Dažniausiai sutinkamos šunų kvėpavimo takų patologijos: diagnozavimo ypatybės bei gydymo principai

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Agneta Remeikytė

Dažniausiai sutinkamos šunų kvėpavimo takų patologijos:

diagnozavimo ypatybės bei gydymo principai

The most common canine respiratory diseases: diagnostic

features and principles of treatment

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: doc. dr. Aidas Grigonis

2 DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai sutinkamos šunų kvėpavimo takų patologijos: diagnozavimo ypatybės bei gydymo principai“.

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitae universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Kvėpavimo sistemos sandara ... 9

1.2. Dažniausiai sutinkamos šunų kvėpavimo sistemos patologijos ... 10

1.2.1. Rinitas... 10

1.2.2. Faringitas ... 11

1.2.3. Tonzilitas ... 12

1.2.4. Laringitas ... 13

1.2.5 Gerklų gleivinės edema ... 14

1.2.6. Tracheitas ... 15 1.2.7. Bronchitas... 16 1.2.8. Trachėjos hipoplazija ... 18 1.2.9. Trachėjos kolapsas ... 19 1.2.10. Brachicefalinis sindromas ... 21 1.2.11. Plaučių edema ... 22

2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 26

3. REZULTATAI ... 28

3.1. Dažniausiai sutinkamų kvėpavimo sistemos patologijų šunims etiologinių veiksnių analizė 2011–2015 m. ... 28

3.2. Negrynaveislių ir grynaveislių šunų sergamumo kvėpavimo takų ligomis duomenų analizavimas 2011–2015 m. ... 33

3.3. Taikytas gydymas 2011–2015 m. ... 42

3.4 Taikyti diagnostikos metodai 2011–2015 m. ... 45

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 47

5. IŠVADOS ... 51

4

SANTRUMPOS

i. v. – angl. intravenous – į veną

i. m. – angl. intramuscular – į raumenis NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo p. o. – lot. per os – per burną

PaO2 – arterinio kraujo deguonies parcialinis slėgis

5

SANTRAUKA

Dažniausiai sutinkamos šunų kvėpavimo takų patologijos: diagnozavimo ypatybės bei gydymo principai

Agneta Remeikytė Magistro baigiamasis darbas

Darbo tikslas – išsiaiškinti kokios yra dažniausiai sutinkamos šunų kvėpavimo takų patologijos, išanalizuoti šių kvėpavimo takų patologijų diagnostikai taikomus metodus ir ypatybes, gydymo principus ir jų efektyvumą. Analizuoti duomenys rinkti LSMU VA Dr. L. Kiaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Duomenys rinkti nuo 2011 m. sausio 2 d. iki 2015 m. spalio 29 d. Analizuota medžiaga apie šunis, kuriems diagnozuotos kvėpavimo takų patologijos (ligos anamnezės, duomenys apie gyvūną, taikytos diagnostikos priemonės, gydymas). Medžiaga rinkta iš 2011–2015 m. gydytų 1322 pacientų, iš kurių 163 pacientams pasireiškė kvėpavimo takų ligoms būdingi klinikiniai požymiai (pvz., kosulys, dispnėja, krenkštimas, vėmimas). Kvėpavimo takų patologijos diagnozuotos bendraisiais klinikinio tyrimo metodais ir specialiaisiais – rentgeniniu, endoskopiniu ir kraujo tyrimų metodais.

2011–2015 metais dažniausia diagnozuota kvėpavimo takų liga šunims buvo laringitas – 42 atvejai (23,7 proc.). Taip pat dažnai pasitaikė gerklų gleivinės edema – 23 atvejai (13 proc.), plaučių edema – 20 atvejų (11,3 proc.) ir trachėjos kolapsas – 19 atvejų arba 10,7 proc. visų šunų, kuriems diagnozuotos kvėpavimo takų patologijos.

Kvėpavimo takų patologijos dažniau diagnozuotos grynaveisliams šunims (78,5 proc., p<0,05) nei mišrios veislės šunims (21,5 proc., p<0,05). Brachicefalinės šunų veislės sudarė nemažą dalį – 24,5 proc. visų šunų, kuriems 2011–2015 m. diagnozuotos kvėpavimo takų patologijos ir 31,2 proc. visų sirgusių grynaveislių šunų. Dažniausiai kvėpavimo takų ligomis sirgo ≥9 m. šunys – 31,9 proc. (p<0,05) visų 2011–2015 m. kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų. Bendras visų 2011–2015 m. kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų amžiaus vidurkis 4,7±0,3 m. Kalių amžiaus vidurkis 4,5±0,44 m., patinų amžiaus vidurkis 5±0,42 m. Daugiausia kvėpavimo sistemos patologijų diagnozuota pavasarį (47 atvejai arba 28,8 proc. visų tirtų šunų) ir rudenį (44 atvejai arba 27 proc. visų tirtų šunų). Šunų lytis kvėpavimo takų patologijų pasireiškimui įtakos neturėjo (p>0,05). Gydant nuo kvėpavimo takų ligų naudoti šių grupių medikamentai: gliukokortikoidai, antibiotikai ir antibiomimetikai, antihistamininiai preparatai, atsikosėjimą lengvinančios medžiagos, vitaminai ir pašarų papildai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, diuretikai, prokinetikai. Dažniausiai naudoti medikamentai – gliukokortikoidai – 48,4 proc. (deksametazonas – 56,3 proc.).

6

SUMMARY

The most common canine respiratory diseases: diagnostic features and principles of treatment

Agneta Remeikytė Master’s thesis

The aim of the study is to find out the most common canine respiratory pathologies, to analyse diagnostic methods that are used for these kind of pathologies as well as principles and efficiency of the treatment.

The data have been collected in LUHS VA Dr. L. Kriaučeliūnas small animal clinic since the 2nd of January, 2011 till 29th of October, 2015. The material was analised about dogs, who have been diagnosed respiratory diseases (anamnesis, animal data, used diagnostic methods, treatment). There were 1322 patients in total during the period of 2011–2015. Of these 163 dogs were showing the signs of respiratory disease such as cough, dyspnoea, gagging, vomiting. These respiratory diseases were diagnosed using general and special diagnostic methods – X-rays, endoscopic and blood tests.

During the period of 2011–2015, the most frequent disease in dogs was laryngitis – 42 cases (23.7 %). Laryngeal edema was diagnosed in 23 cases (13 %), as well as pulmonary edema and tracheal collapse – 20 cases or (11.3 %) and 19 cases or (10.7 %) respectively in dogs, who have been diagnosed respiratory diseases.

Respiratory diseases were diagnosed more often in purebred dogs – 78.5 % (p<0.05) rather than mixed breed – 21.5 % (p<0.05). 24.5 % of total cases were brachycephalic dog breeds which compose 31.2 % of all purebred dogs. The most frequently affected dogs were ≥9 years old –31.9 % (p<0.05). The average age of the patients with respiratory tract pathologies was 4.7±0.3 years. The overall average age of female and male dogs were 4.5±0.44 and 5±0.42 years respectively. Most of the cases were diagnosed in spring – 47 cases (28.8 %) and in autumn – 44 cases (27 %) of total case number. Gender does not have any influence (p>0.05).

Pharmacological treatment consisted of using glucocorticoids, antibiotics, antihistamines, expectorants, vitamins and feed supplements, nonsteroidal anti-inflammatory drugs, diuretics, prokinetic agents. The most commom used medicaments were glucocorticoids – 48.4 % (dexamethasone – 56.3 %).

7

ĮVADAS

Kvėpavimo sistema – tai organų ir organizmo ertmių sistema, atsakinga už kvėpavimą, be kurio gyvybė nebūtų įmanoma. Respiracija – tai terminas apibūdinantis kvėpavimą. Procesą sudaro oro inspiracija ir deguonies gavimas, ir ekspiracija – anglies dioksido pašalinimas iš plaučių (1).

Pagrindinė kvėpavimo sistemos funkcija – dujų apykaita organizme. Dujų perdavimas vyksta plaučių alveolėse, kur oro–kraujo barjeras yra plona, pralaidi membrana. Pagrindinis dujų perdavimo sutrikimas dėl įvairių ligų ar patologijų atsiranda dėl šios membranos pažeidimo. Kitos kvėpavimo sistemos funkcijos: palaiko rūgščių–šarmų pusiausvyrą organizme, dalyvauja kai kurių medžiagų metabolizmo procesuose (pvz., serotonino, prostaglandinų, kortikosteroidų ir leukotrienų), dalyvauja angiotenzino aktyvavime, veikia kaip kraujo rezervuaras, kvėpavimas svarbus temperatūros reguliavimui alsavimo metu (2).

Visos kvėpavimo sistemos dalys gali būti pažeidžiamos mikroorganizmų, pašalinių dalelių, toksiškų dujų ar garų, esančių ore. Kvėpavimo sistemos pažeidžiamumą įtakoja: platus alveolių paviršius, kuris yra sąsaja tarp kvėpavimo sistemos ir įkvepiamo oro, didelė oro apimtis, kuri nuolatos patenka į kvėpavimo takus, plaučius, plačiai paplitę mikroorganizmai ir ore esantys pašaliniai elementai. Taip pat plaučiai yra jautrūs hematogeniniu būdu plintantiems mikroorganizmams, toksinams, embolams. Per plaučius praeina maždaug 9 proc. bendro kraujo kiekio, patenkančio iš širdies dešiniojo skilvelio per plautinį kamieną, taip pat plaučiuose išsiraizgęs labai platus kapiliarų tinklas (3). Paprastai žalingiems patogenams pakliūti į kvėpavimo sistemą trukdo fiziniai, cheminiai ir imunologiniai mechanizmai taip pat gleivės ir mukociliarinis barjeras, įvairūs įgimti antimikrobiniai veiksniai, alveolių makrofagai ir plaučių imuninis atsakas (4).

Kvėpavimo sistemos ligos sergamumo ir mirtingumo atžvilgiu yra vienos iš pirmaujančių ligų, kurios taip pat sukelia nemenkus ekonominius nuostolius (3). Tinkamai negydant ar laiku nediagnozavus kvėpavimo sistemos ligų, išsivysto komplikacijos, kurios gali baigtis gyvūno gaišimu. Todėl veterinarijos gydytojams dažnai tenka diagnozuoti, gydyti, įgyvendinti profilaktines priemones, norint išvengti kvėpavimo sistemos ligų ir sumažinti jų pasireiškimo dažnumą. Diagnostikai taikomi bendrieji ir specialieji tyrimo metodai. Nustačius diagnozę ir įvertinus bendrą gyvūno būklę, skiriamas gydymas ir vertinamas jo efektyvumas.

Tarp šunų kvėpavimo trakto ligos yra gana plačiai paplitusios (3). B. Spielman (1) duomenimis, dažniausiai pasitaikančios kvėpavimo sistemos patologijos yra: rinitas, nosiaryklės navikai, faringitas, laringitas, barchicefalinis sindromas, gerklų paralyžius, gerklų navikai, infekcinis tracheobronchitas ir tracheitas, trachėjos kolapsas, pneumonija, plaučių edema, pneumotoraksas.

Darbo tikslas: ištirti dažniausiai sutinkamas šunų kvėpavimo takų patologijas, išanalizuoti diagnostikai taikomus metodus ir ypatybes, gydymo principus ir jų efektyvumą.

8 Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti dažniausiai sutinkamas šunų kvėpavimo takų patologijas.

2. Įvertinti kvėpavimo takų patologijoms nustatyti taikomus diagnostinius metodus. 3. Įvertinti gydymo metodų pasirinkimą, principus ir efektyvumą.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Kvėpavimo sistemos sandara

Kvėpavimo sistemą sudaro viršutiniai kvėpavimo takai: nosies ertmė, prienosiniai sinusai, nosiaryklė, gerklos, trachėja; apatiniai kvėpavimo takai – bronchai, bronchiolės, alveolės, plaučiai (1).

Nosis – jos struktūra ir ilgis varijuoja priklausomai nuo šuns veislės. Dolichocefalinių veislių šunų (koli, Dobermanų pinčerių, vokiečių aviganių) nosis ilga ir išsikišusi. Brachicefalinių veislių šunų (pekinų, buldogų) nosis trumpa ir suplota (1).

Nosies kanalai – šnervės, kuriose atsiveria porinės nosies ertmės. Nosies ertmės viena nuo kitos atskirtos nosies pertvara. Nosies ertmę nuo burnos ertmės skiria minkštasis bei kietasis gomurys. Nosies ertmės landose išsidėsčiusios plonos, gleivine padengtos, kaulinės plokštelės – konchos (5). Taip pat nosies ertmę supa sinusai. Tai oro pripildytos ertmės, išsidėsčiusios kaukolės kauluose (1).

Kaudaliau nosies ertmės yra ryklė. Viršutinė ryklės dalis, kuri jungia nosies ertmės pabaigą su gerklomis, vadinama nosiarykle. Toliau kvėpavimo traktą pratęsia gerklos, kurios išsidėsčiusios prie liežuvio pagrindo ir minkštojo gomurio – tarp ryklės ir trachėjos (1).

Trachėja yra pagrindinis oro patekimo į plaučius organas. Prasideda kranialiau gerklų ir kaudaliai pereina į kairįjį ir dešinįjį bronchus. Trachėją sudaro dorsaliai pilnai nesusijungiantys kremzliniai žiedai, todėl trachėjos skersmuo raumenų pagalba, gali kisti. Toliau kvėpavimo takus pratęsiantys kairysis ir dešinysis bronchai tęsiasi iki pačių smulkiausių kvėpavimo organų –alveolių. Nuo trachėjos iki alveolių bronchai šakojasi pradedant pagrindiniais bronchais, toliau seka skiltiniai bronchai, segmentiniai bronchai, bronchiolės, terminalinės bronchiolės, kvėpuojamosios bronchiolės, alveoliniai latakėliai, alveoliniai maišeliai ir alveolės (5).

Plaučiai yra svarbiausia kvėpavimo procese dalyvaujanti struktūra. Juos sudaro bronchai, alveolės ir kraujagyslės (6). Plaučius dengia pleura. Pleura yra lygi membrana, sudaryta iš vienasluoksnio jungiamojo audinio. Pleurą sudaro visceralinė, diafragminė, mediastininė, kostalinė ir kaklinė dalys (5).

Taip pat kvėpavimui labai svarbūs tarpšonkauliniai, krūtinės raumenys ir diafragma, kadangi kvėpavimo procese jie veikia kaip ,,dumplės” – orui judant į ir iš kvėpavimo takų (6).

Kvėpavimo sistema skirstoma į praleidžiančiąją (kondukcinę) dalį, pereinamąją ir dujų mainų sistemos dalį. Praleidžiančiajai daliai priklauso: nosies ertmė, prienosiniai sinusai, ryklė, gerklos, trachėja, pagrindiniai brochai, skiltiniai, segmentiniai bronchai, kurie yra iškloti kubinėmis virpamosiomis ląstelėmis, turinčiomis blakstienėles, taip pat taurinėmis ir serozinėmis ląstelėmis. Tarp kondukcinės sistemos ir dujų apykaitos sistemos dalių išsidėsčiusi pereinamoji dalis, kuri susideda iš bronchiolių. Virpamosios ląstelės laipsniškai išnyksta pereinamojoje kvėpavimo sistemos

10 dalyje. Proksimalinėje bronchiolių dalyje virpamųjų ir taurinių ląstelių kiekis menkas, palaipsniui mažėja ir distalinėje dalyje išnyksta. Tačiau bronchiolėse gausu Klara ląstelių (neturinčios blakstienėlių ląstelės), neuroendokrininių ląstelių. Klara ląstelių lizosominiai fermentai detoksikuoja ksenobiotikus. Dujų mainų sistemą sudaro alveoliniai takai ir alveolės. Alveolės sudarytos iš dviejų skirtingo tipo epitelio ląstelių: I tipo membraniniai pneumocitai ir II tipo granuliuoti pneumocitai (3).

1.2. Dažniausiai sutinkamos šunų kvėpavimo sistemos patologijos

Tai nosies gleivinės uždegimas. Dažniausiai sutinkamas viršutinių kvėpavimo takų sutrikimas. Dažnai būna susijęs su sinusų ar prienosinių ančių uždegimu. Jei nosies ertmėje esantys audiniai pažeidžiami, jie nebeatlieka savo funkcijų, sutrinka oro filtravimas. Dėl to dulkės ir mikroorganizmai lengviau patenka į tolimesnius kvėpavimo takus ir į plaučius (2).

Dažniausia ūminio rinito priežastis šunims yra virusinė infekcija (2). Rinitą sukelia šunų herpes virusas, adenoviruso 1 ir 2 tipai, šunų paragripo virusas (7). Bakterinė infekcija, kaip atskira patologija, šunims pasitaiko labai retai. Išimtis – Bordetella bronchiseptica, kuri sukelia infekcinį tracheobronchitą. Alerginį rinitą dažniausiai sukelia žiedadulkės, kurių gausu pavasarį, taip pat pelėsiai, dulkės. Taip pat rinitą gali sukelti dūmų, svetimkūnių ar dirginančių dujų patekimas į nosies ertmę (2).

Lėtinį rinitą sukelia limfoplazmocitinis rinitas, traumos, svetimkūniai, parazitai, navikai ar grybinės infekcijos. Rinitas ar sinusitas taip pat gali išsivystyti, kuomet pūlinis procesas iš viršutinių dantų šaknų išplinta į nosies ertmes (8).

Klinikiniai rinito ir sinusito požymiai: čiaudulys, kvėpavimas išsižiojus, knarkimas, apsunkintas kvėpavimas, ašarojimas, konjunktyvitas, serozinės išskyros iš nosies, kurios, prasidėjus antrinei infekcijai, gali tapti gleivingos ar pūlingos, kraujavimas iš nosies. Sergant ūminiu rinitu, dažniausiai stebimas čiaudulys, kurio metu gyvūnas bando išsivalyti viršutinius kvėpavimo takus (8). Taip pat sergantiems šunims gali pasireikšti dusulys, kurio metu šuo trumpais įkvėpimais bando išsivalyti viršutinius kvėpavimo takus. Pažeidžiama gali būti viena nosies ertmės pusė, bet uždegimas gali apimti ir abi puses (2).

Diagnozė tvirtinama žinant šuns ligos anamnezę, atlikus klinikinį tyrimą. Diagnostikai gali būti naudojamas radiologinis tyrimas (2). Rentgenogramoje matomi pritemę viršutiniai kvėpavimo takai, uždegimo pažeistos nosies konchos, tačiau rentgeno pagalba sunku diferencijuoti pažeidimo etiologiją: ar pažeidimas atsiradęs dėl uždegimo, ar dėl naviko, ar grybinės infekcijos. Tiriant endoskopu stebimi nosies gleivinės spalvos pakitimai, gleivių sankaupos, išplitęs gleivinės patinimas (8). Tolimesniems tyrimams galima imti biopsijos mėginį (2). Atlikus histopatologinius tyrimus dažnai nustatoma limfoplazmocitinių ląstelių infiltracija (esant limfoplazmocitiniam rinitui), eozinofilų sankaupos, epitelio ląstelės hiperplaziškos, atsiranda erozijos, limfocitinė egzocitozė,

11 ragėjančių ląstelių metaplazija, pogleivinės fibrozė (9). Morfologiniai, biocheminiai kraujo tyrimai atliekami norint įvertinti bendrą organizmo būklę prieš taikant gydymą (10). Sergant alerginiu rinitu ar sinusitu gali būti nustatoma eozinofilija (11).

Gydymas: lengvais atvejais ar esant ūmiam uždegimui gydymas dažniausiai būna veiksmingas. Įtariant bakterinę infekciją, skiriami antibiotikai ar antibiomimetikai (2). Jei uždegimas nestiprus, antibakterinės medžiagos naudojamos 7–10 dienų. Jei patologija lėtinio pobūdžio, pasireiškusi osteolizė ar paveikti gilesni audiniai, gydymo kursas ilginamas. Gali būti naudojamas klindamicinas 5,5 mg/kg p. o. kas 12 val. prieš gram–teigiamas ir anaerobines bakterijas taip pat šio antibiotiko gera skvarba į gilesnius audinius. Doksiciklinas 3–5 mg/kg kas 12 valandų p. o. ar azitromicinas 5 mg/kg kas 24 val. p. o., kombinuojant su piroksikamu 0,3 mg/kg per parą p. o. (12,13). Nustatytas sėkmingas ir efektyvus gydymas sintetinėmis antimikrobinėmis medžiagomis. Naudojamas metronidazolis 10– 20 mg/kg kas 12–24 val. p. o. Jis pasižymi priešuždegiminėmis ir T limfocitus moduliuojančiomis savybėmis (10,12). Gali būti naudojama imunosupresinė terapija steroidais – prednizolonas 1 mg/kg kas 12 val. p. o. ar vietiškai naudojami lašai, purškalai, naudojant dozuojamus inhaliatorius. Alternatyvi imunosupresinė terapija gali būti taikoma naudojant azatiopriną 1–2 mg/kg per parą p. o. (14). Esant grybinei infekcijai, prieš tai identifikavus sukėlėją, skiriami priešgrybiniai preparatai. Grybinę infekciją galima bandyti gydyti intrakonazolu 5 mg/kg p. o. kas 12 val. mažiausiai 3–6 mėnesius. Gydant nuo nosies erkučių (Pneumonyssoides caninum), rekomenduojama naudoti ivermektiną 0,2 mg/kg s. c. ar p. o. 2 kartus, trijų savaičių intervalu. Lėtinio rinito gydymas sudėtingesnis. Gali būti naudojama chirurginė intervencija. Kaip pagalbinė terapija gali būti naudojamas kvėpavimo takų drėkinimas, dirginančių medžiagų šalinimas iš aplinkos (2,14).

1.2.2. Faringitas

Tai ryklės gleivinės uždegimas. Dauguma viršutinių kvėpavimo takų infekcijų yra lydimos faringito. Kitos uždegimo priežastys gali būti: svetimkūnis ryklėje, žalojantis ryklės gleivinę, taip pat navikai snukio ertmėje, tonzilių navikai. Šunims labai dažnai pasitaiko įstrigę įvairūs svetimkūniai gerklėje (pvz., smeigtukai, adatos, kaulų ir medžio gabaliukai) (2).

Klinikiniai požymiai: šunims, sergantiems faringitu, dažniausiai apetitas nedingsta, bet pasidaro sunku ryti ir lakti. Sutrinka kvėpavimas, bėgant laikui, gali išsivystyti uždegimas, susiformuoti abcesas (2). Simptomai gali būti panašūs į tonzilito: karščiavimas, bendras negalavimas, žiaukčiojimas, vėmimas (15).

Diagnozuojama: bendras klinikinis tyrimas, rentgenograma, gerklės ultragarsinis tyrimas, mikrobiologinis tyrimas. Taip pat gali būti atliekama ryklės endoskopija (2). Dažniausiai, nustatyti faringitą užtenka išoriškai apžiūrėti ryklės gleivinę (15).

Gydymas: pagrindinis gydymo tikslas tai veiksnių, sukėlusių patologiją šalinimas. Jei ligos sukėlėjas yra svetimkūnis, tuomet taikant bendrąją anesteziją, jis ir negyvi audiniai pašalinami (2). Į

12 vidų skiriami prednizolono preparatai gali palengvinti ligos eigą, tačiau nenurodyta, jog šie medikamentai turėtų įtakos jos trukmei (16).

Nuo bakterijų sukelto faringito gydoma sisteminiais antimikrobiniais preparatais, remiantis mikroorganizmų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimų rezultatais. Remiantis jautrumo antimikrobinėms medžiagoms nustatymo testų duomenimis, nustatyta, jog dauguma faringitą sukeliančių bakterijų jautrios doksiciklinui, chloramfenikoliui, enrofloksacinui ir amoksicilino/klavulano rūgšties deriniui, mažiau jautrios sulfonamidų ir trimetoprimo junginiams, pirmos kartos cefalosporinams, ampicilinui (16).

Jei nustatytas virusų sukeltas faringitas, siekiant išvengti antrinės infekcijos, naudojami antimikrobiniai preparatai. Galima naudoti NVNU esant ir virusinei, ir bakterinei infekcijai. Šunims, kuriems dėl pažeidimų sunku patiems ėsti, gali būti skiriama papildoma elektrolitų terapija (2). Nustatyta, jog kosulio sukeltam vėmimui slopinti itin efektyvus yra NK–1 receptorių antagonistas maropitanas, skiriant po 1 mg/kg kas 24 val. s. c. ar 2 mg/kg kas 24 val. p. o.(17).

1.2.3. Tonzilitas

Tai tonzilių uždegimas. Retai pasitaiko kaip pirminė liga. Dažniausiai serga mažųjų veislių šunys. Paprastai tonzilitas pasireiškia kaip antrinis susirgimas, sergant nosies, snukio ertmės, ryklės ligoms (2). Pagrindinė lėtinių ligų snukio ertmėje priežastis yra dantų akmenų susiformavimas ir bakterinės infekcijos (18). Tonzilitą gali sukelti lėtinis vėmimas, gastroezofaginis refliuksas, lėtinis kosulys, bronchitas. Tonzilitu sergantiems brachicefalinių veislių šunims taip pat dažnai diagnozuojamas faringitas, minkštojo gomurio prailgėjimas, perteklinė ryklės gleivinė. Manoma, jog jauniems šunims lėtinis tonzilitas atsiranda dėl ryklės gynybinių mechanizmų vystymosi. Bakterijos, dažniausiai sukeliančios tonzilitą, yra Escherichia coli, Staphylococcus aureus, hemoliziniai streptokokai (2). Taip pat Staphylococcus albus, S. diplococci, Proteus spp., Pseudomonas spp., Enterococcus spp., Streptococcus spp. ir Pasteurella spp. (19). Įvairios augalų dalys, svetimkūniai tonzilėse gali sukelti vienpusį lokalizuotą uždegimą. Be to, tonzilių uždegimas išsivysto įvairioms cheminės ir fizinėms medžiagoms dirginant snukio ertmę, ryklę, tonziles (2).

Klinikiniai požymiai: ne visuomet pasireiškia. Sisteminė infekcija, karščiavimas ir bendras negalavimas pasitaiko retai. Gali pasireikšti žiaukčiojimas kartu su springimu, taip pat trumpas nestiprus kosulys, kurio metu pasišalina nedidelis gleivių kiekis. Ūmaus tonzilito metu pasireiškia apetito praradimas, vangumas, seilėtekis, disfagija (2).

Diagnozavimas: tonzilitas turėtų būti diagnozuojamas pirmiau atmetus kitų ligų tikimybę, todėl, kad ši patologija dažnai pasitaiko kaip generalizuotų ar regioninių uždegiminių procesų simptomas. Tonzilių išdidėjimas sukelia rijimo sutrikimus, stridorą (šiurkštus, triukšmingas kvėpavimas, atsirandantis susiaurėjus viršutiniams kvėpavimo takams) (2). Padidėjusios tonzilės būna skausmingos. Atsiranda perdėto rijimo judesiai, kai kurie šunys nuolatos laižo lūpas (18).

13 Tonziles gali padengti pūlinis eksudatas. Jos parausta, atsiranda nedideli nekrotizuotų audinių židinėliai. Šunims dažnai pasitaiko ragėjančių ląstelių karcinoma, piktybinė melanoma, limfosarkoma tonzilėse, todėl šios patologijos neturėtų būti maišomos su tonzilių uždegimu (2).

Gydymas: diagnozavus bakterijų sukeltą tonzilitą skiriama sisteminė terapija antimikrobinėmis medžiagomis. Dažniausiai tinka penicilino grupės antibiotikai, bet rekomenduojama atlikti antibiogramą. Jei ryklė stipriai sudirgusi, gali būti naudojami nestiprūs analgetikai. Rekomenduojamas minkštas, skanus pašaras, kol rijimas taps lengvesnis. Tonzilektomija garantuoja ilgalaikį pagerėjimą, tačiau atliekama labai retai (2). Svarbu laiku gydyti nuo periodonto ligų, valyti dantų akmenis (18).

1.2.4. Laringitas

Tai gerklų uždegimas (2). Apibūdinamas kaip gerklų audinio patinimas, sudirgimas, edema. Dažnai būna susijęs su viršutinių kvėpavimo takų generalizuotu uždegimu. Gali būti dviejų formų: ūminis ir lėtinis. Šunims laringitą dažnai sukelia infekcinis tracheobronchitas (20). Laringitas taip pat gali išsivystyti dėl tiesioginio dulkių, dūmų, dirginančių dujų ar svetimkūnių įkvėpimo, dėl traumų, patirtų statant endotrachėjinį vamzdelį ar perdėto nuolatinio lojimo. Brachicefalinių veislių šunims, nutukusiems šunims ar šunims, kuriems diagnozuotas gerklų paralyžius, laringitas gali išsivystyti stipriai lekuojant perkaitus ar susijaudinus (2). Taip pat nustatyta, jog gerklų uždegimas dažnai išsivysto gyvūnams, kuriems diagnozuotas gastroezofaginis refliuksas (22).

Klinikiniai požymiai: priklauso nuo ligos trukmės ir pobūdžio. Dažniausias požymis yra šiurkštus, sausas kosulys (20). Kosulį išprovokuoja pabrinkusios gerklų gleivinės spaudimas, šaltas ir dulkėtas oras, pašaro rijimas, šalto vandens lakimas (2). Stebimi paroksizminio kosulio epizodai, kurie baigiasi žiaukčiojimu ir springimu. Taip pat gali pakisti balsas, atsirasti stridoras, springimas. Karščiavimas ir dusulys šunims pasitaiko rečiau. Cianozė ir dusulys išsivysto, esant plaučių patologijoms ar viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijai dėl uždegimo ar edemos (20).

Gerklų gleivinė pabrinksta, atsiranda blogas kvapas iš snukio, sunkus, triukšmingas kvėpavimas, gyvūnas stovi nuleidęs galvą pravėręs nasrus. Skausmingas ir sunkus rijimas, pastangos įkvėpti didėja, o kvėpavimo tempas lėtėja. Gleivinės pasidaro cianotiškos, padažnėja pulsas (2).

Diagnozavimas: galima nustatyti preliminarią diagnozę atlikus gyvūno apžiūrą ir klinikinį tyrimą. Norint patvirtinti galutinę diagnozę, gerklas būtina apžiūrėti endoskopo pagalba (2). Laringoskopijos metu atliekama bendra balso stygų, gerklų apžiūra. Apžiūrima vedeginių kremzlių simetrija. Jei įtariamas trauminės kilmės laringitas, gerklų gleivinėje ieškoma svetimkūnių, hematomų, žaizdelių. Jei randamos neaiškios kilmės masės, atliekama biopsija ir mėginys tiriamas histopatologiškai. Atliekamas endotrachėjinis lavažas ir gauti mėginiai tiriami citologiškai, nustatomas mikroorganizmų jautrumas antimikrobinėms medžiagoms (7). Endoskopuojant šunis, sergančius gastroezofaginiu refliuksu, nustatoma gerklų edema, eritema, gerklų ir ryklės opos (22).

14 Gydymas: svarbu nustatyti ir pašalinti priežastį, sukėlusią šią patologiją. Siekiant sumažinti patinimą ir obstrukciją, naudojami kortikosteroidai (pvz., deksametazonas 0,2–2,2 mg/kg i. m., i. v.), nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo ir sisteminio poveikio antimikrobinės medžiagos (2). Antimikrobinės medžiagos parenkamos pagal antibiogramos duomenis. Tinkamiausia naudoti: amoksicilinas 10 mg/kg p. o. ar s. c., amoksicilino/klavulano rūgšties derinys 10–20 mg/kg p. o., cefazolinas 20 mg/kg i. v. (20). Norint sumažinti skysčių kaupimąsi gerklose ir plaučiuose, gali būti naudojami diuretikai. Gastroezofaginio refliukso kontrolė: pykinimui mažinti rekomenduojamas metoklopramidas 0,2– 0,5 mg/kg i. m., s. c, p. o. kas 6–8 val.; 1–2 mg/kg i. v. kas 24 val., gali būti naudojami kiti prokinetikai, pvz., eritromicinas 0,5–1,0 mg/kg p. o. kas 8 val. Skiriami antacidiniai preparatai: omeprazolis 0,5–1,0 mg/kg p. o. kas 24 val. Diagnozavus šią patologiją, kontraindikuotina naudoti ksilazino preparatus, kadangi jie mažina kardijos sfinkterio tonusą, dėl to padidėja refliukso tikimybė (12,22). Rekomenduojamos procedūros, greitinančios gyvūno sveikatos pagerėjimą, pvz., įvairios inhaliacijos, laikymas šiltose, švariose patalpose. Rekomenduojama šerti minkštu ar skystu pašaru, vengti dulkių. Gali būti naudojami kosulį slopinantys preparatai (2).

Gyvūnui staiga užspringus, gali būti atliekamas Heimlicho pratimas, kuomet šuo laikomas glėbyje nugara į žmogaus krūtinę, abiem rankomis (smulkiems šunims abiejų rankų dviem pirštais) laikoma aplink juosmenį, pridėjus suspaustą kumštį ir kitą ranką ant viršaus, pilvo viduryje po krūtinkaulio apačia stipriai spaudžiamas pilvas į vidų ir aukštyn. Kartojama keletą kartų. Šis judesys stumia diafragmą aukštyn taip priverčiant oro srovę tekėti per gerklas. Svetimkūnis pašalinamas, gali būti atliekamas dirbtinis kvėpavimas į šnerves (6).

1.2.5 Gerklų gleivinės edema

Tai gerklų ir balso stygų ištinimas. Gali būti susiaurėjusių ar visiškai užvertų kvėpavimo takų priežastis. Vabzdžio įgėlimas gali sukelti anafilaksinę reakciją, kurios metu atsiranda gerklų gleivinės edema. Kita gerklų edemos priežastis gali būti nuolatinis lekavimas, kuris dažnai pasireiškia ištikus šilumos smūgiui. Bet koks patologinis procesas, kurio metu atsiranda priverstinis kvėpavimas pro susiaurėjusius kvėpavimo takus, išprovokuoja gerklų gleivinės edemą (6).

Klinikiniai požymiai: šiurkštus garsas kvėpavimo metu, greitas pasunkėjęs kvėpavimas, gleivinių cianozė ir kvėpavimo takų kolapsas (6). Kuomet kvėpavimas pasunkėja, kvėpavimo dažnis gali sulėtėti. Padažnėja pulsas, pakyla kūno temperatūra. Palaipsniui gali išsivystyti plaučių edema (23).

Diagnozavimas: diagnostika remiasi auskultacijos metodu. Auskultuojant sveikas gerklas girdimas laringinis ūžesys, tačiau jei gerklos pažeistos, jas auskultuojant galima girdėti stridorą (7). Palpuojant gerklas stridoras sustiprėja (23). Taip pat palpuojant gali būti jaučiamos sukietėjusios ar asimetriškos gerklos (24). Laringoskopijos metu pastebimos gerklų edemą sukėlusios priežastys (pvz., abipusis gerklų paralyžius, gerklų abcesai, gerklų traumos ir navikai). Atlikus kaklo srities

15 rentgenogramą, gali būti nustatomi gerklų navikai, kaudalinė gerklų retrakcija, kuri dažnai pasireiškia esant įvairioms gerklų patologijoms (23).

Tiriamas parcialinis deguonies slėgis, šuns PaO2 (mm Hg) norma yra 90 (80–105). Tyrimui

reikia 0,5 ml kraujo, paimto iš a. metatarsea dorsalis ar smulkiems šunims iš a. femoralis. Esant gerklų patologijoms, parcialinio deguonies slėgio matavimo pagalba nustatoma hipoksemija. Bendras kraujo tyrimas nėra specifiškas šiai patologijai, tačiau neutrofilinė leukocitozė suteikia pagrindą įtarti aspiracinę pneumoniją. Biocheminiai kraujo tyrimai ir šlapimo tyrimai gali būti naudojami norint diferencijuoti dėl galimai kitų sisteminių ligų pasireiškimo (15).

Gydymas: norint sumažinti patinimą ir uždegimą, skiriami kortikosteroidai. Rekomenduojamas deksametazonas 0,2–2,2 mg/kg i. v., i. m. (20). Kitų autorių duomenimis, deksametazonas rekomenduojamas 0,1–0,5 mg/kg, prednizolonas 0,2–0,4 mg/kg. Skysčių terapija, esant viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijai nerekomenduotina dėl plaučių edemos išsivystymo galimybės (25). Ištikus anafilaksiniam šokui, skiriamas adrenalinas 0,02 mg/kg i. v. Dozė gali būti dvigubinama, galima švirkšti į trachėją (12). Naudinga skirti antihistamininius preparatus. Norint slopinti nuolatinį lekavimą ir nerimą galima naudoti raminančiai veikiančius medikamentus (6). Sedacijai rekomenduojama naudoti acepromaziną 0,005–0,020 mg/kg ir butorfanolį 0,2–0,4 mg/kg (25).

1.2.6. Tracheitas

Tai trachėjos uždegimas. Gali būti infekcinės ir neinfekcinės kilmės. Neinfekcinį tracheitą sukelia nuolatinis lojimas, trachėjos kolapsas, lėtinės širdies ligos, dantų ligos. Tracheitas dažniausiai siejamas su tracheobronchitu. Infekcinį tracheitą dažniausiai sukelia Bordetella bronchiseptica (20). Nors 2013 metais atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, jog B. bronchiseptica nėra viena dažniausių infekcinio tracheobronchito sukelėjų (21). Kiti patogenai, galintys sukelti infekcinį tracheitą yra mikoplazmos, adenovirusai, herpes virusai (20).

Klinikiniai požymiai: daugeliui gyvūnų kosulys būna vienas ir pagrindinis klinikinis tracheito požymis. Būdingas sausas, šiurkštus, neproduktyvus kosulys, gagenimas, žiaukčiojimas (6). Taip pat gali pasireikšti karščiavimas, depresija, anoreksija (20). Padidėja regioniniai limfiniai mazgai, nežymiai padidėja tonzilių, ryklės, trachėjos žiedų apimtis (4).

Diagnozavimas: pagrindinė diagnostikos priemonė yra trachėjos palpacija. Palpuojant trachėją, išprovokuojamas šiurkštus, paroksizminis kosulys, kuris baigiasi žiaukčiojimu ir putoto sekreto atkosėjimu (20). Diagnozuojant traumos sukeltą trachėjos uždegimą galima naudotis rentgeno pagalba ir atlikti lateralinės projekcijos kaklo ir krūtinės ląstos rentgenogramą. Įtariant infekcinės kilmės lengvos formos tracheitą, rentgenograma, kraujo morfologinis ir biocheminiai tyrimai neinformatyvūs ar menkos diagnostinės vertės. Atsiradus ligos komplikacijoms, rentgenogramoje galima pastebėti intersticinę pneumoniją ar segmentinę atelektazę. Trachėjos nuoplovų mėginyje, citologinio tyrimo pagalba randama gausi neutrofilų infiltracija. Gali būti imamas mėginys bakterijų

16 padermių nustatymui (7). Įtariant infekcinį tracheobronchitą ir tiriant trachėjos, bronchų mėginius histologiškai, randama limfoplazmocitinių ląstelių infiltracija gleivinėje, intersticinė edema ir virpamojo epitelio blakstienėlių hiperemija (4).

Gydymas: gali būti naudojamos transtrachėjinės aminoglikozidų injekcijos 2 mg/kg vieną ar du kartus per parą, tris paras iš eilės. Antibiotikai skiriami atlikus ligos sukėlėjų jautrumo antimikrobiniams vaistams tyrimą. Rekomenduojami antibiotikai ir sintetinės antimikrobinės medžiagos: cefalosporinai, chloramfenikolis, fluorochinolonai (20). Kito autoriaus duomenimis, geriausiai tinka tetraciklinai, sulfametoksazolo/trimetoprimo derinys. Antimikrobinės medžiagos naudotinos nuo 7 iki 10 parų (6). Kituose šaltiniuose rašoma, kad dažniausiai naudojami tokie antibiotikai, kaip amoksicilino/klavulano rūgšties derinys, azitromicinas, cefaleksinas. Dauguma šių medžiagų pasiekia efektyvias terapines koncentracijas trachėjos, bronchų ir plaučių parenchimos gleivinėse (4). Gali būti naudojami kosulį slopinantys medikamentai (6). Vaistai nuo kosulio: hidrokodonas 0,25 mg/kg p. o. kas 8–12 val. ar butarfanolis 0,05–0,1 mg/kg s. c., i. m., i. v. kas 6–12 val., ar 0,5–1 mg/kg p. o. kas 6–12 val. Jie skiriami siekiant sumažinti neproduktyvų ir varginantį kosulį (12,26).

Tracheitas ar tracheobronchitas paprastai nesukelia bronchų hiperaktyvumo ar spazmų, tačiau gali būti skiriami bronchodiliatatoriai (pvz., teofilinas 10 mg/kg p. o. kas 6–8 val. ir aminofilinas 11 mg/kg p. o. kas 8 val.) kaip prevencinė priemonė nuo bronchospazmų, be to šie preparatai taip pat efektyviai slopina kosulį (4,12,26).

1.2.7. Bronchitas

Lėtinis bronchitas yra stambiųjų kvėpavimo takų (trachėjos ir bronchų) gleivinės uždegimas, sukeliantis kelis mėnesius trunkantį kosulį (27).

Ūminis bronchitas – tai bronchų uždegimas, kurį sukelia įvairūs patogenai. Taip pat bronchitą gali sukelti įvairūs žalingi dirgikliai (pvz., dūmai, svetimkūniai, alergenai, pašariniai alergenai, plaučiuose migruojantys parazitai). Dažniausiai infekcinis bronchitas siejamas su infekciniu tracheobronchitu (27).

Klinikiniai požymiai: dažniausiai pasireiškiantis požymis – kosulys, primenantis žąsies gagenimą. Kosulys dažnai pasireiškia naktį, ar gyvūnui ką tik pabudus. Taip pat kosulį išprovokuoja susijaudinimas ar fizinis krūvis (27). Bronchito metu kosulys produktyvus, ligos pradžioje gyvūnas jaučiasi sveikas, būna aktyvus, tačiau vėlesnėse ligos stadijose išsivysto fizinio krūvio netoleravimas, sunkus kvėpavimas, kai kuriems šunims pasireiškia trumpalaikė cianozė ar kolapsas (24).

Diagnozavimas: bronchito sukeliami klinikiniai požymiai labai panašūs į kitų kvėpavimo takų ligų sukeliamus požymius. Todėl diagnozuojant reikia atkreipti dėmesį į diferencinę diagnostiką ir skirti bronchitą nuo trachėjos kolapso, gerklų paralyžiaus, plaučių ligų ir plaučių vėžio, širdies nepakankamumo ir parazitinių ligų. Svarbu surinkti anamnezę, atlikti bendrą klinikinį tyrimą ir

17 laboratorinius tyrimus (27). Klinikinio tyrimo metu galima pastebėti prailgėjusį iškvėpimą. Stebimas trachėjos jautrumas. Auskultuojant krūtinę, girdimas karkiantis kvėpavimas dėl padidėjusios gleivių gamybos ir kaupimosi bronchuose. Vyresniems mažų veislių šunims dažnai pasitaiko vožtuvų nepakankamumas, todėl svarbu atlikti ir širdies auskultaciją (24).

Atliekamos krūtinės dorsoventralinė ir lateralinė rentgenogramos (24). Dažnai bronchitu sergantiems šunims krūtinės rentgenogramose nematoma jokių pakitimų (27). Tačiau gali būti pastebimas bronchų išsiplėtimas, nusakantis lokalizuotą bronchektaziją (28).

Bronchų ir plaučių citologija iš bronchoalveolinio lavažo: dažniausiai vyrauja neutrofilai. Taip pat mažesni kiekiai limfocitų, eozinofilų, taurinių ir epitelinių ląstelių. Randami įvairių morfologinių stadijų makrofagai. Tačiau to nereikėtų interpretuoti kaip bronchito pasekmės, todėl, kad makrofagų buvimas nuoplovose yra normalus reiškinys (28).

Bakterijų kultūrų auginimas: bronchoskopijos pagalba paimtos nuograndos kultivuojamos kraujo agare. Sergant bronchitu dažniausiai užauga šių bakterijų kolonijos: Pseudomonas aeruginosa, Klebsiella pneumoniae, Bordetella bronchiseptica, Streptococcus spp. ir kitos bakterijos (28).

Atliekant bronchų endoskopiją nustatomas pašiurkštėjęs kvėpavimo takų paviršius, kvėpavimo takų gleivinė būna praradusi blizgesį, stebima padidėjusi gleivių sekrecija. Kvėpavimo takų gleivinė sustorėjusi, šiurkšti, granuliuota ir hiperemiška. Gali būti stebimas dalinis bronchų kolapsas iškvėpimo metu (15).

Biopsija ir histopatologinis tyrimas: jų pagalba gali būti nustatomas bronchų uždegimas ir edema, jei randama epitelio išvešėjimas, ragėjančių ląstelių metaplazija, taurinių ląstelių hiperplazija, gleivių infiltratai su gausiais neutrofilų, mononuklearinių ląstelių kiekiais, rečiau eozinofilais (28).

Gydymas: prieš pradedant gydyti nuo bronchito, reikia atsiminti, jog lėtinis kosulys gali visiškai neišnykti, pagrindinis tikslas yra jį sumažinti daugiau nei 70–80 proc. Vieni pagrindinių medikamentų, naudojamų gydymui nuo bronchito, yra kortikosteroidai. Jie mažina kvėpavimo takų uždegimą, gleivių produkciją (27,28). Gali būti duodami peroraliai ar inhaliuojami.

Gydant kortikosteroidais, pagrindinis tikslas yra gydymo pradžioje paskirti tokią dozę, kuri sukeltų klinikinę remisiją, vėliau mažinant ją 25–50 proc. kas 7–10 dienų, pasiekiant minimalią efektyvią dozę. Kortikosteroidai, tokie kaip prednizolonas, naudojami nepasireiškus jokioms bronchito komplikacijoms. Pradžioje skiriama 1–2 mg/kg per dieną dozė. Savininkus reikėtų įspėti, jog kartais gydymas gliukokortikoidais priešuždegiminėmis dozėmis būtinas ir gali būti taikomas visą gyvūno gyvenimą (15). Gali būti naudojamos gliukokortikoidų inhaliacijos. Nustatyta, jog inhaliuojami kortikosteroidai, tokie kaip flutikazonas, mažiau slopina HPAA (pagumburio– hipofizės–antinkščių) ryšį nei prednizolonas, todėl galima išvengti šalutinių požymių pasireiškimo, atsirandančio naudojant šunims gliukokortikoidus peroraliai (29). Tačiau ne visi šunys toleruoja tokias procedūras ir reikalinga speciali kaukė, užtikrinanti tikslią inhaliuojamų garų pateiktį (15).

18 Tetraciklinų grupės antibiotikai (pvz., doksiciklinas, minociklinas) ne tik veikia antimikrobiškai, bet ir pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, kurios šiek tiek sumažina kosulį (27). Gydymo antibiotikais trukmė priklauso nuo to, ar uždegimas apėmęs tik bronchus, ar ir plaučius: jei uždegiminis procesas apėmęs tik bronchus, gydymo kursas skiriamas nuo 5 iki 10 dienų. Jei uždegimas pažeidęs pačius plaučius, skiriamas 4–6 savaičių gydymo kursas. Jei išskirtos B. bronchiseptica bakterijos, siūloma naudoti aerozolinius gentamicino preparatus (15). Norint apramintį kosulį ir gyvūną, gali būti skiriami kosulį slopinantys preparatai (27). Gali būti naudojamas hidrokodono bitartratas 0,22 mg/kg p. o. kas 6–12 val. Dozę galima didinti. Pašaliniai šio vaisto sukeliami požymiai yra mieguistumas ir konstipacija. Vidurių užkietėjimo galima išvengti naudojant papildus, praturtintus skaidulomis. Kosulį slopinantys medikamentai turėtų būti naudojami esant sausam skausmingam kosuliui, kadangi produktyvaus kosulio metu kaupiasi ir šalinasi gleivės, kurios svarbios apsaugos mechanizme (28). Bronchodiliatatoriai skiriami norint atpalaiduoti kvėpavimo takus, kad oras galėtų lengviau judėti ir patekti į plaučius ir iš jų. Skiriami peroraliai naudojami, purškiami ar inhaliuojami bronchodiliatatoriai (27). Dažniausiai veterinarinėje medicinoje naudojami metilksantino derivatai (teofilinas) ir β–2 agonistai (terbutalinas ir albuterolis). Pastebėta, jog gydant nuo kvėpavimo takų ir plaučių ligų metilksantino derivatai ir β–2 agonistai sinergiškai veikia kartu su gliukokortikoidais (24). Atsižvelgiant į šalutinių reiškinių atsiradimą (jautrumas, tachikardija), skiriama nedidelė šių preparatų dozė. Vėliau galima ją didinti ir stebėti ar organizmas toleruoja vaistus (15). Šunims, kuriems padidėja kvėpavimo takų sekrecija, gali būti skiriami aerozoliniai mukolitikai, tokie kaip N–acetilcisteinas 5–10 mg/kg kas 12 val. (12,24).

Svarbus veiksnys gydant nuo bronchito yra svorio kontrolė. Jei gyvūnas turi antsvorio, 5–10 proc. kūno masės netekimas gali stipriai palengvinti gydymą (27).

1.2.8. Trachėjos hipoplazija

Tai tokia brachicefalinių veislių šunų būklė, kuomet trachėjos skersmens spindis būna sumažėjęs. Esant trachėjos hipoplazijai, skirtingai nei trachėjos kolapso ar stenozės metu, susiaurėja visas trachėjos spindis (7). Dažniausiai trachėjos hipoplazija pasireiškia kaip vienas iš brachicefalinio sindromo komponentų (24).

Klinikiniai požymiai: knarkimas, šnarpščiojimas, žiaukčiojimas, apsunkintas kvėpavimas, fizinio krūvio netoleravimas, vėmimas, regurgitacija. Dažnai buldogų veislės šunims pasireiškia gastroezofaginis refliuksas (24). Tačiau ši patologija gali pasireikšti be žymesnių klinikinių požymių.

Diagnozavimas: palpuojant trachėją jaučiamas jos sustandėjimas ir skersmens sumažėjimas (7). Auskultuojant trachėją, įkvėpimo metu galima girdėti švokščiantį garsą. Trachėjos hipoplazijai diagnozuoti gali būti daromos kaklo ir krūtinės rentgenorgamos (24). Naudojami keli radiografijos metodai: matuojamas trachėjos žiedų spindžio skersmuo ties įėjmu į krūtinės ląstą ir lyginamas su į krūtinės ląstą atsiveriančios angos dydžiu (sveiko šuns normalus santykis >0,204; brachicefalinių

19 veislių šunų >0,160; buldogų veislių šunų >0,127) ir stebimas santykis tarp trachėjos spindžio skersmens krūtinės ląstoje ir trečiojo šonkaulio proksimalinės dalies (sveiko šuns >3,0) (24,30).

Trachėjos hipoplazijos diagnostikai gali būti naudojamas pneumografas. Jo pagalba atliekama oro srauto apimties kilpinė analizė: oro tėkmė fiksuojama impulsais, kurie atvaizduojami diagramoje atitinkama forma. Esant trachėjos hipoplazijai šios formos būna bukos ir suplokštėjusios, kadangi hipoplazija sukelia fiksuotą obstrukciją (24,31).

Gydymas: specifinio gydymo nėra. Chirurginio gydymo šiai patologijai taip pat nėra. Pagrindiniai ligos valdymo aspektai – svorio mažinimas ir jo kontrolė (32). Kliniškai pasireiškus dusuliui, dažnai nustatomos konkurentinės kardiovaskulinės ir kvėpavimo sistemų ligos, nuo kurių ir taikomas specifinis gydymas. Šunų, kuriems pasireiškė trachėjos hipoplazijos sukeliami klinikiniai požymiai, gydymui rekomenduojama derinti medikamentus nuo kosulio, bronchodiliatatorius, kortikosteroidus, antibiotikus ir raminančiai veikiančius preparatus, tačiau jų efektyvumas gydant nuo šios patologijos nenustatytas ir nepatvirtintas. Kaip papildoma terapija skiriamos petnešos vietoj antkaklių, gydoma nuo hipotiroidizmo ar hiperadrenokorticizmo, kadangi šios patologijos predisponuoja nutukimą (24).

1.2.9. Trachėjos kolapsas

Tai progresuojantis dorsoventralinis trachėjos žiedų susiaurėjimas. Su kiekvienu įkvėpimu, susilpnėjus trachėjos raumenims, dorsalinė trachėjos membrana banguoja, sukeldama kosulį (33). Daugeliui šunų trachėjos kolapsas pasireiškia ir kaklinėje, ir krūtininėje trachėjos dalyse. Kai kuriems šunims kartu pasitaiko ir pagrindinių bronchų kolapsas. Dažniausiai pažeisti būna viduriniosios dešiniosios ir kairiosios kranialinės skilčių bronchai. Kai bronchų kolapsas pasireiškia kartu su trachėjos kolapsu, tokia būsena vadinama tracheobronchomaliacija (24). 2006 metais paskelbti tyrimų duomenys, teigiantys, jog trachėjos kolapsas glaudžiai susijęs su hepatomegalija. Dėl kolapso pasireiškia nuolatinis deguonies trūkumas, dėl to vystosi įvairios kepenų ligos daugeliui trachėjos hipoplazija sergančių šunų (92 proc. tirtų pacientų) (34).

Klinikiniai požymiai: žąsies gagenimą primenantis kosulys, triukšmingas kvėpavimas, dispnėja, gleivinių cianozė, hipertermija. Dusimo priepuoliai pasireiškia susijaudinimo metu, antkakliui spaudžiant trachėją, fizinio aktyvumo metu, ėdant ar lakant (34).

Diagnozavimas: šunims, kuriems įtariamas ar diagnozuotas trachėjos kolapsas, palpuojant trachėją išprovokuojamas kosulys. Toks diagnostikos būdas pasitvirtina 41 proc. atvejų (33). Dėl bendros gyvūno būklės tiriamas kraujas ir šlapimas. Atlikus kraujo biocheminius tyrimus, galima pastebėti pakilusius kepenų veiklą nurodančius rodiklius (35). Diagnozavimui gali būti naudojama trachėjos rentgenografija, echoskopija, tracheobronchoskopija. Daromos kaklo ir krūtinės dorsoventralinės ir lateralinės projekcijos rentgenogramos. Trachėjos kolapsas geriausiai pastebimas kaklinėje trachėjos dalyje įkvėpimo metu ir krūtininėje dalyje iškvėpimo metu (33). Rentgenograma

20 taip pat padeda nustatyti kitas kvėpavimo takų patologijas (pvz., aspiracinę pneumoniją, plaučių edemą, bronchitą), atlikti diferencinę diagnostiką (pvz., širdies ligos, onkologiniai susirgimai) (35).

Norint tiesiogiai stebėti trachėjos dinamiką ir judesius visų kvėpavimo fazių metu, taip pat ir kosulio metu, dažniausiai taikomas diagnostikos metodas yra fluoroskopija. Šio tyrimo metu galima nustatyti trachėjos kolapso mastą. Atliekant fluorogramą tuo pačiu metu gali būti įvertinami ir galimai gretutinių patologijų pažeisti bronchai (35). Šunims, kuriems įtariamas ar diagnozuotas trachėjos kolapsas, fluoroskopijos metu nustatomas ryškus trachėjos skersmens susiaurėjimas bei sumažėjęs oro patekimas į bronchus (24).

Echoskopuojant naudojamas 7 MHz dažnio daviklis. Gali būti naudojamas 5–15 MHz dažnio daviklis. Tinkamiausias linijinis daviklis. Trachėjos apžiūrai ultragarsu tinkamiausia dorsalinė gulimoji padėtis. Procedūrą galima atlikti gyvūnui stovint ar sėdint.Matuojamas maksimalus pirmojo trachėjos žiedo plotis ties žiedine kremzle ir maksimalus trachėjos žiedų plotis kranialiau krūtinkaulio ties trachėjos įėjimu į krūtinės ląstą. Iškvėpimo metu sveikų šunų trachėjos žiedų plotis kranialiau krūtinkaulio turi būti 9,05±1,52 mm, įkvėpimo metu – 8,02±1,42 mm. Sveiko šuns pirmojo trachėjos žiedo plotis iškvėpimo metu 11,18±1,12 mm, įkvėpimo metu – 8,02±1,42 mm (36,37).

Trachėjos kolapsą geriausia diagnozuoti naudojant endoskopą. Trachėjos endoskopijos metu matomas realus trachėjos vaizdas, pažeidimo dydis ir laipsnis. Gali būti nustatomi gretutiniai uždegimai, imamas trachėjos ar bronchų mėginys citologiniam tyrimui (33). Trachėjos kolapsas vertinamas pagal Tangner ir Hobson vertinimo sistemą: I laipsnio – kremzliniai žiedai mažai pakitę, apvalūs, stebimas nežymus dorsalinės membranos išsikišimas, kuris sumažina spindžio skersmenį <25 proc. II laispnio – trachėjos žiedų suplokštėjimas padidina dorsalinės membranos išlinkimą, taip spindžio skersmuo sumažėja 50 proc. III laipsnio – trachėjos žiedai smarkiai suplokštėję ir trachėjos raumuo susiliečia su vidiniu trachėjos žiedų paviršiumi, spindis sumažėjęs 75 proc. IV laispnio – trachėjos raumuo liečiasi su kremzlių vidiniu paviršiumi, kas sukelia visišką spindžio obstrukciją (24).

Gydymas: jei nustatytas uždegimas, naudojamos antimikrobinės medžiagos, atlikus ligos sukėlėjų jautrumo antimikrobiniams vaistams tyrimą. Daugiau nei 80 proc. visų trachėjos kolapsu sergančių šunų nustatomos tokios bakterijos: Pseudomonas spp., Enterobacter spp. ir Citrobacter spp. (33).

Taip pat gali būti skiriami bronchodiliatatoriai: teofilinas 10–20 mg/kg p. o. kas 12–24 val.; albuterolis 0,05 mg/kg p. o. kas 8 val.; terbutalinas 1,25–5 mg/kg p. o. kas 8–12 val.; aminofilinas 8– 10 mg/kg p. o. kas 12 val. Kosulį slopinantys preparatai: hidrokodonas 0,22 mg/kg p. o. kas 6–12 val.; butorfanolis 0,5–1 mg/kg p. o. kas 6–12 val.; kodeino fosfatas 0,5–2 mg/kg p. o. kas 12 val. (33). Butorfanolį derinant su acepromazinu (0,01–0,1 mg/kg s. c.), pasiekiamas sinerginis poveikis (24). Gliukokortikoidai: prednizolonas 0,5 mg/kg p. o. kas 12 val., deksametazonas 0,10–0,25 mg/kg i. v.

21 Šunims, kuriems diagnozuotas trachėjos kolapsas, nustatytas ryškus sveikatos pagerėjimas, naudojant sintetinį anabolinį steroidą stenozololą 0,15 mg/kg p. o. kas 24 val. (33).

Žinoma, būtina kontroliuoti gyvūno svorį, naudoti petnešas vietoj antkaklių, spaudžiančių trachėją ir saugoti gyvūną nuo dulkių, dūmų ir kitų kvėpavimo takus dirginančių medžiagų (33).

Kai medikamentinis gydymas nepadeda, naudojama chirurginė intervencija. Atliekamas ektraluminalinis arba intraluminalinis trachėjos žiedų sutvirtinimas (24).

1.2.10. Brachicefalinis sindromas

Tai nosies, snukio ertmės, ryklės anatominių anomalijų visuma, atsiradusi selektyvaus veisimo metu, norint sutrumpinti viršutinio žandikaulio ilgį, nekeičiant nosies, gomurio, ryklės minkštųjų audinių kiekio. Dar kitaip vadinamas respiracinis brachicefalinis sindromas ar įgimta viršutinių kvėpavimo takų liga. Brachicefalinės veislės: anglų buldogai, bokseriai, pekinai, mopsai, šarpėjai, Lasos apsai, ši-cu, Bostono terjerai, kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai ir kiti. Brachicefalinių veislių gyvūnų snukis yra suspaustas ir plokščias, jų šnervės susiaurėjusios. Tokių šunų nosiaryklė dažniausiai būna nenormalios formos (38).

Brachicefalinio sindromo požymiai: stenozinės (susiaurėjusios) šnervės, prailgejęs minkštasis gomurys – nusileidžia į gerklę ir gali trukdyti oro tėkmės praeinamumui. Minkštasis gomurys laikomas prailgėjusiu, kuomet jis tęsiasi 1–3 mm kaudaliau antgerklio ar migdolinių liaukų (39). Gerklų skilvelių išsivertimas – gerklų skilveliai tai maži maišeliai gerkluose. Dėl padidėjusių įkvėpimo pastangų kartu su siauromis šnervėmis ir prailgėjusiu minkštuoju gomuriu šie skilveliai įtraukiami į kvėpavimo takus ir taip dar labiau jie susiaurinami. Taip pat brachicefalinių veislių šunims būdingas trachėjos susiaurėjimas (40).

Vienas ar visi šie požymiai apsunkina kvėpavimą dėl padidėjusio kvėpavimo takų pasipriešinimo oro tėkmei, ir padidėjusiomis inhaliacijai reikalingomis pastangomis. Brachicefalinį sindromą turintiems gyvūnams gali išsivystyti ir kitos kvėpavimo takų patologijos: laringitas, faringitas, tonzilių išvirtimas (tonzilės išsikiša į gerklės sritį), antgerklio kolapsas (40).

Klinikiniai požymiai: apsunkintas, triukšmingas kvėpavimas, fizinio krūvio netoleravimas, žiaukčiojimas, prunkštimas, cianozė, kolapsas, neramus elgesys, padidėjęs jautrumas šilumai, apsunkintas rijimas, nenormali stovėsena, stengiantis įkvėpti (40).

Taip pat brachicefalinių veislių šunims būdingos padažnėjusios dantų, periodonto, akių ligos, odos infekcijos snukio raukšlėse (40). Būdingi su virškinimu susiję klinikiniai požymiai. Šunys, stengdamiesi įkvėpti, prisiryja oro, todėl dažnai atsirūgsta, žiaukčioja, regurgituoja ir dažnai vemia (41).

Diagnozavimas: renkama anamzenzė, atliekamas klinkinis gyvūno tyrimas (40). Tiesiogiai apžiūrimi pakitę organai ir nustatomas obstrukcijos lygis (41). Atliekami kraujo tyrimai, svarbus kraujo pH ir CO2 kiekis. Pagal 2012 metais atliktus tyrimus, nustatant c–reaktyvų baltymą,

22 haptoglobiną ir širdies troponiną I (cTnI) brachicefalinių veislių šunims su viršutinių kvėpavimo takų obstrukciniu sindromu, pastebėta, jog šie rodikliai nenurodo tikslios patologijos, todėl nėra specifiški diagnozuojant šį sutrikimą. Tačiau šunims su šiuo sindromu gali išsivystyti įvairaus laipsnio miokardo pažeidimai. Troponino I (cTnI) nustatymas kraujyje gali pagelbėti diagnozuojant širdies patologijas (38).

Diagnozuojant taip pat atliekamos galvos, kaklo krūtinės rentgenogramos, viršutinių kvėpavimo takų ir trachėjos endoskopija. Gali būti atliekami mikrobiologiniai tyrimai, imami biopsijos mėginiai (40).

Atlikus lateralinės projekcijos rentgenogramą gali būti įvertinamas trachėjos skersmuo. Mezocefalinių veislių šunims trachėjos plotis ties įėjimu į krūtinę yra maždaug 0:2. Buldogų veislės šunims šis plotis dažniausiai būna 0:1. Trachėjos hipoplazija randama 55 proc. anglų buldogų veislės šunims (39).

Gydymas: chirurginės intervencijos gali sumažinti patologijos mastą. Esant susiaurėjusioms šnervėms, gali būti išpjaunamas pleišto formos odos gabalas šnervėse, taip atveriant didesnes ertmes, pro kurias lengviau patenka oras. Kad nebeišsikištų į gerklės sritį, prailgėjęs minkštasis gomurys gali būti pašalinamas chirurginiu būdu. Norint pagerinti oro patekimą gerklomis, chirurginiu būdu šalinami išsivertę gerklų skilveliai (40).

Gali būti taikomas medikamentinis gydymas, naudojami priešuždegiminiai vaistai, mažinamas ir kontroliuojamas gyvūno kūno svoris, bet chirurginės korekcijos garantuoja geresnius rezultatus (42).

Pasireiškus virškinamojo trakto problemoms, gali būti taikomas gydymas antacidiniais ir prokinetiniais vaistais, tokiais kaip: omeprazolis 1 mg/kg p. o. kas 24 val. ir metoklopramidas 0,25– 0,5mg/kg i. m., s. c., p. o. kas 6–8 val. Jei pastebėtas distalinės stemplės dalies uždegimas, gali būti peroraliai kas 8 val. skiriamas sukralfatas – stambiems šunims 1 g p. o., kas 8 val., smulkiems 0,5 g p. o. kas 8 val. (12,39).

1.2.11. Plaučių edema

Tai padidėjusi skysčių akumuliacija plaučiuose (43). Skirstoma į kardiogeninę ir nekardiogeninę plaučių edemą (44). Kardiogeninė plaučių edema išsivysto dėl padidėjusio hidrostatinio slėgio plaučių kapiliaruose, kurį sukelia kairiojo širdies skilvelio nepakankamumas. Nepakankamumas išsivysto dėl diliatacinės kardiomiopatijos, mitralinio vožtuvo nepakankamumo, hipertrofinės kardiomiopatijos. Nekardiogeninės edemos išsivystymo priežastis – sumažėjęs koloidinis osmosinis slėgis ar pakitęs plaučių kraujagyslių pralaidumas (43). Nekardiogeninė edema išsivysto kaip antrinis sisteminio uždegimo ar neurogeninės stimuliacijos padarinys. Taip pat nekardiogeninę plaučių edemą gali sukelti traukuliai, smegenų traumos, viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija, elektros srovė, inhaliacijos (24,45).

23 Klinikiniai požymiai: nekardiogeninės plaučių edemos metu pasireiškia tachipnėja, dispnėja, stridoras (45). Kardiogeninės plaučių edemos metu taip pat pasireiškia tachipnėja, dispnėja bei krenkštimas (43). Be pasunkėjusio kvėpavimo, gali pasireikšti stiprus alsavimas ir lekavimas. Gyvūnas dažniau stovi ar sėdi nei guli, o jei guli, dažniausiai tik ant krūtinės (2). Pasireiškus vėmimui ar regurgitacijai galima įtarti aspiracinę pneumoniją. Sergant gerklų paralyžiumi ar gretutinėmis kvėpavimo takų ligomis pakinta balsas, atsiranda fizinio krūvio netoleravimas (7).

Diagnozavimas: diagnostikai svarbi anamnezė, klinikinis tyrimas. Atliekant apžiūrą dėmesys kreipiamas į snukio ertmės, viršutinių kvėpavimo takų organų pakitimus. Auskultuojant plaučius girdimi girgždantys, krepituojantys garsai (45). Galima įtarti, jog plaučių edemos kilmė kardiogeninė, jei auskultuojant širdį girdimi širdies sistoliniai ūžesiai (7). Gerklų paralyžius, kolapsas gali sukelti plaučių edemą, todėl būtina atlikti šių organų diagnostinius tyrimus. Atlikus kraujo morfologinį ir biocheminius tyrimus, nustatoma stresinė leukocitozė, hiperglikemija, policitemija. Arterinių kraujo dujų tyrimo metu nustatomas prastas aprūpinimas deguonimi, sumažėjęs hemoglobino įsisotinimas deguonimi, padidėjęs alveolių–arterijų deguonies slėgio gradientas (11,24).

Nekardiogeninės plaučių edemos metu pastebimi abipusiai simetriški patamsėjimai intersticiniame audinyje ar alveolėse kaudodorsalinėse plaučių dalyse (24,45). Kardiogeninės edemos metu dažniau stebimos periferinių plaučių audinių infiltracijos, plaučių venų išsiplėtimas taip pat nustatoma kardiomegalija. Reikėtų diferencijuoti plaučių edemą nuo aspiracinės pneumonijos, kurios metu rentgenogramoje pakitimai stebimi kranioventralinėse plaučių dalyse (43,44).

Jei yra galimybė, gali būti tiriamas baltymų kiekio santykis plaučių infiltrate ir plazmoje. Šis tyrimo metodas leidžia diferencijuoti kardiogeninę plaučių edemą (žemas baltymų santykis <0,5 (dažniausiai 0,3) nuo nekardiogeninės (padidėjęs baltymų santykis >0,5 (dažniausiai 0,7–0,8). Taip pat norint diferencijuoti šias dvi patologijas gali būti atliekamas plaučių kapiliarų pleištinio spaudimo matavimas, tačiau šiai procedūrai būtinas kateterio įstatymas į plaučių arteriją, todėl veterinarinėje praktikoje šis metodas kaip diagnostikos priemonė, netaikomas (43).

Įtariant, jog plaučių edema galimai išsivystė dėl pankreatito ar pilvo ertmės navikų, gali būti atliekamas pilvo ertmės ultragarsinis tyrimas (7).

Gydymas: gydant nuo kardiogeninės edemos, naudojami diuretikai. Dažniausiai naudojamas furozemidas 1–4 mg/kg i. v., i. m. kas 1–6 val., gali būti paskirtas spironolaktonas 1–2 mg/kg p. o. kas 12 val. ar hidrochlorotiazidas 2–4 mg/kg p. o. du kartus per dieną. Vazodiliatatoriai: nitroglicerolis 4–12 mg (iki 15 mg) p. o. kas 12 val., nitroprusidas 0,5–10 mg/kg/min., 2–3 mg/kg/min. atitinkamai; pradedama nuo 0,5 ar 1 mg/kg/min. ir didinama kas 15–30 min. Vazodiliatatoriai turėtų būti skiriami itin atsargiai (jei išvis skiriami) gyvūnams, kuriems pasireiškusi sisteminė hipotenzija. AKF inhibitoriai (enalaprilis 0,25–0,5 mg/kg p. o. 1–2 kartus per parą ar

24 hidralazinas 0,5–3 mg/kg p. o. kas 12 val.). Nustačius diliatacinę kardiomiopatiją gali būti naudojami teigiamu inotropiniu veikimu pasižymintys dobutamino preparatai 2,5–20 µg/kg/min. i. v. (12,43,44).

Gydymas nuo nekardiogeninės plaučių edemos ne toks sudėtingas kaip nuo kardiogeninės. Svarbiausia skirti palaikomąją deguonies terapiją. Gali būti naudojami diuretikai, priešuždegiminiai vaistai, tokie kaip deksametazonas (0,2–2,2 mg/kg i. m., i. v.). G. Pachtinger (45) duomenimis, furozemido naudojimo efektyvumas gydant nuo nekardiogeninės kilmės plaučių edemos neįrodytas. Manoma, jog furozemido naudojimas gali sukelti organizmo dehidraciją, jis pašalina hidrostatinius skysčius, taip palikdamas baltymines medžiagas kvėpavimo takuose (12). Svarbiausia šalinti patologiją sukėlusią priežastį – gali būti skiriami antimikrobiniai preparatai, intraveninės skysčių infuzijos (43). Intraveninis skysčių naudojimas turi būti gerai apgalvotas, kadangi netinkamas jų naudojimas gali tik dar labiau pabloginti gyvūno būklę ir sustiprinti edemą. Jei gyvūnas neramus, jį kamuoja ir vargina nuolatiniai kosulio priepuoliai, skiriami raminančiai veikiantys analgetikai (pvz., morfinas 0,05–0,1 mg/kg i. v.; 0,1–1,0 mg/kg i. m., s. c.) (12,45).

25 1 pav. Kosulio diagnostika (26)

*Kosulys turi būti skiriamas nuo dusulio, žiaukčiojimo ir springimo (26).

Kosulys* Kosulio tipas ir priežastis Drėgnas kosulys

Pasireiškus drėgnam kosuliui, galima įtarti, jog alveolės paveiktos uždegiminio proceso.

Taip pat galima įtarti plaučių edemą, emboliją, plaučių

parazitus, alergiją.

Sausas kosulys

Galima įtarti gerklų paralyžių, faringitą, trachėjos kolapsą,

bronchitą, kvėpavimo takų navikus.

Neproduktyvus kosulys

Neproduktyvų kosulį gali išprovokuoti išorinis kvėpavimo

takų spaudimas. Intersticinės plaučių ligos, tarpuplaučio navikai, bronchitas, tracheitas,

nosiaryklės ligos, kairiojo prieširdžio hipertrofija. Produktyvus

kosulys

Produktyvų kosulį dažniausiai sukelia infekcinės ligos.

Kosėjimas krauju

Kosėjimą krauju gali sukelti į kvėpavimo takus pakliuvę svetimkūniai, stiprūs uždegimai ir

paroksizminis kosulys, granuliomos, plaučių embolija,

navikai, koaguliopatija. Kosulys

dažniau pasireiškiantis

naktį

Jei gyvūnas dažniau kosti nakties metu, galima įtarti širdies ligas, plaučių edemą, trachėjos kolapsą. Kosulys

dažniau pasireiškiantis

dieną

Kitos priežastys.

Lėtinis kosulys Galima įtarti progresuojančias _{lėtines ligas.}

Ūmus kosulys Ūmų kosulį sukelia svetimkūniai, alergenai, infekcinis tracheobronchitas.

26

2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI

Tiriamajai daliai duomenys surinkti LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Duomenys rinkti nuo 2011 m. sausio 2 d. iki 2015 m. spalio 29 d. Surinkta medžiaga (ligos anamnezės, duomenys apie gyvūną, taikytos diagnostikos priemonės, gydymas) apie šunis, kuriems diagnozuotos kvėpavimo takų patologijos. Rinkta medžiaga iš 2011–2015 m. gydytų 1322 pacientų. 163 iš jų diagnozuotos kvėpavimo takų patologijos.

Kvėpavimo takų patologijos diagnozuotos remiantis bendraisiais klinikinio tyrimo metodais (apžiūra, palpacija, auskultacija, temperatūros matavimas) ir specialiaisiais (rentgeninis, endoskopinis, kraujo morfologinis ir biocheminiai tyrimai) tyrimų metodais.

Prieš pradedant klinikinį tyrimą, surenkama gyvūno gyvenimo ir ligos anamnezė. Gyvenimo anamnezė: gyvūno kilmė, fiziologinė būklė, laikymo sąlygos, šėrimas, profilaktiniai skiepai, dehelmintizacija. Ligos anamnezė: kada pasireiškė pirmieji ligos požymiai, ar buvo gydytas, kaip buvo gydytas, ar žinomos ligos atsiradimo aplinkybės.

Klinikinis tyrimas pradedamas gyvūno apžiūra, išoriškai tikrinamos kvėpavimo takų gleivinės, krūtinės ląsta. Apžiūrimi burnos, viršutinių kvėpavimo takų organų pakitimai. Kvėpavimo sistemos patologijomis sergantys šunys dažnai kosti, čiaudi, sunkiai kvėpuoja, žiaukčioja, springsta, dūsta, vemia. Gali būti pastebimos serozinės, gleivingos, pūlingos išskyros iš šnervių. Taip pat įvertinama bendra gyvūno būklė, kadangi sergant kvėpavimo takų patologijomis gyvūnas gali tapti vangus ir apatiškas.

Palpuojant vertinamas gerklų, ryklės trachėjos skausmingumas, lokalūs temperatūros pokyčiai, regioninių limfinių mazgų pakitimai. Skausmingumas palpuojant nustatomas kuomet gyvūnas priešinasi procedūrai, inkščia palpuojant uždegimo apimtą trachėją – išprovokuojamas šiurkštus, paroksizminis kosulys, kuris baigiasi žiaukčiojimu.

Auskultacijos metodas. Iš girdimų garsų pobūdžio, trukmės, pastovumo sprendžiama apie organo veiklą ir būklę. Auskultacija atliekama fonendoskopu. Auskultuojamos gerklos, trachėja, plaučiai, širdis. Plaučiai auskultuojami mažiausiai 4 krūtinės srities zonose (kairioji ir dešinioji ventralinė pusės ir kairioji ir dešinioji dorsalinė plaučių lauko pusės). Auskultuojant pažeistus kvėpavimo sistemos organus galima girdėti patologinius garsus (pvz., švokštimas, karkalų garsas – traškesys, paduslėjęs, šiurkštus, susilpnėjęs kvėpavimo garsas). Kosulys gali atsirasti ir dėl įvairių širdies patologijų, todėl būtina atlikti širdies auskultaciją.

Rentgeno tyrimas. Daroma kaklo, krūtinės ląstos rentgeno nuotrauka. Atliekamos kairioji lateralinė ir ventrodorsalinė rentgenogramos. Rentgeniniam tyrimui atlikti naudotas Spectra 325C rentgeno aparatas. Rentgengrafiškai nustatoma: plaučių prisipildymo oru laipsnis, pritemimo laipsnis,

27 skysčių susikaupimas, navikai, gerklų, trachėjos kremzlių patologijos, svetimkūniai kvėpavimo takuose.

Endoskopija atliekama gyvūną narkotizavus. Gyvūnas guldomas ant krūtinės. Šuo pražiodomas, liežuvis ištraukiamas į išorę. Endoskopas įvedamas į snukio ertmę, kur nustūmus antgerklį, jis vedamas į tolimesnius kvėpavimo takus. Nors gyvulys ir giliai narkotizuotas, tačiau endoskopuojant pasireiškia žiaukčiojimo refleksas kaip atsakas į gerklų ar ryklės dirginimą. Kad sumažinti dirginimą gali būti naudojamas 1 proc. lidokaino tirpalas vietinei nejautrai sukelti. Endoskopija – viena iš informatyviausių diagnostinių priemonių, diagnozuojant kvėpavimo takų ligas, kadangi aiškiai matomi pažeidimai ir jų mastas. Endoskopijos metu apžiūrimas balso plyšys, minkštasis gomurys, tonzilės, gerklos, antgerklis, trachėja, stambieji bronchai. Endoskopuojant galima nustatyti kvėpavimo organų gleivinės edemą, hiperemiją, padidėjusią gleivių sekreciją, opas dėl gastroezofaginio refliukso, trachėjos kolapsą ar hipoplaziją.

Kraujo morfologinis ir biocheminiai tyrimai. Naudotas kraujo morfologinio tyrimo aparatas Idexx LaserCyte. Iš kraujo morfologinio tyrimo rezultatų galima įtarti ar patologija atsiradusi kvėpavimo takuose yra bakterinės, virusinės ar alerginės kilmės.

Kraujo biocheminiai tyrimai atlikti Vet scan VS 2 ABAXIS ir Arkray Spotchem E2 sp 4430 analizatoriais. Biocheminių kraujo tyrimų rezultatai informatyvūs vertinant kepenų ir inkstų funkcinį pajėgumą, kuris žinotinas prieš parenkant vaistinių medžiagų derinius gydymui.

Statistinių duomenų skaičiavimas ir pateikimas buvo atliekamas naudojant „Microsoft Exel“ – ,,Microsoft Office“ programų paketo elektroninę skaičiuoklę. Siekiant įvertinti duomenų priklausomybę ir vieną kintamąjį kito atžvilgiu skaičiuoti patikimumo koficientai (patikima, kuomet p<0,05). Taip pat skaičiuoti duomenų vidurkiai ir jų standartiniai kvadratiniai nuokrypiai.

28

3. REZULTATAI

3.1. Dažniausiai sutinkamų kvėpavimo sistemos patologijų šunims etiologinių

veiksnių analizė 2011–2015 m.

2 pav. Šunų sergamumas kvėpavimo takų patologijomis 2011–2015 m.

2011–2015 m. gydyti 163 šunys, sirgę kvėpavimo takų ligomis. Dažniausiai kvėpavimo patologijos diagnozuotos 2011 m. (26,9 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) ir 2014 m. (22,7 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), mažiau – 2015 m. (17,8 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) ir 2013 m. (17,2 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), rečiausiai kvėpavimo patologijos šunims diagnozuotos 2012 m. – 15,4 proc. pacientų (2 pav.).

Vidutiniškai per metus klinikoje apsilankė 32,6±3,47 pacientai, kuriems buvo diagnozuotos įvairios kvėpavimo takų patologijos (imtis – 163 pacientai).

0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 2011 2012 2013 2014 2015 44 25 28 37 29 Pac ie ntų ska ič ius , vie ne ta is Metai