1
TAURAS ANTANAS MEKAS
FARMACIJOS RAIDA IR PROFESINĖ ETIKA
Paskaitos vaistininko kvalifikacijos siekiantiems studentamsLietuvos sveikatos mokslų universitetas Kaunas, 2010
2 Recenzavo:
Doc. dr. Vytautas Siudikas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Dr. Asta Lignugarienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
ISBN 978-9955-15-192-0
Tauras Mekas, 2010 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 2010
3 Turinys
1. Įvadas. Profesinė etika farmacijos istorijos poţiūriu 2. Vaistas. Kilmės teorijos. Raida. Etinės problemos 3. Vaistas ir ţmogus lietuvių tautinėje vaistininkystėje 4. Vaistininkystės profesijos išskirtinumas ir klystkeliai
5. Konkurencija ir reklama vaistininkystėje. Istorija ir etiniai bruoţai 6. Vaistinės įrengimas, puošyba, pavadinimas
7. Farmacininkų profesinės organizacijos ir profesinė spauda
8. Etiniai bendravimo su gydytojais, pacientais ir vaistininkais aspektai 9. Tikėjimas ir farmacija
10. Universitetinis aukštasis farmacijos mokslas Lietuvoje – raida ir įtaka vaistininkų profesinei savimonei
4 1. Įvadas. Profesinė etika farmacijos istorijos poţiūriu Mielos kolegės, mieli kolegos!
Jūs pradedate skaityti discipliną „Farmacijos raida ir profesinė etika“. Turiu Jums pasakyti
(parašyti), kad apskritai paskaitų skaitymas informacinių technologijų pagalba lektoriui yra keistokas ir netgi svetimas reikalas, bet daugelis vertintojų pateikia tai kaip paţangų ir studijuojantiems itin patogų dalyką. Vardan patogumo daug ką galima paaukoti. Nors maestro Juozas Miltinis sakė, kad teatro ir kino skirtumas yra toks pat, kaip švieţio maisto ir konservų, tačiau smetoninėje Lietuvoje Kauno Radiofonas transliavo paskaitas apie ţemės ūkio darbus bei sodybų tvarkymą ir tai sodiečiai su įdomumu klausė. Galbūt ir šios naujos pakraipos paskaitos pasitarnaus vaistininkystės paţangai Lietuvoje, ir lektorius bus laimingas prie to prikišęs ir savo trigrašį.
Kaip visi ţmonės, farmacininkai yra linkę sureikšminti laikotarpį, kuriame gyvena. Atrodo bėdos ir nemalonumai, ramiai sau snaudę šimtus ar tūkstančius metų, staiga uţgriuvo būtent mus. Deja, mes nesame išimtis. Taip galvojo kolegos prieš šimtą, tūkstantį ar net kelis tūkstančius metų. Todėl ţvilgsnis į farmacijos istoriją ir profesinės etikos bėdas leidţia mums suvokti problemos gylį ir pajausti savo vertę istorijos versmėje.
Palankiai susiklosčiusios aplinkybės leido šių paskaitų autoriui klausyti šviesaus atminimo doc. Alfonso Kaikario (1922–1997) farmacijos istorijos paskaitas. Gal buvau prastas studentas, tačiau iš šių paskaitų didţiausią įspūdį paliko pastebėjimai ir pamokymai būtent apie profesinę etiką,
deontologiją. Visos Docento paskaitos būdavo nuspalvinamos gausybe pavyzdţių, surinktų iš visos Lietuvos vaistinių. Ir tie vaizdeliai, nenuobodţiai ir neįkyriai kemšami galvon, paliko neišdildomą įspūdį ne vienai farmacininkų kartai. Ir jeigu tai buvo svarbu tada, kai sovietinėj Lietuvoj viskas buvo reglamentuota ir suvarţyta, tad laisvoje visuomenėje tai turėtų būti ne maţiau svarbu. Deja, ekonominė priespauda kartais nėra lengvesnė nei politinė. Nė viena profesija nėra tokia sena, kaip vaistininkystė. Net prostitucija, nes iš Rojaus išvarytus Adomą ir Ievą pirmiausia uţgriuvo badas, šaltis ir ligos, o ne kiti troškimai, kaip mums kad bando įteigti ţiniasklaida. O su ligomis kovoti reikėjo vaistų. Ir mūsų protėviai tuos vaistus ţinojo, nes priešingu atveju mūsų čia nebūtų. Logiškai mąstant, paţinti vaistingąjį augalą ar gyvį galėjo ţmonės, turėję kiek kitokį mąstymą ar asmenines savybes nei kiti to laiko medţiotojai ar ţemdirbiai. Mūsų protėviai juos vadino ţiniuoniais. Pagarbą ir pasitikėjimą ţiniuoniu paveldėjo praėjusių amţių vaistininkai, turėję didţiulį autoritetą bendruomenėje. Šios šlovingos praeities atšvaitų galime rasti ir šiandien, ypač maţesniųjų miestelių vaistinėse. Bet būtume neteisūs, sakydami, kad senoji vaistininkystė iš tolo švietė baltu šventumo rūbu. Kova tarp pašaukimo ir verslo, noro padėti kenčiančiam ir pasipelnyti iš svetimo skausmo vyko visais laikais. Svarstyklių lėkštelė tamsiojon pusėn nusvirdavo ir senovėje. Ir šios kovos pavyzdţiais galėsite susipaţinti skaitydami paskaitas. Gal tada taip beviltiškai neatrodys ir šios dienos vaistininkystės būklė.
Profesinės etikos skauduliai kolegų labiausiai pastebimi šiuolaikinėje vaistinėje. Tačiau turime nebūti abejingi ir savosios profesijos paveldui. Kaip romantiškas poţiūris į savąją istoriją padėjo atgimti daugeliui vidurio Europos tautų, taip ir savosios profesijos paveldo puoselėjimas gali atgaivinti ir šviesiąją vaistininkystės prigimtį. Retas kultūringas kraštas neturi savojo farmacijos istorijos muziejaus. Vien Lenkijoje jų yra keturiolika. Lietuvoje turime Kauno medicinos
universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų, Viekšnių vaistinę muziejų, bei dvi farmacines kolekcijas – Rulinskų Šiauliuose ir T.Endriukaičio Vilniuje. Turime keletą senųjų
5
vaistinių, kurios taip pat laikytinos vaistininkystės paveldo paminklais. Deja, mūsų laikais apturėta ir nemaţai nuostolių, kai puikiai išsilaikiusias senąsias vaistines, turėjusias ilgą ir įdomią istoriją, naujieji savininkai sunaikino.
Vaistininkystės profesijos išskirtinumą greta garbingos istorijos ir tradicijų liudija ir kiti dalykai, apie kuriuos mes net nesusimąstome – tai globėjas ir ţenklas.
Krikščioniškosios tautos farmacijos globėju laiko šventąjį Damijoną, trečiojo amţiaus kankinį, gydţiusį pasiligojusius Viešpaties vardu ir vaistingosiomis ţolelėmis. Kartu su savo broliu Kosma (gydytojų globėju) jie priklausė anargirikams - pirmųjų amţių krikščionims, gydţiusiems ne dėl sidabro (anargyros). Šv. Damijono ir šv. Kosma paveikslai puošė ne vieną senąją Europos vaistinę, jų altorius yra ir Vilniuje, šv. Jonų baţnyčioje. Diena, kai šv. broliai mirė kankinių mirtimi, rugsėjo 26-oji, Europoje yra farmacininkų profesinė šventė. Lietuvoje, deja, ši šventė dar nėra prigijusi. Vaistininkystė turi ir savo ţenklą, kurį (gal kiek ir iškraipytą) matome kiekvienos vaistinės iškaboje. Vaistinės ţenklas – ţaltys, apsivijęs apie taurę. Šis ţenklas kildinamas iš Asklepijaus (senosios Graikijos medicinos dievo) ţalčio, kurį Asklepijaus dukra Higėja maitina iš dubenėlio. Ilgainiui Higėja iš piešinių išnyko, dubenėlis virto taure. Kai kas šį ţenklą aiškina taip – tai nuodingoji angis leidţia savo nuodus (kurie naudojami gydymui) į taurę. Deja, angies nuodai gydymo tikslams pradėti naudoti tik XX a. viduryje, o farmacijos ţenklas yra daug senesnis.
Kiekvienas, besidomintis farmacijos istorija, nori ţinoti, iš kur tyrinėtojai gauna ţinių apie senąją vaistininkystę. Ir čia vaisininkystei tenka yra išskirtinė vieta, palyginti su kitomis profesijomis. Ilgus amţius vaistininkystė vystėsi nuosekliai, be jokių revoliucijų ir krizių, perduodant sukauptą patirtį. Norint išvengti nepataisomų nuostolių, ţinios apie vaistingąsias medţiagas, jų rinkimą, pritaikymą, vaistų paruošimą, buvo uţrašinėjamos. Nemaloni išimtis yra lietuvių tauta, kuri neturėjo savojo rašto, tad ţinias apie vaistus perduodavo iš lūpų į lūpas. Raštingos tautos šias ţinias stengėsi išlaikyti molio lentelėse, papiruse, pergamentuose ar popieriuje. Rašytinės ţinios apie vaistus pasiekia mus iš Babilono, Egipto ir senosios Graikijos klestėjimo laikų. Ţmonijai išradus spaudą, vaistingųjų augalų ir namų vaistinių aprašai savo populiarumu ne ką nusileisdavo religinio turinio knygoms. Greta populiariosios literatūros atsiranda ir tik farmacininkų luomui skirti spaudiniai: farmakopėjos, manualai, profesiniai periodiniai leidiniai. Jei pagal farmakopėjos senumą mes nusileidţiame kitoms Europos tautoms (lietuviška farmakopėja pasirodė tik 1938 metais), tai pirmasis spausdintas periodinis leidinys farmacininkams „Pamiętnik farmaceutyczny Wilenski“, 1820 m.) yra vienas pirmųjų tokio pobūdţio leidinių pasaulyje. Visos šios uţrašytos ir atspausdintos ţinios teikia farmacijos istorikams neįkainojamų ţinių apie profesinį paveldą.
Šiuose šaltiniuose, greta vaistingųjų medţiagų sąrašų, vaistų gamybos aprašymų ir maldų, kurias reikia kalbėti gaminant vaistus, puikių vaistingųjų augalų graviūrų, savo paţintine verte niekuo nenusileidţiančių skaitmeninei fotografijai randame ir ne pačių maloniausių farmacininkams dalykų. Ţymus antikinis Graikijos istorikas Polybijus (200–118 pr.Kr.) kai kuriuos rašytojus kaltino
atsakomybės stoka, apgavystėmis, palygindamas juos su vaistininkais, kurie dėl populiarumo ir pelno stengiasi daryti tai, kas patinka ţmonėms. Epikūras priekaištavo vienam ţymiausių antikos laikų filosofui Aristoteliui, kad šis nepritapęs karo tarnyboje, vienu metu buvo vaistininkas. Ne maţiau nepalankių ţinių apie vaistininkus rasime ir vėlesniuose amţiuose. Kad ir Paracelsas, XVI a. pradţioje tapęs vyriausiuoju Bazelio gydytoju, apkaltino miesto vaistininkus lupikavimu ir tvarkos nesilaikymu. 1816 m. Vilniaus universiteto profesorius J.F.Volfgangas (1775–1859) viešame universiteto posėdyje perskaitė pranešimą „Istorinės pastabos apie farmacijos būklę“, kur
nepagailėjo karčių ţodţių to meto Vilniaus vaistinėms. Anksčiau paminėtame, 1820 m. pradėtame leisti periodiniame leidinyje farmacininkams „Pamiętnik farmaceutyczny Wilenski“ nėra retenybė
6
straipsniai, kuriuose aprašoma, kaip atpaţinti vaistingosios ţaliavos falsifikatą. Išvada peršasi viena – to meto vaistininkystės praktikoje vaistų ir vaistinės ţaliavos padirbinėjimas nebuvo retas dalykas. Tarpukario Lietuvos teismų kronikose mirga ţodţiai –„(...) nubausti uţ nelegalią vaistų prekybą“. Šie pavyzdţiai rodo, kad noras pasipelnyti iš savo artimo skausmo nėra šių dienų išradimas. Kova su šiomis apraiškomis galėjo būti dvejopa – valstybės prievarta ar pačių vaistininkų sukurtas etikos kodeksas. Etikos kodekso viršenybę prieš valstybės įstatymus įrodo nusikaltėlių pasaulio pavyzdys, kai ţmonės spjaunantys į visuomenės normas, skrupulingai laikosi savojo kodekso. Vien tik garbės kodeksas valdo daugelį kalnuose gyvenančių tautelių. Afganistano ar Čečėnijos pavyzdys rodo, kad prieš šias normas bejėgės yra didţiosios pasaulio galybės. Čia galėtumėm ieškoti sąsajų su savąja padėtimi. Ne vienas kolega verkšlena, kad kas turi milijonus, tas ir uţsako muziką (arba įstatymus), ir prieš vėją nepapūsi. Sunku būtų rasti čečėną, kuris netikėtų savosios tautos pergale. Matyt, grieţtas tradicijų ir etikos kodekso laikymasis suteikia jėgų. Ir atvirkščiai – nusisukus nuo tradicijų ir etikos, prasideda ţlugimas. Toliau rutuliojant šią mintį, galime sakyti – išskirtinė padėtis anuometinėje Lietuvos farmacijoje buvo dėl to, kad farmacinėje spaudoje daţnai buvo gvildenamos profesinės etikos bėdos. Šių problemų pro ausį nepraleisdavo nei profesinės organizacijos, nei Sveikatos departamento Farmacijos skyrius. Šią visumą galėtume vadinti farmacininkų garbės teismu. Kai luomas skrupulingai saugo savo tradicijas ir laikosi nerašyto etikos kodekso, jį gerbia ir visuomenė. Dr. E.Šimkūnaitė viename savo rankraščių nagrinėjo farmacininko etikos ir liaudies medicinos ryšį. Jame aprašytas ţiniuonio kelias – tarp taisyklių ką ir kaip jis turi daryti, ir draudimų – ko šiukštu negali. Draudimai, uţgynimai ar tabu – daugelio senųjų tautų gyvavimo pagrindas. Mums,
šiuolaikiniams Vakarų ţmonėms, draudimai kelia alergiją. Pavyzdţiui, vienas teigiamiausių Vakarų menininko bruoţų – ribų perţengimas. Uţribio kultūros skatinimas sutapatinamas su paţanga.
Paţvelkime kitomis akimis. Labiausiai draudimų besilaikančios valstybės – Japonija, Izraelis, Iranas – nėra nei labiausiai atsilikusios, nei skurdţios šalys.
Taip ir su vaistininkyste. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, buvo du bandymai sutvarkyti
farmacinės etikos reikalus. 1997 m. XII Lietuvos farmacijos sąjungos suvaţiavime buvo patvirtintas Lietuvos vaistininko kodeksas, turintis 49 straipsnius ir 7 dalis. Reiktų paţymėti elgesio su ligoniu pagrindus, profesinio tobulėjimo priemones, profesijos tobulinimą, elgesio su bendradarbiais normas, elgesio normas su kitais sveikatos apsaugos darbuotojais, elgesio su visuomene normas. 2004 m. Lietuvos vaistininkų sąjunga pateikė Vaistininko etikos kodekso projektą, kuriame yra 7 nuostatos su paaiškinimais. Nei vienas, nei kitas kodeksas netapo visų Lietuvos vaistininkų kelrode ţvaigţde. Čia gali būti kaltas iš senovės laikų mus pasiekęs posakis „Skaldyk ir valdyk“. Ţinoma, šiais laikais įmanoma ir kitokia išeitis. Pavyzdys galėtų būti neseniai priimtas Lietuvos aludarių garbės kodeksas, kuriame viešai įsipareigojama negaminti stipresnio alaus nei 9,5 proc. alk. Įdomiausia šiame kodekse yra tai, kad stipriausias alus, kurį galima išvirti, jeigu tikėsime
ketvirtosios kartos aludariais, yra 6 proc. alk. Tai geras pavyzdys, kokio kodekso reikia verslui, jeigu apskritai jo reikia. Tai, kad Lietuvos vaistininkai neturi savojo etikos kodekso, puikiausiai atspindi esamą farmacijos būklę Lietuvoje. Ir jos keliamą pavojų tautos sveikatai bei vaistininkų luomo vertei. Ar nebus gėda mūsų vaikams savo autobiografijoje rašyti: „Mano motina (tėvas) buvo vaistininkė (-as)?
Kad taip neatsitiktų, neturime ieškoti kaltų, o patys būti tokie, kokiais svajojome būti. Nes tik vergai ir baudţiauninkai neturi teisių. Vaistininkas nėra nei vergas, nei šeimynykštis.
Šios paskaitos autorius tikisi, kad, skaitydami šios disciplinos paskaitas, Jūs pamatysite
7
Taip pat autorius tikisi, kad įgytos ţinios padės Jums išsaugoti bent dalį to, kas lėmė Jūsų profesijos pasirinkimą.
1. Doc. A. Kaikaris (1922 – 1997)
8 3. Vaistininko etikos kodeksas 2004
2. Vaistas. Kilmės teorijos. Raida. Etinės problemos
Vaistas šiuo metu tampa preke. Jam be jokio atsiprašymo taikomi rinkos dėsniai. Vadybininkai, patekę į vaistininkystės pasaulį, ne prisitaiko prie jo tvarkos, o perša savąją, atsineštąją, sakykim, ir iš prekybos batais. Ir vis dėlto tvarka vaisininkystėje yra kita. Vaistus ţmonės naudoja seniau nei batus. Kai kurios pirmykštės tautos, gyvenančios pasaulio uţkampiuose, ramiai išsiverčia be batų, tačiau vaistinguosius augalus paţįsta geriau nei mes rašto ţenklus. Vaistas yra, jei ne pati seniausia, tai viena seniausių ţmonijos paţinimo sričių.
Su vaistininkystės ištakomis susijusios daugelis farmacijos istorijos hipotezių ir teorijų. Sunku pasakyti, koks gi buvo pirmasis vaistas, kurį paţino ţmogus. Viena hipotezių teigia, kad pirmasis ţmonijos vartotas vaistas galėjo būti aguonos. Ši hipotezė pagrįsta archeologinių tyrinėjimų
atradimais. Tačiau kas gali garantuoti, kad aguonos buvo vartojamos kaip vaistas, o ne kaip maistas. Ir kodėl būtent jos pirmosios, o ne motinos pienas, kuris vaistu laikomas turbūt visose pasaulio tautose. Istorijos priešaušris yra dengiamas rūkų, ir kiekvienas teiginys ar hipotezė yra labai migloti, sunku juos įrodyti.
9
Į pirmykštę vaistininkystę šiandien galime ţvilgtelėti, tyrinėdami civilizacijos menkai paliestų tautų naudojamas vaistingąsias medţiagas. Net pačios primityviausios tautos „vaistinės“ lentynėlėse galime priskaičiuoti šimtus gyduolių rūšių. Stebintis jų gausa, norisi klausti: kaip ţmonės paţino vaistus? Sprendţiant šį klausimą, galime remtis ir idealistinėmis, ir materialistinėmis teorijomis. Materialistai remiasi dviem hipotezėmis.
I. Ţmogaus patirtis. Pirmykščiai ţmonės maitinosi randamais augalais ar jų dalimis. Ţmonės pastebėjo skirtingą augalų poveikį ţmogui – vidurių laisvinamąjį, vimdantį, raminamąjį ir t.t. Taip bandant augalinės kilmės medţiagas, matyt, atsirado ir pirmųjų farmacijos mokslo kankinių, nes augalų pasaulyje nuodai nėra retas dalykas. Todėl prie šios hipotezės pridedama mintis, kad bandyti vieną ar kitą augalą „įkalbėdavo“ instinktas. Šia hipoteze abejoti verčia augalų ir gyvūnijos pasaulio įvairovė. Viską išbandyti gali neuţtekti ir tūkstantmečių. Kitą abejonę kelia įvairiose, net ir labai viena nuo kitos nutolusiose tautose tam pačiam tikslui naudojami tie patys augalai. Tik ar tikrai visų tautų bandymai vyko viena kryptimi? Stiprioji šios hipotezės pusė – ir šiandien nė vienas vaistas be klinikinių bandymų į vaistinę nepatenka. Parenkant vaistingąsias medţiagas, bandymus su savimi atliko ir homeopatijos tėvas S.Hanemanas (1755–1843). Matyt, be bandymų, sėkmių ir klaidų vaistų pasaulis būtų likęs daug skurdesnis. Tačiau, remiantis vien šia hipoteze, į visus klausimus
neatsakysi.
II. Gyvūnų stebėjimas. Ţmonės gyveno šalia gyvūnų ir juos stebėjo. Stebėjo ir matė, kokio augalo griebiasi sunegalavęs gyvūnas. Šios hipotezės naudai kalba mūsų dienų patirtis – prieš atliekant klinikinius vaistų bandymus, atliekami eksperimentai su gyvūnais. Nors tam priešinasi gyvūnų globos aktyvistai, tačiau tai gal maţesnė blogybė nei bandymai, vykdyti koncentracijos stovyklose. Šią hipotezę patvirtina ir lietuvių liaudies medicinos medţiaga – prieškario „Farmacijos ţiniose“ aprašytas ţolininkas, gydęs angies įkąstus ţmones. Ţolininkas nenaudojo uţkalbėjimų, o vien tik ţoles, apie kurias suţinojo stebėdamas angių „vestuves“. Jos, kaip ir ţmonių pokyliai, neapseidavo be peštynių. Nukentėjusi angis skubiai šliauţdavo į šoną ieškoti tam tikros rūšies ţolelės, kurią suėsdavo. Ta ţolė gelbėdavo nuo angies nuodų ne tik angis, bet ir ţmones. Ţinoma, tokiam stebėjimui reikėjo daug laiko, kantrybės ir drąsos. Bet vaistininkystė ir yra mokslas, kur viršūnę pasiekti nėra lengva. Šios gyvūnų stebėjimo hipotezės priešininkai ţolininkams pateikia du
neparankius klausimus: iš kur ţmogus ţinojo, kokia liga serga ţolelės beieškantis gyvis, ir iš kur šis gyvis ţino apie vaistingąsias augalų savybes. Jei tai instinktas, tai kodėl ţmogus jo neturi?
Idealistinė teorija suteikia mums labai svarbių asmenų statusą. Pagal šią
teoriją nėra neišgydomų ligų. Kiekvienai ligai gydyti Dievas yra sukūręs vaistą. Dėl kai kurių ţmogaus savybių (tingumo, ţioplumo ir t.t.) vien vaistą sukurti buvo maţa. Kūrėjas jį dar paţymėjo dieviškąja ţyme – signatūra. Signatūros gali būti skaitomos pagal formą (sakykim, lapų ar ţiedų panašumas į vieną ar kitą ţmogaus organą), spalvą (geltona spalva – kepenų, tulţies ligoms gydyti, raudona – kraujo), skleidţiamą garsą ir t.t. Signatūrų teorija materia medica sąrašą išplečia iki Ajurvedos lygio, kur sakoma, kad nevaistingų medţiagų nėra, vien tik gydančiojo neišmanymas gali riboti vienos ar kitos medţiagos panaudojimą gydymo tikslams. Signatūrų teorija gyva visose religijose – ją pripaţįsta krikščionys, musulmonai, budistai ir t.t. Krikščioniškuose kraštuose geriausias signatūrų teorijos klestėjimo laikas buvo Atgimimo amţius, o garsiausias šios teorijos šalininkas – didysis medicinos mokslo reformatorius Paracelsas (1493–1541). Signatūrų teorijos pasekėjas turėjo būti giliai tikintis, lakios vaizduotės ţmogus. Nes vienaip į gamtą ţiūri vartotojiškos nuostatos ţmogus, kitaip tas, kuris ieško Kūrėjo pėdsakų. Atsiminimuose apie buvusį ilgametį Kauno medicinos instituto rektorių akademiką Zigmą Januškevičių (1911–1984) jo broliai rašė: kai Zigmas pradėdavo pasakoti apie mūsų išvyką į mišką, mes net suabejodavome, ar tame pačiame
10
miške buvome. Taip ir šios teorijos šalininkai ţolynus mato kitomis akimis.
Kiekviena teorija turi savo silpnas ir stiprias vietas. Bet kuriuo atveju vaisto paţinimo faktas yra viena nuostabiausių paslapčių ţmonijos istorijoje. Ir ši paslaptis visada buvo susijusi su stebuklo – panacėjos – laukimu.
Tūkstantmečius to stebuklo ţmonės ieškojo juos supančiame pasaulyje. Vaistininkystės pasaulyje galiojo senolių išmintis – savam krašte pranašu nebūsi. Tada stebuklingiausių vaistų buvo tikimasi iš svetur. Taip graikai tikėjo egiptietiškų vaistų neprilygstamomis galiomis, karavanai arabų kalifams gabeno puikiausius vaistus iš Indijos ar Kinijos. Europa tikėjo arabiškosios vaistininkystės
legendomis, vėlesniais laikais europiečiai laukė iš Naujojo pasaulio grįţtančių laivų, kurių triumuose buvo sukrautos amerikietiškosios vaistininkystės stebuklai.
Lietuva taip pat nebuvo šiuo poţiūriu išskirtinė. Turėdami savo ţiniuonius, kraujutus, lygiašonis, ţolininkus, tikėjo, jog stebuklai yra tolėliau. Lenkijos karalius Jogaila iš Krokuvos į Vilnių siuntė vaistus sergančiai Didţiojo kunigaikščio Vytauto ţmonai. Rygos magistratas 1471 m. į Trakus karaliui Kazimierui siuntė įvairius vaistinguosius augalus ir prieskonius. 1506 m. Vilniuje susirgus Didţiajam kunigaikščiui Aleksandrui, iš Krokuvos į Vilnių buvo iškviestas alchemikas Balinskis, kuris atsiveţė dalį karališkosios vaistinės. Tiesa, Balinskio vaistai neišgelbėjo Didţiojo kunigaikščio, o pats alchemikas atsidūrė belangėje.
Po XVIII–XIX a. po Lietuvos kaimus vaikščiojo „vengrai“ – atvykėliai, keliaujantys vaistų pardavėjai, kurių vaistai nuo gumbo ir macicos buvo labai populiarūs. Nepriklausomoje Lietuvoje gydytojai mieliau išrašinėdavo patentuotus uţsienių vaistus nei vietinės farmacijos pramonės
gaminius. Pokario metais liaudis šventai tikėjo stebuklinga prontozilio gydomąja galia, bėda, kad jis buvo anapus geleţinės uţdangos, dėl to sunkiai pasiekiamas, tačiau stebuklingas ir labai geidţiamas. Ne maţiau nei tolimųjų kraštų vaistininkystė ţmonijai vilčių teikė chemijos mokslo paţanga. Mūsų sąmonėje alchemikai siejami su aukso gamyba. Tikrovėje ne maţiau svarbi filosofinio akmens savybė buvo sveikatos grąţinimas. Paracelsas, 1520 m. lankęsis ir Lietuvoje, apskritai sumenkino aukso reikšmę, sakydamas, kad aukso gamyba prieinama kiekvienam labiau išprususiam alchemikui, o pagaminti tinkamą vaistą yra daug sunkiau nei krūvą aukso. Kiekvienas naujas ţmogaus sukurtas vaistas, nuo Glauberio druskos iki genų inţinerijos kūrinių, buvo ir yra sutinkamas su dideliu dţiaugsmu ir viltimi. XIX a. pabaigoje ţmonija šventai tikėjo, kad mokslas netrukus įveiks visas ligas. XXI a. pradţioje vėl dairomės į tradicinę vaistininkystę, o nepagydomų ligų turime ne ką maţiau nei prieš šimtmetį.
Ţiūrint į vaistininkystės priešaušrį, stebina ţmogaus paţintų vaistingųjų medţiagų gausa. Mūsų akimis, primityvių Pietų Amerikos tautelių materia medica sąraše yra per porą tūkstančių vaistingųjų augalų pavadinimų. Ţymus arabų gydytojas Avicena (980–1037), kurio Medicinos kanonas šimtus metų buvo svarbiausias ţinių šaltinis Europos gydytojams, paprastų vaistų knygoje aprašo 810 vaistingųjų medţiagų rūšių. Aprašytas kiekvienos šių medţiagų ne tik gydomasis, bet ir nepageidaujamas veikimas, savybės. Materia medica gausa mus stebina Tibeto medicina.
Ajurvedoje apskritai visos medţiagos laikomos vaistingomis. Kiek laiko, kantrybės ir netgi gyvybių turėjo paaukoti ţmonija, norėdama šį turtą paţinti, galime tik spėlioti. Didţioji dalis ţmonijos
išradimų ir atradimų beviltiškai paseno. Vaistininkystės istorijos paminklai ir šiandien domina ne tik farmacijos istorikus, bet ir farmacijos pramonininkus. Stebuklo laukimas ar bandymas jį rasti kaip paslėptą lobį vaistininkystėje gyvas ir šiandien. Maisto papildų platintojai, „ţolininkai“,
nuostabiausių vaistų platintojai internetu ir televizijos „vaistininkai“ nėra šių dienų išradimas. Iš jų protėvių šaipėsi Elados išminčiai, Paracelsas, S.Hanemanas, Vilniaus universiteto farmacijos
11
šviesulys prof. J.F.Volfgangas (1776–1859) ir kt. Tačiau pašaipų negirdėjo ţmonės, trokštantys stebuklo ir pasiryţę uţ jį sumokėti bet kokią sumą. Tuos pinigus paslaugiai paimdavo ir paima farmacijos verslo fronto pirmųjų linijų kovotojai. Liūdniausia, kad dėl šios amţius trunkančios prekybos stebuklais kalti lieka vaistininkai, nes „visi jie tokie patys“.
Farmacininkas turėtų skirtis nuo farmacijos verslo atstovo savo poţiūriu į vaistą. Manau, kad tai ir yra esminis poţymis, skiriantis vaistininkystę nuo verslo. Verslininko tikslas yra pelnas. Pelnas atsiranda iš skirtumo tarp didmeninės ir maţmeninės prekės kainos. Vaistas – prekė. Tokia pat kaip batai. Tad, nepavykus uţdirbti pelno iš vaistų, verslininkas gali imtis batų.
Vaistininko tikslas (bent jau pagal „senąjį stilių“) – ţmogaus sveikata. Vaistas – priemonė šiam tikslui pasiekti. Vaistininko pragyvenimo šaltinis – taxa laborum (uţmokestis uţ darbą). Anksčiau tai buvo suprantama, kaip uţmokestis uţ darbą, gaminant vaistą. Dabar – tai uţmokestis uţ darbą išaiškinant, kaip vartoti vaistą, ko vengti jį vartojant, parenkant (nereceptinį) vaistą ar įspėjant apie sąveiką su kitais vaistais. Jei vaistinėje yra pirmiausia siūlomų vaistų, vadinasi, čia iš vaistininko atimtas darbas. Vaistas, jo parinkimas, informacija apie jį visada bus skiriamoji linija, skirianti farmaciją nuo verslo. Ir čia ţmogaus pasirinkimo laisvė, kurioje pusėje stoti: verslo ar
vaistininkystės. Šią laisvę riboja objektyvūs dalykai – vaistininkas verslininku gali tapti lengvai. Verslininkui tapti vaistininku noro neuţtenka. Čia reikia mokslo, laiko ir pasišventimo.
Dar viena ypatybė, verslo atnešta į vaistinę, kelia sumaištį tikėjimo dalykuose. Tūkstančius metų vaistas padėdavo išsaugoti gyvybę ar jai atsirasti. Netgi nuodai ar stipriai veikiančios medţiagos, uţrakintos vaistinės spintose, tarnavo šiam tikslui. Nes vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Jau porą dešimtmečių į vaistinę skverbiasi „vaistai“, kurių tikslas – neleisti uţsimegzti gyvybei. Juos
farmacininkai priversti parduoti, nes jiems išrašomi gydytojo receptai. Tokių „vaistų“ pardavimas ar išrašymas yra Hipokrato priesaikos lauţymas, ar, ţiūrint iš katalikiškos „varpinės“ – nuodėmė. O vadinamųjų „kitos dienos“ piliulių pardavimas – mirtina nuodėmė. Apie tai kalbėsime vienoje iš šio kurso paskaitų. Ir ši problema mus turėtų priversti paţiūrėti į vaistą kitaip.
Dar viena vaistų pasaulio bėda, susijusi su profesine etika, – tai naujo vaisto sureikšminimas. Čia pavyzdţių galime parinkti ne vieną. Štai vienas iš jatrochemijos (gydomosios chemijos) pradininkų Johanas Glauberis (1603–1668) savo atrastąją Sal mirabile, vėliau pavadintą Glauberio druska, laikė universaliu vaistu – panacėja. Turbūt nėra vaistinėje senesnio ir labiau ţinomo ţmogaus sukurto vaisto kaip aspirinas. Aspirino istorija prasidėjo 1897 m. Per šimtą su trupučiu metų plėtėsi ne tik aspirino gydančiojo veikimo kryptys, bet ţmonija kas keleri metai išgirsdavo apie vis naujus pavojus, susijusius su šio vaisto vartojimu.
Jei palygintume, kokius įspėjimus iš vaistininko turėjo išgirsti perkantysis aspiriną XX a. pradţios vaistinėje, ir kokius galėtų išgirsti dabar, nustebtume. Taip pat, jeigu vaistininko akimis paţvelgtume į thaledomido tragediją. Kovojant su nemiga, daug ţadantis vaistas XX a. viduryje dosniai buvo skiriamas visiems. Jo pasekmes po devynių mėnesių patyrė jį vartojusios nėščiosios. Jų kūdikiai gimė su neišsivysčiusiomis galūnėmis. Dar ir dabar Vakarų šalyse galima išvysti neįgaliųjų
veţimėliuose sėdinčias šio vaisto aukas. Mūsų kraštą nuo šios patirties apsaugojo geleţinė uţdanga. Kiekviena (-as), skaitanti (-is) šį tekstą, gali rasti pavyzdţių, kai su didţiausiu reklaminiu šurmuliu į vaistinę atkeliavę vaistai tyliai ir greitai iš jos pasitraukė.
Tiesa, turime pavyzdţių, kai didelės kompanijos juos iš apyvartos išimdavo su didţiausia „pompa“, ţadėdamos grąţinti pinigus. Taip buvo siekiama įrodyti gamintojo rūpestį tais, kurie gydosi šiais vaistais, bei pabrėţti savo solidumą. Deja, verslas skuba. Į tyrimus investuoti pinigai turi kuo
12
greičiau sugrįţti. Jei kas ne taip, kalti lieka tik farmacininkai.
O tie, kurie verčia farmacininką vaistą parinkti pagal gamintojo nuolaidų ar kyšio dydį, lieka uţ širmos. Nes farmacija yra verslas. O pinigai nekvepia. Ir vaistininkui pritrūksta profesinės
savigarbos ištarti tinklo savininkui Hipokrato ţodţius: „Ţmogaus sveikata – svarbiausias įstatymas“. Čia lektorius norėtų prisiminti patirtį iš vieno arabų krašto vaistinės. Kai ten lankiausi, buvau tik pradėjęs plikti, ir tai tuo metu man atrodė pati didţiausia bėda pasaulyje. Uţėjau į vaistinę ir parodţiau vaistininkui, apsimuturiavusiam galvą arabiška skara bei rankoje laikiusiam
musulmonišką roţančių, savo pradedančią šviesti plikę. Jis ištraukė du vaistus. Vieno jų dėţutė buvo apkarstyta auksiniais drakonais ir perjuosta raudono šilko juosta. Kitas buvo supiltas į paprastą buteliuką, tai buvo dilgėlės šaknų ištrauka su priedais. Pirmojo kaina buvo per pusantro šimto dolerių, antrojo – penki doleriai. Paklausiau vaistininko, kuris vaistas veikia stipriau. Aš buvau kitokio gymio, kito tikėjimo, kitos akių spalvos, ir vaistininkui buvo aišku, kad aš niekad negrįšiu nei į tą miestą, nei į tą vaistinę. Jis ramiai paţiūrėjo į mane ir ištiesė indelį su dilgėlių ekstraktu. Ar būtų taip pasielgęs Lietuvos vaistininkas, kurį darbo vietoje neretai stebi vaizdo kameros, klauso mikrofonai ir tikrina samdyti „pirkėjai“? Ar kas nors iš mūsų, vaistininkų, atėmė iš kitų išsilavinimo ir prigimties jiems suteiktą teisę padėti ţmogui? O gal mes ją patys atidavėme?
Vaistininko parinktas vaistas daug pasako ir apie vaistininką, ir apie vaistinę. Jei vaistinėje (vaistų krautuvėje) dirba pardavėjas, tai jo darbas yra parduoti „pirmosios rankos vaistą“ arba padėti ţmogui prisiminti, kokį vaistą jam liepė vartoti daktarėlis iš ţydrojo ekrano. Pardavėjas tobulinasi –
išmoksta, kurioje pusėje ar kokiame aukštyje padėti vaistą, kad jį pastebėtų. Jis primins apie vykdomas akcijas, nuolaidų korteles ir kitą ligoniui „būtiną“ informaciją.
Vaistininko darbas kitoks. Ir nors reklamoje skambantys ţodţiai – pasitarti su gydytoju ar
vaistininku – kasdien ţmogui primena, kad vaistininkas yra lygiavertės sveikatinimo sistemos dalies atstovas, to ţmonės neprisimena. Į gydytoją pagarbiai kreipiasi – „daktare“. Į vaistininką –
„pardavėjau“, nors istoriškai Lietuvoje vaistininkas visada buvo vienoje gretoje su klebonu ir ponu mokytoju. Matyt, kad poţiūris į vaistą ir buvo svertas, apvertęs mūsų profesijos veţimą ratais
aukštyn. Įdomiausia šiame virsme yra tai, kad greta neįtikėtinų nuolaidų vaistinėse (nuo 100 proc. iki 125 proc.). Po Saule vietos randa stebuklingų vaistų platintojai, sugebantys įrodyti pasakišką savojo vaisto veiksmingumą. Ir visos pensininko santaupos keliauja apsišaukėlio piniginėn. Taip vėl patvirtinama senolių išmintis: pigus daiktas geras nebūna. O dėl to, kad vaistas ir jo reikšmė nuvertinta iki nuolaidų dydţio, matyt, nemaţai yra ir mūsų luomo kaltės.
Vokietijoje dėl netinkamo vaistų vartojimo miršta tiek pat ţmonių, kiek ţūsta autoįvykiuose. Turėtume pripaţinti, kad vokiečiai turėjo daugiau laiko įgyti imunitetą reklamai nei mes. Deja, Lietuvoje neturime tokių tyrimų rezultatų. Bet didţiulis vaistų vartojimo skatinimas tikrai renka savo liūdnąjį derlių mūsų krašte. Čia mes turime savęs paklausti: „Vaistininke, ar tu, turėdamas daug ţinių ir patyrimo, padarei tai, ką privalėjai, kad vaistas būtų naudojamas ţmogaus sveikatos labui?“. Nuotolinė paskaita riboja galimybes išgirsti atsakymą į tokį klausimą.
13
14 2. Alchemijos laboratorija. Vokietija XVI a.
15 3. Vaistų gamybos laboratorija. XX a. pradţia
16
4. Aspirinas, skirtas parduoti Lietuvoje. XX a. pirma pusė.
17 3. Vaistas ir ţmogus lietuvių tautinėje vaistininkystėje
Pradėjus kalbėti apie tautinę vaistininkystę, ne visada aišku, kas tai yra. „Tautinė vaistininkystė“ - dr. J.Basanavičiaus sukurtas terminas. Mums labiau girdėtas – liaudies medicina. Tautinė vaistininkystė, matyt, yra tikslesnis ir labiau priimtinas pavadinimas, nors daugeliui dar neįprastas. Lietuvių tautinė vaistininkystė mūsų sąmonėje susiejama su prastuomenės, neapsiskaičiusių ţmonių gydymusi. Tuo pat metu tibetiečių, indų ar kinų tautinė vaistininkystė mums nušvinta romantikos ir galimų atradimų spalvomis. Savam krašte pranašu nebūsi – skelbia senolių išmintis. Taip yra ir su lietuviškąja tautine vaistininkyste. XX a. pradţioje išleistame austrų farmakognosto prof. Aleksandro Tšircho
fundamentaliame veikale „Bendroji farmakognozija“ lietuviškoji tautinė vaistininkystė pateikiama kaip unikalus ir gyvas vaistininkystės paveldas. Didţiausia mūsų senosios vaistininkystės bėda – tai savojo rašto neturėjimas. Ilgus amţius ţinios apie gydymo būdus bei vaistus buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Uţrašinėti šias ţinias pradėta tik XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo pradţioje. Vėlgi, įamţinant tautinės vaistininkystės ţinias pasiţymėjo ne lietuvis, o kitatautis – Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius Janas Mušynskis. Jis aprašė 125 rūšių vaistinguosius augalus, kuriuos siūlė ţolininkai šv. Jono turguje Vilniuje. Tie turgūs vyko iki sovietinės okupacijos ir juose buvo prekiaujama tik vaistingaisiais augalais ir gyviais. Prof. J.Mušynskio dėka ţinios apie lietuvių tautinę vaistininkystę pasiekė Europos profesinę farmacininkų spaudą. Iš lietuvių – mūsų tautinės vaistininkystės tyrinėtojų - reiktų paţymėti G.Petkevičaitės 1911 m. Peterburge dviem kalbomis (lietuvių ir rusų) išleistą „Lietuvių liaudies medicinos medţiagą“. Nors pradţia buvo daug ţadanti – 1899 m. dr. J.Basanavičius JAV išleido knygelę „Medega musu tautiszkai vaistinykystai“, tačiau paskiri tyrinėjimai iki šių dienų nevirto mūsų tautos tautinės vaistininkystės paveldo susisteminimu ir apibendrinimu. O gaila, nes paveldo sukaupta daug. Dar ir šiandien atokesniuose Lietuvos kampeliuose galime aptikti ţolininkų ir ţiniuonių. Kaip ir komercinėse televizijos laidose bei ţurnaluose moterims galime aptikti ţolininkų (-ių) – apsišaukėlių, kas rodo esant susidomėjimą ir paklausą.
Tautinė vaistininkystė (liaudies medicina) – tai gydymas ţolelėmis. Tokia klišė taip yra prilipusi, kad net sunku jos atsikratyti. Gi tautinė vaistininkystė apima daugelį gydymo būdų ir priemonių. Čia jas trumpai ir apţvelkime.
1. Šventieji šaltiniai, medţiai, akmenys. Pagoniškas, matyt vienas seniausių mūsų tautinės
vaistininkystės klodų. Apsiplovimas, gėrimas, lietimas ar aukojimas teikdavo sveikatos dovanas. Šv. šaltinių gydomųjų galių ţinojimas gyvas dar ir šiandien. Įdomiausia, kad gydomieji šv. šaltiniai turi savo „specializaciją“, tai yra padeda sergant tam tikromis ligomis. Prieš pradedant gydytis šiomis priemonėmis, prie jų ligonis turėdavo ateiti „švarus“ – tai yra atidavęs skolas, ištesėjęs paţadus ir atsiprašęs tų, kuriuos uţgavo. Čia buvo duodami įţadai – ką ligonis pasiţada atlikti pasveikęs. Šis tautinės vaistininkystės skyrius atveria daugeliui senųjų tautų ţinomų dalykų – tai ligos sąryšį su piktosiomis dvasiomis (sakykim, Tibeto medicinoje demonai yra ketvirtadalio ligų prieţastis), ligos prieţasties ieškojimą ţmogaus poelgiuose (pyktis, pavydas, negraţintos skolos ir t.t.), bei šviesiųjų antgamtinių jėgų įtaką atsikratant ligos. Šis gydymo būdas išsiskiria dar viena savybe – norint
pasveikti niekam uţ tai nereikia mokėti. Net duoti įţadai šelpti vargšus tiesioginės naudos šaltiniui ar ţemės, kurioje jis yra, savininkui jokios materialinės naudos neduodavo.
2. Šventieji paveikslai. Daugelyje senųjų Lietuvos baţnyčių aptiksime šventųjų paveikslų, apkabinėtų votais – padėkos ţenklais. Didţiausią gausybę votų galime pamatyti Aušros vartuose, nors jų gausu ir kitose šventovėse. Ir gausiausiai sveikatos malonėmis spinduliuoja Šiluvos Dievo Motinos atvaizdas, turintis vienas seniausių šios srities tradicijas krikščioniškame pasaulyje.
Tyrinėtojai, nedraugiškai ţiūrintys į krikščionybės tradicijas Lietuvoje, sako, kad šie paveikslai buvo reikalingi kaip atsvara pagoniškosioms tradicijoms. Kaip ten būtų, šis gydymo ir gydymosi būdas
18
gyvas iki šiol – štai Vilniuje, neseniai duris atvėrusioje Viešpaties gailestingumo šventovėje, jau kabo šimtai votų – ţenklų apie suteiktas sveikatos malones. Sveikatos malonei gauti čia taip pat reikalinga atgaila ir įţadai. Tiesa, nebūtinai to turi prašyti pats sergantis – tai gali išmelsti ir trečias asmuo. Nebūtina net ir melstis prie sveikatos malonėmis garsėjančio atvaizdo – uţtenka kreiptis į jį net iš tolimiausio pasaulio kampelio.
3. Uţkalbėjimai. Vienas labiausiai prieštaringų tautinės vaistininkystės puslapių. Nepaisant visiško mokslinės medicinos pasmerkimo, gyvas po šiai dienai. Ir kaip sunkiai suvokiamas šio metodo sėkmės pavyzdys gali būti roţės gydymas, taip sunkiai susilaukiantis sėkmės gydant moderniausiais vaistais. Uţkalbėjimuose (daţniausiai uţkalbama duona, sviestas, taukai) galime rasti sąsajas su senąja vaistų gamybos tradicija – ir senovės Egipte, ir Tibete, ir senuose krikščioniškos Europos vienuolynuose gaminant vaistus buvo kalbamos maldos, turėjusios sustiprinti jų veikimą. Ar tai turi reikšmės vaisto veiksmingumui, galėtų įrodyti nebent klinikiniai tyrimai.
4. Ligos perdavimas. Dar vienas tautinėje vaistininkystėje paplitęs gydymo būdas ţinomas visose tautose ir niekaip negalintis sutilpti XXI a. civilizuoto ţmogaus galvon. Mums dabar yra aišku – jei sergi uţkrečiama liga, tai ja gali uţkrėsti kitus, tačiau tau pačiam vis tiek reikės persirgti. Mūsų protėviai ligą įsivaizdavo kitaip – tarsi dvasią ar kokią kitą esybę, kurią galima atiduoti kitam, ir tada atidavęs pasveiksta, gavęs suserga. Šia teorija buvo susiţavėjęs ir renesanso medicinos šviesulys Paracelsas. Ji gyvavo ir Lietuvoje. Labiausiai ţinomas ir, matyt, ne vienam girdėtas pavyzdys – tai karpų gydymas šiuo būdu: ant arklio ašuto uţmezgama tiek mazgų, kiek turima karpų, kiekvienas mazgas įtrinamas į kitą karpą, ašutas susukamas į kamuoliuką, šis aplipinamas duonos minkštimu ir sušeriamas šuniui. Ne vienas liudininkas teigia, kad karpos išnyksta
negrįţtamai. Nemaţai ligų buvo gydoma prie skaudamos vietos priglaudţiant gyvą varlę. Galėtume stebėtis šiuo gydymo būdu, bet kiekvienas, skaitęs Naująjį testamentą, skaitė eilutes apie demonų išvarymą į kiaules – vadinasi, būdas daugeliui yra ţinomas, tik pamirštas.
5. Braukymai. Maţiau egzotiškas gydymo būdas, dabar populiarus ir labiau ţinomas masaţo vardu. Daţniausiai tai buvo daroma pirtyse. Pirtis – senovės lietuvių sveikatos apsaugoje uţėmė ypač garbią vietą – čia buvo gimdoma, tvarstomos ţaizdos, taisomi kaulų lūţiai.
6. Kraujo nuleidimas. Blogojo, ligos kraujo nuleidimas buvo ţinomas visame pasaulyje. Europos miestuose tuo vertėsi barzdaskučiai (cirulninkai). Lietuvoje šį darbą dirbo kraujutai (XVI a. Kauno magistrato knygose aptiktas terminas). Turime XX a. pradţioje uţrašytą pasakojimą apie šią procedūrą: „Uţdėjo medijoną (įrankį kraujui nuleisti), dauţė su peilio kriauna. Kuomet prakirto gyslą, kraują suleido į bliūdą. Ţaizdą uţpylė su cukrum. Patį kraują su bliūdu nunešė į rūtų darţelį ir ten papylė. Ţmogaus kraujas buvo didelėj pagarboj“. Kraują nuleisdavo ir naudojant gyvūnus. Dėles „statydavo“ sopant galvai, dantims, esant kitoms bėdoms. Su kraujo nuleidimu susijęs ir taurių statymas. Senovinės taurės – tai jaučio ar karvės ragas. Rago viršus nuskobtas ir uţkimštas. Pro šią angą kai kada pradurdavo įsiurbtą odą ir nuleisdavo kraują.
7. Šildymai (mūsų supratimu – kompresai) taip pat buvo gerai ţinomi ir naudojami pagelbėjant sergantiesiems.
Nors šie gydymo būdai yra įdomūs ir suteikia daug ţinių apie mūsų sentėvių poţiūrį į ligas, mums, farmacininkams, svarbiausia tautinėje vaistininkystėje - materia medica, gydomosios medţiagos. Taip jau susiklostė, kad visi ţinome: senovės ţmonės gydėsi ţolelėmis. Iš tiesų tautinės
vaistininkystės materia medica sudarė daugiau sudėtinių dalių – augalai, grybai, mineralai, gyvūninės kilmės medţiagos. Augalai, naudoti tautinėje lietuvių vaistininkystėje, dar nėra
19
susisteminti. Čia viena bėda, kad tas pats augalas net gretimose parapijose galėjo būti vadinamas skirtingais vardais. Nustatyti šiuolaikinį seniau vartoto augalo pavadinimą nėra lengva. Kol kas galime remtis tik prof. J.Mušynskio aprašytais augalais, kuriuos ţolininkai parduodavo šv. Jono turguje Vilniuje. Profesorius aprašė 125 augalų rūšis. Lietuviškoje vaistininkystėje grybų šeima, kaip ir mineralų, negausi: raudonoji musmirė, poniabudė, laumriešutis, baravykai, kukurdvelkis, kelios kerpių rūšys. Maţiausiai kalbame apie gyvūnus, naudotus senojoje medicinoje. Lyg tokių ir neţinome. Tačiau pirmasis liaudiškas vaistas, kurį paminėtume – karštas pienas su medumi. Kaip ţinia, nei pienas, nei medus nėra augalai.
Šiuo metu yra aprašytos 79 gyvūnų rūšys, naudotos gydymo tikslams Lietuvoje. Iš daugelio šių gyvių gaunama ne viena vaistingoji medţiaga. Čia pirmauja karvutė – iš jos lietuviai gaudavo 20 rūšių vaistingųjų medţiagų. Karvės pieno produktų, naudojamų gydymo tikslams, gausumu mes lenkiame net išgirtąją Tibeto mediciną – Lietuvoje vaistams naudota pienas, pieno putos, grietinėlė, grietinė, rūgpienis, išrūgos, pasukos, sviestas, sviesto rasalas, varškė, sūris.
Šioje paskaitoje matyt nepavyks aptarti visos tautiškoje vaistinėje naudotų medţiagų gausybės. Tačiau gyvendami vartotojiškoje visuomenėje ir netgi dirbdami vaistų vartojimą skatinančiose vaistinėse, turime paţvelgti ir į kitą tautinės vaistininkystės pusę – tai yra nerašytos taisyklės, kurių laikėsi ţiniuoniai, ţolininkai, bobutės ir kiti sveikatinimo ţinovai visame krašte – ir Ţemaitijoj, ir Aukštaitijoj, ir Dzūkijoj, ir Suvalkijoje.
Tai poţiūris į vaistą, ligą ir ligonį. Kiek teko matyti kitų ţmonių surinktos medţiagos ar pačiam kalbėtis, nė vienas tikras ţolininkas neimdavo pinigų uţ suteiktą pagalbą. Nebent pasveikęs ţmogus atnešdavo kokį sūrį ar lašinių paltį. Nė vienas neprasigyveno padėdamas kitiems. Į klausimą kodėl veltui, atsako panašiai – Dievulis supyks ir dovaną pasiims, kaip aš tada ţmonėms padėsiu. Tuo Lietuvos ţiniuoniai panašūs į pirmuosius krikščionis gydytojus anargirikus, gydţiusius be uţmokesčio, kurių šūkis buvo „veltui gavote, veltui ir atiduokite“. Ţaliavos rinkti eidavo švariai apsirengę ir tik geros nuotaikos. Jei esi piktas ar blogai nusiteikęs – prie gyduolių geriau nesiartink – vaistas bus netinkamas. Vaistus saugodavo ne ilgiau kaip dvejus metus. Vėliau neišmesdavo, o sudegindavo – vaistas šventas daiktas ir nėra ko čia juo taškytis. Stebina ir vaistų formų įvairovė – distiliatai, inhaliacijos, lašai akims, lašai ausims, nuovirai, milteliai, pelenai, pleistrai, smilkalai, tepalai, antpilai, vonios. Ši formų įvairovė ir gaminti daugiakomponenčiai vaistai liudija, kad čia darbavosi išmanantys ţmonės. Išskirtinis lietuviškų daugiakomponentinių vaistų pavyzdys galėtų būti „Trejos devynerios“, vaistas, kuriame dera svarbiausios senųjų vaistų savybės – vaistingųjų medţiagų įvairovė, uţkalbėjimas ir tikėjimo atšvaitai. Pavadinimas „Trejos devynerios“ yra senas, pagonybės laikų ţodţių junginys, reiškęs stiprybę, galybę, daugumą. Šis ţodţių junginys turėjo stebuklingos galios, todėl ne kartą minimas uţkalbėjimuose, pasakose, patarlėse, dainose. Vien tik ištarus vaisto pavadinimą „Trejos devynerios, aš jas visas paţįstu“, vaisto veikimas sustiprėdavo. Vaistas yra daugiakomponentis, sudarytas ne maţiau kaip iš 27 vaistingųjų medţiagų (gali būti ir daugiau). Tokie sudėtiniai vaistai taip pat nėra naujovė pasaulyje. Sakykime, Tibeto brangenybių piliulės gali turėti daugiau nei šimtą sudėtinių dalių. Viduramţių vaistinėse karaliavęs priešnuodis
terijakas turėjo 64 sudėtines dalis. Trejų devynerių reikšmę savajam kraštui atskleidė prof.
J.Mušynskis. Čia ţmonės valgo labai sunkų ir riebų maistą – uţtenka paminėti vien tik lietuviškus rūkytos mėsos gaminius, todėl virškinimo bėdos yra labai daţnos... Kiekvienas ţiniuonis turi savąjį trejų devynerių receptą. Ir kiekvienas receptas yra „pats geriausias“. Ir ne tik ţiniuoniai turėjo savitos sudėties trejas devynerias. Tarpukario Lietuvoje savąsias „Trejas devynerias“ turėjo Palangos vaistinė, Švambario vaistinė Vilkijoje, AB „Vaistija“. „Trejos devynerios“ buvo ţolininko
meistriškumo išbandymas ir įrodymas. Šį vaistininkystės meno kūrinį tauta vertino. Kaip rašė doc. A.Kaikaris, XIX a. pab. – XX a. pradţ. nebuvo lietuviškos trobos, kurioje ant stalo nebūtų stovėjęs
20 butelis su uţpiltomis trejų devynerių ţolėmis.
Sąsajų su kitų kraštų vaistininkyste galime išvysti ir tautinės vaistininkystės astronominėse ţiniose. Vaistas, skirtas ką nors sunaikinti ar sumaţinti, buvo pradedamas naudoti esant delčiai, o ką nors sustiprinti – per jaunatį. Ypatingą galią turėjo vaistaţolės, surinktos Joninių metu. Matyt dėl to ir Vilniaus šv. Jono turguje parduodamos vaistaţolės buvo švieţios – taip uţtikrinant, kad jos surinktos tada, kai jų gydomosios savybės stipriausios.
Nuo kitų tautų lietuvių tautinę vaistininkystę skiria vienas, galbūt kitose tautose dėl gilesnių krikščioniškų tradicijų neišlikęs bruoţas: dalis ţaliavų (skėtinė marianikė, angis, rupūţė ir kt.) renkama ar gaudoma dar gegutei neuţkukavus ar perkūnui nesugriaudus. Čia, matyt, vėl „išlenda“ pagoniškasis pradas.
Kaip būtų svarstoma, tačiau lietuviškoji tautinė vaistininkysė yra puikiausias įvairovės atspindys, kuriame matyti pagoniški ir krikščioniški atšvaitai, senųjų vaistinių ir mokslinės medicinos įtaka, Rytų ir Vakarų pėdsakų. Lietuviškoji tautinė vaistininkystė savo verte niekuo nenusileidţia senajai medinei architektūrai, tautinėms juostoms ar dainoms. Tai yra mūsų profesijos paveldas, kurį turime gerbti ir saugoti. Ir šis paveldas yra gyvas. XXI a. pradţioje nedideliame Ţemaitijos miestelyje buvo galima suskaičiuoti porą dešimčių ţolininkių, gydančių be uţmokesčio ir savo „naminėje vaistinėje“ turėjusių keliasdešimt vaistingųjų medţiagų.
Tuo, kuo Lietuva stebindavo svečius iš Vakarų XIX a. pabaigoje, esame įdomūs ir šiandien. Gal ţmonės dabar jau nebevirsta lokiais, tačiau sveikatos apsaugos sistemos dalies buvimas ţolininkų, gydančių veltui, rankose Europos mastu ganėtinai archaiškas, tuo pačiu – ir ţavus reiškinys. Ţinoma, XXI a. daro savo: kaip grybai po lietaus dygsta „ţolininkės“, „ţiniuoniai“, „raganos“, uţ kelias kiaulpienės šaknis ar šaukštelį medaus nesibodinčių paimti didelius pinigus. Čia taip pat nieko nauja, naujos tik informacijos priemonės, kuriomis šie ţmonės gali pasinaudoti (ir naudojasi). Tautinėje vaistininkystėje kaip ir oficialiojoje taip pat vyksta kova tarp verslo ir pašaukimo. Tautinėje vaistininkystėje pašaukimas šiuo metu dar tebėra stipresnis, o bobutės palėpė – slėpingesnė nei savitarnos vaistinė.
21 1. Vaistaţolių turgus Vilniuje XX a. pradţia
22 2. Ţolininkė Vilniuje XX a. pradţia
23 3. Ţolininkai Vilniuje XX a. pradţia
24
25 5. Trejos devynerios
26 4. Vaistininkystės profesijos išskirtinumas ir klystkeliai
Ţmogus, mylintis savo profesiją, visada randa joje romantiškų „perliukų“, nors tai, mūsų akimis, būtų paprasčiausias darbas. Tas, kuris savo darbe neranda dvasinio malonumo, yra juodadarbis, kuriam per mėnesį darbe būna du kartus gera – kai gauna avansą ir kai gauna atlyginimą.
Farmaciją Lietuvos ţiniasklaida vadina verslu. Tarptautiniai ekspertai sako, kad Lietuvoje spaudos laisvė pastaraisiais metais maţėja. Tad į nelaisvos spaudos vertinimus lyg ir nereikėtų kreipti dėmesio. Kitaip jautiesi, kai verslu farmaciją pradeda vadinti patys vaistininkai. Gali būti, kad tai vaikiška liga. Atgavus nepriklausomybę, daugelis taip pat norėjo būti verslininkais, dėvėti raudoną švarką ir vaţinėti „importiniu“ automobiliu. Matyt, nuo tų laikų „verslininkas“ yra kaţkas graţaus ir solidaus, galintis patekti į spalvotus ţurnalus. Galbūt, dalis vaistininkų tapo verslininkais, bet tai nėra būdingiausias profesijos bruoţas.
Labiau į Vakarus nutolusiuose kraštuose farmacinėje visuomenėje verda diskusija: kas yra
vaistininkystė – verslas ar pašaukimas? Tokio pasidalijimo lietuviškoje vaistininkų bendruomenėje nėra: ar kas girdėjote, kad vaistininkas viešai protestuotų, pavadintas verslininku? Čia kaip reta esame vieningi. Gi mūsų protėviai buvo jautresni ir saugojo savo profesinę garbę. XVIII a. pabaigoje Vilniaus miesto vaistininkai kreipėsi į miesto valdţią, skųsdamiesi miesto iţdininkų bandymais įtraukti juos į pirklių grupę: „Vaistingosios ţolės ir medţiagos negali būti laikomos prekybos prekėmis, nes jos tik ţmogui gelbėti yra skirtos. Visoje Rusijos imperijoje vaistininkai laikomi ne prekyba besiverčiančiais asmenimis, o menininkais, kurių profesija yra mokslo menas“. Tuo metu palanki valdţios reakcija padėjo vaistininkams atsispirti mėginimams priskirti juos pirkliams.
Norint apginti savo garbę, reikia turėti argumentų. Todėl kiekvienas vaistininkas turėtų ţinoti, kuo jo profesija yra išskirtinė. Išskirtinumas gimdo pasididţiavimą. Išdidus ţmogus niekada nesileis
ţeminamas. Ir tai nėra vien skambūs ţodţiai. Taigi paţvelkime, kuo farmacija yra išskirtinė.
1. Vaistininkystė yra dieviška profesija. Lyg ir per skambiai pasakyta, tačiau nebijokime to skambumo. Viduramţių, Atgimimo amţiaus tapyboje nėra retas siuţetas Kristus - vaistininkas. Tokie paveikslai puošė ne tik vaistines, juos buvo galima aptikti ir baţnyčiose, vienuolynuose, rūmuose. Kitokį siuţetą – Kristus prekybininkas, būtų sunkoka įsivaizduoti, ypač turint omenyje Naujajame testamente aprašytus Dievo Sūnaus išpuolius prieš prekeivius.
Krikščionybė čia nėra išimtis. Kiniečių Saulės dievas Jan-di (Šen–nungas) taip pat buvo vaistininkas ir, per dieną išbandydavo daugybę įvairiausių ţolelių, ieškodamas jų vaistingųjų savybių ir, 70 kartų apsinuodydavo.
2. Vaistininkystė yra dvasinis pašaukimas. Kai tave per dieną dešimtis kartų apšaukia pardavėja(u), sunku tai skaityti be šypsenos. Paţvelkime į vaistininkystės istoriją. Senajame Egipte vaistai buvo gaminami šventyklose ir juos gamino ţyniai, taip pat ir Eladoje – Asklepijui skirtose šventyklose, kuriose buvo gydomi ligoniai. Vaistus ir šiandien budistų vienuolynuose gamina vienuoliai.
Viduramţiais išgarsėjo benediktinų ordinas, teikęs sveikatinimo pagalbą vienuolyno apylinkėse. Čia taip pat vaistus gamino, ţoleles rinko ir augino vienuoliai. To pėdsaku galėtume laikyti iš ţolelių pagamintą „Benediktiną“ (kaip ir „Trejos devynerios“, „Juodasis Rygos balzamas“, „Unikumas“ ir kiti vaistai, patekę į alkoholiu prekiaujančių parduotuvių lentynas). Vaistingųjų augalų paţinimu bei įvairių nuovirų, ištraukų, tepalų gamyba garsėjo ir Sibiro ar Amerikos šamanai, Lietuvos ţiniuoniai.
27
3. Vaistininkystė yra mokslas. Vaistininkystės mokslo knygos parašytos dar tuomet, kai daugelio šiuolaikinių mokslo sričių nebuvo nė kvapo. Apie vaistus, jų veikimą, paruošimą rašė Hipokratas, Dioskoridas, Galenas, Avicena, Paracelsas. XVIII a. antrojoje pusėje Europos universitetuose atsirado farmacijos katedros, greta jų kūrėsi farmacininkų mokslinės draugijos, mokslinė profesinė periodinė spauda. Vaistininkai savuoju mokslu didţiavosi. Šį teiginį iliustruoti galima būtų tokiu linksmu pavyzdţiu: prieš pirmąjį pasaulinį karą į Šakių vaistinę sodietis atnešė Graecum album, baltojo šuns mėšlo, farmakopėjinio XIX a. preparato, skirto peršalimo ligoms gydyti. Vaistininkas M.Damskis iš ant grindų išbertos krūvos atrinko keletą gabalėlių tinkamos ţaliavos. Uţ ją
sumokėjęs, kitką liepė neštis namo, nes tie ne šuns, o kalės mėšlas, tad vaistams netinka. Ţmogus, bučiuodamas vaistininkui ranką, prašė pamokyti, kaip atskirti tinkamą vaistą. Damskis atsakęs: „Mano mielas, norint tai ţinoti, reikia būti aptiekoriumi – išeiti daug mokslo“.
4. Vaistininko klaidos kaina. Vadybininkai daţnai palygina prekybą vaistais ir prekybą batais. Batų pardavėjo klaidos pasekmė blogiausiu atveju gali būti pritrinta nuospauda. Vaistininko klaidos kaina gali būti ţmogaus gyvybė. Vaistininkas suteikia paskutinę galimybę ištaisyti gydytojo klaidą.
Senosios kartos vaistininkai tvirtina: gydytojas gali suklysti, nes jo klaidą ištaisys vaistininkas. Vaistininko klaidas ištaisyti neretai gali tik šv. Petras. Kas yra dirbęs prie pirmojo stalo, pasakys, kad gydytojo klaidos nėra labai retas dalykas.
5. Ţmonių pagarba ir dėkingumas. Galime sakyti, kad tai - senai praėjusių laikų atšvaitai, kai, miestelyje sutikę vaistininką, ţmonės nukeldavo kepurę. Tačiau kolegos, dirbantys maţesniuose miesteliuose, dar jaučia šią pagarbą. O jei per metus, išdirbtus vaistinėje niekas neatėjo ir
nepadėkojo Jums uţ sugrąţintą sveikatą, turėtumėt labai rimtai susirūpinti, ar tikrai gerai atliekat savo pareigą.
6. Vaistininkystės ţenklas. Kilmingi ţmonės didţiuojasi savo šeimos herbu. Neţinia, ar daug Lietuvos bajorų galėtų pasigirti pusės tūkstančio metų senumo herbu. Ţalčiui, apsivijusiam apie taurę, daugiau nei pora tūkstančių metų. Sovietmečiu dėl neţinojimo šis ţenklas buvo ir medicinos simbolis. Dabar ţinome: gydytojo ţenklas – ţaltys, apsivijęs apie lazdą, vaistininkų – apie taurę. 7. Vaistininkystės globėjas. Šv. Damijonas, III a. krikščionis kankinys, šv. Kosma (gydytojų globėjo) brolis. Tai, kad gydytojus ir vaistininkus globoja šv. broliai, dar kartą patvirtina visuotinai ţinomą, tačiau pamirštą tiesą – vaistininkystė ir gydymas yra to paties sveikatinimo medţio šakos. Nė viena jų nėra maţiau svarbi ar menkesnė nei kita. Vaistininkystėje kryţiuojasi įvairios mokslo šakos. Tai sudarė sąlygas įţvalgiems farmacininkams nustebinti pasaulį daugeliu išradimų ar atradimų. Ne vienu iš jų mes naudojamės, net negalvodami, kad čia rankas bus pridėjęs vaistininkas. Prisiminkime nors kelis:
John Jacob Abel (1857–1938) – vienas iš dirbtinio inksto kūrėjų, JAV vaistininkas, biochemikas. Karl Auer von Welsbach (1858–1929) austras vaistininkas, chemikas – sukūrė metalinį tinklelį, stiprinantį dujinių ţibintų šviesą. Vadinamieji Auerio marškinėliai ir šiandien naudojami
turistiniuose dujiniuose ţibintuose. Taip pat išrado ţiebtuvėlio akmenėlį.
Antoine Jerome Balard (1802–1876), Prancūzijos vaistininkas, Sorbonos universiteto profesorius, bromo atradėjas.
Antoine Baume (1728–1804) vaistininkas ir chemikas (Prancūzija) – išrado aerometrą, sukūrė laikrodţių paauksavimo technologiją.
28
Johann Friedrich Potger (1682–1719) vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas), alchemikas (Vokietija), europietiško baltojo ir raudonojo porceliano kūrėjas.
Bernard Courtois (1777–1838) vaistininkas, chemikas (Prancūzija), jodo atradėjas. Fritz Hofmann (1866 - ?) vaistininkas (Vokietija) - sintetinio kaučiuko išradėjas.
Martin Heinrich Klaproth (1743–1817) - vaistininkas, chemikas (Vokietija) – atrado uraną, cezį ir stroncį.
Wilhelm Lampadius (1772–1844) - vokiečių vaistininkas, dujinių ţibintų išradėjas. Stanislas Limousin (1831–1887) - vaistininkas (Prancūzija) – stiklinės ampulės išradėjas.
Andreas Sigismund Marggratf (1709–1782) - gydytojas, vaistininkas, chemikas (Vokietija). Pirmasis išskyrė cukrų iš runkelių. Šis atradimas sumaţino Europos priklausomybę nuo kolonijose auginamų cukrašvendrių.
Carl Friedrich Mohr (1806–1879) - vaistininkas, chemikas (Vokietija). Moro svarstyklių kūrėjas ir konstruktorius.
Henri Moissan (1852–1907) - vaistininkas, chemikas (Prancūzija), pirmasis išskyręs laisvą fluorą. Henri Nestle (1814–1890) – vaistininkas, chemikas (Šveicarija). Jo įkurtos šokolado ir pieno miltelių gamyklos, kurios buvo Nestle koncerno pradininkės.
Albert Niemann (1834–1861) - vaistininkas (Vokietija). Garstyčių dujų (iprito) išradėjas. Šios nuodingos dujos buvo naudojamos I- jo pasaulinio karo metu.
John Pemberton – vaistininkas (JAV). 1886 m. kovo 8 d. vaistinės kieme variniame katile išvirė sirupą, kurį pradėjo pardavinėti po 5 ct uţ stiklinę. Naujasis sirupas buvo pavadintas „Coca–cola“. Pavadinimo ir jo grafinio sprendimo autorius buvo Frank Robinson, Pemberton„o buhalteris. Antoine Quinquet (1745–1803) – vaistininkas (Prancūzija), patobulinęs aliejinę lempą stikliniu kaminėliu (gaubtu), kuris sustiprino jos skleidţiamą šviesą.
Stefan Remez (1788–1844) – vaistininkas (Austrija). Šiuolaikinių degtukų išradėjas. Autorines teises pasisavino jo liokajus
Friedlieb Ferdinand Runge (1794–1867) – vaistininkas, chemikas (Vokietija). Išskyrė fenolį ir aniliną. Anilininių daţų gamybos pradininkas.
Carl Wilhelm Scheele (1742–1786) - vaistininkas, chemikas (Švedija). Pirmasis sukūrė gliceriną, atrado vyno, citrinos, pieno rūgštis. Visi atradimai padaryti vaistinės labarotorijoje.
Herman Thoms (1859–1931) - vaistininkas, Berlyno universiteto farmacinės chemijos profesorius (Vokietija). Atrado sachariną.
29 tinka vaistams laikyti.
Jon„ Walker (1817–1859) – vaistininkas (Anglija). Degtukų išradėjas.
Lonis Nikolas Vauquelin (1763–1829) – vaistininkas, chemikas (Prancūzija). Chromo, berilio atradėjas.
Lietuvoje labiausiai ţinomo vaistininko, rašytojo Antano Ţukausko–Vienuolio kūryboje farmacija paliko neišdildomą pėdsaką, nors gyvenimo saulėlydyje vaistinę rašytojas ir vadino baubu. Greta garsaus Vienuolio švietė ne ką menkesnės ţvaigţdės: Garliavos vaistininkas Kazimieras Aglinskas, knygnešys ir tautos ţadintojas; senojo Vilniaus universiteto profesoriai Andrius Sniadeckis ir Johanas Frydrichas Volfgangas, kurių pastangomis farmacijos dėstymas Vilniaus universitete XIX a. pradţioje pasiekė Vakarų Europos lygį. Antrą kartą vėl reikėjo siekti europietiškų aukštumų XX a. pirmojoje pusėje, ką padarė Kauno universiteto profesoriai Petras Raudonikis, Benediktas Šiaulis, Kazimieras Grybauskas. Farmacininkai, buvę carinės armijos karininkai, dalyvavo savanoriais Nepriklausomybės kovose. Vaistininko padėjėjas Antanas Juozapavičius buvo pirmasis Lietuvos karininkas, 1919 m. vasario 13 d. ţuvęs Nepriklausomybės kovose, gindamas bolševikų puolamą Alytų. Provizorius Zenonas Kuzavas talkino organizuojant savanorius, materialiai rėmė kariuomenę. Giedraičių vaistininkas M.Valeika subūrė miliciją ir 52 savanorių būrį. Valsčių, milicijos būriams, kovojusiems su plėšikais, vadovavo Skuodo, Gruzdţių, Girkalnio, Raseinių vaistininkai.
Šlovinga praeitis kelia pasididţiavimą, tačiau neturėtų uţliūliuoti. Nes greta pasišventusių savo profesijai ir ţmonių gerovei vaistininkų visada buvo ir tokių, kurie norėjo iš vaistininkystės tik vieno – pinigų.
Dar senosios Graikijos komedijų rašytojai šaipėsi iš vaistininkų, kurie jiems buvo apgaviko ir gobšuolio sinonimas. Galime apkaltinti ţymiausią antikos komedijų autorių Aristofaną, nuplėšus garbę vaistininkystei, tačiau ar veidrodis kaltas, jei veidas prastokai atrodo? Kova tarp verslo ir pašaukimo vaistininkystėje tęsiasi amţius. XVI a. eliksyrų pardavėjai, kuriuos lydėjo samdyti aktoriai, savo pardavimų apimtimis ir gautu pelnu tikrai niekuo nenusileidţia šių dienų „sveikatos“ laidelių „daktarėliams“ ir „vaistininkams“. Skirtumas vienintelis – pastariesiems nebereikia turgaus aikštėje lipti ant bačkos ir plėšyti savo gerkles. Naujosios technologijos talkina ne tik
mokslininkams, bet ir apsišaukėliams. Gerai paţiūrėjus, galima rasti dar vieną skirtumą – XVII-XVIII a. apsišaukėliai eliksyrų pardavėjai, jeigu pirkėjas mirdavo, būdavo nukirsdinami. Dabartiniai jų pasekėjai tampa TV ţvaigţdėmis ir aukštuomene. Tarsi viduramţiais, ir mūsų dienomis Lietuvoje daugėja raganų, burtininkų, stebuklingų ţolininkų, kurie susirenka likučius nuo „farmacijos rinkos“ stalo. Panašius nuopuolius vaistininkystė yra išgyvenusi ţlugus Romos imperijai, Arabų kalifatui, baigiantis viduramţiams. Kiekvienas toks nuosmukis buvo atgimimo pradţia, iškeldavęs
vaistininkystę iš purvo ir išgryninęs jos esmę. Lieka tikėtis, kad specialistų trūkumas leis
vaistininkui vėl tapti jei ne vaistinės, tai bent jau tvarkos joje šeimininku. Tai, jei tikėsime istorija, turi padaryti svarstyklių pašaukimo lėkštelę svaresne.
30 1. Kristus – vaistininkas. Šveicarija, 1701 m.
31 2. Farmacijos studijos. Vokietija, 1496 m.
32 3. Keliaujantis vaistų pardavėjas. XVIII a. pradţia
33 4. Porcelianinis „Coca–cola“ indas. JAV, 1900 m.
34
5. Konkurencija ir reklama vaistininkystėje. Istorija ir etiniai bruoţai
Šiuo metu konkurencija ir reklama vaistinėje yra kasdieniai reiškiniai. Prieš dešimtį metų jie mums draskė akis. Dabar mes jų tarsi nepastebime, nebent jie tiesiogiai paliestų mūsų gerovę. O tą jie daro nuolat ir nebūtinai vien draugiška išraiška. Mes jų nepastebime, o tai reiškia, kad mes daromės maţiau pastabūs ir jautrūs, ir tai nėra geriausia, kas gali atsitikti vaistininkui. Daţnas pagalvoja, kad šie reiškiniai yra naujųjų laikų ţymė, ir jiems priešintis taip pat prasminga, kaip ir kovoti su interneto plėtra. Jei paţvelgsime į vaistininkystės istoriją, suţinosime, kad šie dalykai seni kaip mūsų
profesija.
Konkurenciją Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai panacėja laiko visoms ekonomikos ligoms gydyti. Farmacininkai yra labiau konservatyvaus mąstymo ir konkurencijos visuotinu gėriu nelaiko. Konkurencijos rūšis kasdieniniame gyvenime mes linkę suplakti į viena. Tikrovėje
konkurencijos rūšių galėtume išskirti bent dvi – tai juodoji (nesąţininga) ir baltoji (garbinga)
konkurencija. Nors juodoji konkurencija Lietuvoje yra lyg ir draudţiama, tačiau jokiais įstatymais ar poįstatyminiais aktais nėra įvardinta, kas ji tokia. Sunku kovoti su tuo, ko nepaţįsti. Geriausiai šios konkurencijos rūšis galima atskirti remiantis istoriniais pavyzdţiais. Istorija byloja, kad nuo
seniausių laikų juodoji konkurencija buvo smerkiama, o baltoji – aukštinama. Tačiau yra ir kita patirtis – svarbiausieji dalykai pasaulyje buvo (ir turbūt tebėra) išsprendţami juodosios
konkurencijos būdu. Baltąją ir juodąją konkurencijas vaizdţiausiai įkūnija apeigos, vykusios senaisiais laikais – tai dvikova ir nuodijimas. Ir nors dvikova buvo laikoma įtin garbingu veiksmu, tačiau retas skyrius to meto vaistinėje buvo toks gausus, kaip priešnuodţių. Taip ir konkurencija vaistininkystėje: nepaisant ilgus amţius trukusio baltosios konkurencijos garbinimo, skausmingiausi lūţiai farmacijos istorijoje vyko dėl juodosios konkurencijos įtakos.
Juodosios konkurencijos poţymiai senaisiais laikais buvo šie:
1. Neteisingų ţinių apie konkurentą skleidimas. Garsiausias vaistininkas, nukentėjęs nuo tokios kolegų veiklos, buvo Romos imperijos vaistininkas ir gydytojas Galenas, turėjęs vaistinę Romoje – pačioje imperijos širdyje. Galenas garsėjo savo ţiniomis ir kokybiškais vaistais. Pats imperatorius Markas Aurelijus terijaką (sudėtingą 64 komponentų priešnuodį) uţsisakydavo ne rūmų, o Galeno vaistinėje. Ţinoma, tokia šlovė negalėjo patikti daugeliui kitų vaistininkų. Dėl apkalbų ir
skleidţiamų gandų Galenas netgi turėjo palikti Romą, kur grįţo tik asmeniškai pakvietus imperatoriui. Lietuvišku pavyzdţiu galėtų būti dviejų vaistinių konkurencija Anykščiuose
tarpukariu. Čia Anykščių gydytojas H.Šumacheris ligoniams patardavo vaistus pirkti krikščioniškoje K.Hoppeno vaistinėje, o ne ţydiškoje A.Ţukausko–Vienuolio vaistinėje.
2. Kainų „mušimas“. 1933 m. šį reiškinį taip komentavo provizorius J.Makauskis: “(...) atsiranda tokių gobšų, kurie pradeda pavydėti savo kolegai kaimynui ir tokį sau planą susidaro: paleisiu vaistus ir kitus reikmenis 10–15% pigiau, ateis daugiau ėmėjų, uţdirbsiu, padidinęs apyvartą. Kiekvienas, kuris nuleidţia iki 40 proc. nuo ţinomų kainų, atsigriebia ant tokių dalykų, kurių kainos plačiai nėra ţinomos, arba duoda vaistų ţemesnės vertės. Prieinama iki šelmystės. Vietoje brangių patentuotų preparatų, pvz., aspirino, duoda pigesnį erzatsą - ac.acet.salic, kainą gi paima pigesnę uţ pirmąjį, bet brangesnę uţ antrąjį. Yra vaistininkų, kurie laiko ir išdavinėja net neleistus įveţti Lietuvon kontrabandinius preparatus, uţ kuriuos ima 200-300 proc. uţdarbio ir apgaudinėja valstybės iţdą. Tai jau kriminalas...“.
3. Vaistininkų ir gydytojų papirkinėjimas. Tarptautinės kovos su korupcija organizacijos šiuo metu šį reiškinį pasaulyje įvertina milijardais dolerių. Reiškinys išplito XIX a. antrojoje pusėje, kartu su farmacijos pramone. Iki tol buvo ţinomi pavieniai atvejai, kai gydytojui vaistininkas atsilygindavo
35
uţ ligoniui išrašytą receptą. XX a. pirmosios pusės farmacinėje spaudoje aprašyti keli gydytojų mėginimai ligoniui „patarti“, kurioje vaistinėje gaminti vaistus.
Juodosios konkurencijos pasekmės
1. Vaistininko autoriteto visuomenėje griovimas. Skleidţiami gandai apie vieną ar kitą kolegą griauna ne tik jo, bet ir viso luomo autoritetą. Praradus visuomenės pagarbą, dingsta ir pasitikėjimas. Ţmogui, kuris nepasitiki vaistininku, sunkiau padėti pasirinkti nereceptinį vaistą ar išaiškinti vaisto vartojimo vingrybes. O tai gali būti grėsminga pačiam ligoniui.
2. Menkinamas vaistinės kaip sveikatos prieţiūros įstaigos įvaizdis, į pirmą planą ištempiant komercinį interesą. Vaistinė visuomenės akyse tampa vaistų krautuve.
3. Nuolaidos ir akcijos skatina vaistų kaupimą ir vartojimą. Praktika, kai perkant vieną vaistą dovanų duodamas kitas, apskritai netgi neverta kritikos, o turėtų būti persekiojama kaip pavojinga
visuomenei. Vaisto tapimas preke tautai kelia ne maţesnį pavojų, nei vaistininkui.
4. Nuolaidos sudaro prielaidas profesionalius (tuo pačiu brangiau apmokamus) darbuotojus pakeisti pigesne (tuo pačiu maţiau kvalifikuota darbo jėga). Tai visuomenės dėmesio, esant visuotiniam nuolaidų kultui, nesulaukia.
5. Praregėjimas, kad pacientas pats tampa preke, kurią parduoda vaistininkai ir gydytojai, o perka farmacinės firmos, ţmones gali stumtelėti į platų šarlatanų glėbį.
Tačiau visos skaitlingos konkurencijos keliamos blogybės negali priversti apskritai uţdrausti konkurencijos. Nebūtų konkurencijos – vaistininkai apkerpėtų. Net viduramţiais, kai vaistinių steigimas buvo ribojamas privilegijomis, didikai prastuomenės skundus dėl brangių vaistų ir atsainaus darbo spręsdavo paprastai – išduodami privilegiją mieste steigti antrąją vaistinę. Naujaisiais amţiais, išnykus privilegijoms, iškeliama baltosios konkurencijos idėja. Baltoji konkurencija – tai konkuravimas tinkamai įrengtomis vaistinėmis, tobulomis farmacijos mokslo ţiniomis, vaistais, pagamintais lege artis, ar šių dienų kalba - tinkama farmacine rūpyba. Baltoji konkurencija galėtų likti nepasiekiama, tačiau ţmonės pasąmonėje jaučia jos teikiamus privalumus ir net, „pigiai“ įsigiję vaistą akcijos metu, informacijos apie jį eina pas „tikrą“ vaistininką – „ pigiai nusipirkau vaistų, būkit geras, paaiškinkit, nuo ko ir kaip vartoti“.
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, vos tik paminėjus baltąją konkurenciją, buvo prisimenama Fereino vaistinė Maskvoje, kurioje, studijuodamas farmaciją ar bandydamas įsitvirtinti imperijos didmiesčiuose, dirbo ne vienas lietuvis farmacininkas. Sakoma, kad lietuvius Fereinas didţiai gerbė – matyt, dėl jų darbštumo ir tvarkingumo. Šios milţiniškos vaistinės Maskvos centre šeimininkui lietuviška kilmė buvo geriausia rekomendacija. Kita vertus, lietuviai, padirbėję Fereino vaistinėje, į atgimstančią Lietuvą parsiveţė tvarkingos ir solidţios vaistinės įvaizdį. „Farmacijos ţiniose“ ne kartą rašyta: „Uţtenka prisiminti visiems farmaceutams ţinomą Fereiną ir tuoj bus aišku, kad didţioji klientų simpatija įgyjama ne šlykščiomis intrigomis, ne kainų mušimu, o švariu, mandagiu aptarnavimu ir geriausia prekių kokybe“.
Stebint juodąją ir baltąją konkurencijas šiandien, galime padaryti išvadą: visi juodosios
konkurencijos ginklai yra vadybininkų rankose, t.y. ţmonių, kurie su farmacija nieko bendra neturi. Tačiau jų sukeltos audros bangos talţo būtent mūsų profesijos veidą. Baltoji konkurencija yra vaistininkų rankose, ją į priekį turėtų stumti noras tobulėti ir padėti kenčiančiam. Tai skamba labai
