Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų šunims priežastys, diagnozavimo būdai ir gydymo ypatumai

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Liepa Krūminytė

Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų šunims

priežastys, diagnozavimo būdai ir gydymo ypatumai

Canine supraventricular and ventricular extrasystoles causes,

diagnostic methods and treatment

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Aidas Grigonis

2 DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų šunims priežastys, diagnozavimo būdai ir gydymo ypatumai“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 ĮVADAS... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1. Širdies darbo ciklas ir jos fiziologinės savybės ... 11

1.2. Širdies laidžioji sistema ir impulso susidarymo mechanizmas ... 12

1.3. Širdies aritmijos, ekstrasistolija ... 13

1.4. Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų priežastys šunims ... 14

1.5. Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų diagnostika ... 18

1.5.1. Anamnezės duomenys... 18 1.5.2. Širdies auskultacija ... 18 1.5.3. Elektrokardiografija ... 19 1.5.4. Rentgenografija ... 21 1.5.5. Echokardiografija ... 22 1.5.6. Laboratoriniai tyrimai ... 22

1.6. Medžiagos mažinančios širdies raumens dirglumą ... 23

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 26

3. TYRIMO REZULTATAI ... 31

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49

IŠVADOS ... 55

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 56

4

SANTRUMPOS

AV – atrioventrikulinis mazgas DKM – diliatacinė kardiomiopatija EKG – elektrokardiograma SA – sinoatrialinis mazgas i. v. – angl. intravenous – į veną

i. m. – angl. intramuscular – į raumenis p. o. – lot. per os – per burną

5

SANTRAUKA

Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų šunims priežastys, diagnozavimo būdai ir gydymo ypatumai

Liepa Krūminytė Magistro baigiamasis darbas

Tyrimo medžiaga buvo renkama LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje ir apima 2011–2015 metus. Darbo apimtis 59 puslapiai, jame pateikiama 18 paveikslų, 2 lentelės ir 13 priedų, panaudoti 45 literatūros šaltiniai.

Pagrindinis darbo tikslas buvo išanalizuoti supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų priežastis šunims, įvertinti diagnostikos metodus, išanalizuoti gydymo ypatybes šunims, turintiems tokius širdies ritmo sutrikimus, palyginti gydymui naudojamų vaistinių medžiagų veiksmingumą. Taip pat buvo detaliai išanalizuota visa tyrimui pateikta medžiaga, atlikta veiksnių, turinčių įtakos supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimui, analizė. Didelis dėmesys buvo kreipiamas į vieną svarbesnių diagnostikos metodų, esant širdies ritmo sutrikimams – elektrokardiografinį tyrimą ir jo metu gautus duomenis. Taip pat buvo išanalizuoti rentgenografinio, echokardiografinio, laboratorinių tyrimų metu gauti rezultatai.

Atlikus duomenų analizę, buvo nustatyta, kad kasmet vidutiniškai buvo gydomi 262,4±2,2 gyvūnai. Vidutinis gydytų šunų skaičius per metus siekė 216±1,7, o kardiologinėmis ligomis kasmet vidutiniškai sirgo po 39±0,6 šunis.

Nustatyta, kad pagrindinės priežastys šio ritmo sutrikimui pasireikšti yra DKM (47,6 proc.) ir endokardiozė (45,2 proc.). Taip pat buvo nustatyta, kad ventrikulinė ekstrasistolija pasireiškė 9,5 proc. dažniau nei supraventrikulinė ir didžiausią reikšmę tam turi šuns lytis bei kilmė, kadangi patinai sudarė 81 proc. (p<0,05), o grynaveisliai šunys – 76,2 proc. (p<0,05) visų, atitinkančių magistro baigiamojo darbo temą, tirtų atvejų. Vidutinis tirtų šunų svoris buvo 20,9±2,3 kg, nors dažniausiai abiejų tipų ekstrasistolijos pasireiškė šunims, sveriantiems ne daugiau nei 10 kg (40,5 proc., p<0,05). Tiriamųjų šunų amžiaus vidurkis buvo 9,5±0,4 metų (p<0,05).

Vertinant diagnostikos metodų taikymo dažnumą nustatyta, kad didžiausią reikšmę supraventrikulinėms ir ventrikulinėms ekstrasistolijoms diagnozuoti turi auskultacija ir elektrokardiografija. Kiti diagnostikos metodai buvo taikyti rečiau, kurių pagrindinis tikslas – aritmijų atsiradimo priežasties aiškinimasis, organizmo būklės įvertinimas bei efektyvaus gydymo pritaikymas. Nustatyta, kad dažniausias klinikinis simptomas, sergantiems širdies ligomis ir pasireiškus širdies dirglumo funkcijos sutrikimui, buvo fizinio krūvio netoleravimas arba silpnumas (57,1 proc.), rečiausiai – priverstinės padėtys (7,1 proc.).

6 Vertinant auskultacijos ir pulso palpacijos bei elektrokardiografijos metodu gautus duomenis buvo nustatyta, kad pulsas santykinai išliko nepakitęs 19 proc. rečiau nei buvo nustatytas pulso deficitas, o EKG ekstrasistolės dažniausiai dėstėsi pavieniui (73,8 proc. tirtų atvejų).

Gydymui nuo supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų buvo skirti skirtingi antiaritminiai preparatai: nuo supraventrikulinės ekstrasistolijos buvo taikytas gydymas diltiazemu (dozė: 0,5–2 mg/kg p. o. 3xd.), kuris visuomet buvo skiriamas su digoksinu, ar verapamiliu (dozė: 0,5–3 mg/kg p. o. 3–4xd.), o nuo ventrikulinės – atenololis (dozė: 0,5–2 mg/kg p. o. 1xd.) ir sotalolis (dozė: 0,5–2 mg/kg p. o. 2xd.).

7

SUMMARY

Canine supraventricular and ventricular extrasystoles causes, diagnostic methods and treatment Liepa Krūminytė

Master‘s Thesis

The material for the study was collected at LUHS VA Dr. L. Kriaučeliūnas small animals‘ clinic between years 2011 and 2015. Research consists of 59 pages, including 18 pictures, 2 tables and 13 annexes. For the thesis, 45 different literature sources were used in total.

The main objective of the work was to analyze the causes of supraventricular and ventricular extrasystoles for dogs, evaluate the methods of diagnostics, examine the treatment characteristics for dogs with such heart rhythm disorders as well as compare the effectiveness of medicinal substances used in the treatment process. In addition to that, the material for the analysis and factors affecting supraventricular and ventricular extrasystoles manifestation analysis were analyzed in detail, putting emphasis on one of the major diagnostic techniques in cases of cardiac rhythm disorders – electrocardiographic study and data received from it. The work also analyzes the results obtained through X–ray, echocardiography, laboratory tests.

The data analysed presented the following results: there have been 262.4±2.2 animals on average, that have been treated every year. Average number of dogs treated per year added up to 216±1.7, of which 39±0.6 dogs have been diagnosed with cardiological diseases.

Two main causes for this disorder are dilated cardiomyopathy (47.6 %) and endocardiosis (45.2 %). It was also found out, that the ventricular extrasystoles was 9.5 % more frequent than supraventricular, and the most significance to this arrhythmia have dogs‘ sex and origin, which is indicated by the fact that males accounted for 81 % (p<0.05), while purebreds – 76.2 % (p<0.05) of all the cases studied, that correspond to masters‘ thesis topic. Average weight of the dogs researched was 20.9±2.3 kilos, although in most cases, both types of extrasystoles occurred with dogs weighing less than 10 kilos (40.5 %, p<0.05). The average age of the dogs examined was 9.5±0.4 years (p<0.05).

While valuating the methods of frequency of diagnostics, it was found, that the greatest significance to diagnose supraventricular and ventricular extrasystoles, have auscultation and electrocardiography. Other methods of diagnostics were implemented less frequently and their main purpose was the interpretation of the cause of the arrhythmia, evaluation of the body condition and effective treatment tailoring. It was found, that the most frequent symptom for those, with cardiac diseases and occurring of cardiac irritability dysfunction, was physical exercise intolerance or weakness (57.1 %), while the least often symptom reported – forced positions (7.1 %).

8 Weighing in on findings of auscultatory, pulse palpation and electrocardiography examination methods, it was found out that the heart rate remained unchanged 19 % less frequently than the pulse deficit was diagnosed, and in the EKG extrasystoles occured rarely (73.8 % of all the cases studied).

For the treatment from the supraventricular and ventricular extrasystoles, different antiaryhmic agents were assigned: supraventricular extrasystoles were treated with diltiazem (dose: 0.5–2 mg/kg p. o. 3xd.) which has always been prescribed together with digoxin, or verapamil (dose: 0.5–3 mg/kg p. o. 3– 4xd.), whereas ventricular extrasystoles – with atenolol (dose: 0.5–2 mg/kg p. o. 1xd.) and sotalol (dose: 0.5–2 mg /kg p. o. 2xd.).

9

ĮVADAS

Kardiovaskulinė sistema gyvame organizme atlieka svarbias funkcijas – aprūpina audinius deguonimi, maisto medžiagomis; šalina medžiagų apykaitos produktus ir anglies dioksidą iš audinių; reguliuoja kūno temperatūrą, vandens bei elektrolitų balansą (1). Širdis, kaip centrinė kardiovaskulinės sistemos dalis, užtikrina nuolatinę kraujo cirkuliaciją kraujagyslėmis ritmiškai susitraukinėdama.

Hemodinamikos pokyčiai gali atsirasti dėl įvairių širdies aritmijų, kurių metu širdies kameros praranda elektromechaninį sinchroniškumą ir nevienodas kraujo kiekis išstumiamas į kraujagyslių sistemą (2). Supraventrikulinėms ar ventrikulinėms ekstrasistolijoms bei kitoms aritmijoms pasireikšti įtakos turi daugelis priežasčių ir yra susijusios su širdies ir kitų organizmo sistemų ligomis ar būsenomis (3).

Priešlaikinių prieširdžių susitraukimų pasitaiko ir sveikų šunų širdies darbo ciklo metu, tačiau gyvūnui senstant tokių priešlaikinių susitraukimų skaičius išauga. Dažnai pasireiškiantys priešlaikiniai prieširdžių susitraukimai gali sąlygoti paroksizminę ar net ilgai trunkančią prieširdžių tachiaritmiją, o ši gali peraugti į dar rimtesnę organizmo būklę – prieširdžių virpėjimą (4). Ventrikulinės ekstrasistolijos pasireiškimas taip pat turi didelės reikšmės širdies darbui, kadangi priešlaikinių kompleksų sąlygota ventrikulinė tachiaritmija neretai perauga į skilvelių virpėjimą (5). Skilvelių virpėjimas dažnai baigiasi staigia gyvūno gaišatimi (4).

Abiejų rūšių ekstrasistolijoms diagnozuoti pakanka dviejų diagnostikos metodų – auskultacijos ir elektrokardiografijos. Elektrokardiografijos metodo pagalba galima tiksliai diferencijuoti ar ekstrasistolės yra supraventrikulinės kilmės, ar kyla skilvelių miokarde. Nemažiau svarbūs ir kiti diagnostikos metodai naudojami kardiologiniams pacientams tirti, leidžiantys nustatyti širdies dirglumo ir laidumo sutrikimų priežastis, įvertinti gyvūno organizmo būklę, parinkti tinkamą gydymą.

Širdies ritmui kontroliuoti neretai naudojami antiaritminiu poveikiu pasižymintys medikamentai, veikiantys širdies jonų kanalus. Aritmogenezės slopinimas medikamentais padeda atkurti hemodinamikos stabilumą (2). Remiantis literatūros duomenimis, kiekvienam pacientui individualiai pritaikius gydymą galima išvengti priešlaikinių kompleksų pasireiškimo ≥70–80 proc. ir tokiu būdu sumažinti tikimybę atsirasti prieširdžių ar skilvelių virpėjimui, apsaugoti gyvūną nuo staigios gaišaties bei pašalinti ar palengvinti pasireiškusius klinikinius simptomus, atsiradusius sutrikusios hemodinamikos pasekoje (3).

Darbo tikslas: išanalizuoti supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų priežastis šunims, įvertinti diagnostikos metodus, išanalizuoti gydymo ypatybes šunims, turintiems tokius širdies ritmo sutrikimus, palyginti gydymui naudojamų vaistinių medžiagų veiksmingumą.

Darbo uždaviniai:

10 2. Išnagrinėti supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų diferencinę diagnostiką remiantis

EKG.

3. Išanalizuoti vaistines medžiagas, naudojamas gydyti nuo prieširdžių ir skilvelių ekstrasistolių, įvertinti ir palyginti jų efektyvumą.

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Širdies darbo ciklas ir jos fiziologinės savybės

Širdies darbo ciklas susideda iš keturių fazių: I ir II – sistolė, III ir IV – diastolė. Pirmoji sistolės fazė prasideda, kai visi širdies vožtuvai yra uždaryti ir palaikomas pastovus kraujo spaudimas skilveliuose. Kraujo spaudimas skilveliuose greitai pakyla (angl. isovolumetric contraction). Antroji, kai skilveliuose pakilęs kraujo spaudimas atidaro pusmėnulinius vožtuvus ir kraujas išstumiamas į arterijas (angl. ejection). Trečioji fazė apibūdinama kraujo spaudimo sumažėjimu abiejuose skilveliuose po kraujo išstūmimo ir diastolės pradžia (angl. isovolumetric relaxation). Nukritus kraujo spaudimui skilveliuose, atsidaro atrioventrikuliniai vožtuvai ir kraujas pasyviai teka iš prieširdžių į skilvelius – ketvirtoji fazė (angl. filling). Kai skilveliai būna beveik prisipildę, prasideda prieširdžių susitraukimas, dėl to užsidaro atrioventrikuliniai vožtuvai ir ciklas kartojasi. Toks ritmiškas prieširdžių ir skilvelių darbas vadinamas koordinuotu atrioventrikuliniu susitraukimu (6). Dešiniojo ir kairiojo skilvelių ciklas yra beveik identiškas, skiriasi tik maksimalus sistolinis spaudimas, kuris dešiniajame skilvelyje sieka 20–40 mmHg, o kairiajame – 100–160 mmHg (7).

Keturkamerinės žinduolių širdies dydis koreliuoja tarp fizinio aktyvumo laipsnio ir gyvūno rūšies bei veislės (sudaro 0,3–1 proc. kūno svorio). Kaip pavyzdį galima pateikti penimos kiaulės širdies dydį, kuri sudaro 0,3 proc. kūno svorio, tuo tarpu atletiško kurto ir grynaveislio žirgo širdis sudaro 1,2 proc. kūno svorio (7).

Širdis – raumeninis organas, kuris per visą naminio gyvūno gyvenimą susitraukia milijonus kartų (7). Specialus raumens tipas, kuris skiriasi nuo kitų raumeninių audinių tipų, randamų organizme, geba reguliuoti širdies susitraukimo dažnį ir palaikyti reguliarų širdies ritmą (8). Širdies raumens skaidulos atlieka tokią pačią funkciją kaip ir skeleto skersaruožiai raumenys, tačiau skiriasi nuo jų keliais aspektais – individualios miokardo ląstelės yra sujungtos šakomis į tinklą ir greitai perduoda impulsus už ląstelės ribų, todėl gali funkcionuoti kaip vienas vienetas; susitraukimo trukmė ir refrakteriškumo periodai yra ilgesni; susitraukimas vyksta ne visa jėga ir nepilnai, nes širdies raumens įtempimas siekia 1 3⁄ –1 5⁄ skeleto skersaruožio raumens įtempimo (9,7).

Širdis pasižymi tam tikromis fiziologinėmis savybėmis:

 Automatizmu – pasireiškiančiu unikalia savybe savaime susijaudinti ir susikurti elektrinius impulsus be nervinės stimuliacijos. Širdies laidžiosios sistemos ląstelės gali susijaudinti savaime (10).

 Laidumu – gebėjimu perduoti sujaudinimo impulsus gretutinėms ląstelėms. Šia savybe pasižymi laidumo ir darbinio miokardo skaidulos, kurios skiriasi impulso plitimo greičiu (10).

 Dirglumu – apibūdinamu širdies laidumo ir darbinio miokardo skaidulų atsaku į dirgiklį, kuriose kaip atsakas gali kurtis veikimo potencialas, turintis galimybę plisti į gretimas skaidulas. Širdies

12 skaidulų dirglumas kinta priklausomai nuo širdies ciklo fazės (10). Sistolės metu širdies skaidulos nesujaudinamos ir tai vadinama absoliučiu refrakteriškumo periodu (4).

 Kontraktiliškumu – gebėjimu atsakyti į miokardo skaidulų sujaudinimą, kurį sukelia darbinio miokardo skaidulos. Jos nuolat gaudamos impulsus susitraukia ir atsipalaiduoja – vyksta sistolė ir diastolė (10).

1.2. Širdies laidžioji sistema ir impulso susidarymo mechanizmas

Širdies raumuo sudarytas iš dviejų tipų ląstelių – ląstelių, kurios inicijuoja elektrinius impulsus ir ląstelių, kurios atsako į elektrinius impulsus susitraukdamos (6). Specializuotų ląstelių grupės, gebančios generuoti elektrinį impulsą ir perduoti jį iš prieširdžių į skilvelius, sudaro širdies laidžiąją sistemą. Laidžiosios sistemos komponentai negali būti atskirti nuo darbinių miokardo elementų (11).

Sinchroniniam ir nuosekliai einančiam prieširdžių ir skilvelių susitraukimui reikalinga greita specializuotų kardiomiocitų aktyvacija (12). Širdies audinyje randami du skirtingi mazgai arba kitaip vadinamos specializuotos ląstelių grupės. Vienas jų yra sinoatrialinis (SA) mazgas, dažnai vadinamas ritmo vedliu (8). Jame generuojama elektrinio impulso banga, kuri plinta už SA mazgo ribų per dešiniojo prieširdžio kardiomiocitus ir Bachmann‘o pluoštą į kairįjį prieširdį. Plisdamos bangos galiausiai susilieja vienintelėje jungtyje tarp prieširdžių ir skilvelių – atrioventikuliniame (AV) mazge (7). Šis mazgas perduoda elektrinį impulsą iš SA mazgo į skilvelius. Plitimas palyginus yra lėtas, tačiau tai leidžia skilveliams susitraukti skirtingu laiku nei susitraukia prieširdžiai ir atsiranda laiko srūvančiam kraujui užpildyti skilvelius (8). Toliau elektrinis impulsas, praėjęs AV mazgą, plinta specializuota laidžiosios sistemos dalimi – Hiso pluoštu, kuris dalijasi į kairę ir dešinę kojytes, o šios išsišakodamos – į Purkinje skaidulas. Hiso–Purkinje laidžioji sistema plačiai išsišakoja po skilvelių miokardą ir taip užtikrina greitą impulso perdavimą raumeninėms ląstelėms (7).

Jau minėta ankščiau, kad elektrinis ląstelių aktyvumas pirmiausia kyla SA mazge. Sveiki prieširdžių ir skilvelių miocitai negali spontaniškai depoliarizuoti (13). Šis mazgas neturi pastovaus ramybės potencialo. Jo ląstelės, generuojančios elektrinius impulsus, sukelia prieširdžių ląstelių depoliarizaciją iškart po kiekvienos repoliarizacijos (6). Kardiomiocitai vienas su kitu sujungti laidžiais įterptiniais diskais, dėl kurių galima laisva jonų difuzija ir veikimo potencialo plitimas (7). Tai vyksta dėl spontaninės diastolinės depoliarizacijos, sukeliamos Na+ _{jonams judant į ląstelės vidų. Pamažu} depoliarizuojantis membranai, aktyvinami Ca2+ jonų kanalai, pro kuriuos į ląstelės vidų plūsta Ca2+ jonai. Ca2+ jonų kiekis ląstelėse pasiekia maksimalias reikšmes ir depoliarizacijos banga plinta į kitas širdies ląsteles. Vėliau SA mazgo ląstelių membranos tampa jautrios K+ _{jonams, jų srovė sukelia membranos} repoliarizaciją ir ciklas vėl kartojasi iš pradžių (14). Šių kanalų veikla dažnai veikiama medikamentais

13 (6). Širdies raumens elektrinį aktyvumą (depoliarizaciją ir repoliarizaciją) galima įvertinti užrašant elektrokardiogramą (EKG) (3).

1.3. Širdies aritmijos, ekstrasistolija

Aritmogenezės, arba nenormalaus širdies ritmo, atsiradimas priklauso nuo kelių faktorių. Ryškūs ar subklinikiniai miokardo struktūros ar funkcionalumo pakitimai gali sąlygoti širdies elektrofiziologines savybes ir predisponuoti aritmijų atsiradimą. Tokie struktūriniai ir funkciniai miokardo pakitimai pasireiškia širdies ligų, nepakankamumo atveju ar būna nulemti genetinių bei aplinkos faktorių (3).

Daugelis autorių aritmijomis vadina širdies jaudrumo ir laidumo sutrikimus. Dažniausi širdies jaudrumo sutrikimai yra šie:

 sinusinė bradikardija, sinusinė tachikardija,

 ekstrasistolija,

 prieširdžių plazdėjimas ir virpėjimas,

 skilvelių virpėjimas,

 lėtasis ektopinis ritmas.

Laidumo sutrikimai yra sinoatrialinė, prieširdinė, atrioventrikulinė ir intraventrikulinė blokados (4). Ekstrasistolija – tai viena iš galimų širdies aritmijų formų, kurios požymis – ekstrasistolė – priešlaikinis, per ankstyvas širdies susitraukimas, sutrikdantis reguliarią širdies veiklą (15).

Išskiriamos dvi pagrindinės priešlaikinių širdies susitraukimų kategorijos – supraventrikuliniai priešlaikiniai širdies susitraukimai arba supraventrikulinės ekstrasistolės bei ventrikuliniai priešlaikiniai širdies susitraukimai arba ventrikulinės ekstrasistolės (16). Supraventrikulinės ekstrasistolės dar yra vadinamos prieširdžių ekstrasistolėmis, o ventrikulinės – skilvelių. Supraventrikulinės ekstrasistolės gali formuotis skirtingose prieširdžių vietose – koronariniame sinuse, Bachmann‘o pluošte, AV mazge, kituose laidžiosios sistemos pluoštuose ar dešiniajame prieširdyje, netoliese tuščiosios venos, ventrikulinės – daugelyje skilvelio miokardo vietų (13,7).

Pagal supraventrikulinių ar ventrikulinių kompleksų EKG dažnį, matomas reiškinys (aloritmija) gali būti vadinamas bigeminija – kai kas antras kompleksas yra priešlaikinis, trigeminija – kas trečias ar kvadrigeminija – kai priešlaikinis kompleksas atsiranda po trijų normalių sinusinių kompleksų. Pagal formą išskiriamos kelios priešlaikinių kompleksų rūšys – vienarūšės ar daugiarūšės ekstrasistolės. Vienarūšės būna panašios ar net vienodos išvaizdos, o daugiarūšių išvaizda skiriasi viena nuo kitos. Supraventrikuliniai ir ventrikuliniai kompleksai gali būti pavieniai, dėstytis poromis (kupletais), grupėmis po tris ir daugiau (3). Trijų ar daugiau, vienas po kito sekančių, ventrikulinių priešlaikinių kompleksų buvimas EKG jau yra vadinama ventrikuline tachikardija. Toks periodas, besitęsiantis trumpiau nei 30 sekundžių yra vadinamas paroksizmine tachikardija, ilgiau nei 30 sekundžių – ilgalaike (13).

14

1.4. Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų priežastys šunims

Supraventrikulinės ir ventrikulinės ekstrasistolijos kyla padidėjus miokardo dirglumui, esant įvairioms miokardo ligoms (pirminės priežastys) bei neįprastoms organizmo būsenoms, tiesiogiai nesusijusioms su širdimi (antrinės, sisteminės priežastys) (3).

Predisponuojantys faktoriai širdies supraventrikulinėms ir ventrikulinėms aritmijoms (tarp jų ir ekstrasistolijoms) atsirasti dažnai būna bendri. Supraventrikulinių ir ventrikulinių aritmijų atsiradimas siejamas su mitralinio vožtuvo nepakankamumu ir miokardo fibroze, diliatacine kardiomiopatija (DKM), širdies neoplazija, išemija, širdinio kateterio implantacija ar kitokiu mechaniniu miokardo dirginimu. Iš ekstrakardinių predisponuojančių faktorių, bendrų abiems ekstrasistolių rūšims pagal kilimo vietą, yra elektrolitų disbalansas, acidozė/alkalozė, hipoksija, tireotoksikozė, elektrošokas, padidėjęs simpatinės nervų sistemo aktyvumas dėl skausmo, nerimo ar karščiavimo, centrinės nervų sistemos ligos (3).

Lėtinė širdies vožtuvų liga, kitaip dar yra vadinama endokardioze arba širdies vožtuvų miksomatozine, ar degeneracine liga. Endokardiozė – bene dažniausiai sutinkamas širdies susirgimas šunims, sudarantis net 75 proc. kardiologinių atvejų vien Šiaurės Amerikoje (17). Ši liga turi ilgą subklinikinį periodą, todėl daugeliui šunų širdies nepakankamumo simptomai taip ir nespėja pasireikšti ir jie gaišta dėl kitų priežasčių (18). Liga, ypač pažeidžiant mitralinį vožtuvą, yra plačiai paplitusi, tačiau dažniau serga mažų ar vidutinių veislių šunys, tokie kaip papiljonai, pudeliai, čihua–hua, taksai ar kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai (19). Pasitaiko atvejų ir tarp didelių veislių atstovų, tačiau vožtuvų pakitimai šiek tiek skiriasi – morfologiniai pokyčiai būna mažiau išreikšti, tačiau vožtuvo nepakankamumas būna aukštesnio laipsnio (20).

Remiantis S. M. Oliveira ir kt. (21) tyrimo duomenimis, atrinkus rizikos grupę atitinkančius sveikus šunis ir šunis, kuriems jau pasireiškė mitralinio vožtuvo degeneracinė liga bei jos sąlygotas širdies nepakankamumas, atlikus Holterio monitoringą, buvo nustatytos supraventrikulinės ir ventrikulinės ektrasistolės. Supraventrikulinės ekstrasistolės buvo nustatytos visiems tirtiems šunims, t.y. sveikiems šunims, šunims su mitralinio vožtuvo degeneracine liga bei šunims su mitralinio vožtuvo degeneracine liga ir širdies nepakankamumu. Tuo tarpu ventrikulinės ektrasistolės buvo užfiksuotos tik sergantiesiams. Yra duomenų, jog vidutinio dydžio šuniui, sveriančiam 25 kg ir sergančiam endokardioze, buvo aptikta ventrikulinė tachikardija su ventrikulinių ekstrasistolių grupėmis (20).

DKM – nereta širdies nepakankamumo priežastis didelių veislių šunims (3). Sergant šia miokardo liga, sumažėja miokardo kontraktiliškumas, išsiplečia (diliatuoja) kairysis ar abu skilveliai, vystosi ekscentrinė hipertrofija (padidėja kairiojo skilvelio masė, tačiau suplonėja sienelės), dažnos tachiaritmijos, progresuoja sistolinė disfunkcija (4,3). DKM yra skirtingų patologinių procesų ir metabolinių defektų, vykstančių miokardo ląstelių matrikse, galutinė stadija. Ji pradeda progresuoti

15 nepastebimai ir vystosi gana ilgą laiką be jokių klinikinių požymių. Kai širdies minutinis tūris sumažėja, aktyvuojamos kompensacinės sistemos (simpatinė nervų sistema, humoralinė reguliacija), padedančios palaikyti širdies sistolinę funkciją: pagreitindamos širdies susitraukimų dažnį ir palaikydamos normalų kraujo spaudimą kraujagyslėse. Tačiau dėl neurohumoralinės sistemos aktyvavimo greičiau progresuoja miokardo patologija, o galiausiai padidėjęs ventrikulinis diastolinis spaudimas provokuoja aritmijas. Sergantiems DKM dažniausiai sutinkamos aritmijos yra prieširdžių virpėjimas (fibriliacija) ir ventrikulinės tachiaritmijos su priešlaikiniais ventrikuliniais kompleksais (3).

S. W. M. Martin ir kt. (22) duomenimis, iš 369 DKM atvejų, 365 šunys buvo grynaveisliai, 93 proc. šunų svėrė daugiau nei 15 kg, 73 proc. iš jų sudarė patinai, o 89 proc. buvo nustatyta aritmija ir kiti ligai būdingi simptomai (dusulys, kosulys, plaučių edema, skysčiai krūtinės ląstoje). Liga dažniau diagnozuojama didelių ir gigantiškų veislių šunims, tačiau neretai pasitaiko ir spanielių veislės atstovams (4). Dažniausiai ši liga buvo diagnozuota Dobermano pinčeriams (59 atvejai), bokseriams (53 atvejai), dogams (38 atvejai) ir kokerspanieliams (30 atvejų), vokiečių aviganiams (24 atvejai) ir kt. (22). Nors DKM serga vidutinio amžiaus šunys (4–8 metų), pasitaiko atvejų, jog ji diagnozuojama ir labai jauniems šunims (kelių savaičių ar mėnesių amžiaus) (4). Yra duomenų, jog jauniausias DKM sirgęs šuo buvo 3 mėnesių borderkolis. EKG buvo atlikta 349 šunims, iš kurių 45 proc. buvo nustatytas prieširdžių virpėjimas, 31 proc. – ventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai ir 9 proc. – supraventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai. Ventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai daugiausia pasireiškė bokseriams (52,8 proc.) ir Dobermano pinčeriams (44 proc.), o supraventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai dažniausiai buvo registruojami bokseriams (25 proc.) ir vokiečių aviganiams (14 proc.). Tik 11 proc. šunų nepasireiškė aritmija, tačiau visiems iš jų dėl kardiomegalijos buvo pailgėjusi QRS kompleksų trukmė ar matoma S–T intervalo depresija (22).

Šunų perikardo ligos sudaro tik 1 proc. visų pasitaikančių kardiovaskulinės sistemos susirgimų ir dažnai pasireiškia perteklinio skysčio susikaupimu perikardo ertmėje (23,4). Perteklinis skysčio susikaupimas širdies maišelyje turi didelės įtakos hemodinamikai. Lėtas skysčio kaupimąsis sąlygoja perikardo išsiplėtimą ir hipertrofiją, kuris pradžioje yra toleruojamas, tačiau vėliau ima spausti dešinįjį prieširdį ir skilvelį (lėtinė tamponada). Jei skysčiai perikardo maišelyje susikaupia per trumpą laiką, tai vadinama ūmia tamponada. Esant šioms būklėms, sumažėja širdies išstumiamo kraujo kiekis, atsiranda hipotenzija ir dešinės širdies pusės stazinis nepakankamumas (4). Perteklinio skysčio kaupimąsi širdies maišelyje gali sąlygoti daugelis priežasčių. Bene dažniausiai tai yra siejama su miokardo ir perikardo neoplazija ir idiopatiniu perikarditu. Kiek rečiau sutinkamos priežastys yra bakterinės ir grybinės kilmės infekcijos, svetimkūniai širdyje, koaguliopatijos (23). Bakteremija ir bakterinis endokarditas ar perikarditas dažnai pažeidžia miokardą, sukeldami pūlingą uždegimą, susidaro abscesai. Išsivysčius miokarditui, prasideda aritmijos ir laidumo sutrikimai (3). Užrašant EKG infekciniu endokarditu

16 sergantiems šunims, 45 proc. tirtųjų buvo nustatytos aritmijos ir laidumo sutrikimai. Iš jų 11 nustatyta ventrikulinė ekstrasistolija (iš jų 2 – ventrikulinė bigeminija ar trigeminija) ir 1 – supraventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai (24).

Navikiniai širdies susirgimai šunims pasitaiko gana retai, tačiau daugiau nei 50 proc. šunų tai sąlygoja skysčių kaupimąsi perikarde (23,25). Hemangiosarkoma, kaip pirminis navikas, dažnai formuojasi dešiniajame prieširdyje ir neretai sutinkama vokiečių aviganiams. Tuo tarpu bokseriams, chemodektomos randamos ties širdies pagrindu (4). Antriniai navikai širdyje, kilę dėl metastazių, taip pat gali būti hemangiosarkoma ar adenokarcinoma, osteosarkoma, mastocytoma, limfoma ir kt. (25). 2003 metais buvo aprašytas klinikinis atvejis, kuomet 9 metų amžiaus, 37 kg sveriančiam Labradoro retriveriui buvo diagnozuota širdies limfosarkoma, kaip pirminė skysčių perikarde susikaupimo priežastis, o auskultacijos metu buvo girdimos ekstrasistolės su jas lydinčiu pulso deficitu. Užrašius EKG, sinusinis ritmas daugiausia buvo reguliarus, tačiau periodais sekė pagreitėjęs širdies idioventrikulinis ritmas ir buvo matomos pavienės ventrikulinės ekstrasistolės (23). Yra duomenų, jog tiriant 9 šunis, kuriems buvo patvirtinta chemodektoma, 5 iš jų pasireiškė hidrotoraksas, 2 – hidroperikardas, o EKG 5 iš 9 šunų pasireiškė ankstyvi, pavieniai ar kupletais išsidėstę priešlaikiniai ventrikuliniai kompleksai (26).

P. S. Shaw ir E. J. Rush (27) teigia, kad elektrokardiografijos metodu tiriant tokius šunis, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių širdies maišelyje kaupiasi skysčiai, dažniausiai yra sutinkama sinusinė tachikardija, o ventrikulinės ekstrasistolės pasitaiko kur kas rečiau, tačiau dažnai matomos atliekant perikardocentezę ar po jos.

Šunims ūmus miokardo infarktas, dėl širdį maitinančių kraujagyslių pažeidimo, sutinkamas itin retai ir paprastai būna susijęs su tokiomis ligomis, kurių metu yra padidėjusi rizika formuotis embolams ar trombams. Šioms ligoms yra priskiriamas bakterinis endokarditas, neoplazijos, kai kurios inkstų ligos, hemolizinė anemija, ūmus pankreatitas, koaguliopatijos ar gliukokortikoidų naudojimas. Infarkto metu yra pažeidžiamos miokardo ląstelės ir vystosi jų nekrozė (3). Šunims, kuriems dirbtinai buvo sukelta prieširdžių miokardo išemija, savaitei ligatūruojant koronarinės arterijos šaką, padidėjo ektopinio automatizmo aktyvumas, pasireiškęs supraventrikulinėmis ekstrasistolėmis bei prieširdžių tachiaritmijomis. Šiems šunims supraventrikulinių ekstrasistolių skaičius išaugo 20 kartų (28).

Ūmus miokardo pažeidimas gali ištikti ne tik dėl pirminių priežasčių, tačiau gali būti susijęs ir su kitomis organizmo sistemomis. Iš tokių dažniausiai pasitaikančių priežasčių yra skrandžio užsisukimas ir išsiplėtimas bei uždara krūtinės ląstos trauma. Skrandžio užsisukimo ir išsiplėtimo metu sumažėja širdies išstumiamo kraujo kiekis, atsiranda hipotenzija ir sutrinka kraujotaka vainikinėmis kraujagyslėmis, dėl to ištinka subendokardinė nekrozė ir atsiranda ventrikulinės aritmijos. Atlikus Holterio monitoringą 21 iš 28 šunų su skrandžio užsisukimu ir išsiplėtimu, buvo nustatyti miokardo pažeidimo požymiai (aritmijos, ventrikulinės ekstrasistolės, tachikardija). Uždaros krūtinės traumos gali sukelti miokardo kontūziją ar

17 trauminės kilmės miokarditą (29). Potrauminio miokardo pažeidimo sąlygotos aritmijos paprastai pasireiškia per 24–48 valandas ir dažniausiai tai būna ventrikulinės ekstrasistolės, ventrikulinė tachikardija ir pagreitėjęs idioventrikulinis ritmas (60–100 k/min ar nežymiai greičiau). Supraventrikulinės tachiaritmijos ar bradiaritmijos pasitaiko žymiai rečiau (3).

Iš sisteminių predisponuojančių faktorių aritmijoms atsirasti yra įvardijamos ir kelios anemijų rūšys. Iš jų šunims neretai sutinkama hemolizinė mažakraujystė, kurios viena iš priežasčių yra babeziozė (30,3). Babezioze sergantiems šunims būna ne tik mažakraujystė, bet ir hipotenzija, hipokalemija ar hiperkalemija, metabolinė acidozė, hipoksemija ir uremija, dėl kurių atsiranda pokyčiai, matomi EKG. Sergantiems babezioze šunims užrašius EKG, 15 (12,4 proc.) buvo nustatytos aritmijos, iš kurių 8 buvo matomos ventrikulinės ekstrasistolės. Aprašyto tyrimo metu, vienam iš šunų buvo taikytas gydymas antiaritminiais preparatais dėl ypač dažnų ventrikulinių ekstrasistolių (30).

Krūtinės ląstos operacijos, mechaninis miokardo dirginimas – dar viena supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimo priežastis. Prie krūtinės ląstos operacijų yra priskiriamos lobektomija (šalinamos plaučių skiltys) ir pneumonektomija (plaučio rezekcija). Šios operacijos užsienio šalyse atliekamos žmonėms ir šunims, esant metastazėms plaučiuose. Analizuojant pooperacinio laikotarpio EKG duomenis šunims nustatyta, kad po tokių operacijų buvo pasireiškusios aritmijos, taip pat ir supraventrikulinės ar ventrikulinės ekstrasistolės, kurios praeidavo savaime ar tekdavo naudoti medikamentus (31). K. Z. Saritaş ir kt. (32) duomenimis, ventrikulinės ekstrasistolės buvo pasireiškusios ir po chirurginio gydymo 6 šunims, užsikrėtusiems Dirofilaria immitis kirmelėmis. Apskritai, šis parazitinis susirgimas dažnai sąlygoja dešinės širdies pusės išsiplėtimą ir hipertrofiją dėl pakilusio sistolinio kraujo spaudimo (plaučių arterijos hipertenzijos). Apie miokardo pažeidimo laipsnį rodo specialus troponino I baltymo koncentracijos tyrimas (3). Diagnozuojant dirofiliariozę, buvo atliktas troponino I koncentracijos tyrimas ir jo reikšmė buvo pakilusi bei siekė 3,62±4,78 ng/ml, kai sveikų šunų organizme randama koncentracija yra 0,78±0,22 ng/ml (33).

Simpatinė nervų sistema turi palyginti didelę įtaką visai kardiovaskulinei sistemai. Ji aktyvina širdies darbą (teigiamas chronotropinis veikimas), didina jos susitraukimo jėgą (teigiamas inotropinis veikimas), didina jaudrumą (teigiamas batmotropinis veikimas), skatina impulso laidumą laidžiąja sistema (teigiamas dromotropinis veikimas), sutraukia kraujagyslių spindį, pagreitina kvėpavimą, didina adrenalino išskyrimą (7). Priešingu poveikiu širdies veiklai pasižymi klajoklis nervas, kurio stimuliacija slopina širdies darbą. Širdies simpatinės (n. sympaticus) ir parasimpatinės (n. vagus) nervų sistemos skaidulos dėstosi po širdies endokardu. Prieširdžiuose simpatinio nervo skaidulų yra kur kas mažiau nei skilveliuose (34). Simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos aktyvumo disbalansas įvardijamas kaip lėtinio širdies nepakankamumo progresavimo veiksnys ir glaudžiai siejamas su aritmijų atsiradimu, skilvelių miokardo išsiplėtimu ir staigia gaišatimi dėl širdies nepakankamumo (35).

18 Elektrolitų disbalansas gali pakeisti širdies jonų pusiausvyrą ir predisponuoti aritmijų atsiradimą arba priešingai – pasižymėti antiaritminiu poveikiu net jei širdies raumuo yra nepažeistas (36). Hipokalemija ir hipomagnezemija predisponuoja ventrikulinių aritmijų atsiradimą, veikiant ląstelių elektrofiziologines savybes (3). Hipokalemija žymiai sulėtina AV mazgo laidumą šuns širdyje dėl neigiamo dromotropinio poveikio, o dėl lėtai vykstančios depoliarizacijos skilvelių miokarde gali kilti spontaninis aktyvumas (37).

1.5. Supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų diagnostika

1.5.1. Anamnezės duomenys

Prieš pradedant klinikinę gyvūno apžiūrą, visuomet yra kreipiamas dėmesys į gyvūno veislę, amžių, lytį, savininko pastebėtus ligos simptomus (6).

Priklausomai nuo supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų atsiradimo priežasties, pasireiškiantys požymiai dažniausiai būna fizinio krūvio netoleravimas, paūmėjęs kosulys, ypač naktį ar anksti ryte bei fizinio aktyvumo metu, silpnumas, letargija, tachipnėja, dispnėja, anoreksija, atsiradusios priverstinės padėtys dėl ascito ir trumpalaikės sinkopės dėl kraujotakos nepakankamumo (3).

1.5.2. Širdies auskultacija

Širdies auskultacija leidžia įvertinti širdies susitraukimo dažnį, ritmą, ūžesius ar kitus nebūdingus širdies garsus (1). Širdies garsai atsiranda dėl turbulentiško kraujo tekėjimo ir yra susiję su gretimų audinių vibracija širdies ciklo metu. Daugelis tokių garsų yra per žemo dažnio ir intensyvumo, todėl negirdimi (3). Vienu metu atliekant auskultaciją ir palpuojant femoralinį pulsą, galima nustatyti pulso deficitą (1).

Girdimi auskultacijos metu garsai klasifikuojami į du tipus – širdies tonus (trumpos trukmės garsai) ir širdies ūžesius (ilgesnės trukmės garsai, girdimi ir tyliuoju širdies ciklo metu). Šie garsai apibūdinami pagal jų dažnumą, intensyvumą (garsumą), trukmę, kokybę (tembrą) ir vietą (3). Yra keturi širdies tonai, tačiau sveikoje širdyje girdimi tik du, dėl koreliacijos tarp kraujo tėkmės ir vožtuvų užsidarymo. Pirmasis tonas (S1) girdimas užsidarant atrioventrikuliniams vožtuvams (mitraliniui ir triburiui), antrasis (S2) – užsidarant pusmėnuliniams vožtuvams (aortos ir plaučių arterijos) (1). S1 tonas rodo skilvelių susitraukimo pradžią ir EKG prasideda QRS kompleksu. Jis yra žemesnio dažnio nei S2 tonas ir geriausiai girdimas ties širdies viršūne. S2 tonas rodo sistolės pabaigą ir sutampa su T banga EKG. Šį toną sudaro atskiri plaučių ir aortos pusmėnulinio vožtuvo užsidarymo garsai, tačiau jie girdimi kaip vienas. Sumažėjęs S2 tono intensyvumas gali būti siejamas su hidroperikardu ar skysčių susikaupimu krūtinės ląstoje, diafragmos ar perikardoperitonine išvarža, miokardo nepakankamumu ar mitralinio vožtuvo degeneracine liga. Padidėjęs šio širdies tono intensyvumas dažniausiai būna dėl karščiavimo, mažakraujystės, plautinės hipertenzijos ar būsenos, susijusios su suintensyvėjusia širdies veikla ir

19 susitraukimo jėga, tokia kaip hipertiroidizmas (7). Paprastai S3 ir S4 tonai negirdimi sveikoje širdyje. S3 tonas atsiranda ankstyvoje diastolėje ir girdimas sergant DKM, S4 – prieširdžių susitraukimo garsas, sutampantis su P banga – girdimas esant miokardo patologijai, kurią lydi diastolinė disfunkcija, pvz., sergant hipertrofine kardiomiopatija (7). Auskultuojant girdimi ūžesiai ne visada gali reikšti, kad šuo serga širdies liga. Dažnai ūžesiai atsiranda pakitus kraujo klampumui, esant mažakraujystei ar dehidratacijai (1).

Auskultacijos atlikimui reikalinga žinoti vožtuvų anatomines vietas: plaučių arterijos pusmėnulinis vožtuvas yra klausomas ties kairės pusės 2–4 tarpšonkauliniu tarpu; aortos – ties kairės pusės 3–5 tarpšonkauliniu tarpu; dviburis (mitralinis) – ties kairės pusės 4–6 tarpšonkauliniu tarpu; triburis – ties dešinės pusės 6–7 tarpšonkauliniu tarpu. Taip pat svarbu įvertinti ūžesio garso intensyvumo laipsnį, kurių būna nuo I iki VI (1).

Auskultacijos metu galima įvertinti ne tik patologinius garsus, tačiau ir ritmo reguliarumą. Galopo ritmas atsiranda tachikardijos metu, kai S3 tonas susilieja su S4 tonu, iš viso girdimi tonai būna trys. Smulkiems gyvūnams, tarp jų ir šunims, toks širdies ritmas būna esant širdies nepakankamumui (7).

Ekstrasistolės apibūdinamos kaip papildomi sistoliniai garsai, kilę tarp S1 ir S2 tono, dažniausiai atsiradę dėl širdies kamerų išsiplėtimo. Kitas papildomas garsas, taip vadinamas sistolinis spragtelėjimas, dažnai būna dalinis ir geriausiai girdimas membraniniu stetoskopu. Tai bene dažniausiai sutinkamas garsas šunims, sergant lėtine širdies vožtuvų degeneracine liga ir, manoma, kilęs dėl sustorėjusių stygų ir kraujo tėkmės sulėtėjimo prieš mitralinio vožtuvo bures, esant maksimaliam mitralinio vožtuvo prolapsui į kairįjį prieširdį. Garsas girdimas sistolės viduryje, bet pagal laiką gali būti priartėjęs prie S1 ar S2 tono (7).

1.5.3. Elektrokardiografija

EKG – tai grafinis elektrinių potencialų pokyčių, susidariusių širdies darbo ciklo metu, užrašymas (13). Jos pagalba galima tiksliai įvertinti širdies susitraukimo dažnį, ritmą, impulso laidumą. Taip pat EKG duomenys gali sufleruoti apie širdies kamerų išsiplėtimą, miokardo ligas, išemiją, perikardo ligas, tam tikrą elektrolitų disbalansą ir apsinuodijimą vaistiniais preparatais (3). Iš EKG negalima spręsti apie miokardo susitraukimo jėgą, miokardo pažeidimo laipsnį ir prognozuoti ar pacientas išgyvens anestezijos periodą (6).

Susidarius impulsui SA mazge, depoliarizacijos banga plinta prieširdžiais ir EKG matoma kaip P banga. Kai visos prieširdžių miokardo ląstelės depoliarizuotos, brėžiama izopotencinė linija (4). Po jos seka QRS kompleksas, rodantis skilvelių miokardo depoliarizaciją. Toliau vykstantis veiksmas yra skilvelių repoliarizacija, kuri EKG apibūdinama kaip T banga. Prieširdžių repoliarizacija sutampa su skilvelių depoliarizacija, todėl EKG jos nesimato, nes ją maskuoja QRS kompleksas (7). Normalus

20 prieširdžių (P) ir skilvelių (QRS) susitraukimo dažnis šunims varijuoja nuo 70 iki 160 kartų per minutę (4).

EKG yra vertinami, taip vadinami, intervalai tarp dviejų dantelių. Pirmasis intervalas PR (arba P–Q segmentas) rodo impulso sklidimo trukmę nuo prieširdžių aktyvacijos pradžios per AV mazgą, Hiso pluoštą ir Purkinje skaidulas ir pradedamas skaičiuoti nuo P bangos pradžios iki QRS komplekso pradžios. Kitas intervalas – QT – rodo bendrą skilvelių depoliarizacijos ir repoliarizacijos trukmę ir pradedamas skaičiuoti nuo QRS komplekso pradžios iki T bangos pabaigos. S–T segmentas rodo periodą tarp skilvelių depoliarizacijos ir repoliarizacijos (3). Vertinant EKG, kreipiamas dėmesys į dantelių amplitudes bei trukmę (13).

Supraventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai dažniausiai matomi kaip pavieniai kompleksai normalaus sinusinio ritmo metu (4). EKG požymiai būna tokie:

1. Širdies ritmas paprastai būna normalus, bet gali būti padažnėjęs dėl supraventrikulinių kompleksų.

2. Priešlaikinio impulso P bangos forma dažniausiai skiriasi nuo sinusinio impulso P bangos formos ir būna teigiama, susiliejusi su izopotencine linija, dvifazė, neigiama ar užsirašo ant T bangos.

3. Priešlaikinio impulso PR intervalas dažniausiai ilgesnis (arba lygus) už sinusinio impulso PR intervalą.

4. Priešlaikinio impulso QRS komplekso forma dažniausiai tokia pati arba labai panaši į sinusinio impulso QRS kompleksą.

5. Supraventrikuliniai kompleksai atsiranda tarp dviejų SA mazgo inicijuotų kompleksų, o intervalų prieš ir po ekstrasistolės trukmė būna kiek mažesnė nei dviejų sinusinių intervalų trukmė (RR).

6. Labai ankstyvi supraventrikuliniai priešlaikiniai kompleksai gali būti blokuojami AV mazge dėl nepasibaigusio refrakterinio periodo. Dėl dalinio AV mazgo ar pluoštų atkūrimo gali būti pailgėjęs PR intervalas ir QRS kompleksas pakeitęs formą (platus, nebūdingos formos, aberacinis).

7. Auskultuojant ir palpuojant femoralinį pulsą, gali būti aptiktas pulso deficitas (4). Esant ventrikulinėms ekstrasistolėms, EKG požymiai būna tokie:

1. Širdies ritmas normalus arba pagreitėjęs dėl dažnų priešlaikinių kompleksų. 2. Ventrikulinis (QRS) ritmas nereguliarus dėl priešlaikinių kompleksų. 3. P banga normali ir nesusijusi su priešlaikiniu QRS kompleksu.

4. Priešlaikinis QRS kompleksas būna pakitusios formos – platus, nebūdingos formos. Priešlaikinio komplekso forma priklauso nuo jo kilimo vietos.

5. Priešlaikinio impulso T dantelis didelės amplitudės ir priešingos krypties nei QRS kompleksas.

21 7. Priešlaikiniai kompleksai dažniausiai nesutrikdo prieširdžių veiklos, o intervalų prieš ekstrasistolę ir po jos suma yra lygi dviejų sinusinių intervalų trukmei.

8. Ekstrasistolę dažniausiai lydi pulso deficitas (4).

Holterio monitoringas – tai ilgai trunkantis EKG užrašymas, leidžiantis fiksuoti širdies elektrinį aktyvumą, gyvūnui esant jam įprastoje aplinkoje. Šis būdas leidžia nustatyti tam tikrais periodais pasireiškiančias aritmijas, nustatyti sinkopių ar silpnumo priežastis (3). Ventrikulinių ekstrasistolių skaičius per parą, atliekant Holterio monitoringą, gali rodyti subklinikinės DKM sąlygotą aritmiją bokseriams ir Dobermano pinčerių veislės šunims, tačiau tyrimas nėra tikslus. Vis dėlto, >50–90 priešlaikinių skilvelinių kompleksų EKG per parą bokseriams yra laikomas nenormaliu kiekiu. Tuo tarpu Dobermano pinčeriams, kuriems ventrikulinių ekstrasistolių skaičius per parą yra >50–100 ar EKG jos dėstosi kupletais ar tripletais, padidėja rizika susirgti šia liga. Aprašyta ir tokių atvejų, kad šunims, kuriems ventrikulinių ekstrasistolių skaičius per parą buvo mažesnis negu 50, po kelių metų jie vistiek susirgo DKM. Atliekant Holterio monitoringą pakartotinai tam pačiam šuniui, gauti duomenys gali skirtis, todėl tyrimo jautrumas labai žemas. Tuo tarpu momentinės EKG atlikimas ir ventrikulinių ekstrasistolių aptikimas yra aukšto specifiškumo ir rodo subklinikinę DKM bokseriams ir Dobermano pinčeriams (3).

1.5.4. Rentgenografija

Aukštos kokybės rentgenograma gali suteikti svarbios informacijos apie širdies dydį ir formą, sergantiems širdies ligomis. Didžiausias jos trūkumas yra tas, kad rentgenogramoje minkštieji audiniai atrodo taip pat kaip skysčiai ir dėl audinių nevienodo pralaidumo rentgeno spinduliams neįmanoma pamatyti vidinių širdies struktūrų. Taip pat ir perteklinio skysčio susikaupimas perikarde negali būti diferencijuojamas nuo kardiomegalijos (3).

Atliekamos dviejų projekcijų rentgenogramos – lateralinė ir dorsoventralinė ar ventrodorsalinė. Tinkamas paciento pozicionavimas yra svarbus aspektas tiksliam širdies dydžio, formos, plaučių parenchimos vertinimui. Priekinės gyvūno kojos turėtų būti patrauktos į priekį, kad geriau matytųsi priekinė krūtinės dalis, ir stengiamasi ją atlikti gyvūno įkvėpimo metu (3). Atlikus lateralinę rentgenogramą, skaičiuojama, kiek stuburo slankstelių apima širdis. Šis dydis vadinamas VHS (angl. vertebral heart score) ir naudojamas kardiomegalijai įvertinti (38). Pirmiausia išmatuojama ilgoji širdies ašis (L), pradedant nuo trachėjos bifurkacijos iki žemiausios širdies viršūnės dalies, tada trumpoji (S) – išmatuojant širdį ties jos pirmuoju trečdaliu per centrą. Abi reikšmės yra lyginamos su nugaros slankstelių ilgiu, pradedant nuo T4 slankstelio pradžios. Sudėjus gautas reikšmes, gaunamas VHS, kuris šunims laikomas normaliu nuo 8,5 iki 10,5. Šis dydis kai kurioms veislėms gali varijuoti (3). Atliktais tyrimais, kurių metu buvo vertinamas VHS dydis įvairių veislių atstovams, buvo nustatyta, kad Bostono terjerams bei buldogams jis yra žymiai didesnis (38).

22 1.5.5. Echokardiografija

Tai dar vienas neinvazyvus ir nemažiau svarbus tyrimas, leidžiantis įvertinti širdies funkcinius ir anatominius pokyčius (3). Taip pat šis tyrimas svarbus aiškinantis širdies aritmijų atsiradimo priežastis.

Atliekant širdies ultragarsinį tyrimą, naudojami skirtingi režimai:

 M – mode režimas (vienmatis), skirtas grafiniam struktūrų vaizdavimui, einant laikui. Šiuo režimu dažnai vertinamas širdies sienelių storis ir kamerų dydis, atliekami kiekybiniai skaičiavimai, tokie kaip frakcinis sutrumpėjimas (FS % – kairiojo skilvelio sienelės storis diastolės metu, atėmus jo storį sistolės metu), apskaičiuojamas atstumas nuo priekinės mitralinio vožtuvo burės ir skilvelių pertvaros ankstyvoje diastolėje, nustatomas kairiojo prieširdžio dydis (6). Frakcinio sutrumpėjimo reikšmė šunims laikoma normalia nuo 25 iki 40 ar 45 proc. Taip pat M – mode režimas yra idealus vertinant vožtuvų pakitimus, kurie gali būti susiję su specifiniais širdies morfologiniais ir fiziologiniais pakitimais (3).

 2D režimas (dvimatis), leidžia matyti audinių plokštumą realiu laiku ir susidaryti bendrą širdies vaizdą (6). Tiriant širdį šiuo režimu, galima įvertinti širdies dydį ir formą bei jos pažeidimus (4).

 Doplerio režimas – leidžia pamatyti kraujo tekėjimo kryptį ir įvertinti greitį širdyje ir stambiose kraujagylėse (6,4). Nors šis tyrimo būdas gali būti atliekamas vienas, dažnai jis seka po dvimatės echokardiografijos ir yra tinkamas nustatyti atrioventrikulinių ir pusmėnulinių vožtuvų būklę, matuojant kraujo tėkmės greitį per juos. Šunims kraujo tėkmės greitis laikomas normaliu, jei per triburį vožtuvą teka 0,3–0,9 m/s, per mitralinį vožtuvą – 0,5–1,0 m/s, per plaučių arterijos vožtuvą <1,5 m/s, per aortos vožtuvą <1,7 m/s greičiu (4).

1.5.6. Laboratoriniai tyrimai

Kardiologiniams pacientams neretai yra atliekamas kraujo morfologinis, biocheminiai bei šlapimo biocheminiai tyrimai. Yra trys pagrindiniai motyvai jų atlikimui: diferencinei diagnostikai nuo ligų, turinčių panašius simptomus; identifikuoti sistemines ligas, dėl kurių galėjo atsirasti širdies ir kraujagyslių veiklos sutrikimai arba atvirkščiai; gydymo efektyvumo įvertinimas ne tik kardiovaskulinei sistemai, bet ir kitoms organizmo sistemoms, optimaliausios dozės parinkimas kiekvienam pacientui (4). B. R. Deepti ir S. Yathiraj (39) duomenimis, kraujo morfologinis ir biocheminiai kraujo tyrimai yra papildomi stazinio širdies nepakankamumo diagnostikoje.

Kraujo morfologinis tyrimas naudingas įtariant infekcinę širdies ir kraujagyslių sistemos ligą, tokią kaip bakterinis endokarditas (4). Remiantis literatūros duomenimis, būdingiausi šiai ligai morfologiniai kraujo profilio pakitimai yra leukocitozė, mažakraujystė ir trombocitopenija (24). Tuo tarpu prie lėtinių širdies ligų, tokių kaip endokardiozė, kraujo morfologinis ir biocheminis profilis dažnai būna be pakitimų (20). Mažakraujystė pasireiškia sumažėjus eritrocitų ir hemoglobino koncentracijoms ir nukritus hematokritui (1).

23 Biocheminiai kraujo tyrimų rodikliai taip pat nėra specifiniai širdies ligoms, tačiau teikia informacijos apie miokardo būklę, inkstų veiklą, elektrolitų svyravimus organizme (K+, Na+, Ca2+) (4). Kreatinkinazės, aspartataminotransferazės (AST arba GOT) koncentracijos kraujo serume pakyla ne tik esant širdies raumens, bet ir kepenų ar skeleto raumenų pažeidimams (3). Šiek tiek specifiškesnis širdies raumens biocheminis rodiklis yra širdies kreatinkinazės izomeras, tačiau vistiek ne toks specifiškas, lyginant su troponinų koncentracijos tyrimu. Troponinai yra širdies ir skeleto raumenų kontraktilinio aparato dalis ir neaptinkami lygiuosiuose raumenyse. Jų koncentracija, esant pažeistam miokardui, išlieka pakilusi iki 10 dienų, tuo tarpu širdies kreatinkinazės izomeras grįžta į normos ribas per dvi paras (40). Žemas baltymų kiekis kraujo serume, esant širdies nepakankamumui, dažnai rodo sisteminę kraujo stazę (3). Širdies nepakankamumo atveju, kardiologiniams pacientams dažnai būna pakilusi šlapalo (UREA) ar kraujo šlapalo azoto koncentracija (BUN) (4).

Šlapimo biocheminis tyrimas yra atliekamas rečiau nei kraujo tyrimai, tačiau yra būtinas diferencijuojant pirminę inkstų ligą nuo prerenalinės azotemijos. Šlapimo tyrimas atliekamas dar negydytiems pacientams (4).

1.6. Medžiagos mažinančios širdies raumens dirglumą

Pavienės supraventrikulinės ekstrasistolės netrikdo hemodinamikos, tačiau jei jos kartojasi kas šeštą širdies dūžį arba sudaro taip vadinamus prabėgimus EKG, širdies ritmas turi būti reguliuojamas. Ventrikulinės ekstrasistolės dažnai kyla dėl organinės širdies ligos ir EKG dėstosi kupletais, grupėmis ar pasireiškia kaip tachikardija (41).

Supraventrikulinių ar ventrikulinių ekstrasistolių sutrigdytas normalus širdies ritmas reguliuojamas antiaritminiais preparatais, kurie skirstomi į keturias klases (Wiliams et al, 1984):

 I klasės medikamentai pasižymi stipriu poveikiu miokardo ląstelių membranoms blokuodami Na+ jonų kanalus jose. Pagal poveikį repoliarizacijos procesui jie skirstomi į dar tris poklasius:

A. Slopinančius širdies susitraukimus ir ilginančius repoliarizacijos laiką (chinidinas, prokainamidas).

B. Mažinančius veikimo potencialo trukmę ir spartinančius repoliarizacijos procesą (lidokainas, fenitoinas) (2).

Lidokaino hidrochloridas naudojamas kaip vietinis anestetikas bei pasižymi antiaritminiu poveikiu, todėl yra naudojamas ritmo sutrikimų reguliavimui, sukeltų ekstrasistolių ar tachikardijos, tačiau nėra tinkamas esant supraventrikulinėms aritmijoms, nes didina miokardo laidumą. Dozė šuniui: pradinė – 2–4 mg/kg i. v., likusi – 0,5–2 mg/kg i. v. po 20–60 min; iki 6 mg/kg i. m. (42).

24 C. Slopinančius širdies susitraukimus ir menkai veikiančius veikimo potencialo trukmę

(ajmalinas, propafenonas) (2).

 II klasės antiaritminiai preparatai veikia širdies β–adrenoreceptorius ir juos blokuoja. β– adrenoblokatoriai mažina širdies susitraukimų dažnį ir deguonies poreikį miokardo ląstelėms, pagerindami ląstelių elektrofiziologines savybes ir mažindami aritmijų atsiradimo tikimybę (atenololis, propranololis, metoprololis) (2).

Atenololis, selektyvus β–blokatorius, bene dažniausiai naudojamas antiaritminis preparatas veterinarinėje medicinoje. Slopina SA mazgo veiklą. Dozė šuniui: 6,25–12,5 mg/kg p. o. kas 12–24 val. arba 0,25–1,0 mg/kg p. o. kas 12–24 val. (42).

Propranololio hidrochloridas, neselektyvus β–blokatorius, naudojamas širdies ritmo lėtinimui, laidžiosios sistemos aktyvumo mažinimui, aritmijų kontrolei. Nenaudojamas esant bradikardijai ir sistolinei disfunkcijai. Dozė šuniui: 2,5–40 mg p. o., padalinus į 2–3 dalis per dieną; 0,05–0,15 mg/kg i. v. (42).

Metoprololio tartrato poveikis toks pats kaip propranololio, tik šis specifiškai veikia β1– adrenoreceptorius ir silpniau – β2–adrenoreceptorius. Efektyviai slopina širdies susitraukimų dažnį, mažina laidžiosios sistemos aktyvumą. Dozė šuniui: 0,5–1 mg/kg p. o. kas 8 val. (42).

 III klasės antiaritminiai preparatai ilgina veikimo potencialo trukmę, taigi ir refrakteriškumo periodą. Jie blokuoja natrio, kalcio ir kalio kanalus, vidutiniškai – alfa ir beta adrenoreceptorius. Šiai grupei priskiriami amiodaronas ir sotalolis, tačiau veterinarijoje naudojami retai (2).

Amiodarono hidrochloridas naudojamas šunims, sergantiems DKM. Turi α–adrenerginių, β– adrenerginių ir kalcio kanalus blokuojančių savybių. Naudojamas širdies ritmo reguliavimui tik kai neveiksmingi kitų klasių preparatai. Dozė šuniui: 10–25 mg/kg p. o. 7 dienas du kartus per dieną, vėliau 5–7,5 mg/kg p. o. (42).

Sotalolio hidrochloridas, dar vienas III klasės antiaritminis preparatas, turintis II klasei būdingų, β– adrenerginius receptorius blokuojančių, savybių. Naudojamas širdies ritmo reguliavimui (2). Dozė šuniui: 0,5–2 mg/kg p. o. du kartus per dieną; 0,5–2 mg/kg i. v. labai lėtai (42).

 IV klasei priskiriami preparatai blokuoja kalcio jonų kanalus ir prailgina refrakteriškumo periodą bei pasižymi neigiamu inotropiniu poveikiu (verapamilis, diltiazemas) (2,42).

Verapamilis blokuoja kalcio kanalus, pasižymi kraujagysles plečiančiu, neigiamu chronotropiniu ir inotropiniu poveikiais. Naudojamas supraventrikulinių aritmijų kontrolei. Dozė šuniui: 0,05 mg/kg lėtai i. v.; 0,5 mg/kg p. o. (42).

25 Diltiazemo hidrochloridas yra skiriamas supraventrikulinių aritmijų kontrolei, esant sisteminei hipertenzijai ar hipertrofinei kardiomiopatijai. Taip pat naudojamas esant prieširdžių virpėjimui ir tachikardijai. Skiriamas kur kas dažniau nei verapamilis. Dozė šuniui: 0,5–1 mg/kg p. o. ar i. v. (42).

26

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Tyrimui reikalingi duomenys buvo rinkti LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Tiriamojo darbo medžiaga apima 2011–2015 metus. Per šiuos metus tirtos populiacijos skaičius siekė 1 312. Iš šios populiacijos tyrimui buvo atrinkti 42 šunys, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo pasireiškusios supraventrikulinės ar ventrikulinės ekstrasistolės. Tiriamojoje darbo dalyje buvo apžvelgti visos tyrimui pateiktos medžiagos duomenys, aiškinamasi, kokie veiksniai galėjo turėti įtakos sergamumui širdies ligomis ir širdies ritmo sutrikimo pasireiškimui, vertinami anamnezės duomenys bei taikyti diagnostikos metodai ir jų metu gauti duomenys. Taip pat buvo aiškinamasi, kokios priežastys lėmė supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimą, įvertintas gydymo efektyvumas nuo širdies ligų ir jų sąlygotų supraventrikulinių ir ventrikulinių ekstrasistolių, kartu skiriant ir antiaritminius vaistinius preparatus.

Prieš atliekant klinikinį tyrimą, buvo fiksuojami duomenys apie gyvūno amžių, lytį ir veislę. Šie duomenys yra svarbūs, kadangi turi reikšmės įgimtų ir įgytų širdies ligų diferencinei diagnostikai, taip pat yra žinoma, jog kai kurios širdies ligos dažniau diagnozuojamos patinams nei kalėms (6). Bendraujant su gyvūno savininku, buvo kreipiamas dėmesys į pastebėtus klinikinius požymius. Buvo klausiama, kada pastebėti pirmieji simptomai, kiek laiko jie tęsiasi, ar pasikeitė gyvūno fizinis aktyvumas, apetitas, šlapinimasis, ar buvo pastebėti silpnumo ar sąmonės praradimo epizodai ir kt. Keletas tiriamųjų šunų buvo gydyti kitose klinikose, todėl buvo klausiama, koks taikytas gydymas ir kokie gyvūno būklės pokyčiai pasireiškė po vaistinių preparatų panaudojimo. Pastebėta, kad dažniausiai pasireiškę simptomai buvo šlapias ar sausas kosulys, anoreksija, silpnumas, sinkopės, polidipsija, poliurija, keliems šunims atsirado priverstinės padėtys dėl ascito. Surinkus anamnezę, pacientai buvo tiriami bendraisiais ir specialiaisiais diagnostikos metodais.

Auskultacija buvo atlikta visiems tiriamiesiams šunims. Jos atlikimui yra labai svarbi tyli aplinka, kadangi patologinius širdies garsus sunku išgirsti. Norint gauti teisingus ir neiškreiptus rodiklius (širdies susitraukimų dažnį), būtina skirti laiko gyvūnui apsiprasti prie aplinkos ir nurimti. Kvėpavimo garsai gali trukdyti įvertinti širdies tonus ar gali būti palaikyti ūžesiais, ypač jei šuo lekuoja, todėl auskultacijos metu trumpam laikui dažnai uždengiama burna, viena ar abi šuns šnervės. Auskultuoti širdį yra geriausia, kai gyvūnas stovi, kadangi tokioje pozoje širdis būna įprastoje topografinėje vietoje (3). Po širdies auskultacijos širdies vožtuvų srityse (lot. punctum optimum), klausomi ir plaučiai. Tokiu būdu nustatoma ar nėra plaučių edemai būdingų garsų. Remiantis vien auskultacijos metodu, galima tik įtarti širdies patologiją, tačiau tiksliai diagnozei nustatyti reikalingi papildomi tyrimai.

EKG rekomenduojama atlikti tada, kai auskultacijos metu yra girdima patologinė aritmija, šuniui buvo pasireiškusios sinkopės ar įtariamas elektrolitų disbalansas (šuo vėmė, viduriavo) (13). LSMU Dr.

27 L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje EKG atliekamos japonišku aparatu NIHON KODHEN Cardiofax (modelis ECG–9620M). Tai kompaktiškas, turintis nedidelį ekraną ir vienu metu galintis rodyti 12 skirtingų derivacijų kardiografas. Kardiografas veikia kaip galvanometras, nes pritvirtinus elektrodus prie skirtingų galūnių, matuojamas elektrinių potencialų skirtumas, susidaręs širdies darbo ciklo metu (4). Gyvūnas guldomas ant dešinio šono, ant elektrai nelaidaus paviršiaus, ir elektrodų tvirtinimo vietos ištepamos alkoholiu bei specialiu geliu, turinčiu didelę jonų koncentraciją (3,13). Smulkiems gyvūnams tvirtinami keturi elektrodai tokia tvarka: geltonas (JAV sistemos atitiktis – juodas) – kairė priekinė koja ties alkūne, raudonas (JAV sistemos atitiktis – baltas) – dešinė priekinė koja ties alkūne, žalias (JAV sistemos atitiktis – raudonas) – kairė užpakalinė koja ties kelio girnele, juodas (JAV sistemos atitiktis – žalias) – dešinė užpakalinė koja ties kelio girnele (13). Trys standartinės derivacijos rodo skirtingus biopotencialus: I derivacija (tarp priekinių galūnių) rodo priekinio skilvelių paviršiaus biopotencialus; II derivacija (tarp dešinės priekinės kojos ir kairės užpakalinės kojos) – I ir III derivacijos užrašomus dantelių suminius dydžius; III derivacija (tarp kairės priekinės galūnės ir kairės užpakalinės kojos) – skilvelių užpakalinio paviršiaus biopotencialus (10). Taip pat užrašomos trys papildomos, sustiprintos derivacijos, kai dviejų galūnių elektrodai sujungiami į indiferentinį elektrodą, kurio atžvilgiu potencialų skirtumas matuojamas aktyviuoju elektrodu nuo trečios galūnės (4,10). aVR derivacija (dešinės priekinės kojos) rodo tarpskilvelinės pertvaros biopotencialus, aVL derivacija (kairės priekinės kojos) – kairiojo skilvelio priekinės ir šoninės sienos biopotencialus, aVF (kairės užpakalinės kojos) – kairiojo skilvelio užpakalinės sienos biopotencialus (10). Šešios krūtininės derivacijos smulkiems gyvūnams naudojamos retai (4).

Atliekant rentgeninį tyrimą kardiologiniams pacientams, turėtų būti įvertintos bent dviejų projekcijų krūtinės ląstos rentgenogramos. Lateralinė rentgenograma atlikta taisyklingai jei krūtinkaulis ir stuburas yra toje pačioje tiesioje pozicijoje, o kairės ir dešinės pusės šonkauliai paraleliai lygiuojasi. Dorsoventralinė rentgenograma atlikta taisyklingai jei krūtinkaulis, stuburo slankstelių kūnai, dorsalinės keterinės ataugos yra simetriškos (3). Šioje klinikoje aukštos kokybės rentgenogramos atliekamos skaitmeniniu Medical ECONET firmos rentgeno aparatu nuo 2015 metų. Rentgenogramos persiunčiamos į kompiuterį, kuris turi atitinkamą programinę įrangą jų analizavimui. Ankščiau rentgeniniam tyrimui atlikti buvo naudojamas Spectra 325C rentgeno aparatas.

Echokardiografija atliekama pacientą švelniai suvaržius ir paguldžius jį ant specialaus stalo, tačiau kai kuriems procedūra gali būti atliekama ir stovint. Echokardiografo daviklio ir odos kontakto geresniam užtikrinimui rekomenduojama nuskusti gyvūno plaukus krūtinės srityje. Taip pat šio tyrimo atlikimui reikalingas specialus gelis, kuris nepalieka oro tarpų tarp odos ir daviklio (3). Ultragarsinis tyrimas LSMU Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje atliekamas stacionariu Mindray firmos ultragarso aparatu (modelis DP–7). Tyrimai atliekami M ir 2D režimais, naudojant 5–8,5 MHz daviklius.

28 Morfologiniai kraujo tyrimai šioje klinikoje atlikti Idexx Lasercyte Hematology pilnai automatizuotu lazeriniu kraujo analizatoriumi. Šis analizatorius apskaičiuoja šiuos rodiklius: HTC, RBC, HGB, MCV, MCH, MCHC, RDW, retikuliocitus (absoliutus skaičius ir procentais), leukocitus, neutrofilus (absoliutus skaičius ir procentais), limfocitus (absoliutus skaičius ir procentais), monocitus (absoliutus skaičius ir procentais), eozinofilus (absoliutus skaičius ir procentais), bazofilus (absoliutus skaičius ir procentais) ir trombocitus (absoliutus skaičius, MPV, PDW ir PCT). Duomenis pateikia įprastiniais ir SI matavimo vienetais, rezultatai atspausdinami su fiziologinės normos rodikliais.

Šioje klinikoje biocheminiai kraujo tyrimai atliekami naudojant du aparatus – Vet Scan VS2 ir Arkray Spotchem EZ SP–4430, bendras šlapimo tyrimas atliekamas PocketChem UA PU–4010 šlapimo analizatoriumi.

Norint įvertinti šunų sergamumą širdies ligomis 2011–2015 metais, visa tyrimui pateikta populiacija buvo suskirstyta pagal metus į tris grupes: gydytų gyvūnų skaičius per metus; gydytų šunų skaičius per metus; šunys, sirgę širdies ligomis per metus, o norint nustatyti, kokios rūšies ekstrasistolės 2011–2015 metais pasireiškė dažniau, šunys kasmet buvo suskirstyti į keturias grupes pagal pasireiškusios ekstrasistolijos rūšį: supraventrikulinė ekstrasistolija; ventrikulinė ekstrasistolija; abiejų rūšių ekstrasistolijos; nenustatyta ekstrasistolijos kilimo vieta. Bendram supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimo dažnumui įvertinti 2011–2015 metų laikotarpyje, buvo susumuoti penkerių metų duomenys ir suskirstyti į keturias grupes pagal pasireiškusios ekstrasistolijos rūšį: supraventrikulinė ekstrasistolija; ventrikulinė ekstrasistolija; abiejų rūšių ekstrasistolijos; nenustatyta ekstrasistolijos kilimo vieta.

Tiriamieji šunys buvo suskirstyti į: dvi grupes pagal lytį (kalės ir patinai), norint nustatyti lyties įtaką šunų sergamumui širdies ligomis ir ritmo sutrikimų pasireiškimui; keturias amžiaus grupes (nuo 1 iki 5 metų, nuo 5 iki 10, nuo 10 iki 15 ir nuo 15 iki 20 metų), norint nustatyti šunų amžiaus priklausomybę širdies ritmo sutrikimų pasireiškimui, sergant širdies ligomis; dvi grupes (grynaveisliai ir negrynaveisliai), norint nustatyti supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimą skirtingos kilmės šunims; 7 grupes pagal veisles (pekinesai, bokseriai, pudeliai, toiterjerai, vipetai, vokiečių aviganiai, kitos veislės), vertinant veislės predispoziciją supraventrikulinių ir/ar ventrikulinių ekstrasistolijų pasireiškimui bei 7 svorio grupes (nuo 1 iki 10 kg, nuo 10 iki 20 kg, nuo 20 iki 30 kg, nuo 30 iki 40 kg, nuo 40 iki 50 kg, nuo 50 iki 60 ir nuo 60 iki 70 kg), norint nustatyti, kokio svorio šunims dažniau pasireiškė supraventrikulinės ir/ar ventrikulinės ekstrasistolės.

Norint nustatyti, kokie simptomai šunims, sergantiems širdies ligomis su pasireiškusiomis supraventrikulinėmis ir/ar ventrikulinėmis ekstrasistolėmis, pasitaikė dažniausiai, buvo išskirti aštuoni pagrindiniai simptomai: šlapias kosulys; sausas (laringinis) kosulys; polidipsija; anoreksija; silpnumas arba fizinio krūvio netoleravimas; sinkopės; priverstinės padėtys; padidėjusi pilvo apimtis.