VISAVERČIŲ KOMBINUOTŲJŲ PAŠARŲ KIAULĖMS GAMYBA, KOKYBĖS KONTROLĖ IR PANAUDOJIMAS

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

Robertas Stravinskas

VISAVERČIŲ KOMBINUOTŲJŲ PAŠARŲ KIAULĖMS GAMYBA, KOKYBĖS KONTROLĖ IR PANAUDOJIMAS

Magistro darbas

Darbo vadovė:

asist. Ona Vaičiulaitienė

Kaunas – 2007

Magistro darbas atliktas 2005 – 2007 metais Lietuvos veterinarijos akademijoje, Gyvūnų mitybos katedroje.

Mokslinis tiriamasis darbas buvo atliktas 2006 m. 05 11 – 09 04 V.

Gabinaičio ūkyje (Kauno raj.)

Magistro darbą paruošė: Robertas Stravinskas

Magistro darbo vadovė: asist. Ona Vaičiulaitienė ———————

(Gyvūnų mitybos katedra)

Recenzentas:

TURINYS

ĮVADAS...4

1. LITERATŪROS APŽVALGA...6

1.1. Kombinuotųjų pašarų pramonės Lietuvoje ir ES ...6

vystymosi raida ir būklė ...6

1.2. Kombinuotųjų pašarų reikšmė, jų charakteristika ...8

1.3. Žaliavos kombinuotųjų pašarų gamybai ...9

1.3. Visaverčių kombinuotųjų pašarų receptų sudarymo principai...10

1.3.1. Kiaulių kombinuotųjų pašarų receptai...11

1.4. Kombinuotųjų pašarų kokybės kontrolė ...12

1.4.1. Produkcijos kontrolės procedūra ...14

1.5. Kiaulių virškinimo trakto ypatumai...16

1.6. Literatūros apibendrinimas ...18

2. DARBO METODIKA ...19

2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos ...19

3. TYRIMO REZULTATAI...22

3.1. Kiaulių šėrimas ir augimo sparta...22

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ...27

ZUSAMMENFASSUNG...29

PADĖKA ...30

LITERATŪROS SĄRAŠAS...31

PRIEDAI ...34

ĮVADAS

Svarbiausias Lietuvos žemės ūkio uždavinys - augalinių ir gyvulinių produktų gamybos intensyvinimas. Intensyviai gyvulinių produktų gamybai reikalingi pilnaverčiai pašarai, kurie turi būti racionaliai naudojami [Mikulionienė, Tamulytė, 2004].

Didžiąją pašarų atsargų dalį gyvulininkystėje sudaro augalinės kilmės pašarai. Gyvulinės ir mikrobiologinės kilmės pašarai naudojami kaip papildai pilnaverčiams racionams sudaryti [Leikus, Jankauskas, 1999].

Pašarai turi būti vertinami organoleptiškai, pagal ėdamumą, maisto medžiagų kiekį juose, pagal tai kokią jie įtaką daro organizme vykstantiems fiziologiniams procesams, taip pat gyvulinės produkcijos kokybę.

Gyvūninių maisto produktų kokybę ir konkurencingumą daugiausiai lemia pašarai, o pastarųjų vertę - gera gamybos praktika, gamybos technologijos, patalpų, veterinarinių ir higienos normų, pašarų kokybės, deklaruojamų rodiklių bei privalomųjų saugos reikalavimų laikymasis [Dovydaitis, 1992; Juškienė, Razmaitė, ir kt. 2003; Juraitis, Kulpys, 2003].

Sėkmingas pašarų ūkio vystymas galimas tik teisiškai reglamentavus gamybai, laikymui, gabenimui, naudojimui ir prekybai bei pašarinių žaliavų, kombinuotųjų pašarų, pašarų priedų bei premiksų atitikčiai ir saugai keliamus reikalavimus. Europos Sąjungoje pašarų saugumui skiriamas didelis dėmesys [Arbatauskienė, Sederevičius, ir kt., 2004]. Tam tikslui parengta daugiau kaip 70 pagrindinių reglamentų, direktyvų bei sprendimų ir kelios dešimtys jų papildymų. Nuolat prižiūrima ir kontroliuojama, kaip įgyvendinami ir vykdomi teisės nuostatai [Arbatauskienė, 2002].

Siekiant padidinti gyvulių produktyvumą, pagerinti gyvulininkystės produktų kokybę bei mažinti produkcijos savikainą, reikalingos naujos, efektyvesnės auginimo technologijos [Miceikienė, 2000].

Pasaulinės mėsos rinkos struktūroje kiauliena sudaro 35 - 38 proc., tuo tarpu jautiena ir paukštiena - po 25 proc. 2004 m. šalyje buvo realizuota, skaičiuojant gyvuoju svoriu, 136,3 tūkst. tonų, kiaulienos, tai sudarė 45 proc. viso realizuoto gyvulių ir paukščių mėsos kiekio, o skaičiuojant skerdena (113,3 tūkst.t.), kiauliena sudarė 51,2 proc. [Genienė, Čiulevičienė, 2004]

Vidutiniškai, skaičiuojant skerdena, šalies gyventojui buvo pagaminta po 27,1 kg kiaulienos [Jančienė, 2005].

Šiuolaikinė kiaulininkystės industrija sugeba pasiūlyti vartotojui aukštos kokybės kiaulieną, pasižyminčią neriebia raumeninga ir sultinga mėsa, kurios maisto medžiagos gerai pasisavinamos. Kiauliena labai mėgstama Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje

Kiaulių penėjimo trukmė, kiaulienos kokybė ir savikaina labai priklauso nuo racionų sudėties, pašarų kokybės bei įvairių papildų (biologiškai aktyvių medžiagų ir kt.), gerinančių jų pasisavinimą organizme [Čižinauskas, 1998; Mikelėnas, Mikelėnas, 2000; Juknevičius, 2002;

Juknevičius, Žilinskienė, 2004]. Anot autorių energinė ir baltymų reikšmė kiaulėms patenkinama į racionus pridėjus ankštinių [Leikus, Jankauskas, 1999; Leikus, Triukas, 1998]

bei varpinių javų grūdų.

Tik šeriant gyvūnus pilnaverčiais kombinuotaisiais pašarais, pilnai išnaudojamas jų genetinis potencialas produkcijos gamybai [Jeroch, Flachowsky, 1993; Drochneris, Mikulionienė, Kulpys, 2000]. Gyvūnai tuomet gauna visas reikalingas maisto medžiagas tinkamomis proporcijomis ir atitinkamu jų gyvenimo laikotarpiu. Todėl kombinuotųjų pašarų gamyba pasaulyje ir Lietuvoje labai plėtojama. Šiuo metu tai geriausiais būdas pasiekti gerų rezultatų [Juknevičius, 2002].

Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 2006 metų sausio 1 dienai buvo 1114,7 tūkst. kiaulių [ http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1235 ] Prieiga per internetą 2006 12 30.

Kiaulių augintojams šiuo metu svarbiausia užauginti bekoną, sunaudojant kuo mažiau pašarų, gauti gerus priesvorius ir vartotojams pateikti geros kokybės mėsą [Klimas, Klimienė, 2001].

Norint pasiekti gerų rezultatų patartina naudoti visaverčius kombinuotuosius pašarus praturtintus įvairiais fermentais, mineraliniais - vitamininiais priedais ir kt.

produktais [Bengmark, 2000; Barton – Garde, 2001].

Todėl mūsų atlikto tiriamojo darbo tikslas buvo, įvertinti kokią įtaką augimo spartai turi penimų kiaulių skirtinga raciono struktūra ir vertė.

Darbui atlikti kėlėme šiuos uždavinius:

9 įvertinti penimų kiaulių augimo spartą, naudojant skirtingą raciono struktūrą;

9 įvertinti pašarų sąnaudas kg, 1 kg priesvorio priaugti;

9 paskaičiuoti ekonominį efektyvumą .

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Kombinuotųjų pašarų pramonės Lietuvoje ir ES vystimosi raida ir būklė

Javų auginimas – viena iš svarbiausių žemės ūkio šakų. Nuo jų priklauso apsirūpinimas pagrindiniais maisto produktais, taip pat gamybai naudojamais grūdais. Lietuva turi palankias sąlygas javų ūkio plėtrai: tinkamą žemę, palankų klimatą, javų auginimo tradicijas ir patirtį, gamybinį potencialą [Leikus, Triukas, ir kt., 1998].

1996 – 1998 m. vidaus rinkos poreikiai buvo patenkinti, perteklius eksportuotas.

Daugiausiai išvežta kviečių, nuo 1998 m. eksportuojami ir rugiai. 1999 m. palyginti su 1994 m., grūdų eksportas padidėjo net 2,6 karto, daugiausia – į Rusiją ir Baltarusiją. Tačiau eksportas buvo nuostolingas, nes grūdai buvo parduodami nestabiliose Rytų rinkose, taikant vis didesnes eksporto subsidijas.

Lietuva pajėgi apsirūpinti savos gamybos grūdais ir jų produktais, tačiau visada bus importuojami tie grūdai ir jų produktai, kurių negalima užsiauginti šalyje - kukurūzai, ryžiai, sojos [Sabaliauskienė, 2001].

Didėjant konkurencijai grūdų rinkose, kviečių auginimo regionas sumažės. Rugių plotai su kviečiais, bus plačiau pasiskirstę per visą respubliką, nes jų derlingumų svyravimai yra mažesni nei kviečių. Didėjant pašarinių grūdų poreikiui, jie bus auginami visoje šalies teritorijoje, bet daugiausia koncentruosis Vidurio ir Vakarų Lietuvoje. Mažiau paplitę kvietrugiai ir ateityje bus auginami našesnių žemių vietovėse [Bartkevičiūtė, 2000].

Gyvūninių maisto produktų kokybė ir paklausa labai priklauso nuo pašarų, o šių kokybė – nuo privalomųjų pašarų saugos reikalavimų.

Lietuvoje pašarų teisinė sistema, atitinkanti Europos Sąjungos reikalavimus, pradėta rengti 1997 m., 2000 m. pirmą kartą Lietuvoje priimtas Pašarų įstatymas, kuris reglamentuoja prekinių pašarų gamybos, laikymo, gabenimo, naudojimosi, prekybos ir kokybės kontrolės teisines nuostatas [Baranauskas, 1992].

Pasaulinė pašarų gamyba 2005 m. - 615 mln. t., tai šiek tiek daugiau nei 2004 m. ir dvigubai daugiau, nei buvo pagaminama prieš 30 metų. Europos kombinuotųjų pašarų gamyba sudaro ¼ visos pasaulinės gamybos. Šiaurės Amerikoje pagrindinė kombinuotųjų pašarų gamintoja - JAV (146 mln. t.), jos produkcija sudaro dar ketvirtadalį pasaulinės gamybos.

1 pav. Pasaulinė kombinuotųjų pašarų gamyba

Trečioje ir ketvirtoje vietoje Kinija ir Brazilija, nors šių šalių kombinuotųjų pašarų gamyba kur kas mažesnė, tačiau Kinijoje per metus ji padidėjo 5proc., Brazilijoje - 10 proc.

[http://www.vic.lt/ris/index.php?id=7042&action=more: Prieiga per internetą 2007 01 04].

Pašarinių žaliavų, kombinuotųjų pašarų, priedų ir premiksų kokybės ir saugos rodikliams įvertinti žemės ūkio ministro įsakymais patvirtinti tyrimo metodai, atitinkantys ES direktyvų reikalavimus. Tad Lietuvoje pašarų ir jų priedų kokybės įvertinimas nesiskiria nuo taikomo Europoje, sumažėjo problemų dėl pašarų kokybės tiekiant į užsienio rinkas [Arbatauskienė, Sederevičius, ir kt., 2004]

Importuojamai pašarų produkcijai skiriamas didžiausias dėmesys. Visa įvežama produkcija tiriama, įvertinamas jos užterštumas.

Genetiškai modifikuotas pašarines žaliavas ar pašarų priedus bei premiksus galima įvežti tik gavus Aplinkos ministerijos leidimą.

Ne mažesni reikalavimai ir pašarų gamybos įmonėms, prekiautojams pašarais bei stambiems pirkėjams. Kontrolės institucijos juos nuolat tikrina. Visi šie reikalavimai yra privalomi stambiems pašarų gamintojams, tiekėjams ir pirkėjams, o smulkiems pirkėjams reikėtų įsisąmoninti - tik laikant sveikus gyvulius ir paukščius bei gaminant kokybiškus pašarus nešlubuos žmonių sveikata [Sabaliauskienė, 2001].

1.2. Kombinuotųjų pašarų reikšmė, jų charakteristika

Viena iš gamybos kaštų mažinimo galimybių ūkiuose - racionalus grūdų naudojimas gyvulininkystėje. Gyvulininkystėje grūdų sunaudojama apie 70 proc. viso jų kiekio, pašarų balanse jie sudaro iki 40 proc. raciono maistingumo. Remiantis daugelio autorių duomenimis [Juknevičius, Žilinskienė, 2002; Juraitis, Kulpys, 2003; Juknevičius, 2002]

galima teigti, jog grūdai labai svarbūs gyvulininkystėje. Jų naudojimo efektyvumas priklauso nuo ruošimo technologijos ir nuo baltymų balanso.

Nustatyta, kad varpinių grūdai arba jų mišinys maistiniu požiūriu nėra visaverčiai dėl dviejų svarbių mitybos trūkumų: nepakankamo proteinų kiekio ir nepakeičiamų amino rūgščių pusiausvyros stokos. Be to, šeriant gyvulius vien varpinių grūdų mišiniu, neįsisavinama apie 25-30 proc. kai kurių maisto medžiagų. Racionaliai naudoti grūdus galima kombinuotuosiuose pašaruose [Juknevičius, Žilinskienė, 2002].

Kombinuotieji pašarai - tai įvairių komponentų mišinys, kurių proporcijos bei maistinės charakteristikos nustatytos moksliškai, atsižvelgus į gyvulio organizmo fiziologinius poreikius bei produktyvumą [Juraitis, Kulpys, 2003].

Kai gyvuliai šeriami subalansuotais pašarais, jų sąnaudos sumažėja daugiau kaip 30 proc., sutrumpėja penėjimo laikas, gerėja gyvulių sveikata, reprodukcija. Pastaraisiais metais gaminant kombinuotuosius pašarus sunaudojama tik 30 proc. gyvulininkystėje reikalingų grūdų kiekio. Kasmet apie 1,5 – 2 mln., tonų grūdų sušeriami nesubalansavus mitybos [Mikelėnas, 2002].

Kaip teigia daugelis autorių, labai svarbu, kad kiekvienos rūšies kombinuotieji pašarai būtų naudojami pagal paskirtį, duodami tiems gyvuliams ir paukščiams, kuriems jie pagaminti [Čičiulka, 1998; Kareckas, 1990; Juknevičius, Žilinskienė, 2002; Bartkevičiūtė ir kt., 2003].

Kombinuotieji pašarai apibūdinami pagal maistinę vertę, paskirtį, specifines savybes. Jie skirstomi į tokias grupes:

9 visaverčiai pašarai;

9 pašarų papildai (baltyminiai vitamininiai, baltyminiai vitamininiai mineraliniai, melasos, mineraliniai, pieno pakaitalai ir kt.);

9 konkretiems mitybos tikslams skirti pašarai (pvz., dietiniai ir kt.);

9 vaistiniai pašarai.

Visaverčiai pašarai - suderinti pašarų mišiniai, atitinkantys ūkinės paskirties gyvūnų paros davinį.

Pašarų papildai – pašarų mišiniai, turintys didelį kai kurių medžiagų kiekį ir, derinant juos su kitais pašarais, naudojami gyvūnų paros daviniui papildyti.

Pašarai skirti konkretiems šėrimo tikslams – kombinuotieji pašarai, pritaikyti specifiniam šėrimui, kitokios sudėties ar apdorojimo nei paprasti pašarai, produktai ir vaistiniai pašarai.

Vaistiniai pašarai – vaistinio premikso ir pašaro mišinys, skirtas sergantiems gyvūnams gydyti ir profilaktiškai [LR pašarų įstatymas, 2000].

Visaverčiuose kombinuotuose pašaruose yra reikiamas kiekis ir santykis visų būtinų maisto medžiagų, kurios reikalingos gyvulių fiziologinėms funkcijoms palaikyti ir produkcijai gauti.

Šiais kombinuotaisiais pašarais šeriamiems gyvuliams nereikia kitų pašarų. Jais dažniausiai šeriamos kiaulės stambiose fermose [Barthaus, 1994; Dovydaitis, 1998, ].

Pašarų papildai skirti naudoti pagrindiniame racione trūkstant maisto medžiagų. Juose maisto medžiagų būna maždaug 10 – 20 proc. daugiau ne visaverčiuose kombinuotuosiuose pašaruose.

Jie naudojami ūkiuose šeriant gyvulius namų gamybos pašarais [Kulpys, Jatkauskas, Švedaitė, 2002].

1.3. Žaliavos kombinuotųjų pašarų gamybai

Gyvuliams šerti auginami varpinių ir ankštinių javų grūdai, palyginti su kitais augaliniais pašarais, jų svorio vienete yra didesnė apykaitos energijos ir maisto medžiagų koncentracija, todėl pašariniai grūdai dažniausiai panaudojami gyvulių racionams pagal energiją, proteinus ar kitas medžiagas subalansuoti.

Varpinių javų grūduose negausu proteinų bei nepakeičiamųjų amino rūgščių ( lizino, metionino). Jose vyrauja krakmolas – svarbi energinė medžiaga gyvulio organizmui [Leikus, Triukas, ir kt., 1998].

Į grūdų sudėtį įeina įvairios organinės medžiagos - baltymai, angliavandeniai, riebalai, vitaminai, pigmentai, fermentai ir kitos medžiagos, taip pat neorganinės medžiagos - vanduo, mineralinės medžiagos. Palyginti su kitais žemės ūkio produktais, grūdai turi gana daug maisto medžiagų, todėl yra svarbi žaliava maisto ir grūdų pramonei [Dovydaitis, 1998].

Grūdų cheminė sudėtis keičiasi javams bręstant. Pieninės brandos grūduose būna daug vandens ir mažai sausųjų medžiagų, iš kurių didesniąją dalį sudaro tirpios sausosios medžiagos. Grūdams bręstant, vandens mažėja, sausųjų medžiagų daugėja [Schweiz, Kupke und andr. 2003].

Grūdai pagal svarbiausias sudėtines medžiagas ( krakmolą, baltymus ir riebalus) skirstomi į tris grupes :

9 krakmolingi grūdai. Jų sudėtyje yra 55 – 78 proc. krakmolo (sausosios masės, apie 13 proc.

baltymų ir 2 – 5 proc. riebalų. Tai varpiniai javai: kviečiai, rugiai, miežiai ir kt.

9 baltymingi grūdai. Jų sudėtyje yra 25 – 35 proc. baltymų, 20 – 55 proc. krakmolo ir 1 – 2 proc. riebalų. Tai ankštiniai javai.

9 riebalingi grūdai. Jų sudėtyje yra 20 – 50 proc. riebalų, 20 – 25 proc. angliavandenių ir 20 – 35 proc. baltymų. Tai aliejiniai augalai: saulėgrąžos, sojos ir kt. [Kuzmienė, Pažarauskienė, ir kt., 1999].

Ankštinių javų grūduose daug proteinų su beveik optimaliu amino rūgščių kiekiu ir santykiu, tačiau juose mažiau krakmolo, riebalų. Savų ankštinių javų grūdų platesnis auginimas padėtų racionaliau spręsti baltymų problemą gyvulininkystėje, įgalintų sumažinti baltymingų pašarų importą [Juknevičius, Žilinskienė, 2002].

Išvedamos naujos, baltymingesnės varpinių veislės, turinčios daugiau ne tik baltymų, bet ir lizino bei kitų amino rūgščių. Taip gerėja grūdų kokybė, pasikeičia baltymuose esančių amino rūgščių sudėtis [Dovydaitis, 1998].

Galvijams ir kiaulėms javų grūdai šeriami sumalti. Malimo stambumas priklauso nuo to, kokiai gyvulių grupei miltai bus skiriami. Labai smulkiai sumalti grūdai dulka, su vandeniu sudaro lipnią, nenoriai gyvulių ėdamą masę. Kiaulėms grūdai malami 0,5 – 1,0 mm dalelėmis.

Rupiai sumalus grūdus kiaulės blogiau virškina.

Kaip kombinuotųjų pašarų žaliavos į kiaulių racionus gali būti miežiai, kviečiai, rugiai, žirniai, pupos, kukurūzai bei kt. medžiagos [Bartkevičiūtė, 2003].

1.3. Visaverčių kombinuotųjų pašarų receptų sudarymo principai

Kombinuotųjų pašarų maistingumas skaičiuojamas pagal apykaitos energiją, virškinamųjų proteinų ir ląstelienos, o mineralinė sudėtis – pagal kalcio, natrio ir fosforo kiekį juose. Skaičiavimui duomenys imami iš žaliavų maistingumo ir mineralinės sudėties lentelių [Januškevičius, Vaičiulaitienė, 2004].

Planiniai ir operatyviniai kombinuotųjų pašarų receptai, jų kainos, bendrosios ir realizuojamosios produkcijos kiekis, įvairūs ekonominiai ir kokybiniai rodikliai, žaliavų reikmė kombinatams, gamybos apimtis įmonėms ir suvestinė respublikoje planuojamai kombinuotųjų pašarų gamybai apskaičiuojama specialiomis kompiuterinėmis programomis. Iš turimų žaliavų apskaičiuojamas kombinuotųjų pašarų gamybos asortimentas [Kareckas, 1990].

Labai svarbu, kad kiekvienos rūšies kombinuotieji pašarai būtų naudojami pagal paskirtį, šeriami tik tiems gyvuliams ir paukščiams, kuriems jie yra pagaminti. Nesilaikant šių reikalavimų, gyvulius galima susargdinti [Kulpys, Jatkauskas, Švedaitė, 2002].

Kiekvienas kombinuotųjų pašarų receptas žymimas dviem skaičiais, atskirtais brūkšniu: pirmas skaičius rodo gyvulių rūšį ir grupę, antras – tai gyvulių grupei skirtų kombinuotųjų pašarų recepto eilės numerį [Barthaus, 1994].

1.3.1. Kiaulių kombinuotųjų pašarų receptai

Jeigu kiaulės gauna separuoto pieno, tai visoms jų grupėms geriausia gaminti vienodą kombinuotąjį pašarą, kurio 10 MJ AE pašaro kiekyje būtų apie 95 – 100 g virškinamųjų proteinų. Toks pašaras gaunamas į miežinius miltus įmaišius apie 16 proc. kiaulėms skirto BVM papildo. Norint tinkamai šerti penimas kiaules ir sukergtas paršavedės, pakanka vien tokio pašaro be pieno [Ginkevičius, Leikus ir kt., 1996, Jatkauskas, Vrotniakienė, ir kt., 2002].

Nujunkytiems paršams, sveriantiems iki 50 kg, per parą reikėtų duoti dar po 1 kg, o žindamoms paršavedėms po 2 – 3 kg separuoto pieno. Paršeliams žindukliams reikia skirti visą pieno normą [Trakimas, Čekanavičienė, 2003].

Visoms kiaulių grupėms duodant vienodą kombinuotąjį pašarą, paršavedėms, kuiliams ir pakaitiniam prieaugliui rekomenduotina papildomai į jovalą įmaišyti žolės miltų, morkų, mišraus siloso arba žolės.

Jei kiaulėms pieno galima skirti visai mažai, tai paršeliams iki 2 mėn.

rekomenduotina duoti visą jo normą, o 2 – 3 mėn. paršeliams tik po 0,5 – 0,7 kg per dieną.

Kitoms kiaulių grupėms pieno duoti nebūtina [Kulpys J., 2000].

Kiaulėms kombinuotuosius pašaras patartina gaminti pagal keturis receptus:

1) sukergtoms paršavedėms ir vyresniam kaip 7 mėn. pakaitiniam prieaugliui;

2) žindamoms paršavedėms, kuiliams ir 4 – 7 mėn. pakaitiniam prieaugliui;

3) paršeliams iki 4 mėn.

4) vyresniems kaip 4 mėn. penimiems paršams.

Kombinuotųjų pašarų sudėtinių dalių kiekį galima apskaičiuoti remiantis 1 lentelėje pateiktais zootechniniais reikalavimais. Gyvulius galima šerti vien tik kombinuotaisiais pašarais arba papildomai duoti šakniavaisių, morkų, mišraus siloso ar bulvių. Šių priedų racione gali būti: penimiems paršams - iki 15proc., paršavedėms, kuiliams ir pakaitiniam prieaugliui iki 10 proc., paršeliams nuo 2 iki 4mėn. amžiaus iki 5 proc. raciono maistingumo [Ginkevičius, Leikus ir kt., 1996].

1 lentelė. Kiaulių kombinuotųjų pašarų didžiausios kai kurių vietinių pašarų normos procentais

Pašaro

pavadinimas Paršeliams

žindukliams Nujunkytiems

paršams Penimoms

kiaulėms Pakaitiniam

prieaugliui Paršavedėms, kuiliams

Miežiai 50 70 80 90 90

Lukštenti

miežiai 80 40 - - -

Kvietrugiai 20 30 40 40 30

Rugiai 15 20 30 30 30

Kviečiai 70 70 70 60 50

Avižos 30 40 40 60 60

Žirniai 10 15 30 30 15

Saldieji

lubinai - 10 15* - 20** 30 15

Vikiai - - 5 - -

Pašarinės

pupos 10 15 25 25 15

Pastabos: * -pirmą penėjimo pusę (iki 60 kg svorio);

** - antrą penėjimo pusę (daugiau kaip 60 kg svorio);

Kombinuotųjų pašarų rekomenduojami receptai kiaulėms, prisegti prieduose Nr. 4 – 5.

Pirmojo penėjimo laikotarpiu kiaulėms reikėtų duoti geresnės kokybės visaverčius kombinuotuosius lyginant su antrojo penėjimo periodu. Tik tinkamas pašarų įvedimas jaunikliams, duos gerus rezultatus ir penėjimo pabaigoje.

Kiaulių virškinimo traktas, kaip ir visų žemės ūkio gyvulių, yra savitas, tad labai svarbus šėrimo momentas, yra tinkamas pašarų subalansavimas. Tik tinkamas pašarų parinkimas, gali užtikrinti jų sąnaudų sumažėjimą daugiau kaip 30 proc., Be to, sutrumpėja penėjimo laikas, gerėja gyvulių sveikata, reprodukcija [Juraitis, Kulpys, 2003].

1.4. Kombinuotųjų pašarų kokybės kontrolė

Šiuolaikiniai vartotojai nori būti užtikrinti, kad maisto produktai, kuriuos jie perka ir valgo, būtų ne tik skanūs ir maistingi, bet ir nekeltų pavojaus jų sveikatai. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių, ar gyvūninė produkcija (pienas, mėsa, kiaušiniai ir kt.) ir iš jų pagaminti maisto produktai bus saugūs, yra pašarų kokybė [ŽŪM informacija, 2003].

Pašaro kokybę apibūdina keli požymiai. Mitybinę vertę nulemia jame esantis energijos, baltymų ir kitų maisto medžiagų kiekis, mineralinių elementų (makro- ir mikroelementų), amino, riebalų rūgščių, vitaminų, fermentų kiekis ir jų aktyvumas bei skoninės savybės.

Higieninę pašaro kokybę, t. y. ar jis nekenkia gyvūnų sveikatai ir neblogina produkcijos kokybės, nurodo tai, ar pašare yra greitai gendančių, uždraustų naudoti medžiagų, mikrobų, toksinų [Adomaitytė, Arbatauskienė, 2001].

Pašaro kokybę apibūdina ir jo techninės savybės: homogeniškumas, separavimosi savybės, dulkėtumas (kombinuotųjų pašarų, premiksų, baltyminių priedų ir pan.), stabilumas (atsparumas aplinkos poveikiui). Taip pat kokybinės charakteristikos dalis yra sušerto pašaro poveikis aplinkai. Apibendrinant galima teigti, kad pašaro kokybė apibrėžiama trimis rodikliais: pašaro mitybine verte, fizinėmis savybėmis ir higienos kokybe (pašaro saugumas) [Jatkauskas, 2005; Arbatauskienė, Kulpys, 2000].

Pašarų kokybės valstybinę kontrolę administruoja vykdo ŽŪM. Ji atsakinga už teisės aktų, susijusių su pašarais, rengimą ir įgyvendinimą. Teisės aktai įgyvendinami per pavaldžias organizacijas, pašarus kontroliuojančias institucijas bei visuomenines organizacijas. ŽŪM administruoja ir 48 INFRATEC prietaisų, kuriais greituoju metodu nustatomi grūdų ir kombinuotųjų pašarų atitikties rodikliai, tinklą. INFRATEC prietaisai yra išnuomoti ūkio subjektams, superkantiems grūdus ir gaminantiems kombinuotuosius pašarus. Prietaisų kokybės rodiklių tikslumą nuolat tikrina Valstybinė sėklų ir grūdų tarnyba prie ŽŪM. Šiais prietaisais grūduose ir kombinuotuosiuose pašaruose nustatomas drėgnis, baltymingumas, ląsteliena, cukrus, krakmolas ir kt. [Valstybės žinios. Nr. 66-1995, 2000].

Vyriausybės nutarimu VMVT pavesta vykdyti pašarų kokybės valstybinę kontrolę ir užtikrinti, kad į Lietuvą įvežami ir šalyje gaminami gyvūnų mitybos produktai – pašarinės žaliavos, kombinuotieji pašarai, pašarų priedai ir premiksai – būtų saugūs ir kokybiški [Arbatauskienė, 2002].

Geros pašarinės vertės kombinuotuosius pašarus galima paruošti tik tada, jei jie gaminami iš kokybiškų pašarų. Išlikti rinkoje ir plėsti gamybą gali tik tos įmonės, kurių produkcija atitinka privalomuosius kokybės rodiklius.

Įmonėse pastoviai turi būti atliekama gamybos kokybės kontrolė pagal tokius principus:

9 kombinuotiesiems pašarams gaminti naudotinos tik kokybės kontrolės patikrintos žaliavos.

9 kombinuotieji pašarai parduotini pirkėjui tik gavus leidimą iš kokybės kontrolės tarnybos, kad pagaminta produkcija atitinka kokybės rodiklių reikalavimus.

9 parduodant produkciją pirkėjui būtina paimti kontrolinį mėginį [Juraitis V., Kulpys J., 2003].

Jei gamintojas neturi laboratorijos, gautų žaliavų siuntos ir gatavos produkcijos partijos kokybė tikrintinos pagal techninius bei cheminius rodiklius, o mikologinius bei mikotoksikologinius tyrimus galima atlikti valstybinėje veterinarijos tarnybos laboratorijoje [Arbatauskienė, Kulpys, 1998].

Kombinuotųjų pašarų kokybės rodikliai nustatomi pagal technines sąlygas ir kitus normatyvus:

9 kombinuotieji pašarai galvijams - TS2173891-001-93;

9 kombinuotieji pašarai kiaulėms - TS173891-004-93;

9 kombinuotieji pašarai paukščiams - TS173891-002-93.

Kombinuotųjų pašarų vertinimo kokybės rodikliai:

1. Juslinis vertinimas (spalva, kvapas, skonis);

2. Metalo priemaišų nustatymas (leistina ne daugiau kaip 8-30 mg/kg);

3. Smėlio priemaišų nustatymas (neturi būti daugiau kaip 0,2-0,7%);

4. Sveikų grūdų nustatymas (ne daugiau kaip 0,3-1,0%) [Arbatauskienė, Kulpys, 2000].

Apykaitos energijos, žaliųjų proteinų, žaliosios ląstelienos bei mineralinių medžiagų koncentracijos rodikliai ruošiant kombinuotuosius pašarus įvairių gamybinių grupių žemės ūkio gyvūnams, nurodyti privalomuosiuose kokybės reikalavimuose (priedas Nr.2 - 3) [Juraitis, Kulpys, 2003].

1.4.1. Produkcijos kontrolės procedūra

Kombinuotuosius pašarus galima gaminti naudojant tik kokybiškas, neužterštas mikrobiologiškai, nuodingomis ir kenksmingomis medžiagomis, sunkiaisiais metalais bei kitomis priemaišomis žaliavas. Jų tinkamumas nurodytas tam tikruose dokumentuose, be to, galima atlikti žaliavų patikrinimą.

Produkcijos importuojamųjų žaliavų kokybės dokumentai:

9 Kokybės sertifikatas, 9 Veterinarinis sertifikatas, 9 Fitosanitarinis sertifikatas, 9 Kilmės sertifikatas.

Vietinėms augalinėms žaliavoms būtinas:

9 Kokybės sertifikatas

Vietinėms gyvūninėms žaliavoms būtinas:

Kokybės sertifikatai segami į bylas: „Augalinių žaliavų kokybės sertifikatai“,

„Gyvulinių žaliavų veterinariniai sertifikatai“, „Premiksų veterinariniai sertifikatai“.

Veterinariniai ir kilmės sertifikatai segami į bylas: „Gyvulinių žaliavų veterinariniai sertifikatai“, „Premiksų veterinariniai sertifikatai“.

Bylos saugomos kokybės kontrolės tarnyboje 1 metus, po to perduodamos į archyvą.

Žaliavos, grūdai iškraunami sandėliavimo vietose. Iškraunant imami vidutiniai mėginiai kokybei nustatyti. Mėginius būtina imti pagal „Kokybės kontrolės tarnybos žaliavų ir technologinės kontrolės instrukciją“ ir surašyti mėginių paėmimo aktą.

Žaliavų, grūdų indentifikavimas atliekamas pagal „Kokybės kontrolės tarnybos žaliavų ir technologinės kontrolės instrukciją“. Gauti duomenys registruojami „Gautų žaliavų žurnale“, surašomas „Žaliavos kokybės nustatymo aktas“. Kai kuriuose laboratorijose atliktų tyrimų protokolai segami į bylą“ Laboratoriniai tyrimai“.

Netinkamos kokybės žaliavos sandėliuojamos atskirai, informuojamos kitos tarnybos, surašomas aktas, kuriame nurodomas sprendimas.

Atitinkamai apdorojus kokybės neatitikusias žaliavas, atliekama galutinė jų kontrolė pagal

„Kokybės kontrolės tarnybos žaliavų ir technologinės kontrolės instrukciją“. Kontrolės duomenys surašomi „Žaliavos kokybės nustatymo akte“. Duomenys apie grūdų valymą, džiovinimą turi būti surašyti „Valymo, džiovinimo žurnale“, „Nenaudingų atliekų žurnale“ ir nenaudingų atliekų nurašymo aktuose [Arbatauskienė, 2002].

Gaminamų kombinuotųjų pašarų kontrolė turi būti atliekama pagal rizikos veiksnių analizės ir svarbių valdymo taškų sistemą (RVASVT). Tai nauja, šiuolaikinė, kompleksinė produkcijos saugumo užtikrinimo sistema [Juraitis, Kulpys, 2003]

1.5. Kiaulių virškinimo trakto ypatumai

Kiaulių virškinimo traktas sudarytas iš 5 pagrindimų dalių: burna, stemplė, skrandis, plonosios ir storosios žarnos. Virškinimas pirmiausia prasideda burnoje, veikiant seilių fermentams. Kiaulės pašarą paima liežuviu arba kapliais, o vertina jautria knysle. Kiaulės ėsdamos skystą pašarą čepsi, nes jų burnos kampai gana toli nuo snukio galo ir ėdant būna atdari. Kiaulės kramto mažai ir nerūpestingai, todėl stambius pašarus - šakniavaisius, grūdus - prieš šeriant reikia susmulkinti [Burža, Žentelytė, 1983].

Kiaulių seilių sekrecija yra periodinė - seilės sekretuojamos tik ėdant. Kiaulės per parą išskiria 15 litrų seilių. Jų kiekis priklauso nuo pašaro. Kiaulių seilėse amilolitinių fermentų yra daugiau nei kitų žemės ūkio gyvulių, yra sausų medžiagų – 0,45 proc., iš jų 57,5 proc. organinių ir 42,5 proc. neorganinių medžiagų, pH 8,1 – 8,47. Pašaras iš burnos ertmės stemple patenka į skrandį, kur jis apdorojamas mechaniškai ir chemiškai. Kaip žinome, kiaulių skrandis vienkameris, sudėtinis. Savo anatomine sandara jis yra lyg pereinamasis tarp vienkamerio ir daugiakamerio skrandžio.

Kiaulių skrandžio didelė kardialinė zona - užima apie pusę bendro skrandžio ploto.

Skrandžio sulčių pH 0,7 – 2,0. Skrandyje pašaras šiek tiek pamaišomas ir sugula sluoksniais. Todėl kiaulių skrandyje virškinami kartu angliavandeniai ir baltymai.

Angliavandenius virškina seilių ir pašaro fermentai bei pašaro bakterijos. Reiškia kuo geresnė pašaro kokybė, tuo geriau virškinami angliavandeniai [Barton – Garde, et. al., 2001].

Todėl šiuo metu didelis dėmesys ir yra skiriamas pašarų priedų sudėčiai bei veikimui kiaulių virškinimo trakte [Čičiulka, 1994]. Skrandžio sekreciją lemia ir pašaro drėgnumas (60 proc.). Kuo didesnis drėgnumas, tuo silpnesnė skrandžio sulčių sekrecija ir mažesnis rūgštingumas. Skrandžio turinys į žarnas pradeda pereiti ėdant arba tuoj pat po ėdimo, t.y. skrandyje ilgai neužsibūna. Pirmomis valandomis po ėdimo turinys pereina greitai, o po 4 – 6 h pradeda lėtėti ir jau po 7 – 8 h labai mažai skrandžio turinio pereina į žarnas. Kuo daugiau skrandyje pašaro, tuo greičiau jis pereina į žarnas.

Plonosios žarnos skirstomos į tris dalis: dvylikapirštę, tuščiąją ir klubinę žarnas. Iš skrandžio pašaras patenka į dvylikapirštę žarną, kur veikia kasos sultys, tulžis bei žarnų sultys. Suvirškintas maistas ir virškinimo sultys plonosiose žarnose atrodo kaip vienalytė skysta masė. Ji vadinama chimusu. Chimuso pas kiaules būna daug – 50 litrų. Plonųjų žarnų judėjimas susijęs su raumenų veikla. Joms susitraukiant, turinys gerai susimaišo su virškinimo sultimis ir pamažu stumiamas išilgai virškinamo trakto. Plonosiose vyksta rezorbcija. Kiaulių storosiose žarnose yra mikroorganizmų ir mielių. Jose virškinama

inkubatorius. Rūgimo metu susidaro lakiosios riebiosios rūgštys. Kiaulių storosiose žarnose chimusas išbūna 16 – 20 h ir virškinimas čia vyksta silpniau negu plonosiose. Storųjų žarnų funkcijos yra baigti virškinti nesuvirškintas maisto medžiagas[NRC (U.S.) ,1998].

Didžiausia talpa kiaulių virškinamajame trakte pasižymi plonosios žarnos.

Pgl. paveikslą Nr.2, matome kad jos talpa 9,2 litro arba tai sudaro viso 33,0 proc.

Mažiausia talpa aklosios žarnos – 1,6 litro arba tik 6,0 proc.

29%

33%

6% 32%

Skrandis Gaubtinė žarna Akloji žarna Plonoji žarna

2 pav. Kiaulių virškinimo trakto talpa

Kiaulių virškinamojo trakto atskirų sudedamųjų dalių ilgis taip pat yra skirtingas.

Ilgiausios yra plonosios žarnos 18,3 m, tai sudaro beveik 78 proc. visu žarnų.. Kaip jau buvo minėta anksčiau, jose ir vyksta rezorbcija. Trumpiausia yra akloji žarna – 0,2 m [Burža, Žentelytė, 1983].

1.6. Literatūros apibendrinimas

Kombinuotųjų pašarų racionuose vyrauja ūkyje išauginti pašarai. Gyvuliai ir paukščiai augs ir bus produktyvūs, jeigu šie produktai bus ruošiami pakankamai geros kokybės.

Visaverčiai kombinuotieji pašarai – tai įvairių komponentų mišinys, kurių proporcijos bei maistinės charakteristikos nustatytos moksliškai, atsižvelgus į gyvulio organizmo fiziologinius poreikius bei produktyvumą. Į kombinuotųjų pašarų sudėtį įeina žaliavų mišiniai su priedais arba be jų ir yra naudojami kaip visaverčiai pašarai ar pašarų papildai ūkinės paskirties gyvūnams. Be šių pašarų ir jų papildų, pašarų pramonės įmonės gamina įvairius pašarų priedus, premiksus, baltyminius pašarus ir kt.

Pagrindinis veiksnys lementis kombinuotųjų pašarų kokybę, kainas ir konkurencingumą, yra žaliavos sudėtis. Visos žaliavos turi būti patikrintos ir turėti kokybės sertifikatus.

Eksportuojant grūdus ir žaliavas į ES šalis, reikia laikytis griežtų privalomųjų kokybės reikalavimų.

Tad apibendrinant visą šitą skyrių reikia pastebėti, kad norint gauti greitą, gerą ir užtikrintą naudą gyvulininkystėje, pirmiausia reikėtų susirūpinti pašarais skirtais gyvuliams. Tik pradėjus nuo tinkamo šėrimo gaunamas geras rezultatas. Šiuo metu jau didieji Lietuvos gyvulių augintojai tai žino ir vertina.

2. DARBO METODIKA

2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos

Eksperimentinis darbas buvo atliktas ūkininko V. Gabinaičio kiaulių fermoje Darbas buvo pradėtas 2006 05 11, baigtas 2006 09 04 (priedas Nr. 4). Ši ferma randasi Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, Panevėžiuko kaime. Susisiekimas nesudėtingas, nes šis kaimas yra šalia pagrindinės autostrados - Vilnius - Klaipėda (3 km). Važiuojant iš kitos Lietuvos pusės - pagrindinis, tarptautinis kelias Via Baltica kerta minėtą autostradą. Tai pagrindiniai susisiekimo bei logistikos keliai.

Šioje fermoje laikoma apie 70 paršavedžių, 700 penimų kiaulių, 3 kuiliai veisimui.

Kiaulės auginamos atjunkytų paršelių pardavimui ir skerdimui.

Ūkininko Valentino Gabinaičio ūkininkavimo pagrindas – augalininkystė, tačiau minėta ferma sėkmingai derinasi prie šios šakos. Augindamas kviečius, miežius bei rapsus, ūkininkas išsprendžia pagrindinę fermos reikmę – pašarus. Turint vietinių pašarų, tereikia rūpintis tik pašarų priedais bei papildais. Ūkininkas geranoriškai bendradarbiauja su įvairiomis pašarų priedų bei papildų tiekimo firmomis, taip aprūpindamas savo fermą šiais komponentais.

Kiaulės laikomos įvairių tipų garduose: nujunkytiems paršeliams bei penimam prieaugliui sudarytos grupinio laikymo sąlygos, paršavedės su paršeliais laikomos individualiuose garduose, kuiliai taip pat turi savo atskiras patalpas, atrinktos kergimui kiaulaitės laikomos grupiniuose garduose. Veisimas atliekamas 2 būdais: sėklinant kiaulaites su turimais vietiniais kuiliais ir dirbtinis apsėklinimas su pirktine kuilio sėkla.

Kadangi tai gamybinė ferma, labai tiksli bei nuosekli informaciją apie veisimą nėra renkama bei fiksuojama.

Kiaulienos pelningumas labai priklauso nuo:

9 mitybos:

9 laikymo sąlygų:

9 genetinių savybių.

Geriausi rezultatai gaunami kiaules šeriant gerai subalansuotu racionu maisto medžiagų atžvilgiu, sudarius kiaulėm normalias mikroklimato sąlygas ir skerdimui auginant tinkamus mišrūnus.

Tad mūsų atlikto bandymo tikslas buvo nustatyti visaverčių kombinuotųjų pašarų įtaką kūno masės prieaugiui bei pašarų sąnaudoms.

Bandymui buvo sudarytos dvi (kontrolinė ir bandomoji) LB x Pj paršelių mišrūnų grupės. Kiaulių penėjimo schema pateikta 2 – oje lentelėje.

2 lentelė. Kiaulių penėjimo schema

Grupė Kiaulių skaičius, vnt

Vidutinis svoris, kg

Mitybos charakteristika

Kontrolinė 16 20,90 Kviečiai, miežiai, BVM priedas M 51 Bandomoji 16 21,10 Kukurūzai, kviečiai, sojų rupiniai, rapsų

išspaudos, Liprot SG – 9

Ūkyje buvo taikomas universalus kiaulių penėjimo būdas (nuo 20 kg iki 110 kg).

Kontrolinės grupės pašarai buvo paruošti ūkyje iš savos gamybos pašarų ir buvo įdėtas BVMP. Bandomoji grupė buvo šerta pagal AB „Kretingos grūdai“ paruoštas rekomendacijas su priedu Liprot SG - 9. Visaverčių kombinuotųjų pašarų sudėtis ir maistingumai pateikti priede Nr. 1

Bandymo metu buvo sudarytos dvi grupės, identiškos pagal lytį, genetinę kilmę, amžių.

Bandymo metu penimos kiaulės buvo šeriamos sausais kombinuotaisiais pašarais iš automatinių šėryklų. Pašarų kiaulės gaudavo iki soties.

Vanduo buvo tiekiamas iš automatinių čiulptukinių girdyklų.

Bandymo metu kiaulės buvo laikomos po 16 kiaulių garduose (0,6 m² gyvuliui).

Gardų betoninės grindys buvo kreikiamos pjuvenomis. Tvartuose temperatūra buvo 18 – 20° C, o santykinė oro drėgmė – apie 70 proc.

Kiaulių kūno masės kitimas buvo nustatomas sveriant jas pradedant bandymą, baigiant ir kas 30 dienų. Kiekvienas gyvulys svertas atskirai.

Visaverčiai pašarai kiaulėms buvo gaminami mobiliąja pašarų gamybos automašina „Tropper MMX 6015", naudojant pačių užaugintus grūdus, o papildomas žaliavas iš AB „Kretingos grūdai“.

Visaverčių kombinuotųjų pašarų receptūros buvo paskaičiuotos naudojantis programa „Recept". Visaverčių pašarų žaliavų duomenys šioje programoje yra paremti specialios literatūros (NRC, 1998) duomenimis.

Apykaitos energija paskaičiuota pagal (Jeroeh et. al., 2004) tokią formulę: AE (MJ/kg) = 0,0223xŽB + 0,0341xŽR + 0,0170xKrakmolas + 0,0168xCukrus + 0,0074xLiek - 0,0109ŽL.

Visi bandymų duomenys buvo statistiškai įvertinti (t-Test). Patikimumo lygis nustatytas 0,05. Skirtumai yra reikšmingi, jei P< 0,05.

Statistinių duomenų įvertinimas atliktas naudojant programas „Origin 5.0 ir

„Microsoft Excel“ (Juozaitienė V., Kerzienė S., 2001).

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Kiaulių šėrimas ir augimo sparta

Žinoma, kad šėrimas turi ypatingai didelę reikšmę gyvulių sveikatai, produktyvumui augimo spartai ir gautos produkcijos kokybei. Todėl pirmiausia paanalizuosime kiaulių šėrimo racionų struktūrą ir maistingumą, bei pateiksime duomenis charakterizuojančius kiaulių priaugimą per šėrimo laikotarpį (3 lentelė).

Kaip minėta metodikoje, ūkyje buvo taikomas universalus penėjimas ir per visą bandymo laikotarpį buvo duodamas vienodas racionas atskirai pagal maistingumą abiems grupėms. Paanalizavę šių racionų struktūrą ir maistingumą nustatėme, jog jie gerokai skyrėsi (priedas Nr.1). Kontrolinės grupės kiaulėms bandymo metu buvo sudarytas toks racionas: 60 proc. kviečių, 20 proc. miežių ir 20 proc. BVM M 51. Viename kilograme šio pašaro buvo 12,63 MJ/ AE (AE – apykaitos energija), 16,8 proc. žaliųjų baltymų, 0,6 proc. lizino.

Tačiau remiantis literatūros duomenimis, pastebima, kad kontrolinės grupės kiaulių kombinuotajame pašare buvo nepakankamas apykaitos energijos kiekis. Kad organizme normaliai vyktų visi biologiniai procesai, pagal normas kiaulių racione apykaitos energija turi sudaryti ne mažiau kaip 13 MJ (priedas Nr. 2) [Jeroch, Šeškevičienė J, 20047]. Tai ypač svarbu pirmojoje penėjimo pusėje, nes tuo laikotarpiu intensyviai auga gyvulio raumenų masė, vyksta raumeninio audinio sintezė.

Skerdenos raumeningumas yra genetiškai sąlygojamas ir priklauso ne tik nuo raciono apykaitos energijos lygio ir šėrimo intensyvumo, bet ir nuo lizino koncentracijos ir jo santykio su kitomis aminorūgštimis. Lizino ir apykaitos energijos santykis pirmojo periodo metu turi būti apie 0,72 g/MJ AE, antroje pusėje – 0,62 g/MJ AE [Drochner et.al., 2000].

Pagal priimtus normatyvus kontrolinės grupės kiaulių kombinuotajame pašare aminorūgšties lizino kiekis buvo per mažas. Metioninio + cistino rūgščių kiekis šios grupės kiaulių buvo normalus.

Bandomosios grupės kiaulių, baltymų ir amino rūgščių kiekiui kombinuotuosiuose pašaruose subalansuoti, buvo naudojamas pašarų priedas Liprot SG – 9 bei sojos rupiniai, rapsų išspaudos bei pašarinės mielės.

Pašarų priedas Liprot SG - 9 yra natūralus produktas, gaunamas mikrobiologinės sintezės būdu iš melasos, kukurūzų ekstrakto, pašarinių mielių, naudojant specialias bakterijų kultūras. Priedo sudėtyje yra 12 proc. L-lizino monochlorido, kitų nepakeičiamų aminorūgščių, augalinės ir mikrobinės kilmės baltymų, B grupės vitaminų, makro- ir mikroelementų.

Tiriamuoju laikotarpiu abiejų grupių kiaulės buvo sveikos. Jų augimo sparta atitiko pašarų maistingumą. Tačiau bandomosios grupės kiaulės augo sparčiau ir suėdė mažiau pašarų.

Bandymo metu abiejų grupių kiaulės buvo auginamos pelningai, bet jų augimo sparta, priesvoriai, pašarų suvartojimas ir kiti rodikliai skyrėsi.

Tiriamuoju laikotarpiu abiejų grupių kiaulių augimo dinamika buvo nevienoda.

Analizuojant kiaulių vidutinio priesvorio per parą dinamiką (3 lentelė), matome kad, visą kiaulių penėjimo laikotarpį bandomosios grupės kiaulių, šertų pilnai subalansuotais kombinuotaisiais pašarais su priedu Liprot SG - 9. Vidutinis priesvoris per parą bandomosios grupės kiaulių buvo 766 g arba 5 proc. didesnis lyginant su kontroline grupe (716 g). Tačiau čia duomenys statistikai yra nepatikimi (P>0,05).

3 lentelė. Bandymo duomenys

Rodikliai Kontrolinė grupė Bandomoji grupė

Vidutinis svoris, kg:

penėjimo pradžia penėjimo pabaiga

20,90±0,66 104,0±2,75

21,10±0,77 110,0±2,31 Vidutinis priesvoris per parą, g 716±22

100

766±19 105

Kaip matome iš 4 pav., kontrolinės ir bandomosios grupių kiaulių priesvoris per parą didėjo iki 64 penėjimo dienos, tačiau bandomosios grupės kiaulių priesvoris viso bandymo metu buvo didesnis lyginant su kontroline grupe.

723 718

706 774 767

758

200 400 600 800

1-31 32- 63 64-116

Penėjimo dienos

Priesvoris per parą, g

Kontrolinė Bandomoji 4pav. Kiaulių augimo intensyvumas

Iki 31 dienos bandomosios grupės kiaulių priesvoris per parą siekė 758 g, o tai sudaro 7,4 proc. daugiau lyginant su kontroline grupe (706 g), tačiau skirtumas buvo statistiškai nepatikimas P>0,05. Tokį rezultatų skirtumą galėjo lemti apykaitos energijos trūkumas kontrolinei grupei. Nes apykaitos energija ypač didelę reikšmę turi pirmoje penėjimo pusėje.

Didžiausią priesvorį abiejų grupių kiaulės pasiekė per 32 – 63 penėjimo dienas.

Lyginant abiejų grupių kiaulių priesvorius šiomis dienomis matome, kad bandomosios grupės kiaulių (774 g), šertų su priedu Liprot SG - 9, buvo 7,1 proc. priesvoris didesnis lyginant su kontroline grupe (723 g) kuri buvo šerta baltyminiu, vitamininiu, mineraliniu priedu M 51.

Skirtumas buvo statistiškai patikimas (P<0,05).

Penėjimo pabaigoje priesvoriai per parą jau buvo mažesni, tačiau ir čia kontrolinės grupės kiaulių vidutinis priesvoris per parą (767 g) buvo mažesnis 6,8 proc. lyginant su bandomosios grupės (718 g) kiaulėmis. Čia skirtumas taip pat buvo patikimas (P<0,05).

4 lentelė. Kiaulių augimo dinamika

Vidutinis kiaulės svoris, kg Grupė

Pradžioje 1 mėn. 2 mėn. 3 - 4 mėn.

Priaugo per 116 dienų

Proc. lyginant su kontroline grupe Kontrolinė

Bandomoji

20,9 21,1

42,8 44,6

65,2 68,6

104 110

83,10 88,90

100 106

Kaip matome iš 4 lentelės duomenų, kiaulių šertų pilnai subalansuotu racionu su priedu Liprot SG – 9, visais periodais vidutinis svoris buvo 3,7 kg, didesnis lyginant su kontroline grupe. Penėjimo pabaigoje bandomosios grupės kiaulės, šertos su priedu Liprot SG – 9, priaugo 5,8 kg arba 6 proc. daugiau, lyginant su kontroline grupe. Norint, kad kontrolinės grupės kiaulės pasiektų bandomosios grupės kiaulių svorį, jas papildomai reikėtų auginti 9 dienas.

Reziumuojant galima teigti, kad tik tinkamai subalansuoti kombinuotieji pašarai pagal visas maistines medžiagas, teigiamai veikia kiaulių augimo spartą. Tačiau tam didelės įtakos turi ir genetiniai faktoriai, laikymo sąlygos ūkyje, kiaulių individualios savybės ir kt.

Auginat kiaules aktualu gauti ne tik didelius priesvorius, bet ir efektyviai naudoti pašarus. Visaverčių kombinuotųjų pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio, sušertų pašarų per visą laikotarpį kiekis kg, 5 lentelėje.

5 lentelė. Pašarų sąnaudos ir konversija Grupė Sušerta pašarų

iš viso, kg

Viena kiaulė suėdė vidutiniškai, kg

Pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio,

kg

Proc. lyginant su kontroline grupe

Kontrolinė 3541,0 221,3 2,7 100

Bandomoji 3279,0 204,9 2,3 85

Analizuojant suvartotų pašarų kiekį, matome, kad kontrolinės grupės kiaulėms visaverčių kombinuotųjų pašarų buvo sunaudota 3541,0 kg, o tai sudaro 262 kg daugiau, lyginant su kontroline grupe (3279,0 kg). Tokį pašarų skirtumą galėjo lemti pašarų maistingumas.

Iš 5 lentelės duomenų matome, kad bandomosios grupės kiaulės, šertos su priedu Liprot SG – 9, 1 kg priesvorio suėdė 2,3 kg arba 0,4 kg mažiau pašarų negu kontrolinės grupės kiaulės (2,7 kg) šertos baltyminiu, vitamininiu, mineraliniu priedu M51 , tačiau skirtumai nebuvo patikimi (P>0,05).

Remiantis literatūros duomenimis, abiejų grupių pašarų konversijos koeficientas atitiko didelio raumeningumo kiaulių auginimo technologijos reikalavimus.

Apibendrinant galima teigti, kad pašarų sąnaudoms didžiausios įtakos turėjo pašarų priedas Liprot SG – 9, bei sojos rupinių ir rapsų išspaudų maistingumas.

Atsižvelgiant į pašarų sąnaudas ir kiaulių prieaugį, buvo apskaičiuotas visaverčių kombinuotųjų pašarų ekonominis efektyvumas.

Ūkyje išaugintos pašarų žaliavos buvo vertinamos pagal jų savikainą. Kontrolinės grupės kiaulių pašarai buvo ruošiami tik iš ūkyje auginamų pašarų ir gavo tik baltyminį, vitamininį, mineralinį priedą M51, todėl jų savikaina buvo mažesnė nei bandomosios grupės kiaulių, kurių racione buvo komercinių pašarų: sojos rupinių, rapsų išspaudų, pašarinių mielių, priedo Liprot SG – 9 ir kitų žaliavų.

6 lentelė. Pašarų ekonominis efektyvumas Grupė Suėstų pašarų

kaina, Lt

Vienos kiaulės suėstų pašarų

kaina, Lt

1 kg priesvorio gauti suėstų pašaru kaina, Lt

Proc. lyginant su kontroline grupe

Kontrolinė 1420,0 88,75 1,06 100

Bandomoji 1658,0 103,6 1,16 109

Kaip matome iš 6 – oje lentelėje pateiktų duomenų, bandomosios grupės kiaulių priesvorio vienetui suėstų pašarų kaina buvo 0,10 Lt, arba 9 proc. didesnė lyginant su kontroline grupe.

Suėstų pašarų kiekis ir kaina turi didelės įtakos kiaulienos gamybos savikainai ir kiaulių auginimo pelningumui. Nors bandomosios grupės kiaulės per bandymo laikotarpį priaugo daugiau ir suėdė mažiau pašarų, kontrolinės grupės kiaulių suvartotų pašarų kaina priesvorio vienetui buvo mažesnė negu bandomųjų. Tačiau pardavus abiejų grupių kiaules, už bandomosios grupės kiaules būtų gauta 327 Lt arba 5 proc. daugiau, nei už kontrolinės grupės kiaules.

Apibendrinant galima teigti, kad abiejų grupių augimo tempas, pašarų sąnaudos, kainos ir kiti duomenys buvo nevienodi, todėl skyrėsi ir ekonominiai rodikliai.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Atlikus penimų kiaulių, šertų visaverčiai kombinuotaisiais pašarais, su skirtingais priedais (kontrolinės grupės – BVM priedas M51 ir bandomosios grupės – Liprot SG – 9) tyrimus, galima daryti sekančias išvadas:

1. Tiriamuoju laikotarpiu abiejų grupių kiaulės buvo sveikos, nebuvo jokių išbrokavimų. Veterinariniai medicininiai preparatai nebuvo naudojami.

2. Tyrimo rezultatai rodo, kad bandomosios grupės kiaules, šertos pilnai subalansuotu racionu, naudojant pašarų papildą Liprot SG - 9 augo sparčiau negu kontrolinės grupės kiaules, kurių racione buvo BVM priedas M51.

Lyginant abiejų grupių priesvorius per visą laikotarpį matomas ryškus skirtumas, bandomosios grupės kiaulės visais penėjimo laikotarpiais priaugo didesnį svorį nei kontrolinės grupės kiaulės.

3. Vidutinis priesvoris per parą bandomosios grupės kiaulių buvo 766 g arba 5 proc.

didesnis lyginant su kontroline grupe (716 g). Tačiau čia duomenys statistiškai yra nepatikimi (P>0,05). Per visą tyrimo laikotarpį (116 penėjimo dienų) bandomosios grupės kiaulės priaugo 6 kg daugiau lyginant su kontroline grupe.

Nors rezultatai ir skyrėsi, tačiau abiejų grupių kiaulių augimo tempai atitiko intensyvių kiaulių augimo technologijų reikalavimus.

4. Ne tik didesnį svorį priaugo bandomosios grupės kiaulės, bet ir jų pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio priaugti buvo mažesnės. Tai yra bandomosios grupės kiaulės šertos su priedu Liprot SG – 9, 1 kg priesvorio sunaudojo 2,3 kg pašarų, o tuo tarpu kontrolinės grupės kiaulės šertos BVM priedu M51 sunaudojo 2,7 kg pašarų 1 kg priesvorio, tačiau skirtumai nebuvo patikimi. Apibendrinant galima teigti, kad pašarų sąnaudoms didžiausios įtakos turėjo pašarų priedas Liprot SG – 9, bei sojos rupinių ir rapsų išspaudų maistingumas.

5. Apskaičiavus pašarų kainą, pastebėta kad, kontrolinės grupės kiaulių visaverčių kombinuotųjų pašarų savikaina yra žymiai mažesnė, tačiau čia lėmė tai, kad kontrolinės grupės kiaulės buvo šertos tik ūkyje išaugintais pašarai bei BVM priedu M51, o bandomosios grupės kiaulių racione buvo naudojama daugiau komercinių pašarų. Tiriamosios grupės kiaulių priesvorio vienetui suėstų pašarų kaina buvo 0,10 Lt, didesnė lyginant su kontroline grupe.

Pasiūlymai:

Kiaulių penėjimo laikotarpį reikia suskirstyti į tam tikrus periodus. Kiekvieno periodo metu kiaules reikia šerti skirtingo maistingumo pašarais.

Penimoms kiaulėms pašarus galima ruošti ir iš vietinių žaliavų, tačiau reikia tinkamai juos subalansuoti.

Kiaulių augimo intensyvumas, raumeningumas priklauso nuo pašaruose esančio lizino kiekio ir jo santykio su apykaitos energija. Taip pat kiaulių pašaruose turi būti atitinkamas vitaminų bei mineralų kiekis, tad raciono struktūrai pagerinti šiomis medžiagomis, reikėtų pasirinkti atitinkamą pašarinį priedą..

ZUSAMMENFASSUNG

ROBERTAS STRAVINSKAS

Produktion des vollwertigen Kombifutters für Schweine, Qualitätskontrolle und Gebrauch

Litauische Veterinärmedizinische Akademie Lehrstuhl für Tierernährung

Kaunas, 2007

Der Umfang der Magisterarbeit besteht aus 40 Seiten , es sind 6 Tabellen, 4 Bilder, 6 Anlagen, 46 Literaturquellen angeführt worden. Die Arbeit ist in der litauischen Sprache geschrieben worden.

Aktualität des Themas: das vollwertige Kombifutter wird schon lange gebraucht, deshalb ist es sehr interessant, die Struktur solcher Ration und die nutzlichsten Zusätze in dieser Periode zu behandeln.

Forschungsziel: Bewertung des Einflusses auf das Wachstumstempo der unterschiedlichen Rationstuktur und des Wertes für die Ferkel.

Bei der Fütterung der Tiere mit dem vollwertigen Kombifutter wird ganz ihr genetisches Potential für die Produktionserzeugung benutzt. Die Tiere erhalten dann alle nötigen Nahrungsmittel in entsprechenden Proportionen und zu entsprechender Lebensperiode.

Deshalb wird die Produktion der Kombifutter auf der ganzen Welt und in Litauen sehr erweitert.

Im Verlauf der beiden Gruppen wurde der Gesundheitszustand der Tiere beoachtet.

Die Untersuchungsergebnisse zeigen, dass die Versuchsgruppen der Schweine, die mit ganz balanzierter Ration bei der Anwendung von der Nahrungszusatz Liprot SG -9 gefüttert wurden, wuchsen schneller als die Schweine der Kontrollgruppe mit der Ration VM und Nahrungszusatz M51.

Der durchschnittliche Zuwachs der Schweinversuchsgruppe pro 24 Stunden war 766 g oder 5 Prozente im Vergleich mit der Kontrollgruppe (716 g).

Nicht nur das höhere Gewicht bekamen die Scvhweine der Versuchsgruppe, sondern auch der Futtergebrauch wurde zu 1 kg Zuwachs geringer.

Nach der Berechnung des Futterpreises wurde bemerkt, dass die Selbstkosten des Kombifutters deutlicher geringer sind und der Preis des gebrauchten Futters zu einer Zuwachseinheit 0,10 Litas also höher im Vergleich mit der Kontrollgruppe.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie geranoriškai padėjo atlikti šį mokslinį darbą.

Ypatingus padėkos žodžius tariu darbo vadovei asist. O. Vaičiulaitienei už visokeriopą pagalbą atliekant tyrimus, vertingus patarimus ir pasitikėjimą. Taip pat nuoširdus ačiū visam Gyvūnų mitybos katedros kolektyvui už malonų bendradarbiavimą, naudingus patarimus rašant magistro darbą.

Padėkos žodžius norėčiau tarti ūkininkui V. Gabinaičiui, už suteiktą galimybę atlikti mokslinį tiriamąjį darbą. Taip pat visam ūkyje dirbančiam kolektyvui už didelę pagalbą tyrimo eigoje.

Dėkoju visiems artimiesiems už kantrybę ir palaikymą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adomaitytė I., Arbatauskienė G., Jatkauskas J. Pašarų ir pašarų priedų gamybos, laikymo, gabenimo, naudojimo, prekybos jais ir jų kokybės kontrolės normatyvinių aktų rinkinys. Vilnius, ŽŪM, 2001. 185 p.

2. Arbatauskienė G. Pašarų teisinė bazė. Moksl. gamyb. konf. „Gyvūnų mitybos mokslas konkurencingam ūkiui vystyti“ pranešimai. Baisogala, LGI, 2002. P. 5 – 6.

3. Arbatauskienė G., Kulpys J. Koncentruotųjų pašarų gamybos problemos ir perspektyvos. Tarpt. moksl. konf. „Grūdinių ir ankštinių kultūrų pašarinė vertė bei jų panaudojimo galimybės kiaulių ir paukščių mitybai“ mokslo darbai. Kaunas, LVA, 1998. P. 22–26.

4. Arbatauskienė G., Kulpys J., Prekinių pašarų kokybės kontrolės plėtros kryptys. LVA mokslo darbai „Veterinarija ir zootechnika“ (T. 10). Kaunas, 2000. P. 5 – 8.

5. Arbatauskienė G., Sederevičius A., Kulpys J., Gružauskas R., Bakutis B. Pašarų kokybės ir saugos sistemos efektyvumo didinimas Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. Lietuvos veterinarijos akademijos Mokslo darbai. Veterinarija ir zootechnika.

Kaunas. 2004. T . 25 (39) . P. 50-55.

6. Baranauskas S. Nauji pašarai, lesalai ir priedai. Vilnius, 1992. 118 p.

7. Barthaus E. SW. Proteins and energy relationschips for growing pigs. Ed. D.I.A. Cole et al Priciples of pig science Nottinghaus. University Press:1994. P. 107-120.

8. Bartkevičiūtė Z. Kaip sumažinti išlaidas pašarams. Ūkininko patarėjas. Kaunas, 2000.

Nr. 8 P. 6.

9. Barton – Garde P.A., Bejerholm C. Eating quality of pork – that the leanes have found.

Pig Farming, 2001. N. 33. P. 56 – 57.

10. Burža P. Žentelytė V. Gyvulių fiziologija. Vilnius, 1983. P. 45 – 49 11. Čičiulka A. Kombinuotųjų pašarų ruošimas ūkyje. Raudondvaris, 1994.

12. Dovydaitis V. Baltymingi pašarai. Vilnius, 1998.

13. Drochneris W., Mikulionienė S., Kulpys J. Kiaulių šėrimas. Metodinė mokymo priemonė, Kaunas-Akademija, 2000.

14. Genienė M., Čiulevičienė V. Bendroji ir žemės ūkio statistika. Vilnius, ŽŪM, 2004.

265 p.

15. Ginkevičius A., Leikus R., Triukas k. Pašarai ir šėrimo normos kiaulėms. Vilnius, 1996.

16. Jančienė I. Kiaulininkystė. Kaunas, 2005 P. 5 – 157.

17. Januškevičius A., Vaičiulaitienė O. Pašarų tyrimo metodai. Kaunas, 2004. 114 p.

18. Jatkauskas J., Vrotniakienė V., ir kt. Mitybos normos galvijams, kiaulėms ir paukščiams. Kaunas, 2002.

19. Jeroch H., Flachowsky G., Weissbach F. Futtermittelkunde. Stuttgart. Gustav Fischer Verlag Jena, 1993, S. 510.

20. Jeroch H., Šeškevičienė J., et. al. Žemės ūkio gyvulių ir paukščių mitybos fiziologinės reikmės. Kaunas, 2004. 160 p.

21. Juknevičius S. Vietinių augalinės kilmės baltymingų pašarų įtaka penimų kiaulių mėsingumui. LVA mokslo darbai „Veterinarija ir zootechnika“ .Kaunas, T. 17 (39), 2002. P. 69 – 71.

22. Juknevičius S., Žilinskienė A. Plikytų kombinuotųjų pašarų įtaka penimų kiaulių priesvoriui ir skerdenos rodikliams. Veterinarija ir zootechnika. LVA mokslo darbai.

Kaunas, 2004. T. 25(47). P. 49-51.

23. Juozaitienė V., Kerzienė S. Biometrija ir kompiuterinė duomenų analizė. Kaunas, 2001.

114 p.

24. Juraitis V., Kulpys J. Pašarų gamyba. Kaunas. Naujas lankas, 2003. P. 284–290.

25. Juškienė V., Razmaitė V., Šiukščius A., Juška R. Kiaulių auginimas. Vetinfo, 2003.

Nr.8-9.

26. Kareckas J. Kombinuotieji pašarai. Vilnius: Mokslas, 1983. P. 21-31; 55-66.

27. Klimas R., Klimienė A. Lietuvoje veisiamų kiaulių mėsingumo rodiklių analizė.

Gyvulininkystė. Vilnius, 2001. T. 38. P. 12-27.

28. Krakmolo, baltymingumo, pepsinų ir druskos rūgštimi ištirpinamų žolių baltymų, laisvojo ir suminio gosipolo, tilozino, virginiamicino kiekio nustatymo pašaruose ir pepsinų aktyvumo įvertinimo techninis reglamentas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 66 – 1995.

29. Kriauzienė I., Budvytienė I. Auginti kiaules ekologiškai perspektyvu. Mano ūkis, 2003.

Nr. 09

30. Kulpys J. Pašarų ūkio plėtros, intensyvinant galvijininkystę, krypčių tyrimai. LVA mokslo darbai „Veterinarija ir zootechnika“ . Kaunas, T. 9 (31), 2000. P. 42–46.

31. Kulpys J., Jatkauskas J., Švedaitė V. Kokybės savikontrolės diegimas pašarų ruošimo įmonėse. Moksl. gamyb. konf. „Gyvūnų mitybos mokslas konkurencingam ūkiui vystyti“ pranešimai. Baisogala. LGI, 2002. P. 7–11.

32. Kuzmienė G., Pažarauskienė J., Sirtautaitė S. Augalininkystės produktų laikymas ir perdirbimas. Vilnius, 1999. P. 36 – 146.

33. Leikus R., Jankauskas A. Vietiniai baltymingi pašarai kiaulėms. Akademija, Kėdainių r.

1999. 14 p.

34. Leikus R., Triukas K. Saldžiųjų lubinų efektyvumas penimoms kiaulėms.

Gyvulininkystė. Mokslo darbai. Vilnius. 1998. T. 32. P. 112-122.

35. Lietuvos respublikos pašarų įstatymas. 2000 m. balandžio6 d. Nr. VIII-1610, Vilnius 36. Miceikienė I. Naujos gyvulių veislininkystės technologijos. Žemės ūkis, 2000. Nr. 12.

P. 39-40 .

37. Mikelėnas A. Skerdenos kokybė – kiaulių selekcijos viršūnė. Gyvulių veislininkystės teoriniai ir praktiniai aspektai integruojantis į ES. Vilnius, 2002. P. 21-24.

38. Mikelėnas A., Mikelėnas Alg. Biologiškai aktyvių medžiagų panaudojimas kiaulių racione. Veterinarija ir zootechnika. 2000. T. 10(32). P. 92-94.

39. Mikulionienė S., Tamulytė A. Ekologiškų pašarų įtaka kiaulių mėsingumui ir mėsos kokybei// Tarptautinės konferencijos “Gyvulių mitybos indėlis įprastinės ir ekologinės gyvulininkystės vystymui Lietuvoje” medžiaga, 2004. P. 72-73.

40. NRC (U.S.) Nutrient requirements of swine. 10th rev. Ed. NATIONAL Academy Pres, Washington, D. C., 1998.

perdirbimas. Vilnius: Mokslas. 1999. P. 36-51; 95-108; 141-146.

41. Sabaliauskienė J. Javų prognozės iki 2006 metų. Mano ūkis . 2001, Nr. 02.

42. Schweiz A., Kupke J., u.a. Agrarmarkte in Zahlen Mittel – und Osteuropa. ZMP, 2003.

P. 19 – 23.

43. Trakimas B., Čekanavičienė Z. Pašarų receptų sudarymo principai. Kaunas, 2003. 15 p.

44. ŽŪM informacija. Pašarų kokybė artėja prie europietiškų standartų. Ūkininko patarėjas.

2003, Nr. 47 p.4

45. http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1235 . Prieiga per internetą 2006 12 30

46. http://www.vic.lt/ris/index.php?id=7042&action=more. Prieiga per internetą 2007 01 04

PRIEDAI

1 PRIEDAS

Žaliavos, proc. Kontrolinė grupė Bandomoji grupė

Kukurūzai - 20,00

Kviečiai 59,00 39,50

Miežiai 20,00 -

Kvietrugiai - 8,00

Sojų rupiniai - 10,00

Rapsų išspaudos - 5,00

Žirniai - 9,00

Malta pašarinė klintis - 1,00

Dikalcio fosfatas 1,00 1,00

Saulėgrąžų aliejus - 1,50

Pašarinės mielės - 4,00

Lyprot SG - 9 - 1,00

BVM M51 20,00 -

Druska - 0,27

1 kg pašaro yra:

apykait. energ. MJ sausųjų medžiagų, % ž. pelenų, %

ž. baltymų, % ž. riebalų, % ž. ląstelienos, % kalcio, % fosforo, % lizino, % met.+cist., % triptofano, %

12,63 87,00 5,25 16,80

2,30 3,70 0,90 0,80 0,8 0,5 0,10

13,51 87,08 5,25 17,00

4,00 3,70 0,92 0,68 1,00 0,63 0,16

2 PRIEDAS

Paršeliams Penimoms kiaulėms Paršavedėms

Rodikliai Žindukl

iams

Nujunk ytiems

I-ą pen.

periodą

II-ą pen.

periodą

Kuiliams

Paršingo ms

Laktacij os metu Apykaitos

energijos MJ/kg, ne mažiau kaip

12,6 12,0 13,2 12,5 11,2 10,5 11,7

Baltymingumo

%, ne mažiau kaip

18,5 17,5 15,0 13,0 17,0 11,5 16,0

Lizino %, ne mažiau kaip

1,15 1,00 0,85 0,70 0,90 0,50 0,80

Žaliųjų riebalų

%, ne mažiau kaip

3,5 3,0 2,5 2,5 2,2 2,0 2,8

Žaliosios

ląstelienos %, ne daugiau kaip

5,0 6,0 6,0 7,0 8,0 12,0 7,0

Kalcio %, ne mažiau kaip

0,75 0,70 0,65 0,60 0,70 0,60 0,70

Fosforo %, ne mažiau kaip

0,65- 0,85

0,60- 0,75

0,50- 0,65

0,40 – 0,45

0,60- 0,75

0,40-0,55 0,60-0,75 Natrio %, ne

mažiau kaip

0,20 0,15 0,15 0,15 0,20 0,18 0,20

3 PRIEDAS

Paršavedėms Rodikliai Paršeliams Penimoms

kiaulėms

Kuiliams

Paršingoms Laktacijos metu Baltymingumo %,

ne mažiau kaip

40,0 30,0 40,0 27,0 30,0

Lizino %, ne mažiau kaip

3,0 2,2 3,0 1,8 2,0

Žaliųjų riebalų %, ne mažiau kaip

10,0 8,0 7,0 6,0 8,0

Žaliosios ląstelienos %, ne daugiau kaip

6,0 6,5 6,0 10,5 7,0

Kalcio %, ne mažiau kaip

3,0 3,0 2,0 2,0 2,0

Fosforo %, ne mažiau kaip

1,5-3,0 1,3-2,5 1,3-3,0 1,1-2,5 1,5-3,0 Natrio %,

ne mažiau kaip

0,4 0,5 0,5 0,5 0,6

4 PRIEDAS

Pirmos penėjimo pusės penimų kiaulių (iki 60 kg svorio) kombinuotųjų pašarų papildytų vietiniais pašarais receptai

Komponentų pavadinimai

Variantai ir kiekis procentais

1 2 3 4

Miežiniai miltai 27,9 34,8 32,5 32,3

Kvietiniai miltai 27,6 34,7 30 32,2

Saulėgrąžų rupiniai 5 6 8 6

Žirnių miltai 30 - - 10

Saldžiųjų lubinų miltai - - 20 -

Pašarinių pupų miltai - - 20 -

Rapsų

išspaudos 5 5 5 15

Žuvų miltai 1,5 1,5 1,5 1,5

Dikalcio fosfatas 0,8 0,8 0,8 0,8

Pašarinė kreida 1 1 1 1

Premiksas 1 1 1 1

Valgomoji druska 0,2 0,2 0,2 0,2

5 PRIEDAS

Antros penėjimo pusės penimų kiaulių (daugiau kaip 60 kg svorio) kombinuotųjų pašarų papildytų vietiniais pašarais receptai

Komponentų pavadinimai

Variantai ir kiekis procentais

1 2 3 4

Miežiniai miltai 32,5 38,5 36,7 39,5

Kvietiniai miltai 32,3 38,3 33 38,4

Žirnių miltai 30 - - 4

Saldžiųjų lubinų miltai - 20 - -

Pašarinių pupų miltai - - 25 -

Rapsų išspaudos ("00"

veislių) 2 - 2 15

Dikalcio fosfatas 1,1 1,1 1,1 1,1

Pašarinė kreida 0,9 0,9 1 0,9

Premiksas 1 1 1 1

Valgomoji druska 0,2 0,2 0,2 0,2

6 PRIEDAS

Lyprot SG-9 charakteristika

L-lizino koncentratas Lyprot SG-9 skirtas paukščiams, kiaulėms ir net galvijams naudojamų grūdinių pašarų efektyvumo padidinimui. Lyprotas greta nepakeičiamos amino rūgšties L-lizino, kurio kiekis standartiniame produkte yra 12,8-13proc. turi betaino, lengvai įsisavinamų baltymų ir pakankamai didelius kiekius B grupės vitaminų.

Jei pašaruose naudojama nuo 1,8 proc. lyproto, tai į 1 t pašaro gaunama ne mažiau kaip 630 g betaino, ko pasėkoje sutaupoma iki 3proc. pašaro energijos ir iki 0,1proc. metionino kiekio pašare.

Rodiklis Mato vnt. Lyprot SG-9

Žaliųjų proteinų kiekis, ne mažiau

proc. 32,0

L-lizino hidrochlorido kiekis sausoje medžiagoje

proc. 12,8-13,0

Treonino kiekis proc. 0,5

Betaino kiekis, ne mažiau proc. 3,5

Metionino kiekis proc. 0,25

Triptofano kiekis proc. 0,15

Žaliųjų riebalų kiekis proc. 2,5

Ląstelienos nedaugiau proc. 3,2

7 PRIEDAS