traumų tiek treniruočių, tiek varžybų metu. Būtent dėl šios priežasties jiems dažnai yra reikalinga skubi veterinarinė pagalba.
Todėl šiuo darbu norime parodyti, kokios traumos gali ištikti konkūro rungtyje dalyvaujančius žirgus tiek varžybų, tiek treniruočių metu. Taip pat norime pateikti informaciją, kokie galimi gydymo ir reabilitacijos metodai bei prevencijos priemonės traumoms išvengti. Pati asmeniškai tikiuosi, kad nagrinėdama šią temą geriau suprasiu žirgų traumavimosi priežastis, jų gydymo metodus, kas man padės ateityje kaip šios sporto šakos atstovei bei būsimai veterinarijos gydytojai. Taip pat sukaupta ir išanalizuota informacija leis profesionaliau atlikti veterinarinį gydomąjį darbą, siekiant veiksmingo traumuotų konkūrinių žirgų gydymo bei, kad šie žirgai kuo greičiau būtų įtraukti į sportinę veiklą, taip sumažinant nuostolius savininkams.
Darbo tikslas: įvertinti konkūro rungties žirgų traumas varžybų ir treniruočių metu, jų etiologiją, traumą patyrusių žirgų gydymą.
7 Darbo uždaviniai:
1. Išnagrinėti literatūrą apie konkūro rungties žirgų šuolio biomechaniką bei veiksnius, lemiančius žirgų traumavimąsi, jų gydymo bei reabilitacijos metodus.
2. Surinkti žinias apie traumuotus žirgus, jų traumavimosi aplinkybes ir atlikti žirgų savininkų, trenerių ir raitelių apklausą žirgų traumavimosi klausimais.
3. Nustatyti veiksnius, darančius įtaką konkūro rungties žirgo traumavimuisi, įvertinti amžiaus bei lyties svarbą tam ir dažniausiai traumuojamas kūno sritis.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Šuolio mechanizmas
Dirbant su konkūriniais žirgais labai svarbu suvokti kokie yra biomechaniniai šuolio pagrindai bei fizikos taisyklės, kurios apsprendžia ką žirgas atlieka mechaniškai su savo kūnu, kad turėtų pakankamai jėgos peršokti įvairaus aukščio kliūtis. Neretais atvejais, suprantant žirgo šuolio biomechanizmą, galima diagnozuoti įvairaus pobūdžio pažeidimus, kurių žirgas nerodo kito fizinio krūvio metu (28).
Šuolio principas pas visus žirgus yra vienodas, tačiau kaip gerai atliks biomechaninį veiksmą, priklauso nuo jo sudėjimo, svorio, jėgos ir koordinacijos (28).
Visi žirgo kaulai turi būti tokioje pozicijoje, kad raumenų veiklos momentas būtų paverčiamas kėlimosi į viršų momentu. Esant aukštai – vertikaliai ir plačiai – horizontaliai kliūčiai, žirgas turi save stumti į priekį tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Tam reikalingas greitis ir gebėjimas plačiai šokti (28).
Artėjimas prie kliūties. Artėdamas prie kliūties žirgas, siekiant sukaupti energiją, išlenkia nugarą, su kiekvienu žingsniu vis labiau po savimi pakišdamas užpakalines kojas. Taip pristabdomas bėgimas, sutrumpinami paskutiniai keli žingsniai, per kuriuos jis perkelia savo pusiausvyrą atgal, ir sutelkia visą jėgą užpakalinėje dalyje. Tokiu būdu sulėtindamas savo kūną, pakeičia pagreičio energiją į vertikalaus atsistūmimo energiją. Ši energija yra sukaupta žirgo raumenyse, sausgyslėse ir raiščiuose (28).
Paskutiniame žingsnyje, jis palenkia ir pasuka mentikaulį atgal po balno apačia, taip tiesdamas savo priekines kojas priešais kūną. Tuo tarpu, kad geriau pamatytų ir įvertintų kliūtį prie kurios artėjama, žirgas nosį nuleidžia žemyn jos link. Jei to nedaro, o į kliūtį eina į priekį palenkęs kaktą, tai jam tenka paskutiniu momentu pakelti nosį, kad gebėtų susidaryti bendrą šuolio vaizdą (28).
Šuolis. Žirgo pakilimo momentu, priekinės kojos keliamos skirtingai - nevedančioji koja visada priekyje, kuri absorbuoja didžiąją dalį jėgos (pvz., jei vedančioji koja yra kairė, dešinė pirmoji atsispirs ir pirmoji kontaktuos su pagrindu po šuolio). Kai abi kojos pastatomos ant grunto, žirgas palenkia galvą, taip pat siekdamas sutrumpinti savo kojas sulenkia pečių, alkūnės, čiurnos sąnarius. Taip priartindamas savo kūną prie žemės, žirgas sukoncentruoja energiją šuoliui (28).
Tais atvejais, kuomet žirgas prie kliūties priartėja ne vien ta pačia koja arba jam viena koja sekasi geriau nei kita, tai gali byloti apie vienos iš priekinių kojų silpnumą ar nepajėgumą. Žirgas, siekdamas išvengti skausmo ir užtikrintai įveikti kliūtį, gali net pakeisti vedančiąją koją prieš pat
9 šuolį, taip siekdamas, kad stipresnioji koja atlaikytų daugiau atsispyrimo jėgos. Tam pastebėti reikalingi geri įgūdžiai (28).
Kai priekinės kojos atsiplėšia nuo žemės, raumenys, sausgyslės ir raiščiai, išleidžia susikaupusią energiją. Tuo metu ištiesinamos priekines kojos, atstatomi pečių, alkūnių ir čiurnos sąnariai. Labai svarbų vaidmenį atlieka trigalvis peties raumuo (M. triceps brachii), kuris ištiesina alkūnės sąnarį bei raumenys, palenkiantys mentikaulį į priekį. Kuo greičiau ir galingiau arklys iškelia savo priekines kojas, tuo didesnė vertikalaus atsispyrimo nuo žemės jėga (28).
Tuo pačiu metu, kai arklys atsispiria priekinėmis kojomis, jis kilsteli savo galvą ir kaklą. Galvos judesiai nėra vienodi, kai kurie žirgai atlieka ryškų pozicionavimą, o kiti tiesiog kilsteli sprandą kiek aukštėliau. Atsispyrimo metu lyg lankas išlinksta ir žirgo nugara, ypač juosmens ir kryžkaulio sąnarys, tai leidžia žirgui galines kojas pakišti po kūnu. Skirtingai nuo priekinių kojų, užpakalinės kojos šioje fazėje veikia sinchroniškai, ir pagrindą pasiekia kartu. Kuo didesnis greitis išvystomas, tuo galinės kojos būna glaudesnės šuolyje (28).
Užpakalinėmis kojomis pritupiama prie žemės, užtikrinant maksimalią atsispyrimo jėgą. Kuo gilesnis įtupstas atliekamas, tuo sukaupiama didesnė energija šuoliui. Didžiojo šuolio metu, jis taip stipriai nuleidžia kulnis, kad jo galinių kojų pėdos kaulai, atsiduria lygiagrečioje pozicijoje su žemės paviršiumi. Tuomet, lygiai kaip ir priekinės kojos, užpakalinės tiesiamos vertikaliai (ypač, juosmens sąnariai, klubai, kelio girnelės, kulno, čiurnos sąnariai), tarsi išlaisvinant sukauptą energiją. Sėdmenų raumenys ir pakinklinė grupė: kaip antai (dvigalvis šlaunies raumuo (M. biceps
femoris), pusgyslinis raumuo (M. semitendinosus) ir pusplėvinis raumuo (M. semimembranosus)) -
tai minėto postūmio varomoji jėga. Iš tiesų, dvigalvis šlaunies raumuo atlieka pagrindinį vaidmenį, užpakalinių kojų ištiesinimo etape (28).
Reikia nepamiršti, jog skausmą žirgui gali sukelti ne tik sausgyslių bei sąnarių pažeidimai. Jei žirgas po kelių šuolių atsisako šokti toliau kliūtis, didelė tikimybė, kad jis patiria raumenų skausmą, kuris sudaro nepatogumus peršokti net žemas kliūtis (28).
Žinant, kad žirgo užpakalinės kojos atsispiria kartu, esant kuriai nors silpnesnei už kitą, ar skausmingai, tuo tarpu stiprioji – sveikoji koja atliks stipresnį atsispyrimą pašokant, priversdamas žirgą ore pakrypti skaudančios kojos kryptimi (28).
Ore. Kai tik žirgas pakyla į orą, sulenkia savo alkūnes ir naudoja ilgą krūtininį galvos raumenį bei trapecinį raumenį, kad patrauktų dilbius aukštyn ir į priekį. Tuomet stipriai sulenkia priekines kojas, išlenkia nugarą ir kaklą, taip išsilenkdami virš kliūties.
Jei žirgo peršokimo aprėptis sumenko, lyginant su anksčiau plačiais ir lengvais peršokamais, bet nepastebimas joks šlubavimas, viena iš priežasčių gali būti skausmas kryžkauliniame klubo sąnaryje (28).
10 Nusileidimas. Nusileidimas po šuolio primena gravitacijos laisvąjį kritimą. Nevedanti priekinė koja žemę paliečia pirmoji, atlaikydama net 20 procentų didesnę jėgą negu vedančioji.
Taip pat nusileidžiant daugiau veikiamos priekinės kanopos, spaudimas yra didesnis kuomet kliūtis yra vertikali (3).
Žirgo galinės kojos užtrunka kiek ilgiau kol pasiekia žemę nei priekinės kojos. Šis uždelsimas reiškia, kad priekinės kojos negali taip greitai nusimesti apkrovos. Kietas paviršius papildomai paaštrina šią problemą (28).
1.2. Žirgų traumas sukeliantys veiksniai
Jojamieji žirgai taip pat yra sportininkai ir bet kuriuo metu gali gauti sportinę traumą (25). Nustatyta, kad tarp konkūrinių žirgų yra labiausiai paplitę kaulų ir raumenų traumos. Ypač paveikiamos kojų apatinės sritys, kurias galima sieti kaip apkrovos centrą judėjimo metu (23). Taip pat, labai didelės įtakos turi aplinka; laikymo sąlygos; įranga ar veiklos formos, kurios nėra suderintos su natūralia arklių fiziologija (4).
1.2.1. Fizinis parengimas
Dažniausiai žirgai yra ištreniruojami (prajodinėjami) maždaug trečiaisiais - ketvirtaisiais gyvenimo metais, o dalyvauti jaunų žirgų varžybose pradeda ketvirtais - penktais gyvenimo metais. Vidutinio lygio varžybose dažniausiai dalyvauja septynerių metų, o prestižinėse, aukščiausio lygio varžybose – aštuonerių - devynerių metų amžiaus. Pastoviai treniruojant žirgą, palaikant lankstumą, miklumą bei fizinę jėgą, žirgai gali sėkmingai dalyvauti varžybose ir sulaikę penkiolikos - dvidešimties metų amžiaus. Senstant sukelti pažeidimai dažniausiai atsiranda dėl nevisiškai idealių kojų sąnarių „kampų“, tačiau ir kita daugybė veiksnių daro įtaką žirgo ilgaamžiškumui bei tinkamumui sporte (pvz., genetinis polinkis, raumenų būklė) (5).
Arkliai skirstomi į kategorijas, veisles skirtas išjodinėjimui ar lenktynėms. Žirgai su kito tipo dresavimu ir raumenų išsivystimu (lyginant su konkūrui ruošiamais žirgais), būtų labiau linkę susižeisti šokinėjant. Tokie sužalojimai dažniausiai pasireiškia leidžiantis po šuolio, o tam daugiausiai įtakos turi šuolio aukštis bei žemės kietumas. Dalies sužalojimų išvengiama jei nekonkūruojama, kuomet sąlygos neatitinka žirgų gerovei. Tačiau konkurentų spaudimas varžytis yra didelis veiksnys, verčiantis rizikuoti savo žirgo tvirtumu ir sveikata (2).
Didžioji dalis jojamųjų žirgų savo laiką praleidžia garduose, už ganyklos ribų. Tai gali būti didžiulis neišvengiamų veiksnių poveikis fiziniams ir emociniams žirgų sutrikimams. Vienas iš veiksnių – tai arklio priverstinis nejudrumas, po kurio atliekama staigi ir sudėtinga sportinė veikla (staigus kontrastas raumenų veiklai) gali sukelti raumenų pluoštų plyšimą, o vėliau ir nutrūkimą. Todėl labai svarbi išlieka mankšta, kuria siekiama sumažinti raumenų stresą ir jaudrumą (4).
11 Nyderlanduose, Šveicarijoje, Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje atliktame tyrime buvo nustatyta, kad tarp konkūrinių žirgų net 48 proc. atsitiktinai (staigiai) patiria traumas. Iš jų 56 proc. patyrė ūmius ortopedinės kilmės pažeidimus. Manoma, kad tam įtakos turi arkliams skirtas krūvis, nes arkliai, šokinėjantys daugiau nei 120 cm aukščio kliūtis, traumavosi dažniau, nei arkliai, šokinėjantys mažesnius aukščius (19). Šuolio metu gali būti pažeistos sausgyslės ir raiščiai tiek kilimo ar prisižeminimo metu. Kuo kliūtis aukštesnė – tuo didesnis stresas kojoms ir labiau apkraunama paviršinio piršto lenkiamojo raumens sausgyslė. Didelis greitis bei staigūs posūkiai taip pat yra veiksniai, darantys įtaką traumų atsiradimui. Didelė blogybė yra pasikartojantys veiksniai, sukeliantys pasikartojančias traumas (25). Tuo paaiškinami neparengtų žirgų akivaizdžiai matomi sausgyslių pažeidimai juos verčiant šokti per aukštas kliūtis (24).
1.2.2. Sezonas ir gruntas
Konkūrui treniruojamų žirgų aikštės gruntas kinta, priklausomai nuo sezono. Žiemos sezonu vyrauja dirbtinis gruntas (smėlis, smėlis su medžio drožlėmis, durpėmis ir pan.), o vasaros tiek dirbtinis, tiek žolė. Žirgų traumų atsiradimui įtaką daro varžybų apšilimo ir varžybų aikštelės grunto skirtumai. Šis skirtumas dažniausiai pastebimas vasaros sezonu, kai apšilimas daromas ant vieno grunto, o varžybų aikštė dažniausiai būna žolė. Tai gali lemti žirgų traumavimąsi, kadangi žirgas apšilimo metu nėra paruošiamas varžybų aikštės gruntui (6).
Peršokimas iš vienos kieto pagrindo pusės į kitą, gali sukelti žirgui kojų gėlimą, kurio pasėkoje jis nenoriai atliks kitus šuolius ir todėl neretai stebimas skersinių numetimas (28).
Mokslininkai nustatė, kad treniruojantis ant smėlio ribotą laiką (pvz., varžybų metu) veikia kaip rizikos faktorius. Tačiau norint sumažinti susižeidimų tikimybę, reikia kuo dažniau žirgą treniruoti ant skirtingo grunto (žolės, smėlio ir pan.), taip pradeda veikti adaptaciniai procesai, saugantys nuo traumų atsiradimo (6).
Naudojant vašku dengtą smėlį arba smėlio ir gumos gruntą, traumų tikimybė sumažėja lyginant su smėliu, smėlio ir medžio drožlių ar žolės danga (6).
1.2.3. Transportavimas
Arklių gabenimo metu yra rizika patirti fizinius sužeidimus, traumas. Laipsnis ir pobūdis priklauso nuo transportavimo priemonės tipo, važiavimo krypties, vairuotojo įgūdžių ir transportavimo tankumo (1).
Transportuojamų daugiau nei 24 valandas arklių raumenyse vyksta metabolizmas, kas gali pakenkti arklių fiziniams rodikliams. Taip pat patiriamas stresas bei dehidracija. Didelė traumų tikimybė, kuomet arklio galva pririšama, kad negalėtų judėti (1).
12
1.3. Galimos žirgų traumos, jų etiologija ir gydymas
1.3.1. Giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslės patempimas, uždegimas
Etiologija. Sausgyslės yra labai stiprios ir sugeba atlaikyti raumenų susitraukimus bei raumenims tenkančias apkrovas. Sausgyslės traumos atveju dažniausios pažeidimo vietos yra raumens - sausgyslės jungtis arba vieta, kur sausgyslė prisitvirtina prie kaulo (7).
Pagrindiniai sausgyslių pažeidimo būdai: tiesioginė trauma; per didelė apkrova, sukelianti sausgyslių patempimus; kompleksinis pažeidimas – dėl anksčiau patirtos traumos atsirandantys degeneraciniai pažeidimai (pvz., lėtinis uždegimas). Vis dėlto dažniausiai pasitaiko kompleksinė trauma (7). Pridisponuojantys veiksniai laikomi: pasikartojantis stiprus stresas; su amžiumi atsirandantys degeneraciniai giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslės pokyčiai; anatominiai veiksniai – kanopos forma, distalinio pirštakaulio kampas, anksčiau atlikta plaštakos nervų neurektomija. Ligos rizika labiau didėja tiems arkliams, kurie dalyvauja konkūre, nei dalyvaujantiems kitose sporto šakose (10).
Uždegimas yra vienas dažniausių minkštųjų audinių pažeidimų, sukeliantis šlubavimą. Šios sausgyslės uždegimas gali vystytis atskirai, kartu su varlės kaulo liga arba kaip vienas iš daugybinio minkštųjų audinių pažeidimo komponentų (10).
Literatūroje yra aprašomi keturi giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslės pažeidimo tipai: centriniai (šerdiniai) pažeidimai, parasagitaliniai įtrūkimai, dorsalinės dalies pažeidimai ir intarpiniai pažeidimai. Centriniai pažeidimai susiję su sausgyslių skaidulų pažaidomis centrinėje sausgyslės skilties dalyje. Dažniausiai tai būna 5–135 mm ilgio pažaidos, vidutinis jų ilgis apie 45 mm. Parasagitaliniai įtrūkimai dažniausi pado bursos srityje ir plinta pagal pertvaros liniją. Dorsalinės dalies pažeidimai yra pado bursos srityje ir gali būti apibūdinti kaip susidėvėjusios dorsalinės dalies skaidulos, kurios susiraito bursos įdubime. Intarpiniai pažeidimai panašūs į trumpus centrinius pažeidimus ar parasagitalinius įtrūkimus, trumpesnius nei 20 mm, ir gali būti izoliuoti arba pažeisti aplinkines sausgyslės sritis (8).
Yra pastebėta, kad arkliams, prieš patirtą sausgyslės traumą turėjusiems tam tikrų sausgyslės pažeidimų, pakartotinės traumos atsiradimo galimybė toje pačioje vietoje padidėja iki 80 proc. (7).
Diagnostika. Klinikiniai giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslės distalinės dalies uždegimo požymiai: dažniausiai nematoma ar neapčiuopiama, jokių pakitimų, išskyrus kartais pasitaikantį sausgyslės įsitempimą ar skausmingumą, kietą minkštųjų audinių patinimą sausgyslės srityje; kanopos priekio, rečiau užpenčių iškilumas; maždaug pusei arklių pasireiškia šlubavimas; šlubavimas dažniausiai išryškėja po sunkaus darbo, tačiau praeina pailsėjus; kai kurie arkliai ilsėdamiesi atkiša į priekį koją, kurioje prasidėjęs sausgyslės uždegimas; pastebėta, kad arkliai,
13 sergantys sausgyslės distalinės dalies uždegimu labiau šlubuoja eidami minkštu paviršiumi nei kietu; apie 60 proc. visų arklių šlubuoja tik viena koja, likusieji šlubuoja abejomis (10).
Atliekant radiografinį, ultrasonografinį ar scintigrafinį tyrimą, gaunami tikslesni rezultatai. Dažnai šis uždegimas yra nustatomas tiriant branduolių magnetinio rezonanso tyrimu (BMR, angl. MRI), taip pat naudojant kompiuterinę tomografiją, o kontrastinės kompiuterinės tomografijos būdu galima atskirti ūmų ir lėtinį uždegimus (10).
Esant rimtesniems sausgyslių patempimams, klinikinės apžiūros metu nustatomi pažeidimo požymiai (karštis, skausmas, patinimas). Tiriant ultragarsu matomas galimas skysčių kaupimasis, tam tikrų struktūrų bei architektonikos pokyčiai. Ultragarsinis tyrimas yra labai jautrus, specifiškas ir pakankamai lengvai prieinamas diagnostikos būdas, tačiau kartais rezultatai gali būti apgaulingi, kadangi vertinimas labai subjektyvus, o vaizdo kokybė priklauso nuo turimos įrangos (7).
Sausgyslių gijimas. Už sausgyslių gijimą yra atsakingi sausgysles supantys audiniai (paviršiniai ir vidiniai sausgyslių audiniai priverčia makrofagų tipo ląstelės ir fibroblastus pradėti sausgyslės rekonstrukciją) bei ekstraląstelinis matriksas. Dažnai po sausgyslės sugijimo lieka randas. Gijimo procesas apima tris fazes: uždegimas, proliferacija ir rekonstrukcija. Uždegiminė fazė dažniausiai trunka 5–7 dienas ir jos metu sausgyslės yra labiausiai pažeidžiamos. Šios fazės metu dalyvauja uždegiminės ląstelės (neutrofilai, makrofagai ir kt.), kraujo ląstelės ir fibrino siūlai. Po pažeidimo gali susiformuoti hematoma. Yra aktyvinami tenocitai (sausgyslių ląstelės), sintetinamas III tipo kolagenas, kuris laikui bėgant bręsta ir tvirtėja. Pirmąją savaitę sparčiai atsistato kraujotakos sistema (7).
Proliferacijos fazės metu ląstelės pradeda „atstatymo“ procesus. Sausgyslių ląstelės sintetina tiek kolageną, tiek ekstraląstelinį matriksą. Proliferaciją palaiko pažeidimo vietoje suaktyvėjusi kraujotaka. Susiformuoja skaidulinio audinio mazgas (sukietėjimas), kuris matomas sausgyslės pažeidimo vietoje. Proliferacijos fazė tęsiasi nuo 1 iki 6 savaičių. 3–4 savaitę pradeda formuotis randas ir šis procesas tęsiasi apie 20 savaičių. Sausgyslės atsistatymo fazė baigiasi, kai III tipo kolagenas kinta į I tipo kolageną ir fibroblastai grąžina tenocitus į pradinę būseną. Pažeista ir sugijusi sausgyslė fiziologiškai skiriasi nuo sveikos sausgyslės ir nebebūna tokia pat stipri kaip prieš traumą (7).
Gydymas. Svarbiausias pažeistos sausgyslės gydymo veiksnys yra plaštakos/pėdos poilsis. Jis turėtų tęstis maždaug 6–12 mėnesių po traumos ir apimti tik lengvus fizinius pratimus ir lėtus arklio 10–15 min. trukmės vedžiojimus, pasivaikščiojimus (9,10).
Šiuo laikotarpiu plaštaka/pėda turi būti gerai sutvirtinta, kad nebūtų netikėtų kojos pakrypimo ar pusiausvyros praradimo (9).
Pirmas 6 savaites po sužalojimo gali būti prie kanopos tvirtinamos specialios pasagos. Šios pasagos yra su paaukštintais atšakų galais, taip sumažinančios sausgyslės tempimą. Prieš uždedant
14 tokias pasagas yra atliekamas korekcinis kanopos priekio trumpinimas (9,10). Paradoksalu, tačiau pastebėta, kad kai kurie arkliai labiau šlubuoja pirmomis savaitėmis nešiodami specialias paaukštintas pasagas, todėl kiekvieną atvejį reikia vertinti individualiai ir pastebėjus sustiprėjusį šlubavimą, grįžti prie plokščio paviršiaus (9).
Taip pat siekiant greitesnio gijimo efekto atliekamos kortikosteroidų injekcijos į sausgyslės sritį (apvalkalą) (10).
Veterinarinė medicina pastaruoju metu stipriai pažengė pažeistos sausgyslės gydymo klausimu. Mokslininkai vis daugiau siūlo naujų gydymo metodų. Vienas iš jų, dažniausiai naudojamas užsienio veterinarijos gydytojų yra gydymas mezenchiminėmis kamieninėmis ląstelėmis, jas švirkščiant į sausgyslės pažeidimo židinį (21). Šis gydymas paremtas tuo, kad sausgyslės sunkiai gyja, nes sausgyslėse yra minimaliai kraujagyslių, todėl gydymas kamieninėmis ląstelėmis yra efektyviausias (20).
Kraštutiniais atvejais naudojama desmotomija - žemiau riešo sąnario esančio pridėtinio raiščio perpjovimas (10). Nustatyta, kad po šios chirurginės procedūros apie 52–82 proc. žirgų sėkmingai grįžta į sportą (23).
Prognozė. Raiščiai ir sausgyslės gyja ilgai, nes juose yra labai mažas kiekis kraujagyslių, kurios aprūpintų sausgysles krauju bei pašalintų nereikalingas daleles iš pažeidimo vietos (22).
Arkliams, pirmą kartą susirgusiems giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslės distalinės dalies uždegimu, tikimybė grįžti į profesionalų sportą yra apie 30 proc. Jei prasideda varlės kaulo liga, tikimybė toliau dalyvauti varžybose yra labai menka (10). Tačiau yra atvejų, kuomet žirgams trūkę raiščiai sugyja ir pilnai atsistato jų funkcija, o žirgas turi galimybę grįžti į sportą (22).
1.3.2. Žaizdos ir jų gijimo būdai Arklių žaizdų gijimo būdai:
1. Pirminis sukibimas: žaizda pirminiu sukibimu gyja tuomet, kai lygūs jos kraštai ir sienų paviršiai glaudžiai susiliečia, o oda yra minimaliai tempiama. Žaizda turi būti švari (gali būti minimaliai užteršta) arba būti nedidelis odos trūkumas, kuris netrukdo suartinti žaizdos kraštų. Norint užtikrinti žaizdos gijimą pirminiu sukibimu, reikalinga suartinti švarios žaizdos kraštus juos susiuvant (11).
2. Atidėtas pirminis žaizdos sukibimas: Taip dažniausiai gyja žaizdos, kai jos yra užterštos/užkrėstos ir galimai yra minimalus odos defektas. Uždegiminis procesas būna stipriausias apie 4–7 dieną. Prieš siuvant, tokia žaizda turi būti gerai išvaloma. Kai žaizdoje nebelieka teršalų, žaizdos kraštai yra suartinami juos susiuvant ir žaizda gyja pirminio sukibimo būdu. Žaizdos kraštų sukibimas dažniausiai prasideda 4–5 dieną po traumos (11).
15 3. Antrinis žaizdos sukibimas: Taip gyja žaizdos, kai yra netenkama dalies odos ar žaizdos yra gana stipriai užterštos. Dėl šių priežasčių žaizdos yra paliekamos gyti antriniu sukibimu. Tokios žaizdos nėra siuvamos. Iš pradžių, po žaizdos revizijos ir išvalymo, ji yra paliekama gyti. Tokiu būdu gyjanti žaizda praeina tam tikrus fiziologinius etapus: granuliavimo, epitelizacijos ir žaizdos susitraukimo (randavimo) (11).
Žaizdų gijimo fazės: ūmus uždegimas; ląstelių proliferacija; matrikso sintezė ir rekonstrukcija.
Uždegimas pasireiškia tam tikra veiksmų seka: mediatorių sinteze; neutrofilų infiltracija ir adhezija ant kraujagyslinio endotelio bei neutrofilų migracija per endotelį ir pamatinę membraną; padidėjusiu kraujagysliniu pralaidumu, dėl kurio skysčiai lengviau patenka į audinius; neutrofilų vykdoma patekusių patogeninių mikroorganizmų fagocitozė ir aktyvių biologinių mediatorių sintezė; monocitų emigracija iš aplinkinių kraujagyslių; monocitų brendimas bei virtimas uždegiminiais makrofagais, gebančiais šalinti tam tikrus uždegiminius komponentus (12).
Ląstelių proliferacija. Proliferacijos fazė prasideda atslūgus uždegimui ir charakterizuojama raudonu, mėsiškai atrodančiu granuliaciniu audiniu, kuris galiausiai užpildo atsiradusį defektą t.y. žaizdą. Nors anksčiausiai prasidedanti šios fazės dalis yra labai aktyvi ląstelių lygmenyje, ji dar neužtikrina žaizdos tvirtumo. Per pirmąsias 3–5 dienas po pažeidimo, mezenchiminės ląstelės labai intensyviai plūsta į žaizdą, siekdamos apsaugoti žaizdą nuo aplinkos. Vis dėlto, šis procesas (žaizdos stiprinimo mechanizmas) nevyksta visiškai sėkmingai ir atsilieka nuo viso proceso. Granuliacinis audinys yra formuojamas trijų elementų, tuo pačiu metu patenkančių į žaizdą: makrofagų, išskiriančių citokinus ir augimo faktorius, kurie stimuliuoja angiogenezę ir fibroplaziją; fibroblastų, proliferuojančių ir sintetinančių naujus ektraląstelinio matrikso komponentus; naujai susiformavusių kraujagyslių (angiogenezė), kuriomis yra gabenamas deguonis bei maisto medžiagos, reikalingos mezenchiminių ląstelių metabolizmui ir augimui, ir kurios suteikia granuliaciniam audiniui būdingą išvaizdą. Ši susiformavusi stroma (granuliacinis audinys), turintis fibronektino ir hialiurono, pakeičia pirminį iš fibrino susiformavusį krešulį ir sudaro barjerą, neleidžiantį patekti užkratui, bei sukuria paviršinį sluoksnį, kuriame gali migruoti mezenchiminės ląstelės (12).
Daugiausiai jungiamojo audinio žaizdoje susikaupia maždaug 7–14 dieną nuo pažeidimo atsiradimo, todėl per šį laiko tarpą sparčiausiai stiprėja žaizdos tempimas. Galiausiai, gausiai fibroblastų infiltruotas granuliacinis audinys palaipsniui pakeičiamas palyginus mažai vaskuliarizuotu epiteliu, padengtu nedaug kitų ląstelių turinčiu randu, iš kapiliarų patekęs turinys regresuoja, o fibroblastai sunaikinami apoptozės būdu (12).
Žaizdos rekonstrukcija (remodeliacija). Šis procesas tęsiasi iki 2 metų. Šiuo laikotarpiu nedaugėja kolageno skaidulų, o jos yra pertvarkomos į labiau organizuotą, tvarkingesnę groteles
16 primenančią struktūrą, veikiant tam tikriems lokaliems mediatoriams. Po visiško sugijimo, žaizdos vieta yra maždaug 15–20 proc. silpnesnė nei normalus sveikas audinys. Pagrindiniai žaizdos gijime dalyvaujantys mediatoriai: kraujo elementai (eritrocitai, leukocitai, trombocitai); ekstraląstelinis matriksas, mezenchiminės ląstelės, citokinai (12).
Gydymas. Pirminis žaizdos sukibimas. Tokiu būdu gydoma žaizda, jei jos kraštai gali būti sujungiami. Jie įmanoma, patartina taikyti pirminį žaizdos sukibimą, kadangi tokiu būdu žaizda dažniausiai sugyja greičiau ir rando išvaizda (kosmetiniu atžvilgiu) būna „gražesnė“ nei žaizdai gyjant antriniu sukibimu. Vis dėlto, pirminio žaizdos sukibimo atveju žaizda gali dalinai ar pilnai pakartotinai įplyšti. Ar tai įvyks – priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip žaizdos pobūdis, dydis, vieta, arklio organizmo savybės, pasirinktas gydymo metodas bei aplinkos poveikis. Taip pat pastebėta, kad poniams žaizdos pirminiu sukibimu sugyja geriau nei žirgams. Dažniausia žaizdos atsivėrimo (dehiscencijos) ir sekvestracijos (mirusio audinio, dažniausiai kaulo, dalies atsidalijimas) atsiradimo priežastis yra infekcija. Kitos galimos priežastys: per didelė apkrova, tenkanti pažeistai sričiai; sunki trauma. Infekcijos atsiradimui svarbu: laiko tarpas, praėjęs nuo susižalojimo; mikroorganizmų kiekis/užteršimo laipsnis; mikroorganizmų virulentiškumas ir patogeniškumas; audinių pažeidimo sunkumas bei pobūdis; žaizdos plovimo bei negyvų audinių šalinimo atlikimo kruopštumas. Pastarasis veiksnys yra pats svarbiausias, kadangi gali būti kliniškai modifikuojamas. Bakterijų kiekis, likęs žaizdoje po negyvų audinių pašalinimo yra labai svarbus, kadangi kartu su kitais infekciją sukeliančiais veiksniais, gali skatinti formuotis hematomą ir audinių gyvybingumo praradimą. Nors bakterijų išplitimas pažeidimo vietoje ir infekcijos vystymasis gali būti sustabdyti antibiotikais, vis dėlto pati organizmo gynybos sistema (pvz., prasidedantis ūmus uždegiminis atsakas) yra ne ką mažiau svarbi nei infekcijų prevencija (12).
Antrinis žaizdos sukibimas. Šis būdas taikomas, kai yra neįmanoma sujungti žaizdos kraštų ar kai žaizda plyšta po pirminio sukibimo, bei esant tam tikriems ekonominiams apribojimams. Pirmąją savaitę tokios žaizdos dažniausiai išsiplečia bei jų kraštai šiek tiek įsitraukia gilyn. Dažniausiai arkliams žaizdos antriniu sukibimu gyja apie 12 ir daugiau savaičių, poniams trumpiau – 7–9 savaites (12).
1.3.3. Bursitas
Etiologija. Bursa yra mažas, sinoviniu skysčiu užpildytas maišelis, kuris mažina trintį tarp kaulų ir sausgyslių ar raumenų, kurie supa sąnarį. Bursa randama beveik aplink visus pagrindinius kūno sąnarius (26).
Bursitas – bursos uždegimas, kuris apibūdinamas kaip ribotai paslankus tynimas aplink sąnarį. Tyniai, atsiradę dėl bursito, gali būti įvairaus dydžio ir gali rastis bet kurioje kojoje.
17 Dažna bursito atsiradimo priežastis yra trauma, kuri gali sukelti ūmų arba lėtinį bursitą (26). Taip pat bursitą gali sukelti bakterinė infekcija, dažniausiai sukelia Brucella spp. ir apsinuodijimas toksinais (26, 27).
Ūmus bursitas būna sausas, serozinis, kai bursos ertmėje kaupiasi serozinis skystis, arba pūlingas – kaupiasi pūliai. Lėtinis gali vystytis po ūmaus bursito ir būna cistinis, proliferuojantis, fibrozinis arba hemoraginis. Taip pat lėtinis bursitas pasižymi gausiu bursos skysčio kaupimusi, bursos sienelės sustorėjimu ar fibrozinio audinio pertvaros susidarymu bursos ertmėje, vietiniu odos sustorėjimu (26).
Gydymas. Vyrauja skirtingi bursito gydymo būdai. Pradinėje ligos stadijoje šalinama traumos priežastis, taikoma krioterapija, hidroterapija ir poilsis. Ūmus bursitas gydomas serozinio eksudato aspiravimu iš bursos ertmės, uždegimui sumažinti į bursos ertmę švirkščiami kortikosteroidai. Infekcijos atveju naudojami antibiotikai. Pūlingas bursitas gydomas kaip abscesas. Lėtinis bursitas gydomas tynio vietą tepant absorbentais, tokiais kaip jodo tepalas, dimetilsulfoksidas arba daroma punkcija ir į bursos ertmę švirkščiamos dirginančios medžiagos. Bursos turinio aspiracija ir dirginančios medžiagos, tokios kaip jodo tinktūra ar 3–5 proc. karbolio rūgštis, ardo bursos gleivinę, ko pasekoje vyksta jos granuliacija, gijimas ir ertmės išnykimas, tačiau taikant šį gydymo metodą galimos įvairios komplikacijos. Kai nepadeda konservatyvus gydymas, taikomas chirurginis gydymas - pašalinama bursa (26).
1.4. Traumuoto žirgo fizioterapija ir reabilitacija
1.4.1. TermoterapijaTai šilumos terapija priskiriama gydymui temperatūriniais veiksniais, kadangi gydymui naudojami fiziniai veiksniai, atiduodantys šilumą organizmui. Tai yra viena iš dažniausiai naudojamų, pasyvi, neinvazinė, nesukelianti priklausomybės bei pigi ligotų arklių terapijos rūšis.
Termoterapija yra ypač svarbi lėtinių traumų, susijusių su arklio skeleto - raumenų sistema, reabilitacijai, kadangi šiluma veikia cirkuliaciją, metabolizmą bei nervų sistemą. Terapinis šilumos poveikis: sumažina sąnarių sustingimą, sukeltą artrito ir sąnarių susidėvėjimo; slopina tendinitą ir bursitą; sumažina kaulų ir raumenų skausmą; palengvina ir sumažina raumenų spazmus; atpalaiduoja įsitempusius raumenis; sumažina bendrąjį uždegimą ir edemą; padeda padidinti kūno judesių amplitudę.
Šiluminė terapija skatina kraujagyslių išsiplėtimą, dėl to daugiau kraujo priteka į veikiamus pažeistus audinius ar sąnarius. Pagreitėjusi kraujotaka aktyvina metabolizmą ląstelėse, todėl į jas atnešama daugiau deguonies bei maisto medžiagų ir pašalinami medžiagų apykaitos produktai (prostaglandinai, bradikininai ir histaminas, kurie yra susiję su nervinių skaidulų sensibilizacija ir
18 skausmu). Taip skatinamas gijimo procesas organizme. Sąnarių sustingimas yra sumažinamas dėl sumažėjusio sąnarinio klampumo ir aplinkinio jungiamojo audinio išsiplėtimo. Padidėjusi temperatūra, veikdama sensorinius sąnario srities odoje esančius nervus, sumažina skausmą. Taip nutinka dėl to, nes nervais perduodamas signalas apie karštį pasiekia smegenis ir yra blokuojama skausmą sukeliančių medžiagų sekrecija. Padidėja sensorinių nervinių galūnėlių jutimo riba, todėl atsiranda ilgai trunkantis skausmo slopinimas. Taip pat karštis sumažina atstumą tarp jungiamąjį audinį sudarančio kolageno molekulių, dėl ko audinys tampa lankstesnis. Šis padidėjęs lankstumas užtikrina tolygų jėgos (krūvio) pasiskirstymą visame audinyje, tuo pačiu sumažindamas židininius audinio įtrūkimų bei uždegimo centrus. Geriausias poveikis sąnariams pasiekiamas, kuomet šilumos terapija yra taikoma pastoviai tam tikrą laiko periodą.
Termoterapijai naudojamos įvairios priemonės: medvilniniai maišeliai, užpildyti šilumą sugeriančiu geliu, kuris išlaiko karštį iki 20 minučių; daugkartinio naudojimo plastikiniai maišeliai, užpildyti geliu, kuriuos galima pakaitinti mikrobangų krosnelėje ir šiluma išsilaikys iki 1 valandos; šiluminės ir magnetinės antklodės; šiluminiai maišeliai, užpildyti cheminiais reagentais; lempos, skleidžiančios infraraudonuosius/ultravioletinius spindulius; maišeliai, užpildyti moliu; statinės magnetinės juostos; karšti kompresai; soliariumas; karšto vandens dušai. Vis dėlto, svarbu teisingai taikyti termoterapiją, siekiant geriausio poveikio. Per anksti po traumos atsiradimo pradėta šilumos terapija skatins uždegimą, patinimą ir skausmą. Saugu pradėti taikyti termoterapiją, kuomet 24 valandų laikotarpiu po traumos nestiprėja patinimas.
Šilumos naudojimas nerekomenduojamas esant odos nejautrai; po nudegimo; kuomet yra padidėjęs ar sumažėjęs jautrumas karščiui; sutrikus cirkuliacijai; esant pažeidimo suaktyvėjimui; infekcijos; žaizdos ar siūlės; piktybinio auglio atveju (17).
Reikiamo šilumos kiekio nustatymas. Siekiant aktyvinti audinio metabolizmo procesus bei kolageno išsiplėtimą, audinio - taikinio vietoje temperatūra turėti pakilti bent 150C. Temperatūrai
pakilus daugiau kaip 300C, galimas skausmas. Deja, arkliui nespėjus tinkamai sureaguoti, gali
atsirasti nudegimo požymių. Normali arklio odos temperatūra yra 32–340C. Šilumos šaltinis turi
skleisti didesnę šilumą nei 32–340C, tačiau taikant termoterapiją žmonėms yra nurodoma ne
aukštesnė nei 560C temperatūra, kadangi ilgiau kaitinat vieną odos plotą karštis gali sukelti
nudegimus. Žmonių terapijoje naudojamas devynių laipsnių „terapinis langas“, tarp efektyvaus ir sukeliančio audinių pažeidimus karščio taikymo. Ši rekomendacija turėtų būti taikoma ir arklių termoterapijoje, siekiant išvengti odos paviršiaus bei gilesnių sluoksnių nudegimų (18).
1.4.2. Krioterapija
Tai žemos ir fiziologiškai adekvačios organizmui temperatūros taikymo metodų visuma, skiriama audinių, organų, organizmo temperatūrai sumažinti gydymo tikslais. Veikiant tam tikrą
19
organizmo vietą žemos temperatūros fiziniais veiksniais, susiaurėja kraujagyslės (dėl padidėjusio noradrenalino kiekio), lėtėja metabolinės reakcijos ir kraujotaka, mažėja deguonies suvartojimas. Odoje esantys skausmo jutimo receptoriai susilpnina atsako perdavimą į centrinę nervų sistemą, todėl sumažėja skausmo pojūtis. Krioterapijos procedūra pradžioje sukelia raumens susitraukimą, o vėliau jis atsipalaiduoja. Uždegimo vietoje šaltis slopina mikroorganizmų dauginimąsi, todėl mažėja audinių pabrinkimas. Sulėtėjusi kraujotaka šalčio poveikio vietoje trikdo toksinių medžiagų skverbimąsi į organizmą, ir tai aktyvina audinių regeneraciją, žaizdų gijimą. Žaizdoje ir aplink ją greitėja fibroblastų diferenciacija, susidaro granuliacinis audinys, kinta audinių struktūra, kuri lemia nepatologinio rando susidarymą (13).
Gydymui naudojamos krioterapijos priemonės: ledas, šalto gelio maišeliai, šalti kompresai, šalto vandens vonios, cheminis ledas, šalto oro barokompresijos įrenginiai, iki – 78°C atšaldytos CO2 dujos. Šaldymo priemonių negalima dėti tiesiai ant odos, nes galimas audinių nušalimas (13).
Krionekrozės mechanizmas. Šaltis pažeidžia ląsteles tiesiogiai ir netiesiogiai. Tiesioginis ląstelės pažeidimas atsiranda iš vandens formuojantis intraląsteliniams ir ekstraląsteliniams kristalams, kurie sunaikina ląstelių membranas ir sukelia viduląstelinę dehidraciją. Dėl šios dehidratacijos atsiranda dideli elektrolitų koncentracijos ir pH svyravimai, pažeidžiantys lipoproteinines membranas bei organeles. Sutrikus ląstelinei homeostazei, ląstelė žūva. Netiesiogiai ląstelėms pakenkiama pažeidžiant arteriolių ir venulių endotelį, dėl ko padidėja pralaidumas per kraujagysles bei vystosi edema. Vietinį audinių pažeidimą sukelia trombozė ir smulkiųjų kraujagyslių pažaidos. Krioterapijos metu du kartus atliekami greito užšaldymo ir lėto atšildymo ciklai. Greitas užšaldymas svarbus intraląstelinių kristalų formavimuisi, kadangi greitai vykstantis šaldymo procesas maksimaliai padidina susidarančių kristalų matmenis. Lėtas atšildymas papildomai pažeidžia ląstelę rekristalizacijos proceso metu, kadangi prieš ištirpdami kristalai išsiplečia. Prieš tai atšaldytas audinys užšąla greičiau nei normalios temperatūros audinys, todėl antrą kartą kartojant užšaldymo - atšildymo ciklą, vykstantys procesai dar intensyvesni. Kadangi krioterapija sukelia audinių destrukciją in situ, skaidulinės struktūros, tokios kaip epineuriumas, išlieka sveikos. Dėl to stipriai mielinizuotos nervinės skaidulos yra pajėgios regeneruotis (14).
Yra manoma, kad perkutinė krioterapija sukelia C tipo nervinių skaidulų, kurios yra mažos, nemielinizuotos, nociceptinės ir susijusios su chronišku skausmu, sunaikinimą. Krioterapijos metu atsirandantis uždegiminis atsakas pasireiškia tam tikrų minkštųjų audinių sutankėjimu bei fibroze. Nors šis efektas audiniams nėra iki galo ištirtas, kliniškai pastebimi sustiprėję raiščiai bei sumažėjusi pakartotinės traumos buvusioje pažeidimo vietoje tikimybė. Svarbu atsargiai taikyti krioterapiją kojų distalinėse dalyse, siekiant išvengti galimo sausgyslių, raiščių, jungiamojo audinio ar kaulinio audinio nušąlimo (14).
20 1.4.3. Hidroterapija
Gydymas vandeniu, ypač jūros ar natūralių šaltinių vanduo, yra taikomas gydant daugumą susirgimų (29). Hidroterapija apima įvairius pratimus vandenyje, nuo plaukimo iki ėjimo jame. Vis
labiau ši terapija naudojama tiek šunims, tiek žirgams, kaip viena iš veiksmingiausių procedūrų pooperacinei reabilitacijai, ortopediniams, neurologiniams sutrikimams ir nutukimui gydyti (30). Tiek šalto, tiek karšto vandens vonios yra naudojamos žmonių medicinoje gydant sąnarių, raumenų traumas ar chirurgines žaizdas. Panašius metodus naudoja ir kai kurie treneriai žirgo sveikatai gerinti. Žirgai vedami prie jūros, plaukimo metu dėl vandens pasipriešinimo masažuojami jų sąnariai, raumenys, raiščiai. Tačiau ne visuose vietovėse vietinė valdžia tai toleruoja, todėl dažnai ši galimybė prarandama (29).
Nuo seno yra pripažįstama hidroterapija šaltu vandeniu, kaip efektyvi priemonė skausmo mažinimui po treniruotės. Taikant terapiją šaltu tekančiu vandeniu, palaikoma pastovi temperatūra ir švelniai masažuojama sužeista vieta. Šią terapiją galima taikyti, kai nenorima naudoti vaistus nuo uždegimo žirgui, patyrusiam vidutinio sunkumo sutrenkimą. Hidroterapiją šaltu tekančiu vandeniu rekomenduojama taikyti esant sausgyslės uždegimui, norint gauti teigiamą efektą, sausgyslę reikia šaldyti ne mažiau kaip 20 minučių (29).
1.4.4. Akupunktūra
Tai tam tikrų biologiškai aktyvių anatominių zonų stimuliacija, siekiant sumažinti skausmą ar normalizuoti fiziologines funkcijas. Manoma, kad akupunktūros veikimo principas susijęs su neurohumoraliniu ir imunomoduliaciniu poveikiu somatinei bei visceralinei sistemoms. Taikant akupunktūrą, padidėja biologiškai aktyvių medžiagų išsiskyrimas, dėl pagerėjusio nervinių impulsų perdavimo periferiniais nervais atpalaiduojami spazmai, pagerėja kraujotaka ir mikrocirkuliacija bei audinių trofika, sparčiau gyja opos ir žaizdos, regeneruoja oda, sumažėja patinimas, uždegimas ir nervų sistemos dirglumas (15).
Dažniausiai naudojami akupunktūros metodai – naudojant plonas adatas ir elektroakupunktūra (kontaktinė viršodinė akupunktūros taškų stimuliacija mažo galingumo impulsine elektros srove, nepažeidžiant odos vientisumo) (15).
1.4.5. Ultragarso terapija
Vienas iš dažniausiai naudojamų elektroterapijos būdų. Ultragarso terapijos veikimo principas pagrįstas išilginių garso bangų taikymu, siekiant terapinio poveikio – tam tikro audinio molekulės pradeda virpėti tokia pačia kryptimi, kaip ir praeinanti garso banga. Ultragarso bangos turi tiesioginį poveikį ląstelėms ir, po atliktų tyrimų laboratorijose, manoma, kad skatina gijimą. Poveikis gali būti tiek šiluminis, tiek nešiluminis, priklausomai nuo ultragarso parametrų (pvz., stiprumo) arba
21 veikiamo audinio pralaidumo. Ultragarso įsiskverbimas į veikiamus audinius yra nulemiamas ultragarso signalo susilpnėjimo, jam sklindant per audinį. Kartu su ultragarsinio signalo išsklaidymu sklindant, gali atsirasti ir signalo atspindys bei lūžis. Šie procesai priklauso nuo ultragarso dažnio: pvz., 3 MHz dažnio ultragarso bangos bus absorbuotos daug lengviau nei 1 MHz dažnio ultragarso bangos ir neprasiskverbs taip giliai į audinius. Ultragarso bangų prasiskverbimas taip pat priklauso nuo veikiamo audinio tipo: pvz., raumeniniame audinyje esantys baltymai puikiai sugeria ultragarso bangų energiją (16).
Audinių gijimas. Audinių gijimo skatinimas yra pagrindinis ultragarso terapijos taikymo tikslas. Jis apima žaizdų, raumenų įplyšimo, raiščių patempimo ir kt. traumų gydymą. Teoriškai ultragarso terapija gali būti taikoma bet kurioje pažeidimo stadijoje, tačiau atviros žaizdos dažniausiai gydomos tik užsitęsus gijimo procesui. Esant stipriems pažeidimams, ultragarsas naudojamas tik siekiant išvengti edemos paūmėjimo ir, tinkamai jį naudojant, ultragarsas gali būti efektyvus edemos mažinimui. Ultragarso terapijos metu gydant lūžius yra naudojamos mažo intensyvumo ultragarso bangos, kurios pasižymi dideliu efektyvumu gydant uždelstus ar sudėtingus lūžius. Nors ultragarso pirminė paskirtis ir nėra skausmo mažinimas, tai yra gretutinis šios terapijos poveikis. Vis dėlto, nėra iki galo aiškus šis skausmo sumažinimo veikimo mechanizmas. Manoma, kad tai gali būti susiję su skausmo blokavimu ar suaktyvėjusia kraujotaka, kurios dėka į sužeidimo vietą atnešama daugiau skausmą slopinančių medžiagų (16).
22
2.
TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
Duomenys rinkti nuo 2014–2015 m. Atliktas tyrimas, kurio metu buvo stebimi žirgai tiek treniruočių, tiek varžybų metu visoje Lietuvoje. Be stebėjimo taip pat buvo vykdoma anketinė apklausa iš žymiausių Lietuvos raitelių, trenerių bei verslininkų, kurie augina žirgus. Šie asmenys buvo pasirinkti, nors ir neturintys veterinarinio išsilavinimo, tačiau turintys ilgametę patirtį bei kasdieninį priėjimą prie žirgų, suvokimą apie žirgo biomechaninius procesus, kurie vyksta varžybų ir treniruočių metu, įgūdžius pastebėti skausmą jaučiantį žirgą.
Tuo pačiu laikotarpiu buvo renkami duomenys apie žirgus, kurie patyrė traumas varžybose arba treniruotėse. Sudarytame klausimyne buvo registruojama informacija apie kiekvieną traumuotą konkūrinį žirgą. Rinkti anamnezės duomenys bei veiksniai ir priežastys, kurie galėjo turėti įtakos žirgo traumavimuisi. Taip pat buvo pildomos ligos istorijos, kuriose išsamiai aprašomi kiekvieno konkūrinio žirgo gydymo metodai, procedūros bei ligos baigtis.
Remiantis apklausos duomenimis buvo siekiama įvertinti, kokia yra situacija Lietuvoje atsižvelgiant į traumų atsiradimo priežastis tiek varžybų, tiek treniruočių metu. Taip pat norima įvertinti kokio amžiaus, lyties žirgai traumas patiria dažniausiai. Pateiktos per tiriamąjį laikotarpį traumą patyrusių ir gydytų konkūro rungtyje dalyvavusių žirgų ligos istorijos.
Tyrimo metu naudoti bendrieji klinikiniai ir specialieji tyrimo metodai (ultragarsas ir rentgeno spinduliai). Specialiesiems tyrimams atlikti buvo naudojami mobilūs aparatai.
Rentgeno tyrimas pagrįstas rentgeno spindulių generavimu, kuomet rentgeno spinduliai prasiskverbia per švitinamojo objekto tiriamąją kūno sritį ir gaunamas šešėlinis vaizdas. Vaizdas fiksuojamas kasetėje, kuri vėliau išryškinama ir gaunamas gerai matomas tiriamųjų audinių vaizdas. Ultragarso tyrimas, kurio metu generuojama aukšto dažnio garso banga diapazone nuo 2 iki 18 MHz. Prietaisu galima tirti bet kurią kūno sritį, tačiau, kadangi įvairūs audiniai (kaulai, riebalai, raumenys, organai) yra skirtingo tankio, todėl skirtingai atspindi ultragarso bangas. Šiuo principu monitoriuje stebime nespalvotą vaizdą, kuriame plotai skiriasi savo raiška. Nuo audinių tankio priklauso audinių raiška (pvz., kaulinis audinys atsispindi šviesiai balta spalva, skysčiai atsispindi juoda spalva). Ultragarso tyrimo metu, kad ultragarso bangos prasiskverbtų pro paviršinius audinius kuo giliau, nuo tiriamos kūno vietos buvo pašalinti plaukus bei naudotas gelis.
Išvardintų tyrimų metu labai svarbu gauti geros kokybės vaizdus, kurie leistų nustatyti tikslią diagnozę. Atliekant šiuos tyrimus buvo užtikrintas geras žirgo fiksavimas, eliminuota žirgo judėjimo galimybė. Išskirtiniais atvejais žirgai buvo seduoti.
Žirgų traumoms gydyti buvo naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, antibiotikai, homeopatiniai vaistai. Uždegimui ir patinimams mažinti buvo naudojami įvairūs tepalai bei terapijų metodai.
23 Tyrimas atliktas prisilaikant 2012-10-03 „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įsakymo“ Nr. XI-2271 ir kitų aktų.
2.1 Statistinė analizė
Duomenys buvo analizuoti naudojant Microsoft Office Excel 2007 programos skaičiuoklę. Apdoroti SPSS statistiniu paketu: neparametriniu Chi-kvadrato (χ 2) kriterijumi, kuris naudojamas hipotezėms apie kintamojo skirstinį populiacijoje tikrinti.
Atliekant statistinę analizę buvo siekiama nustatyti žirgų lyties, amžiaus, traumos lokalizacijos, vietos, kur žirgas patyrė traumą, bei kitų veiksnių įtaką traumos pasireiškimui. Tyrimas laikomas patikimu, kai p<0,05.
24
3.
REZULTATAI
Duomenys rinkti nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. Tiriamuoju laikotarpiu buvo užfiksuoti 6 žirgų traumavosi atvejai varžybų ir/ar treniruočių metu (klinikinis etapas). Jų amžius vyravo nuo 4 iki 14 metų amžiaus. Traumą patyrė ir buvo tirti bei gydyti Lietuvos jojamųjų, Baltijos Hanoverio, Trakėnų veislės žirgai bei šių veislių mišrūnai.
Tuo pačiu metu pagal iš anksto sudarytą anketą (1 priedas) buvo apklausti 82 asmenys, Lietuvoje populiarinantys konkūrinių žirgų sportą (anketinis etapas).
3.1. Tyrimo metu užfiksuoti konkūrinių žirgų traumavimosi atvejai
3.1.1. Ligos istorijosLigos istorija Nr. 1
Gyvūno rūšis, lytis, veislė, amžius, žymės: Kadrilis, arklys, kastratas, mišrūnas, 4 metų amžiaus, raudas.
Diagnozė: giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslės patempimas, uždegimas.
Anamnezė: žirgas ruošiamas konkūrui, poilsio metu laikomas garde. Turi eksterjero trūkumų: ilgos čiurnos, strikuojantis bėgimas dėl kojų sukimosi į išorę. Žirgas traumavosi 2014 gegužės 1d. vykusiose varžybose Šiūpariuose. Žirgas varžybose dalyvavo pirmą kartą, maršruto kliūčių aukštis siekė iki 60 cm. Aikštės gruntą sudarė smėlis ir smulkus žvyras, vietomis buvo klampu. Po pasirodymo pastebėtas stiprus šlubavimas priekine dešine koja. Žirgas net stovėdamas koją laikė sulenkęs per čiurnos sąnarį ir tik kanopos priekiu rėmėsį į žemę. Iškart buvo stengiamasi koją šaldyti po tekančiu šaltu vandeniu.
Savieji tyrimai: sausgyslių tyrimas atliekant palpaciją. Jos metu buvo nustatytas skausmingumas ties giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgysle. Taip pat jaučiamas sausgyslės sukietėjimas arčiau riešo sąnario.
Instrumentiniai tyrimai: praėjus 14 dienų po traumos buvo atliktas rentgeninis tyrimas norint išsiaiškinti ar nėra susidaręs antkaulis, jo neradus buvo nuspręsta daryti ultragarsinį tyrimą, kurio metu buvo pastebėtas giliojo piršto lenkiamojo raumens sausgyslės pažeidimas (tarp sausgyslės skaidulų juoda ertmė).
25 Ligos eiga ir gydymas: ligos pradžioje, ūminio uždegimo metu buvo naudojama šalčio terapija (šaldymas po tekančiu šaltu vandeniu, ledo kompresai) dienos metu, o naktį šilumos terapija (dedami vilnoniai bintai). Į raumenis 2 kartus kas 7 dienas po 10 ml buvo švirkšta Depedin
Veyx (prednizolono acetato 7,5 mg, deksametazono 2,5 mg.) injekcinė suspensija. Išoriškai buvo
naudojamas Lioton 1000 sumaišytas su gentamicinu ir dimeksidu; taip pat kaip šaldantis tepalas buvo naudojamas – Mastisept plus. Užtikrinamas poilsis.
Po 14 dienų kojos tynis buvo atslūgęs, tačiau visiškai neišnykęs, po atliktų rentgeno ir ultragarso tyrimo, kuomet diagnozuotas lėtinis uždegimas, buvo nutarta žirgą išleisti į ganyklas taip pat toliau taikyti šilumos ir šalčio terapijas.
Ligos baigtis: po pusmečio jaučiamas sausgyslės randas, bet arklys nebešlubuoja.
Ligos istorija Nr. 2
Gyvūno rūšis, lytis, veislė, amžius, žymės: Viesulas, arklys, kastratas, Baltijos hanoveris, 12 metų amžiaus, bėras.
Diagnozė: riešo srities bursitas
Anamnezė: treniruotės metu, kuomet buvo šokinėjama per kliūtis, žirgui šuolio metu dešinės kojos pasagoje esantys kapliukai užsikabino už kairės kojos apsaugos. To pasekoje žirgas leisdamasis negalėjo ištiesti kojų, leidosi žemę pirmiausiai siekdamas riešo sąnariais, o po to pilvu. Po incidento kojos buvo šaldomos po šaltu tekančiu vandeniu ir jokių išorinių pažeidimų nebuvo matyti. Sekančią dieną pastebėtas tynis ties žirgo kairės kojos riešo sąnariu.
Savieji tyrimai: apžiūros metu žirgas ramus, palpuojant riešo sąnario sritis neskausminga, bet sutinusi. Tynis kietas ir šiltas. Judant žirgas nerodė jokio šlubavimo.
Ligos eiga ir gydymas: atlikta bursos punkcija, gauta gelsvo, truputį drumsto apie 80 ml. skysčio, jis iš bursos išleistas. Į bursos ertmę sušvirkšta Penicillin G Sodium 1000000 TV, atskiedus 5 ml. tirpalu injekcijoms. Ant kairiojo riešo sąnario srities dėtas spaudžiamasis tvarstis. Į veną sušvirkšta Ainil 100 mg/ml (ketoprofeno 100 mg) injekcinio tirpalo 10 ml 3 dienas iš eilės. Kasdien taikoma šalčio ir šilumos terapija. Užtikrinamas poilsis.
Po 7 dienų bursos punkcija kartota, iš jos išleista apie 50 ml skaidraus gelsvo eksudato ir sušvirkšta Gentayet 40 mg/ml (gentamicino (sulfato) 40 mg) 10 ml. Taip pat dėtas spaudžiamasis tvarstis bei taikoma šilumos - šalčio terapija.
Po 4 dienų, bursos sritis dar buvo šiek tiek ištinusi, tačiau kaudalinėje riešo sąnario dalyje atsivėrė žaizdelė, pro kurią tekėjo pūlingas baltai gelsvas sekretas. Žaizda plauta 0,5 proc. chlorheksidino tirpalu. Nakčiai buvo dedamas tvarstis su alijošiaus šakele ant žaizdos bei į raumenis švirkšta 15 ml PenStrep 3 dienas iš eilės. Po kurių žaizda užsitraukė visiškai ir dingo bursos tynis.
26 Ligos istorija Nr. 3
Gyvūno rūšis, lytis, veislė, amžius, žymės: Astra, arklys, kumelė, Hanoverio, 14 metų amžiaus, tamsiai bėra.
Diagnozė: dvigalvio šlaunies raumens (M. biceps femoris) patempimas.
Anamnezė: kumelė stojosi piestu ir apsivertė, apsivertusi nebegalėjo atsistoti. Iškart buvo kviečiami veterinarijos gydytojai iš Latvijos. Kumelė buvo pakelta ant diržų, pastebėta, kad sunkiai remiasi kaire galine koja.
Savieji tyrimai: atliekant kairės kojos palpaciją jaučiama karšta zona ties dvigalviu šlaunies raumeniu. Rentgeninio tyrimo nebuvo galima atlikti diferencinės diagnostikos tikslais, dėl sunkiai prieinamos vietos tokiam tyrimui, bei esant kumelės apsunkintam vaikščiojimui, jos nebuvo galima nuvežti į veterinarijos kliniką.
Komplikacijos: žymi galinių kojų edema žemiau kulno dėl ilgo stovėjimo.
Ligos eiga ir gydymas: kumelei buvo sušvirkšta Butafenil (Fenilbutazonas 20g/ 100ml) 10 ml i.v. x 5d. iš eilės. Taip pat kumelei visą parą parišti diržai po pilvu, kad negalėtų atsigulti, užtikrinamas poilsis.
Po 5 dienų kumelei skirti homeopatiniai lašai Arnika, naudojant po 5 lašus per dieną taip pat 2 mėnesius kabėjimo ant diržų ramybėje. Po 7 savaičių kumelė sunkiai vaikšto dėl susilpnėjusių raumenų, sunkiau darant posūkį, bet pažeista koja remiasi pilnai.
Ligos baigtis: sveiksta.
Ligos istorija Nr. 4
Gyvūno rūšis, lytis, veislė, amžius, žymės: Pašvaistė, arklys, kumelė, trakėnų veislės, 5 metų amžiaus, bėra.
Diagnozė: kirstinė žaizda ties dešiniosios ausies kaušelio pagrindu.
Anamnezė: varžybų eigoje kumelė buvo palikta priekaboje, skirtoje arklius vežti, pradėjo blaškytis, siautėti. Nutraukusi pavadį apsivertė aukštyn kojomis. Kumelė ištraukta iš priekabos.
Savieji tyrimai: ištraukus kumelę iš priekabos, ji buvo nerami ir blaškėsi. Žirgui nusiraminus, buvo apžiūrėtos žaizdos, į apžiūrą reagavo ramiai. Pastebėtos negilios, lygiais kraštais odos žaizdos ant abiejų galinių kojų, aplink kulno ir čiurnos sąnarius, paviršiniai kairiosios krūtinės sienos odos pažeidimai, ties 13–15 šonkauliais, 6 cm ilgio ir 2,5 cm gylio kirstinė žaizda ties dešiniosios ausies kaušelio pagrindu. Galinių kojų žaizdos silpnai kraujavo, žaizda ties dešiniosios ausies kaušelio pagrindu kraujavo stipriau.
Ligos eiga ir gydymas: Stabdomas kraujavimas - tamponu prispausta žaizda ties dešiniosios ausies kaušelio pagrindu. Seduota - Domosedan Vet 10 mg/ml injekciniu tirpalu, 1,0 ml. i.v. Aplink žaizdą, esančią ties dešiniosios ausies kaušelio pagrindu, nuskusti plaukai, praplauta chlorheksidino
27 tirpalu 0,5 proc., po oda aplink žaizdos kraštus sušvirkšta Lidocaine 5,0 ml. Odos kraštai susiūti dviejomis mazginėmis siūlėmis (PGA 2). Siūlė papurkšta Pederipra. Sušvirkšta antibiotiko
Pen-Strep 20,0 ml i.m. Galinių kojų ir krūtinės srities žaizdos aseptizuotos chlorheksidino tirpalu 0,5
proc., užpurkšta Pederipra. Kulno sąnariai ištepti šaldančiu ir rezorbciją gerinančiu tepalu
Calengel.
Ligos baigtis: Pasveiko
Ligos istorija Nr. 5
Gyvūno rūšis, lytis, veislė, amžius, žymės: Lodestaras, arklys, eržilas, Baltijos hanoveris, 4 metų amžiaus, širmas.
Diagnozė: kaktos odos paviršinė žaizda.
2. pav. Kirstinė žaizda kaktos srityje (nuotrauka autorės)
Anamnezė: treniruotės metu manieže, šokdinamas laisvėje iššoko per priešais esantį langą, galva kliudydamas lango rėmą.
Savieji tyrimai: apžiūrint žirgą, matyti kraujuojanti žaizda kaktos srityje, pažeista oda iki poodžio. Horizontalus įbrėžimas siekė apie 15 cm, gylis apie 1 cm.
Ligos eiga ir gydymas: oda nebuvo siūta. Palikta gyti antrinio sukibimo būdu. Žaizda plauta 0,5 proc. chlorheksidino tirpalu, bei purkšta Pederipra. Žaizda tvarkoma kas 3 dienas.
Ligos baigtis: Pasveiko
Ligos istorija Nr. 6
Gyvūno rūšis, lytis, veislė, amžius, žymės: Babrungas, arklys, kastratas, Lietuvos jojamasis, 4 metų amžiaus, tamsiai bėras.
28 Anamnezė: žirgas nenoriai bėga po balnu, yra apatiškas, kartais atsiranda nežymus šlubavimas. Tačiau vaikomas be balno, ar šokdinamas laisvėje žirgas jaučiasi puikiai, noriai atlieka visas užduotis.
Savieji tyrimai: atliekant apžiūrą, žirgas yra ramus, žvalus. Palpacijos metu nugaroje ties 17– 18 krūtinės slanksteliais pastebėtas šiek tiek skausmingas tynis. Tai vieta, kur baigiasi balnas.
Ligos eiga ir gydymas: į veną sušvirkšta Ainil 100 mg/ml (ketoprofeno 100 mg) injekcinio tirpalo 10 ml 3 dienas iš eilės, trinama Pharma Blue Lotion tepalu, taikomas minimalus krūvis – žingine.
Ligos baigtis: Pasveiko
Išanalizavus 6 konkūrinių žirgų ligos istorijas buvo nustatyta traumavimosi aplinkybių (varžybos / treniruotės) tendencija (3 pav.).
3 pav. Konkūrinių žirgų traumavimosi vieta
Tyrimo imties žirgai buvo nuo 4 iki 14 metų amžiaus. Žirgo amžiaus įtaka traumavimuisi pateikta 4 paveiksle.
29 Analizuodami lyties įtaką traumavimosi dažniui nustatėme, kad varžybų ir treniruočių metu kastratai traumuojasi dažniau nei kumelės ir ar eržilai (5 pav.).
5 pav. Žirgų lyties įtaka traumavimuisi
Nustatėme, kurios žirgo kūno sritys yra traumuojamos dažniausiai (6 pav.).
30
3.2. Apklausos rezultatai
7 ir 8 paveiksluose pateikta informacija apie apklausoje dalyvavusių asmenų užimamas pareigas bei jiems priklausančių nuosavų žirgų skaičių.
7 pav. Apklausoje dalyvavusių asmenų užimamos pareigos
8 pav. Apklausoje dalyvavusių asmenų turimų nuosavų žirgų skaičius
Didžioji dalis apklaustųjų turi nuo 2 iki 5 (32,9 proc.) nuosavus žirgus. Nei vieno nuosavo žirgo neturi 29,3 proc. apklaustųjų, 1 žirgą auginantys asmenys sudaro 20,7 proc., 6–10 žirgų – 7,3 proc. apklaustųjų, 11–20 žirgų - 6,1 proc., o 21 ir daugiau žirgų auginantys asmenys sudarė 3,7 proc.
Bendra informacija, gauta iš raitelių ir trenerių apklausos metu apie žirgų traumavimosi vietą/aplinkybes (varžybose, treniruotėse ir kt.), pateikta 9 paveiksle.
31 Trenerių ir raitelių nuomonė dėl konkūro rungčiai ruošiamų ir joje dalyvaujančių žirgų traumavimosi aplinkybių skiriasi (10 pav.).
10 pav. Vieta, kur žirgas traumuojasi išskiriant raitelių ir trenerių nuomones (p>0.05)
Vertinant žirgo lyties įtaką traumos dažnumui, apklausos rezultatai pateikti 11 paveiksle.
11 pav. Lyties įtaka žirgų traumavimuisi
Remiantis apklausos rezultatais, 52,4 proc. apklaustųjų teigia, kad lytis turi įtakos konkūrinių žirgų traumavimuisi.
Respondentai teigia, jog konkūrinio žirgo amžius daro didelę įtaką traumavimuisi, o didžiausios rizikos grupė yra 4–6 metų amžiaus žirgai (12 pav.). Tokio amžiaus žirgais tik pradedama dirbti, jie nėra patyrę, dažnai nepaklusnūs, kai kurie jų yra baikštūs – tai priežastys, kodėl tokie žirgai traumas patiria dažniausiai.
32
12 pav. Amžiaus įtaka žirgų traumavimuisi
Apklausos metu, buvo prašoma sužymėti dažniausiai traumuojamas kūno sritis. Buvo vertinama nuo 1 (dažniausiai) iki 6 (rečiausiai). Rezultatai pateikti 13 paveiksle.
13 pav. Dažniausiai traumuojamos žirgo kūno sritys
Dauguma respondentų išreiškė vieningą nuomonę apie tai, kurie asmenys turi didžiausią įtaką žirgo traumavimuisi (14 pav.).
33
14 pav. Su žirgu kontaktuojančių asmenų įtaka traumavimuisi
Buvo išskirtos raitelių ir trenerių nuomonės, siekiant įvertinti žirgo traumavimosi priklausomybę nuo žmogaus pareigų (15 pav.).
15 pav. Raitelių ir trenerių nuomonė dėl asmens įtakos žirgo traumavimuisi (p>0.05)
Vertindami sezono, fizinio parengimo bei konkūrų aikštės paruošimo įtaką žirgo traumavimuisi, respondentų nuomonė kai kur išsiskyrė, kai kur sutapo (16 pav.).
34
